It must’ve been around 2011, the end of summer, smartphones still a relatively luxurious thing (at least here, in Lithuania, aka that Baltic country with pink soup (cold) and a couple of semi-famous NBA players). I was in a nondescript hotel in a small town (population: <50), casually killing time while all the grown-ups were probably having a sesh – smoking ciggies and drinking their brains out because all the kids are supposedly in bed. My sister was on her side of the room, bored out of her mind, probably texting a boy. The only form of entertainment - as appropriate for the times - was a boxy TV with cable hanging on the wooden wall.

And thus, I was lazily flipping channels before something caught my attention, made my lizard brain refrain from pressing the button again: a split portrait frame of two relatively sad adults in their beds. A man and a woman staring at their cable phones with the intensity only known to those who have once been simultaneously in love and annoyed with each other, waiting to find out which of the two will fold under the torturous agony and apologize…

I didn’t know what they were torn about (picking up the phone, deciding better to put it down, etc), who that pretty lady is or where all of this is heading. I just remember I really enjoyed the chemistry between these two beautiful creatures and how everything is framed. Oh, and that slow-mo shot of Tom putting on his t-shirt, rain splatting his condo’s window in sepia tone.

I was young, slightly in love and this was my first impression of 500 Days of Summer, one of the best accidental movie experiences I had to this day.

Little did I know, I will be rewatching 500 Days of Summer 15-16 years later, on the eve of my still rawly concluded, bloody ‘situationship’, stupid term be damned. Together with my former situationship partner, who has never seen this beautiful bastard of a movie in full.

Absurd? Tell me about it.

In retrospect, this pick (which was mine, mind you) was as healthy as indulging in Gaspar Noe’s Irreversible (a classic, but not for the faint-hearted) after you or your partner gets sexually assaulted. As healthy as watching Ratatouille with someone who – bafflingly to you and everyone else – has a crippling phobia of animated rats (but is okay with non-CGI ones somehow).

On the other hand, let me say this loud and clear: 500 Days of Summer still rocks. Moreso, if you have experienced a relationship of sorts akin to Tom’s and Summer’s situation(ship).

Cue The Smiths’ “Please Please Please Let me Get What I want”

I shouldn’t be telling you what 500 Days of Summer is but… There’s Zooey Deschanel (that pretty lady from “New Girl”), a guy who hates his card writing job with passion (Joseph Gordon-Levitt; also: relatable) and still listens to The Smiths somehow (Smiths are for your 20s, thems are the rules) and falls for the said lady because she’s cute and sings lyrics to “There is a light that never goes out” that one time in the elevator.

Of course, they start dating despite Summer saying (multiple times) that she doesn’t want anything serious and that she doesn’t believe in love, and the whole movie is just an actual clever jumping between the good times of their situationship and the bad ones, showing where the cracks started to show and how everything eventually falls apart ass up with a ‘cute’ Sid & Nancy reference to top everything off.

(The soundtrack is very good actually, now that I think of it. “Sweet Disposition”, that one French song by Carla Bruni – you know, the one from Carte D’or ice cream ad. Regina Spektor. And that’s without even saying that the movie’s score is “10/10, no notes” kinda deal, and I’m not only saying that because I know it by heart -- it’s good, plain and simple.)

I probably should mention that I must’ve seen 500 Days of Summer about five times by this point, including the recent one. Yes, the same viewing that prompted this tasteful essay (editor’s note1: debatable). The last time I remember seeing it was in university, circa 2016, me on the floor with my besties, probably very high, putting it on Netflix, which was a groundbreaking technology at the time, at least for my Eastern European ass.

I remember being as impressed by its cinematography and that “Expectation vs Reality” scene as I was a month or two ago. I know that Woody Allen played with similar tricks, or was it Jean-Luc Godard (?), albeit not so visually, in his movies; but 500 Days of Summer still takes the cake when it comes to putting this whole “Expectation vs Reality” schtick in filmmaking terms (pay attention to the framing! I was fifteen when I first saw it, but even then I knew that Eric Steelberg, the cinematographer, was cooking.)

Now you might be thinking: who in their right mind would watch 500 Days of Summer on the same eve of their situationship sinking to the bottom of the love ocean?

All good questions. All good questions. Well, I will put your curious minds at rest and disappoint you by saying that I’m not into masochism. Or polyamory, for that matter – a term which I only learned about in the last few months, thanks to my ex partner in crime.

It just happened that I had an urge to watch 500 Days of Summer that day – before I knew where that day was headed. (Which is where I relate to Tom and his very unfortunate pancake situation at dinner – no couple, happy or not, should debate who’s Sid in their relationship over pancakes! That’s mental, even for Zooey Deschanel, who – let’s agree on this together, shall we – in no possible universe is Sid. but I digress)

So, being a journalist in nature, here are my field notes from watching 500 Days of Summer with a girl who point-blank answered “relieved” when asked how she feels not five hours after deciding – let it be known, mutually – that it’s not working out between us (*sheds a tear*):

1. She found Tom obnoxious. To which I say: fair dues. God knows how many Toms this Turkish gal next to me had to endure in her lifetime. And his obsession with The Smiths is cute, but also borderline ridiculous.
   
   Having The Smiths as your fav band in your thirties is the musical equivalent of having Pulp Fiction as your all-time favorite movie. Which is just wrong, no matter how many Needledrop videos you’ve watched or what your homeschooling taught you.

   
   Other than that: putting aside his “she’s not like other girls guys she’s DIFFERENT she’s literally the love of my life” delusion – he’s okay, I guess? I understand playing devil’s advocate on Tom’s behalf is kinda risqué, not very chic in this part of the internet, but here it goes…

   
   I kinda saw some parts of me in him – I did now, just like I did back then (i.e., when I didn’t know how colorless life can or will get). We both hate our soul-crushing jobs. We both want someone to “colour [our] life with the chaos of trouble”. We like going to movies and romanticizing things because why not. He can also be charismatic, and who doesn’t like a guy who can hum a melody from a vintage TV show, right?

   
   Finally, this guy Tom loves getting intimate with Summer, sharing things and secrets and broken dreams between one another that only a handful of ears get to hear. Tell me, how many guys listened to you with such intense curiosity, hmm?

   
   Also, her finding Tom annoying – and not failing to mention it like five times throughout the movie – is kinda ironic, seeing that me and Tom do share some character traits (re: being miserable and not that happy with the mediocrity of our lives, writing marketing crap for a living, etc.) and knowing that we just spent two solid months doing things together.

2. She didn’t find the ‘looking into each other’s eyes and sharing dreams/fears/secrets’ scene convincing.

   
   If my memory serves me right – and it better does, otherwise this whole post just falls flat, won’t it – I do remember us stopping the film and her pondering (me paraphrasing), ‘Why should sharing fears and secrets like make you fall in love with one another more (deeply)?’
   
   First of all: I might as well have just been dating a heartless sexy devil, fuck me… Also: I could eat up a scene where Tom is sharing those intimate moments with Summer any time of the day. They just have that chemistry, real or fake.

   
   For what it’s worth, my ex-situationship partner didn’t get it when Joseph Gordon-Levitt did it with Zooey Deschanel, and she didn’t when I tried doing the same thing, us lazily lying on her bed, the very same week. Which, in retrospect, is never a good sign, no matter how you cut it…
   
   And yes: my situationship mileage might be tiny and I do understand that this kind of 21st-century arrangement leaves space for a lot of grey areas, including what’s expected from the partner you chose to board the ship with. But there’s something deeply intimate (or deranged, depending on time of the month) about sharing things that you have trouble saying to yourself, let alone your therapist, and if your ex’s response varies from ‘what did you want me to say?’ to ‘well, I’m sorry, geez…’ – you’re probably dated Reynolds Woodcock from Phantom Thread, re: guy who only cares about decibal levels during breakfast, or Zendaya from Challengers; either way, the whole experience equals to sliding down ass up via a snake in “snakes & therapy” board game.
   

3. “Girls like Summer don’t exist.” Well, duh. At which point I kept reminding her to keep watching the film… Also, girly girls that have a tendency for sundresses and lipstick and shoes with bows on them do exist, but what heartless monster would bring their exes up not five hours after putting this situationship out of its misery? (Not me. That’s not a very gentlemanly thing to do, is it?)

4. Shower sex bit. “We should have done that,” neither of us said, not even a shared glance. But at least we thought about it… Well, at least one of us did.

5. “I just woke up one day and I knew…”
   

   

   “Damn,” was her reaction to hearing Summer say the infamous line. And her reaction, which I imagine is everyone’s reaction the first time you hear it, is very apt indeed. Manic pixie dream girl or not, at least put this guy gently, not by rockin’ zombie knife through his damn heart, lady! Fucking hell, Summer.
   
   Tom, my fictional dude, I feel for you. You’re no perfect and, yes, you do “look sharp” in that suit, but that wasn’t called for. If my ex-lover ever tells me that straight to my face, engagement ring flashing off their spiderly finger: just fucking shoot me right there. What’s even the point…

(I do have to mention that at this point in writing, electricity went away in half of the apartment I was living in - and naturally, the kitchen fell into the half where there’s no electricity… and I was really craving some filtered coffee, since it’s an essential part of my writing process2. So I had to work with what I found, which was:

Let me tell you: I don’t know what kind of horrors Moldovians had to endure throughout history to end up with this sad, ghastly excuse for Sauvignon. But it’s the color of period blood and smells like Dracula’s genitals (I went to a 4DX screening of Robert Eggers Nosferatu, okay?) – so if you’re Anthony Bourdain of wines, then go ahead3. It might give you a new appreciation of red wines that cost above $10, or it might give you some kind of mysterious liver disease, curable only by that one Moldovian reiki master you’ll have to look for like pre-Dr. Strange Benedict Cumberbatch in that 2016 film of his.

If this post won’t reach the light of day or will be published posthumously, let it be known that I appreciate those two paid subscribers. You rock. Rant over.)

5. She didn’t laugh – not a single giggle. Full disclosure: she was working on her computer while we were watching this (which, while we’re at it, lowkey broke my heart, because who doesn’t take a day off or call in sick right after ‘calling it a day’ on their situationship? Coldblooded people, that’s who.) but c’mon: 500 Days of Summer has some funny moments.
   
   How can you not laugh when Tom gets shitfaced with his date (that redhead gal Alison) and starts venting about Summer? Or the “they call me ‘Anal girl’ joke”! Shit’s funny. Judd Apatow kind of funny, but still. No wonder the writer of 500 Days of Summer won the Independent Spirit Awards, uh, award-thingy?

6. “He was over the top there. No way anybody quits their job like that.” There’s a scene towards the end of the movie, where Tom is still clearly not getting over Summer, all moody and grumpy, radiating not-fun vibes™ like, say, a recently divorced dad who’s losing his kids in custody. Someone should just put this poor, heartbroken, Smiths-loving creature out of its misery.

   
   There’s more hope in Andrei Tarkovsky’s Stalker (1979) and that should be saying something.

   

   And Tom, who expressed not giving a flying fuck about his day job multiple times throughout the movie (perhaps this is a running theme of 500 Days of Summer, heartbroken & tired people getting something out of their system after not being listened over & over again), is having to endure one of the infamous board meetings at work where his colleagues are pitching Rick and Morty-level of absurdity. Like, no offense to Pickle (the poor cat) or Rhoda for at least believing that her ideas are good (they’re not, unless you’re in one of those Rick and Morty alternative universe situations), but Joseph Gordon-Levitt’s mopey guy should be given a raise and some kind of shiny award for calling it for what it was.
   
   Reader, I have quit my job multiple times. So I have some authority to say whether quitting one’s job with such dramatics is over the top or not. Once, fed up with my new job in a high-rise building with a fancy view, and a fancy coffee machine (I don’t remember ever feeling the passing of time getting soooo slow, which is never a good sign, not one full week at your new job), I went to my boss’ office and told him “I quit, sorry” because, quite frankly, the position I worked my ass off to get, is not even close to what was promised on paper. He didn’t stand up, shake my hand; press a hidden “call the hounds” button under his desk or ask questions. None of that. I just closed the door and left the office sans signing any papers or leaving my badge. I was just so. sick. of. it.
   
   (Of course, just like movie cutting this part out, I was also nagged by HR people not 30 minutes after my dramatic exit over the phone to “come back right now or you’re in deep trouble, mister” to sign some stupid “I quit” papers, so I just did that the next day… But never mind that. never mind that)
   
   So if I had to imagine myself in Tom’s miserable shoes, his bloody heart AWOL, life kicking the shit outta poor fella, having to sit through another Rhonda + cat Pickles meet-thingy without losing it – I just can’t. Sure, his rant was a bit all over the place and him being all sulky and anti-romance didn’t help. But that slow clap at the end was warranted.
   
   So yes, Nida, heartbroken people who care and believe in Love™ do quit their jobs like that. It’s quite liberating, actually (especially when whatever you do for work is quite useless and/or involves Excel sheets, asking ChatGPT to do whatever useless managerial stuff you did pre-AI days).

So, is 500 Days of Summer the ultimate situationship movie? Yes, oh yes, it absolutely is.

Sure, 500 Days of Summer is no perfect movie. It’s no High Fidelity and definitely no Eternal Sunshine of the Spotless Mind either. It’s merely a pastiche of other classics, but it wears some of those influences on its sleeves and that’s what makes it genuine.

It’s one of those 7/10 films that, if you’re lucky, stick with you for years, well into adulthood, slightly ruining your perception of romance; or, alternatively, you forget about it the second the credits roll over, like you would with a leftover Vindaloo.

All that put aside, however, I still fall for that snappy 2010-era dialogue and chemistry between two Hollywood indie darlings who just faded away into Hollywood’s oblivion, who could sing and dance, and make IKEA look sexy (that’s a difficult thing to pull off in reality and I know for a fact we’ve all done the IKEA bit, haven’t we?)

But it wasn’t until I saw 500 Days of Summer with the eyes of someone who went through the whole situationship gauntlet and came out all the more confused and heartbroken that I realized how underneath all the Manic Pixel Dream Girl trope and banger soundtrack hides pain and understanding of someone who gets how twisted accidentally falling in love and ending on the opposite side of that can be.

So the next time you watch 500 Days of Summer and see these lines (“The following is a work of fiction. Any resemblance to persons living or dead is purely coincidental. Especially you, Jenny Beckman.”) during the intro, know well that all the romance and confusion you see in the film was lived and it was as real and bloody as the next person’s hatred for their ex who was a bit too much into The Smiths4.

Likus mažiau nei 24 val. iki momento, kurio metu prisimeni, kad tavo nugara niekada nebebus tokia pati/grakšti kaip jaunystėje; kad prieš 31 metus išsiridenai iš mamos tarpukojio kaip koks vos prasimerkti galintis Pokemonas ir kad jau antrus metus iš eilės savo gimimo išvakares pradedi nuo apsilankymo pas dantistą ir antibiotikų (fun) – gyvenimas in Eastern Europe® primena, kad esi mirtingas ir galbūt bijai mirti.

Kaip poetiška: žinot, gimimas/mirtis, carpe diem ir visa kita. Būtų fainiau, jei visa tai neverstų susirūpinti savo ir mylimųjų saugumu ar – sužinoti, kad dedikuota mūsų daugiaaukščio slėptuvė yra užrakinta ir toli gražu nuo to ką matei Fallout žaidimuose.

Also: jei visa ši suirutė būtų nutikusi sekmadienį, kuomet pasigavau anginą ir buvau viena koja grabe (ne tiesiogine žodžio prasme, nors hmmm… gal ir tiesiogine), į visus pavojaus pranešimus (“Geltonas pavojaus lygis”; “Raudonas pavojaus lygis, slėpkitės”) būčiau reagavęs kaip mano močiutė, kiekvieną kartą kalbant apie pensijos “nuostabumą”, kai Tu išgyvenai Holokaustą/Černobilį/Hitlerį ir komunizmą bei kažkur 15 Amerikos prezidentų kadencijų... Just let me die, already.

Prieš gerą mėnesį, saulėta sekmadienio popietę bevaikštant po Vingio parką su tėčiu, kažkaip priėjom prie diskusijos apie mano rašliavas Substack’e. Kadangi jis, kaip ir visi tėčiai (telaimina juos Dievas), yra ištikimas mano nesąmonių skaitytojas ir rėmėjas – kad ir kaip jam sunkiai sekasi nuslėpti, kad nelabai supranta kokia viso šio “projekto” prasmė – jis paatviravo, kad mano tekstai per ilgi ir dar kažką, ko jau, atvirai, nebeprisimenu.

Tačiau pamenu vieną šio pokalbio momentą, kuomet pasakiau, jog mieliau rašyčiau angliškai, nes ten jaučiuosi stipresnis ir lankstesnis (visi, kas mane pažįsta, žino, kad skaitau tik angliškai). Tėtis paklausė: “Tuomet kodėl nerašai angliškai?”. Atsakiau: “Nes visada jaučiau, kad noriu/turiu kažką gražinti Lietuvai.”

Po velnių, aš išleidau pirmą lietuvišką iliustruotą leidinį, bet aš vis dar taip jaučiuosi – kad turiu kažkaip prisidėti prie lietuvių kalbos modernizavimo, nes kitaip visos būsimos kartos apie mūsų milijono metų senumo kalbą žinos tik iš “Altorių šešėlio”, o ne iš meme’sų.

Ar tai skamba durnai? Ar aš idiotas ir mano prisirišimas lietuvių kalbai išvis kažkam rūpi?

Fuck knows. Bet kadangi šiandien1 (Gegužės 21 dieną) mano gimtadienis, man skauda nugarą (kaip ir priklauso) ir vienas “smart/cute” žmogutis, su kuriuo galbūt susitikinėju, pareiškė norą paskaityti apie dalykus/įvykius, suformavusius mane, o už kelių dienų gulėsiu ligoninėj (nieko baisaus, nesijaudinkit) – pagalvojau, jog tie 2-3 skaitytojai, religingai skaitantys mano Substack’ą, nesupyks, kad šį kartą rašysiu angliškai.

*coughs twice* Anyway, shall we get this thing going?

– Ignas

1. Aussie couple dancing on shrooms in bumfuck Alberta, CA: This one’s pretty much exactly what it sounds like. For one reason or another, I ended up on the other side of the globe, in the guts of mountainous Alberta, Canada, a small resort town called Banff. It looks like a place from a snowglobe (no bigger than that, too), it has a very fancy hotel that looks something out of “Shining” and a souvenir shop that has a renowned display of “The Banff Merman” (a taxidermy of a monkey and some giant fish sewn together??). Shit ton of Australian folks looking to shred slopes and do coke, too.

I ended up living with five Aussies in one big house, and two of them were a young lovey-dovey couple. The guy was a jackass and loved coke; the girl was, well, a rockhead from what I can remember. Nothing too discernible about her, honestly. Anyway, my time in Banff sucked BIG time. I saw a double rainbow once and was almost homeless for a night. Also did some speedy coke and saw a wild reindeer running loose across the streets like they owned the place. But as far as my memories are concerned, that’s about it…

Anyhow, one lazy Sunday - it still baffles me that I remember this moment vividly; I still can’t tell all phases of the moon (something my mom still makes fun of in front of other people, like I’m sorta laughing stock; well, thanks mom, thanks FUCKING lot) or my national ID number, but I could do a pretty fine police sketch of the scene - I got home from my trek in some giant national park with one giant lake and lots of rocks, and the house was empty save for the couple.

The guy said he’s about to get some shrooms and asked if I wanted to participate in shrooming out with them. I said, “Nah, I’m fine, you go ahead. Enjoy it”. At that point in my life, I’m not sure if I ever tasted psilocybin, but I didn’t want to intrude, in case the guy was just trying to be polite.

An hour or so later, they both take a handful of mushrooms, while I’m sitting in a kitchen like some nerd, reading or watching Netflix. It’s a big place, so they’re hanging out in the living room, and I’m not in their bubble that stinks of weed. And this is the moment that I still consider the epitome of youth: they played one banging song (bastard child of some indie electronica) on the speakers and started dancing like there’s no tomorrow. Like it’s the only thing that matters on this sunny Sunday.

Reader, I was jealous. Sure, it might’ve been the fact that I felt so alone and depressed at that point, I cried into my hostel’s pillow the night before. But looking at them from the sidelines, moving their limbs, high on shrooms, like some wild mammals on some National Geographic doc - I knew this is what being young must be all about.

Also: that I cannot die without doing some shrooms myself.

2. THAT 18th birthday (not mine): When you think of your favorite party, does it end with you being in the hospital? No, possibly not. Anyway, my high-school friend named Vytautas was doing his Sweet 18th at his place.

It was the usual drill: parents out of town, the whole kingdom to get shitfaced all to ourselves. I was 17 and my experience with alcohol was *shrugs* okay, I guess? It was disgusting but you did it for the kicks and because all the cool kids™ were doing it. It reeked of the possibility of sex when combined in the right environment. Say, a birthday party.

It was a cold winter night, the house located somewhere outside town. When we got there eventually (on foot, mind you, like a couple of Rasputins) – everyone was pretty boozey already. There was a giant unlabeled jar of silvery liquid that must mean no good. There were older, cooler people there, too. And they knew how to smoke in that chic way no WikiHow tutorial can teach you.

Anyway, everyone was cheering, saying we must catch up. So shots came one after another. 30 minutes later, I remember playing ping-pong in the basement – more drinks there – then dancing; then chatting with some girl that must’ve been hot or I must’ve been drunk, but I felt like a “GOLDEN God!”. There was a lot of dancing, me spinning girls, maybe me doing a worm at some point (?), followed by what must have been either cringe or cheering. Not that you care one when you’re five shots deep into the night.

At one point – maybe midnight? it must be midnight, I reckon – we toasted the man of the hour, the same one responsible for tonight’s debouchery, and someone handed me a shot of that silver liquid that smelled like gasoline and death. I downed it, and fuck me – it must’ve tasted like liquid thinner, so I grabbed the first thing that seemed okay to help me wash this bastardly poison down…

It was champagne. I just downed moonshine with a glass of champagne and little did we know how stratospherically fucked I’m about to be.

I’ll skip you the embarrassing details, but an hour in, I was lying on the floor, pale as a ghost who saw another ghost. I was comatose and I was the epitome of Bad Vibe™, is what I’m saying. Somebody called my mother. She got there with a taxi to collect her almost-dead son – if I wasn’t then, she might as well just finish the job, the poor thing.

Anyway, one pumped stomach later and dreamless sleep, I was okay. Not grounded or anything. Although I did have to do a litany of apologies to my mom (as you’ll see, this is a recurring theme in my adolescence), who didn’t trust me around any type of booze for the foreseeable future (understandable).

After we got home, then, the first thing I did was put on “Yes, Man” with Jim Carrey. I felt like a rockstar. Still, one pumped stomach and half a decade later, this is still the best party of my life.

3. VICE: For some God-knows-why reason, trying to explain my love for VICE, every edgy UK teen’s preferred source of news/culture/sex tips, is difficult... Maybe it’s because I love VICE with the same burning passion/devotion Christians love Christ, or crypto evangelists love bitcoin?

Anyway, I don’t remember the exact moment I fell in love with VICE – maybe it was after reading one of Joel Golby’s “Rental Opportunity of the Week” pieces; maybe it was “Hey: How Much Money Do You Have To Earn Before You Go Weird?” one? But it definitely wasn’t during my time in London, when VICE was still cool and sexy (and did internships, which they stopped doing around the time I graduated).

Anyway, when VICE stuck, it stuck on my figurative shoe like a piece of filthy Hubba Bubba I never wanted to get rid of.

From Hamilton Morris tripping on toad’s sweat deep in some God-forsaken jungle, to their award-winning documentaries in North Korea or hidden corners of China, VICE was like a cool uncle with a million stories to tell and some drugs to slip into your palm when mom is not watching.

It shaped hipsterdom (this is a fact, not me trying to impress you). It shaped the way I write and look at pop culture. Maybe, even, how I understand Kanye West, in all his batshit crazy/poetic delirium. Maybe VICE is to blame for my weird fascination with drugs, although that’s probably all Hamilton’s fault.

It still baffles me that the magazine, available in pretty much every continent until 2019, was able to do things that it did in the 2000s. As one legend goes, Gavin McInnes, one of the founders of VICE, asked one of his ex-addict employees to hit up his dealer for heroin, so that they could put the actual stuff on one of their covers. Idiotic and evil? Perhaps. But no other magazine on this planet had the balls to do any of this stuff and make fun of your parents at the same time.

And if you need a few more arguments why I adore VICE, here are two of my favorite articles:

‘My Hot Trans Girl Summer From Hell’

‘I Spent 72 Depraved Hours Searching for the Gnarliest Dive Bar in Las Vegas’

4. Jimmy Carr show/Vilnius: I’m not going to go on about who’s Jimmy Carr, the famous British comedian – if you don’t know the guy, that’s on you. He’s everywhere. And he’s super british, that’s about it.

But get this: he came to Vilnius to do a show somewhere around 2018. I get there and he’s doing his warm-up bit. “What’s your name”, “why you’re dressed like that” and &&. If you’ve been to a stand-up, you know what I’m talking about (and if you haven’t: what’s wrong with you?)

I don’t remember a single punchline from that night. Not that it matters. What I do remember, though, is him picking one guy from the auditorium and asking what he does for a living. The guy goes, “I’m an IT specialist”. Some laughs, Jimmy probably calls him a nerd and goes to his next victim. Also a guy. Also a coder? “Wait, are all the guys in Vilnius coders?” he must’ve said, followed by more laughs. It must’ve been some sort of Kaufmanesque/Black Mirror-type of situation, because the next/final guy Jimmy picked also turned out to be a coder… I mean, it’s just perfect comedy fodder.

The only wish I had, in retrospect, is that Jimmy would’ve roasted those nerds without any restraint. Roast them so hard they’d silently think about leaving the auditorium when no one is paying attention. Maybe swear a lifelong vendetta on Jimmy before going to bed, a single tear in their eyes.

The reason why I’m telling all this, and why it struck a chord with me, is that after that night – I must’ve made a silent promise to myself, one that samurai did to their Shinto gods before dying a noble, bloody death, that I will never become a coder. Never EVER ever. Gun-to-my-temple type of never.

The situation got even worse in recent years with people throwing their careers and diplomas out of the window to get that IT money, which naturally became a meme.

(Side-note: If you were a lady, looking for a soulmate in Vilnius, chances are half of the fellas you’re going to meet are gonna be IT nerds doing IT shit. And unless his trying to teach you his favorite Elden Ring stat combo and collection of FunkoPop figurines gets you wet (and the prospect of him never cheating on you or gambling away your future house, because, let’s be honest, they’re all golden retriever type of lovers, and this comes from a fellow nerd) – you’re shit out of luck. At least he has a stable job, 401k and a working penis, right.)

5. Nick: There are a lot of things books and movies get wrong about coming-of-age years. I’m not getting into that now. But one thing every piece of media – and maybe your older & wiser sister – gets right is this:

Every friend or relationship I’d known until university had been a practice run for the real thing.

No one is wiser or more experienced than you. A group of wild animals trying to fit in and not splash their tuition loan during Freshers Week; first time living on their own terms, which is to say: reckless drinking, pissing/vomiting into their sinks, shagging, drugs drugs - where are all these drugs coming from?? - and forming a bond stronger than the steel beams of the Twin Towers (RIP).

I consider myself lucky that I was put in the same dorm hallway as this British guy with a strange/thick accent. Don’t really remember how we got to become mates for life, how it all started. But there was what felt like infinite amount of weed, free time and London to be conquered, and none of us could do it alone.

Also, he had Netflix and I only heard legends about this beast. Turns out, it goes very well with pizza, weed and sex (if you have game, which I did not – and I studied game… design).

There’s million things I have to say about Nick. He can be a douchebag and has no idea how to take care of you when you’re dying from some illness (he’ll bring you a tea and roll a joint, but that’s as far as it will go). But the guy has impeccable taste in music, in TV shows; he introduced me to Papa John’s and he’s the only guy from uni I would give my bed to if he’d be in dire need of a shag (because that happened: I slept in a sleeping bag, on my own floor while he cuddled with his Polish girlfriend, not that I minded).

I had some of my favorite gigs in London with this guy. I remember us crushing molly right after I submitted my dissertation and heading to Electric Brixton to moshpit to Mac Demarco, our eyes (and jaws) vibrating like wild dogs. He introduced me to Palace, the band. To what being spontaneous means. To his lovely parents and Edinburgh, the city.

We survived a riot together, a month-long Eurotrip without punching each other in the face. Infamous London terrorist attacks (multiple) that resulted in us sipping beer in a candlelit bar, a few meters away from the crime scene. We watched a shitload of Futurama, cried our eyes out watching “Eternal Sunshine of the Spotless Mind” and had so many lazy afternoons talking beautiful beautiful nonsense, kicking rocks or talking about boobs, to make one’s head go numb.

He will probably forget that it’s my birthday today2, but I don’t mind. If that’s the price you pay for calling someone your brother, there are worse ways to go about it. Nick, if you’re reading this - you’re an idiot, but you’re a riot, and London was a shithole when you weren’t crashing on my floor.

6. Books/Reading: I always loved reading. Everyone who knows me well knows this about me. There’s nothing better than to laugh out loud/be aroused from something you read on the page; a phrase, a string of words, some chunk of dialogue you don’t want to end, ever.

This wasn’t always the case, mind you. Somewhere in the last years of high school, I lost it – probably because the mandatory reading list sucked big time and you were always doing something else, besides studying and trying to navigate being in an actual relationship.

The breaking point that changed everything and made reading one of my favorite pastime activities happened during one of my lonelier years in London. I might’ve read magazines at the time and dabbled in sad man’s poetry (yuck), but serious literature was out of the question.

Then one random visit to Waterstone’s (UK’s biggest bookseller) later, where I read a couple of pages of Alex Garland’s “The Beach” and ordered the book on Amazon that very same night – something just switched. I don’t remember being so into any book before “The Beach”, and I must’ve eaten it up in a week or so.

Then followed “The Martian”, since it just dropped in cinemas and I thought, “Well, why not.” To this day, I’ve read all of Andy Weir's books, including “Hail Mary”, which you saw in theaters.

Then it was Kerouac, then the little gem nobody seems to know about, “Sum: Forty Tales from the Afterlives”. Then “The Mezzanine” and the list goes on…

To this day, I’ve read over 100 books – never Kindle, never an audiobook, never a self-improvement slop (“Atomic Habits”? Yeah, that can go fuck) – and I hope to never stop. To this day, I take great pride when somebody comments, “Oh wow, you do read a lot, do ya?”

Side note: Sure, you can have a fancy car, a beautiful trophy wife, and pretend to know about tax reforms, but have you read “Infinite Jest”? Have you read Rooney’s “Intermezzo”?? Yeah no, you haven’t. So before you try to impress anyone with material possessions, with your stock portfolio, try to break a few pages once in a while – at least you’re gonna be a schmuck who reads.

7. Drugs: I don’t need to explain what drugs are to you (if you’re one of those nerds who can’t comprehend using anything beyond weed to get out of your mind once in a while – you’re, well, no fun and I kinda want you off this blog).

Anyway, while smoking that sweet sweet kush in uni was fun for a few good years – when I didn’t know any better how boring it actually is – I think my first real experience getting why everyone and their mothers were raving about getting high on pills with faces on them, on small pieces of paper dipped in magical chemicals (one of the few currencies of Burning Man), on Xanax, happened on a random moonless night in uni, someone sharing something called MDMD.

Long story short, I ended up staying up with some random guy I met the same night until 8 am, talking shit, sharing dreams and complimenting one another’s art (me his Soundcloud beats, naturally; him my poetry, which, honestly, you must be illiterate or flying high on Molly to look at my face and say, “Duuude, it’s sooo goood!”).

Needless to say, I never met the guy again and I gifted him my special marker, because he liked “how it feels in hand.” I miss my marker.

After that night, something in my lizard brain unlocked itself. It was decided, unbeknownst to me yet, that: yes, drugs are in fact cool and fun, and can transform you from a meek nerd into someone who can have infinite amounts of fun listening to Animal Collective/Mac Demarco/techno and never get bored.

Of course, since I’m an old motherfucker now, with back pain and responsibilities and a full-time job, you only dabble in drugs on very special occasions, because you feel like all of your serotonin gets drained like a smoothie during a sesh – but I still think psychedelics are the shit and the closest thing we get to magic.

Also: if you ever think about going to a proper festival (think Lollapalooza, Glastonbury, etc.) and you don’t dabble in drugs, because your mind is set or [insert whatever bullshit reason] – bad news, pal. You’re not gonna survive it; at least not without missing out on the best shows that happen after the witching hour.

8. Quitting my dream job: Somewhere along the way, in this beautiful thing we call life, you realize that life won’t pan out the way you imagined it would. The moment of this realization varies. But for me, I guess it was the day I decided to quit my dream job of being a game developer.

I studied video game design in uni for three years, something that I still try to pay off to this day. (I’m neck-deep into my student loans, is what I’m saying. At least it’s a universal experience... Unless you stayed in Lithuania, where degrees are so cheap & easy you can pretty much find them growing on trees.) For a job that I only had for a week before deciding that I’d rather spend the remaining years homeless and mentally deranged than suffering another day in Nordcurrent, the biggest mobile gaming company in Lithuania.

Sure, I had a nice office with a brilliant view and a coffee machine, full of like-minded, sexless nerds who can talk about World of Warcraft and Legos the whole day.

I won’t get into detail about why every day in this job was a slog, a soul-crushing slog. But I remember feeling with every fiber in my body of time passing – a vision of me getting more and more depressed, less hair, less erections and simply accepting losing the game of life, clear as a day.

Most nerds would kill for this job, but I was so unhappy that one day I bought a few cans of beer and started drinking right after coming home from work to make this somewhat bearable. No, not a good sign, not a full week into your new cushy job that pays bare minimum.

I remember my dad trying to talk me out of quitting (“Just give it a few more months,” I remember him saying over the phone). And yet, one day in the office, already having my mind set about going through with it, I marched into my boss’s office and told him that I’m not happy about my duties and I was imagining having more responsibilities. He mumbled something, him being half Ukrainian (the whole company is mostly Ukrainian for reasons I couldn’t be arsed to find out), didn’t ask what he could do to make my work more enjoyable, nothing – not even standing up to shake my hand or whatever. So I picked up my stuff, left my keycard and didn’t turn back – except to give the building the most pleasurable middle finger of my life.

I was young and I was free, and HR wasn’t particularly happy about me just walking off for good without signing some papers… Still, the most dreadful work experience of my life (and I had some absurd, back-breaking jobs throughout my twenties).

9. “DFCitas”: Those following my writings will know I have had published a magazine of sorts. Kinda a big deal: fully illustrated, all hand-made paper magazine that was on most shelves in Lithuania. Fancy paper, world-class illustrators that worked for “VOGUE”, “New York Times” and etc. Exclusive interviews with Oscar-winners and film directors. Something Lithuania’s market hasn’t seen before.

What did it take to make this project a reality? Well, only most of my savings and around 4 months of extreme, hair-losing stress that you carry with yourself, no matter if you’re watching a movie or sleeping. Even when having sex with your supportive girlfriend, who’s, retrospectively, a trooper for not losing her shit for me always being on the edge during those anxious months.

I’m not gonna rant how bad Lithuania’s market is. Or that people here don’t care about magazines. My passion project was and still is the biggest project I ever undertook, a cross I voluntarily chose to carry. And what I learned throughout this experience is: when you really care about what you do, what you work on, especially when it comes to making something out of thin air, pulling it from the void like some sort of wizardry – there’s no better feeling than that. Marty Scorsese knows this. Francis Ford Coppola knows this (the guy went almost insane + ruined his marriage while filming one of the best movies ever, “Apocalypse Now”). Your favorite artist knows this.

It’s a torturous, bloody affair, especially knowing that it’s not an especially profitable one. But I still chase it to this day. Not that the magazine industry is booming again or Lithuania is in dire need of another pop culture magazine…

Most people ask me if the project was successful and, well, it depends on how you measure it. Money-wise? Not at all. You have no clue how expensive it is to make an illustrated magazine that wasn’t touched by AI. All in all, though, I consider myself lucky because few artistic-minded people have the guts to actually reach for something they dream about and find out what it feels like to work on something you believe; something you pour all of yourself - blood, sweat and tears - into.

10. “Little White Lies”: It was a regular summer in London. Nothing special. Until I stumbled into the 70th issue of a magazine called “Little White Lies”. Every page a beautiful marriage of text and movie-themed illustrations (some of them moving, and I don’t care to explain how they did that).

Reader, I fell in love - I carried this particular issue with me everywhere. To work. To uni. (I would list more places, but that was pretty much my whole life at the time.) To this day, I have a collection of around 40 issues, each one of them beautiful in its own way. I still think about my slightly warped issue of “Call Me By Your Name”, one of the most beautiful things I own.

I remember sending my issue of “The Souvenir” to Honor Swinton Byrne, the face of the cover, the leading star of the cover movie, to her, all the way to Edinburgh, after telling her about LWL and that her face is on their cover during our interview.

I may not love “Little White Lies” today (and it has nothing to do with editors’ not accepting my pitch that one time because the movie wasn’t out in the UK yet… fuckers/I love you!; it just got a bit too woke in terms of their tone – they used to be more bants, and I miss that) But for good five years or so – this was my North Star. Everything from the thickness of their pages, to banging illustrations, to the way they wrote about films – it was perfect. I imagined having a byline in “Little White Lies” one day, something that I still kinda care about, although not so religiously as I used to.

The reason why I’m telling you about LWL, though, is that it was my gateway drug into the illustrated magazine world. From “Shelf Heroes” (RIP) to “Beneficial Shock” to “A Profound Waste of Time”. I started collecting illustrated magazines like they were my Infinity Stones.

I reckon, this is one of the bigger reasons why I started my own film-centered publication (see #9) and, a few years later, tried to give my own spin on an illustrated film magazine. So, yeah, one serendipitous discovery later, my life has changed in ways I can’t even try to comprehend.

11. London: It’s crazy to think how one sprawling city, filled with close to 10 million people full of dreams and vices and debts and undiagnosed psychoses, can change you forever.

I kinda hate London, but I wouldn’t have it any other way.

Among many things that I got during my years in London was the realization that fiction is not that different from reality. Not in literal terms, no. But in the way that what you see in “The Wolf of Wall Street” is. What you read in “Fear and Loathing in Las Vegas” is. After meeting jazz musicians, saying hi to DiCaprio and Tom Hardy, to Ben Stiller, after becoming friends with actors and talented composers (hey, Josh) who work for Hollywood, nothing seems that unreal to me.

Plus, despite bearing the cost of a cripling debt and addiction to your choice of drugs, London is batshit fun, if you know where to look for it. You’re always in proximity to adventure, of someone who’s heading to Bruno Mars’ private party (as it happened to me). Sure, there’s always that possibility of getting stabbed or mugged, but isn’t that the price of living in a big city?

Here’s one of my favorite stories to tell from my days in London. It was past midnight, Nick and I were heading from a gig, palming some molly that we didn’t do during the said gig. We did it moments later. The night is young, moonless, and the whole city is our oyster (which ironically is the name for London’s metro cards). Somewhere around the Shard, that cheesegrader-looking building (you know which one), my friend is starting to melt. It’s kickin’ for him, but not me.

We head to the pier, where he continues to become a jelly-like creature with shades and earbuds. We sit down for a rollie. It must be around 2am at this point and it’s slowly starting to hit me too, but slowly – I’m nowhere as high as Nick. A person here and there, but kinda empty.

Then, two Borris bicycles emerge out of nowhere and stop by us, a couple, says “hi, wassup”. We slur something in response and the couple asks us, “Do you guys want some ice cream?” Remember, it’s past 2 am and we’re high as two beautiful kites.

Naturally, we don’t say no to ice cream, so the couple opens a box full of ice cream and hands two “Magnums”. Our minds must’ve been exploding. The couple starts telling how they were chilling in Hyde Park when they stumbled into an unlocked ice cream truck sans the person responsible for it. Not wanting to steal the whole truck, because that would be mental, they got city bikes, came back to the van, took a single box full of ice cream each, and headed home – and, surprise surprise, on their way, they met two blokes melting like ice cream Sunday left in the sun for too long…

What I’m saying is: these things don’t happen outside London/New York. At least I don’t think they do. I miss these random, videogame-y occurrences, because there’s a lot of poetry to be found there. Maybe I’m just being nostalgic and ignoring all the ways London made me feel like I’m a ghost, tired, lonely and borderline depressed. But for what it’s worth, London is a beast of a city: you either thrive there or get eaten alive. No middle ground.

12. Missing my Shrek 2 date (with Mom): Everyone has a traumatic childhood memory, and yours truly is no exception. This probably shouldn’t have had such a big impact on my punctuality, but it did.

So, Shrek 2, the best entry in the Shrek franchise, finally came out in 2004. I was nine years old and I loved video games with ferocity and excitement only pre-pubescent boys can. My mom promised to take me to see Shrek 2 one of these days; she probably cleared her schedule, not that I could know such things at the time.

She told me, “We’re going to see Shrek at 3pm”, I remember. I said okay and went to my neighbor’s to play video games on his bootlegged Zilithon. Time melted and I had not a single thing to keep track of time. Time works differently when you’re nine, we all know that.

After what felt like five minutes, I went home, and all I found was my pissed-off mom… She asked me what time it was and I knew I was in big BIG trouble. I took a glance at the clock and saw that it was past 3pm and it took another look at my mom’s pained face to understand that I fucked it up. No Shrek 2 for me.

But worse than that: your mom, who’s disappointed in you. I think I cried? I begged to go watch Shrek 2 tomorrow or the day after, after apologizing a million times.

That stone-cold face of my mom? The chilling ambiance of that moment? It’s etched into my hippo campus like a sinister-looking hieroglyph on a slab of rock. Will I ever be late to a date/meeting, especially when it comes to seeing Shrek 5? No, I will not, and you have to thank my mom for that.

13. 3,500-mile road trip in the US and A: American movies don’t get a lot of things right (like how real messy & sweaty sex looks like or, say, how easy it is to park a car in NYC). But if there’s one thing (besides how fun & stupid drugs are) Hollywood productions don’t exaggerate is: roadtrips.

It’s hard to explain how an 8-day trip starting from Los Angeles, going all the way to San Francisco and then heading back by the coastline, shaped me into the nucklehead I am today. Maybe I just want to flex that I had one of those once-in-a-lifetime roadtrips you see in movies. Vistas and canyons to die for. Making friends with some indian natives who drive you to their secret canyon spot that looks straight out of “127 Hours”, save for the blood on the walls/limbs, almost getting lost in some canyon park and finishing the night in mirage-like Las Vegas, someone’s plumpy ass grinding on your junk in non-descript strip club you were driven to in a limo, because that’s what young blokes do, apparently. Stupid, young lads that sweated all summer to see what America is all about.

Must have spent around $2-3k in 8 days, listening to the same 10 tracks from our shared playlist (because there’s only wild cayotes and no connection in Nevada’s desert, which stretches for hours and hours on end). But fuck me if those weren’t some of the best, freewheeling days of my life when everything felt possible and less depressing than it is when you're a few toes deep in your thirties.

See y’all on my 32nd, then?

Man patinka meluoti. Gal ne taip apsimeluoti, kad tam riebiam, naktimis iš miegų prikeliančiam miegui turėtum užsakyti atskirą pašto dėžutę ar sandėliuką kažkur už miesto; veikiau sakyti tiesą, tik nevisiškai pilną. Kaip 1,000 dalių puzlė, kurios kelias dalis pasilieki sau, per daug apie tai negalvojant.

Balti melai, taip jie vadinami. Arba “Little White Lies”, kaip vadinasi vienas mano mėgstamiausių kino žurnalų.

(Jei kažkada papulsiu į kažkokį teisinį kivirčą, su advokatais ir kuriam turėsiu įsigyti kostiumą bei kaklaraištį, žinau, kad visi pastarieji žodžiai atsisuks prieš mane ir ateities Ignas man už tai nepadėkos… Jo bėdos)

Prieš pradedant virtualiu vąšeliu nerti savo seksu ir alkoholiu ir sukamu tabaku atsiduodančius pasakojimus, turiu papasakoti šiek tiek apie sprendimus, privedusius prie šių žodžių. Turiu stiprią nuojautą, kad tik vienas ar (geriausiu atveju) du mano skaitytojai reguliariai lankosi Substack’e. Kadangi ši literatų ir liberalių feminisčių landynė tapo mano mėgstamiausia platforma, esu susidaręs gerą, edukuotą įspūdį kaip atrodo įprasta Substack’o “valiuta” ir kas sulaukia mažiau susidomėjimo.

Skaitys max 50 žmonių (net ir anglų kalba) = post’ai apie seniai mirusius bolševikus-rašytojus, mašinos, tavo tetos mėgstamiausias biskvitinio pyrago receptas.

Skaitys visi ir jų mamos (a.k.a. Substack’o valiuta) = susitikinėjimo pasaulio peripetijos, asmeninė esė apie seksualinius išgyvenimus, situationship’ai, priklausomybės, Epšteinas ir visi kiti tekstai, išgaunami terapijos, alchemijos ir visų kūno skysčių kombinacijos pagalba.

Štai visai šviežias egzempliorius:

this is me trying

am i bad at sex?

david i’m 22 years old and i drive to his house with a confidence that feels thrilling. i’m going to have sex for the first time today, i decide, as i take the corner to his house. because i want to…

Read more

6 months ago · 1602 likes · 146 comments · geetanjali

Blogiausia dalis (pagal mane): pastaroji šios platformos niša, kaip ir pilatesas, keramika ar horoskopai, yra neproporcingai dominuojama moterų. Per pastarąjį mėnesį perskaičiau tik du išpažinties lygio tekstus iš vyriškos perspektyvos. Ir panašius priekaištus, kuriuos tarp eilučių darau dabar, regiu dažnai.

Taip susiklostė, kad moterys gali visiškai apnuoginti savo nuodėmes bei fetišus ir už tai būti maudomos pagyrų jūroje. “We’re in this together, sister”, ar kažkas tokio. Ai, dar viešai linčiuoti vyrus už emocinio intelekto stoką ar buvimą bestuburiais nebrendylomis (apie ką yra #1 Sabrinos Carpenter hit’as, “Manchild”). Kol vyrai lieka rašyti apie Sopranus, Dostojevskį, A.I. ir kitas nesąmones, nusinešant savo keistus, ne itin Hemingvėjiškus (skaityti: vyriškus) jausmus dėl tos vienos simpatijos į kapus arba į terapeuto krėslą.

Kad jau susipažinom su ne itin proporcingai išsidėsčiusiais Substack’o niuansais, turiu pasakyti, jog šiam tekstui kaupiausi ilgai nuo to momento, kai atsigavau po pirmojo pasakojimo; jaučiu, jog esu pasiryžęs išsigryninti savo Substack’o vienkartinį leidimą atvirauti apie dalykus, kuriuos girdėt turėtų tik išpažintį klausantis kunigas arba girtas prašalaitis penktadienio vakarą. Galbūt ir geras draugas, jei esi tokiu apdovanotas.

Štai kaip viskas bus: kadangi esu rudaakis ir man patinka balti melai, papasakosiu apie tris nutikimus susijusius su dailiosios lyties atstovėmis. Kažkurio pasakojimo šerdyje aš nesakysiu visiškos tiesos, nebūsiu visiškai atviras – pakeisiu vieną detalę, kuri neturės didelės reikšmės bendram pasakojimo moralui. Nors (tas vienas) pasakojimas daugiau ar mažiau bus nupasakotas taip, kaip aš jį ir prisimenu.

Bandyti išsiaiškinti, kuriam pasakojimui trūksta kelių puzlės dalių, paliksiu Jums. Nes argi taip nėra įdomiau?

Maždaug per vieną mėnesį aš praleidau naktį su mergina, turėjau lytinių santykių bei buvau atstumtas pasimatymo gale. Visi trys atvejai nutiko su skirtingomis moterimis. Visos jos pakeitė mano kovą nepaaiškinamais būdais.

Read more

Kol dar Oskarų Holivudinis spindesys neišblėso, o visos dizainerių siūtos suknios/kostiumai ir kad ir kas TAI bebūtų nėra numesti į spintą ar pardavinėjami Ebay, sugalvojau, jog geresnės progos pasidalinti paskutine DFCitas.lt (RIP) apžvalga nebus.

Ir ne: tai nėra tas vienas post’as, kurį gaus visi už mano sapaliones/internetines išpažintis mokantys rėmėjai1. Paprasčiausiai, aš didžiuojuosi šia apžvalga taip kaip tėvai didžiuojasi savo vaikais; taip kaip Clavicular’as didžiuojasi savo peptidais ir plastinėmis procedūromis išgrynintu smakru (just look at that thing). Visu prakaitu ir krauju ir kofeinu, kurį liejau vardan geriausio 2025-ųjų filmo apžvalgos - kuri, nesikuklinkim, yra geriausia Mūšis po mūšio apžvalga lietuvių kalba, nes joks kitas lietuviakalbis P.T.A. gerbėjas nesivargino šiai kino klasikai skirti pakankamai laiko (~ 1.5 mėnesiai, give or take) ar dėmesio narpliojant visų šio stogą raunančio filmo niuansų.

Anyway, po filmo apžvalga rasite kelis papildomus komentarus apie Oskarus 2026 Edition bei ką retrospektyviai turiu pasakyti apie šią Paul’o Thomas Anderson’o dūzgę.

Palaiminti/prakeikti visi, kurie dar nematė šio celuloidinio manifesto Trumpo Amerikai. Ocean waves, baaby

Visai neseniai, maždaug savaitė po filmo pasirodymo Lietuvos kino salėse – gatvėse ant stendų ir autobusų stotelių besisukančių reklamų kabant Gabės lėlių namai. Filmas (auksinė taisyklė: kai filmo pavadinime yra žodis „filmas“, nieko gero nelauk) plakatui, o ne, tarkim, filmo, kuris 100% bus nominuotas geriausių metų filmo Oskarui (kad ir ką šis titulas bereiškia šiomis dienomis) – su kolega bediskutuojant filmus, „susprogrindau“ jam smegenis atskleidžiant, jog jo rekomenduotinas „filmas apie porno industriją“ (taip taip, tas pats Boogie Nights) buvo parašytas bei surežisuotas to paties bičo...

55-erių metų Paulo Thomas Anderson’o (toliau P.T. A.), kuris pastatė mažiausiai $130 mln. kainavusį Mūšis po mūšio (arba One Battle After Another).

Jei tik jis būtų matęs Nematomas siūlas (2017), tikriausiai brandžiausią P.T. A. juostą (apie egocentrišką suknelių siuvėją, kuris neapkenčia žodžio chic ir verčiau rytą pradės mirties patale, nei klausysis kaip jo dabartinė pretendentė į sielos draugę tepasi sviestą ant skrebučio („I can’t begin my day with a confrontation!“) ši naujiena tikriausiai būtų privertusi mano kolegą išspjauti visus po viršutine lūpa marinuojamus snusus...

Kodėl aš visa tai Jums pasakoju ir kuo tai susiję su Mūšis po mūšio? Kaip tai susiję su dvilypiu jausmu, kurį jaučiu kiekvieną kartą girdint draugus/kolegas dėkojant už „bombinę“ rekomendaciją (geriau pagalvojus, nei vienas tiesiogiai nepasakė tų kelių stebuklingų žodžių, kuriuos mus moko vaikystėje, bet whatever), tuo pačiu patvirtinant visiems gerai žinomą faktą, kad turiu gan neblogą skonį kinui?

Aš pradedu suprasti, kaip turėjo jaustis pačiuliu atsiduodantis Joaquin Phoenix’o vaidinamas detektyvas, kiekvieną kartą išgirdus, jog jo laisva kaip vėjo nuneštas marihuanos dūmas (buvusi) mergina duodasi su kas antru Los Andželo magnatu ar neo-naciu. Po trečio žmogaus, patvirtinusio kad Mūšis po mūšio yra vienas geriausių šių metų filmų, pasijaučiau kaip visiška swiftie girdint patvirtinimą po „The Tortured Poets Department“ LP pasirodymo, kad galbūt Taylor Swift yra „visai nieko“.

Kiekvienas turime tą momentą,mintyse pamažu užsiplieskiant supratimui, kad galbūt priešais tave mirguliuoja nitroceliuliozė (arba kino juostelė), kurią palietė pats Dievas arba tavo būsimas mėgstamiausias režisierius. Vieni tai patiria apsiašarojusiom akim stebint kaip Matthew McConaughey astronauto kostiume susivokia, jog visi mes žiūrime ne į kalnus, o į viską savo kelyje bešluojančią bangą, kuri artinasi link mūsų dėka kvantinės fizikos ir kitų sci-fi dalykų (Interstellar). Kiti – sulaikius kvėpavimą laukiant, kas nutiks psichopato su slėginiu šautuvu ir bliūduko grifka persekiojamam Džošui Brolinui su kaubojaus kepure (Šioje šalyje nėra vietos senukams).

Mano romanas su P.T.A. nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ne – iki kol aš pakankamai subrendau, iki kol aš supratau, kad turiu nemainstreamin’į (skaityti: keistą) skonį kinui, po to, kai peržiūrėjau Harmony Korine Gummo (1997) ir pagal soundtrack’ą galėjau pasakyti, jog tai 70-tųjų The Bitter Tears of Petra von Kant, praėjo nemažai laiko. Išgyventa nemažai skausmo bei džiaugsmo. Išragauti visi greito maisto „restoranai“. Išbandytos visos (be vienos) reakreacinės substancijos. Bandžiau du (du!) kartus skaityti grožinės literatūros sensėjaus Thomas Pynchon’o kūrybą tik tam, jog suprasčiau, kodėl net pats Mūšis po mūšio režisierius – vienintelis po šia saule egzistuojantis režisierius, ekranui adaptavęs Pynchon’o literatūrą – nesugebėjo pasiekti „Gravity’s Rainbow“ pabaigos.

Mačiau Punch-Drunk Love (2002), bet šis sapniška energija radijuojantis filmas (kurį, kaip ir Materialistai (2025), galėjo sukurti ateivių mokslininkai, bandantys ištirti Adam Sandler’io „nervacijos“ ir talento diapazoną – ir sakau tai kaip komplimentą) neužsiliko su manimi.

Mačiau Bus Kraujo (2007), pirmąjį P.T.A. „siaubo filmą“ (jo paties žodžiai), kai buvau pakankamai suaugęs, kad galėčiau legaliai, neprakaituojant įsigyti alkoholio. Tačiau apart filmo epiškumo ir neseniai į aktorystės roges sugrįžusį Daniel Day-Lewis – filmas neužsiliko su manimi2. O pats filmo režisierius, kaip ir jo pavardė, vis dar gyveno bendrapavardžio (Wes) Anderson’o šešėly.

Ilgiau skaičiusieji DFCitą žinos, jog mano mėgstamiausias visų laikų filmas yra P.T.A. The Master (2012). Filmas apie Joaquin Phoenix’o vaidinamą karo veteraną; panaudotą ir išmestą visuomenės, vienu momentu bedulkinantį iš smėlio suformuotą moters figurą. Kitą – beribės dykumos dykuma skuodžiantį Harley Davidson’u praeities link. Tikriausiai gražiausią platoniškos, vyriškos meilės apraišką atvaizduotą kino ekrane.

Ši filmą pamilau, kuomet studijų laikais peržiūrėta esė pavadinimu „The Sweetness of Freddie“ Youtubėj parodė ištrauką, kurioje P.T. Anderson’as pasakoja, kaip dokumentika apie beždžiones apledėjusiais antakiais privedė prie The Master kadro, kuriame stebime, kaip fronto linijoje su mieguistumu kovojantis Phoenix’o vos matomas viršugalvis iš visų jėgų bando neužsnūsti...

Jei dar nematei šio video, tučtuojau nustok skaityti šiuos žodžius ir spustelk ant klipo nuorodos – likusi apžvalgos dalis (kuri jau, prižadu, kalbės apie apžvelgiamą filmą) lauks tavęs čia.

Aš žiūriu daugiau filmų nei normalus, mokesčius mokantis pilietis su socialiais hobiais (kad ir ką tai reikštų), kurie nėra daromi tamsos apsuptyje, ir daugelis jų ištirpsta kaip cukrinė vata – saldi patirtis, svaiginanti liežuvio receptorius, tačiau ištirpstanti tą pačią akimirką, jei ne greičiau.

Bet ne The Master. Šis svaiginantis filmas yra konstanta. Mano kelrodė žvaigždė, pagal kurią matuoju kitus filmus, potencialių partnerių suderinamumą bei gebėjimą seksualiai rūkyti cigaretes. Ir jei yra žmogus, kuris galėtų nufilmuoti mano naują visų laikų kino favoritą, tai būtų ne kas kitas, o Paul Thomas Anderson’as...

Ar Mūšis po mūšio yra geresnis filmas nei The Master, tuo pačiu – filmas, apie kurį per daug ir po-kokaininiu greičiu visiems nekaltiems, vakarėlyje sutiktiems individams nuo šio pasakosiu? Ne ir taip.

Atsakymai, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, yra labiau persipynę, nei galvojat.

Mūšis po mūšio prasideda nuo 20 minučių trunkančio, traukinio greičiu besirutuliojančio montažo, per kurį (nuo čia pradėkit skaityti 2x greičiau lyg Jūsų pūslė Jus spaustų į WC) susipažįstame su „French 75“, revoliucionierių grupe, pavadinta Pirmojo Pasaulinio metu išrasto kokteilio vardu, kurios centre sukasi nuo Kanye West „Fade“ dienų formą išlaikiusi, visada kruštis (ir respublikoniškus įstatymus krušti) pasiruošusi Teyana Taylor (filme Parfidia), viena iš judėjimo „vinių“, ir „Ghetto Patt’as“ (vaid. Leonardo DiCaprio), sprogmenų ekspertas, kurie po įvadinio išpuolio nelegalių piliečių sulaikymo centre greitai susimeta; vienas iš jų pasineria į tėvystės džiaugsmus, kitas – toliau tęsia revoliuciją, kad ir į kokias nemalonias situacijas ir akistatas su Terminatorišką atsidavimą turinčiais, naujai atrastą fetišą juodaodėms sutvardyti bandančiais seržantais tai priveda. Per šias dvidešimt minučių atsiduri seksu atsiduodančiame motelyje, turbulenciškų mašinų galinėse sėdynėse, jaukaus laužo apsupty, teisėsaugos taikiklyje (literaliai ir ne tik), intymaus ryto su kūdikiu momento centre, Meksikos pasienyje ir bala žino dar kur... Revoliucija sugriūna kaip iš domino kaladėlių sukalta Berlyno siena, revoliucionieriai kaip tarakonai išsilaksto į skirtingus Amerikos kampelius ir visai greitai stebime – 16 metų į priekį – kaip Leo, bandantis išmušti pachmielą trečią dienos ir su samurajaus kuodu, savo užaugusiai, violetinį dziudo diržą turinčiai dukrai kažką burba apie Steely Dan skambesį – to paties muzikanto, kurio „Dirty Work“ iš tiesų pradėjo Mūšis po mūšio, tik šį kartą šiek tiek atleidžiant gazą.

Pastebėjot, kad praėjusi pastraipa yra vienas ilgas sakinys (su vienu tašku ir daug kabliataškių)? Taip jautiesi žiūrint pirmąsias Mūšis po mūšio minutes – minutes, rezervuotas Christopher’io Nolan’o filmų kulminacijose, „The Last of Us“ (2013) žaidimo intro ar bandant išspręsti buitinį ginčą su savo partneriu – ir nežinau ar šiais metais savo akimis mačiau kažką įspūdingiau... Iki kol neišvydau filmo kulminacijos. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

(P.S. Viena žiūrovė, išeidama iš salės, savo bičui (kuris jai, žinoma, pritarė) sakė: „Džiaugiuosi, kad išsėdėjom visą filmą, o neišėjom po 20 minučių“. Hmmm. Nežinau, ką tai sako apie šių dviejų skonį montažams, ar aplamai kinui, bet kaip tau gali nepatikti Mūšis po mūšio įvadas man vis dar smegenys neišneša... Čia tas pats, kas sakyti, „Dėkui Dievui išgyvenau pirmus cigaretės dūmus (fuj), nes būčiau nepatyrus viso nikotino džiaugsmo“. Arba scrollinti Netflix’o katalogą, Wesliui Snipes’ui besiruošiant pjaustyti kraujasiurbius pogrindiniam reive. Atsipeikėkit! Pergalvokit savo skonį VISKAM!!)

Artimiau susipažinusiems su P.T.A. kūryba, šie riebūs šokinėjimai laiku nestebins. Neisiu į Wikipedia ir ne fact-check’insiu kiek tai yra tiesa, tačiau visi Anderson’o filmai, išskyrus Magnolia, Punch-Drunk-Love ir Hard Eight, žaidžia su laiku, lyg tai būtų apkramtytos gumos gabalėlis. Kai Mūšis po mūšio mus nukelia į netolimą ateitį – kitaip sakant, nesėkmingo coup d’état nuotrupas – matome kad „Ghetto Patt’as“ pavirto į Bobą, per dienas ant sofos kiurksantį, tėtiškai žiūrintį 1966 klasiką (arba režisieriaus žodžiais: „a stone cold classic“) The Battle of Algiers su kasiaku rankoje. Bobo ir iš jo gyvenimo dingusios nusikaltimo partnerės meilės vaisius, Willa (vaid. tikriausiai geriausią vardą visam Holivude turinti Chase Infiniti), jau užaugo ir tiek pat yra sunerimusi savo nevykėliu tėčiu, kaip ir šis ex-Unabomberis dėl jos.

Kažkur Terminatorius su pulkininko uniforma, „Oskaro“ statulėlės verta eisena bei aktoriaus-režisieriaus Sean Penn’o veidu kelia chaosą, bandant užbaigti prieš daugelį metų pradėtą misiją: vieną po kito šalinant likusius judėjimo narius iš jo orbitos – orbitos, kuri pretenduoja į baltųjų viršenybę propaguojančią, itin slaptą organizaciją, kurios nariai purtosi nuo minties, kad balti žmonės galėtų susimesti su kitos rasės individais.

Fun fact: „Christmas Adventurers“ klubas primena tam tikrus egzistuojančius privačius klubus, tokius kaip „Bohemian Grove“ – tik vyrams skirtą bendruomenę, kurios nariais buvo Nixonas ir Ronaldas Reaganas. Nenuostabu, jog abu šie ex-prezidentai Pynchono knygoje „Vineland“ (1990), pagal kurią buvo pastatytas šis filmas, yra pašiepiami. Manau, visai neatsitiktinai jų susitikimų vieta buvo filmuojama namuose, kurie kadaise priklausė 40-tajam Amerikos prezidentui.

Visai neužilgo, stebint kaip Bobas bando išlaviruoti pasisėdėjimą su savo dukros auklėtoja, supratau, kad Mūšis po mūšio yra „nukaltas“ iš to pačio Adamantino, kuriuo dalinasi Ernis bei visi geriausi praėjusio dešimtmečio filmai, ypatingai Interstellar (2014)...

(Jei kam įdomu, ar planavau šioje apžvalgoje tiek kartų minėti Nolaną, atsakymas yra solidus „ne“. Tačiau P.T.A. irgi buvo pasižadėjęs po Inherent Vice daugiau nebeužsiimti sunkiai suprantamų knygų adaptacijomis. Kaip pasakytų į telefono ragelį su kantrybę praradusio tėčio atsidavimu stėrantis Bobas: „Fucking life, man.“)

... Kaip ir Interstellar Cooper’is, bandantis susitaikyti su faktu, kad Plutonas jau techniškai nėra planeta, taip ir čia gaunam pirmąjį susidūrimą tarp Bobo ir šiandienos laikų, kurie šį žmogų paliko šalikelėje. Jis susigraudina girdint gerus dalykus apie savo dukrą. Netiesiogiai išvadina Willos auklėtoją „vergų laikytoja“ ir kaip marijuana atsiduodantis žvėrelis, patekęs į nelaisvę, dairosi po klasės formos „narvą“, suformuotą iš buvusių JAV prezidentų nuotraukų.

Paskutinį kartą taip džiaugiausi stebint Leo buvo Vieną kartą Holivude (2019) filmo metu. Pasodinkit šį retu talentu apdovanotą veidą priešais teliką, duokit jam skardinę šalto ir putojančio, ir jis iš to padarys gabalėlį kinematinio aukso – tuolab, jei jo šone yra tokie Holivudo sunkiasvoriai kaip Brad’as Pitt’as ar Willos sensėjus, Benecio del Toro, per vienerius metus tapęs ne vieno, o dviejų Anderson’ų mūza. „Ocean waves, baby.“

Trys pastebėjimai, kol jie neišgaravo iš galvos: 1) Benecio del Toro vaidinamas sensėjus, kuris greitai paaiškėja turi „Lotynų Amerikos Harriet Tubman situaciją“ savo namuose ir taip pat gerai vairuoja po dviejų alaus kaip ir jo naujas draugelis „bad hombre“ Bobas, paralelinėje visatoje lengvai galėtų būti Finikiečių Schemos (2025) ekstravagantiškasis ginklų prekeivis Ža-Ža Korda, vien dėl to, kiek ryšių šis iš pirmos pažiūros nekaltas karate mokytojas turi.

2) Net ir po antros filmo peržiūros, sunku patikėti, kaip į tokį tankų pastatą P.T.A. sukišo tiek kinematinio dinamito: tankiame koridoriuje kažkas važiuoja riedlente, fone nedokumentuoti civiliai rikiuojasi į eilę bėgimui nuo teisėsaugos, Bobas vis dar nesugeba prisiminti slaptažodžio, nuo kurio galimai priklauso dukros gyvybė.

3) Nežinau kas su Lietuvos žiūrovais blogai – ar jų humoro suvokimu – tačiau vienintelės vietos, kuriose visi kolektyviai juokėsi buvo momentai, kurie iš natūros yra juokingi (pvz., kažkas nuo stogo tėškiasi ant veido; vienas iš pagrindinių personažų kruvinu veidu ir su tuo pačiu šlubavimu prisikelia iš numirusių). Tokių komediškai genialių momentų, kaip sensėjaus pasakymas kiek valandų („8:15“), nugirdus, kaip Bobas į telefoną kažką isteriškai rėkia apie valandas, rodos, niekas neužfiksavo.

Norėčiau ir toliau liaupsinti del Toro sensėjaus vaidmenį, kuris turi tiek pat – tik per kelias peržiūras apčiuopiamų – sluoksnių kiek Šrekas, arba kiekvieno 17-mečio porno folder’is („Istorijos projektai/Naujas aplankas/Naujas aplankas...“). Tačiau verčiau skirsiu šiek tiek šios apžvalgos „eterio“ filmo soundtrack’o paminėjimui – daugelio nepastebėtai rolei, kuri lieka pamiršta arba išvis nepaminėta. Daugelis tikriausiai to nežinos, bet šis pianino varomas, „džiazovas“ garso takelis buvo sukomponuotas ir orkestruotas to pačio žmogaus, kuris kartu su P.T.A. dirba jau nuo Bus Kraujo – Jonny Greenwood’o, legendinės, į dienos šviesą po milijono metų sugrįžusios Radiohead grupės muzikanto.

Niekas kitas Jums to nepasakys, bet perteikti, kuo yra nuostabus filmo garso takelis yra sudėtingiau, nei gali pasirodyti (nebent Tu esi muzikantas, ypatingai filmų kompozitorius, ir žinai, kuriuos muzikinius komponentus išskirti). „Perfidia Beverly Hills“, už paširdžių griebianti melodija, išlydinti nugalėtą, bet dvasios nepraradusią Parfidiją po to ikoniško raštelio ant lango3, jau persekioja mane penkias dienas... „Baby Charlene“, dar vienas soundtrack’o perliukas, su savo spraksinčiu, visus įmanomus instrumentus išnaudojančiu skambesiu, taip pat nusipelno paminėjimo.

(*Kol nepamiršau, privalau paminėti kai ką, kas daugumai Mūšis po mūšio žiūrovų, skaitančių šią apžvalgą, galimai sudomins ir suteiks papildomą charakterio arkos sluoksnį Parfidijos ne itin motiniškam portretui.

Elaine Brown, aktyvistė, rašytoja bei buvusi Juodųjų Panterų judėjimo pirmininkė, taip pat savo noru atsiribojo nuo dukters. Kaip ji rašė savo autobiografijoje „A Taste of Power“ (1992):

„Erika, mano dukra, kuriai septynerių metų dar niekada neteko gyventi su savo motina. Buvo neraminantis svetimumo jausmas, žinant, jog ji yra visai šalia. Visus jos gyvenimo metus buvau Juodųjų Panterų partijos narė – ne jos motina. Galbūt tame bute atsirado erdvės pagaliau pažvelgti į save po trisdešimt ketverių metų gyvenimo su kitais. Visa tai atrodė keista ir nepatogu.“)

Visgi titulinė melodija („One Battle After Another“) yra šio garso takelio kraują ir žiūrovų spaudimą stumdanti širdis. Tas ramus, melodingas pianinas ir iš niekur nieko smogiantys vargonai, nepriekaištingai akcentuojantys kritines filmo vietas – viena iš jų, jei gerai pamenu, yra Willai įžengiant į bažnyčią ir, kaip Lukas Skywalker’is su Darth’u Vader’iu The Empire Strikes Back (1980), akistaton susiduriant su tik iš tėvo legendų atpažįstamu Šėtonu su per daug aptempta maike ir trapiu kaip krekeris vyriškumo suvokimu. Nuostabus garso takelis, prie kurio neįmanoma prikibti – ne geresnis Greenwood’o darbas nei The Master garso takelis, geresnis nei nelabai kuo įsimintinas Saldymedžio pica (2021) garso takelis. Tačiau tas, už kurį galimai bus (dar kartą) apdovanotas Oskaru.

Vienas įdomus dalykas, kurį jau ne kartą girdėjau diskutuojant apie Mūšis po mūšio, yra filmo revoliuciška dvasia. Nenoriu ginčytis, jog šis P.T.A. neapšlifuotas perlas yra pilnas radikalaus dinamito, pajėgaus susprogdinti vieną ar kitą užtvanką, ar priversti mane vidury seanso aukštai iškelti kumštį. Tačiau rizikuojant būti tuo biču, noriu užduoti Jums klausimą: kokią rolę atlieka kinas?

Paskutinis filmas, kurį mačiau ir kuris sugebėjo iš tiesų iššaukti tą Viva la Revolucion! dvasią buvo Daniel Goldhaber’io eko-teroristiškas trileris How to Blow Up a Pipeline (2022). Kokybiškas savaitgalio filmas, apie kurį Lietuvoje nebuvo nei pirst. Apart šio filmo, ant rankų galima suskaičiuoti kino juostas, kurios žiūrovuose paskatino teisingumo alkį. Kas yra problematiškiau, po Amerikietiška saule nėra nei vienos filmų studijos, kuri turėtų pakankamai didelius cojones, kad galėtų investuoti $130-180 mln. į politinį manifestą vien tam, kad jo šansai Oskaruose išnyktų greičiau nei suktinė Bobo rankoje.

Jei MUBI, nepriklausomo kino Šventasis Gralis, turi ryšių su investuotojais iš genocidu susitepusio Izraelio, Disnėjus bučiuoja Trumpui subinę, o kiekvienas Holivudinis filmas, norintis pasiskolinti brangių žaisliukų iš Pentagono smėlio dėžės (tarkim sraigtasparniai, kulkosvaidžiai ir t.t.), turi būti patvirtintas Amerikos kariuomenės vadeivų su užgesusiais cigarais burnose (nei Jarhead (2005), nei Forestas Gumpas (1994) nebuvo mylimi Pentagone) – kiek šansų, kad Warner Bros išleis kažką nenugrėbtai politiško su DiCaprio veidu ant plakato?

Manau, kai žmonės kalba apie Mūšis po mūšio radikalumą, reikia prisiminti, kad kiekvienam tai reikš skirtingą dalyką. Tu arba nutraukei savo Spotify Premium abonementą, sužinojęs apie Spotify CEO ryšius su Izraeliu, arba tyliai pasišlykštėjai ir toliau klausei „Discover Weekly“ (be reklamų). Šiuo teiginiu aš nenoriu nei vieno mūsų (taip taip, tavęs ir savęs pačio) menkinti. You do you, baby. Džiaugtis tokiais kinematiniais perlais kaip Mūšis po mūšio reiškia susitaikymą su mintimi, jog kino industrija, ypatingai Amerikoje, kur filme matomi dalykai yra kasdienybė, yra, na, šiek tiek supuvusi iš vidaus.

Ką aš bandau pasakyti: Mūšis po mūšio yra tiek pat politiškai „užtaisytas“, kiek ir anuomet buvo Kubriko Dr. Strangelove (1964), Elia Kazan kultinis A Face in the Crowd (1957); ar netgi tas pats The Battle of Algiers, 70-taisiais naudotas kaip įkalčių dalis, bandant nuteisti trylika Juodųjų Panterų judėjimo narių už pasikėsinimą susprogdinti kelias lankytinas vietas...

Geriau pagalvojus, atsiimu žodžius. The Battle of Algiers yra tikriausiai labiausiai politiškas, nepopulistinis filmas koks tik gali egzistuoti. 2003 metais jis buvo rodomas Pentagono darbuotojams bei generolams, negalėjusių atitraukti akių nuo filme (tuomet) realistiškai atvaizduotų kankinimo metodų, kuriuos jie patys visai neužilgo rekomenduos savo skustagalviams hooah! pėstininkams naudoti ant kiekvieno barzdoto irakiečio.

Prieš pereinant prie mano „dviejų centų“, kuriuose neapsikvailinant bandysiu paaiškinti, kodėl Mūšis po mūšio nėra P.T.A. geriausias filmas, turim pakalbėti apie filmo kulminaciją. Tik iš profesinio atsargumo turiu priminti, jog jei kažkokiu tai protu nesuvokiamu būdu Tu perskaitei 2500 žodžių apie vis dar nematytą filmą ir skaitai šiuos žodžius – dabar pats laikas įsigyti bilietą į šiandienos/rytojaus seansą. Nes tos amerikietiškus kalnelius primenančios gaudynės sportinėmis mašinomis – brolau... Patalpinus Paul Thomas Anderon’ą ir Greiti ir Įsiutę tipo gaudynes klasikinėje Amerikos dykynėje į vieną sakinį, baidyčiausi tokios kombinacijos kaip žmonės anuomet baidėsi maro ar moterys baidosi vyrų su fedoromis. Pasirodo, žmogus sugebėjo tikriausiai labiausiai Amerikietišką akistatą perteikti būdu, kuris per ekraną ne tik kutena Tavo skrandžio turinį (lyg važiuotum per tikrus kalniukus!), bet ir sugeba sustabdyti laiką.

Vis dar nesuvokiu, kokią juodąją magiją P.T.A. ir jo kinematografas Michael Bauman’as pasitelkė norint išgauti šį hipnotizuojantį efektą. Tačiau labiau prie ekrano prikaustančio dalyko nuo Openheimerio (2023) atgalinio skaičiavimo testuojant branduolinę bombą nebuvo...

Nuo šiol bet kuris režisierius, norintis savo projektui naudoti “VistaVision” kamerą, turėtų įrodyti, kad gali sukurti kažką ne mažiau kvapą gniaužiančio nei Mūšis po mūšio gaudynės.

*Apsimauna savo kritiko pantalonus, giliai įkvėpia*

Mūšis po mūšio nėra tobulas filmas. Paskutinis tobulas filmas po mūsų lėtai, bet efektingai mirštančia saule buvo Aftersun (2022), Jonathan’o Glazer’io The Zone of Interest (2023) ar, kad ir kaip daugumai nepatiktų, Anora (2024). Grynai iš techninės pusės, Mūšis po mūšio nėra niekuo išradingesnis ar gudresnis nei Nematomas siūlas, kuris nors ir nėra mano asmeninis režisieriaus favoritas, yra arti tobulumo.

Nesu skaitęs Pynchon’o „Vineland“, pagal kurią buvo parašytas Mūšis po mūšio scenarijus, perkėlęs knygos veiksmą į dabartinius – turbulenciškus, link fašizmo judančius – laikus. Neabejoju, kad P.T.A., kuris, primenu, yra vienintelis gyvas režisierius, gavęs palaiminimą iš enigmatiškojo, dienos šviesoje nesirodančio autoriaus, atliko nuostabų darbą. Tačiau lyginant Inherent Vice ir Mūšis po mūšio, vieną ir kitą rašytojo kūrybos ekranizaciją lyg tai būtų dviejų sunkiasvorių dvikova, kiekvienas skaitęs Pynchon’ą, bičą, kurio proza (dažniausiai) skaitosi kaip „Ritalino“ pririjusio, visas konspiracijos teorijas išanalizavusio, tiesiai į ateities prarają stėrančio žmogaus dienoraštis, tikriausiai pritars man, kad Inherent Vice labiau atspindi autorines savybes. Savybes, dėl kurių tiek aš, tiek milijonai kinomanų, minim P.T.A. vardą su dėkingumu, kurio sulaukia tik Jėzus Kristus ir galimai Taylor Swift.

Lyginant su Inherent Vice, Mūšis po mūšio žiūrisi kaip Pynchon’o adaptacija, sušukuota bei įmaukšlinta į tėčio prabangiausius drabužius, norint neapsikvailinti prieš tuos įtakingus kaimynus, kuriuos tėčiui taip sunkiai sekasi sužavėti. Nežinau ar tai Jums kažką sako, bet žinau kad sakys, šviežiomis akimis pasižiūrėjus šį meilės laišką hipių erai, anksčiau laiko nutrauktai Čarlzo Mensono.

Būkim biedni bet teisingi kolektyviai sutinkant, jog vienintelis filmo elementas, primenantis, jog žiūrim Pynchon’o ekranizaciją, yra „Christmas Adventurers“ klubas. Okay, dar ir pirmąją pusę filmo besitęsiantis bajeris su pamirštu slaptažodžiu ir įkyriu pašnekovu kitoje ragelio pusėje. Bet tik tiek. Čia nerasi nei per ekraną persismelkiančio melancholiško jausmo, kad tiek ekrane, tiek ir už jo, kunkuliuoja paranoja radijuojanti konspiracija, kurios neįmanoma užčiuopti. Nei to P.T.A. filmams tipiško jausmo, kad nors ir susipažinai su pagrindiniais veikėjais ir maždaug įsivaizduoji, kokia jų misija, nenutuoki link kur viskas rutuliojasi – panašiai lyg antrą ryto, stratosferiškai apsirūkius, pusiau užmerktomis akimis, žiūrint The Good, the Bad and the Ugly (1966).

Kad ir kiek man patiko Mūšis po mūšio, garantuotai išsikovojęs savo vietą tarp modernių Holivudo klasikų – bei pakartotines tris peržiūras vien tik iš manęs, filmui pasirodžius kažkurioje tai streaming’o platformoje – šioje trijų valandų juostoje viskas juda taip greitai, jog nebelieka tų intymių momentų tarp vieno ar dviejų personažų. Čia niekas neuždainuoja „On a Slow Boat to China“, žiūrint pašnekovui (Joaquin Phoenix’ui) tiesiai į sielos gilumą. Negaunam stebėti kaip realiu laiku Daniel Day-Lewis’o vaidinamas naftos baronas iš mažos, žmonių neapkenčiančios bakterijos, mutuoja į Šėtono lygio blogio įsikūnijimą su asmeniniu boulingo takeliu tik sau ir niekam kitam. Čia niekam nesivaidena motinos ir niekas nuogais padais ant asfalto nesiveja „Ouija“ lentos išpranašautų narkotikų tingią sekmadienio popietę... O gaila.

Jei Mūšis po mūšio yra gaudynės Mustang’ais, jo ankstesni filmai yra lėtas, intymus ėjimas poroje romantiškos nežinomybės link. Hipotetiškai, jei P.T.A. būtų savo karjerą pradėjęs nuo kažko panašaus į Mūšis po mūšio, šio žmogaus vardas šiandieną „kabėtų“ ant visų žiūrovų lūpų šalia Skorsezės ar Tarantino, o pastarieji filmai nebūtų likę pamylėti tik apie kiną laisvalaikiu skaitančių moksliukų su „Criterion“ kanalo prenumeratomis.

Aš neturiu vaikų, bet paskaičius porą režisieriaus interviu, aš galiu tik pabandyti pajaust, ką šiandieną, 2025-aisiais, reiškia būti tėvu – ypatingai į „Looney Tunes“ filmukus panašėjančioje, diktatūros link slenkančioje Amerikoje. Mūšis po mūšio per greitai juda, jog gautumėm užuosti ore tvyrančią baimę, su kuria gyvena visi jaunikliais besirūpinantys tėvai – taip kaip gaunam užuosti naftos dvelksmą Bus Kraujo ar 60-tųjų Los Andželą užklojusį smogą Inherent Vice. Tačiau nepakankamai greitai, kad salėje sėdintys jaunieji tėveliai pamirštų, jog kiekviena karta turėjo savo mūšius: net jei Tau neteko minuoti C4 vyriausybės pastato viduje ir tą patį vakarą išlydėti savo dukros į mokyklos šokius su Sovietinio karo laikų sekikliu rankinėje, mintis, kad tavo jaunikliai kažkada galimai rizikuos savo gerove dėl 1% aktyvistų suvokiamos teisybės turėtų ne juokais mušti prakaitą.

Džiaugiuosi, kad Mūšis po mūšio nesiūlo kažkokio tai atsakymo šiandienos Ameriką terorizuojančiam marui. Pasižiūrėk bet kurį Paul Thomas Anderson’o filmą ir suprasi, kad šio režisieriaus kūryba visada baigiasi migloje – net jei Dicaprio ant sofos darosi asmenukes, o revoliucijos estafetė yra perduota žmogui, kurio auginimas (tikriausiai) buvo baisiausias revoliucinis aktas, kokį Bob’as patyrė visai jo praeičiai sprogus kaip viską aplinkui ryjančiai juodajai skylei.

Kaip Philip Seymour Hoffman’as, stebintis savo „mažąjį kareivėlį“ išnykstant už horizonto linijos, viliuosi, jog P.T.A. sugrįš prie labiau intymių juostų kūrimo. Tačiau, matant kiek dėmesio sulaukė Mūšis po mūšio, Anderson’o, pastačiusio vienus mano mėgstamiausių filmų, prie kurių galiu sugrįžti milijoną kartų, jei ne daugiau – filmų, kuriems kinomanai dedikuoja ištisus podcast’us – tikriausiai nebebus.

Nemaniau, jog kažkada rašysiu šiuos žodžius – taip pat, kaip ir nemaniau, kad kažkada ant „IMAX“ ekrano švies mano mylimiausio režisieriaus vardas. Kad ir ką visa tai reiškia, kol kas sunku pasakyti.

Ilgai svarsčiau ką daryti su šios recenzijos įvertinimu, kurio, kaip pastebėjote, nėra. Po ilgo galynėjimosi su Mūšis po mūšio apžvalga, trukusia tikriausiai penkis kartus ilgiau nei tikėjausi, o kainavusia bent tris, priėjau išvadą, jog esat brandesni ir labiau išprusę nei kasdienis Delfi skaitytojas (iš kurių pusę yra tavo tėtis, senelis ar tas vienas kolega vis šnekantis apie kripto). Bent kartą pabandykime apsieiti be lengvai apčiuopiamo skaičiaus...

Galiu pasakyti tik tiek, jog Mūšis po mūšio balas, egzistuojantis tik mano galvoje ir užrašinėje, yra didesnis nei keturi, mažesnis nei penki – go figure.

Keli dalykai, kuriuos noriu iš karto pasakyti:

1. Ar aš Jums nesakiau, kad Mūšis po mūšio pasiims namo “Geriausio Metų Filmo” Oskarą? Sakiau. Pranašavau tai, kaip koks paskutiniosios dienos apaštalas. O aš net nebuvau matęs visų nominuotų filmų (nes pusę iš jų pasirodė tik vėliau).

2. Tai, jog aš visais savo atomais tikėjau ir žinojau, kad Mūšis po mūšio laimės šią statulėlę nėra įrodymas mano ekstrasensiškų gebėjimų. Ar tai, kad aš per ilgai rašau-domiuosi filmais; tiek, kad manęs Oskarai visiškai nestimuliuotų (buvo laikai, kai aš šią ceremoniją stebėjau gyvai, kartu su tūkstančiais kitų po visą pasaulį pasibarsčiusių kinomanų). Kaip ir astrologijoje ar bet kurioje kitoje apdovanojimų ceremonijoje, pakankamai ilgai stebint procesą, pradedi suprasti kaip ir kodėl vieni filmai pelno Oskarus, o kiti (hey Marty Supreme) išeina tuščiomis.
   
   2021-aisiais, tarkim, net neperžiūrėjus Chloé Zhao Nomadland žinojau, kad jis laimės tą patį Oskarą - nors neturėjo (paspaudus ant nuorodos rasit visus atsakymus, pažadu). Visa tai labai priklauso nuo politinės situacijos, kuri supa tuometinę Ameriką, nuo filmo siunčiamos žinutės, milijonų, kišamų į marketingo kampaniją ir plius-minus 40% nuo to, kiek pats filmas yra kokybiškas ar originalus.

3. Daug virtualaus rašalo buvo išpilta diskutuojant ar Mūšis po mūšio būtų laimėjęs šį Oskarą, jei ne Trumpo ir jo Gestapo šutvės sukelta sumaištis ant amerikietiškos dirvos. Tikiu, jog būtų. Geriausias MTV kartos režisierius, kuris, kaip legendos byloja, kažkada su Tarantinu darė tiek kokaino ir karštai diskutavo apie savo amatą, jog dainininkė Fiona Apple visiems laikams atsisakė velnio miltelių, kažkada juk turėjo būti pripažintas Kino Akademijos žiuri...
   
   …Net jei tai ir nėra geriausias jo filmas.

Turiu prisipažinti, kad nežiūrėjau nei P.T.A. apdovanojimo kalbos, nei kitų renginio užkulisių. Nors Conan O’Brien’o bajeris, nutaikytas į Timothée Chalamet, apie padidintą apsaugą dėl suaktyvėjusios šurmulio iš operos ir baleto profesionalų yra 10/10, no notes.

Įdomu ar jis pats šį perliuką sugalvojo… Kas iš viso be kino apžvalgininkų, visų dalyvių agentų/šeimos narių ir mirtingųjų, sukišusių pinigų į “Polymarket” apps’ą, leido savo sekmadienį žiūrint Oskarus?

Anyway, paskutinis dalykas. Pirmas dalykas, ką žmonės, išvydę P.T.A. su tom dviem statulėlėm rankose, norėjo sužinoti buvo ne “kodėl tu toks velniškai talentingas/apie ką tą vakarą su Tarantinu ginčijotės šniojant pusnies didumo miltelius”, o: “ką turi pasakyti dėl vienasluoksnio juodaodžių moterų atvaizdavimo tavo filme, baltas žmogau, hmmmm?”

Jei nežinai apie ką aš, šis straipsnis turėtų viską aprėpti geriau nei aš penktadienio vakarą (kuomet šie žodžiai ir yra gimdomi).

Perfidijos paveikslas yra itin komplikuotas ir nebe reikalo yra vienas iš asmeninių favoritų, kalbant apie Mūšis po mūšio. Aš vis dar girdžiu tą tragišką melodiją, šiai gyvenimo spardomai radikalei einant per pasienio kontrolę. Tačiau galiu (bent bandyti) suprasti, kodėl gan didelei daliai žiūrovų jos veikėjos arka pasirodė problematiška/atsiduodanti fetišizmu (tuo pačiu, kurį filme turi seržantas aptempta maike) ar trafaretiška.

Šiam kartui atsisveikinant, palieku su pačio režisieriaus pikantišku atsakymu (vertimas mano):

“Apie gyvenimą papasakot”. Tokį duonos trupinėlį palikau ateities sau, tikintis, kad jam (man?) geriau seksis pradėti šį pusiau keptą atsimazinimą nuo įprastinio grafiko… Toks pat naudingas užvedimas ant kelio, kaip ir draugų patarimas “you do you” arba “klausyk savo širdies”, paklausus ką daryti su pinigus išsimušti grasinančiais gopnikais, potencialiu netyčiuku ar bala žino dar kokia į egzistencinę depresiją vedančia dilema.

Duh, Ignai. Bet tebūnie. Mano galva – visada reikia pasikliauti žmogumi (šiuo atveju, savimi), kuris tau notes’ų (ar Interstellar atveju: ketvirtosios dimensijos) pagalba primena, kada deklaruoti mokesčius, pasveikinti draugę su metinėmis ar atšaukti kokio nereikalingo apps’o prenumeratą. Nuostabu yra turėti tokį atsakingą kompanioną pašonėje.

Gyvenimas? Vienu metu buvau parašęs žymiąją Dikenso “It was the best of times, it was the worst of times” citatą, tuomet ją ištryniau; tuomet nusprendžiau palikti, nors pastarųjų metų jokiu būdu negalėčiau pavadinti “the best of times”. Veikiau, the so-so of times - nors praėjęs sekmadienis (prieš-kininė pinta burbuliuojančio + mini parūkymas pakeliui į kiną + šviežiai keptos spurgos + “IMAX” salė, galiausiai visiškai platoniškai moteriška kompanija 2026-uosius pakylėjo per vieną balą (nors besitęsiant nesavanoriškam celibatui, balų skalė gali kilti tik tiek aukštai, kiek ir [išredaguota]).

Jei mano 2026-ieji (ir kokia pusę metų iki jų) būtų Olimpinis pasirodymas, sakyčiau, jog geresnio atvaizdavimo nei šių metų Amerikiečių bobslėjaus komanda negalėtum rasti:

Anyway, manau, kad kuriam laikui baigiau susitikinėti ar bent dėti pastangas į potencialius pasimatymus. Supratau, jog nei mane domina daugelis merginų, su kuriomis pradedu bendrauti, nei jos – ir, norėčiau kad tai nebūtų tiesa, bet tai galioja kokiai 80% mano deitinimo patirčių – rodo bent kokį susidomėjimą gyvam, veidas-priešais-veidą pasimatymui.

Kiekvieną savaitgalį darbuojuosi prie esės apie meta-siaubo kompiuterinius žaidimus, kuri labaaaai sunkiai lipdosi, bet labai talentinga redaktorė, buvusi vienos publikacijos kolegė iš JAV, nenori manęs taip lengvai paleisti nuo kabliuko. Mėnesio pabaigoje, jei iki tol kofeinas, mokesčiai už šildymą bei popieriaus storumo imunitetas nepražudys manęs, pasidalinsiu prakeiktu, vargais-negalais išgimdytu tekstu.

Galbūt žongliruoju ir kitus potencialius planus, apie kuriuos kol kas negaliu pasakoti. Negaliu, nes pradėjau tikėti, kad per didelis atviravimas apie ambicingus planus gali viską užjinx’inti (vertimas: if you know, you know).

Ilgą laiką buvau kamuojamas sinusito; kassavaitiniai vizitai po klinikas, kas visada yra good time. Dabar jau atsigavau, kvėpuoju ne pro vieną, o dvi (dvi!) šnerves, esu pusiau funkcionalus ir pradedu matyti 8h miego režimo vaisius - ko niekada anksčiau nebūčiau savęs įsivaizdavęs sakant ar preachinant kažką panašaus.

Šį kartą bus chicken nuggets’ų dydžio apžvalgos apie visą mano vartojamą turinį: nuo TV iki literatūros, nuo šampūno (“Davines Purifying šampūnas nuo pleiskanų pH 4.9”, jei įdomu) iki internetinių skaitalų, kurie verčia tikėti, kad viskas pasaulyje nėra taip sumauta, kaip galvoju 60% savo kassavaitinės egzistencijos.

Anyway, jei iki sekančio susitikimo surenkam 15 prenumeratorių, gal pagalvosiu apie grįžimą į susitikinėjimo pasaulį ir atreportavimą kaip man jame apgailėtinai sekasi. Nes kas yra smagiau, nei skaityti vos galą su galu suduriančio, tikra meile tikinčio trisdešimtmečio bergždžias pastangas1? O kaip jūsų Vasaris?

- Ignas

TV

Slow Horses: Stengiantis neapsiriboti vien Sopranų dieta, susidedančia iš capiccola (gabagool!) ir Džeimso Gandolfinio vaidybos, iš kurios būtų galima pastatyti piramides (skaityti: legendinė), pradėjau žvalgytis kokiu turiniu dar čia praturtinus savo vakarus… Kas galėjo pagalvoti kad Apple TV serialas, turintis penkis sezonus, gali būti toks geras, hmmm? Stebėti Gary Oldman’ą vaidinantį žmogaus formos kojinės skylę, bezdantį ir verčiantį visų savo kolegų gyvenimus pragaru, visada bus ir yra geras laikas. Ryte, dieną ar vakare.

Read more

Būsimo bestseller’io pirmieji “daigai”, pradėti, bet pamiršti nuo studijų laikų. Pusiau kepta poezija, kuri neišvys dienos šviesos tol, kol esu gyvas (ar man už tai kažkas nemokės penkiaženklių sumų). Paslaptys, užrašytos po vidurnakčio ar to nevykusio one night stand’o, kurio notes’as prasideda “mano liežuvis buvo vietose…”.

Sapnai bei sapnų fragmentai. Užrašai, kurie yra tokie tamsūs, iškreipti ir privatūs, kad, atsidūrus netinkamose rankose Tu visą likusį, varganą gyvenimą būsi šantažuojamas atlikti anonimo purvinus darbelius (žmogžudystė arba, žinot, viešai transliuojamas apsilankymas hentai svetainėse (be VPN’o!) su animacija, kurioje puikuojasi nepilnametės, nes Japonija1), visai kaip pirmam “Black Mirror” sezone2.

Pasimatymų mini recenzijos. Desperacija atsiduodančios, neišsiųstos žinutės. Manifestacijos. Žodžiai, kurių neišsdrįsai pasakyti. Milijonas sąrašų (filmai, knygos, seksas, “Sopranai” epizodų top’as) ir dar daugiau idėjų straipsniams, knygoms bei milijardo vertės apps’ams, kurie jau yra kuriami.

Tiek priminimų ir receptų, jog galėtum pagalvoti, kad sergu ankstyva demencija (nors paprasčiausiai esu tiek pat mirtingas, atmintį prarūkęs millenialsas, kiek ir anas heteroseksualus bičas, visada turintis kažką pasakyti apie “Sopranus” ir “Succession”.).

Ar esi skaitęs McCarthy “The Blood Meridian” (1985)? Visiška #brocore knyga (jei didžioji dalis apsiskaičiusių moterų rinksis “Pride and Prejudice” (1813), didžioji dalis vyrų - bent užsienyje3 - su savimi į negyvenamą salą griebs “Kraujo meridianas” arba “Brolius Karamazovus” (1880)), kur vienoje vietoje labai grafiškai, nors ir vienu sakiniu, yra aprašoma kaip indėnų kūdikių galvelės buvo daužomos į akmenis…

Anyway, žinot, kuo skiriasi ši brutali, klasikinė knyga ir mūsų telefoniniai užrašai? Niekuo. Nada. Tiek vienas, tiek kitas egzistuoja aplinkoje/klimate, kur įstatymai ar tos pačios taisyklės neegzistuoja. Atimk iš žmogaus telefoną, perskaityk jo telefoninius užrašus ir tu tikriausiai į šio telefono savininką niekuomet nežiūrėsi tomis pačiomis akimis. Gal net šlykštėsiesi. O gal dar labiau pamilsi ir paskatinsi mesti savo ofisinį darbą ir susikurti Substack’ą.

Yra priežastis, kodėl Christian Bale Nolan’o The Prestige savo užrašus filme rašo šifruotai, anagramiškai, nes šio žmogaus (su devyniais pirštais) magija tiek verta, kiek ir jo užrašų knygelės puslapių turinys.

Paklausk daugelio, koks yra brangiausias turtas jų telefone ir didžioji dalis atsakys “nuotraukos/video”. Suprantama. Jei nebūčiau žodžio žmogus, tikriausiai atsidurčiau toje pačioje kategorijoje - nors faktas, jog vieną linksmą vakarą, Londono eros dienomis, gerai prirūkęs palikau savo ganėtinai naują iPhone SE bevardžiame taksi su visomis nuotraukomis iš gyvenimo Amerikoje ir niekad jo neatgavau, mane vis dar persekioja kaip šmėkla po šiai dienai.

Mano nuomone, mūsų užrašai telefonuose yra įdomiausias turimas artefaktas (mažiau technologiniais, daugiau privatumo garantuojančiais laikais tai buvo namų gamybos porno įrašai4). Kakofonija nebaigtų minčių; paslapčių, kurias, tikiesi, nusineši su savimi į kapus, nors “Google” įkūrėjai jau seniausiai kolekcionuoja ir juokiasi iš mūsų minčių fragmentų (“Tik paklausyk ką šį kartą tas šmikis rašo apie savo mamą”, — įsivaizduoju juos burnojant.)

Mes rašom šiuos dalykus sau, tikėdami, kad niekas kitas jų neskaitys (nebent ateities žmonija iš XXV amžiaus, viliantis iš mūsų kolektyvinio minčių kratinio bei milijardo nebaigtų scenarijų sužinoti kas tuomet mums teikė laimę/vertė atsistoti ant tiltų atbrailų).

Tad kas gali būti labiau atvira, nefiltruota nei notes’ai? (Sorry, bet net ir Jūsų mylimųjų Valentino laiškai nebus tokie tikri lyginant su notes’ais, kuriuos dabar skaitysite.)

- Ignas

“And there’s this feeling, once you leave where you’re from, like, where you grew up, that, um, you don’t totally belong there again.” Štai ta citata. Ta sumautai tragiška, į vieną sakinį sukišanti atominės bombos lygio emocinį užtaisą citata.

Nežinau kaip Jums, bet kiekvieną kartą žiūrint šią Aftersun sceną jaučiu, kad ta kraterio didumo ertmė širdyje suvirpa. Noriu tikėti, kad taip jaučiasi visi (ex-) emigrantai. Kurie turėjo namus. Kurie bandė surasti naujus ir niekuomet nesijautė lyg būtų visiškai namuose.

Pamenu, kad visa tai užsirašiau einant link autobusų stotelės iš “Strangelove” kavinės, tikriausiai rudenį. Tikriausiai net stabtelėjau, kad spėčiau į tekstinius žodžius sutalpinti viską, ką dabar perskaitėte, kol tai neišgaravo su kitu ar dar kitu žingsniu.

“Kosmoso kaubojai” - hehe.

Mano 1000+ notes’uose, 20% iš jų sudaro kapsulinio dydžio manifestacijos. Didžioji dalis jų yra susijusi su mano laisvai samdomu darbu, kuriame aš kalbinu ir rašau apie žaidimų kūrėjus užsienio portalams. Kita dalis šiaip gyvenimiški dalykai, dažniausiai susiję su tuo vienu neišsipildžiusiu noru apturėti normalų house party5, ar laimės paieškos užsienyje.

Man ne tik kad atrašė Andrea, ne tik kad gavau jį pakalbinti, bet šis mano interviu tai pat atsidūrė “The Guardian” laikraštyje - kuriame, esu tikras, buvau pirmas (bent apie video žaidimus) rašęs lietuvaitis.

Su Andrea ir jo leidėjais - nuostabia, nors ir labai kuklaus dydžio studija, “Santa Ragione”, įsikūrusia Milane - dar ne kartą teko bendrauti kitiems straipsniams.

Ką noriu pasakyti: niekada negali žinoti, kur tave nuvesti gali manifestacijos… kad ir kaip tai naiviai skamba.

Sorry, not sorry, bet jei norėsi sužinoti kaip baigiasi mano monologas apie date’inimo peripetijas ir apie tam tikras detales mano niekur nevedusių pasimatymų - teks atsiverti piniginę. Hey, ir gražiems vyrukams su trapiu ego reikia valgyti.

Read more

Martis, kuris besisiojant sulaiko savo apatinius dubens raumenis vidury čiurkšlės dešimt sekundžių – dalykas, kurį kiekvienas save gerbiantis 20-metis vyrukas kažkada praktikavo (kad ir katras tai neigs, žinoki kad jis meluoja1) – norint sustiprinti raumenis, padėsiančius ilgiau “nebaigti” lovoje.

Martis, kuris negeria kavos.

Kuriam normali (skaityti: mirtingojo) priešistorė kelia žiovulį. Normalus, kasdienis darbas, kurį gali atlikti kiekvienas turintis bent dvi smegenų ląsteles ir normalų veidą? Eik švilpt.

Martis, Hitlerio pralaimėjimo produktas. “Išrinktasis”.

Martis, kuris net negali pagalvoti apie mintį, jog jo mitologinių proporcijų misija – svajonė – nepasiseks.

Kad jis taps tik dar vienu mirtinguoju, netapusiu istorijos dalimi.

Apie Marty Supreme (2025) rašyti nepradedant nuo to, kad šis Josh’o Safdie filmas – apie kurį girdėjome visus metus, nes Timothée Chalamet atliko kas marketingo pasaulyje atitiktų “Iron Man’ą” – turi tiek pat Uncut Gems DNR, kiek ir Marčio netyčiukas, kas, pasak akiniuoto stalo tenisininko, yra “biologiškai neįmanoma”. Schwap!

Du dalykai. Pirma: Jei tu vis dar nematei vieno geriausio praėjusio dešimtmečio filmų (arba: Uncut Gems) – aš nežinau ką čia veiki. Antra: Jei matei brolių Safdžių kokainu ir krauju nuteptais opalais iš Etiopijos, ir žydišku godumu varomą juostą ir manei, kad filmas “neblogas” – tavo skoniu nevalia pasikliauti. Sorry, bet tokia tiesa.

Kaip ir Uncut Gems, taip ir Marty Supreme prasideda nuo akto, kuris likusį filmą paverčia tiksinčia laiko bomba. Nesakysiu kas tai per aktas. Tačiau ši “plaukikų” scena yra raktas, leidžiantis suprasti, kaip veikia Marčio Mauzerio (vaid. Timothée Chalamet) pasaulis. (Tuo pačiu: suprasti, kaip ir dėl kokios priežasties prasidėjo baby boomer’ių karta.)

Laimėti gali tik vienas.

Read more

Taigi, kaip mes čia atsidūrėm? Kur dingo www.dfcitas.lt (R.I.P.), kas tas Substack’as ir ar tuoj prašysi iš manęs pinigų?

Hmmm... Apsimetant, kad visi šie klausimai kažkam iš tiesų įdomūs ir aš nešneku su savimi — į viską bus atsakyta. Ir taip, kažkuriuo momentu prašysiu papurtyti savo (virtualias) pinigines dėl varganų centavų, nes kava + nikotinas + sausi pusryčiai neauga ant medžių.

Tiems, kas po paskutinio sakinio pasiliko: sveiki atvykę! Turiu nuojautą, kad didžioji dauguma Jūsų yra tiek pat susipažinusi su šia liberalių literatų/ex žurnalistų/LGBTQ+ žmogiukų privisusia platforma, kiek ir su DFCitas, mano vidutiniško pasisekimo autoriniu kūdikiu, kurį, metaforiškai kalbant, teko nuplėšti tuo krūties, nes šis tiesiog Lietuvoje neprigijo. Kaip koks rabarbaras močiutės darže… Kad ir kaip aš sumautai stengiausi. Kad ir kiek pinigų aš mečiau į šią nepasotinamą, ranka pieštomis iliustracijomis (taip taip, in this economy!) ir žodžiais nuklotą prarają.

Kad ir kaip man patiko turėti kažką visiškai savo, kažką ką skaito ta viena bibliotekininkė Marijampolėje (hey.), tavo ex, vienas iš tėvų (nors apsimeta kad to nedaro) bei keli filmais besidomintys studentai, ieškantys namų savo akademiškoms esėms apie feminizmą [pasirinkto režisieriaus vardas] filmografijoje; kad ir kaip man patinka redaguoti ir paversti vidutinį tekstą “aukso gabalu” — visas reikalas yra šiek tiek vienišas. Kaip “Catan”, jei sesijai prasidėjus visi žaidimo dalyviai pradėtų per teliką žiūrėti Scary Movie 2, pamirštant, kad Tu turi daugiausiai geležies ir grūdų…

Tad praėjusiais metais vis dažniau ir dažniau pradėjus lankytis šioje platformoje, kur rasi ir Tapiną ir Charlie XCX. Limmy iš “Limmy’s Show” (2010) laidos bei, kad mane kur, patį Artūrą Zuoką (su 13 sekėjų, kas yra 13 kartų daugiau nei dabartinis mano sekėjų skaičius, taip kad touché). Kur rašytojai dalinasi kitų rašytojų darbais ir “Infinite Jest” juokeliais, kuriuos supras tik knygų moksliukai — supratau, kad esu alkanas bendruomenės. Kad pavydžiu visiems talentingiems, dėmesio alkaniems rašytojams, sulaukiantiems pozityvių, jų ego (nes visi rašytojai lengvai egocentriški) paglostančių komentarų.

Nes rašymo “žaidimas”, kaip ir skaitymas, yra ganėtinai vienišas reikalas. Per daug laisvų savaitgalių ir ganėtinai laisvo kalendoriaus reikalaujantis amatas, sulig kiekviena diena vis labiau mindžiojamas ChatGPT ir jo veido neturinčių atmainų. Trept, trept, trept.

Ateina diena, kai atsikeli ir supranti, kad rašytinis žodis bei visas laikas, praleistas tiriant tavo aprašomą temą, yra nuvertinamas. Ir kad visi žmonės, paskutinį kartą rašę ilgesnį nei du paragrafai tekstą be A.I. pagalbos buvo laidinio interneto laikais, net nenutuokia kiek kraujo, prakaito ir filtruotos kavos kainuoja alchemijos būdu sugauti, išgryninti bei išplėsti siūlo didumo mintį.

Gal todėl nusprendžiau pasekti savo prenumeruojamų rašytojų pėdomis (kuriuos remiu, taip, kruvinais pinigais) ir pažiūrėti, ar atsiras skaitytojų, pasiryžusių parodyti panašią paramą.

Nes: jei bent kartą skaitant mano rašliavas jautei sunkiai apibūdinamą malonumą/bent kartą nusijuokei, yra normalu jausti šiek tiek savanaudiškos gėdos, kad tuo džiaugsmu Tau buvo gėda pasidalinti su Feisbuko chebra ar, you know, kažkokia forma išreikšti paramą.

Plius, kaip visai neseniai pasakojau merginai, kuri po pirmo pasimatymo sakė kad aš pasirodžiau “per daug spontaniškas” (kad ir ką tai reiškia): kas nori dalintis savo tekstais platformoje, kurioje egzistuoja tiek tavo mama, tiek vidurinės klasės auklėtoja?

Plius (x2), Substack’e galiu daryti tokius dalykus:

Galiausiai, žinant, kad visas DFCitas reikalas prasidėjo iš nelemto Tumblr blogo, perėjimas į Substack’ą viso labo tėra natūrali progresija. Kiek visas progresas tęsis? Atvirai, sunku pasakyti. Tačiau šį kartą daug kas priklausys ir nuo Jūsų.

Prieš pereinant prie fun stuff — kiek gi galima apie tą žurnalą, kurio niekas neskaitė ir kuris tave nuvarė į bankrotą (neperkeltine prasme) — keli svarbūs dalykai. Tai galimai paskutinis nemokamas straipsnis, kurį iš manęs gausit. Visi bent vieną eurą (kas mėnesį) sušelpiantys prenumeratoriai gali tikėtis bent vienos rašliavos kas dvi savaites. “Bent vienos” = Vienos arba daugiau.

Visi kiti? Na, “alkani” neliksit. Kartais pasidalinsiu ir visiems — taip, net ir Tau, skaitytojui, kuris dar kažkodėl manęs neprenumeruoja — prieinamu turiniu. Nes kaip kitaip, be TikTok’o ar OnlyFans pagalbos, šiais laikais sulaukti organinio susidomėjimo1, hmmm?

Gal tai bus mini filmo/TV/koncerto apžvalga. Gal kažkoks įdomus gyvenimo nutikimas. Gal tiesiog atvirausiu kaip yra smagu ir linksma susitikinėti kai tau 30+. Gal rašysiu apie Grand Theft Auto VI. Tikrai rašysiu apie literatūrą. Bus daaaaug knygų, bus ir užsienietiškų žurnalų apžvalgų. Jei būsit klusnūs, domėsiuosi kokio pobūdžio tekstai labiausiai domina Jus. Turiu paruošęs ir interviu su įdomiomis interneto personomis.

Jeigu taip atsitiktų, kad prenumeratorių skaičiais pralenksim poną Tapiną (35k po šiai dienai) — į privatų vakarėlį bus kviečiami visi prenumeravę nuo pirmos dienos. Net ir Zuokas. Nes kaip pasakytų Martis (iš Marty Supreme): “Dream big!”

Gerai, lekiu pabliaut aklinoje tamsoje žiūrint šviežiai pasirodžiusį Hamnet (ir verkiau, oj kaip aš verkiau; kartu per viena kėde nuo manęs sėdinčia, pagyvenusia moteriške, raudojom ir buvo nuostabu girdėt, kad ne aš vienas savo snarglius traukioju… Kol pradžioje filmo teko sudrausminti rusakalbį vyriškį, pirmas 20 minučių praleidusį visu ryškumu bazarinant su ChatGPT. 4/5).

- Ignas

(Pop) Kultūra

GTA VI: Žinot tą jausmą, kai kažko labai labai lauki? (Taip beviltiškai lauki, kad numirus prieš šiam dalykui įvykus, Tu taptum ta neramia, niekuo dėtus kaimynus/ex’us persekiojančia dvasia iš kiekvieno Išvarymas filmo) Tarkim, tai pirmas pasimatymas su Oksforde studijuojančiu biotechnologu (ar kad ir kas dabar priverčia merginas maloniai sukaisti) su Robert Pattinson’o akcentu, kurio laiškus jau vos ne moki mintinai; raudonu markeriu apibrauktos dienos ir staiga — visa tai yra nukeliama kelioms savaitėms??

Dabar, visa tai padaugink keliasdešimt kartų. Grand Theft Auto IV, realistiškiausias bei brangiausias kada nors sukurtas virtualus kūrinys, kainuosiąs tarp 1 ir 2 mlrd., o laukiamas nuo 2022-ųjų, turėjo pasirodyti praėjusiais, ganėtinai sumautais metais. Tačiau tuomet buvo nukeltas (!) į 2026 gegužę... Tuomet dar kartą (!!) nukeltas į gruodį...

Dabar šis orgazmiško realumo Bonnie & Clyde pasirodys tik už metų ir aš nežinau, kieno krauju dažysiu sienas raudoniu, jei Grand Theft Auto IV bus nukeltas dar kartą2.

“Labubu”: Kaip šitos mažos, spalvotos Cheburaškos, randamos ant (beveik) kiekvieno Gen Z atstovo ir fetišą lėlytėms turinčių gooner’ių kuprinių, uždominavo Vakarų pasaulio jauniklius aš vis dar nesuvokiu. Tačiau gerus 3-4 mėnesius, neapturėsi savaitės bent kartą neišgirdęs savo kolegos ar “Late Night Talk” vedėjo kalbant apie šiuos velnio neštus, kolekcionuojamus žaislus, lyg tai būtų kinietiškas priešnuodis nuo brainrot’o.

“Is Having a Boyfriend Embarassing Now?“ esė: Aš nenaudoju nei TikTok’o, nei esu toje demografijoje (moterys, gay/bi bendruomenė iki 35-erių), kad į mano feed’ą papultų “Vogue” esė apie vaikino turėjimą ir kaip visa tai pasikeitė nuo, tarkim, mano jaunystės dienų. Tačiau, kai skaitai tiek (nesąmonių) kiek aš, kažkuriuo momentu išvengti šios stratosferiško populiarumo esės masto buvo taip pat “lengva” kaip ir pereiti minų lauką pasišokinėjant. Daugiau clickbait’as, nei pamąstyti priverčianti, “The New Yorker” kalibro esė su stipriais argumentais, grindžiamais per kultūrinius objektus, literatūra, pop kultūrą — o ne, tarkim, intuicija, asmenine patirtimi, vienu podcast’u ir savo draugių WhatsApp grupės chat’u, ką daro Chante Joseph (autorė)...

Visgi, saliutai jai, nes kiekvienas straipsnius rašantis žurnalistas svajoja apie savo “How Millennials Became The Burnout Generation” momentą.

„Šalin rankas“ protestai: Tikriausiai vienas įsimintiniausių šių metų momentų, stovint petis-petin su dešimttūkstantine lietuvių minia priešais Mažvydo biblioteką ir skanduojant “Šalin rankas” Žemaitaičiui ir ko., bandantiems apriboti laisvos žurnalistikos pamatą Lietuvoje... Nors dėl komplikuotos sveikatos teko sudalyvauti tik vieną vakarą (iš trijų), seniai taip besididžiavau esąs Lietuviu.

Visi, kas skaitot šiuos žodžius ir dalyvavot protestuose — didžiausi saliutai.

“Hollow Knight: Silksong”: Šešis metus lauktas tęsinys, kurio gerbėjai laukė su tokiu pačiu entuziazmu ir fanatizmu kaip Arakio Fremenai3 Lisan Al-Ghaib’o (skaityti: išrinktojo). Nepriklausomo žaidimo tęsinys, kurio atsiradimas Steam’e valandai ar dviem užlaužė didžiausią internetinę žaidimų parduotuvę. Kuris kainuoja tris puodelius kavos (Vilniuje) ir sugrąžina tikėjimą menu.

Taip pat: žaidimas, kuriam nusispjaut ar Tu jį pereisi ar ne. Silksong yra nusispjaut ar Tu “git gud” žaidėjas ar Tu paliksi jį kaupti virtualias dulkes dėl išsivyščiusio PTSD/kūdikio, kurį reikia išlaikyti gyvą ir laimingą.

Pasakysiu tik viena: jei vis dar vaikaisi to kaifo, kurį geresniais, mažiau streso pilnais laikais suteikė Elden Ring — nieko arčiau tos magiškos, jei-galėčiau-ištrinti-atmintį-ir-patirti-tai-iš-naujo patirties nei Silksong nerasi. Nuostabus žaidimas (mazochistams), kurio tikriausiai niekada nebaigsiu [redaktoriaus žinutė: yup, nebaigsi].

Kinas

Prieš pradedant rašyti apie šių metų kino favoritus, noriu pabrėžti, jog daug užsienyje jau rodomų filmų — tarp kurių yra Marty Supreme, The Secret Agent, Is this Thing On? ar Sentimental Value — mūsų kino teatruose pasirodys tik 2026-aisiais. Bent vienas iš šių filmų (tikriausiai Marty Supreme, vien iš to, kiek jis savo tempu primena “10/10, no notes” Uncut Gems (2019), ar Sentimental Value, vien dėl to, nes tas pats režisierius yra atsakingas už The Worst Person in The World (2021), skandinavišką Frances Ha versiją) turiu stiprią nuojautą, galimai būtų atsidūręs tarp mano geriausiųjų sąrašo, kurį dabar skaitysite.

Be to, kad 2025-ieji buvo ganėtinai meh metai kinui (tą sako žmogus, nedalyvavęs šių metų “Scanorama”, “Kino Pavasaryje” apsilankęs tik dviem seansams, ir atsisakantis eiti IMAX’e žiūrėti filmą apie mėlynų žmogiukų pasipriešinimą kolonizacijai), turiu nuojautą, kad taip jaučiuosi dėl dviejų priežasčių:

1) Kinas manęs “nebeveža” taip kaip vežė kadaise. Buvo laikai, kai trečią nakties internetu dalyvavau “A24” filmų premjerose. Kai kiekvienas dėdės Skorsezės filmas priversdavo prisiminti, dėl ko džiaugiuosi gyvenimu. Gal tai į galvą plaktuku vožtelėjęs 30-metis, bet retas apsilankymas kino teatre priverčia nusišypsoti per ašaras.

2) Peržiūrėjau Sopranus, geriausią visų laikų serialą, kuris priverstinai turėtų būti rodomas visose save gerbiančiose vidurinėse... Jokia šių metų kino patirtis net nebuvo prisiartinusi prie didingumo, kuriuo radijuoja kas antra šio modernaus epo serija.

(Nenoriu to pripažinti, bet kažkokiu būdu — praėjus mažiau nei metams — pradėjau iš naujo žiūrėti Sopranus. Vis dar taip pat hittina, kaip žiūrint pirmą kartą. Gabagool!)

One Battle After Another: Nežinau ar šiai Paul Thomas Anderson’o dūzgei reikia pristatymo — šiam būsimam geriausių metų “Oskaro” nugalėtojui, prisiminkit mano žodžius. Apie šį filmą, po šiai dienai žiūrėtą keturis (keturis!) kartus, turėjau daug ką pasakyti, bet visa tai (kol kas) pasiekiama tik mano kietąjame diske.

Bet jei trumpai: viena iš tų retų, neužmirštamų patirčių — pirmas LSD “lyžtelėjimas”, pirmas reivas ant “ratų”, ta pakvaišus kanadietė grojant Tame Impala, Red Dead Redemption 2 — apie kurią norisi pasakoti kiekvienam sutiktam praeiviui. Now, jei kažkas man pasakytų kaip galima pastatyti pinigų ant “Oskarų” nugalėtojų...

Baby Girl: Karščiausias šių metų filmas, nuo kurio negalėjau atitraukti akių; filmas, kurio nevalia žiūrėti su tėvais ir kurį peržiūrėjus sau garsiai, su atsidusimu pasakiau: “Lietuviai dar ilgai nesukurs tokio filmo”. Mes vis dar šnabždamės kalbėdami apie narkotikus ir seksą, c’mon people! Halina Rejn filme yra scena viešbučio kambaryje, kuriame Nicole Kidman — vieno interviu metu prasitarusi, kad kartą turėjo sustabdyti filmavimą, nes ji pavargo nuo „orgazmų“ — ropoja ant keturių kaip šuo, valgo saldainį iš Harris Dickinson’o delno ir patirią orgazmą, nuo kurio pasipila (gėdos) ašaros. Ar reikia kažką pridurti?

The Mastermind: Daugelis pamiršo Kelly Reichardt po Pirmoji Karvė (2019), tačiau aš ištikimai seku šį režisierių ir netgi užsakiau jo paskutinio filmo Showing Up (2023) recenziją, lyg kažkam šis pasirodymas Lietuvoje būtų rūpėjęs. Gaila, jog panašus likimas ištiko ir The Mastermind, nes šis pensininko tempo “apiplėšimo trileris” (nežinau ar įmanoma šį filmą vadinti “trileriu”, bet let’s roll with that) nešvaisto nei vieno kadro bandant papasakoti savamokslio, šviežiai iškepto “plėšiko” (vaidinamo Josh O’Connor) nepavykusį planą. Tikriausiai gudriausia filmo pabaiga, matyta šiais metais. Savo tempu ir tonu primenantis Wes Anderson’o debiutinį The Bottle Rocket (1996).

Nosferatu: Žmogus, kuris mums davė The Lighthouse (2019) ir žmogus (rašytojas Bram Stoker), kuris mums davė nakties šešėliuose paskendusį pusiau žmogų, pusiau žinduolį su nenumaldomu kraujo troškimu a.k.a. Drakula a.a.k.a. Nosferatu.

Du apsilankymai kino teatre, kiekvienas vis labiau apkerintis nei praeitas. Mano galva, visais aspektais geresnė klasikos ekranizacija nei Jorgas Lantimo Prasti Reikalai (2023). Tikriausiai geriausias metų filmas ir tokia įtraukianti atmosfera, kad rekomendacija į kino salę pasiimti česnako nebūtų visiškai absurdiška.

The Secret Agent: Techniškai kalbant, ilgai lauktas Kleber Mendonça filmas čia neturėtų figūruoti, kadangi jį žiūrėjau taip neseniai, kad mažojoje “Pasakos” kino salėje būtų galima atgramdyti/surasti mano DNR (The Secret Agent nebuvo orgazmiškai geras, tačiau visa patirtis arti to). Kadangi visur kitur jis jau buvo rodomas, padarysiu jam išimtį, nes tokių gudrių filmų kaip The Secret Agent per metus sulaukiam tikrai ne daug. Nuo muzikos parinkimo iki 70-tųjų Brazilijos atmosferos sukūrimo, tuzino veikėjų, kuriuos sutinki, bet galimai tik scenai ar dviem — Mendonça kartu su Wagner Moura, kuris (visiškai pelnytai) gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą Kanuose, sukūrė tikrą meilės laišką B-filmų žanrui.

(Juokinga ir tai, kad vos ne per visą filmą yra užmetamos užuominos Spielberg’o Nasrams (1975), kuris tuomet yra rodomas visoje šalyje; ir tai, kad tuos pačius Nasrus visai neužilgo rodys ir mūsų IMAX salėje. )

Jei po Avatar’o/"Stranger Things” (penkto sezono) — pick your poison — vis dar jauti šleikštulį ir tą nepaaiškinamą nusivylimą moderniu kinu/TV bei nori patikrinti ar tavo smegenų pusrutulis, atsakingas už dopamino gamybą, nėra nesugrįžtamai atbukintas — geresnio būdo nei The Secret Agent nerasi…

Lėtas. Apdovanojantis kantrybę. Nelaikantis už rankutės. Užburiantis. Geriausiai parašytas filmas po Soderbergh’o sexy šnipų trilerio Black Box (2025). Bėkit žiūrėti, kol dar rodo kinuose.

TV

Adolescence: 2025-uosius tyliai, be jokio perspėjimo pradėjęs TV hitas, apie kurį kiekvienas save gerbiantis (ir gerą skonį telikui) turintis skaitytojas šiuo metu puikiai žino. Serialas turėjęs tokį kultūrinį efektą, kad UK parlamentarai šį serialą naudojo kaip “toksiško vyriškumo” pavyzdį — universalios Vakarų pasaulio problemos, kuriai reikia skirti tiek pat dėmesio kaip ir, tarkim, globaliniam atšilimui ar kaip miškų gaisrui plintančiam nacionalizmui.

Keturi apie valandą trunkantys epizodai, kiekvienas nukeliantis į šio skandalingo įvykio sūkurį “įkaitais paimto” veikėjo batus. Kiekvienas epizodas nufilmuotas vienu dubliu. Kiekvienas epizodas privertęs mane arba rinkti ašaras, arba kandžioti nagus. Vienas iš tų retų meno kūrinių, kurį gali rekomenduoti kiekvienam ir žinoti, kad neprašausi. Geriausias Netflix’o mini serialas po Baby Reindeer.

The Rehearsal (antras sezonas): Yra serialų, kuriuos apibūdinti yra taip pat “lengva”, kaip neregiui apibūdinti vaivorykštę ar LSD efektą tavo (vizualiam) realybės suvokimui. Žymiausias interneto pokštininkas-TV laidų vedėjas Nathan Fielder’is sugrįžo su dar ambicingesniu, Kaufmanišku projektu, kuriame jis ne tik, kad tampa keleivinio Boeing’o pilotu (su tikrais keleiviais!), bet ir vieno — tikriausiai nuostabiausių 45 minučių TV šiais metais — epizodo metu pasileidžia Evanescence’s “Bring Me to Life”, imituojant legendinio kapitono “Sully” per plauką nacionaline tragedija netapusio incidento heroizmą...

Nežinau, kiek “HBO” miljonų Fielder’is ištaškė kuriant įdomiausią pramoginę medžiagą apie aviacijos “virtuvę” ir joje įsišaknijusias (skaityti: mirtinas) sistematiškas klaidas. Žinau, tik tiek, jog nemačiusiems šios laidos, visa tai skamba taip pat viliojančiai kaip mamos monologas apie mokesčių mokėtojų reformas... Bet kaip galima nesidžiaugti gyvenant laikais, kai lakūno licenziją įgijusio pokštininko kelerių metų projektas pagimdo antraštę “Nathan Fielder pilots full Boeing 747 after exploiting licensing loophole and dodging autism diagnosis” (Entertainment Weekly), esančią tik per sprindį absurdiškumu (ir mažiau clickbait’iškumu) nuo to, ką perskaitome savaitės aktualijose.

The Chair Company: Tai, kad į mano šių metų favoritus atsidūrė dvi laidos, sukurtos žymiausių interneto komediantų, kažką sako apie mano savotišką skonį televizijai. (Dalinai) sukurta ir vaidinama Tim Robinson’o, pagarsėjusio dėl Netflix’o “I Think You Should Leave with Tim Robinson” SNL sketch’ų tipo laidos, Robinson’as po prisijungimo prie “A24” kino visatos (filmas Friendship), sugrįžo su visu vaidybiniu serialu.

Apie ką yra The Chair Company, Jūs klausiat? Hmmm. Žmogus (mūsų laikų Ponas Bynas, Tim Robinson’as, if you will) atsisėda ant kėdės, kėdės koja nulūžta ir žmogus, sėdėjęs ant kėdės, apsikvailina priešais auditoriją. Žmogus turi nuojautą, kad už šio techninio gedimo slypi nacionalinio lygio konspiracijos teorija (primenu: konspiracijos teorija apie ofisines kėdes, sąmoningai konstruojamas su defektu) ir pašvenčia visą savo laisvą laiką bei šeimos gerovę bandant atkasti, kokia velniava po visu tuo slypi.

Mačiusieji Sopranus atpažins vieną pažįstamą, pornografijai priklausomybę turintį veidą, dėl kurio vis dar nesu tikras: ar bičas gyvena tragiškai komedišką gyvenimą ar depresiškai absurdišką gyvenimą... Lyg tai kuo nors skirtųsi.

Girls (HBO): Vienintelis šiame sąraše atsidūręs serialas, kuriam darau išimtį: serialas buvo rodomas iki 2017 metų, kuomet buvau dar gyvenimiškai nepatyręs, nes man buvo ne ką daugiau nei serialo ketvertukui. Bet koks tai unikalus televizinis artefaktas! Jei esi avokado toast’us žiaumojantis, univero skolose skęstantis millenialsas, neturintis jokių prošvaisčių nekilnojamo turto pasaulyje, kaip ir aš — Leah Dunham Girls turėtų būti privalomas “tekstas” (kaip ir pirmi du Krikštatėvis filmai bei Apocalypse Now).

Tikriausiai geriausias (skaityti: tikroviškiausias, tuo pačiu skaudžiausias) serialas, visu gražumu parodantis ką reiškia — ir kiek tai kainuoja — susigyventi su savo futbolo stadiono dydžio ambicijomis. Čia rasi žiupsnį Louie (FX), kažkiek Gossip Girl, nemažai Fleabag.

Ir jei reikia įrodymo, koks velniškai gudrus yra šis serialas, pasižiūrėk “American Bitch” epizodą (šeštas sezonas, trečia serija). Padėkosit vėliau (padėkos taip pat priimamos prenumeratos forma.)

Pluribus: Kadangi tai naujas serialas vieno genialiausių šiuo metu egzistuojančių rašytojų, Vince’o Gilligano, žmogaus padovanojusio žmonijai du4 geriausius praėjusio dešimtmečio serialus, Breaking Bad ir Better Call Saul (kuris, visi žinome, yra nuostabus bei geresnis nei pirmtakas) — negalėjau palikti Pluribus nepaminėto.

Tačiau nenorėjau nevykusiam TV skirti atskiros kategorijos. Taip, Jums nesivaidena: Pluribus yra didžiausia “hype traukinio” katastrofa po 2023-iųjų incidento Indijoje. Visa šio serialo, kuriame mažai kas tevyksta, o pagrindinė veikėja yra drėbta iš to pačio molio kaip ir Breaking Bad Skyler (tačiau dėl pateisinamų priežasčių). Idėja yra nuoširdžiai geniali. Aš gerbiu Gilligano impulsą ir bandymą bandyti kažką šviežio, net jei tai ir reiškia, kad pusė žiūrovų liks lengvai pasimetę kvailio vietoje ir bėgs atsakymų ieškoti Reddit’e.

“The Washington Post” apžvalgininkė puikiai visa tai įvardija savo apžvalgoje:

“Gilligan has said that one of his first ideas for the show featured a normal man to whom everyone was just inexplicably nice. For no reason. He has said, too, that he’s tired of antiheroes. “Pluribus” does indeed feel like the product of those impulses. It’s a sci-fi thought experiment anchored, and sometimes burdened, by the dogged ordinariness of its hero. If Walter White found power and agency through criminality, Carol — who wishes to save the world from itself — seems too incompetent and incurious to offer humanity much hope.”

Po Better Call Saul sulaukti Pluribus yra tas pats kas mylėti Margaret Atwood (“The Handmaid’s Tale” ir t.t.) ir sulaukti “Angel Catbird” komikso: jautiesi, lyg įvyko kažkoks nesusipratimas. Jog negali niekuo pasikliauti.

Gal aš tiesiog per durnas ir davus antrą progą šiam serialui pamatysiu, ko nesugebėjau įžvelgti pirmą kartą. Bet kol kas: Fuuuuck me, kas per…

Gyvenimas

Friendzone/įsimylėjimas: Nežinau ar yra kažkas blogiau, nei žinojimas, kad niekuomet nebūsi su tuo žmogum — kad ir koks beviltiškas, apsiseilėjęs, Notebook mylintis romantikas Tu bebūtum. Du metai po to, kai mano meilės resursai buvo iki paskutinio lašo iščiulpti *šliuuuuuuurpt* niekur nenuvedusių santykių — pakankamai ilgas laiko tarpas pradėti tikėti, kad amžina, devynių saulių karštumu deganti meilė jau nebe pasiekiama — įvyko kai kas nuostabiai tragiško: įsimylėjau.

Įsimylėti po tiek laiko tame “departamente” nejautus nei mažiausio pirstelėjimo yra tas pats kas ilgai spintoje dulkėjusio švarkelio kišenėje rasti 50 eur, kuriuos manei kad pametei prieš kelias pilnatis. Tas pats kas prisiminti kalbą, kuria kažkada, atrodo dar ne taip seniai, laisvai kalbėjai. Tu nesupranti, kaip šis mielas padaras gali turėti ex’ų ar išvis egzistuoti toje pačioje laiko linijoje kaip ir Tu.

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pamenu tik tiek, kad tame apdulkėjusiame “departamente” tiek laiko praleidus vienam, pradedi jaudintis, kad pamiršai kaip visa tai daroma. Ar vis dar esu pajėgus mylėti ir būti santykiuose (jei, hipotetiškai kalbant, iki tos bazės bent dasigauni; nors įsimylėjus Tu pradedi jaudintis dėl visų įmanomų scenarijų, tiek bjaurių, tiek gražių). Visi besisukantys mano orbitoje turės nuojautą apie kokią nuostabią, visada maloniai kvepiančią, dažnai strykčiojančią personą eina kalba (tačiau pabandysiu visa tai nupasakoti išlaikant konfidencialumą, kaip CIA darė su Epšteino popieriais). Anyway, įsimylėjus, Tu šiam žmogui nori pasakoti viską — ir pasakoji, progai leidus — net ir durniausias, vienetinių žmonių ausims pažįstamas paslaptis, lyg tavo kalbėjimo filtras būtų pagamintas iš popierinės servetėlės, kuri susitraukia kaip išsigandusi sraigė atsidūrus priešais minėtąjį žmogų… Po šimts, Tu šio žmogaus paragintas po milijono metų įsijungi Excel’į, pradedi mažiau skųstis ir daryti dalykus, apie kuriuos šiaip net nebūtum susimąstęs. Bandai įsimylėjimo objektui (nevykusiai) kelti pavydą pasakojant apie savo (nevykusius) pasimatymus. Palieki miniatiūrinių dovanų5 ir jautiesi kaip ant heroino gavus kažką visokeriopai geriau atgal.

Kaip ir minėjau, nieko neįvyko. 500 Days of Summer, jei filmas pasibaigtų toj vietoj, Joseph Gordon-Levitt’ui išlemenus kažką kvailo apie “meilę kaip draugui” po karaokės vakaro bei supratus, jog visa tai buvo paprasčiausiai girtas sapnas.

Galbūt “išpyliau” savo širdies turinį ir sulaukiau tik tos moteriškos šypsenos, rezervuotos friendzone’ams ir miniatiūriniams gyvūnėliams.

Galbūt taip ir neišdrįsau to padaryti, ir visa tai praėjo savaime.

Iš kitos pusės: bent įsitikinau, kad mano vieniša, sulopyta širdis vis dar sugeba daugiau nei tik stumdyti kraują.

Universitetas (Erasmus Mundus): Daug kas apie tai net nenutuokia, bet šiais metais turėjau galimybę susipakuoti visus daiktus ir traukti į Daniją toliau studijuoti žurnalizmą. Galbūt apie tai dabar rašyčiau daniškai. Galbūt dabar būčiau tiek užsipisęs mokslais, kad rašyti apie neišsipildžiusius mokslus neegzistuojantiems/potencialiems skaitytojams atrodytų kaip smagiausias įmanomas dalykas. Tačiau, nors aplikacija buvo sėkminga ir sulaukiau siūlymo už lengvus kelis tūkstančius per metus vėl atsidurti studento kailyje (ko, nesuklyski, vis dar trokštu, tik esu per daug išrankus ir principingas tą daryti Lietuvoje) savo šeimyniškių buvau paragintas “gerai apie tai pagalvoti”.

Panašiai kaip ir su įsimylėjimu: tiek manifestuoji, tiek įdedi pastangų pateikti geriausią savo versiją vardan išsvajotos ateities, tik tam, kad mylimieji primintų — nes tik jie sakys bjaurią tiesą — kad “kas iš to papildomo diplomo, jei darbas nebus garantuotas”.

Bankrotas: Ar po univero baigimo buvai tokioje vietoje gyvenime, kad apsipirkinėjant “Maximoje” teko skaičiuoti produktų kainas po kablelio, nes tavo sąskaitoje yra dviženklė suma? Na, man teko. 2025-aisiais. Į priežastis nesigilinsiu, bet pasakysiu tiek, kad nėra smagu. Iš vienos pusės, perki tik tai kas būtina (kava, dribsniai, pienas), nesirūpini nežinojimu ką veikti penktadienio vakarą… Iš kitos? Hmmm, teigiamos pusės nėra. Žinoma, kaip Succession aktorius Arian Moayed labai teisingai sakė “Subway Takes” laidoje: kiekvienas save gerbiantis žmogus per savo gyvenimą (sudėjus) turi penkis metus pabūti nepritekliuje. Kasdien valgyti makaronus su kečiupu. Pamiršti filtruotos kavos skonį. Džokeriškai juoktis iš to, kiek Tu baisiai neturi pinigų nuomai, o tuo labiau pasimatymams… Jei nesi peržengęs šio slenksčio, nesi gyvenęs. Nesi susipažinęs su rizikos (ir beskonių ryžių) skoniu. Atvirai, nežinau ar mes turim kažką bendro… Čia daugiau nesi laukiama(s).

Bonus raundas

Geriausi 2025-ųjų internetiniai skaitiniai (a.k.a. must reads):

• „The Goon Squad“ (Harpers). Straipsnis apie vyrų bendruomenę, kurie savo santaupas leidžia “tiuninguojant” masturbacijos irštvas, optimizuotas suteikti tokią tantrinės masturbacijos patirtį, kuri jiems leidžia patirti nirvaną. Tikėkitės kažkada apie tai paskaityti ir iš manęs.

• „The Hatred of Podcasting“ (Baffler)

• „on being normal about it all“

• „Melanžas“, „Soma“, „NZT“, arba: Narkotikai fikcijoje“ (DFCitas)

• „On Liking Women“ (N+1)

• “Sex without Women” (The Atlantic)

2025-ųjų pradžioje ėjau per vis dar žaižaruojančias žarijas, ėjau per stiklo šukes ir žinot ką? Nebuvo taip blogai, kaip į pipiulės dydžio kapsulę - perbėgant visus metus iš naujo, lyg atsukant VHS kasetę, visiems globaliems konfliktams ir kasmėnesinei realizacijai, kad “ok. everything’s fucked, nes Rusija/Baltarusija ir Trumpas, ir visi tėvai, kurie susėdus prie pietų stalo žaidžia su ChatGPT, kaip mes kažkada su tuo pačiu pochuizmu žaidėme Tetriu” - bandyti sukišti 2025-uosius...

Tikriausiai nėra geresnės metaforos kaip atrodė praėjusieji metai, nei antra Trumpo inauguracija į JAV prezidentus... Wait for it... mažiau nei savaitė po to, kai legendinis, 78-metį švenčiantis režisierius Davidas Lynčas netikėtai iškeliavo anapilin – ten kur pieno kokteiliai trykšta fontanais, o smilkstanti cigaretė visada kabo tarp jam lūpų... (R.I.P.)

Šie du lyginai tragiški įvykiai įvyko mažiau nei per 20 dienų metams tik prasidėjus.

Atimk iš pasaulio visų mylimą režisierių ir pasodink fašistišką biznierių į už beveik viso pasaulio demokratiją atsakingos valstybės “vairuotojo” kėdę. Žmogų, kuris dar atrodo vakar bombordavo nafta aptekusią Venezuelą, dengdamasis panašiai “rišliu” pretekstu, kaip ir Rusija, startavus Ukrainos okupaciją 2022-aisiais.

Džordžas Bušas, prieš užkuriant pragarą Irake, bent kažkokią, vos ne metus trukusią politinę propagandą bandė prastumti, o čia...

Jei reikia dar priežasčių, kokie “fuck it, why not” buvo šie metai: kasmetinis Jungtinių tautų susirinkimas “COP30”, skirtas atskristi privačiais lėktuvais ir susėdus viename kambaryje bandyti nutarti “tai ką šiemet darom dėl klimato kaitos, chebra?”, buvo nutrauktas į renginį netikėtai pasibeldus liepsnoms. Nereikia tikėti ženklais ar astrologija, kad suprastum, kokie “karšti” buvo 2025-ieji.

Antra vertus, žinau, kad visa tai rūpi ne daug kam. Kaip ir skaitymas (2025-aisiais vidutinis suaugęs pilietis Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje perskaitė NEdaugiau nei vieną popierinę knygą - įskaitant manga). Kaip ir suvokimas kad “moralinis investavimas” šiais laikais yra vienas didelis oksimoronas (nėra; tačiau, kai į Peter Thiel’o, žmogaus, kuris veda slaptas paskaitas apie Antikristą, Jėzaus Kristaus asmeninį Džokerį, “Palantir” kompaniją investuos visi ir jų mamos, be jokios sąžinės graužaties ar bent minimalaus smalsumo, iš kokio krauju sutepto tešmens kapsi tie % — ar tai oksimoronas, Simarono žirgas ar paradoksas, mažiausiai turėtų rūpėti). Ar suvokimas — kiek daaaaug suvokimo - kad gyvenam liberalaus individualizmo laikais, vos ne tiesioginės transliacijos metu stebint, kaip Izraelis vykdo masinį genocidą, o visas pasaulis (ir daugumos Delfi skaitantys tėvai) tik gūžčioja pečiais ir siunčia “geras mintis” *pray emoji*.

Kai mano ir tavo vaikai, gyvendami Marse su Elon’o Musk’o mikroschemomis smegenyse, per itin realistišką hologramą klaus kaip atrodė 2025-ieji: ką atsakysim? Ar pasakosim apie mikro-įžymybes, “sprogusias” dėl to vieno blowjob’o bajerio, kurios pernakt per kripto užsikalė beveik pusę milijardo ir dėl visų finansiškai apscamintų looser’ių kažkiek gailisi? Apie tą mėnesį trukusį laikotarpį, kai visi bėgo savo antroms pusėms siųsti Ghiblifikuotas, AI išspjautas iliustracijas?

Atvirai, kad ir kokį psilocibiną tu mikrodozuosi, kad ir kokiomis manifestacinėmis mantromis raminsi save — išlikti optimistišku šiais metais buvo nelengva. Mūsų nerviniai receptoriai yra taip nubukinti praėjusiais metais vykusių nesąmonių, visų Baltarusijos balionų, jog, sužinojus kad už dviejų dienų į Žemę įsirėš kometa — visa tai paverstume meme, pasijuoktume, ir kažkokiu būdu, kažkas iš to padarytų AI sugeneruotą porno ir iš to užsikaltų krūvą šlamančių (kaip kažkas panašiai padarė vos per kelias dienas, su Venesuelos Maduro “sugavimu”).

Juokingiausia, kad bandant apversti šį depresija atsiduodantį intro į teigiamą pusę, niekas nešauna į galvą... Buvo nemažai gero TV? Sulaukėm pirmosios “IMAX” salės? (Jei kam smalsu: ne, vis dar nemačiau Avatar’o ir vis dar neplanuoju to daryti.) Laikinai apgynėm laisvą žurnalistiką nuo “Nemuno dešros” komunizmu atsiduodančių čiuptuvų? Netflix’as išgelbėjo prie užsidarymo ribos buvusį Sesame Street? Jake Paul’as prasileido nuo Anthony Joshua, padovanojęs internetui tikriausiai geriausią metų nuotrauką (ir vieną pelnytai sugniuždytą žandikaulį)? Ronaldas McDonald buvo ant tiek slut-shamint’as dėl AI sugeneruotos Kalėdinės reklamos, kad visą reikalą greitai ištrynė ir chicken nuggets’ų mylėtojų atsiprašė už norą sutaupyti, nesumokant keliems režisūros absolventams?

Pergalės mažos, bet kaip jų neskaičiuosi, kai viskas taip sumautai absurdiška? Su (pavėluotais) Naujaisiais metais, Jus — kad ir kas Jūs tokie, ar iš kokios skylės mane čia atsekėte... Už ką, žinoma, esu be galo dėkingas.

Važiuojam?

- Ignas

Muzika

Geese/Cameron Winter: Viena diena prieš sudarant finalinį sąrašą kūrinių, apie kuriuos dabar skaitysite, indie roko grupė Geese jame egzistavo su prierašu “maybe”. Jau sekančią dieną ši etikėtė pavirto į “būtinai”.

Kas gali pasikeisti per 24h? Aš paklausiau grupės naujojo, tikriausiai visų muzikos kritikų — tiek Williamsburg’o bohemijos, tiek Pitchfork/sputnikmusic.com šutvės — labiausiai liaupsinamo LP “Getting Killed”, kuris, nors ir patiko mažiau nei 23-mečio frontman’o Cameron Winter solo debiutas, sugebėjo išlaikyti mano vis didėjantį susižavėjimą visas 45 minutes. Paskutinis albumas, kuriam skyriau tokią privilegiją buvo Danny Brown ir JPEGMAFIA “Scaring the Hoes”, o čia kalbu apie grupę, apie kurią prieš mažiau nei savaitę žinojau tiek pat, kiek ir apie spynų nulaužimą ar pogimdyvinę depresiją (apie kurią, jei atvirai, turėčiau žinoti mažiau nei nusimanau dabar, bet oh well).

Per daug neišsiplečiant apie patį albumą, prodiusuotą legendinio Kenny Beats, dirbusio su visais šių dienų hip-hop’o OGs, tikriausiai labiausiai sužavėjęs šio projekto aspektas buvo tas retas, šviežias garsas (apčiuopiamas ir Garbanoto naujausiame albume “Kūnas dangaus”, kurio mini apžvalgą galite rasti kažkada išgimdytame žurnale, kurio pavadinimo čia neminėsiu), kurį atpažins visi The Strokes, Dylan’o ar to pačio Radiohead gerbėjai (pastarųjų atveju: bent tie fanai, kurie tapo Radiohead’o šlovintojais po “In Rainbows”).

Paklausyk Long Island City Here I Come ir pasakyk, kad negirdi nei kiek Dylan’o ar tų pačių Black Midi (kurio bendraįkūrėją/gitaristą šiandieną angelai pasigrobė anapilin (RIP), nes kaipgi sausis be mirčių). Beprotiškiausia, kad vyriausias šios grupės narys yra 23 metų, nors jie skamba kaip tiek karšto, tiek šalto, Pragaro ir Dangaus, priklausomybės kokainui/heroinui (pagal pasirinkimą) išgyvenusi šutvė, kuri yra per jauna skambėti taip pažengusiai. Nors gal tą patį apie Arctic Monkeys kažkas rašė ir jų karjeros pradžioje, po “Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not” debiuto.

Tikriausiai taiklesnio apibūdinimo šiam albumui, nei sputnikmusic.com apžvalgininko nerasi niekur:

“Getting Killed is a strange experience in that it sounds like it should be satire, but feels like a sign of the times.“

Aš net neapsimetinėsiu, kad galėčiau vienu sakiniu apibūdinti jį geriau...

(Vis dar nežinau, kiek “legalu” šiam albumui egzistuoti šiame sąraše, kai nuo jo perklausymo nepraėjo daugiau nei trys savaitės, ir ar jis mano grojaraštyje rotuos ar ne, dar pats nežinau... Kol kas, apie šią beprotiškai “muzikalių žąsinų” šutvę pasakoju visiems, kas tik netingi klausytis.

Vien dėl šio “meilė iš pirmo perklausymo” jausmo, kuris yra retesnis nei trečias Bumble pasimatymas ar seansas kine, po kurio nesinori išeiti iš kino salės — dėl sprendimo įtraukti Geese jaučiuosi užtikrintai… Sabrina Carpenter, ką galiu pasakyti: gal tavo “Hubba Bubba”, Lolita-iškam popsui geriau pasiseks šiais metais.)

Dar viena priežastis, paskatinusi pasidomėti šia magmos karštumo grupe, buvo geese vokalisto Cameron Winter’io “ekstremaliai išparduotas” (kad ir ką tai reikštų, pagal “GQ”) solo koncertas “Carnegie Hall” koncertų salėje. Jei šį pavadinimą girdi pirmą kartą, Tau 23-metis, atliekantis savo pasirodymą su Paul Thomas Anderson’o atsuktu objektyvu, galimai nesakys nieko.

Visiems kitiems: praeitas sakinys turėtų mažiausiai vieną antakį pakelti.

Tuomet nuėjau pasiklausyti jo solinio albumo “Heavy Metal” ir supratau, dėl ko dėl šio pasirodymo kilo toks šurmulys. Vyrukas turi netradicinį balsą, kurį, kaip ir tas pats Kendrick’as, vis išnaudoja naujai — net jei tai ir reiškia, jog jis patiks nevisiems (kaip ir turėtų būti su geru menu). Plius, pats albumas yra labiau indie, nei rokas — labiau The Strokes nei Rolling Stones — kas man, asmeniškai, yra arčiau širdies.

Ar taip jautėsi bohemija klausantis pirmųjų Dylan’o įrašų? Ar aš tampu dar vienu biču, kuris visiems siuntinėja geese dainų rekomendacijas??

Bet kuriuo atveju: jei šis jaunuolis turi savo Queen’ų Freddie Mercury momentą ir šis albumas yra poezijos ir skysčio nuo kosulio kombinacijos (+ talento) padarinys, kažkas dėl rokenrolo ateities turėtų prižiūrėti, kad Cameron’o kasdienė dieta vien šiais ingredientais ir apsiribotų... Velniop apsimetinėjimą, kad dėl gero meno nesam savanaudžiai.

Įsimintiniausi lyrics’ai:

“God/is actually for real God is real/God is actually real God is real/I wouldn’t joke about this/I’m not kidding this time“

bei

“Like Joshua kick-kick-kicked the king out of Jericho I’m about to kick your ass up and down this street“.

Sombr: Pradėjus perkėlinėti savo 2025-ųjų muzikos favoritus iš note’sų į tai ką prieš savo akis matote dabar, supratau, kad šie metai buvo uždominuoti 20-mečių indie/pop (super white) bernužėlių, kas mano šių metų muzikinei dietai nedaro komplimentų...

Nežinau ar tai pablogins situaciją ar ne, tačiau lengvai eksperimentavau su interneto feministes į dvi barikadų puses skėlusios Sabrinos Carpenter katalogu, visišką atgimimą padariusia Lily Allen, kurią visi gerai atsimenam iš MTV laikų ir kuri, pasirodo, OnlyFans’uose stumdo savo pėdų nuotraukas už neblogus pinigus. Good for her!

Anyway, Sombr. Paklausyk 12 to 12 ir pasakyk man, kad ši daina nėra visiškas, kaip jaunimėlis sako, banger’is, priverčiantis išjudinti klubus ar publiką taip kaip Musolinis sėkmingai darė Antrojo pasaulinio metu. Žinoma, back to friends bei we never dated — TikTok’e sprogusios dainos, iškėlusios bernužėlį į stratosferiškas aukštumas, nematytas nuo Lil Nas X’s Old Town Road dienų — irgi egzistavo mano kasdieniam racione geras kelias savaites.

Bet kad ir kokia “basic white bitch” ši daina bebūtų: negaliu slėpti, kad šio muzikinio Timothée Chalamet su The 1975 skambesniu atradimas neprivertė galvoti, kad pop muzikos ateitis šviesi, o mano vasara bent keliais laipsniais karštesnė.

Mandelbro: Vienas iš tų retų atvejų, kai YouTube algoritmas bent kartą pasiūlo kažką išties taiklaus, nors ir ne masiškai populiaraus. Kaip niekad taikliai šiuos metus atspindintis “No. The world is not falling apart.” muzikinio klipo-esės pavadinimas, po šiai dienai turintis ne daugiau nei 290 tūkstančių peržiūrų, atėjo į mano gyvenimą kai neturėjau darbo, neturėjau daug draugų, turėjau tuziną tamsių minčių, nors ir kūriau/dariau man rūpimus (kūrybinius) dalykus, kurie, atrodė, niekam tiesiog nerūpi.

Įkomponuojantis monologo intarpus, pirmo asmens vlogerio kelionės medžiagą, Christopherio Nolan’o lygio specialiuosius efektus ir muzikos kūrybos behind-the-scenes medžiagą, per 12 minučių gauni susipažinti ne tik su pačiu programavimą vardan pašaukimo metusiu Paryžiečiu, bet ir tarp Atlantine kelione, pagimdžiusia jo tuometinį muzikinį kūdikį The Optimist Playbook.

Visų pirma: nieko panašaus nebuvau matęs. Žinau, kad Tame Impala’os Kevin’as Parker’is savo muzikiniuose klipuose daro panašius behind-the-scenes dalykus. Bet “No. The world is not falling apart.“ buvo kažkas naujo — ir tą sakau kaip žmogus, kuris internete “gyvena” beveik du dešimtmečius.

Tikriausiai įspūdingiausias dalykas apie šį savamokslį muzikantą, kuris šiuo metu “turina” po Europą, nėra jo skambesys (ir tą sakau kaip vienas iš 100 didžiausių Mandelbro klausytojų visame pasaulyje, per šiuos metus suklausęs 1059 minutes, arba 18 valandų non-stop, jo muzikos); bet pats faktas, kad šių dienų ekonominiame klimate, kur visi, rodos, laikosi įsitvėrę už savo nekenčiamo darbo lyg tai būtų gelbėjimosi valtis, vyrukas parodė kiek drąsos ir sunkaus darbo reikia ištiesti rankas ir pabandyti siekti savo svajonės.

Arba kaip muzikantas pats pasakytų: “The most punk thing you can be nowadays is an optimist.”

(Papildomas faktas, pridedantis Mandelbro dar daugiau šarmo: priešingai nei pastarieji jaunuoliai, Sombr bei Geese, Mandelbro neturėjo jokios išorinės pagalbos. Visa tai ką jis ir jo grupė šiuo metu yra išleidusi yra visiškas jo atsidavimo nuopelnas. Sombr, pavyzdžiui, turi muzikos/renginių industrijoje besisukančius tėvus, dirbusių su tokiais klientais kaip Eltonas John’as. Geese, tuo tarpu, nors ir tikrai nusipelnė dabartinio “fangirl’izmo” kurį patiria, grupės nariai, panašiai kaip ir tų pačių The Last Dinner Party, apie kuriuos dar ne taip seniai rašiau (žurnalui, kurio pavadinimo čia neminėsiu), yra iš pasiturinčių šeimų. Jei [įterpk albumo/grupės pavadinimą] ir būtų nepasisekęs, nei vieno iš jų nelauktų mėnesiai bomžpakių valgymo bei rizika, jog jie sukišo tiek pinigų ir laiko ir dabar turi bandyti vėl iš naujo. Kas visada gresia mažiau žinomiems atlikėjams, kurie neturi nei vadinamo “safety net”, nei kontrakto su įrašų kompanija.)

Literatūra

“Intermezzo”: Neapsimetinėsiu, kad esu pakankamai pasiturintis ar gyvenantis užsienyje, kad galėčiau sau leisti įsigyti visas The New York Times/#BookTok’e trendinančias knygas, nes taip nėra. Knygos, o ypatingai naujos, kietais viršeliais, šiais laikais yra tokio pat lygio prabanga kaip ir vinil’ai mūsų tėvų dienomis (ar gėrimai su burbuliukais jų tėvų dienomis). Tad nei vienos šiais metais išleistos knygos čia nerasit (nebent paminėtą pačiam gale [Redaktoriaus žinutė: nope, sorry]).

Jei nesi susipažinęs su Sally Rooney “Intermezzo”, tikriausiai populiariausia 2024 m. knyga apie vos galą su galu suduriančiu šachmatininku-vunderkindu bei jo vyresniuoju, lengvai depresyviu broliu, nežinau kas blogai su tavo algoritmu arba literatūros rekomendacijų šaltiniais. Jei tavo literatas draugas, vis ragina paskaityti “Stepių vilkas” bei “Broliai Karamazovai”, bet nėra užsiminęs apie “Intermezzo”, turiu blogų žinių...

Anyway, tai buvo pirmoji mano Rooney knyga, kuri taip patiko, kad net neužbaigus “Intermezzo”, užsisakiau dar dvi autorės knygas (kurios, nors ir nepasiekė “Intermezzo” aukštumų, toli gražu nenuvylė). Paini disfunkcionalios šeimos dinamika, vos ne “Lolitos” lygio romanas, brolio chaotiškas meilės trikampis, privedantis prie savidestrukcijos, itin realistiški vidiniai monologai, vienas pamestinukas šuo… Ko dar daugiau reikia vasariškam romanui? Vienas iš tų atvejų, kai hype’as atitinka realybę.

“The Kitchen Confidential”: Knyga, vos ne pernakt Anthony Bourdain’ą, vidutiniško žinomumo Niujorko šefą, pavertusi į didžiausią visų laikų TV šefą, “Šefai keliauja po pasaulį” (re: „Pasaulio puodai“ ir visos kitos Tavo mamos žiūrimos laidos) žanro pradininką.

Visada žavėjausi šiuo visada besišypsančiu, dažnai apmąstymuose paskendusiu, visus priklausomybės vaivorykštės “Skittles’us” išragavusiu šefu, nusprendusiu visam pasauliui atskleist didžiausias fine dining virtuvės peripetijų paslaptis.

Tikriausiai įspūdingiausias šios memuarų (?) knygos pasiekimas yra pasakotojo kaip tono labai taiklus išlaikymas, dėl ko ne viena knyga paskęsta per didelio redagavimo spąstuose (žiūriu į tave, “Yellowface”).

Jei pasižiūrėsi bet kurią Bourdain’o kulinarinę laidą, kur jis vienmarškinis, milijonas mylių nuo gimtojo Niujorko šoka su kaimelio vietiniais arba priešpiečiaus viename iš Saigon’o restoranėlių — tiesiog random brunch’as su dabartiniu Amerikos prezidentu, nes kodėl gi ne — kaip jis pasakoja apie savo patirtis, savo kulinaro filosofiją, niekuo nesiskiria nuo pasakojimų iš “The Kitchen Confidential”. O žmogus net nėra rašytojas! Jis Michelin lygio Lester’is Bangs’as, varomas kokainu, cigaretėmis ir sirupu nuo kosulio (jei tai veikė in 80-aisiais, matomai, šis “nektaras” veikia ir šiais laikais).

Arba kitaip sakant: Bourdain’as walked, so that Gordon’as Ramzis ir Jamis Oliver’is could run. Nors viskas ką šie modernūs, ASMR-like šefai, šnekantys tiesiogiai su Jumis ir darantys vos ne orgazmiškus garsus lūpomis, daro, deja, komfortiškai sėdi savo virtuvėse arba kaip kariuomenės seržantai rėkia “You’re an idiot sandwich!!”.

“The Marriage Plot”: Dar vienas iš šių metų atradimų, už kuriuos esu dėkingas Mažvydo bibliotekai ir netingėjimas namo gabenti 20 kilogramų knygą. Pulitzerio rašytojas Jeffrey Eugenides, epinių proporcijų meilės trikampis, besitęsiantis keliarius metus; literatų diskusijos apie Budizmą, santuoką, Sokratą ir milijoną kitų dalykų. Realistiškas genialumo kainos atvaizdavimas, moters figūros, išlaikančios savidestruktyvius genijus, perteikimas... Galiausiai, tikriausiai geriausia knygos pabaiga, skaityta per pastaruosius metus.

Arba kitaip: Sally Rooney romanas skaitytojams, nebijantiems didelio susikaupimo ir iššūkio.

Mėgstamiausia knygos eilutė:

“It was the stupidity of all normal people. It was the stupidity of the fortunate and beautiful, of everybody who got what they wanted in life and so remained unremarkable.”

“Your Name Here”: Jei mano redaktorius nebūčiau paprasčiausiai aš su Marokietiška kepurėle ir pieštiniais ūsais, apie šią knygą dabar neskaitytumėte1. Paskutinis popierinis 2025-ųjų pirkinys, kurio laukiau ištisus metus ir ne be reikalo. Apjungianti mano mylimiausių postmodernistų klasikas (Charlie Kaufman’o filmą Adaptation bei Italo Calvino “If on a winter’s night a traveler”), krūvą elektroninių laiškų, novelę, egzistuojančią šios novelės įsčiose, arabų kalbą bei vieną Tomo Kruzo nuotrauką, “Your Name Here” negalėtų būti kieno nors kito kūrybinis kūdikis, nei Helen Dewitt.

Viena iš tų knygų, kurią skaitant jautiesi lygiagrečiai durnas ir palaimintas, kad gyveni laikais, kai tokios knygos dar vis yra spausdinamos (nors jas išleisti trunka vos ne du dešimtmečius).

Filmai, pop kultūra, TV, internetas bei asmeninis gyvenimas — antroje apžvalgos dalyje.