atėjus paskutinei rugpjūčio savaitei, pagaliau su vyru abu radome laiko, kai galėjome nuvykti į sodybą ir ramiai joje pabūti. Su kompais ir darbais, bet vis tiek – kartu, išskirdami laiko smagioms pramogoms gamtoje.

Subscribe now

Vieną iš tų dienų man į galvą šovė geniali mintis – numinti dviračiais iki Molėtų, ten pavalgyti ir tuomet minti atgal. Vyras pasitikrino:

-Ar tikrai to nori? Minsime valandą. Ir tuomet valandą atgal.

Pff, pamaniau – dviračiu važiuoti valandą man – vienas malonumas! Gi dviratis yra mano pagrindinė transporto priemonė Vilniuje – manęs taip lengvai neįbauginsi! Ir pradėjau ruoštis – kuisti daiktus, ieškodama kolonėlės (dabar esu itin įnikusi į The Strokes diskografiją, o su jais man ypatingai gerai minasi dviratis), traukdama gertuvę, nuriedėjusią po foteliu, vilkdama per galvą vėjo neperpučiamą striukę ir tepdamasi veidą kremu nuo saulės.

Paprastos gyvenimo situacijos, kurias
padeda sugromuliuoti psichologijos tyrimai.
Skamba įdomiai?
Tuomet kviečiu su mano tekstais pasilikti ilgiau.
Jeigu šiuo metu dėl svarių priežasčių negali mokėti pilnos sumos,
parašyk man į labas@beatati.com ir pasiderinsime tau tinkamą sumą!

Get 30% off for 1 year

Bet, žinoma, kaip visada, aš neapgalvojau papildomų dalykų: kad dalį laiko vyksime traktorių išartais vieškeliais, per balas, purvą, žvyrą ir į įkalnes. Kas nebuvo malonu ir nejuokais nuvargino. Bet, vargais negalais atsidūrėme Molėtuose, numynę 23 kilometrus, užsisakėme gardžios tom yum sriubos, šlapiais kaip skudurai drabužiais, bumbtelėjome į kėdes, ir Saulius man pasakė:

– Sunku, šiaip.

Į ką aš atsakiau:

– Bet jeigu nebūtų sunku, nebūtų ir taip smagu.

Ir tada mane ištiko eureka! momentas.

Aš supratau, kodėl mane taip erzina, kai žmonės man bando patarti – vos tik pradedu skųstis kažkokio dalyko sunkumu – kad reikia jį mesti. Nes tai gali būti labai klaidinga, daug žalos atnešanti mintis!

Jeigu tau šiandien kažkas yra sunku, jauti, kad tavo smegenys ir raumenys tiesiog verda – prašau, prieš mesdama (-s) šį dalyką, – perskaityk mano šį naujienlaiškį, nes gal jis tave privers persigalvoti.

Read more

turiu draugą, kuris, būdamas panašaus amžiaus kaip aš, per visus 15 metų, kai jį pažįstu, vis niekaip neužmezgė artimo romantinio santykio, nes vos sutikęs šaunią moterį, jis ima svarstyti: bet ar čia iš tikrųjų JI? ar galėčiau su ja sukurti rimtą santykį? Anksčiau nuolat jam patarinėdavau, įsiveldavau į ilgus pokalbius, bandydama įrodyti, kokia šauni ta moteris yra ir bandyti tikrai verta, kol, vieną kartą, pavargusi, purkštelėjau į orą savo kavą ir sakau:

– Nu tu gal juokauji! Aš jau 2 kartus spėjau ištekėti, o tu vis svarstai, ar verta eiti į antrą pasimatymą su kažkuo!

Turiu draugę, kuri jau dešimt metų skundžiasi tuo pačiu darbu. Kai ima pasakoti apie savo darbo kolegas, jų pokalbius, ofiso kultūrą, ima atrodyti, kad tuoj apsivems. Ir, būdama gera specialistė, ir be galo protinga moteris, ji vis tiek nesiryžta ir nekeičia darbo.

Savo tekstuose jungiu kasdienius klausimus,
savo gyvenimo situacijas ir išsiuvinėju tai psichologijos tyrimais ar teorijomis.
Jeigu tau tai atrodo vertinga, kviečiu pasilikti ir pasinaudoti patraukliu pasiūlymu:

Get 30% off for 1 year

Aš ir pati… kartais tiek daug overthinkinu patį paprasčiausią dalyką, kad būtų paprasčiau jau penkis kartus jį padaryti, suprasti – mano ar ne mano – ir judėti toliau, bet aš vis… nesiryžtu. Pavyzdžiui, apie savo šios vasaros kelionę į LA overthinkinau nuo sausio. Ir minčių seka nebuvo nei produktyvi, nei kažkokia labai protinga, kažkas panašaus į:

Gal nuvaryt? O gal nevaryt. Bet daug pinigų išsileisiu. Gaila. Ir viena tenai? Ar susiorientuosiu? Bet noriu improvizaciją pasibaigt. O kam jos reikia? Nu nereikia, bet smagu.

(Šiaip tai gal visai neblogas būdas būtų tvarkytis su savo overthinkinimu – tai imt ir užrašyt tas mintis, kurios ateina – tada lengva pamatyti, kaip prastai jos skamba).

Galiausiai, išvariau aš į LA ir turėjau turbūt vieną geriausių savo vasarų. Bet tai nereiškia, kad daugiau neoverthinkinsiu kitų dalykų arba šiuo metu neoverthinkinu (pavyzdžiui, mano jau vienerių metų aktualija: ar pirkti knygų lentynas ofisui? ar nepirkti? gal greitai išsikelsiu, tai kam man jos?)

Būdama Malibu, padariau šią nuotrauką, kuri labai taikliai atspindi situaciją, kurioje esame, kai overthinkiname ir mindžikuojame vietoje, galvodami, ar padaryti ar nedaryti to šuolio į nežinomybę, neužtikrintumą:

Jeigu tau tai pažįstama ir artima – mano šiandienos tekstas kaip tik tau, kuriame, tikiuosi, pasisemsi drąsos ir priemonių, kaipgi tą šuolį pagaliau padaryti – ar tai būtų nauja lentyna, kelionė į LA ar antras pasimatymas su šauniu žmogumi.

Read more

mane erzina, KAIP socialiniuose tinkluose yra nagrinėjama narcizų tema. Tiksliau – narcisistinio asmenybės sutrikimo.

Kas erzina labiausiai?

Tai, kad narcizai kažkodėl – visada kiti žmonės, gana dažnai buvę, ir visada vyrai. Ir žmogui tapti narcizu kito žmogaus akyse kartais pakanka vien tiesiog neatitikti jo lūkesčių (kas kartais yra neįmanoma ir nebūtina), padaryti klaidų (kurias darome visi), aiškiai žinoti ir komunikuoti savo poreikius (kas yra sveika) bei tvirtai pasitikėti tuo, kad kitas suaugęs asmuo bus pakankamai brandus, kad savo poreikius įvardytų lygiai taip pat aiškiai.*

Smagu, kad užsukai – tekstuose nagrinėju mūsų kasdienybę per psichologijos prizmę!
Kviečiu pasinaudoti nuolaida ir likti kartu:

Get 30% off for 1 year

*neatmetu, kad egzistuoja smurtas santykiuose, yra žmonių, kurie santykiuose elgiasi nederamai, žiauriai – smurtauja, būna neištikimi, manipuliuoja, šantažuoja, nesirūpina savimi ir tokiu būdu tai primeta kitam žmogui, yra nepatikimi. Tokių situacijų nekvestionuoju, jos yra nepriimtinos. Tačiau taip pat svarbu pripažinti, kad ne visi nepavykę, mus nuvylę ar suerzinę santykiai yra tokie. Kartais santykiai nepavyksta ir dėl mūsų pačių netinkamos komunikacijos, veiksmų, pasirinkimų. Ir ta asmeninės atsakomybės dalis, gebėjimas pamatyti ir save situacijose su kitais – man atrodo labai svarbi ir sveika, tačiau neretai praleidžiama, kai puolame kitus vadinti „narcizais”.

Apie tai savo straipsnyje lrt.lt rašė ir mano dėstytojas, VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorius Paulius Skruibis:

„Ieškodami narcizų ir bėgdami nuo jų, pradedame nebematyti savo trūkumų. Suprantama, idėja, kad gyvenimas bus paprastesnis, jei laiku atpažinsi ir atsiribosi nuo narcizų, skamba labai viliojančiai. Tačiau, o ką jeigu ne tik tavo vyras, žmona, draugas, kolega ar viršininkas, turi narcisistinių bruožų, bet ir tu pats ar pati? Gal jis ar ji linkę manipuliuoti, bet gal ne mažesnė problema yra tai, kad tu nemoki aiškiai pasakyti, ko tu nori ar nenori? Gal ne jų toksiškumas yra didžiausia bėda, o tavo polinkis jaustis auka?”

Dėl to šiandien noriu leistis į kelionę po narcisistinį asmenybės sutrikimą ar narcizinę asmenybę turinčių žmonių vidinį pasaulį – pažiūrėti, iš kur tai ateina ir kas ten vyksta.

Taip pat šiandien aprašysiu mažiau žinomą narcisizmo tipą, kuris klesti socialiniuose tinkluose, ir, kadangi jis neturi stereotipiniam narcisizmui būdingo grandioziškumo ir arogancijos, dažnai lieka nepastebimas. Greičiausiai, tau tai bus netikėta.

Kviečiu likti ir skaityti.

Read more

žmonės, nuo mažens užaugę šeimose, kur reikėjo gelbėti mamą nuo patėvio smurto, nesvarbu, kad tau yra septyneri ir tu mergaitė; kuriems reikėjo pasirūpinti, kad iš darželio grįžę broliai ir sesės turėtų ką valgyti, nesvarbu, kad tau tik aštuoneri ir tu dar neatskiri ė nuo ie; kuriems reikėjo išmokti, kaip suleisti insuliną močiutei, kad ji nenumirtų, ir nesvarbu, kad jam tik penkeri.

Savo tekstais siekiu pakurstyti tavyje įdomių minčių sūkurį, pamatyti,
koks daugiasluoksnis yra mūsų gyvenimas.
Jeigu tau pakeliui – užsiprenumeruok su nuolaida!
P.S. Jeigu negali mokėti pilnos sumos dėl svarios priežasties,
bet nori skaityti mano tekstus – parašyk į labas@beatati.com,
pritaikysiu nuolaidą pagal tavo galimybes.

Get 30% off for 1 year

Tokie žmonės tapo superherojais per prievartą – per anksti, to nepasirinkus, ir be jokios kitos išeities.

Užaugę tokie žmonės dažniausiai nė nemano nusiimti superherojaus apsiausto ar leisti subliukšti per anksti užaugintiems raumenims – ne, jie gelbėja toliau. Jie būna taip įpratę save ignoruoti bet kokiame santykyje, o labiausiai – savo ribas, suvokimą, kad esi viso labo žmogus ir tu negali visko padaryti. Šiems žmonėms lyg ant kaktos būtų parašyta:

O kas, jei ne aš???

Ir leidžiasi jie į žygius kitų gelbėti.

Rašydama šį tekstą, rašau ir apie save – esu kažkiek pažengusi savo eks gelbėtojos kelionėje (bet juokingai ironiška – studijuojanti vieną labiausiai pasiaukojančių kitų žmonių atžvilgiu specialybių – klinikinę psichologiją – čia kaip buvęs priklausomas nuo alkoholio asmuo dirbtų bare :))), dėl to šis tekstas yra ir mano mąstymo procesas, bandymas atrasti „gelbėjimo” ribas ir pliusus.

Juk tas gelbėjimas – iš pirmo žvilgsnio taip nuostabu, ar ne? (ar čia tik man?) Kai žmogus savo viešumą, žinomumą, naudoja kitų naudai, suteikdamas platformą kitų žmonių skausmui, socialinėms problemoms. Man atrodė (ir kažkiek atrodo), kad žinomi žmonės VISI taip turi daryti, bet…

o gal ne?

Read more

iš pradžių, aš galvojau: TIK NE JIS. Purvinas, paviršutiniškas, chaotiškas, negražus. Nuolat skuba ir beveik niekada neužmiega. Garsiai kalba, pervertina save ir kelia aukštus standartus žmonėms.

Žmonės sakė: pamatysi, tu jį pamilsi. Tam reikia laiko.

Jei skaitydama(s) šiuos laiškus nors kartą pagalvojai „čia apie mane" – šitas kvietimas tau.
Pasinaudok nuolaida ir gauk visus laiškus, ir tekstų archyvą.
P.S. Jeigu negali mokėti pilnos sumos dėl svarios priežasties,
bet nori skaityti mano tekstus – parašyk į labas@beatati.com,
pritaikysiu nuolaidą pagal tavo galimybes.

Get 30% off for 1 year

Rosecrans Baldwin rašė, kad Los Andželas nėra miestas, kuris pats tau prisistato. Ir jis visiškai teisus – Los Andželas nėra iš tų miestų, kurie, vos tau kyštelėjus bato aulą į jo tarpuangį, pradėtų kraipytis ir žongliruoti savo turimais turtais, kaip kokia pamaiva Roma: įmantria architektūra, gatvėse išmėtytomis kavinių kėdėmis ar miestiečių pilnomis aikštėmis. Ne. Los Andželas yra kaip turtai, suslėpti nudriskusiose kartoninėse dėžėse, išmėtytose po lauką – kiekvieną jų tu turi pats rasti, atidaryti ir nustatyti to, kas ten paslėpta, vertingumą.

„Los Andželas tave apdovanoja iki to lygio, kiek esi pasirengęs jį atrakinti. Tai yra šio miesto grožis.” Rosecrans Baldwin

Read more

tu irgi kartais jautiesi absoliučiai nenormali (-us)?

Anksčiau tai buvo mano natūrali būsena, nes nuolat iš žmonių išgirsdavau:

„nu tu paplaukusi”; „išskridusi”; „iš kosmoso”; „savotiška”; „tu rimtai tokia keista, ar tik apsimeti?”.

Čia renkasi dėmesingi žmonės,
kurie nori giliau suprasti kasdienes situacijas
ir pažvelgti į jas per psichologijos mokslo ir teorijų prizmę.
Prisijunk:

Get 30% off for 1 year

Pavyzdžiui, kaip ir tą kartą, kai atėjau masažui pas naują specialistę ir ji nusprendė su manimi pasidalinti:

„Žinot, prieš jums ateinant aš jaudinausi. Galvojau: kokia ta Beata Tiškevič? Kaip seksis jai daryti masažą? Paklausiau kolegių, kurios prieš tai jus masažavo ir jos pasakė, kad nesijaudinčiau, viskas bus gerai, kad Beata, nors ir labai išskridusi, bet faina.”

Aš taip nemaloniai pasijutau tą akimirką, tiesiog sustingau ir tik teištariau: „Oho.”, bet daugiau nei pas ją, nei į tą saloną nebėjau. Man atrodė, kad elgiuosi su personalu mandagiai ir pagarbiai (o ką dar specifinio reik daryt su personalu masažo salone?), ir tie apibūdinimai mane nustebino.

Tikriausiai, kažkas apie mane žmonėms tikrai yra neįprasto, savotiško, netikėto, nes tokie apibūdinimai mane pasiveja viso gyvenimo metu ir anksčiau aš į juos reaguodavau kaip į liudijimus to, kad man eilinį sykį nepavyko padaryti to, ko labiausiai norėdavau – būti normalia.

Tuomet stengdavausi tai kompensuoti – būti racionalia, labai tvarkinga, labai organizuota = įsitempusia ir nuolat stebinčia save iš šalies, ir kitus, kad tik elgčiausi lygiai taip pat kaip kiti, kad neatrodyčiau „paplaukusi”. Bet dabar…

Galvoju, kaip man gaila, kad tuo metu aš nežinojau to, ką žinau dabar. Ir tie žmonių komentarai iš manęs vos nepavogė labai svarbios mano dalies. Bene pačios svarbiausios!

Kai iš visų jėgų stengiausi įtikti ir niekada nebeišgirsti apibūdinimų, kad esu „paplaukusi”; „išskridusi”; „iš kosmoso”; „savotiška”; „keistoka”, aš pradėjau jausti didelį socialinį nerimą (kas yra logiška – kai nuolat kitus matai kaip potencialios grėsmės šaltinį ir skanuoji savo nesugebėjimą pritapti prie kitų – socialinio nerimo neįmanoma nepajusti) ir man prasidėjo virškinimo sutrikimai (kurie galėjo būti susiję su nuolatine įtampa ir nesaugumo jausmu, jaučiamais, kai būdavau su kitais žmonėmis).

Taigi… per plauką nepraradau savęs ir savo sveikatos!

Jeigu tu irgi kartais girdi tokius komentarus, pasijunti nenormali (-us) ir to gėdijiesi, šis mano laiškas kaip tik tau. Tikiuosi, kad perskaitęs (-iusi) jį ne tik nebesidrovėsi savo kitoniškumo, bet ir suprasi, kokią didelę dovaną tu turi, kurios negalima leisti iš tavęs pavogti.

Read more

stovėdama su A. virtuvėje ir valydama drėgnus puodelius sausu rankšluosčiu, netyčia leptelėjau:

- Antradienis yra geltonas.

Su šiais tekstais pamatysi kasdienybę
per psichologinę prizmę ir
gyvenimas taps kur kas įdomesnis.
Kviečiu pasilikti:

Get 30% off for 1 year

Ką išgirdusi ji ne tik nenustebo, bet ir pridūrė:

- Dar jis yra ruduo.

Aš šūktelėjau:

- Taip!!! Ruduo! Ir dar jis yra lapkritis.

- Dar lapkritis yra ketvirtadienis, – tarė ji.

Ir taip aš sužinojau, kad sutikau sinestezijos sesę.

Žinau, kad net ir dabar, kai kurie iš jūsų skaitydami šias eilutes, galvos: KAS PER?…, o kiti: „Būtent taip ir yra, gal nebent dėl spalio pasiginčyčiau… jis mėlynas.”

O gal… šiandien tu nustebsi, kad ne visi tai patiria! Taip, ne visi.

Sinestezija yra ypatingas būdas patirti šį pasaulį. Šis būdas pasižymi tuo, kad vienas tam tikro dalyko požymis (spalva, dydis, garsas ar prasmė) labai greitai susisieja su kitu požymiu. Pavyzdžiui, vardas Kęstas kažkam gali asocijuotis su karamelės saldumu, Antanas – priminti tiesų medžio kamieną, sausis – baltą spalvą ir pan.

Toliau šiame laiške tau papasakosiu, kaip atsiranda sinestezija, kuo ypatingas sinestetų metų matymas, dažniausiai pasitaikančias sinestezijas ir kaip tu gali panaudoti savo (ar kitų žmonių) sinestezijas savo naudai.

Read more

tas pokalbis priminė man, kodėl taip nemėgstu atsitiktinių vakarėlių su nepažįstamais žmonėmis. Kartais jie primena garsiuosius Hario Poterio saldainius – gali ištraukti karamelės skonio saldainuką, tačiau gali ir nepasisekti – ir netrukus čiaumosi kažką panašaus į vėmalus.

Tai lygiai taip pat su nepažįstamų žmonių vakarėliais – galite prapliurpti su nauju žmogumi valandą apie mėgstamas knygas, bet gali būti ir taip, kaip tąkart nutiko man…

Mano tikslas yra analizuoti kasdienes mūsų gyvenimo situacijas per psichologijos tyrimų ir teorijų prizmę – taip padedant tau auginti emocinį atsparumą. Jeigu tau pakeliui – pasilik:

Get 30% off for 1 year

Iki tol pokalbis ėjosi visai sklandžiai, man buvo įdomu klausytis pašnekovės, kai kuriais klausimais papildėme viena kitą, net prajuokinome, kai ji man pasakė:

– O kaip tu jautiesi dabar, kai, na, pradėjai būti su Sauliumi (mano vyras), jis nelabai kam buvo žinomas, o tu buvai jau tokia garsi, laidų vedėja, o dabar… jis yra toks žinomas, sėkmingas, iš Holivudo grįžęs režisierius, o tu… nebesi tokia garsi kaip anksčiau… Kaip tu dėl to jautiesi? – ir, užuojautos kupinu žvilgsniu pažvelgė į mane.*

Aš pamaniau:

„O, mergyte…

Read more

pati negaliu patikėti, kad rašau tokia tema! Bet, matydama, koks populiarus internete turinys yra apie tai, kad beveik kas antras žmogus yra narcizas; kad kiti žmonės yra pavojingi ir kuo anksčiau tai supranti, tuo geriau – vis pagalvoju: o mes? Ar kas nors dar pagalvoja apie savo elgesį ir tai, kaip galima būtų jį patobulinti tam, kad kiti prie mūsų jaustųsi gerai? (čia nekalbu apie people pleaser’ius – jie apie tai, greičiausiai, galvoja nuolat)

Mėgstu prisirpinti naujienlaiškius, kupinus gyvenimiškų situacijų,
paaiškintų per psichologijos mokslinių tyrimų prizmę.
Jeigu tau tai irgi saldu – kviečiu pasilikti:

Get 30% off for 1 year

Ėmiau apie tai galvoti dar ir dėl to, nes neretai ir aš pati būnu netinkamai suprasta – užsimiegojusi ir paskendusi savo mintyse žmonėms atrodau susireikšminusi; siaubingai pavargusi ir tausojanti savo energiją – atrodau atitolusi; drąsiai ir laisvai juokaujanti – atrodau įžūli. Kai nustojau dėl to kitus kaltinti, pažvelgiau į save ir pagalvojau – ar tikrai padarau viską tam, kad žmonės mane tinkamai suprastų? Ar tikrai padarau viską, kad jie jaustų mano draugišką nusiteikimą jų atžvilgiu? (kuris yra 99% atvejų, tik gal to nesimato:))

Matyt, tam tikra prasme subrendau (kai kuriose psichoterapijos paradigmose laikoma, kad kai žmogus pajuda iš nuolatinio galvojimo apie save ir to, kaip kiti su juo netinkamai pasielgė, o jo horizonte atsiranda kiti žmonės ir jo paties galimas poveikis jiems – tai laikoma branda) ir pradėjau suprasti, kad mano taip stipriai vertinamas autentiškumas ir nuoširdumas yra nišiniai žmonių bendravimo pasirinkimai ir ne visiems priimtini (nors man tai vis dar – patys svarbiausi ryšio elementai).

Psichoanalitikas S.H.Foulkes netgi psichologinius sunkumus matė, visų pirma, kaip komunikacijos sunkumus.

Tai minima ir moksliniuose tyrimuose – jeigu po pirmų susitikimų su žmonėmis, mes jiems paliekame gerą įspūdį, tai gali lydėti į daugybę teigiamų situacijų – padėti gauti darbą po darbo pokalbio; butą po apžiūros; ar patikti žmogui, kuriam jaučiame šiltus jausmus. Ir priešingai – žmonės, kurie kitiems palieka nemalonų įspūdį, dažnai patiria psichikos sveikatos sunkumus, tokius kaip žema savivertė ar depresija (Dufner & Krause, 2023).

Mes visi randame savo būdą kaip būti grupėse, visuomenėje – tačiau svarbu atrasti tokį būdą, kuris nėra kraštutinumas: t.y. nei „man žmonių nereikia”, nei „aš be žmonių negaliu”. Tai gali padėti atrasti grupinė psichoterapija – mūsų laikysena, atsiskleidžianti toje mažoje bendruomenėje, gali būti mažas atspindys to, kokią poziciją mes renkamės visuomenėje – stebėtojo, per didelio reaguotojo į kiekvieno žmogaus žodį, kitus uždominuojančio lyderio ar kaip tik – sugebame atrasti balansą tarp skirtingų vaidmenų, būti lankstūs.

Paprastoje psichoterapijoje tai irgi galima panagrinėti – įsibėgėjus terapijai, neretai klientas ima pastebėti jau nebe tik save, savo problemas, bet ir tai, kad visą tą laiką prieš jį sėdėjo kitas žmogus – su savo vidiniu pasauliu, rūpesčiais, keistu kojinių pasirinkimu, pavargusių vokų maišeliais po akimis (žinoma, kai kurie klientai mato tik tai – tik kitą žmogų ir nuolat galvoja apie tai, kaip jis juos priims, ką apie juos pagalvos – tai kitas kraštutinumas ir šįkart mes ne apie juos). Ir tai yra labai vertinga patirtis – matyti ne tik save, bet ir kitus žmones su jų pasauliais bei kontekstais ir tai, kaip jie mus priima ar supranta. Apie tai rašiau šiame tekste.

Tuo tarpu aš pradėjau suvokti, kad kai kurie žmonės prie manęs geriau ir ramiau jausis ne tada, kai būsiu autentiška ir nuoširdi, kas, mano manymu, yra mano didžiausios dovanos, kurias galiu atnešti į ryšį, o kai būsiu tiesiog socialiai normatyviai mandagi. Kai kuriose situacijose reikia tiesiog būti draugiškam, mandagiam ir to užtenka, o per didelis atvirumas kaip tik gali likti labai stipriai nesuprastas.

Taigi šiandien mes su tavimi pažvelgsime į tai, kaip elgtis taip, kad kiti žmonės mus labiau mėgtų. Tai – ne apie manipuliacijas ar vaidybą, tai veikiau dėmesio atkreipimas į tai, ką jau turi ir moki, tačiau niekada nemanei, kaip tai gali būti svarbu kitiems ir tau.

Juk vienas mažas pokytis tavo elgesyje tau gali atnešti naują darbą, naują draugą ar daugiau drąsos būti nepažįstamų kompanijose. Tai visai verta?

Pabandom?

Read more

kaip tu? Vakar man buvo sunki diena. Tuoj viską papasakosiu.

Tikriausiai jau žinai, kad vasarą nusprendžiau praleisti Los Andžele, toliau tobulindama savo improvizacijos įgūdžius „The Groundlings” improvizacijos mokykloje.

Čia, praėjusi jau kelis lygius ir išlaikiusi egzaminus, šiuo metu esu stipriai pažengusiųjų improvizacijoje klasėje. Improvizacija nėra lengvas dalykas niekam – joje per daug nežinomybės faktorių, kurie pasitinka tave, vos tik įkeli koją į sceną. Gal dėl to taip ir vilioja? Gal dėl to taip ir smagu tai daryti? Improvizacijoje gali atrasti, kad suklydus pasaulis nesugriūna, kad nieko tokio, jeigu nežinai, ką sakyti, kartais tereikia pražioti burną ir žodžiai ją patys susiranda ar, kad kiti žmonės yra daug labiau atlaidesni mums, negu mes patys. Tačiau…

Vakar buvo sunki diena. Anglų kalba strigo, žodžiai vėlėsi, nuolat pažeidinėjau improvizacijos taisykles, negirdėjau savo partnerių (ir savęs pačios), nejaučiau tempo ir važiuojant namo pastebėjau, kokios griežtos sau pasidarė mano mintys.

Pradėjau galvot, kad jau VISI MATO IR VISI GALVOJA, ką šita su savo broken english čia daro, dar, kad mano mokytojas greičiausiai man iš gailesčio nesako griežtesnių pastabų, pradėjau mąstyti, kad šitas aukštas lygis – tikrai ne man ir gal reikėtų čia ir sustoti.

Domina kasdienybės įžvalgos, paremtos psichologijos tyrimais?
Ten pataikei! Ir dar turiu tokį puikų pasiūlymą tau!

Get 30% off for 1 year

Gera žinia yra ta, kad turiu psichologinį išsilavinimą ir įvairios gyvenimiškos patirties, dėl to tokios situacijos man – puikus metas practice what I preach ir pritaikyti savo žinias praktikoje. Šiandien papasakosiu tau apie tai, ką daryti su tokiom savo mintim – griežtom, nepatenkintom, nurašančiom mus ir mūsų pastangas.

Taigi, štai, ką darau aš:

Read more

pradėjau suprasti, kodėl žmonės pameta galvas dėl JAV ir tai yra vienas paprastas dalykas, kurį mes galime puoselėti ir Lietuvoje. Šis dalykas viską keičia – ir tuomet net nebesvarbu, kokia šalies ekonomika, ar koks oras tądien – tau vis tiek bus gera.

Patinka mano tekstai?
Puiki proga pasilikti ilgiau:

Get 30% off for 1 year

Tas dalykas – tai kito žmogaus matymas ir jausmas, kad tave mato. Ne spokso, ne teisia, ne tyrinėja, o MATO – tiesiog mato, kad tu čia, šalia, kasoje, stovi arba, kad nori su automobiliu įvažiuoti į tą pačią juostą.

Užvakar, su automobiliu įsukus į Melrose avenue, kur turėjau susitikti su drauge, kelininkas šūktelėjo, kad man išsileido padanga. O aš ir galvojau, iš kur tas keistas birbėjimo garsas! Automobilio nuomos vadybininkas per whatsapp’ą griežtai leptelėjo – varyk į autoservisą ir pati susitvarkyk. Jaučiausi pasimetusi – kokį autoservisą? Kaip ten nuvažiuoti, kai ta padanga jau panaši į skylėtą skudurą, kuris atsainiai velkasi grindiniu?

Paklausiau draugės, ką daryt.

Read more

moju tau iš kito pasaulio krašto – Los Andželo! Vis dėl to neracionalieji širdies norai nugalėjo tvirtus ir įtikinamus argumentus, kad nereikia vykti į šitą tolimą kelionę – reikia taupyti, paskui sutaupytus pinigus investuoti, ir dar būtų gerai padirbėti vasarą su tais dalykais, kurių nespėjau per mokslo metus. O ką sakė širdis? Širdis sakė, kad …

Read more

atėjus 5 mano psichologijos studijų metams į pabaigą, iškėliau tokį klausimą. Kad ir kaip bebūtų keista, bet – aš tikrai nemanau, kad didžiąją dalį laiko aš suprantu, ką kiti sako.

Subscribe now

Ir taip nėra dėl to, kad nesugebu klausyti, ar neprigirdžiu – o tiesiog mokslų dėka pradėjau suprasti, kaip SUDĖTINGA yra suprasti, ką kitas žmogus turi minty. Kartais atrodo, kad „supranti kažką iš vieno žodžio”, bet… vėliau, pasitikslinęs, suvoki, kad visai ne taip supratai, o tiesiog „užklijavai” ant kito žmogaus savo patirtį ir tau lyg pasidarė aišku.

Turėjau tokią situaciją – šukavo mane grimerė Sidabrinėms gervėms, su kuria gana dažnai kartu dirbame ir, tikrai, atrodo, visai gerai viena kitą suprantame ne tik kalbant apie makiažą, bet ir kitomis gyvenimiškomis temomis, kurias paliečiame tarp teptukų brūkštelėjimų. Žiūrėdamos į veidrodį, tarėmės dėl to, ką reikia daryti su mano kirpčiukais ir aš pasakiau: „Aš nenoriu užuolaidų, tai darom va taip: (ir parodžiau, kaip)”. Ji mane suprato ir… po“ų kelių minučių padarė lygiai taip, kaip sakiau, kad nenoriu. Klausiu: „Kas čia nutiko?”, o ji sako: „Galvojau, kad nenori užuolaidų”, atsakiau: „Taip, būtent, o dabar užuolaidos ir gavosi”, bet kai mes išsiaiškinome savo nesusišnekėjimo esmę, abi pradėjome juoktis ir aš supratau, kad tai nuostabus pavyzdys tekstui apie tai, kaip mes kartais vieni kitų (ne)suprantam.

O kame buvo paslėptas kriukis?

Read more

kaip tu? Ar čia tik man vienai atrodo, ar streso dabar nestinga? Dronai, raudoni signalai, registrų centro duomenų nutekėjimas… Kažkokios iki tol nepatirtos, naujos situacijos. Pavyzdžiui, savo gimtadienio, kuris yra gegužės mėnesį, rytą pasitikau rūsyje dėl oro pavojaus. Taip dar nėra buvę. O kur dar visi kasdieniai, kiekvieno individualūs, gyvenimiški stresai.

Aš vis dar esu savo akademinėje kelionėje į klinikinės psichologės magistrą, tuo pačiu bandau žongliruoti darbais, namų įrengimu, ir šalia esančiom gyvenimo bangom. Kartais atrodo, kad laikausi kaip sudėtas Jenga bokštas, kuris, menkiausiam pūkeliui praskridus, su griausmu virs ant grindų.

Ir nors žinau visus gero gyvenimo principus bei jų laikausi – visavertė mityba, miegas, sportas, grynas oras, socialiniai ryšiai, – tačiau kartais jau ir to neužtenka. Ir šį mėnesį supratau dalyką, kuriame man reikėtų pasistiebti – tai, kaip aš tvarkausi su stresu. Dėl to nukreipiau savo dėmesį į tai ir pasidalinsiu su tavimi, ko aš imuosi (aišku, jokio woo-woo stuff, tik mokslu pagrįsti reikalai).

Visų pirma, tas „tvarkymasis su stresu” įmantriai skamba – tačiau atkreipkime dėmesį, kad čia yra žodis „tvarkymasis” – o veiksmažodis „tvarkytis” yra aktyvus žodis, kuris skatina mus kažkaip tą stresą tvarkyti – ne ignoruoti jį, ne užsimerkti, o TVARKYTI.

Nes aš pastebėjau, kad vien pagalvojimas apie tai („ai, nieko tokio, susitvarkysiu”) arba kažko darymas, kad išspręsčiau stresinę situaciją, nepadeda. Tokiu būdu aš tiesiog „kaupiu” stresą savyje, kas vėliau pasireiškia įsitempusiais pečiais, galvos skausmu, sutrikusiu miegu arba naktiniais košmarais ir negebėjimu atsipalaiduoti… o kartais palydi iki rimtesnių simptomų.

Taigi, ką darom?

Read more

gegužė yra psichikos sveikatos mėnuo. O aš kaip tik kurį laiką rinkau įdomią informaciją apie psichikos sveikatą, kuria noriu pasidalinti su tavimi.

Subscribe now

Man labai svarbu, kad mano turinį sekantys žmonės turėtų mokslu grįstą naujausią informaciją apie psichikos sveikatą – nes žinios keičia gyvenimą, jį praturtina ir paįdomina ❤️

Tai šiandien pasidalinsiu su tavimi tuo, kas man pasirodė įdomiausia iš naujausių tyrimų.

Read more

atėjo pavasaris ir su juo vėl – masinės politikų šnekos apie gimstamumą. Been there, done that. Turbūt pameni, kaip 2024 metais konservatorius V.Rakutis, naujienų portalo tv3.lt laidoje „33min. su Artūru Anužiu“ sakė:

„Gimdyti reikia, gana čia išsidirbinėti. Trisdešimtmetės panos vaikšto: „aš nenoriu vaikų“. Va čia yra nelaimė, čia didžiausia problema, kad negimsta vaikai Lietuvoje. Pirmaeilė problema ir apie tai reikia garsiai kalbėti“.

Tai šį pavasarį apie tai kalbama dar garsiau ir plačiau, tačiau tai taip panašu į nevykusią brainstorm’o sesiją, kur savo idėjomis svaidosi visi, išskyrus tuos, apie kuriuos tai kalbama. Susidaro įspūdis, kad politikai KALBA APIE, bet pamiršta, ką reiškia KALBĖTIS SU.

Pavyzdžiui, Edmundo Jakilaičio laidoje (kurią labai mėgstu, nes ten apžvelgiami aktualiausi įvykiai su tos srities ekspertais) šįkart kažkodėl apie gimstamumo sumažėjimą kalbasi trys vyrai, esantys kažkur ties 50-aisiais gyvenimo metais (daugiau mažiau) – E.Jakilaitis, Seimo narys, ekonomistas Raimondas Kuodis, Seimo narys Linas Kukuraitis. Nieko prieš šiuos pašnekovus neturiu, tačiau…

Kaip ir visoje šioje diskusijoje apie gimstamumo didinimą.

Šią savaitę į šią brainstorm’o sesiją su savo idėja įšoko ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, kuri teigia, kad nuo rudens ji su kolegomis planuoja organizuoti diskotekas – tokias, kaip senais laikais, kur žmonės galės susitikti, pašokti.

„Mes jau kalbame ir su savo specialistais, kalbame su verslu, kultūros darbuotojais. (...) Tiesą sakant, mes rudenį galvojame organizuoti akciją su galimybe žmonėms susipažinti, pašokti, bet su ta pačia mintimi – pasižiūrėkime vienas į kitą, kurkime šeimas, gelbėkime Lietuvą, nes čia jau yra nebejuokinga“, – teigė ji lrt.lt

Tuo tarpu Raimondas Kuodis žmones, nesusilaukiančius vaikų, vadina „praslydusiais gyvenimo paviršium”, pasinėrusiais į hedonizmą. Ir priduria:

„Nebėra močiučių spaudimo. Anksčiau jeigu buvai 23 ir dar neženota, tai jau senmergė. Ar 2 metai po santuokos ir nėr vaikų – tai ką tu čia dabar darai?”

Ir vėl… tas gimstamumo akmuo moterų darže.

Žinot, ko man trūksta šiose diskusijose apie gimstamumą? Tuoj papasakosiu.

Read more

ar tau tai – pažįstama? Pradėjai naują sportą – kojos pinasi, nepataikai į kamuoliuką, neišstovi ant linijos ar priburbuliuoji vandeny? Tebūnie, tai šokiai – per veidrodį pavydžiai žvelgi į visas grakščiakojes ledi, tuo tarpu tu, kaip ponas Bynas gale kovoji su užuolaidom?

Subscribe now

Arba… pagaliau išdrįsai įgyvendinti savo seną svajonę – pradėjai tą projektą, apie kurį taip seniai mąstei, bet… niekas neatrašo emailų, kaip skaičiuoti buhalteriją NEAIŠKU ir taip norisi…

MEST. NES GI ŽIAURIAI SUNKU, ANE?

Aš tave suprantu. Taip mečiau daugybę skirtingų jogų, nes taip ir nepavyko įvaldyti varnos pozos ir nusibodo nosim tarkuoti kilimėlį. Dar, aišku, pasilyginau su kitais ir dar labiau sustiprėjo nevykėliškumo jausmas. Mečiau mokymąsi vairavimo teisėms – kai mokytojas juokaudamas pasakė, kad veidrodėlis automobilyje yra ne tam, kad lūpas pasidažytume mes, moteriškaitės (greičiausiai, man tiesiog reikėjo pasiteisinimo mesti šitą erzinantį reikalą), mečiau ir plaukimo pamokas, nes buvo per sunku ir tada sugalvojau, kad man ten nepatinka. Mečiau lenkų kalbos kursus, dainavimo klases, magistro studijas, kūrybinius projektus, bet… tik iki tam tikro laiko.

Paskui aš pradėjau išbūti.

Sėkmingai išbūnu kartais be galo kankinančiose psichologijos studijose (jau baiginėju 5 metus). Plaukti irgi galiausiai išmokau. Vairuoti – taip pat. Rugsėjį pradėjau kilnoti štangas ir toliau sau kilnoju. Įvykdžiau daug kūrybinių projektų ir dėl kai kurių įgyvendinimo beldžiuosi į įvairias duris, emailus ir širdis po kelis metus.

Kas pasikeitė? Aš sužinojau tai, ko tada, kai mesdavau dalykus, nežinojau. Jeigu tu irgi taip elgiesi – šis mano tekstas kaip tik tau.

Read more

vakar dalyvavau turinio kūrėjų „Patinka” apdovanojimų nominantų paskelbime ir, besiruošdama jam, iškuičiau visą spintą, pasimatavau gal 10 derinių, kurie netiko, ir galiausiai nusprendžiau apsirengti taip:

Nors įprastą dieną apsirengiu per 1 minutę, nevadinu savęs stileiva ir nesivaikau naujausių mados tendencijų, bet, kai ruošiuosi į renginį, konferenciją ar svarbų susitikimą, galiu užtrukti ilgiau kuisdamasi spintoje.

Subscribe now

Žinau, kad taip būna ne man vienai – ir ne veltui. Mes įtariame, koks svarbus yra kitų pirmasis įspūdis apie mus ir jis priklauso nuo aprangos, šukuosenos, makiažo ir aksesuarų. Iš mūsų aprangos kiti žmonės gali pasisemti prielaidų apie mūsų socialinę tapatybę, psichikos būseną (pavyzdžiui, viena iš psichikos sutrikimo prasidėjimo užuominių specialistui gali būti apleista kliento išvaizda: neplaunami plaukai, nešvarūs, apdriskę drabužiai, bendras nepriežiūros įspūdis), statusą ir estetinius skonius. Tačiau tam įtaką turi ir mūsų pačių nuostatos, skonis, interpretacijos (grožis, vis dėl to, yra žiūrinčiojo akyje).

Aprangos, stiliaus tema mano akiratyje sustiprėjo visai neseniai – gyvendama Los Andžele, norėdama susirasti draugų, pritapti prie pasikeitusios aplinkos, nuolat stebėjau, kaip rengiasi, elgiasi kiti Los Andželinai ir daug atradau per šią patirtį.

Visai neseniai mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė mane pakvietė į savo radijo laidą „Tendencingai”, kurioje galėjau pasidalinti psichologijos ir mados sąryšiu bei tuo, kaip galime savo drabužius pasitelkti savo emocinės gerovės naudai. Laidą klausyti galima čia.

Aš, žinodama, kaip kruopščiai ir atsakingai Deimantė ruošiasi savo laidoms, nusprendžiau nepasišiukšlinti ir peržiūrėjau pagrindinius tyrimus apie psichologiją ir aprangą, kurie šiuo metu yra ir radau daug įdomaus! Ne viskas tilpo į laidą, tai pasidalinsiu šiame tekste tuo, kaip tu gali pažvelgti į savo aprangą taip, kad ji taptų dar vienu resursu gerai tavo emocinei sveikatai.

Subscribe now

Nemažai žmonių į aprangą žvelgia sau kenkiančiu būdu – kaip į Prokrusto lovą (kur reikia ištempti savo galūnes, kad atitiktum tos lovos rėmą – taip ir mes elgiamės, „kūdindami” save dėl džinsų, brukdami į spaudžiančius batus) arba kaip į dalyką, skirtą kitiems – čia prisiminkime visus nepatogius moters aprangos atributus – aukštakulniai, spaudžiantys korsetai, trumpos suknelės, su kuriom šalta ir noras save pritempti prie „male gaze” (angl. vyriško žvilgsnio), kad jaustumės patrauklios, geidžiamos.

Tačiau yra ir kiti būdai, kurie kaip tik – padeda iš aprangos pasisemti galios ir padaryti savo gyvenimą gražesnį. Apie juos pasakoju šiame tekste.

Read more

praėjusių metų sausį ėjau į atranką į vieną geriausių improvizacijos mokyklų Los Andžele, “The Groundlings”. Labai jaudinausi, nes improvizacija apskritai nėra ta vieta, kur lengva būti atsipalaidavusiai, o dar ir anglų kalba. Delnai prakaitavo, širdis krūtinėje spurdėjo, o protas nepailstamai sakė, kad nė neverta bandyti. Draugai ramino ir sakė:

„Tiesiog būk savimi.”

Tą juk dažniausiai ir girdime – ar eidami į darbo pokalbį, ar į pasimatymą, ar į atranką?

Subscribe now

O kas yra tas „savimi”? Kas esu ta „aš”?

Žinoma, kad aš esu ta, kuri atsipalaidavusi juokiasi su draugais, šią dalį nėra sunku priimti, ja netgi norisi didžiuotis ir tik su ja ir tapatintis. Bet… taip būna ne visą laiką. Ar tai vis dar aš, kai iš nerimo pavyksta tik scrolinti ir varstyti šaldytuvo dureles? Nors šios savo versijos norėtųsi išsižadėti, bet tai irgi vis dar esu aš.

Ar aš esu vis dar „aš”, kai pamirštu ir pametu save savaitėmis, gindama save gatvėmis įsitempusiais pečiais pagal man primestą paskaitų grafiką, gyvenimiškus reikalus, buhalterio nurodymus ir padangų keitimo sezonus? Jeigu tuo metu neprisimenu savęs, ar tai aš, o gal ta „aš” tuo metu būna kažkur išvykusi?

O kokią tą „mane” mato kiti? Kartais tą pačią akimirką skirtingi žmonės pasidalija visiškai priešingais įspūdžiais apie mane, o aš pati jaučiuosi dar kitaip…

Tai kuria ta „savimi” man būti?

Šį semestrą klinikinės psichologijos studijose gilinuosi į ribinės asmenybės sutrikimo diagnozavimą. Tai – neretai pražiūrimas sutrikimas, besislepiantis po depresijos, nerimo ar valgymo sutrikimų kaukėmis. Jį diagnozuoti kuo anksčiau yra labai svarbu, nes tokiu būdu galima palengvinti žmogaus gyvenimą ir neleisti problemoms įsisenėti.

Vienas iš kertinių ribinio asmenybės sutrikimo diagnozavimo elementų yra tapatumas. Tokie žmonės turi silpną autonomijos jausmą, patiria tapatumo stoką ar išgyvena tuštumą. Taip pat sunkiai jaučia ribas tarp savęs ir kitų žmonių – pernelyg tapatinasi su kitais arba perdėtai akcentuoja nepriklausomybę nuo kitų. Tokiems žmonėms gali būti sunku „save apčiuopti”, nes su vis kitu žmogumi jie tampa vis kita savo versija. Nėra aiškių ribų nuo išorinio pasaulio ir savęs.

Bandydama geriau suprasti šį labiausiai paplitusį asmenybės sutrikimą, vis sustodavau ties čia, tapatumo, dalimi.

Galvodavau: o kas esu aš? kaip aš save suvokiu? kaip į šiuos klausimus atsakyčiau aš pati?

Pastebėjau, kad tapatumo arba savasties klausimas vilnija per visas psichologijos paradigmas ir rodo, kaip svarbu yra būti savimi.

Read more

nesitikėjau, kad žmonės taip greitai ir taip stipriai patikės technologijomis – ir tai darys taip uoliai, kad pateiks joms visas didžiausias savo paslaptis. Kasdien.

Kodėl mes taip sunkiai pasitikime vieni kitais ir taip lengvai – technologijomis?

Mane neramina, erzina toks paplitęs ChatGPT naudojimas – pažįstami jį cituoja pokalbiuose kaip patikimą šaltinį; klientai siunčia brief’us (trumpas idėjos ir informacijos aprašas), sugeneruotus ChatGPT – net nepakeistu šriftu, žodžiais, pateikimu; instagram’e kas antras įrašas pakliūvantis į akis yra ChatGPT autorystės… Galvoju: ko vertas buvo mūsų mokymasis, mąstymas, ieškojimas, žinojimas, jeigu lengva ranka visa tai nubraukiame ir atiduodame dirbtiniam intelektui? Ir kaip taip mes juo pasitikime? Kodėl?

Subscribe now

Nes mane, pavyzdžiui, nervina jo formuluotės, vartojami žodžiai ar pasiūlymai. Man jie skamba lėkštai, nekūrybiškai ir neįdomiai. Jeigu kažkoks žmogus man siūlytų tokias idėjas žodžiu – galvočiau, kad mes pasiklydome vertime. Dėl to, bent jau kol kas, kūrybiškumo, mąstymo, filosofavimo, savo psichologinės sveikatos – dirbtiniam intelektui neplanuoju patikėti.

„Sugedęs telefonas”

2025 metais didžiausias tokio pobūdžio tyrimas, kurį vykdė Europos transliuotojų sąjunga (angl. European Broadcasting Union, EBU) ir BBC, nustatė, kad dirbtinio intelekto asistentai nuolat klaidingai pateikia naujienų turinį – nepriklausomai nuo platformos, kalbos, teritorijos.

Šiame tyrime profesionalūs žurnalistai įvertino daugiau nei 3 000 ChatGPT, Copilot, Gemini ir Perplexity atsakymų ir nustatė, kad 45 proc. atsakymų turėjo bent vieną klaidą; 31 proc. turėjo rimtas šaltinių klaidas – trūkstami, netinkami arba netikslūs šaltiniai; 20 proc. turėjo dideles tikslumo klaidas – pateikė pasenusią informaciją ar išgalvotas detales; o Gemini pasirodė blogiausiai – net 76 proc. atsakymų buvo rastos didelės klaidos.

Problema yra tame, kad dirbtinio intelekto asistentai tampa informacijos šaltiniu daugybei vartotojų. Ir kas nutinka, kai visi gauname truputį neteisingą informaciją, kokioje realybėje tuomet mes pradedame gyventi?

„Šis tyrimas rodo, kad tokie netikslumai nėra izoliuotas, o sisteminis, tarptautinis ir paplitęs tarp įvairiausių kalbų reiškinys, kuris kelia grėsmę visuomenės pasitikėjimui. Jeigu žmonės nežino, kuo pasitikėti, jie gali nuspręsti netikėti niekuo ir tai gali pakenkti dalyvavimui demokratijoje.” teigė Europos transliuotojų sąjungos vadovas Jean Philip De Tender bbc.co.uk.

Ar tikrai intelektas?

Nors dirbtinio intelekto pavadinimas yra labai paplitęs, tačiau kai kurie ekspertai siūlo vadinti tuo, kuo jis iš tikrųjų yra – didieji kalbos modeliai (angl. large language models), kurie ne mąsto, ne girdi, ne kuria, o generuoja (ir tai yra didelis ir svarbus skirtumas!). Nors mes, žmonės, turime padidintą norą viską personifikuoti – prisiminkime liūdną Spike Jonze lempą iš IKEA reklamos ir tai, kaip norisi dėl jos paliktumo graudintis. Nors tai yra – daiktas! lempa! bet mūsų smegenys suteikia jai žmogišką charakterį ir jausmus.

Ir dabar mes turime didžiuosius kalbos modelius – visiems gerai pažįstamą ChatGPT*, ar kitas alternatyvas, kurie, mūsų akimis, mus supranta, pataria, paguodžia… Daugybė žmonių kasdien gyvena naudodamiesi šių kalbos modelių sugeneruotais patarimais ir netgi pasitelkia juos savo psichikos sveikatos klausimams spręsti, bet aš to daryti neskubėčiau, nes…

Read more