Ji darosi dar įdomesnė, jei atsispirtume nuo vieno iš keisčiausių pastarojo meto skrydžių: šįryt (rugpjūčio 25 d.) iš Rygos oro uosto į Maskvą pasuko JAV karinių oro pajėgų lėktuvas Boeing C-17A Globemaster III.

Netrukus buvo patvirtinta, kad šiuo lėktuvu skrenda JAV CŽA vadovas Johnas Ratcliffas. Apie tai popietę jau skelbė ir oficialios žiniasklaidos priemonės:

Socialinių tinklų ir X platformos ūžia visą dieną.

Kai kurie rusų analitikai skelbia, kad putinas staigiai pakeitė savo suplanuotą darbotvarkę, kad susitiktų su Ratcliffe’u.

Žinoma, esminis klausimas: kokią žinią, kokį prašymą ar kokį reikalavimą atvežė Ratcliffe’as putinui?

Tai ne tipiniai JAV prezidento pasiuntiniai, ne Stevenas Witcoffas, kuris ne vieną kartą susitikinėjo su putinu vien tik tam, kad išklausytų rusijos sąlygas, kuriomis neva putinas nutrauktų karą.

Paskutinį kartą CŽA direktorius (Williamas Burnsas) skrido į Maskvą 2021 m. lapkritį – tam, kad tiesiogiai pabandytų sustabdyti putiną nuo invazijos į Ukrainą. Kaip žinia, ši misija buvo nesėkminga.

Paralelių gal nereikėtų daryti tiesioginių, tačiau pastarąją savaitę buvo kitas perspėjimas Maskvai: didžiulis NATO oro pajėgų demonstruojamasis pasirodymas prie Kaliningrado sienų, įskaitant moderniausius žvalgybos ir elektroninio karo orlaivius. Apie šitą nesuplanuotą, ne tipinėms pratyboms skirtą operaciją rašė ir Lietuvos žiniasklaida.

Tad šiuo atveju negaliu sutikti su savo bičiuliu ir kolega Linu Kojala, kuris sako, kad toks CŽA vizitas „nėra netikėtas“ ar kad tai susiję su JAV derybinių pozicijų dėl karo Ukrainoje atnaujinimu.

Tai yra velniai-žin-kaip netikėta! Tai yra pats netikėčiausias vizitas per pastaruosius keletą metų!

Ukrainos karą ir rusijos karinius reikalus stebintys ekspertai šiandien tiesiog zvimbia kaip bičių avilys. Patikėkite, tai ne šiaip sau mandagi žvalgyba prieš dar vieną, eilinį derybų turą dėl galimų paliaubų Ukrainoje.

Man labiau artima versija, kurią skelbia žurnalistas Michaelas Weissas, dažnai vienas pirmųjų pranešantis Vakarų žiniasklaidai apie išties svarbius įvykius rusijoje. Jo spėjimas – Ratcliffe’as atvyko į Maskvą su panašia misija, kaip 2021-aisiais Burnsas, tik šį kartą įspėti putiną nesiimti jokių neapgalvotų veiksmų prieš NATO šalis.

Ir šis spėjimas pratęsia mūsų jau ne kartą aptarinėtas žinias apie tai, jog JAV žvalgybos atstovai dar pavasarį (ar ankstyvą vasarą) perspėjo Lenkiją ir Baltijos šalis apie galimą rusijos karinę provokaciją prieš NATO šalis.

Labai gali būti, kad šis potencialus planas Maskvoje nebuvo padėtas į stalčių. Gal amerikiečiai gavo žinių apie kažkokį jo įgyvendinimo startą?

Būtent tokios svarbos žinios galėtų būti pretekstu CŽA vadovui pačiam skristi į Maskvą ir tiesiogiai kalbėtis su putinu.

Senokai nenaudojau šito ženklo, bet tai man įjungia pavojaus lemputes

Pačių rusų kuriami karo Ukrainoje scenarijai

Visiškas sutapimas, tačiau kaip tik šiandien buvo nutekinti į Telegram kanalą scenarijai, kuriuos kažkokiam neatskleistam gavėjui neva siuntė Sberbank vadovas Germanas Grefas. Scenarijai parengti, berods dar balandžio mėnesį, tačiau hakerių grupė Black8Mirror juos nutekino būtent dabar.

Nežinau, kokią žinią į Maskvą nuvežė Ratcliffe’as. Bet ji gali sietis su viena įdomia išvada, kurią galima perskaityti šiuose scenarijuose.

Šių aštuonių scenarijų santraukas (kaip savotišką ekskliuzyvą, nes kol kas iki lietuviško interneto ir žiniasklaidos, regis, jie neatėjo), pateiksiu savo mokantiems prenumeratoriams.

Subscribe now

(taip, tai labai gera proga pakeisti savo nemokamą prenumeratą į pilną versiją)

Read more

Per Lietuvą eina audra. Labai stiprus vėjas varto medžius ir, žinoma, elektros stulpus.
Kuomet rašau šį tekstą, LRT jau pranešė, kad pagal ESO duomenis elektros neturi daugiau nei 150 tūkst. gyventojų. Greičiausiai jų tik daugės. ESO serveriai jau net nebefiksavo naujų pranešimų, viskas užlūžo.

Tai kaip tik tokia situacija, kurioje pagalvoji apie atsarginį planą – ką daryti, jei ilgam dingsta elektra?

Aš apie tai irgi galvojau. Gerokai anksčiau nei prieš šią audrą. Ir ne tik dėl audrų, kurios Lietuvoje vis dažniau pridaro daug žalos. Bet taip pat ir dėl rizikos, jog rusai imtis kokių nors atakų ir tikslingai bandys apgadinti mums gyvenimą.

Kažkuriame iš pastarųjų tekstų užsiminiau, kad jau teks pasiryžti ir įsigyti didelę, kilnojamą elektros bateriją, kuri galėtų krauti daugelį buitinių prietaisų ir leistų gana komfortiškai išbūti be elektros tiekimo apie dvi paras.

Kaip tik šią savaitę parsivežiau namo tokį daiktą:

Iškart perspėju – tai ne produkto reklama ir nors galite matyti mano konkrečios Power Station pavadinimą, tai nereiškia, kad noriu ją (ar kitą panašią) Jums įsiūlyti. Galbūt Jums to visai nereikia. Galbūt Jums reikia visiškai kitokio daikto arba turite jau papildomų autonominių energijos šaltinių (pvz., kad ir pilnai pakrautą elektromobilį, arba vietinę saulės elektrinę su autonominiais elektros kaupikliais).

Šį kartą tiesiog paprasta, buitinė istorija, kaip aš pats rinkausi ir kokį turiu dabar savo trumpalaikį „planą B“, jei audra ar kitos negandos išjungtų elektros tiekimą.

Apie didesnę elektros kaupyklą galvojau ilgai. Bet jos, kad jas kur galai, bedieviškai brangios. Žinoma, jei norite įsigyti rimtą, normalią, ne kinišką (ir ne tiesiog didesnį powerbanką). Todėl pirmiau apsirūpinau pigesniais dalykais, kurie įmanomi gyvenant daugiabučio bute (nerašysiu apie kitas situacijas – jei gyvenate name ar sodyboje).

Kas svarbiausia, kai dingsta elektra?

• ryšys – reikia pranešti apie sutrikimus, užregistruoti įvykį, sekti informaciją. Čia, žinoma, padės ir paprasti, telefonams skirti powerbankai. Tačiau jei namuose yra kokie 4-5 žmonės, gali pasirodyti, jog visiems reikia savo telefono ir po kokių 5 krovimų ta atsarga gali greit baigtis (o dar tikėtina, kad lyg tyčia powerbankai nebus pakrauti maksimaliai ir pasirodys, kad kaip tik jo lieka vos vienam-kitam įkrovimui).

• kompiuteris + wifi routeris – čia vėlgi reikalai apie ryšį ir galbūt ilgesnį darbą, ypač ko negalite atlikti telefonu. Skirtumas nuo telefono, jog a) dažniausiai reikės jau AC rozetės, nes su USB ar USB-C laidu kompiuterio ar juo labiau WiFi skirstytuvo greičiausiai nepakrausite.

• Šaldytuvas – vienas iš didžiausių galvos skausmų, jei elektros sutrikimas trunka apie parą ir ilgiau. Pirmąsias 3-5 valandas nieko neatsitiks, bet vėliau šaldytuvas ims tirpti. O jei tai vasara ir gana karšta – gali kilti visai nemažai klausimų, ką daryti su užšaldytu maistu.

• Vandens/maisto pašildymas - čia jau papildomas bonusas, bet vis tiek greičiausiai norėsis karštos kavos ar arbatos puodelio. Greičiausiai nevirsite tokiu laikotarpiu cepelinų, bet minimaliai kažką šilto pasiruošti bent kartą per parą ar dvi gali prireikti.

Visa kita – prabanga, kuri gali būti, jei turite rezervų, bet gali ir nebūti. Bet visai būtų neblogai įsijungti kokią LED stalinę lempą ir prie jos skaityti knygą, o ne prie žvakės, ar ne? Jei elektros atstatymas užtruktų daugiau nei dvi paras, greičiausiai jau ieškosite galimybių apsistoti kitur, pirksite greitai negendančius produktus ar tiesiog bandysite kviestis maisto išvežiojimo kurjerius (ir tikėtis, kad jie atveš dar šiltą maistą).

Mano atveju, gyvenant bute, elektros generatoriai – ne variantas. Nelaikysi juk ir nebirbinsi jo balkone. Ir nesaugosi 10 l kuro po lova.

Tad vienintelis būdas turėti ne tik telefonų pakrovėjus – išsirinkti ilgesnio veikimo Power Station.

Jei nesate susipažinę su šiais mielais daikčiukais, trumpai pasidalinsiu, kaip aš apsistojau ties savo dabartiniu variantu. Čia svarbiausi yra du parametrai:

1. Nuolatinė generuojama galia, W (vatais): tai rodiklis, kokius buitinius prietaisus galima įjungti į bateriją. Aš rinkausi, kad baterija galėtų nuolat maitinti bent 2000W. Čia svarbus skirtumas tarp nuolatinės galios ir pikinės galios. Dažnai PowerStation gali sukurti laikiną, maksimalią galią didesnę nei palaikyti stabilią AC galią. Atkreipkite dėmesį į tai. Kodėl 2000W? Tai apima didžiąją dalį buitinių prietaisų – nuo elektrinio virdulio, iki mikrobanginės krosnelės ar šaldytuvo. Na, gal tik lygintuvo „nepatemptų“. Bet galima turbūt kritinių atveju ir atidėti tą lyginimą.

2. Elektros talpa, kWh (kilovatvalandėmis): tai rodiklis, kiek laiko gali suktis Jūsų naudojami prietaisai, t.y., kiek iš viso užteks prikauptos energijos toje baterijoje. Čia mano skaičiavimas buvo toks, kad minimaliai naudojant svarbiausioms reikmėms užtektų jos apie dvi paras. Tad reikėtų turėti bent 2000 Wh (arba 2 kWh) talpos bateriją.

Ką galima nuveikti su 2000+ W galios ir 2000+ Wh talpos stotele?

Čia svarbi viena išlyga: norite naudoti elektrinį virdulį ar kitais būdais šildysite vandenį (ir maistą?). Mat tie bjaurybės virduliai ėda labai daug energijos – tipinis 2-3l virdulys greičiausiai bus apie 1800-2000W. Todėl čia geresnis ir šiaip jau efektyviausias pinigų/gaunamos energijos balansas yra… tiesiog paprasta turistinė viryklė su dujų balionėliais.

Štai maždaug tokia:

Kompaktiška, nebrangi, tilps net po lova. Vienu balionėliu galima turėti ugnies nuo 1,5 val. iki 2,5 val. (vidutinei liepsnai palaikyti). Užteks keliems kartams užsivirti kavos, išsikepti kiaušinienei ar išsivirti košei. Jei gerai pamenu, mano pasirinkimas kainavo gal apie 50 eurų.

Taigi, jei vandens užvirinimui nenaudosite elektrinio virdulio, visi kiti būtini dalykai gali išsitekti į maždaug dvi paras:

Svarbus dalykas: šaldytuvo galia labai skiriasi nuo jo modelio, „amžiaus“ ir ledo prikaupimo šaldiklyje. Pateikti skaičiavimai apima nuolatinį elektros palaikymą šaldytuvui. Tačiau realiai galima jį laikyti prijungtą po 3-4 val. porą kartų per parą. Tai bemaž dvigubai sumažintų energijos poreikį – ir atitinkamai, tilptų į mano pageidaujamas 48 valandas.

Parsivežęs namo tą bateriją, žinoma, išbandžiau su keliais prietaisais:

Elektros virdulį (beveik 2000W) užkaitino be problemų: per keletą minučių, kol užvirė vanduo, išeikvojo apie 3 proc. pilnai pakrautos baterijos. Nedaug, bet labai greitas ir neefektyvus elektros naudojimas. Vis dėlto, jei tikėčiausi, kad elektros sutrikimas bus trumpalaikis ir nenorėsiu „terliotis“ su dujų balionėliais – gera žinoti, kad galiu turėti tokią galimybę greitai užsivirti kavą ryte.

Prijungtas nešiojamas kompiuteris su papildomu monitoriumi, kaip rodė baterijos duomenys, naudojo apie 60-65W ir tokiu režimu galėjo nuolat būti įjungti maždaug parą. Žinoma, kompiuterio galia gali padidėti priklausomai nuo to, kiek įdarbinti jo procesoriai, video plokštė, aušintuvai ir t.t. Jei intensyviai dirbate keliomis programomis, elektros sąnaudos bus žymiai didesnės.

Mano Power Station rodė kiekvieną pajungimą, jo naudojamą galią ir likusį laiką, kuriam užtektų einamos elektros naudojimo. Su programėle telefone galima dar visokių įmantrybių nustatyti:

Kiek suprantu, suderinus baterijos programėlę su kitomis telefono programomis, galima net automatiškai nustatyti, kad baterija pati pasikrautų pvz., telefonui gavus perspėjimus apie artėjančią audrą. Kietai ar ne? :D

Taip pat tokios baterijos gali būti kraunamos iš automobilio ar iš nedidelės saulės panelės (pvz., pastačius balkone). Lėtas ir ilgas krovimas, bet jei tenka užstrigti ilgam be elektros – gali visai praversti. Aš pats kol kas šitų priedų neįsigijau.

Tai tiek šį kartą apie buitinius scenarijus B.

Niekam nieko neperšu ir nereklamuoju. Labai tikiuosi, kad Jūsų namuose ramu ir saugu, kad audra nepadarė jokių nuostolių ir nemalonumų.

Bet šiandien aš gerokai ramiau laukiau tos audros, žinodamas, kad turiu atsargą.

Prisimenate tą pasaką apie vilką, kuriam labai patiko duona ir jis nusprendė išmokti ją pasidaryti? Vadinasi ta pasaka „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti”. Ir mokė žmogus tą vilką kepti duoną, bet anas toks nekantrus padaras, po kiekvieno žingsnio vis klausdavo: „O dabar ar jau galima valgyti?”

Tai aš supratau, kad esu tas vilkas.

Mat po kiekvieno pasirodančio straipsnio ar pranešimo apie tai, kaip rusijoje prastėja ekonominė situacija, mintyse vis klausiu: „Nu, [pypt], ar jau rusijoje krizė?!“

Visą šią savaitę rinkau duomenis apie rusijos ekonominę ir socialinę situaciją. Galvojau, pagaliau susidėsiu viską į bendrą paveikslą, nes kiekviena atskira tos mozaikos dalis nelabai ką sako apie ekonominės (ir socialinės) krizės perspektyvas.

Tai šiandien jums paseksiu pasaką, kaip rusija artėja prie krizės.

Nes čia viena iš įdomiausių pastarųjų ketverių metų pasakų, kurią sekame visi. Ir žodis „sekame“ yra labai tinkamas: tiek reiškiantis „pasakojame“, tiek ir „stebime, klausomės“. Nes vieni nuoširdžiai renka ir perteikia duomenis apie rusijos ekonomines ir socialines tendencijas, o kiti stebi tą procesą ir laukia, kada gi pagaliau ta rusija sužlugs. Juk jei sužlugs – tai ir karas Ukrainoje baigsis, ir mes galėsime pagaliau atsikvėpti ir imti nesustabdomai kurti savo gerovę, kepti tą duoną ir pyragus be baimės, kad išbadėję rusų kariai ateis ir ją suės.

Spoiler alert: nuo 2022 m. buvo kokios keturios ar penkios bangos prognozių, kad rusija tuoj-tuoj panirs į ekonominę krizę ir sužlugs. Dabar irgi esame vienoje iš jų, nes daugėja visokių duomenų, kaip sudėtingėja rusų situacija. Tai labiausiai skatina liepsnojančios rusijos naftos perdirbimo gamyklos ir Wildberries sandėliai. Ir tai išties jau objektyvu: degalų krizė rusijoje ir artėjantis el.prekybos milžinės Wildberries žlugimas yra nemenki smūgiai rusijos ekonomikai.

Bet ar tai jau krizė?

Ekonominės ir socialinės situacijos mozaika

Bene didžiausia bėda su viso vaizdo rusijos ekonomikoje ir socialinio gyvenimo įvertinimu – mes nė velnio negalime jo matyti.

Nes jis labai tikslingai slepiamas. Oficialūs Rosstato duomenys vis labiau uždaromi: nebeskelbiama federalinio lygmens statistika ne tik apie kai kuriuos „jautrius“ sektorius (pvz., atskirų pramonės sektorių veiklą), bet net ir demografiniai duomenys, pvz., mirčių skaičius ir priežastys. Suprantama, valstybiniai (t.y., režimo kontroliuojami) sociologiniai tyrimų centrai (VCIOM, FOM) jau seniai matuoja ne tikrą visuomenės nuostatų vaizdą, bet propagandai skirtus tariamus visuomenės pageidavimus. Geriausiu atveju galima pamatyti tik tendencijas, kiek rusų visuomenė yra pasirengusi apskritai išsakyti savo nuomonę autoritarinio režimo sąlygose (beje, tai irgi šį-tą atskleidžia).

Vis dėlto kai kurie duomenys prieinami ir iš jų galima bent dalį mozaikos susidėlioti.

Šis tekstas jums padės būti „protingiausiu kambaryje“, jei kažkurioje diskusijoje nukrypsite į temą, kad „rusija tuoj sužlugs“, nes ten viskas tuoj pavirs pelenais. Atrinkau jums įdomiausius rusijos ekonominės ir socialinės situacijos atspindžius, kurie yra realūs, patvirtinti, o ne spekuliacijos ar lūkesčiai.

1. Ekonomikos augimas: oficialiai yra, realiai – **zdiec.

2026 m. antrąjį ketvirtį Rosstat paskelbė, kad per praėjusį metų laikotarpį BVP augo 1,3 proc., nors prieš tai pirmame ketvirtyje turėjo 0,2 proc. smukimą. Techniškai – recesijos nėra (nes ji fiksuojama, kai du iš eilės ketvirčius BVP krenta). TVF šių metų pradžioje skelbė, kad šiemet rusijai prognozuojamas 0,8 proc. BVP augimas, o vėliau šią prognozę net padidino iki 1,1 proc. dėl tuo metu smarkiai išaugusių naftos kainų. Šalies Centrinis bankas buvo atsargesnis – metų pradžioje prognozavo BVP augimą apie 0,5-1,5 proc.

Bet kuriuo atveju, net pagal šias oficialias projekcijas rusija jau kurį laiką vos-vos laikosi paviršiuje, t.y., numatomas ilgokas ekonominės stagnacijos laikotarpis.

Tačiau sektorių duomenys rodo, kad rusijos pramonė jau eina giliai „į duobę“ ir tas statistinis BVP augimas antrąjį ketvirtį susidėjo faktiškai tik iš paslaugų sektoriaus: augo mažmeninė prekyba (+7,2 proc.), viešasis maitinimas (+6,2 proc.), krovinių apyvarta (+2,5 proc.), didmeninė prekyba (+2,4 proc.). Smuko keleivių vežimas (-2,3 proc.), kasyba (-1,9 proc.), statyba (-1,6 proc.), žemės ūkis (-1,5 proc.). Ir visa tai – dar prieš vasarą vykdytas „ilgojo nuotolio sankcijas“ rusijai, kuomet pradėjo trūkti degalų net žemės ūkiui. Bus smagiau.

Įdomiau, ką rodo atskirų regionų duomenys. Štai Rosstato duomenys už 2026 m. sausį–gegužę Novosibirsko srities (apdirbamoji pramonė, kasyba) ir Čeliabinsko srities (anglies-metalurgijos širdis) pramonės statistika rėkte rėkia: artėja tikras **zdiec!

Po vasaros atakų prieš regionus, kuriuos pasiekė ukrainiečių dronai ir raketos, bendras rusijos pramonės kritimas turėtų būti žymiai skaudesnis. Tiesa, greičiausiai mes to nematysime statistikoje – rusija oficialius skaičius, tikėtina, nuslėps.

2. Biudžeto skylė plečiasi

Per pirmus septynis mėnesius rusijos federalinio biudžeto deficitas pasiekė 6,46 trln rublių, nors visiems metams buvo planuota 3,79 trln. Realybė jau viršijo viso laikotarpio planą 1,7 karto, o dar tik vasara. Be to, biudžeto išlaidos auga greičiau, nei planuota (+14,5 proc. per metus).

Įdomiausia dalis – pajamos iš naftos ir dujų per sausį-liepą sumažėjo beveik 17 proc. (pirmąjį ketvirtį – net 45 proc.). Nepadėjo net Hormūzo sąsiaurio uždarymas ir naftos kainų šuolis. Nors trumpam Urals kainos nuolaida, lyginant su Brent nafta, buvo sumažėjusi, galiausiai ji pašoko iki 20-25 dol./barelį. Kuomet dega naftos perdirbimo gamyklos, kaupiasi žalia nafta ir ją reikia kažkur dėti. Pirkėjai užsienyje tampa gyvybiškai svarbūs – geriau parduoti pigiau, negu tiesiog stabdyti naftos pumpavimą. O čia dar JAV ir JK sankcijos „Rosneft“ ir „Lukoil“ (kartu šios įmonės išgauna daugiau nei pusę rusiškos naftos) – dėl sankcijų jų naftos pardavimai 2025 m. gruodį - 2026 m. vasarį krito 83 procentais.

Ukrainos atakos prieš rusų energetikos sektorių nesiliauja ir vis labiau mažina rusijos naftos perdirbimo pajėgumus. Jau dabar skaičiuojama, kad 2026 m. liepos mėn. rusija perdirbo vidutiniškai tik 3,6 mln. barelių per parą – kiek daugiau nei apie pusę nuo nominalaus instaliuoto pajėgumo (6,5-6,8 mln. barelių per parą).

Vertinimai, kiek realiai paveikta rusijos naftos perdirbimo pajėgumų svyruoja nuo 42,7 proc. (Ukrainos generalinis štabas) iki 33 proc. (EA, faktinis apimčių kritimas nuo normos)

3. Skylę užkišinėja … auksu

Biudžetines skyles vis tiek reikia kažkuo kompensuoti. Šiais metais rusija tai daro trimis būdais: skolinasi vidaus rinkoje, naudoja Nacionalinį gerovės fondą ir – dėmesio! – masiškai parduoda auksą.

Nacionalinis gerovės fondas ėmė smarkiai mažėti jau 2022 m., tačiau 2025-2026 m. stabilizavosi. Atrodo, trumpam. Šiemet vėl režimas ėmė sparčiai jį tuštinti – t.y., pardavinėti likvidžias priemones.

Tačiau šiemet yra ir nauja tendencija – rusijos Centrinis bankas šešis mėnesius iš eilės dideliais kiekiais iš savo rezervų pardavinėja auksą. Iš viso per pirmą pusmetį rusai jau pardavė 43,5 tonos aukso! Tai didžiausias „nutekėjusio“ aukso srautas per paskutinius 25 metus, įskaitant net tikrai rimtas krizes 2002 m. ir per Covidą.

Rusijai tai leido uždirbti apie 5,6 mlrd. JAV dolerių, kurie ir buvo panaudoti užkišti federalinio biudžeto skylę. Tačiau net mūsų babytės žino – jei pardavinėji savo aukso žiedus ir kitas giminės aukso atsargas, tai jau bėda vaikeli, tikra bėda…

4. Investicijos: niekas nebetiki ateitimi?

Investicijos į pagrindinį kapitalą iš esmės atspindi tai, ko tikimasi iš ateities ekonomine prasme. Ir rusijoje tendencija aiški – rusai vis mažiau pinigų skiria ateičiai. Ir tai turės bene rimčiausių pasekmių ilgesniu laikotarpiu. Nėra investicijų – viskas palaipsniui degraduoja, lūžta ir tampa nekonkurencinga nuolat bėgančioje ir besikeičiančioje globalioje ekonomikoje. Tuo metu kai pasaulis eina iš proto dėl investicijų į DI, rusijoje viskas lėtėja ir stoja. Jau 2025 m. pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo rodiklis siekė 42,6 proc., o staklių ir įrangos – net 63,8 proc. (tiesa, tai gali būti tik buhalterinis rodiklis, t.y., įrangos vertės įvertinimas, o ne realus, fizinis nusidėvėjimas).

Tai reiškia – rusijoje vis dažniau stos traukiniai, ges lėktuvai, o dėl gedimų teks stabdyti gamybos linijas. Viskas, kas gali sugesti, kažkada sugenda. Ir rusams tai vis dažniau taps kasdienybe.

Panašų pesimizmą rodo ir statybų sektorius – 2026 m. pirmą ketvirtį būsto pridavimas eksploatacijai krito 28 proc., lyginant su prieš metus buvusiu rodikliu. 73 proc. būsto vystytojų neįvykdė būsto pardavimo planų. 1,6 mln. neparduotų butų. Tai jau užsitęsusi 2-3 metų krizė, kurią lemia tiek didelės bankų palūkanų normos, infliacija, tiek ir bendras žmonių neužtikrintumas ateitimi.

5. Anglies pramonės krizė

Štai čia jau tikrai yra aiškus ir ryškus krizės atvejis. Geriausia iliustracija: Kuzbasas, pagrindinis rusijos anglies regionas, duodantis apie pusę visos rusijos anglies. Šio regiono anglies kompanijos dar 2022 m. turėjo bendrą 490 mlrd. rublių pelną. O 2025 m. – patyrė 220 mlrd. rublių nuostolį.

Iki 2025 m. pabaigos rusijoje užsidarė 23 anglies kompanijos, dar 53 – ties bankroto riba. Kuzbase veiklą sustabdė 18 įmonių. Net oficialūs Energetikos ministerijos pranešimai skelbia, kad „daugiau kaip 70 proc. pramonės įmonių atsidūrė neefektyvumo zonoje“ (t.y., važiuoja link bankrotų).

Tipinis pavyzdys – Kemerovo sritis. Čia ištisi miestai (Prokopjevskas, Kiseliovskas, Anžero-Sudženskas) buvo pastatyti apie anglies kasyklas. Uždaryta kasykla čia nėra kažkoks biurokratinis „restruktūrizavimo procesas“. Tai reiškia, kad visas miestas nebeturi darbo, nemoka mokesčių ir gal net neturės šildymo (nes vietos anglių kasykla užtikrindavo ir bemaž nemokamą šildymą). Vis daugiau atleidžiamų darbuotojų, vis didesnės nesumokėto darbo užmokesčio skolos – grynai kaip 1990-ųjų pradžioje.
Net rusai apžvalgininkai be romantikos tai vadina „tobula audra“ (rusiškai tai būtų polnyj *izdiec).

Anglies pramonė pateko į tokią audrą dėl kritusių anglies kainų globalioje rinkoje, sankcijų ir smarkiai sumažėjusių Kinijos pirkimų. Anglies tona 2022 m. kainavo 300-400 dol. (Newcastle etalonas), o 2025 m. pavasarį nukrito žemiau 100 dol./t.

Kita vertus, tokia katastrofiška situacija regione turi kitą pusę – beviltiškoje situacijoje atsidūrę šachtininkai turi tik dvi išeitis: arba išankstinė pensija, arba kontraktas ir kelionė į Ukrainos frontą.

Režimas vėl laimi.

6. Visuomenė pavargusi, bet nesipriešinanti

Kaip jau sakiau, tikėti visuomenės nuomonės apklausomis, atliekamomis rusijoje, galima tik su labai aiškiomis išlygomis. Jos gali parodyti kažkokią dalį nuotaikų, bet tik tiek, kiek nori parodyti režimas (ir kiek patys žmonės linkę atskleisti autoritarizmo sąlygomis).

Viena vertus, padėtis šalyje vertinama niūriai. 2026 m. pirmą kartą nuo 2021 m. pabaigos teigiamai ir neigiamai vertinančių padėtį šalyje skaičius sutapo: po 46 proc. mano, kad padėtis „gera” ir kad „bloga“. Rodyti perdėtą optimizmą rusai jau pavargo. Ir tai rodo oficiozinė apklausa, VCIOM.

Levada tyrimų centras, kuris turi būtinai nurodyti, jog yra paskelbtas „užsienio valstybių agentu“, vis dar funkcionuoja, nors didesnė dalis apklausų yra savi-cenzūruotos (pvz., jie vengia per daug jautrių klausimų apie režimą, galimybes protestuoti prieš valdžią ir pan.). Jų apklausų rezultatuose nėra kažkokių požymių, kad rusai staigiai pakeistų savo nuomonę apie karą Ukrainoje. Taip, karas daugumai nepatinka. Taip, didesnė dalis norėtų, kad prasidėtų taikos derybos – tai ryškiau padidėjo nuo 2025 m. sausio. Tačiau pastaruoju metu nėra kažkokio pokyčio (nors galėtume tikėtis?), kad rusai jau galutinai suprato, jog karo nelaimės ir reikia būtinai derėtis dėl taikos.

Be to, tik nedidelė dalis rusų mano, kad būtent Kremlius turėtų pasistengti labiau dėl taikos derybų ir pasiūlyti kažkokių „nuolaidų“ (kas tai bebūtų). Tik 24 proc. mano, kad būtent rusijai reikėtų siūlyti kažkokias nuolaidas. Ir net 56 proc. teigia, kad reikėtų „padidinti smūgius Ukrainai“. Štai va toks rusų požiūris, kaip greičiau galima būtų pasiekti „taiką“. Ir per pusmetį šis santykis bemaž nepasikeitė.

O dabar dar vienas Dėmesio!

Kaip jūs manytumėte, ką labiausiai rusai linkę kaltinti, kad karas Ukrainoje vis nesibaigia?

Neatspėjote. Visai ne ukrainiečius.

Daugiausia rusų, anot Levados apklausos, mano, kad Europos Sąjunga yra labiausiai kalta dėl to, jog nepavyksta pasiekti taikos susitarimo!

Še tau, boba, ir devintinės!

O jei rimčiau – štai jums ir papildomas argumentas, kodėl Kremlius galėtų planuoti kokią nors kinetinę provokaciją prieš ES šalis (apie ką mes čia kalbame jau kelis mėnesius). Nes rusai jau bemaž įtikinti, kad čia europiečiai yra didžiausi blogiukai, kurie trukdo taikai. Galima, žinoma, guostis, kad tai yra naivios Kremliaus propagandos aukos, bet rezultatai yra iškalbingi.

Apibendrinimas

Pasakoje apie vilką tas galiausiai nusispjauna ir nueina – supratęs, kad nebus taip lengva tą duoną išauginti ir iškepti.
Mes irgi galime jau turbūt numot ranka į besikartojančias prognozes, kad rusijoje įvyks ekonominė krizė, šalis visiškai sužlugs ir turės pasiduoti.

Į savo apžvalgą įtraukiau tik įdomiausius (pvz., apie auksą) ar svarbiausius (federalinio biudžeto deficitas) pokyčius. Daug dramatiškai atrodančių rodiklių tiesiog atmečiau ir praleidau po to, kai juos patikrinau su ilgametėmis tendencijomis ar tiesiog pabandžiau įvertinti, kiek tai gali turėti įtakos rusijos ekonomikai.

Deja, „statyti ant“ vilties, kad artimiausiu metu rusiją ištiks ekonominis kolapsas, nevertėtų.

Taip, kai kurios tendencijos rodo, kad rusija vis labiau klimpsta į karo sukeltas problemas ir tai jau atsilieps ilgesniu laikotarpiu. Galima būtų guostis tuo, jog rusija per artimiausius dešimtmečius tikrai netaps „didžiąja galybe“ – nei ekonomiškai, nei technologiškai. Karo sukeltą stagnaciją teks ilgokai masažuoti, kol ekonomika sugrįš į sveiką balansą.

Bet autoritariniams režimams tai nėra prioritetas. Štai Iranas ilgus metus turėjo gerokai baisesnę ekonominę situaciją (dar iki karo su JAV ir Izraeliu) ir net tai nesukėlė režimo griūties. Tie autoritariniai režimai, kad juos kur sutrauktų, yra išties gyvybingi, gyvatės. O rusai dar ilgai temps tą sukiužusį valstybės ekonomikos laivelį ir nieko nedarys, kad valdžia kaip nors pasikeistų.

Bet tai nereiškia, kad ekonominės sankcijos, naftos eksporto blokavimai ar ukrainiečių tolimieji smūgiai neturi prasmės. Priešingai – tai net labai turi prasmę. Nes kitu atveju rusija jau galbūt būtų gerokai toliau pažengusi Ukrainoje, o gal net ir užsiauginusi pakankamai pasitikėjimo eiti į karą su NATO.

Tai, kad rusija lėtai grimzta į stagnaciją (o techniškai galbūt antroje metų pusėje net pasieks ir recesiją) leidžia mums kiek ramiau kvėpuoti ir mėgautis sąlygiškai ramia vasara.

Tačiau aš ir toliau seksiu rusijos ekonomikos duomenis (kiek jie bus prieinami ir vieši), kad galėčiau jums periodiškai papasakoti, ar jau tikrai tikrai rusija artėja prie bedugnės krašto.

Na, kad dėl viso pikto nepraleistumėte šio įspūdingo gamtos reiškinio.

Subscribe now

Jei neturėjote galimybės prisijungti prie tiesioginės transliacijos, mielai kviečiu peržvelgti video įrašą:

Read more

https://us06web.zoom.us/j/84152304708?pwd=tsfFh81btlvRTKIY8pX0jR8vzGVowx.1

Pradžia: 18.00

Užtruksime apie 30-40 min., bet jei bus…

Read more

Laikas pakalbėti apie tai gyvai.

Tai kaip tik tas bonusas, skirtas mokantiems prenumeratoriams:

kviečiu jungtis į gyvą online sesiją šį sekmadienį (rugpjūčio 9 d.), 18.00.

Ketinu aptarti šiuos klausimus:

• ką reiškia paskutiniai žiniasklaidoje išplitę perspėjimai apie galimas rusų provokacijas prieš Baltijos šalis ir Lenkiją? Kokia nauja informacija yra žinoma.

• Incidentas Vokietijos oro uoste: ką tai sako apie rizikas Europai?

• Kodėl artimiausiu metu gali būti padidėjęs grėsmių lygis (Ukrainos karo ir karo su Iranu sąsajos ir kontekstas)?

• Kam kyla didžiausia rizika? Galimų provokacijos objektų variantai/scenarijai.

• Bendras artimiausio pusmečio grėsmių vertinimas (mano subjektyvi analizė).

Subscribe now

Prisijungę gyvai turės galimybę užduoti klausimus, tikslintis, pateikti savo versijas ar šiaip pasiginčyti su manimi :)

Negalintys prisijungti nurodytu metu galės peržiūrėti video įrašą – vėliau su mokančiais prenumeratoriais pasidalinsiu šio online susitikimo nuoroda į įrašą.

Žemiau – tik mokantiems prenumeratoriams skirta nuoroda į Zoom susitikimą.

Read more

Naktis Ukrainoje iš rugpjūčio 4 į 5 d. buvo jau bemaž tipinė ar net mažiau intensyvi: Ukrainos oro pajėgos pranešė, kad rusija paleido 4 Zirkon/Onyx priešlaivines raketas iš Kursko ir Rostovo apskričių, 24 Iskander-M/S-400 balistines raketas iš Briansko ir Kursko apskričių bei 115 įvairaus tipo atakos dronų. Tačiau per tą naktį žuvo 17 žmonių ir dar 44 buvo sužaloti. Rusai vis dažniau taikosi į civilinius objektus – prekybos centrus, logistikos sandėlius. Dėl gaisrų dalyje Kyjivo rajonų padidėjo oro tarša, o viename rajone buvo užfiksuotas amoniako išsiliejimas.

Civilių aukų skaičius pastarosiomis savaitėmis auga. Ir to priežastis – smarkiai suprastėjusi oro gynyba, net Kyjive, kuris ilgą laiką buvo prioritetas. Minėtą naktį į rugpjūčio 5 d. nė viena iš 28 raketų nebuvo neutralizuota.

Balistines raketas gali numušti tik amerikiečių Patriot sistemos (ar joms artimos alternatyvos, pvz., prancūzų-italų SAMP/T). Ukrainiečiai tiesiog nebeturi Patriot raketų-perėmėjų.

Kaip kitą dieną paskelbė V. Zelenskis, Ukraina šiemet, per pirmą pusmetį, gavo tris kartus mažiau anti-balistinių oro gynybos raketų, nei 2025 metais. Ir šį trūkumą rusai išnaudoja vis stipriau.

Kaip galima matyti iš ISW surinktų duomenų, liepos mėnesį smarkiai išaugo rusų paleistų raketų skaičius – iki 376. Tai didžiausias mėnesio skaičius per pastaruosius metus.

Rugpjūčio pirma savaitė šią tendenciją tik patvirtino: auga raketų proporcijos kasdieniniuose Ukrainos apšaudymuose. Kas naktį į Ukrainą leidžiama apie 100-150 dronų ir tai tapo jau rutina. Tačiau svarbiausias pokytis – gerokai išaugo tipinis raketų (ypač balistinių raketų) skaičius paros „atakos pakete“. Anksčiau rusai šalia šimto ar daugiau dronų paleisdavo vieną-kitą balistinę raketą. Dabar raketų vidurkis per parą jau siekia apie 13.

Šis pokytis yra tikslingas Kremliaus siekis maksimaliai ištuštinti Ukrainos turimų anti-balistinių sistemų resursus. Karas su Iranu smarkiai sumažino Patriot bei kitų anti-balistinių sistemų raketų atsargas amerikiečių ir jų sąjungininkų sandėliuose. Ukrainiečiai tapo nustumti į prioritetų galą.

Vis labiau skylėta oro gynyba Ukrainoje tiesiogiai susijusi su augančiu civilių aukų skaičiumi. Nuo metų pradžios per mėnesį žuvusių ir sužalotų civilių gyventojų skaičius padvigubėjo – tai rodo oficialūs JT duomenys.

Kokia viso to prasmė?

Net jei atmestume žmogiškai patį svarbiausią atsakymą, jog kare apskritai nėra jokios prasmės, šis karas tampa absurdišku ir beprasmiu net ir ciniškos karinės strategijos prasme.

Rusija praranda vis daugiau karių Ukrainos frone – pagal Ukrainos generalinio štabo duomenis, liepos mėn. netekčių (žuvusiais ir sužeistais) skaičius pasiekė 42 860 – didžiausias skaičius nuo metų pradžios.

Šie praradimai mažai ką keičia teritorijos užvaldymo tendencijose. Nors po visiškai nesėkmingų balandžio ir gegužės mėnesių (kada ukrainiečiai atkovojo daugiau teritorijos nei prarado), rusai vėl šiek tiek stumiasi į priekį. Tačiau tas stūmimasis yra itin menkas – pvz., per liepos mėn. rusams pavyko užimti tik apie 38 kv. km.

Šią liepą, kad užimtų vieną realų kvadratinį kilomentrą teritorijos, rusai turėjo paaukoti 1 132 karius. Tiesiog akimirkai susimąstykite apie šį skaičių: daugiau nei tūkstantis karių aukų tam, kad pasistumtum apie kilometrą į priekį teritorijoje, kuri jau išdeginta, suniokota ir joje nieko gyvo nebus jau ilgam.

Nors rusų propaganda savo auditorijai nuolat pateikia visai kitokį vaizdą – kad vyksta sėkmingos operacijos bemaž visame fronte ir jau net užimta Kostantynivka (vienas svarbesnių taškų Donetsko srityje) – tačiau realybėje per šį „vasaros puolimą“ rusams taip ir nepavyko nieko reikšmingesnio užimti Ukrainoje.

Tad oro atakų intensyvinimas ir taikymasis į civilius objektus yra savotiškas kerštas: už tai, kad nepaisant augančių aukų nepavyksta užimti bent jau Donetsko srities ir už tai, kad ukrainiečiai vis sėkmingiau naikina rusijos naftos pramonės objektus ir logistikos sandėlius.

Tokiomis priemonėmis neįmanoma laimėti karo. Tačiau objektyvūs karo tikslai Kremliui jau seniai yra nepasiekiami. Atitinkamai, lieka tik šalutinis karo tikslas: bandyti pasiekti pranašumą bent jau psichologiniame-informaciniame fronte (arba kaip kiti vadina – kognityviniame kare).

Tokia strategija gali vesti link vienintelio potencialiai logiško (net jei tai labai iškreipta putino logika) scenarijaus: tęsti Ukrainos civilių bombardavimą ir bandyti naikinti civilinę infrastruktūrą, tikintis, kad tai ilgainiui sukels visuomenės ir valstybės disfunkciją, t.y., nebegebėjimą funkcionuoti ir priešintis.

Net nereikėtų ilgai įrodinėti, kad šis tikslas taip pat yra putinui nepasiekiamas – Ukrainos visuomenė išsiugdė didžiulį atsparumą ir jokie bombardavimai jos valios nesutrikdys. Per ilgus karo metus buvo ne vienas masinis ar psichologiškai terorizuojantis (pvz., Oreshnik raketų smūgiai) puolimas, tačiau tai tik didina ukrainiečių neapykantą rusams, o ne silpnina valią gintis.

Tačiau Kremliui to reikia – palaikyti lūkestį ar iliuziją, jog jie vis dar gali „perlaužti“ karą sau naudinga linkme. Dabartinė iliuzijos gija – tikėjimas, jog ukrainiečiams visiškai pasibaigs anti-balistinės oro gynybos resursai ir vis tikslesni bus oro smūgiai prieš Ukrainos taikinius. Ilgainiui tai galbūt net padės sėkmingai atakuoti Kyjive esančius strateginius objektus – vyriausybinius pastatus ir kariuomenės štabus. Blogiausiu atveju galima siekti visiškai išjungti Kyjive elektros ir šilumos tiekimą žiemos viduryje. Nors karo eigai tai neturėtų jokios kritinės reikšmės, tačiau rusams sukurtų tariamą psichologinį pranašumą ir užtikrintų bent laikinai tą gaivališką keršto poreikį: „negalime jūsų užkariauti, tai bent jau kentėkite tamsoje ir šaltyje“.

O mes?

Ir čia prieisiu prie pagrindinės šio teksto minties: kaip kintanti rusų oro atakų strategija ir Ukrainos oro gynybos skylės siejasi su Lietuvos žvalgybos tarnybų perspėjimais apie tai, jog rusija svarsto surengti atakas prieš kritinę infrastruktūrą Baltijos regione.

Read more

Pastarąsias savaites Ukrainos dronai turėjo tapti tikru košmaru rusijos verslininkams, karo rėmėjams ir Kremliaus valdininkams. „Tolimojo nuotolio sankcijos“, kaip įvardija V. Zelenskis, dabar vis dažniau smogia ne tiesioginiams kariniams taikiniams, bet rusijos ekonomikos kritiniams centrams: energetikai ir logistikai.

Priminsiu svarbiausius „sankcijų“ taikinius:

Didžiausios naftos perdirbimo įmonės yra atakuojamos ne vieną kartą. Tipinis pavyzdys: birželio 16 d. smogta Gazprom Neft Maskvos naftos perdirbimo gamyklai, kuri užtikrina maždaug trečdalį degalų tiekimo rusijos sostinei ir aplinkiniams regionams. Vos po dviejų dienų smūgiai pakartoti – šį kartą taikytasi į gamyklos rezervinius įrenginius. Rezultatas: gamykla turėjo visiškai stabdyti savo veiklą. Kai kurios įmonės yra daužomos nuolat: pvz., Ufos (Bashneft) gamyklai smogta net 26 kartus! Ši gamykla irgi visiškai sustojusi.

Tikslius nuostolius ir poveikį rusijos energetikai sunku suskaičiuoti, o šaltiniai, kurie pateikia tokius skaičius, dažnai improvizuoja ar spėja apie galimus sugadinimus. Tačiau remiantis inland.cz projekto duomenimis, iki 2500 km. atstumu nuo Ukrainos liko vos kelios mažesnės naftos perdirbimo gamyklos, kurios išvengė ukrainietiškų dronų smūgių. Kai kurios atakuotos gamyklos turėjo sumažinti savo gamybinius pajėgumus, o kai kurios – visiškai sustabdyti.

Kiek pavyko suskaičiuoti (remiantis inland.cz projekto duomenų baze) iš top 50 didžiausių rusijos naftos perdirbimo gamyklų daugiau nei pusė (50,7 proc) bendrų gamybos pajėgumų yra visiškai sustabdyta, dar 29,5 proc. veikia ribotai ir tik 20 objektų, kurių bendras pajėgumas yra apie 19,8 proc., veikia pilnai.

Pagal bendras rusijos naftos perdirbimo apimtis, skirtingais vertinimais, galutinis paveiktas mastas yra nuo 20 proc. (konservatyvus, IEA – Tarptautinės energetikos agentūros skaičiavimas) iki 43 proc. (Ukrainos generalinis štabas).

Vis dėlto pastarosios savaitės „vinis“ yra smūgiai rusijos e-prekybos ir logistikos milžinės Wildberries sandėliams ir transportavimo mazgams.

Kad jums būtų lengviau suprasti, Wildberries – tai yra rusų Amazon, didžiausia e-prekybos platforma, užimanti apie 45 proc. rusijos e-prekybos rinkos (o kartu su kitu dideliu žaidėju Ozon tai sudaro apie 57 proc. visos rusijos e-prekybos). Wildberries grupės apyvarta 2025 m. siekė 73 mlrd. JAV dolerių.

Iš viso nuo liepos 18 d. smogta mažiausiai 10 Wildberries sandėlių, tai sudaro daugiau nei 10 proc. bendrovės logistikos pajėgumų. Manoma, kad sunaikinta pusė iš 10 didžiausių jos paskirstymo centrų. V. Zelenskis, aiškindamas šių objektų atakavimo logiką, teigė, kad Wildberries prisideda prie rusijos kariuomenės tiekimo: per ją įsigyjama dvejopos paskirties elektronika, dronų komponentai, ryšio ir navigacijos įranga.

Tūkstantis pjūvių

Prisipažinsiu, beveik visą savaitę gana skeptiškai ir net kiek atsainiai sekiau naujienas apie naują ukrainiečių dronų strategiją, skirtą atakuoti e-prekybos sandėlius. Visai smagu žiūrėti tuos gaisrus ar rusų ašaras, kaip žlunga jų e-prekybos bizniukai. Bet kita vertus – tų sandėlių rusijoje yra tūkstančiai, ar kelių jų (net vienų didžiausių) susprogdinimas išties kažką reikšmingai gali pakeisti?

Tačiau į savaitės pabaigą prisiminiau klasikinį (neva, viduramžiais įprastą) kinų kankinimo būdą: didžiausius nusikaltėlius pasmerkti ilgai ir kankinančiai mirčiai stengiantis jų kančias ištęsti kiek galima ilgiau. Šis nuosprendis (Lingchi) turėjo trejopą prasmę: ištęsti kankinimą ir skausmą; vykdyti bausmę viešai (pasmerktasis būdavo pjaustomas viešoje aikštėje, dažniausiai pririštas prie stulpo) bei pažeminti ir pratęsti bausmę po mirties (pagal Konfucianizmą, jei kūnas supjaustomas į atskiras dalis, po mirties ir dvasia negali susijungti).

Šis kažkur iš pasąmonės kilęs prisiminimas paskatino mane pratęsti klausimą – galbūt tie atskiri sandėliai ar naftos perdirbimo įmonės ir negali paveikti rusijos ekonomikos, tačiau o jei tai bus tūkstantis sandėlių? Jei ukrainiečiams pavyks metodiškai, pjūvis po pjūvio nurėžti bemaž kasnakt po dar vieną naftos perdirbimo gamyklą ar logistikos sandėlį? Galbūt tuomet nukraujavimas išties taps pražūtingu visai rusijos ekonomikai?

Kaip smarkiai skaudės?

Ir šioje vietoje prabunda mano noras skaičiuoti.

Read more

Viena vertus, tai nėra kažkas ypatingai naujo: hibridinės atakos prieš Baltijos šalis ir Lenkiją vyksta nuolat. Jau matėme ir dronus, ir įsibrovusius naikintuvus, o žvalgybos tarnybos periodiškai pra…

Read more

Metų pradžioje rašiau, jog per artimiausius 3-5 metus mes pereisime prie visiškai kitokios saugumo sistemos. Ir tai lemia svarbiausios kelios tendencijos, geopolitinės srovės:

• JAV prisideda (o ne stabdo) prie senosios pasaulio tvarkos ardymo.

• Grubi galia keičia tarptautines taisykles ir institucijas.

• Kinija įsitvirtina kaip vienintelė galia, kurios bijo ar vengia JAV.

• Europa juda per lėtai, per daug abejodama, yra ir bus per daug fragmentuota, kad pajėgtų išlaikyti tarptautinės tvarkos ir teisės pagrindus.

Per šį pusmetį šios tendencijos tik sustiprėjo. Priminsiu keletą esminių įvykių, kurie patvirtina šias sroves:

1. JAV įvykdė operaciją Venesueloje ir suėmė jos diktatorių Nicolásą Maduro. Efektyvi, greita pergalė sukūrusi iliuziją, kad Trumpas gali daryti bet ką, nepaisydamas tarptautinės teisės principų. Tačiau po šios operacijos JAV neprisiėmė atsakomybės nei už Venesuelos režimo pakeitimą, nei už demokratinę transformaciją. Galios demonstravimas be atsakomybės ir įsipareigojimo.

2. Spaudimas Danijai dėl Grenlandijos perdavimo. Dar sausio 17 d. Trumpas paskelbė 10 proc. muitą Danijai, JK ir šešioms kitoms Europos šalims, su grasinimais padidinti iki 25 proc. jei Danija nesutiks parduoti Grenlandijos. Vokietija, Prancūzija, Švedija, Norvegija, Suomija ir Nyderlandai simboliškai pasiuntė karius pratyboms į Grenlandiją kaip paramos ir atgrasymo ženklą. NATO viršūnių susitikime Trumpas vėl priminė, kad jam reikia Grenlandijos.

3. Trumpas pasirinko maksimalios eskalacijos kelią su Iranu. Vasario 28 d. JAV ir Izraelis pradėjo operaciją „Epic Fury”, per pirmąsias valandas nužudydami aukščiausiąjį Irano vadovą Ali Khamenei ir dešimtis kitų pareigūnų. Iranas atsakė oro išpuoliais prieš JAV karines bazes regione, kaimynines Persijos įlankos šalis ir užblokavo Hormūzo sąsiaurį. Prasidėjo naftos krizė.

4. JAV ir Kinijos prezidentų susitikimas gegužės 13-15 d. išryškino Kinijos pasitikėjimą ir JAV pastangas vengti konflikto su kinais artimiausiu metu. Visiškas Kinijos dominavimas ir sąlygų kėlimas, Trumpo sprendimai „pamaloninant“ Xi Jinpingą (pvz., stabdyti susitarimą su Taivanu dėl karinės įrangos įsigijimo) rodo, kad iniciatyvą turi Kinija. Be to, kinai rodo, kad ir karine prasme jie ryžtingai vejasi JAV: pvz., liepos 6 d. Kinija Ramiajame vandenyne iš povandeninio laivo paleido balistinę raketą, potencialiai galinčią nešti branduolinį užtaisą. Taip buvo pasiųsta žinutė, jog kinai baigia testuoti savo branduolinės triados (sausumoje dislokuotos balistinės raketos, povandeniniai laivai su branduoliniais užtaisais ir strateginiai bombonešiai) komponentus.

5. JAV paskelbė apie dalies karių išvedimą, kontingentų sumažinimą Europoje: gegužės pradžioje pranešta apie 5 tūkst. karių patraukimą iš Vokietijos, užsimenant, kad „tai tik pradžia“. Lenkijoje ir Lietuvoje sustabdytos karių rotacijos (nors netrukus pažadėta, kad jos bus atnaujintos, o Lenkijai – galbūt net skirta daugiau JAV karių). Tuo metu Europoje ir toliau vyksta kažkokios diskusijos, kaip čia sustiprintą tą Europos saugumo autonomiją. Pinigai karinei pramonei yra, o taip pat ir daugybė įvairių planų, kaip jie bus leidžiami, tačiau kol kas nėra nei naujų kariuomenės dalinių, nei fizinės ginkluotės, kuri čia ir dabar galėtų pakeisti išvedamus JAV pajėgumus.

6. Ukraina pradėjo savo „ilgojo nuotolio sankcijas” prieš rusijos energetikos objektus, ypač naftos terminalus ir naftos perdirbimo gamyklas. Tai neleido rusijai maksimaliai pasinaudoti dėl karo Irane smarkiai išaugusiomis naftos kainomis, o paskutiniu metu – net ir sukėlė kuro krizę rusijos viduje. Tačiau nepaisant emociškai smagaus poveikio, karas Ukrainoje ir toliau vyksta sekinimo ritmu. Paliaubų perspektyvos menkos, amerikiečiai faktiškai pasitraukė iš derybų proceso, o europiečiai – neįsitraukė.

Pražiūrėtos ir pasitvirtinusios prielaidos

Metų pradžioje suformulavau tris scenarijų gijas: karo Ukrainoje perspektyvas, JAV–NATO santykių kaitą per Grenlandijos konfliktą, ir kritinį scenarijų Baltijos šalims. Vis dėlto svarbiausias I-ojo pusmečio įvykis buvo visiškai kitoje pasaulio vietoje.

Karas tarp JAV/Izraelio ir Irano tapo esminiu šio pusmečio geopolitiniu įvykiu.

Iranas tame tekste minimas, tačiau tik kaip „vienas iš rizikingiausių taškų” kalbant apie sutampančias sąlygas, kurios gali paskatinti rusiją pasinaudoti „galimybių langu“, planuojant karinę provokaciją prieš Baltijos šalis. Didelis konfliktas kažkur kitame pasaulio regione – viena iš sąlygų, kuri galėtų padidinti tikimybę, kad putinas naudosis nukrypusiu nuo Europos amerikiečių dėmesiu. Kartu su kita sąlyga – JAV atsitraukimu iš saugumo garantijų Europoje – tai jau galėjo uždegti „raudonas lemputes“ mums.

Laimei, visiškai priešinga linkme veikė pagrindinė šios rizikos sąlyga: sustiprėjęs rusijos pasitikėjimas, skelbiant pergalę Ukrainoje. Galimybė rusijai skelbti pergalę Ukrainoje per šį pusmetį nutolo, nors Ukrainos pergalės tai anaiptol dar nežada (apie tai kiek plačiau – toliau tekste). To iš esmės pakanka (kol kas), kad galėtume artimiausiu metu jaustis gana ramiai. Bet ne per ramiai.

Karas su Iranu iš sunkiai prognozuojamos rizikos virto konkrečiu veiksniu, kuris iš pirmo žvilgsnio buvo mums smarkiai nepalankus:

• naftos kainos beveik padvigubėjo (ypač Urals, pirmuosius karo mėnesius) ir leido rusijai atsikvėpti, nors dar 2026 m. sausio mėnesį matėsi, jog rusijai gresia didelis pz… t.y., didelės problemos palaikyti biudžeto įplaukas;

• JAV ir sąjungininkai Persijos įlankoje iššaudė daugybę raketų, skirtų numušti Irano balistinėms, sparnuotosioms raketoms ir dronams. Kai kuriais atvejais tai buvo daroma taip neefektyviai, kad kilo nemažai komentarų „ką jie daro?!”. Dalis anti-droninių sistemų buvo akivaizdžiai nukreipta nuo jau suplanuoto tiekimo Ukrainai;

• Amerikiečiai prarado susidomėjimą karu Ukrainoje ir faktiškai pasitraukė iš derybų;

• Europiečiai taip pat ėmė spręsti savo logistines problemas ir skaičiuoti nuostolius dėl išaugusių naftos kainų – parama Ukrainai buvo nustumta į šoną.

• Amerikiečiai nesugebėjo greitai rasti sprendimo, kaip išeiti iš karo su Iranu – vienu metu buvo jau svarstoma, jog gali tekti imtis sausumos operacijos. Net ir pasiekus neužtikrintas paliaubas birželio mėnesį, pasirodė, kad tai nėra karo užbaigimas – per NATO viršūnių susitikimą Ankaroje jau tapo aišku, kad paliaubos nutrūko.

Tačiau galiausiai karas su Iranu netapo tokia baisia tragedija Ukrainai ar Europai. Paradoksalu, kad labiausiai prie to prisidėjo …. Kinija. Ir žinoma – patys ukrainiečiai.

Kinija – dėl to, jog buvo bene geriausiai pasirengusi tokiam scenarijui ir smarkiai sumažino savo naftos importo poreikius. Kinijos naftos rezervai iš esmės išgelbėjo (na gerai, sakykime tiksliau – amortizavo) pasaulio naftos rinką. Nors naftos kainos ir kilo virš 120 dol./bar., tačiau tai rinkoms buvo suvaldomas kilimas. Naftos paklausos sumažėjimas, kurį užtikrino būtent Kinijos sprendimai, leido iš dalies sumažinti tą šoką, kurį turėjo sukelti 1/5 viso globalaus naftos tiekimo sutrikdymas per Hormūzo sąsiaurį.

Ukrainiečiai sumažino neigiamą poveikį tiesiogiai – per smūgius rusijos naftos terminalams ir naftos perdirbimo gamykloms. Atitinkamai, rusija kurį laiką galėjo pardavinėti naftą gerokai brangiau, bet mažesniu srautu. Kaip rašiau atskirai balandžio mėnesį – gavosi „tas ant to“.

Apibendrinant: karo prieš Iraną prielaida nebuvo išskirta metų pradžioje, tačiau dabar atrodo, kad jos poveikis nebuvo toks dramatiškas, kaip hipotetiškai galėjo atrodyti.

Kas pasitvirtino?

Nepaisant JAV spaudimo, konfliktas dėl Grenlandijos netapo dramatišku – kaip ir prognozuota, Danija išlaiko ir, prognozuotina, išlaikys Grenlandijos kontrolę. Čia europiečių reakcija buvo simbolinė, bet pakankama, kad JAV nebenorėtų eskaluoti situacijos dar labiau. Galiausiai europiečiai vis mažiau ima reaguoti į Trumpo žodžius ir nebeina iš proto dėl kiekvieno absurdiško pasisakymo.

NATO ir JAV santykiai išliko komplikuoti, tačiau ne tiek dėl Grenlandijos, o labiau dėl Irano karo. Trumpas visaip piktinosi, kad europiečiai per menkai palaiko jo neapgalvotą karą su Iranu ir nepuola padėti. Ypatingo neigiamo dėmesio sulaukė Ispanija, kuri neleido naudoti savo oro erdvės kampanijai prieš Iraną. Net per NATO viršūnių susitikimą Trumpas liepė savo Iždo sekretoriui nutraukti visus prekybinius ryšius su Ispanija, nes ši yra „siaubinga NATO partnerė”.

Karo Ukrainoje prielaidos ir scenarijai taip pat pasitvirtino – sekinimo karas toliau tęsiasi, o fronto linijos juda labai lėtai. Paliaubų potencialas šiuo metu yra minimalus. Ir nors JAV atstovai NATO viršūnių susitikime užsiminė, jog Ukrainos vykdoma eskalacija gali paskatinti rusiją grįžti prie derybų, toks įsivaizdavimas tik patvirtina, jog Trumpo administracija nė velnio nesupranta, kas vyksta Kremliuje.

Fronte situacija yra faktiškai įstrigusi, nors judėjimas vyksta. Įdomu tai, kad ukrainiečių sukurta „mirties zona“ (daugiau nei 20 km. zona ties susidūrimo linija, kurioje naikinama viskas, kas juda) tiek efektyvi, kad rusai nebegali faktiškai užiminėti naujos teritorijos. Ukrainos vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskyi pranešė, kad per pirmuosius penkis 2026 m. mėnesius Ukraina atkovojo 600 kv. km teritorijos. Gegužės mėn. ISW vertinimu, rusija užėmė ar infiltravosi į 40 kv. km, bet prarado kontrolę maždaug 280 kv. km. The Economist birželio 30 d. vertinimu, per pastarąsias 30 dienų rusija laimėjo vos 31 kv. km.

Vis dėlto daugiausia dėmesio pastaraisiais mėnesiais pritraukė ukrainiečių vykdomos oro atakos prieš rusijos energetikos objektus. Mūsų soc. tinkluose smaginamasi dalijantis video iš rusų „gyvenimo realybės”, kaip šie keikiasi ir mušasi eilėse prie benzino. Nežinau, ar didelis smagumas tai žiūrėti, tačiau nereikėtų pervertinti degalų trūkumo poveikio rusijos strateginiams sprendimams.

Tai nėra būsimo rusijos pralaimėjimo signalas.

Buvęs Ukrainos karinių pajėgų vadas Valerii Zaluzhnyi aiškiai perspėjo savo straipsnyje The Telegraph: sekinimo karai laimimi tik ištverme, o ne atskirais smūgiais.

Išties, degalų trūkumas rusijoje tampa apčiuopiamu ir tai gali apsunkinti karo logistiką. Atitinkamai, tai leis ukrainiečiams efektyviau gintis.

Tačiau Ukraina negalės palaikyti tokio tempo apšaudymų ilgą laiką. Birželio 25 d. Zelenskis paskelbė apie 40 dienų kampaniją, kurios metu bus atakuojami rusijos energetiniai objektai. Nežinau, kodėl nuspręsta tiksliai įvardyti kampanijos trukmę, tačiau tai gali būti pagrįsta objektyviai turimais resursais.

Rusija gali importuoti degalus iš kitų šalių – tą ji ir daro dabar (iš Baltarusijos, Indijos). Kai kurios naftos perdirbimo gamyklos (už Uralo) gali būti nepasiekiamos Ukrainos dronams ir raketoms. Tad labiau tikėtina, kad rusijai teks sumažinti savo poreikius kažkuriam laikui ir pajamas už degalų eksportą (dabar jau įvesti draudimai eksportuoti dyzeliną), tačiau tai nereikš, kad degalų trūkumas privers rusiją kapituliuoti.

Čia galime prisiminti savo pamokas: Lietuva patyrė visiškai naftos ir degalų blokadą iš Sovietų sąjungos pusės 1990 metais. Tuo metu nebuvo nei sukauptų rezervų, nei galimybės importuoti degalus iš kitų šalių. Ir vis tiek lietuviai nepasidavė spaudimui.

Rusiją gali smarkiai erzinti dabartinė situacija, bet tai greičiau ves į dar žiauresnį atsaką – taikantis į naujus civilinius objektus Ukrainoje – nei pakeis politinį Kremliaus nusiteikimą eiti į derybas ar juo labiau pripažinti pralaimėjimą.

Mažiau komentuojama pusė yra ta, kad Ukraina pati išsekino priešraketinius resursus. Pastarosiomis dienomis Kyjivas „prasileidžia“ faktiškai visas balistines raketas, nes nebeturi Patriot priešraketinių resursų. Ir tai yra labai gąsdinanti situacija, kurią rusai gali išnaudoti vis labiau – atakos prieš Ukrainos miestus, ypač Kyjivą gali intensyvėti.

Būtent tokia gali būti kito pusmečio sekinimo karo tendencija: vis dažniau atakuojami civiliai objektai, vis daugiau nekaltų žmonių aukų, vis nežmoniškesnis rusų noras keršyti ir nepaisyti jokių žmogiškumo ribų.

Ko laukti II-ąjį šių metų pusmetį?

Read more

Šį savaitgalį dalyvavau Santaros-Šviesos tradicinėje konferencijoje Alantoje. Buvau pakviestas pakalbėti apie JAV užsienio politiką. Užduotis buvo suformuluota aiškiai – nesuprimityvinti visko tik į Trumpo asmenį ir jo chaotiškus, nelogiškus, anti-strategiškus sprendimus (ar juo labiau – pasisakymus ir įrašus Truth Social platformoje), bet pažvelgti giliau: iš kur kyla dabartiniai JAV užsienio politikos principai. O dar tiksliau: ar JAV dabar turi užsienio politikos doktriną ir strategiją?

Šis tekstas praktiškai atkartoja pilną pranešimą su parengtomis skaidrėmis ir papildomais komentarais. Todėl visą tekstą palieku tik mokantiems prenumeratoriams – tai savotiškas autorinės kūrybos „saugiklis“.

Subscribe now

Read more

Pradėjome apie amerikiečių pasitraukimo iš Europos dinamiką ir baigė…

Read more

Šią savaitę Politico paskelbė, kad Vilnius išreiškė ketinimą peržiūrėti šalies Konstituciją, kuri dabar draudžia šalies teritorijoje dislokuoti branduolinį ginklą. Financial Times taip pat rašė, kad Baltijos šalys ir Lenkija kalbasi su amerikiečiais dėl potencialių galimybių aktyviau įsitraukti į JAV branduolinių ginklų dalijimosi programą.

Ar išties Lietuvoje gali atsirasti branduolinių ginklų ir kokios to galėtų būti pasekmės?

Gera proga giliau pažvelgti, kokios yra JAV ir NATO šalių branduolinių ginklų dalijimosi priemonės. Tai leis geriau suprasti, apie ką iš tiesų vyksta kalbos su amerikiečiais, kuomet užsimenama apie branduolinius ginklus. Mat dažniausiai (net ir žiniasklaidoje) tai supaprastinama iki primityvaus teiginio, kad pas mus (ar pvz., Lenkijoje) gali atsirasti branduolinės bombos.

Realybė yra gerokai sudėtingesnė. Ir tai ne tik apie Lietuvos Konstitucijoje užfiksuotą 137 straipsnį:

Šis Konstitucijos straipsnis būtų gal mažiausia kliūtis – jį galima pakeisti arba galbūt net parengti specialų įstatymą, kuris reglamentuotų situaciją, panašią į Schrodingerio katiną (ginklai tarsi yra, bet jų nėra).

Išties, teisinis klausimas dėl 137 str. iškilo visai neseniai ir, atrodytų, nesusijusiu aspektu – svarstant Klaipėdos jūrų uosto įstatymą.

Gegužės pradžioje Seimas priėmė naujos redakcijos Klaipėdos jūrų uosto įstatymą, kurį po savaitės G. Nausėda vetavo. Priežastis – įstatyme palikta nuostata, potencialiai leidžianti į uostą įplaukti laivams su branduoliniu ginklu. Prezidentas siūlė atitinkamą įstatymo dalį pakeisti ir nustatyti, kad laivams su branduoliniu ginklu įplaukti į Klaipėdos jūrų uostą yra draudžiama.

Tada jau ir Seimo pirmininkas, J. Olekas, kad Konstitucija – ne šventa karvė, ir gal reikia ne keisti įstatymą, o jau minėtą Konstitucijos straipsnį, nes tokių situacijų gali ateityje kilti ne viena „Dabar kalbėjome apie įplaukimą į uostą, kitas dalykas – praskridimas virš Lietuvos oro erdvės, tai tokių dalykų reikia, reikia juos visus labai normaliai pasianalizuoti ir tada susidėlioti, kas kas galėtų būti“, – aiškino J. Olekas.

Lygiagrečiai vyksta JAV pokalbiai su NATO sąjungininkais dėl branduolinio atgrasymo ramsčio Europoje peržiūrėjimo. Viena vertus, amerikiečiai ketina reikšmingai sumažinti „branduolines pajėgas“ (.t.y. branduolinio ginklo nešėjų – strateginių bombonešių ir dvigubos paskirties naikintuvų) skaičių Europoje, kita vertus – svarsto galimybes, kaip pergrupuoti likusias pajėgas ir įtraukti naujas šalis į NATO branduolinės ginkluotės dalijimosi (NATO Nuclear Sharing) programą.

Kaip tik šie pokalbiai ir skatina atidžiau pažiūrėti, kiek realu būtų Lenkijai ir Baltijos šalims prisidėti prie branduolinio atgrasymo jau fiziniu indėliu – teritorija, potencialiomis dislokacijos bazėmis. Ir ką tai reikštų mūsų saugumui.

Šis tekstas toliau bus skirtas mokantiems prenumeratoriams. Jame aptarsiu:

• Kokios yra branduolinės ginkluotės dalijimosi galimybės, opcijos šalims, dalyvaujančioms NATO nuclear sharing susitarimuose, ir kaip Europos šalys jau praktiškai tai įgyvendina;

• Ko reikia, kad šalis galėtų konkrečiai įsitraukti į branduolinio dalijimosi susitarimus. Kokios sąlygos ir kaštai?

• Konkretūs pavyzdžiai, iš ko susideda „tikra“ branduolinė bazė ir kiek užtrunka tokią pastatyti;

• Reikia ar nereikia Lietuvai siekti JAV branduolinių ginklų? Strateginiai ir politiniai argumentai.

• Ir kodėl branduolinių ginklų Lietuvoje artimiausioje ateityje (o gal ir apskritai niekada) nebus.

Read more

Pastarąją savaitę pagrindinis klausimas, kurio sulaukdavau iš mūsų žiniasklaidos – ką reiškia visas tas didėjantis spaudimas iš rusijos pusės? Ar tai gali rodyti, kad rengiamas informacinis fonas ar …

Read more

Šis vizitas planuotas daugiau nei pusę metų – nuo 2025 m. rugsėjo, iš pradžių buvo numatytas balandžio mėnesiui. Tačiau „nutiko“ karas prieš Iraną ir Trumpas atidėjo šį svarbų vizitą. Kovo mėn. Baltieji rūmai pranešė, kad vietoje balandžio pradžios Trumpas į Kinija skris gegužės viduryje. Matyt, tikėtasi, kad karas prieš Iraną jau bus užbaigtas ir Trumpas galės „pergalingai“ pražygiuoti jam ištiestu raudonu kilimu.

Tačiau karas Irane anaiptol dar nesibaigė.

Ir Trumpo pozicijos Kinijoje atrodo silpnesnės nei būtų buvę prieš mėnesį. Iš amerikiečių pusės vizito planavimas atrodė gana chaotiškai: vien ko vertas „sustojimas“ Aliaskoje, kad pakeliui „prigriebtų“ Nvidia vadovą Jenseną Huangą.

Buvo neaiškumų ir dėl Valstybės sekretoriaus Marco Rubio – jis dar nuo 2020 m. yra įtrauktas į Kinijos „nepageidaujamų asmenų“ sąrašą, nes tuo metu senatorius Rubio siekė sankcijų Kinijai dėl šios vykdomų represijų Honkonge. Suprantama, amerikiečiai spaudė kinus, kad nuimtų sankcijas Rubio. Koks čia valstybinis vizitas, jei negali vykti Valstybės sekretorius?!

Kinai šioje situacijoje sugebėjo parodyti specifinį lankstumą, o kartu ir išlaikyti savo sprendimo viršenybę. Kinija oficialiai nesutiko panaikinti sankcijų ir dar kovo mėn. Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovai aiškino, kad sankcijos buvo pritaikytos „ponui Rubio dėl jo veiklos JAV Senato kadencijos metu“. Kitaip tariant, sankcijos buvo skirtos „senatoriui Rubio“, ne „valstybės sekretoriui Rubio“. O kad būtų dar aiškesnis toks tapatybių atskyrimas, kinai… nutarė perrašyti Rubio pavardės transkribciją į mandarinų kalbą. Ir dabar formaliai „Valstybės sekretorius Rubio“ yra visiškai kitas žmogus, su kita pavarde nei „senatorius Rubio“.

Žavinga, ar ne? :)

Vis dėlto šioje istorijoje yra ir svarbesnė žinutė: Pekinas neatsitraukia nuo savo sprendimų ir jų neatšaukia net aukščiausiems JAV pareigūnams. Ypač, jei eina kalba apie Kinijos suvereniteto klausimus (o Honkongas ar Taivanas – kaip tik šios temos klausimai).

Taip, smulkmena po smulkmenos, Kinija beveik kiekviename žingsnyje sudėliojo visus ženklus, kurie aiškiai turėjo parodyti: šiuose santykiuose Kinija jaučiasi pranašesnė ir dabar ji diktuos sąlygas, o ne JAV.

Kai kurie ženklai buvo subtilūs ir greičiausiai Trumpas net nesuprato jų (vien kiek rožių sėklų dovanojimo etiude daugiaprasmės simbolikos! - bet apie tai pabaigoje). Tačiau net ir Trumpui teko išgirsti, kai Xi Jinpingas pavadino JAV „smunkiančia galia“. Tiesa, Trumpas apsimetė, kad čia ne apie jį ir ne apie jo šalį – tipiniu savo stiliumi jis tai nurašė … Bidenui :)))

Ši vieta apie JAV, kaip smunkančią galią, amerikiečių žiniasklaidoje buvo minėta ne kartą. Tiksli Xi citata buvo skirta priminti taip vadinamiems Tukidido spąstams (angl. Thucydides Trap). Ši alegorija yra mėgstama Xi: jis primena klasikinę graikų politikos dilemą: kaip išvengti karo, kai sparčiai auganti valstybė meta iššūkį nusistovėjusiai pasaulio (ar regiono) hegemonijai? Tarp Kinijos ir JAV galima įžvelgti klasikinę Tukidido situaciją: auganti galia (Kinija) meta iššūkį smunkančiai galiai (JAV) ir tai veda į bemaž neišvengiamą konfliktą.

Xi cituojamas taip:

Pasaulis priėjo naują kryžkelę. Ar gali Kinija ir JAV išvengti Tukidido spąstų ir sukurti naują didžiųjų galių santykių paradigmą?

Žinoma, Trumpui paaiškino kažkas, kas yra Tukidido dilema, tačiau šis vis tiek viską subanalino ir nesuprato esmės.

Vizito rezultatai

Bet grįžkime prie paties vizito ir jo reikšmės.

Kokių lūkesčių turėjo abi šalys ir kas ką laimėjo?

Taivanas

Svarbiausia dalis Kinijai. Ir čia Xi buvo tiesus ir kategoriškas: „Taivano klausimas yra pats svarbiausias Kinijos ir JAV santykiuose“ ir pabrėžė, kad neteisingai išsprendus šį reikalą (ar JAV užėmus neteisingą poziciją) tai gali vesti į „susidūrimus ar net konfliktus“, kurie sugriaus visus santykius. Kitaip tariant, tai esminis Kinijos perspėjimas JAV: nebandyti Taivano klausimu trukdyti Kinijai įgyvendinti savo ketinimus.

Amerikiečiai, savo ruožtu, bandė apskritai ignoruoti Taivano klausimą ir kiek galima labiau vengė apie jį kalbėti tiek prieš vizitą, tiek jo metu. Tik Rubio pakartojo, kad JAV politika nesikeičia ir kad bet koks Kinijos bandymas jėga spręsti Taivano klausimą „būtų didelė klaida“.

Atkreipkite dėmesį – ne tai, kad JAV to neleistų; ar kad JAV nepritartų, ar juo labiau, kad gintų Taivaną. Tiesiog tai būtų „klaida“. O JAV tarsi „ne prie ko“, lyg būtų pašalinis stebėtojas ir tik kraipytų galvą dėl tokios Kinijos „klaidos“.

Trumpas daugybę kartų buvo klausiamas žurnalistų, ar vizito metu kalbėta apie Taivaną. Nė vieno žodžio. Visiška tyla iš JAV prezidento pusės. Iš tiesų amerikiečiai labai tikslingai susilaikė nuo bet kokio veiksmo, kuris galėjo prieš vizitą sukelti Kinijos nepasitenkinimą. Pvz., Trumpas kol kas atidėlioja patvirtinti 14 mlrd. karinių priemonių pardavimą Taivanui – šį sprendimą jau senokai patvirtino JAV Kongresas. Kinai labai tiesiai buvo perdavę žinią Baltiesiems rūmams, kad patvirtinus šį karinių priemonių pardavimo paketą prieš vizitą, pastarasis gali praeiti „labai prastai“. Trumpas kinų perspėjimus priėmė rimtai.

Įvertinimas: iš JAV pusės nebuvo nė menkiausio pasipriešinimo ar net komentaro tam, kaip prieš ir per vizitą Kinija išdėstė Taivano klausimo matymą. Nulis reakcijos. Taivaniečių vietoje tikrai nesijausčiau ramus ir užtikrintas, kad JAV gintų ar bent jau visomis nekarinėmis priemonėmis priešintųsi Kinijos siekiui galutinai perimti Taivaną. Jau lėktuve Trumpas pasakė: „Mažiausiai, ko mums dabar reikia – tai karo už 9500 mylių“, turėdamas galvoje Taivaną. Tai maždaug viskas, ką reikėtų žinoti šiuo metu apie amerikiečių pasirengimą ginti ar padėti Taivanui, jei kinai imtųsi agresyvių priemonių. Tokio dreifavimo ilgalaikis rezultatas bus daugiau nei aiškus – JAV neis į karą ar net konfliktą su Kinija dėl Taivano.

Prekyba

Čia jau amerikiečiai vežėsi savo pageidavimus. Trumpo komandai tai buvo bene svarbiausias vizito tikslas – išprašyti kinų, kad jie daugiau pirktų JAV prekių. Daugiausia prieš vizitą kalbėta apie taip vadinamą 3B prekybos paketą: Beans (sojų pupelės), Boeing, Beef (jautiena).

Kol kas nėra žinoma, ar pavyko pasiekti kokių nors konkrečių Kinijos įsipareigojimų padidinti šių trijų prekių importą iš JAV. Trumpas tik užsiminė, kad kinai ketina nupirkti 200 Boeing lėktuvų. Bet jokių oficialių pranešimų, jokių konkrečių sutarčių. Kol kas neaišku, ar kokius nors pažadus JAV delegacijai pavyko parsivežti.

Kita vertus, net jei netrukus pasirodys kažkokių skambių pranešimų (ar pats Trumpas kažką parašys), tai dar nereiškia, kad Kinija tikrai vykdys šiuos ketinimus. Jau anksčiau būta skambių susitarimų, bet nei 2019 m. Trumpo pasiektas susitarimas po didelio tarifų karo buvo įgyvendintas, nei 2025 m. nauji susitarimai.

Kas dar svarbu: JAV tikėjosi, kad Kinija atšauks savo ribojimus eksportuoti retųjų metalų ir mineralų technologijas ir licencijavimo apimtis. Iš visiškos tylos galima spręsti, kad Kinija jokių nuolaidų nepadarė. Ir čia yra svarbus signalas: Pekinas ir toliau ketina laikytis principo: kuo mažiau priklausyti nuo išorinės prekybos su likusiu pasauliu ir kuo labiau kitas šalis paversti priklausomomis nuo Kinijos valios ir sprendimų, ką ir kiek Kinija leidžia pirkti.

Įvertinimas: Trumpas mėgsta girtis ir išpūsti bet kokius prekybinius susitarimus (pametate, kiek pompastikos ir žongliravimo milijardiniais susitarimais buvo po Trumpo vizito į arabų šalis?). Neabejotina, kad bet koks susitarimas ir su kinais būtų pateiktas kaip „genialaus derybininko“ pergalė. O kol kas – pššš.. Jokio gyrimosi ar krykštavimo iš Trumpo Truth Social paskyros. Jokio gąsdinimo, kad Kinijai gali būti padidinti kokie nors muitai. Kinija išlaiko savo svertus dėl retųjų metalų ir mineralų kontrolės. Pekinas gali „numesti kąsnelį“ ir duoti kokį nors pažadą nupirkti daugiau JAV prekių, kad Trumpas visiškai negrįžtų tuščiomis, bet tai greičiau „malonės išmalda“, nei strateginio JAV spaudimo rezultatas. Xi Jinpingas aiškiai parodė: ne Kinijai reikia JAV, o amerikiečiams labiau reikia Kinijos.

DI ir technologijos

Dar viena tema, kurią labiau norėjo „parduoti“ JAV pusė. Ir Nvidijos vadovo „pridėjimas“ prie delegacijos buvo to netiesioginis patvirtinimas.

Prieš metus ar kelis JAV turėjo aiškią poziciją – kiek galima labiau riboti galingiausių lustų, reikalingų plėtoti DI, eksportą į Kiniją. Nes baimintasi, kad Kinija netrukus pasivys DI modelių konkurencijoje ir JAV praras savo esminį technologinį pranašumą šiuo metu. Tačiau technologijų kompanijos turi savo interesus. Pavyzdžiui, Nvidijai reikia Kinijos rinkos. Ir jos vadovas lobina Baltuosius rūmus, kad šitų ribojimų būtų kuo mažiau.

Ketvirtadienį pasirodė pranešimai, kad JAV suteikė licencijas maždaug 10 Kinijos įmonių įsigyti Nvidia lustus H200 – tai antrasis galingiausias Nvidia lustas šiuo metu rinkoje. Tačiau pats galingiausias lustas, Blackwell, kol kas vis dar kinams neprieinamas.

Tiesa, neaišku, kiek iš tikro Kinijos kompanijos naudosis šia galimybe – Kinijos valdžia ragina rinktis būtent kiniškos kilmės lustus, o kritinės infrastruktūros ir su saugumu susijusiuose projektuose negali būti jokių vakarietiškos kilmės lustų. Tad čia tik didžiosios komercinės (civilinės) įmonės, pvz., Alibaba, Tencent, galbūt naudosis Nvidia lustais.

Įvertinimas: Neatrodo, kad JAV strategiškai naudotųsi savo DI ir specifinių lustų pranašumais. Man kyla įspūdis, kad Trumpas Jenseną Huangą vežėsi kaip savotišką „prizą“ Kinijos įmonėms, manydamas, kad palengvintos sąlygos pirkti Nvidia lustus bus įvertintos ir, atitinkamai, palengvins kitus susitarimus. Bet nėra požymių, kad Kinija dėl to labai džiūgautų, ar priimtų tai kaip kažkokį svarbų pokytį. Sprendimas gali padėti Nvidia apyvartai ir pelnui, bet nieko iš esmės nekeičia JAV-Kinijos technologinių santykių fronte.

Karas su Iranu

Marco Rubio kažkuriuo momentu prieš pat vizitą pareiškė, kad amerikiečiai „neprašo Kinijos pagalbos sprendžiant Irano klausimą“. Išversiu: tai reiškia, kad Trumpo delegacija tikėjosi sulaukti Kinijos pagalbos, t.y., kad kinai paspaustų Irano režimą. Tačiau Xi Jinpingas bent jau viešai nesuteikė jokių pažadų ir nedemonstravo noro padėti amerikiečiams kuo greičiau išeiti iš įstrigusios karo.

Vienintelis dalykas, ką pranešė Trumpas, kad Xi sutiko su jo nuomone, kad Iranas negali turėti branduolinio ginklo, ir kad laisva prekyba per Hormūzo sąsiaurį turi būti atnaujinta. Kas gi nesutiktų?

Ketvirtadienį JAV Iždo sekretorius Scottas Bessentas interviu CNBC vis dėlto užsiminė, kad Kinija gali „neviešais kanalais“ spausti Iraną, nes, anot jo, „Kinija turi gerokai didesnį interesą atidaryti Hormūzo sąsiausį, nei Amerika”. Tačiau net ir Bessentas tai išsakė kaip lūkestį („Aš manau“), o ne kaip kinų pažadą ar įsipareigojimą.

Kitaip tariant, Kinija greičiausiai ir toliau vadovausis sena kinų patarle ir ramiai „sėdės ant upės kranto, kol jos priešo lavonas praplauks upe“. Arba, kaip (klaidingai!) kinų karo strategui ir filosofui Sun Tzu priskiriamas patarimas: „Niekada netrukdyk priešui, kuris daro klaidą”. Ne kiniška tai patarlė (greičiausiai ji priskirtina Napoleonui), bet šiuo atveju labai tinka.

Kol kas Kinija tai gali leisti – jos naftos ir naftos produktų rezervai (strateginiai rezervai ir komerciniai) siekia apie 1,4 mlrd. barelių naftos ir to gali užtekti maždaug 3 – 4 mėnesiams Kinijos poreikių. Kol kas tik nedidelė dalis jų išnaudota, nes Kinija ir toliau sėkmingai perka naftą, ypač ir rusijos, kuriai leista pardavinėti be sankcijų. Maža to, Trumpas jau po vizito pranešė, kad „per artimiausias dienas“ ketina panaikinti sankcijas Kinijos įmonėms, perkančioms Irano naftą.

Čia tipinis Trumpo „genialus ėjimas“ – viena ranka neleidžiama Iranui eksportuoti naftos, kita – leidžiama be sankcijų tą naftą pirkti (arba bent jau sudaryti vizualų įspūdį, kad bandoma „papirkti“ Kiniją mainais už jos būsimą spaudimą Irano režimui).

Naftos kainos po susitikimų vėl kilo.

Įvertinimas: Jokių Kinijos pažadų ar paramos spausti Iraną amerikiečiai negavo. Vienintelis dalykas, ko sulaukė Trumpas – santūrios Xi tylos ir susilaikymo nuo priekaištų, kad JAV vienašališkai ir jėga sprendžia Irano problemą. Dabartinė Pekino pozicija gana aiški: leisti JAV susirinkti visus politinius kaštus dėl strateginių klaidų ir neskubėti ištiesti pagalbos rankos. Tikėtina, kad kinai ramiai palauks vidurio kadencijos rinkimų, po kurių Trumpas gali būti dar pažeidžiamesnis, ir tuomet su didesniu spaudimu pateiks JAV reikalavimų sąrašą. Atsakomasis Xi valstybinis vizitas į JAV numatytas kaip tik šių metų rudenį.

Rožių simbolika

Ir pabaigai apie simbolius.

Šio vizito metu Trumpas iš Kinijos prezidento sulaukė tik vienos simbolinės dovanos – po pasivaikščiojimo Kinijos imperatorių sode Xi pažadėjo atsiųsti į Baltuosius rūmus kiniškų rožių sėklų.

Subscribe now

Read more

Pavargote sekti, kaip vyksta karas tarp JAV ir Irano?

Aš jau beveik pavargau.

Kartais sau pagalvoju, gal čia ir yra tas suktas Trumpo planas: taip užknisti visus savo prieštaringų ir pasikartojančių …

Read more

Jei paskutiniu metu ir matėte kokius nors ekonomistų ar verslininkų perspėjimus, kad artėja ekoniminė krizė (pvz., Vidmantas Janulevičius: Artėja krizė, kokios seniai nematėme), tai esu bemaž tikras, kad numojote į tai ranka ir greičiausiai net nesivarginote apie tai perskaityti. Ir tikrai – stebėdamas pasaulio ir Lietuvos naujienas aš pats jaučiuosi lyg vienu metu gyvenčiau skirtingose klimato zonose. Čia, namuose, šilta ir gera: portalai skaičiuoja milijonus, kuriuos leidžia nekantrieji, pasitraukę iš pensijų fondų; bene labiausiai aptarinėta savaitės naujiena – Vasilisos (pre)krasnojos purkštavimas prieš Rimos Urbonaitės klausimus.

O už lango siaučia vėjai, audros ir kažkur daužosi tamsūs tamsūs būsimos krizės debesys: Trumpas ir toliau nežino, ką daryti su Iranu; Zelenskis gąsdina, kad rusija spartina mobilizaciją, nes rengiasi pulti Baltijos šalis; Azijos šalys jau pereina prie griežto degalų taupymo režimo.

Atrodo, tie tamsūs krizės debesys taip ir liks kažkur tolumoje, o mes ir toliau gyvensime saugiai ir šiltai. Bet išties jau vos po kelių savaičių Jūs galite labai tiesiogiai susidurti su krizės ženklais. Ir labai tikėtina, kad tai įvyks pačiu bjauriausiu metu – kai Jūs jau būsite nusiteikę savo užsitarnautomis atostogomis ir jau įsivaizduosite, kaip lėtai vaikštinėjate Prancūzijos Rivjeroje, gaudote bangas Porte, gardžiuojatės tikromis graikiškomis salotomis Kretoje ar haikinat Šveicarijos Alpėse.

Ir bac! Ta kurwa Krizė tėškia Jums: niekur tu neskrisi!

Tad šioje apžvalgoje – kodėl energetinė krizė Jums gali sugadint atostogas ir kodėl būtent skrydžiai gali tapti greičiausiu krizės ženklu.

Pradžiai keletas atskirų fragmentų, kuriuos vėliau sudėsiu į nuoseklesnį paveikslą:

• antradienį Lufthansa paskelbė, jog atšaukia 20 tūkst. skrydžių, nes pradeda taupyti aviacinį kurą;

• trečiadienį Europos Komisija pranešė, kad parengė naują energijos taupymo planą „Accelerate EU“ – tai antroji per pastaruosius penkerius metus ES antikrizinė priemonė bandant suvaldyti energijos importo trūkumą (pirmoji – rusijos sukelta energetinė krizė 2021-2022 m.);

• Filipinai jau paskelbė nacionalinę energetinę krizę, o Tailande rekomenduojama sumažinti oro kondicionierių galingumą ir palaikyti ne žemesnę kaip 26-27 Celcijaus laipsnių temperatūrą patalpose;

• Brent naftos kainos skirtumai tarp ateities sandorų (futures) ir dabartinių, real-time kainų (spot) balandį pasiekė daugiau nei 25 JAV dolerius už barelį.

Pastaroji žinutė turbūt daugeliui iš Jūsų yra mažiausiai suprantama, todėl nuo jos ir pradėsiu.

Subscribe now

Read more

Subscribe now

Read more

Šią savaitę pasirodė nemažai duomenų apie rusijos naftos eksporto ir pajamų pokyčius kovo mėnesį. Tai pirmas „pilnas mėnuo“, kada vyksta JAV ir Irano karas, tad galima objektyviau įvertinti jo poveikį konkrečiam sektoriui, kuris didele dalimi lemia rusijos galimybes tęsti karą Ukrainoje. Ir Maskvos norą ar nenorą eiti į rimtas derybas su Ukraina.

Naftos pajamų ir eksporto apimčių faktiniai duomenys svarbūs, jei norime ne gandais vadovautis ar „iš intuicijos“ spėti, bet objektyviai įvertinti, kiek naudos rusija gauna iš aukštų naftos kainų. Ir kartu – kaip negali tuo pasinaudoti maksimaliai, nes ukrainiečiai smarkiai niokoja rusijos naftos terminalus ir uostus.

Šioje apžvalgoje:

• rusijos naftos eksporto pajamos ir pokyčiai tarp vasario ir kovo mėnesių;

• rusijos ekonomikos ir biudžeto perspektyvos 2026 m.;

• kiek ukrainiečių oro atakos sumažino rusijos galimybes eksportuoti naftą?

• JAV ginkluotės tiekimo Ukrainai sumažėjimas dėl karo su Iranu;

• derybų rusija-JAV-Ukraina perspektyvos;

Ir žinoma – ką tai reiškia mums: kaip tai keičia rusijos galimybes tęsti karą Ukrainoje ir rengtis kitai agresijai prieš NATO šalis.

Kiek rusija užsidirbo iš brangesnės naftos?

Vasaris rusams atrodė niūriai: lyginant su praėjusiu mėnesiu jų eksporto pajamos iš naftos ir naftos produktų eksporto sumažėjo 1,5 mlrd. ir buvo 9,5-9,7 mlrd. JAV dolerių. Tai mažiausios mėnesio pajamos nuo 2022 m. (Kyiv School of Economics duomenys).

Karas su Iranu viską pakeitė:

• Urals naftos kaina išaugo daugiau nei dvigubai – nuo maždaug 42 dol./bar. iki vidutiniškai 95 dol./bar. (rusijos ekonomikos ministerija remiasi kiek kita metodika, nuo ko skaičiuoja mokesčius, ten kovo mėn. vidurkis – 77 dol./bar.).

  Įdomus niuansas: tuo metu kai WTI ar Brent naftos ateities sandoriams (gegužės ar birželio mėn.) naftos kainos ėmė kristi žemiau 100 dol./bar, Urals nafta ir toliau laikėsi virš 100 dol./bar. Kas čia per nesąmonė? Esmė – rusiška Urals nafta nėra prekiaujama ateities sandoriais. Jos kainą lemia paklausa čia ir dabar – todėl jos kaina priklauso nuo galimybės pasikrauti naftą konkrečiame uoste arba pristatyti į konkretų uostą (jei tanklaivis jūrose laukia pirkėjo). Ir tokia aukšta Urals naftos kaina balandžio pradžioje rodo, kad pirkėjams Azijoje reikia naftos tiesiog dabar, o ne po mėnesio ar dviejų (kas yra tipinės rinkos operacijos naftos biržose).

• Kovo mėnesį rusijos pajamos už iškastinio kuro eksportą padidėjo 52 proc. (iki 713 mln. eurų per dieną) ir tapo didžiausiomis mėnesio pajamomis per pastaruosius dvejus metus. Tačiau eksporto apimtys (t.y. fiziniai kiekiai) išaugo tik 16 proc.

• Vien kovo mėn. valstybės biudžeto pajamų padidėjimas dėl naftos gavybos mokesčio (tai tik vienas iš energetinės sektoriaus mokesčių, bet bene svarbiausiais, kuriuo pildosi rusų biudžetas) balandį turėtų biudžeto įplaukas padidinti iki 9 mlrd. JAV dolerių, arba apie 115 proc. daugiau nei kovo mėnesį. Šitas srautas į biudžetą visada apie mėnesį vėluoja, lyginant su faktinėmis eksporto pajamomis.

• Rusijos biudžetas planuotas numatant naftos kainą 59 dol./bar., todėl dabartinės bemaž dvigubos Urals naftos kainos metų eigoje gali kompensuoti buvusių pirmųjų trijų mėnesių deficitą.

• Pagal Kyiv School of Economics vertinimus, rusijos eksporto pajamos iš naftos kainų didėjimo šiemet gali išaugti iki 229 mlrd. JAV dolerių (pagal bazinį scenarijų ir jei karas su Iranu truks 3 mėn.) ar net iki 304 mlrd. (sankcijų mažinimo ir karo Irane trukmės iki 6 mėn. scenarijus). Kitaip tariant – nuo 45 iki 90 proc. daugiau nei 2025 metais.

Trumpas apibendrinimas: rusijos biudžeto ir ekonomikos perspektyvos priklausys tuo to, kiek ilgai truks karas su Iranu ir, atitinkamai, kaip ilgai laikysis aukštos (apie 100 dol./bar. ir daugiau) Urals kainos. Trys mėnesiai karo leistų sumažinti netikėtai didelį I-ąjį ketvirtį fiksuotą biudžeto deficitą (58 mlrd. JAV dol.) iki 23 mlrd. metinio deficito, o 6 mėn. karo – beveik išlyginti biudžeto balansą su minimaliu deficitu (t.y., žymiai geriau, nei numatytas planas, pagal kurį buvo planuotas 1,6 proc nuo BVP).

1 lentelė. Naftos kainų poveikis rusijos biudžeto deficitui:

Ukrainos atakos prieš rusų energetiką

Laimei, yra Ukraina ir jos dronai. Ir jie neša gerą žinią.

Kovo mėnesį ukrainiečiai smarkiai praplėtė savo dronais ir raketomis apšaudomų rusijos naftos terminalų ir eksporto uostų geografiją ir intensyvumą. Todėl rusai negali maksimaliai pasinaudoti naftos kainų augimu.

Read more

Penktadienį užsukau į degalinę. Prieš mane net trys vairuotojai pylėsi kurą ne tik į automobilio baką, bet ir į papildomus kanistrus. „Buitinė geopolitika“, pagalvojau.

Žinoma, tai galėjo būti visišk…

Read more