Man užteko mažiau nei paros susirašinėjimo su realiomis moterimis, kad pradrėksčiau trapų gimstamumo politikos fasadą ir demaskuočiau jo mechanizmą: užuot klausę, kodėl motinystė taip nuvertinta, kokią ateitį kuriame jau esamiems vaikams ir kokias sąlygas sudarome šeimoms, politikai ir dunduliai klijuoja pleistrą ant sudėtingos visuomeninės problemos ir beda pirštu į Ievą.

Dėl visko kalta Ieva.

Ieva per mažai ir per vėlai gimdo. Nenori gimdyti. Nori karjeros ir keliauti, sa-vi-rea-li-za-ci-jos – kokia egoistė. Jei Ieva turi vaikų, vis tiek kažkas su ja ne taip – arba jų per mažai, arba per daug. Ir tegu greičiau grįžta į darbo rinką.

Gimstamumo diskusijoje labai lengva pasimesti tarp skaičių, absurdiškų dažniausiai pagyvenusio amžiaus diedų kliedesių ir apokaliptinių prognozių, o paskui pamiršti, kad kalbame apie realius žmones.

Pati pastojau labai jauna. Man buvo vos 24-eri ir tuo metu jaučiau stiprų gamtos šauksmą, buvau hormonų sukeltoje afekto būsenoje, net negalvojau apie jokias išmokas ir kitas naudas iš valstybės. Todėl mane žavi dabartinės jaunos moterys – jų racionalumas, atsakomybės suvokimas.

Kitąmet tapsiu trijų vaikų mama. Man rėžia ausį, kaip veidmainiškai ir paviršutiniškai viešojoje erdvėje leptelima: „Reikia gimdyti daugiau vaikų.“

Tarsi kalbėtume apie prekes, kurias tereikėtų įdėti į krepšelį ir užsakyti su Amazone Prime.

Tarp „reikia daugiau vaikų“ ir realaus vaiko užauginimo įsiterpia nėštumas, gimdymas, bemiegės naktys, ligos, darželiai, mokyklos, būreliai, nesibaigianti buitis, santykių su partneriu išbandymai, karjeros pertrūkiai ir bent pora dešimtmečių atsakomybės už kitą žmogų.

Nėštumas ir gimdymas nėra logistinis tarpsnis tarp sprendimo turėti vaiką ir jo atsiradimo. Tai intensyvus fiziškai, o kartais ir psichologiškai moterį traumuojantis išgyvenimas, kurio pasekmių neįmanoma iš anksto numatyti. Jau nekalbu apie kūno atsistatymą po gimdymo, kuris gali trukti kelis mėnesius ar ilgiau.

Vaiko laukimas ir auginimas yra šuolis guma į nežinomybę.

O kas, jeigu vaikas gims su rimtomis sveikatos problemomis ir gimdymas baigsis ne sveiku kūdikiu, kurį po kelerių metų išleisime į darželį ir grįšime „lyg niekur nieko“ į darbus, o žmogumi, kuriam visą gyvenimą reikės mūsų pagalbos? Kas nutiks motinos karjerai, pajamoms, santykiams, miegui, psichinei ir fizinei sveikatai? Kas pasirūpins šeima, kai vieno vaiko priežiūra taps ne kelerių metų, o viso gyvenimo projektu?

Ir dar viena rizika, apie kurią gimstamumo skatinimo diskurse kalbama nepakankamai: o kas, jeigu šeima iširs?

Instagrame mane seka 7 tūkst. sekėjų, daugiausia moterys. Uždaviau joms klausimą:

Kas jusiš tikrųjų skatintų susilaukti (daugiau) vaikų?

Per mažiau nei parą gavau šimtus žinučių. Jose buvo visko: noro turėti keturis vaikus ir visiško nenoro jų turėti, nevaisingumo istorijų, baimės likti vienai, pykčio ant alimentų nemokančių vyrų ir labai konkrečių pasiūlymų. Neišvengiamai atrenku tik dalį balsų.

Lietuvoje šiuo metu beveik 17 tūkstančių vaikų gauna valstybės mokamą išlaikymo išmoką, nes iš vieno ar abiejų tėvų negauna teismo priteisto viso ar dalies išlaikymo. Nuo šių metų liepos mėnesio valstybė tokiam vaikui moka iki 185 eurų per mėnesį.

Todėl moteris, kuri sako, kad ją paskatintų patikimas, emociškai brandus partneris, nėra išranki. Ji nori kurti šeimą su žmogumi, kuris iš tiesų planuoja būti lygiaverčiu partneriu, o ne žmogumi, kuris „padeda mamai“.

Daugybė moterų pasigenda partnerių, kurie augintų vaikus lygiavertiškai. Būti tėčiu reiškia ne kartais pakeisti sauskelnes ar pasigirti draugams, kad „šiandien leidau žmonai pailsėti“. Būti tėčiu – tai pačiam (pa)stebėti, ko reikia vaikui, žinoti, kur guli jo sportinė apranga ir kada jam pas gydytoją, prisiimti atsakomybę ir mokėti ją nešti ne tik tada, kai patogu.

Mes daug kalbame apie tai, ko reikia moterims, kad jos norėtų daugiau vaikų. Bet laikas paklausti ir vyrų: ar jie nori vaikų ir kokiais tėvais jie pasirengę būti?

Žinoma, buvo labai daug komentarų ir apie pinigus. Vaikas kainuoja pinigus, būstas kainuoja pinigus, darželis kainuoja pinigus, kaip aš mėgstu sakyti, neapmokamas rūpybos darbas kainuoja sumažėjusias šeimos pajamas. Finansinis nesaugumas gali tapti labai konkrečia priežastimi atidėti arba atsisakyti dar vieno vaiko.

Prancūzijoje standartinės motinystės atostogos pirmą kartą besilaukiančiai moteriai siekia 16 savaičių. Šiandien sužinojau, kad gausiu iš valstybės tik 400,50 eurus už visą laikotarpį arba 6,58 eurus per dieną (pradėjau deklaruoti savo freelance pajamas Prancūzijoje tik šių metų balandį). :( Ačiū mokantiems prenumeratoriams, kad remiate daugiavaikę mamą! Kai užsieniečiams pasakodavau apie Lietuvoje taikomą vaiko priežiūros atostogų ir išmokų sistemą, jie žiūrėdavo į mane taip, lyg sekčiau pasaką apie socialinės politikos utopiją.

Ir vis dėlto Prancūzija yra viena iš Europos šalių, kuri ilgą laiką išlaikė gerokai aukštesnį gimstamumą nei Lietuva. Vadinasi, vien atostogų trukmės ar išmokų dydžio neužtenka paaiškinti, kodėl vienur žmonės susilaukia daugiau vaikų, o kitur – mažiau.

Paminėkime ir visas šeimas, kurios nori vaikų, bet negali jų susilaukti. Sekėjos dalijose nevaisingumo istorijomis, ir jos primena dar vieną nepatogią tiesą: ne kiekviena bevaikė šeima tokia yra dėl to, kad laisva valia pasirinko.

Gimstamumo politikoje moteris pernelyg lengvai paverčiama statistiniu vienetu, kuris gali „norėti“ arba „nenorėti“ gimdyti. Tačiau tarp šių dviejų kategorijų tarpsta nevaisingumas, sveikatos problemos, persileidimai ir daugybė kitų patirčių, kurių neįmanoma išspręsti moraliniu raginimu „reikia daugiau vaikų“.

Ir apskritai ne kiekviena moteris turi norėti susilaukti vaikų. Valstybės užduotis – sudaryti kuo palankesnes sąlygas toms poroms, kurios jų nori.

Brandusis kapitalizmas meets rekordiškai žemas gimstamumas: iš moterų tikimasi kažkaip vienu metu ir daugiau vaikų, ir greitesnio grįžimo į darbą, ir nepriekaištingos motinystės, ir karjeros, ir gražaus kūno, ir tvarkingų namų, ir emociškai stabilių vaikų, ir palaikyti puikius santykius su antra puse.

Gimdyk, bet per ilgai neužsibūk motinystėje. Dirbk lyg žmogus, neturintis vaikų, bet būk gera mama.

Ir čia atsiranda ne tik individualaus pasirinkimo, bet ir infrastruktūros klausimas.

Vienas dalykas yra pagimdyti kūdikį. Visai kitas – auginti vaiką visuomenėje, kurioje abu tėvai dirba. Kas pasiims vaiką iš mokyklos? Kas liks namuose, kai jis susirgs? Kas pasirūpins juo per atostogas? Kas nutiks motinos karjerai, kai ji trečią kartą per mėnesį ims biuletenį ar mamadienį dėl sergančio vaiko?

Valstybei reikia kūdikio, bet jam gimus kapanokimės kiekvienas už save.

Ne viena moteris rašė, kad jos tėvai kniso protą dėl anūkų, bet jų susilaukus realios pagalbos suteikti negali: patys dirba, gyvena savo gyvenimus arba tiesiog nenori įsitraukti. Ir čia į sceną grįžta senas posakis, kad vaikui užauginti reikia kaimo.

Tik mūsų kaimas išsivaikščiojo.

Šeima tapo branduoline, draugai gyvena kituose miestuose ar šalyse, seneliai dirba, kaimynų nepažįstame, o už bet kokią papildomą rūpybos pagalbą reikia mokėti. Pinigai gali nupirkti auklės paslaugas, bet daugelis moterų dalijosi negalinčios sau to leisti. Mes patys Prancūzijoje neturime šeimos, kaimo, bendruomenės. Žiauriai sunku atstoti vaikui bendruomenę – ne tik rūpintis vaiku fiziškai, bet ir nešti emocinę naštą, sukurti saugumo ir priklausymo jausmą.

Viešai deklaruojama, kad vaikai – mūsų ateitis, o šeima – visuomenės pagrindas. O realybėje motinystė ir vaikai nėra visuomenės centras ir vertybė. Tą taikliai užčiuopia man parašiusios moterys.

Politikai nori vaikų kaip ateities abstrakcijos, kaip gražaus skaičiaus demografinėje ataskaitoje, kaip būsimų darbuotojų, mokesčių mokėtojų ir karių. Tačiau kai tas vaikas iš abstraktaus vieneto tampa konkrečiu dvimečiu, kuris zyzia restorane ar triukšmauja lėktuve, arba pradinuku, kuriam reikia sudaryti spec. mokymosi sąlygas ir pasiimti iš mokyklos vidury darbo dienos, vaikas tampa trukdžiu, nepatogumu. Ne visuomenė taikosi prie esą taip pageidaujamo jaunojo piliečio, o jis turi įtikti visuomenei.

Trūksta prieinamų darželių, popamokinės priežiūros, lankstesnės darbo rinkos, infrastruktūros šeimoms, viešųjų erdvių, kuriose vaikas gali būti vaiku, o ne trukdžiu suaugusiųjų komfortui.

Kokią vertę mūsų visuomenėje turi rūpinimasis kitu žmogumi? Pasižiūrėkite, kiek uždirba darželio pedagogai ir gausite atsakymą.

Rūpinimasis yra nematoma mūsų civilizacijos infrastruktūra. Mes ja naudojamės kasdien, bet pastebime tik tada, kai ji sugenda. Ant nematomo ir prastai arba visai neapmokamo, dažniausiai moterų atliekamo rūpybos darbo laikosi visa visuomenė.

Vaikas nėra nei darbo jėga, nei mokesčių mokėtojas, nei kareivis. Jis yra žmogus, kuris daug metų neatneša jokios naudos, mes tik į jį investuojame savo laiką, pinigus, meilę ir rūpestį.

Todėl gimstamumo politiką reikėtų pradėti ne nuo klausimo, kiek vaikų reikia Lietuvai, o nuo klausimo:

Kokios Lietuvos reikia vaikui?

Pusamžiams vyrams dažnai leidžiama viešumoje pakliedėti. Dabar mano eilė.

Viena moteris pasiūlė matriarchato idėją. Ne kaip patriarchato apvertimą aukštyn kojomis, kuriame moterys tiesiog užimtų hierarchijos viršūnę ir pradėtų valdyti vyrus, o kaip kitokį visuomenės modelį – tokį, kurio centre būtų ne dominavimas, konkurencija ir ekonominė nauda, bet gyvybė, santykis ir rūpinimasis.

Požiūris į motiną, vaiką, seną žmogų ir net į planetą išduoda tą patį požiūrį į gyvybę: ar ją laikome savaimine vertybe, ar ištekliumi, skirtu naudoti?

Todėl gimstamumo krizė yra ne tik demografinis, bet ir civilizacinis klausimas.

Kokią vietą mūsų pasaulio vertybių skalėje užima gyvybė?

Moteriai reikia ne dar vieno žmogaus, kuris jai paaiškintų, kad Lietuvai reikia jos vaikų. Jai reikia visuomenės, kuri parodytų: mes iš tikrųjų norime tavęs ir tavo vaiko čia.

UTOPIJA?

Žinutė perdėtai pasitikintiems savimi pusamžiams vyrams, haliucinuojantiems su chatGPT gimstamumo tema:

Prieš grūmodami pirštu Ievai, patyrinėkite pasaulį, į kurį jos prašote atvesti vaikus.

Ar patiko tekstas?

Pavaišink mane kava ☕

Kas tave paskatintų susilaukti (daugiau) vaikų, jei iš viso svarstai tokį pasirinkimą?

Leave a comment

Greitai daugiavaikė mama Augustė

Sako, Kolumbo laivų vietiniai iš pradžių irgi nematė – jų smegenims tie laivai buvo tokie nepažįstami, kad jos atsisakė juos registruoti.

Galėčiau praverti burną ir paprašyti vyro išplauti termosą, mano artėjančio gimtadienio proga nunešti kalėdines dekoracijas į dėžę, bet aš irgi turiu įvairiausių funkcijų smegenyse: matau ir renkuosi ignoruoti. Mano vidiniai apps’ai apskaičiuoja, kiek kartų per dieną galiu kažko paprašyti vyro jo per daug nesunervindama, o prašau aš tikrai daug (vaikai prašo dar daugiau!), bet per daug elementariosios buities pas mus, kad prisikastume iki termoso ir kalėdinių dekoracijų.

Sužinojusi apie neplanuotą nėštumą, vis pagaunu save mintijančią apie savo arba vyro mirtį. Įsivaizduoju, kaip likčiau vaidentis mūsų name, bent jau kol kas nors neišplautų arbatos termoso. Kalėdos ateis akimirksniu, bala nematė tų dekoracijų, kiekvieną dieną vis mažiau apsimoka grąžinti jas į dėžę pirmame aukšte, tiesa?..

Kerpu paskutinį nagą, kai kažkas sunkus dunksteli apačioje.

Sulaikiau kvapą ir įsiklausiau.

Iš mokyklos prisimenu, kad garsas sklinda maždaug 340 metrų per sekundę greičiu. Mano atmintis visada buvo selektyvi, o tapusi mama kartais juokauju, kad susirgau ADHD. Galvoje tiek daug atidarytų langų. Ėmiau pamiršti, ką ką tik turėjau padaryti, kodėl užėjau į kambarį, ką man prieš kelias akimirkas sakė vaikas. Vis noriu į Google Scholar įrašyti: ar tėvystė gali sukelti ADHD?

Ar tuoj pasigirs verksmas? Pagalbos šauksmas? Ar tas staigus vaiko klyksmas, kuris per vieną sekundę išskiria nelaimę iš visų kitų verksmų?

Nieko. Tyla.

Taip ir nebenukerpu kairės pėdos didžiojo piršto nago. Atšipo žirklutės, o vyras kažkur nudėjo replytes.

Šiomis dienomis man vis iškyla žmonių pasakytos, į mane įsirėžusios frazės. Gal kaltinti užtemimų koridorių? Pavyzdžiui, apie mano vyrą, mūsų šeimą, mūsų namą, tvarką ir gyvenimo būdą.

Neatsiklaususi pacituosiu draugės Jurgos žinutę, tikiuosi, kad ši nesupyks:

Mūsų laimė yra pati geriausia ir didžiausia dovana mūsų tėvams ir visam pasauliui. O laimę tik patys galim pasigaminti, išsivirti su mirabelėmis puode ar dar pagal kokį savo slaptą širdies receptą.

Ar korektiška gundyti mane užsiprenumeruoti mokamai, žadant atskleisti būsimo vaiko lytį? Prancūzijoje motinystės atostogos trunka vos kelis mėnesius, nesu tikra, ar pretenduosiu net į minimalią išmoką, todėl, matyt, atėjo laikas monetizuoti tai, ką galiu.

Read more

Nepritariu šiai minčiai. Man persikraustymas į kitą šalį nėra tik geografinis veiksmas, greičiau senojo gyvenimo žemėlapio suplėšymas. Staiga nebežinai daugybės dalykų, kurie Lietuvoje buvo tokie savaime suprantami, kad jų net nepastebėdavai: į ką kreiptis ant dukros blauzdos pamačius įtartiną Laimo ligą primenantį ratilą, kokie socialiniai kodai galioja (vis dar nepriprantu, įėjusi į laukiamąjį, pasakyti visiems ten sėdintiems „Bonjour, madames, messieurs!“), kuo pasitikėti, kas esi profesiškai, socialiai, netgi kasdienybėje.

Todėl šiandien žvelgiu į save prieš metus su dideliu susižavėjimu: į Augustę, persikrausčiusią su šeima į Prancūziją, į pilną vorų ir chlamo namą be šildymo, ką tik išėjusią iš distopinio ofisinio darbo ir Lietuvoje palikusią tiek daug savaime suprantamo saugumo – babą, seses, darželį, mokyklą ir NET asmens kodą bei socialinį draudimą, jau nekalbant apie galimybę lengviau susirasti darbą.

Į mane iš šios nuotraukos žvelgianti Augustė nenutuokė, kas jos laukia.

Su metais man darosi vis sunkiau ryžtis tokiems dideliems sprendimams kaip kraustytis gyventi į kitą šalį. Gal dėl to, kad dabar turiu vaikų ir atsakau ne tik už save?

Žvelgiant į pirmuosius Prancūzijoje praleistus metus, lengviausia būtų rašyti apie biurokratiją, vertą atskiro Dantės pragaro rato (atrodo, kad pagaliau pavyko susitvarkyti visus reikalus su Sveikatos draudimu), arba nesibaigiantį namo tvarkymą. Bet šįkart noriu atsigręžti į kvantinį šuolį, kurį patyriau dvasiniame augime.

Pirmieji įsivietinimo metai man parodė, kad įsivietinimas visų pirma yra ne įsišaknijimas naujoje žemėje, o leidimas daliai senų šaknų numirti.

Iniciacija į motinystę

Praėjus vos trims savaitėms nuo mūsų atsikraustymo į Prancūziją, mano dvimetei dukrai nutiko nelaimingas atsitikimas.

Anksčiau ne viena draugė man yra davusi „komplimentą“, kad esu vienintelė draugė-mama, nešnekanti per daug apie savo vaikus. Mane net nepaaiškinamai traukdavo childfree moterys, norėdavau, kad jos būtų mano draugės. Didžiuodamasi esu dalinusis, kad motinystė nėra mano pašaukimas ir svarbiausias gyvenimo tikslas, ir aš vis tiek galiu būti geriausia mama savo vaikams. Ir tai vis dar tiesa.

Nežinau, ar yra šioje realybėje stipresnė iniciacija už tapimą mama, tėčiu? Motinystė mane transformavo nuo pirmos iki paskutinės ląstelės, ir mes, tėvai, tikrai priklausome atskirai žmonių rūšiai.

Bet iki nelaimingo atsitikimo buvau naivi mamelė. Mus visus supa tragedijos, nelaimingi atsitikimai, nereikia net klausytis žinių ar skaityti kriminalinių naujienų…

Gyvenau su naivia iliuzija, kad nelaimingi atsitikimai nutinka KITIEMS, bet mūsų šeimą jie aplenks. Mano šiais metais karčiai išmokta pamoka vis sugrąžina į dabartį – bet kokia ateities kontrolė yra iliuzija – rašydama šį sakinį regiu, kaip bet koks ateities žemėlapis byra suplėšytas į skutelius.

Aš negaliu savo vaikų apsaugoti nuo nelaimių. Motinystė yra sutikimas mylėti žmogų pasaulyje, kuriame mes neturime galios kontroliuoti to, kas jam nutiks, ir tai yra ŽIAURIAI BAISU.

Šiais metais pilnai perėjau motinos iniciaciją. Tapau mama vilke. Pirmą kartą iš tikrųjų pajutau, kokia žiauri gali būti meilės kaina: kai tavo meilė negali prisiimti kito skausmo.

Po nelaimingo atsitikimo nusiskutau plikai. Nežinau, ką tiksliai tuo metu bandžiau padaryti, bet atrodė, kad atnašauju dievams auką: štai, paimkite mano plaukus, tik daugiau neskriauskite mano vaikų.

Regiu banalų, bet taip trokštamą paveikslėlį galvoje – aš, sena motina, užauginusi visus tris! vaikus, sveikus ir gyvus, ir kokia tai laimė ir pasiekimas mūsų realybės nenuspėjimume.

Ar esate girdėję mintį, kad didžiausia mūsų visų baimė yra mūsų pačių mirtis? Nesutinku. Mano didžiausia baimė – kad tik vaikams nieko nenutiktų.

Išėjimas iš pasiekimų kazino

Kitas stiprus dvasinis lūžis man buvo savo vertės atsiejimas nuo išorės pasiekimų. 2025 metais patyriau daugokai nesėkmių ir atmetimo. 2026 metų sausį pradėjau su kiek mažiau nei 100 eur sąskaitoje.

Pasiekusi savo savivertės dugną, išėjusi iš pasiekimų kazino, ėmiau iš lėto kilti į viršų, atidžiai stebėdama, ar mano čiuptuvėliai vėl nesiekia prisitvirtinti prie kokio kito butaforinės sėkmės atributo, kokių nors skaičiukų.

Vasarį pasikviečiau save į Knygų mugę, vis dar nebūdama tikra, ar mano knyga vaikams apskritai spės pasirodyti iki jos, ir… ji išėjo 20 tūkst. tiražu!

Gegužę, nors mane pykino ir dėl pirmojo trimestro sėmiausi jėgų iš kūno kreditu, per pusantros savaitės surengiau 18 pristatymų.

Mano Instagramo paskyra išaugo nuo 500 iki 6700 sekėjų, o jau gegužę pasiekiau savo metinį mokamų Substack prenumeratų tikslą – nors tuo metu, kai jį užsibrėžiau, buvau įstrigusi ties 20 ir mano susigalvotas tikslas atrodė nerealus.

Ir štai čia atsiranda paradoksas.

Nesakau, kad rezultatai nesvarbūs. Vis įsižnybdavau sau pasirašinėdama savo knygą vaikams ar gaudama apie ją atsiliepimą, pagaliau išgyvenau tiek metų myluotą ir išsvajotą tapimą popierine rašytoja! Neseniai sužinojau, kad knygos ištrauka pateko į antrokų vadovėlį.

Tik dabar pirmą kartą mokausi neleisti pasiekimams tapti mano vertės įrodymu.

Nebelakstau paskui moteris, kurios neinvestuoja į draugystę su manimi

Prieš kraustydamasi į Prancūziją, girdėjau iš kelių žmonių: „Pamatysi, daug tavo draugysčių nubyrės.“ Ilgai maniau, kad ryšiai, kuriuose turiu bėgioti paskui žmogų, laukti jo dėmesio ir spėlioti, ar jam vis dar rūpiu, yra kažkokiu fucked up būdu gilesni. Tik dabar supratau, kad tai greičiau pažįstamas nerimastingumo modelis, o ne artumo gylis.

Suvokiau, kad man reikia palaikymo – ir tai nėra charakterio trūkumas ar per didelis poreikis kitų pritarimui. Palaikymas yra viena mano meilės kalbų. Todėl nebenoriu savęs įtikinėti, kad man užtenka trupinių. Noriu draugysčių, kuriose nereikia nuolat įrodinėti, kad esu verta vietos kito žmogaus gyvenime.

Išsiplečiu daugiau šiame tekste:

ĮSIVIETINIMAS TĘSIASI…

Vis dažniau pagaunu save tiesiog priimančią realybę tokią, kokia ji yra: namą, kuris niekada nebus iki galo sutvarkytas, prancūzišką biurokratiją, kurios niekaip neįsprausi į jokią logiką, savo vaikus, kurių neįmanoma apsaugoti nuo visko, neplanuotą nėštumą (šitas kaip reikiant pakratė)…

Galbūt atradau slaptą sėkmės ir laimės receptą?

Vis mažiau stengtis kontroliuoti savo gyvenimą ir vis daugiau tiesiog jame būti . Vis dažniau noriu būti ten, kur esu, ir pažiūrėti, kas iš to išaugs.

Pabaigai, draugės atsiųsta ir įkvėpusi Vaidoto iš The Roop citata:

Jei nenori prisišti, bet tau patinka mano tekstai, gali paremti ir per Buy me a coffee.

Kokiame jūs dabar laikotarpyje? Kas jumyse gyva?

Siunčiu daug meilės!

P.S.

Nebeišsiplėčiau apie daržą, bet jis šiemet tapo viena iš mano šventovių ir dvasinių praktikų. Gaminant salotas iš savo nuo sėklytės išmyluotų daržovių, vis dar užplūsta euforija ir stebuklo pojūtis. Mūsų realybė yra tokia magiška ir man tai kasdien primena nokstantys pomidorai, agurkai ir baklažanai.

Leave a comment

Jeigu vis dar lauki ypatingo ženklos iš išorės, kad pagaliau atsisėstum ir pradėtum rašyti knygą, užsirašytum į piešimo pamokas, pradėtum dainuoti, šokti ar išdrįstum dalintis savo kūryba su kitais, tebūnie šis tekstas yra tavo lauktas ženklas, kad reikia nustoti laukti ženklo.

O gal priešingai – tau visai nereikia dar vieno motyvacinio postūmio. Praskleidęs savo vidų, regi išdegusią dykrą ir galvoji: „Aš nebeturiu ko duoti pasauliui.“

Been there – šiuo tekstu atliepsiu ir suteiksiu gairių.

Rugpjūčio gale man sukaks 33-eji. Ta proga sukūriau nuolaidą savo metinei prenumeratai, kuri suteikia prieigą prie 50 tekstų archyvo, Rašymo klubo sesijų + padovanosiu tau savo knygą vaikams „Žiurkėnytė Gilė ir jos pirmoji žvaigždė“ su palinkėjimu.

Get 15% off for 1 year

Read more

Beveik nieko nerašiau, daugiausia fotografavau akimis, nebandžiau kūniškų patirčių iš karto paversti turiniu.

Ar pamenate, kai 2023 metais viešojoje erdvėje kilo nemažai diskusijų apie moterų stovyklas?

Tik šiais metais pirmą kartą savo kūnu patyriau jų magiją (širdimi, kūnu ir siela rekomenduoju Ievos Amalos vedimą). Bet dar 2023 metais, nors pati niekada nebuvau tokioje stovykloje, jaučiau norą jas apginti, kažkur giliai jutau – negaliu kritikuoti to, ko nesu patyrusi.

2023 metais Dovilė Filmanavičiūtė rašė:

Aleliuja! Kažkam staiga iškilo klausimas, ar moralu socialiai ir emociškai pažeidžiamoms moterims parduoti sapną, kad už keletą šimtų eurų moteriškumo ir dar kokio ten velnio stovyklose, magiškai sugyja vis dar vaikiškos sielos žaizdos, o apgriuvęs asmeninis ir profesinis gyvenimas šauna į sėkmės orbitą! Laba diena, kur jūs buvot vakar?

Nepažįstu Dovilės, bet nuoširdžiai ir jai linkiu kada nors patirti nepažįstamų moterų bendrystę.

Ne tam, kad pasikeistų jos nuomonė, o kad pamatytų, jog už visų galbūt keistai skambančių žodžių – „procesai“, „energija“, „ritualai“, „moterų ratas“ – kartais slepiasi ne pažadas stebuklingai išgyti, o labai sena žmogiška patirtis – būti pamatytai, paliudytai kitų moterų.

Atvažiavus į „Mamą žemę“ / Molinukus (Laičiuose), tris dienas vaikštant basomis, maudantis upėje ankstesnis gyvenimas pradėjo tolti. Telefonai, darbai, pareigos, nuolatinis skubėjimas ir bandymas viską kontroliuoti pamažu prarado savo galią. Atrodė, kad grįžtame į kažką labai seno – į ryšį su žeme, kūnu, gamta ir viena su kita.

Galbūt todėl moterų susibūrimai iki šiol kelia tiek daug įvairių reakcijų. Gyvename laikais, kurie mus labai nutolino nuo natūralios prigimties, nuo bendruomenių. Moterų nebedegina laužuose, tačiau kažkur giliai kolektyvinėje atmintyje dar rusena sena baimė prieš moterį, kuri turi savo balsą, pasitiki savo intuicija, renkasi laisvę ir daro įtaką aplinkiniams.

Šis tekstas – apie tai, kas nutinka, kai moterys viena kitą iš tikrųjų pamato. Apie nuogą kūną, kurio ilgai gėdijausi. Apie tėtį, kurio ieškojau sapnuose, mane vis užplūstančios vidinės tuštumos šaknį, nėštumo baimes ir kitus download’us.

Read more

ar mane vis dar mylės, jei būsiu neproduktyvi ir nieko nedeliverinsiu?

Per pastaruosius metus daug rašiau apie savivertę – apie mokymąsi nebesieti jos su pasiekimais ir įsiklausymą į intuicijos ir širdies kuždesius. Vis iš naujo įsitikinu, kad tos pačios temos sugrįžta spirale – tik jau iš kito aukščio, patirties ir kito savęs versijos taško.

(Šiame tekste rašau apie buvimą kokono būsenoje – tarp to, kas jau mirė, ir to, kas dar tik gimsta. Apie kontrolės paleidimą ir leidimą sau būti neproduktyvia, įsiklausymą į kūną. Jei šiuo metu irgi jautiesi tarsi tarp dviejų pasaulių – galbūt šis tekstas Tau.)

Read more

Pasidalinusi savo biurokratijos Prancūzijoje Santa Barbaromis, gaunu iš jūsų palaikančių žinučių ir švelnaus nusistebėjimo, kaip aš galiu lauktis tokioje nežinomybėje, kad jūs jau būtumėte pasidavusios.

Šis trečiasis nėštumas (iš tikrųjų ketvirtasis, nes 2021 m. šeštą savaitę persileidau), nors fiziškai tikrai ne iš lengvųjų, man dabar yra pats ramiausias iš visų (taip tikrai nesijaučiau tą akimirką, kai sužinojau, kad neplanuotai pastojau).

Pirmą kartą jaučiu daugiau ramybės dėl savo karjeros ir gyvenimo pasirinkimų. Nebeapgaudinėju savęs, žinau, kad su trimis vaikais turėsiu dar mažiau laiko sau ir rašymui, bet kartu jaučiu, kad mano vidinė „daug dėmesio reikalaujanti meilužė“ nagais ir dantimis vis tiek išsireikalaus to laiko, kurio jai reikia. Šią frazę pasiskolinau iš šios Florence Given tinklalaidės. Ar jūs irgi turit tokią high maintenance mistress?

Šiuo metu nedirbu samdomo darbo, ir galiu leisti savo kūnui atsitraukti, pailsėti. Pavyzdžiui, vakar dėl migrenos baigiau visus darbus apie antrą valandą dienos ir galėjau prigulti. Tiesa, trimetė šalia visai nenorėjo miegoti, bet vis primenu sau neperkėlinėti perfekcionizmo į poilsį – ilsėtis NE-TO-BU-LAI.

Iš Prancūzijos greičiausiai negausiu jokių išmokų, nes čia pajamas pradėjau deklaruoti tik nuo 2026 metų balandžio, bet mokausi savo savivertės nebesieti ir su pinigais.

Toliau – tekstas tik mokantiems prenumeratoriams apie 2018 metais mane ištikusį miego paralyžių ir prenatalinę (nėštumo) depresiją.

Read more

Per žinias kalbėjo apie virš Europos susiformavusį karščio kupolą, kuris tarsi dangtis uždengia ištisus regionus, neleidžia orui judėti ir diena po dienos kaupia karštį.

Nenumaniau, kad kartu su juo į paviršių iškils tiek daug emocijų, kurias slopinau, nes tris mėnesius mane siaubingai pykino dėl nėštumo ir ilgą laiką gyvenau tarsi „energijos taupymo režimu“ – atidėdama susijungimą su savimi, nes svarbiausia atrodė per sukąstus dantis ir įtrauktą šiknaskylę tiesiog išgyventi dar vieną dieną. Manyje buvo susiformavęs savotiškas aukšto slėgio laukas: jausmai kaupėsi viduje taip pat, kaip karštis kaupėsi virš Europos. Ir kai išorinis karštis sutapo su vidiniu, manyje ėmė kilti audra – griausmas ir žaibai pagaliau rado kelią į paviršių.

Šią savaitę pamačiau save tarsi „Back to the Future“ filme – pamenat tą sceną, kai Marty McFly pradeda trintis iš nuotraukos ir iš paties kadro, nes jo tėvai neįsimyli per išleistuves?

Nepastebimai pradėjau nykti iš savo pačios gyvenimo dėl virtinės susimažinimų ir prisitaikymų, kuriais bandžiau išlaikyti visų kitų pasaulius stabiliai veikiančius.

Rašymas jums man yra šventė. Kiekvieną kartą pamačiusi, kad užsiprenumeravote mano tekstus mokamai, pajuntu didžiulį dėkingumą. Jūsų palaikymas leidžia man rašyti drąsiau, nuoširdžiau ir skirti daugiau laiko tam, kas man iš tiesų svarbu. Ačiū, kad remiate mano kūrybą. Rašykite, klauskite, komentuokite ir dalinkitės – man labai rūpi, kad šie tekstai būtų žadinantys ir augtų kartu su mumis.

Read more

Beveik niekada nerašau miego sąskaita, bet šiam tekstui padariau išimtį – rašau nuo ketvirtos ryto šlapiais skruostais nuo ašarų. Nesitikėjau, kad kitas Substack’o tekstas bus apie dalyvavimą nepažįstamų žmonių vestuvėse, nes kaip dvi dienos su niekada anksčiau nematytais žmonėmis, draugų, kurie nėra tavo draugai, kompanijoje gali taip sukrėsti, kad prabudusi paryčiais gulėtum lovoje ir verktum?

Read more

Pagal mano teoriją 1976 metais, kai plastikas tapo labiausiai
paplitusia medžiaga iš visų esamų, žmonija prarado grožio nuojautą.
Sally Rooney, „Gražus pasauli, kurgi tu“

Šį tekstą mintyse rašau jau daugiau nei dešimtmetį. Man buvo penkiolika, kai 2008 metais vaikystės žaidimų aikštelės vietoje išdygo Vilniaus prokuratūros pastatas, daugelio vadinamas tiesiog Kubu. Suprantu, kad dėl jo estetikos galima ginčytis, tačiau man jo atsiradimas tapo lūžio tašku, kai pirmą kartą pajutau, jog architektūra gali žeisti ir pastatas gali būti ne tik fonas žmogaus gyvenimui, bet ir kažkas, kas išstumia, atima, nutraukia ryšį su vieta.

Mano vaikystė nebuvo persisunkusi grožio, nes grožis paprasčiausiai nebuvo laikomas būtinybe. Jei vaikystę reikėtų apibūdinti spalva – ji vienareikšmiškai būtų pilka – apsilupę daugiabučių rajonai, pilkas asfaltas, pilkas mokyklos fasadas, gelžgaliai, požeminės perėjos atliko savo funkciją, bet nedžiugino akies. Ilgainiui tarsi pati išmokau slopinti grožio poreikį, o gal net nebuvau susimąsčiusi, kad tokį iš viso turiu. Sąmoningai nereikalavau iš mane supančios aplinkos grožio.

Tik atsikrausčiusi į mūsų šimtametį namą Prancūzijoje su ąžuoliniais rankų darbo baldais, netoli Art Nouveau architektūra garsėjančio Nancy miesto, pajutau, kad kažkas manyje po truputį bunda.

Ir tada man kilo klausimas, kuris jau daugelį metų neduoda ramybės:

Ar pasaulis iš tiesų tapo negražesnis? O gal mes tiesiog pripratome gyventi aplinkoje, kurioje grožis yra laikomas antraeiliu dalyku?

Kai pamačiau šį geologinį pjūvį Nancy mieste, mane ištiko fantominis skausmas ir jau tada žinojau, kad turiu pagaliau sėsti ir parašyti šį tekstą. Šiame pjūvyje matau du pasaulius, skirtingus civilizacijos sluoksnius. Apačioje kairėje – pasaulis, kuriame grožis buvo neatsiejamas nuo funkcijos. Viršuje kairėje – pasaulis, kuriame funkcija išmoko gyventi be grožio ir tarsi naujas sluoksnis būtų uždengęs, prarijęs ankstesnį.

Read more

Kaip įveikti kūrybinį / rašymo bloką?

Pastebiu, kad apie kūrybinius blokus dažnokai atsiliepiama taip, tarsi tai būtų techninis gedimas, lyg kažkur smegenyse užstrigusį mechanizmą reikėtų sutepti disciplina, rutina, produktyvumu ar nauju ryto ritualu.

Nesakau, kad visa tai, ką išvardijau, neveikia – Rašymo klubas gimė iš noro kas savaitę atriekti bent po kelias valandas rašymui kartu su bendraminčiais, iš noro susikurti rutiną ir atskaitomybę. Ne vieną Substack’o tekstą parašiau būtent per Rašymo klubo sesijas, kurių metu esu išsikėlusi taisyklių:

• stengiuosi neiti į soc. tinklus;

• nieko negūglinti;

• padėti telefoną kuo toliau nuo kompiuterio;

• atleisti sau ir apgaubti save švelnumu ir atjauta, jei nepavyksta laikytis aukščiau išvardytų taisyklių.

Visgi šiame tekste drąsiai pažvelgsiu ne į kūrybinio / rašymo bloko simptomus, o į jo šaknį. Nemėgstu daugžodžiauti, bet tekstas išėjo toks ilgas, kad teko jį skelti į dvi dalis.

Antrojoje dalyje pasidalinsiu ir keliomis mane įkvėpusiomis knygomis bei tinklalaidėmis. Pavyzdžiui, viena iš jų prisidėjo prie to, kad 2025 metų rugsėjį ėmiau kelti turinį į soc. tinklus. Visgi labiausiai man šiame tekste norisi kalbėti ne apie metodus, o apie gilesnę kūrybinio / rašymo bloko priežastį.

Įdomu, kad pats žodis blokas savyje talpina priešybes – jis reiškia ir kliūtį, ir jungtį, net sąjungą, kaip statybinį vienetą, iš kurio kažkas susideda; tarsi vienu metu kalbėtų ir apie tai, kas atskiria, ir apie tai, kas jungia.

Rašymas jums man yra šventė. Kiekvieną kartą pamačiusi, kad užsiprenumeravote mano tekstus mokamai, pajuntu didžiulį dėkingumą. Jūsų palaikymas leidžia man rašyti drąsiau, nuoširdžiau ir skirti daugiau laiko tam, kas man iš tiesų svarbu. Ačiū, kad remiate mano kūrybą. Rašykite, klauskite, komentuokite ir dalinkitės – man labai rūpi, kad šie tekstai būtų žadinantys ir augtų kartu su mumis.

Read more

Išėjimas iš samdomo darbo Donatai neįvyko kaip staigus, dramatiškas lūžis – tai buvo ilga paieškų ir bandymų grandinė, vedusi per skirtingus etapus. Šiandien ji solo verslo nelaiko nei „aukštesniu lygiu“, nei universalia išsipildymo forma – tai tiesiog kita žaidimų aikštelė su savomis rizikomis, įtampa ir laisvėmis. Kai kuriems žmonėms ji tinka, kitiems – ne, ir tai nėra nei sėkmė, nei nesėkmė.

Tačiau šis pokalbis nėra tik apie solo verslą. Kalbamės ir apie transformatyvią rašymo galią – nuskamba graži Donatos mintis, kad „sąsiuvinys yra tavo tęsinys“. Po šio pokalbio, tikiu, kad įsikvėpsite sugrįžti prie rašymo, nes su kalba ir rašymu, kaip Donata teigia, visi turime labai asmenišką santykį.

Įdomu, koks jūsų santykis su darbu – samdomu, solo verslu ar kažkuriuo variantu in between?

Leave a comment

1980-aisiais neuromokslininkas Benjamin Libet pirmą kartą laboratorijoje užfiksavo, kad smegenys „apsisprendžia“ dar prieš žmogui sąmoningai suvokiant savo sprendimą.

Eksperimento metu žmogus sėdi laboratorijoje, žiūri į laikrodį ir bet kurią akimirką turi spontaniškai pajudinti pirštą arba riešą. Tuo metu EEG elektrodai fiksuoja smegenų aktyvumą, o pats žmogus prašomas nurodyti akimirką, kai pirmą kartą pajuto, kad nusprendė sujudėti.

Maždaug pusę sekundės prieš judesį smegenyse atsirasdavo vadinamasis readiness potential – pasirengimo veiksmui signalas. Tačiau sąmoningą sprendimą žmogus pajusdavo gerokai vėliau.

Tai reiškia, kad tai, ką mes vadiname sprendimu, sąmonėje atsiranda jau po to, kai kažkas mumyse, yra pradėję veikti, ir todėl susidaro nejaukus įspūdis, kad sąmonė nėra veiksmo šaltinis, o veikiau jo komentatorė, kuri vėluodama kuria nuoseklią istoriją apie „mano pasirinkimą“, nors tas pasirinkimas jau seniai pradėtas kažkieno kito?

Mane šis eksperimentas sutrikdė egzistenciškai, nes kažką panašaus kadaise jau buvau patyrusi pati.

Tai – ne reklaminis triukas. Labai bijojau dalintis šiuo tekstu, kad žmonės manęs neatsiprenumeruotų. Toliau tekste – išūkiai, apie kuriuos ilgai tylėjau, ir plot twist…

Tai yra antra dalis teksto apie mūsų namą Prancūzijoje. Pirmąją dalį galite rasti čia:

Read more

„Pažiūrėk į mano raukšles ir celiulitą“ irgi atrodo supakuotas ir parduodamas nuoširdumas.

O čia, Substack’e, – vis dar kitaip. Rašydama Substack’ui jaučiuosi tarsi grįžusi namo.

Nebandysiu jūsų įtikinti, kad tai, kuo pasidalinsiu šiame tekste, yra 100 proc. tikra ir patikrinta. Kviečiu jus pačius tai išbandyti. Rašant šį tekstą man net kilo prajuokinusi mintis, kad dalinuosi slapta informacija, kuri nepatinka sistemai, ir man reikėtų pasisaugoti.

Nes, o dievai ir deivės, jaučiuosi lyg atradusi išėjimą iš matricos.

Per pastaruosius mėnesius taip pasikeičiau, kad pati savęs neatpažįstu. Net juokavau draugei, kad mane pagrobė ateiviai. Išsijungė nuolatinis matavimas, vertinimas, skaičiavimas, ar jau esu pakankama, ar dar spėsiu į savo traukinį.

Labai bijojau, kad atrišusi savo savivertę nuo pasiekimų iš išorės liksiu be krypties, be ambicijų, tysosiu išvertusi bambą per dienas.

Šiuo tekstu kviečiu tave leistis į požemius, į savo herojės kelionę. Toliau papasakosiu, kaip man pavyko atrišti savo savivertę nuo pasiekimų iš išorės, išsilaisvinti ir siekti iš visai kitos vidinės kertelės.

Read more

Draugė kartą pasakė: „negyvenamuose namuose visada kas nors apsigyvena.“

Tąsyk nusijuokiau.

Prieš dešimt metų užkibau ant šio namo man mesto jauko. Mes sudarėme nebylų sandorį.

Namas man duos tai, ko visą gyvenimą alkau: grožį, istoriją, priklausymo jausmą, sodą, storas sienas, antikvarinius baldus, trylika kambarių vaikui, kuris užaugo neturėdamas savo kambario, girgždančias grindis, pro langą lekiančius traukinius, baržas, plaukiančias Mozelio upe, kalvas su ant jų besiganančiomis avytėmis.

Mainais turėsiu tapti jo tarnaite.

Niekada nesu nei mačiusi, nei jutusi vaiduoklio. Artimiausias tokios patirties atgarsis man yra šiurpus močiutės pasakojimas apie jų butą Kalvarijų gatvėje, kuriame vaidendavosi. Tą yra paliudiję visi tame bute gyvenę žmonės – mano seneliai ir mama. Močiutė pasakojo, kad galiausiai neapsikentusi susitarė su kunigu, jog šis ateitų pašventinti buto.

Tačiau naktį prieš jo vizitą ji susapnavo kambarį, kuriame vaidendavosi: jame šoko daugybė žmonių, o kambario viduryje stovėjo juodbruvas vyras. Močiutė jį įvardijo žydu. Jis žiūrėjo jai tiesiai į akis ir tarė:

Toliau papasakosiu tai, apie ką ilgai nedrįsau kalbėti net artimiesiems. Ačiū, kad vis daugiau jūsų renkasi prenumeruoti mano turinį mokamai ir man kas mėnesį pastato puodelį kavos. Man tai labai daug reiškia!

Read more

Nepažįstamoji leido muziką per savo telefoną, bet ne taip garsiai, kad piktintų aplinkinius. Kai vėl atsisukau į ją, ji sugavo mano žvilgsnį ir vėl išsiviepė kaip seniai matyta giminaitė. Neatsilaikiau šypsenai ir nusišypsojau jai atgal, nes mes viena kitą atpažinome. Šmėstelėjo mintis, kad moteris trenkta, bet iš nepavojingų trenktųjų – turėjo kuoktelėjusios šventosios vaibą.

Po savaitės vėl ją susitikau. Prie šiukšliadėžės – ji tikrino konteinerių lobius ir mane išvydusi apdovanojo ta pačia nokautuojančia šypsena. Vis dar mąstau apie šią moterį. Ji man pasirodė kaip archetipo įsikūnijimas. Nemanau, kad atsitiktinumas, jog sutikau ją būtent šią savaitę, kai atkapsčiau vieną iš didžiausių savo pinigų blokų ir ėmiausi konkrečių veiksmų: parašiau žmonėms, su kuriais seniai norėjau dirbti, bet vis nedrįsau; pakėliau savo įkainius ir susiplanavau savaitės turą su knyga po mokyklas Vilniuje. Visos iki vienos mokyklos atsakė, kad manęs nori ir net pasiūlė geresnes sąlygas, nei tikėjausi.

Kartą vienoje knygoje skaičiau, kad kai imame kardinaliai keisti savo gyvenimą, kitaip tariant, peršokame iš vienos paralelinės realybės į kitą, sąlyčio taškuose susiduriame su keistais žmonėmis ar gyvūnais – jie tarsi ženklai, kad sparčiai judame į kitą paralelinę realybę.

Tie du susitikimai su moterimi stotyje ir prie šiukšliadėžės buvo…

Man vis labiau patinka rašyti tiems, kurie už tai moka. Ne dėl pinigų. O dėl to, kas tada nutinka su pačiu rašymu. Kai žinau, kad kitoje pusėje yra žmogus, kuris ne šiaip skaito, o iš tikrųjų įsitraukia, manyje išsijungia autocenzūra. Aš nebešvelninu, nebeslepiu. Toliau – labai asmeniška istorija apie lūžio tašką, įvykusį prieš kelias savaites ir apie vieną klausimą, po kurio mano kūnas davė tokį stiprų atsaką, kad supratau – prisikasiau prie savo bloko, pamačiau tai, ko nebegaliu atmatyti.

Read more

Rašau šį tekstą antrą valandą nakties.

Prieš užmigdama kartais pagaunu save galvojant: gal visi tie žmonės, kurie man čia Prancūzijoje neduoda darbo, yra mano angelai sargai – mokytojai, kurie mane kažkur kreipia?

Tik aš vis dar nesuprantu – kur?

Toliau – intymus tekstas be filtrų ir autocenzūros, todėl tik mokantiems prenumeratoriams. Iš ko mes gyvename Prancūzijoje? Neromantizuota mano realybė, ką duoda 1 000 naujų sekėjų per savaitę Instagrame ir kokio gyvenimo žaidimo lygio vis nepereinu.

Read more

Per dvi ligoninėje praleistas savaites man išsivystė klaustrofobija. Dėl infekcijos grėsmės su dukra negalėjau palikti palatos, turėjau dėvėti apsauginius drabužius, kaukę ir pirštines. Gyvenimas susitraukė iki kelių kvadratinių metrų: lovos krašto, kėdės atlošo, tualeto, monitoriaus, matuojančio vaiko pulsą. Tai meldžiausi, tai keikiau dievą. Tuo metu dar neatpažinau, kad gyvenu viename seniausių žmonijos siužetų – motinos, gedinčios dėl savo vaiko.

Dienos ir naktys susimaišė, o kūnas pamiršo, ką reiškia normaliai miegoti. Laikas ligoninėje tekėjo ne į priekį, o kvadratu: tyrimai, laukimas, gydytojų vizitai, vėl laukimas.

Visas mano ankstesnis gyvenimas susitraukė iki vieno klausimo: „Ar jai viskas bus gerai?“

O dukrai vis negerėjo.

Manyje budėjo mama vilkė – instinktyvi, urzgianti, nemieganti būtybė, pasirengusi saugoti vaiką iki visiško išsekimo. Ji reikalavo likti ligoninėje. Tačiau pliekiama kaltės, priėmiau sprendimą apsikeisti su vyru vietomis.

Išėjus iš ligoninės pagerėjo – žmonės aplink vedžiojo šunis, bėgiojo, skrolino. Tas normalumas, turint omenyje dukros būklę, man atrodė beveik nepadorus, bet vis tiek giliau atsikvėpiau – aplankė trumpalaikio palengvėjimo šešėlis.

Grįžusi namo išleidau vyresniąją dukrą į mokyklą ir pirmą kartą likau viena mūsų šaltame name be šildymo.

Išėjau į kiemą ir surūkiau vieną „Camel bleu“, nors šiaip nerūkau. Jaučiausi nei gyva, nei mirusi. Draugė yra pasakojusi, kad užklupus stipriam stresui smegenys dažnai perima senus, automatinius įpročius. Krizės akimirką mes grįžtame prie to, kas kažkada mus yra nuraminęs.

Skambutis į duris.

Eidama atrakinti durų prisiminiau, kad vyras minėjo santechnikus. Jie turėjo pradėti diegti šildymą – nuvesti jam skirtus vamzdžius iki gatvės.

Už durų stovėjo du vyrai. Vienas – apie metro septyniasdešimt penkių, trumpai kirptais plaukais, raumeningas, bet kiek kresnas, su barzdele, taisyklingų bruožų su giliomis rudomis akimis ir ryškiais antakiais. Kitas santechnikas, jo pameistrys, buvo visa galva aukštesnis, jaunesnis, pusilgiais garbanotais plaukais. Jie buvo absurdiškai gražūs, kaip nužengę iš vyriškų kvepalų ar šampūno nuo pleiskanų reklamos. Tokie žavūs, kad mano viduje, visiškai ne laiku ir ne vietoje, sutrikusi sukikeno paauglė.

Tai buvo pirmas kartas per dvi savaites, kai aš nusijuokiau. Ir kartu pirmą kartą nuo nelaimingo nutikimo pajutau, kad viskas bus gerai.

Kol žemesnis santechnikas dirbo virtuvėje, aš ploviau indus ir jutau tai, ko nebuvau pajutusi nuo pat nelaimingo atsitikimo: lengvą, beveik nepadorų gyvybingumą, sugrįžtantį troškimą gyventi.

Tai įkvėpė, bet sykiu atrodė nederama – tarsi gyvybė būtų pasirinkusi sugrįžti per anksti, dar negavusi leidimo.

Krizendama nuo minties, kad likau namuose su dviem seksuliais santechnikais, akimirką supratau, ką iš tikrųjų reiškia dažnai kartojama frazė, kad seksualinė energija yra gyvybinė energija. Kartais ji neturi nieko bendra su seksu.

Staiga atėjo suvokimas, kad šiuos santechnikus man atsiuntė deivė Baubo.

Baubo – primiršta graikų mitologijos figūra, apie kurią man prieš trejus metus papasakojo draugė Ieva ir nuo tada aš esu jos lengvai apsėsta. Baubo yra juoko, gašlumo, vaisingumo deivė, vaizduojama kaip vaginos personifikacija.

Mitas pasakoja, kad kai požemių valdovas Hadas pagrobė Persefonę, jos motina Demetra, derlingumo ir žemės deivė, iš sielvarto nustojo rūpintis pasauliu. Ji klajojo po žemę persirengusi sena moterimi, atsisakė valgyti, gerti, kalbėti. Žemė išdžiūvo, niekas nebeaugo, žmonėms grėsė badas. Pasaulis sustingo kartu su motinos skausmu.

Ir tada pasirodė Baubo.

Ji nebandė Demetros guosti išmintingais žodžiais. Vietoj to ji pradėjo juokauti, elgtis nepadoriai ir, pasak kai kurių mito versijų, pasikėlusi sijoną vulgariai žargstėsi, atidengdama vaginą.

Demetra ėmė kvatotis. Baubo neišgelbėjo Demetros per protą – ji ją sugrąžino į kūną. Tai buvo pirmasis jos juokas po dukters praradimo. Ir būtent tas juokas nutraukė stingulį: ji vėl pradėjo valgyti, o į žemę sugrįžo gyvybė.

Randama archeologinių Baubo kulto pėdsakų – išlikusios statulėlės, liudijančios, kad Baubo buvo ne tik pasakojimo detalė, o gyvo kulto figūra, susijusi su moterų ritualais ir bendruomenėmis.

Gal Baubo niekada neišgelbsti nuo skausmo. Ji tik primena, kad kūnas vis dar priklauso gyviesiems. O kartais tam užtenka dviejų santechnikų, atėjusių įrengti šildymą. Taigi, širdingai dėkoju visiems santechnikams – už tai, kad atkemša vamzdžius, sugrąžina tėkmę į mūsų namus (ir į mano kūną), o šiems dviems ačiū, kad tapo netikėtais mitologinės būtybės pagalbininkais.

Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina – antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu.

Ken Kesey, „Skrydis virš gegutės lizdo“

Grįžtu su naujienomis / senienomis – ir su knygomis 🐹

Noriu pakviesti jus prisijungti prie mano Substack’o bendruomenės ir užsiprenumeruoti mano tekstus mokamai. Visiems naujiems prenumeratoriams nemokamai išsiųsiu savo knygą „Žiurkėnytė Gilė ir jos pirmoji žvaigždė“ į paštomatą prie jūsų namų – kaip padėką už pasitikėjimą ir buvimą kartu.

Jei nenori terliotis su prenumeratomis, bet nori gauti knygą, parašyk man per feisbuką ar instagramą ir papasakosiu, kaip gali ją įsigyti.

Taip pat primenu, kad prenumeratoriai gali jungtis į net tris per savaitę Rašymo klubo laikus (antradienio ir ketvirtadienio rytais nuo 10 val ir ketvirtadienio vakarais nuo 18 val):

Rašymo klubas siūlo:
– atriekti valandą ar visas tris per savaitę tik SAU ir SAVO rašymo projektui, kad ir koks jis bebūtų. Mūsų bendruomenę dabar sudaro daugiausia moterys, bet turime ir vyrą. Rašome viską – nuo eilėraščių, dienoraščio iki medicininių tekstų, knygų vaikams ir pjesių.
– gyvus online susitikimus mažoje grupėje.
– saugią erdvę dalintis tekstais, abejonėmis, iššūkiais.
– bendruomenės palaikymą (kas yra nerealiai svarbu!)

Lauksiu jūsų,
Augustė

Justės vedimą dirbant su vidinėmis dalimis esu išbandžiusi ir pati: su jos pagalba kalbinome mano galvos skausmą, lydintį mane nuo vaikystės. Pajutau, kad pr…

Read more

Pridaviau dukrą į gimnastikos treniruotę ir užėjau į kavinę „Mimi“. Taip sutrumpintai vadiname i…

Read more