Subscribe now

Australijos Karališkoji komisija po penkerių metų tyrimo padarė ypač griežtą išvadą: daugelį dešimtmečių egzistavo katastrofiški Katalikų Bažnyčios vadovybės nesėkmių atvejai: hierarchinė struktūra ir paklusnumo kultūra prisidėjo prie to, kad netinkami sprendimai likdavo neužginčyti, o Bažnyčios reputacija kai kuriais atvejais buvo saugoma aukų gerovės sąskaita.
Psichologiškai čia galima matyti kelias stadijas:
1. Neigimas. „Negali būti.“
2. Izoliavimas. „Tai vienas blogas kunigas.“
3. Minimizavimas. „Tokių atvejų labai mažai.“
4. Palyginimas. „Bet juk šeimose / mokyklose / sporte irgi vyksta seksualinis smurtas.“
5. Institucijos viktimizacija. „Dabar dėl kelių žmonių kenčia visi geri kunigai ir visa Bažnyčia.“
6. Problemos individualizavimas. „Kunigas tur4jo psichologinių problemų.“

Ir tik daug vėliau atsiranda brandesnė pozicija:
„Ką mūsų institucijos struktūroje reikėjo pakeisti, kad tai negalėtų įvykti ?“ Šitas perėjimas yra milžiniškas. Ir pagal komuunikaciją tai yra toli gražu iki Lietuvos bažnyčios ir kunigų pozicijos.
Apie šaukštą deguto.
Dauguma kunigų nėra seksualiniai nusikaltėliai, todėl neteisinga visus sutapatinti su galimais nusikaltėliais.
Tai tiesa.
Tačiau krizės komunikacijoje metafora „šaukštas deguto statinėje medaus“ daro kitą psichologinį darbą. Problema pateikiama kaip išimtis, o sistema iš esmės yra sveika.
O būtent tokia prielaida pasaulyje ilgą laiką trukdė suprasti seksualinio smurto Bažnyčioje mastą. Problema buvo ne tik tai, kad tam tikras procentas kunigų seksualiai išnaudojo vaikus. Daug rimtesnis klausimas:
Kas nutikdavo institucijai sužinojus?
Kas žinojo?
Kam pranešė?
Kas tikrino?
Ar buvo pranešta policijai?
Ar žmogus buvo pašalintas iš kontakto su vaikais?
Ar buvo perkeliamas?
Kas rūpinosi nukentėjusiuoju?
Ar auka buvo tikima?
Ar institucijos reputacija tapdavo svarbesnė už vaiko saugumą?
-----
Prancūzijos vyskupai ir vienuolijų vadovai įsteigė nepriklausomą komisiją CIASE, kuri 2,5 metų tyrė seksualinį smurtą Bažnyčioje ir 2021 m. paskelbė viešą galutinę ataskaitą apie 1950–2020 m. laikotarpį.
Tai labai svarbus institucinės brandos žingsnis: ne mes patys save tirsime – įsileisime nepriklausomą žvilgsnį.
Komisijos vertinimai apie nukentėjusiųjų mastą buvo šokiruojantys; plačiai cituojamas skaičius siekė apie 330 tūkst. vaikystėje seksualinį smurtą patyrusių žmonių, skaičiuojant platesnį su Bažnyčios aplinka susijusių asmenų ratą. Šios krizės poveikis tebėra toks didelis, kad 2026 m. popiežius Leonas XIV planuoja Prancūzijoje susitikti su seksualinį smurtą patyrusiais žmonėmis. Ir psichologiškai tai visiškai kita komunikacijos kryptis.
Ji skamba ne kaip: „pažiūrėkite, kiek daug turime gerų kunigų“,o : „pažiūrėkime į tai, ko nenorėjome matyti.“
-----
Australija nuėjo dar toliau – tyrė ne tik smurtautojus, bet sistemą. Australijos Karališkoji komisija nagrinėjo įvairias institucijas, ne vien Katalikų Bažnyčią. Kalbėdama apie religines institucijas ji tyrė būtent:
valdymo struktūrą;
hierarchiją;
institucinę kultūrą;
skundų nagrinėjimą;
atskaitomybę;
skaidrumą;
vadovų reakcijas;
vaikų saugumo sistemas.
Komisija rekomendavo, be kita ko, aiškias vaikui orientuotas skundų procedūras, elgesio kodeksus ir didesnį valdymo skaidrumą bei atskaitomybę.
Man tai labai svarbu psichoterapiniu požiūriu. Nes smurtas nevyksta vakuume. Individuali patologija paaiškina smurtautojo elgesio dalį. Bet institucinis kontekstas paaiškina: kodėl vienoje sistemoje žmogus labai greitai sustabdomas, o kitoje gali veikti metų metus.
-----
Institucinės išdavystės fenomenas

Ši sąvoka labai gerai padeda suprasti, kodėl seksualinis smurtas Bažnyčioje aukai gali būti psichologiškai dar sudėtingesnis.
Įsivaizduokime vaiką. Jį seksualiai išnaudoja žmogus, kuris reprezentuoja:Dievą, moralę, saugumą, autoritetą, bendruomenę.
Vaikas pasako. Ir institucija, kuri turėtų jį apsaugoti, ima saugoti save. Tada atsiranda dviguba trauma:
pirmoji – tai, ką padarė žmogus.
antroji – tai, ką padarė arba ko nepadarė sistema.
Kartais antrasis sluoksnis žmogui tampa beveik toks pat destruktyvus. Tai smarkiai pažeidžia fundamentalų pasitikėjimą kitais žmonėmis ir institucijomis.
-----
Įsivaizduokime dvi Bažnyčios komunikacijas.
A: „Esame sukrėsti. Reikia nepamiršti, kad absoliuti dauguma kunigų sąžiningai tarnauja žmonėms. Dėl kelių asmenų dabar kenčia visa kunigija. Turime daugiau rūpintis kunigų psichologine sveikata.“

B: „Pirmiausia galvojame apie žmones, kurie galėjo patirti seksualinį smurtą. Jeigu jų pasakojimai pasitvirtins, jie patyrė tai, ko joks vaikas neturi patirti, ypač iš žmogaus, kuriam buvo suteiktas pasitikėjimas ir autoritetas.
Bendradarbiausime su teisėsauga ir pateiksime visą turimą informaciją. Nepriklausomai patikrinsime, kada institucijai pirmą kartą tapo žinomi signalai, kaip į juos buvo reaguota ir ar buvo padaryta klaidų.
Jeigu institucija nesugebėjo apsaugoti vaikų, tai taip pat turi būti įvardyta.“

Ir tik po to galima kalbėti apie nekaltus kunigus. Aš net sakyčiau, kad apie juos reikia kalbėti. Nes kolektyvinė gėda yra realus psichologinis reiškinys. Kunigas, niekada nieko blogo nepadaręs, gali patirti: gėdą, pažeminimą, bejėgiškumą, pyktį, baimę būti sutapatintam su nusikaltėliais, savo profesinės tapatybės krizę. Tai visiškai reali psichologinė kančia. Baltrušaitis šioje vietoje užčiuopia tikrą problemą.
Bet yra labai svarbi hierarchija:
Pirmiausia rūpinamės žmogumi, kuriam buvo padaryta žala.
Tada tiriame ir prisiimame institucinę atsakomybę.
Ir kartu pasirūpiname nekaltais bendruomenės nariais, kuriuos krizė taip pat paveikė.
Kai ši tvarka apverčiama, komunikacija ima atrodyti gynybinė.
-----
Lietuvoje man būtent šito labiausiai trūksta
Lietuvos Katalikų Bažnyčia nėra visiškai be apsaugos mechanizmų. Yra nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos procedūros, o pasaulinėje Katalikų Bažnyčioje per pastaruosius metus taip pat sukurta daugiau formalių pranešimo ir tyrimo mechanizmų.
Vatikanas ir Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija dabar patys deklaruoja, kad seksualinį smurtą patyrę žmonės turi būti apsaugos sistemos centre, o 2025 m. komisijos ataskaita buvo paremta ir aukų bei išgyvenusiųjų liudijimais.
Komisija dabar kalba net apie keturis principus:

tiesą -> teisingumą -> reparaciją ->institucinę reformą.

Tai labai aukštai iškelta kartelė. Todėl Lietuvos komunikaciją verta vertinti ne pagal ar buvo pasakyta, kad smerkiame pedofiliją? To šiandien nebeužtenka. Klausimas yra: Ar institucija pasirengusi sužinoti tiesą apie save?
------
Jeigu konkretūs dabartiniai kaltinimai pasitvirtintų, man kaip psichoterapeutei būtų nepaprastai svarbu išgirsti atsakymus:
Kada Bažnyčios struktūrose pirmą kartą atsirado informacija ar įtarimų apie netinkamą elgesį?
Ar buvo ankstesnių signalų?
Kas juos gavo?
Kas buvo padaryta?
Ar žmogus buvo perkeliamas?
Jeigu taip - kodėl?
Ar jo naujos aplinkos žmonės žinojo apie riziką?
Ar buvo psichologinis arba psichiatrinis vertinimas?
Ar buvo ribojamas kontaktas su nepilnamečiais?
Ar buvo kreiptasi į civilines institucijas?
Kas šiandien kontaktuoja su galimai nukentėjusiais žmonėmis?
Kas jiems siūlo nepriklausomą psichologinę pagalbą?

Ir svarbiausia:
ar šiuos klausimus tiria pati Bažnyčia, ar nepriklausomi žmonės?

Jeigu institucija pati tiria, ar pati tinkamai elgėsi, visada lieka interesų konflikto problema.

---
Šiandien „gera komunikacija“ nebėra PR
Čia labai svarbus skirtumas. Jeigu Bažnyčia klausia:

„Kaip mums komunikuoti, kad žmonės neprarastų pasitikėjimo?“
tai jau neteisingas pradinis klausimas.

Teisingas klausimas būtų:
„Ką turime padaryti, kad vėl būtume verti pasitikėjimo?“

Komunikacija tada tampa tik pasekme.
Prancūzijos nepriklausomas tyrimas, Australijos viešas sisteminių mechanizmų nagrinėjimas ir dabartinis Vatikano deklaruojamas aukų įtraukimas rodo tą pačią kryptį: skaidrumas, išorinė kontrolė, aukų balsas ir institucinė reforma.

Ir štai dėl ko man kunigo mintys tokios įdomios. Jis nebūtinai rodo blogą valią. Priešingai - gali būti ištransliuotos iš nuoširdaus rūpesčio savo bendruomene. Bet būtent todėl jis labai gerai parodo institucijos pagrindinę problemą: vos grupės tapatybei kyla grėsmė, dėmesys pradeda judėti nuo „kas atsitiko pažeidžiamiausiam?“ link „kas dabar atsitiks mums?“.
O seksualinio smurto krizėje brandžios institucijos užduotis yra labai sunki: nepabėgti nuo savo pačios gėdos ir neperduoti jos aukai.

Subscribe now

Subscribe now

Subscribe now

Tai, ko gero, vienas svarbiausių klausimų, kuriuos galime užduoti ne tik po skaudaus įvykio, bet ir kiekvieną kartą kalbėdamiesi su savo vaikais. Dažniausiai vaikus mokome dviejų dalykų:
- „Nesityčiok.“
- „Neleisk, kad tyčiotųsi iš tavęs.“

Tačiau kur kas rečiau kalbame apie trečiąjį vaidmenį – tą, kuriame vieną dieną atsiduria beveik kiekvienas vaikas. Ir kd ir kaip bebūtų keista, be šio vaidmens patyčios neegzistuotų, nes patyčioms yra reikalinga publika t.y. stebėtojas.
O stebėtojas dažniausiai savo galios net nesuvokia, kad visas šou rengiamas ne kam kitam, o jam. Būtent nuo stebėtojų dažnai priklauso, ar patyčios baigsis po kelių sekundžių, ar tęsis mėnesius ar net metus.
Patyčios nėra dviejų žmonių istorija. Ilgą laiką buvo manoma, kad patyčios – tai konfliktas tarp skriaudėjo ir aukos. Tačiau suomių psichologė Christina Salmivalli, viena žymiausių pasaulio patyčių tyrėjų, parodė, kad toks požiūris yra per siauras. Patyčios yra grupės reiškinys, kuriame beveik visada dalyvauja ir stebėtojai. Grupėje atsiranda ne tik skriaudėjas ir auka, bet ir tie, kurie pritaria, juokiasi, skatina, tyliai stebi arba gina. Būtent šių vaidmenų sąveika lemia, ar patyčios įsitvirtins, ar pradės silpti.

Tai reiškia, kad kiekvienas šalia esantis žmogus tampa šios istorijos dalimi. Net jei nieko nesako. Net jei tik stebi. Net jei galvoja: „Tai ne mano reikalas.“

Kodėl sakau, kad patyčios yra spektaklis?

Pagalvokime. Jeigu koridoriuje būtų tik du vaikai: vienas agresorius ir vienas vaikas, iš kurio tyčiojamasi, ar situacija būtų tokia pati? Dažnai ne.
Patyčios labai dažnai vyksta ten, kur yra publika. Koridoriuose. Klasėse. Socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes agresorius dažnai siekia ne tik įskaudinti kitą žmogų. Jis siekia parodyti savo galią. Jam svarbu, kad kiti matytų. Kad juoktųsi. Kad bijotų. Kad pripažintų jo statusą.
Psichologijoje kalbama apie socialinį pastiprinimą – kai tam tikras elgesys kartojasi todėl, kad už jį gaunamas atlygis. Patyčių atveju atlygiu gali tapti ne tik juokas ar plojimai. Kartais pakanka ir tylinčios auditorijos. Todėl sakau, kad patyčios yra spektaklis. Ir kaip kiekvienam spektakliui, joms reikia žiūrovų.

O kodėl tie žiūrovai nieko nedaro?

Daugelis suaugusiųjų galvoja, kad tylintys vaikai yra abejingi. Tyrimai rodo ką kita. Dažniausiai jie bijo. Bijo, kad kitą dieną patys taps aukomis. Bijo būti atstumti. Bijo pasirodyti silpni. Bijo suklysti. Šis reiškinys nėra būdingas tik vaikams. Jis būdingas ir suaugusiesiems.
Dar 1968 m. socialiniai psichologai Johnas Darley ir Bibbas Latané aprašė vadinamąjį stebėtojo efektą (bystander effect). Jie parodė, kad kuo daugiau žmonių mato nelaimę, tuo mažesnė tikimybė, kad kuris nors vienas įsikiš. Atsakomybė tarsi išsiskaido tarp visų. Kiekvienas laukia, kol sureaguos kažkas kitas. Šis reiškinys veikia ir mokykloje. Ir darbe. Ir šeimoje. Ir socialiniuose tinkluose.

Kas tuo metu vyksta su vaiku, iš kurio tyčiojamasi?

Dauguma mano, kad skaudžiausia yra pats pažeminimas. Tačiau terapijoje žmonės dažnai prisimena visai ką kita. „Visi stovėjo ir žiūrėjo.“ „Niekas nepriėjo.“ „Niekas nepasakė, kad tai neteisinga.“ Vaikui tai tampa ne tik skausmingu įvykiu. Tai tampa žinute apie pasaulį. „Esu vienas.“ „Nesu vertas, kad mane apgintų.“ „Jeigu man skauda, niekam tai nerūpi.“

Tokios patirtys gali virsti giliomis nuostatomis apie save ir kitus – nepasitikėjimu, gėda, socialiniu nerimu, nuolatiniu laukimu būti atstumtam. Jos gali lydėti žmogų ir po dvidešimties ar trisdešimties metų.

Nauji tyrimai rodo, kad kai stebėtojai prisideda prie patyčių, aukos labiau linkusios kaltinti save ir jaustis bejėgės. O kai bent vienas žmogus jas palaiko ar gina, mažėja bejėgiškumo ir savęs kaltinimo jausmas.

Kartais vienas vaikas, kuris prieina po pamokų ir pasako: „Tu nesi vienas“, palieka ne mažesnį pėdsaką nei pats skriaudėjas.

O ką daryti vaikui?

Manau, pirmiausia turime nustoti mokyti vaikus būti didvyriais. Jie neturi vieni stoti prieš smurtautoją ir rizikuoti savo saugumu. Tačiau jie gali išmokti būti atsakingais stebėtojais.

Tai reiškia:

• nesijuokti;

• nefilmuoti;

• neplatinti vaizdo įrašų;

• nekurstyti kitų;

• pasikviesti suaugusįjį;

• po įvykio prieiti prie nukentėjusio vaiko;

• parodyti, kad jis nėra vienas.

Tai gali atrodyti mažai. Tačiau iš tiesų tai labai daug. JAV mokyklų duomenų analizė rodo, kad stebėtojai būna šalia maždaug 80 % patyčių situacijų, o kai jie saugiai įsikiša, daugiau nei pusėje atvejų patyčios nutrūksta per pirmąsias dešimt sekundžių.

Ką apie tai jau seniai pasakoja pasakos?

Neatsitiktinai daugelyje pasakų svarbiausias herojus nėra pats stipriausias. Tai tas, kuris pasirenka nelikti nuošalyje. Pagalvokime apie „Bjaurųjį ančiuką“. Skaudžiausia šios istorijos dalis nėra vien kitų pašaipos. Skaudžiausia – kad beveik niekas jo negina.

Pasakos jau šimtmečius moko to, ką šiandien patvirtina socialinė psichologija: blogis dažnai stiprėja ne tik dėl to, kad atsiranda skriaudėjas, bet ir dėl to, kad aplinkiniai nedrįsta jam pasipriešinti.
Todėl galbūt svarbiausias klausimas, kurį šiandien turėtume užduoti savo vaikams, nėra:

„Ar tavęs niekas neskriaudžia?“

Ir net ne:

„Ar tu nesityčioji iš kitų?“

O štai šis:

„Ką darytum, jei pamatytum, kad skriaudžiamas kitas žmogus?“ Nes būtent atsakymas į šį klausimą ugdo ne tik empatiją. Jis ugdo moralinę drąsą – savybę, kurios mūsų vaikams ir mums, suaugusiesiems, šiandien reikia ne mažiau nei gerų pažymių ar profesinių pasiekimų.

Ką turėtų daryti vaikas, pamatęs patyčias ar smurtą?

Vieno teisingo atsakymo nėra. Viskas priklauso nuo situacijos, vaiko amžiaus, jo galimybių ir, svarbiausia, saugumo. Niekada neskatinčiau vaiko rizikuoti savo sveikata ar gyvybe. Tačiau yra daug būdų būti neabejingam.

1. Pirmiausia – įvertinti, ar situacija saugi.

Jei vyksta muštynės, vaikas neturėtų pats pulti skirti besimušančiųjų. Tai jau suaugusiųjų atsakomybė. Tokiu atveju svarbiausia kuo greičiau pakviesti mokytoją, budintį darbuotoją ar kitą suaugusįjį. Drąsa nėra pavojingas herojiškumas. Drąsa yra gebėjimas ieškoti pagalbos.

2. Neprisidėti prie patyčių.

Tai atrodo savaime suprantama, tačiau psichologijoje žinome, kad net pasyvus juokas ar filmavimas tampa atlygiu agresoriui. Vaikas gali pagalvoti: “Aš juk nieko nepadariau, tik stovėjau.” Tačiau skriaudėjas dažnai ieško būtent auditorijos. Jeigu niekas nesijuoktų. Jeigu niekas nefilmuotų. Jeigu niekas nesidalytų vaizdo įrašu. Dalis patyčių tiesiog prarastų prasmę. Todėl vien pasirinkimas neprisidėti jau yra labai svarbus veiksmas.

3. Jei saugu – parodyti, kad nepritaria.

Kartais pakanka vieno sakinio ar žodžio. „Baik.“ „Palik jį ramybėje.“ „Tai nėra juokinga.“
Psichologiniai tyrimai rodo, kad grupės normos labai stipriai veikia žmogaus elgesį. Kai bent vienas bendraamžis parodo nepritarimą, agresorius dažnai netenka dalies savo galios. Ne todėl, kad staiga tampa empatiškas. Todėl, kad jo elgesys nebegeneruoja norimo rezultato - dėmesio ir pritarimo.

4. Pakviesti kitus.

Vienam vaikui labai sunku pasipriešinti grupei. Tačiau trims ar keturiems vaikams – jau daug lengviau. Tai irgi moko vaikus, kad pagalbos galima ieškoti ne tik pas suaugusiuosius, bet ir vieniems pas kitus.

5. Pranešti suaugusiajam.

Vaikai dažnai sako: „Nenoriu būti skundikas.“ Man atrodo, kad čia turime keisti pačią kalbą. Skundimas yra tada, kai siekiama kitam pakenkti. Pranešti apie smurtą - tai siekti, kad kažkas būtų apsaugotas. Tai nėra tas pats. Jeigu kažkas gatvėje būtų mušamas, mes juk nekalbėtume apie „skundimą“. Kodėl mokykloje turėtų būti kitaip?

6. Nepalikti aukos vienos.

Tai viena svarbiausių dalių. Dažnai galvojame, kad padėti galima tik sustabdžius patyčias. Tačiau žmogui labai svarbu tai, kas vyksta po jų. Prieiti. Paklausti: „Kaip tu jautiesi?“ „Ar nori pabūti kartu?“ „Gal eime kartu?“ Kartais šie keli sakiniai žmogui tampa daug svarbesni nei pats konfliktas. Nes jie grąžina jausmą: „Aš nesu vienas.“

O ką turėtų daryti tėvai?

Manau, svarbiausia – ne sakyti vaikui: „Jei pamatysi patyčias, padaryk tą ir tą.“ Bet reguliariai kalbėtis. Galime klausti:

• Kaip manai, kodėl žmonės tyčiojasi?

• Kaip jautėsi tas vaikas?

• Kodėl kiti nieko nedarė?

• Ar tau būtų baisu įsikišti?

• Kaip būtų galima padėti saugiai?

• Ką darytum, jei šalia nebūtų mokytojo/tėvų/suaugusių?

• Ką norėtum, kad dėl tavęs padarytų kiti, jei atsidurtum jo vietoje?

Tokie pokalbiai ugdo ne tik empatiją. Jie ugdo moralinę drąsą.

Norėčiau pabaigti viena mintimi. Mes dažnai sakome vaikams: „Nesimušk.“ “Nesityčiok.” Kartais sakome: „Nebūk auka.“ Bet, mano nuomone, šiandien labiausiai turėtume mokyti trečio dalyko: „Nebūk abejingas.“

Nes pasaulį keičia ne tiek tie, kurie nedaro blogo. Jį keičia tie, kurie, pamatę neteisybę, pasirenka nelikti nuošalyje. Tai nėra kvietimas rizikuoti savo saugumu. Tai kvietimas išmokti atpažinti neteisybę, ieškoti pagalbos ir parodyti kitam žmogui, kad jis nėra vienas. Būtent taip ugdoma ne tik empatija, bet ir atsakomybė už bendruomenę.

Subscribe now

„Reikia turėti chaosą savyje, kad pagimdytum šokančią žvaigždę.“ -Nietzsche.

Nors gali nuskambėti labai nejautriai, bet skyrybos gali tapti esminiu žmogaus tašku, kuriame jis patiria savęs gimimą iš naujo. Su visu skausmu, su visais įsipareigojimais prieš save sau. Tai gali tapti vienas esminių, stipriausių ir vienas geriausių įvykių žmogaus gyvenime. Tai gali tapti vieta, kur žmogus susitinka su savimi.
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Kai ateinat pro tas mano duris jūs esate tiesiog didelėje emocijoje, dideliame išgyvenime ir viskas taip jautru, intensyvu, persipynę, kad sunku suprast ir pajausti kas vyksta.
Gyvenimo krizes aš prilyginu gaisrui. Žmogus, jo asmenybė- kaip namas. Kambariai- tos asmenybės gyvenimo svarbios dalys- šeima, draugai, darbas, hobiai ir visa tai kas žmogui svarbu. Kai patiriat skyrybas užsidega vienas kambarys. Taigi- pas mane į kabineta ateina gaisras. Ir čia ne laikas tvarkyti namus ir laukti svečių. Čia laikas identifikuoti situaciją, suvaldyt tą gaisrą, kad visas namas nesudegtų. Bet namas jau nebebus kaip buvo. Po gaisro daug reikalų tą kambarį suremontuot, bet dažnai pasirodo, kad tas kambarys jau senai reikalavo ne estetinio bet kapitalinio remonto.
Skyrybos nėra tik kito žmogaus netektis.
Psichologas Arthuras Aronas, tyrinėjęs artimus santykius, sukūrė vadinamąją „savęs išplėtimo teoriją“ (Self-expansion theory). Jo tyrimai parodė, kad artimuose santykiuose žmogus pradeda į savo tapatybę įtraukti kitą žmogų. Mokslininkai šį reiškinį pavadino Inclusion of Other in Self. Tai reiškia, kad ilgainiui partneris tampa ne tik žmogumi šalia mūsų. Jo pomėgiai, įpročiai, rutina, planai ir net pasaulio matymas po truputį tampa mūsų psichikos dalimi. santykiai kuria ne tik artumą. Jie keičia mūsų tapatybę. Mes pradedame gyventi ne tik „aš“, bet „mes“ būsenoje. Ir būtent dėl to po skyrybų kartais žmogus nebežino:
Ką aš mėgstu?
Ko noriu?
Kaip aš leidžiu laiką viena?
Kas esu be šio žmogaus?
Tyrimai rodo, kad po skyrybų žmonėms laikinai sumažėja savasties aiškumas (self-concept clarity). Kitaip tariant, žmogus ne tik jaučiasi pasimetęs. Jis iš tiesų kurį laiką prasčiau žino, kas jis yra.
Tai nėra silpnumas ar priklausomybė. Tam tikra prasme tai natūrali artimo ryšio pasekmė. Natūraliai skyrybos yra ne tik kito žmogaus bet ir savęs praradimas.
Santykiai nėra tik meilė. Mes dažnai romantizuojame meilę, tačiau biologiniu lygmeniu artimas ryšys yra daug daugiau nei emocija. Prisirišimo teorijos kūrėjas John Bowlby rašė, kad prisirišimo figūros netektis žmogaus nervų sistemai gali būti išgyvenama kaip grėsmė saugumui.
Mes nusiraminame būdami šalia kito. Mažiau bijome. Lengviau išgyvename stresą. Tyrimai rodo, kad artimo žmogaus buvimas mažina streso reakcijas organizme. Artimi santykiai reguliuoja mūsų nervų sistemą. Todėl skyrybas išgyvenantis žmogus jaučia ne tik emocinį, bet ir labai stiprų fizinį chaosą: nemigą, nerimą, įtampą krūtinėje, paliaujamą galvojimą, pergalvojimą, sutrikusį apetitą, sunkumus susikaupti ir net fizinį skausmą. Neuromoksliniai Naomi Eisenberger tyrimai parodė, kad socialinis atstūmimas aktyvuoja tas pačias smegenų sritis, kurios aktyvuojasi fizinio skausmo metu - ypač priekinę juostinę žievę. Tad išsireiškimas, kad “skauda širdį”, “skausmingos skyrybos”, “sudaužyta širdis” nėra tik metafora. Smegenys tą skausmą registruoja kaip realų.
Ilgainiui tenka susidurti, kad mums dažnai skauda ne tai, kad mes praradome žmogų, bet tai, kad mes praradome save. Mes ilgimės savo būsenos tame santykyje.
Savęs, kuri jautėsi mylima.
Savęs, kuri jautėsi svarbi.
Savęs, kuri tikėjo ateitimi ir turėjo planų.
Ir čia atsiranda viena sudėtingiausių skyrybų dalių. Mes suprantame kad čia mes paradome save. Sugriuvo ne tik santykis- sugriuvo vidinė struktūra.
Skauda ne todėl, kad baigėsi santykis. O todėl, kad griuvo visas pasaulis, kuriame gyvenome. Pasaulis, kuriame buvo „mes“. Ir dabar tenka ne tik gedėti žmogaus. Tenka po truputį grįžti namo - pas save.
—————
Jeigu šiuo metu tavo gyvenime vyksta skyrybos, santykio griūtis - nuo birželio Kaune pradedama gyva terapinė palaikymo moterų grupė.

Tai nebus vieta, kur reikės greitai atsitiesti, nebegalvoti ar apsimesti, kad viskas gerai.

Tai bus saugi erdvė moterims, kurios išgyvena:

skyrybas,

• santykių krizę,

• emocinį atsiskyrimą,

• priklausomybę nuo santykio,

• stiprų atstūmimo ar vienišumo jausmą,

• savęs praradimą santykyje.

Grupėje dirbsime ne tik su istorijomis, bet ir su tuo, kas vyksta giliau:

prisirišimu, vidiniu vaiku, emociniais poreikiais, nervų sistema, ribomis, saviverte, gedulu ir santykiu su savimi. Bus integruojami psichoterapijos, schemų terapijos, KET, mindfulness bei patyriminiai metodai.

Grupė vyks gyvai Kaune, pirmadienio vakarais nuo 18:00 iki 20:00 val.
Startas – nuo birželio mėnesio.
Grupės dydis: 6–8 moterys.
Vieno susitikimo kaina – 30 €.
Mokėjimas vyksta kartą per mėnesį už visus to mėnesio numatomus susitikimus.

Registracija:
https://forms.gle/vm5Erua9v3ddhbGD8

Subscribe now

Prisirišimo teorijos tyrėjai, tarp jų John Bowlby ir Mary Ainsworth, aprašė, kad žmogaus prisirišimo sistema aktyvuojasi ne tik meilėje, bet ir netektyje. Kai prarandame žmogų, prie kurio buvome emociškai prisirišę, smegenys tai dažnai interpretuoja kaip grėsmę išgyvenimui. Dėl to po skyrybų gali atsirasti ne tik emocinis skausmas, bet ir labai stiprios kūno reakcijos: panika, nemiga, pykinimas, krūtinės spaudimas, nuolatinis galvojimas apie partnerį, negalėjimas susikaupti, net fizinio skausmo pojūčiai.
Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad socialinis atstūmimas ir romantinio ryšio praradimas aktyvuoja tas pačias smegenų sritis, kurios aktyvuojasi patiriant fizinį skausmą - ypač priekinę juostinę žievę (anterior cingulate cortex). Kitaip tariant, kai žmogus sako „man skauda“, jo smegenys tą skausmą iš tikrųjų priima kaip realų fizinį skausmą.
Tačiau skausmingiausia skyrybų dalis yra ne ta, kad netenkame kito žmogaus, skausmingiausia dalis netekti tos dalies savo gyvenimo, kuriame tas žmogus buvo, netekti tos dalies savęs, kuria buvome drauge su tuo žmogumi. Skausmingiausia yra netekti savęs ir susikurti save iš naujo.
Carl Gustav Jung rašė, kad meilėje labai dažnai sutinkame ne tik kitą žmogų, bet ir savo pačių neišgyventas dalis. Kitame žmoguje mes projektuojame savo ilgesį, savo neišpildytus poreikius, savo vidinį vaiką, savo troškimą būti matomais ir mylimais. Todėl skyrybos neretai tampa ne tik santykio pabaiga, bet ir susidūrimu su savimi.
Ir būtent todėl tiek daug mitų, pasakų bei senųjų istorijų kalba ne tik apie meilę, bet apie praradimą kaip virsmą.
Vienas stipriausių mitų — Orfėjo ir Euridikės istorija. Orfėjas praranda mylimąją ir leidžiasi į požemio pasaulį jos susigrąžinti. Psichologiškai ši istorija labai primena žmogaus būseną po skyrybų. Kai prarandame stiprų ryšį, mes taip pat nusileidžiame į savo vidinį požemį — į depresiją, ilgesį, neviltį, tuštumą. Tačiau mitas svarbus tuo, kad kelionės tikslas nėra vien „susigrąžinti kitą“. Požemis pakeičia patį Orfėją. Jis nebegrįžta toks pats žmogus. Kaip ir daugelis žmonių po didelės netekties.
Psichoanalitinėje ir jungistinėje terapijoje nusileidimas į „požemį“ dažnai suprantamas kaip būtina transformacijos dalis. Žmogus praranda seną tapatybę, kad galėtų atrasti gilesnį save.
Daugelis pasakų iš tiesų nėra apie „laimingą meilę“. Jos apie iniciaciją. Apie žmogų, kuris turi pereiti praradimą, vienatvę, atstūmimą ar tamsą, kad susitiktų save.
Net „Bjaurusis ančiukas“ nėra tik istorija apie kitų atstūmimą. Tai istorija apie tapatybės paiešką po skausmingo nepriklausymo.
„Gražuolė ir pabaisa“ kalba apie bandymą būti mylimam nepaisant vidinių žaizdų.
„Pelenė“ — apie žmogų, kuris ilgą laiką gyvena menkavertiškumo ir emocinės deprivacijos būsenoje.
Pasakos išliko šimtmečius ne todėl, kad jos „gražios“. O todėl, kad jos kalba apie universalius psichikos procesus
Ir viena sunkiausių tiesų po skyrybų yra ta, kad žmogus dažnai nori ne tiek susigrąžinti kitą, kiek susigrąžinti jausmą, kurį tas santykis suteikdavo, susigrąžinti save tame santykyje.
Tačiau terapijoje ilgainiui atsiranda labai svarbus posūkis. Žmogus pradeda klausti ne tik: „kodėl jviskas baigėsi skyrybomis?“ bet ir: „kodėl aš taip stipriai praradau save šiame ryšyje? koks mano vaidmuo buvo šiame ryšyje? kodėl jis man toks svarbus?“.
Ir tai jau tampa ne tik skyrybų istorija. Tai tampa kelione į save.
Kartais žmogus pirmą kartą pradeda girdėti savo poreikius. Suvokia, kiek metų gyveno nuolatiniame nerime ar prisitaikyme. Pradeda pastebėti savo ribas, savo baimes, savo vienatvę, savo vaikystės žaizdas.
Ne veltui egzistencinės filosofijos autoriai, tokie kaip Kierkegaardas ar Viktoras Franklis, rašė, kad krizės dažnai tampa momentais, kai žmogus susiduria su tikrąja savo egzistencija. Kai sugriūva iliuzijos, kontrolė ir senos tapatybės, atsiranda galimybė paklausti: kas aš esu be viso to?
Ir nors pradžioje skyrybos atrodo kaip pabaiga, labai dažnai jos tampa pradžia santykio su savimi, kurio žmogus niekada anksčiau neturėjo.
Ne greito.
Ne gražaus.
Ne saldaus.

Bet tikro.
———————
Jeigu šiuo metu tavo gyvenime vyksta skyrybos, santykio griūtis - nuo birželio Kaune pradedama gyva terapinė palaikymo moterų grupė.
Tai nebus vieta, kur reikės greitai atsitiesti, nebegalvoti ar apsimesti, kad viskas gerai.
Tai bus saugi erdvė moterims, kurios išgyvena:
skyrybas,

• santykių krizę,

• emocinį atsiskyrimą,

• priklausomybę nuo santykio,

• stiprų atstūmimo ar vienišumo jausmą,

• savęs praradimą santykyje.

Grupėje dirbsime ne tik su istorijomis, bet ir su tuo, kas vyksta giliau:
prisirišimu, vidiniu vaiku, emociniais poreikiais, nervų sistema, ribomis, saviverte, gedulu ir santykiu su savimi. Bus integruojami psichoterapijos, schemų terapijos, KET, mindfulness bei patyriminiai metodai.
Grupė vyks gyvai Kaune, pirmadienio vakarais nuo 18:00 iki 20:00 val.
Startas – nuo birželio mėnesio.
Grupės dydis: 6–8 moterys.
Vieno susitikimo kaina – 30 €.
Mokėjimas vyksta kartą per mėnesį už visus to mėnesio numatomus susitikimus.

Registracija:
https://forms.gle/vm5Erua9v3ddhbGD8

• prisirišimo ilgesys,

• idealizacija kaip gynyba nuo vidinės tuštumos,

• savo vertės paieška per kitą žmogų,

• fantazija vietoj realaus jausmo,

• savęs atsisakymas, kylantis iš vidinio įsitikinimo, kad meilė turi būti auka,

• nerimas, supainiotas su meile,

• santykis be abipusiškumo,

• laukimas ir viltis vietoj atsakomybės prisiėmimo ir veiksmo.

  Subscribe now

  

  Meilė, kuri prasideda nuo ilgesio, o ne nuo ryšio

  Undinėlė įsimyli princą jo nepažinusi. Ji nemato jo kasdienybėje, jo ribose, jo gebėjime (ar negebėjime) būti artimam. Ji nemato, kaip jis elgiasi konfliktuose, kaip atlaiko kito jausmus, ar moka būti su kitu žmogumi, o ne tik šalia jo. Ji myli vaizdinį - tai, ką jis reiškia: galimybę išeiti iš savo pasaulio, tapti pripažintai, būti pasirinktai. Tai labai svarbus momentas, nes meilė čia gimsta ne iš ryšio, o iš ilgesio. Iš jausmo, kad kažkur kitur gyvenimas yra pilnesnis, prasmingesnis, tikresnis, ir kad kitas žmogus galėtų tapti tuo tiltu į tą gyvenimą.

  Psichologijoje tai labai atpažįstama. John Bowlby prisirišimo teorija rodo, kad nerimastingas prisirišimas dažnai pasižymi ryšio idealizavimu dar iki realaus artumo. Tokiais atvejais meilė tampa ne buvimu su kitu, o nuolatiniu laukimu: ar būsiu pasirinkta, ar manęs neužmirš, ar esu pakankama. Santykis iš karto įgauna įtampos, nes jis tampa atsakymu į vidinį nesaugumą, o ne dviejų žmonių susitikimu. Įtampa kyla ne dėl kito žmogaus elgesio, o dėl vidinio saugumo stokos, kurią tikimasi užpildyti per santykį.
  
  Balsas kaip savastis: ką reiškia jį atiduoti

  Vienas skaudžiausių pasakos momentų – undinėlė atsisako savo balso. Tai nėra tik siužeto detalė ar pasakos dramatizavimas. Tai psichologinis branduolys. Balsas simbolizuoja gebėjimą išsakyti savo poreikius, brėžti ribas, būti girdimai ir atpažįstamai santykyje. Turėti balsą reiškia turėti vietą. Atsisakydama balso, undinėlė renkasi ryšį be savęs. Ji gali būti šalia, bet negali būti iš tiesų matoma.

  Donald Winnicott rašė, kad kai ryšys išlaikomas tik per prisitaikymą, žmogus ima gyventi per prisitaikiusį „aš“, o tikrasis lieka nebylus. Tai labai pažįstama žmonėms, kurie santykiuose bijo pasakyti, kas skauda, nutyli poreikius, vengia konfliktų ir renkasi tylą tam, kad ryšys neiširtų. Tokia tyla dažnai palaikoma kaip „ramybė“, bet iš tiesų tai yra savęs išjungimas. Meilė tampa nebyli, o nebyli meilė ilgainiui virsta nerimu, nes viduje lieka per daug nepasakytų dalykų.
  
  Kodėl skausmas tampa meilės įrodymu

  Undinėlė kiekvieną žingsnį jaučia kaip skausmą, ir vis dėlto ji eina. Ši vieta labai aiškiai atskleidžia gilią vidinę nuostatą: meilė turi kainuoti. Jei skauda – vadinasi, svarbu. Jei sunku – vadinasi, tikra. Tai labai dažnas įsitikinimas žmonėms, kurie augo aplinkoje, kur artumas buvo nepatikimas, sąlyginis arba lydimas emocinio atstūmimo.

  Schemų terapijoje tokį santykį labai tiksliai apibūdina emocinės deprivacijos, apleistumo ir savęs aukojimo schemos. Jeffrey Young tyrimai rodo, kad šios schemos dažnai susiformuoja ankstyvuose ryšiuose, kur meilė buvo nenuosekli arba priklausoma nuo elgesio. Vėliau žmogus santykiuose linkęs kentėti tyliai, pateisinti diskomfortą, painioti skausmą su artumu. Undinėlė neklausia, ar jai čia saugu, ar ji čia matoma. Ji klausia tik viena: ar tai padės būti mylimai. Tai esminis nerimastingo santykio poslinkis, kai savijauta tampa mažiau svarbi nei ryšio išlikimas.
  
  Idealizacija ir projekcija: kai mylimas ne žmogus, o viltis

  Princas undinėlės nepasirenka. Jis jos nemato kaip partnerės ir nekuria su ja ryšio. Tačiau ji lieka, laukia, tikisi. Carl Gustav Jung rašė, kad artimi santykiai yra viena stipriausių projekcijos erdvių – į kitą žmogų mes sudedame tai, ko patys savyje dar neturime: vertę, prasmę, gyvybingumą. Undinėlės jausmas tampa projekcija. Jei jis mane pasirinks, aš būsiu verta. Tai santykis, kuris palaikomas ne per abipusiškumą, o per viltį. Viltis čia tampa klijais, laikančiais ryšį, net kai realaus ryšio nėra.
  
  Kūnas kaip kaina: kai ryšys reikalauja keistis

  Undinėlė keičia ne tik balsą, ji keičia kūną. Tai simbolizuoja giliausią prisitaikymo formą – savęs permodeliavimą tam, kad būtum priimta. Psichologiškai tai artima žmonėms, kurie santykiuose pradeda keisti savo ribas, mažinti poreikius, tapti patogesni, kad tik nebūtų palikti. Tokiais atvejais santykis atskleidžia ne meilės stiprumą, o baimės stiprumą – baimės prarasti ryšį ir likti su savimi.
  
  Kodėl ši pasaka neturi laimingos pabaigos

  Svarbu, kad „Undinėlė“ neturi klasikinės laimingos pabaigos, ir tai nėra atsitiktinumas. Pasaka neapdovanoja už auką. Ji parodo, kiek kainuoja meilė be savęs. Filosofiškai tai labai artima egzistencinei minčiai, kad ryšys, kuriame nėra autentiško buvimo, negali tapti gyvenimo pagrindu. Jei ryšys reikalauja nuolatinio savęs atsisakymo, tai nėra artumas. Tai išlikimas.
  
  Pasakos moralas:
  Pasaka atskleidžia, kad meilė gali būti supainiota su nerimu, ryšys palaikomas per baimę, savastis paaukojama dėl priklausymo, o ramybė taip ir neatsiranda net „būnant kartu“. Ir kartu pasaka tyliai klausia: kas nutiktų, jei meilė prasidėtų ne nuo aukos, o nuo buvimo savimi.
  
  „Undinėlė“ nėra pasaka apie blogą meilę. Ji yra pasaka apie meilę, kuri dar nemoka būti saugi. Todėl ji taip stipriai rezonuoja tiems, kurie santykiuose daug laukia, daug nerimauja, daug prisitaiko ir labai ilgisi ramybės.
  
  Ar esate patyrę panašų santykį? Kaip viskas ėjosi?
  

  Share

  
  

Subscribe now

Saulė augo normalioje šeimoje. Geri tėvai, nebuvo jokio fizinio smurto. Tėvas, aišku, kaip ir visi tuo metu, mėgdavo po darbo užsibūti, grįžti pašventus su kolegomis. Mama dėl tokių šposų, aišku jo negyrė, būdavo ir pykčių, ir barnių. Bet kur jų nebūna? Mama augino vaikus, rūpinosi namais, prižiūrėjo šeimos židinį. Beabejo, kad būdavo pavargus, bet toks buvo laikmetis. Ramybės nesuteikdavo ir tėčio dažnėjantys baliukai, tačiau Saulė išmoko, kaip padaryt, kad tėvai nesipyktų. Ji arba įsiverždavo į barnį ir nukreipdavo temą, arba sutvarkydavo namus, pagamindavo vakarienę.
O dar buvo laikotarpis, kai tėčio gyvenime atsirado kažkokių “mergų”. Mama Dažnai verkdavo, gulėdavo lovoj ir nors nebuvo diagnozuota, greičiausiai tuo metu išgyveno depresiją. Tada Saulė žinojo, kad reikia duoti mamai pailsėti, netriukšmauti, pasirūpint namais ir padaryt valgyt. Ačiū dievui visas šitas periodas netruko ilgai ir galop tėvai grįžo į “normalų” gyvenimą.
Šeimos dinamika: tai emociškai nestabili, bet socialiai “normali” šeima.
Tėvas: emociškai neįsitraukiantis, nepatikimas, nesaugus, nekuriantis ryšio, dažnai atsitraukiantis (alkoholis), nestabilus (grįžtantis → dingstantis → vėl grįžtantis).
Mama: pervargusi, emociškai išsekusi, pažeidžiama, nerimaujanti, sutelkusi dėmesį į tėvą ( nes tėvas emociškai nestabilus ir nekuriantis saugaus santykio), negalinti būti nuosekliu emociniu ramsčiu vaikui.
Bendrai šeimoje patiriamos įtampos, nestabilumas, nerimas, nesaugumas, konfliktai, neištikimybės, skyrybų grėsmė ir vaikas nebeturi galimybės būti vaiku, jis tampa šeimos gelbėtoju- reguliatoriumi.
Ko išmoko Saulė? Saulė išmoko stebėti ir pastebėti mikro mimikas, intonacijas, žvilgsnius, tam, kad galėtų gelbėti ir reguliuoti šeimos dinamiką. Ji išmoko padaryti, kad tėvai nesipyktų, arba ne tiek pyktųsi. Ji įsikiša į konfliktus, nuramina, sutaiko, sutvarko, pasirūpina. Čia yra nenormalu tai, kad Saulė netenka vaikystės ir vietoj to, kad ja rūpintųsi suaugę- ji rūpinasi jais. Tai vadinama parentifikacija – vaikas perima suaugusiojo emocines funkcijas.
Ką Saulė išmoko apie meilę? Meilė priklauso nuo jos elgesio, meilė reikalauja pastangų, meilė yra nestabili, normalu yra gyventi nuolatiniame budrumo režime ir nerimauti, negalima atsipalaiduoti net kai santykiai geri. Jei partneris tolsta → Saulė stengiasi dar labiau, jei santykiuose kyla įtampa → ji ieško, ką ji padarė ne taip, jei jaučiasi apleista → ji kaltina save, ne ryšio struktūrą ar santykio dinamiką.
Ko Saulė neišmoko apie meilę? Kad meilė yra rami, saugi ir stabili. Meilė nėra atlygis už elgesį, artumas gali būti saugus, ryšys gali išlikti net tada, kai ji nėra „gera“. Du žmonės yra vienodai atsakingi už ryšį ir santykį.
Ką Saulė išmoko apie save ir pasaulį? Mano poreikiai = mano problema. Ji išmoko slopinti savo poreikius, nes Saulės poreikiais ištiesų nelabai kas ir rūpinosi, dar Saulė išmoko nerimauti, stebėti kitus ir žinoti kada kam kaip įtikti, o kadangi meilė ir draugystė yra “užtarnaujama” ypač būnant patogia tai Saulė išmoko ir dirbti be perstojo, kad tik “užsidirbtų” meilę, draugystę ir pripažinimą. Kadangi viena pagrindinių pamokų saulės gyvenime yra tai, kad jos poreikiai nėra svarbūs, ji ištiesų niekad ir neišmoko apie juos, nėra su jais susipažinus, nes kitų poreikiai visada buvo aukščiau. Dar Saulė nieko nežino apie savo asmenines ribas ir jai yra įprasta, kad jos ribos yra nepaisomos, o į poreikius niekas neatsižvelgia.
Kokius parnerius Saulė rankasi? Iš tūkstančio minioje Saulė išsirinks patį saugiausią- t.y jai puikiai pažįstamą: emociškai neprieinamas, nestabilus, turintis sunkumų, reikalaujantis supratimo, pats nepaisantis kitų poreikių ir ribų. Tobulas partneris Saulei- toks savas!
Kokie ciklai ir ratai kartojasi? Pažiūrėkit, kaip stebuklai vyksta ir prasideda magiškas procesas, nuo vidinio Saulės ciklo, kuris paremtas geležiniais įsitikinimais:
„Jei būsiu gera – bus gerai“ → „Jei kažkas ne gerai – tai mano atsakomybė ir kalta aš“→ „Aš turiu labiau pasistengti“.
Kaip išsklaidyti magija?
Tam, kad Saulė pradėtų kitus ciklus, kaip natūralius procesus, jai teks viską pradėt nuo atpažinimo ir dirbti teks su kertiniais įsitikinimais apie save, apie pasaulį, apie santykį.
„Aš turiu stengtis, kad būčiau verta meilės“.
„Man reikia per daug“.
„Jei kažkas griūva, vadinasi, aš nepakankamai gera“.
„Artumas nėra saugus“.
„Meilė reikalauja aukos“.
„Normalu kentėti, jei myli“.
„Šeimą reikia išlaikyti bet kokia kaina“.
„Svarbiau, kad kitiems būtų gerai“.
„Negali atsipalaiduoti“.
„Jei paleisi – viskas sugrius“.
Be atpažinimo teks prisiimt atsakomybę už save ir susipažinti su savimi, teks užmegzt santykį su savim, savo poreikiais ir ribomis, mokytis jausti, įvardinti ir svarbiausiai- toleruoti kaltę, kai renkasi save.

Priklausomai nuo Saulės išsikeltų tikslų, jos terapija gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų.
Pirmas etapas : 3-6 mėn kai Saulė pradės atpažinti savo įsitikinimus kasdienoje.
Antras etapas: 12-18 mėn. giluminis darbas su vaikystės patirtimis.
Trečias etapas: 1-3 metai. naujo ryšio su savimi ir kitais mokymąsis
Terapija nėra lijininė, tai gyvas procesas. Kartais aktyvus, kartais stovintis vietoje, bet net tada, kai rodos niekas nevyksta- viduje vyksta gilios transformacijos ir naujų tiesų integravimas.
Magija ir burtai, visi prakeikimai išsiskaido kai pradedame gyventi savo gyvenimą, išmetę kitų integruotas tiesas ir kai prisiimam atsakomybę už savo laimę.

Subscribe now

Kaip paversti rezoliuciją tikru planu?

Tam, kad rezoliucija taptų planu, ji turi būti:

• specifiška (konkreti),

• pamatuojama,

• pasiekiama,

• apibrėžta laiku,

• jums svarbi.

Ir dar vienas labai svarbus dalykas – prie jos reikia grįžti metų eigoje, nepalikti stalčiuje iki kitų Naujųjų.

Taigi, pradedam.
Pagrindinės gyvenimo sritys

Turime pagrindines gyvenimo sritis:

1. Sveikata ir kūnas – fizinė savijauta, energija, miegas, judėjimas, mityba.

2. Emocinė ir psichologinė gerovė – vidinė būsena, emocijos, savivertė, stresas.

3. Santykiai – ryšiai su kitais žmonėmis: partnerystė, šeima, draugystės, ribos.

4. Darbas / karjera / savirealizacija – profesinis augimas, kūryba, kompetencijų stiprinimas.

5. Finansai ir materialinis saugumas – santykis su pinigais ir saugumo jausmas: pajamos, išlaidos, taupymas, planavimas.

6. Asmeninis augimas ir mokymasis – vidinis ir išorinis augimas: knygos, mokymai, saviugda, nauji įgūdžiai.

7. Gyvenimo prasmė, vertybės, dvasinė kryptis – vidinis kompasas, prasmė, ryšys su savimi.

Šios sritys apima kūną, psichiką, ryšius, veikimą pasaulyje, saugumą, augimą ir prasmę.
Jei jaučiat, kad norisi kažką pridėti – drąsiai tai ir darykit.
Praktika: gyvenimo sričių aprašymas

Pasiimam sąsiuvinį, kurį paskiriam šiam šventam tikslui, ir kiekvieną gyvenimo sritį aprašome atskirai. Skiriame kelis puslapius, kurie taps skyreliais ateityje.

Išsamiai. Neskubant.

Atsakykite sau į šiuos klausimus:

Kas vyksta dabar

• Kaip atrodo mano kasdienybė šioje srityje?

• Kokie faktai? Ką realiai darau, turiu, patiriu?

• Kas kartojasi – įpročiai, ciklai, tipinės situacijos?

Jausmai

• Kokie jausmai čia dažniausi? (ramybė, įtampa, kaltė, džiaugsmas, liūdesys, pasididžiavimas, nerimas)

• Ką šie jausmai man sako apie mane ir mano poreikius?

Kas veikia

• Kas man pavyksta?

• Ką darau teisingai, net jei nemoku to pripažinti?

• Kokie mano stiprybės taškai šioje srityje?

Kas džiugina

• Kas šioje srityje teikia pasitenkinimą?

• Kas man čia svarbu ir brangu?

• Kokius mažus dalykus noriu pastebėti ir įvardinti?

Kas trukdo

• Kur stringu, prarandu energiją, jaučiu nepasitenkinimą?

• Kas kelia kartėlį, gėdą, nusivylimą ar nuovargį?

• Kokie vidiniai konfliktai kartojasi? („noriu, bet bijau“, „reikia, bet nenoriu“)

Poreikiai

• Ko mano kūnas, emocijos ar protas prašo šioje srityje?

• Ko norėčiau daugiau? (aiškumo, švelnumo, struktūros, poilsio, ryšio, ribų, laisvės)

• Ko norėčiau mažiau? (chaoso, spaudimo, kaltės, atidėliojimo, triukšmo)

Pokytis

• Ką tiksliai noriu pakeisti? (vienu–dviem sakiniais)

• Kas būtų mažas, bet reikšmingas poslinkis?

• Kas būtų realu, ne idealu?

Veiksmai

• Vienas mažas žingsnis per savaitę/ mėnesį.

• Vienas įprotis, kurį noriu auginti.

• Vienas dalykas, kurio atsisakau ar mažinu.

Progreso ženklai

• Kaip suprasiu, kad gerėja?
  (pvz., „mažiau įtampos“, „daugiau stabilumo“, „lengviau pasakyti NE“, „daugiau energijos rytais“)

Kiekvienos srities pabaigoje parašykite:

• Jei ši sritis būtų žmogus, ką jam pasakyčiau?

• Ką aš šioje srityje ignoruoju, bet jau seniai žinau?

  Prioritetai ir realūs lūkesčiai

  Jei galvojat, kad čia jau viskas – iš tiesų padarėte labai didelę dalį darbo.
  Bet dar yra vienas svarbus žingsnis.

  Apžvelgę visas sritis, dažnai pamatome: norai dideli, o žingsniai – kilometriniai.
  Laikas įvesti realius lūkesčius.

  Įvertinkite kiekvieną sritį pagal svarbumą:

  • jei aprašėte 7 sritis – įvertinkite jas nuo 1 iki 7,

  • kur 1 – šiuo metu svarbiausia,

  • 7 – mažiausiai reikalaujanti pokyčių.

  Pradėkite nuo 1-osios srities.

  Įsivardinkite pagrindinį tikslą, kurį realu pasiekti per metus.
  Prisiminkite: jei kaita pagerėja 10–20 % – tai jau labai didelis pasiekimas.

  Tada labai aiškiai nusimatykite:

  • patį patį mažiausią žingsnelį, kuris rodytų, kad pokytis jau prasideda.

  Tą patį atlikite ir su kitomis sritimis, nepamiršdami jų vietos pagal svarbumą.
  Galite dirbti ne su visomis – tik su viena ar keliomis.

  Ir labai svarbu: geriau minimalus, bet realus pokytis, nei geri norai be veiksmo.

  Pabaigai

  Kai viską padarysite – užverskite sąsiuvinį ir pasilikite jį matomoje, garbingoje vietoje.
  Prie šio plano grįžkite bent kelis kartus per metus: per Velykas, gimtadienius, rugsėjo 1-ąją ar tiesiog bet kurią dieną.

  Peržvelgdami vėl apmąstykite, aprašykite, galbūt pastebėsite, kad prioritetai keičiasi: vienai sričiai tvarkantis, į priekį išsiverš kita.

  Dalinuosi tuo, kas veikia man.
  Labai sveika pamatyti savo gyvenimą ant popieriaus – tada aiškiau matosi, kur dingsta energija, kur pervargstame ir kur reikėtų pakoreguoti kryptį.

  Ir atminkite: planas skirtas ne tam, kad dar kažko prisidėtume, o tam, kad išmintingiau paskirstytume tai, ką jau turime – savo energiją, laiką ir ribas.

  Gražių, ramių ir produktyvių metų!

  
  
  
  
  

Subscribe now

Jei tai ką parašiau aukščiau Jums ne svetima, bet varot toliau kaip darbinis arkliukas, galvojat, kad kažkaip prasimušit- turiu jus nuvilti. Ilgainiui Jūsų kūnas pereina į veikimo režimą, kuriame dominuoja kortizolis, streso hormonai ir išsekę neuromediatoriai. Taigi pamažėle, žingsnis po žingsnio pasireiškia: nuolatinis nuovargis, kuris nepraeina net pailsėjus, nerimas, dirglumas, įtampa, depresyvios mintys ir apatija, vidinė tuštuma, depersonalizacija, jausmas, kad viskas per sunku, džiaugsmo ir motyvacijos nebuvimas.
Psichologija tai aiškina kaip perdegimo, streso sukelto neurocheminio disbalanso ir emocinių resursų išsekimo kombinaciją. Bet tam tikra dalimi tai taip pat yra fiziologinis reiškinys, susijęs su mikroelementų trūkumu, hormonų reguliacija ir net metų laikais.
Nuovargis nėra silpnumo ženklas, tai ženklas, kad metas pailsėti. Nervų sistema turi energijos ribas. Smegenims reikia gliukozės, deguonies, mikroelementų, hormoninio balanso ir pakankamo poilsio. Jei kuri nors dalis sutrinka, žmogaus savijauta keičiasi iš esmės. Moksliniai tyrimai rodo, kad ilgalaikis krūvis mažina: dopamino kiekį (motyvacija, iniciatyva), serotonino aktyvumą (stabilumas, nuotaika), noradrenalino balansą (budrumas, energija).
Kai šie neuromediatoriai išsenka, žmogus negali savęs priversti, nes vidinė chemija paprasčiausiai neveikia. Motyvacija yra biologija, ne disciplina ir motyvacija priklauso nuo Jūsų biologijos, kuria privalu pasirūpinti.
Labai dažnai prie nuovargio, nerimo ir depresinių simptomų prisideda mikroelementų disbalansas. Visada kai pas mane ateina žmogus ir skundžiasi nerimu, panikos atakomis, miego sutrikimais, liūdna ar depresyvia nuotaika, dėmesio stoka, motyvacija labai svarbu pažvelgt į to organizmo chemiją: mikroelementus, hormonus.

Į ką atkreipiam dėmesį:

B grupės vitaminai.
Dalyvauja energijos gamyboje. Trūkstant – nerimas, dirglumas, dėmesio sutrikimai.

Magnis.
Atsakingas už parasimpatinę nervų sistemą. Trūkstant – įtampa, nemiga, širdies permušimai.

Vitaminas D.
Labai svarbus serotonino gamybai. Jo trūkumas tiesiogiai siejamas su depresiniais sutrikimais.

Feritinas ir geležis.
Žemas feritinas sukelia miglą galvoje, apatiją, dusulį, jėgų trūkumą.

Cinkas.
Dalyvauja neurotransmiterių reguliacijoje. Jo trūkumas būdingas išsekimo ir depresijos būsenoms.

Omega-3 riebalų rūgštys.
Svarbios smegenų funkcijoms ir emocijų reguliacijai. Trūkstant – emocinis blankumas, dirglumas.

Disociacija.
Ilgalaikis pervargimas lemia, kad žmogus praranda ryšį su savo kūnu.
Tai psichologijoje vadinama mikro-dissociacija: žmogus dirba, funkcionuoja, bet nebejaučia savęs. Tai fiziologiją apsaugantis mechanizmas, kuris išjungia emocinį jautrumą, kad žmogus išgyventų per didelį krūvį. Disociacijai būdinga- nebežinoti, ko iš tiesų nori, nebejusti nuovargio tuo metu, kai jis atsiranda, dirbti iki perdegimo, nes „reikia“, praleisti kūno signalus, pasimesti tarp darbų ir atsakomybių.

Sezoniškumas.
Moksliniai tyrimai rodo, kad trumpėjant dienai statistiškai reikšmingai didėja: sezoninė depresija (SAD), nerimo sutrikimai, panikos epizodai, lėtinis nuovargis, miego sutrikimai, dėmesio ir koncentracijos problemos, emocinis nestabilumas, somatiniai simptomai (širdies permušimai, migrenos).
Kuo mažiau šviesos, tuo mažiau serotonino bei dopamino, tuo lengviau žmogus įkrinta į apatiją, nuovargį ar nerimo būsenas. Emociškai jautresni žmonės tai pajunta labiausiai.
Psichoterapijos galimybės.
Psichoterapijoje dirbame su šiomis sritimis :

1. Ribų atstatymas
   Kiek žmogus leidžia sau ilsėtis?
   Kiek leidžia sau nebūti nuolat naudingas?

2. Perfekcionizmo ir vidinio kritiko mažinimas
   Ar nuovargį sukelia per dideli vidiniai reikalavimai?

3. Schema terapijos temos:
   Neatpažinti poreikiai, emocinis deprivavimas, vergiškas prisitaikymas, nepriekaištingumo schema.

4. Darbo su kūnu integravimas
   Kvėpavimas, somatinės praktikos, autonominės nervų sistemos reguliacija.

5. Darbas su gyvenimo ritmu ir realiu krūvio paskirstymu
   Ne tik psichologinis, bet ir praktinis pokytis.

6. Emocinio išsekimo šaknys
   Kada žmogus pradėjo ignoruoti save?
   Kokie ankstyvieji patyrimai formavo šį elgesį?

7. Savižinos plėtra
   Mokymas atpažinti kūno signalus, emocijų tonus ir energijos lygį.

8. Traumos informuota praktika
   Nes pervargimas dažnai yra susijęs su senomis prieraišumo žaizdomis.

Kaip gali padėti sau jau šiandien:
Atlikti pagrindinius kraujo tyrimus: D vitaminas, feritinas, B12, foliai, Mg, cinkas, skydliaukė.

• Kiekvieną dieną sumažinti veiklų krūvį bent 10 procentų.

• Skirti bent 20 minučių lėtam vaikščiojimui.

• Įtraukti 5–10 minučių gilaus kvėpavimo.

• Palaikyti stabilų miego ritmą.

• Riboti ekrano laiką vakarais.

• Įtraukti šviesos terapiją rudens ir žiemos sezonu.

• Skirti dėmesio savistabai: ko šiandien iš tiesų reikia mano kūnui?

• Įsivardinti: kas yra mano minimalus dienos poreikis ir kaip aš jį užpildysiu?

• Reguliariai vertinti savo ribas ir planuoti laiką realistiškai, ne optimistiškai.
  

Savarankiška praktika:
Šio praktika padeda grįžti į savo kūną ir suprasti, kas iš tiesų vyksta:

1. Ką šiuo metu jaučia mano kūnas? Parašyti 3–5 žodžius.

2. Kurioje vietoje kūne labiausiai jaučiasi įtampa ar nuovargis?

3. Kokia mintis šiandien kartojasi dažniausiai?

4. Koks mano tikrasis poreikis šiai dienai?

5. Kas yra mažiausias dalykas, kurį galiu padaryti sau?

6. Kur aš peržengiu savo ribas?

7. Ką šiandien daryčiau, jei elgčiausi su savimi kaip su žmogumi, kurį labai saugau?

Ši praktika atstato ryšį su savivoka ir padeda suprasti tikrąsias priežastis, o ne tik pasekmes.

Share

Subscribe now

Kas yra ADHD?

ADHD yra biologinis, genetinis ir neurovystymosi sutrikimas, pasireiškiantis vykdomųjų funkcijų ir savireguliacijos sunkumais, atsirandantis dėl smegenų tinklų vystymosi ypatumų, kurie lemia dėmesio, impulsyvumo ir emocinės reguliacijos problemas.
Nė viena mokslinė institucija ADHD nelaiko:

• traumos padariniu,

• socialiniu reiškiniu,

• moralinės valios problema,

• tėvų auklėjimo pasekme,

• charakterio bruožu.

Svarbiausi dalykai, kuriuos turi suprasti tiek klientai, tiek tėvai, tiek specialistai: ADHD yra tiesiog kitaip veikiančios smegenys, ir ADHD neįtakoja intelekto.
ADHD – tai neurovystymosi skirtumas, o ne „smegenų pažeidimas“, tai:

• kitoks prefrontalinės žievės brendimo tempas,

• kitoks dopamino sistemos jautrumas,

• kitoks ryšys tarp smegenų tinklų (DMN, vykdomųjų funkcijų tinklo),

• kitoks dėmesio, laiko, emocijų reguliacijos mechanizmas.

Smegenys tiesiog veikia kitokiu režimu. Kai kuriose srityse yra trūkumų, bet kitose – stiprybių. Ir labai svarbu: ADHD nesusijęs su intelektu. Tai patvirtina: DSM-5-TR, ICD-11, APA gairės, NICE gairės, neurologijos tyrimai, klinikinė praktika. ADHD niekaip nei padidina, nei sumažina intelekto koeficiento. ADHD turintis žmogus gali turėt ir aukštą, ir vidutinį, ir žemesnį IQ.
Žmogus gali būti: labai protingas, bet labai neorganizuotas; chaotiškas, bet genialiai kūrybiškas; impulsyvus, bet turėti aukštą verbalinių gebėjimų IQ.
ADHD turintys vaikai dažniausiai turi normalų arba aukštesnį nei vidutinį IQ, bet jų rezultatai mokykloje prastesni, nes:

• jie negali planuoti,

• negali susikaupti užduočiai,

• greitai praranda motyvaciją,

• padaro daugiau klaidų dėl impulsyvumo.

Dėl to atsiranda klaidingas įspūdis, kad jie „ne tokie protingi“.

ADHD ir trauma

Mokslas gali Jums pasakyti kas yra ADHD, bet negali 100 proc. pasakyti iš kur yra ADHD. Žinoma tiek, kad visi ADHD atvejai pasireiškia smegenų veiklos ir vystymosi skirtumais, o smegenis įtakoja daugybė dalykų: genetinių, fiziologinių ir psichologinių tokių kaip psichologinės traumos. Dar kas yra žinoma, tai kad trauminiai patyrimai labai imituoja arba sustiprina ADHD simptomus tokius kaip: impulsyvumą, koncentracijos šuolius, hiperbudrumą, emocinę disreguliaciją, nuovargį, vykdomųjų funkcijų kritimą, chaotiškumą.
Žinoma ir tai, kad trauminiai patyrimai veikia smegenų vystymąsi ar tai būtu ankstyva vaikystė ar prenetalinis laikotarpis, kai vaisius ysčiose, o būsima mama patiria didelį stresą ar vartoja medžiagas, vaistus galinčius ytakoti smegenų vystymąsi. Prenatalinis stresas gali padidinti ADHD riziką (epigenetika): keičia kortizolio receptorių aktyvumą, sutrikdo dopamino tinklų brendimą, sukelia epigenetinius pokyčius, gali padidinti ADHD riziką vaikui.
Jei genetinis polinkis į ADHD jau egzistuoja, prenatalinis stresas gali pakeisti vaisiaus smegenų vystymąsi taip, kad padidėja tikimybė, jog ADHD pasireikš ryškiau. Trauma ar stresas negali „sukurti“ ADHD iš nieko, bet jie gali sustiprinti genetinį polinkį ir formuoti smegenų veiklą, kuri vėliau pasireiškia kaip ADHD simptomai.
Kaip bebūtų visos taisyklės turi išimčių ir labai verta paminėti, kad yra viena reikšminga išimtis — sunkus prenatalinis arin perinatalinis smegenų pažeidimas (pvz., labai neišnešioti kūdikiai, hipoksija) gali sukelti ADHD fenotipą be stipraus genetinio polinkio.

Ką labai svarbu suprasti

✔ genetika – svarbiausia
✔ biologija – labai svarbu
✔ aplinka – modifikuoja
✔ trauma – sustiprina simptomus, bet nesukelia ADHD
✔ smegenų tinklai – kertinis mechanizmas
✔ vykdomosios funkcijos – pagrindiniai simptomai

Nėra papildo, stebuklingos piliulės ar būdo pasveikti, ADHD nėra liga, kiekvienas turintis ADHD turi mokintis gyventi drauge su šia diagnoze, rasti savo stiprybes, susidurti su savo įsitikinimais, priimti save ir iškėlus galvą gyventi, nes be visų sunkumų ADHD Tyrimai rodo, kad ADHD turintys žmonės pasižymi tokiomis savybėmis kaip:

Kūrybiškumas

• generuoja daugiau idėjų („divergent thinking“), dažniau sugalvoja nestandartinius sprendimus, yra lankstesni mąstyme.

Hiperfokusas

Nors ADHD pasižymi dėmesio šuoliais, bet kai tema emociškai įdomi, dopamino lygis pakyla, vykdomosios funkcijos laikinai „atsistato“.

Tokiu metu žmogus gali: dirbti ypatingai greitai, būti neįtikėtinai produktyvus, išmokti dalykus per trumpą laiką.

Inovatyvus problemų sprendimas

ADHD turintys žmonės dažnai: nesilaiko standartinių taisyklių, greičiau pastebi naujas galimybes, gali atrasti „trumpiausią kelią“ į sprendimą.

Energingumas ir dinamiškumas

Kai energija nukreipta teisinga kryptimi, tai tampa: charizma, entuziazmu, drąsa pradėti naujus projektus.

Intuicija ir greitas situacijos pajautimas

Dėl jautresnių dopamino ir noradrenalino sistemų ADHD žmonės greitai pagauna situacijos dinamiką, jaučia nuotaikas kambaryje, pastebi detales, kurių kiti nepastebi.

Krizinių situacijų valdymas

Kai kiti sustingsta, ADHD žmonės aktyvuojasi, mąsto greičiau, reaguoja greičiau, gali priimti sprendimus ekstremaliose situacijose.
Stresas padidina dopamino ir adrenalino lygį – o tai laikinai „normalizuoja“ ADHD nervų sistemos veiklą.

Empatija ir jautrumas

Nors egzistuoja stereotipas, kad ADHD = impulsyvumas = „nebuvimas empatijos“, tyrimai rodo priešingai ADHD žmonės dažnai turi aukštą emocinį jautrumą, stiprų ryšį su kitų emocijomis, įgimtą norą padėti.

Drąsa rizikuoti

Rizika nėra visada blogai - versle, mene, moksluose, inovacijose ji būtina. ADHD žmonės dažniau: išdrįsta žengti neįprastu keliu, greičiau pradeda naujus projektus, nebijo pokyčių.

Spontaniškumas ir humoro jausmas

ADHD žmonės dažnai turi stiprų spontaniškumo pojūtį, greitą reakciją, humoro integraciją, norą atrasti naujus patyrimus.

Šios savybės padaro juos gerais idėjų generatoriais, charizmatiškais lyderiais, kūrybiškais terapeutus, menininkais, mokytojais.

ADHD turintis žmogus nėra sugadintas – jis tiesiog sukonstruotas kitam gyvenimo ritmui.
Kai aplinka tinka, ADHD tampa pranašumu.
Kai aplinka netinka, ADHD tampa kančia.

Kas padeda ADHD?

ADHD padeda tai, kas pagerina savireguliaciją, vykdomąsias funkcijas, emocijų reguliaciją ir gyvenimo struktūrą. Mokslu pagrįsti metodai yra: medikamentai, schema terapija, CBT, DBT, mindfulness, ADHD koučingas, grupinė terapija, fizinis aktyvumas, struktūruota aplinka ir geras miegas.

ADHD nėra tinginystė ar valios trūkumas – tai neurovystymosi skirtumas, kuris reaguoja į tinkamas intervencijas ir gali tapti tiek iššūkiu, tiek stiprybe, priklausomai nuo aplinkos ir pagalbos kokybės

Mokslas yra visiškai vieningas:

• Medikamentinė efektyviausia ADHD pagalba (apie 70–80 % efektyvumo).

Kodėl? reguliuoja dopamino ir noradrenalino veiklą, gerina vykdomąsias funkcijas, mažina impulsyvumą, gerina dėmesį, didina savireguliaciją.

Tai yra medžiagos, kurios atstato tinklo veiklą tarp prefrontalinės žievės ir striatumo.
Psichoterapija (ypač schema terapija, CBT, DBT, ACT)

• Schemų terapija

Padeda mažinti gėdą, silpninti vidinį kritiką, gydyti neadekvatumo / nesėkmės schemas, reguliuoti emocijas, kurti vidinę struktūrą, koreguoti santykių modelius, stiprinti „Sveiką suaugusį“.

Schemų terapija viena efektyviausių terapijų ADHD turintiems suaugusiems, nes ADHD beveik visada sukelia emocines schemas.

• Kognityvinė elgesio terapija (CBT)

Puikiai padeda: organizavimui, laiko planavimui, darbų skaidymui, kasdieniams įpročiams tvirtinti.

CBT + schemų terapija = labai stiprus duetas.

• DBT (dialektinė elgesio terapija)

Padeda emocijų reguliacijai, impulsyvumui, kriziniams momentams, savistabai.

• ACT (acceptance & commitment therapy)

Padeda sumažinti vidinį karą su savimi, didinti savivertę, orientuotis į vertybes, o ne perfekcionizmą.

• Grupinė terapija (ypač ADHD ir schemų terapijos grupės)

Labai efektyvu, nes žmonės normalizuoja patirtis („aš ne vienas“), gauna realų palaikymą, mažėja gėda, geriau laikosi įpročių, stiprėja motyvacija, išmoksta reguliuoti emocijas santykyje su kitais, kuriasi naujos socialinės schemos.

ADHD žmonėms bendruomeniškumas yra ypač svarbus.

• Mindfulness ir meditacija

Turi stiprią įtaką impulsų valdymui, emocijų reguliacijai, dėmesio stabilumui, streso sistemai (HPA axis), savistabai.

Yra fMRI tyrimų, kurie rodo smegenų tinklų pokyčius po 8 savaičių MBSR.

• Struktūra ir aplinkos pritaikymas

Vienas svarbiausių dalykų išoriniai priminimai, aiškios rutinos, grafikai, vizualiai matomos užduotys, darbų skaidymas, deadlines, aplinkos supaprastinimas.

ADHD smegenims labai reikia išorinės kontrolės, nes vidinė savireguliacija silpnesnė.

• Koučingas ar ADHD koučingas

Veikia nes sukuria struktūrą, suteikia atsakomybę, padeda laikytis konkrečių planų, veikia kaip „išorinės vykdomosios funkcijos“.

• Fizinė veikla

Reguliarus judėjimas didina dopaminą, noradrenaliną, serotonino balansą, streso toleranciją, nuotaikų stabilumą.

Judėjimas = natūralus stimuliantas.

• Miegas ir cirkadinio ritmo tvarkymas

ADHD žmonės vėliau užmiega, sunkiau keliasi, dažniau turi miego sutrikimų.

Miegas turi tiesioginę įtaką impulsų valdymui, emocijų reguliacijai, motyvacijai, dėmesio funkcijai.

• Dietos, papildai, mikrobioma (kaip papildoma, bet ne „pagrindinė“ pagalba)

Mokslas sako, kad dieta negali išgydyti ADHD, bet gali duoti +10–20 % pagerėjimą, ypač jei yra jautrumų.Labiausiai padeda: Omega-3, subalansuota mityba, mažiau cukraus ir perdirbtų produktų, reguliarus valgymas.

• Santykių psichoterapija arba porų terapija

ADHD stipriai veikia santykius per prieraišumą, emocijų reguliavimą, užmaršumą, pareigų paskirstymą.

Porų terapija padeda gerinti komunikaciją, suprasti neuro skirtumus, sumažinti konfliktus, kurti realistišką partnerystės modelį.

Savivertės atstatymas (vienas svarbiausių tikslų)

ADHD žmonės dažnai turi gėdos, defektyvumo, nusivylimo savimi schemas. Darbas su saviverte daro didžiausią ilgalaikį pokytį.

Kodėl svarbu diagnozuoti ADHD?

Dauguma tėvų vengia diagnozuoti vaiką, bijodami etiketės, nesuvokdami, kad jų vaikas jau turi daugybę etikečių, tokiu kaip : tinginys, išsiblaškėlis ir pan., tik nei vienos etiketės, kuri jam padėtų ir gelbėtų.
ADHD diagnozė nėra „etiketė“ ar „pasiteisinimas“.
Tai yra aiškus raktas, kuris atveria duris į pagalbą, savireguliaciją, savivertės atkūrimą ir viso gyvenimo kokybės pagerėjimą.
Be diagnozės žmogus kaltina save, bando „valios jėga“ įveikti neurologinius mechanizmus ir lieka vienas su savo sunkumais.
Su diagnoze atsiranda aiškus kelias, kaip padėti sau – nuo medkamentų ir terapijos iki savivertės, santykių, darbo ir visos gyvenimo struktūros pagerėjimo.

• Diagnozė suteikia tikslų supratimą, kas vyksta smegenyse

ADHD yra neurovystymosi sutrikimas, susijęs su savireguliacijos, vykdomųjų funkcijų, emocijų valdymo, laiko suvokimo skirtumais.

Be diagnozės žmogus kaltina save, galvoja, kad yra „tingus“, „netvarkingas“, „nesusitvarkantis“, patiria gėdą, galvoja, kad „visiems pavyksta, o man – ne“.

Diagnozė suteikia suvokimą:
„Ne aš blogas – mano smegenys veikia kitaip.“

• Diagnozė mažina gėdą ir savikritiką

Dauguma ADHD suaugusiųjų nešasi dešimtmečius kaltinimų, priekaištų ir „nepakankamumo“ jausmą.

Diagnostika padeda suprasti, kad sunkumai yra biologiniai, o ne moraliniai, sumažina vidinį kritiką, padeda priimti save, atsikratyti toksinių etikečių, gautų vaikystėje.

Tai labai stiprus terapinis momentas, kuriam yra nemažai mokslo įrodymų:
→ diagnozė pati savaime pagerina savireguliaciją ir savivertę.

• Diagnozė leidžia gauti tinkamą pagalbą ir įrodymais grįstą terapiją

Be diagnozės žmogus nesupranta, kodėl jam neveikia įprasti metodai, jis gali būti klaidingai gydomas dėl depresijos ar nerimo ir gauna netinkamas intervencijas.

Diagnozė atveria duris į medikamentus, psichoterapiją, koučingą, darbo vietos ar mokyklos pritaikymus, psichoedukaciją.

Tai reiškia:
pagaliau gaunate pagalbą, kuri iš tiesų veikia jūsų smegenims.

• Diagnozė leidžia suprasti visą gyvenimo istoriją iš naujo

Tai vienas transformuojančių momentų. Žmonės dažnai sako: „Dabar suprantu, kodėl mokykloje buvo taip sunku.“, „Dabar suprantu, kodėl atrodžiau impulsyvi santykiuose.“ „Aš nebuvau kvaila, tingi ar neatsakinga.“„Viskas pradėjo turėti prasmę.“

Diagnozė suteikia naują pasakojimą apie save, be gėdos ir kaltės.

• Diagnozė padeda santykiams ir šeimai

Kai partneris ar tėvai nesupranta ADHD manoma, kad žmogus „nesistengia“, kyla konfliktai, atsiranda pykčiai dėl nebaigtų darbų, užmaršumo, emocinių reakcijų.

Diagnozė padeda paaiškinti partneriui ir artimiesiems, kodėl tam tikri dalykai vyksta, sukurti realistišką, empatišką santykių modelį, sumažinti konfliktus, pagerinti bendravimą.

• Diagnozė mažina šalia einančius sutrikimus

ADHD dažnai sukelia: nerimą, depresiją, žemą savivertę, emocijų disreguliaciją, priklausomybes.

Tyrimai rodo, kad šalia einantys sutrikimai silpnėja arba išnyksta.

Be diagnozės – gydomas tik paviršius.

• Diagnozė grąžina žmogui orumą

Tai vienas giliausių efektų. Diagnozė leidžia žmogui nebegalvoti, kad jis yra „sugedęs“, suprasti savo stiprybes, pradėti naudoti savo smegenis taip, kaip jos iš tiesų veikia, atkurti pasitikėjimą savimi, kurti gyvenimą pagal savo neurotipą.

Share

Pagal:

• American Psychiatric Association. (2022). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (5th ed., Text Revision; DSM-5-TR). APA Publishing. Frontiers

• World Health Organization. (2019–2022). International Classification of Diseases 11th Revision (ICD-11), 6A05 Attention deficit hyperactivity disorder. PMC+1

• Koutsoklenis, A. et al. (2023). ADHD in the DSM-5-TR: What has changed and what has not. Frontiers in Psychiatry, 13, 1064141. Frontiers

• Zigic, N. et al. (2023). Neurodevelopmental disorders in ICD-11 classification. Psychiatria Danubina. PMC

• Centers for Disease Control and Prevention (CDC). (2024). Diagnosing ADHD. (remiasi DSM-5 kriterijais). CDC

• Barkley, R. A. (1997). ADHD and the Nature of Self-Control. New York: Guilford Press. (Klasikinis inhibicijos ir savireguliacijos modelis). Amazon+1

• Barkley, R. A. (2015). Attention-Deficit Hyperactivity Disorder: A Handbook for Diagnosis and Treatment (4th ed.). New York: Guilford Press.

• Faraone, S. V. et al. (2021). The World Federation of ADHD International Consensus Statement: 208 Evidence-Based Conclusions About the Disorder. Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 128, 789–818. PubMed+2ScienceDirect+2

• Linden, M. (2025). ADHD from the perspective of the International Classification of Diseases (ICD-11). Exploration of Neurotherapeutics, 5(2). explorationpub.com

• MSD Manual / Cleveland Clinic. Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder as a neurodevelopmental disorder. (klinikinės santraukos apie ADHD kaip neurovystymosi sutrikimą). Cleveland Clinic+1

• Manzari, N. et al. (2019). Prenatal maternal stress and risk of neurodevelopmental disorders in the offspring: A systematic review. Journal of Affective Disorders, 249, 447–458. PubMed

• Ronald, A. et al. (2011). Prenatal Maternal Stress Associated with ADHD and Autistic Traits in Offspring. Frontiers in Psychology, 1, 223. Frontiers

• Jallow, J. et al. (2024). Prenatal maternal stress, breastfeeding and offspring ADHD symptoms at age 8 and 16. European Child & Adolescent Psychiatry. SpringerLink

• Collins, J. M. et al. (2024). Prenatal stress impacts foetal neurodevelopment. Neuroscience & Biobehavioral Reviews. (apžvalga apie prenatalinį stresą ir riziką ADHD / kitoms NV sutrikimų formoms). ScienceDirect

• Takahashi, N. et al. (2025). Maternal stress, cord blood zinc and attention-deficit/hyperactivity disorder symptoms. npj Mental Health Research. Nature

• Brown, N. M. et al. (2017). Associations Between Adverse Childhood Experiences and ADHD Diagnosis and Severity. Academic Pediatrics, 17(4), 349–355. PubMed+1

• Zhang, N. et al. (2022). Understanding the association between adverse childhood experiences and attention-deficit/hyperactivity disorder. Brain and Behavior, 12(12), e2748. Wiley Online Library

• Walker, C. S. et al. (2021). Defining the role of exposure to ACEs in ADHD: A systematic review. Child Abuse & Neglect, 122, 105316. ScienceDirect

• Sanderud, K. et al. (2016). Child maltreatment and ADHD symptoms in a sample of young adults. European Journal of Psychotraumatology, 7, 32061. Tandfonline

• Boodoo, R. et al. (2022). A Review of ADHD and Childhood Trauma: Treatment Challenges and Clinical Guidance. Current Developmental Disorders Reports, 9(4), 137–145. pure.psu.edu

• White, H. A., & Shah, P. (2011). Creative style and achievement in adults with attention-deficit/hyperactivity disorder. Personality and Individual Differences, 50(5), 673–677. ScienceDirect+2scirp.org+2

• White, H. A., & Shah, P. (2006). Uninhibited imaginations: Creativity in adults with Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder. Personality and Individual Differences, 40(6), 1121–1131. TotallyADD

• Girard-Joyal, O. et al. (2021). Creativity in the Predominantly Inattentive and Combined Presentations of ADHD in Adults. Frontiers in Behavioral Neuroscience, 15, 631667. PMC

• Wilens, T. E., & Spencer, T. J. (2010/2011). An update on the pharmacotherapy of attention-deficit/hyperactivity disorder in children and adults. Journal of Clinical Psychiatry, 72(2), 273–292. (apie ~70 % atsako į stimuliantus). PMC

• Faraone, S. V. (2009). Using meta-analysis to compare the efficacy of medications for ADHD in youths. Psychopharmacology Bulletin, 42(1), 57–70. ResearchGate

• Singh, A. et al. (2022). Viloxazine for Attention-Deficit Hyperactivity Disorder. Clinical Pharmacology: Advances and Applications, 14, 51–64. (apžvalga su duomenimis apie 70–90 % atsaką į stimuliantus). SAGE Journals

• Ostinelli, E. G. et al. (2025). Efficacy of pharmacological interventions for ADHD: a systematic review and component network meta-analysis. The Lancet Psychiatry. thelancet.com

• Cortese, S. et al. (2023). Evidence-based prescribing of medications for ADHD. Expert Opinion on Drug Safety, 22(5), 375–389. Tandfonline

• Weiss, M. et al. (2012). A randomized controlled trial of CBT for adults with ADHD. BMC Psychiatry, 12, 30. BioMed Central

• Dittner, A. J. et al. (2018). Cognitive-behavioural therapy for adult attention-deficit hyperactivity disorder: A randomized controlled trial. Acta Psychiatrica Scandinavica, 138(5), 445–457. PubMed

• Liu, C. I. et al. (2023). Effectiveness of cognitive behavioural-based interventions for adults with ADHD: A meta-analysis. Psychology and Psychotherapy: Theory, Research and Practice. bpspsychub.onlinelibrary.wiley.com+1

• Young, J. E., Klosko, J. S., & Weishaar, M. (2003). Schema Therapy: A Practitioner’s Guide. New York: Guilford Press.

• Farrell, J., Reiss, N., & Shaw, I. (2014). The Schema Therapy Clinician’s Guide. Wiley-Blackwell.

• Roediger, E., Stevens, B., & Simeone-DiFrancesco, C. (2017). Breaking Negative Relationship Patterns: A Schema Therapy Self-Help and Support Book. New Harbinger.

• Heath, G., & Startup, H. (2020). Creative Methods in Schema Therapy. Routledge.

• Faraone, S. V. et al. (2021). World Federation of ADHD International Consensus Statement (apie paplitimą, komorbidumus, stigmatizaciją ir gydymo naudą). PubMed+1

• Advokat, C. et al. (2013). Attention-deficit hyperactivity disorder (ADHD) stimulant medications and cognition. Current Topics in Behavioral Neurosciences, 9, 297–311. (apie funkcionavimą ir simptomų sumažėjimą)

Subscribe now

Jei vienas iš partnerių turi problemų su ribomis, tai gali būti ženklas, kad santykiai gali tapti toksiški, ypač jei tos ribos sistemingai nepaisomos arba vienas partneris nuolat paaukoja save dėl kito. Kai žmogus negeba nustatyti ir išlaikyti savo ribų (pvz., laiku pasakyti „ne“, pasitraukti kai skauda, aiškiai iškomunikuoti poreikius) jis tampa pažeidžiamas emociniam išnaudojimui, kontrolei arba priklausomybei nuo santykio. Santykiai remiasi abipusiu mainų principu: duoti – priimti. Kai vienas žmogus neturi aiškių ribų, kitas (net ir nenorėdamas) gali pradėti naudotis tuo – perimti sprendimus, spausti, dominuoti. Atsiranda nelygybė. Jeigu vienas partneris ribų neturi arba bijo jas nustatyti, o kitas partneris turi polinkį dominuoti, kontroliuoti ar reikalauti, formuojasi priklausomo–kontroliuojančio tipo dinamika, kuri dažnai virsta toksišku arba net emocinio smurto santykiu. Problemos su ribomis – ne visada reiškia, kad santykiai taps toksiški, bet tai ženklas, į kurį būtina reaguoti. Jei ribos neapibrėžiamos, jų nepaisoma, vienas partneris nuolat prisitaiko, o kitas tai priima kaip normą – tai beveik garantuota terpė toksiškoms dinamikoms susiformuoti. TAČIAU: Jei partneris yra emociškai sveikas, jis gali sukurti saugų, palaikantį kontekstą, kuriame kitas žmogus auga, mokosi ribų ir stiprina savivertę. Tai vienas iš gražiausių santykių potencialų – kartu gyjant ir augant, bet yra kelios svarbios sąlygos, kurias verta suprasti.
Sveikas partneris. Neperima kito žmogaus atsakomybės („aš tavęs neišgelbėsiu“), bet suteikia saugią erdvę mokytis („aš būsiu šalia, kol tu mokysiesi saugoti save“). Ribų mokymasis reikalauja laiko ir sąmoningumo. Jei žmogus su ribų problema tikisi, kad partneris jį „sutvarkys“ – tai neveiks. Bet jei jis sąmoningai dirba su savimi (pvz., terapijoje, sąmoningame dialoge, mokosi sakyti „ne“, kurti autonomiją), tada santykiai tampa transformuojančia erdve.

Jungas sakė: „santykiai yra alchemijos indas“. Bet kad tas indas veiktų, abu turi būti vidiniame procese, o ne vienas „mokytojas“, kitas „taisomas“.

Sveikas partneris neleidžia formuotis simbiozei. Labai dažnai žmogus su silpnomis ribomis ieško partnerio, kuris būtų „stiprus“, „tvarkingas“, „žinantis“, ir taip nesąmoningai atsiduoda į kontrolę. Sveikas partneris nepriima tokios atsakomybės, kviečia į suaugusį ryšį: lygiateisį, nors ir skirtingą. Pavyzdžiui, jis gali sakyti: „Matau, kad tau sunku pasakyti, ko nori. Bet tai svarbu mums abiems. Aš pasiruošęs išgirsti – kai būsi pasiruošusi.“ Sveikas partneris gali būti „veidrodis“ – bet ne terapeutas Partneris gali atspindėti: „Man skaudu, kai tu pamiršti save dėl manęs.“ „Man gera matyti, kai tu pastatai ribą – jaučiu tave tikrą.“ Tačiau jis neturėtų tapti terapeutu, „tobulu“ partneriu, kuris viską iškenčia, viską pataiso. Toks scenarijus galiausiai išsekina, net jei pradžioje atrodo šviesus. Santykiai tampa augimo lauku, kai yra dvipusis sutarimas augti.

Taip – jei vienas partneris yra sveikas, kitas gali saugiai augti. Tačiau tik jei tas antrasis nori augti, o ne naudotis. Ir tik jei pirmasis nenusileidžia iki gelbėtojo vaidmens, o lieka sąmoningu, empatišku, bet tvirtu žmogumi.

Pagalba

Jei norisi iš esmės keisti savo pasaulį, siekti kokybės neapsieisit be gilaus darbo, kuris pasiekiamas ne per vieną mėnesį. Susipažinti su tikruoju “aš”, išgirsti save, sukurti save natūraliai užtrunka laiko. Nes tiesa, kaip turi būti yra ne perskaitoma, bet žinoma visa širdimi: sąmoningai ir pasąmoningai.
Tai nėra lengvas darbas- žiūrėti į veidrodį, tačiau tikrai vertas.
Galima pagalba sau- individuali arba grupinė terapija.

KVIEČIU Į GYVĄ GRUPINĘ 24 SAVAIČIŲ PROGRAMĄ KAUNE (NUO RUGSĖJO 9d.)

POREIKIAI. RIBOS. KERTINIAI ĮSITIKINIMAI.
24 savaičių gili terapinė grupė moterims, kurios nori:

• Atsigręžti į save

• Susikurti vidinį saugumą

• Atpažinti savo poreikius

• Gerbti savo ribas

• Perrašyti kertinius įsitikinimus

Uždara grupė (iki 8 dalyvių), gyvai Kaune, prasideda nuo rugsėjo.

Iš savo pusės pažadu visą širdį ir visus įrankius.
Eisiu greta. Bet kalną įveikti turėsi pati.
Registracija į grupę

Daugybę metų dirbant su žmonėmis pastebėjau, kad visos problemos prasideda, kai vienas iš šių trijų draugų sušlubuoja. Ir atvirkščiai – kai pradedi dirbti su vienu, visi kiti pradeda gerai jaustis.

Šios trys sudedamosios dalys formuoja sveiką, brandžią asmenybę.

Kertiniai įsitikinimai – tai, ką galvoji apie save ir savo vietą pasaulyje.

Poreikiai rodo, ko tau reikia, kokie tavo poreikiai, ar tu juos jauti, ar jauti save pasaulyje ir ar esi tiek svarbus, kad tavo esminiai poreikiai būtų patenkinti.

Ribos – tai tavo erdvė ir tavo vieta pasaulyje: ar ji yra, kokia ji ir kaip ją saugai.

Jei tavo kertinis įsitikinimas: „Aš nieko vertas“ → neprašysi, ko tau reikia, nebandysi to siekti → nebrėši ribų, nes kiti yra vertesni.

Jei ribos pažeistos ankstyvoje vaikystėje → sunku atpažinti poreikius ir formuoti sveikus įsitikinimus.

Subscribe now

POREIKIAI.

• Poreikiai yra fundamentali žmogiškoji kalba, dar iki žodžių – jie susiję su kūnu, emocijomis, gyvybe.

• Jie padeda susieti dabartinį diskomfortą su giluminiais vidiniais procesais.

• Poreikiai nėra „blogi“ ar „netikri“ – jie leidžia kurti kontaktą su savimi be kaltės ar gėdos jausmo.

Siegel, D. (2012). The Developing Mind tyrimas rodo, kad kai vaikystėje emociniai poreikiai lieka nepatenkinti, nesiformuoja tarpasmeniniai neuroreguliacijos tinklai. Tai reiškia, kad vėliau suaugęs žmogus sunkiai:

• atpažįsta savo poreikius,

• atskiria ribas,

• reguliuoja emocijas santykyje.

Tai paaiškina, kodėl kai kurie žmonės „nežino, ko nori“, „nemoka pasakyti, kad skauda“, arba jaučiasi kalti dėl visko.

RIBOS

Tik kai žinai, ko tau reikia, gali pradėti spręsti, kaip tai išreikšti ir apsaugoti.

Ribos be sąmoningo poreikio pažinimo dažnai tampa gynyba ar klaidžiomis reakcijomis („nesileidžiu išnaudojama“, bet iš tiesų nežinau, ko man reikia).

Ribos suteikia vidinės struktūros jausmą – kur aš prasidedu ir baigiuosi.

Kai žinau savo ribas, galiu drąsiau būti savimi. Ribos sukuria psichologinę erdvę laisvei, ne kontrolei.

Tyrimai (Rivkin, 2000; Hirsh-Pasek ir kt., 2009) rodo, kad kai vaikams suteikiamos aiškios fizinės ribos (tvoros aplink žaidimų aikštelę), jie tampa drąsesni, kūrybiškesni ir labiau įsitraukę į veiklą. Be ribų – jie laikosi arčiau suaugusiųjų, mažiau tyrinėja.

Tai rodo, kad ribos nėra apribojimas – jos leidžia laisvai veikti.

Kitas tyrimas (Eisenberger et al., 2003, fMRI apie socialinį atstūmimą) rodo, kad kai žmogus patiria ribų peržengimą (pvz., emocinį spaudimą, kaltinimą, ignoravimą), smegenyse aktyvuojasi migdolinis kūnas (amygdala) – ta pati sritis, kuri reaguoja į fizinį pavojų.

Tai reiškia, kad emocinis ribų pažeidimas patiriamas lygiai taip pat grėsmingai kaip ir fizinė ataka. Kūnas siunčia žinią: „Čia pavojinga“.

Šis tyrimas pagrindžia terapinį principą: vidinė riba = vidinis saugumas.

KERTINIAI ĮSITIKINIMAI

Jie dažnai yra labiausiai gynybiškai saugomi, įsišakniję gėdoje ar baimėje.

Beck, A.T. (1967, 1976); J. Beck (2011). Cognitive Therapy: Basics and Beyond tyrimai teigia, kad kertiniai įsitikinimai – tai giliausi įsitikinimai apie save, pasaulį ir kitus. Jie dažnai susiformuoja vaikystėje ir veikia kaip filtrai, per kuriuos žmogus suvokia realybę. Tyrimai parodė, kad šie įsitikinimai stipriai susiję su depresija, nerimu, priklausomybėmis, ribinių asmenybės sutrikimų simptomais.

Kertiniai įsitikinimai yra tarsi vidinė matrica, per kurią žmogus formuoja savo tapatybę, santykį su pasauliu ir netgi asmenybės bruožus. Jie ne tik nulemia, ką žmogus galvoja apie save, bet ir formuoja jo elgesio modelius, emocinę reguliaciją ir socialinį funkcionavimą.

KAS RODO, KAD REIKTŲ SKIRTI DĖMESIO

Pamėginau suskirstyti galimas raudonas vėliavas, kada tikrai vertėtų susimąstyti ir sunerimti pagal skirtingas sritis:
Problemos meilėje / poroje:

• Pavydas

• Emocinis priklausomumas

• Baimė būti paliktam

• Santykių nutrūkimai dėl menkniekių

• Kontroliuojantis elgesys

• Partnerio „gelbėjimas“

• Nuolatinis nepasitenkinimas partneriu

• Santykinis susiliejimas (prarandama savastis)

• Baimė atsiskleisti ir būti pažeidžiamu

• Nepasitikėjimas net mylimu žmogumi

• Atstūmimo baimė

• Priekaištų grandinė

• Sunkumas užmegzti ar išlaikyti intymumą

• Izoliacija poroje

• Emocinė šantažo baimė („jei pasakysiu, jis/ji kentės“)

• Būti „geresniu“, kad tik mane mylėtų

Problemos darbe:

• Perdegimas

• Perdėtas atsakingumas

• Nuolatinis nerimas dėl darbo

• Baimė suklysti

• Perfekcionizmas

• Savikritika po menkiausios klaidos

• Sunkumas deleguoti užduotis

• Nepasitikėjimas savimi

• Baimė būti įvertintam ar matomam

• Priklausomybė nuo vadovo pritarimo

• Konfliktų vengimas

• Negalėjimas pasakyti „ne“

• Darboholizmas

• Darbo vengimas ar atidėliojimas (prokrastinacija)

• Dažnas darbo keitimas dėl nepilnavertiškumo pojūčio

• Užsidarymas kolektyve

Problemos su vaikais:

• Perteklinė kontrolė

• Sunkumas paleisti vaiką į savarankiškumą

• Emocinis susiliejimas su vaiku

• Baimė būti „blogu tėvu/mama“

• Auka dėl vaikų, bet su pykčiu

• Vaikų emocijų vengimas ar nepriėmimas

• Vaiko kaip prasmės ar tapatybės šaltinio naudojimas

• Kaltės jausmas dėl griežtumo

• Baime nustatyti ribas

• Nesąmoningas savo poreikių projektavimas į vaiką

• Savęs praradimas motinystėje/tėvystėje

• Vaiko savarankiškumo slopinimas

• Sunkumas įžvelgti vaiko atskirą tapatybę

Problemos su tėvais:

• Sunkumas atsiskirti

• Vidinė kaltė dėl savarankiškumo

• „Vaiko vaidmens“ palaikymas suaugus

• Per stiprus emocinis ryšys, neleidžiantis gyventi savo gyvenimo

• Tėvų nuomonės dominavimas

• Nuolatinis poreikis gauti jų pritarimą

• Pasyvi priklausomybė nuo jų pagalbos ar vertinimo

• Baimė nuvilti

• Poreikis „būti geram vaikui“ net suaugus

• Tėvų auklėjimo kartojimas savo vaikams, nors to nenori

• Konfliktų vengimas

• Nesugebėjimas pasakyti „ne“ tėvams

• Vidinis pyktis, bet išorinis nuolankumas

• Emocinis šaltumas ar atitolimas, bet vidinis skausmas dėl to

Pagalba

Jei norisi iš esmės keisti savo pasaulį, siekti kokybės neapsieisit be gilaus darbo, kuris pasiekiamas ne per vieną mėnesį. Susipažinti su tikruoju “aš”, išgirsti save, sukurti save natūraliai užtrunka laiko. Nes tiesa, kaip turi būti yra ne perskaitoma, bet žinoma visa širdimi: sąmoningai ir pasąmoningai.
Tai nėra lengvas darbas- žiūrėti į veidrodį, tačiau tikrai vertas.
Galima pagalba sau- individuali arba grupinė terapija.

KVIEČIU Į GYVĄ GRUPINĘ 24 SAVAIČIŲ PROGRAMĄ KAUNE (NUO RUGSĖJO 9d.)

POREIKIAI. RIBOS. KERTINIAI ĮSITIKINIMAI.
24 savaičių gili terapinė grupė moterims, kurios nori:

• Atsigręžti į save

• Susikurti vidinį saugumą

• Atpažinti savo poreikius

• Gerbti savo ribas

• Perrašyti kertinius įsitikinimus

Uždara grupė (iki 8 dalyvių), gyvai Kaune, prasideda nuo rugsėjo.

Iš savo pusės pažadu visą širdį ir visus įrankius.
Eisiu greta. Bet kalną įveikti turėsi pati.

Registracija į grupę.

Subscribe now

Tiesa būtų galvoti, kad mokslas inspiruoja meną, bet aš papasakosiu apie atvirkštinį variantą – kaip menas inspiravo mokslą ir palietė daugybę mokslo sričių: psichologiją, teisę, filosofiją, neuromokslus, medijų mokslus, edukologiją, psichoterapiją. Japonų režisierius Akira Kurosawa 1950 m. pristatė filmą „Rashomon“, kuris sukrėtė Vakarų kultūrą ir akademinį pasaulį. Filme pasakojama apie vieną įvykį – samurajaus nužudymą – kurį keturi skirtingi personažai (samurajaus žmona, plėšikas, samurajaus dvasia ir medkirtys) pateikia visiškai skirtingai:

Kiekvienas pasakoja savo versiją, ir kiekviena versija prieštarauja kitoms.

Nėra „vienos tiesos“ – lieka tik subjektyvūs pasakojimai, kuriuose aiškėja daugiau apie kalbėtojo vidų nei apie patį įvykį.

Tai sukrėtė žiūrovus tuo metu – buvo įprasta manyti, kad yra „teisinga“ tiesa, kurią galima objektyviai atskleisti. Po filmo pasirodymo šis reiškinys buvo perimtas:

Psichologijos srityje – kaip įrodymas, kad atmintis, dėmesys ir suvokimas yra selektyvūs ir iškraipomi.

Sociologijoje ir teisėje – tiriant liudininkų parodymų patikimumą – jie gali nuoširdžiai skirtingai prisiminti tą patį įvykį.

Filosofijoje – pabrėžiant subjektyvios tiesos sampratą ir interpretacinio žinojimo ribotumą.

Rashomono efektas padeda suprasti:

– Kodėl dviejų žmonių ginčai apie „tiesą“ dažnai neturi aiškaus nugalėtojo.
– Kaip emocijos ir lūkesčiai iškreipia mūsų matymą ir atmintį.
– Kodėl terapinėje praktikoje svarbu priimti kliento subjektyvų pasaulį kaip tikrą, net jei jis skiriasi nuo „išorinės“ realybės.

Psichologai pastebėjo, kad filme parodytas reiškinys – kai žmonės nuoširdžiai skirtingai pasakoja tą patį įvykį – atitinka realius pažinimo procesus. Tai paskatino tirti:

– Subjektyvią atmintį
– Percepcijos iškraipymus
– Socialinę konstrukciją ir lūkesčius
– Melagingus prisiminimus (false memory)

Toliau pateikiu atliktus tyrimus, kurie patvirtino keletą hipotezių, kurias galima apibendrinti:

„Tiesa ne visada yra tai, kas įvyko. Kartais ji yra tai, kaip žmogus tai išgyveno.“
„Žmonės, matydami tą patį įvykį, nuoširdžiai jį prisimena skirtingai – dėl individualaus suvokimo, patirties, lūkesčių ir emocinės būsenos.“

1. Elizabeth Loftus – melagingi prisiminimai

Vieni garsiausių pasaulyje atminties tyrimų.

Dalyviams rodomos situacijos (pvz., avarija), o vėliau užduodami klausimai su užuominomis.

Rezultatas: žmonės „prisiminė“ detales, kurių niekada nebuvo.

Loftus padėjo suprasti, kad atmintis nėra „įrašas“, o interpretacija, priklausoma nuo klausimų, emocijų ir konteksto.

Loftus & Palmer (1974): „Reconstruction of Automobile Destruction“

2. Teisminiai simuliaciniai tyrimai

Dalyviams rodomas tas pats įvykis (pvz., apiplėšimas).

Kai kurie mato jį iš skirtingų kampų arba gauna skirtingus kontekstus.

Rezultatas: liudininkų parodymai skiriasi, net jei visi matė tą patį.

2003 m. „Eyewitness Testimony“ (Annual Review of Psychology)

Analizė: Meta-analizė daugybės eksperimentų, susijusių su liudininkų parodymais.

Rezultatai:

– Atmintis priklauso nuo nuotaikos, klausimų pobūdžio, rasinių / kultūrinių skirtumų, aplinkos.
– Liudininkai pasitiki klaidingais prisiminimais, ypač kai gauna netiesioginį patvirtinimą.

3. „Rashomon Paradigm“ (1970–1980 m.)

Kai kurie psichologai ir teisės teoretikai net sukūrė terminą „Rashomon Paradigm“ kaip mokslinę kategoriją, tyrinėjančią skirtingas vieno įvykio interpretacijas.

4. Neisser (1982): „flashbulb memories“ tyrimai

Žmonės buvo apklausti netrukus po įvykio (pvz., 9/11, Challenger sprogimo), o vėliau – po metų.

Rezultatas: jų pasakojimai keitėsi, nors jie buvo įsitikinę, kad prisimena tiksliai.

Neisser & Harsch (1992): Phantom Flashbulbs

Suvokti šių tyrimų reikšmę yra ypatingai svarbu, nes tai patvirtina, kad žmogus savo realybę kuria pats – nuolat interpretuoja įvykius. Mūsų smegenys nuolat perrašo mūsų patirtis ir suvokimus, mes nuolat keičiamės, o jei turime galią savo prisiminimus ir išgyvenimus interpretuoti taip, kad tos patirtys mums tarnautų, mes galime savo gyvenimą kreipti sau palankia linkme.

Psichoterapiniame kontekste „tiesa“ objektyviąja prasme dažnai nėra svarbiausia, nes pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kaip žmogus išgyvena savo tikrovę – net jei ta tikrovė paremta sapnais, fantazijomis ar iškraipytais prisiminimais.

Psichikos realybė = subjektyvi realybė

Psichoterapijoje dirbama ne su „faktais“, o su vidine realybe.

Tai reiškia, kad svarbu, kaip žmogus išgyveno įvykį, o ne tai, ar jis tikrai įvyko taip, kaip pasakojama.

Pavyzdys:
– Jei vaikas jautėsi nemylimas, nors objektyviai tėvai jį mylėjo – psichologinis poveikis vis tiek tikras.
– Jo jausmas, patirtis, prisitaikymo strategijos, gėda, baimė – viskas iš to kyla, nes išgyventa patirtis yra pagrindas, o ne „tikslus“ įvykių protokolas.

Atmintis nėra archyvas – tai kūrybinis procesas

– Psichologiniai tyrimai (pvz., Elizabeth Loftus) parodė, kad atmintis yra konstrukcija, o ne objektyvus įrašas.
– Kiekvieną kartą prisimindami mes perrašome prisiminimą pagal dabartinę nuotaiką, lūkesčius, kontekstą.

Sapnai, fantazijos ir „netikri prisiminimai“ turi prasmę

– Sapnai dažnai išreiškia pasąmoninius konfliktus, troškimus, baimes – jie yra psichinės medžiagos forma, net jei „neįvyko“.
– Fantazijos rodo nesąmoningus scenarijus, gynybinius mechanizmus, neišpildytus poreikius.
– Netikri prisiminimai – net jei jie ne tikslūs, jie rodo, kaip žmogus jaučiasi, ko bijo, ką bando perdirbti.

Psichoterapijoje svarbiau ne „ar tai tikrai įvyko“, o „kodėl tai taip giliai įsirėžė?“, „ką tai reiškia?“.

Psichoterapijoje svarbi subjektyvi tiesa – tai, kaip žmogus ją išgyvena, ką iš jos sukuria. Tik iš ten galima pasiekti pokytį – nes mūsų psichika gyvena ne pagal „faktus“, o pagal patirtus jausmus ir iš jų susidariusius įsitikinimus.

Dėl to labai svarbu, auginant žmogų, pačiam augti drauge – tarsi švariam popieriaus lapui – neperduoti to, kas mūsų, leisti patirti ir mokintis.

Žiūrėkit, kaip visas ratas užsisuka: vaikas suvokia save taip, kokia yra jo aplinka. Jis yra dalis to pasaulio. Jei aplinka pilna baimių, nerimo ar smurto – vaikas išmoksta ir tokius elgesio modelius: nerimauti, gintis. Jei aplinka rami ir kupina priėmimo – vaikas išmoksta su pasitikėjimu žiūrėti į pasaulį.

Manęs dažnai tėvai klausia: „Aš nežinau, kaip auklėti savo vaiką? Nesinori išlepint, nes pasaulis ir gyvenimas yra visoks ir dažniausiai neglostys.“ Labai suprantamas klausimas ir nerimas. Tačiau čia labai svarbu žinoti savo tikslą ir poziciją.

Ar jūs turite vaikui tapti nepriimančio, nesaugaus pasaulio atspindžiu, ar pavyzdžiu – koks tas pasaulis turi būti, kokio pasaulio jūsų vaikas yra vertas?

Kitas labai svarbus dalykas: ar jūs norite tapti savo vaikui kritikos balsu, ar tuo, kuris skatina – eiti, patirti, bandyti, stoti, keltis, nenuleisti rankų, pažinti su smalsumu pasaulį?

Ar norite tapti savo vaikui ramybės ir saugumo uostu, į kurį jis norėtų grįžti ir grįžtų tada, kai pasaulis tikrai bus neteisingas ir skaudus? Ir bus, tikrai, kažkada – nes pasaulis yra visoks.

Ar norite, kad jūsų vaikas jaustųsi vienišas ir spręstų iškilusias problemas pats, nesikreipdamas pagalbos, jas ignoruodamas, arba – dar blogiau – jas maskuodamas visokiomis priklausomybės formomis?

Tai nelengvi klausimai, nes mes į juos atsakom per savo patirtis – per savo patirtus išgyvenimus ir per savo vaikystę.

Tavo, mano ir tų visų naujų žmonių savęs suvokimas formuojasi per santykį su aplinka, o ypač – su tėvais, globėjais ir artimiausiais žmonėmis. Tai vyksta ne žodžiais, o emociniu, neverbaliniu lygiu: kaip mane jaučia, mato, atspindi, priima.

Vaikas neturi vidinio atskaitos taško, todėl pirmuosius gyvenimo metus ir net dešimtmečius jis suvokia save per kitų žvilgsnį ir reakcijas.

Kai vaiką priima, jis mokosi: „Aš vertas meilės.“
Kai ignoruoja: „Aš nereikalingas.“
Kai nuolat taiso, kritikuoja: „Su manim kažkas ne taip.“
Kai giria už rezultatą, bet ne už buvimą: „Aš turiu įrodyti savo vertę.“

Šie vidiniai balsai vėliau tampa tapatybės dalimi – filtrais, per kuriuos žmogus visą gyvenimą žiūri į save ir pasaulį. Ir tai yra ta dalis, su kuria dažniausiai dirbame psichoterapijos kabinete.

Subscribe now

Tai kas yra svarbu ir kaip turėtų būti sutiktas kiekvienas naujas žmogus?

0–2 metai: PASAULIS KAIP VEIDRODIS
Pagrindinis poreikis: saugumas, atliepimas, prisirišimas.
Ką formuoja: bazinį pasitikėjimą savimi ir kitais.
Tėvai turi žinoti: kūdikis kuria savęs ir pasaulio vaizdą pagal tai, ar jo baziniai poreikiai patenkinami. Patenkinti bazinius poreikius – būti pamaitintam, švariam, saugiam – nėra lepinimas.
Šiame etape labai svarbus vienas asmuo, su kuriuo formuojasi prisirišimas. Čia tas amžius, kuriame formuojasi ir elgesio modeliai su mylimais žmonėmis. Koks tas prisirišimas bus – saugus, nerimastingas, vengiantis ar ambivalentiškas.

Iš esmės tai tas etapas, kuris formuoja asmenybės šerdį: kaip atliepiami mano poreikiai, koks aš svarbus pasauliui, kaip greitai į mane reaguoja, ar galiu pasitikėti pasauliu, ar nesu paliktas, ar jaučiuosi saugus.
Pavojai: nuolatinis verksmo ignoravimas, pervargę, emociškai neatliepiantys tėvai, dingstantys tėvai, neturėjimas vieno pastovaus žmogaus prisirišimui.

John Bowlby (prisirišimo teorija): saugus prisirišimas sukuria emocinį stuburą visam gyvenimui.

2–6 metai: AŠ – ATSKIRAS IR NORIU PATS
Pagrindinis poreikis: autonomija, ribos, emocijų priėmimas.
Ką formuoja: savarankiškumą, pasitikėjimą savo pasirinkimais.
Tėvai turi žinoti: šiuo metu labai svarbus emocijų atliepimas. Vaikas mokosi: ar mano jausmai svarbūs? Ar galiu būti savimi, net kai klystu?
Pavojai: gėdinimas („nebūk juokingas“), emocijų draudimas („neverk“, „užsičiaupk“), neleidimas daryti pačiam („greičiau aš padarysiu“).

Erik Erikson: šiame etape formuojasi autonomija arba gėda / abejonė savimi.

6–12 metai: KĄ GALIU PADARYTI? KOKS AŠ?
Pagrindinis poreikis: kompetencijos, pastangų įvertinimas, priklausymas.
Ką formuoja: pasitikėjimą savo gebėjimais, socialinį tapatumą.
Tėvai turi žinoti: svarbu skatinti pastangas, o ne tik rezultatą. Vaikas jau pradeda save lyginti su kitais, formuojasi savivertė.
Pavojai: nuolatinė kritika, lyginimas, priekaištai: „tu nesistengei“, „žiūrėk, koks tavo brolis“.

Bandura (socialinio mokymosi teorija): vaikai mokosi stebėdami, kas vertinama, kas peikiama.

12–18 metai: KAS AŠ ESU?
Pagrindinis poreikis: tapatybės tyrinėjimas, priklausymas ir individualumas.
Ką formuoja: vertybių sistema, savastis, asmeninis tapatumas.
Tėvai turi žinoti: paauglystė nėra „problema“, o krizė, reikalinga formavimuisi. Paauglys atsitraukia ne tam, kad atstumtų, o kad susiformuotų savo „aš“ už šeimos ribų.
Pavojai: pernelyg griežtas kontrolės siekis, nuvertinimas, tėvų paaugliškumas (kai tėvai bijo paauglių nepritarimo).

Erikson: tapatumo prieš rolės sumišimą etapas. Jei neišsprendžiamas – žmogus nebežino, kas jis yra net suaugęs.

Dar pabaigai: mes galim būti perskaitę daugybę knygų, perklausę šimtus įrašų, tačiau tose situacijose, kuriose reakcija impulsyvi, visada pasireiškia mūsų pačių istorija.

Ten gali žinoti visą teoriją, bet imi ir išrėki:
„Sakiau, duok batus – užrišiu aš! Dabar vėl vėluosim!“ arba „Ir vėl vandens priliejai!“.

Tai natūralios, impulsyvios, spontaniškos reakcijos, dėl kurių dažnai save plakam. Ir čia svarbu suprasti du dalykus:
– net ir tėvai nėra dievai. Jie daro visokių klaidų, ir tas yra labai naudinga – pačiam vaikui pamatyti ir pastebėti tai, kaip tėvai patys priima save ir savo netobulumus (ar priima).
– sąmoningai pastebėti intensyvumą ir dažnumą tokių emocinių pliūpsnių, ir galbūt pradėti ne save plakti, bet keisti savo įsitikinimus ir peržiūrėti tą bagažą, kurį mes atsinešėm iš savo vaikystės patirčių.

Subscribe now

Paleidimas nėra fizinis veiksmas- sugalvojau, paspaudžiau mygtuką ir pamiršau. Tai procesas, kuris paliečia visą kūną. Nors fiziškai jau nebesame kartu, kūnas dar ilgai gyvena buvusiu ritmu lyg tas žmogus vis dar šalia – mintyse, sapnuose, įpročiuose, vis susidurdamas su realybe ir netektim. Paleidimas tampa intymia, kūniška, kasdiene patirtimi.

Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad emocinė netektis suaktyvina tas pačias smegenų sritis, kurios reaguoja į fizinį skausmą. Kai netenkame ryšio – ypač svarbaus – smegenys reaguoja taip, lyg grėstų pavojus mūsų gyvybei. Kortizolis pakyla, serotoninas smunka. Nerimas. Nemiga. Susimaišę valgymo ritmai. Kūnas gedi drauge su mumis.

Prisirišimo teorija, kuria vadovavosi John Bowlby, kalba apie tai, kad artimas ryšys tampa mūsų vidiniu saugumo uostu. Kai prarandame šį ryšį – prarandame ir saugumo jausmą. Drauge su santykiu išgedime ir save, savo patirtis ir sau svarbius dalykus:

– savo gyvenimą, kuriame buvo tiek daug prasmės,
– savo dalies, kai jaučiausi mylima(s),
– savo patirties, kai turėjau su kuo dalintis pasaulį.

Yra dar viena priežastis, kodėl išsiskyrimo laikas tampa toks sunkus – mūsų smegenys yra tingus organas. Jos nori stabilumo, nenori keistis, kurti naujų neuroninių jungčių. Todėl jos siūlo sugrįžti atgal – į pažįstamą, net jei ir žalojantį ir skaudų, bet žinomą santykį. Jos kuria iškraipytus ir įsitikinimus, kurie skamba įtikinamai:

„Jau niekada nebebus taip gerai.“
„Daugiau niekas manęs taip nemylės.“
„Aš liksiu vienas / viena.“

Bet tai tik jausmai, ne faktai. Faktas yra tas, kad vienam etapui pasibaigus- parsideda kitas, naujas. O pokyčių baimė yra realus dalykas, tyrimai rodo, kad būtent dėl jos dauguma žmonių lieka žalojančiam santykyje, nes nors ir paradoksalu, žmogus renkasi tai kas žinoma, nors ir toksiška, nei nauja ir nežinoma.

Kaip sau padėti?

Sąmoningumas. Kai pagauni save galvojant „niekas manęs daugiau nemylės“ – sustok. Paklausk savęs: „Ar tai faktas, ar jausmas?“ gerai pagalvok tai nuomonė ar faktas .

Kūno įtraukimas. Judėjimas, kvėpavimas, net lėtas pasivaikščiojimas mažina kortizolį, padeda kūnui grįžti į saugumo pojūtį.

Patyriminės praktikos. Terapija, rašymas, dailės terapija, meditacija, tyla.

Subscribe now

„Santykiai nėra tik apie meilę. Jie – apie tai, ką prarandame ir atrandame savyje.“

Santykiai yra viena giliausių psichikos patirčių. Jie sujudina ne tik mūsų jausmus, bet ir paslėptus įsitikinimus, vaikystės patirtis, įsisąmonintas ir nesąmoningas viltis. Meilė yra kvietimas atsiverti, parodyti tikrąjį "aš", leisti kitam pamatyti mūsų žaizdas. Tai yra psichologiškai rizikinga vieta, bet kartu ir be galo gydanti, kai santykis saugus ir priimantis.
Tik šioje vietoje vyksta kaita, idealiu atveju be kito kontrolės, bet iš noro tobulėt pačiam. Pvz. filme Pietnia Kronikas, pagrindinis herojus Rimantas ima skaityti Dostojevskį dėl to, kad nori palaikyt ryšį su Monika, matome kokią gera įtaką šis ryšys be spaudimo duoda pačiam Rimantui.
Bet yra ir kitų pavyzdžių- „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Vėjavaikės“ ar net serialai tokie kaip „You“, „Euforija“, kur partneris reikalauja keistis, tai istorijos apie valdymą, kito formavimą ir savęs praradimą santykiuose atsisakant savo autentiškumo ir abejojant savo verte.
Santykyje mes mokinamės apie ribas, t.y. mokomės mylėti save. Šios patirtys visada labai asmeniškos, labai intymios ir paliečia giliausius mūsų psichikos kampelius, dėl to jei ryšys buvo užmegztas tai jam pasibaigus tai gali tapti žaizda, kurią skauda giliai. Ir tai paveikia ne tik emocijas, bet ir visą mūsų psichiką.

Skyrybos yra ne tik socialinis ar teisinis santykių nutraukimas. Psichologiškai tai yra gedulas. Kaip mirtis.

Psichologė Elisabeth Kübler-Ross aprašė penkis gedulo etapus: neigimas, pyktis, derybos, depresija, priėmimas.

Skyrybų etapai pasireiškia nebūtinai vienas paskui kitą, ir jų trukmė gali skirtis kiekvienam individualiai, ir etapai gali “šokinėti” nuo vieno prie kito. Kaip ir artimo mirtį- kiekvienas skyrybas išgyvena individualiai.

• Neigimas: "Tai negali vykti. Mes dar susitaikysim."

• Pyktis: "Kaip jis/ji galėjo taip pasielgti?"

• Derybos: "Jei pasikeisiu, gal dar galim būti kartu."

• Depresija: "Aš be jo/jos nieko nebeturiu."

• Priėmimas: "Mūsų keliai išsiskyrė. Dabar svarbu grįžti pas save."

  ---

Psichologas John Bowlby rašė, kad prisirišimas prie kito žmogaus yra pagrindinė mūsų psichikos saugumo sistema. Kai santykis nutrūksta, psichika tai suvokia kaip grėsmę gyvybei. Smegenyse suaktyvėja streso reakcijos, padidėja kortizolio lygis, sumažėja serotonino. Tai lemia tokius simptomus:

• Nerimas

• Nemiga

• Apetito praradimas

• Depresiniai epizodai

• Prasmingumo jausmo praradimas

Jei žvelgtume į archetipus ir pasakas, galėtume pamatyti, kad jau ten yra užkoduota žinutė, kad net ir skausmingas santykis ar to santykio pabaiga verčia keistis, rasti prasmę ir užaugti iš naujo.

• Undinėlė praranda balsą ir tapatybę, kad išmoktų paleisti meilę, kurios negali turėti.

• Raganaitė (filme "Frozen") atsiskiria, kad susitiktų su savo galia.

• Orfėjas ir Euridikė – mitas apie tai, kaip stipriai laikomės meilės net po mirties, bet kartais prarandame, kai per daug bijome paleisti.

Santykiai – tai herojinė kelionė vidun. Jie kviečia mus į tapatybės permąstymą, ribų peržiūrėjimą ir augimą.

Subscribe now

Nori-nenori yra tokių prilipusių žinučių, kurias nešiojamės nuo vaikystės, kurios suformuoja mumyse gilius emocinius įsitikinimus
„Nebūk piktas.“
„Tu protinga mergaitė – geros mergaitės nesipyksta.“
„Būk geras berniukas – nesimušk.“
Galim patyrinėti pasakas, kurios irgi moko mus nuolankumo, paminant savo ribas ir poreikius:

• Snieguolė – niekada nesipiktina, nesipriešina, tyliai kenčia.

• Pelenė – net nebando prieštarauti, nors yra skriaudžiama.

• Net ir Disnėjaus princesės ankstyvose versijose išmokomos būti „geromis“, o jų išsigelbėjimas – visada per meilę, prisitaikymą, o ne per vidinę jėgą.

• Tuo tarpu „blogiukai“ – Raganos, piktoji pamotė, raganius – dažnai reiškia pyktį, yra stiprūs, garsūs, drąsūs.
  Taip vaiko galvoje susiformuoja pirmas mitas:
  pyktis = blogis, gėris = paklusnumas, nusileidimas, pasiaukojimas (auka).
  
  Pagrindinės klaidingos žinutės, kurias išmokstam apie emocijas:

• „Negalima pykti – tai blogai.“

• „Jei verkiu – esu silpnas/-a.“

• „Tylėk – bus ramiau.“

• „Jei aš geras, tai ir kiti bus geri.“

• „Mano poreikiai nėra tokie svarbūs.“

• „Emocijas reikia kontroliuoti – ypač neigiamas.“

• „Geriau būti stipriam, nei parodyti, kad skauda.“
  

  Klaidingi įsitikinimai apie save (savivertę)

• „Meilės reikia nusipelnyti.“

• „Esu mylima/s tik tada, kai esu naudinga/s.“

• „Jei klystu – manęs nebemylės.“

• „Turiu viską daryti tobulai.“

• „Manęs tikrai nemylės, jei parodysiu tikrąjį save.“

• „Manęs per daug“ / „Manęs per mažai.“

  Klaidingi įsitikinimai apie save (savivertę)

• „Jei mylime – nesipykstame.“

• „Santykius reikia „laikyti“ bet kokia kaina.“

• „Jei aš pasikeisiu – viskas susitvarkys.“

• „Reikia kentėti – meilė viską išgydo.“

• „Artumas = susiliejimas, jokių paslapčių, jokių ribų.“

• „Būti atstumu reiškia būti blogu žmogumi, būti netinkamu.“

• „Jei kažkas pyksta – aš padariau kažką blogo, esu blogas.“

  Klaidingi įsitikinimai apie kitus žmones

• „Kiti visada žino geriau nei aš.“

• „Kiti nesupras, jei būsiu atvira(s).“

• „Kiti mane atstums, jei parodysiu silpnumą.“

• „Turiu visiems patikti, kad būčiau saugi(-us).“

• „Jei kiti mane kritikuoja – jie teisūs.“

  ---

  Vaikystėje susiformavę emocijų scenarijai (angl. emotional scripts) lemia, kaip žmogus suaugęs interpretuoja ir išreiškia emocijas.

  • Girls punished for anger, boys praised for assertiveness: tyrimai rodo, kad mergaitės dažniau „baudžiamos“ už atvirą pyktį (socialiniu atstūmimu, kritika), o berniukai – skatinami už agresyvesnį elgesį, kol tai „neperžengia ribų“ (Crick & Zahn-Waxler, 2003).

  • Emocijų slopinimas susijęs su nerimo ir depresijos simptomais – kai vaikai (ypač mergaitės) nuolat mokomos slopinti „negražias“ emocijas, jos išmoksta nebereikšti nei pykčio, nei liūdesio, nei nusivylimo (Gross & John, 2003).
    Kaip tai pasireiškia suaugus

    Suaugęs žmogus, kuris vaikystėje išmoko būti „geras“, dažnai:

    • Slopina pyktį net kai jo ribos peržengiamos.

    • Bijodamas konflikto – nutyla, atsitraukia, tampa pasyvia auka.

    • Prisiima per daug atsakomybės už kitų jausmus.

    • Jaučia kaltę vien pajutęs pyktį.

    • Galiausiai – susprogsta „per smulkmeną“, nes pyktis buvo kauptas per ilgai.

    O tai griauna santykius, trukdo kurti artimą ryšį, stabdo asmenį augimą.
    
    Tam, kad būtų suformuotas konstruktyvus santykis su šia emocija, labai svarbu pradžioje patyrinėt save ir atpažinti, kokius klaidingus apie save, kitus ir santykius su kitais ir savimi aš turiu.
    Kas iš aptartų dalykų yra Jums artima, o galbūt galėtumėt papildyt sąrašą?
    
    

    Leave a comment

    
    

Bėgant laikui, jų ryšys stiprėja, o Gražuolė pradeda matyti Pabaisos tikrąją prigimtį – jis yra užburtas princas, kurį gali išgelbėti tik tikra meilė. Galiausiai ji prisipažįsta jį mylinti, ir prakeiksmas dingsta – Pabaisa virsta žmogumi.

Pasaka moko, kad tikra meilė kyla ne iš išorinio grožio, o iš vidaus – svarbiausia yra gerumas, sąžiningumas ir gebėjimas pamatyti žmogaus širdį.

O jeigu viskas yra šiek tiek kitaip?

O jei mergina vardu Gražuolė iš tiesų yra simbolis vertybių, o pabaisa – mūsų vidinių demonų, kurių, beje, turime visi? Man šis nuostabus pasakojimas yra labiau apie auką, agresorių ir gelbėtoją – apie santykių dinamiką, kuri gali susiklostyti kiekvieno santykyje: tiek su kitu žmogumi, tiek su pačiu savimi.

Pasaka apie traumuojantį ryšį (trauma bond).

1. Priverstinė izoliacija – pirmasis trauminio ryšio etapas

Gražuolė ne savo noru atsiduria pilyje. Pasakos motyvu – kad išgelbėtų savo tėvą. Realiame gyvenime mes izoliuojamės dėl įvairiausių priežasčių – ekonominių, emocinio spaudimo, manipuliacijų.

Šiame etape po truputį atitolstame nuo geriausių draugų, tėvų, hobių. Nereikėtų painioti šios izoliacijos su įsimylėjimo pradžia, kai norisi būti tik su tuo žmogumi. Priverstinė izoliacija – kai mielai pasirinktume kitaip, bet dėl vidinio spaudimo ar išorinių veiksnių vis tiek liekame izoliuoti.

2. Baimė ir kontrolė – emocinės priklausomybės formavimas

Pabaisa yra keliantis baimę, pavojingas ir kontroliuojantis. Jis nustato griežtas taisykles:

• Gražuolė negali palikti pilies;

• Ji gali vaikščioti po pilį, bet negali užeiti į vieną kambarį – simboliškai: emociškai nepasiekiama erdvė;

• Ji turi vakarieniauti su Pabaisa kiekvieną vakarą – priklausomybės ugdymas per ritualus;

• Ji privalo laikytis duoto žodžio ir neteisti Pabaisos.

Šios taisyklės parodo ne tik kontrolę, bet ir tai, kad Pabaisa nori meilės, tačiau bijo būti atstumtas ir nesugeba jos kurti sveiku būdu.

3. Iliuzijų kūrimas: psichikos prisitaikymas

Pradžioje Gražuolė bijo. Tačiau norėdama išgyventi, jos psichika pradeda ją saugoti – ji ima kurti paaiškinimus, pateisinimus, iliuzijas.

Ji įtikina save, kad Pabaisa iš tiesų yra geras. Kad jis nesuprastas. Kad viskas nėra taip blogai. Taip formuojasi Stokholmo sindromas – auka prisiriša prie skriaudėjo, nes patiria ir skausmą, ir švelnumą, ir įtikina save, kad tai yra meilė.

4. Priklausomybė hormonų lygmenyje

Vieną akimirką Pabaisa šiurkštus ir agresyvus, kitą – jautrus ir rūpestingas. Ši kaita sukelia stiprią biocheminę priklausomybę:

• Konfliktų metu išsiskiria kortizolis ir adrenalinas – streso hormonai, aktyvuojantys „kovok arba bėk“ reakciją.

• Po jų seka susitaikymas, švelnumas – smegenys gauna dopamino ir oksitocino pliūpsnį.

Susitaikymas tampa atlygiu. Taip formuojasi priklausomybė ne nuo žmogaus, o nuo emocinio ciklo: konfliktas → stresas → palengvėjimas → malonumas → kartojimas.

5. Gelbėtojo sindromas: santykis su potencialu, o ne realybe

Gražuolė tiki, kad jei ji pakankamai stengsis, Pabaisa pasikeis. Ji mato jame ne tai, kas jis yra dabar, o tai, kuo jis galėtų būti. Ji myli potencialą, o ne realų žmogų.

Tai klasikinis gelbėtojo sindromo mechanizmas: „Jeigu aš jį mylėsiu pakankamai stipriai – jis pasikeis.“

Pabaiga: pasaka ar pavojingas mitas?

Ši pasaka atitinka mitą: jei moteris pakankamai stengsis, ji gali „sutaisyti“ ar „išgelbėti“ savo partnerį. Tačiau kiek tame yra tiesos?

Partnerio meilė nėra terapija. Kitas žmogus keičiasi tik tada, kai to nori. Mes galime mylėti, bet nesame atsakingi už kito žmogaus augimą.

Nors „Gražuolė ir Pabaisa“ yra graži metafora apie prigimties keitimąsi, realybėje santykiai, paremti emociniais svyravimais, dažnai būna labiau toksiški nei stebuklingi.

Tikra meilė nereiškia kentėjimo. Ji grįsta pasirinkimu, pagarba, nuoširdumu ir laisve.

Subscribe now

Share Vika Aniulienė

1. Kontrolinė šunų grupė. (Visada esanti tyrimuose, kuri nepatiria nieko.)

2. Šunų grupė, kuri buvo patalpinta į narvą ir galėjo išvengti elektros šoko spaudydama pedalą.

3. Šunų grupė, kuri buvo patalpinta į narvą ir elektros šoko negalėjo išvengti.

Nesileisiu į smulkmenas, bet kaip ir galima įtarti, nieko labai malonaus tame eksperimente šuneliai nepatyrė.
Vėliau visi šunys buvo perkelti į naują narvą, kuriame buvo lengva pabėgti – tereikėjo peršokti žemą pertvarą. Pirmų dviejų grupių šunys greitai suprato, kaip išvengti šoko, tačiau trečiosios grupės šunys net nebandė pabėgti. Jie buvo „išmokę“, kad jų veiksmai neturi jokios įtakos situacijai, todėl tiesiog gulėjo ir kentėjo, net kai kelias pabėgti buvo visiškai atviras.
Šis tyrimas labai svarbus, nes aiškina, kodėl žmonės kartais nesiekia pokyčių ar nesipriešina žalingoms situacijoms – jie gali būti „išmokę“, kad jų veiksmai neturi įtakos, todėl pasiduoda, net kai situacija gali būti pakeista.
Šis reiškinys, vadinamas išmoktu bejėgiškumu, pasireiškia ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms. Jei žmogus patiria nuolatines nesėkmes, jei jis auga smurtinėje aplinkoje, kurioje nuolat kartojama koks jis niekam tikęs ir pastebimos tik jo klaidos jis gali išmokti tikėtis nesėkmės ir prarasti motyvaciją veikti.

Išmoktas bejėgiškumas siejasi su:

• Toksiškais santykiais (kai žmogus nesistengia išeiti iš žalingų santykių).

• Psichikos sveikatos sutrikimai (kai žmogus jaučiasi bejėgis ir nebando keisti savo gyvenimo).

• Socialinėmis ir ekonominėmis problemomis (kai žmonės nemato prasmės bandyti keisti savo aplinkybes).

Kaip atpažinti išmoktą bejėgiškumą?

Martin Seligman, sako, kad svarbu kaip žmogus aiškina nesėkmes:

• Vidinė/priežastinė atribucija („Tai mano kaltė“ ar „Tai išorinės aplinkybės“).

• Stabilumas („Aš visada būsiu toks“ ar „Tai laikina“).

• Apimtis („Man visada nesiseka“ ar „Ši konkreti situacija nepasisekė“).
  

Išmoktas bejėgiškumas yra puikiai įveikiamas psichoterapijoje, pastebint ir keičiant mintis. Daugybė žmonių aplink Jus, o ne retai, ir Jūs patys esate pilni įsitikinimų ir minčių, kurios net nėra Jūsų, bet Jūs leidžiat joms valdyti savo gyvenimą.

Subscribe now

Savo problemas reikia spręsti patiems.
Iš tiesų, terapeuto kabineto durys atsiveria ne iš didelės laimės ar džiugesio. Čia ateina žmonės, susiduriantys su krize, ieškantys išeičių arba tie, kurie ilgą laiką ignoravo savo patirtis. Jos, nuslėptos giliai, visada laukia progos iškilti.
Komforto zonoje kaita nevyksta, nes nėra tam motyvacijos – ji vyksta tada, kai nepatogu, kai skauda. Problemų spręsti neprivalome tol, kol jos sprendžiasi pačios. Tačiau kai jos nebesprendžiamos, kai tik didėja, kai kaupiasi ir pūliuoja žaizdos – ieškome pagalbos.

Jei negali padėti sau, tai kaip tau gali padėti kažkas kitas?
Psichoterapija ir psichologija yra mokslai, paremti tyrimais. Be jokių papildomų kursų ar mokymų, priešais jus sėdintis žmogus mokėsi bent 10 metų vien tam, kad galėtų vadintis psichoterapeutu.
Jūs gyvenate su savo dantimis, bet patys jų nesigydote. Jūs gyvenate su savimi visą savo gyvenimą, bet retas nutuokia, kas yra mikrobioma.

Mano draugas/mama/vyras yra mano geriausias terapeutas.
Per terapeutą užmezgate saugų, priimantį ryšį su savimi. Per jį nagrinėjate ir pažindinatės su savimi bei pasauliu. Terapeutas nepažįsta nei jūsų, nei jūsų aplinkos. Jis neturi jokių nusistatymų apie jūsų patirtis, nėra suinteresuotas daryti įtakos jūsų sprendimams – jis tiesiog smalsiai ir kartu su jumis tyrinėja jūsų gyvenimą taip, kaip jį patiriate.
Nesvarbu, kas jūs, kaip save matot – priešais jus sėdi didžiausias jūsų fanas. Jis nori, kad atrastumėte save, gebėtumėte priimti save ir pasaulį, užmegztumėte ryšį su savimi, patirtumėte save terapeuto akimis – koks unikalus, nuostabus, ypatingas žmogus esate. Kad suvoktumėte, jog savaime esate vertybė.

Visiems tiems psichologams/terapeutams patiems reikia terapijos?
Taip, taip, taip! Dauguma, jei ne visi terapeutai, paskiria bent 10 metų mokymuisi ir, vedini didelės empatijos, siekia padėti kitiems, nes dažnai patys iš patirties žino, kaip kartais skauda.
Anksčiau terapeutas negalėjo tapti specialistu, jei neturėjo bent dvejų metų asmeninės, kassavaitinės terapijos. Ji natūraliai tęsiama ir po mokslų – dėl psichohigienos, dėl perkėlimų ir kitų psichikos mechanizmų, su kuriais terapeutas susiduria savo darbe.
Vienas pagrindinių klausimų renkantis psichologą turėtų būti jo išsilavinimas ir asmeninės terapijos patirtis. Juk šalia savęs norite žmogaus, kurio neįtakoja jo asmeniniai įsitikinimai, vidiniai kritikai, patirtys ar buvusių klientų istorijos.

Lankiausi pas ne vieną specialistą – niekas nepadėjo.
Šią pamoką labai svarbu išmokti pradedantiems psichologams ir terapeutams. Kliento tikslai nebūtinai yra tie, kuriuos jis išsako – kartais tikslas yra gauti patvirtinimą, kad jo situacija yra išskirtinė, ypatinga, neišsprendžiama.
Tokiais atvejais žmogus tikisi teisės likti savo aukos, agresoriaus ar gelbėtojo pozicijoje.
Jei konsultacijos metu paaiškėja, kad esate ne pirmasis specialistas, į kurį kreipiasi pagalbos, verta atkreipti dėmesį į tikruosius kliento tikslus, motyvaciją, vidinius lūkesčius, galbūt net nesąmoningą atsakomybės permetimą kitam.

Subscribe now

Esu psichologė-psichoterapeutė, dirbu su žmonėmis, išgyvenančiais santykių ir asmenines krizes, skyrybas, priklausomybes, emocinius iššūkius. Kiekvieną dieną matau, kaip žmonės ieško atsakymų – kaip išeiti iš destruktyvių santykių, kaip nustoti jaustis įstrigusiu, kaip atrasti save iš naujo. Kaip išsaugoti santykį ir kaip atrasti save. Apie ribas, meilę sau ir savęs užauginimą- ryšio su savo vidiniu vaiku užmezgimą.

Todėl sukūriau šį naujienlaiškį – erdvę, kurioje galėsime kalbėti apie svarbiausius dalykus: santykius, vidinį augimą, emocinę sveikatą ir ryšį su savimi. Dalinsiuosi įžvalgomis iš terapinio darbo, mokslo pagrįstais metodais, praktinėmis technikomis bei hipnoterapijos įrašais, kurie gali padėti geriau suprasti save ir judėti pirmyn.

• Ko galite tikėtis?
  ⚫ Straipsnių apie santykius, ribas, tėvystę, priklausomybes ir emocinę sveikatą.
  ⚫ Praktinių metodų, kaip susikurti sveikesnį gyvenimą.
  ⚫ Hipnoterapijos įrašų ir minčių, kurios gali padėti keistis.
  ⚫ Ateityje – uždarų paramos grupių ir online programų.

Pradžioje naujienlaiškis bus nemokamas, o vėliau planuoju pasiūlyti ir mokamą turinį bei bendruomenės erdvę. Tad jei norite gauti įžvalgas ir įrankius, kurie gali padėti jūsų asmeniniame kelyje, kviečiu prenumeruoti ir dalintis su tais, kuriems tai gali būti naudinga.

Ačiū, kad esate čia.