Tradicinės konsteliacijos sako, kad traumos yra perduodamos iš kartos į kartą. Tai, ko negalėjo pereiti mūsų protėviai, atgimsta jų vaikuose, nes sistema ilgisi vientisumo. Taigi, šis dėsnis veikia ne tik giminės sistemose, bet visose sistemose apskritai – pavyzdžiui, karjeroje.

Įsivaizduokit tokią mintį: kiekviena sistema, kuriai priklausėte, neša savo informaciją. Ir viskas, kas nėra integruota buvusioje sistemoje, pereina į naują (kartu su jumis).

Tai reiškia, kad jei kada nors dirbai padavėja Čili picoje, ir paskui įsidarbinai banke, visa tai, kas neišspręsta Čili picos versle (jausmai, patirtys, įvykiai, krūviai), kartu su tavimi keliauja į banką. Kaip jums tokia mintis? Man tai Uf. Kelia įtampą.

Bet ir atneša minčių. Pavyzdžiui, ši fasilitatorė papasakojo, kad vadovaujantis tokia sistemine logika, žmogus apskritai renkasi ne terapeutą ar konsteliatorių, o visą metodo sistemą. Kitaip tariant, jeigu jūs ieškote Geštalto terapeuto, tai pirmiausia renkatės Geštaltą (su visa terapine mokykla, terapeutais, seminarais, supervizoriais, konfliktais ir sutarimais), o jau tik tada renkatės tos mokyklos atstovą. Panašiai su konsteliacijomis: pasąmoningai pirmiausia žmogus apsisprendžia dėl metodo, o tada – lydėsiančio žmogaus.

Todėl, tęsė konsteliatorė, labai svarbu, kaip mes šiose sistemose esame, kokias bendruomenes kuriame. Jei pati sistema yra konflikte (o terapinės mokyklos dažnai yra), tai netiesiogiai nukeliauja iki kliento. Ir visa tai, ko savyje neišsprendęs bet kurios praktikos vedantysis/terapeutas/konsteliatorius – per klientus irgi mėgins išvysti dienos šviesą.

Tad vedančiojo sisteminė integracija, savęs pažinimas ir santykis su prieš jį buvusiais mokytojais / mokyklomis / institucijomis / darbais – labai svarbus.

Dar tik įsijautinėjau į pranešimą, kai konsteliatorė paklausė, kas norėtų patyrinėti savo darbą su klientais. Net nepajutau, kaip pakėliau ranką. Norinčiųjų buvo daug, mat konsteliatorė – plačiai gerbiama konsteliacijų bendruomenėje. Kiek iškraipydama mano vardą, kaip paprastai ir būna su užsieniečiais, ji ėmė ir pasirinko mane konsteliacijai.

Mano vidus vos spėjo suprasti, kas vyksta, nes sprendimus priiminėjo kūnas. Pajaučiau, kaip ji prisijungia prie mano lauko. Visą kūną ėmė krėsti drebulys. Fiziškai jaučiau, kaip jos dėmesys veria mane kiaurai. Nemažai terapinės patirties prireikė, kad išdrįsčiau leisti kam nors taip prie manęs prisijungti. Turiu nemažai savisaugos. Bet kad jau mano vidus pats prašėsi pamatymo, jautėsi, kad čia tiesiog svarbu leisti būti.

– Dirbi kaip psichologė ir kaip konsteliatorė?, – klausia fasilitatorė.

– Taip.

– Dirbi individualiai ir su grupėmis?

– Taip.

– Tai lauke statome atskirai psichologę, ir atskirai fasilitatorę?

Bum. Pirmoji intervencija. Kaip įdomu – konsteliacija tarsi neprasidėjus, o jau vyksta vidinis procesas. Visai manęs nepažinodama, konsteliatorė nuskaitė ypatybę – kad nesu iki galo išsigryninusi profesinio identiteto, kad naudoju skirtingus metodus, kas, žinoma, reiškia ir skirtingas terapines mokyklas, ir kas – žiūrint iš sisteminės pusės – gali nešti vidinį konfliktą.

Panašiai ir buvo. Už mano psichologės figūrėlės fasilitatorė pastatė akademinę psichologiją, Geštaltą ir Jungą. Už manęs kaip fasilitatorės pastatė B. Hellingerį ir kitus mokytojus, iš kurių mokiausi konsteliacijų. Konsteliatorė žiūrėjo į lentą, žiūrėjo į mane ir pasakė:

– Taip, kaip psichologė tu nesi išsigryninusi vieno metodo, kuriuo dirbi, todėl vyksta tam tikras varžymasis, kuris metodas svarbesnis. Tai kuria nesaugumo jausmą net ne klientams, o tau pačiai. Subtiliu lygmeniu tai gali atrodyti kaip grumtynės, kuri mintis svarbesnė. Į ką pirma žiūrėsim – į sapną (Jungas) ar į kūną (Geštaltas)? O gal dabar svarbi diagnozė, nes padėtų pamatyti situaciją plačiau (klinikinė psichologija)?

Aš tik mirksėjau akim. Nu taigi taip! Jau seniai buvau pastebėjusi, kad kartais kyla būtent toks konfliktas.

Tuomet konsteliatorė perėjo prie manęs kaip konsteliacijų fasilitatorės. Čia ji nutilo ir šalia pastatė dar vieną figūrą. Paklausė:

– Matau, kad kaip fasilitatorė esi visiškai rami. Tave kažkas palaiko. Kas tave palaiko? Partneris, šeima?

Niekas konkretus neatėjo į galvą, tai tiesiog pasakiau:

– Tiesą pasakius, daug kas palaiko. Ir klientai nori, kad dirbčiau daugiau, ir vyras palaiko, ir šeima palaiko…

Konsteliatorė susimąstė. Paprašė akimirką palaukti. Ir tada paskelbė:

– Ne, čia daug didesnis palaikymas. Tu vedi konsteliacijas padedama šaltinio jėgos.

Dar vienas bum. Susigėdau. Nes… Apie tai garsiai gi nekalbam! Ei, čia paslaptis! – norėjau sakyti. Dalyvaujantys konsteliacijose žino, kad ne pati sugalvoju, kas nutinka praktikose, bet vis tiek neįprasta, kai nepažįstamas žmogus išpakuoja vidų kaip saldainio popieriuką.

– Taip, – sakau jai, mėgindama jaustis tvirtai, – Taip, konsteliacijas esu atidavusi kai kam didesniam už mane.

Vedančioji šyptelėjo ir į mano konsteliacijos lauką įdėjo baltą lotoso žiedą.

– Tiesą pasakius, nesu sutikusi patyrusio konsteliatoriaus, kuris dirbtų be didesnės jėgos pagalbos. Ta didesnė jėga savaime veda į harmoniją ir sisteminę darną. Ši jėga tau tiesiog neleidžia daryti nesąmonių. Kadangi jos klausaisi, visa praktika savaime dėliojasi teisingai.

Dar po poros komentarų ir kelių svarbių aspektų, konsteliaciją užbaigėme, o aš pasijaučiau tartum praėjusi kažkokį kosminį patikrinimą iš labiau patyrusio asmens. Jaučiu, panašus jausmas būtų, jei kas nors akimirkai leistų susitikti su kokiais sielos vedliais. Na, įsivaizduokit, staiga gaunat galimybę atsisėsti į dvasinį foteliuką ir gauti grįžtamąjį ryšį. Ir tada tas mokytojas (šiuo atveju – fasilitatorė) sako: aha, truputį čia pagryninam konfliktą tarp Jungo ir Geštalto, bet šiaip – viskas su tavim gerai, važiuojam toliau.

Tai toks jausmas ir buvo. Kai papasakojau apie šitą procesą draugei, ji sako: atrodo, kad gavai antrą iniciaciją vesti konsteliacijas. Panašiai ir jaučiausi. Pamatyta ir paliudyta.

Bet norisi grįžti prie priežasties, kodėl ši konsteliatorė apskritai norėjo išdėlioti tokią konsteliaciją. Ji bandė mums perduoti labai svarbią ir dažnai terapeutų/vedančiųjų/praktikų/konsteliatorių pamirštamą mintį:

Geras terapeutas darbe su klientu sistemiškai visada turi būti antras.

Pamėginsiu paaiškinti:

jeigu darbe terapeutas yra pirmas, paties terapeuto energija eina į klientą. Jeigu jis yra antras – kliento energija eina į terapeutą, jis terapeutui atneša savo problemas, ir neišspręstus sisteminius klausimus, o ne atvirkščiai.

Bėda ta, kad dažnai terapeutai ir kitų praktikų vedliai dirba neišsigryninę šitos sisteminės įtakos: kokioms mokykloms, darbams, religijoms ir t.t. priklauso ar priklausė, ir todėl nejučia užmeta neišspręstus konfliktus ant kliento lauko. Ir tuomet klientas, būdamas jaunesnis (kaip vaikas giminės sistemoje) jau neša ne tik savo, bet neužbaigtas terapeuto sistemų problemas. Ir dažnai terapeutai net nežino, nesusimąsto, kad per jį eina šitie didesnių sistemų nesutarimai, konfliktai.

O skirtumas tarp pirmiau ir antriau einančio terapeuto – labai subtilus.

Antroje vietoje esantis terapeutas laukia, kol bus pakviestas į lauką.

Jis pats neinicijuoja terapinio proceso, neieško kliento, jis su viskuo, ką turi, yra savyje – ir laukia ženklo, kada jo prireiks kitam.

Tai nereiškia, kad fasilitatorius negali reklamuotis, negali skelbti laisvų laikų, negali pasakyti, kad jo konsultacija kainuoja xxx eurų, negali turėti savo studijos ar inicijuoti praktikos. Tai nereiškia, kad negalima norėti būti terapeutu ar džiaugtis, jei dienotvarkė pilna.

Ne, skirtumas čia yra tame, su kokia intencija terapeutas atveria savo lauką darbui, ir labai svarbu, kad ši intencija negriebtų kliento energijos, neįtrauktų jos į terapeuto užmojį.

Pavyzdžiui, jei fasilitatorius sako:

Ateikite, aš parodysiu jums, kaip išspręsti problemas su vyru;

arba

Štai trys taisyklės, kurias naudojant jūs turėsite daug pinigų –

Tokiu atveju vedantysis žmogui pristato jau paruoštą idėją ko tikėtis ir, tikėtina, susirinks tokius klientus, kurie nori tik instrukcijos, ką daryti, o tai nėra terapinė pagalba. Pagalbos pradžia – kai klientas išdrįsta žengti pirmą žingsnį (pirmiausia – laisvai pasirinkti kreiptis į terapeutą ar ateiti į renginį), o terapeutas seka kliento lauku ir sistemomis savo paties procesus palikęs užnugaryje.

Kuo daugiau patirties turime, tuo sunkiau negriebti klientų, nekviesti jų į praktikas, nesiūlyti sprendimo variantų. Tai pavojinga vieta patyrusiems terapeutams: kai jau žinai labai daug, esi išbandęs daug praktikų, sprendimo būdų, kad net pamiršti, jog iš tiesų žinai labai mažai, ar bent jau daug mažiau, nei gali pasiūlyti Laukas ir paties kliento kryptis.

Tad ne veltui konsteliatorė, mano konsteliacijoje pastačiusi baltą lotosą paskelbė, kad būtent šita jėga neleidžia man daryti nesąmonių. Tai tiesa. Kadangi turiu nuostatą, kad seku šia Jėga, impulso visuomet laukiu iš ten: pati nesugalvoju konsteliacijų, aktyviai neieškau klientų, nereklamuoju konkrečių pažadų, tiesiog siūlau save, savo vidų ir erdvę. Ramiai laukiu, kol žmogus ateis ir pasakys: noriu konsteliacijos grupėje arba asmeninės sesijos. Ir jeigu procesui lemta įvykti – jis įvyksta. Jau tikiu ir liudijau tai šimtus kartų (rašydama net nustebau, kiek jau daug!).

Sistemoje tokiu atveju esu net ne antra, o trečia, nes pirmiausia eina ši (kaip įvardintų Elizabeth Gilbert) Didžioji Magija, kuri surenka, atsiunčia, inicijuoja grupės konsteliacijas ir klientus, paskui – Klientas, jo|s norai, ketinimai ir sistemos, ir tik paskui jau aš, Vytautė Marija, įvardinanti, atpažįstanti, suteikianti formą visiems šiems impulsams. Kitaip tariant, pripažinimas, kad seku kažkuo didesniu už mane, konsteliacijose mane išgelbėja nuo puikybės ir arogancijos, apsaugo nuo savo konfliktų užpylimo ant kitų, atveria nežinomybei ir, kažkuria prasme, padeda priimti savo pažeidžiamumą ir mažumą. O tai irgi moko ir apdovanoja, nes neapsimetu tuo, kuo nesu ir visada turiu erdvės mokymuisi.

Grįžkim prie temos apie sisteminį disbalansą karjeroje. Ką daryti, kai už mūsų nugaros – tiek skirtingų mokyklų su visais konfliktais, skirtingomis tiesomis ir prioritetais?

Atsakymas toks: reikia kurti naują sistemą. Nes nauja sistema turi pirmenybę prieš seną sistemą (kaip ir giminės konsteliacijose vaikas turi teisę eiti gyventi savo gyvenimą, su sąlyga, kad yra savoje vietoje).

Nauja sistema nereiškia, kad reikia kurti savo mokyklą, studiją, naują jogos/konsteliacijų/terapijos rūšį ar šventyklą. Tai reiškia atrasti savo kelią, kuris naujas būtų tuo, kad yra grįstas dėkingumu prieš tai buvusioms patirtims.

Naujos sistemos požymis tas, kad joje nėra konflikto su prieš tai buvusiomis sistemomis.

Mokytojas neteisus/studentas teisus – nėra nauja sistema.

Mokytojas teisus/studentas neteisus – nėra nauja sistema.

Nauja sistema sukuriama, kai studentas jaučia dėkingumą savo mokytojui už tai, kad galėjo sukurti ryšį ir semtis įžvalgų. Net jei jos atėjo per konfliktą.

Tai nereiškia sutikti su tuo, ką mokykla ar mokytojas darė netinkamo.

Tai panašiau į: aš esu dėkinga|s už ryšį ir už galimybę susitikti.

Jei pavyksta būti tokioje pozicijoje be nuoskaudų ar priekaištų, tavo paties kuriama nauja sistema / darbo pozicija / praktika / mokykla yra generuojama iš savos energijos su dėkingumu prieš tai buvusioms ir tai neša pirmyn.

Tuomet galima naudotis visais resursais: aš dirbu ne tik taip, kaip buvau mokyta savo mokytojų, bet IR taip, kaip buvau mokyta, IR taip, kaip aš jaučiu, kad teisingiausia dabar.

Kaip ir giminės konsteliacijose, karjeros santykiuose energija juda pirmyn, kai viskas, kas yra patirta, integruojama. Su viskuo.

Pinigai, gaunami už praktikas, taip pat yra energija, kuriai reikia nuoširdaus judesio (movement). Pinigai, kuriuos moka klientas, turėtų būti atskirti nuo asmeninio poreikio. Jeigu darau sesijas, nes man reikia pinigų danties taisymui, ir įkalbinėju klientą ateiti dar trims sesijoms (nes man reikia dar daugiau pinigų) tai dar viena kliento energijos įtraukimo į savo procesą forma. Terapeutas tokiu atveju irgi nebėra sistemiškai antras.

Taip pat neveikia švelnūs, tarsi nekalti kliento papirkinėjimai: ateikite pas mane, paaukosiu katėms ir šunims; jei susirinksite, apvalysime ne tik savo, bet ir pasaulio karmą. Tai irgi naudojimąsis kliento energija ir įtraukimas į savo sistemų konfliktus, o ne tarnystė kliento istorijai ir laukui.

Pinigai keliauja pas žmones, kurie mėgsta pokytį ir padeda tą pokytį inicijuoti.

Kuo daugiau (tikrų) pokyčių padedame klientui inicijuoti, kuo daugiau atliepiame į jo lauką, autentišką kelią – tuo daugiau ir pinigai cirkuliuoja, nes tai yra naudingas procesas visiems, įskaitant pasaulį. Ir kyla jis ne iš terapeuto ambicijos, o tos didesnės Jėgos, linkinčios mums gero.

Tad tebūnie viskas į tą judesį (movement), kuris išlaisvina, išgrynina ir praturtina.

Ačiū, kad skaitėte. Dalinkitės ir dalinkimės žiniomis ir jausmais, kuriuos sukelia tekstai. Visada laukiu jūsų duodamo žodžio 🩵

P.s. Tekstai gimsta iš mano meilės ir dėkingumo konsteliacijoms bei jose dalyvaujantiems žmonėms. Taip pat iš dėkingumo visiems, kurie laisvai informacija dalinosi su manimi, kad aš galėčiau rasti savo kryptį ir įkurti „Duodu žodį“ bendruomenę. Noriu, kad kokybiškos informacijos apie metodą, ypač lietuviškai, būtų daugiau – todėl šiuo metu tekstai yra nemokami. Tačiau jei planuojate mano įžvalgas naudoti savo praktikose, arba nuspręsite dalintis su savo auditorija – prašau gerbti tekstų autorystę ir, naudojant medžiagą, nurodyti šaltinį. Dėkoju.

Šįkart fasilitatorius, kurį vardan konfidencialumo pavadinsiu E.S., pasakojo apie tradicinėje kinų medicinoje naudojamus archetipus: vandenį, medį, ugnį, žemę bei metalą.

Kiekvienas elementas veikia mūsų kūne, tad gali būti tyrinėjamas ir konsteliacijų lauke.

E.S. šiandien paskatino žvilgtelti į Vandenį. Psichologijoje, psichosomatikos žiniose vanduo dažnai siejamas su emocijomis, o konsteliacijose Vanduo dar nurodo priklausymą (belonging) savo giminei, šaliai, sistemai. Vandenį jaučiu it sruvenančią gyvybinę energiją, ryšius – ten, kur santykis nukirstas, jis gali sustoti, frustruoti, kliudyti eiti pirmyn.

Dar vanduo atstovauja baimės jausmą, o vandens organai kūne yra inkstai ir šlapimo pūslė. Kitaip tariant, archetipas veikia ir simboliniu, ir jausminiu, mentaliniu, bet ir somatiniu lygmeniu.

Kalbant apie archetipus trumpai noriu paminėti, kad ne veltui pavadinime naudoju žodį prisilietimas. Archetipai yra gili tema, juos pažinti reikia viso gyvenimo – ir jo nepakaktų – be to, geriau juos tyrinėti psichikai jau pasiruošus. Mat archetipas kalba ne tik apie asmeninį, bet ir kolektyvinį lygmenį, simbolius ir reikšmes, didesnius už mūsų asmenį. Tad čia pasakoju tik apie trumpą susipažinimą – ilgiau dalyvaujant konsteliacijose (kaip ir psichoterapijoje ar kitose nuosekliai į vidų nukreiptose praktikose), santykis su archetipais, jų resursais (ir šešėliu) gilėja.

E.S. suskirstė mus po tris ir pasiūlė kiekvienam iš mūsų turėti atskirą konsteliaciją su Vandeniu.

Pozicijos buvo skirstomos taip:

vienas žmogus atsovauja užklausos atstovą (klientą, kieno istoriją konsteliuojame), kitas – Vandens elementą jo gyvenime. Trečias žmogus, kurio konsteliacija ir vyko, lieka stebėtoju, kad iš šono matytų procesą.

Eksperimentas buvo toks:

Pirmiausiai ką jaučia išsako kliento atstovas, tada – Vandens atstovas. Tuomet trečias žmogus, stebintysis klientas garsiai perskaito E.S. duotus sakinius, kurie turėtų stabilizuoti ir išlaisvinti Vandens elementą konsteliacijoje. Ir stebime, ar pasikeitė būsena, kurie iš sakinių surezonavo.

Labai paprasta užduotis – daug nesitikėjau.

Mano atstovas pirmiausia iškomunikavo, kad išorėje jaučiasi tvirtai, o viduje – minkštai. Tačiau, kad apie Vandens elementą savyje mažai žino, praktiškai jo nejaučia. O štai Vandens atstovė mano konsteliacijoj dalinosi, kad duotų man labai daug, kad tiesiog trokšta pasidalinti išmintimi su manim – tik kad dar nepriėmiau sprendimo įsileisti Vandens į savo gyvenimą.

Tuomet garsiai perskaičiau konsteliatoriaus duotus sakinius apie priklausymą giminei. Jie skambėjo maždaug taip:

Esu Vytautė Marija, esu iš Lietuvos ir gimiau Lietuvoje.

Mano mama yra lietuvė. Mano tėtis yra lietuvis.

Mano mama yra krikščionė, mano tėtis yra krikščionis.

Mano mama kalba lietuviškai, mano tėtis kalba lietuviškai.

Aš esu savo mamos ir tėčio dukra.

Visi mano mamos protėviai – aš jus matau, aš jus priimu būtent tokius, kokiais esate, aš esu jūsų giminės dalis.

Visi mano tėčio protėviai – aš jus matau, aš jus priimu būtent tokius, kokiais esate, aš esu jūsų giminės dalis.

Prieš skaitant toliau, jei rezonuoja, noriu ir jus pakviesti stabtelti – ką jaučiate, jei garsiai perskaitote šiuos sakinius (pakeisdami mano situaciją savąja)? Kaip reaguoja kūnas? O mintys? Jausmai? Tai, kas sujuda, gali būti naudingas vidaus žemėlapis jūsų istorijoje. Jei tik norėsis, kviečiu pasidalinti patirtimi komentaruose.

Grįžtant prie manęs – skaitydama jaučiau, kad nors sakiniai paprasti, o ir sakiau juos jau ne kartą, dar kažkoks naujas sluoksnis pralaisvėjo. Tą iškomunikavo ir mano atstovai – kad ypač girdint sakinius apie priklausymą giminei, galima atsikvėpti, atsipalaiduoti.

Tuomet Vanduo pasidalino, kad jau ryškiai mato mane. Mano atstovas pradėjo kalbėti, kad su vandens pagalba virsta Moliusku – kažkuo, kas turi stiprų kiautą, kurį galima naudoti apsaugai, bet viduj – švelnus, blizgantis perlas.

Čia atsiveria konsteliacijų grožis – kaip manęs nepažįstantis vyras iš Lebanono galėjo nusakyti labai intymią detalę iš mano gyvenimo? Mat tik aš galėjau žinoti, ką man reiškia Moliusko metafora.

O istorija paprasta: po gimdymo su draugais traukėme kortas, koks gyvūnas yra kitas etapas mūsų gyvenime. Mano vyras ištraukė, berods, Tigrą. Dar kažkas Liūtą, Mešką. O aš ištraukiau… Moliuską. Ir liūdna man tada buvo, galvojau nu va, tik tiek iš manęs ir beliko, tik Moliuskas. Bet, kad aukos energija per daug neužvaldytų, nusprendžiau patirti tą Moliuską giliau, suprasti, gal yra aspektų, kuo jis visai ne prastesnis už tuos galinguosius gyvūnus. Tai kantriai buvau sau su šituo klausimu, nirau gilyn ir į mažumą, ir į trapumą, ir į užsisklendimą, ir štai, praėjus 9 mėnesiams (kaip simboliška), šitoj konsteliacijoj many gimsta moliuskas! Ir aš iš karto suprantu Moliusko simbolį, stiprybę – Šarvą, gebantį išgryninti, kam ir kada atsiverti; ir Švelnumą, likvidumą viduj, kuriame gimsta tamsoj išnešiotas perlas.

Gražus pavyzdys, kaip net paprastas konsteliacijos pratimas gali uždegti vidaus žiburį.

Paminėsiu ir dar kelias mintis iš paskaitos, nes tiesiog negaliu susilaikyti:

– Tobulumas, sakė šis konsteliatorius, neegzistuoja. Pasakojo, kad nematė nė vienos tobulos konsteliacijos. Geriau matyti dalykus in a constant state of moving into harmony (nuolat judančius į harmoniją).

– Dėkingumas gali padėti brėžti ribas. Konsteliatorius davė pavyzdį, kodėl svarbu po konsteliacijų padėkoti už patirtį. Pirmiausia, sako jis, mes esame įpratę duoti, bet ne gauti. Kai sakai ačiū – pripažįsti, kad kažką ir gavai. O dar ačiū padeda pasakyti, kad dabar konsteliacija baigėsi. Tai sukuria švelnią ribą tarp konsteliacijos ir asmeninio lauko.

– Jeigu nejaučiame jausmų, esame pasimetę. Ne kognityvinis suvokimas pasako kūnui, kas vyksta, o atvirkščiai – kūnas informuoja kognityvinius suvokimo centrus. Mes stengiamės ieškoti prieglobsčio savo prote, sako ES, nes likti kūno jausme kažkada buvo per sunku. Tačiau konsteliacijose transformacijai svarbiausias jausmas. Todėl ir mūsų užduotis čia – išlikti su jausmu, kurį transliuoja kūnas.

Ačiū, kad skaitėte. Visad laukiu jūsų reakcijų ir komentarų!

P.s. Jau penktadienį duodu žodį naujai idėjai – online konsteliacijų grupei. Pradėsim 16 val. Zoom platformoje. Kaina (kol kas) simbolinė, 10 eurų. Raštelkit žinute, jei norite dalyvauti. Konsteliacijos nepasišaukia veltui.

P.s. Šį tekstą rašiau prieš 3 savaites. Dabar, kai grįžau prie jo, kad paskelbčiau, savo nuostabai galiu paliudyti, kad nutiko pokytis. Visų pirma, gimė daug naujų darbinių iniciatyvų, kad ir ši online Zoom grupė. Į gyvenimą dar priplūdo naujų ryšių, informacijos, knygų, sistemų. Tik perskaičiusi tekstą pagalvojau – na tikrai Vanduo teka dabar dar stipriau! Ech, tos konsteliacijos. Kaip gražu būti jas įsimylėjus vis dar, jausti jų naudą vis dar, net praėjus 8 metams nuo susipažinimo.

Subscribe now

SH paskaitoj beveik nieko neužsirašinėjau – teks pasitikėti atmintimi. Jei kitose paskaitose taip lengva žymėtis, tikslintis, akivaizdu, kad SH dirba kitu lygmeniu.

Tai, kaip dirba konsteliatoriai, būtų galima skaidyti į kelias mokyklas:

1. Tikslieji konsteliatoriai. Jie paprastai kilę iš tradicinių konsteliacijų mokyklos (B. Hellingeris), ir lauke orientuojasi pagal apčiuopiamus kūno pojūčius, judesius, impulsus, pvz., apie situaciją sprendžia iš to, kaip žmogus stovi, kur žiūri. Jie prašo atstovų daug nekalbėti, neinterpretuoti, nesuprasti, tiesiog apibūdinti impulsus, kurie kyla. Tokių konsteliatorių pliusas tas, kad daug erdvės suteikiama laukui, tinkamiausios istorijos iškėlimui. Taip pat konsteliacijoje dažnai yra ramu, saugu, aplinka kontroliuojama, vengiama didelių emocinių iškrovų. Minusas – dažnai racionalieji konsteliatoriai gerokai nuvertina jausmus arba situacijos kompleksiją, nepatyrę – dar ir daug kliaunasi teorija, todėl gali būti nepasiekta problemos šaknis. Bet neretai šie konsteliatoriai sako, kad šaknies pasiekti ir nereikia, kad vienas pajudėjimas lauke jau yra didelis pasiekimas, o konsteliacija toliau tęsiasi ir už „oficialaus“ proceso ribų. Iš dalies tai tiesa, nes konsteliacija yra atvira erdvėje, ir sutinku, kad ne visada giliausias pjūvis yra tinkamiausias sprendimas; bet šios konsteliacijos gali ir nepajudinti esminės problemos, tik suteikti platesnę perspektyvą. Kaip visada, labai daug priklauso nuo fasilitatoriaus.

2. Konsteliatoriai mediumai. Šie žmonės greta konsteliacijų lauko naudoja gebėjimą chanellinti – nuskaityti lauką ir kiekvienos pozicijos energiją. Tokiose konsteliacijose atstovai dalyvauja ne kaip kūnai, o kaip lygiavertiški dalyviai greta konsteliacijos autorius. Čia pozicijos statomos turint omeny, kad kiekviena iš jų turi ir archetipo/dieviškumo potencialą, ir tai, kokiu gyliu bus sugebėta ištransliuoti poziciją, jau priklauso nuo daugelio dedamųjų: vedančiojo, lauko, vietos, kur vyksta konsteliacija, susirinkusios grupės, užklausos autoriaus, šalies, net politinių sistemų, kurioje vyksta konsteliacija ir to, kam pasiruošusi kliento psichika. Tokios konsteliacijos dažnai nusileidžia į gilesnius sluoksnius: sielos kelią, inkarnacijas, atveria priežasties-pasekmės dėsnius. Šių konsteliacijų pliusas tas, kad esant profesionaliam vedimui, žmogus gali gauti galimybę išspręsti opius sielos klausimus, įvardinti ir atpažinti situacijas, kurias net nemanė galintis apibūdinti žodžiais. Konsteliacijos išsamesnės, pilnesnės, bet ir stipriai įkrautos emociškai – kiekviena pozicija pasakoja savo istoriją, priešistorę, dalinasi jausmais, savo santykiu su kitais atstovais. Didelis tokių konsteliacijų minusas – labai plona riba tarp racionalumo ir irracionalumo, per didelis pasitikėjimas konsteliacijų vedliu (nes kas gali patikrinti, ar informacija, kuri ateina – tiesa?), taip pat didelis pavojus į irracionalias patirtis nurašyti traumas, kurioms reikalinga ilgalaikė psichoterapija. Manyčiau, kad energetinės konsteliacijos reikalauja daug vedančiojo atsakomybės, sąžiningumo su savimi ir patirties. Lietuvoje esu sutikusi tik kelis konsteliatorius, kuriais pasitikiu tokiam procesui, bet pripažįstu, kad kartais būtent šios konsteliacijos ir padėti gali labiausiai, ypač, jei problema įsišaknijusi ir jau niekaip nepavyksta rasti sprendimų.

3. Konsteliatoriai šamanai. Ši kategorija konsteliatorių apibūdinama sunkiausiai, nes dažniausiai jie veikia ne vieni, o kartu su antgamtine jėga: Dievu, archetipu, dievybe, egregoru. Nepatyrusiai akiai beveik neįmanoma suprasti, ką tokie žmonės veikia konsteliacijų lauke ir kokias technikas naudoja, aišku būna tik tiek, kad tai daugeliui rezonuoja, veikia ir keičia. Kai kurie jų pasitelkia būgnus ar gongus, kiti – kristalus arba judesį, dar kiti apskritai prašo žmonių tiesiog judėti lauke, ar patys juos inicijuoja. Šie žmonės dirba jau grynai energetiniu lygmeniu, it nematomos antenos jautriai gaudo lauko signalus, o dalyvavimas tokiose konsteliacijose yra skonio reikalas. Tikrieji meistrai, pažengę, sąžiningi ir įsipareigoję patys sau nekelti chaoso žmonių gyvenimuose, dirba dailiai, nuolankiai ir efektyviai, palikdami ženklų pėdsaką kliento gyvenime. Pagrindinis tokių konsteliacijų downside – jei neturi energetinio raštingumo, arba aiškios skyrybos tarp gėrio ir blogio, gali net nesuprasti, nei kur tave įvėlė, nei kas su tavimi įvyko, nei kam tarnauja iš pažiūros toks galingas konsteliatorius. Dalyvavimui tokiame procese būtina energetinė edukacija, aiškus tikslas, įsivardinimas sau, ar suprantu, kur aš esu ir kokią galią suteikiu šitam žmogui. Labai gaila, kad mūsų sistemoje, kurioje dar apskritai ginčijamės, ar turim teisę tikėti/netikėti kažkuo irracionaliu, toks dalykas kaip energetinis raštingumas vargiai egzistuoja. Taip atsiduriame pavojuje patirti laisvamanystę, būti vienaip ar kitaip pažeisti vedančiojo.

Bet patirtis konsteliacijose parodė, kad dažnai susirandame mokytojus, kurie mums tinkamiausi dabar. Net ir netinkamas mokytojas galiausiai yra svari patirtis savo paties skaidrumo pažinime – su sąlyga, kad vėliau pavyksta atrasti kitų mokytojų ir kelių, po sunkumų grąžinančių į savo ašį ir apšviečiančių, kas nutiko. O galiausiai juk svarbūs tampa visai nebe mokytojai, ar metodai, o mūsų pačių ryžtas eiti į savo savastį.

Taigi, seminare iš karto tapo aišku, kad SH yra konsteliatorė mediumė. Tai atsispindėjo jos filosofijoje, istorijose, kurias pasakojo.

Svarbi SH žinutė buvo tai, kad net jeigu tėvai mums kažko nedavė, tai nereiškia, kad mums augant neatsirado žmogus, nenorėjęs mums pasiūlyti to, ko trūksta.

Ir davė gražų pavyzdį apie indėnų gentis Amerikoje, kai moteris pagimdydavo.

Po gimdymo pas moterį ateidavo genties vyresnysis ir klausdavo:

Has the song of motherhood come to you? Ar tau jau atėjo motinystės daina?

Ir be jokios gėdos ar kaltės, jei mama tokios dainos savy nepajautė, ji galėdavo pasakyti – ne, motinystės daina man dar neatėjo.

Tuomet genties vyresnysis sugrįždavo pas moterį dar du kartus. Ir jei po trijų kartų atsakymas būdavo toks pats, genties vyresnysis sukviesdavo visus į bendrą erdvę ir klausdavo:

To whom the song of motherhood came? Kas išgirdo motinystės dainą?

Ir beveik visada tarp genties žmonių atsirasdavo moteris, kuri pasakydavo:

For me. Man.

Ši moteris tapdavo vaiko mama – ta, kuri dainuos, užaugins, migdys, prižiūrės. Kūdikį pagimdžiusioji moteris irgi bus vaiko mama – gyvybę davusi. Man tai jaučiasi kaip stiprus pavyzdys, kurio šią dieną jau beveik neturime – jei moteris netelpa į schemą, jei negirdi tos motinystės dainos, ji be gėdos gali pasikliauti savo artima aplinka, kuri suteiks vaikui būtiną motinišką prieglobstį.

Jei ir jums norisi žvilgsnio vidun, čia gera vieta refleksijai.

Kokie žmonės man augant pildė tai, ko nedavė mama?

Kokie žmonės man augant pildė tai, ko nedavė tėtis?

Ar galiu juos įsileisti į vidų, paliudyti kaip pilnaverčius savo vidaus šeimos narius?

Man pačiai atsakius sau į šiuos klausimus paaiškėjo, kodėl taip vertinu ir seku įvairių krypčių mokytojus – muzikos mokyklos mokytojai ilgą laiką man atstovavo tai, ko negavau šeimoje.

Kita svari seminaro mintis buvo apie sisteminį disbalansą. Tiksliai nepacituosiu, bet viena dalyvė paklausė SH, ar įmanoma nejausti neapykantos žmonėms, kurie pridirbo ką nors mūsų giminei praeityje.

Pavyzdžiui, ką savo viduje daryti su rusijos okupacijos kaltininkais – ne nukentėjusiaisias, o tais, kurie grobė, prievartavo, trėmė? Pasak konsteliacijų teorijos, net ir tie, kurie mus žalojo, tampa sistemos dalimi, o jų atstūmimas veda į disharmoniją. Gerokai sąmonę trikdanti mintis. Kaip čia suprasti – integruoti savyje skriaudžiančius?

Konsteliacijos sako, kad ilgalaikėje perspektyvoje nuo traumos kenčia tiek agresorius, tiek auka.

Pastaba: Kai čia ir toliau kalbu apie agresoriaus integraciją, neturiu omeny veiksmų pateisinimo. Dalinuosi, kaip įvykusi trauma abiems pusėms jaučiasi sistemiškai ir nuaidi tolimesnėje giminės istorijoje.

Karas, žudynės, trėmimai atima iš abiejų pusių. Patogu manyti, kad praeitis yra ten kažkur, toli už mūsų, bet tiesa ta, kad visą svorį ir istorijos palikimus dabar jau neša nebe blogieji trėmėjai, komendantai, generolai ar kariai, o jų vaikaičiai.

Kaip ir nukentėjusiųjų pusė ieško pagalbos savo skausmui užlopyti, taip ir anksčiau kenkusiųjų vaikai ir vaikaičiai jaučia visokiausias negandas ir ieško būdų išspręsti skriaudą. Ir dažnai vienintelis kelias į ramybę – abiejų pusių susitikimas, situacijos integracija, atsakomybės prisiėmimas, skausmo sukėlimo įvardinimas.

Spėkite, kur dažniausiai susitinka didžiausi priešai? Ogi konsteliacijų lauke. Bet ne tik. Seminare klausimą apie santykius uždavusi dalyvė staiga susivokė, kad yra ištekėjusi už vokiečio, nors jos pačios šaknys – žydiškos. Jie gyvena Amerikoje, tad iki šios akimirkos ji nė nepagalvojo, ką sisteminiu lygmeniu balansuoja judviejų santuoka.

Ir taip nutinka dažnai, sakė SH. Kai susiduriame su žmogumi, kuriam kyla stiprūs jausmai, ir jis tampa mūsų partneriu, gali būti, kad tuokiamės ne su sąjunininku, o buvusiu giminės priešu. Nes būtent santuoka tarp skirtingų krantų yra vienas efektyviausių būdų į sistemą sugrąžinti tai, kas buvo prarasta. Kai tarp dviejų amžinų priešų ima tekėti upė – pavyzdžiui, gimsta vaikai – karas pasibaigia iš tiesų, nes nebėra agresorių ar aukų, abu yra priversti pripažinti, kad turi savo vietą ir savo dėmenį istorijoje. Shavasti, konsteliatorius, apie kurį pasakojau praeitame įraše, dar pridėtų: when you can wish well for the perpetrator, only then the work is done. Tik kai gali palinkėti gero savo skriaudėjui, tik tuomet vidinis darbas yra užbaigtas.

Kaip paskutinę mintį papasakosiu apie savo vidinį procesą šios konsteliatorės lauke.

Jau kelias savaites sapnavau intesyvius sapnus. Iš pradžių mane juose lankė išmintingos būtybės, jaučiausi ramiai ir drąsiai; bet likus porai dienų iki mokymų pradėjau sapnuoti košmarus. Sapnuoti košmarus man labai, labai neįprasta. Būna, sapnuoju stiprius jausmus, sunkius santykius, bet šįkart mane jau lankė visokie pragaro vaizdiniai, baimės. Niekaip nesupratau, iš kur tai kyla.

Viename iš SH pratimų ji pasiūlė tokį konsteliacijos išdėstymą:

Vienas žmogus atstovauja Problemą/Situaciją, kitas – Kas už to slypi; trečias – Resursą, kuris galėtų palaikyti.

Mano problema, kurią iškėliau, tokia ir buvo: Ne iki galo galiu suvokti, kas su manimi vyksta.

Pirmiausia mane atsovaujanti moteris pasakė, kad jaučia įstrigimą gerklėje. Resursas pasidalino, kad tam padėtų ryšys su gimda ir dubeniu. O Problemos atstovas įvardino, kad regi mane, kaip bėgu per labai tamsų, ilgą tunelį, kuris niekada nesibaigia ir man labai baisu. Jaučiasi kaip košmaras (!). O juk patirties sapnuojant nė vienam iš pirmą kartą sutiktų dalyvių neminėjau.

Davėme pozicijų integracijai dvi minutes. Kadangi turiu patirties su konsteliacijomis, jaučiau, kad galiu pati fasilituoti savo situaciją. Pasakius kelis sakinius, ir mano atstovui komunikuojant jutau, kad iš manęs fiziškai traukiasi kažkoks didelis blokas, įstrigęs viduje, ir gerklės centras jungiasi su gimda. Toks simbolis, keistas jausmas, gal ne iki galo paaiškinimas, bet tikrai atneša daugiau tvirtumo.

Sunkesnis buvo nesibaigiančio tamsos tunelio aspektas. Pasidalinau šituo vaizdiniu su SH, ir ji iš karto paklausė: kokio amžiaus žmogus bėga tuneliu?

Blykst, ir per akimirką atpažinau, kas vyksta.

Šita tamsa – mažo vaiko tamsos baimė, ta, kurią vienu ar kitu sluoksniu išgyvena daugelis vaikų. Atradus šaknį, man pradėjo plūsti atsiminimai, kuriuos savy buvau apčiuopusi, bet neišjautusi iki galo: kai pabundu po pietų miego ir dar nesiorientuoju, kur esu; kai esu visai mažytė, guliu tamsoj, šaukiu mamą ir nežinau, kada ji ateis; kai nepatikliai iš koridoriaus pusės žiūriu į neapšviestą kambarį, ir per kūną eina šiurpas, nes man atrodo, kad toje tamsoje kažkas yra. Neatpažintą baimę augant greitai apsivijo racionalus protas, ir kuo ji labiau darėsi atstumta, nepažinta, tuo daugiau psichika gąsdinosi, taip pastarosiomis naktimis atnešdama visokių pragarų simbolius.

Supratusi, kame reikalas, konsteliacijoje užsimerkiau ir greta savęs mažytės juodame tunelyje išvydau save dabartyje. Garsiai pasakiau: aš su tavimi būsiu šitame tunelyje tol, kol atrasi šviesą. Būsiu greta tiek, kiek reikės.

Nes tik mažoji mano dalis galvoja, kad tamsa niekada nesibaigia. Jai tas tunelis baisus ir begalinis. Ji dar neturi kitos patirties. Aš dabartyje jau žinau, kad šalia tamsa turi pabaigą – ją uždaro šiluma, ryšys, šviesios patirtys ir žodžiai. Pasižadėjau sau mažajai, kad būsiu kartu su ja, ir viduje iš karto tapo ramiau. O kitą naktį jau vėl miegojau ramiausiai.

Tai gražus pavyzdys, kaip pasąmonė iš anksto mus ruošia tam, kas jau gali būti integruota ir pamatyta. Dar – kad šešėlis, nors iš pradžių baisus, mėgsta dengtis visokiomis kaukėmis, kad iki jo neprieitume (pvz., itin baisiais simboliais ar dar kuo).

Ačiū jums, kad galiu pasidalinti tokiais intymiais savo tyrinėjimais.

Duokit žodį, jei rezonuoja <3

Shavasti seku jau seniai – jis turi bent 25 metus fasilitavimo patirties. Žinau jį kaip LGBTQ+ bendruomenės ekspertą konsteliacijose – turbūt vienintelį (man žinomą) pasaulyje.

Gaila, bet konsteliacijose LGBTQ+ žmonės dažnai vis dar negauna tinkamo paliudijimo. Būna, konsteliatoriai ieško šaknies, kodėl seksualinė orientacija viena ar kita, o tuomet atsimuša į savo pačių projekcijas, perkėlimus, baimes, nuostatas. Kitaip tariant – sudėlioja konsteliaciją ne pagal žmogaus kompleksiškumą ir lauko impulsus, o savo pačių pasaulėžiūrą. Taip neturėtų būti ir to visiems vedliams verta saugotis. Bet, žinoma, nė viena praktika ar terapijos kryptis negali pasigirti, kad neturi šešėlio, o vedantieji – aklų taškų.

Taigi, mano palankumą Shavasti jau gavo dar prieš susipažįstant. Jo pranešimas šiandien buvo apie autorinį metodą – Language of the Soul. Apie tai, kaip ir kam konsteliacijose naudojama kalba1*.

Pirmiausia Shavasti dėmesį sutelkė į konsteliacijose naudojamus sakinius. Gydomieji sakiniai nėra paprasti pokalbiai. Tai yra transmisija, sako Shavasti.

O tam reikia tylos, susikaupimo ir neinterpretavimo. Tai labai sudėtinga – išgirsti žodžių esmę ir neuždėti papildomos reikšmės ten, kur nereikia.

Shavasti davė savo fasilituotos konsteliacijos pavyzdį.

Pas jį apsilankė keturiasdešimtmetis vyras, turintis daug pykčio tėvui. Viena, kita konsultacija, o situacija nejuda. Pyktis klientą vedė į užstrigimą. Pastačius konsteliaciją, situacija nesikeitė. Klientas stovėjo prieš tėvą sugniaužęs kumščius. Shavasti viduje pajuto, kas galėtų būti pasakyta, ir paprašė kliento, net jei jam būtų nelengva ar justų pasipriešinimą, tarti šiuos žodžius:

Father, I long for you very deeply. Tėti, aš tavęs labai ilgiuosi.

Shavasti gražiai įvardino, kas nutiko suskambėjus žodžiams – staiga šalia jo stovėjo nebe keturiasdešimtetis vyras, o dešimties metų berniukas.

Jausmas, glūdintis po pykčiu, buvo kelis dešimtmečius spaustas ilgesys. Kai atsivėrė skausmas, o klientas pamatė save tokį mažą ir gedintį ryšio su tėčiu, procesas pajudėjo. Atpažintas ilgesys nuvedė į vaikystėje užstrigusią, gedulo ir skausmo negalinčią ištverti asmenybės dalį, kurią suaugęs vyras jau turėjo jėgų pamatyti, palaikyti ir priimti.

Tokia yra taiklaus, tikslaus, gydančio sakinio galia. Ji keičia asmeninę istoriją.

Grįžkim prie seminaro. Shavasti dėmesį nukreipė į kolektyvinius ir asmeninius įvykius, patirtus giminėje.

History is a living entity, sakė jis.

Prieš konsteliaciją išsiaiškinkite, kas nutiko tos giminės istorijoje iš kolektyvinės prizmės. Karai. Politinės pažiūros. Religija. Dingę, mirę žmonės, žmonės, su kuriais niekas nebendrauja; negimę ar vos gimę ir mirę kūdikiai. Visa tai dažnai iškyla konsteliacijų lauke, nes trauma sutrikdo gyvybinės energijos tėkmę ir siekia būti integruota ateinančiose kartose.

Turit mokėti išgirsti šitus pagrindinius įvykius ir atskirti nuo triukšmo, nes 90% informacijos, kurią sako žmonės kalbėdami save, sisteminiu lygmeniu yra nereikšminga, mokė Shavasti. Ir davė, mano suvokimu, gan sudėtingą užduotį mums, dalyviams.

Jis paprašė, kad kiekvienas garsiai išsakytume sunkiausius savo giminės įvykius, praradimus, nutylėjimus. Svarbiausias aspektas – jei tik žmogus pradeda sakyti ką nors papildomo, ar dalintis jausmais, reikia nutraukti jį riebiu ir greitu STOP.

Skambėtų maždaug taip:

Mano senelį nupirko už degtinės butelį.

Mano močiutės brolis buvo nužudytas.

Mano tėčio sesuo atskirta nuo šeimos, niekas su ja nekalba.

Didelis krūvis. Nejauku. Sunku! Kilo jausmai, galiu paliudyt. Bet Shavasti metodas buvo griežtas, o aš – smalsi ir sakydama faktus apie savo šeimos istoriją pajaučiau, ką jis bando perduoti: ten, kur yra lėtumas, mažai žodžių, bet yra erdvės iškilti faktui, vyksta fenomenologinis judesys. Būtent konsteliacijų lauko judesys, kurio ir siekiame. Kad ir kaip nepatogu buvo dalintis, ir jausti, vidus pamažu paleido įtampą, dalimi perdėliojo viduje mano pačios gyvenimo istoriją.

Kaip ir užtektų esmei suprasti, bet Shavasti davė dar.

Vėl suskirstęs po du, šįkart nukreipė dėmesį į asmeninę gyvenimo istoriją. Kas esminio nutiko tavo gyvenime, kas tave formavo, augino, o gal sužeidė? Be jokių interpretacijų, tik faktai.

Diedukas mirė, kai man buvo dveji.

Pirmą kartą su tėvais atostogavau trejų, vykome į Turkiją.

Kai man buvo ketveri, tėvai išsiskyrė.

Ir vėl be leidimo dalintis papildomai – tik tyla po kiekvieno sakinio, integracija, istorijos liudijimas.

Lengva nebuvo, pratimas stiprus – leido pamatyti, kas iš vidaus ateina automatiškai.

Dažnai susikuriame scenarijų, kokia yra mūsų istorija. Kas ten svaru, kaip kas jautėsi, ko trūko. Dažnai tą istoriją pakartojame garsiai tiek kartų, kad ji nieko nebeatneša, nors jau yra tapusi mūsų asmeniniu mitu. Bet tokia istorija, užuot tarnavusi, gali virsti ir vidaus apsaugos mechanizmu, kuris trukdo patirti tiesą šiame momente, priimti nežinomybę, iš kurios trokšta kalbėti vidus. Kitaip tariant – patogiau kentėti su tuo, kas pažįstama, nei leisti sau patirti dar naują savo versiją.

Šitą ir sumąsčiau įvardinus svarbiausius gyvenimo faktus ar sužeidimus – kiek iš tiesų jų dar galioja? O kokie visgi jau išblukę, prašosi paleidimo, mano peržiūrėjimo, bet vis dar sukasi kaip sena, nebeaktuali plokštelė mano viduje? Pagalvojau, kad jei kartočiau Shavasti pratimą, pasistengčiau atsiduoti dabarčiai. Surizikuočiau pasakoti ne sau žinomą skausmų istoriją, o klausčiau, kas kyla dabar?

Ir štai Shavasti, it nuskaitęs mano mintis, sako: pratimą pakartokim.

O varge, vėl 10 min. išpažinties. Betgi pasižadėjau sau, tad leidausi gilyn. Pradėjo kilti prisiminimai, kurie tartum apie panašius įvykius, bet turi gilesnį sluoksnį:

Turkijoje pasimečiau paplūdimy ir galvojau, kad manęs niekada neras.

O daugelis kitų įvykių, kurie atėjo, man buvo ir džiaugsmingi, nauji, nepažinti. Perrašymas.

Su porininke vėliau aptarėm, kad užduotis ne iš kelmo spirta, nes palietė visus. Ir nors iš vienos pusės man norisi kvestionuoti tokį jausmų uždarymą procesuose (Shavasti gan atvirai pasakė, kad neleidžia dalyviams savo konsteliacijose nei garsiai rėkti, nei stipriai verkti), turiu sutikti, kad „kalbos kontrolė“ gali padėti stabtelti ir pajausti jausmus, nuo kurių bėgam iš tiesų.

Tyla, ateinanti po sunkesnio sakinio, neša realizacijos momentą, atidengia ir viską, kas nepasakyta. Įvykis, išsakytas kaip plikas faktas, turi krūvį ir sukuria judesį lauke jau vien todėl, kad mažina gėdos jausmą.

Shame does not survive being spoken about, sakė Shavasti. Nėra ką ir pridėti.

Į ką dar Shavasti atkreipė dėmesį, tai kokius žodžius apskritai vartojame. Kad net eidami į terapiją netyčia galim patvirtinti istoriją, kurios nenorim sekti, vien todėl kaip apie ją kalbame. Shavasti davė pavyzdį ir savų klientų patirčių: pavyzdžiui, kai anūkas sako, kad močiutė užauginusi 8 vaikus niekada nedirbo; kai broliai ir sesės vadinami half brothers/sisters, kai vaikai yra illegitimate (nesantuokiniai).

Kaip moteris turinti aštuonis vaikus gali būti niekada nedirbusi? Negali, sako Shavasti, žiūrėkite, kaip nesąmoninga kalba jau kuria atskirtį.

Kaip vaikai gali būti illegitimate (šiame konstekste versčiau kaip – netikri, nes gimę ne santuokoje)? O broliai ir seserys būti tik pusiau?

Žodžiu, kalbinei sąžinei, jei tokia yra, Shavasti seminaras buvo kaip šaltas dušas.

Gal ir atgaivino, ypač, kai dabar taip karšta.

Kuo dar noriu pasidalinti, tai paties Shavasti parašyta poema apie konsteliacijas.

Šie žodžiai man puikiai atspindi, iš kokios vidinės pozicijos vertėtų žengti į konsteliacijų lauką. Ypač vedantiesiems.

Konsteliacijos moko meilės, skaidrumo, tiesos. Vis dar stebiuosi, kiek daug sluoksnių šiuose dedamuosiuose.

Subscribe now

Trise – draugai, kurie mokyklos suole, rodos, buvom neišskiriami. Susirašinėdavom per pamokas, paraštėse vienas kitam braižėm ženklus, citavom dainos žodžius. Darėm kartu kūno kultūros normatyvus, Vilniaus baruose gurkšnojom vyną, žaidėm, dainavom, ėjom į koncertus, kūrėm ir juokėmės, o labiausiai – pasakojom vienas kitam savo gyvenimo karoliukus, meiles, pasimatymus, istorijas, kurios neretai priminė neblogų dramos filmų scenarijus. Tiesą sakant, vis dar primena.

Toks keistas jausmas vėl iš naujo susitikti tokio artumo žmones! Kodėl taip ilgai nesusitikome? Neaišku. Bet žiūrint atgal į gyvenimą, kartu sėdint prie Nemuno ir valgant picą, galvojau, kad paprasčiausiai todėl, kad pasirinkome skirtingus gyvenimus.

Jis nusprendė kilti karjeros laiptais. Lipti į kalnus – tiesiogine ir perkeltine prasme. Dirba po keturiolika valandų per dieną, bet – savo svajonių darbą. Tampa vis labiau žinomas, gerbiamas, kruopščiai pildo tai, ką suplanavome kofeinuose penkiolikos, aštuoniolikos, dvidešimties.

Ji – seka meno industrijos keliu. Išmoko prancūziškai, skaitė daug knygų, įsitvirtino kine. Mylėjo, tyrinėjo, keliavo. Iliustravo.

O aš – aš iš Londono, Paryžiaus, Barselonos dangoraižių persikėliau į vidų. Tris kartus – į Indiją, du kartus – į psichologijos studijas, galiausiai – konsteliacijas, o dabar dar ir Kauną.

Jis keliavo po pasaulį, ji kūrė, aš keliavau į skaudžiuosius savo ir kitų gyvenimų taškus. Gal ir natūralu, kad keliai išsiskyrė.

Jaudinausi prieš susitikdama. Susitikimas su tokiais žmonėmis, su kuriais kažkada ėjau koja kojon, sutikau Naujuosius metus, pasakojau intymiausias, net ir gerokai per intymias gyvenimo detales, mistiniu būdu geba atskleisti, ar apskritai einu tinkama gyvenimo kryptimi.

Ar pastebėjot – turi šitą galią žmonės, kurie pažįstami kelias dešimtis gyvenimo metų. Kažką jie nuskaito, kažką iškelia viduj tokio intymaus ir tikro, kad jeigu kur nors grybauji, nepripažįsti, meluoji sau – iš karto iškils.

Turbūt to slapčia ir bijojau. Kad jie, atspindintys mano vaikystės, esaties metus, primins apie nerealizuotą potencialą, svajonę, o aš imsiu graužtis, kad kur nors susimoviau. Arba – kad jie iš savo pasiektų viršūnių vertins mane, teis. Kas, jeigu jie vis dar kartu, ir tik aš jau niekaip nepritapsiu, pasirinkusi savo, bet visai kitokį, tikslus, karjerą ir planus apvertusį kelią?

Bet, grįžkim susitikimo pradžios, vos jiems išlipus iš automobilio, mano vidus žybtelėjo. Ir akimirksiu tapo kažkiek jautru. Nebesijaudinau. Atstumas jautėsi, bet fone skambėjusi muzika priminė tas vasaras. Aš juk atpažinau, iš karto atpažinau jų abiejų veidro bruožus, kuriuos, jei tik mokėčiau, galėčiau nupiešti iki smulkiausių detalių. Iš karto pradėjau regėti prisiminimus: kaip Amsterdame plaukiam laivu, o Orleane palei upę minam dviračiais; kaip Paryžiuj mano dvidešimto gimtadienio proga patenkam į avariją – bet važiuojam toliau; kaip dainuojam dainas eidami gatve Fabijoniškėse. Prieš akis skleidėsi patirties nuaustas mikroskopinis prisiminimų apsiaustas, savy talpinantis daug gyvenimo metų.

Taigi, akimirka, kai akys susitinka. O šalia geriausių draugų ir prisiminimų pradeda dėliotis visai nauja matrica. Patys artimiausi, bet jau kiti. Dar nesutikti.

Kai pažįsti žmogų nuo pirmos klasės, labai aiškiai pasijaučia, kaip sluoksniais nusilipdo suaugusiojo asmenybė. Kokie įpročiai ateina iš savęs, kokie – jau iš pasaulio patirties. Kur priklijuota, pasaulio užmesta dalis, o kur – autentiškas ašies elementas. Kokie įpročiai, tonas, judesiai, priklauso tam, ką pažinojau vaikystėj; o kaip visai naujai, brandžiai, gali atsiskleisti jau ir suaugęs, dar nepažįstamas žmogus.

Todėl žiūrėjau ir stebėjausi. Tapo akivaizdu, kad suaugome. Suaugome su savo namais, keliais, vaikais, tikslais. Jis lips į dar vieną kalną. Ji ras meilę. Aš grįšiu namo pas dukrą. Visi su savo kryptim. Jau aiškesnėm, dar su klaustukais, bet jau ir su pagrindimais, filosofija, pasirinkimu. Tarytum savaime suprantama.

Tačiau kai buvome vaikai, kad pavyks užaugti – nežinojome. Augom tarp Vilniaus gatvių ir kiemų, kiekvienam santyky, įvyky, virsme mesdami žaidimo kauliuką. Niekas nepasakė, kokie gali būti gyvenimai iš tikrųjų. Turėjom filmus, knygas ir vienas kitą. Tad rašydama galvoju, kad šis susitikimas – it pasitikrinimas, ką iš tiesų gali duoti gyvenimas. Kaip neįtikėtina, kad tai, apie ką fantazavome, bent iš dalies tikrai galėjo virsti realybe.

Gal tam ir skirtas šis tekstas?

Net ne šiai dienai o mums – tiems, kurie atsisveikino prieš aštuonis metus, nenumanydami, kaip ilgai nesimatysime. Gal mums – tiems, kurie turi šitiek svajonių, laiko, aistros, bet dar nežino, ar jiems pavyks.

Kaip aš norėčiau pasakyti tiems jaunuoliams: stropiems, talentingiems, mokyklą baigiantiems gaivališkiems purslams, kad jie susitiks šitaip po aštuonių metų, sėdės prie Nemuno, ir jau bus kažką patyrę.

Bus patyrę išsiskyrimų. Pralaimėjimų. Bus kiekvienas išgyvenęs savo koronos istoriją, keistą situaciją su darbu, svajonės išsipildymą ir griūtį; kaip norėčiau jiems perduoti, kad nors ir bus sudėtinga, bet kad visi išplauksim iš sudėtingų meilių peripetijų, atsigausim nuo išdavysčių, priimsim bent pusėtinai teisingus sprendimus dėl savo gyvenimo, kūno, krypties.

Bet aišku – negi mes patikėtume, kad galime tiek laiko nesusitikti? Kiek prisimenu save, būčiau kovojusi prieš tokią mintį visomis savo išgalėmis. Santykiai su vaiksytės draugais nutrūksta, sakydavo tėvai, o mes ginčydavomės su jais, kad būsime kartu iki gyvenimo galo. O dabar... Kur susitikome paskutinį sykį? Koncerte? Muziejuje? Gamtoje? Pala, o gal terasoje, kai vasaros viduryje sugalvojome švęsti Kalėdas? Nepasakysiu. Gerai, kad apie tokį išsiskyrimą nereikėjo žinoti iš anksto.

Ką iš anksto žinoti būtų verta, ir kur dvidešimt kelių metų Vytautė būtų buvusi teisi – kad meilė nesibaigia. Net kai ji prislopusi, truputį nejauki, nes praėjo daug laiko. Nesibaigia, kai yra neišspręstų konfliktų, nesmagių situacijų. Mes tik galim nuo jos mėginti apsiginti, įtikinti save, kad jau neberūpi, kad pasikeitėm tiek, jog širdis nebeatpažįsta. Bet sakau jums – užtenka to vieno žvilgsnio ir santykis atgimsta. Tik tam žvilgsniui reikia drąsos.

Sėdėjom prie Nemuno, užsisakėm picos, o aš ir sakau vienam iš tų likimo prarastųjų – noriu atsiprašyti.

Noriu atsiprašyti už kažkokį neišpildytą lūkestį, iš dabartinio taško – garantuotai kvailą, nebrandų, kuris – tik dabar tapo aišku – nėra vertas nutrauktos draugystės kainos.

Abu pasijaučiam truputį nejaukiai, jis sako – taip greitai kalbėsim apie jausmus? Suprantam, kad kalbėsim. Įkvepiam, iškvepiam. Jis irgi sako: atsiprašau. Apsikabinam.

Ir atlėgsta man viduj kažkoks sunkesnis jausmas, kurį jau buvau pamiršusi, kad turiu. Kurio, buvau įtikinusi save – nebesinešioju. Nes patikėjau, tikrai tokios draugystės pasibaigia, kad nereikia, kad yra kitų žmonių, kad mes jau tokie skirtingi, jog neturėsime apie ką kalbėtis.

Kaip gerai, kad, rodos, visai netyčia atpažinau, jog tik apsiginti norėjau.

Apsiginti nuo labai baisaus jausmo, kad rūpės tik man vienai, o jie į savo kalnus kyla be jokio ilgesio.

Žinai, ir man kažkas nuslūgo, – jau atsisveikinant sako jis.

Ir taip ta vaikų istorija, tas santykis, kuris pernešė per vaikystę, paauglystę, jaunystės metus, studijas, keliones, paklydimus ir visą dramą, sugrįžta. Per drąsą pamėginti dar sykį. Per brandą, kuri nutiko per aštuonerius metus. Per pasikeitimą, kurio neįmanoma suvokt nesusitikus, nepasitikrinus, kaip yra iš tikrųjų.

Ir gal ne auksinės karjeros žvaigždutės, tikslai ar svajonės svarbiausia, o mes tokie, kokie buvome, savo natūralioj, jautrioj tėkmėj, jau vaikystėj įkūrusioj gyvenimo ugnį:

kai sėdim prie Nemuno, groja Harry Styles, paskui – lyja kaip iš kibiro, bėgam per lietų dengdamiesi pledu, juokiamės, ir trina batai,

ir trina ne iki galo užgiję, nepavykę sapnai, ir yra aštuoneri metai, kuriuos praleidom atskirai, bet kažkur širdy, net jei skausmingoj, neužgijusioj – mes vėl kartu, todėl jaunystė gali grįžti visa savo galia, visu gaivališku vilties purslu, ir mes atlaikysim – net tai, kas neišsipildė.

Nes visgi – ne vėlu, dar ne ne vėlu, jei tik leisim sau pripažinti, kad ilgimės.

Subscribe now

Gavus kvietimą many suūžė vidinis konfliktas. Labiausiai – nes dukrytei dar tik 10 mėnesių. Savaitgalis – per ilgas atsitraukimas. Antras ūžesys buvo dėl intencijos. Ar man tikrai reikia dar vienų mokymų? Praktikuoju konsteliacijas 8 metus, ilgą laiką jos buvo pasiglemžusios 80% mano laisvo laiko. Važiuodavau atostogų – ieškodavau ten konsteliatorių, su kuriais galiu susipažinti. Užsidirbdavau pinigų – leisdavau juos konsteliacijų seminarams, stovykloms, mokymams. Norėdavau ką nors paskaityti – googlindavau konsteliacijų tyrimus, kolegų rašytas knygas.

Bet kas yra aštuoneri metai, kai praktika – begalinė? Teko sau pripažinti, kad esu atsidavusi šitam metodui. Kai randu tai, kas taip giliai rezonuoja, praplečia, o kartu atneša gėrio ir kitiems žmonėms – vidus stumia pirmyn. Augimas, panašu, neišvengiamas.

Svarstydama, ar dalyvauti mokymuose, svetainės vidury irgi išstačiau konsteliaciją. Paprašiau vyro pagalbos. Stačiau tris pozicijas: save dabar; save po mokymų; save, jei į mokymus neinu ir renkuosi alternatyvų kelią.

Paprašiau D. atsistoti į kiekvieną iš pozicijų ir pasidalinti, ką jaučia. Greitai paaiškėjo, kad nuo mokymų mane atitraukia paprasčiasia baimė. Baimė fasilituoti konsteliacijas angliškai. Baimė, kad dukra jausis palikta. Baimė į mokslus bėgti nuo gyvenimo.

Kai yra tiek baimės, tenka su ja susitikti. Tam skyriau kelias dienas. Šakny, nubraukus kelis sluoksnius, radau jau pažįstamą jausmą – baimę, kad konsteliacijos yra too spiritual (per dvasingos), per daug nepaaiškinamos, irracionalios, per daug ne akademinės. Kas, jei būsiu kitų matoma kaip šarlatanė, o ne atsakinga ir akademinė psichologė?

Vėl daviau sau laiko pabūti. Ėjau gilyn – baimės linkusios pasakyti tik pusę tiesos.

Bijau konsteliacijų mokymų, ar bijau būti atstumta? Kas mane atstums, jei seksiu ne tolimesniu akademiniu keliu, o į konsteliacijas, alternatyvią psichoanalizės kryptį?

Toli ieškoti nereikėjo. Dažniausiai atstūmimo bijo vidinio vaiko dalis. Čia irgi sutikau savąją – išsigandusią prarasti tėvų meilę dėl savo kelio.

Stabtelėjau. Pajaučiau. Priminiau sau, kad gi jau ir taip dirbu šitą darbą. Kad ir tėvai žino, ką aš veikiu ir manimi didžiuojasi.

Jog šita baimė, nors tebėra kūne, kasdieniam gyvenime seniai nebegalioja. Aš jau comeoutinau (atsiskleidžiau) savo aplinkoje kaip ieškotoja, dvasinė piligrimė. Ir gavau daugiau padėkų, nei smerkimo. O ir smerkimas, kurio sulaukiau – galiausiai virto džiaugsmu, kad išdrįsau. Niekas neapdovanoja labiau, nei ištikimybė sau.

Todėl net jei stipriai mane keistų mokymų patirtis – aš galiu atlaikyti pokytį ir save jame. Turiu savo pačios patirtį ir paramą. Tai prisiminus, palengvėjo.

Dar liko nerimo dėl dukros dalis. Tariausi su D., kaip atrodo mūsų savaitgaliai, kai esu mokymuose? Jis labai mane palaikė. Išdėstė scenarijų, kaip galima jungti paskaitas su Danielės Dominykos maitinimu, migdymu, mano pabuvimu su ja net mokymų metu. Tikrai susitvarkysim, sakė D. Eik. Ačiū jam.

Taip nurimau ir intencija dar išgrynėjo. Pasirinkau mokymus, nes man malonu mokytis apie konsteliacijas. Nes konsteliacijos mane krauna gyvybine energija. Nes tampu dar geresne mama. Ir, leidau pažadėti sau – noriu apie visa tai parašyti.

Tad šis įrašas yra ir pasidalinimas, ir pažado sau liudijimas. Tai, ką išsinešiau iš pirmojo savaitgalio – mintys ir užrašai, pravartūs besidomintiems konsteliacijomis ir vidumi.

Jei kas rezonuos, kels klausimų, minčių, įkvėps ar sutrikdys – pasidalinkite! Dalinuosi, nes noriu, kad kokybiškos informacijos apie konsteliacijas, tyrinėjimų būtų daugiau. Na gerai, gal ir mano vidinė akademikė bus ramesnė (šypt).

Pirmąjį workshopą vedė izraelietis Yishai Gaster.

Yishai akcentavo, kad konsteliacija prasideda anksčiau, nei suvokiame. Dažnai kalbu apie tai, vesdama grupes – konsteliacijos laukas susikuria vos nutikus vidiniam apsisprendimui dalyvauti. Apksritai – konsteliacijoje turbūt neįmanoma dalyvauti, jei nelemta. Ir visuomet iš pirmo žvilgsnio nepažįstami dalyviai proceso metu atranda bendraties siūlą. Pastebėkite, sakė Yishai, kaip veikia grupė dar prieš inicijuojant atstovus į roles; konsteliacija vyksta, net kai užklausa dar tik gryninasi.

Kitas svarbus konsteliacijų aspektas – jau aktualus ne tik fasilitatoriams, bet ir dalyviams – suvokimas, kad konsteliacijose dirbame sisteminiu lygmeniu. Tai reiškia, kad kai ieškome sprendimo problemai, ieškome, kas labiausiai padėtų ne konkrečiam žmogui, o visai giminės linijai jaustis vientisiau, laisviau, gyviau. Dažniausiai išsprendus šaknį sistemoje, palengvėjimas ateina ir autoriui.

Tai yra sudėtinga – dirbti su žmonėmis individualiai, o matyti visumą.

Patyrinėkim mano išgalvotą pavyzdį. Pavyzdžiui, konsteliacijos autorius nori koncertuoti viešai, bet bijo. Išbandė daug įrankių: kvėpavimą, afirmacijas, jogą, CBT, CBD, repeticijas su ir be žmonių. Baimė vis tiek milžiniška.

Išdėsčius konsteliaciją paaiškėja, kad autoriaus senelis buvo partizanas, buvo sučiuptas ir žuvo. Pozicijų atstovai komunikuoja, kad reikšti save nesaugu, kad drąsa ir talentas veda į mirtį. Nutrūkęs santykis tarp senelio ir tėvo (mat tėvas senelio niekada taip ir nepažinojo) atskleidžia sužeistą santykio dinamiką ir labai daug skausmo.

Tampa akivaizdu, kad didžiausia nauda sistemai būtų atkurti ryšį tarp senelio ir tėvo. Paliudyti mirtį, įvardinti karo kontekstą, susitikti su baime ir drąsa gyventi.

Autorius (klientas, iniciavęs konsteliaciją) galėtų klausti – kaip siejasi mano noras groti gitara ir senelis?

Padėti suprasti jungtį – konsteliacijos vedlio juvelyriškumo klausimas.

Įvardindami tai, kas niekda nebuvo pasakyta – jog baimė (neiš)gyventi yra reali patirtis, o daug stebinčių žmonių anksčiau reiškė ir daugiau galimų išdavysčių – atpažindami senelio indėlį ir svorį sistemoje, pamažu supažindiname, sujungiame skirtingas kartas. Tėvas konsteliacijoje gali suvokti, kad net nepažintas tėvas vis tiek atliko savo paskirtį (davė gyvenimą) ir mirė ne veltui – už laisvę ateinančioms kartoms. Anūkas, nuslūgus įtampai, irgi gali nusiimti senelio gyvenimo naštą, pripažinti jį savo istorijos dalimi, pajusti pagarbą, atkurti meilės tėkmę. Tuomet atsigręžti į savo gyvenimą, baimę, dabar jau matydamas ir drąsos resursą, remiantis į tai, kad nors senelis žuvo, jo tėčiui (ir jam) pavyko išgyventi.

Konsteliacija integruoja anksčiau nepažintą istoriją: buvo baisu, bet mes išgyvenome, pasaulis pasikeitė, o aš turiu užnugarį, kuris padės įveikti baimę.

Paskaitoje diskutavome ir apie 3 pagrindinius dėsnius, kuriais remiasi B. Hellingerio konsteliacijos – orders of love (meilės dėsniai). Tai Tvarka, Priklausymas ir Balansas.

Tvarkos dėsnis kalba apie tai, kad žmonės, gyvenę prieš mane, sistemoje turi pirmumo teisę. Kitaip tariant: pirmiau buvo mano močiutė, paskui mano mama, tada aš. Mama priima gyvenimą iš močiutės, aš → iš mamos.

Priklausymo dėsnis sako, kad narys turi savo nepakeičiamą vietą, o jei ji pakeičiama/užmirštama/išstumiama – kenčia visos sistemos dalys. Pavyzdžiui, niekas negali pakeisti prarasto brolio ar sesers. Net jei tėvai susilaukė daugiau vaikų, svarbu suteikti išėjusiajam vietą sistemoje.

Paskutinis dėsnis yra Balansas. Balansas sako, kad giminės sistemoje veikia davimo ir gavimo apykaita: tėvai duoda savo vaikams, vaikai perduoda savo vaikams. Jei šis dėsnis pažeidžiamas, pirmapradė tvarka pažeidžiama, prasideda visokie negalavimai.

Yishai mane sudomino, nes jis trečią dėsnį įvardino kitaip, nei įprasta literatūroje. Jis balansą interpretavo kaip kiekvieno žmogaus teisę išreikšti savo potencialą be kito šeimos ar pasaulio nario įsikišimo. Man pasirodė, kad šis įvardinimas dar geresnis, nei įprastas Balanso dėsnio paaiškinimas: jei turiu savo vietą šeimoje, pripažįstu ir priimu buvusius prieš save, turiu teisę reikšti savo prigimties potencialą ir gyventi pagal save. O jei tą laisvę kitam atimu – arba ji buvo atimta dar prieš mane – nešu ne savo išraiškas, mintis, teorijas ar norus.

Kitą pranešimą vedė Judith Hemming – itin gerbiama konsteliacijų lauko meistrė, Hellingerio mokinė, praktikuojanti jau 40 metų. Jos paskaita buvo bombinė. Net ne todėl, ką ji sakė. Daugiau dėl to, kaip ji buvo. Visas tris valandas, kiek truko mokymas, nuo Judith spinduliavo ramybė.

Jos paskaitos tema buvo drąsa, o tikslas – perduoti mums, kad svarbu sakyti tiesą. Ypač tą, kurios sakyti niekas nenori.

Tiesą ji pateikė taip the art of not waisting time (meną negaišti laiko). Konfrontuoti svarbu, kad priimtume realybę. Dar svarbiau išmokti tai daryti su meile ir priėmimu. O jausti (pridėsiu nuo savęs) meilę ir priėmimą, ne tiesiog žinoti konceptą, bet spinduliuoti meilę ir nevertinimą – yra reikalų. Neįmanoma vedliui dirbtinai reikšti meilės/priėmimo konsteliacijoje; arba tai spinduliuoja, arba ne. Dalyviai puikiausiai jaučia.

Tęsiant mintį – kaip tiesos sakymo pavyzdį Judith pateikė paties Hellingerio konsteliaciją Londone. Į tą konsteliaciją Judith pasiėmė žymų Anglijos psichoterapeutą, kurį neseniai ištiko insultas ir jis jau sėdėjo vežimėlyje. Daug kas šnabždėjosi jam atvykus į konsteliaciją, nes tuometiniame Londono terapijos grietinėlės lauke tas susitikimas galėjo prilygti dviejų grandų susitikimui – panašiai, kaip Vienoje susitiko Jungas ir Froidas.

Žodžiu, Judith pati atvežė tą žymųjų terapeutą pas Hellingerį, ir Hellingeris sutiko jam pastatyti konsteliaciją. Terapeuto problema buvo tai, kad jo mergina nebenori su juo mylėtis. Jis išsakė savo intenciją, norą atstatyti santykį. Salėje žmonės užgžniaužę kvapą laukė, nuo ko gi prasidės šita grandiozinė konsteliacija. Tačiau dar prieš statant pozicijas ar kalbant toliau, terapeutui išsakius savo susierzinimą dėl merginos ir lovos reikalų, Hellingeris tiesiog pasakė: “but you are dying”.

Pasakė tik tiek ir nutilo. Salė nuščiuvo. O tolimesnė konsteliacija jau buvo ne apie merginą ar seksą, o apie terapeuto mėginimą susitikti su mirtimi. Tiek lauke ir stovėjo – žymusis terapeutas, mirtis, kelias iki jos, bei kokius tai suvokimus, išlaisvinimus, ir galiausiai priėmimą atnešė.

Tai to ir pamokė Judith. Tiesai reikia mūsų drąsos.

Konsteliacijose priimtina, kad tiesa, kad ir kokia siaubinga bebūtų – sustiprina. Pridėsiu nuo savęs, kad dažniausiai giminės paslaptys, žmonės, arba įvykiai ir pradingsta ne veltui, o būtent todėl, kad stipriai sukrečia, išgąsdina. Kai norim atstatyti energijos tėkmę – konsteliacijose ar asmeninėje istorijoje – svarbu atsisukti į sunkiuosius jausmus ir tiesas.

Papasakosiu apie dar vieną pranešimą, jį vedė vokietis Svagito Liebermeister. Tema buvo įtraukianti – apie bonding (kaip čia verstųsi – prieraišumas, emocinio ryšio kūrimas?).

Paskaitą jis pradėjo nuo sąžinės (conscience) ir sąmonės (consciousness) sampratų. Sąžinė, kalbėjo Svagito, turi ryšį su emociniu prieraišumu (bonding).

Kiekvieno vaiko prioritetas gimus yra ne autentiška raiška, o poreikis kurti emocinį ryšį su tėvais. Tai užkoduota biologiškai – kad išgyventume.

Tačiau tai, kaip tėvai kuria ryšį, koks elgesys kuria ar nutraukia santykį, kiekvienoje šeimoje skiriasi. Sekdami tėvų pasaulio sampratą, suformuojame vidines taisykles, kurios atliepia šeimos ir visuomenės normas. Natūralu, kad atsiradus poreikiui atrasti savo identitetą, gimsta vidinis konfliktas, kurio pagrindinė ašis – kaltės jausmas.

Jei norime būti laimingais, pabrėžė Svagito, turime suprasti, kad greičiausiai teks bent dalinai paaukoti emocinį prieraišumą, ar bent retkarčiais neiškelti jo viršum savo autonomijos.

Susietumas (bonding) su kitais prašo, kad išlaikytume santykį bet kokia kaina. Bet suaugus akivaizdu, kad ne visi santykio su tėvais aspektai priimtini; tėvų figūros netobulos. Tenka juos nukarūnuoti ir atsiskirti.

Išdrįsus priimti kaltės jausmą, kvestionuoti tėvų buvimo pasaulyje taisykles, galime pasirinkti savo laimę. Tai vartai į platesnį, įvairialypiškesnį gyvenimą.

Dar viena įdomi Svagito mintis – laimės samprata apskritai. Tėvai mums neprivalo suteikti laimės. Tėvų užduotis – duoti mums gyvenimą. Laimė yra tavo paties atsakomybė. Kai suvoksi, kad pats turi susikurti savo laimę, pagimdysi save iš naujo. You may call it a second birth (galite vadinti tai antru gimimu), sakė Svagito.

Įdomi idėja, leidžianti lengviau atsikvėpti tėvams. Vaikų nusivylimas neišvengiamas, pridėjo Svagito. Kitaip tariant – tu negalėjai nenusivilti tėvais, kad ir kokie jie buvo. Užuot siekus gauti iš tėvų tai, kas neužpildyta, turėtume nukreipti dėmesį į savo jausmus, prisiimti už juos atsakomybę. Nepriimdami tėvų tiesiog blokuojame gyvenimo tėkmę.

Blokuojame ir save – mat dalis mūsų ateina tiesiogiai iš mamos ir tėčio.

Konsteliacijų laukas paprastai ir atskleidžia, su kuo esame susisaistę (with whom we bonded), koks santykis slypi pasąmonėje. Pavyzdžiui, sąmoningai galime sakyti, kad nenoriu būti kaip mano mama. Svagito teigimu, pasąmonei tai nerūpi: ji paklūsta universaliems dėsniams, ir nepaisant mamos skriaudos bandys atkurti pirmapradę tvarką ir išlaikyti save vaiko rolėje.

Taigi, sąmoningai galiu nekęsti mamos ir su ja nebendrauti, bet pats nepastebėdama|s toliau ieškosiu mamos pasaulyje, elgsiuosi kaip vaikas, ir mėginsiu užpildyti savo erdvę elgesiu, kuris vis tiek primena mamą, pasąmonei priimtiną būtent taip, kaip ji buvo. Stipru.

Interpetuoju Svagito mintis taip: mūsų psichika sugriūtų be savo šaknų pripažinimo, be vidinių mamos ir tėčio figūrų. Jei per skausmingus išgyvenimus tėvai tampa nepriimtini (skriaudė, nesirūpino), sąmonė išstumia juos iš suvokiamo gyvenimo ribų, stengiasi užkardyti santykį. Tačiau pasąmonė siekia atkurti integralumą, nevertinančiai vis tiek suvokia mamą kaip mamą. Taip identifikacija su nenorimu tėvų elgesiu tik stiprėja: sąmonė neigia asmenį, pasąmonė per pažįstamą dinamiką ar nenorimą elgesį išlaiko vidinės šeimos tvarką, emocinio ryšio jausmą.

Dar viena svari mintis – kad sunkumai ir traumos apskritai subondina mus stipriau, nei gera patirtis. Daugiau traumos veda į didesnį emocinį prieraišumą, indentifikavimąsi su taisyklėmis. Svagito tai apibūdina kaip išgyvenimo mechanizmą: kai gyvūnai patiria grėsmę, jie laikosi krūvoj. Panašiai vyksta ir su šeimomis, kultūromis. Ši mintis aktuali Lietuvai. Esu pastebėjusi, kad šalyse, kur žmonės patyrė mažiau kolektyvinių sunkumų, šeimų ryšiai ne tokie artimi; mes Lietuvoje ne kartą turėjome susivienyti, sulipti, net susikabinti už rankų, kad išgyventume. Tad ir šeimos konsteliacijų darbas čia dar gilesnis, labiau paveikus.

Svagito manymu, iš paslėptų emocinių prieraišumų, vaikiškos ištikimybės tėvams išlaisvina sąmoningumas ir meilė. Turėtume judėti iš prieraišios meilės į sąmoningą meilę. Konsteliacija iškelia viršun paslėptas dinamikas, sutelkia dėmesį į tai, kas buvo susiraizgę. Taip judam iš instinktyvaus biologiškumo į dvasingumą.

Beje, apart Svagito, dvasingumas (spirituality) apskritai negali būti pasiekiamas, jei ignoruoji savo tėvus. Jis papasakojo trumpą istoriją apie vienuolį, kuris virš savo šventyklos buvo pasikabinęs užrašą “do not enter if you have not made peace with your father” (neik į vidų, kol nesijauti taikoje su savo tėvu).

Tėvai yra tie, kurie duoda mums gyvenimą. Gyvenimo šaltinio gija iki mūsų ateina per tėvus, senelius, prosenelius, labai ilgoje linijoje. Dievas (kūrėjas, pirmapradė energija, visata) yra mūsų giminės linijos pradžioje; negalime apeiti gyvybės šaltinio, patirti Dievą nepaisydami to, per ką jis mus įkūnijo.

Konsteliacijos padeda pamatyti kontekstą plačiau, atneša supratimą. Supratimas tirpdo vertinimą. Konsteliacijos, sakė Svagito, nėra skirtos vaikams. Tai jau suaugusiųjų praktika, tų, kurie nori išsilaisvinti, siekti pažinti meilės jausmą. O meilė yra all-iclusive (visapriimanti). Tai yra didžiausias uždavinys, leisti sau tą priėmimą patirti.

Tai toks tas pirmasis savaitgalis. Buvo gera juo pasidalinti su jumis.

Gal atradot minčių ir sau, kurios surezonavo? Kviečiu išsakyti.

Jaučiu didžiulę aistrą dalintis konsteliacijų metodu, mintimis, praktikomis, skirtingų meistrų įžvalgomis, kartu pridedant savo patirtį. Jei ir jums artimos šios temos – eikime kartu. Tik duokit ženklą, kad norisi!

Gavau tiek įvairiausių žinučių ir galvojau, kad man pasisekė, nes, kaip rašė viena moteris žinutėje – su manimi, kai gimdžiau, bent jau kažkiek tarėsi. Todėl prieš rašydama toliau galvoju apie visas moteris, kurios gimdyklose buvo vienos; kurių niekas neklausė, ko jos nori; kurios buvo fiziškai, emociškai nepaisomos; kurios negalėjo apsiginti ir tiesiog turėjo sutikti su viskuo, kas vyko. Žinokit, vilties yra. Viena iš tokių vilčių – toliau kalbėti.

Tad tęsiu istoriją. Jei neskaitėte pirmos dalies, ją galite rasti čia.

Po gimdymo vežimėliu nukeliavom iki palatos, kur pasitiko akušerė. Jos akys – juodai rudos – man įsiminė ilgam. Jos akis aš sapnuodavau vėliau, jau grįžusi namo. Atvykom į palatą link vienuoliktos vakaro, visi labai iškamuoti – gimdymas tęsėsi 17 valandų. Jau pradėjau jausti, kaip kūnas atitirpinėja, stiprėja skausmas. Dukrytė miegojo lovelėj, o aš nuėjau išsivalyti dantų.

Atsimenu, kai valausi dantis ir suvokiu, kad šitą akimirką atsiminsiu visados. Būtent dantų valymąsi. Nes valytis dantis pagimdžius kūdikį man atrodė kaip laimėjimas prieš save ir visas sistemas kartu sudėjus. Tiesiog atrodė neįtikėtina, kad galima pereiti kiaurai pasaulius, o tada vienuoliktą vakaro stovėti prieš veidrodį ir valytis dantis. Dar pagalvojau tada, kiek gali įpročiai. Gali daug.

Ir gal ne veltui čia miniu įpročius, nes drąsa dalintis savo gimdymo istorija nebuvo pirmas kartas, kai nusprendžiau netylėti. Ilgai galandau šitą įgūdį – sakyti tiesą. Esu pasiginčijus ir su dėstytojais, ir su terapeutais, ir su guru, ir su tėvais, ir su organizacijomis, komunikacijos klientais – you name it. Noriu atskleisti, kad einant laikui baimė lieka, bet žinojimas, kad galima vėl ir vėl atgimti pasirinkus savo pusę – išlaisvina. Paminiu, jei just in case kaupiat drąsą kokiai intervencijai savo gyvenime.

Tą naktį po gimdymo nuėjome miegoti. Užmigau, paskui po poros valandų pasiguldžiau Danielę Dominyką šalia savęs. Snaudžiau naujoj savo būty. Staiga – bum! Atsidaro durys. Jau šešios ryto, įlekia akušerė.

Jūs dar miegat? Tėveliai, žinokit nėra čia ko ilsėtis, op op – prasideda naujas darbas! Ko jūs miegat?

Mes su D. markstomės kaip iš medžio iškritę. Pareigingai atsikeliam. Bandau maitinti Danielę. Nesiseka. Kodėl man iki šiol atrodė, kad maitinti kūdikį yra natūralu? Turbūt todėl, kad niekas per daug apie tai nepasakojo. Žindymas atrodė daugiau kaip gamtos dalis, nei koks sudėtingas skillsas. Įsivaizdavau maždaug taip: gimsta vaikas ir pradeda valgyti. Ir daly istorijų gal taip ir yra. Bet mūsų dukra gimė su silpnu žindymo refleksu, nes – surprise surprise – iki pilno išnešiojimo jai dar pritrūko kelių dienų. Čia vėl sugrįžta skaudulys, kad tai, kas medikams ant popieriaus tvarkoj, realybėj gali neatitikti tiesos.

Ačiū dulai Monikai, kad ji buvo mus kiek paruošusi ir žindymo klausimams. Sakau nesusidūrusiems: pienui užsikurti prireikia kelių dienų, o vos vaikeliui gimus pirmiausia atsiranda priešpienis. Tai toks gelsvas skystis, kurio vaikučiams užtenka vos kelių lašų, kelių mililitrų. Kuo daugiau vaikutis žinda, tuo daugiau mamos kūnas spartina pieno gamybą, kol galiausiai atkeliauja pieno upės.

Danielei pirmąją dieną valgyti sekėsi sunkiai. Bandžiau įduoti krūtį, bet po gimimo ji buvo labai vangi. Vangi iki baugumo: žadindavome ir negalėjome pažadinti. Buvo sunku suprasti, ar ji pavargusi, ar neužtenka jėgų, kiek maisto gauna, o gal tiesiog sunku apžioti.

Jei šis iššūkis vyktų įprastame pasaulyje, tai pamažu ir pavyktų tvarkytis: išsigooglinti viską, išsistudijuoti, pasikonsuluoti. Bet po gimdymo priimti daug svarbių sprendimų nėra lengva, nes kūnas ir psichika patiria didžiausią hormonų krytį, koks tik įmanomas.

Noriu pamėginti aprašyti, kaip emociškai jaučiasi tos pirmosios dienos. Taikliausias vaizdinys – būsena, tarsi eičiau labai siauru lynu virš bedugnės, ir neaišku, kada jau nugarmėsiu žemyn.

Labai sunkė, kiek mažų dalykų vyksta vienu metu. Kiekvienas iš jų atskirai buvo lengvai apdorojamas, bet kartu – kaip griūtis.

Dar vienas tinkamas vaizdinys tai būsenai būtų nesibaigiantis, nuolat skambantis garsinis aliarmas. Reikėjo nuolat, nesustabdomai reaguoti. O užlietas hormonų kūnas, balansuojantis ant lyno, jau sunkiai skyrė, kur reaguoti privalau ir kur galima atsitraukti.

Niekad nesu jautusi tiek nerimo, kaip pirmomis savaitėmis po gimdymo – na, gal nebent tą kartą, kai dalyvavau numanomoj teroro atakoj Londone (nors tai jau kita istorija).

Bet net tada išgyventa grėsmė buvo tik vienas vakaras, viena patirtis, vienas rūsys, kuriame slėpiausi. Tuo tarpu čia labiausiai talžė tai, kad patirtys kinta nuolat ir kone neįmanoma aprėpti visų jausmų, reakcijų. Man, pratusiai į valias reflektuoti, pogimdyminis maratonas buvo tiesiog pritrenkiantis.

Jei galėčiau duoti sau patarimą laukiantis, sakyčiau – apsvarstyk scenarijų, kai niekas neatrodo saugu.

Būtų padėję save įspėti, kad neturėsiu erdvės procesinti ir jausti, kad teks tiesiog pasileist į gyvenimo upę be jokio pažado, kad kažkur pasroviui laukia gera pabaiga.

Dar purtė nauja daiktinė realybė. Visokie kremukai speneliams, higienos prausikliai, įklotai, šaldantys purškalai, apatiniai, liemenėlės, sauskelnės suaugusiems. Tada jau Danielės garderobas: smėlinukai, šliaužtinukai, susiaustinukai, kojinytės, tepaliukai, sauskelnių galybės, dėžutės, ir krepšiai, kur visa tai sudėti, merliukai, rankšluostukai, žodžiu, galybė deminutyvų, kurie visi atrodo ir tariasi panašiai, bet prireikia skirtingu metu.

Jau vien nuo tiek smulkmenų smegenys užsikūrusios, o kur dar visa gimdymo patirtis, dažomos sienos namie, susiūtas kūnas, kraujavimas, nuolatinis kaip dabar jaučiasi mažylė, artimųjų sveikinimai, mėginimas susivokt, kas vyksta su vidum, liepos karštis, ir dar kažkur greta vykstantis santykis su artimu žmogum, kuris irgi ką tik tapo tėčiu, bei bus ar nebus pieno klausimai.

Žodžiu, tiesiog didžiausias persistimuliavimas, kokį esu patyrus.

Tai tokiame nerimastingame fone, manau, yra itin svarbu turėti saugius žmones šalia. Pradedant artimaisiais, baigiant pogimdymine palata.

Mano atveju, klinikų atmosfera ramybės nepridėjo. Daug daktarų, apžiūrų, tikrinimų, daugumos jau net nepamenu. Ką aiškiai atsimenu – kad žmonės tiesiog įsiverždavo į palatą nesibeldę, nieko nelaukę. Tai ir užklupdavo mus įvairiausiose situacijose. Kai persirenginėju, kai keičiuosi įklotą, kai tiesiog su apatiniais maitinu kūdikį. Tiesą pasakius, tuo metu man tai buvo nesvarbu. Bet įdomumo dėlei būtų įdomus skaičius, kiek ir kokios profesijos žmonių tomis dienomis matė mane nuogą.

Liepos vidurys – palatose buvo labai karšta. Nepatiko taisyklė, kad iš palatos išeiti negalima – nebent pas gydytojus. Aišku, po gimdymo vaikščioti sunku, be to, ta aliarminė būsena ir neskatino niekur keliauti, bet jausmas keistokas. Turbūt buvo kažkokia priežastis, kuria grindžiamas nevaikščiojimas koridoriais, bet atsistatinėjant po gimdymo daugiau oro būtų ne pro šalį.

Tai sakyčiau, kad tas laikas toliau tęsė būseną tarp žemės ir dangaus. Tos dienos, tokios prisirpusios, intensyvios, neužtrikrintos, buvo ne ką mažiau sunkesnės, nei gimdymas. Gal net sunkesnės?

Visgi daugiausiai įtampos sukėlė Danielės maitinimo klausimas – maitinimo krūtimi ir mišinuko kova. Čia vėl patyriau niūrų sisteminį naratyvą, gal net akušerių kompetencijos trūkumą.

Norėjau maitinti pati, bet akušerės mišinuką brukte bruko. Sakė, kad nėra skirtumo, mano pienas, ar mišinys; sakė, kad marinu vaiką badu. Labai skaudus sakinys, vėl tas pats kaltinimas, gėdinimas, nugalinimas.

Atrodė, kad mišinukas ir buteliukas apskritai vienintelis įmanomas sprendimas, kol pienas nesilieja per kraštus. Stengėmės klausti, domėtis, gilintis. Laikiausi nuomonės, kad svarbu ir ką, ir kaip duoti vaikui, nes nuo to gali priklausyti tolimesnis sąkandis, o ir apskritai – aš nebuvau tokia jau tikra, kad maitinti pati nesugebėsiu.

Pamenu didžiulį spaudimą: duok ir viskas. Kai klausiau, koks čia mišinukas, gūžtelėjo pečiais – net nežinau dabar, eikit ten prie virdulio, pažiūrėkit.

Bet juk dukrytei tiek nedaug laiko, aišku, kad svarbu, kaip maitinti! Čia vėl grįžo konvejerio, neteisybės jausmas.

Dvi-tris paras kovojome su mišinuko brukimu, laukiau, kol užsikurs pienas. Konsultavomės su ligoninėmis žindymo specialistėmis.

Ruošiantis žindymui diskutavome, kad niekas be leidimo negali liesti mano kūno, spaudyti krūtų. Atrodė kaip savaime suprantamas faktas.

Bet postpartum palatoje, visgi, panašiai kaip gimdykloje, yra kitas pasaulis ir kitos taisyklės. Ir lietė, ir spaudė mane, kas papuola – akušerės, žindymo specialistės.

Nors minty paspaudimai išliko, tai jau nesijautė kaip baisus įvykis ar prievarta: aš ir pati norėjau išbandyti viską, kad Danielė Dominyka pavalgytų. Bet dabar, jau rašydama tekstą galvoju, kad net jei tie paspaudimai neišvengiami, net jei visi norim visiems geriausio, komunikacija nepamaišytų.

Kiek daug tokiose situacijose keistų žodžiai:

laba diena

ar galėčiau?..

dabar prisiliesiu, nes – – –

Tad po gimdyklos karo lauko patekau į kitą karo lauką su tiesiog biologija, vasaros karščiu, pogimdyminės palatos daktarų-akušerių režimais ir bandymu išreikalauti iš savo kūno to, kas Danielei ir taip priklauso. Kad ir kaip tas krūtis spaudinėjo, pieno ištrykšdavo keli lašai, ir tada akušerė sakydavo aha, vaikas nepavalgo ir visos kitos istorijos.

Tačiau žinomas faktas, kad tai, kiek pavalgo vaikas, matuojama surinktomis sauskelnėmis, nes kūnas yra protingas, ir pieną atiduoda ne mechaniškai spaudomas, o tada, kai vaikutis žinda.

Iki šios dienos pieno mechaniškai nusitraukti man nepavyksta. Kūnas atskiria, kada valgo Danielė Dominyka, o kada kas nors tiesiog bando nutraukti pieną kitais tikslais. Nepavyksta nusitraukti pieno nei man pačiai, nei pientraukiui, tai ką jau kalbėti apie akušeres. Užtai Danielei – kiek tik nori, pieno upės. Va toks išmintingas kūno pasirinkimas, riba.

Bet aišku, tuo metu palatoje mano jausmai vėl stojo į akistatą su sistema. Žinau, kad pienas užsikūrinėja, bet stipriai gąsdino akušerių komentarai – jūsų vaikas jau turi suvalgyti dvidešimt mililitrų! O čia pas jus keli lašai. Kaip jūs galite neduoti mišinuko?..

Nors tokiam mažam vaikui pirmomis valandomis, dienomis, ir tų kelių lašų užtenka.

Anksčiau galvojau, kad moterys patiria daug smerkimo, jeigu nemaitina vaiko krūtimi; bet pasirodo, būna ir taip, kad galima būti pasmerktai, jeigu nori maitinti pati.

Atsimenu situaciją: eilinį kartą į palatą ateina akušerė, mato, kaip vargstu su maitinimu, vėl sako: duokit mišinuką. Atsisakom, nes žinom, kad kažkiek Danielė tikrai suvalgo. Ji mesteli: linkiu jums nebūti tokiai ribotai. Ir išeina.

Mišinukų brukimas yra sovietų palikimas. Ne patys mišinukai, bet būtent – brukimas. Pasidomėjau, kad sovietmečiu (1970-1980 m.) iki 70% vaikų per pirmuosius gyvenimo mėnesius buvo maitinamu mišiniu (taip nurodo Unicef tyrimai). Buvo sistemiškai siekiama moteris kuo greičiau išgrūsti į darbą, apsimesti, kad prieraišumas nėra svarbus, mišinys – tai mokslinė pažanga, o ankstyvas vaikų ir mamų atskyrimas – skatintinas. Dabar jau nereikia nei psichologinio išsilavinimo, kad daugelis sutiktume, jog toks požiūris yra žalingas. Visgi pakomentuosiu ir moksliškai: mamos pienas padeda įgauti natūralų imunitetą, apsaugo nuo krūvos ligų, o naujesni tyrimai net sako, kad mamos pieno nauda vaikui tęsiasi net dešimt gyvenimo metų. Dar labai svarbi nauda yra mamos ir vaiko artumas. Kai mama žindo naujagimį, tai veikia abu. Kuriasi ryšys, reguliuojasi nervų sistema, kuriasi saugus prieraišumas.

Suprantama, kad dalis mamų neturi pieno, pasirenka nemaitinti krūtimi dėl įvairių priežasčių. Tai čia ne apie jus. Čia apie sistemišką, buką, nuvertinantį moteris požiūrį, kai vardan patogumo ir greičio iš vaikučio atimama tai, kas svarbiausia – pienas ir ryšys su mama.

Trečią parą Danielės Dominykos valgymas vis dar buvo ribinis. Ji buvo tokia mažytė, trapi, svirduliavo tarp dviejų pasaulių. Tai susėdome su D. ir padarėme du dalykus: davėme jai vardą, kad įsitvirtintų šeimoje, ir nusprendėme, kad teks pradėti duoti mišinuką.

Šventai tebetikėjau, kad pieno turiu, ir viskas bus gerai, bet jau pradėjau abejoti: juk ties žindymu neturiu jokios kompetencijos, tik savo nuojautą, o man nuolat sako, kad marinu vaiką badu... Kai pasakėme akušerei, kad mėginsim mišinuką, ji net nušvito. O aš stovėjau šalia ir verkiau, jaučiau, kad prarandu kažką labai svarbaus.

Akušerė pamatė, kad verkiu, ir nusprendė, kad man pogimdyminė depresija. Įsivaizduokit: ta būsena, kai esi kaip ant lyno, viskas daužo, purto, keičiasi, ir staiga žmogus, kuris kelias dienas iš eilės terorizuoja kiekvieną pasirinkimą, vos tik pamačiusi mane jautrią, dar ir ima ir mesteli diagnozę. Nuostabu.

Iš toliau žiūrint – pogimdyminė depresija yra labai rimta tema. Lietuvoje ją patiria net 23% moterų. Vadinasi, daugiau nei penktadalis pagimdžiusių moterų į bedugnę nukrenta, o gimdymo patirtis, saugumo jausmas ligoninėje yra reikšmingi faktoriai.

Jei patiriate simptomus, būtinai kreipkitės pagalbos. Pavyzdžiui, į Pogimdyminės depresijos centrą. Dabar, kai praėjo daug laiko, jau galiu atleisti akušerei ir pasidžiaugti, kad paminėjo tą depresiją, kad ir netinkamai. Nors ja nesusirgau, geriau visada paminėti ir paklausti, nei nesakyti nieko – tai galioja visoms sunkioms temoms.

Grįžtant į akimirką palatoje – akušerė iš karto pasakė, kad jokių vaistų man neduos, tik valerijoną. Man net mintis neatėjo vaistų prašyti. Pasakiau, kad noriu verkti ir verksiu, tai geriau ji tegul išeina. Išsiverkus palengvėjo – išleidau įtampą iš savęs. Nusprendžiau pamėginti pamaitinti Danielę dar kartą.

Mūšis buvo nelengvas: nors akušerės primigtynai siūlė buteliuką, žinojau, kad tuomet didelis šansas, jog krūtį Danielė atmes. Natūralu, iš buteliuko gerti daug lengviau, nei intensyviai žįsti. Akušerėms ligoninėje mažai tas rūpėjo. Tai mes tarėmės su IBCLC žindymo specialiste, kuri patarė tokį manevrą: maitinti mišinuką per švirkštą be adatos, o tarpuose nuolat duoti krūtį. Kai ėmėme taikyti šitą strategiją, kartu besimokant, kaip reikia Danielę laikyti, kaip man atsisėsti/atsigulti, kai dar papildomai nusipirkome žindymo pagalvę ir dar kartą pas mus apsilankė ligoninės žindymo specialistės – Danielė pamažu pradėjo stabiliai valgyti.

Nuo tada, kai išėjome iš ligoninės, mišinuko nebedavėme nei kartą. Šis faktas, man atrodo, puikiai apibūdina visą ligoninėj išgyventą požiūrį apie tai, kad neturiu pieno. Daug kartų vėliau atsimindami tą pieno neišlaukimo situaciją su D. lingavome galva, kad gyvenimas būtų daug sunkesnis, jei Danielės nemaitinčiau pati. Juk dabar maitinimas atstoja ir raminimą, ir padeda geriau mums abiems išsimiegoti naktį, be to, nuolat plaunami, dezinfekuojami buteliai irgi nepridėtų buities lengvumo.

Taip ėjo dienos ir galiausiai iš klinikų mus išleido. Su juodųjų akių akušere paskutinis atsisveikinimas buvo toks: aš paprašiau nuskausminamųjų žvakutės kirpimo skausmui slopinti. Ji pasakė, šiaip jau, jums jau nieko neturėtų skaudėti. Kadangi jau ne gimdymo palatoje buvau, tai ramiai atsakiau: Skauda. Duokit. Tačiau dialogas vėl grąžino į atmintį anesteziologo repliką, kad nugaroje nėra skausmo receptorių. Šie maži išgyvenimai apibendrina gimdymo patirtį klinikose: neturėtų skaudėti, neturėtum norėti, klausti, dvejoti, jausti; o jei tai vyksta – tavo bėdos.

Apie šią patirtį dar noriu pasakyti kelis faktus:

Priežiūra mamai. Po gimdymo pirmas dienas kasdien, o vėliau jau prieš išvažiuojant, kasdien ateidavo gydytoja|s patikrinti mano kirpimo žaizdos. Ačiū už tai. Ko dar pritrūksta, manau, yra kokie kraujo tyrimai ar bendras pasiteiravimas, kaip mama jaučiasi. Tiesa, akušerė mums davė daug lankstinukų dėl pogimdyminės depresijos – gerai, kad ta informacija yra. Visgi buvo keista, kad po gimdymo pirmasis patikrinimas – tik po šešių savaičių, ir tai vienintelis kartas, kai klausiama, kaip gyvena mama. Trumpai pasakysiu, kad ir per tą patikrinimą ginekologė sakė, jog jos tikslas pasižiūrėti, ar vėl galiu gimdyti ir ar galima atnaujinti lytinius santykius. Buvau nustebusi, nes juk mano kūnas išgyveno tokį tranzitą! Bet, turbūt, ne tiek, kad sistemiškai būtų svaru.

Tiesa, bent kelis kartus per dieną pogimdyminėj palatoj matavo mano kraują spaudimą – juk dėl jo prasidėjo visas gimdymas. Taip pat davė spaudimą mažinančių vaistų. Deja, kilo kita bėda – kadangi mano spaudimas buvo normos ribose, vaistai numušė kraujospūdį žemiau ribos, pasidariau vangoka, ėmė svaigti galva. Nebuvo jokių konsultacijų su gydytojais, tad pasitarusi su kažkuria akušere tiesiog nebegėriau tų vaistų. Va toks bimbam su tuo, kas čia ką tik, pasak gydytojų, turėjo mane pražudyti. Įdomu, kad praėjus porai savaičių, jau grįžus namo, spaudimas man vėl pradėjo kilti. Tada nuvykus pas gydytoją mane užsipuolė – tai kodėl negėrei vaistų? Tai kad niekas su manim apie savijautą išsamiau nešnekėjo, o gimus dukrytei visas dėmesys tenka jai. Iki šiol neaišku, ko taip įnirtingai plakė mano širdis, bet kai rašau šį tekstą (ir esu po gilesnio proceso su savimi), galiu ramiai pasakyti, kad iš nesaugumo ir baimės.

Dar apie sutikimus. Daugelį sutikimo gimdymo metu pasirašinėjau visai nesuprasdama, ką pasirašinėju. Iki šiol išliko atminty, kai atsivėrimas jau 10 cm, o man sako kažką pasirašyti. Norėčiau pamatyti tuos dokumentus, kaip ten atrodo mano parašas. Ten turbūt būčiau galėjusi pasirašyti ir kad išvykstu gyventi į Afriką, ar kad atiduodu visą savo turtą. Suprantu, kad sutikimai būtini, tačiau kiek jie efektyvūs tokioje jautrioje būsenoje – kvestionuoju, ypač, kai sąmonė išplaukusi. Fantazuoju, gal ateityje sukurtume sistemą, kur sutikimus būtų galima pasirašyti pvz. iš anksto, net ir tuos, kurie apima krizines situacijas? Pasirašinėjimas pusiau be sąmonės, tampomai sąrėmių, irgi išliko kūne kaip sunki patirtis.

Kauno klinikos. Dar būnant Vilniuje ligoninėje Danielei Dominykai prasidėjo naujagimių gelta. Tai tokia liga, kai kepenų fermentai nebrandūs ir todėl skatina bilirubino gamybą. Didesnė-mažesnė gelta būna beveik visiems naujagimiams, bet Danielei ji užsitęsė ilgiau ir stipriau. Gydymas paprastas – reikia naktį pagulėti po tokia mėlyna šviesa inkubatoriuje. Į tą inkubatorių guldė ir Santarose, palatoje, bet grįžus namo į Kauną gelta atsinaujino, tad šeimos gydytoja nusiuntė į Kauno klinikas.

Iki šiol nežinau, ar gerai, kad patyriau ten, ką patyriau, ar geriau būčiau visgi likusi prie Vilniaus kronikų. Nes – o stebukle švenčiausias – mes gavome kardinaliai skirtingą patirtį. Iš to skirtumo aš supratau, kaip gali būti, ir nuolat graudinausi. Kuo kitokia ta patirtis buvo: visos, visos iki vienos gydytojos, akušerės, net valytojos buvo be galo malonios, švelnios.

Nuo replikų aš atsiprašau, kad taip dažnai ateinu, jau tuoj paliksiu jus vienas, man tik parašo reikia, iki o kaip jūs jaučiatės? Gi dar taip neseniai pagimdėte..., ir gal jums padėti pakeisti sauskelnes? Dabar gi vidurys nakties, turbūt jaučiat nuovargį.

Jaučiu didžiulį dėkingumą visam Kauno klinikų personalui – buvome ten tik dvi dienas, bet sutikome tris pamainas, kiekviena iš jų buvo švelni, dėmesinga, jaučiausi rami ir gerbiama. Manau, svarbu paminėti, jog gali būti ir taip. Daug švelniau. Prisimenu, kad tiesiog dėkojau, dėkojau, dėkojau, nes po kitos patirties visa tai jautėsi tiesiog saugiai.

Tokia tad istorija.

Noriu padėkoti jums, kad dar kartą su manimi ją išgyvenote. Paskelbus gimdymo istoriją aš nesulaukiau nė vieno neigiamo komentaro. Nė vieno. Ir toks palaikymas man padėjo gyti, pasijusti paliudytai ir mylimai. Pajutau stiprų, nenugalimą moterų užnugarį ir jėgą. Iki šiol kiauriai ją jaučiu.

Visa, kuo dalinotės jūs, kaip atsiliepėt į mano žodžius – tapo dar vienos patirties dalimi, kuri gali nuraibuliuoti į pokytį.

Ačiū.

Šito teksto rašymo vengiau ilgokai. Jau kitą dieną po gimdymo kruopščiai užsirašiau visas detales – žinojau, kad norėsiu sugrįžti. Bet sugrįžti prie gimdymo dienos užtruko lygiai pusę metų. Ne tik todėl, kad laikas su naujagimiu yra intensyvus; turbūt todėl, kad patirtis buvo sunki. Manau, tinka žodis traumuojanti. Sprendžiu iš to, kad patyriau potrauminio streso simptomų: sapnuodavau košmarus, išgyvenau stiprią kaltę, gėdą ir baimę, negalėjau užmigti naktimis, iškildavo prisiminimų flashbackai, o kai mėgindavau pasidalinti patirtimi su aplinkiniais – sustingdavau. Teko nemažai išjausti, kad apskritai galėčiau rašyti, o net ir rašant – dariau daug pertraukų.

Bet šiomis dienomis jaučiu, kad aplinkybės tarsi savaime palydi mane prie minties, kad rašyti turiu. Šiandien jau visai viršūnė: ne tik, kad man laisva diena, D. namie, bet dar ir Danielė Dominyka linksmuolė, ramiai sau miega balkone po mėlynu dangum. Nebuvo kur dėtis, teko pripažint, kad today is the day.

Nežinojau, kaip aprašyti, ir dabar nežinau. Tai tegul kalba pasąmonė: žodžiai rašosi, o aš juos palydėsiu. Taip pat atiduodu tekstą jums – jei rezonuos, duokite ženklą. Komentuokite, diskutuokite, nes po visų patirčių suvokiu, kad apie nėštumą, gimdymus, laikotarpį po gimdymo informacijos yra per mažai, ja per retai dalinamasi iš gimdyvės pusės. Tema – vis dar tabu.

Ir aš galiu suprasti. Nes daug kas skauda. Daug ką norisi pamiršti. Norisi naudoti argumentą – viskas, praėjo, išgyvenome, ačiū. Bet aš vis tiek pamėginsiu pasidalinti, kaip buvo. Tai svarbu pirmiausiai man pačiai, o dar – ir liudijimui. Nes panašių patyrimų – apstu1.

Istorija prasideda liepos vidury, sekmadienio vakarą. Svečiavausi Vilniuje pas mamą, nes mūsų namuose Kaune buvo dar nebaigtas remontas. Man tik suėjo 37 nėštumo savaitė. It nujausdama tą dieną paprašiau D. sukrauti trūkstamus daiktus. Dalies neturėjome, dalį dar tik rinkomės, bet susidėjome į lagaminus būtiną bazę. D. atvažiavo į Vilnių, važiavom prie Žaliųjų ežerų. Juokingos dabar tos nuotraukos – aš su didžiuliu pilvu ežere, jis ant kranto valgo vaflį.

Grįžus namo pastebėjau, kad kyla kraujo spaudimas. Nurašiau jį konfliktui su tėčiu – jis pasakė, kad remontą turėsime pasibaigti patys, nes statybininkai vėluoja į kitą objektą. Mane, spaudžiamą lizdo sukimo sindromo, tai gerokai suerzino. Išsiaiškinom gan greitai, tai greičiau plakančią širdį priskyriau šitai istorijai. Tik, žiūriu, laikas eina, o mane pykina. Jau kelias dienas taip pat jaučiau paruošiamuosius sąrėmius, tino rankos, kojos – vasara, karšta. Pasimatavus spaudimą rodė 152/88. Žinojau, kad ligoninėse yra priėmimas nėščiosioms, paskambinau paklausti, ką daryti. Patarė atvažiuoti pasitikrinti. Mama pasisiūlė nuvežti, patikinau D., kad gali likti miegoti – čia tik patikrinimas – ir įsimetus daiktus išvažiavome.

Ilgai svarsčiau ar minėti ligoninės vardą. Paminėsiu: gimdžiau Santarų klinikose. Žinau, kad Klinikose saugiausia gimdyti esant sudėtingiems atvejams; taip pat neturiu tikslo tapti šitos gimdymo vietos teisėja. Tiesiog noriu pasidalinti patirtimi.

Atvykus paėmė kraują, pamatavo spaudimą. Aukštokas. Patikrino vaikiuką – judesy, viskas gerai. Patikrino gimdos kaklelį – 4 cm2. Gydytoja buvo nustebusi, o aš pagalvojau, kad pasiteisino konsteliacijų mokytojos patarimas, kuri gimdymo patirčiai man pasiūlė tokį eksperimentą: galvok, kad ne tu gimdai, o leidi vaikučiui gimti. Kad tu atsiveri – ir perleidi jį per save, kaip konsteliacijoje3. Eksperimentavau su tokia nuostata pora dienų, ir jutau, kad kūnas atliepia.

Šlapime rado šiek tiek baltymo. Čia ir prasidėjo pasiutpolkė, mat baltymas kartu su aukštu spaudimu gali reikšti, kad man preeklampsija. Preeklampsija – pavojinga liga nėščiosioms, kai gresia vidinių organų pažeidimai ar net mirtis. Kai ore pradėjo skambėti preeklampsijos galimybė, atsirado jausmas, kad galimybė rinktis, kas vyks su manim ir vaikeliu, nyksta. Mes jūsų namo tikrai nepaleisim, sako gydytoja. Tuoj pasitarsiu, ką su jumis daryti.

Su mama laukiame koridoriuje. O tai ką galima su manim daryti? Jaučiuos pasiruošusi guldymui į ligoninę – suprantama, stebėkite, jei yra pavojus. Bet kadangi ant popieriaus 37 sav. kūdikis yra išnešiotas, o 4 cm atsivėrę – gydytojai nemato prasmės laukti. Šiandien nėštumas turi būti užbaigtas, konstatuoja daktarė.

Jau buvo antra nakties, spaudimas nukritęs į normalų. Aš prasmę laukti mačiau, nes ir man, ir vaikeliui yra didelis skirtumas, kaip ir kada gimti. Jaučiausi atsakingai žiūrinti į savo situaciją, bet varnelės „ką galvoja / jaučia gimdyvė“ pasirinkimuose nebuvo. Jau šitam etape pradėjo jaustis šioks toks spaudimas, šaltumas. Šiandien nėštumas turi būti užbaigtas. Ar tikrai negaliu nė kiek pagalvoti? Palaukti iki ryto? Paskambinti partneriui? Palaukit, pasitarsiu.

Jei padėtis kritinė – suprantu. Suprantu ir tai, kad gimdymas retai kada atitinka įsivaizdavimą. Ruošdamasi buvau nusiteikusi, jog kilus grėsmei sutikčiau su įvairiomis intervencijomis, kad abiejų gyvybė būtų išsaugota. Tačiau jei abu jaučiamės gerai, norėjau gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų. Taip pradėjo kirstis subjektyvus mano savęs pajautimas ir medikų prielaidos, įtvirtintos protokolu.

Paskambinti D. ir dulai leido. Bet tarp eilučių jaučiau spaudimo jausmą. Dar paminėjo, kad ryte laukia suplanuoti keturi cezariai – būtų gerai, kad mes čia kažkaip greičiau susisuktume. Žinau, kad ligoninėj gimdymų daug kasdien. Tačiau susitaikyti su tuo, kad reikia pagimdyti greičiau, tarsi čia būtų koks walk in the park, buvo keista. Jutau, kaip neįprasta, kad aš klausiu klausimų, tikslinuosi. Nėra laiko tam gimdymui. Konvejeris!

Naktim, kai grįždavo išgyvenimai, klausdavau savęs – klausiau ir D., ir dulos – gal aš kalta dėl visko, kas nutiko vėliau, nes čia turėjau tiesiog išvažiuoti. Na, maždaug, įsivardinti, kad noriu gimdyti kitaip ir išvažiuoti. Bet tada prisimenu, kad nebuvo iki galo aišku, kiek rimta situacija; plius, visgi buvome geriausioje šalies ligoninėje. Imti ir išeiti atrodė nesaugu, net neadekvatu. Juolab, kai taip rimtai pasakė, jog manęs nepaleis, kad galimai mirštu. Be to – o kur važiuoti? Į Kauną? Gi antra nakties.

Tai nors nujausdama, kad žiūri į mane kreivai, niekur nevažiavau – mėginau atrasti balansą tarp savęs pajautimo ir gydytojų. Pasiteiravau, kiek įmanoma gimdyti natūraliai. Gydytoja pasiūlė nuleisti vandenis – gimdymas prasidėtų, bet cheminių intervencijų išvengčiau. Beje, nėra visai taip, kaip rodo per filmus – kad vandenys nubėga ir moteris po kelių minučių pagimdo. Kartais vandenys gali lašėti kelias dienas, kartais nubėgus vandenims iki vaikučio gimimo gali praeiti para, na o kartais įvyksta ir tas filminis variantas, kai pagimdoma labai greitai. Kiekvienos patirtis skirtinga. Man buvo svarbu laukti kūno – netikėtas vandenų nuleidimas jau ir taip nemenkas šokas, vaikeliui irgi, nes gimti reikia dabar. Visgi tai buvo mažiausia įmanoma intervencija ir aš, pasitarusi su dula, dar pasidžiaugiau, kad gražiai susitarėm. Aš sutinku su vandenų nuleidimu, gydytojai sutinka duoti laiko ir palaukti natūralių sąrėmių. Iškeliavau į gimdyklą, o mama išvyko pasiimti daiktų ir sulaukti atvykstančio D.

Jau trečia nakties. Ateina kelios moterys. Kas jos tokios, neįsivaizduoju. Mandagiai paprašau prisistatyti. Stengiuosi kalbėti maloniai – puikiai suprantu, kad jos gali būti pavargusios, o juk ir mano kūnas jų rankose. Prisistato, sako, kad patikrins gimdos kaklelį ir nuleis vandenis. Pradeda tikrinti. Labai skauda. Gydytoja komentuoja kažką man nežinomais terminais. Vis dar labai skauda. Ji toliau kalba su kolege. Aš jau šaukiu, prašau padaryti pertrauką, esu labai įsitempusi. Na, bet iškenčiu kažkaip tą grubumą ir visa lova paplūsta skysčiu, aš kartu su juo. Guliu baloj. Tai va, taip dabar ir pagulėsite, man sako. Tie vandenys toliau bėgs. Gerai. Telkšau nuoga lovos vidury. Netrukus sugrįžta moteris, jungia mane prie aparatų – stebės vaiko širdelę. Viena (kaip supratau – gydytoja), sako: kadangi esate pirmakartė, už pusvalandžio leidžiam skatinamuosius.

Ei, bet juk priėmime ką tik susitarėm, kad nuleidžiam vandenis, o toliau paliekam eigą mano kūnui.

Viskas taip subtiliai pateikiama, tarsi tik taip ir turėtų būti. Ačiū, kad esu baigusi psichologijos studijas, kelis metus savanoriavau Jaunimo linijoje ir dirbu terapinį darbą – galėjau atpažinti, kas vyksta. Tačiau buvo nelengva. Tikrai, per visas 17 valandų, kiek truko gimdymas, man teko išbandyti visas savo ribų brėžimo technikas, maksimalizuoti savireguliaciją, jausmų perdirbimą, atpažinti ir įvardinti perkėlimus, manipuliacijas, grasinimus ir pan. D. vėliau sakė, kad jį šokiravo mano stiprybė ne tik fizine prasme, o emocine – šalia gėdos, kaltės, skausmo ir baimės galiu didžiuotis, kad gimdymo dieną pavyko būti čia ir dabar, santyky su savim, o ir po gimdymo išaušus rytui pasižymėti detales kaip pagrindą šiam tekstui. Bet grįžkim prie istorijos.

Kodėl nenorėjau skatinamųjų? Skatinamieji yra oksitocinas, kuris spartina gimdos susitraukimus ir greitina gimdymą. Suleidus oksitocino, natūralus hormonų ciklas sutrinka. Be to, padidėja gimdymo skausmas, kas dažnu atveju veda prie epidūro (nuskausminamųjų), kurie apskritai išjungia sąrėmių pojūčius. Kūdikiui sunkiau judėti gimdymo takais, daug didesnė rizika cezario pjūviui. O ir vaikutis dažnu atveju gimsta apdujęs, sunkiau pradėti žįsti, atlikti motorinius judesius4. Kiekvienas gimdymas skirtingas, bet aš nesupratau, kodėl skatinamieji mano situacijoje yra būtinybė – gi man ką tik nuleido vandenis, kaklelis veriasi, kodėl negaliu sulaukti sąrėmių? Juolab, kad visi vaikučio rodikliai (o nukritus spaudimui – jau ir mano) puikūs.

Atsakymas – nes esu pirmakartė.

Gimdykloj pirmakartė skambėjo kaip nuosprendis – išankstinis stebuklingas žinojimas, kad sąrėmiai man neprasidės. Mandagiai teiraujuosi gydytojos, ar galima palaukti. Tikslinuosi, ar jei pradės leisti skatinamuosius, rizika daryti cezario pjūvį ženkliai padidėja. Gydytoja sutinka, kad taip, bet toliau spaudžia. Bandau sakyti, kad priėmime susitarėme, jog lauksime sąrėmių. Daug neprašau – tik šiek tiek laiko. Gydytoja pyksta, sako, kad mano aukštas spaudimas. Aš atsakau, kad šiuo metu jis normos ribose ir anksčiau niekada nekilo. Galiausiai ji sutinka sugrįžti po pusvalandžio. Dar prideda – kai kurie žmonės nenori būti gaivinami, kai miršta. Bet mes juk nesakome, kad čia logiška? Tyliu, nes ji tai sako matuodama gimdos kaklelį ir bijau, kad jei ką nors atsakysiu, dar labiau skaudės. Akivaizdu, kad čia manipuliacija.

Gydytoja išeina, aš pasiimu telefoną, brūkšteliu keliems žmonėms, kad gimdymas prasidėjo, ir tada jau grįžtu į save – reikia susikaupti ir perduoti kūnui, kad laikas. Nors telkšau savo pačios skysčių baloj, palaikymo ne itin daug, pasitikiu savo kūnu. Jaučiu, kas su juo vyksta. Meldžiuosi, niūniuoju, ir sąrėmiai prasideda. Nereguliarūs, kas 10 min., – bet prasideda. Gydytoja nenorom sutinka nukelti skatinimą.

Ateina akušerė, prašau jos nuimti ir laidus – procesas vyksta, su manimi ir vaikučiu viskas gerai. Susitarėme, kad gimdysiu – ir gimdau. Mano prašymas ją nustebina. Nebenuimsim gi, sako. Kadangi gimdymas sužadintas, turim vaikelį stebėti nuolat. Aš išplečiu akis. Tai nėra įprasta praktika. Nes kai matuoja tonus – aš turiu gulėti ant nugaros arba šono lovoje. Tiesiog gulėti. O tai prasilenkia su gimdymo logika. Kaip man išjausti sąrėmius? Kaip vaikeliui horizontalioj padėty judėti gimdymo kanalu? Kiekvienai moteriai skirtingai, bet aš jaučiau, kad man gulėti ir nejudėti – vėl tiesus kelias į cezarį5. Suprantu, kad personalas elgiasi pagal protokolą – bet kaip man pagimdyti gulint ir nejudant?

Vėl stengiuosi mandagiai teirautis alternatyvų. Gal mes kaip nors galėtume susitarti. Akušerė kviečia gydytoją. Ši jau labai nepatenkinta, bet kadangi vaikučio duomenys puikūs, ir veikla vyksta savaime, duoda man 30 min. matavimo (gulint) ir 30 min. judėjimo. Ačiū! Su tiek kaip nors išsisuksiu. Bent jau trumpam susigrąžinsiu kūną sau. Išėjusi gydytoja tuoj pat ir sugrįžta. Pagalvojau, sako, kad neužtenka, kad veikla prasideda. Reikia, kad po valandą atsivertų po 1 cm.

Nu vajetus jetus. Reikia. Reikia reikia reikia. O žinau, kad praktikoj taip beveik niekada nebūna; ypač gimdant pirmą kartą6. Galbūt ir vertųsi kaklelis po vieną centimetrą kaip vadovėly, jei aš būčiau užprogramuota mašina. Bet gimdant kūną veikia viskas – paros laikas, šviesos, garsai, emocijos, žmonės. Tuo metu jau buvau pavargusi. Kodėl negaliu gimdyti, kaip gimdosi? Juk viskas vyksta. Suprantu, jei būtų jau praėję dešimt ar penkiolika valandų. Bet praėjo dar tik kelios, o per jas ir taip kiek visko nutiko. Na gerai, sąrėmiai dažnėja, reikia 1 cm per valandą – gal ir nutiks tas stebuklas. Gydytoja išeina.

Sulaukiu palaikymo – atvyksta D. ir mano mama. Su D. ėjom į susitikimus su dula, likus porai dienų iki gimdymo dalyvavome praktiniame seminare, kaip poroje judėti sąrėmių metu. Prasideda auksinis gimdymo laikas, nes darome viską, kam ruošėmės: klausom muzikos, jis mane masažuoja, pamažu atsigaudinėju nuo šoko, kažkaip judame aplink prijungtus laidus. Švinta, netrukus tekės saulė, aš jaučiuosi daug saugiau. Net einu į dušą, būnu tamsoje, karštam vandeny, tiesa – tik pusiau, nes rankoje yra kateteris, kurio negalima šlapinti. Įdomu, kad apie kateterio įdūrimą manęs niekas neklausė – nors tai turėtų būti įprasta praktika. Man jį įdėjo automatiškai tiesiai po kaklelio tikrinimo, nes savaime suprantama, kad per jį bus leidžiamas oksitocinas. Nėra svarstoma, ar to oksitocino reikės.

Gali atrodyti, kad tai smulkmena – gi čia dėl tariamo mano saugumo, just in case. Tačiau praktikoje kateteris smarkiai riboja: su juo negaliu būti vandeny, negaliu remtis ant keturių, nes jis pritvirtintas ant išorinės delno pusės, žodžiu – prarandu svarbius resursus. Dar kažkiek mėginau su akušere derėtis – gal man jį gali išimti ir vėl įdurti, jei prireiks? Esu girdėjusi realių istorijų, kad taip daroma. Kaip tu vaiką maitinsi subadytom rankom? – man atsakė. Oh. Kateteris lieka.

Taip atėjo septinta ryto. Keičiasi medikų pamaina. Staiga į palatą sueina kokie aštuoni-devyni žmonės. Akušerė, gydytoja (jau naujos), pagalbininkės ir dar rezidentai. Pasirašinėju sutikimus. Varianto, kad rezidentų nebūtų – nėra. Galiu tik sutikti, kad esu informuota, kad rezidentai dalyvauja. Vėlgi, kiekvienai skirtingai, bet man nepažįstamų žmonių jau ir taip apstu. Tikrai neprideda saugumo kūnui. Apskritai nėra įprasta, kai į mane nuogą su pampersu (nes vis dar teka vandenys), o paskui ir be jo ant stalo žiūri tiek žmonių. O gimdymas juk kūniškas procesas – vos tik nesaugu, viskas stoja. Žmogiškai žiūrint – labai logiška, mediciniškai – priklauso nuo gydytojo.

Gydytoja tikrina kaklelį. Paprašo D. išeiti – sako, kad čia dėl manęs. Na, maždaug, kad išsaugotų mano orumą. Prieš kitus žmones tai orumo nereikia saugoti, bet vat prieš partnerį, su kuriuo tuoj susilauksime vaiko – reikia. Nesusivokiau, kad turiu sureaguoti, D. išėjo.

5 cm! Kiek lėčiau, nei per valandą, bet akivaizdus progresas. Džiaugiuosi. Tik tikrinimas nesibaigia. Dar kartą turi patikrinti rezidentė. Vėl – turi. Tiesa, ji paklausia, ar gali. Bet paklausia taip, kad atsisakyt nesugebėjau, ir tiesiog nusprendžiau pakentėti, nes buvau aišku, kad gydytojai jau ir taip mane mato kaip per daug norinčią. Dėl šios vietos gailiuosi ir jaučiu gėdą. Nes tuo metu tikrai žinojau, kad dar vienos rankos savyje nenoriu.

Po patikrinimų jaučiuosi įsitempusi. Neatlaikiau savo ribos, neramu, kaip viskas klostysis toliau. Greitai suprantu, kad ne veltui – atėjusi naujos pamainos akušerė vėl jungia mane prie aparatų. Klausiu, kada vėl galėsiu judėti. Ši jau visai nesistengia būti mandagi ir tiesiai atšauna, kad vaikui yra pavojus ir prijungta turėsiu būti nuolat. Ramiai klausiu, koks pavojus. Akušerė sako, kad matuoti tonus yra protokolas. Bet ar yra pavojus?.. Neatsako. Man vis labiau kyla nerimas – pasijaučiu kaip spąstuose. Tik lova ir žvilgsnis į lubas, nei pirmyn, nei atgal. Bandom su D. būti taip, bet praktiškai juntu, kad viskas stoja. Po valandos tikrina kaklelį – aha, tie patys 5 cm! Viskas, gimdymą privalome skatinti.

Bandome tartis su gydytoja. Ramiai pasakoju, kad patyriau stresą, kad daug nepažįstamų žmonių, kad jau patekėjo saulė ir todėl veikla pristojo; prašau duoti daugiau laiko. Spaudimas nukritęs, vaikiukas saugus. Ačiū, išsideru dar valandą.

Gimdykloje darosi karšta, akušerė vis ateina užrašyti tonų, ir kiekvieną kartą klausia, ar man dar nereikia epidūro. Mandagiai atsisakau. Priduriu, kad jei/kai jau prireiks – pasakysiu. Klausia dar kartą. Ir dar. Sakau jai, kad, jei įmanoma, norėčiau gimdyti be nuskausminamųjų. Įtampa labai išauga. Akušerė sako, kad epidūras numuš kraujo spaudimą. Aš sutinku, kad čia svarbus argumentas, ypač, jei spaudimas kiltų. Bet nuo pat nakties – nekyla. Vis pasakau jai, kad neatsisakau epidūro – tik kol kas jaučiu prasmę sąrėmių jautime. Tai ją kažkaip užkabina, galbūt įžeidžia. Oksitocinas yra natūralus hormonas. Jums trūksta išsilavinimo, jei atsisakote. Čia irgi manipuliacija, menkinimas. Nežinau ką pasakyti.

Tuo metu D. online konsultuojasi su dula. Ji klausia, ar jai atvykti. Aš suprantu, kad tokioje aplinkoje su mano mama, D. ir dula, ir su mano „norais“ tai tik dar labiau komplikuotų situaciją. Todėl vis kalbam messengeriu, ji siūlo įvairius būdus, kaip judėti, ką daryti, bet įdomu, kad daugiausia komunikuoja būtent su D.

Dulą rinkausi iš jausmo. Ir iš pirmo žvilgsnio Monika (dula) man pasirodė netipinis man pasirinkimas: racionali, net griežtoka, empatiška, bet su aiškiom ribom. Paskutinio susitikimo su ja metu ėjome per įvairius scenarijus: kas būtų, jei gimdymas pasisuktų netikėtu kampu.

Kalbėjom apie kritines situacijas, apie nuskausminamuosius, apie tai, kas yra gresianti gyvybei situacija, o kur gali būti tik gąsdinimai, spaudimas. Prisimenu, sėdim mūsų namų svetainėje, Monika pasakoja, ką gali sakyti gydytojai, pvz., kai siūna tarpvietę. Gali sakyti, kad nebereikia nuskausminimo. Bet jei tik skauda, sakyk, kad reikia. To pokalbio metu aš čiut ne stabdžiau Moniką su tais pasakojimais: gi XXI a., negi man reikės su visokiom replikom, spaudimu, gąsdinimu, grasinimu, medikai gi linki gero, jau ne sovietmetis.

Man nuoširdžiai atrodė, kad kažkiek veltui gaištam peržvelgdami, kas galėtų būti sunku iš medikų pusės. Juk medicina man – ne priešas. Visgi po gimdymo aš supratau, kad Monikos, ir tik Monikos man kaip dulos reikėjo – nes jei būčiau neturėjusi visų žinių, kokie procesai vyksta, kaip ten su tais vaistais, kakleliais, virkštelėm, oksitocinais ir pan., būčiau pražuvusi. Susitikimų su ja dėka buvau gerai pasikausčiusi. Taip pat Monika labai tiko ir D. – ji palaikė jį, kai jau akyse mirguliavo nuo įtampos, kai reikėjo išklausyti, kol jis visas savo jėgas dėjo į buvimą greta manęs. Tai čia svarbus pastebėjimas – jei turėjot viduj mitą, kad dulos būtinai ekstra dvasingos, skraidinančios į dausas, tai visai nebūtinai – kartais dulos yra reikalingos partneriams, kad gimdančioji jaustųsi kuo saugiau.

Kol D. koridoriuje kalba, o aš klausausi akušerės nepasitenkinimo, į palatą kartu su manaja gydytoja ateina dar vienas medikas. Kas toks, kokios srities – nežinau, belieka spėti, kad gydytojas-ginekologas. Jis mandagiai ir maloniai man papasakoja apie protokolą. Tokios yra taisyklės, turime duoti jums oksitocino. Bet jūs nesijaudinkite – mes pradėsime nuo pačios mažiausios dozės. Mikroskopinės. Gerai, suprantu, skatinkite.

Grįžta akušerė, adata keliauja į kateterį, oksitocinas laša. Sulaša. Klausiu, gal jau galėtų patraukti lašelinę, kad galėčiau kiek pajudėti, nes sąrėmiai grįžinėja ir intensyvėja. Akušėrė klausia, ar aš nežinojau, kad jokių judesių jau nebus – oksitociną dabar lašinsim nuolat. Dozė irgi padidėja jau dviem kartais su antru lašinimu – tiek to mikroskopiškumo. Šiaip tai taip – ne, nežinojau, niekas man nepasakė. Naiviai galvojau, kad galima paskatinti, o tada vėl grįžti į kūno stebėjimą, kaip reaguoja sąrėmiai. Bet ne.

Akušėrė vėl aiškina, kad viskas čia dėl vaiko. Jei ką nors keisi, vaikui bus blogai. Šita jos komentarų kryptis kerta, nors mintyse atsilaikau. Man vis stiprėja sąrėmiai – nereguliarūs, daug skausmingesni. Noriu į tualetą, bet kaip nueiti? Negaliu, nes gi lašelinė. Man pastato kibirėlį šalia lovos, D. padeda nusimauti milžinišką pampersą – prašom, šlapinkis. Tiek to orumo – gerai, kad prie partnerio galiu būti visokia. O jei mūsų santykis būtų kitoks?..

Staiga išryškėja mano protas. Suprantu, kad atgal kelio nėra. Tenka pripažint, kad šiuo atveju viskas pragmatiška: jei su vaiku liksit gyvi, gimdymas sėkmingas. Ir tai, aišku, irgi tiesa. Bet ne pilna.

Mobilizuojuosi. Pakviečiu gydytoją ir siūlau planą – leiskite man judėti aplink lovą tiek, kiek siekia lašelinė. Tebūnie prijungti laidai, tebūnie laša tie vaistai, tebūnie tai yra metro laido ilgio klausimas, bet aš tą metrą pasiimsiu sau. Ant keturių remtis negalėsiu, į tualetą nenueisiu, bet bent jau būsiu sąrėmy stovėdama. Gydytoja sutinka, bet akušerė pyksta: nereguliuok, kaip man dirbti savo darbą. Atsakau, kad jos darbą gerbiu ir tiesiog ieškau alternatyvų. Pamažu lūžtu. Pavargau būti mandagi, gražiu tonu pasakoti apie tai, kaip kas mane veikia, kas vyksta, kas ką reiškia. Pavargau jaustis negirdima ir menkinama. Jaučiausi jau nemažai atsikankinusi: daug kartų prašiusi laiko, atidėjusi skatinimą, bet vis tiek skausme, gąsdinime, po daugybės skirtingų žmonių kaklelio tikrinimo, nuoga, nemiegojusi visą naktį.

Kai akušerė pamatė, kad verkiu, pasinaudojo akimirka: Dabar tu gaili savęs. O tu pagalvojai, kokia būsi mama? Ar bent mąstai apie savo vaiką?

Ši manipuliacijos taktika yra dažna – angliškai vadinama dead baby card. Gimdyvei sakoma, jog jei nesielgs, kaip siūloma, ji rizikuoja savo vaiko saugumu. Aišku, kad tokiame jautrume mamos dažnai pasirenka sutikti su personalo spaudimu – kūdikio sveikata rūpi labiausiai, tad manipuliacija čia pataiko į dešimtuką. Juk jei imsi ginčytis, tai tik įrodymas, kokia savanaudė, bejausmė motina esi.

Kai palatoje būdavo D., akušerė nesakydavo nieko. Tad patyriau keistą jausmą, net tokį kvestionavimą savęs, ar tikrai ji taip aršiai siūlo epidūrą, ar tikrai manipuliatyviai replikuoja. Visa laimė, kad kai kuriuos komentarus nugirdo D., tai galėjo (ir gali) man patvirtinti, kad visa tai vyko. Nes, patikėkit, kai mėginu atsimint, išgyvent, perleist per save – vietom lengviau savęs klausti, ar ne aš išsigalvojau visa tai, nei priimti, kad taip ir vyko.

Ačiū ir žinioms, kad su tuo esu susidūrusi studijose ir darbo praktikoje. Į komentarus nieko neatsakiau, nes suvokiau, nes visgi ne akušerės asmenybėj buvo esmė, o vis stiprėjančiuose sąrėmiuose ir pasirinkime tyliai daryti tai, ką turiu daryti. Tai paverkusi grįžau prie savo įprasto nusiteikimo – jausti, ką jaučiu.

Per pusmetrį nuo lovos pasistačiau kėdutę sąrėmiams. Paprašiau ir guminio kamuolio, kuris buvo gimdykloje, bet akušerė prigrasino nesėsti – mat neseniai viena moteris nuo jo nukrito ir prasiskėlė galvą. Man taip keistai tuo metu jautėsi tie visi draudimai... Pavyzdžiui, draudimas valgyti ir gerti, kurį mokslas gimdymo metu apskritai diferencijuoja kaip fizinį smurtą (Česnienė et al., 2023). Valgyti neleido – kad neapsivemtum, gerti – nes gauni skysčių per lašelinę. Skausmas purtė gerokai, valgyti nenorėjau, bet gerti vandenį man buvo būtina, ypač po sąrėmių.

Tai buvom partizanai savo pačių gyvenime – D. klauso, ar neateina akušerė, aš geriu vandenį. D. klauso, ar neateina akušerė – sėdžiu ant kamuolio. Kas čia per nesąmonė, galvojau tada, ir galvoju dabar, kai rašau. Bet toj situacijoj tai atrodė geriausia, ką galim padaryt, nes aš buvau aš, o akušerė buvo akušerė.

Didžiuojuosi savimi, kad tuo metu išnaudojau visus įmanomus resursus palatoje turėdama tikrai ribotą judėjimo plotą. Kamuolį dėjau ant lovos, sąrėmio metu rėmiaus į jį alkūnėm; susiradau mini laiptelius aukštoms lentynoms ir klūpėdama ant jų prie lovos dalinai išgavau klūpėjimo ant keturių efektą; leidau muziką, kvėpavau, D. spaudė strėnas; buvo labai sudėtinga, bet įmanoma.

Čia norėčiau ir pabaigti pasakojimą, bet tai dar tik pusė istorijos. Ir gimdymo dienoj – vidurdienis.

Kaklelis atsivėrė iki 6 cm., skatinamųjų dozės vis didėjo, vėl sugrįžo epidūro siūlymo banga.

Suskaičiavome bent 35 kartus, kai man siūlo nuskausminamuosius, komentuoja, kad mano pastangos išbūti skausmą – veltui.

Aš turėjau dar vieną rimtą argumentą, kodėl norisi atsisakyti epidūro – Santarų klinikose, ar bent manojoj gimdykloj, jį suleidus galima TIK gulėti ant nugaros. Nei sėdėti, nei gulėti ant šono, tiesiog būti ant nugaros. Tai padiktuoja jau ir gimdymo pozą – tą tradicinę – kuri iš tiesų gimdymui turbūt pati nepatogiausia (bent jau man)7 . Tai, kad su epidūru neleidžia net sėdėti, mane nustebino. Pavyzdžiui, Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose su epidūru galima net vaikščioti. Vėl stipriai gimdymo patirtį lemiantis faktorius priklauso nuo vietos, kur gimdai, o ne nuo savijautos ar pasirinkimo.

Bet grįžtant prie epidūro – gali kilti klausimas, kam man svarbu judėti, jei nebejausiu skausmo. Tai noras judėti – ne tik apie mane, o apie vaikutį, kuris turi gimdymo takais nukeliaut ne trumpą kelią. Kaip mums sektųsi slinktis žemyn suspaustoj erdvėj be gravitacijos? Aha. O kūdikis kažkaip tai sugebėti turi. Jei nesugeba – reikia gelbėti darant ekstra cezario pjūvį.

Tad aš, pasitarusi su gydytoja ir dula, iki epidūro nusprendžiau laukti kiek įmanoma ilgiau. Jau buvo aišku, kad kaip ir su skatinamaisiais, taip ir su epidūru – greičiausiai kitaip gimdyti tiesiog neleis. Todėl dariau, ką galėjau daryti – buvau sąrėmiuose iki ribos, kada epidūras bus privalomas. Laukiau iki 7.5 cm ir darėsi vis sunkiau, nes tuo metu jau nuolat matavo tonus. Mano jėgos sparčiai seko, dalinai būtent dėl nuolatinio spaudimo, komentavimo, tikslinimosi, aiškinimo. Bet lovoje sėdėjau, gulėjau ant šono, kartais remdavausi į lovą alkūnėm.

Įdomu, kad sąrėmių skausmas, nors ir labai stiprus buvo, man jautėsi kaip vartai. Ties kiekvienu sąrėmiu sakiau sau, kad čia yra laiptelis link susitikimo su vaikučiu. Artyn. Artyn. Artyn. Buvau iš anksto apsisprendusi į sąrėmius žiūrėti kaip į pagalbą. Nebijojau. Dar labai padėjo žinojimas, kad šitas skausmas, kad ir koks stiprus būtų, niekaip negali manęs fiziškai sužaloti. Tikrai nelaikau savęs stipruole, bet skausmas nebuvo didžiausias iššūkis. Iššūkis buvo gimdykos abejingumas metu, kai akys jau mato skirtingas dimensijas (nejuokauju).

Dar vienas kaklelio matavimas. 7.5 cm. Nuo 8 cm epidūro nebeleidžia – nes jis gali nebespėti suveikti. Tad suleisti reikia dabar. Po visų siūlymų ir komentarų pati pasikviečiu akušerę ir paprašau epidūro. Galvoju, kad ši akimirka buvo svarbi. Susitaikau su likimu, bet visgi pasirenku pati. Gaila, čia ir buvo mano paskutinis pasirinkimas.

D. vėl liepė išeiti, grįsdami, kad vyks rimta medicinė procedūra. Anesteziologo veido neatsimenu – ką jau kalbėti apie pavardę. Pamenu tiek, kad tuo metu sąrėmiai jau buvo tikrai dažni, 10/10 stiprumo. Gydytojas atėjo su asistentė, liepė sėstis į turkišką poziciją ir nejudėti. Man labai skauda, bet mėginu atsisėst. Jeigu sujudėsi, tave paralyžiuos – sako. Nejudu, bet prašau, kad durtų ne per sąrėmį, nes ir taip sukryžiavus kojas sunkiai atlaikau. Šiaip jau sąrėmiams čia yra geriausia poza. Nieko nesakau, nes tai tiesiog nesąmonė, bet dabar jau nebepadiskutuosiu, nes kalbėti jau sunku.

Vėl ateina sąrėmio banga. Tuo pačiu metu asistentė, paliepta gydytojo, suima mano galvą, lenkia žemyn ir prispaudžia nugarą. Pats sąrėmio pikas – anesteziologas duria į nugarą. Iš skausmo šaukiu. Ko tu čia šauki? Čia net nėra skausmo receptorių, – deda gydytojas. Bijau judėti, jaučiu veržiančias asistentės rankas, čia pat vėl sąrėmis – vėl kartu su adata ir žodžiais jeigu tu šauksi, aš nedirbsiu. Asistentė dar stipriau spaudžia žemyn, gydytojas vėl duria, mane talžo sąrėmiai, ašaros byra kaip pupos, prašau sustoti, vaizdas pradeda lietis, nyru į rūką. D. sugrįžęs į gimdyklą randa mane beveik be sąmonės. Aš neatsimenu nei anesteziologo išėjimo, nei D. grįžimo. Gal valandos po epidūro suleidimo nepamenu visai.

Tai buvo prievarta – spaudimas, laikymas, nesustojimas, atsisakymas nedurt per sąrėmį, negalėjimas pasipriešint, pasirinkt. Buvo sunku rašyti šį tekstą labiausiai dėl šios patirties: tos spaudžiančios rankos, dūriai su sąrėmiais dar ilgai persekiojo mane, kol iškvėpavau, išjaučiau, iškalbėjau. Sunku buvo ir D. – jis iki šiol save kaltina, kad nebuvo kartu, nors tokio pasirinkimo ir neturėjo.

Bet dar ne pabaiga. Kaklelis atsivėrė jau 9.5 cm. Akyse liejosi, bet sąrėmius tebejaučiau; kai pradėjo slūgti ir jie, liko tik ištirpusios sąmonės būsena. Jaučiau, kad tiesiog guliu ir merdėju. Ir čia jau iš tiesų darėsi pavojinga, nes visa veikla sustojo. 9.5 cm, o vaikutis dar aukštai gimdymo takuose. Eina laikas, darosi aišku, kad vaikeliui pradės trūkti deguonies. Deguonį duoda ir man pačiai. Sąmonė trūkinėja, kol galiausiai užmiegu.

Užmiegu ir sapnuoju Dievo ir Velnio susitikimą. Nejuokauju. It kokioj Fausto scenoj jie tariasi dėl žmogaus sielos. Dievas sako – aš tikiu žmogaus gera prigimtim. Velnias juokiasi. Bet abu sutaria, kad reikia patikrinti, ką galiausiai žmogus pasirinks. Dievas žmogui duoda laisvą valią, o velnias be jokių skrupulų daro viską, kad tik paklaidintų, sugundytų, apgautų.

Va šitoj vietoj aš vėl atgaunu sąmonę. Su tokiu aiškiu ir vienu žinojimu – Dievas duoda laisvą valią. Ir aš galiu pasirinkt, net ir šitoj situacijoj, čia ir dabar. Reikia dar pakovoti.

Gydytoja sako, kad vaikas nesistato į dubenį, tai ruošia operacinę cezariui. Aš, nors kūno beveik nebejaučiau, gan aiškiai supratau, kad vaikučiui labai sunku slinktis žemyn, kai aš guliu ant nugaros, ir dar negalinti pajudėti. Susikaupiu. Po sapno likęs impulsas toks stiprus, kad jaučiuosi kaip dvasinės kovos kryžkelėj. Prašom gydytojų dar valandos. Kadangi vaikučio rodikliai geri – sutinka duoti pusvalandį.

Supratau, kad man reikia žemės – paprasčiausios lietuviškos žemės. Bet žemės antram aukšte gimdykloje nėra. Kaip ir nėra galimybės jausti kojas. Iš kur galima gauti žemę? Na, vienas variantas – archetipiškai. Įsijungiu savy visus žemės prisiminimus, pozicijas konsteliacijose. Pasiimu telefoną ir brūkšteliu keliems žmonėms, kad reikia jų pagalbos, bent mintimis ar malda.

Gydytojai prisaikdino, kad judėti iš gulimosios pozicijos negaliu, bet D. su dula online vis ieškojo variantų. Per miglą pamenu, kad net nuotraukas rodo, ir klausia, gal taip būtų galima. Tai mėginau gulėdama ieškoti kuo vertikalesnių padėčių. Judinti klubus. D. kėlė mane ant rankų, masažavo. Atsimenu tokią keistą akimirką, kai per kūną eina srautas, ir aš nusprendžiu, kad reikia atsipalaiduoti. Kad tam, kad gimtų vaikelis, aš turiu tekėti kaip upė. Tai leidžiu žemę per klubus, rankas, stuburą, o protu ir širdim įsijungiu į tėkmės būseną. Po pusvalandžio sugrįžta daktarė ir – stebuklas. Mažytė gerokai pasislinkus žemyn, beveik pasiruošusi gimti. Atsivėrimas 10 cm.

Mama suranda kitą daktarą. Pasikalba su juo koridoriuje klausdama – o gal visgi galėčiau gimdyti pati. Daktaras pakraipo galvą, ateina į palatą ir duoda žodį – gimdyti galima. Leidimas išduotas.

Vaikutis pamažu įsistato, manęs prašo stumti. Sąrėmiai šokinėja, juos tai mato, tai nemato ekrane, aš jaučiu viską ir nieko tuo pačiu metu.

Atsimenu aiškų žinojimą, kada ir kaip veikia mano kūnas, pati gydytojui sakau, kada stumsiu, nes gydytojai kažkodėl nieko nebežino. Stūmimas turbūt buvo vienintelė gimdymo dalis (nors padėką priskirčiau konkrečiam gydytojui), kai jaučiau, kad manęs klausosi.

Į palatą suėjo labai daug žmonių, gal penkiolika. Dvi pilnos komandos gydytojų, plius visa papildoma komanda vaikučiui. Į žmogų netikėtai atsivertė akušerė – pradėjo skanduoti palaikomąsias skanduotes. Net ir tokioj pozicijoj aš nusišypsojau: šaunuolė, tu gali, jau nedaug liko po visų patirčių skambėjo absurdiškai, bet veikė pozityviau.

Viskas vyko kažkokiam atviram kanale, kur kiekvienas žingsnis į šoną galėjo baigtis gyvenimu arba mirtim. Mačiau akmeninį savo mamos veidą, D. kažką kalbėjo, visi buvo labai susikaupę, arba išsigandę, nes vaikučiui pradėjo trūkti oro. Gimdykloj pakibo tokia arba-arba pozicija, bet man buvo jau 100% aišku, kad šitas vaikelis gims, gims šviesoj ir laisvėj, ir kad viskas jai bus gerai. Įdomus jausmas stovėti ant tokio plono lyno ir būti užtikrintai, kad pasibaigs sėkmingai.

Jau nekreipiau dėmesio, nei kad mane kirpo, nei kad gydytojas užsikniaubė ant pilvo abiem rankom ir atliko Kristelerio manevrą.

Pats gimdymo jausmas buvo kaip didelis pliumpt ir Danielė Dominyka gimė. D. šūksnio mergytė! nepamiršiu niekada. D. nukirpo virkštelę, gydytojai davė deguonies, nes gimė pridususi, o man terūpėjo kuo greičiau ją priglausti.

Kai D. atnešė ją man, norėčiau sakyti, kad išgyvenau euforijos, pakylėtumo jausmą. Bet visgi ne – jausmas buvo daugiau noro ją apsaugoti, laikyti arti, švelniai kalbinti, raminti, myluoti. Tikrai buvo jausmas, kad visa, kas praėjo – nesvarbu, svarbiausia, kad ji čia. Tai ir lieka mano viduje kaip esminis jausmas, euforija pasivijo vėliau.

Toks ir pasakojimas – dar vienas atgimimas, mano ir mano dukros. Kai pasakiau draugei, kad rašau šitą tekstą, ji paklausė kam tuo dalintis viešai? Juk taip intymu.

Taip. Intymu. Labiausiai intymu. Tačiau kai laukiausi, niekas manęs nestiprino labiau, kaip užrašytos kitų (lietuvių) moterų istorijos, kurių radau itin mažai.

Galvoju, gal jau užtenka gimdyt, kaip norėjo karalius. Galvoju, gal jau užtenka, kad tai, nuo ko priklauso pasaulio ateitis – tik jautrių moterų jausmai, nurašyti hormonams.

Tai aš renkuosi kalbėti. Juk kai nekalbam – niekas ir nežino. Mano istorija yra tik viena iš tūkstančių. Moterys užsidaro savyje apgaubtos gėdos, kaltės, nerimo ir menkavertiškumo jausmų.

Aš sakau – atiduokim kaltę tiems, kam ji priklauso. Tad tebūnie šitas tekstas – mažas pajudėjimas žmogiškumo pusėn.

Gal ir prisimenam iš devyniasdešimtųjų, bet dabar patirti – sunkoka. Socialiniai tinklai mus įdarbino. Kiekvieną dieną: skrolint, žiūrėt, stebėt, lygint. Išorinės kameros atsisuka į vidų: save skrolint, žiūrėt, stebėt, lygint. Ar sutampa? Ko dar trūksta? Ką galiu daryti kitaip? Kol kūnas nuspaudžia mygtuką ir paguldo su temperatūra pažiūrėti filmuko ar užkąsti ko nors skanaus. Ne vien, kad pasirgtume. Kad lekiančio gyvenimo integracija įvyktų. Kad sau tyliai pripažintume – dabar galiu nieko neveikti…

Tikiu, kad koją kiša ir kolektyvinės taisyklės. Atsitraukti – nevalia. Jei per daug nutolsi, gali kilti įtarimas, kad dirbti nenori. Ar yra kas baisiau lietuviui, nei pasirodyti nedarbščiam? Nebent – pasirodyti keistam. Nemažai darbų nudirbame, vien iš gėdos, kad neduokdie neįvyktų vienokia ar kitokia vieša apkalta. Juk darbas žmogų puošia. Ir duonelė verkia, jei tinginio valgoma – tarytum kitų nusikaltimų nebūtų. O kokių patarlių turime apie poilsį? Pertrauką? Laiką susivokimui, kur norime eiti toliau? Įvedžiau į google užklausą – išmetė patarles apie darbą. Va tokia kolektyvinė vaga. Gilėjanti. Galbūt todėl savaitės atostogų egzotiškoje šalyje jau neužtenka. Ar apskritai nėra jausmo, kad atostogauji. Varikliukas burzgia – ten, fone. Nepertraukiamai.

Terapinis darbas leidžia man susitikti su žmonėmis akis į akį. Užkulisiuose. Daugiausiai – su moterimis. Žiūriu į jaunas mamas, vyresnes mamas, moteris, pasiekusias didžiules karjeros aukštumas. Bet… devyniasdešimt procentų jų jaudinasi, kad tiek, kiek jos nuveikia – neužtenka. Reikalavimų bliūdas – kiauras. Esu nepakankama. Neturtinga, negraži, nemylima, nesirealizuojanti. Nors amžinai dirbanti. Nesu tokia, kokia turėčiau būti, – sako man.

Ir šitai mane liūdina. Vaizdinys, kokia turėčiau būti, jei su manimi viskas būtų „gerai“ – it vienintelis gyvenimo eliksyras, olimpas, kūno ir sielos provansas. O kas jį diktuoja?

Dalis, be abejo, ateina iš šeimos ir giminės sistemos. Iš praktikos matau: paveldime ne tik gražias akis, bet ir baimes, kritiką, kontrolę, net svetimų gyvenimų patirtis. Prisideda ir asmeninė istorija: nuoskaudos, traumos, nelaimingi santykiai, neišjaustas skausmas. 

Bet yra ir šitas – socialdiktatorinis visuomenės liūnas. Liūnas, plitęs žodžiais ir žvilgsniais, dabar šviečiantis tiesiai iš delno. Liūnas ne tik informacijos, bet ir tikėjimo, kad tavo gyvenimas yra vertas mažiau, kad esi mažiau talentinga(s) ir gebanti(s), nei kiti. Šlamštinė komunikacija, reklamos, išfotošopintos fotosesijos numarina žmogišką grožį ir palieka produktus, kuriuos pirkdami turėtume jaustis geriau. Komercija klesti.

Bet jei pažvelgsime iš arčiau – ar nesuteikiame internetui (ir neapmokamui savo darbui dalyvaujant jame) per aukšto statuso? Ar nepainiojame virtualumo su tikrumu? Ar ribos, užčiuopiamos socialinėj erdvėj – yra ir mūsų kasdienybės ribos?

Į feisbuką neįkelsi kvapo nuotraukos. Nepasidalinsi kūno pojūčio jėga. Net neužfiksuosi – telefone tokio pasirinkimo nėra. Nubraukiame gyvenimo variantus, tarsi jie neegzistuotų. Tačiau realybė dažnai neatitinka bendrų taisyklių ir rėmų. Sakau iš darbo užkulisių – pažiūrėjus į vieną atskirą žmogų masės tiesos išblunka. Nelieka tokio dalyko – „kaip visi“. Kiekvienas gyvena skirtingą, unikalų ir jau savaime tuo įdomų gyvenimą. Tiesiog būdama(s) savimi. Normos ir taisyklės – svarbios, tačiau dabartyje jos turėtų būti skirtos ne tik mums, pasitinkamos su baime ir nevertumu, bet ir aktyviai kuriamos, susitariamos, kvestionuojamos mūsų.

Grįžtant prie temos – socialinių tinklų plokštumas gerokai nudildina žmogišką realybę, siaurina jausmų ir patirčių spektrą. Jei jūsų gyvenimas nepanašus į kitų feisbuko srautą, tikėtina, todėl, kad sraute ir nėra tikro gyvenimo. Bet jeigu sujungsite nesibaigiančią informaciją su kolektyviniu prašymu neduoti erdvės sau ir poilsiui, dar pridėsite baimę praleisti ką nors svarbaus – atsivers vartai į bejėgiškumą ir nerimą.

Savivertė – kitoje pusėje. Sakyčiau: savivertė yra tamsioji mėnulio pusė, nes visada ateina iš sielos gilumos. Iš tikrojo orumo, kad aš galiu būti, gyventi, siekti ir eiti vien todėl, kad esu, o ne todėl, kad esu paženklinta pasiekimu, pinigu ar pasididžiavimu prieš kitus. Savivertė taip pat inicijuoja sveikus, ilgalaikius pokyčius, grįstus tikrąja meile sau – pasirinkimu savęs ir savojo kelio.

Savivertė, mūsų tikroji esatis, žino, koks likimas jai teisingas. Posūkis, sprendimas, žmogus. Tačiau savivertei būtina integracija, ir kartu su ja ateinanti pertrauka – nuo kitų nuomonių, vaizdų, kritikos, reikalavimų, lyginimosi. Šokyje, gamtoje, terapijos kabinete, kūryboje, muzikoje, meditacijoje – pagal skonį. Ir savivertė išsiskleis, vos tik bus pamatyta.

Pastebėkite, kaip ilgėliau pasivaikščiojus miške ar paplūdimyje ateina atsakymai. Kaip pasidėjus telefoną į šoną po širdies pokalbio su artimu žmogumi, kvėpavimas nurimsta. Kaip leidus kūnui judėti savu tempu, ritmu, su meile ir švelnumu, jis pats veda į kūrybą – savęs, gyvenimo, šeimos, darbų. Ne įsakmiu tonu ir bauda. Laisve ir meile.

Savivertė nėra aukšta ar žema (nors mokslas mėgsta ją taip klasifikuoti). Mūsų įsitikinimai apie save gali būti gydantys (keliantys) arba žalojantys (menkinantys). Savivertė, kaip ir mes, tiesiog yra.

Atskleisti savivertę padės pažadas sau gyventi savo paties pasirinktą gyvenimą. Pasirinktą atsakingai: ne vien iš aplinkos tėkmės, bet ir autentiško vidaus. Ar tai, ką veikiu kasdienybėje – mane džiugina? Jei taip, šalia kitų jausmų viduje bus ir pilnavės jausmas. Jei ne – turiu ieškoti toliau. Man trūksta savęs paties!

Savivertė – savęs vertė. Pripažinimas visko, ką jau nuveikiau ir patyriau. Tad užspaustą savivertę pirmiausia gaivina patirčių integracija.

Ką reiškia integruoti patirtį?

• Suteikti erdvėms išgyvenimams, kurių nenoriu pripažinti, prisiminti, atstumiu juos dėl skausmo, gėdos ar kitų priežasčių (konsteliacijose tai vadiname atstumtų subasdmenybės dalių integracija);

• Duoti sau laiko – tyrinėti, ieškoti, spręsti, kurti. Išlaukti, kol kūnas apdoroja išgyvenimus ir pats veda į prigimtinį smalsumą patirti dar;

• Atrasti gausą savo patirtyse – vertę tame, ką perėjau, kokias pamokas išmokau, kaip praturtėjau gyvendama|s;

• Pripažinti, kokius įgūdžius suformavo gyvenimas ir juos naudoti;

• Išgyti nuo praradimų, traumų, sužeidimų, išjausti skausmą, išmokti atpažinti savo poreikius, pažinti skirtingus savo aspektus ir jų elgesio modelius;

• Pripažinti savo svarumą ir dalyvavimą įvykdytuose planuose, darbuose, santykiuose;

• Pajausti dėkingumą – su viskuo – taip, kaip yra dabar.

Tai nėra trumpas kelias. Manau, kad iš dalies visi juo einame, ėjome ir eisime. Nuo atskirų žmonių, iki giminės ir kolektyvinio sluoksnio. Priimti visas savo patirtis – veikti yra ką.

Tačiau verta. Savivertėje atsiveria draugystė su tuo, kas amžina. Su savo dalele, pilna gėrio ir šviesos. Be pažeminimo – dėkingume už ryžtą, kiekvieno autentiškoje paskirtyje.

Pilnumas viduje. Nuotrauka – Justinos Šikšnelytės.

Pamoką išmokau: vos grįžusi į Lietuvą ieškojau, kur glaustis gamtoj. Kurį laiką pavyko: gyvenau mediniame name Vilniaus pakrašty, greta ežerų, jazminų ir kaimynų puoselėjamo daržo. Tačiau šalia mano meilės grynam orui išsigrynino du momentai: 1) kad ir kur gyvenau, itin bijojau būti viena ir nutolti nuo žmonių; 2) pasibaigus karantinui turėjau užbaigti psichologijos studijas Belgijoje, o paskui ir į Olandijoje, tad beržų sula kieme, maudynės eketėj ir savi pomidorai sugrįžo atgal į svajonę.

Šiuo metu gyvenu Kaune. Miesto pasirinkimas – iš meilės, bet ne tik žmogui, o ir savo istorijai. Kaune gimiau, čia gyveno didelė dalis mano giminių, kuriuos lankydama vis jaučiau, kad Kaune esti kažkokio laisvės dvelksmo, lietuviškumo, meno, teatro, kūrybos…

Bet atėjus kovui pajaučiau, kad erdvės vėl trūksta. Kūnas užstingęs, širdis pavargusi, įkvėpimas kažkur toli, daugėja pykčio, niurzgulio.

Iš tokios būsenos išjudėti sunku – naujam pokyčiui reikia didesnės energijos, nei įprastam gyvenimui. Panašiai kaip su verslu: pradedant naują veiklą dar prieš veiksmus reikia papildomų investicijų. Žiemai baigiantis klausiau savęs: koks būtų mano žingsnis, vedantis į seklumą, iš kurios galėčiau irtis į pliusą? Ir lyg per sapną atsiminiau, kaip gera buvo gyventi gamtoj.

Tad pamažėl, ginčydamasi su protu, kuris sakė, kad turiu namus ir ieškoti kitos vietos nelogiška, bei vidiniu kritiku, vis primenančiu man, kad brangu ir neapsimoka, o ir apskritai – viskas nėra taip blogai, kad reikėtų ką nors keisti – pradėjau tikrinti NT skelbimus. Gal nutiks stebuklas ir galėsiu pagyventi miške? 

Sesijose dažnai girdžiu, kad žmonės tikisi stebuklo. Netikėto, stipraus kaip žaibas suvokimo ar pokyčio, kuris išspręs visas esamas problemas. Man atrodo, toks lūkestis ateina iš vidinio vaiko – noro, kad tėvai ar pasaulis mumis pasirūpintų, užglostytų, išpildytų svajones. Mano vidinis vaikas irgi nori globos, vėjavaikiškumo. Tik jeigu anksčiau leisdavau jam veikti vienam – šįkart prisiminiau, kad turiu ir kitą savo dalį. Būtent tą, kuri stebuklą troškimą gali paversti veiksmu ir pastangomis. Tai vidinis žinojimas, suaugusi mano dalis, kuri gali ne laukti, o padėti išspręsti trobos paieškos klausimą, nesvarbu, ką sakytų trukdžiai. 

Tad su baimėmis, neracionalumu, naivumu ir visa savimi mečiau gyvenimo kauliuką ir papostinau įrašą, klausdama, gal kas turi kokią vietą, kur galėčiau apsistoti.

Gyvenimo kauliuko metimas yra svarbus momentas. Tai, kad gyvenimo kauliukas egzistuoja, ir kas jis apskritai yra, sužinojau nuėjusi sužaisti Leela žaidimą. Kas nežino – tai tokia dvasinė praktika, atėjusi iš Indijos, kuri siūlo savo problemas spręsti per žaidimą. Taip ir vyksta: žmonės susirenka, atsistoja prie didžiulės žaidimo lentos su 72 langeliais ir vis kildami kopėčiomis link viršutinių čakrų, arba kandami gyvačių ir bloškiami atgal į pradžią, siekia pasiekti 68 laukelį – kitaip dar vadinamą Vaikutha-Loka, aukščiausiąja sąmone. Visą žaidimą valdo įprastas šešiasienis kauliukas, kuris ir padiktuoja, kada galime judėti pirmyn, o kada stojame. Tai panašiai ir su troba – metaforiškai mečiau kauliuką ir realiame gyvenime, su užklausa, kad pats likimas padiktuotų atsakymą. Tebūnie jei ne laikas – ta troba tiesiog neatsiranda. Ir atvirkščiai – jeigu kaip tik dabar turiu rasti atsakymą į klausimą, tai kaip kokiam Mažajam prince, tegul mišką organizuoja pati visata.

Ir suorganizavo. Vos tik pasidalinau užklausa, atsirado nepažįstamas vyras, siūlydamas savo šeimos namus Labanoro girioje. Jautėsi, kad siūlydamas kiek jaudinasi, tartum pats iki galo nesuprastų, kam reikia rašyti draugės draugės draugei per Facebook ir nė karto nesusitikus siūlyti savo namus? Bet sutarėme, kad jo namais rūpinsiuosi kaip savais ir abu sutikome surizikuoti – aš su savo jauna patirtimi miške, jis su pasitikėjimu, jog tenoriu ištrūkti į gamtą, o ne sugriauti kažką intymaus ir asmeniško.

Atvykau jau gilų sekmadienio vakarą, po Kaune vestos konsteliacijų grupės. Atradusi raktus, pasidžiaugiau, kad viduje jau yra šiek tiek malkų. Su nedideliu jauduliu ėmiau kurti židinį, užsikaičiau arbatos. Apėjau erdves, lovas, patalynes. Išsikroviau maistą. Viskas. Savaitės kelionė su savimi prasideda.

Aiškiai atsiminiau, kad didžiausias dalykas, kuris anksčiau mane stabdydavo nuo tokių patyrimų, buvo baimė. Labai laukiau jos užplūstant ir šįkart. Toks skaudus vienatvės jausmas, tarsi būčiau pasaulyje viena, miške, tamsoje, be palaikymo, be meilės. Tarsi tai būtų neišvengiama.

Bet čia prieš akis iškilo konsteliacijos. Metodas, atrastas prieš šešerius metus ir iki šiol tarnaujantis gilies suvokimams, transformacijoms. Pasak šio metodo, galime tyrinėti savo pasirinkimus per skirtingas subasmenybės dalis, kurių kiekviena turi skirtingą paskirtį ir poreikius. Konsteliacijos sako, kad šiomis mūsų subasmenybės dalimis gali tapti net mūsų šeimos nariai, kurių išorinė išraiška internalizuojasi ir tampa mūsų pačių požiūriu, mintimis, veiksmais. Giliau dirbant su savimi, įmanoma atpažinti, kokia mano dalis kalba dabar – vidinis kritikas, pažeidžiamumas, o gal santykis su tėčiu?

Geriant arbatą ir galvojant apie baimę prisiminiau mamą. Mamą, kuri mane mylėjo ir rūpinosi, bet visad sakydavo, kad baisiausia yra likti vienai; mamą, kuri buvimą vienai matydavo kaip krizę, kurios reikia vengti; mamą, kuri apskritai labai nemėgsta kaimų, senienų ir alergijų; mamą, kuri vis kartoja, kad aš esu tokia kaip ji. Aha, va iš kur ta baimė, sakau. Atpažinimas įvyksta.

Įkvepiu, iškvepiu ir atskiriu mamos pasaulėžiūrą nuo savęs. Suprantu, kad patirties, kai esu viena miške dar apskritai neturiu. Tai ko galiu bijoti? Iš ko kyla mano baimė? Ar tikrai tai mano skausmas, kurį jau esu pasiruošusi iškęsti de facto? 

Tai jau ne pirmas ir ne dešimtas kartas, tyrinėjant savyje mano esamus ir perimtus iš kitų jausmus.

Įdomiausia, kad vos pajutus aiškumą viduje, kelių minučių bėgyje man paskambino mama. Kad esu kaime vidury miškų ji nežinojo. Reakcija buvo įprasta: Kaip baisu, kad tu miške viena! Ir kam tau ten reikia, ką tu ten veiksi? Tau turbūt alergija. – Tik šįkart mano atsakas buvo kitoks. Nesigyniau, nesiteisinau, nedetalizavau. Tiesiog pasakiau jai, kad man gera ir pokalbis pasisuko kitur. O viduje jaučiau dar stipresnį žinojimą, kad tikrai turiu teisę keliauti ir būti ten, kur dabar svarbu man.

Nubudusi kitą rytą ir ruošiantis sesijoms su klientais toliau tyrinėjau tiesiog buvimo jausmą. Prieš porą savaičių lankiausi psichoterapeuto T. Petraičio knygos pristatyme, kur jis kalbėjo, kad žmonės jau pamiršę būseną, kai geba žiūrėti pro langą ir nieko neveikti – tik žiūrėti. Pasak jo, būtent taip mes greitai judame į perdegimą, norą iš savęs kas kartą išgauti efektą, kokybę, naudą. Jo mintys man labai rezonavo, tad mečiau iššūkį sau nusprendusi, kad savaitę gyvensiu mindfulness tempu. Koncentruojantis tik į jausmus, buvimą čia ir dabar, asmenines sesijas ir impulsus, kuriuos man siunčia kūnas.

Pripažinsiu, pirmomis dienomis kilo nemažai kaltės jausmo. Protas vis mėtė pasiūlymus, ką vietoj nieko neveikimo galėčiau daryti dar. Priminė, ką daryti nesisekė, ką svajojau padaryti, bet nepadariau… Vieną akimirką sugrįžau net iki neišspręstų pratybų trečioje klasėje! Va taip giliai viduje paslėpti priekaištai sau. Bet vis priminiau sau apie eksperimentą tiesiog pabandyti ir jausti, kas yra dabar. Tad tarpuose tarp darbų tiesiog atsiguldavau į lovą ir žiūrėdavau į lubas, leisdama sau pergyventi, kad neveikiu ko nors, kas iš esmės keistų mano gyvenimą. Kurį laiką mano kūnas buvo pakibęs limbo būsenoje, konflikte – nei leidžiu sau nieko neveikti, nei galiu ką nors kurti. Dar ryžtingiau priminiau sau, kad galiu nieko nedaryti. Ir... pavyko.

Po kelių naktų pastebėjau, kad mano tempas sulėtėjo. Sapnai tapo dar ryškesni. Pradėjau jausti daugiau švelnumo sau. Pirmą kartą viduje atradau jausmą, kad šimtu procentu nebepergyvenu dėl vienatvės jausmo, ryšio praradimo. Sugrįžo jausmas, kad nešu atsakomybę už save. Pradėjau leisti sau žaisti su mintimis ir mišku. Pajaučiau, kad labiausiai veikia ne įprastos afirmacijos apie meilę, gausą ir ramybę, o atvirkščiai: garsiai sau pasakyti, ko aš nebenoriu, nuo ko atsiskiriu. Ėjau mišku ir kartojau – aš atsiskiriu, aš atsiskiriu, aš atsiskiriu. Aš atsiskiriu nuo ryšių, aš atsiskiriu nuo draugysčių, aš atsiskiriu nuo patirčių. Balsas vis stiprėjo, kol į mano vidų sugrįžo galia pasirinkti pagal save. Asmeninis stiebas, kurį jaučiau pririšusi prie baimės prarasti, suklysti, nespėti, nuvilti. Išsigryninau. 

Gali atrodyti, kad žengus vieną drąsų žingsnį gyvenimas kažkaip privalomai pasikeis. Nebeliks to, kas buvo. Manau, tai viena priežasčių, dėl ko žmonės bijo pokyčių: jog išdrįsus ką nors padaryti kitaip, nei tikėtasi, teks keisti ne vieną žingsnį, o ir visa kita paskui. Kas, jei išvažiuosiu į išsvajotą kelionę ir nebenorėsiu grįžti pas savo antrą pusę, – klausia aukos pozicija viduje. Kas, jeigu suprasiu, kad man nebetinka mano darbas? O kas, o kas, o kas... užveja tokį baimės ir nerimo maratoną, kad galiausiai nebepadarome nieko ir toliau jaučiamės įkalinti savo paties viduje. Nors užtektų tiesiog pabandyti.

Dabar, kai baiginėju šį tekstą, nuo mano savaitės girioje jau praėjo mėnuo. Galiu savo patirtimi patikrinti baimes „o kas bus, jei aš esmingai keisiu; liksiu viena; būsiu miške; pati turėsiu kurti židinį“. Viskas, kas įvyko – aš geriau pažinau save. Man tapo aiškiau, kaip iš tikrųjų jaučiuosi su savimi.

Girioje atradau save vieną ir galingą. Patikrinusi baimes realumu. Mano baterija įsikrovė ir nuo grįžimo leidau sau dar daugybę naujų sprendimų, kuriuos iki šiol atidėliojau.

Bet apie tai – kituose tekstuose. Gal yra kas nors, ką norėtum išdrįsti ir Tu?