Liūdna tiesa gyvenant su smurtaujančiu partneriu yra ta, kad be kasdienės, pavadinkime, įprastos įtampos, jūsų santykiuose egzistuoja dar ir ypatingos progos. Tos progos dažniausiai būna Kalėdos, Valentino diena, jūsų (ar jūsų artimų) gimtadienis, kitos svarbios šventės ir… atostogos.

Atostogos lyg ir turėtų būti ilgesnis laikas, skirtas atsipalaidavimui, poilsiui ir gražioms akimirkoms. Pabėgimui nuo kasdienybės, džiaugsmui. Tačiau gyvenant su smurtauti linkusiu žmogumi, vietoje to atostogos tampa intensyvaus teroro, kontrolės ir emocinio išsekimo laiku. Tenka suderinti du, vienas šalia kito sunkiai telpančius dalykus: sugalvoti smagias atostogas (tai yra planuoti, svajoti, domėtis) ir mintį, kad visa tai, kaip visada, bus apauginta isterija, nepasitenkinimu ir kaltinimais. Kasmet galvoje vyksta tas pats - galbūt šiemet bus kitaip, galbūt reikia tik geriau suplanuoti, atsargiau elgtis “karštomis” akimirkomis ir viskas bus gerai.

Nebus.

Smurtautojas išnaudoja visas progas. Kontrolei ir emociniam išsitaškymui atostogos yra ypatingai tinkamas laikas, nes dažnai jūs paprasčiausiai nelabai galite pabėgti.

Sabotažas išvykstant

Smurtautojas išvykimo dieną gali pradėti draskytis be priežasties. Dažnai be jokio aiškiai suvokiamo reikalo vyksta beprasmiškas skubinimas. Iš namų išeinate drebėdama nuo įtampos. Automobilyje pradeda rėkti, vairuoti nesaugiai, oro uoste grasina apsisukti ir grįžti namo. Pradėjus keliauti, ypač oro uoste ar pakeliui į viešbutį, jis tyčia eina keliais žingsniais priekyje, pasislepia minioje, palieka savo partnerę pasimetusią su daiktais ar vaikais, o vėliau išvadina ją lėta, stora ar per durna, kad sugebėtų susiorientuoti savarankiškai.

Kelionės pradžia su smurtautoju nė iš tolo nekvepia nuostabia pradžia, kurios visi laukė, ilgai planavo ir pagaliau - atostogos! Tiesa tokia, kad atostogos negali tapti svarbesnėmis už patį smurtautoją.

Subscribe now

Atostogų idealas

Jeigu atostogaujate kartu su draugais, giminaičiais arba viešose vietose, kuriose yra liudininkų, smurtautojas dažniausiai užsideda idealaus partnerio kaukę.

Viešumoje jis yra dosnus, linksmas, visiems pasakoja, kaip nuostabiai jūs kartu leidžiate laiką. Yra vaišingas, taip pat rūpinasi ir jumis, idilė tiesiog varva per kraštus. Tačiau vos tik užsidarius viešbučio kambario durims, kaukė keliauja į stalčių, prasideda emocinis smurtas, ignoravimas, priekaištai ar grasinimai. Šitą neatitikimą suvokti ir suderinti be galo sudėtinga. Būna, kad moteriai žmonės tokio vyro net pavydi, giria, o tai sukelia tik dar didesnę sumaištį galvoje.

Izoliacija svetimoje aplinkoje

Svetimas miestas ar šalis yra idealūs spąstai, tuomet nelieka saugios erdvės, automobilio, kuriuo galėtumėte tiesiog išvykti ar artimų, palaikančių žmonių. Smurtautojas kelionėje kontroliuoja finansus, pabrėžtinai primena, kas už viską sumokėjo (jei moka jis) arba tyčia palieka kavinėje/viešbutyje be pinigų ir ryšio. Konflikto metu jis gali išeiti į naktinį miestą, neatsiliepti telefonu, akivaizdžiai pabrėždamas ar duodamas suprasti, kad čia yra bausmė už prastą elgesį. Viešose vietose gali pradėti elgtis neadekvačiai, viešai žeminti ir tyčiotis. Nes žino, kad jūs niekur nepabėgsit.

Uždraustas džiaugsmas

Smurtautojas sunkiai gali pakęsti, kai partnerė atostogų metu džiaugiasi. Aplinka, maistu, vaizdais - nesvarbu. Jeigu džiaugiatės vandenynu, jis pasakys, kad vanduo purvinas, o jūs čia spygaujate kaip mažvaikė. Jeigu norite pasipuošti vakarienei – gal ruošiatės ieškoti kitų vyrų? Arba esate stora. Jeigu netekus vilties pradedate nebenorėti nieko, vadinasi nesuprantate, ką reikia vertinti. Tiksliau, esate per kvaila, kad suprastumėte. Kitaip tariant, patenkate į situaciją be išeities: jeigu esate linksma – jį erzina, jeigu liūdna – gadinate jam atostogas.

Netikras nuotraukų albumas

Liūdnas ir giliai rėžiantis užsiėmimas, labai mėgiamas smurtautojų, yra šypsenos nuotraukose. Nusifotografuokim! Šypsokis! Praėjus dešimčiai minučių po to, kai išsityčiojo, aprėkė arba apskritai visą dieną po lankytinus objektus vaikščiojo specialiai atsitraukęs dešimt metrų priekyje arba už nugaros. Grįžus namo, tos nuotraukos kelia siaubą, liūdesį ar neviltį. Žiūrite ir galvojate: šypsausi, bet mano akys mirusios. Tą dieną labiau norėjau iššokti pro langą, o ne fotografuotis. Arba pats smurtautojas, peržiūrėdamas atostogų nuotraukas, garsiai komentuoja, kad stovi tu čia kažkokia susisukus ir nepatenkinta. Nors prieš tai kelias valandas ūmiai terorizavo.

Sabotažas per atstumą

Smurtautojas mėgsta sugadinti atostogas, net jeigu pats jose nedalyvauja. Išvykus vienai, su vaikais ar draugėmis pailsėti, jis išgyvena ūmų kontrolės praradimą. Neretai pats išvykimas yra toks sudėtingas, kad prireikia visų atostogų atsigauti vien tik nuo šito patyrimo.

Išvažiavus gali pasipilti žinutės, kaltinančios neištikimybe. Jam gali staiga sutrikti sveikata, namie kažkas sugesti, gali net apkaltinti, kad padarė avariją/gavo baudą ar kažkas tiesiog nepasisekė. Trumpai tariant, manipuliacinių krizių pasiutpolkė per atstumą.

Jeigu priežiūrai palikti (ypač mažesni) vaikai, jis gali pradingti, nebeatsakinėti į žinutes. Sėdite fiziškai paplūdimyje, bet realiai esate arba pririšta prie telefono, arba verkiate, arba tiesiog negalite praleisti nė vienos minutės visiškai ramiai.

Kam smurtautojui viso šito reikia?

Atostogose natūraliai tikimasi atsipalaiduoti, o tai tampriai susiję su saugumo pojūčiu. Smurtautojas tyčia palaiko aukštą sužadinimą, nes jam atostogos – tai rizika prarasti kontrolę (atsiranda laiko pagalvoti, pailsėti, pamatyti kitokį gyvenimą). Atostogų gadinimas yra galios demonstravimas tam, kad partnerė niekada neturėtų galimybės pasijusti saugi.

Taip poilsis su agresyviu žmogumi tampa viena labiausiai sekinančių patirčių, nes lūkesčių nesutapimas (kūnas tikisi poilsio, o gauna terorą) sukelia milžinišką nervų sistemos apkrovą.

Jeigu dabar viskas atrodo lyg be išeities - žinokite, kad taip nebūtinai turi būti visą laiką.

Jūs galite gyventi pilnavertiškai.

Aš galiu parodyti kaip.

Noriu pasikalbėti

Ką daryti?

Pati silpniausia atostogų strategija yra iš visų jėgų stengtis budėti stebint smurtautojo nuotaikas ir bandyti įtikti kiekviename ūmiame žingsnyje. Kaip ir atsipalaiduoti, kai jau išlenda “gerasis” variantas kai mato kiti arba jis nusprendžia, kad dabar yra metas visiems džiaugtis.

Jeigu šiuo metu skaitote tai sėdėdama viešbučio kambaryje ar balkone svetimoje šalyje ir jaučiate, kad širdis kalatojasi iš baimės ar įtampos, sukaupkite likusias jėgas ir pripažinkite, kad jūsų pagrindinis tikslas dabar nėra susikurti gražius prisiminimus instagrame. Jūsų tikslas – pargabenti savo kūną ir protą namo kuo sveikesnius.

Pagrindinis tikslas žinant, kad važiuojate atostogauti su agresyviai besielgiančiu žmogumi ir nebus galimybės atsitraukti yra apsaugoti save. Tai yra išgyventi atostogas ir maksimaliai sumažinti žalą savo psichikai. Dalinuosi 7 būdais kaip tai padaryti:

1. Nustokite tikėtis, kad va jau šitos atostogos bus tos, kuriose jis pagaliau atsipalaiduos. Susitaikykite su nepatogiu faktu: tai nėra atostogos, tai yra misija svetimoje aplinkoje su emociškai neprognozuojamu asmeniu. Priėmus realybę tokią, kokia ji yra, nustosite investuoti savo energiją į ginčus ir bandymus pataisyti jam nuotaiką. Tai padės išvengti gilaus skausmo, kurį kelia atotrūkis tarp to, kaip turėtų būti (ramu, malonu) ir to, kaip yra (nuolatinė įtampa).

Read more

Ir šitie klausimai greičiausiai nekiltų visai, jeigu kartais, lyg niekur nieko, nepasirodytų ramybė, džiaugsmas ir smagumas. Pasitaiko ir gražesnių akimirkų. Tik, tiesa, joms pasitaikius, norisi vaikščioti ant pirštų galų ir nekvėpuoti. Šitie momentai jaučiasi lyg atskridęs dailus drugelis, kuris kelia džiugesį, į jį norisi pažiūrėti, tik negalima liesti, negalima smarkiai judėti, nes nors truputį ne taip (neaišku kaip) kryptelėjus ar tiesiog vėjeliui papūtus visas gerumas išnyks.

Tokias situacijas patiriant daug kartų, nepastebimai tampi cirko artistu, atliekančiu įvairiausius triukus aplink netikėtai maloniai nusiteikusį partnerį, kad tik ta nuotaika išsilaikytų bent kiek ilgėliau, kad tik neišgaruotų. Atrodo, jeigu visaip straksėsi, kelsi smagumą ir malonumą, galbūt jis kitą kartą norės patirti tą malonią nuotaiką ilgiau. Su tavimi.

Ir kažkur giliai viduje, vis dėlto, nuolatos kirba mintis, kad tokia reakcija į patiriamą kito žmogaus malonų elgesį nėra visai normali. Susidūrus su draugišku elgesiu lyg ir įprasta būtų atsipalaiduoti ir juo mėgautis. Pasileisti plaukus, mažiau galvoti ir džiaugtis.

Tačiau tiesa tokia, kad tokiais atvejais visai ne gerą nuotaiką norisi išlaikyti, o pratempti kuo ilgiau laiko negaunant blogos. Ir tarp šitų dviejų dalykų yra milžiniškas skirtumas.

Nervų sistema įsitempusi stebi aplinką ir apie “kartais jis buna geras” čia nėra jokios kalbos. Čia kalbame apie tai, kad kartais jis nebūna blogas. Ir tokią patirtį pakartojus daug kartų, kuo toliau, tuo skaudžiau kartojasi klausimas: o tai jis tikrai taip iš esmės nieko gero nejaučia? Kaip jis gali nejausti šilumos tiek laiko praleidus kartu? Kodėl yra piktas beveik visada, nors aš nieko blogo nedarau? Kodėl, kodėl jis transliuoja visas šitas blogas emocijas?

Emocijų žemėlapis

Emocijos yra automatinis, fiziologinis ir psichologinis kelrodis, padedantis susiorientuoti, kas mums gyvenime svarbu. Ar tai, ką patiriame, atitinka mūsų vertybes ir moralines nuostatas, ar mūsų poreikiai patenkinti ir savo tikslų sekasi siekti sklandžiai. Trumpai tariant, tai yra ypatingai svarbus mūsų kūno informacinis mechanizmas apie tai, kaip mums sekasi.

Nors, natūralu, labiausiai norisi patirti kuo daugiau gerų emocijų, tačiau tiek geros, tiek blogos emocijos dirba lygiai tą patį ir lygiai tokios pačios svarbos darbą – informuoja mus apie tai, kaip mes vertiname situaciją, kurioje esame. Nors emocijų pavadinimų ir jų skirstymo variantų yra daugybė, peržiūrėkime dažniausias:

• Džiaugsmas informuoja mus, kad įvykis buvo teigiamas ir skatina dalintis bei švęsti. Taip pat skatina pakartoti.

• Pyktis įspėja, kad pažeidžiamos asmeninės ribos arba vyksta kažkas neteisingo, nesąžiningo. Motyvuoja gintis arba taisyti situaciją.

• Baimė praneša, kad nėra patenkintas saugumo poreikis. Suaktyvina “kovok, bėk arba sustink” atsaką tam, kad apsaugotų nuo tikros ar numanomos grėsmės.

• Kaltė nurodo poreikį atkurti ryšį arba keisti savo elgesį. Kaltė nėra bazinė evoliucinė emocija, tai sudėtingesnis, socialinis jausmas, kylantis tada, kai mūsų elgesys pradeda prieštarauti moralinėms taisyklėms arba supratus, kad savo veiksmais pakenkėme kitam.

• Gėda informuoja apie realią ar numanomą grėsmę mūsų socialiniam statusui, vertingumui ir priklausymui grupei. Gėda yra nukreipta į savęs prastą vertinimą, todėl skatina trauktis, slėptis ar nekovoti (pasiduoti) tam, kad išvengtume atstūmimo.

• Nerimas (kompleksinė emocinė būsena) yra glaudžiai susijęs su baime. Jeigu baimė informuoja apie esamuoju laiku egzistuojančią grėsmę, tai nerimas yra nukreiptas į ateitį ir potencialią, neapibrėžtą grėsmę. Nerimas transliuoja stiprų saugumo, kontrolės ir aiškumo poreikį.

• Liūdesys (labiau nuotaika, trunkanti ilgiau nei emocija) parodo, kad praradome kažką svarbaus (žmones, svajones ar siektus tikslus) ir ragina išgyventi gedulą, detaliau analizuoti situaciją bei ieškoti paramos.

Piktų ir pagiežingų žmonių emocijas lengva sumaišyti su charakterio bruožais. Na, toks jau jis yra. Visada toks buvo. Nelabai jausmingas, vyriškas. Tačiau nuolatos piktas, menkinantis ir agresyvus partneris tikrai jaučia. Pyktis yra lygiai tokia pati emocija, kaip ir džiaugsmas. Pyktis, kaip ir visos kitos emocijos, yra informacija.

Naujoje LRT radio laidoje Žmogus iš arčiau kalbėjomės apie tai, kaip sekasi įpusėjus penktą dešimtį studijuoti universitete psichologiją, vienai tvarkytis su trim vaikais ir pinigais.

Tai ką jis jaučia ir kodėl?

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų kalbant apie atvirai agresyviai nusiteikusį žmogų, nuolatinis pyktis ir noras kontroliuoti tėra gynyba, po kuria slepiasi gili, dažnai neįsisąmoninta baimė. Toks žmogus iš esmės nesijaučia saugiai.

Čia taip pat savo darbą aktyviai dirba gėda. Smurtautojas paniškai bijo savyje bujojančio jausmo, kad jis yra blogas ar nelygiavertis kitiems, o šitai nuolatos lydi baimė netekti santykių ar statuso. Prie viso to, kadangi vedinas baimės nuolatos ginasi (arba tiksliau - puola), prisikalba ir prisidaro negerų dalykų, apie save jam primena ir kaltė.

Visas šitas nepatogias emocijas sudėjus į vieną krūvą su asmeniniais norais ir lūkesčiais, gimsta nerimas. Tai būsena, kai protas, siekdamas apsaugoti nuo galimų ar įsivaizduojamų nesėkmių ir pavojų, nuolatos bando modeliuoti įvairiausius ateities scenarijus. Smurtaujantys žmonės paprastai gyvena chroniško nerimo būsenoje.

Galiausiai, labiausiai linkę kontroliuoti, persekioti ir iki detalių viską nagrinėti bei žinoti yra liūdni žmonės. Kai mes džiaugiamės – džiaugiamės plačiai, dėmesys išsibarstęs, atsipalaiduojame ir paleidžiame vadeles savo smagumui patirti. Tuo tarpu liūdnam žmogui kontrolės praradimas asocijuojasi su didžiuliu nesaugumu. Kai kurie iš jų, vos pasijutę nesaugiai, šitą baimę akimirksniu transformuoja į pyktį ir agresiją. Tam, kad skubiai susigrąžintų savo tariamą saugumo, kontrolės ir galios pojūtį.

Liūdesys iš tiesų informuoja apie paguodos ir priėmimo poreikį. Tačiau kaip mes paprastai vertiname vyrišumą? Nežliumbk, tu ne boba. Agresyvus, šiuo atveju, konkrečiai, vyras, negali sau leisti jausti liūdesio ar prašyti paguodos, nes tai griauna stipraus ir gebančio kontroliuoti situaciją vyro įvaizdį. Ima liūdesys, bet liūnas būti negali. Nes būsi palaikytas kažkokiu myžniumi, o ne vyru.

Nuolatos patiriant jausmą, kad negali būti priimtas toks, koks esi, visa tai galiausiai virsta chronišku nepasitenkinimu ir susierzinimu, kurie išsiventiliuoja pykčiu, padedančiu apginti savo įsivaizduojamas ribas.

Nors pyktis pats savaime gali būti netgi labai naudinga emocija, aiškiai leidžianti sužinoti apie pažeistas ribas ar nesąžiningą elgesį, smurtaujančio prieš kitus žmogaus atveju šitas poreikis yra gerokai iškreiptas. Jis nuolat jaučiasi nuskriaustas arba išduotas dėl mažiausių smulkmenų. Įskaitant ir partnerio asmeninę nuomonę ar poreikį turėti laiko sau. Pykčio protrūkiai jam pačiam atrodo kaip efektyvus būdas atstatyti teisybę.

Tačiau taip besielgiantis žmogus yra ne tik piktas, liūdnas ar nuolatos nerimastingas. Jis taip pat nesugeba konstruktyviai atpažinti ir išreikšti savo vidinių poreikių. Užuot tvariai atpažinęs savo saugumo, priėmimo ar teisingumo poreikius, jis naudoja pyktį ir smurtą kaip priemones, padedančias priversti aplinkinius tenkinti jo poreikius sukeliant baimę ar priverčiant paklusti. Ir visa tai sukuria uždarą ratą, kuriame tikrieji emociniai poreikiai taip ir lieka nepatenkinti, o agresija tik stiprėja.

Smurtautojo elgesio priežastis yra gilus, kartais patologinis nesaugumo jausmas kurį jis bando kompensuoti absoliučia aplinkos kontrole. O taip pat – emocinis neįgalumas, neleidžiantis savo poreikių išreikšti sveikais būdais.

Jūs ne tik nesate už tai atsakinga. Tai su jumis nedaug ką turi bendro apskritai. Agresyvaus, pikto, puolančio partnerio emocijos informuoja tik apie tai, kaip jis nesaugiai jaučiasi šiame pasaulyje.

Jeigu atpažįstate save ir laikas pokyčiui,

kviečiu į edukacinės mentorystės sesiją.

Mentorystė

Rizikos

Supratus, kad piktas žmogus yra nuolatos kamuojamas nerimo, bijantis ir nerandantis sau patogios ir laimingos vietos šiame pasaulyje, normalu, kad empatiškam žmogui gali kilti gailestis. O žmogui, kuris su smurtautoju yra praleidęs ne vienerius metus ir yra smarkiai kopriklausomas, gali kilti noras jį gelbėti. Ne tik dėl jo, dar ir dėl savęs. Ir tai visiškai natūralu.

Empatija yra vienas gražiausių ir stipriausių žmogiškųjų gebėjimų. Tačiau empatija be ribų, nukreipta į žmogų, kuris tą pačią akimirką empatiją panaudos kaip kontrolės instrumentą – jau ne empatija. Tai spąstai.

Empatiško žmogaus smegenyse šitas procesas veikia taip:

Read more

Tačiau akylai stebite reakcijas ir nuotaikas. Skenuojate kiekvieną atodūsį. Iš žvilgsnio, žingsnių, judesių galite numatyti kas laukia. Mokate skaityti šituos signalus tiksliau nei bet ką kitą. Nors fizinės grėsmės nėra, pavojaus įtampa tvyro nuolatos.

Jis rankos nekelia niekada. Bet jūs nuolatos vaikštote ant pirštų galų.

Nuo pirmojo pavojaus iki emocinio sąstingio

Santykių pradžioje niekas neplanuoja atsidurti aklavietėje. Priešingai – pradžia dažniausiai nuspalvinta ypatingai teigiamomis emocijomis, kurios mus skatina mąstyti plačiai, lanksčiai ir... šiek tiek paviršutiniškai. Teigiama būsena sukuria savotišką optimistinį aklumą, todėl smulkūs pavojaus ženklai lengvai praleidžiami pro akis arba nurašomi kokiai nors situacijai (bloga diena, sunki vaikystė).

Dauguma žinome istoriją apie varlę puode. Įmetus varlę į verdantį vandenį, ji akimirksniu iššoktų – nervų sistema sureaguotų į staigią, gyvybei pavojingą grėsmę. Tačiau įdėjus ją į šaltą vandenį ir temperatūrą keliant pamažu, varlė prisitaikys. Ji eikvos savo energiją kūno temperatūros reguliavimui, kol galiausiai, vandeniui užvirus, nebeturės jėgų iššokti. Ir išvirs pati nesupratus.

Varlės puode sindromas yra viena tiksliausių metaforų, apibūdinančių, kas vyksta su žmogaus psichika ir kūnu destruktyviuose santykiuose. Mūsų pačių smegenys tampa spąstais, kai pavojaus temperatūra keliama pamažu.

Pirmoji fazė: ūmus sužadinimas

Santykių pradžioje, kai pasirodo pirmieji emocinio smurto ženklai, smegenys reaguoja žaibiškai. Migdolinis kūnas, mūsų smegenų pavojaus detektorius, užfiksuoja grėsmę. Jis kūnui akimirksniu siunčia pavojaus signalus. Į kraują išsiskiria adrenalinas: širdis ima plakti stipriau, dėmesys susiaurėja, kūnas ruošiasi kovoti arba bėgti (fight or flight). Kartu išsiskiria ir kortizolis (streso hormonas), mobilizuojantis energijos atsargas, kad kūnas turėtų jėgų atlaikyti pavojų. Kūnas rėkia: čia vyksta kažkas nesaugaus!

Susidūrus su momentinėmis nesaugiomis situacijomis, natūraliai aktyvuojasi ir ūmios emocijos – nerimas arba baimė. Pasak vienos iš emocijų teorijų, įvykius mes vertiname etapais. Pirmiausia fiksuojame pačią situaciją: ar ji nauja, kiek nemaloni, ar pavojinga? Užfiksavus, protas ieško atsakymo: kas dėl to kaltas, ar tai daroma tyčia? Įvertinus, kad partneris kenkia sąmoningai, kyla pyktis, nukreipiantis dėmesį į gynybą. Tačiau jeigu atrodo, kad situacijos dėl įvairiausių priežasčių (finansinė priklausomybė, vaikai, prieraišumo suvokimas) sukontroliuoti neįmanoma – pyktį keičia baimė.

Antroji fazė: stringam

Partnerio išpuoliams, manipuliacijoms ir apgaulėms kartojantis bei pamažu tampant kasdienybe, grėsmė tampa lėtine. O kai grėsmė nėra tiesiogiai aiški arba nepertraukiama, kai nėra smūgių, draskymosi ar kitokių akivaizdžių pavojaus signalų, reikalus iš „kovok arba bėk“ perima sąstingis (freeze) ir įsiteikimas, nuolankumas (fawn). Šitų slopinimo sistemų užduotis – stabdyti impulsus, sumažinti aktyvų elgesį, versti žmogų sėdėti kuo tyliau ir rinkti informaciją apie pavojų nuolatos skenuojant aplinką. Kvėpavimą. Žvilgsnį. Tylą. Toną. Ar tai buvo grasinimas? Ar galiu šiandien kalbėti? Ar šiandien saugu? Ką jis darys?

Tokioje būsenoje kortizolis (streso hormonas) išsiskiria nuolatos. Tačiau pagal prigimtį jis skirtas momentinei grėsmei – minutėms, akimirkoms. Ne mėnesių mėnesiais besitęsiančiai įtampai. Ilguoju laikotarpiu per dideli kortizolio kiekiai galiausiai pradeda ardyti sistemą, gamtos sukurtą mus (taip pat ir) saugoti. Silpnėja hipokampo veikla – smegenų dalis, atsakinga už atmintį ir konteksto supratimą, vis prasčiau dirba prefrontalinė smegenų žievė, padedanti sureguliuoti impulsus ir priimti logiškus sprendimus.

Praktiškai tai reiškia, kad žmogus pradeda abejoti savo atmintimi. Sunkiau tvardytis. Galvoja, kad perdėjo, pasikarščiavo. Kad galbūt pats yra problema. Tampa vis sudėtingiau racionaliai įvertinti situaciją, pradedama abejoti ir savo sveiku protu.

Mūsų organizmas prie ištisinio nepertraukiamo streso prisitaikyti geba, tačiau tokiu būdu pasiektas stabilumas turi milžinišką kainą. Kūnas eikvoja visus savo resursus (imuninę sistemą, virškinimą, miegą) tam, kad nuolatinėje įtampoje išlaikytų pusiausvyrą. Karšta, puodas verda, išlipti nesiruošiam.

Budėjimas, prasidėjęs namuose, palaipsniui pradeda keliauti kartu. Į darbą. Į pokalbius su draugėms. Į tai, kaip vertiname save. Kitaip tariant – vidinė būsena tampa filtru, pro kurį pradedame matyti viską. Viduje nuolat tvyrant įtampai, smegenys pradeda pastebėti tik tai, kas savijautą patvirtina: atstūmimą, kritiką, nesėkmes. Teigiami dalykai pro šitą filtrą pamažu nebeprasiskverbia visai.

Trečioji fazė: nuo emocijos iki nuotaikos

Prastų emocijų darbas yra pranešti apie asmeninių tikslų, vertybių ar įsitikinimų pažeidimą čia ir dabar. Tačiau įtampai užsitęsus savaitėmis, mėnesiais ar metų metais, ūmios emocijos pamažu transformuojasi į visaapimančią nuotaiką. Emocija visada turi konkretų objektą ar priežastį (pvz., aš pykstu, nes jis rėkia), tuo tarpu nuotaika – tarsi rūkas. Objekto nebelieka (nors jis vis dar čia), o kasdienybė tampa slogia, pilka ir niekas nebeprisimena kodėl.

Esant tokios būsenos, net sulaukus pagalbos iš šalies ar žalojančiam partneriui trumpam atsitraukus, žmogus palankia situacija dažniausiai nepasinaudoja. Smegenyse nebeužtenka resursų priimti sprendimus. Energijos lygis yra lygus nuliui. Tai – išmokto bejėgiškumo būsena, kurioje pasaulis matomas per visai kitus akinius, nei norintys padėti jį mato. Čia vanduo puode jau verda visu pajėgumu, visi aplink apie tai rėkia, o tu sėdi jame ir nelabai ką jauti.

Emocinis sąstingis yra baisi būsena, tačiau evoliuciškai ji turi prasmę. Kai ūmus nerimas ar baimė virsta lėtiniu liūdesiu, smegenys bando mus apsaugoti nuo iliuzijų. Teigiamos emocijos leidžia mąstyti plačiai ir kartais gana aklai, o liūdesys grąžina prie detalių ir pasekmių analizės. Šita sunki, gramzdinanti kasdienė būsena tuo pačiu yra labai aiškus psichikos signalas apie tai, kad ilgalaikiai tikslai ir saugumas sugriuvo.

Ketvirtoji fazė: nuotaika keičia realybės suvokimą

Pasiekus neurobiologinį išsekimą, smegenų veikla pasikeičia iš esmės – tiek save, tiek supančią realybę, tiek apskritai visą likusį savo gyvenimą žmogus pradeda suvokti iškraipytai. Realybės suvokimui pradeda diriguoti štai tokie pagrindiniai mechanizmai:

Read more

Aš tau įkąsiu, kai prieisi arčiau, bet raudosiu, jeigu mane paliksi.

Aš reikalausiu meilės įrodymų, netgi jeigu jų bus pakankamai.

Aš mylėsiu tave ir nekęsiu vienu metu.

Norisi tikėti, kad meilė mus ištinka. Laukia už kampo pasiruošusi nustebinti ir apglėbti šiluma. Atrodo, užtenka tik sutikti tą tinkamą žmogų ir medus tekės ne statinėmis, o jūromis amžinai.

Tačiau realybėje meilę mes dažniau renkamės pagal savo susiformuotą vaizdinį, kas ta meilė apskritai yra. Pirmąją žmogiškosios šilumos versiją pirmiausia pamatome ir praktiškai patiriame savo vaikystės namuose - gaunant šeimoje nuolatinį patvirtinimą, kad esi pakankamas besąlyginiam mylėjimui, formuojasi saugus, sveikas prieraišumas.

Tačiau jeigu vaikas pakankamas nesijaučia, emociškai atliepiamas nėra, tenkina suaugusių poreikius, kurių neturėtų tenkinti ir visaip alksta saugumo ir meilės - formuojasi kiek kitoks supratimas apie prieraišumą ir meilę.

Neišmylėtų vaikystėje mūsų ne taip ir mažai. Apibendrinant, tikėtina, meilę mes renkamės pagal savo nervų sistemos traumų katalogą, jį dar papildydami socialinės aplinkos peršamomis iliuzijomis.

PRIERAIŠUMO TIPAI

XX amžiaus viduryje John Bowlby sukūrė prieraišumo teoriją aiškindamas, kad vaiko ryšys su pagrindiniu juo besirūpinančiu žmogumi formuoja jo saugumo jausmą, vėliau įtakojantį artimus santykius. Konkrečius prieraišumo tipus, kokius mes žinome ir šiandien, aprašė Mary Ainsworth po eksperimento Strange situation. Čia fiksuoti konkretūs prieraišumo tipai: saugus, nerimastingas ir vengiantis. Vėliau pridėtas dar vienas - dezorganizuotas.

Pasižiūrėkime atidžiau, galbūt pamatysime, ko iš pirmo žvilgsnio santykiuose gerai nesimato arba nesinori, kad matytųsi.

Nerimastingas tipas

Nerimastingųjų pagrindinis skaudulys - baimė būti atstumtiems ar paliktiems. Toks žmogus itin jautriai reaguoja į partnerio atitolimą, tylą ar bet kokį kylantį neaiškumą - mažiausias ženklas gali būti suvokiamas kaip atstūmimas. Santykiui dėmesio skiria baisiai daug: nuolat analizuoja, stebi, aiškinasi, net tyko. Gali būti be galo pavydus ir/ar paniškai bijoti, kad bus pakeistas kitu.

Nerimastingajam reikia daug ir nuolatinio patvirtinimo (ar tu mane myli?), o nuotaika stipriai priklauso nuo partnerio reakcijų. Santykiuose dažnai jaučia, kad myli labiau, nei mylį jį.

Toks nesaugumo jausmas prieraišumo teorijoje siejamas su nenuosekliu rūpintoju vaikystėje (mama, tėčiu ar kitu atsakingu): kartais labai prieinamu ir šiltu, kartais emociškai nepasiekiamu ar nenuspėjamu. Vaikas išmoksta, kad ryšį reikia išlaikyti stipriai kabinantis į jo saugumą užtikrinantį žmogų.

Nors nerimastingieji turi didžiulį artumo poreikį, juos dažnai traukia emociškai nepastovūs ar vengiantys partneriai. Nuolatinis atstūmimas jiems siejasi su namais, o pasirinkus šaltą ir abejingą partnerį pasitvirtina gerai išmokta šeimos (ir meilės) formulė.

Tačiau labai svarbu atskirti: esant santykyje su smurtauti linkusiu žmogumi, toks nerimastingumas kyla savaime. Tai gali visai nebūti vaikystės paveldas, pirmiausia tai yra reakcija į smurtinį elgesį. Net ir pati stabiliausia galva gali pradėti daryti nesąmones nuolat patiriant apgaulę, neapibrėžtumą, manipuliacijas ir menkinimą. Santykis su smurtautoju nerimastingam prieraišumui būdingą elgesį iššaukia natūraliai.

Jeigu santykiuose jūsų nerimas ima viršų

prieš loginį mąstymą,

kviečiu individualiai mentorystei.

NORIU PASIKALBĖTI

Jūsų žinutė pasieks tik mane.

Situaciją aptarsime saugiai ir

visiškai konfidencialiai

Vengiantis tipas

Vengiantis prieraišumo tipas - lygiai atvirkščias nerimastingam. Čia svarbiausia yra nepriklausomybė. Tokie žmonės dažnai atrodo labai savarankiški, racionalūs ar šalti, tačiau po šituo šarvu neretai slypi išmoktas nepasitikėjimas artumu. O tiksliau, per didelis emocinis artumas kelia gana rimtą diskomfortą.

Vengiantys nemėgsta jaustis priklausomi nuo kitų, o konfliktų metu atsitraukia, užsidaro ar apskritai dingsta. Šitas tipas gali atrodyti emociškai nepasiekiamas, stipriai vertina laisvę ir kontrolę, o santykiams tapus artimesniems, gali pradėti juose tiesiog dusti. Jausmus paprastai racionalizuoja arba nuvertina, sunkiai prašo pagalbos ar paramos, o partnerio emociniai poreikiai vengiančiam tipui gali atrodyti tiesiog neadekvačiai per dideli.

Vengiantis prieraišumo tipas siejamas su vaikystėje šalia buvusiu emociškai neprieinamu, šaltu arba vaiko poreikius nuvertinančiu rūpintoju. Tokiu būdu vaikas išmoksta, kad jo emociniai poreikiai patenkinti nebus, todėl saugiau jų visai nerodyti ir tvarkytis pačiam. Išmokstama slopinti emocijas, remtis tik savimi ir palaikyti atstumą, taip užsitikrinant savo emocinį saugumą.

Tokie vaikai suaugę santykiuose neretai siunčia neaiškius signalus (noriu artumo, bet kai jo daug - atsitraukiu). Po konflikto vietoje pokalbio renkasi tylą, darbą, telefoną ar savo hobius. Gali vengti įsipareigojimo. Savo partneriui vengiantis tipas nuolatos kelia jausmą, kad jis iki galo nėra prieinamas - lyg ir kartu, bet tuo pačiu atskirai.

Įdomu tai, kad nerimastingas ir vengiantis tipai dažnai traukia vienas kitą: vienas ieško daugiau artumo, kitam jaučiasi jo per daug, tada pirmasis dar stipriau kabinasi, o antrasis dar labiau tolsta. Paradoksalu, kad tokiame santykyje abu žmonės bando jaustis saugiai, tik visiškai priešingais būdais.

Dezorganizuotas tipas

Dezorganizuotas prieraišumo tipas laikomas sudėtingiausiu, čia žmoguje stipriai veikia artumo poreikis ir artumo baimė. Partneris tampa saugumo ir grėsmės šaltiniu vienu metu.

Dezorganizuotas tipas nuoširdžiai trokšta meilės, alksta ryšio ir artumo, bet viso to gavęs smarkiai išsigąsta. Apima didžiulis nepasitikėjimo jausmas, o iš jo - situacijai neadekvati reakcija.

Santykiuose tokie žmonės elgiasi be galo prieštaringai ir įneša daug chaoso. Jie gali idealizuoti partnerį, o po to staiga nuvertinti, vieną dieną labai prisiriša, o kitą - atsitraukia ar visai dingsta. Dezorganizuoto tipo artumo poreikis kartu su didžiule baime būti sužeistam intensyviai suka karšta-šalta emocinę karuselę.

Dezorganizuotas prieraišumo tipas vaikystėje dažnai formuojasi aplinkoje, kur artimiausias rūpintojas yra ir meilės, ir baimės šaltinis: smurtas, emocinis nestabilumas, nenuspėjamumas, priklausomybės, gąsdinančiai besielgiantis tėtis/mama, emocinis chaosas. Vaikas tokioje aplinkoje gauna paradoksalią žinutę: tas, pas kurį einu nusiraminti, mane gąsdina. Tokiose sąlygose nesusiformuoja nuoseklus saugumo pojūtis - nei artėti, nei atsitraukti nesijaučia saugiai.

Suaugęs toks vaikas paniškai bijo būti paliktas, tačiau panašius jausmus kelia ir per didelis artumas. Dezorganizuotas tipas jaučia didžiulį nesaugumą, partnerį testuoja, tikrina, po konflikto gali desperatiškai ieškoti artumo arba stumti partnerį šalin. Kartais ir abu vieno konflikto metu. Toks žmogus turi didžiulių iššūkių valdant savo emocijas, o būnant santykyje neretai sudėtinga atsirinkti, kas čia apskritai vyksta. Atrodo, kad jis taip daro specialiai, norėdamas įskaudinti. Tačiau dezorganizuotas tipas nepasitiki niekuo, net jį mylinčiu žmogumi, ir nuolat svyruoja tarp artumo ir pabėgimo. Nes kitaip nemoka.

Dezorganizuotą prieraišumo tipą turinčius žmones smarkiai traukia intensyvūs, toksiški santykiai. Šis prieraišumo tipas yra arčiausiai to, kam mes uždedame narcizmo etiketę, tačiau svarbus skirtumas vis dėlto čia yra. Dezorganizuotas žmogus taip sprendžia begalinį nesaugumo jausmą, tuo tarpu narcizas panašiu (ir blogesniu) elgesiu malšina savo skausmą, keliamą beribės vidinės tuštumos: emocinės, identiteto ir žmogiškumo apskritai.

O kaip turėtų būti?

Saugus prieraišumas pasižymi tuo, kad žmogus jaučiasi vertas meilės ir geba pasitikėti kitais žmonėmis. Artumas jam nėra nei grėsmė, nei desperatiškas poreikis - jis gali būti ryšyje neprarasdamas savęs. Geba kurti artimus, stabilius santykius, gali kalbėti apie jausmus ir poreikius, konfliktai negąsdina tiek, kad reikėtų bėgti ar kibti į atlapus. Moka būti artume, o atitolęs partneris nesukelia panikos.

Santykiuose dažniausiai komunikuoja aiškiai ir tiesiai, gali atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę, nemanipuliuoja ir nebaudžia tyla, geba išbūti sunkesnius periodus, partnerio poreikiai neatrodo grėsmingi.

Vaikystėje toks prieraišumo tipas formuojasi augant su nuosekliai besielgiančiais rūpintojais, kurie yra emociškai prieinami, reaguojantys į vaiko poreikius, saugūs ir nuspėjami. Vaikas išmoksta, kad jo jausmai svarbūs, ryšys yra saugus, kažkas padės, kai bus sunku ir, svarbiausia, kad yra vertas meilės.

Saugus prieraišumas nereiškia tobulo žmogaus ar idealių santykių. Tokie žmonės taip pat bijo, taip pat kartais pavydi, taip pat konfliktuoja. Skirtumas tas, kad jie paprastai neinterpretuoja kiekvieno sunkumo kaip santykio pabaigos, neatsijungia nuo savęs ar kito ir po įtampos geba grįžti į saugų kontaktą.

Share

Geriau susipažinus su savo prieraišumo tipu kartais jaučiasi, lyg radus žemėlapį. Tačiau nors tai ir padeda geriau suprasti, kodėl esate ten, kur esate, savaime į šviesą, deja, neišveda. Tikrasis darbas - išmokti pagauti savo nervų sistemos diktuojamas nesąmones dar prieš jas padarant.

Užsiplieskus senoms schemoms mes ne tik nustojame matyti savo partnerį - nustojame matyti ir save. Mąstymą užgožia vaikystės traumų projekcija, diktuojanti elgesį, kuris visai nebūtinai toje situacijoje yra geriausias. Pasidalinsiu pratimu, padedančiu pristabdyti automatišką nesąmonių darymą.

Read more

Tačiau viduje visa šita situacija sprendimo vis tiek neturi. Jau gana aiškios manipuliacijos, smurtinio elgesio ciklai, akivaizdu, kad ir savivertė kažkur pažeme mėtosi. Ir vis tiek stovi kaip įbesta. Ir vis tiek niekur neini.

Arba išeini ir sugrįžti vėl.

Šitą procesą, be abejo, lydi nuosekli saviplaka. Tačiau norint nustoti save kaltinti dėl silpnumo, neryžtingumo ar kvailų poelgių, labai svarbu aiškiai žinoti kas čia vyksta. Tokiems atvejams apibrėžti būna pasitelkiamas Transtheoretical Model of Change (TTM) ir jis gana gerai paaiškina, kodėl kelionė iš gniuždančių santykių yra panaši į bet kurią kitą kelionę vaduojantis iš priklausomybės. Nuo besaikio alkoholio vartojimo, lošimų, narkotikų iki smurtinių santykių.

TTM pokyčių modelis

Išėjimas iš kenkiančių santykių veikiau yra ne drąsus šuolis parašiutu, o ekskursija į varpinės bokštą su tūkstančiu laiptelių.

TTM pokyčių modelyje tokia kelionė sudėliota į penkis etapus, atspindinčius kodėl keičiamės ir imamės veiksmų ne tada, kada “reikia”, o tik tuomet, kai esame tam pasiruošę:

1. Neigimas (Precontemplation). Problemos dar nesimato / nėra. Atrodo, kad galbūt visi santykiai yra panašūs (visų būna prastoki) arba reikia labiau pasistengti.

2. Svarstymas (Contemplation). Tampa aišku, kad santykiai nėra sveiki, prasideda aiškiai artikuliuotas svarstymas – likti ar išeiti? Tai visų etapų etapas, čia verda didžiausia vidinė kova.

3. Pasiruošimas (Preparation). Įvyksta apsisprendimas, kad pokytis bus. Šitame etape aktyviai domimasi, pradedami kaupti resursai, ieškoma realios pagalbos.

4. Veiksmas (Action). Realus pokytis. Išėjimas pro duris, skyrybų dokumentai, ryšio nutraukimas. Tai pati matomiausia dalis, tačiau be pirmų trijų etapų – vargiai įmanoma.

5. Pokyčio puoselėjimas (Maintenance). Mokymasis gyventi be smurtautojo, aktyvi naujo gyvenimo kūryba ir sąmoningas saugojimasis, kad vėl netektų grįžti į smurtinius santykius.

Svarstymo etapas: matuojam jėgas

Nėra ką čia daug slėpti – tai vienas sudėtingiausių etapų visoje kelionėje. Jau aišku, kad santykis yra žalingas, galva blaškosi tarp už ir prieš, tarp nebegaliu daugiau ir gal vis dėlto jis dar pasikeis. Nors svarstymo etape nauja informacija piešia vis tikslesnį paveikslą, tuo pačiu kamuoja didžiulė kaltė, kad smurtą vis dar toleruojate. Ir dar didesnė baimė, kas būtų išėjus.

Gyvenant smurtiniuose santykiuose svarstymo etapas gali trukti mėnesių mėnesius. Ir tai normalu. Čia tvirtai ragais susiremia racionalus protas ir paralyžiuojanti baimė. Galvoje sprogimas po sprogimo, tvirta pozicija niekaip nesusiformuoja, o galiausiai ateina mintis, kad galbūt reikia tik sulaukti tinkamo santykių nutraukimui laiko (pvz.: kai vaikai paaugs).

Žinojimas, net labai gilus smurtinių santykių išmanymas, dar nereiškia veiksmo. Norint išjudėti iš mirties taško, reikia ne dar daugiau motyvacijos ar tinkamo laiko, o gilesnio supratimo, kaip veikia svarstymo etapo mechanizmai.

Iš vieno etapo į kitą

Norint stumtis į pasiruošimo ir po to veiksmo etapus, neišvengiamai turi įvykti tokie vidiniai procesai:

Situacijos suvokimo gilinimas. Ne bendrais bruožais, kad smurtas yra blogai, o konkrečiai – tai vysta su manimi, aš esu šitoje situacijoje, ji pati savaime nepasikeis.

Savo situacijos pervertinimas. Nuo santykis yra blogas, partneris yra blogas į kas aš esu šitame santykyje, kuo šitame santykyje aš tampu. Čia mąstyme įvyksta kritinis lūžis.

Vertinimo pasikeitimas. Pradžioje atrodo, kad santykis vis viena suteikia daugiau pliusų nei minusų, bet palaipsniui šita proporcija apsiverčia. Svarbiau čia ne racionalus, o emocinis svoris.

Atpažinus, kas vyksta santykiuose, kartais nutinka toks didelis nušvitimas ir palengvėjimas, kad užplūsta didžiulė motyvacija pakeisti viską tuojau pat. Išdidžiai išeiti parodant Miliūtės pirštą ir užtikrintai tikėti, kad šitos nesąmonės gyvenime jau užteks. Pasvarsčius iš karto imamasi veiksmų, nors nei vidinis, nei praktinis pasirengimas dar niekaip nėra įvykęs. Būtent todėl susiruošus bėgti pro duris pasruošimo geriau nepraleisti. Taip ryžtingai išėjus, viena vertus, gali visiškai sutrikti emocinė sveikata, kita vertus, tai viena iš sugrįžimo atgal priežasčių.

Nuo svarstymo iki veiksmo: kodėl taip buksuojam?

Judėjimas nuo vieno pokyčių etapo iki kito nėra lengvutis pasivaikščiojimas pievele. Tai labiau du žingsniai į priekį, vienas atgal. Kartais – ilgi mėnesiai trypčiojimo vietoje. Pasitaiko, kad išlėkus, išbėgus, išsiuntinėjus visomis kryptimis, sugrįžtama atgal. Jeigu tiksliau, iš smurtinių santykių išeiti nesugrįžus atgal pavyksta bandant vidutiniškai 7–tą kartą.

Kodėl taip sunku pereiti iš svarstymo į pasiruošimą? Svarstymo etape mes aktyviai ieškome priežasčių. Esminis ir vyraujantis klausimas čia yra kodėl. Kodėl jis taip elgiasi, kodėl man taip skauda, kodėl negaliu elgtis “normaliai”? Tuo tarpu pasiruošimo etape klausimas keičiasi į kaip. Kaip reikės išgyventi finansiškai? Kaip paruošti vaikus? Kaip elgtis, jeigu reikės teisinio mūšio? Ką daryti, jeigu prasidės šmeižto ir aktyvaus kenkimo kampanija?

Svarstymas vyksta galvoje. Pasiruošimas, tuo tarpu, jau reikalauja įsitraukimo ir konkrečių veiksmų. Čia dauguma, kiek bebūtų pasiruošusios, pradžioje vis užtraukia tą patį rankinį – reikia palaukt, kol sumažės šita kaustanti baimė, ir tada jau eisiu. Tačiau realybėje ta baimė išnyksta labai retai. Esant pasiruošus imtis veiksmų, baimė turi tapti tik šiek tiek mažesnė už norą pagaliau gyventi normaliai.

Tai ką daryti?

Norint nors kiek struktūruoti emocinį blaškymąsi, o nesibaigiančius svarstymus, kodėl taip nutiko, pakeisti į konkretesnius veiksmus, naudinga sąžiningai įsivertinti. Tai giliai su asmeninėmis vertybėmis susijęs, neretai skaudžiai atviras prieš save procesas. Išsidėliokite ant popieriaus lapo savo pamatines vertybes ir pamatuokite: ar jūsų vertybės sutampa su dabartine būsena, dabartine elgsena, net išvaizda ir užsiėmimais? Ką reikėtų keisti, ką rinktis, kaip elgtis, ko atsisakyti, kad gyvenimas vertybes atlieptų geriau? Tai svarbus kognityvinis procesas, taip smegenys po truputį pradeda perrašinėti ateities scenarijų. Palaipsniui sušyla mintis apie galimą tikrovę, kurioje gera gyventi iš tikrųjų laikantis savo vertybių ir prioritetų. Gyvenimą, kuriame remiantis savo norais ir pasaulėžiūra, pavyksta savarankiškai priimti sprendimus.

Tačiau norint tokį ateities scenarijų ne tik susikurti, bet ir išlaikyti, reikalingas dar vienas elementas.

Saviveiksmingumas

Norint pajudėti iš nesibaigiančių svarstymų link pasiruošimo, reikia ne daugiau užsispyrimo, ne daugiau perskaitytų knygų ir netgi ne daugiau pinigų. Kertinis užsiėmimas yra stiprinti saviveiksmingumą. Ir tai visai ne tas pats, kas pasitikėjimas savimi. Saviveiksmingumas yra labai konkretus tikėjimas, kad turite pakankamai įrankių ir resursų susitvarkyti su esamais ir laukiančiais iššūkiais. Tik pradėjus tikėti, kad tai įmanoma, įvyksta pirmieji radikalūs pokyčiai.

Būtent čia aš matau didžiausią prasmę savo mentorystėje. Pagrindinis 1:1 darbas ir vyksta trečiajame, pasiruošimo, etape. Arba kai svarstymo etapas jau įkyrėjęs negyvai ir norisi su tuo kažką daryti.

Mes kantriai, iš lėto auginame saviveiksmingumą. Tam, kad išėjimas nebūtų emocinis šuolis be parašiuto žemyn, o labiau suplanuotas judėjimas link savo norimo gyvenimo. Taip, pradžioje galbūt ir lynu. Tačiau turint už ko prisilaikyti – paprasčiau.

NORIU PASIKALBĖTI

Jūsų žinutė pasieks tik mane.

Situaciją aptarsime saugiai ir

visiškai konfidencialiai.

Didžiausia įtampa

Mes galime žinoti visą teoriją, atpažinti manipuliacijas ir suprasti, kad santykis mus gniuždo, bet vidinis stabdis vis tiek neišsijungia. Kodėėėėl? Todėl, kad realus pokytis įvyksta ne tada, kai tampa lengva, o kai tampa

aišku.

Pasidalinsiu, kaip gi įvyksta ta magiška akimirka: viskas, daugiau nė dienos. O taip pat ir praktiniu pratimu, padedančiu baimę išeiti paversti baime neišeiti niekada.

Read more

Tačiau vaikai nereaguoja į konfliktišką namų aplinką taip, kaip mes gal tikėtumėmės arba reaguojame patys. Esminis skirtumas nuo suaugusių yra tas, kad vaikui namai su tėvais yra vienintelė vieta, kurioje nori jie to, ar nenori, turi kažkaip išgyventi. Pasirinkimo paprasčiausiai nėra.

Tai, kokioje aplinkoje vaikas gyvena, ką mato, ką girdi, ką nujaučia - stipriai ir kai kuriais atvejais gana dramatiškai veikia jų savijautą ir saugumo jausmą apskritai. Vaikai reaguoja ne tik į atvirus konfliktus. Vaikai puikiai jaučia bendrą namų klimatą: tylą, baimę, įžeidžią ironiją, tvyrančią įtampą. Jie reaguoja ne tik į aktyvų konfliktą, veikia visa santykių atmosfera. Besipykstantys suaugę, tuo tarpu, neretai atsisuka tik tada, kai jau elgesys pasidaro neįprastas: kas su tuo vaiku negerai?

ELGESYS

Tiesa tokia, kad namie nesaugiai besijaučiantys vaikai vis tiek turi susikurti išgyvenimo mechanizmą. O ką jiems belieka daryt? Ir išgyvenimo mechanizmas nebūtinai pas visus vienodas. Priklauso, kiek vaikas turi galimybių patirti saugią aplinką kitur ir atvirai pasidalinti kaip jaučiasi. Įtakoja, ar besikivirčijantys tėvai juo manipuliuoja (o dažnai dar ir kaip manipuliuoja). Svarbu, ar prisiima kaltę sau.

Užsidaro

Tai viena iš sunkiausiai pastebimų išgyvenimo strategijų, nes atrodo, kad vaikui viskas yra gerai. Gal jis labiau atsitraukęs, kažko šaltesnis, nekalbesnis. Gal koks brandos etapas ar dar kas. Konfliktuojantiems tėvams tokie vaikai net patogesni - nereikia spręsti dar vienos bėdos. Tuo tarpu tylūs vaikai viduje nešiojasi begalinę įtampą, kurios patys sau dažniausiai net negeba paaiškinti. Ramus vaikas visai nebūtinai reiškia saugiai besijaučiantį vaiką.

Pyksta

Tokie vaikai matomi labiausiai - tai gali būti klasės didžiausi peštukai, grubūs ir sarkastiški, nuolatos irzlūs ir besileidžiantys į atvirus konfliktus ne tik mokykloje, bet ir namuose. Vaikas atsikalbinėja, bjauriai elgiasi, ne(si)klauso, kartais atviru tekstu žemina. Tačiau pyktis kyla dažniausiai tik tada, kai jautiesi iš esmės nesaugiai. Normaliomis aplinkybėmis pyktis gali būti netgi naudingas ir padėti atskirti, kas gyvenime yra svarbu, tačiau smurtinėse aplinkose, tikėtina, jis signalizuoja apie smarkiai perkrautą vaiko nervų sistemą.

Tampa per geras

Tai vienas iš liūdniausių reiškinių, kai vaikams tenka per anksti užaugti ir prisiimti suaugusiojo rolę namie. Rūpintis nestabilių nuotaikų tėvais, rūpintis kitais broliais ar seserimis, o tuo pačiu ir savimi. Tokie vaikai stengiasi niekam netrukdyti, yra labai paklusnūs ir dažniausiai pirmieji pasirodo, kai suaugusiems reikia susireguliuoti savo emocijas. Nesidžiaukite, jeigu vaikas staiga tampa per daug patogus ar tikras užvadėlis. Tokią išgyvenimo strategiją vaikai pasirenka bandydami išgyventi savo nesaugumo jausmą patys sau išnykdami. Jų kasdiene veikla tampa namų atmosferos gerinimas, visiškai pamirštant save.

Pasirenka vieną pusę

Kartais vaikas pasirenka palaikyti tik vieną iš tėvų. Kitam tampa šaltesnis, irzlus ar net visai priešiškas. Ir, paradoksas, visai nebūtinai pasirenka palaikyti tą, kuris yra puolamas.

Tai siejama su prisirišimo ir savisaugos mechanizmais: tokiu atveju vaikai linkę labiau orientuotis į labiau nenuspėjamą, linkusį bausti ar netekti savitvardos gimdytoją. Saugesnis iš tėvų tampa resursu išlieti susikaupusią įtampą, nes santykis su juo paprasčiausiai atrodo mažiau rizikingas. Atskirai noriu šitą klausimą pabrėžti - mamos, palikusios smurtaujantį tėtį, kartais netikėtai susiduria su vaikų agresija. Jie nebūtinai ant jų pyksta, jie mamas renkasi kaip saugų krantą išgyventi vidinę audrą.

Nėra taip, kad vaikas nustoja mylėti vieną iš tėvų. Jis pradeda taip elgtis, kad išgyventų tarp dviejų nesuderinamų suaugusių.

Subscribe now

Kodėl jie taip elgiasi?

Konfliktinėje namų aplinkoje vaikai egzistuoja budrumo režimu - mokosi nuspėti suaugusiųjų nuotaikas, stebi, kada jau ir vėl bus blogai, o organizmas nuolatos pasiruošęs pavojui. Kitaip tariant, leidžia dienas įtampoje ir baimėje.

Vaikas paprastai myli abu tėvus ir visai nenori nė vieno prarasti. Čia pradeda lįsti ir baimė pasirinkti, vaikas pradeda kalbėti ar elgtis taip, kad būtų patogus atskirai kiekvienam iš tėvų. Arba atvirkščiai - susirenka dėmesį isterikuodamas.

O galiausiai, vaikai kasdien mokosi kaip jiems išgyventi smurtinėje aplinkoje. Vieni nutyla, kiti juokauja ir bando visus linksminti, dar kiti pyksta, kai kurie pasirenka gelbėti mamą arba raminti tėtį. Vaiko elgesys smurtinėje aplinkoje yra prisitaikymo, išgyvenimo strategija. Jam pačiam priklausančio vaikiško gyvenimo tokioje aplinkoje lieka nedaug.

Pasekmės

Netgi jeigu nėra liečiami tiesiogiai, smurtinėje aplinkoje augantys vaikai turi aukštesnę riziką patirti sunkumus reguliuojant savo emocijas, nerimo sutrikimus ar depresijos simptomus. Dažniau pasireiškia ir elgesio problemos - agresija, nepriimtinas elgesys, smurtiniai išsišokimai, konfliktai.

Vaikams iš konfliktinių namų ir mokykloje neretai nelengva - trūksta motyvacijos, dėmesio, kyla problemų draugaujant, pasitikint kitais ar apskritai adaptuojantis bendruomenėje.

Pastovi kontrolės, smurto ar grėsmės aplinka kenkia ir vaiko vidiniam pasauliui - auga nesaugumo jausmas, silpnėja savivertė, didėja nepasitikėjimas žmonėmis. Suaugus visa tai neretai įtakoja ir sudėtingus santykius su kitais žmonėmis.

Ir, galiausiai. Vaikai, augę smurtinėje aplinkoje, dažniau vertina smurtą kaip normalią santykių sudėtinę dalį. Tikimybė, kad suaugę jie patys smurtaus arba rinksis smurtaujančius partnerius, deja, gana didelė.

Kodėl suaugę to nemato?

Nes labai baisu. Baisu sugriauti gyvenimą ne tik sau, bet ir vaikams. Kamuoja begalinė kaltė, nesinori iš vaikų atimti šeimos, ne paskutinėje vietoje yra ir finansai. Dar ir aplinka nuolat kartoja, kad vaikučiams reikia abiejų tėvų. O viltis, kad bent vaikams smurtautojas yra geras, galutinai užtraukia užuolaidas.

Sprendžiama ne problema, sprendžiamas vidinis konfliktas. Ir tai visai nėra nemeilė vaikams, tai suaugusių būdas ištverti per sudėtingą realybę.

DIDŽIAUSIOS KLAIDOS

Vaikui pradėjus pykti, šaukti, elgtis priešiškai ir grubiai, ypač su tuo iš tėvų, kuris objektyviai saugesnis, kartojasi tos pačios klaidos. Ne todėl, kad vaikui meilės nėra. Susidūrus su papildomu dirgikliu ir taip smurtinėje aplinkoje, labai lengva reaguoti instinktyviai, t.y. gynybiškai. Aptarkime esmines klaidas:

Read more

Geras vaikams

Jis kartais pažaidžia su vaikais. Paprašytas paima iš būrelio. Būna ir pamigdo. Finansuoja atostogas, sumoka už pramogas. Ne visi vyrai taip daro, netgi galima sakyti - pasisekė. Tiesa, maža smulkmena, mamą jis žemina ilgus metus ir nė neketina sustoti.

Gana gerai žinau, kas dažniausiai tuo metu vyksta galvoje tokiose situacijose: gal aš pati irgi ne visada normali, kartais gal ir teisingai jis man sako - nei sugebu ką, nei po gimdymų atrodau panaši į žmogų. Tikrai isterikuoju. Tikrai priaugau svorio. Net neturėčiau jėgų dirbti, o ir apskritai kas mane tokią imtų. Reikia džiaugtis, kad apskritai vyrą turiu. Mano gyvenimas, šiaip, tragedija, bet o ką aš galiu padaryt? Jis bent vaikams geras. Negaliu iš vaikų atimti tėvo. Negaliu atimti ŠEIMOS.

Ar gali gerai būti blogai?

Dažniausiai paskutinė, pati stipriausia gija smurtiniame santykyje yra būtent vaikai. Tuo pačiu tai yra ir priežastis, kodėl smurtautojai paprastai labai skuba pasirūpinti, kad jų kuo greičiau atsirastų. Ir jeigu pagausėjus šeimai jis žemina, menkina, tyčiojasi ir / ar fiziškai stumdo moterį, o to paties nedaro su vaikais - tai vis tiek atrodo visaapimantis šeimos gėris, nes nebūna namų be dūmų ir purvinų skalbinių.

Tiesa tokia, kad įsitikinimas jis blogas vyras, bet geras tėtis neretai neturi daug bendro su pačiais vaikais. Jis blogas vyras, bet geras tėtis kartais net nėra faktas. Tiksliau situaciją nusakytų, kad su vaikais jis ne visada elgiasi taip atvirai blogai, kaip su mama, o kartais būna labai geras. Nematyti realios situacijos pasirenkama prisidengiant vaikais, nes tai leidžia dar šiek tiek palaukti nepriimant sau labai baisaus sprendimo ir dar pabūti šeimoje, kurioje jau seniai nebesaugu. Arba tai tampa paskutiniu šiaudu psichikai, kai situacijos išspręsti realiai neįmanoma.

Kodėl smurtautojas atrodo geras?

Vyro vaidmuo šeimoje vis dar siejamas su lyderyste ir vyriška galia. O ir gerokai platesniu mastu lyderystė, pavyzdžiui, darbe, susijusi su galimybe sau leisti mažiau tramdyti blogas emocijas arba išvis netramdyti, norimu ir patogiu būdu žerti kritiką ar nepasitenkinimą ir laikyti visus skolingais už laimę turėti darbą. Pabandytų lygiai taip pat pavaldinys pasielgti su vadovu - jis sukeltų didelį susirūpinimą (kas jam šiandien?) arba tiesiog būtų atleistas. Esant galios pozicijoje ir taip galima sau leisti daug, o esant galios pozicijoje kai tavęs niekas nemato ribų praktiškai nebelieka.

Smurtui tęsiantis ilgą laiką, smurtautojo elgesys palaipsniui tampa norma. Moterys, ar kiti šeimos nariai, net tie patys vaikai išmoksta gyventi su smurtu ir jį racionalizuoti: tėtis geras, kai niekas jo nenervuoja, jis piktas būna ne visada. Racionalizavimas padeda užsitikrinti emocinį stabilumą labai nestabilioje situacijoje, nors visi namie tipena ant pirštų galų jam esant namie.

Ne ką mažiau veikia ir puokštė nepatogių emocijų - baimė, gėda pripažinti, kad tėtis yra netinkamas bendram gyvenimui, ypač jeigu jis kartais parodo dėmesį, rūpinasi materialiai, pažaidžia su vaikais, žiauriausiai smurtauja tik vaikams nematant. Toks elgesys vis tiek laikomas gera tėvyste.

Nuneigta realybė

Vienas pagrindinių žaidėjų psichikoje, sumaišantis realybę su svajone, čia yra kognityvinis disonansas. Kai susiduriame su dviem vienas kitam prieštaraujančiais savo gyvenimo teiginiais, pasirenkame tikėti vienu iš jų ir dirbame kruopštų darbą tą mintį visaip puoselėjant, papildant įrodymais ir užsimerkiant prieš viską, kas tuos įrodymus paneigia. Jeigu geras tėtis, vadinasi viskas, kas tam prieštarauja yra menkiau ir ne taip svarbu, o gal net neegzistuoja apskritai. Apie kognityvinį disonansą smurtiniuose santykiuose esu rašiusi detaliau:

Kitas galios instrumentas yra vaikų panaudojimas - dažnai paties smurtautojo yra aiškinama, kad vaikai turi augti su abiem tėvais, jeigu nepatinka čia kažkas ar staiga užbangavo, tai nesuteikia teisės griauti vaikams šeimos. Be abejo tuo pačiu visiškai ignoruojant faktą, kad gyventi bent vidutiniškai oriai su pačiu aiškintoju nelabai įmanoma. Šitaip lesamos smegenys tik dar labiau sustiprina kognityvinį disonansą ir kelia didžiulę kaltę.

Dar viena sunkiai atpažįstama ir aiškiai nesuvokiama priežastis yra trauminis ryšys. Smurto artimoje aplinkoje kontekste jis apibūdina stiprų emocinį prisirišimą prie smurtaujančio partnerio, kuris susiformuoja dėl pasikartojančių smurto ir susitaikymo ciklų. Ryšys stiprėja, kai smurtas kaitaliojasi su atgaila, švelnumu ar pažadais pasikeisti. Toks nepastovus pastiprinimas “gerumu” sukelia ypatingai stiprų psichologinį prisirišimą, panašų į priklausomybę. Tie “gerumo” epizodai sustiprina viltį, kad santykiai gali pasikeisti, gal užtenka tik dar labiau pasistengt? Naujesni tyrimai apie prievartinę kontrolę rodo, kad trauminis ryšys nėra vien emocinis prisirišimas - jis palaikomas ir sistemingai kuriant galios nelygybę, izoliaciją, kaltės jausmą bei realias ar numanomas grėsmes. Dėl šitų mechanizmų žmogus gali likti santykyje net suvokdamas, kad patiria smurtą, bet psichologiškai ryšys tampa stipresnis už racionalų sprendimą išeiti.

Vaikai, stebėdami suaugusiu santykius, įsirašo ilgam ir užtikrintai, kad toks modelis yra “šeima”. Joks geras tėtis nelinkėtų savo vaikams, ypač dukterims, kad su jomis elgtųsi taip, kaip jis elgiasi su jų mama. Geras tėtis linkėtų pačių įvariausių ir nuostabiausių dalykų savo vaikui, o vienas iš jų - kad vaikas išmoktų kaip atrodo darnūs santykiai, žinotų kaip pagarbiai spręsti konfliktus ir atskirtų, kaip jaučiasi meilė - kad jau kai ieškos, ieškotų tik tokios.

Kaip nesuklysti dėl vaikų

Sprendimas likti santykyje ar jį tobulinti dėl vaikų beveik visada atrodo logiškas. Tačiau kalbantis su moterimis, kurios ilgai gyveno žeidžiančiuose ar smurtiniuose santykiuose, labai dažnai kartojasi tos pačios mintys ir tie patys sprendimai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo teisingi, bet realybėje tik dar ilgiau laiko nesaugioje situacijoje. Pasidalinsiu keliomis dažniausiomis klaidomis, kurios pasikartoja vėl ir vėl, kai sprendimas likti priimamas remiantis vaikais:

Read more

Ir taip nenutiko.

Dar prieš skiriantis svarbu žinoti, kad su savo galia smurtautojas taip lengvai atsisveikinti nebus pasiruošęs. Scenarijai galimi du: jis dings (ypač tais atvejais, kai dingti neturėtų, nes yra vaikų ar kitų likusių bendrų reikalų) arba smurtas įgaus naujas, kartais net dar žiauresnes, formas. Ir dar trečias variantas - abiejų miksas. Kadangi skyrybų temoje geriau išmanau vyrų elgseną nei moterų, šį kartą rašysiu stipriajai lyčiai.

DINGO

Smurtautojo dinginėjimas gali būti pažįstamas jau ir santykių metu, taip jie naudojasi savo galia išdirginti, sugriauti stabilumą ir sukurti nuoseklų nenuoseklumą - niekada negali žinoti, ko tikėtis.

Galima būtų manyti, kad smurtautojui nebeturint galimybių kankinti, jis tiesiog dings ieškoti naujos aukos, tačiau veikia ne visai taip. Arba bent jau ne visada. Jie negali tiesiog išeiti. Kiekvienas save gerbiantis smurtautojas turi poreikį, kad net išėjus tu vis dar gyventum su jo padaryta žala, o paprasčiau tariant - niekada nenustotum apie jį galvoti.

Dar gerokai prieš skyrybas smurtautojas pradeda šmeižto kampaniją, kurios tikslas - užsitikrinti, kad jums išsiskyrus kiek įmanoma daugiau žmonių netikėtų tavąja istorijos versija. Jie gerai žino, kad skirsitės. Tu ne pirmas, ir ne paskutinis jų rodeo.

Kenkėjas iš patirties žino: kas pirmas pradeda valdyti pasakojimą, to rankose pasakojimas ir yra. Kol tu už galvos susiėmusi bandai taisyti santykius, kol dar tiki, kad pasistengus viskas gali pagerėti, kol vis duodi ir duodi po tą paskutinį šansą - jis lygiai tuo pačiu metu jau pasakoja kitiems, kad tu nestabili, smurtaujanti, isteriška ir nenormali. Klastingiausia yra tai, kad jie tai daro apsimesdami, kad viskas gerai. Jie pasakoja, kad tu esi visiškai nestabili, tuo pačiu metu tau rašydami “myliu”. Jie kuria pasitraukimo strategiją ir naikina tavo reputaciją dar gerokai iki to, kol tu pradedi susigaudyti. Arba pradedi susigaudyti tik po to, kai nebesupranti, kas atsitiko su tavo aplinka. Smurtautojai geba skleisti tokius įtikinamus melus, kad net žmonės, pažįstantys tave ilgus metus, gali pradėti abejoti.

Jie save pateikia kaip iš paskutiniųjų besistengiančią auką, o tave - kaip smurtautoją. Kiekviena ginčą, kiekvieną reakciją, kiekvieną bandymą apsiginti nuo smurto jie iškreipia taip, tarsi tai butu tavo nenormalumo įrodymas. Jie visą santykių istoriją perrašo taip nuosekliai, kad kartais ir pati gali pradėti abejoti savo atmintimi.

Ir tada nutraukia ryšį. Staiga. Šaltai. Be paaiškinimo. Dingsta lyg į vandenį. O tu lieki ne tik visiškai sutrikusi, bet dar ir priversta gintis nuo sklandančių melų, apie kuriuos nieko niekada nežinojai.

Tai žiaurus atsikratymo būdas. Užsitikrinimas, kad tu negalėtum atsigauti kuo ilgiau, net kai jų pėdos bus seniai ataušusios. Kad liktum izoliuota nuo kuo daugiau žmonių ir turėtum tvarkytis su melo pasekmėmis, kai jie ramiausiai keliaus prie sekančios aukos.

Kol tu stengeisi išsaugoti santykius, jie stengėsi užtikrinti, kad visi manytų, jog būtent tu esi priežastis, kodėl viskas žlugo. Kenkėjai chirurgiškai pasirūpina, kad jų išėjimas būtų švarus, o tavo – katastrofiškas.

Jeigu pastebi, kad smurtauti linkusiam partneriui yra svarbu, kaip jis atrodo kitų akyse, jeigu jis save piešia kaip ilgai kentėjusią auką, o tave – kaip sudėtingą ar problemišką, jeigu jis su bendrais pažįstamais dalijasi „susirūpinimu“ dėl tavęs – atsikratymo fazė artėja. Jis ruošia pasakojimą. Ir kai iš tikrųjų išeis, žala jau bus padaryta.

Neleisk valdyti šio pasakojimo. Apsaugok save. Fiksuok faktus. Nesidalink silpnybėmis, kurias galima paversti ginklu. Kurk palaikymo sistemą už bendro rato ribų. Nes jei smurtautojas nuspręs išeiti, jis ne tik išeis – pirmiausia pasirūpins, kad už tai sumokėtum tu.

Subscribe now

IŠSISKYRĖTE? KOVA TĘSIASI!

Nepaliauju kartoti, kad skirtis reikia gerai pasiruošus. Žinoti, koks įprastas smurtautojų elgesys, žinoti, kokios laukia tavo psichikos ir kūno reakcijos į skyrybas ir smurtą, kuris pasikeis, bet tęsis.

Svarbu: šita mintis negalioja patiriant fizinį smurtą, tokiu atveju geriausia bėgti daug negalvojant.

Šmeižto kampanija

Santykių metu reputacijos naikinimas yra nematomas, o išsiskyrus jis tampa visiškai atviras. Ji nestabili, ji neleidžia bendrauti su vaikais, ji kartais net būna agresyvi, aš tiek prisikentėjau ir ji toliau man kenkia.

Bendri draugai, giminės, kartais net mokykla ar institucijos gauna iškreiptą istoriją su riebiu kaupu. Smurtautojų pasakojimai preciziškai tiksliai atrenkami pagal tavo audringas reakcijas ir apverčiami savo naudai. Šita smurto forma taikosi tiesiai į tavo identitetą.

Provokacijos, kad atrodytum nestabili

Išsiskyrus jis tykos, kaip kiekvieną tavo žodį, veiksmą, sprendimą ar pasirinkimą paversti konfliktu. Nuosekliai ir sistemingai darys viską, kad išvestų iš kantrybės. Spaus pačius jautriausius mygtukus ir išbandys pačias purviniausias provokacijas, kad tu pasiektum isterinę būklę. O tada visa tai panaudos prieš tave: teisme, draugų tarpe, visur, kur tik kas nors klausysis.

Vaikų instrumentalizavimas

Skauda net pradėti rašyti. Smurtautojo pirmoji žinutė vaikams bus: mama nenori su mumis kartu gyventi. Ją paasistuojant pramogomis, žaidimais, neadekvačiais pirkiniais ir pasakų pasauliu tam, kad kuo smagiau atrodytų pas jį ir kuo niūriau pas tave. Vaikai nuolatos turės raportuoti apie tai, ką tu veiki, su kuo susitinki, ką kalbi. Jie bus pasiiminėjami nesusitartu laiku arba nepasiimami, kai sutarta. Bus daugybė bandymų veikti už nugaros, organizuojamos vaikams veiklos ir daromi svarbūs sprendimai nieko tau nežinant. Į bet kokius paklausimus gausi: gali ir pati daugiau domėtis šeima, aš rūpinuosi vaikais, o tu varyk kur tau reikia.

Tai ypač sekinanti forma, kartais besitęsianti metų metus, kol vaikai užauga.

Teisinis ir biurokratinis spaudimas

Jeigu reikės nutraukti santuoką, o smurtautojas turės pakankamai lėšų teisininkams - tikros oficialios skyrybos gali atrodyti kaip beveik neįžiūrimas miražas. Jų akyse jūs nusipelnėte bausmės už savo pasirinkimą. Ne paskutinėje vietoje ir vaikų išlaikymas, tęsiant teismų maratoną galima manipuliuoti pinigais kaip tik šauna į galvą - neprivaloma jų mokėti, kol nėra teismo sprendimo. Tiesa, kaip patirtis rodo, kai kuriems atrodo neprivaloma ir kai teismo sprendimas yra.

Pasiruoškite, kad reikės lėšų pragyventi neapibrėžtą laiko tarpą, nes atsakomybės išlaikyti vaikus jie vengia kiek įmanoma ilgiau. Kaip ir dalintis turtu - čia atskira, didelė tema, tačiau gyvenant su tokio tipo žmogumi greičiausiai jau ir prieš skyrybas aišku kieno vardu yra šeimos turtas. Neretai viskas sukaišiota įmonių ir kitų žmonių vardu, kad tu išeitum taip, kaip stovi kartu su vaikais.

Bandymas sugrįžti

Literatūroje anglų kalba šis procesas labiau žinomas kaip hoovering. Staiga (neatmetant to, kad viskas vyksta pilnu tempu kaip aprašiau ką tik aukščiau) jis ima ir suminkštėja - tiesiog pasidomi kaip sekasi, mesteli, kad pagalvojo apie tave, randa progą pasakyti, kad susiprato ir keičiasi, pavardina kaip. Pagiria, kad vis dėlto jūsų santykiai buvo geri, nepaisant “nesklandumų”.

Kasdien gyvenant išsekus tai gali suveikti kaip nuskausminamieji. Toks elgesys iš naujo aktyvuoja prisirišimą prie žmogaus ir akimirksniu išmuša stabilumą iš po kojų. Tai kelia viltį “o gal”, nes bet kokiu atveju svajoji, kad tai pasibaigtų. Šito žaidimo tikslas yra tave kuo greičiau grąžinti į priklausomybę, galios santykius ir patogiai žeminti toliau.

Gal aš pati kažką blogai padariau?

Smurtiniame santykyje yra daug etapų ir visi jie purvini. Netgi labai neorus tavo elgesys, kuris visais parametrais atrodo smurtinis, yra viso labo reakcija į tai, ką tu patiri. Labai paprasta pasitikrinti - ar švelnioje, rūpestingoje ir tavo poreikius atliepiančioje aplinkoje kada nors taip elgiesi? Jeigu ne, tai visas tavo elgesys, net pats blogiausias, yra patirto smurto pasekmė.

Tiesa tokia, kad tikėtis adekvatumo taip gyvenant galima nebent iš dirbtinio intelekto. Tu reaguoji normaliai ypatingai nenormalioje situacijoje. Tu neišprotėjai - po skyrybų su smurtautoju gali būti sunkiau. Gali būti sunkiausia, ką gyvenime teko patirti. Ir vis tiek tai visai nereiškia, kad geriausias sprendimas - sugrįžti. Geriausias sprendimas yra stengtis kuo daugiau skaityti apie tai, kas vyksta ir padaryti kiek įmanoma mažiau klaidų.

KLAIDOS

Šią dalį paliksiu tik prenumeratoriams, nes rašysiu labai atvirai. Klaidos gali skaudžiai badyti akis ir net sukelti raudonį. Tuo pačiu šitas sąrašas gali būti labai saldus įrankis smurtautojams, kurio nemokamai tikrai neįteiksiu, o mokamai galiu matyti kas skaito.

Read more

Prieš kokių 10 metų apie narcizmą dar buvo kalbama daugiau kaip apie asmenybės sutrikimą, kurio beveik neįmanoma oficialiai diagnozuoti (nes narcizas neturi problemų - tai jūs turite). Pagal DSM-5, narcistinis asmenybės sutrikimas apibūdinamas kaip ilgalaikis mąstymo, jausmų ir elgesio modelis, kuriame dominuoja empatijos stoka, grandioziškumas ir stiprus poreikis būti nuolat sužavėtam. Tai nėra reakcija į vieną krizę ar sunkų laikotarpį, tai nuoseklus funkcionavimo būdas, matomas skirtingose gyvenimo srityse.

Kita vertus, viešoji aplinka kaip niekada kupina smurtauti linkusių žmonių elgesio analizės, atpažįstamumas auga kaip ant mielių ir tai visiems galiausiai tik į sveikatą. Tačiau. Net labai gerai išmanant narcistinio asmenybės sutrikimo simptomus, bendravimas su jais yra beviltiškai sudėtingas. Lyg ir supranti (kai jau supranti) kaip jie funkcionuoja, bet realybėje - absoliučiai niekas neveikia. Mes, jausdami grėsmę, esame natūraliai linkę pirmiausiai reaguoti ir tvarkytis su elgesio išraiška, o ne priežastimi. Tuo tarpu santykiuose su narcistišku žmogumi išraiškų daugybė, o priežastis sukasi vos apie vieną kertinę temą.

1 tema ir 2 klausimai

Narcizų veikimo modelis, tiesą sakant, graudžiai paprastas. Nėra ten sudėtingos gelmės, komplikuotų psichikos struktūrų ar unikalių bruožų, paverčiančių kiekvieną išskirtiniu ir sunkiai paaiškinamu demonu. Vadovėlis yra vienas ir, apibendrinus, nelabai didelis.

Svarbu suprasti, kad narcizas savo pasaulio suvokime, kuriuo paremia ir elgesį, operuoja vos viena tema: GALIA. Visą, absoliučiai visą iš jūsų išeinančią informaciją (elgesys, nuotaikos, sprendimai, pasirinkimai, draugai, bendravimas, etc.) priima ir vertina vos vienu, galios, kriterijumi. Ir, remiantis šiuo kriterijumi, galvoje pakaitomis sukasi du klausimai:

1. Ar tai, ką matau ir girdžiu, kaip nors kėsinasi į mano galią?

2. Ar tame, ką matau ir girdžiu, galiu įgyti daugiau galios?

Ir viskas.

Kaip tai atrodo praktiškai, namų aplinkoje? Įsivaizduokite, kad užtrukote susirinkime darbe, negalite kalbėti, parašėte žinutę: grįšiu vėliau nei planavau.

Kaip šitą žinutę skanuoja narcizas:

grįšiu vėliau - kas tau leido?

nei planavau - kaip galima be manęs išvis ką nors planuoti?

Arba, tarkime, sutarus iš anksto namuose ruošiate vakarienę, skambučiu apie tai dar primenate. Kaip šitoje situacijoje galima būtų tapti galingesniu? Galbūt neatsakyti į šitą skambutį? O gal atsakyti gerai, bet negrįžti tą vakarą namo? Abu variantai tinkami puikiai. Jūs isterikuojate - jie pampsta. Galia tikrai ne jūsų rankose.

Taip pat narcizas gali priimti su jumis tiesiogiai susijusius svarbius sprendimus jums už nugaros, o gavę reakciją wtf, nesupratau? tai suvoks kaip tiesioginį kėsinimąsi į jo galią. Taip, narcizai yra aukščiausios prabos meistrai supykti už tai, ką patys pridirbo. Tačiau galia išlieka jų rankose, ne jūsų.

Jeigu vis dėl to smarkiai pasistengiat patikti ir narcizas nors trumpam pasijaučia nuoširdžiai maloniai dėl jūsų (o ne savo) pastangų, netrukus laukite išpuolio. Nes tai, kad privertėte jį jaustis gerai reiškia, jog jis silpnėja ir todėl jūs prieš jį įgyjate daugiau galios. O tai turi būti skubiai neutralizuota - pažeminimu, šaltumu, puolimu.

Netgi jeigu jūs jaučiatės tiesiog gerai, esate grėsmė jo galiai. Laimingesni žmonės - stipresni žmonės.

Skamba absurdiškai, tiesa? Tačiau galiausiai atsekus, kad kiekviena akimirka, nepaisant konteksto, aplinkybių ir sveiko proto yra matuojama viso labo tik galia, staiga paaiškėja, kas šitame santykyje visą laiką buvo negerai ir kodėl bandymai žmogiškai bendrauti visiškai neveikia. Netgi atvirkščiai, pati:s nuolat jautiesi besikabinėjanti:s ir viskuo nepatenkinta:s.

Pati didžiausia klaida yra galvoti, kad su narcizu įmanoma susikalbėti mums visiems įprastais būdais ar labiau pasistengus išaiškinti. Kol bandote kalbėti apie jausmus, geras intencijas, grėsmes ir rizikas, galbūt net braukiate ašarą ar rėkaujate iš nevilties, kiekvienas jūsų judesys, sakinys ar veiksmas yra skanuojamas tik taip: šitoje situacijoje mano galia didėja, ar mažėja?

Menkiausia žmogiškumo užuomina jūsų elgesyje bus panaudota prieš jus. Nes jūsų buvimas žmogumi (ir, ypač, bendražmogiškasis silpnumas) yra pagrindinis jų ginklas.

Tai kaip bendraut be jokių gyvybės užuominų? Įkvėpimo galite pasisemti Valstybinės mokesčių inspekcijos, Vyriausios rinkimų komisijos ar kokios kitos panašios įstaigos raštuose. Ir aš nė kiek nejuokauju - būtent tokio tipo komunikacija yra pati efektyviausia. Kuo sausiau, tuo geriau: faktai + argumentai + pasekmės.

Taip, jie pastebės. Taip, priešinsis ir tyčiosis. Tačiau jeigu nuosekliai laikysitės savo pozicijos - nieko su tuo negalės padaryti. Narcizai gerai žino ką daryti su emocija, tačiau ypatingai sunkiai tvarkosi su faktais, argumentais, taisyklėmis ir ilgalaikiu nuoseklumu.

Neutralus bendravimas su narcizu yra įmanomas, kartais jis netgi gali būti paviršutiniškai malonus, jeigu pavyksta niekaip neužkliudyti šitų dviejų galios klausimų. Tiesa, tik tol, kol esate jiems kuo nors naudinga:s. Žinant žaidimo taisykles, nenudegti nagų (labai teoriškai) įmanoma, tačiau tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme: svarbiausia niekada nesiveskite jų namo.

Subscribe now

KLAIDOS

Galiausiai paaiškėjus, kad santykis niekada nebuvo susijęs nei su jausmais, nei su jumis, kad visi pokalbiai, išgyvenimai, patirtys buvo absoliučiai nesąžiningos ir neteisingos, kai ateina aiškus suvokimas, kad prieš jus stovi ne žmogus, o galios principais veikianti sistema, kartais nutinka ne palengvėjimas ar laisvės pojūtis, o nenumaldomas troškimas sužaisti gudriau.

Būtent čia dažniausiai padaromos didžiausios klaidos.

Read more

Koks skirtumas, vis tiek niekas nepasikeis.

Neturiu pasirinkimo.

Bejėgystė paprastai būdinga tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti, tačiau bejėgių aplinkui gerokai daugiau nei tų, kurie be specialios globos neišgyventų. Dėl aklo tikėjimo pasaulio teisingumu (už gerą bus atlyginta geru, už blogą - blogu), mes neretai sudėliojame žmones, tame tarpe ir save, į dėžutes su gana primityvia naudojimo instrukcija. Kalbant apie bejėgystę dažnai girdime, kad suaugę turi gebėti susitvarkyti su savo gyvenimais arba patys yra dėl to kalti.

Ar tikrai?

Atmetus objektyvias priežastis, dėl kurių kažko tikrai nėra galimybių padaryti, aplink mus nepaprastai daug žmonių, kurie gali, bet nedaro. Tiksliau, mums atrodo, kad gali.

Tačiau štai kokia tiesa, kurios mes dažniausiai apie žmogų nežinome: ilgą laiką pakartotinai patiriant sunkiai valdomą stresą ar situacijas, kurių niekaip negali įtakoti, pats to nenorėdamas išmoksti, kad tavo veiksmai neturi absoliučiai jokio poveikio. Mes matome metų metais uždirbančius mažus atlyginimus žmones, kenčiančias namie ir nieko dėl to nedarančias moteris ir apatiškus jaunuolius. Įdomiausia (ir liūdniausia) tai, kad net ir atsidūręs galios pozicijoje ar situacijoje, kai pasirinkimas jau yra - žmogus vis tiek elgiasi taip, lyg to nebūtų. Bejėgystė nėra tiesiog asmeninių savybių rinkinys, tai išmoktas bejėgiškumas.

Bejėgiškumas nėra motyvacijos stoka

Tai tu pakelk užpakalį ir daryk, kas yra? Visi jie tinginiai, dar sako. Didinam motyvaciją ir judam, oponuoja empatiškieji.

Tačiau išmoktas bejėgiškumas neturi nieko bendro su motyvacijos stoka. Tai neurobiologinis ir socialinės patirties derinys, sutrikdantis gebėjimą savarankiškai kontroliuoti ir įtakoti savo gyvenimą. Bejėgiškumo šerdis - netikėjimas savo gebėjimais keisti situaciją.

Seligmanas dar 1975 kalbėjo apie tai, kad žmogus, atsidūręs situacijose, kurių negali įtakoti ar suvaldyti, natūraliai formuoja pasyvų elgesį. Taip per patirtį formuojasi (savi)kontrolės mechanizmas: jeigu aplinkoje daug nenuspėjamumo, bausmių ar chaoso, tokios intensyvios patirtys veda tiesiai į bejėgiškumą. Diskriminacija, nelygybė, smurtas ir skurdas sisteminiu būdu moko: nesvarbu ką tu darysi, vis tiek bus taip, kaip yra. Pavyzdžiui, santykiuose su smurtautoju žmogus pastoviai gyvena cikle: kontrolė - bausmė - gaslaitas - “aš nieko nesugebu”. Aplinka, nuolat atimanti galimybę turėti kokią nors įtaką, išmoko žmogų niekada nebemėginti.

Subscribe now

Bejėgiškumas yra mintis

Išmokto bejėgiškumo tyrinėtojai kalba apie tai, kad bejėgiškumas kyla ne vien tik iš aplinkos, atimančios motyvaciją. Ne mažesnę įtaką daro ir kaip pats žmogus tą aplinką interpretuoja bei kam priskiria savo nesėkmių priežastis. Jos gali būti vidinės (aš kalta:s), stabilios (visada taip bus), globalios (visur man taip nesiseka) arba visos kartu. Ir taip nuolat sau kartojant, po kurio laiko susiformuoja visaapimanti elgesio schema: nėra prasmės net pradėt. Netgi pasikeitus nugalinančiai aplinkai, šita schema niekur nedingsta ir būtent dėl to žmonės ilgai lieka santykiuose, darbuose ar situacijose, kuriose išeitis realiai jau yra. Išmoktas bejėgiškumas nėra vien reakcija į patiriamą skausmą, tai gyvenimo potyrių giliai suformuota mintis apie savo gebėjimus.

Bejėgiškumas yra chemija

Nevaldomo streso akimirką smegenys renkasi kovoti, bėgti arba sustingti. Tai vienas iš seniausių smegenų apsauginių refleksų: jei negali pabėgt ar kovot, kūnas tave sustabdo, kad bent taip apsaugotų nuo didesnio pavojaus.

Tokiose situacijose aktyvią reakciją slopina smegenų žievės dalis, atsakinga už loginį mąstymą ir sprendimų priėmimą. Ji tiesiog nustoja ieškoti išeičių, nes kūnas neurosistemą perjungia į išlikimo režimą. Tuo metu į pirmą planą šoka migdolas - streso ir pavojaus viršininkas smegenyse. Jis perima vadeles, viską vertina kaip grėsmę ir įjungia streso sistemą, užtvindydamas kūną signalais, kurie liepia įsitempti, saugotis ir laukti blogiausio.

Streso sistemai ilgai veikiant šitokiame režime, prityla dopamino sistema – mūsų vidinis varikliukas, kuris paprastai skatina norą judėti pirmyn, siekti, kurti. Išmoktas bejėgiškumas sumažina dopamino lygį, todėl natūraliai atsiranda apatija, dingsta iniciatyva ir džiaugsmo pojūtis. Smegenys nebeveda pirmyn, nes vertina, kad šiuo metu tiesiog nėra prasmės.

Ilgai būnant tokioje aplinkoje, žmogus išmoksta, kad bandyti yra ne tik pavojinga, bet ir beprasmiška. Ir šita programa veikia automatiškai.

Svarbu suprasti, kad tai nėra charakterio bruožas ar keistoki pomėgiai - tai labiau neurobiologinis kompromisas. Detaliau apie šį veiklos mechanizmą rašiau praėjusiame įraše.

Tai jeigu jau išmokau bejėgystės, kaip ir viskas?

Nesvarbu kokio stiprumo žmogus bebūtų, patekęs ilgesniam laikui į chaotišką, ypač aštriai reaguojančią ar emocinės agresijos pilną aplinką anksčiau ar vėliau išmoks pasyvumo. Ir tai visai nereiškia, kad žmogus silpnas, kvailas ar jam trūksta motyvacijos. Tai reiškia prisitaikymą prie aplinkos, kurioje bet koks bandymas yra nenaudingas arba pavojingas. Kadangi smurtautojai ir visokio plauko narcizai tokią aplinką kurti geba be galo talentingai, juos supančių žmonių išmoktas bejėgiškumas yra viena iš ryškiausiai matomų elgesio išraiškų. Tačiau! Kaip bejėgiškumo išmokstama, lygiai taip pat jo galima ir atmokti.

TAI KĄ DARYT?

Yra atliktas ne vienas labai įdomus tyrimas su benamiais - mokslininkai aiškinosi, kaip žmonės, neturintys namų, paaiškina savo gyvenimo situaciją. Rezultatai nuosekliai pasikartojantys: tie, kurie savo padėtį matė kaip bent iš dalies kontroliuojamą (padariau klaidų, bet galiu ką nors pakeisti, galiu po truputį atsitiesti), jautėsi gerokai geriau. Jie turėjo daugiau vilties, daugiau motyvacijos ir stipresnį vidinį įsitikinimą, kad jų veiksmai gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Tuo tarpu žmonės, kurie savo situaciją aiškino tik nekontroliuojamomis išorinėmis jėgomis (tai sistema, aplinkybės, nieko negaliu padaryti), patyrė didesnį bejėgiškumą ir depresyvumą. Visa tai nereiškia, kad jie klydo - aplinka tikrai gali būti neįtikėtinai žiauri. Tačiau mokslas sako, kad savo situacijos aiškinimas tik išorinėmis įtakomis sumažina galią veikti pačiam ir stiprina vidinį paralyžių.

Apibendrinant, atskleistas paprastas, bet labai galingas dalykas: asmeninės kontrolės patyrimas turi tiesioginį poveikį gerai psichologinei sveikatai. Net ir labai sudėtingose aplinkybėse žmonės jaučiasi geriau tuomet, kai gali surasti bent mažiausią sritį, kurioje jų veiksmai lemia pokytį. Tai gryna išmokto bejėgiškumo neuropsichologija: jeigu smegenys gauna ženklą „tavo veiksmai daro įtaką“, smegenų žievė įsijungia, dopaminas kyla, motyvacija atsigauna.

Maži sėkmės momentai

Esant bejėgystės situacijoje svarbu atskirti, kad šviesios ateities idėjos, afirmacijos, kartojimas sau prieš veidrodį “aš galiu” (o po to negalėjimas) niekada nebus tokie efektyvūs, kaip konkretus patyrimas, kai tavo veiksmas lemia rezultatą. Svajokite apie dideles sėkmes, bet realiai įgyvendinkite mažas. Tai tiesiogiai stimuliuoja logiškus sprendimus priimančią smegenų žievės dalį.

Bejėgiškumas yra išmoktas. Todėl jo galima ir atmokti. Toliau rasite konkretų trijų žingsnių gidą, ko reikėtų imtis, jeigu dažnai ir giliai jaučiate, kad nieko negalite padaryti.

Jums skauda stebėti artimą kenkiančiuose santykiuose? Padovanokite prenumeratą!

Noriu padėti

Read more

Smurtas nepatinka niekam, tačiau smegenys, susiduriančios su grėsme meilės akivaizdoje, susikuria iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamą savo istorijos versiją. O ten, kur sunku suvokti, mes linkę gerokai supaprastinti - lieka su smurtautoju, vadinasi patinka. Bet ar tikrai?

Žymus mokslininkas Leon Festinger, 1954 metais infiltravosi į sektą, besiruošiančią išskristi kosminiu laivu į Klarion planetą tam, kad išsigelbėtų nuo pasaulio pabaigos. Kosminis laivas, be abejo, neatskrido, tačiau absoliuti dauguma keliautojų nenustojo tikėti, kad bus išgelbėti. Tuomet Festingeris pirmą kartą į mokslo pasaulį atnešė terminą kognityvinis disonansas.

Kiekvienam iš mūsų yra tekę patirti didesnį ar mažesnį kognityvinį disonansą. Tarkime, vos progai pasitaikius, aprėkia (ar kitaip pasidalina agresija) vadovas ar vadovė. Mintyse galbūt ir pasiųsime laivo kryptimi, tačiau labiau tikėtina, kad itin greitai smegenys pradės dirbti savo darbą: pagalvosime, jog šito žmogaus tokios atsakingos pareigos, akivaizdžiai patiria daugybę įtampų, o gal ir aš čia nelabai gerai pasielgiau. Vietoje to, kad po keletos išpuolių pagalvotume apie mažiau toksišką aplinką, mes dažniausiai ieškome pateisinimų, kodėl šito pakeisti nereikia. Įprastai darbas yra vienintelis pajamų šaltinis, be kurio nepavyktų funkcionuoti ir būtent kognityvinis disonansas neleidžia objektyviai įvertinti situacijos. Per baisu rizikuoti ir imtis pokyčių (o jeigu bus blogiau?), paprasčiau surasti argumentų pateisinti situacijai. Ne vienas mūsų turime tokių pavyzdžių savo darbovietėse (ir ne tik), nors darbą pakeisti neuždrausta.

Kuo smarkiau dvi viena kitai prieštaraujančios situacijos susikerta, tuo didesnis kognityvinis disonansas gali ištikti. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių - smurtiniai santykiai. Čia susiduria du fundamentalūs vertybiniai poliai: žmogus, kuris turėtų mylėti, renkasi skriausti.

Šiuo metu kaip tik ruošiuosi neuroanatomijos ir neurofiziologijos egzaminui, po truputį atsiveria magiško smegenų elektrochemijos pasaulio pagrindai. Pasidalinsiu, ką automatiškai veikia mūsų smegenys, patiriančios kognityvinį disonansą.

SAUGANČIOS SMEGENYS

Kognityvinis disonansas – tai vidinis konfliktas, kai žmogaus įsitikinimai ir patirtys prieštarauja vieni kitiems. Tokio tipo prieštaravimas sukelia labai nemalonų vidinį įtampos jausmą. Smegenys tą įtampą registruoja kaip klaidą ar pavojų, todėl bando sumažinti – dažniausiai ne keičiant situaciją, o keičiant požiūrį.

Svečiavausi LRT su savo istorija ir pastebėjimais, kviečiu klausyti: Pažinimai

Kas vyksta smegenyse tuo metu?

Moksliniai tyrimai rodo kelis pagrindinius procesus:

1. Smegenys pastebi prieštaravimą ir sukelia stiprią emocinę reakciją – nerimą, sumišimą, įtampą.

2. Tuoj pat pradeda ieškoti būdų, kaip šitą įtampą nuraminti: sukuria pasiteisinimus ar naujas istorijas (manęs iš tikrųjų nenorėjo įskaudinti, aš išprovokavau).

3. Smegenų atminties sritis linkusi atrinkti prisiminimus taip, kad jie geriau derėtų prie naujo paaiškinimo – tam, kad būtų lengviau gyventi su tuo, kas įvyko.

4. Suradus būdą pateisinti situaciją, atlygio sistemos sritys smegenyse sukuria palengvėjimo jausmą. Tada atrodo, kad įtampa sumažėjo – nors realiai situacija nepasikeitė.

Smegenys renkasi ne pakeisti situaciją, o pakeisti požiūrį, nes taip nervų sistemai tenka gerokai mažiau apkrovos.

Subscribe now

Smegenų pagrindinis tikslas ne tiesa, o stabilumas

Evoliuciškai mes pirmiausia siekiame saugumo ir vidinės pusiausvyros, tiksli realybė - tik po to. Įvykus prieštaravimui (jis mane myli ir jis mane skriaudžia), smegenys tai registruoja kaip grėsmę – konfliktą, sutrikdantį saugumo jausmą.

Kad išvengtų šios įtampos, smegenys turi dvi galimybes:

• Pakeisti elgesį/situaciją: nutraukti santykius ir susidurti su realybe.

• Pakeisti mąstymą: pateisinti, nuneigti ir sušvelninti faktus.

Bėda tame, kad elgesio keitimas yra fiziškai, socialiai ir psichologiškai labai brangus: reikėtų įveikti baimę, netekti paramos, keisti įpročius, susidurti su neapibrėžtumu. Visos šitos patirtys sukelia aukštą kortizolio ir adrenalino lygį, kitaip tariant - aktyvuojama streso sistema. Tuo tarpu požiūrio pakeitimas yra greitas ir sąlyginai mažai energijos sunaudojantis būdas sumažinti kognityvinį disonansą. Būtent dėl to nervų sistema jį renkasi automatiškai. Kitaip tariant, smegenys iš karto apdovanoja save už tai, kad atrado paaiškinimą, net jei tas paaiškinimas neturi nieko bendro su tiesa. Taip formuojasi įprotis – kai kyla disonansas, jį malšiname ne veiksmu, o minčių pakeitimu.

Spąstai

Smurtiniuose santykiuose šis mechanizmas kartojasi vėl ir vėl. Įvyksta smurtas - kyla stiprus vidinis konfliktas. Kad nebūtų taip baisu, žmogus pakeičia savo mintis: jis vis tiek mane myli. Kai partneris vėl būna švelnus ar atsiprašo, smegenys gauna atlygį – trumpą palengvėjimą, viltį. Kiekvieną kartą šis ciklas sustiprina įsitikinimą “gal dar galima išgelbėti santykius“. Taip kognityvinis disonansas palaiko priklausomybę nuo santykių ir neleidžia išeiti, nes kiekvienas sprendimas pasilikti priverčia smegenis smurtautoją teisinti dar labiau. Be to, po smurto įprastai nutinka trumpi medaus mėnesio etapai, kurių metu suaktyvėja smegenų atlygio sistema, išskirdama malonumą bei ryšį sustiprinančius neuromediatorius (dopaminą ir oksitociną). Šitas biocheminis procesas santykį sustiprinama kaip teigiamą patirtį. Štai ir turime priklausomybės formulę gryniausiu pavidalu.

Smegenys tiesos neieško – jos mažina diskomfortą. Kai tiesa skaudi, jos automatiškai pasirenka lengviausią (iš)gyvenimo versiją. Ir kol žmogus nepatiria saugios erdvės, kurioje galima patirti tiesą be grėsmės (pvz., terapijoje, saugioje aplinkoje), požiūrio keitimas išliks pagrindinis gynybos būdas.

Kaip ilgalaikis smurtas paveikia smegenis?

Streso sistema tampa nuolat aktyvi, todėl žmogus visą laiką jaučiasi įsitempęs, budrus, arba atvirkščiai, tarytum užgesęs. Dėmesio ir sprendimų priėmimo sritys palaipsniui silpsta: tampa sunkiau aiškiai mąstyti, planuoti ir objektyviai įvertinti pavojų. Kūno pojūčių ir emocijų centrai sujautrėja – menkiausia užuomina apie pavojų (net nebūtinai su partneriu) gali sukelti audringą reakciją. Dėl nuolatinio streso silpnėja atmintis, koncentracija, miegas, atsiranda nerimo atakos ir galiausiai depresija.

TAI KĄ DARYT?

Tyrimai kalba apie tris pagrindinius dalykus, o aš juos turėjau progą pati sau pasitvirtinti praktiškai:

1. Aiškūs, nekintantys faktai. Konkrečiai ir daug kartų įsivardinti, kas iš tiesų vyksta. Tai padeda atkurti realybės jausmą ir nebeperkūrinėti istorijos.

2. Streso mažinimas ir poilsis padeda smegenims atkurti savikontrolės funkcijas.

3. Ryšys su saugiais žmonėmis suardo nenuoseklaus ir nesąžiningo atlygio ciklą bendražmogiškuose santykiuose, kai meilė ir skausmas maišosi tarpusavyje.

Tačiau paprasta kalbėt, o daug sunkiau padaryt. Be abejo, pirmoji pagalba yra nuolatinė saviedukacija: per prievartą smegenims maitinti aiškius faktus, domėtis ir skaityti apie smurtinių santykių dinamiką. O taip pat save stiprinti įvairių praktikų pagalba, kurias galima atlikti tiesiog namie.

Pasidalinsiu grupe konkrečių pratimų, apimančių visas tris mano minėtas sritis, su kuriomis verta padirbėti.

Read more

Šį kartą pasirinkau rašyti ne tiesiogiai apie atvirus smurtinius santykius, tačiau apie visus, kokie jie bebūtų, aptariant kaip ir kodėl dažniausiai jie pasibaigia.

Santykių apokalipsės raiteliai

Mokslininkas John Gottman poetišku pavadinimu išskiria keturis pagrindinius santykių apokalipsės raitelius:

1. Kritika – kai puolamas žmogus, o ne aptariamas jo elgesys. Kritika sukuria ypač negatyvų bendravimo toną ir verčia partnerį:ę tiesiog gintis.

2. Gynyba – kai žmogus reaguoja į kritiką nusimesdamas bet kokią atsakomybę arba kontratakuodamas. Gynyba ne tik trukdo spręsti problemas, bet dar labiau didina konfliktą.

3. Panieka – kai žmogus yra žeminamas, iš jo šaipomasi, rodomas pranašumas. Tai pats pavojingiausias raitelis, tiesiogiai griaunantis pagarbą ir meilę. Pasireiškia sarkazmu, pašaipomis, įžeidimais.

4. Užsisklendimas/emocinis atsitraukimas (stonewalling) – kai žmogus užsidaro emociškai, nebebendrauja, nekalba, vengia kontakto. Tai jau signalizuoja apie gilų emocinį perdegimą ir/ar bandymą išvengti skausmo. Elgesyje vyrauja tylėjimas, žvilgsnio vengimas, fizinis atsitraukimas.

Neatliepti santykiai

Konfliktiniuose santykiuose rėkimo ir ašarų labai daug. Aiškinimosi ir vienas kito kaltinimų taip pat. Tuo pačiu šitame fone yra daugybė bandymų santykius taisyti, iš naujo statyti, atkurti - bendražmogiškas troškimas gyventi šalia artimo yra be galo stiprus. John Gottman, dešimtmečius stebėjęs poras, išskiria paprastą, bet skaudų dėsningumą:

• Porose, kurios liko kartu, vienas partneris atsiliepė į kito partnerio bandymus užmegzti ryšį 87% kartų.

• Porose, kurios išsiskyrė – tik 33%.

Partneriui neatliepiant ir nereaguojant į iniciatyvą, santykiai įstringa demand/withdraw cikle: vienas prašo dėmesio, kitas traukiasi. Vienas sako „pažiūrėk į mane“, kitas – „palik mane ramybėje“. Šis modelis yra vienas iš patikimiausių prognozuojant poros santykių žlugimą. Jeigu pastebite tokią tendenciją savo namuose (savo elgesyje ar partnerio), tai aiškus ženklas, kad esate savo santykių pabaigos finišo tiesiojoje.

Kai pastangos tampa monologu

Įvairiausi tyrimai rodo, kad skyrybas dažniau inicijuoja moterys – vidutiniškai apie 70% visų skyrybų atvejų. Tačiau tyrimai rodo ir ką kitą - panašus procentas moterų pirmosios rodo iniciatyvą taisyti santykius: siūlo kalbėtis, ieško terapijos, iškelia problemines temas prašydamos kartu jas spręsti. Kitaip tariant, jos ne šiaip nutraukia santykius. Pirmiausiai jos labai ilgai stengiasi. O ilgai ir beviltiškai stengiantis, vieną dieną kūnas pasako - užtenka.

Kai jau vienas iš partnerių abejinga veido išraiška pradeda kartoti „viskas gerai“ nepaisant to, kas aplinkui vyksta, dažniausiai tai ne iš dangaus staiga nusileidusi ramybė. Metų metais negaunant atsako kūnas galiausiai įjungia gynybos režimą, paprastai tariant - atšalimą ar, kartais, visišką užšalimą. Polivagalinė teorija aprašo šį mechanizmą kaip išgyvenimo būseną, kai esamoje situacijoje nei kovoti, nei bėgti nebeįmanoma – belieka tik sustingti. Esi vis dar čia, tačiau realiai tavęs nėra. Iš šono tai atrodo kaip abejingumas, o kai kuriems - ilgai laukta ramybė. Boba pagaliau apsiramino.

Žmogus atsiriboja atšalimu visai ne todėl, kad neberūpi. Tai labiau apsauginė reakcija: ten, kur yra nesaugu, geriau jausmų nejausti, nes pastoviai skaudės. Kūnas, negaunantis atsako iš kito žmogaus, nebegali kurti ryšio. Tai ne metafora – tai neurologinis faktas.

Išėjimas – ne kerštas, o galimybė gyventi

Iš šono atrodo, kad ji išeina staiga, kartais po visai menko konfliktėlio. Vai vai, tokie ilgi santykiai buvo ir visai gražūs atrodė, kaip čia taip. Tačiau moterys būna išėjusios jau seniai – dar tada, kai jų „mums reikia pasikalbėti“ daugybę kartų liko be pagarbios reakcijos. Moterys po skyrybų emocinį išsekimą patiria dažniau, nei vyrai, bet jų sprendimas pasitraukti neretai susijęs ne su tiesiog pabėgimu, nes nepatinka, o su labai rimtu poreikiu normaliai emociškai ir fiziškai jaustis. Tai apsisprendimas pagaliau pradėti kvėpuoti.

Kai partneris renkasi nedaryti nieko, jis vis tiek renkasi. Tyla, ignoravimas, pasyvumas – tai taip pat sprendimai, kuriantys santykio realybę. Tiesa, santykio su gana aiškia pabaiga.

Mano istorija

Savo buvusiuose santykiuose aš ilgą laiką kariavau - pradžioje norėjau, kad mūsų istorija pasisektų, o po to jau tik norėjau nugalėti smurtaujantį žmogų, gal… iš nevilties? O gal iš noro įrodyti, kad aš ne tokia, kaip apie mane man sako. Turint neblogai pakaustytą liežuvį sukovoti kartais visai net pavykdavo. Bėda tame, kad laimėjus mažą mūšį, visai neveikė strategija laimėti karą (tiksliau, įrodyti, kad aš nesu idiotė ir gyventi nežeminant manęs labiau apsimoka). Tačiau tiesa tokia, kad jokio karo nebuvo. Aš savo noru įbridau į srutų kibirą, kuriame stovėdama vaidinau Žaną d’Ark. Užuot išlipus, švariai nusiprausus ir gyvenus toliau, kurį laiką buvau įsitikinusi, kad kai jau nugalėsiu - srutos išgaruos ir kibiro dugne galvas pradės kelti kvapnios gėlės.

Kurį laiką nuoširdžiai tikėjau, kad esu pajėgi susitvarkyti. Tikėjau tol, kol mano nervų sistema nuo perkrovos pradėjo atsijunginėti ir tapo daugiau nei akivaizdu, kad reikia naujo (gyvenimo) plano.

Ką aš būčiau dariusi kitaip, jeigu būčiau žinojusi tai, ką dabar žinau? Mano Top 10

1. Jau santykių pirmomis dienomis atėjusią mintį, kad taip neįtikėtinai gerai nebūna, būčiau apsvarsčiusi ypatingai rimtai. Nes dažniausiai tai tiesa.

2. Pirmą įžeidimą būčiau priėmusi ne kaip prastą nuotaiką, o kaip didžiulę grėsmę ir nepavykus kokybiškai apie tai pasikalbėti su aiškiai matomu netinkamo elgesio suvokimu - atsisveikinusi.

3. Būčiau nustojusi įrodinėti savo vertę ten, kur niekas jos net nesiruošia matyti. Jeigu turi įrodinėti, kad esi vertinga, tai ne santykiai, tai darbo atranka.

4. Būčiau vertinusi santykį ne pažadais, o elgesiu. Nuo pirmos minutės.

Read more

Pasaka apie valančią namus moterį ir jai mokantį vyrą geriausiai veikia, kai išvaliusi namus ji pasiima atlygį ir eina namo. Tvarkytoja neturi lūkesčio būti mylima, svarbia, pastebėta ir autentiška, o ir švaros pirkėjui nešauna į galvą, kad jis turėtų tuo rūpintis. Bėda tame, kad ilgainiui nešauna ir tuomet, kai namų valytoja gyvena su juo, augina jo vaikus, nešioja jo pavardę ir tuo pačiu ilgus metus stengiasi būti pastebėta.

Skamba neskaniai, tiesa? Bet gal verta?

Pati nepatogiausia tiesa apie finansinį patogumą yra tokia, jog nepaisant kokiomis meilės priesaikomis iki grabo lentos jūs pradėjote, atsidūrus situacijoje, kurioje negalėtumėte savarankiškai patenkinti savo bazinių poreikių be savo partnerio pinigų, išauga tikimybė, kad finansai bus panaudoti kaip ginklas prieš jus. Ir dažniausiai visu gražumu tai atsiskleidžia gimus vaikams.

Vyrai tokiose situacijose atsiduria nepalyginamai rečiau: laukiasi, gimdo ir augina vaikus moterys. Tai darydamos neretai nedirba arba dirba gerokai mažiau. Nuo mažumės mergaitės girdi mano minėtą pasaką, kad pagrindinis jų darbas yra kūrenti namų židinį, o “mamutu” bus pasirūpinta. Tik niekas pasakose nepasakoja, kad norint tuo mamutu kasdien vaišintis, gali prireikti atlikti ne vieną cirko numerį.

EKONOMINIS SMURTAS ŠEIMOJE

Šiuolaikinė smurto artimoje aplinkoje tyrinėtoja Cynthia K. Sanders pabrėžia, kad ekonominis smurtas yra tik didesnės prievartos elementas, t.y. finansiniai klausimai po vieną nevaikšto ir yra integrali vykdomo smurto prieš moterį dalis.

Ekonominis smurtas griauna finansinį saviveiksmingumą, kuris reiškia, kad tu nebegali:

• pasitikėti savo gebėjimais tvarkyti finansus,

• pasiekti finansinių tikslų (ar net jų turėti) ir

• valdyti savo ekonominę padėtį.

Ekonominis smurtautojas pasižymi kontroliuojančiu elgesiu, nukreiptu į partnerės galimybes įgyti, naudoti ir išlaikyti finansinius išteklius, taip keldamas grėsmę jos ekonominiam saugumui ir galimybei būti savarankiška. Tokiu būdu siekiama įgyti absoliučią galią, nes žmogus galiausiai neturi nei kur, nei už ką pasitraukti.

Paprasčiau tariant, ekonominis smurtas artimoje aplinkoje yra finansinis sukčiavimas šeimoje: tu sistemingai teiki buitines paslaugas, sudarai sąlygas partneriui dirbti augindama namie jūsų vaikus, o štai atlygis už tai yra nuolatinis derybų ir manipuliacijų klausimas. Negana to, toks elgesys yra nukreiptas į siekį, jog užmokesčio iš šalies tu niekada nepasiektum, nes tuomet… kas teiks nemokamas paslaugas namie?

Ekonominį sukčiavimą namuose suvokti ir atpažinti be galo sudėtinga. Tokio tipo smurtas turi mažiau agresyvių ir aiškiai atpažįstamų išraiškų, tačiau gyvenimo kokybei gali pakenkti tiek, kad galiausiai atsipeikėji padėtyje be galimybės gyventi elementariai oriai. Pradžioje nekyla mintis nepaklusti žmogui, kuris moka už stogą virš tavo galvos iš pagarbos. Pabaigoje - nekyla mintis nepaklusti iš baimės pražūti.

Ekonominio smurto požymiai

Ekonominio smurto gyvenimo sąlygos nesmarkiai skiriasi nuo kalėjimo - gyventi kur yra, pavalgyt duoda, tačiau tenka atlikti viską, kas paliepiama, o jeigu neatlieki - gauni bausmę. Išeiti iš šitos situacijos negali (arba esi įtikinta, kad negali). Ir dar daugiau, jeigu sugebi pabėgti, tai neretai tenka sugrįžti atgal (arba susirasti kitą tokį pat) dėl savarankiško finansinio gyvenimo įgūdžių stokos. Vyrai tokiose situacijose atsiduria rečiau, o moterų, ypač turinčių vaikų, tai labiau kasdienybė arba labai ryškus gyvenimo etapas. Kuo tai pasireiškia?

• Išlaidų kontroliavimas

Savarankiškai priimti jokių finansinių sprendimų nėra galimybių, kiekvienas centas kontroliuojamas, prašomi pristatyti pirkinių čekiai ir išlaidų įrodymai. Radikalesniais atvejais smurtautojas peržiūrės kiekvieną sąskaitų eilutę ir pabars, kad išleista per daug. Jeigu moteris namie augina vaikus ir nedirba, o šeimos finansai randasi tik vyro sąskaitose, kartais bandoma manipuliatyviai arba visiškai tiesiogiai priversti atiduoti ir motinystės išmokas ar už vaikus valstybės mokamus pinigus. Kiekvieną kartą nusižeminus paprašyti keletos eurų norint išeiti su drauge kavos yra tokio gyvenimo kasdienybė.

• Trukdymas/ draudimas naudotis šeimos pinigais

Susigaudyti, kad kažkas ne taip, kai vyras uždirba pakankamai, o moteris lieka prižiūrėti namų ir vaikų ūkio, užtrunka pakankamai ilgai - šis procesas vyksta palaipsniui. Ekonominis smurtautojas draudimą naudotis šeimos pinigais visomis priemonėmis stengiasi normalizuoti, o moteris vargiai gali pasipriešinti, nes ne ji uždirba pinigus. Darbas namuose vis dar laikomas nemokamu ir savaime suprantamu net pačioms moterims.

Pinigai atsiranda, kai elgiesi gražiai, o dingsta, kai nepaklūsti. Turi žemintis ir kaskart prašinėti smulkiausioms išlaidoms. Įvairiai gudrauti dėl kiekvieno cento. Vienas iš pačių bjauriausių - esi tiesiai paprašoma lytiškai santykiauti norėdama… nusipirkti, pavyzdžiui, kojines. Ne, tai ne “Tarnaitės pasakojimas”, tai gana įprasti smurtautojų būdai trukdyti arba drausti naudotis šeimos finansais.

Subtilesnės situacijos: tarkime, vyras apmoka šeimos atostogas ir motyvuodamas tuo reikalauja, kad žmona padengtų visas savo ir vaiko kasdienes išlaidas. Jeigu žmona gyvena iš valstybės paramos ir šitų pajamų savo ir vaikų kasdienėms išlaidoms neužtenka, smurtautojas tai vertina “ne man neužtenka, o tau”. Instagrame nuotraukos iš atostogų gražios, o realybėje mama skursta, nors šeimoje pinigų yra.

Dar subtilesnė manipuliacija - tai ne pirmo būtinumo pirkiniai vaikams. Perteklinės pramogos, emociniai pirkiniai, prabangos prekės. Visos tokios išlaidos neturi nieko bendro su baziniais vaiko išlaikymo poreikiais. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad savo vaikui ir linkėtum visų šitų pramogų ir dovanų, kurių pati negali sau leisti, o tėtis, toks geras, pasirūpina. Tačiau, svarbu - jeigu remiantis šitomis išlaidomis yra atsisakoma kalbėti apie bazinius vaiko finansinius poreikius - tėtis nėra geras, tėtis manipuliuoja. Kviečiu neprisiimti šitos kaltės, kad negali viena patempti, nes net neturėtum to daryti. Pagrindiniais vaiko poreikiais rūpinasi abu tėvai proporcingai savo pajamoms. Vaiko atostogos prabangiame kurorte kol nėra išspręstas jo valgyklos ir būrelių apmokėjimas yra manipuliacija, skirta finansiškai susilpninti tave.

• Draudimas/ trukdymas dirbti

Pagrindinė finansinio sukčiaus apgaulė įvyksta įtikinėjant kuo greičiau susilaukti vaikų. Pažadai išlaikyti ne tik vaikus, bet ir pačią kol juos auginsi skamba kaip didelė vertybė užauginti vaikus saugiai savo glėbyje. Suvokti, kad tai netiesa, kai jau ant krūties kabo naujagimis - išskirtinai gniuždanti patirtis.

Iš to pakeliui seka patyčios iš silpnos finansinės situacijos, apeliuojant į intelekto stoką. Ilgainiui, sėdint izoliacijoje namie ir užsiimant buities darbais, net talentingiausios moterys gali patikėti, kad jų intelektas pakankamai užsidirbti nėra pakankamas. Visa tai užtikrina amžiną priklausomybę, nes net pabandyti susirasti darbą (tokiai neprotingai) tampa nemenku iššūkiu.

• Miegas

Taip pat yra viena svarbi sritis, apie kurią iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum, tai - miegas! Miegas visiškai tiesiogiai susijęs su galimybėmis kokybiškai dirbti, todėl yra vienas iš subtiliausių ir sunkiausiai pastebimų smurtautojo įrankių. Auginant mažus vaikus šitas įrankis naudojamas be pastangų, užtenka tik niekada naktimis nepadėti. Tačiau net neturint aplink save kūdikių, smurtautojas gali įkyriai neleisti miegoti. Pavyzdžiui, atsigulus į lovą staiga prisireikia aptarti svarbius (santykių) klausimus, o jeigu prašai miego - tai suveikia kaip degtukas į žibalą su liepsna iki pat ryto. Ar tau nerūpi? Tau nesvarbūs mūsų santykiai? Tu nenori pasikalbėti ką tu blogai darai? Po tokių naktelių efektyviai dirbti nesugebėtų net stipriausi.

Kitas miego trikdymo būdas gerokai subtilesnis - smurtautojas, ypač žinodamas, kad tavęs laukia svarbi diena, gali draugiškai siūlyti vartoti alkoholį, vežtis linksmintis iki paryčių, inicijuoti ypač malonius lytinius santykius iki paryčių. Tačiau jeigu visa tai “netyčia” vis sutampa su darbo diena, kurioje nepavyksta būti geriausia savo versija dėl neišsimiegojimo, verta smarkiai suklusti. Sąmoningai stebint, ar toks elgesys kartais nėra sistemingai susijęs su darbo dienomis ar svarbiais karjeros momentais, gali suteikti daug informacijos.

• Šeimos verslas

Vienas iš pavojingiausių ir sunkiausiai pamatuojamų ekonominio smurto būdų - vyro nuosavas verslas. Pasiūlymas prisidėti prie šeimos gerovės ir kartu vystyti šeimos (tačiau faktiškai - ne tavo) verslus skamba daugiau nei logiškai. Tačiau prieš pradedant šią kelionę vertėtų atidžiai savęs paklausti: ar šitame darbe augs turima kvalifikacija, ar bus mokamas adekvatus atlygis (o gal teks dirbti nemokamai už prabangias atostogas?), ar yra galimybė tokiame darbe kaupti savo privačias santaupas ir pensiją. Nekalbant jau apie automobilį, telefoną, nekilnojamą turtą ir dar daugybę kitų privačių šeimos dalykų, kurie neretai juda įmonėje, tačiau skyrybų atveju visada ten ir liks. Teko matyti atvejų, kai žmona paromis eikvoja savo laiką be atlyginimo bendrame versle motyvuojant tuo, kad ji važinėja labai brangia mašina (įmonės, be abejo) ir neturi mokėti būsto kredito (kuris įgytas prieš santuoką ir jai nepriklauso).

Finansinio sukčiavimo namie požymių yra be galo daug. Nuo skatinimo niekada neįgyti vairuotojo teisių, iki vertimo prašinėti pinigų kasdienėms išlaidoms iš artimųjų, nors sutuoktinio atlyginimas solidus.

Nesu iškritusi iš medžio, žinoma, kad ne kiekvienoje šeimoje finansinėje galios pozicijoje esantis partneris tuo naudojasi, kaip ir ne kiekviena daili moteris ieško kas ją galėtų išlaikyti. Lygiai taip pat ir moterys geba finansiškai smurtauti nebus rankinuko, nebus ir seksiuko būdu. Dėl to tik dar sunkiau susigaudyti, kai prieš tave sistemingai ir ilgai finansiškai smurtaujama. Nes dažniausiai su(si)pranti tik tada, kai susiduri su labai sudėtingomis tokio sukčiavimo pasekmėmis.

KĄ DARYTI?

Naujausio “Psychology Today” antraštė įkvepia ir iš karto pridaužia: Get everything you want (you just need to do hard things).

Mūsų smegenys yra tingios, o rimtesnis pokytis gali įvykti tik verčiant jas pakentėti. O jeigu dar norimas pokytis susijęs su visuomenės normomis, auklėjimu ir šeimos papročiais (pavyzdžiui, kad moterys gimdo, o vyrai išlaiko) - pakentėti vardan oraus gyvenimo gali tekti smarkiau, nes realiai plikomis rankomis reikia nulaužti labai storą savo medžio šaką. Skirtumas tik tas, kas toks kentėjimas galiausiai kuria gėrį ir pasitenkinimą, ko niekaip nepavyktų pasakyti apie smurtinius santykius. Gal šiek tiek radikalu taip sakyti savirūpos, savigailos, savivertės, savimeilės ir savimotyvacijos žydėjimo laikais, tačiau, man atrodo, kad pats laikas.

Pasidalinsiu itin paprasta formule ir savo asmeniniais patyrimais, nuo ko reikėtų pradėti kuriant savo (finansinę) nepriklausomybę, netgi jeigu sėdi dugno šiknaskylėje ir ten nėra elektros.

Neturiu pinigų yra melas

Dažniausiai teiginys, kad pinigų visiškai nėra - paprasčiausia saviapgaulė. Taip, jų gali būti nedaug, gali būti net itin mažai palyginus su išlaidomis, bet absoliučia dauguma atvejų tai nėra nulis. Vaikų pašalpos, bedarbio ar dar kokios nors pašalpos, tėvai duoda, vyras duoda, kažką pavyko parduoti ar kokį atsitiktinį pinigą uždirbti - čia nėra vietos gėdai, svarbiausia kuo tiksliau žinoti skaičių, kuriuo operuojate mėnesio bėgyje. Pirmasis “skausmas” - pasirįžti iš šito skaičiaus griežtai kas mėnesį paimti 20% ir atidėti.

Didelės išlaidos yra melas

Neįmanoma tiek daug atidėti? O iš kur žinote? Antras darbas arba “skausmas”, kuris padės atsakyti į šitą klausimą - išlaidų auditas. Detaliai iki cento fiksuokite savo išlaidas, galite labai nustebti (net turint labai mažai pinigų) kokią išlaidų dalį sudaro emociniai, nereikalingi arba priklausomybes tenkinantys pirkiniai. Taip pat čia gali būti nemažai “nes aš per daug prisikentėjau ir esu to verta” švaistymo, kuris nieko bendro su jūsų verte neturi. Tai labiau tenkina poreikį bent trumpam užmiršti jaučiamą skausmą. Skausmas nuo to niekur nedingsta, jis visada grįžta su nauja jėga.

Štai čia ir yra pagrindinis resursas tiems 20%. Ar skaudės? Taip. Bet nustebtumėte kaip neilgai, jeigu ryžtingai imtis ir priremti savo besipriešinančias ir inkščiančias smegenis prie sienos. Ypač, jeigu ilgalaikis tikslas yra vieną dieną išsilaisvinti iš prasto, arba labai prasto gyvenimo.

Visiškai nesvarbu kokio mažumo jūsų 20%, net jeigu tai 20 eurų. Padauginkime iš 12. Po metų jūs turėsite ne, visai ne 240 eurų, o daugiau ir aš netrukus pasakysiu kaip.

Finansai per sudėtingi yra melas

Čia noriu trumpam palikti savo liūdesį, skausmą ir nerimą. Aš jį kartais vis dar jaučiu todėl, kad niekas man šitų dalykų nepasakė anksčiau ir aš juos išsiaiškinau pati, susidūrusi su didžiausia krize savo gyvenime. Pasirodo, tai visai nesudėtinga, o kuo anksčiau pradedi, tuo greičiau užtikrini savo gerovę, ramybę ir stiprią savivertę.

PRAKTINIAI PATARIMAI

Pasidalinsiu pačiu paprasčiausiu ABC nuo ko pradėti ir ką daryti, kad palaipsniui finansai ne tik nebekeltų klausimų, bet ir taptų maloniai užtikrinantys saugią ateitį. Net ir tais atvejais, kai žiūrint į šiandieną tai atrodo neįtikėtina.

Jeigu tik pradedate (at)kurti savo finansinę gerovę, apsižiūrėkite, ar turite

Read more

Čia, Substack’e, aš visai patogiai slepiuosi už žinių, kurias noriu papasakoti, svarbių dalykų, padedančių atrasti ir suprasti bei nepailstančios prasmės padėti. Tačiau šią vasarą pasibeldė poreikis trumpam pristabdyt. Norėjosi, o gal tiksliau - reikėjo - tarp visų prisiimtų vaidmenų pabūti pačiai sau Asta. Ką veikiau? Užsiėmiau pirmais kartais!

Tikriausiai pirmą kartą gyvenime pajutau, kad nebeliko desperatiškų “laiko sau” paieškų. Kol vaikai maži, gyveni ištisiniam būdravime, kaip čia ištrūkti bent minutėlei. Kol esi smurtiniuose santykiuose, nebeturi laiko ne tik sau, bet ir savęs. O sujungus mažus vaikus ir smurtinius santykius, panyri į neišsisklaidantį rūką - aš buvau susiorganizavusi visą šitą nepakartojamą komplektą. Ir koks nustebimas bei pirmasis kartas - dabar man nebereikia laiko sau, jis ir taip visas mano.

Mano vasara buvo nuspalvinta juoku. Rimtais pokalbiais. Paviršutiniškais pokalbiais. Flirtu. Jūros ošimu ir marių trankymusi į krantus. Buvo austrių ir Genio alaus. Daug Malkinės picų. Skaitymo prie jūros. Muzikos. Visiško nukaimietėjimo nuo ilgo buvimo mažam miestukyje tarp prabangių odekolonų ir plasdančių sijonų, skubančių į uždarus vakarėlius. Tirpsta plastmasės skonis burnoje. Kadaise pati ten būdavau, alų midų gerdavau, burnoj tikrai nieko, absoliučiai nieko, neturėdavau. Tačiau virtuvę žinau pakankamai gerai.

Subscribe now

Prieš savo mylimą kaimuką (taip, tikriausiai jau atspėjote - Nida) savo prabangos šiemet sočiai pasisėmiau Šveicarijoj - nuo kalnų iki traukinių, nuo žmonių iki įstabiausios aplinkos. Kraupiai brangu. Tačiau šita prabanga nebado akių, neverčia jaustis kvailai, edukuoja ir įkvepia. Senokai patirtas jausmas, kai norisi spoksoti į žmones, stoviniuoti prie autentiškų galerijų ir parduotuvių vitrinų, nacionaliniam muziejuje tarp senovinių šakučių ir istorinių faktų apžiūrėti Nemo batus, o pagrindinėje parodoje (beje, paruoštoje tiesiog puikiai) susipažinti su šveicariška Techno istorija. Jau nekalbu apie gamtą - apsuko galvą, užbūrė ir paliko širdyje troškimą sugrįžti.

Taip pat šiemet pirmą kartą aiškiai pajutau, kokia esu savarankiška. Ne tik finansiškai (moterys, investuokite, tai įmanoma!) - mentaliai taip pat. Man nereikia atsiklausti nuomonės, man nebereikia su niekuo nieko susiderinti, nereikia verčiamai paklusti. Gal tikrai tik dabar taip aiškiai pajutau ką reiškia smurtinio santykio trauma ir realiai užsitraukę randai - jie yra, bet nebeskauda ir gyvenimo (beveik) nebeįtakoja.

Turiu ir akademinių pirmų kartų! Jau kurį laiką jaučiau, kad mane spaudžia informacinis stogas: knygos, kurias skaitau, žinios, kurias renku pradeda kartotis, jaučiu didesnio mokslinio pagrindimo alkį ir troškimą gilintis kokybiškiau. Ta proga nuo rugsėjo esu pirmakursė VU psichologijos studentė! Nors bakalauras ir ne pirmas kartas, tačiau šitas antrasis - subrandintas iki negaliu. Prieš lygiai 25 metus bandžiau čia stoti ir manęs nepriėmė. Ta proga perduodu linkėjimus visiems besigriaužiantiems jaunuoliams, kurių svajonės neišsipildė čia ir dabar - žinokite, niekada, niekada nėra per vėlu. Man dabar 43-ji!

Prieš dešimtmetį meluojantis man meilę žmogus buvo įtikinęs, kad be jo aš ne tik nepamatysiu pasaulio, aš to pasaulio nesuprasiu. Tiksliau, kad negaliu funkcionuoti be kryptį liepiamąja nuosaka rodančio piršto. Koks palengvėjimas atsikračius šitos naštos suima, aš žodžiais neaprašysiu ir dainomis neišdainuosiu, galiu nebent pakviesti išbandyti. Pasaulis ne tik skaidriau girdisi, matosi ir jaučiasi. Pasaulis priima ir dovanoja.

Ir pabaigai - vaikai. Visada kaip didžiausia pelėda miške didžiavausi savo vaikais, tačiau šiemet pirmą kartą taip skaidriai pajutau kokie jie išaugę nuostabūs ir dideli. Visi trys. Visi skirtingi. Iš kiekvieno jų gaunu tiek daug žmogiškosios vertės, kad jaučiuosi sodri ir emociškai stora mama. Taip pat aiškiai suvokiu skirtumą kiek daug daugiau aš jiems galiu duoti pati, kai mano energijos nesiurbia rėkiančios, žeminančios ir visaip bandančios pakenkti siurbėlės. Skaudžiai šitas skirtumas jaučiasi, lyg praradimas, tačiau kabinu dabar pasiėmusi didžiulį meilės ir dėmesio samtį bandydama pasivyti.

Alinantys santykiai alina viską. Išdrįskite jų atsisakyti ir pasiimkite visus neabejotinai laukiančius pirmuosius kartus.

Po vasaros pertraukos grįžtu ir į 1:1 palaikymo sesijas. Parašykite jums patogiais socialiniais tinklais jeigu jaučiate, kad laikas išeiti, tačiau kelio nesimato. Aš galiu ne tik parodyti, bet ir palaikyti už rankos.

Su šilčiausiais linkėjimais,

Asta

Edukacinį turinį kuriu nemokamai. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savanoriškai arba rekomenduoti artimui - kiekvienas naujas subscribe smarkiai motyvuoja tęsti. Ačiū, kad skaitote!

Read more

O ką darydavote tėvams susipykus? Kaip jie elgdavosi jums jaučiant pyktį? Patyrus nesėkmę?

Vaikystės patirtis neišvengiamai atsinešame į suaugystę ir veikiame atsispirdami nuo to, ką žinome (arba nežinome) apie šilumą, artumą, pagarbą ar konfliktines situacijas. Kiekvienas vaikas, niekada negirdėjęs “aš tave myliu” alks, ieškos ir, tikėtina, labai norės tikėti šitais sunkiasvoriais žodžiais, netgi jeigu jie bus netiesa; sutiks ilgus metus gyventi nemeilėje, nes taip jų pasąmonėje atrodo šeima. Su savo vaikais kalbėsis kerštingos mamos ar baudžiančio tėvo lūpomis. Kiti užaugę patys skriaus savo artimus, kolegas ir draugus. Ir tik dalis jų užsiims radikalia savigyda ir augins save iš naujo jau savomis rankomis.

DISFUNKCINĖ ŠEIMA

Šeima neabejotinai yra bene svarbiausia žmogui užaugti žmogumi. Tačiau šioje vertybėje kažkur tūno ir nepatogi tiesa - ne visos šeimos augina. Kai kuriose tenka užaugti pačiam. Kitaip tariant, lenk medį kol jaunas ir jis užaugs sulinkęs.

Sveika šeima pasižymi pagarba, atvirumu ir galimybe laisvai kalbėtis apie savo jausmus. Vaikas gali būti savimi, jo savitumas skatinamas, egzistuoja emocinės ir fizinės ribos bei pagarba joms. Šeimoje augdamas vaikas ne tik susikonstruoja kas jis yra, tačiau ir tai, kad toks, koks jis yra - yra vertingas.

Tuo tarpu disfunkcinėje šeimoje vyrauja emocinis apleistumas ir netgi nesant jokio fizinio smurto prieš vaikus, jie auga emocinėje dykumoje, kurioje prisitaiko ir išmoksta, kokie turi būti tam, kad išgyventų.

Pavyzdžiui, narcistinių tėvų vaikų paskirtis - tam tikrų mamos ar tėčio poreikių patenkinimas. Tokie tėvai nemato vaiko kaip atskiro asmens, jiems atžalos yra jų pačių pratęsimas. Jie kontroliuoja, siekia dėmesio ir garbinimo, netoleruoja kritikos ar nepriklausomybės, baudžia vaiką tylėjimu, gėdinimu, įvairiomis manipuliacijomis.

Disfunkcinėje šeimoje neretai kažkuris iš vaikų yra priverstas keistis vietomis su kuriuo nors iš gimdytojų ir anksčiau laiko suaugti: prisiimti atsakomybę už abiejų ar vieno iš tėvų emocinę ar praktinę gerovę, guosti, būti tarpininku suaugusių konfliktuose, pasirūpinti broliais ar seserimis, tvarkyti buitį ir kitaip vesti šeimą į priekį. Reaguodami į tėvų brandos trūkumą ir/ar vyraujantį chaosą, vaikai nesąmoningai pasiskirsto tam tikrais vaidmenimis arba tie vaidmenys jiems užkraunami per prievartą.

Chaotiškoje, smurtinėje aplinkoje sutrinka autentiškas vaikiškas identitetas - jis prisitaikydamas išmoksta būti tuo, kuo reikia, o ne tuo, kuo iš tiesų yra.

IŠGYVENIMO VAIDMENYS

Virginia Satir, vadinama šeimos terapijos motina, viena pirmųjų įvardijo, kad šeimos nariai disfunkcinėje aplinkoje dažnai užima emocinius vaidmenis tam, kad išlaikytų pusiausvyrą, netgi jeigu tai yra žaliga sau pačiam. Satir dar 60/70-aisiais kaip disfunkcinės šeimos vaidmenis įvardijo Herojų (Hero), Atpirkimo ožį (Scapegoat), Juokdarį (Mascot), Nematomą vaiką (Lost Child). Vėliau, giliau tyrinėjant priklausomybių nuo alkoholio turinčius šeimos narius, apie 80/90-uosius vaidmenų sąrašas pasipildė Taikdariu (Peacemaker), Globėju (Parentified), Padėjėju (Helper), o nuo maždaug 2000-jų, tyrinėjant narcistinį elgesį, sąrašą papildė ir Auksinis vaikas (Golden child), Gelbėtojas (Fixer), Teisybės ieškotojas (Truth-teller), Šeimos sektantas (Brainwashed child). Šitie vaidmenys gali pasireikšti grynu pavidalu, gali būti keletas persipynusių tarpusavyje - kviečiu gilintis ir ieškoti jeigu nujaučiate (ar žinote), kad augote ne visai auginančioje šeimoje.

Vaikystės šeimoje prisiimti vaidmenys dažnai išlieka ir suaugus, nepastebimai veikdami bendravimą su kitais, požiūrį į asmeninius ir profesinius santykius, o neretai ir į save pačius. Tai, kas kadaise buvo apsauginiai mechanizmai, suaugus gali tapti ribojančiu ar net žalingu elgesiu, nukreiptu į save ir/ar šalia esančius.

Detaliau aprašysiu keletą populiariausių vaidmenų, tačiau ieškantiems atsakymų neabejotinai verta skirti laiko ir nerti į juos visus.

Jeigu žinai, kad atėjo laikas spręsti, tačiau trūksta palaikymo ir paramos, susisiekime.

Herojus (Hero)

Herojus - tai disfunkcinėje šeimoje gyvenantis atsakingas ir sėkmingas vaikas, kuris prisiima vaidmenį, kompensuojantį šeimos trūkumus ir palaiko normalumo iliuziją (Black, 1981). Šis vaikas dažnai tampa šeimos viltis: siekia pripažinimo moksle, sporte ar kitose popamokinėse veiklose tam, kad suteiktų pasididžiavimo jausmą šeimai, kovojančiai su savo vidinėmis problemomis. Nors šitie pasiekimai gali šeimai suteikti kažkiek paviršutiniško stabilumo, jie labiau užkrauna Herojui neproporcingai didelę atsakomybės naštą ir spaudimą nuolat sėkmingai palaikyti teigiamą šeimos įvaizdį.

Suaugę Herojai dažnai gyvenimą tęsia disciplinuotai siekdami aukštų tikslų ir prisiimdami dideles atsakomybes, jiems neretai puikiai sekasi karjeroje. Ne vienas esame sutikę iš šono kone idealų žmogų, kuriam viskas sekasi. Marškinukai išlyginti, parfumai dvelkia, sąskaita akivaizdžiai netuščia ir dar savaitgalį nubėgo maratoną (kol tu žiūrėjai Netflix).

Tačiau toks stiprus orientavimasis vien į rezultatus gali sukelti stiprų stresą, nerimą ir gilią nesėkmės baimę. Daugelis Herojų susiduria su sunkumais nustatant realias asmenines ribas, o ieškodami pripažinimo per pasiekimus kenčia nuo darboholizmo ir/ar perfekcionizmo (Wegscheider-Cruse, 1989). Herojų iššūkis suaugus – išmokti subalansuoti savo ambicijas su savirūpa ir atrasti, kad jų vertė apibrėžiama ne vien pasiekimais.

Auksinis vaikas (Golden child)

Neretai tenka girdėti apie mėgstamiausią vaiką šeimoje. Radikalus šito reiškinio rezultatas - Auksinis vaikas. Neadekvačiai išaukštintas, niekada dėl nieko nekaltas, jam nereikia prisiimti atsakomybės už jokius savo veiksmus. Esant šeimoje daugiau vaikų, išsirenkamas vienas, kuris tampa gimdytojo:s savęs projekcijos objektu, kaip jo:s grandiozinių savybių atspindys.

Toks vaikas užauga neturėdamas autentiškos tapatybės ir nuolatos gyvena tėvų (ar vieno iš jų) lūkesčių šešėlyje. Tai perfekcionistas, linkęs į people-pleasing elgseną. Kadangi meilė vaikystėje siejama išskirtinai tik su pasiekimais - savivertės lygis žemas, o pažeidžiamumas didžiulis. Auksinis vaikas suaugęs save suvokia ir įtvirtina tik per pasiekimus, nuolatos jaučia baimę suklysti. Skirtingai nuo persidirbusio, kad būtų vertingas, Herojaus, Auksinis vaikas meilę suvokia tik per savo tobulumą. Šiuolaikiniai tyrimai jau kalba apie tai, kad ne tik smarkiai skriausti vaikai gali išaugti turėdami narcistinį asmenybės tipą, tačiau ir neturintys jokių apčiuopiamų ribų apie realų pasaulį tobulieji Auksiniai vaikai.

Atpirkimo ožys (Scapegoat)

Atpirkimo ožys disfunkcinėje šeimoje yra tas „probleminis“ vaikas, kaltinamas dėl daugumos šeimos sunkumų (Satir, 1972). Šitas vaikas dažnai elgiasi maištingai ir šeimos jam primestą tapatybę priima kaip savo. Toks vaidmuo leidžia destruktyviai šeimai projektuoti savo nesėkmes ar įtampą į vieną narį, o vaikui tai dažniausiai sukelia izoliacijos ir nesusivokimo jausmą; nuolatinė kritika ir neigiamos etiketės ugdo ilgametį bevertiškumą.

Destruktyvioje šeimoje taip pat pasitaiko, kai šalia Auksinio vaiko ar Herojaus, Atpirkimo ožiu pasirenkamas kitas vaikas. “Kas tau yra, pasižiūrėk į brolį/seserį/kaimynų vaiką, kodėl negali būti normalus?” - yra tokių vaikų kasdienybė. Tėvai (ar vienas iš jų) Atpirkimo ožiui projektuoja savo pačių blogas savybes ir vietoje asmeninės atsakomybės prisiėmimo apkaltina jomis savo vaiką. Toks vaikas prievarta įkalinamas šeimos problemų ar nenusisekusio tėvų gyvenimo kaltėje (nebūtų tavęs, tai aš būčiau; per tave aš nepadariau/nepasiekiau).

Suaugę Atpirkimo ožiai bandydami susitvarkyti su vaikystėje patirta gilia nuoskauda ir pykčiu gali turėti sunkumų santykiuose su bet kokiais autoritetais, pasižymėti savidestrukciniu elgesiu ir/ar priklausomybėmis (Wegscheider-Cruse, 1989). Atpirkimo ožiai neretai ir suaugę jaučiasi atstumti bei sunkiai kuria sveikus santykius. Jie turi daug ištvermės išgyventi patyčias, susikuria perdėtas asmenines ribas ir paniškai jas saugo. Pasižymi žema saviverte, sudėtingu savo emocijų valdymu, kartais tampa radikaliais teisybės šalininkais ir gynėjais.

Nematomas vaikas (Invisible child)

Šalia Auksinio vaiko ir/ar Atpirkimo ožio kartais galima sutinkti tylų, pasyvų ir tarsi šeimoje pradingusį vaiką. Tarp aiškiai išreikštų gerų ir blogų vaidmenų jis tampa tarsi ignoruojamu šeimos vaiduokliu - užgožiamas kitų pasirenka emocinę tylą ir atsiskyrimą.

Nematomas vaikas disfunkcinėje šeimoje dažnai pasitraukia į šešėlį, stengdamasis būti nepastebimas tam, kad išvengtų konfliktų ir šeimoje tvyrančio chaoso (Black, 1981). Šis vaikas dažniausiai pasineria į individualias veiklas, tokias kaip skaitymas, piešimas, ekranas – atribojantys užsiėmimai, nereikalaujantys emocinio įsitraukimo ar dėmesio kitiems. Toks atsiskyrimas suteikia laikiną atokvėpį nuo šeimos dramų, tačiau kartu stabdo socialinį vystymąsi ir emocinę raišką. Ilgainiui Nematomas vaikas gali smarkiai kentėti nuo vienatvės ir gilaus atsiskyrimo nuo kitų.

Suaugę Nematomi vaikai dažnai tęsia išmoktą vengimą ir patiria sunkumų kuriant artimus santykius ar bendraujant socialinėje aplinkoje (Wegscheider-Cruse, 1989). Jie gali teikti pirmenybę rutinai ir nuspėjamumui, jaustis nepatogiai grupėse ar aktyvesnėse socialinėse situacijose. Ilgainiui pradeda jaustis nesvarbiais, nieko nevertais, rizikuoja susirgti depresija, turėti įvairių priklausomybių.

Juokdarys (Mascot, Family clown)

Juokdarys disfunkcinėje šeimoje dažnai tampa emocinės įtampos išsklaidymo priemone – naudoja humorą tam, kad nukreiptų dėmesį nuo gilesnių šeimos problemų (Satir, 1972). Šis vaikas paprastai yra linksmas ir nuotaikingas, stresinėse situacijose sukasi bandydamas visiems pakelti ūpą. Tačiau toks vaidmuo įprastai trukdo Juokdariui atpažinti ir tenkinti savo emocinius poreikius, nes jis daugiausia dėmesio skiria kitų linksmumui ir paguodai. Nuolatinis vaidinimas dažnai slepia nesaugumo jausmą ir baimę, kad nebus mylimas toks, koks yra iš tiesų.

Suaugę Juokdariai susiduria su sunkumais priimdami gyvenimą rimtai ir dažnai humorą naudoja tam netinkamose situacijose, o tai gali kenkti tiek profesiniams, tiek asmeniniams santykiams (Black, 1981). Jiems didelis iššūkis susitvarkyti su rimtais gyvenimo įvykiais, nes įprastas humoro mechanizmas ne visada pakankamas. Juokdarys turi iššūkių patiriant visą emocijų spektrą, neretai jos lieka paviršutiniškos. Kadangi įprastai vengia rimtų pokalbių ir atvirumo, paviršutiniški lieka ir santykiai su žmonėmis.

Globėjas (Parentified)

Globėjo vaidmenį disfunkcinėje šeimoje dažnai prisiima vaikas, kuris labai anksti tampa tarsi „pseudotėvu“ – jis imasi atsakomybės, gerokai viršijančios jo amžių (Black, 1981). Toks vaikas dažnai rūpinasi namų ruoša, jaunesniais broliais ar seserimis ir netgi tarpininkauja šeimos konfliktuose. Nors šis vaidmuo gali ugdyti tam tikras kompetencijas, dažnai tai reiškia, kad paties Globėjo emociniai ir raidos poreikiai lieka nepatenkinti.

Vaikystėje buvę Globėjais suaugę neretai renkasi rūpinimosi kitais vaidmenis tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime (Satir, 1972). Juos dažnai sutinkame slaugytojų, mokytojų tarpe ar bet kokiose kitose profesijose, kuriose jie ir toliau rūpinasi bei palaiko kitus. Tačiau šita nuolatinė pareiga rūpintis kitais ilgainiui gali sukelti perdegimą ir emocinį išsekimą. Suaugusių Globėjų pagrindinis iššūkis – išmokti subalansuoti rūpinimąsi kitais su tinkamu pasirūpinimu savimi. High five mamos.

Tai ką daryti?

Mentorystės sesijose kalbant apie smurtinius, nesveikus santykius man dar nė karto neteko išgirsti, jog šeimos aplinka vaikystėje buvo sveika. Ir tai ne nuosprendis, tai kelio pradžia.

Niekuo nenustebinsiu - pasigilinimas į vaikystę gali padėti geriau suprasti kodėl jūs dabar elgiatės vienaip ar kitaip. Tačiau paanalizavus kokius konkrečius vaidmenis atlikote, gali atsirasti netikėtų įžvalgų, jog dabar kartais elgiatės taip pat, nors gal nei to norite, nei tai kuo nors vertinga.

Gera žinia - jūs jau nebe vaikas! Ir jūs galite (už)auginti save iš naujo taip, kaip nusipelnėte. Tiek dabar, tiek tada.

Edukacinį turinį kuriu nemokamai. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savanoriškai arba rekomenduoti artimui - kiekvienas naujas subscribe smarkiai motyvuoja tęsti. Ačiū, kad skaitote!

Apie aprašytus vaikystės vaidmenis papildomai paruošiau klausimyną.

Herojus

Aš - šeimos pasididžiavimas. O kas aš esu be savo pasiekimų?

Veiksmai

• Kada jauti, kad esi vertinga:s?

• Kiek tavo vertė susijusi su išoriniais pasiekimais?

• Kada paskutinį kartą tau atrodė, kad neturi teisės ilsėtis?

Jausmai

• Ar turi tylią baimę, kad be rezultatų niekas tavęs nemylės?

Read more

O kas nutiko prieš tai? Palikau dukrą su tėčiu, kuris vakaro eigoje prisigėrė tiek, kad jai matant plūdosi, keikėsi, žemino jau net nebeatskirsi ką, o manęs tuo metu šalia nebuvo. Tai yra toks destruktyvus ir gąsdinantis elgesys, kuriuo sunku patikėti, kol pats nepamatai. Cypiau iš skausmo. Inkščiau. Drebėjau iš beviltiškumo, nes aš buvau daug kartų mačiusi ką geba šitas žmogus būdamas girtas. Vidury nakties išlėkiau iš kito miesto, kuriame tuomet buvau.

Radau vaiką drebantį savo lovoj. Supratau, kad tėtis agresyvus ir bandyti išsivežti yra tiesiog per pavojinga. Namas didelis - tolimame kambaryje nuraminau ir užmigdžiau.

Ir tą akimirką kilo toks nesuvokiamai didelis pyktis, toks klykiantis ir bejėgis, kad jam išėjus į kiemą rūkyti, pastebėjusi, kad neturi telefono, užrakinau duris. Nieko gudriau nesugalvojau ką turėčiau daryt su girtu besidraskančiu gyvuliu. O tada protas išėjo atostogų ir simboliškai savo mintyse iškraustydama (taip, iš jo paties namų kuriuose aš net negyvenu) išmečiau pro langą visus jo drabužius. Patalynę taip pat išmečiau, jeigu norėtų numigti. Kol viską nuo pievos susirinko - gerokai prasiblaivė.

Gerai žinau kiek stebint iš šono minčių sukelia tokios situacijos. Psichė. O dar ir bloga mama - reikia skubiai vaiką šalinti. Tačiau, tikėtina, bandymas išvažiuoti nebūtų apsiėjęs be dar klaikesnių patirčių ir tokie pasirinkimai mamai yra patys baisiausi. Atsakomybė pragraužia smegenis ir palieka ten žiojėti didžiules skyles visam likusiam gyvenimui.

Kam aš visa tai pasakoju? Nes viskam nurimus, po tokio neadekvataus elgesio pradėjau pati savęs klausti: ar tikrai pačiai su savo čainiku gerai? Atrodo, chaotiškas ir destruktyvus elgesys priklauso smurtautojui, o pačiai kartais pavyksta pavaryt net geriau. Ir aš tiksliai žinau, kad tai yra pagrindinis klausimas, kurį sau užduoda daugybė žmonių.

Čia labai svarbu sustoti: reaktyvus smurtas ir sąmoningas smurtas nėra tas pats. Normalu elgtis nenormaliai nenormaliomis sąlygomis.

Skaitykite: reaktyvus smurtas, jo pasekmės ir sprendimo būdai.

KAIP ATSKIRTI AR AŠ SMURTAUJU?

Susidūrus su smurtu mūsų smegenys įjungia gyvūnišką dalį ir veikia trimis būdais: sustink, bėk arba pulk. Todėl netgi patiriant fizinį žalojimą ir/ar prievartavimus visiškai nesipriešinti yra normali reakcija. Tačiau lygiai taip pat gali įsijungti agresyvus įniršis ir sunkiai valdoma savigyna. Neretai susidūrus su smurtu atrandi savo pačias baisiausias spalvas, kurių nė nenumanei esant. Ir tuomet gana greitai atsliūkina abejonė - aš ne ką geresnis:ė.

Vienas iš pačių paprasčiausių pasitikrinimo būdų, ar nesi smurtautoja:s yra nesudėtingas: smurtaujančiam žmogui niekada nekyla klausimas ar jis kartais nesielgia blogai.

Jeigu jums dėl savo reakcijų klausimas ar saviplaka vis dėlto kyla, sveikinu ir kviečiu įsiklausyti, ką jums nori pasakyti jūsų pyktis - galbūt gyvenate nenormaliomis ir žmogui egzistuoti netinkamomis sąlygomis.

PYKTIS YRA DRAUGAS

Ne vienas iš mūsų esame buvę situacijoje, kai plakėme save už savo reakcijas. Galbūt aš per smarkiai, gal per daug supykau, gal neadekvačiai reagavau. Siūlau padėti šitą rykštę, paimti savo pyktį už rankos ir paklausti jo: tai ko čia pyksti? Ir tuomet atidžiai klausytis - kylantys “blogi” ar netinkami, nepriimtini jausmai iš tiesų gali daug pasakyti:

• Emocijų išsireguliavimas yra sveikas ženklas tuomet, kai kas nors negerbia ar pažeidžia jūsų ribas, apdergia mylinčią širdį ar išsijuokia - pyktis yra sveikas ženklas, kad esate ryšyje su savo pačių emocinėmis patirtimis. Kartais emocijoms tiesiog privalu išsiderinti, kad lengviau pavyktų atskirti kas jums patinka, o kas ne.

• Sureguliuotos ir stabilios emocijos visai ne visada reiškia, kad esate ramus žmogus. Nė vienas gyvas padaras negali jaustis ramus visą laiką. Neįmanoma, kad gyvenime neatsirastų situacijų, kuriose jausite pyktį, liūdesį, erzulį, net įniršį. Vertėtų netgi akyliau kreipti dėmesį, jeigu jau ilgą laiką kasdien kiaurai viskas dzin. Kartais žmonės, kurie atrodo visada ramūs ir perdėtai draugiški, gelbėjasi atsiribojimu, nes paprasčiausiai nepakelia realybės.

• Emocijų išsireguliavimas yra stipri energija, kurią būtina perleisti per savo kūną. Parėkti į pagalvę, padaužyti bokso kriaušę, ilgai pasivaikščioti ar pasėdėti ant sofos ir paraudoti. Visa tai padeda sveikai išleisti susikaupusią energiją ir sugrįžti į ramybės būseną.

• Ar tu gali nusiraminti? Tai yra prašymas kuo skubiau nuslopinti viską, ką jaučiate, nes stebinčiajam nepatogu. Emocijų neigimas ar prisivertimas išlikti ramiam:iai yra slopinimas ir savęs apgaudinėjimas. Niekur tai nedings, mūsų kūnui kasdienoje reikia pajausti ir paleisti emocijas.

• Gebėjimas reguliuoti savo jausmus reiškia ne amžiną ramybę, o gebėjimą sveikai išreikšti visas blogas emocijas ir po to atsigauti.

• Sveikos psichikos ženklas yra įvairių emocijų patyrimas. Ir tokių, kai nesijaučiate labai ramiai ar stabiliai. Tai tik rodo, kad negyvenate autopilotu arba nesate sąstingio būsenoje.

Subscribe now

Normalizuokime žmogiškąsias emocijas

Emocijų reguliavimas nėra gebėjimas užgniaužti viduj įsiplieskiančią ugnį. Tai gebėjimas išmokti žaisti su ugnimi nesukūrenant savo namų. Dažniausiai pyktis, įniršis, ar vos kas ir kylantis pulsas visai nėra kažkokia disfunkcija ar, juo labiau, populiarusis narcizmas. Tai jūsų kūnas jums sako: kažkas negerai - kreipkite į tai dėmesį. Neskubėkite nusiraminti ir pirmiausia sąmoningai stebėkite kas vyksta. Leiskite tai užplūdusiai energijai jumis tekėti, o ne užstrigti bandant kuo greičiau atsikratyt pačiais netinkamiausiais būdais. Tuomet sprendimus priiminėsite vadovaudamiesi savo vidiniu aiškumu, o ne kilusiu chaosu.

KAIP TAI PADARYTI?

1. Stebėkite save ir aiškiai įsivardinkite, kas vyksta - jūs išsireguliavote. Nesvarbu, ar tai turi konkrečią priežastį “šitas beprotis vėl mane kankina”, ar tik “matau, kad aš išsireguliavau”.

2. Darykite ką nors, kad pavyktų susireguliuoti - sportas, ėjimas, rašymas, išsiverkimas, išsirėkimas (geriausiai medžiams, ne žmonėms) ir panašiai.

3. Konstatuokit sau aiškų faktą: mano kūnas bando mane apsaugoti. Ar man iš tiesų dabar reikia saugotis ir jeigu taip, ką aš galiu padaryti, kad pasijausčiau saugiau?

4. Gerbkite šitą procesą ir dėkokite sau, kad sąmoningai klausotės kūno signalų.

5. Jeigu pastebite specifinį jausmą ar mintį (ypač pasikartojantį), sustokite ir pabandykit atrasti: ką šitas jausmas/mintis sako apie tai, kas man rūpi arba man yra vertinga? Tuomet, su pagarba savo jausmams, imkitės veiksmų, atitinkančių Jūsų vertybes. Ir taip, kartais tai reiškia pakeisti darbą, sutuoktinį ar apriboti bendravimą su mama.

Kalbėjomės smurto tema podcaste “Tik paliesk” - kviečiu žiūrėti!

Liūdna tiesa, kad nekreipiant jokio dėmesio į savo pyktį ir jo išraiškas galite pakenkti ne tik sau, bet ir kitiems, ypač vaikams. Ir netgi jeigu taip darote - šitos nepatogios tiesos priėmimas yra puiki galimybė keistis ar keisti tai išprovokuojančią situaciją. Nes mintyse nuplakėt save jau pakankamai ir niekas nepasikeitė, tiesa?

Užuot pykčio akimirką pasiėmus kardą, įsiklausykit ką jis iš tiesų nori pasakyti. Galiu garantuoti, kad tikrai TIKRAI ne tai, kad dabar reikia nueiti ir nukirsti kelias galvas: atkeršyti, užpulti, pažeminti, parodyti vietą/galią. Galbūt taip elgiatės iš nevilties, galbūt beprotiškai skauda. O galbūt labai skaudėjo, kai buvote vaikas ir neturėjote jokių galimybių apsiginti.

Įsiklausius kokį signalą siunčia jūsų kūnas, išsireguliavusios emocijos nustoja būti problema ir tampa sprendimais. Tuo tarpu smurtautojui pats smurtas yra sprendimas.

Edukacinį turinį kuriu nemokamai. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos 5 eurais arba rekomenduoti - kiekvienas naujas subscribe smarkiai motyvuoja tęsti. Ačiū, kad skaitote!

Read more

Kalbant apie įvairaus plauko kenkėjus dažnai pastebiu kylantį klausimą, tai KODĖL jie taip daro? Kai jau tampa aiškiau, kad elgesys yra visiškai netinkamas, tokių situacijų beviltiškumas neretai alksta ir pasitvirtinimo kodėl. Ypač - kodėl man?

TAI KODĖL?

Visų pirma, svarbu dar ir dar kartą atkreipti dėmesį, kad kenkėjai dažniausiai yra ryškūs ir savimi pasitikintys žmonės. Pirmoji pažintis su smurtautoju neretai pozityviai įspūdinga: jie gyvi, žaižaruojantys, pilni gyvenimo tempo, sprendžia ir daro greičiau nei bet kuris vidutinis žmogus. Viskas aplink juos atrodo geriau ir kokybiškiau nei pas absoliučią daugumą - jie žino geriausias vietas mieste, patiria neeilinių nuotykių, jų darbas atrodo neįtikėtinai įdomus, o aplinka įkvepianti ir praturtinanti. Norisi šalia tokių būti. Norisi tokiu būti ir pačiam.

Kai kuriuos tokius žmones prisileidus arčiau tenka netikėtai suprasti, kad to gėrio iš tiesų tenka labai nedaug, o ilgainiui dar ir smarkiai atsisuka prieš. Tai gali nutikti įvairiausiuose santykiuose - nuo artimų draugų, tėvų, vadovų iki santuokinių ar meilužių. Galiausiai pas juos, atrodo, viskas tebespindi, o tu kažkodėl nuo kratančių nervų nebepataikai šaukšto į burną. Iliuzijai sugriuvus galiausiai nutinka sąmyšis, kodėl taip nutiko. Kodėl jie taip elgiasi? Kodėl su manimi, ką aš padariau?

Nerealieji turi priežasčių kankinti ir ta priežastis esi ne tu

Ne visi ryškūs žmonės kankina kitus, kaip ir ne su visais ramesniais lengva bendrauti. Tačiau yra toks žmonių tipas, kuriems kitų kankinimas yra būdas užsitikrinti savo egzistavimą šioje žemėje. O tiksliau, kenkėjams būtinybė būti stipriems ir ypatingiems kyla iš gilios vidinės baimės būti nieko vertais, pažeidžiamais arba „normaliais“. Nerealiojo įvaizdis sukonstruotas kaip tvirta apsauga nuo vidinės tuštumos, pažeidžiamumo ir emocinio diskomforto. Kenkėjai visomis priemonėmis siekia išlaikyti savo išskirtinumo iliuziją, nes tai vienintelis jiems žinomas būdas išlaikyti savivertę bei jaustis nusipelniusiais dėmesio, meilės ir pagarbos.

Kaip tai nutinka? Smurtauti linkę žmonės yra nuo mažens arba per giliai traumines patirtis išmokę, kad tik per išorinį patvirtinimą galima būti „kažkuo“, jie neturi kitų vidinių būdų jaustis vertingais ir nejaučia savo savivertės natūraliai. Vietoje to, jie nuolat siekia įtvirtinti savo svarbą per kitų reakcijas ir jei tai reiškia sukelti blogas emocijas - tai jokia problema, svarbiausia yra jausti poveikį. Būtent todėl tiek vaiko absoliutus apleistumas, tiek neadekvatus vertinimas išskirtinai tik per jo pasiekimus gali suformuoti tokį visapusiškai destruktyvų požiūrį į save ateityje. Tu esi ko nors vertas tik tuo atveju, jeigu gauni kokį nors patvirtinimą iš išorės - tavo viduje savaime nieko nėra.

Kenkiančių žmonių blogas elgesys nėra apie kitų žmonių elgesį ar pasirinkimus, todėl net neverta užduoti klausimo, kodėl MAN taip daro. Blogas elgesys su kitais žmonėmis yra tik apie jų pačių išlikimą ir savisaugą. Jeigu ne tu, tai bus kažkas kitas. Smurtautojai taip elgiasi ne todėl, kad norėtų sąmoningai kenkti, o todėl, kad nežino jokio kito būdo jaustis vertingais ar emociškai saugiais.

Skaitykite: tavo kūno reakcijos į smurtą - biocheminių ryšių tragedija.

Siekdami apsaugoti save nuo vidinio bevertiškumo jausmo kenkėjai naudoja tris pagrindinius mechanizmus: kontrolę, dėmesį ir dominavimą.

Kontrolė reikalinga apsisaugoti nuo atstūmimo arba kitaip tariant, gyvybiškai svarbaus resurso - žmogaus - praradimo. Negalint visiškai kontroliuoti situacijos ar žmonių aplink save smurtautojus apima didelis nesaugumo jausmas. Jiems būtina užsitikrinti ir bet kokia kaina išsaugoti šalia esantį žmogų ar žmones, kuriais pasinaudodami jie sau užsitikrina, kad yra geresni.

Kaip tai pasireiškia? Jie gali nuvertinti kitus, manipuliuoti emocijomis arba kurti chaosą vien tam, kad žmonės aplink juos jaustųsi nuo jų priklausomi. Kai aplinkiniai yra emociškai nestabilūs ar susipainioję, kenkėjas jaučiasi stipresnis ir gali lengviau išlaikyti kontrolę.

Ką jie iš to gauna? Kontroliuodami kitų emocijas ir elgesį jie paprasčiausiai jaučiasi saugesni patys.

Dėmesys - tai pagrindinis būdas jaustis gyvam. Smurtautojai dažnai neturi tvirto vidinio savęs pajautimo, todėl jų vertė priklauso nuo kitų reakcijų. Kenkėjams svarbu, kad žmonės juos matytų, apie juos galvotų, su jais skaitytųsi. Visai nesvarbu ar teigiamo, ar neigiamo dėmesio pagalba.

Kaip tai pasireiškia? Jei smurtautojas jaučia, kad nebegauna pakankamai dėmesio ar pripažinimo, jis gali sukelti konfliktą, pavydą, sumenkinti kitus arba vaidinti auką vien tam, kad tik atkreiptų į save dėmesį.

Ką jie iš to gauna? Net jei aplinkiniai jaučiasi blogai, kenkėjas bent jau yra dėmesio centre, o tai suteikia jausmą, kad jis egzistuoja ir yra svarbus.

Dominavimas, o tiksliau iliuzija, kad yra pranašesni. Kadangi smurtautojai giliai viduje jaučiasi menkaverčiai, jie dažnai turi perdėtą poreikį įrodyti savo pranašumą. Vienas iš būdų tai padaryti – priversti kitus jaustis blogais arba mažiau vertingais.

Kaip tai pasireiškia? Jie gali tyčiotis, žeminti, nuvertinti ar manipuliuoti kitų emocijomis, kad išlaikytų savo viršenybę. Sąmoningai provokuoja konfliktus, kad galėtų nugalėti ginče ir taip pasijustų stipresni.

Ką jie iš to gauna? Laikiną palengvėjimą nuo savo paties menkavertiškumo jausmo – jei kiti yra žemiau, vadinasi, aš esu aukščiau.

Subscribe now

Kas vyksta negaunant išorinio patvirtinimo?

Negaunant išorinio patvirtinimo, kenkėjo vidinis pasaulis pradeda drebėti iš pamatų. Tokioje būsenoje išorės atspindys tampa gyvybiškai svarbus, o jo negaunant užsikuria skausmingas vidinis chaosas.

Nors iš paskutiniųjų bando slėpti šitą jausmą, negalėjimas apčiuopti jokios vidinės vertės neretai klykia reikalaudamas pamaitinti. Be dėmesio kenkėjai patiria gana didelį emocinį skausmą, o dėl negebėjimo su tuo dorotis, keliauja ieškoti išorinio pripažinimo bet kokia kaina, kad tik skausmas sumažėtų, o vidinė tuštuma taip nebadytų akių. Prie viso to, negaunant dėmesio kenkėjui neretai atrodo, kad jo didybė nėra suvokiama atitinkamai arba dar blogiau - ji bandoma nuneigti. Tai kelia stiprų pyktį, neretai ir agresiją.

Kenkėjai skiria labai daug laiko galvodami kaip juos mato kiti. Jiems kelia nerimą, kartais net paniką rizika, kad kas nors pamatys, jog realybė nelabai sutampa su jų įsivaizdavimu apie save, kaip ypatingą ir unikalų.

Negaudamas dėmesio kenkėjas pradeda jaustis visiškai atskirtas nuo kitų, o pakeliui atsiranda stiprus savikritikos jausmas. Kyla abejonė savo vertingumu, kurią tučtuojau reikia užgniaužti ir nuo jos atsiriboti tam, kad neapimtų gilus liūdesys. Bent pabandyti su tuo susitvarkyti nėra galimybių, nes neegzistuoja jokie sveiki vidiniai susitvarkymo su savimi mechanizmai.

Kenkėjai gali net maniakiškai pasinerti į realybėje neegzistuojantį savo idealą. Fantazijos apie savo didybę juos dar labiau atitolina nuo realaus gyvenimo ir realių santykių.

Skaitykite: 10 bendravimo technikų su piktais, kerštingais ir išnaudojančiais žmonėmis

AR JIE JAUČIA?

Smurtautojai gali jausti emocijas, tačiau dėl specifinės psichologinės struktūros emocinis pasaulis dažnai yra sudėtingas ir iškreiptas. Kenkėjų emocijos dažniausiai perorientuojamos į kontrolės ir galios poreikių tenkinimą. Pavyzdžiui, jie gali jausti pyktį ar nusivylimą, kai jų didybei ar įvaizdžiui kyla grėsmė, tačiau šitie jausmai nelabai susiję su realiu asmeniniu skausmu. Dažniausiai jie net neprisileidžia tokių jausmų tikrumo – vietoje to, stengiasi juos skubiai pakeisti suformuodami sau patogų naratyvą.

Dėl riboto gebėjimo susitapatinti su kitais žmonėmis, kenkėjai turi sunkumų išgyvendami gilias, realias emocijas. Jos dažnai apsiriboja paviršutiniu džiaugsmu esant dėmesio centre ir giliu pykčiu, kai jaučiasi ignoruojami. Negalėjimas patirti plataus emocijų spektro juos atriboja nuo tikrų tarpusavio ryšių ir, vietoj to, tampa kitų išnaudojimo mechanizmu. Galiausiai tai išsivysto į emocinį šaltumą ir negebėjimą jausti kitų kančios ar džiaugsmo.

Tiesa, smurtautojams savikritikos ir gėdos jausmai yra pažįstami. Jie gali jausti gėdą dėl to, kad kiti žmonės jų nemėgsta, tačiau greitai pasitelkia gynybos mechanizmus (pavyzdžiui, puolimą ar ignoravimą), kad apsaugotų savo trapų ego. Taip pat kenkėjų gėda dažniausiai nėra susijusi su realiais jų veiksmų ar elgesio įvertinimais, bet, grįžtame prie to paties, su baime, kad jų tobulumo įvaizdis gali būti sugriautas. Trumpai tariant, visi žmogiškieji jausmai, kuriuos jaučia smurtautojas, yra labai greitai nuslopinami arba net nesuvokiami.

Prie viso to, susidūrę su neigiama reakcija ar atmetimu, kenkiantys žmonės netiki, kad gali būti nemėgiami. Susidūrę su kritika jie tiesiog apkaltina kitus arba nusprendžia, kad jų tiesiog nesupranta (dažniausiai - dėl intelekto stokos).

Tai gal jie neatskiria gero elgesio nuo blogo?

Kenkėjai geba atskirti blogą elgesį nuo gero, lygiai taip pat geba atskirti (kitų žmonių) geras emocijas nuo blogų - kitaip negalėtų talentingai manipuliuoti žmonėmis ir jų prisitraukti taip arti. Tačiau šie gebėjimai yra labiau kognityviniai - akylai stebint aplinką ir mokantis kaip žmonės elgiasi ir reaguoja. Kenkėjai puikiai žino, kad jų elgesys kartais nėra tinkamas ar sveikas. Pabandykite iškviesti policiją besidraskančiam ir grasinančiam smurtautojui, jiems atvykus jis staiga taps ką tik atsikėlęs iš lovos ir nesiorientuojantis kodėl šita beprotė jam iškvietė policiją. Istorijos tolimesnė seka kaip ir aiški - tai čia ji psichuoja ir dar kviečia policiją, aš tai miegu.

Prisiimti atsakomybę už savo veiksmus reikštų, kad tuo pačiu reiktų ir pripažinti savo silpnumą bei pažeidžiamumą, o mes jau anksčiau išsiaiškinom, kad taip nutikti tiesiog negali. Toks elgesys yra būtinas išlaikyti savo emocinę pusiausvyrą, kitaip tariant, tai gerai išlavintas, bet iškreiptas ir nefunkcionalus mechanizmas, būtinas užsitikrinti kasdienei egzistencijai.

Bet jiems patiems nuo to blogai. Ar ne?

Siekdami pripažinimo ir susižavėjimo, kenkėjai dažnai susiduria su tuo, kad jų elgesys galiausiai sukelia kitų žmonių baimę, pykti ar atstūmimą. Atrodytų, gyventi gana sudėtinga, kai kas nors dėl tavo elgesio nuolat yra ant nervų pakrikimo ribos, tačiau baimė kenkėjui yra jo pripažinimo (su)valdymo forma. Jam gali atrodyti, kad net jei žmonės jo bijo ar nekenčia, tai vis tiek rodo jo galią ir dominavimą. Baimė, kurią jie kelia kitiems, gali būti suvokiama kaip įrodymas apie turimą autoritetą ar įtaką.

Tikri, autentiški santykiai jiems yra neįkandami, nes tam reikia dviejų žmonių vidinių pasaulių susijungimo, o kenkėjų viduje plyti skaudi tuštuma ir didžiulė artumo baimė. Smurtautojai neturi kuo pasidalinti, o žmogiškas artumas ir atvirumas, kuris natūraliai susijęs su pažeidžiamumu, juos gąsdina. Pajutę bet kokias žmogiškojo švelnumo apraiškas kenkėjai neretai visai netrukus užpuola švelnumo šaltinį tam, kad netaptų pažeidžiami.

Svarbu paminėti, kad susipažinus su smurtautojų kančia yra labai pavojinga jiems jausti empatiją ir bandyti padėti. Be paties kenkėjo pripažinimo ir giliaus įsisamoninimo, kad jo elgesys yra naikinantis, padėti nėra įmanoma. Jūs nesukursite kito žmogaus vidinės gausos nei su visa pasaulio meile, nei su vergišku paklusnumu.

Trumpa atmintinė skiriantis su kenkėju:

1. Tvirtai ir aiškiai sau pripažinkite, kad tokie santykiai nėra normalūs ir normalūs būti negali.

2. Pradėkite visapusiškai stiprinti save ir ieškoti kas suteikia jėgų - radikaliai rūpinkitės išskirtinai savimi.

3. Aiškiai ir skaidriai išsiaiškinkinkite ir pripažinkite sau, kas iš tiesų laiko šitame santykyje. Čia nėra vietos gėdai - ar pinigai, ar geras seksas, nesvarbu. Svarbu aiškiai įsivardinti KAS.

4. Planuotas išėjimas. Kadangi nutraukti santykius su tokio tipo žmogumi yra be proto sunku (nes jis reaguos, lyg pjautum jam koją), labai svarbu detaliai susiplanuoti ir žinoti ką ir kada darysite.

Jeigu jau atskiriate, kad jūsų santykiai destruktyvūs - esate žingsniu arčiau laisvės, džiaugsmo ir ramybės. Nesustokit žingsniuoti.

Edukacinį turinį kuriu nemokamai visiems. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savo 5 eurais savanoriškai arba rekomenduoti - kiekvienas naujas subscribe smarkiai motyvuoja tęsti. Ačiū, kad skaitote!

Subscribe now

ARBA

Share

Read more

Tik kodėl tada niekad nepraeidavo ta vidinė smarvė, kad kažkas čia negerai?

Apklausiau savo mažą burbuliuką internete kaip vertina neištikimybę - atsakymus pateikė vien moterys. Intymaus turinio žiūrėjimo neištikimybe nelaiko niekas, o kiti atsakymai eilės tvarka pasiskirstė šitaip:

1. Vaikščiojimas į slaptus/slepiamus pasimatymus.

2. Intymus bučiavimas ir fizinis intymumas (lytiniai santykiai, intymus lietimas, etc.).

3. Gilaus emocinio ryšio vystymas be fizinio kontakto.

4. Slapukavimas apie bendravimą su priešingos lyties žmonėmis.

5. Flirtas žinutėmis (be susitikimo).

Įdomu dar ir tai, kad niekas nepasirinko varianto, jog neištikimybės vertinimas priklauso nuo situacijos ir susitarimo tarp partnerių.

Tuo tarpu užsienyje neištikimybės tyrimai pateikia naujų ir įdomių įžvalgų. Vis dar vyrauja nuomonė, kad vyrai labiau pyksta dėl moters seksualinės neištikimybės, o moteris labiau jaudina vyro emocinė neištikimybė, bet kalbant apie priežastis randasi tyrimų, teigiančių, kad abiejų lyčių neištikimybę sąlygoja ne nesėkmingi santykiai ir nemeilė ar noras skirtis, o tiesiog netenkinantis seksualinis gyvenimas su savo partneriu ir naujumo pojūčio stoka. Ar tai gerai ir malonu - dažniausiai tikrai ne, bet sritis, kurioje verta daugiau kalbėtis yra pakankamai aiški.

Tačiau žengiant vos vieną žingsnį nuo sveikų santykių link kenkiančių neištikimybės priežastys gerokai tamsėja. Neištikimybė nėra vien tik į santykius atkeliavęs nuobodulys, tai ir labai efektyvus poveikio būdas.

NEIŠTIKIMYBĖ - DAR VIENAS ĮRANKIS VALDYTI

Mano mėgiamas legendinės knygos “Why Does He Do That?” autorius ir psichologas, ilgus metus dirbantis su namie agresyviais vyrais Lundy Bancroft savo darbuose akcentuoja, kad smurtautojai neištikimybę dažnai naudoja kaip būdą įsitvirtinti dominuojančioje pozicijoje. Esu mačiusi taip elgiantis daugiausiai vyrus, tačiau teko ir moterų. Keletas universaliai visiems tinkančių šio psichologo įžvalgų:

• Smurtautojai:os gali būti neištikimi siekdami išlaikyti savo viršenybę santykiuose. Tai suteikia galimybę manipuliuoti partnerės:io emocijomis, ardyti pasitikėjimą ir priversti jaustis nesaugiu:a bei priklausomu:a.

• Smurtautoja:s neretai žino, kad partnerė:is sužinos apie neištikimybę. Taip ji:s gali manipuliuoti jausmais apkaltindama:s dėl savo tokio elgesio savo antrą pusę ir be skrupulų dėliodama:s, kad jeigu būtum “normalesnė:is”, tai aš į kitas:us nežiūrėčiau. O jeigu partnerė:is dėl neištikimybės atvirai kelia konfliktą - gauna smurto ar visiško emocinio atšalimo atsaką. Tai leidžia smurtautojui:ai išlaikyti gynybinę poziciją visiškai neatsižvelgiant į savo elgesį.

• Smurtautoja:s gali būti neištikimas ne tik dėl savo poreikio pabėgti nuo santykių rutinos (kitaip tariant - nuobodulio), bet ir tam, kad priverstų savo partnerę:į nuolat jaustis nepakankamai geru bei pašalintų bet kokią galimybę išgyti nuo smurto keliamos traumos, o tai leidžia skriausti beveik nevaržomai.

Smurtautojai:os neištikimybę naudoja tam, kad pažeistų santykių pamatinį pasitikėjimą ir galėtų lengviau manipuliuoti. Taip pat neištikimieji yra linkę kaltinti partnerę:į už emocines reakcijas, dėl kurių kyla konfliktai - taip ne tik apsisaugo nuo realių santykių problemų sprendimo, bet tuo pačiu savo demonstruojama agresija bando priversti nuolankiai priimti dominavimą.

NEIŠTIKIMYBĖ PAGAL NARCISTINIUS TIPUS

Visaip galvojau, kaip geriau pateikti neištikimybės kenkiančiuose santykiuose priežastis ir išraiškos būdus. Šį kartą vardan aiškumo pasiremsiu dabar taip populiariais narcizais. Nepaisant to, kad šito termino naudojimą matyčiau prasmę pagilinti atskiru įrašu, narcistinė tema pakankamai gerai apibrėžia kaip ir kodėl pasireiškia kenkiantis elgesys, taip šiek tiek palengvinant susigaudymą tokiame gausiame ir sunkiai struktūruojamame kontekste. Narcistinių asmenybės tipų išskiriama yra daugiau, šį kartą apibrėšiu kaip ir kodėl neištikimi būna pagrindiniai trys.

Atviras narcizas: aš esu pasaulio centras

Atviri narcizai trokšta nuolatinio susižavėjimo, pripažinimo ir dėmesio. Neištikimybė jiems yra galimybė įtvirtinti savo vertę, be to, jie jaučiasi esantys aukščiau bendrų moralinių normų. Jei tokio tipo žmogaus partneris tampa nuspėjamas ar per mažai jį giria - ieško naujų aukų. Atviri narcizai siekia būti dėmesio centre, o neištikimybė jiems yra būdas pasijusti geidžiamais ir galingais. Tipiškas jų elgesys yra flirtavimas su savo ar jūsų draugais ar draugėmis, o pasakius apie jums nepatinkantį elgesį, tikėtina, išgirsite: Tai tu mane pastūmėjai taip elgtis! Net akivaizdžiai pričiupus matysit išsisukinėjimą ir gana aiškų reikalavimą pamiršti kas buvo. Greičiausiai palydint tokiais pareiškimais kaip “aš tave ir taip jau ilgai ištvėriau” arba kaltinimu, kad jūs negalite suteikti tokios laimės, kokios jaučiasi nusipelnę.

Slaptas narcizas: aplinkybių auka

Šis narcizų tipas iš pirmo žvilgsnio atrodo kuklus ir emociškai jautrus. Jie mėgsta užimti aukos poziciją, kurioje dėl savo nepasitenkinimo gyvenimu apkaltina visus aplinkui. Neištikimybė jų pasaulyje yra slapta išdavystė, kurią jie pateisina kaip pagalbą sau. Šis narcizo tipas yra linkęs manipuliuoti savo partnerės:io jausmais ir turi ypatingai žemą savivertę. Linkę ypač slapukauti, o pričiupti permeta kaltę: jeigu būtum kitokia ar kitoks, man niekada nereikėtų eiti kitur. Sunkiai išsisukant iš situacijos siūlo nutraukti santykius, nes jiems su jumis per sunku.

Patologinis (grandiozinis) narcizas: be manęs pasaulis neegzistuoja

Patologiniai narcizai gyvena savo fantazijų pasaulyje, kuriame jie jaučiasi esą nepakeičiami ir geresni už visus kitus. Jų neištikimybė gali būti arba visiškai neslepiama (siekiant pažeminti partnerę:į), arba itin skausmingai apgalvota - tai jų kontrolės ir galios žaidimo dalis. Šis tipas pasineria į didybės fantazijas, o neištikimybė tampa jų valdžios ir ribų ignoravimo išraiška. Bandant pasikalbėti apie tai, kaip neištikimybė jus žeidžia, tokio tipo žmogus tiesiog įsiunta ir agresyviai puola, taip bandydamas priversti suabejoti savo sveiku protu. Nevengia grasinti, kad jums visiškai sugadins gyvenimą, jeigu nuspręsit skirtis. Tuo tarpu viešai save pristato kaip siaubingai prasto partnerio ar partnerės auką, taip pateisindami savo elgesį ir gaudami papildomos naudos iš šitos šmeižto kampanijos - atsiras dalis žmonių, kurie patikės.

Skaitykite: jeigu taip jau blogai, kodėl tu neišeini?

Ką tai reiškia išgyvenantiems smurtą?

Kiekvienas narcistinis tipas sukuria skirtingą destruktyvumo dinamiką: atviras narcizas demoralizuoja savo auką, panaudodamas tiek neištikimybę, tiek viešą pažeminimą. Slaptas narcizas žaidžia subtilų kaltės žaidimą, įtraukdas auką į nuolatinį emocinį chaosą. Tuo tarpu patologinis narcizas elgiasi kaip autoritaras, visiškai atsisakydamas bet kokios atsakomybės.

Smurtautojai:os neištikimybę dažnai naudoja ne tik savo seksualiniams poreikiams patenkinti, bet ir kaip dar vieną iš manipuliavimo būdų - tai padeda santykiuose palaikyti ar susigrąžinti kontrolę bei pateisinti savo smurtinius veiksmus. Kitaip tariant, neištikimybė ir su ja susijusios manipuliacijos (būtum gera:s, būčiau tau ištikima:s) padeda užsitikrinti savo dominavimą santykiuose. Neištikimybė yra tik dalis viso smurto mechanizmo.

Kviečiu pasidalinti patirtimis ir pasižymėti bazinių neištikimybės signalų lentelėje nepriklausomai nuo to ar pagavote, ar tik įtariate, ar šitie santykiai jau praeityje.

Jeigu pasirinkote bent tris atsakymus, atidžiau klausykite savo intuicijos. Jeigu nesijaučiate savo santykiuose oriai, vadinasi taip ir yra. Tai pat esu paruošiusi gerokai išsamesnį ir platesnį klausimyną, padėsiantį įvertinti savo santykius neištikimybės kontekste, jį rasite šio įrašo pabaigoje.

Poveikis

Prisipažinsiu, nesu smarkiai pasigilinusi, kaip neištikimybė kenkiančiuose santykiuose paveikia vyrus, tačiau nujaučiu, kad gana panašiai, kaip ir moteris. Nesunku atspėti, kad dauguma išgyvenančių tokio tipo patirtis moterų pradeda apie save galvoti kaip apie nepakankamai gražias, moteriškas, rūpestingas, seksualias ir geras. Vietoje to, kad pasirūpintų savo emociniu saugumu, tokiuose santykiuose jos maniakiškai analizuoja kaip galėtų save pagerinti, nagrinėja joms žinomas partnerio meilužes, lyginasi su jomis ir nuolatos spėlioja, ar/kaip jos geresnės už jas. Bando sužinoti ar jie jau lytiškai santykiavo ar dar ne, spėlioja, kad jeigu dar ne, gal ne viskas taip blogai, gal jos gali tapti geresnės už visas kartu sudėjus. Nepriklausomai nuo neištikimybės formos, dažnumo ir gylio, tokiose situacijose stogas važiuoja viršydamas greitį. Labai tikėtina, kad visos šitame žaidime dalyvaujančios moterys daugiau ar mažiau kamuojasi lygiai taip pat, nes šis tamsus žaidimas būtent apie tai ir yra - kad kuo didesnė minia galvotų apie JĮ.

Skaitykite: ne visu savo elgesiu iš pavydo didžiuojuosi, gal aš pati esu smurtautoja?

Smurtiniai santykiai kartu su neištikimybe ne tik pakerta pasitikėjimą savimi, bet ir išdarko savęs suvokimą - pradedi nebesuprasti nei savo stiprybių, nei silpnybių, nei kas iš viso esi. Šalia į kompaniją palaipsniui atkeliauja nemiga, valgymo sutrikimai, silpnėjanti imuninė sistema, neaiškios kilmės kūno skausmai bei išsiderinusi psichika.

Tai ką daryti?

Be to, kad daugiau rūpintis savimi, nuolatos ieškoti atsakymų, pasitikrinti su artimiausiais žmonėmis ar aiškiai suprantate situaciją, aiškiau brėžti ribas, be viso to, neištikimybės kartelę būtų neblogai kilstelti iki lojalumo, tuomet klausimų apie neištikimybės riziką gerokai sumažėtų. Nes gana aiškiai jaučiasi, ar žmogus mums iš esmės yra lojalus - intuicija šitoje srityje velniškai stipri, tik (dažniausiai) labai skauda tai pripažinti. Nereikia pagauti už rankos neištikimo partnerio, nes jūs greičiausiai ir taip žinote. Tik jūsų valia, kad ir kaip skaudėtų, ką su tuo daryti ir kada pasakyti STOP.

Edukacinį turinį kuriu nemokamai visiems. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savanoriškai. Ačiū, kad skaitote!

Pasirinkus mokamą versiją jūsų laukia dovana: lojalumo ir ištikimybės klausimynas.

LOJALUMO IR IŠTIKIMYBĖS KLAUSIMYNAS

Šis klausimynas padės įvertinti santykius identifikuojant ankstyvuosius neištikimybės, emocinio atšalimo ženklus ir kenkiančio elgesio paternus. Klausimynas padės atpažinti aiškius red flag’us, suteiks įžvalgų ir bus naudingas apsisprendžiant dėl sekančių žingsnių.

Pasižymėkite sau tinkamus atsakymus:

Lojalumas ir pasitikėjimas

1. Ar jūsų partneris:ė atvirai dalijasi savo asmeninio kasdienio gyvenimo detalėmis, įskaitant emocijas, iššūkius ir sėkmes?

   A. Visada

   B. Dažnai

   C. Kartais

   D. Retai

   E. Niekada

2. Kaip jaučiatės, kai partneris:ė yra nepasiekiama:s (neatsako į skambučius ar žinutes ilgesnį laiką)?

   A. Visiškai pasitikiu

   B. Jaučiu lengvą nepatogumą, bet randu racionalių paaiškinimų

   C. Kartais turiu įtarimų, kad kažkas netaip

   D. Jaučiu įtampą ir dažnai įsivaizduoju blogiausia

   E. Aš jau pagavau meluojant, taigi nepasitikiu visiškai

Read more

Ar kada teko likti kaltam ar kaltai, nors lyg ir nieko nepadarėte? Arba darote labai daug, tačiau kažkokiu būdu viskas vis tiek baigiasi lygiai taip pat - turite prisiimti atsakomybę už visas nesėkmes, kurios kartais net akivaizdžiai ne jūsų? Radikalesniais atvejais jums gali nuoširdžiai atrodyti, kad viskas, ko imatės - nesiseka, esate nelabai vykęs žmogus ir už tai turite prisiimti visą atsakomybę (ir klusniai klausyti tų, kurie yra “vykę labiau”). Visais šiais atvejais yra nemaža tikimybė, kad susiduriate su DARVO - tai manipuliacinė technika dirbtinei kaltei sukurti, ypač mėgiama smurtauti linkusių žmonių.

DARVO (Deny, Attack, and Reverse Victim and Offender) terminą pirmoji apibrėžė mokslininkė Jennifer J. Freyd nurodydama, kad tai yra gynybinė taktika, dažnai naudojama smurtautojų, siekiančių išvengti atsakomybės ir perkelti savo kaltę kitam žmogui. Dažniausiai ją praktikuoja jaučiantys grėsmę savo įvaizdžiui, valdžiai/galiai, smurtautojai, priekabiautojai ar stiprią kaltę jaučiantys ir nenorintys jos jausti bet kokia kaina. Ypač dažnai pasitaiko emocinio smurto kontekste, teisminiuose ginčuose dėl vaikų globos ar santykių nutraukimo, neretai ir darbo aplinkose. Taip pat tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip sunku įrodyti patiriamą smurtą.

Kaip atpažinti DARVO?

Šitai taktikai būdinga schema:

• Neigimas (Deny) - asmuo neigia savo veiksmus, nors yra akivaizdžių įrodymų (aš niekada to nepadariau).

• Ataka (Attack) - ji:s pradeda puldinėti jus (tu visada viską dramatizuoji, kodėl ieškai problemų?).

• Aukos ir skriaudėjo vaidmenų sukeitimas (Reverse Victim and Offender) - staiga ji:s persikelia į aukos vaidmenį, o jūs atrodote kaip skriaudėja:s (kaip tu gali mane taip kaltinti? Dabar aš jaučiuosi įskaudinta:s!).

DARVO gali būti itin subtilus ir pasireikšti net smulkiuose kasdieniuose pokalbiuose, todėl svarbu atpažinti ne tik atskirus pareiškimus ar kaltinimus, bet ir aiškią manipuliacijos schemą. Keletas pavyzdžių:

Neigimas

• Aš niekada taip nesielgiau, tu viską išsigalvoji.

• Tu per jautri:us, niekas kitas dėl to nesiskundžia.

• Niekada tavęs neįžeidinėjau, tu tiesiog viską supranti per daug asmeniškai.

• Aš tavęs neskriaudžiu - tu pati:s save skriaudi.

Ataka

• Tu visada kelti dramas, su tavimi neįmanoma normaliai kalbėtis.

• Iš nieko kuri problemą. Tau reikia pagalbos, nes tu nuolat įsivaizduoji nesąmones.

• Tu tiesiog nori būti auka, kad visi tavęs gailėtųsi.

• Jei būtum geresnis žmogus/žmona/darbuotojas/partnerė/sūnus/Zelenskis, aš taip nereaguočiau.

Aukos ir skriaudėjo vaidmenų sukeitimas

• Tu mane išprovokavai, todėl taip sureagavau!

• Dėl tavęs aš jaučiuosi nelaiminga:s, tu mane nuolat atstumi.

• Tu mane kontroliuoji ir neleidi būti savimi!

• Aš nesu bloga:s, tai tu mane verti taip elgtis.

• Jei tu nebūtum tokia:s pikta:s, man nereikėtų gintis.

Subscribe now

DARVO pavyzdys kasdieniame partnerių pokalbyje:

Partnerė: Man skaudu, kai tu mane žemini prie kitų žmonių.

Smurtautojas (Neigimas): Aš tavęs nežeminau, tau tik pasivaideno.

Partnerė: Tu sakei, kad esu kvaila ir niekam tikusi.

Smurtautojas (Ataka): Dieve mano, tu amžinai visada viską perdedi!

Partnerė: Aš tiesiog sakau, kad mane tai žeidžia.

Smurtautoja:s (Aukos vaidmens pasisavinimas): O kaip man jaustis, kai tu mane nuolat kaltini? Aš stengiuosi dėl mūsų, o tu visada nepatenkinta!

Kaip elgtis atpažinus DARVO?

Pirmiausia - neįsitraukite į emocinį ginčą. Smurtautojo:s tikslas yra sukelti sumaištį ir priversti jus gintis. Vietoje to laikykitės faktų ir nepasiduokite provokacijoms. Jeigu situacija yra susijusi su darbu ar teisiniais klausimais, stenkitės turėti raštiškus įrodymus, pvz., el. laiškus, susirašinėjimus, o smurto namie atveju ir garso įrašus.

DARVO veikia tuomet, kai pradedama abejoti savimi. Ši taktika naudojama ne dėl jūsų kaltės, o dėl kito žmogaus noro išvengti atsakomybės, todėl išlaikyti sąmoningumą ir neabejojimą savo tiesa yra be galo svarbu. Ir, be abejo, jei tai naudojama prieš jus sistemingai (pvz., šeimoje ar darbe), prasminga būtų pasikalbėti su psichoterapeutu ir/ar teisininku.

Kaip DARVO nesupainioti su tiesiog piktu žmogumi?

Kartais gali būti painu, nes tikra tiesa - egzistuoja ir tiesiog prastas bendravimas. Tačiau prastas bendravimas gali būti nesusikalbėjimas, negebėjimas valdyti emocijų ar silpni bendravimo įgūdžiai, kai tuo tarpu DARVO yra manipuliacinė strategija.

Pagrindiniai skirtumai:

DARVO

• Apima aiškų modelį: neigimą, puolimą ir aukos-skriaudėjo sukeitimą vietomis.

• Skirta išvengti atsakomybės.

• Turi tikslą sumenkinti kito žmogaus patikimumą ir priversti abejoti savimi.

• Dažnai pasitaiko smurto, priekabiavimo ar toksiškų santykių kontekste.

• Pasikartoja kaip įprastas modelis - asmuo tokiu būdu nuolat vengia atsakomybės.

Tiesiog blogas bendravimas

• Gali pasireikšti kaip pertraukinėjimas, nesiklausymas, emocingas atsakas, bet neturi sistemingos manipuliacijos struktūros.

• Paprastai nėra sąmoningas bandymas sumenkinti kitą asmenį ar išvengti atsakomybės.

• Gali nutikti bet kokiuose santykiuose (dėl negebėjimo valdyti emocijų ar prastų bendravimo įgūdžių).

• Labiau pavienis atvejis, kai žmogus sureagavo netinkamai, bet vėliau prisipažino klydęs.

Skaitykite: Tu nestabili, gerk vaistus.

Gyvenimiškas pavyzdys:

DARVO: Man buvo labai nemalonu, kai tu mane atvirai įžeidei prie kitų.

Smurtautoja:s: Aš nieko blogo nesakiau (neigimas). Tu visada ieškai problemų (ataka). Be to, dabar aš jaučiuosi puolama:s, tu visada mane kaltini (aukos vaidmens perėmimas).

Tiesiog blogas bendravimas: Man buvo labai nemalonu, kai tu mane atvirai įžeidei prie kitų.

Prastai bendravęs žmogus: Tikrai? Atsiprašau, nesupratau, kad priverčiau tave taip pasijausti.

Jei žmogus, susidūręs su kritika, nuolat neigia savo veiksmus, puola kitą ir vaidina auką, tikėtina, kad jūs turite reikalų su smurtiniu elgesiu. Jei tiesiog reaguoja nemaloniai, bet po kurio laiko gali pripažinti savo klaidą ar jaučiasi kalta:s - tai blogo bendravimo apraiškos. Tačiau bet kokiu atveju prasto bendravimo reikalingumą jūsų gyvenime lygiai taip pat verta apsvarstyti, o vienintelis tikrai teisingas matas nemaloniose situacijose yra jūsų asmeninės ribos - ar žeidžia jus tai ir kaip smarkiai.

Edukacinį turinį kuriu nemokamai visiems. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savanoriškai. Ačiū, kad skaitote!

Pasirinkus mokamą versiją jūsų laukia dovana: kenkiančių žmonių revizija.

Read more

Gal jis nėra toks blogas, kaip tau atrodo.

Tu turėtum džiaugtis, kad apskritai turi darbą.

Jeigu susidūrus su gyvenimą apsunkinančiais žmonėmis ir jų kuriamomis situacijomis teko savo aplinkoje girdėti šias iš pirmo žvilgsnio nekaltas ir daugumai iš mūsų pažįstamas frazes, noriu pristatyti jums su kuo čia susidūrėte - tai nuodingas pozityvumas. Jo metu žmonės ieško šviesiųjų bjauraus bendravimo pusių, tačiau kenkiantis santykis nuo to nei sumažėja, nei kur nors dingsta, nei, juo labiau, išsisprendžia. Trumpai tariant, šviesiosios pusės tamsoje ieškotojai ar siūlytojai subtiliu, maloniu ar net gero linkinčiu būdu siūlo užsičiaupti ir nustoti skųstis apie blogą elgesį su tavimi.

ŠVIESIOSIOS PUSĖS PUSĖS

Šviesioji pusė yra toksiško pozityvumo forma, padedanti žmonėms išvengti skausmo ir/ar emocijų pripažinimo. Siūlymas pažvelgti į reikalą pozityviai sumenkina žmogaus išgyvenamus sunkumus, o šviesios pusės siūlytojui tai neretai yra tiesiog būdas išvengti tvarkymosi su realiu klausimu ar patiriamu diskomfortu matant kito skausmą. Nors paviršiuje pozityvo paieškos dažnai atrodo kaip palaikymas ir paskatinimas, siūlymas ieškoti šviesios pusės dažniausiai tik užgniaužia sunkių išgyvenimų patirtis.

Jeigu kažkas sako, kad prastuose santykiuose turėtumėte dėl kokių nors priežasčių jaustis ir truputį dėkinga:s, jums, paprastai tariant, sako, kad susirūpinimas dėl blogo elgesio su jumis yra neteisingas, o iš santykio turėtumėte norėti mažiau nei jaučiatės verta:s. Primenu, kad dar visai neseniai mes naudojome tokią nuodingo pozityvumo išraišką kaip “tavo vyras bent jau negeria ir tavęs nemuša”. Ir šiandien norėti mažiau kol kas (deja) daugumai vis dar užrašyta ant kaktos.

Pasak santykių ir emocinės sveikatos ekspertų, šviesių pusių dažniausiai ieškome turėdami tikrai gerų ketinimų ir tai darome be galo dažnai. Tačiau raginimas įžvelgti ką nors gero, pavyzdžiui, realiai esantiems smurtiniuose santykiuose, gali turėti tragiškai liūdnų pasekmių - siūloma neegzistuojanti šviesioji pusė žmogų kartais nubloškia į dar nepažintą vienišumo ir bejėgystės dugną.

Kvietimas žvelgti į šviesą paskendusiam šūdų krūvoj yra toksiškas pozityvumas

Siūlymas ieškoti šviesios pusės išgyvenantiems sunkumus yra gaslaito forma. Tokie pasiūlymai gali būti siaubingai varginantys, nes netiesiogiai reiškia, kad besidalinantys savo sunkiais išgyvenimais yra patys kalti dėl to, kad užstrigo praeityje, patys renkasi būti negatyviais ir nedėkingais, patys sau yra kupini beviltiškumo ir niūrumo.

Šviesioji pusė taip pat įgalina smurtautojus:as, įtikinėjančius:ias, kad jeigu jų kankinamas žmogus pralinksmėtų, tuomet jų santykiai pasitaisytų. Visa tai baigiasi tuo, kad išgyvenantys smurtą žmonės nuolat kvestionuoja savo realybę ir svarsto, kad visos jų problemos yra jų pačių kaltė, nes tai jie yra negatyvūs, nedėkingi, ciniški ar net isteriški.

Optimizmas iš esmės yra sveikas ir puikus dalykas, tačiau priverstinis pozityvumas užgniaužia pagrįstus ir realius sunkumus. Tai ypač populiaru tokiose kaip mūsų bendruomenėse, kuriose žmonės neturi gebėjimų arba tik mokosi kalbėtis apie emocinį skausmą ir patirtas traumas. Pavyzdžiui:

• Niekas nevyksta be priežasties (patiriamos kančios nuneigimas, sumažinimas).

• Kam tas negatyvas! (gėdinimas, kad patiri emocijas).

• Gali būti ir blogiau; Man/jai buvo blogiau (kančių lyginimas vietoje esamos įvardinimo).

Jeigu jūsų artima:s išgyvena smurtą, šviesių pusių paieškojimas gali itin vilioti, tačiau dažniausiai tai nei naudinga, nei kažkaip padeda. Išgyvenantiems bet kokios rūšies smurtą (darbe, namie, kitose aplinkose) emocinis glostymas didelės naudos neatneša. Žmogui labiausiai reikia jo patirčių priėmimo, supratimo ir palaikymo toje situacijoje, kurioje jis realiai yra.

Subscribe now

Smurtautojų siūloma šviesioji pusė

Tuo tarpu smurtautojai:os profesionaliai manipuliuoja kito žmogaus pasaulio suvokimu, o šviesioji pusė yra vienas iš subtilesnių įrankių. Vietoje tiesioginio gaslaito (kai atvirai neigia tavo realybę), jie:os naudoja patobulintą realybės iškreipimo versiją bei fokusuojasi į pozityvumą ir dėkingumą, o tai verčia patiriančius:ias smurtą smarkiai kvestionuoti savo negatyvias emocijas. Pradedi tikėti, kad esi kažkodėl per daug kupina:s negatyvo ir nedėkingumo, o kaltės jausmas dėl to tik didėja. Tuo pačiu išsikreipia realybė, smurtas atrodo kaip kažkas mažo, nesvarbaus ar kaip asmeninė nesėkmė stengiantis išlikti pozityviu:a ir draugišku:a. Palaipsniui didėja izoliacija - jeigu draugai ar šeima taip pat nuolat siūlo ieškoti šviesių pusių, ilgainiui natūraliai pradėsi jaustis negirdima:s ir atsitrauksi nuo bendravimo. Visa tai pasitarnauja smurtautojui:ai gana nepastebimai išlaikyti žmogų smurtiniame santykyje tuo pačiu dar ir palaikant aplinkiniams.

Šiek tiek smurtautojų šviesiapusinimo klasikos:

• Ko čia nervuojies, taigi tau viskas ant lėkštutės padėta.

• Aš dėl tavęs tiek daug paaukojau, negi tau sunku jausti bent kiek dėkingumo?

• Tu turėtum džiaugtis, kad tau tokį vaiką/gyvenimą/galimybes padovanojau.

Skaitykite: Tai kodėl tu neišeini, jeigu taip blogai?

Šviesioji pusė tavyje: savigaslaitas

Įvairių rūšių smurtinius santykius patyrę žmonės gana desperatiškai ir patys ieško šviesių pusių, taip tiesiog anuliuodami savo blogas emocijas:

• Aš per jautriai reaguoju.

• Aš turėčiau būti dėkinga:s už tai, ką turiu.

• Galbūt tai gyvenimo pamoka, kurią turiu išmokti.

• Kančia - didesnio plano dalis, šita patirtis mane sustiprins, tapsiu nenugalima:s.

Visa tai gerokai apsunkina galimybes palikti smurtinę situaciją ar aplinką, nes išgyvenančios:tys nepagarbius santykius nuolatos jaučiasi kalti:os dėl savo pačių skausmo.

Mes patys save užsišviesiapusinam tokiais pamąstymais kaip “kas manęs nenužudo, padaro stipresniu”. Ne, kas tavęs nenužudo dažniausiai tave paverčia traumuotu, nervuotu, turinčiu emocijų valdymo problemų ir ne visada gebančiu adekvačiai bendrauti su kitais ar oriai išbūti pačiam su savimi. Savo stora skūra storaskūriams garsiai didžiuotis yra gerokai lengviau nei pripažinti, kad teko pabūti juos žiauriai žalojančioje aplinkoje. Tuomet tektų būti silpnam:ai ir pažeidžiamam:ai. Silpnų ir pažeidžiamų (sako) niekam nereikia.

Kaip nebūti šviesiapusintoju?

Norint gebėti sveikai pažvelgti į šviesias gyvenimo puses ten, kur jos iš tiesų yra pirmiausia būtų verta priimti, suvokti, išgedėti ir pervirškinti visas savo blogas patirtis, netgi jeigu jos neatrodo taip vienareikšmiai, ryškiai blogos. Emocijos neretai daugiasluoksnės: tuo pačiu metu, toje pačioje situacijoje gali jaustis dėkinga:s ir įsiskaudinęs:usi, nusivylęs:usi ir turinti:s vilties. Smurtinės meilės atveju tas beviltiškas jausmas, kad vienu metu ir myli, ir nebegali ištverti, taip pat turėtų būti priimamas kaip būtent toks - daugiasluoksnis ir galiojantis.

Emocinis atvirumas tiek sau, tiek palaikant kitą gali atverti naujas suvokimo kokybes: vietoje “viskas susitvarkys”, išbandykite “tai yra žiauriai skausminga, nemalonu, nepatogu. Kaip galėčiau tave (save) šitoj situacijoj palaikyti?”. Viens - aš va taip šūdinai jaučiuosi (and that’s ok). Du - ką konkrečiai galiu su tuo padaryti DABAR. Nesvarbu ką, tinka ir netgi jeigu dabar užtenka jėgų tik išsiverkti su snargliais.

Jeigu kas nors dažnai jums siūlo savo rūpesčiuose matyti šviesią pusę vietoje to, kad pripažintų, jog realūs rūpesčiai yra, tai gali būti perspėjantis ženklas ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir darbovietėje, draugystėse, terapijoje. Tai ženklas, kad šitoje aplinkoje būti visiškai atviram:ai su savo sunkumais galimybių nėra ir reikėtų akyliau pasimatuoti šitos aplinkos įtaką. Ir, be abejo, įsivertinti buvimo tokiose aplinkose trukmę ar reikalingumą.

Galiausiai, visai sveika pripažinti, kad ne visi gyvenime jums bus geri: tai nereiškia, kad reikia nutraukti bendravimą su visais gyvais žmonėmis, tačiau tai reiškia, kad yra GERAI būti išrankia:u kam esi atvira:s.

Edukacinį turinį kuriu nemokamai visiems. Kviečiu prisidėti prie mano veiklos savanoriškai. Ačiū, kad skaitote!

Pasirinkus mokamą versiją jūsų laukia dovana: klausimynas pasitikrinimui ar santykiai, kuriuose jaučiatės nepatogiai, yra smurtiniai.

Read more