Nesusijusi įžanga

Savaitgalį ilgokai važiavau dviračiu (apie 70 km), turėjau daug laiko ir štai atėjo mintis - kodėl naudoju AI paveiksliukus savo tekstuose? Juk galėčiau pasiūlyti juos nupiešti kam nors iš pažįstamų iliustratorių. Dar po valandos šovė kita mintis - kodėl negalėčiau pats nupiešti?

Ką piešti? Nusprendžiau nupiešti kokį įvykį iš maždaug to laiko, kai rašiau tekstą. Apie tai ir yra piešinys. Nesusijęs su tekstu, užtat susijęs su manimi.

Pirmadienį kaip visada pabudau kažkur tarp 6 ir 7. Iškart susiruošiau paplaukioti ežere. Tai darau kiekvieną vasaros rytą jau trečius metus. Kol ruošiausi, dangus aptemo - bus stipraus lietaus. Išlėkiau - gal spėsiu apsisukti. Nešiausi kavos puodelį ir rankšluostį. Lašnojo, sutikau kaimynę, kuri kas rytą vedžioja vižlą. Ji lietui buvo pasirengusi - vilkėjo ilgą lietpaltį.

Tokią ankstybę prie ežero niekada nieko nebūna, todėl maudausi nuogas (kas ir pavaizduota, iš nugaros, kad būtų kultūringiau). Įbridau. Ėmė pliaupti ėmė kaip reikalas. Kai kitoje ežero pusėje pradėjo trankytis žaibai, nusprendžiau lipti atgal.

Drabužius buvau saugiai padėjęs po medžiu, kur nepralyja. Bet pūtė toks stiprus vėjas, kad įstrižas lietus mano varganas drapanas permerkė kiaurai. Ant kavos puodelio dangčio tyvuliavo ežeriukas. Net nesišluosčiau, šiaip ne taip įsprūdau į drabužius ir pilnais batais vandens, pliaupiant lietui, išėjau namo.

Šlapi akiniai, šlapi batai, šlapia siela - viskas šlapia. Po pusvalandžio lietus baigėsi, išlindo saulutė, o aš, užsiplikęs mėtų arbatos, sėdau tęsti sekmadienį pradėto teksto.

Tikroji įžanga

Liepos 21 d. Substacko bosas Chris Best pranešė, kad į platformą įdiegiamas vienas iš įrankių, padedančių identifikuoti AI parašytus tekstus. Įrankis vadinasi Pangram ir, savaime suprantama, jo kūrėjai teigia, kad ši AI programa dirbtinio proto tekstus atpažįsta geriau, nei konkurentų.

Įrankį galite pasiekti skaitydami bet kokį tekstą - spaudžiate tris taškelius teksto viršuje ir renkatės “Scan for AI text”. Kaip matote iš iliustracijos - Chriso Besto tekstą, anot įrankio, rašė žmogus (aišku, nebūtinai Chrisas Bestas).

Šalia rašytojai gali palikti jų tekstus tikrinantiems skaitytojams žinutę - koks yra jų požiūris į AI raštus ar kaip šią technologiją naudojo/nenaudojo rašydami konkretų tekstą. Pateikiu savo pavyzdį.

Pas mus kol kas dėl to tylu, tačiau anglakalbiame Substacke šis įvykis sukėlė audrą. Pradėjau skaitinėti rašytojų nuomones, o tada Substacko algoritmas man tokių tekstų padavė tiek, kad buvau priverstas rimtai susimąstyti ir, galų gale, nusprendžiau savo mintis sudėti į trumpą tekstą.

Tai štai ir pažiūrėsime, kaip tas Pangramo detektyvas dirba ir ką visa tai reiškia mums - skaitytojas, rašytojams ir žmonėms.

Dead Internet teorija

Mirusio interneto konspiracija gimė kažkada kažkurioje interneto skylėje, o vėliau išsikėtojo iki mokslinių straipsnių ir knygų. Mintis paprasta - vieną dieną internetą užvadys botai ir dirbtinio proto agentai, žmonėms vietos nebeliks, nebus jiems ką čia ir veikti - nebent sėdėti, žiūrėti ir karpyti ausimis.

Apie tai, kad botai neršia po socialinius tinklus ir tinklapius mes seniai žinome. Botų antplūdžiai po Facebooko tekstais - mūsų kasdiena. Pastaruoju metu kalbėta ir apie tai, kad vis daugiau paieškų internete atlieka algoritmai.

Štai aš apie pusę užklausų pateikiu AI modeliams. Jei reikia ko paprasto - adreso, darbo laiko ar bazinės informacijos, einu į naršyklę. Bet jei klausimas sudėtingesnis - nesivarginu. Duodu jį Claude’ui ar ChatGPT.

Google’as “pagedęs” - reikia vargti, kad prasibrautum pro “sponsored” nuorodas, kurios pateikiamos lyg būtų objektyvūs atsakymai į užklausas. O europietiškas Vivaldis (antra naršyklė, kurią naudoju), nors etiškesnė už didžiąsias, dažnai “neranda” to, ko man reikia.

Kai mano prašymu internetą naršo Claude’as, tai ir fiksuojama kaip “nežmogiška” užklausa. Ieško AI modelis, tačiau už jo stovi žmogus.

Tačiau kam tai rūpi - Cloudflare CEO prieš pora mėnesių paskelbė - dead internet era jau atėjo (“greičiau nei maniau”, - sakė jis). Ponulio teigimu, 57.4% užklausų internete yra atliekamos botų. Taigi, mūsų mylimą internetą užvaldė parazitai.

Štai platesnis šio fakto išskleidimas. Jei norite gerų įžvalgų apie tinklų, interneto ir rinkodaros sankirtas - galite šią merginą pasekti. Ji - viena įdomesnių komentatorių, rasite ją ir TikToke, ir Instagrame.

@carmscrollsDid the Dead Internet Theory just come true? #deadinternettheory #aiagents #aislop #internetculture

Tiktok failed to load.

Enable 3rd party cookies or use another browser

Kodėl visa tai pasakoju? Substacko noras apriboti AI turinį šioje platformoje - tiesioginė reakcija į tai, kad pamažu internetą užkariauja botai, algoritmai ir visokio plauko AI agentai.

Galėtume paploti - šaunuoliai tie Substacko bosai! Mes juk seniai to reikalaujame iš tinklų - kad jų savininkai užkirstų kelią AI šlamšto srautams (jie to niekada nedarys). Substackas gi nori išlikti vieta, kur žmonių neužgožtų AI modelių kūryba. Puiku.

Tai kodėl dauguma Substacko rašytojų šį sprendimą isteriškai kritikuoja? Skaitant jų tekstus - isterija - geriausias žodis reakcijai apibūdinti.

Substack + Pangram = karšta meilė

Substacko interesas paprastas, prie jo net laiko gaišti neverta. Kitaip nei socialiniai tinklai, Substackas uždirba iš to, ką jam sumoka skaitytojai. Jūsų pinigai, mokami rašytojams, yra pagrindinis Substacko pelno šaltinis - jie atsiriekia nedidelį procentą nuo kiekvieno sumokėto euro.

Ir arkliui aišku - niekas nemokės už dalykus, pagamintus naudojant AI. Žmonės nėra kvaili. Jei ir Substacką užlies AI šlamšto jūra - žmonės dings. Substacke nėra nieko be mūsų parašytų tekstų, kas čia laikytų vartotojus. AI botai juk nepirks prenumeratos.

AI nustatymo įrankiais niekada nesidomėjau. Beprasmiška naudoti AI įrankius, kad galėtum suprasti, jog prieš mane - AI kūrinys. Kodėl beprasmiška - pakalbėsime vėliau. Bet dėl to negaliu pasakyti, kokią vietą tarp jų užima Pangram. Galėčiau pasidomėti - bet nematau prasmės. Nei domėtis, nei jums pasakoti.

Pangram sako, kad jų modelis naudoja kitą metodą, nei konkurentai. Standartinis AI turinio ieškotojas bando įsivaizduoti, kaip kuria AI - gavę užduotį jie rekonstruoja konkretaus teksto rašymo procesą ir tada žiūri, ar jis atitinka AI įpročius.

Pangram elgiasi kitaip. Savo “galvelėje” jis turi didžiulius tekstų stalčius - viename guli žmonių tekstai (teigiama, kad tekstai rašyti iki 2021, kol AI įrankiai dar nebuvo naudojami rašymui), kituose - atskirų AI modelių kurti tekstai.

Pradėjęs darbą, Pangram įvertina (ir vėl statistiškai), į kurį iš šių stalčių derėtų įdėti tiriamą tekstą. Pangram teigia, kad toks tyrimas yra žymiai tikslesnis.

Keista, nes man, vadovaujantis vien blaiviu protu, taip neatrodo. Gal tikslumo procentas ir didesnis, tačiau visiškas tikslumas neįmanomas. Visada yra klaidos tikimybė. Taip veikia statistinės sistemos - siekia sumažinti klaidos galimybę, bet tariama, kad šimtaprocentinis tikslumas nėra privalomas.

Savo tekste Chrisas Bestas patikslina, kad Pangram įrankis tegali pasakyti, kad tekstui buvo naudojamas AI. Jis negali atskirti teksto, parašyto su AI nuo tokio, kuriam AI buvo naudotas fragmentiškai.

Keistokas teiginys, nes pačiame Substacke Pangram duoda tikslesnius atsakymus, su žmogaus ir AI dalyvavimo procentais. Tad arba Bestas susipainiojo (ir virto Nebestu), arba Pangram vaizdelis platformoje buvo “pastiprintas”, kad atrodytų patikimiau.

Rašytojų isterija - kas, kaip ir kodėl?

Nuomonių yra visokių. Vieni sveikina Substack sprendimą. Kiti keikia. Treti - bando įrankį ir įrodinėja jo netikslumą. Mačiau netgi rašytojų, kurie jau pradėjo teisintis - pasakoti, kiek ir kaip savo tekstams naudojo dirbtinio proto įrankius. Beje, Pangram netikrina tekstų, kurie buvo rašyti iki įrankio pasirodymo Substacke.

Pabandykime apžvelgti tą isteriją - nesigilindami į smulkmenas.

• Pirma, dauguma rašančiųjų visokeriopai išbandė įrankį ir nesunkiai įrodė tai, ko ir buvo galima tikėtis - jis nėra tikslus. Yra tekste korektūros klaida - įrankis sako, kad tekstą rašė žmogus. Ištaisomos klaidos - “rašė AI”. Ir taip toliau.

• Antra, susirūpinta rašytojais, kurie dėl kokių nors priežasčių negali kokybiškai rašyti. Pavyzdžiui, tais, kuriems anglų nėra gimtoji. Arba - neurodivergent. Tačiau šiuo atveju aš nematau ko slėpti - priešingai, galima pašlovinti AI, kad suteikė galimybę tiems, kas iki šiol jos neturėjo. Demokratija. Kitas dalykas - visa tai yra nuomonė, jokios statistikos apie tokių rašytojų kiekį nėra.

• Trečias argumentas - Substacke prasidės “raganų medžioklė”, kuri pakeis platformos vaibą. Į tą patį kubilą sukris ir 100% AI rašytojai, ir tie, kas naudoja šiuos įrankius kūrybiškai, ir visi, kuriuos Pangram identifikuos klaidingai.

Toji medžioklė angakalbiame Substacke jau prasidėjo. Žmonės jau skelbia rašytojų vardus su AI panaudojimo rašymui procentais. Žinome, kaip tai veikia šiuolaikiniame internete - piliečiai į smulkmenas nesigilina, faktų netikrina, čiumpa juos ir rėkia.

Mums, lietuviško Substacko vartotojams, visa tai atrodo keista. Bet čia dėl to, kad mūsų Substackas nepasiekė kitiems tinklams įprasto “turinio verslo” lygio. Dauguma mūsų vis dar rašome dėl to, kad patinka rašyti, o ne tam, kad stiprintume savo “asmeninį brandą” ar užsidirbtume. O jei tai ir darome, darome kultūringai.

Angliškame Substacke taip nėra. Ten nemažai rašytojų siekia to paties, kaip ir kituose tinkluose - susirinkti kuo daugiau sekėjų, auginti mokančių prenumeratorių gretas, didinti savo įtaką ir taip toliau. Jie ne rašo, jie - kovoja dėl sekėjų, jų įsitraukimo ir savo šlovės. Matau, kaip retkarčiai Substacko rašytojai džiaugiasi gavę kokio “The New York Times” užsakymą.

Dėl to puikiai laikosi Substacko “verslo modelio” mokytojai, kurie ir pasakoja, kiek daug kartų turi per savaitę skelbti tekstus (mažiausiai po vieną) ir kaip turi naudoti Notes (mažiausiai po 1-2 per dieną).

Štai rašytojai ir griebiasi dirbtinio proto įrankių - nes generuoti tokį kiekį rimtų tekstų ir idėjų žmogui neįmanoma. Iš to atkeliauja ir isterija - ima aiškėti, jog kai kurie labai populiarūs rašytojai stipriai įklimpę į AI pelkę.

O skaitytojų masė rėkia tiesmukai - “nėra nieko blogiau, kaip praleisti dešimt minučių su tekstu ir suprasti, kad jis - AI kūrinys”. Ar jie teisūs? Pažiūrėkime.

Beje, jei norite užmesti akį į verdančias diskusijas, rekomenduoju šiuos kelis tekstus: Sam Illingworth / Slow AI arba Linda Caroll / Hello, Writer. Geri ir šie tekstai, ir patys rašytojai - aš pats juos ir seku, ir skaitau.

Visa tiesa apie tekstus ir jų autorius

Dar pernai, rašydamas pirmuosius savo tekstus apie rašymą su ChatGPT, rėžiau gal kiek ir kontraversišką (bent jau šiandien jis taip galėtų skambėti) požiūrį - “jei tekstas puikus, man nerūpi, kas jį parašė - žmogus ar algoritmas”.

Skamba gražiai ir bravūriškai, bet jei imi gilintis, šis teiginys nėra sąžiningas, nes ignoruoja daugybę niuansų. Pavyzdžiui, pasimeta tokio teksto tikslas.

Jei aš mokausi kokią naują man sritį, tikėtina, ChatGPT suręstas vadovėlis iš tikro bus geras, atliks savo darbą ir aš nejausiu diskomforto jį naudodamas. Taip jau dariau - pasidariau mokymosi planą su Claude’u, leidau jam užpildyti jį turiniu ir konstatavau, kad mašinos sukurtas mokslo įrankis - labai efektyvus.

Tas pats principas galioja daugybei funkcinių tekstų - pavyzdžiui, prekės aprašymui el. parduotuvėje. Jei tie aprašymai nėra prekės ženklo ideologijos nešėjai, o tik praktinė informacija - man nusispjaut, kad juos rašė AI (net jei rašė su klaidomis be žmogaus-redaktoriaus pagalbos, kaip kad yra daugumoje didžiųjų globalių aprangos parduotuvių, “prakalbusių” lietuviškai).

Bet jei aš noriu nuomonės, požiūrio, įžvalgos - nei ChatGPT, nei Claude manęs nepatenkins. AI algoritmai iš principo negali turėti įžvalgų ar požiūrių - jie nėra mąstantys subjektai, jie tegali iš daugybės fragmentų sudėlioti statistiškai tikėtiną atsakymą į mano klausimą.

Kad ir kaip gerai tokia “įžvalga” beskambėtų, teksto autorius (rašytoju jį vadinti drąsu) turės ją praryti, suvirškinti ir išspjauti ką nors savo. Kitaip mintis neturės “svorio” - juk negaliu ginčytis sakydamas, kad “ChatGPT taip galvoja” (nepaisant to, jog buityje mes tokį argumentą labai dažnai naudojame).

Štai čia galime peršokti į pilkąją zoną - kai teksto rašyba nėra nekritiškai atiduodama į nagus AI modeliui, tačiau jis pasitelkiamas tekstą kuriant - diskutuojant, vertinant logiką, leidžiant pasiūlyti teksto patobulinimus, galų gale, suteikiant teisę ištaisyti gramatikos ir stiliaus klaidas.

Dažniausiai šie tekstai vis tiek neša žmogišką idėją, net jei jos apipavidalinimas yra atliktas AI įrankio. Jei AI įrankio indėlis nemažas, būtų neblogai apie tai kažkokiu būdu atskleisti ir skaitytojams.

Kokiu - nežinau, bet jaučiu, jau artėjame prie šio taško. Ne šiaip sau anglakalbiai rašytojai ėmė aiškinti, kiek, kur ir kaip naudoja AI įrankius - jie baiminasi, kad netobuli AI turinio detektoriai nurašys jų tekstus kaip AI kūrybą.

Štai ką apie tai sako mano mėgstamas rašytojas Ted Gioia:

Kai aš savo teksto iliustracijai panaudoju AI generuotą paveiksliuką, šis faktas yra akivaizdus net jei aš apie tai neužsimenu. Čia - paprasta, seniai išmokome be jokių įrankių identifikuoti AI vaizdus. Todėl niekam nekyla mintis pasauliui aiškinti, kad šiuos vaizdelius jie patys savo rankomis sukūrė - nupiešė, nufotografavo ar sudėliojo dizaino programa. Deja, tekstai - sudėtingesnė zona.

Ar savanoriškai pasiduosime algoritmui?

Tai ko gero ir yra pati didžiausia šios naujienos drama. Štai ką rašo aukščiau minėtas Sam Illingworth iš Slow AI:

Kuriam galui man naudoti AI įrankį, kad jis nustatytų kito AI įrankio pėdsaką? Argi aš pats negaliu susigaudyti, kas man tinka, o kas - ne? Jei aš žinau, kad įrankis nėra tikslus, kam jis man išvis reikalingas?

Kodėl turėčiau susidėti į kišenę savo sprendimo teisę ir atiduoti ją AI algoritmui? Ar tikrai aš noriu nusimesti atsakomybę dėl sprendimų, kurie turi tiesioginės įtakos mano skaitymo gerbūviui ir ekologijai?

Aš nesuprantu žmonių, kurie pyksta, kad su tekstu praleidžia dešimt minučių ir tik tada jiems kyla įtarimas, kad galbūt tekstas parašytas su AI. Juk esame mąstantys žinduoliai, tai ir mąstykime!

Mes neturėtume eiti į tekstus su išankstiniu įtarimu. Turėtume domėtis ne tuo, kaip tekstas buvo rašomas, o ar jis mums sureikia kokios nors prasmės ir naudos. Jei nesuteikia - koks skirtumas kaip tekstas buvo pagamintas. O jei suteikia - tai gal nėra rūpintis, kokie įrankiai jam buvo naudoti.

Vedu link to, kad doram skaitytojui toks įrankis, kokį siūlo Substack ir Pangram nė nereikalingas. Jis ir pats gali nuspręsti, be algoritmo pagalbos.

Suprantu, kad šio įrankio labiausiai reikia Substackui - kaip įrodymo, jog kovoja su AI šlamštu. Lai kovoja - aš nieko prieš jei dirbtinio proto nesąmonių Substacke sumažės. Tačiau paversti šį įrankį kasdieniu nematau jokio reikalo.

Reputacijos atgimimas

Viešųjų ryšių specialistai šimtą metų šneka apie reputacijos svarbą komunikacijoje. Kalbėti kalba, tačiau iki šiol tai visada turėdavo minimalios įtakos verslų gyvybei. Kas šiandien prisimena tuos gniuždančius skandalus, į kuriuos dar neseniai buvo įsivėlę Volkswagen ar mūsiškiai Grigeo?

Dirbtinio proto laikais reputacijos poreikia grįžta į sceną su orkestru. Šiandien reputacija jau nebėra “gero įvaizdžio” klausimas - šiandien reputacija yra dalykas, dėl kurio tu esi matomas, turi šansą iškilti beveidžių AI personažų, agentų ir kūrėjų minioje. Tokios reputacijos poreikis aktualus ne tik verslui - šiandien kiekvienas ką nors viešai veikiantis žmogus turi tuo rūpintis.

Aš neturėčiau rašyti manifestų apie tai, kaip nenaudoju AI įrankių savo tekstų rašybai. Tai turi matytis iš visko, ką darau. Tai - per ilgą laiką mano sukurtos reputacijos dalis. Aš turiu išsikovoti skaitytojų pasitikėjimą ir saugoti jį kaip didžiausią turtą. Mano reputacija turi būti tokia, kad net jei Pangram nuspręstų, jog tekstui naudojau AI įrankį, mano skaitytojams tai neturėtų kelti problemų.

Svarbiausias šiuolaikinės reputacijos parametras - laikas. Reputacijos nesukursi per dieną, nepakaks galingos reklamos kampanijos. Ją tegali susidėlioti per ilgą laiką, iš mažų detalių ir mikroįrodymų.

Aš čia nieko neišradau. Apie tokią reputacijos formą ir jos svarbą jau pora metų kalba interneto strategai. Kodėl? Nes ši žmogiška reputacija yra vienintelis būdas atremti AI kiborgų puolimui. Tai - galimybė iššokti iš AI influencerių būrio, kuris kiekvieną dieną tampa vis didesnis, o jų gamybos įrankiai - vis kokybiškesni.

Nebijokime būti žmonėmis. Tai - vienintelis mūsų šansas.

Post Scriptum

O ką galvoji tu? Šauk ką nors į komentarus.

Aš tik priminsiu, jog šią funkciją savo tekstams galima ir išjungti. Tereikia pakeisti nustatymus prieš pat tekstą skelbiant. Štai taip:

Ir tada nebereikės rašyti tokių “pasiaiškinimų”, kokį šovė ši rašytoja, parašiusi dar vieną visai įdomų tekstą šia tema, galite užmesti akį:

»

Tad skaitykite naudodami galvą. Rašykite lygiai taip pat - pasitelkite tas smegenų dalis, kurias evoliucija mums padovanojo šiam darbui.

Aš kas pora mėnesių pats sau susidėlioju naują ideologinę konstituciją - keistis reikia, nes principai greitai sensta ir nustoja “kalbėtis” su tikrove.

Kiekvieną kartą, kai numoji ranka ir sprendimą visiškai atiduodi mašinai, artini tą liūdną dieną, kai žmogaus sprendimo ir atsakomybės įgūdžiai atrofuosis ir mes iš tikro tegalėsime karpyti ausimis, kol mašinos spręs mūsų likimą.

Nepasiduokime.

Aleliuja.

Patiko? čia pats laikas pakalbėti apie prenumeratą. Jau seniai bekviečiau tamstas tapti mokančiais prenumeratoriais ir paremti ko gero vienintelį rašytoją Marijos Žemėje, kuris bando ne tik naudoti AI įrankius, bet ir suprasti, ką tie įrankiai su mumis daro.

Aš ir toliau tai darysiu. O va ar apie tai ir toliau rašysiu - pasakyti sunkiau. Rašymas - daug laiko ryjanti veikla. Ir kai intensyviai rašai eteriui keletą metų, kartais ateina mintys, jog galbūt galėtume ir neberašyti, o vietoje to - daugiau piešti, ilgiau plaukioti ežere ir rasti laiko miške pasirinkti mėlynių (ko šiemet vis dar neatlikau).

Mokantys prenumeratoriai įpareigoja tęsti - tokiuose maratonuose yra labai naudinga, kai kam nors esi formaliai įsipareigojęs. Žodžiu, supratote, ką turiu omeny. Štai mygtukas:

Subscribe now

Jei čia esate pirmą kartą - džiaugiuosi. Jei tekstas buvo naudingas, štai dar keletas panašių ir neseniai pasirodžiusių rašinių. Ką rašysiu toliau? Kitas tekstas Claude Cowork gido antra dalis - apie AI įrankių naudojimo bazinius principus ir filosofiją:

»

Pasiruoškite - jūsų laukia pats nepopuliariausias mano tekstas. Galite net nepradėti jo skaityti, žinau, nesujaudinsiu. Kodėl? Nes ir vėl rašau apie muziką, o mano Substacko tekstai apie muziką - patys nepopuliariausi.

Jei taip, kodėl juos rašau? Nes man patinka rašyti apie muziką. Esu išprotėjęs muzikos klausytojas. Be to, jei apie vaizduojamąjį meną išmanau viską, tai apie muziką kaip meno rūšį - nieko. Tas irgi vilioja.

Šį tekstą paskatino pora straipsnių Substacke ir begalė TikTokų, kur pasakojamos liūdnos istorijos apie tai, kaip AI muzika griauna atlikėjų gyvenimus.

Tas šaršalas man pasiūlė prasmingą pasipriešinimo formą. Jei dirbtinis intelektas ir socialiniai tinklai mums perša tam tikrą muzikos vartojimo (net ne klausymo) būdą, mes galime jiems parodyti vidurį pirštą elgdamiesi kaip sykis priešingai.

Ar toks pasipriešinimas gali pakeisti liūdną muzikos dalią? Aišku, kad ne. Žmogus prieš algoritmą neturi šansų (kiek kartų tai reikės pakaroti???). Tačiau kova reikalinga ne pergalei. Mums net neturi rūpėti, kas stipresnis - mes ar AI.

Tad keliaukime kartu. Pirma pažiūrėsime, kas blogo vyksta muzikos versle. O tada, pasiremdami išvadomis, grįšime prie muzikos klausymo, kuris labiausiai prieštarauja skaitmeninių džiunglių taisyklėms.

Greita stimuliacija vietoje geros istorijos

Štai tekstas, kuris mane ir paskatino leistis į šią ilgą kelionę:

The Artist Economy

How Spotify Murdered the Album

The 45-Minute Ritual…

Read more

5 months ago · 977 likes · 193 comments · Joel Gouveia

Jei domina, kur keliauja muzikos verslas šiandien - galite šį rašytoją pasekti. Savo tekste jis pasakoja apie muzikos tiktokizaciją, kurioje aktyviai dalyvauja ir tokios buitinės platformos kaip Spotify. Čia susilieja tinklų reikalavimai, Spotify verslo modelis ir AI platformos, leidžiančios pigiai generuoti ne muziką, o “turinį”.

Spotify moka atlikėjui tuomet, kai klausytojas su daina ištempia 30 sekundžių. Jei iškeliauja po 29, atlikėjas gauna špygą. Statistika byloja, kad 24% kartų klausytojas “next” mygtuką spaudžia po 5 s.

Tai atitinka socialinių tinklų reikalavimus - ten trukmė dar mažesnė. Žiūrovas “prizą” (the hook) turi gauti po 10-15 s, kitaip filmukas dedamas į “menko įsitraukimo” stalčių ir keliauja į turinio dešros dugną.

Kam to reikia? Dėl kuro, kuris suka tinklų ir Spotify algoritmus - “įsitraukimo”. Tam, kad vartotojas užstrigtų kuo ilgiau, jis turi būti nuolat stimuliuojamas ritmingomis dopamino dozėmis (apie tinklus ir dopaminą ne taip seniai šoviau du solidžius tekstus, jei nematei - verta užmesti akį. Štai - pirmas, o čia - antras).

Kaip į tai reaguoja muzikos įrašų verslas ir ką gauname mes, klausytojai?

Mikro dainos ir mini albumai

30 sekunčių Spotify taisyklė reiškia, kad daina turi tuoj pat užkabinti. Vadinasi, nebus ilgų įžangų, iškart gausime “esmę” (tą hook). Tas pats galios ir albumams - ilga įžanga, įvedanti į albumo pasaulį yra finansiškai rizikinga, todėl keliauja į šiukšlių dėžę.

Joel Gouveia, cituoto teksto autorius, pateikia statistiką - tarp 1990 ir 2019 m. muzikos hitų trukmė krito nuo 4:10. iki 3:20. 2026 m. vidutinė hito trukmė nusileido “žemiau” 2 minučių. Kas toje dainoje lieka? Štai Joel Gouveia pateiktas infografikas:

Tą patį nuolat kartoja TikToko turinio mokytojai - nepradėk nuo “laba diena, mano vardas Jonas, papasakosiu apie...”, iškart eik prie esmės. Tu niekam neįdomus, įdomi gali būti tik tavo “esmė”. Ir tai ne visada.

TikTokui ar Instagramui, kur galioja vienintelė valiuta - virusiškumas - toks principas natūralus. Tačiau menas (netgi pop muzika) veikia kitaip. Mes žinome, kad ten svarbi ne tik “esmė”, pats kūrinys, reikšminga ir kūrėjo asmenybė, ir visos istorijos, kurios sukasi aplink kūrinį.

Šiandienos vartojimo genocidas visa tai abejingai šluoja. Taylor Swift gali būti rami, ji - kitos lygos žaidėja. Bet visi likę, ypač pradedantieji, neturi šansų prieš dirbtinio intelekto muziką.

Tūlas TikToko vartotojas, ima madingą garsą ir deda ant savo video. Jam nusispjaut, kas yra to garso autorius ir ar iš viso toks yra. Taip AI muzika plinta - nesustabdomai, nes jos yra daugiau ir ji tiksliau paiso tinklo algoritmo taisyklių.

Suno krauna kapitalą, atlikėjai braukia ašaras

Galvojau pasigilinti į tas istorijas, kur atlikėjai pasakoja apie savo susidūrimus su AI. Tų istorijų - begalė. Dažniausiai jos sukasi apie tai, kaip Suno nelegaliai mokė savo modelį naudodamas įvairiausių atlikėjų kūrinius ir dabar atgal spjaudo dalykus, kurie akivaizdžiai primena originalus.

Sprendžiant iš TikToko istorijų, ko gero galima teigti, kad Suno - ciniškiausia iš AI korporacijų. Neseniai jų sistemos buvo nuhakintos. Paaiškėjo, kad jie srebia viską - muziką iš Youtube ar Deeser, podkastus, dainų tekstus. Ir nieko - naudojasi skyle JAV įstatymuose ir planuoja pradėti prekybą savo akcijomis.

Istorijų tiek daug, kad nesunkiai rasite ir patys. Štai čia liūdnas britas pasakoja, kaip nieko negali padaryti dėl to, ką Suno daro su jo ir kitų atlikėjų muzika:

@iamlouislarocheSuno don’t just steal music, thanks to a hacker, we now know they steal podcasts and lyrics too! Copyright means nothing to them, but they won’t get away with it. AI music is theft! #banai #regulateai #aimusic #suno

Tiktok failed to load.

Enable 3rd party cookies or use another browser

O štai čia - linksma istorija apie šiuo metu populiarią dainą Australijoje, kuri yra Madonos “Like a Prayer” coveris, pagamintas Suno varikliu. Autorius taip pat bando juokais nustatyti “priimtinus” AI naudojimo muzikos kūrybai būdus:

@null_electronicsWhen is using @Suno to make music okay? @josh fawaz Incidentally, the new @madonna album absolutely rips, Comment “shake” if you think I should “release” Shake, Rattle and Ride. #music #ai #production #popmusic #dancemusic

Tiktok failed to load.

Enable 3rd party cookies or use another browser

TikToke jau pilna žmogelių, kurie demaskuoja “atlikėjus”, kuriančius muziką su dirbtinio proto įrankiais, tačiau apsimetančius, jog jie - tikri muzikantai. Prajuokino ir vyrukas, čiupęs AI “grupės” dainas iš Spotify, sugrojęs jas su tikrais muzikantais ir pareiškęs, kad ims iš to uždirbti pinigus ir minėtai “gupei” nieko neduos - juk AI kūryba negali turėti autorinių teisių.

Visa tai - TikToko realybė ir tame tinkle tokie dalykėliai gerai eina. Bet iš tikro pati situacija vemti verčia. Mes suprantame, kad su muzika dedasi blogi dalykai, tačiau pasitenkiname anekdotais.

AI įrankiai kasdien tobulėja ir bus vis sunkiau suprasti, kiek AI naudojamas kūrybai. Įsivaizduokime situaciją - dainą sugeneruoja Suno, bet atlikėjas ją pagroja ir įdainuoja pats. Spėčiau, kad šiandien tokios muzikos yra nemažai.

Muzika daug kartų priešinosi, bet vėliau prisitaikė prie įvairių technologinių iššūkių. Manyta, kad muziką nužudys jos įrašai (pirmieji patefonai ir plokštelės). Tikėta, kad ją sužlugdys radijas. O 8 deš. pabaigoje sakyta, kad samplai iš kitų atlikėjų įrašų negali būti kūrybos pagrindas (nors tai - svarbiausia hip hopo technika). Kas bus rytoj?

Priešinamės. Kovojame

Dramatizuoju. Nežinau, ar reikia su technologijomis “kovoti”. Technologijos turėtų būti apibrėžiamas įstatymais ir globaliais susitarimais. Kaip kad nutiko su atomine bomba. Tačiau AI evoliucija tokia greita, kad jokie politikai nespėja - apie būtinybę kurti AI įstatymų bazę pasaulyje kalba vienetai. Girdėjote kokį politika apie tai kalbantį Lietuvoje? Aš - ne.

Mūsų, eilinių Žemės kirminų, lygmenyje klausimai paprastesni. Pavyzdžiui, aš nenoriu girdėti AI muzikos ir nenoriu matyti AI šlamšto tinkluose. Aš noriu išsaugoti savo muzikos klausymo įpročius ir kartu palaikyti kūrėjus.

Aš - albumų ir diskografijų klaustojas. Dinozauras, ar ne? Dauguma žmonių šiandien - playlistų vartotojai. Plačiausia prasme - nuo Spotify iki radijo ar TikToko. Visur gauname algoritmo parinktus muzikos “vienetus”.

Playlistas yra mėgstamiausias AI šlamšto formatas. Čia AI muzika gali lengviausiai pasislėpti, dėl to AI dainuškos ir surenka milijonus perklausų. Netikiu, kad Spotify patys negeneruoja AI muzikos - tai pernelyg paprastas būdas užsidirbti.

Kovojame dar labiau

Tada - pagalvojau - gal nestabdom?

O ką jei imtume klausyti ne šiaip albumus, o pačius ilgiausius? Kuo albumas ilgesnis - tuo jo klausymas labiau prieštarauja šiandienos turinio parėdymams. Vienam “turinio vienetui” paskirti visą valandą? Absurdas!

Ilgi albumai dažniausiai turi viską, ką bando sunaikinti ir tinklai, ir Spotify - įžangas, ilgus, ramius, neskubrius kūrinius, istorijas, kurios galbūt įsibėgėja tik antroje albumo pusėje. Labai dažnai tokiuose albumuose trūksta vieno didingo singlo - dainos, kurios paskirtis tapti dienos hitu. Dažnai jų kūrėjai nesitiki, kad albumas atneš komercinę sėkmę (nors pora tokių yra).

Štai tokį žaidimą nusprendžiai sužaisti. Patiko. Kuo ilgiau žaidžiau - tuo labiau patiko. Kažkuriame taške nusprendžiau visa tai paversti nauju Substacko tekstu. Tuomet entuziazmo atsirado dar daugiau.

Išgyvenau nuostabų mėnesį. Kai suki tuos ilgus albumus ir ne po vieną kartą, iš tikro esi priverstas nurimti ir pasigilinti. Tiesiog nėra kito kelio.

Kas laukia?

Šiaip tai daugumos, jaučiu, niekas nelaukia. Dauguma, spėju, šioje vietoje ir baigsite skaitymo darbus. Gali būti, kad koks trečdalis skaitytojui jau yra nubyrėję anksčiau. Nieko nuostabaus - juk rašau nepopuliariausią metų tekstą.

Bet jei lieki - štai kas tavęs laukia.

Ilga serija labai ilgų albumų su trumpomis mano įžangomis. Kodėl tas įžangas rašiau? Jei kovojame su anonimine AI kūryba, pasigilinimas į atlikėjo ir albumo istoriją tampa tos kovos dalimi. Visos istorijos ne mažiau svarbios, nei pati muzika.

Klausymo tiek, kad pakaks iki Kalėdų. Kokiais kriterijais rėmiausi?

• Pirmas ir pats svarbiausias kriterijus - trukmė. Tariau, kad čia negali patekti albumai, trunkantys mažiau, nei valandą. Gali būti, kad pora prasprūdo - labai gerų, kuriems iki valandos trūko poros minučių.

• Antra - muzikos prigimtis. Ne stilius ar žanras, o tai, kaip muzika veikia ir kaip skatina ją klausyti. Visi albumai - ramūs, meditatyvūs, gal net melancholiški. Dauguma - nereikalauja įtampos ar susikaupimo, tačiau suteikia ilgos, lėtos kelionės šansą. Tai yra muzika, kurią smagiausia klausytis ramų vakarą, kai jau niekur neskubi, visi reikalai sutvarkyti ir staiga supranti, kad turi laisvą valandą.

• Trečia - muzika turėjo būti retesnė, ne itin žinoma, kad ir jūs gautumėte atradimo džiaugsmo. Yra pilna sąrašų “geriausi visų laikų dvigubi albumai”. Maniškiame yra keletas iš jų, bet dauguma - mažiau girdėti.

Kaip visa tai reikėtų vartoti?

Ogi kaip tik nori. Mūsų kalba linijinė, todėl teko albumus rikiuoti vieną po kito. Žmogus tokiame sąraše iškart mato vertinimą - pirmieji jam atrodo geriausi, paskutiniai - prasčiausi. Šis sąrašas nėra toks.

Keli mane šį kartą labiausiai nudžiuginę albumai atsidūrė sąrašo gale - mėginau dėlioti švelnią istoriją, surikiavau albumus taip, kad kiekvienas būtų šuolis į visai kitą teritoriją, nei ta, kurią nužymėjo ką tik klausytas.

Bet gali klausyti kaip tik širdis geidžia. Nuo pradžios arba pabaigos. Gali sau susidėlioti albumus chronologiškai. Gali imti tik tuos, kurių patinka viršeliai ar pavadinimai. Arba klausyti kas trečią.

Štai visas sąrašas:

Bee Gees “Odessa”, 1969 (1 val. 4 min.)

Moby “Future Quiet”, 2026 (1 val. 25 min.)

George Harrison “All Things Shall Pass”, 1970 (2 val. 5 min.)

Ali Farka Toure & Toumani Diabate “In the Heart of the Moon”, 2005 (55 min.)

Harmonia & Brian Eno "Tracks and Traces", 1976 (1 val. 4 min.)

Adrianne Lenker “Live at Revolution Hall”, 2025 (2 val. 6 min.)

Lee Scratch Perry

Andre 3000 “New Blue Sun”, 2023 (1 val. 27 min.)

The Cure "Disintegration", 1989 (1 val. 12 min.)

Alice Coltrane “Kirtan: Turiya Sings”, 2021 (1 val. 1 min.)

Plastikman & Chilly Gonzales “Consumed in Key”, 2022 (1 val. 10 min.)

Earth “Angels of Darkness, Demons of Light 1", 2011 (1 val.)

Tinariwen “Imidiwan”, 2009, (1 val. 2 min.)

Isaac Hayes “Black Moses”, 1971 (1 val. 33 min.)

Klaus Schulze “Timewind”, 1975 (1 val.)

Smashing Pumpkins “Melon Collie and the Infinite Sadness”, 1995 (2 val. 1 min.)

Satoshi Ashikawa “Still Way (Wave Notation 2)”, 1982 (1 val. 4 min.)

Alison’s Halo “Eyedazzler”, 1998 (1 val. 31 min.)

Shpongle “Are You Shpongled”? 1998 (1 val. 18 min.)

Swans "Birthing", 2025 (1 val. 55 min.)

Tosca “Suzuki”, 2000 (1 val.)

Simas Slabačiauskas “Saulėlydis. Muzika Saulei, Jūrai ir Tau”, 2025 (1 val. 12 min.)

Stevie Wonder “Songs in the Key of Life”, 1976 (1 val. 45 min.)

Pasirengęs? Spausk Play.

Bee Gees “Odessa”, 1969 (1 val. 4 min.)

Pradėkime kelionę nuo paties ankstyviausio, lengviausio ir popsiškiausio albumo tarp visų, kuriuos čia sutiksite. Man Bee Gees saldumas visai patinka (net jei tai - klasikinis guilty pleasure), tačiau šis albumas keistu pavadinimu yra vos vos monumentalesnis, nei kiti trijų brolių iš Australijos kūriniai.

Bee Gees atradau iš vėlesnių albumų, kurie ir atnešė šlovę - Bee Gees buvo disko eros garsenybės. Jų viršunė - filmo “Saturday Night Fever” takelis, tapęs vienu geriausiai parduodamų visų laikų albumų (tokiu buvo iki Michael Jackson “Thriller”).

“Odessa” pasirodė anksčiau ir vos nepasiuntė Bee Gees į nebūtį. Pirmą sėkmę patyrusi pop grupė sugalvoja leisti konceptualų albumą - pasakojimą apie išgalvotą laivą, paskendusį 19 a. Pakeliui iš sumanymo nieko neliko, o broliai tiek susipyko dėl singlo parinkimo, kad vienas jų laikinai pasitraukė iš grupės. Albumas nesusilaukė komercinės sėkmės, tačiau, kaip dažnai su tokiais projektais nutinka, bėgant metams buvo vertinamas vis geriau ir geriau.

Jūros šiek tiek yra - pavyzdžiui, pirmoje dainoje minima mūsiškė Baltija. Deja, prie jūros temos tesugrįžtama pabaigoje (“Seven Seas Symphony”). Visa kita - tipiški Bee Gees reikaliukai. Šiek tiek apie meilę, šiek tiek apie gyvenimą, bendrų idėjinių temų rasti sunku - broliukai niekada nebuvo itin vykę dainų žodžių rašytojai.

Nepaisant to, albumas veikia - muzika susijungia, todėl abstraktesnės dalys neskatina spausti “next”, kad rastum kokią už širdies griebiančią dainelę. Geriausios nustumtos į pabaigą (“I Laught in Your Face”, “Never Say Never Again” ar “First of May”).

Šiandien geriausių dainų kišimas į ilgo albumo pabaigą ko gero pražudytų patį albumą (30 s taisyklė - niekas nebeturi kantrybės laukti ar net ieškoti), o va kažkada, kai muzikos žmonės klausydavo iš plokštelių, gražios dainuškos tapdavo prizu už tai, kad kantriai nukeliaudavai iki galo.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Moby “Future Quiet”, 2026 (1 val. 25 min.)

Naujas Moby albumas tapo viena šio teksto priežasčių. Man taip nutinka - atrodo, klausai atsitiktinius, tarpusavyje nieko bendro neturinčius dalykus, o tada, staiga, jie ima ir sukrenta į neįprastą kolekciją. Tarp Bee Gees ir Moby - didžiulės teritorijos, bet va, jie ima ir susėda vienas šalia kito.

Šį albumą atradau atsitiktinai. Kažkada Moby mėgau, o jo “Play” turėjau piratiniu formatu. Tokia mano kartos klasikėlė. Kartais gailiuosi išmetęs piratinės muzikos kolekciją, ypač legendines Zaraza kasetes su juodai baltais, kopijavimo aparatu pagamintais viršeliais. Šiandien būtų įdomu jas pačiupinėti.

Po “Play”, jaučiu, daugiau nieko taip ir neklausiau. Bet Moby šnekų man vis pasiūlo visi iš eilės soc. tinklai - dažniausiai jis kalba ne apie muziką, bet apie politiką ar gyvūnų teises (gal ir neblogai tie tinklų algoritmai dirba.)

Taip nutiko ir šį kartą. Pažiūrėjau kelis jo rantus apie pasaulį, o tada - trumpą naujo albumo pristatymą. Paklausiau ir kol kas negaliu “atklausyti”. Vis sukasi ir sukasi.

“Future Quiet” yra ramus albumas, skirtas nuraminti ir klausytoją. Ilgas ir, kaip Moby mėgsta, sudėliotas iš skirtingų stilių, todėl primena daug kitų, kažkur girdėtų dalykų.

Yra vokalinių fragmentų, yra Yann Tiersen primenančios fortepijono. Kartais albumas ima nostalgiškai skambėti lyg 9 deš. inteligentiška elektronika - jaukiai primityviai. Kartais - lyg bažnytinė muzika. Bet ne ta, didžioji, elitinė, o ta, kurią anksčiau grodavo mažų miestelių bažnyčiose - nemokšiška, saldoka, bet dėl to - giliai jausminga, atvira ir nuginkluojantis.

Štai kaip albumą pristatė pats Moby:

“For me, and hopefully for others,’ Future Quiet’ is a refuge. The world, self-evidently, is more demanding than it’s ever been. The world screams at us, our screens scream at us, other people scream at us, and to retreat from the screaming we need safety and refuge. That for me is the goal of ‘Future Quiet’. Writing and recording it was a refuge for me, and I hope that listening to it is a refuge for you.”

Šiaip greičiausiai albumo muzika jums bus pažįstama. Kaip ir pažįstama daugumai paauglių, kurie Moby ir vieną albumo dainą kuo puikiausiai žino iš... TikToko.

“When It’s Cold I’d Like To Die” buvo išleista 1995 m., o neseniai panaudota seriale “Stranger Things” ir dėl to tapo daugiausiai perklausų ir peržiūrų surinkusiu Moby kūriniu.

Albumui Moby įrašė naują dainos versiją su Jacob Lusk iš grupės “Gabriels”. Labai graži daina, bet jei žiūrėjote “Stranger Things”, tai jums nebus naujiena. Bet labai abejoju, ar tie milijonai, girdėję vieną dainą, pabandė paklausyti Moby albumą. Pats laikas šią klaidą ištaisyti.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Reklamos pertraukėlė

Moby greitai koncertuos Vilniuje. Ar aš eisiu į jo koncertą? Ne. Kodėl? Juk taip patiko naujasis Moby albumas. Neisiu aš į koncertą. Neisiu ir į The Cure, kurie atkeliauja Lietuvon ir kurių albumą sutiksime šiame tekste kiek vėliau.

Apsispręsti man padėjo prieš pora metų pas mus grojęs Nick Cave. Jis - mano jaunystės dievas, tais laikais jo albumų klausiau milijoną kartų. Bet, cholera, baisiai brangūs tie pasaulio žvaigždžių bilietai. Nedorai brangūs.

Mane stebina tautiečiai, keliaujantys į kokią Varšuvą pažiūrėti kokios Beyonce. Kiek tai kainuoja? Kelionė, viešbutis, bilietas, kokteiliai. O tada tautiečiai postina fotkes ir filmukus, kuriuose atlikėją geriausių atveju galima įžiūrėti didžiuliame scenos ekrane. Dar daugiau - grįžę jie užplūsta Facebooką su skundais dėl to, kos nežmoniškai blogas buvo koncerto garsas.

Tai štai, besvarstydamas ką daryti su Nicko Cave’o koncertu, aš ir nusprendžiau pinigus išleisti ne jam, o lietuvių atlikėjams. Už vieną Moby koncerto bilietą gali gauti 5-10 lietuviškus koncertus (aišku, jei eisi ne į Jessica Shy ar Solo Ansamblį).

Už sumą, kurios maždaug reiktų Moby ir The Cure koncertams, aš šiemet jau spėjau aplankyti kokius 5-6 lietuviškus koncertus, pamatyti kokias 10-12 grupių, įsigyti kokius 8 vinilus ir pora marškinėlių (aha, aš lyg ir kolekcionuoju lietuviško metalo grupių marškinėlius).

Lietuviškos muzikos kokybė per pastaruosius penkerius metus išaugo lyg ant mielių. Yra garsų visiems skoniams - nuo popso iki grindcore’o. Gerų koncertų galima rasti kiekvieną savaitgalį. Dar daugiau - didelių ekranų net nereikia, gali prieiti prie scenos ir pačiupti atlikėję už kojos.

Štai toks buvo tas mano sprendimas - nesikankinti svarstant, ar verta leisti 150 eurų už žvaigždės koncertą ir negalvojant pirkti bilietus už 10-15 eurų į vietinių dainorėlių pasirodymus. Ar ir jūs turėtumėte elgtis kaip aš? Aišku, kad ne. Bet palaikyti savus gražu ir naudinga. Per mažai tai darome.

George Harrison “All Things Must Pass”, 1970 (2 val. 5 min.)

Jaučiu, šis albumas ko gero vienintelis iš čia pateikiamų niekada niekam nekėlė jokių klausimų - nuo pat pasirodymo jis susilaukė ir komercinės sėkmės, ir kritikų buvo visaip giriamas. Aš drįsčiau sakyti, kad tai - vienas gražiausių visų laikų albumų.

Originaliai jis pasirodė trijų plokštelių formatu (trečiąją užpildė improvizacijos). Šiandien galima rasti ir keturių valandų trukmės leidinį su visokiais papildomais variantais ir versijomis.

Galvoju, kad Harrisonas buvo talentingiausias ex-Beatles narys, bet reikėjo tą super grupę uždaryti, kad jis galėtų iš tikro išlįsti į dienos šviesą. Dalis albumo dainų buvo rašytos dar bitlų laikais, tačiau į oficialiuosius albumus nepateko, nes kolegoms nelabai patiko.

Harrisonas akivaizdžiai suko kitomis kryptimis, nei bitlai. Bičiuliavosi su Bobu Dylanu ir kuriam laikui buvo dingęs induistų pasaulyje. Visa tai jaučiasi ir šiame albume, netgi tiesiogiai.

Hare Krishna elementas mūsų neturėtų stebinti. Indiška muzika buvo populiari tų laikų Londone, ją dar 6 dešimtmetyje užvežė toks Ravi Shankar, ko gero žinomiausias indiškos sitaros virtuozas. Sitara grojo ir Harrisonas.

Keisčiausias mano plokštelių kolekcijos egzempliorius - visiška Hare Krishna muzika, nelabai aišku, kas ją atlieka, užtat albumo prodiuseris - George’as Harrisonas.

“All Things Must Pass” geras per visus galus - nuo krūvos nuostabių dainų iki viršelio ar netgi paties pavadinimo. Aš jį atradau prieš kokius 20 metų ir nuolat, reguliariai pasikartoju. Ir nors jis vienas energingesnių iš čia pateikiamos kolekcijos, iš dainos į dainą šokinėjančios indiškos spalvos užburia.

Jei nesate šio albumo bandę - būtinai pabandykite. Nesigailėsite.

P.S. atkreipkite dėmesį, kaip tendencingai padariau klaidą užrašydamas albumo pavadinimą iliustracijoje. Berods, tai vadinama “manifestacijomis”, ar ne?

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Ali Farka Toure & Toumani Diabate “In the Heart of the Moon”, 2005 (1 val.)

Berašydamas šį tekstą, supratau, kad nemaža dalis į sąrašą patekusių albumų yra iš kito sąrašo - “Mano geriausieji”. Tai štai - dar vienas toks.

Šis albumas - vienas gražiausių iš to, ką esu girdėjęs. Čia susitinka du atlikėjai. Legendinis Malio gitaristas Ali Farka Toure ir Toumani Diabatė - koros, tradicinio Vakarų Afrikos styginio instrumento, meistrelis. Abu šiuos atlikėjus galima klausyti ir individualiai - tiesiog imi bet kurį albumą ir suki.

Abiems atlikėjams šis rinkinys - neįprastas, abu turėjo išlipti iš savo batų. Ali Farka Toure, kurio dainos čia grojamos, yra vienas svarbiausių muzikantų, kūrusių vakarietiškos gitaros ir afrikietiškos tradicijos derinius. Šiame improvizuotame, akustiniame albume, jo gitara neturi elektrifikuoto nervo, o arfos skambesį primenati kora uždeda dar vieną švelnumo sluoksnį.

Albumas įrašytas per kelis kartus paprasčiausiomis sąlygomis. Diabate atvarydavo į viešbutį, kuriame buvo apsistojęs Toure, jie muzikuodavo ir visa tai buvo įrašoma. Jokių “patvarkymų”, “pagerinimų” ar studijos priedų, kuriuos taip mėgsta mūsų dienų atlikėjai. Tik du muzikantai, improvizuojantys be jokio ypatingo pasirengimo.

Gal dėl to šis albumas ir groja ne kaip dainų rinkinys, o kaip begalinio garsų srauto fragmentas, tylus ir minorinis, geriausiai skambantis vakare, kai saulė jau beveik nusileidusi, paukščiai sumigę, tik vienas kitas uodas aplink galvą zvimbia.

Man labai patinka Ali Farka Toure. Patinka ir jo sūnus, Vieux Farka Touré, grojantis panašią muziką ir turintis kišenėje bendrą albumą su madingais Khruangbin, kuriame groja savo tėvas dainas (kai kurios kartojasi ir “In the Heart of the Moon”).

Jei nesate bandę - labai verta atrasti.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Harmonia & Brian Eno “Tracks and Traces”, 1976 (1 val. 4 min.)

Štai jums dar vienas albumas iš mano “visų laikų geriausiųjų” sąrašo. Ir dar vienas albumas, turintis turtingą istoriją.

Šis 7 deš. įrašytas, bet tik mūsų dienomis išleistas rinkinys - tobulas vokiškojo krautroko pavyzdys. Aišku, jūs paklausite - “o kas tas krautrokas?”. Krautrokas yra unikalus muzikos stilius, vienintelis, kurio apibrėžimo esmė - geografinė lokacija ir laikas, ne muzikavimo būdas ar skambesys.

Tai - vokiečių muzika, kurta 7 dešimtmetyje. Kitaip tariant, jei kas sako, kad koks nors 8 deš. prancūzų albumas yra krautrokas - meluoja. Gal kada susiimsiu ir visą tekstą šiam reiškiniui dedikuosiu, o štai dabar papasakosiu labai trumpai.

Krautroką “pagamino” jauni vokiečiau 6 deš. pabaigoje, kai Vokietija atsigavo po Antro pasaulinio karo destrukcijos ir kai pasirodė karta, kuri nenorėjo, nei sekti vokiška tuometinio popso tradicija, nei mėgdžioti amerikonus ar britus.

Krautroko pradžia - ideologinė nuostata kurti “kitokią” muziką, tokią, kurios apskritai dar nėra. Dėl to šie vokiečiai išrado daug dalykų, kurie šiandien nieko nestebina. Dėl to ir krautroko skambesys yra neapibrėžiamas - čia telpa viskas nuo psichodelinio roko iki industrinių abstrakcijų ar ankstyvosios minimalistinės elektronikos.

Harmonia yra vienas iš klasikinių junginių, kūrusių elektronikos pusėje (prieš tai muzikavo Cluster ir Kluster pavadinimais, o vėliau grupės nariai kūrė individualiai). Ankstesnioji grupės muzika buvo radikalesnė, eksperimentinė ir šiandienos ausys ją priima sunkiau. O va šis rinkinys - dieviškos muzikos dovana.

Bet čia reikia scenon išstumti kitą žymų veikėją - Brian Eno. Eno - vienas ambientinės elektronikos pradininkų, jis buvo žmogus, labiausiai prisidėjęs prie šio žanro šuolio iš eksperimentų liūno į masinio klausytojo pasaulį.

Paties Brian Eno elektroninė muzika man nuobodoka. Tačiau jis turėjo talentą prisišlieti prie įdomesnių kūrėjų, ištraukti juos iš pogrindžio tamsos ir pagaminti albumų, atsparių laikui.

Krautrokas 7 deš. buvo rimtas Europos muzikos fenomentas. Ši muzika buvo tokia kosminė, kad keletas UK leidyklų net bandė iš vokiečių daryti globalias žvaigždes (pavyko tik Kraftwerk ir Tangerine Dream). Nemažai garsių atlikėjų tuomet keliavo į Berlyną, mėgindami pasisemti įkvėpimo.

Pavyzdžiui, čia savo pastrigusią karjerą gaivino David Bowie, kažkur šalia tabalavo Iggy Pop. Brian Eno - kartu su jais. Jis Harmonia žadėjo bendrų projektų su Davidu Bowie. Jei tai būtų nutikę - greičiausiai šiandien ir jūs būtumėte apie Harmonia girdėję. Deja, visa tai virto tik nuostabiu muzikos įvykiu, pamirštu tais laikais, bet prisimintu mūsų dienomis.

Kitą tų laikų vokietį mano sąraše dar sutiksime. O dabar galiu jus tik paskatinti eiti ir atrasti ankstyvąją elektroniką. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant, ji - primityvoka, nes ir kūrybos įrankiai buvo minimalūs, dažnai - analoginiai. Jokių kompiuterių, jokio AI. Tačiau kaip sykis tai ir yra šios muzikos vertė - kai instrumentai menki, vienintelis dalykas, kuris yra svarbus - kūrėjo talentas ir idėjos.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Adrianne Lenker “Live at Revolution Hall”, 2025 (2 val. 6 min.)

Šis dviejų valandų trukmės albumas - didžiausias mano pernykštis atradimas. Tikiuosi, žinai, kas tokia Adrianne Lenker (ar grupė “Big Thief”). Jei ne - tau reikia rimtai susirūpinti savo populiariosios muzikos išsilavinimu.

Štai ką apie šį albumą rašo viena klausytoja Adrianne Lenker Bandcamp paskyroje: “Adrianne, I am undergoing ketamine treatments to help with my depression, and getting to listen to these songs during my treatments is such a great privilege. I start each treatment by listening to “instrumentals” followed by this album. It brings me such peace and every time feels like sunshine on my face. Your presence is so healing, even if it’s just recorded and played through a device into my ears. I can’t help but smile. Thank you for giving this to us, it means more than you’ll ever know”.

Jei taip - gal ir mums verta paklausyti.

Šios dvi valandos dokumentuoja tris Lenker koncertus Portlende. Į albumą pateko ne tik dainos nuo scenos. Garso operatorius su kasetiniu įrašikliu vaikštinėjo kartu su dainininke ir “gaudė” pakeliui viską - juokučius, buitinius padainavimus, pašnekesius su fanais, o tada visa tai suklijavo į begalinį ir intymų muzikos dienoraštį.

Lenker muzikai toks metodas tinka. Minorinė, analoginė muzika ir prasmingi žodžiai susipina į tobulą anklodę, po kuria gali nugyventi visą savo varganą gyvenimėlį. Įrašo kokybė banguoja ir niekada neįžengia į šiuolaikinės muzikos prodiusuotą, tiuninguotą ir perdėtai kokybiško garso zoną.

Klausydamas, niekada nežinai, kurioje albumo vietoje esi. Joks jo fragmentas neatrodo esąs ne savo vietoje, nėra nė sekundės nuoboduliui, o užmigti neleidžia reguliariai pasirodančios žinomos dainos iš ankstesnių albumų. Ir jau visai ausys pasistoja, kai netikėtai, kažkur per vidurį, viena daina sklandžiai perauga į Whitney Houston “I will always love you”.

Nuostabus, tylus albumas. Originaliai išleistas kasetėse, už kurias jau dabar Discogs prašo iki 150 eurų. Bet jau yra ir trigubas vinilas už visai padorią kainą.

Pitchfork recezija smagiai baigiasi nuoroda į Frankfurto mokyklos filosofą Walterį Benjaminą (jo knygą lietuviškai kaip sykis kremtu), kuris rašė, jog reprodukuojamas kūrinys praranda gyvo meno išgyvenimo magiją. Ją jis vadino “aura”. Bet šis albumas, panašu, paneigia legendinio filosofo teoriją. Kažkokiu būdu Adrianne Lenker įrašas turi ir magijos, ir aurų. Bent keletą.

Kur klausyti: Bandcamp / Youtube / Spotify

Andre 3000 “New Blue Sun”, 2023 (1 val. 27 min.)

Andre 3000 yra vienas žymiausių hip hopo žaidėjų, operuojantis grupę Outkast. Esu visiškas hip hopo neklausytojas, bet net aš prieš 25-erius metus turėjau jų piratinį kompaktą, o to albumo dainos Hey Ya! video visi bus matę. Dėl to video, kur Andre atlieka visus vaidmenis (tais laikais atrodė labai nestandartinis sprendimas), ko gero ir klausėsi mano aplinka to maintreaminio albumo.

“New Blue Sun” rimtų kritikų buvo sutikas plojimas, bet populiariu netapo. Priešingai - tūli muzikos analfabetai kraipė pečius ir piktai klausė - “tai kur hipo hopas”? Nėra šiame albume hip hopo, net šešėlio jo nėra.

Žmonės sako, kad šita muzika primena 7 deš. vokišką krautroką. Galbūt. Andre 3000 skaitmeninė fleita kartais iš tikro bando pagroti tai, ką Klaus Schulze 7 dešimtmetyje bandė įgyvendinti primityviais elektroninės muzikos įrankiais.

Bet jau žinote - krautroko nėra įmanoma apibrėžti kaip muzikos stiliaus. Jį apibrėžia vieta ir laikas. Tad Andre 3000 trijų plokštelių albumą vadinti krautroku, būtų didelė teorinė klaida.

Man “New Blue Sun” labiau primena George Harrison rytietiškus eksperimentus. Vos vos - abstrakčias New Age bangas ar 8 deš. japonų ambientą. Eksperimentinio džiazo legendą Pharoah Sanders.

Kalbama, kad albumas atkeliavo iš Los Andželo free jazz pogrindžio, kurio personažai čia groja gal net daugiau, nei pats Andre. Apie tai nieko neišmanau, tai nepasakosiu. Jei įdomu daugiau - siunčiu jus į Pitchfork recenziją.

Muzika lėta, nenuspėjama, ambientinė, iš pradžių sunkiai įkandama, bet jei įsiurbia - nepaleidžia. Nė nepajunti, kaip pusantros valandos pralekia. Ji taip iškrenta iš šiandienos populiarios muzikos konteksto, kad išrauna visus vertinimo kriterijus. Lieki nuogas. Stovi, o prieš tave - nieko nereiškiantys garsai. Tau pačiam reikia išsiaškinti, kas tai ir nuspręsti, kaip juos vartosi.

Nuskambės šventvagiškai, bet man patinka tokią muziką turėti fone. Man atrodo, taip ji gerai veikia. Esi paniręs, bet nebūtinai tai suvoki sąmoningai. O tada - pristabdai kitų reikalų arklius ir kokioms dešimčiai minučių kaip reikiant pasineri - nieko nedarai, tik geri garsus. O tada - vėl mauni tolyn.

Andre 3000 ir šis albumas - labai retas atvejis populiarioje muzikoje. Mūsų dienomis (anksčiau tai dažniau pasitaikydavo), žymūs atlikėjai neeksperimentuoja. Jie tiesiog kartoja ir kartoja tą pačią formulę, kol yra žmonių, kurie už ją moka pinigus.

Andre 3000 idealiai pildo Ricko Rubino parėdymą - “darai ką nori, kas tau atrodo svarbu, negalvoji apie klausytoją ar rinką”. Jei nori “out of the box” šiuolaikinės muzikos - sunku būtų rasti atvejį, kuris čia labiau tiktų nei “New Blue Sun”.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

The Cure “Disintegration”, 1989 (1 val. 12 min.)

Mano ir The Cure istorija - dramatiška. Aš niekada šios grupės neklausiau. 8 deš. mano muzikos žemėlapis beveik tuščias. Gal dėl to, kad 8 deš. pasirinkau klausyti metalą, o ne Depeche Mode, kurie net Sovietų Sąjungoje buvo populiarūs.

Viskas, ką žinojau apie The Cure - keli jų hitai, kuriuos pamenu iš MTV laikų. Ir štai pernai kažkur išmetė Roberto Smitho pašnekesį apie absurdiškas koncertų kainas didžiosiose Vakarų rinkose. Patiko man, ką Smithas kalbėjo. Štai ir nusprendžiau pabandyti naujausią The Cure albumą.

Albumas “Songs of a Lost World” pribloškė - tokios liūdnos muzikos nesu girdėjęs. Žagtelėjau ir padariau tai, ką paprastai tokiais atvejais darau - nukeliavau atgal per visą The Cure diskografiją. Po to - įtraukiau tarp savo mėgstamiausių grupių.

Dvigubas “Disintegration” mūsų sąrašui idealiai tinka. Albumas (kaip viskas, ką yra The Cure išleidę) yra melancholiškas. Bet girdime tą melancholijos tipą, kuriame liūdesys maišosi su vilties ir džiugesio spalva.

Šį jausmą sunku apibūdinti. Visi pažįstame radikalų, žudantį ir gniuždantį, beviltišką liūdesį. Bet žinome ir kitą, kuris aplanko nuvargus, dažnai - netgi pasiekus kokį mums svarbų tikslą. Ši melancholija maloni - ji stabdo, kviečia atsikvėpti, pažiūrėti į tašką horizonte ir kartu neša jausmą, kad visa tai - laikina, kad kitą rytą, kartu su saulės spinduliais, sugrįš ir džiaugsmas.

Tokia nata ir prasideda “Disintegration” - lėtai, neskubriai, raminančiai ir tuoj pat peršoka į “Pictures of You”, kuri man yra gražiausia The Cure daina. Albumas ilgas, tad jame pasirodo ir daugiau melancholijos atspalvių, yra ir tų, beviltiškesnių. Tačiau bendra nuotaika, banguodama, vis tiek išlaiko vilties nuojautą.

Jei The Cure žinote tik iš populiariųjų singlų, “Disintegration” parodys kitą grupės veidą. Dauguma dainų - ilgos, kai kurios siekia 8-9 minutes, vadinasi, be įprastinės popso struktūros (stulpelis-priedainis-stulpelis-ir t.t.), čia bus daug instrumentinių fragmentų. Jie mane taip pat stebino - nemaniau, kad The Cure gali kurti muziką, galvojau - tik gražias dainuškas.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Alice Coltrane “Kirtan: Turiya Sings”, 2021 (1 val. 1 min.)

Dovanoju jūsų ausims dar vieną nuostabų ir keistą albumą.

Alice Coltrane dažniausiai lieka legendinio saksofonisto John Coltrane šešėlyje - jiedu buvo susituokę pora metų prieš Johno mirtį, o Alice tuos kelis metus kartu grojo ir stumė Johną link to, kas yra vadinama spiritual jazz.

Spritual jazz - masinio džiazo niša, kurios atlikėjai ir jų kūriniai dažnai turi kultinį statusą, tačiau tūlas muzikos mylėtojas apie juos paprastai būna nieko negirdėjęs. Ši muzika startuoja įprastiniuose džiazo rėmuose, o tada ima siurbti įvairius elementus, dažniausiai religinius, ir iškeliauja į nenuspėjamus laukus.

Alice Coltrane muzikinė karjera beveik išgaravo 7 deš. antroje pusėje, kai ji pasuko į Indijos religijas, Kalifornijoje įkūrė ašramą ir tapo jo dvasine vadove. Tuomet ji pasirinko kitą vardą - Swamini Turiyasangitananda - arba tiesiog Turiya.

Ten 1981 m. ji profesionaliai įrašė muzikos, kuri buvo išleista keliomis kasetėmis, tačiau naudojama tik ašramo studentų ir normaliai publikai nebuvo pasiekiama. Turiya čia pirmą kartą įrašė savo balsą - iki tol tik grodavo. O šį kartą dainavo sanksrito kalba, grojo vargonais, o ant viršaus dar uždėjo styginių ir sintezatoriaus takelius. Vėliau norėta tą muziką išleisti visiems, bet jau niekas neberado dalies įrašų.

2004 m. Coltrane’ų sūnus Ravi aptiko originalus - bet tik Alice balsą ir vargonėlius, be styginių ir sintezatoriaus. Visa tai ir pateko į šį albumą. Seniai kurta, įrašyta ir pradingusi muzika, bet tik jos esmė be papildomų padailinimų.

Muzika, kurią labai sunku apibrėžti ir apibūdinti. Tai nėra džiazas. Tačiau nėra ir standartinė religinė muzika. Ji - be aiškaus stiliaus, joje nėra improvizacijos. Galima tarti, kad ji - funkcinė, skirta ne šiaip klausyti, o būti dvasinės praktikos palydove.

Ar tai kliudo albumo klausytis šiandien? Nė trupučio. Galbūt jis į mūsų gelmes pasibeldžia ne iš karto - muzika turi keistumo, joje trūksta mums įprastų rankenų, už kurių galėtume įsikibti ir ramiai keliauti tolyn.

Žemas, ramus balsas, judantis tarp dainavimo, giedojimo ir deklamavimo. Keisto garso vargonų palyda. Nestebina tik pasikartojantys melodijos motyvai - išvykus už Vakarų pasaulio vartų, muzika dažniausiai praranda linijinę struktūrą ir ima suktis ratais. Kaip saulė aplink žemė ar mūsų dienų ir naktų ciklai.

Čia rasite trumpą Alice Coltrane ir šio albumo istoriją:

O kai dešimt kartų paklausysite šį rinkinį, galbūt galėsite pasižvalgyti ir po likusią Alice Coltrane kūrybą. Arba užsukti pas Pharoah Sanders - kitą panašių interesų džiazo muzikantą, kuris sudalyvavo ir ne viename Coltrane projekte.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Plastikman & Chilly Gonzales “Consumed in Key”, 2022 (1 val. 10 min.)

Ką gi čia turime? Ogi vieną žymiausių minimalistinio techno kūrėjų ir populiarų, eksperimentuojantį pianistą. Kad ir kaip bežiūrėsi - netikėtas junginys.

Plastikman (Ritchie Hawtin) - vienas šiuolaikinio techno pradininkų, gimęs Anglijoje, bet su tėvais persikraustęs į Kanadą. Jo tėvas, “General Motors” robotų inžinierius, taip pat buvo elektroninės muzikos mylėtojas - jis ir “pašventino” sūnelį Kraftwerk ir Tangerine Dream vinilais.

Pasaulis pilnas sutapimų. Štai ir Hawtin nuskilo - jo tėvai persikraustė į Kanadą, tačiau tereikėjo pervažiuoti upę ir jis atsidurdavo Detroite, kur techno ir užgimė.

Man Plastikman albumai - nostalgiški. Patinka man minimalistinis techno, iš elektronikos, daugiau esu klausęs tik psichodelinio transo ir 7 deš. elektronikos. Jau pirmieji albumo dūžiai kelia prisiminimus. Gal ir nereikėtų stebėtis - juk techno yra mano kartos muzika.

“Consumed” Plastikman išleido dar 1998. O štai apie 2020 m. albumas kažkaip pateko į rankas pianistui Chilly Gonzales. Taip jam patiko, kad jis sugalvojo parašyti šalia keliaujantį fortepijono takelį. Tuomet kreipėsi į kitą elektronikos gigantą - Tiga, kuris Ritchie Hawtin asmeniškai pažinojo.

Kaip sykis prasidėjo kovido pandemija, visi užsidarė namuose, tad Chilly Gonzales turėjo kalnus laiko “Consumed” priedui kurti. Galų gale, projektas buvo pasiūlytas Ritchie Hawtinui. Patiko ir jam.

Tad šis albumas toks ir yra - tai ne seno albumo remiksas ar naujas variantas. Groja minimalistinio techno kūriniai, o šalia - pianistas skambina fortepijonu. Abiejų takelių prigimtis skirtinga, bet “sutaria” jie idealiai.

Plastikmano technologizmas - šiltas ir sodrus. Jo muziką visada veda gilus dūžiai apvaliais kampais - lyg kas būtų kolonėlę vilnoniu šaliku apsukęs. O aplinkui kažkas krebžda, caksi, kvaksi.

Visko čia labai mažai - štai Chilly Gonzales šneka apie “negatyvios erdvės” gausą Plastikmano garsuose. Jei atvirai - nelabai suprantu, ką tai reiškia muzikoje, bet šiai muzikai toks apibūdinimas tinka. Fortepijonas ant visko užmeta virpantį, jautrų, žmogiška sluoksnį. Gaunasi metalinio roboto ir pliušinio meškiuko pasivaikščiojimas po sci-fi filmo pasaulį.

Albumui yra sukurtas visai dailus tinklapis, gali užmesti akį.

O paklausyti jį gali čia: Bandcamp / Youtube / Spotify.

Earth “Angels of Darkness, Demons of Light 1”, 2011 (1 val.)

Esu tikras, apie šios grupės nesate girdėję. Earth yra vieno specifinio metalo subžanro pradininkai. Iš doom metalo 9 deš. pradžioje išsivyniojęs stilius vadinasi “drone metal” arba tiesiog “drone”. Earth buvo vieni pirmųjų.

Drone - ilgi, abstraktūs, beveik ambientiniai elektrinės gitaros siūlai, tįstantis iki begalybės. Lėta muzika, reikalaujanti iš klausytojo kantrybės ir atkaklumo, įsiterpianti kažkur tarp alternatyvios psichodelikos ir radikalesnės elektronikos.

Jei įdomu, galite įsijungti bet kurį ankstyvą Earth albumą arba Sun O))), grupę, kuri šio žanro vėliavą ryškiausiai neša šiandien. Drone į metalą užnešė ilgas kompozicijas. Šiandien nieko nestebina 10-20 min. ilgio gabalai, tačiau kadaise šį formatą atrado būtent drone pirmeiviai.

Apie 2005 m. Earth smarkiai pasikeitė. Liko ta pati minimalistinių, abstrakčių ratų estetika, tas pats prabangus niūrumas, tačiau gimė naujas stilius. Elektrinę gitarą papildė kiti instrumentai, pavyzdžiui, būgnai, kurie drone grupėms nėra būtini.

Atsirado kitas santykis su elektrine gitara - nebeliko '“wall of sound” efekto, pasirodė melodijų užuomazgos, o kartu su jomis - ir vežimai emocijų. Muzika tapo jausminga, nors savo filosofija ir skambesiu ji man labiausiai primena Enio Morricone garsus, rašytus ankstyviems Clinto Eastwoodo spagetti vesternams. Norinčius daugiau, siunčiu į tą patį Pitchfork.

Kai klausai naujesnių Earth įrašų, taip ir jauti po dykumą stūgaujančius vėjus, nešančius dulkes ir sudžiūvusių augalų kamuolius. Prie apgriuvusio medinio kluono snaudžia apipešiotas kojotas. Ant nudžiūvusio medžio be lapų tupi pelėda.

Angels of Darkness, Demons of Light.

Kur klausyti: Bandcamp / Youtube / Spotify

Tinariwen “Imidiwan”, 2009, (1 val. 2 min.)

Kiek atradimų - štai tau dar vienas greičiausiai negirdėtas muzikos žanras - dažniausiai vadinamas “desert blues”. Tai - Sacharos klajokių, tuaregų muzika, jų tradicinių garsų ir vakarietiško rokenrolo junginys.

Šios Šiaurės ir Vakarų Afrikoje gyvenančios klajokių gentys - nei arabai, nei musulmonai, nuolat su kuo nors kariauja ir gali formaliai būti bet kurios iš regiono valstybių piliečiais. Tačiau Sachara sienų nepažįsta, klajoklis vieną dieną miega čia, kitą dieną - valgo jau visai kitur.

Tinariwen yra viena pirmųjų ir garsiausia šio žanro grupė. Jos nariai gitaras atrado dar 7 deš., kai tuaregai buvo samdomi į Libijos kariuomenę. Gitaros gali būti ir akustinės, ir elektrinės, kurios tradicinei tuaregų muzikai suteikia keistą, niekur negirdėtą skambesį. Kai pirmą kartą, prieš kokius penkerius metus, netyčia kažkur išgirdau Tinariwen, ši muzika nunešė stogą - tegalėjau stebėtis, kad jos nebuvau girdėjęs anksčiau, nes afrikietiškos muzikos klausau nemažai.

Tuaregų dykumų rokenrolas - idealiai atspindi vakarietiškos pop muzikos ir likusio pasaulio santykio su muzika skirtumus. Pas mus - viskas aiškiai struktūruota, yra įžanga, dėstymas ir kulminacija. Daina paprastai turi aiškią sistemą, kurios laikosi dauguma atlikėjų.

O čia viskas yra kitaip. Paprastai turime vieną pusilgį motyvą, kuris sukamas ratais tiek, kiek atlikėjui norisi. Tad ir muzika veikia kitaip - ir tu imi sukti kartu su ja nesibaigiančius ratus. Suki suki ir net nepastebi, kad jau ir albumas baigėsi!

Įdomus dar vienas dalykas. Kažkokiu būdu kažkas vis atveža šio žanro grupių į Vilnių. Per pastaruosius metus buvo bent 3-4 klajoklių pasirodymai (grojo pakankamai neblogai žinomos Tartit ir Tisdass grupės). Užmatyti juos nelengva - dažniausiai koncertai vyksta nuošaly, pavyzdžiui, Kirtimų kultūros centre.

Kiek teko būti, labiausiai stebina tai, kaip lengvai užsimezga ryšys tarp muzikantų ir mūsų publikos. Kažką turime bendro - taip atrodo. Muzikantai bendrauja, publika kruta ir nebelieka tūkstančių kilometrų, skiriačių Marijos Žemę nuo Sacharos. Tad jei kada užmatysite tokio koncerto anonsą - nepatingėkite užsukti.

O dabar - grįžkime prie Tinariwen. Parinkau albumą, kurio trukmė tinkama šiam sąrašui, bet klausyti galima viską be išimties. Grupės diskografija - pakankamai plati, o kiekvienas albumas - vienos, be galo ilgos dainos fragmentas.

Jau pirmieji “Imidiwan” garsai duoda mums viską, ką šis stilius turi geriausio. Ramus elektrinės gitaros ritmas, banguojantys, melancholiški balsai ir tas pats motyvas, besisukantis ratas, retkarčiais praplečiamas gitaros improvizacijos.

Toliau tempas, įtampa ir gitarų aštrumas auga, atsiranda daugiau vakarietiško rokenrolo spalvų, bet ramesni, liūdnesni fragmentai man vis tiek labiau prie širdies. Dainų konstravimo principas nesikeičia - visada gauname ne vakarietišką liniją, o medidatyvų to paties motyvo kartojimą.

Akivaizdu, kad čia muzikos paskirtis ir šiek tiek kita, nes pas mus. Ji turi ne linksminti ar suteikti aštrių patirčių, o įtraukti į ritualinį ištirpimą garsų bangose. Aišku, taip toli ir nereikia keliauti - juk ir mūsų tradicinė muzika (sutartinės, kanklės ir visa kita autentiška kūryba) siekia to paties ritualinio poveikio.

Kur klausyti: Bandcamp / Youtube / Spotify

Isaac Hayes “Black Moses”, 1971 (1 val. 33 min.)

Isaac Hayes yra ypatingas klasikinio soulo atlikėjas (toks jausmas, kad panašiai pradedu kiekvieno albumo pristatymą). Soulas buvo 6-7 deš. popsas, todėl, kaip ir mūsų laikų popsas, buvo linkęs į jausmų ir garsų perteklių, ypač 7 deš., kai imtas giedoti su barokiškais orkestrais, kurie vėliau sklandžiai persikėlė į disko erą.

Isaac Hayes muzika buvo “šaltoka”, neieškanti saldžios melodijos, linkusi į ilgas kompozicijas ir pašnekesius vietoje dainavimo. Jis ir pats buvo panašesnis į atsainų raperį, nei į jausmingą giedorėlį. Tipiška jo nuotrauka iš tų laikų - iki pusės nuogas, raumeningas diedas, su barzda, tamsiais akiniais ir aukso grandinėmis.

Albumo pavadinimas - dviprasmiškas. “Juodasis Mozė” buvo pravardė, duota Hayes vieno studijos darbuotojo. Sakyta, kad ir jo muzika gali turėti panašios jėgos kaip Mozės pranašystės. Pats dainininkas, tuo metu giliai tikintis, pravardės kratėsi, nes ji - “šventvagiška”. Bet jei pažvelgtume į albumo viršelį - galėtume pamanyti, kad jis visai patogiai jautėsi šiame vaidmenyje.

Isaac Hayes, kitaip nei kolegos iš soul ir funk pasaulio, labai mėgo ilgų ilgiausius gabalus. Dainos turėdavo įprastinę struktūrą ir idėją, bet į tarpus jis prikaišiodavo ilgų instrumentinių intarpų, kurie dainas paversdavo abstrakčiomis improvizacijomis.

Kai žvalgausi į senų laikų popso albumus, visada ieškau tokių dainų - po 7 ar net 10 minučių. Man tai visada yra ženklas, kad atlikėjas rimtai žvelgia į muziką ir rūpinasi ne tik prikepti būsimų hitų.

Nuo pirmų kelių dainų (5 min. ir 9 min.) Isaac Hayes pastato mus ant minimalistinio soulo bėgių, gan neįprastų 1971 m., nes tuomet kaip sykis šis žanras aktyviai judėjo link prašmatnių, net pornografinių orkestrinio fono bangų, kuriomis taip garsėjo, pavyzdžiui, Filadelfijos mokykla. Isaac Hayes priklausė Southern Soul nuokrypiui ir daugiausiai reikalų turėjų su Memfio įrašų leidykla Stax.

Šiek tiek į eterį daininkas buvo sugrįžęs ir mūsų laikais, kai įgarsino vieną South Park personažą. Bet kai serialas pasišaipė iš Scientologijos bažnyčios, kurios nariu Hayes buvo nuo 1993 m., bažnyčios kunigai uždraudė jam toliau su serialu bendradarbiauti. Aišku, visa tai neturi nieko bendra su šiuo nuostabiu albumu.

Kur klausyti: Bandcamp / Youtube / Spotify

Klaus Schulze “Timewind”, 1975 (1 val.)

Kažkur toli švilpia vėjas. Gal net kur nors už Marso. Kodėl mes jį girdime? Kiek laiko reikia, kad mus pasiektų jo gilus ūžesys? Klaus Schulze yra šiuolaikinės elektronikos pionierius, gaminęs ją tuomet, kai dar nebuvo nei tam skirtų įrankių, nei nuovokos, jog tai - elektronika.

Pirmieji Schulze albumai buvo sukonstruoti naudojant bet ką, kas galėdavo išskirti nenatūralų garsą. Pavyzdžiui, medicinos aparatus. Įrašydavo keletą garsų į atskiras juostas, tada paleisdavo viską kartu ir dar kartą įrašydavo. Taip lėtai lipindavo albumą kokį pusmetį. Prilipino jų labai daug.

Klausas Schulze - klasikinis krautroko veikėjas. Grojo keliose grupėse būgnais, o tada metė instrumentus ir ėmė kurti elektroniką. Jam buvo svarbiau ne pataikyti į kokį egzistuojantį žanrą, o ieškoti kelių ten, kur dar niekas nėra buvęs. Tai - svarbiausias krautroko ideologijos parėdymas - kurti vokišką muziką, kuri nebūtų nei vokiška, nei angliška, nei amerikietiška.

Dėl gamybinių apribojimų, Schulze ankstyvoji muzika yra gan šaltas, minimalistinis, kosminis ambientas. Vėliau, 8 deš., kaip ir kolegos iš Tangerine Dream, jis suktelėjo į New Age pusę, bet jei kolegos iš tikro tapo saldoki, Schulze iki pabaigos išsaugojo kažkokį keistą nerimo jausmą, kuris dvelkia iš jo albumų.

Tas zyziantis nerimas labiausiai jį išskiria tarp minimalistinės elektronikos kūrėjų. Muzika technologinė, bet jo garsai visada išlaiko žmogaus kvapą.

Į šį sąrašą galėjau įtraukti bet kurį iš ankstyvųjų Schulze albumų (arba ką nors iš pačių paskutinių, kuri jis grįžo prie jaunystės muzikinės estetikos). Jam vinilo trukmės apribojimai niekada nebuvo svarbūs. Dauguma albumų - vos vos sutelpa. Atrodo, kad jau 7 deš. Schulze svajojo apie kompaktinių diskų erą.

“Timewind” - tarpinis albumas. Man labiausiai patinka 1973 m. dviejų valandų trukmės “Cyborg”. Bet jis - radikalus, eksperimentis ir niūrus. Būtent taip ir galėtum įsivaizduoti robotų pasaulį, net ir 7 dešimtmetyje.

“Timewind” dar išlaiko ankstyvojo Klauso Schulze gruboką minimalizmą, nulemtą primityvių technologijų, bet jame jau skamba ir tobulybės jausmas, kuris pasirodė vos vos vėlesniuose “Moodawn” ar “Mirage”.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Smashing Pumpkins “MelonCollie and the Infinite Sadness”, 1995 (2 val. 1 min.)

Smashing Pumpkins yra tobulas devyniasdešimtųjų koncentratas, o šitas albumas - tobulas to koncentrato pavyzdys. Dviejų valandų kelionėje gauname visus tų laikų muzikos ingredientus. Pankrokas, 7 deš. psichodelinis hardrokas, stadioninis progrokas, 6 deš. akustinio folko trupiniai, shoegaze ir The Cure melancholija.

Aš niekada nenorėjau mėgti Smashing Pumpkins ir visada bandžiau jų neklausyti, bet niekada to padaryti nepavykdavo. Vėl ir vėl grįžtu, keiksnodamas savo silpną valią. Mano ausinėse dažniau rasi jų pirmus du albumus, tačiau ir visą ilgą diskografiją esu sąžiningai prasukęs bent pora kartų.

Billy Corganas ir Co. ne tik apglėbė visa tai, kas buvo 9 deš. alternatyvios ir mažiau alternatyvios muzikos skambesys. Man atrodo, jis koncentravo ir tų laikų jaunų žmonių santykį su savimi ir pasauliu (tai idealiai apibrėžia angliškas “sensibility”).

“Apsaugok mane nuo manęs paties” - vienoje dainoje gieda Billy Corganas ir šie žodžiai yra svarbiausias 9 deš. dvasingumo siūlas. Mes, tais laikais išėję į margąjį pasaulį, iki pat šiandienos nesame šios bėdos išsprendę - toliau žalojame ir save, ir mus dėl neaiškių priežasčių priglaudusią planetą.

Man patinka tai, kaip skamba Smashing Pumpkins gitaros. Aš - elektrinės gitaros klausytojas. Visa kita gali būti labai vidutiniška, bet jei muzikantai į gitarą žvelgia kaip į universalią, nuo nieko nepriklausančią vertybę (o ne tiesiog įnagį melodijai sugroti), aš tokios muzikos klausysiu.

Smashing Pumpkins gitarų skambesys - unikalus ir su niekuo nesupainiojamas. Kaip ir Billy Corgan balsas. Kaip ir kažkokių keistų rytietiškų motyvų kupinas melodijos. Tiesiog negalėjau šio albumo neįtraukti į savo sąrašą.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Satoshi Ashikawa “Still Way (Wave Notation 2)”, 1982 (1 val. 4 min.)

Satoshi Ashikawa - japonų ambientinės tradicijos pradininkas, nors daug žinių apie jį nerasite. Dar besimokydamas sociologijos viename Tokijo universitetų, atidarė vinilų ir knygų parduotuvę, vėliau - įrašų studiją, kuri virto muzikos agentūra.

Labai daug nuveikti nespėjo, nes 30-ies žuvo autoavarijoje. Jo įrašų studijos išleisti trys albumai (įskaitant ir čia pristatomą jo paties) - japonų ambiento klasika.

“Still Way” nėra elektronika. Muzika 100% analoginė, grojo Satoshi bičiuliai muzikantai ir šeiminykščiai. Albumas buvo primirštas, bet atrastas internete apie 2010, o dar po dešimtmečio - oficialiai perleistas. Žemiau duodu nuorodą į leidyklos Bandcampą - ten galite rasti ir daugiau keistos japoniškos muzikos.

Satoshi, kaip ir dera japonų minimalistui, sakė, kad jo muzikai nereikia įsigilinimo, jos galima klausytis kaip garsinio fono ir ji neturi klausytojo stimuliuoti. Muzika turi plaukti lyg dūmai ir ištirpti aplinkoje.

Nežinau, gal šita muzika taip ir elgiasi. Nesuprantu, ką jos kontekste reiškia “stimuliuoti” ir kodėl ji to neturėtų daryti. Galbūt ji kaip sykis veikia priešingai - anuliuoja visas stimuliacijas, kurių mūsų gyvenimuose ir taip yra pernelyg daug.

Muzika abstrakti, tačiau labai šilta ir draugiška. Ji išlaiko labai gerą santykį tarp kraštutinio minimalizmo ir new age saldumynų. Dėl to man ir patinka - aš nemėgstu muzikoje elitinio intelektualizmo, man visada miela, kai muzika beldžiasi į mano širdį, venas ir odą, o ne į protą, kuris bet ką gali gražiai supakuoti.

Nepaisant ideologinio radikalumo, japonų ambientas yra turtingesnis, juslingesnis, nei, pavyzdžiui, Brian Eno, kuris šį žanrą į mases nešė Europoje. Eno savo albumams duodavo kinematografinius pavadinimus, kad padėtų klausytojui “įsijausti”. O va japonams to nereikia - jų ratais besisukantys garsai ir taip užliūliuoja ir įsiurbia.

Kur klausyti? Bandcamp / Youtube / Spotify

Pertraukėlė: apie muzikos klausymą

Satoshi Ashikawa albumas ir požiūris į savo muziką yra gera vieta užsiminti apie tai, kaip reikia klausyti muzikos. Aš visiškai pritariu šiam japonui - nėra čia ko dalykus sureikšminti - muziką galite klausyti taip, kaip tik jums patinka.

Aš visada šiek tiek susigėstu, kai išgirstu kokį žmogų pasakojant, kad muzikos jis klauso susikaupęs ir nieko kito neveikdamas - stengiasi visiškai pasinerti. Paskutinį kartą taip apie muziką kalbėjo vienos Lietuvos metalo grupės gitaristas.

Dar yra tie, kas net namuką atskirą pasistato muzikai klausyti (kažkur skaičiau apie tai padariusį verslininką iš Kauno). Šių žmonių garso aparatūra ko gero kainuoja daugiau, nei mano automobilis.

Aš juos suprantu - rimtuosius muzikos klausytojus. Tačiau toks nesu. Niekada nebuvau, nors lyg išprotęjęs muzikos klausausi gal 40 metų. Geros aparatūros niekada neturėjau. Gerai aparatūrai niekada neturėjau pinigų. O kad muzikos troškau lyg beprotis, man visada tiko bet kas, kas skleidžia bent šiokį tokį garsą.

Juostinis magnetofonas su savadarbe kolonele. Kreivi patefonai ir sovietinių laikų plokštelės, tokio prasto garso, lyg būtų įrašytos pogrindinėje piratų studijoje. Ir jau iš tikro piratiniai albumai posovietiniais laikais - nors legalių piratų, įsikūrusiu miegamojo rajono buities paslaugų centruose buvo ir sovietiniais laikais. Užeini, ant sienų iškabinti lapai su atlikėjais, albumų pavadinimais ir muzikos žanrais. Išsirenki, susimoki ir po kelių dienų gauni įrašytą juostą.

Vėliau buvo palaikiai nešiojami kasečių grotuvai su beviltiškomis ausinėmis. Vieną tokį pirkau Venecijoje, iš gatvės prekeivio. Venecijoje teko leisti keletą savaičių ir be muzikos nebegalėjau ištempti. Dėl to ir padariau kvailystę - pirkau tą kasečių grotuvėlį gatvėje, nes tik jam užteko pinigų. Grotuvėlis taip ir neužgrojo.

Dar buvo dainos iš ankstyvojo interneto laikų, parsisiurbtos įvairiose failų dalijimosi platformose. Pradedi dainą siųstis ir eini miegoti, o ryte ji jau guli tavo kompiuteryje. Viena daina. Per naktį. Užtat gali įsriegti į kompaktinį diską ir paklausyti mašinoje ar per grotuvą, jei tik tokį turi. Dažniau muzika grojo tiesiai iš kompiuterio, per platsmasines kolonėles.

Žodžiu, klausykite muziką kaip tik patinka ir į nieką nekreipkite dėmesio. Tačiau pasistenkite nepiratauti, o jei norite patinkančiam atlikėjui atsidėkoti - vietoje Spotify pirkite fizinius albumus ar marškinėlius su grupės pavadinimu.

Alison’s Halo “Eyedazzler 1992-1996”, 1998 (1 val. 31 min.)

Kadaise klausiausi šūgeizo nelabai žinodamas, kad šūgeizo klausausi. Man atrodo, 9 deš. nelabai kas ir tą terminą vartojo. Kai su žodžiu susidūriau pirmą kartą, nubėgau gūglinti, ką gi jis reiškia. Buvo linksma, kai paaiškėjo, jog paslapties nėra - shoegaze reiškia ne muzikos skambesį, o tai, kad muzikos atlikėjai mėgo brazdinti gitaras spoksodami į savo batus.

Nesu didelis šio stiliaus gerbėjas. Bet Lush ar Belly klausydavau senais laikais, o šiandien retkarčiais prasuku My Bloody Valentine ar Alison’s Halo.

Alison’s Halo - menkai išsivyniojusi grupė, tespėjusi išleisti vieną singlą. Jau vėliau, grupei išsiskirsčius (mačiau, šiemet ji lyg ir vėl susirinko), kažkas sukrovė į krūvą viską, ką anie buvo įrašę ir išleido vienu albumu.

Grupė priklausė melodingesnei, jausmingesnei šūgeizo atšakai, subtiliai vadintai “Beautiful Noise” ir vystytai kelių grupių iš Arizonos. Ir nors “Eyedazzler” nėra albumas, bet skamba būtent taip - dainos gula viena ant kitos, persikloja, apsikabina, tada apkabina tave ir nebepaleidžia.

Melancholiška, sąžiningai gitarinė muzika, vadeliojama liauno daininkės balso, kuriame aidi visos panašios mūsų dienų atlikėjos. Beautiful noise. Albumą į savo sąrašą įtraukiau, paskui išbraukiau, bet po kelių naujų albumo apsukimų, vėl sugrąžinau. Tinka jis čia.

Kur klausyti: Bandcamp / Youtube / Spotify

Shpongle “Are You Shpongled?” 1998 (1 val. 18 min.)

Gyvenimo nesuplanuosi, jis ritasi, kaip jam patinka. Bet gal taip net įdomiau? Psichodelinis transas - mano, penkiasdešimtmečių, kartos muzikos. Deja, tai sužinojau tik 2012 m., atsitiktinai, legendiniame festivalyje “Tundra”.

Psichodelinis transas - idealus nišinio žanro pavyzdys, turintis savo papročius, atsidavusius mylėtojus, estetiką ir infrastruktūrą, egzistuojančią už įprasto muzikos verslo. Spėčiau, tai yra vienintelis muzikos stilius, kuris geriau skamba lauke, miške, nei namuose ar klube. Festivalis gamtoje - geriausia vieta šią muziką išgyventi, kur jos subžanrai, besikeisdami, lydi tave nuo saulėlydžio iki aušros.

Originalus psy transo vardas - Goa Trance. Jis ir gimė šioje Indijos provincijoje, kurią dar 7 deš. pamėgo hipiai iš Vakarų. Ten iš psichodelinės muzikos vakarėlių 8 deš. pabaigoje išsivyniojo elektronikos stilius, nes jis buvo patogesnis vakarėliams, nei grupių grojama muzika (tik dj naudojo juostas, ne plokšteles, nes šios tirpdavo karštoje Indijoje saulėje). Tos juostos nulėmė tipiško psy kūrinio struktūrą - ten visada yra keliolikos sekundžių intro ir outro, kad muzikos leidėjas šokiuose spėtų pakeisti vieną juostą kita.

Goa aukso amžius - 1994-1997 m. Nors prabėgau per visus psy žanrus ir žanriukus, bet iki šiol man Goa yra mieliausia. Gal dėl to, kad turiu silpnybę ankstyvajai elektronikai, kuri gaminta labiau rankomis, nei kompiuteriu.

Shpongle yra psybient (psychodelic ambient) pradininkai. Grupę operuoja Simon Posford (vienas Goa pirmeivių, Hallucinogen vardu) ir toks 1940 m. gimęs diedukas Raja Ram. Aha, visiška tiesa - elektroninės muzikos atlikėjas, kuriam greitai bus 90.

Posfordas čia atsakingas už elektroninę dalį, o Raja Ram - už dūdeles, etninės muzikos intarpus ir bendrą psichodelinį vaibą. Koncertuodami jie pasirodo su pilna grupe, keistais šokėjais ir spalvinga scenografija.

Visa tai reiškia, kad šis albumas - rami (nors šiek tiek dramatiška) ir mistiška kelionė po keistų garsų pasaulį. Švelniai oldskūlinė elektronika su keliais drum and bass intarpais, daug ištampytų, bet draugiškų muzikos struktūrų, šen bei ten tolumoje pasigirstančia žmogiška šneka, fleitos melodija ar gamtos garsais.

Albumas įvairus - nuo mistiškos ramybės iki paslaptingų haliucinacijų. Šiame mano įvairiausios muzikos rinkinyje “Are You Shpongled” ko gero labiausiai išneša už mums įprasto pasaulėlio ribų.

Kur klausyti: Bandcamp / Youtube / Spotify /

Swans “Birthing”, 2025 (1 val. 55 min.)

Ilgai svarsčiau, ar paduoti jums ir šį albumą. Jis kuo puikiausiai tinka ir dėl ilgio, ir dėl vaibo, bet tuo pat metu yra radikaliausias iš visų. Vietomis jis gražus, melancholiškas, minimalistinis, turintis begalinio drone savybių. Bet kai kuriose vietose lenda drama, nervas ir šioks toks sunkumas.

Palikau dėl dviejų priežasčių. Viena, jis tobulai atitinka teksto reikalavimus - tai yra albumas, kurį būtina klausyti visą. Jis gali suktis fone, nebūtina sėdėti rankas sudėjus, bet albumas veikia tik pilnos kelionės metu. Antra, man vis dar patinka jo atsiradimo mano namuose istorija. Tai nuo jos ir pradėsiu.

Šiaip aš nemėgstu tokių grupių kaip Swans. Kažkoks intelektualinis rokas, kurį baisiai vertina intelektuali publika. Toks rokas man visada kelia įtarimų. Rokas gimė kaip chaoso ir protesto muzika, jame turi būti radikalaus primityvumo, šią muziką turi priimti intuityviai, kone fiziškai. Jeigu roką, prieš klausant, dar reikia supakuoti į kažkokį teorinį maišą - jis išduoda savo prigimtį.

Mano aplinkos žmonės šią grupę visada vertino (kaip ir, pavyzdžiui, Radiohead ar Tool), tik aš jos niekada neklausiau. Bet užmačiau jos koncertą Vilniuje. Koncertas vyko Kablyje ir kainavo vos vos daugiau nei lietuviški. Nusprendžiau susipažinti.

Įsijungiau naujausią albumą, tą, kurį ir čia rekomenduoju. Patiko. Abstrakti, meditacinė muzika, be galo ilga, bet įsiurbianti. Paklausiau dar pora albumų, irgi naujesnių. Maždaug tas pats jausmas. Na, galvoju, gal ir verta išbandyti šitą garsą koncerte - buvau tikras, kad Swans, kaip ir kiekviena normali grupė, koncertinį turą grindžia naujausia kūryba.

Nusipirkau bilietą ir net nekreipiau dėmesio į prierašą “the last big sound tour” ar į rengėjų pažadą, jog garsą slopinančių ausų kištukų bus galima nusipirkti koncerto metu. “Ką jus čia man pasakojate, aš gi į Stranguliatoriaus koncertus vaikštau”, - galvojau sau tyliai ir visai nesirengiau kažkokiam “big sound”, nes naujausių Swans albumų tikrai taip neapibūdinčiau.

Kaip klydau! Nebuvo koncerte nei tų albumų, nei drone meditacijos. Buvo sausakimšas Kablys, visiškas “big sound” ir ausų kištukai, kuriuos teko skubiai pirkti. Tokios patirties koncerte dar nebuvau turėjęs.

Rami pradžia pamažu užaugo iki maksimalaus garso, totaliai aklinos '“wall of sound”. Jokių moduliacijų ar pokyčių - tiesiog vientisas garso kūjis, vanojantis tavo ausis ir net atsikvėpti neleidžiantis. Dešimt minučių, penkiolika minučių, gal net visos dvidešimt ir tik tada vos vos nuslūgsantis.

Viso koncerto neištempiau. Nusipirkau taip patikusią trigubą plokštelę ir išspūdinau namo, nusprendęs, kad neverta kankintis. Patirtis buvo ribinė, sunkiai nupasakojama. Netraukčiau šio koncerto į savo topus, bet, jaučiu, niekada jo nepamiršiu.

Kaskart jį prisimenu užmetęs ant patefono “Birthing”, nors čia ano koncerto nėra nė kvapo. Muzika atitinka pavadinimą, gimimas yra lėtas, ramus, švelnus. Gimstantis padarėlis tik vos vos pasispardo ir ramiai iškeliauja į pasaulį ieškoti nuotykių.

Nebijokite ir jūs. Ausų kištukų nereikės ir jei patiko kiti čia išdėlioti albumai, galite drąsiai mėginti ir “Birthing”.

Kur klausyti: Bandcamp / Spotify

Tosca “Suzuki”, 2000 (1 val.)

Šį albumą sukau ir sukau jo pasirodymo laikais. Vadinasi, maždaug prieš 25-erius metus. Kažkaip mėgdavo žmonės šį austrų elektronikos duetą, kaip ir vos vos žymesnį Kruder & Dorfmeister, kurio pusė sudaro Tosca. Aplink 2000-uosius tokia puošniai rami, kiek migdanti, bet labai sensuali elektronika gerai ėjo.

Klausiau šio albumo, o tada - pamiršau ir nebeklausiau. 25-erius metus. Prisiminiau neseniai, beskaitydamas savo mėgstamą dzen budistą Shunryu Suzuki (jo vienintelį veikalą, trumpajį “Zen Mind, Beginners Mind” vis ketinu kada čia pristatyti). Suzuki, atvykęs Amerikon 6 deš., tapo vienu iš dzen budizmo pradininkų Vakaruose. Štai ir bevartydamas tą knygutę, netyčia sužinojau, kad Tosca albumas ne šiaip sau vadinasi “Suzuki” - jis ir yra dedikuotas tam japonų vienuoliui.

Nebloga istorija, kurią papildė ir muzikantai, rengę albumo pristatymus žurnalistams SPA ir saunose, kur ateidavo vilkėdami baltais chalatais, pavaizduotais ant albumo viršelio. O tada bandydavo susieti dzen budizmą ir techno žanrui būdingą mažinimo (reduction) metodą. Gražios kalbos.

Šis albumas smagus ir be papildomų kalbų (net jei kalbos padėjo man jį po daugybės metų susigrąžinti į savo ausis). Graži muzika, barokiškos garsų pilys, jų gal net kiek per daug dzen budizmą šlovinančiam albumui - man jis greičiau simbolizuoja tobulo pasaulio ir gero gyvenimo svajonę, kuria žmonija save apgaudinėjo amžių sandūroje.

Kur klausyti: Spotify

Simas Slabačiauskas “Saulėlydis”, 2025 (1 val. 12 min.)

Šis albumas - dovana kiekvienam už kantrybę pasiekus šį teksto tašką. Neįtikėtinai gražus albumas ir todėl - neįtikėtinai mistiškas ir mažai kam žinomas. Ir aš gavau dovanų - kažin, ar būčiau sugalvojęs pats pirkti.

Nelabai žinau, kas toks tas Simas Slabačiauskas (nesiteisinu - pats dėl to kaltas). Gali būti, kad mano muzikos keliai - kitose planetose, todėl su juo ir nebuvau susidūręs. Nelabai kas žinoma ir apie patį albumą. Į mano kopiją įdėtas lapas byloja, kad jos numeris - aštuntas. Gal ir neblogai.

Spėju, atlikėjas jį išleido pats, bet jo nerasi Spotify. Lyg ir guli Youtube, bet patogiau klausytis Bandcampe ar Soundcloude. Albumas iš tikro handmade’inis - viršelis atrodo namie suklijuotas, pora kartų pačiupinėjau ir ėmė į visas puses skleistis. Tačiau visa tai niekai, palyginus su nuostabia muzika, kuri čia skamba.

Kas tai per muzika - taip pat sunku pasakyti. Elektronika. Tačiau joje yra visko - nuo žinomų lietuvių remiksų (Kamanių šilelis, Superkoloritas, Saulė kliošas) iki originalių kompozcijų. Stilistiškai albumas taip pat įvairiapusis, tačiau pakanka prisimerkti ir tu iškart atsiduri prie jūros, ramų vasaros vakarą saulei skęstant už horizonto linijos.

Muzika rami, tačiau labai turtinga. Garsai gilūs, visur vyniojasi vasara kvepiančios melodijos, o viena kita daina patirčiai suteikia dar daugiau intrigos.

Tame lape albumo autorius pasakoja, kad rinkinys sukrito iš tikro prie mūsų jūros begrojant saulei - visą vasarą, kiekvieną ketvirtadienį. Saulėlydžiai nuskaptavo ir patį albumą. Graži istorija, labai gerai juntama sukantis plokštelėms.

Man patinka tokie neplanuoti muzikos nuotykiai - nežinomas atlikėjas, savadarbis albumas, jo faktą ignoruojantis pasaulis (visos platformose, kur albumas guli, panašu, perklausų yra labai nedaug), bet užtat muzika - švelniai tariant, dieviška.

Bėkite, susiraskite ir klausykite, kol ta vasara dar nepasibaigė.

Kur klausyti: Bandcamp / Soundcloud.

Stevie Wonder “Songs in the Key of Life”, 1976 (1 val. 45 min.)

Kai įsijungiau šį senokai klausytą albumą, iškart supratau, kad juo ir baigsis ilga jūsų istorija per muzikos vandenyną. Tai - vienas ilgiausių ir tuo pačiu vienas lengviausių, skaidriausių albumų iš viso sąrašo. Ir dar - jis yra vienas iš kelių, kurie visada patenka į visokiausius “geriausių albumų” šimtukus ir penkiasdešimtukus.

Wonderis yra žymus, bet keistas soulo atlikėjas. Jis vienas pirmųjų pradėjo gausiai naudoti elektroninius sintezatorius, o šis 1976 m. albumas skamba taip lyg būtų įrašytas kokiais 1982. Vadinasi, čia yra mažiau 7 deš. vidurio soului būdingų prabangių orkestrų, garsas minimalesnis, labiau elektroninis, skaidrus ir žybčiojantis lyg krištolinė lempa.

Albumo ilgis ir atlikėjo savarankiškumas leido jam dainuoti taip, kaip norėjosi. Todėl čia ir galima girdėti visos 6-7 deš. muzikos atspindžių. Kai kur vos vos girdisi The Beatles, kai kur skamba klasikinis soulas, galima pagauti džiazo, šiek tiek latin, net kokį ankstyvą Eltoną Johną galima nugirsti. Ir daug to, į ką soulas išvirto 8 deš. pradžioje, su šiuolaikinio R&B užuominomis.

Albumo istorija taip pat įdomi. Stevie Wonder tuomet buvo vienas garsiausių atlikėjų pasaulyje, o pats albumas užbaigė seriją superinių leidinių, kuriuos visus drąsiai galima klaustyti ir džiaugtis. Bet po 1974 “Fulfillingness' First Finale”, nusivylęs Amerika ir jos politika, daininkas nusprendė viską mesti, keliauti į Afriką ir užsiimti labdaringa veikla.

O tada, paskutinę akimirką, apsigalvojo ir pasirašė naują sutartį su soulo gigantu Motown. Toji sutartis, numačiusi visišką kūrybinę laisvę, tuomet buvo didžiausia, kokią bet kokiam muzikantui yra pavykę pasirašyti. Joje numatyta 37 mln. dolerių suma, kuri mūsų dienų kursu viršija 200 milijonų.

Kitais metais po “Songs in the Key of Life” išleidimo, albumas susirinko didžiumą Grammy apdovanojimų. Pats daininkas apdovanojimų atsiimti neatvyko, nes buvo iškeliavęs į… Afriką. Organizatoriai bandė surengti jo “pasirodymą” per kosminius palydovus, bet nelabai kas gero gavosi - vaizdelį žiūrovai matė, bet garsas “nepraėjo” (primenu, buvo 1977 m.). Albume yra originalas to, ką visas pasaulis, Stevie Wonder mažumą primiršęs, šiandien pažįsta kaip “Gangsta’s Paradise”.

Trumpai tariant, “Songs in the Key of Life” yra vienas geriausių lėtojo muzikos klausymo objektų. Gali sukti ir sukti - nenusibos.

Kur klausyti: Youtube / Spotify

Post Scriptum I

Jei nukeliavai iki čia - neįtikėtina. Tikiuosi, buvo įdomu. Viliuosi, nepervargai.

Valandų valandos muzikos, kurią kažkas kadaise prakaituodamas kūrė, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo senienos, nepritaikytos nūdienos skubėtojų poreikiams ir skirtos dulkėms lentynose rinkti. Taip nėra. Jei leisi sau į visa tai pasinerti, žengsi pro švytinčias duris į kitą pasaulį.

Gerai. O jei tartum - “faina, bet jei reikėtų išrinkti tris iš viso sąrašo, kuriuos siūlytum klausyti?”. Jei taip paklaustum, aš tau štai kaip atsakyčiau:

- Trijų nerekomenduosiu. Labiausiai siūlyčiau paklausyti penkis, šia tvarka:

• Moby “Future Quiet”

• Simas Slabačiauskas “Saulėlydis”

• Adrianne Lenker “Live at Revolution Hall”

• Harmonia & Brian Eno “Tracks and Traces”

• George Harrison “All Things Shall Pass”

Post Scriptum II

Dar vienas sąrašas. Klausyti, svarstyti albumai, kurie galų gale į galutinį sąrašą nepateko. Ne dėl to, kad prastesni. Tiesiog jiems neliko vietos. Bet jei užsikabinsite (kaip aš), čia galėsite šiek tiek būsimą alkį numalšinti:

• Cowboy Junkies “In the Time Before Llamas”, 2003 (1 val. 17 min.)

• Miles Davis “Bitches Brew”, 1970 (1 val. 45 min.)

• Kitaro “Silk Road Vol 1 & 2”, 1980 (1 val. 25 min.)

• Bob Dylan “Tempest”, 2012 (1 val. 8 min)

• Ali Farka Toure “The Source”, 1992 (1 val.)

• Fela Kuti “Rofoforo Fight”, 1972 (1 val.)

• Count Ossie & Mystic Revelation of Rastafari “Grounation”, 1973 (1 val. 25 min.)

• Serge Gainsbourg “Aux Armes Et Caetera”, 1979 (2 val. 6 min.)

• Ozric Tentacles “Erpsongs”, 1985 (1 val. 1 min.)

• Tripswitch “Geometry”, 2010 (1 val. 10 min.)

• Sonic Youth “Daydream Nation”, 1988 (1 val. 10 min.)

• James Brown “The Payback”, 1973 (1 val. 12 min.)

• Hawkwind “Space Ritual”, 1973 (2 val. 12 min)

• Keith Jarrett “Koln Concert”, 1975 (1 val. 6 min.)

• Big Thief “Dragon New Warm Mountain I Believe in You”, 2022 (1 val. 20 min.)

• Summoning “Dol Guldur”, 1997 (1 val. 8 min.)

• Lee Scratch Perry “Arkology”, 1997 (3 val. 53 min.)

Dabar jau tikrai viskas. Atia.

Pasiraitokite rankoves ir nusibraukite nuo akinių dulkes - laukia vingiuota kelionė per Claude Cowork džiungles. Specialios aprangos ar kirvio keliui prasikirsti nereikės - į džiungles įkelsime tik po vieną koją, apsižvalgysime ir mausime atgal.

Bet po šios įžangos, galėsite linksmai leisti laiką su Claude taip, kaip leidžiu aš (ir visa tai yra pavaizduota aukščiau esančiame paveiksliuke). Smagu? Yra tik vienas nerimą keliantis niuansas - tame paveiksliuke neįmanoma atskirti, kur esu aš, o kur - Claude. Kuris tikras, o kuris - dirbtinis.

Pristatysiu Cowork infrastruktūrą, kad susigaudytumėte ir toliau galėtumėte keliauti savarankiškai. Dirbtinio intelekto įrankiai tam kuo puikiausiai tinka - jei užstringi, patarimo gali paprašyti paties modelio.

Kas jūsų laukia šiame tekste?

• Kaip man ir dera - filosofiškai melancholiška įžanga ir finišas, kur abejosiu AI tobulumu ir skatinsiu nepamiršti žmogiškos prigimties (kaip gi be šito - panašaus niurzgėjimo galima rasti kiekviename mano tekste).

• Krūva patarimų, kur mokytis - kaip nesiblaškyti (informacijos išties daug), kokie šaltiniai efektyviausi.

• Kaip pradėti naudoti Cowork - pirmi žingsniai ir įrankio paruošimas darbui.

• Priminsiu keletą žinomų ir mažiau žinomų saugaus AI įrankių naudojimo taisyklių. Jas visada naudinga pasikartoti.

• Paaiškinsiu esmines Cowork dalis ir kaip iš jų išpešti naudos.

Kaip matote - temų daug. Dėl ir parašiau ilgą tekstą. Gal įveiksite per vieną kartą, o gal reikės kelių prisėdimų. Iš pradžių teksą pavadinau “įžanga”, bet kai jį parodžiau Claude, tas pasakė, kad pavadinimas klaidina: “parašei ne įžangą, o visą vadovą, nereikia kuklintis”. Tai ir nesikuklinu.

Kam šis tekstas nėra skirtas ir nebus įdomus?

Power naudotojams. Tiems, kas Cowork štampuoja darbus, moka susidėlioti savo projektų individualią sistemą ir galbūt ieško specifinių patarimų. To šiame tekste nebus, nors, man atrodo, pakeliui ir pavyko rasti keletą niuansų, kuriuos dažnai praleidžia Cowork mokytojai.

Kitas Claude priekaištas buvo dėl ištęstos įžangos: “žmogus ateina mokytis naujo įrankio, o tu jį verti skaityti pora lapų abejonių AI nauda apskritai. Negerai”. Aha, suprantu, nelabai gerai. O ir Claude patarimas yra puikus - jei tik žiūrėčiau į savo tekstą, kaip į gerai veikti turinčio turinio vienetą. Bet tai prieštarautų mano, kaip rašytojo principams.

Dirbtinio intelekto patarimai didina efektyvumą individualumo sąskaita. Tad įžangą palieku. Bet jei tu norite tik Claude Cowork pamokų, šokite per tą įžangą ir pradėkite nuo ketvirtos dalies.

»

Palydėsiu jus viena Napoleono citata, šlovinančia normaliuosius žmones, kuriems šitas vadovas ir skirtas. Kai visi šaukia apie kalnų vertimą su AI dinamitu, prasmingiau imti ir iš tikro padaryti ką nors mažo, bet apčiuopiamo ir prasmingo.

Nesu tikras, ar Napoleonas tai pasakė - šiandien AI galėtų tokių prigeneruoti kiek nori. Bet šią radau rimtoje, popierinėje knygoje, tai gal galime tikėti.

1: dirbtinio proto melancholija

Tekstą rašiau ilgai.

Beveik dviem savaitėm ilgiau, nei planavau. Pakeliui ir pats geriau Cowork perpratau - lengviausiai suprasti, kai reikia papasakoti kitiems.

Mintyse nupiešęs aiškią Cowork struktūrą, supratau, kad aš pats AI modelius naudoju chaotiškai. Gilyn lendu tik tada, kai būtina. Prikuriu sistemų, pasidžiaugiu, o tada - užmirštu. Bandau pats pasidaryti naujas struktūras, nors jau seniai aprašytos standartinės “gerosios praktikos”.

Gal dėl to nemanau, kad AI mūsų pasaulį keičia iš esmės. Transformacijų kryptis - akivaizdi. Tačiau taip pat akivaizdu, jog pranašystės, kuriomis svaidosi modelių kūrėjai ir evangelistai - dar toli nuo piešiamo paveikslo.

Štai ir dabar krapštau vieną platformą, kuri buvo perdaryta integruojant AI elementus. Bet istorija ta pati - AI veikia trūkinėdamas ir neveikia ten, kur tau atrodo, kad būtų naudingiausias. Amžinos “beta versijos” laikai.

Ar situacija artimiausiu metu keisis? Nežinau. Neatrodo, kad AI infrastruktūra galėtų išspjauti ką nors, radikaliai geresnio už jau sukurtus sprendimus.

Dirbtinis intelektas turi keistą efektą - kuo labiau giliniesi į AI įrankius, modelius ir platformas, tuo beprasmiškiau viskas atrodo. Supranti, kad AI spartina darbą, gal net gali paversti tave Renesanso žmogumi, gebančiu daryti daug dalykų ir jungti tuos dalykus į prasmingas struktūras. Gali peršokti techninių įgūdžių slenkstį, kuris iki šiol trukdydavo nardyti tarp atskirų veiklos sričių.

Tačiau vis dar nesimato didesnio pokyčio - tas nuobodžių darbų automatizavimas mūsų sudėtingame pasaulyje neskamba kaip misija, dėl kurios vertėjo elektrinių dūmais paleisti šimtus milijardų dolerių.

Jei atvirai - nesugebu savo profesiniame gyvenime (ir asmeninėje veikloje) rasti iš tikro nuobodžių ir besikartojančių darbų, kuriuos AI galėtų eliminuoti iš mano kasdienos. Keista, kad tikros rutinos yra tiek mažai - juk modelių kūrėjai mums bando įdiegti, kad didesnė mūsų darbų dalis yra būtent tokia.

Aš apskritai nesu tikras, ar rutina yra žinių darbuotojų didžiausia problema. AI to nesprendžia - tik efektyvina mažus ir specifinius darbelius, kurie reguliarumas nėra toks, kad jaustume diskomfortą.

2: AI įvaldymo filosofija

Aš nesu technologijų žmogus. Gal ir keista tai girdėti iš istorijų apie dirbtinį intelektą pasakotojo, bet ši savybė jums bus naudingas. Aš patiriu tuos pačius iššūkius, kaip ir nemaža dalis mano skaitytojų.

Ne kartą sakiau, kad mano raštai apie technologijas yra skirti “normaliems žmonėms”. Čia ir turiu omeny tokius kaip aš - kurie nuo pat mažumės turėdavo bėdų su visomis įmanomomis technologijomis.

Pavydžiu žmonėms inžinierinio (arba konstruktoriaus) mąstymo. Net IKEA spintos iš pirmo kartą nesugebu sudėliot. Bet visada pamenu Dono Normano parėdymą - “jei turi bėdų su technologija, kaltas esi ne tu, o technologija”.

Beje, lietuviškai ką tik išėjo legendinė Dono Normano knyga “Kasdienių daiktų dizainas”. Šią knygą būtina skaityti visiems, kas domisi technologijomis. Normanas yra vienas iš interneto UX pradininkų, tačiau skaitmeniniam pasauliui skirtoje knygoje sąmoningai neminėjo kompiuterių. Todėl knyga, kurios pirmas leidimas pasirodė dar 1988, nepaseno ir tebėra aktuali iki šiol.

Dirbtinis intelektas yra technologinis išradimas, bet jo veikimo principas pritaikytas netechnologiniams žmonėms. AI įrankiai valdomi kalba, tad pradėti gali kiekvienas. Tai - svarbiausia AI naujovė.

AI žinovai šneka, kad baigiasi ir “auksinio prompto” era, nors internetas dar pilnas pasiūlymų “nusikopijuok šitą ir naudok”. AI modeliai tiek žengė į priekį, kad nebereikia sudėtingų ir pagal kažkokias taisykles parašytų nurodymų.

Kuo toliau, tuo labiau kiekvieno modelio infrastruktūra auga. Modeliai gauna įrankių, papildinių, elementų, jungčių su išoriniu pasauliu. Kuo uždavinys sudėtingesnis - tuo daugiau elementų reikia sujungti į vieną.

Bet kitų patirtį sau panaudoti sudėtinga. AI įrankių principas - maksimaliai prisitaikyti prie tavo poreikių. Todėl universalūs sprendimai jums netiks, viską teks susidėlioti patiems.

Mes tylomis galvojame, kad AI mus pakeis. Mums taip aktyviai šį požiūrį diegė, kad atsikratyti jo sunku. Taip nėra, bent jau kol kas. Dirbtinio intelekto įrankiai tebėra riboti, vis dar būtinas tavo dalyvavimas, jei nori vertingo rezultato.

Štai elementarus pavyzdys. Per savo profesinį gyvenimą esu “pagaminęs” tūkstančius prezentacijų. Agentūros laikais per mėnesį suręsdavau kokias 10-15. Man tai buvo vienas nykiausių darbų - lėtas, mechaniškas, kupinas nuobodžių, pasikartojančių veiksmų. Net klientams prezentacijų dizainą sudėtinga parduoti - darbas reikalauja tiek laiko, kad valandų ir užmokesčio formulė neveikia.

Ir štai pabandžiau prezentaciją atiduoti Claude. Ar padarė tobulai? Ne. Ar reikėjo praleisti pora valandų koreguojant? Aha. Bet pora valandų užbaigimui ir korekcijoms yra geriau, nei dvi dienas stumdyti blokelius ar keisti šriftų dydį.

Kai pamačiau, ką gali Claude, pasakiau sau: “ačiū dievui, niekada daugiau nebereikės daryti prezentacijų”. Kas toliau? Excel? Jokių problemų!

3: atvirumo akimirka

Nors dirbtinio intelekto įrankius naudoju kasdien, nesu AI fanatikas. Aš niekada nebūsiu power naudotojas (apie AI naudotojų tipus - žr. mano ankstesnį tekstą), nes mano santykį su AI geriausiai apibūdina nuostabus terminas “satisficing”. Nežinau, kaip šį 1956 m. sugalvotą žodį išversti į lietuvių kalbą.

Satisficing reiškia pasitenkinti pirmu veikiančiu problemos sprendimu, nešvaistant jėgų maksimaliai geram. Tobulai šis požiūris veikia prezentacijų gamyboje. Paskutinį trečdalį laiko ten sugaištame mažiems dizaino tobulinimams (linijų storis, elementų lygiavimas, šriftų derinimas ir pan.), kurie neturi jokios įtakos prezentacijos poveikiui (pvz., perka klientas joje esantį pasiūlymą, ar ne).

Aš matau Claude galimybes. Nemažai jų esu išbandęs. Žinau, dalykai veikia. Žinau, galėčiau pasistatyti rimtesnes sistemas, kurios veiktų dar geriau. Jei tik reikėtų. Kai reikės - pasistatysiu. Kol nereikia - tingiu, todėl ir laiko nešvaistau.

Tad nesu aš Claude didmeistris.

Šiame prisipažinime yra dar vienas svarbus mūsų santykių su AI principas. Nebūtina tuo didmeistriu būti, kad gautum iš AI vertės. Galima atsipalaiduoti. Galima daryti dalykus pačiam, jei tai atrodo smagiau.

Tai - viena didžiausių AI eros apgavysčių.

Mums meluoja - korporacijos, žurnalistai, AI evangelistai. Dirbtinio intelekto įrankius naudoja nedaug žmonių. AI poveikis pasaulio tvarkai - ribotas. Išskyrus žalą klimatui, kurią daro AI duomenų centrai (paradoksalu, bet amerikonai degina dujas ir naftą, kad pasigamintų elektros dirbtiniam intelektui).

Teiginys, “Visi naudoja AI viskam” iš tikro reiškia “Kai kurie žmonės AI naudoja kai kuriems dalykams”. Galite užmesti akį į šį tekstą, kuriame yra pateikiama nemažai statistikos, įrodančios, jog “AI naudoja visi” euforija yra muilo burbulas.

Arčiau tiesos būtų teiginys, jog tik trečdalis žmonių net Amerikoje prie AI prisiliečia kasdien. Nežinia, kiek jų AI naudoja niekams, tačiau, tikėtina, nemažai. Trečdalis amerikiečių apkritai AI įrankių nėra bandę. Galime nurimti.

Apie tai sužinojau iš mūsiškio “Why AI” blogo. Jei neprenumeruojate - verta:

Why AI Naujienlaiškis

Praktiškas Dirbtinio Intelekto Pulsas tavo pašto dėžutėje. Praktiniai patarimai, įžvalgos, įrankiai bei svarbiausios naujienos - tavo pranašumas greitai besikeičiančiame pasaulyje.

By Antanas Bernatonis

4: Claude Cowork: kur mokytis?

Gerai, pakaks niekų, eikime prie reikalo. Tai ką daryti? Tiek informacijos! Kur bepažvelgsi - visur Claude mokytojai. Pasakysiu, ką daryti.

• Anthropic Akademija. Čia guli kursai į visas Claude formas (Chat, Cowork, Code), kurseliai į Claude naudojimą darbui ir asmeniniams tikslams. Reikės prisijungti prie Skilljar platformos, kur visi kursai padėti. Viskas nemokama. Baigsi kursus, išlaikysi testą, gausi sertifikatą. Galėsi įsidėti į Linkediną.

• Tutorials puslapis. Čia yra specifinių pamokų, pvz., apie Cowork pritaikymą konkrečioms sritims (pardavimai, marketingas, teisė ir pan.).

Visa ši medžiaga naudinga net ir tuo atveju, jei su Claude esi pakenčiamai susipažinęs ir jau sėkmingai jį naudoji. Ir man davė naudos, nes pataisė keletą netinkamo modelio naudojimo įpročių.

Gali užmesti akį ir į mano tekstą, kur ir kilo mintis sudėlioti Claude pradžiamokslį, ten jau atlikau trumpą įžangėlę:

Tame tekste dalinausi ir dviem Youtube mokytojais, kurie man patiko:

• Tina Huang

• Jeff Su.

Dedu nuorodas į Cowork skirtus video, tačiau nepatingėkite juos panaršyti ir patys. Bet je reikėtų rinktis - vis tiek rinkčiaus Anthropic kursus. Paprasti, žmogiški ir leidžia keliauti per pamokas pačiam darant dalykus modelyje.

• Iš Substacko siūlyčiau sunkiasvorį Ruben Hassid - 700 tūkst. prenumeratorių ir #1 in Education (aha, tokie kaip jis susiurbia didžiąją dalį Substacko lėšų, kurias prenumeratoriai suneša rašytojams).

Aš Rubeną seku, bet jis transliuoja kosminį kiekį žinių - pamokų, tekstų, “naudingų” infografikų (svarbiausi Rubeno tekstai surinkti čia). Dalykai vertingi, bet jų kiekis ir kuria tą bjaurų jausmą sieloje - “kaip viską spėti, kai visko tiek daug”? Žodžiu, neblogas tas Rubenas Hassidas, bet būkite atsargūs.

Kai sėdau rašyti šio teksto, galvojau, kad Rubeno Hassido infografikai bus pagrindinė vieta, kur pasitikrinsiu savo spėjimus ir teiginius. Bet kai rašyti pradėjau - supratau, kad paprasčiau ir efektyviau tai padaryti Anthropic Akademijoje.

O tada - dar kartelį priminsiu mūsiškį Why AI, kurį operuoja Antanas Bernatonis. Čia taip pat gausu įdomios ir naudingos informacijos, kurios kiekis nekvestionuoja mūsų suvokimo galimybių. Patarimų kaip pritaikyti Claude darbui čia taip pat gausu, naršyti galima ne tik postus, bet ir blogo čatą.

5: Claude Cowork: nuo ko pradėti?

Claude pasiekiamas dviem formomis - naršyklėje (klasikinis čatas, panašus į bet kurį kitą modelį) ir kompiuterio programėlėje.

Čia pasakosiu apie programėlę (desktop app), nes tik ji šalia čato atveria kitus modelio formatus: Cowork, Code, Design. Pasakosiu apie Cowork, bet pradinės mokyklos tikslams daugiau nieko ir nereikia.

Cowork naudoja kitas savo programas (Code, Design), kai užduočiai jų reikia (pvz., Excel dokumentą nori paversti duomenų baze ar tekstą pdf’u).

Štai tokius žingsnius reikia atlikti, kad pasiektum Cowork:

• Varai į claude.com/download,

• Registruojiesi,

• Sumoki,

• Parsisiunti į kompiuterį programėlę.

Prieš tai, turėsi atsakyti į pora klausimų - vieną filosofinį, kitą - techninį.

Pirmasis: ar verta turėti mokamą Claude versiją?

Spręsti tau. Jei nori Cowork - teks, nemokamiems vartotojams jis nepasiekiamas. Claude kainos panašios į kitų modelių - Pro versija kainuoja apie 20 eurų mėnesiui, keliais eurais mažiau, jei moki iškart už metus. Max versija kainuoja vos vos virš 100 eurų (rašau “maždaug”, nes Claude pateikia kainas be mokesčių).

Su Max versija gauni ženkliai daugiau resursų ir prioritetinį kanalą, kai modelyje susidaro vartotojų “kamštis”. Kasdieniams darbams Pro pilnai pakanka. Aš tik pora kartų buvau išnaudojęs man suteiktus resursus - teko laukti pora valandų, kad modelis ir vėl “pabustų”.

Resursus labiausiai ryja sudėtingesnės sistemos, į kurias susijungia įvairūs įrankiai ir išorinės programos, o Claude tavo parėdymu ima ką nors “statyti”. Bet net ir tuo atveju Max paskyra bus reikalinga tik tada, jei nuo Cowork iš tikro priklausys tavo kasdienio darbo rezultatai, kurių reikia “čia ir dabar”.

Žmonės šneka, kad power naudotojai dažnai turi krūvą savarankiškų paskyrų, kurios vienu metu generuoja atskiras “AI dangoraižių” dalis. Bet čia ne mes, ar ne?

Pirkti reikia mėnesio prenumeratą. Nepatiks - atsisakysi. Jei moki už kokį ChatGPT, gali mokėjimą kuriam laikui pristabdyti, kad nebūtų papildomų išlaidų.

Normaliam žmogui geriausia pasirinkti vieną modelį kaip pagrindinį. Kiti gali tabaluoti aplinkui, bet “tampyti” tą pačią užduotį nuo vieno modelio prie kito - neapsimoka. Rezultatai gal ir pagerės, bet čia įsijungia tas pats satisficing principas - ar pagerėjimas vertas vargo?

Tiesa, yra dar Tesonet grupės vystomas nexos.ai projektas. Ten su viena prenumerata gauni visus AI modelius. Nexos bandžiau prieš pusmetį, kai tik pasirodė - tada viskas buvo kreiva šleiva ir manęs nesudomino. Šiuo metu ir vėl turiu galimybę ją pabandyti - dalykai atrodo ženkliai geriau. Kai normaliai patampysiu - papasakosiu.

Kad suprastum, eik į Claude pagalbos puslapį, susirask skyrelį “Will my computer support Claude Cowork?” ir parsisiųsk programėlę, kuri ir atsakys į šį klausimą.

Su Apple kompiuteriais paprasčiau. Tavo kompe turi veikti bent jau macOS 11 (Big Sur) operacinė sistema (naudojama nuo 2020 m. pabaigos).

Windows turi daugiau niuansų. Aš Windows nenaudoju, bet panašu, kad Cowork veikia su Windows10 ir naujesnėmis sistemomis, tačiau tik Windows Pro, Enterprise ir Education variantuose. Windows Home Cowork nepalaiko. Tad pasitikrinkite, ar nereikės dar ir už kitą Windows versiją susimokėti.

Gerai, tarkime, kad po visų šių dramų, jau turi Cowork savo kompiuteryje. Kas toliau?

6: Cowork: ką jis daro?

Suprantu, jau nori “imti ir daryti”. Neskubėk. Apsiprask. Žinių daug, vienu ypu jas susidėti į galvelę nelengva. Pirmuosius žingsnius geriau atlikti iš lėto.

Kuo Cowork skiriasi nuo čato?

• Čatas skirtas pokalbiui. Tu - klausi, botas - atsako. Gali klausti toliau, diskutuoti, mąstyti kartu. Čatas tinka smulkiems darbeliams - išversti, paredaguoti, surinkti informaciją ir pan.

• Cowork yra skirtas darbų delegavimui. Cowork gauna tavo užduotį, tada “eina” dirbti ir grįžta, kai užduotis atlikta.

• Cowork gyvena tavo sistemoje. Čatui naudoji pokalbių langą. Ten taip pat gali kurti projektus, bet jei turi Cowork, gaišti su čato projektais neverta. Cowork - jungi prie folderio savo kompiuteryje ir prie darbams reikalingų programų (pvz., pašto, grafinių darbų platformų ir pan.).

Dėl Claude Code ir Design integracijos, Cowork gali “pastatyti” beveik viską, ko tau gali prireikti - prezentaciją, Excel stiliaus lentelę ar interaktyvų dashboardą, kuriame bus sureguliuota tau aktuali informacija.

Pats Anthropic taip įvardija esminius Claude elementų skirtumus:

• Chat - mąstymui, diskusijoms, kai nori pasigaminti juodraštį, kurį pats užbaigsi.

• Cowork - sisteminių darbų delegavimui, kai modeliui duodi daug medžiagos, kai reikia daug įrankių, o gauni galutinį rezultatą, pvz., prezenaciją.

• Code - programavimui (ne, čia ne mums, tai nesiplėsiu).

Dar yra šviežias ir kiek miglotas Claude Design, kurio vieta ir misija dar nėra iki galo aiški. Tai - tarsi atskiras įrankis, skirtas vizualiems sprendimams, kuriuos paskui gali naudoti Cowork ar Code darbams. Gali čia ir savarankiškus dalykus pasigaminti (pvz., dailų pdf iš savo medžiagos). Bet su Claude Design kol kas nepersistenk - žmonės kalba, kad jis kaip žvėris ryja paskyros resurus.

Ką Cowork gali kitaip nei čatas?

Cowork geriausiai tinka štai kam:

• Kai nori krūvą informacijos paversti prasminga sistema: “paimk iš mano Google Drive folderio failus ir paruošk interaktyvų D.U.K”.

• Kai turi kokį step-by-step projektą, kuriam reikia kelių įrankių: “perskaityk 5 pdf’us, pažiūrėk filmuką, įsiurbk skaičius iš 3 lentelių, perskaityk paskutinės savaitės laiškus ir paruošk ataskaitą apie įmonės praeito mėnesio darbą”.

• Kai turi periodiškai atliekamą darbą. “Kas rytą patikrink mano laiškus ir padaryk jų santrauką, sugrupuodamas pagal svarbą”.

Čia aprašyti darbai gali skambėti kosmonautiškai. Bent jau man pradžioje taip atrodė - kaip aš čia viską sujungsiu ir suvaldysiu? Bet jei pradėsi nuo paprastų eskperimentų - pvz., kelis palaidus dokumentus paversti prezentacija ar Excelio failu, greitai suprasi, kad Cowork lengvina gyvenimą ir taupo laiką.

7: kaip sujungti Cowork su pasauliu?

Taigi, jau parsisiuntėme Claude programėlę ir supratome jo dalių esmę. Cowork tavęs tyko kairiame viršutiniame kampe, šalia Chat ir Code.

Pats paprasčiausias būdas, ką nors čia nuveikti - paklausti to paties Claude. Kartais jis nustebina žinių apie “save” stoka, bet dažniausiai ne tik padės susigaudyti, bet ir pats už tave daug ką padarys.

Keliaujam prie dalykų, apie kuriuos jau užsiminiau. Svarbiausios Cowork darbo mechanikos dalis - jo galimybė darbui naudoti tavo kompiuterį ir turėti darbui reikalingų jungčių su išorinėmis programomis.

Cowork talpykla tavo kompiuteryje

Atsidarote bendrą Cowork čatą, spaudžiate “Work in a project” ir sujungiate Cowork su vieta kompiuteryje, kur jam bus galima lankytis. Aš pradėjau kurdamas projektą, todėl Claude pats pasidarė sau folderį. Galite jį sukurti iš anksto, o tada - tik nukreipti Cowork. Visi nauji projektai patogiai guls ten - kiekvienam reikės atskiro folderio, kuriame bus jam reikalinga medžiaga.

Taip neleidžiate Claude šmirinėti po visą aparatą, palengvinate procesą ir jam, ir sau. Į tuos folderius galite sumesti tai, ko reikia konkrečiam darbui. Claude ten padės viską, ką sukurs.

Connectors: jungtys tarp Cowork ir pasaulio

Kairiame kampe, viršuje susirandate Customize, spaudžiate ir apačioje randate Connectors. Tai - būdas sujungti Cowork su savo darbo įrankiais - el. pašto programa, naršykle, žinučių programa ir daugybe kitų dalykų (nuo Canva, Figma, Adobe, Notion, Shopify iki Strava ar Spotify).

Kai apšilsite kojas - rekomenduoju panaršyti po connectors sąrašą. Gali paaiškėti, kad tai, dėl ko šią akimirką laužote galvą, įmanoma išspręsti su Claude pagalba. Sąrašas nuolat atsinaujina ir jei jungties nėra šiandien, nereiškia, kad neatsiras kitą savaitę. Galite paprašyti paties Claude pažiūrėti, ar įmanoma prie Cowork prijungti jums reikalingą įrankį.

Štai aš turiu savo tekstų archyvą, kadaise paguldytą ant Wordpress. Matau, verkiant reikia atnaujinti sistemą, bet esu viską pamiršęs. Vadinasi, vėl teks savaitgalį skaityti, kad galėčiau susitvarkyti. Matau Wordpress jungtį Cowork kataloge. Dar nebandžiau, bet esu tikras, kad ši jungtis - aspirinas mano galvos skausmui.

Jei darbe naudojate kokį specifiškesnį (oficialų, patvirtintą) įrankį, verta pasižiūrėti, ar tas įrankis nėra sukūręs jungčių su Claude. Štai mūsiškiai Omnisend (el. laiškų platforma) neseniai pasidarė jungtis ir su ChatGPT, ir su Claude. Oficialiame Cowork archyve jos dar nėra, bet ją galite pasiekti per Omnisend. Platforma - žinoma ir patikima, galima naudoti.

O jeigu jungties nėra, bet jos labai reikia, Anthropic rekomenduoja programą su Cowork susieti per Google Chrome naršyklės jungtį. Bet čia yra niuansų.

Ši jungtis pavojinga dėl “prompt injection” galimybės. Antra, ji kol kas veikia šūdinai, apie tai visi kalba. Teko ir man patirti - greičiau buvo pačiam susirasti reikiamą informaciją, nei laukti, kol išstenės Claude.

Chrome jungtis turi būti įjungta tik tuomet, kai reikia ir tik svetainėms, dėl kurių nėra abejonių. Jungties išjungimas neturi jokios įtakos paties Cowork veikimui.

Štai - kiek painus paveiksliukas, bet iš jo matosi, kad Google Chrome plugginą aš esu išjungęs ir jis veiks tik tada, kai įjungsiu.

Jei šiame kontekste išgirsite terminą “MCP”, žinokite, kad tai yra maždaug tas pats, kaip ir čia aprašytos jungtys.

MCP yra Anthropic sukurtas protokolas Claude’ui sujungti su išoriniu pasauliu. Tad “Connectors” yra paties Anthropic MCP pagrindu pagamintos jungtys. Protokolą gali naudoti bet kas ir gaminti savas jungtis. Jei tokią jungtį siūlo nelabai žinomas veikėjas - geriau laikykitės toliau nuo ir nuo jo, ir nuo jo jungčių.

8: kaip Cowork pritaikyti sau?

Įprastiniame Claude ar ChatGPT čate pradedi pokalbį ir pamažu modelis įvažiuoja į pokalbio ar užduoties kontekstą. Jei modeliui esate leidę naudotis “atmintimi”, jis pamažu sugaudys nemažai žinių apie jus ir jūsų vargelius.

Bet nemanykite, kad modelis jus “prisimena” ir “pažįsta”. Taip nėra. Kiekvieną kartą jis iš naujo perskaito visą buvusį pokalbį. Kuo pokalbis ilgesnis, tuo mažiau modelis “prisimena” - jo “atmintis” (konteksto langas) yra iš anksto apibrėžtas modelio kūrėjų ir “užsidaro” pasiekus tam tikrą ribą.

Todėl geriau to paties pokalbio netęsti be galo. Efektyviausia modelio paprašyti, kad padarytų pokalbio santrauką, o tada ją “nusinešti” į naują pokalbį ir tęsti ten.

Cowork taisyklės a.k.a “Global Instructions”

Modeliui galima duoti informacijos apie save, savo darbus ir jų principus (pvz., “nemeluok ir neišradinėk nebūtų dalykų, kad mane pamalonintum”). Claude laikysis šių instrukcijų visais atvejais. Aprašymas neturi būti tobulas ar išsamus - jį bet kada galima koreguoti, pildyti, keisti.

Kur tai padaryti? Kelias čia: Settings/General/Instructions for Claude. Neparašysite - tragedijos nenutiks. Jei atvirai, ką tik šiuo keliu “nuėjau” ir supratau, kad ir aš tų taisyklių nebuvau aprašęs. Chm, štai tau ir Claude didmeistris!

Jei nežinote, ką rašyti - pasitarkte su Claude. Jis užduos keletą klausimų ir pats tas instrukcijas parašys.

Kokios turi būti bendrosios instrukcijos Claude modeliui?

• Konkrečios. Kuo mažiau abstrakcijų, tuo geriau.

• Trumpos, ne daugiau 400-500 žodžių (kas šiaip yra 2 vidutinės pastraipos).

• Geriau nepasakok, ko iš Claude norėtum, o aiškiai užrašyk, kas tave erzina - net jei tai būtų great question prieš kiekvieną atsakymą į tavo klausimą.

Štai, kas galėtų būti paminėta:

• kas esi tu ir kam dažniausiai naudosi Claude,

• kaip nori, kad Claude bendrautų su tavimi (pvz., “neskyk - puikus klausimas”),

• kaip Claude turėtų atlikti tavo užduotis,

• kokio ekspertiškumo lygio iš jo norėtum.

Primenu - rašykte trumpai, čia - bazė, daug dalykų modelis susigaudys pradėjus jums dirbti. Bet kada galėsite ateiti ir iš naujo modelį “pareguliuoti”.

Projektai arba savarankiški mini-modeliukai

Jei bandėte projektus čate ar kitame modelyje - viskas bus panašu.

Kiekvienas projektas turi savo individualias instrukcijas, parašytas panašiu principu kaip ir viso modelio taisyklės. Tik čia jos detalesnės ir konkretesnės. Juk čia kalbate ne apie visą pasaulį, bet tik apie mažą jo gabaliuką. Kaip matote iš paveiksliuko - iškart galite Claude duoti ir šiam darbui aktualius dokumentus.

O čia - jau sukurtas projektas (taip, tikra tiesa - jau pradėjau dėlioti seniai planuotas kūrybinio rašymo pamokas, gal iki rudens pabaigsiu):

Ką čia matote?

• Projekto pavadinimą, “Rašymo pamokos”.

• Projekto folderį kompiuteryje (po čato langu, kairėje, “Rašymo pamokos”).

• “Ask” reiškia, kad aš neleidžiu Cowork veikti be mano patvirtinimo.

• Dešinėje yra “Instructions” su projekto taisyklėmis.

• Po jomis - “Scheduled”. Čia gultų besikartojančios užduotys, kurias Cowork darytų pats. Šiam projektui to greičiausiai neprireiks.

• “Context” - projekto sandėlys: folderiai, pateikti dokumentai ir kitka.

• “Memory” reiškia, jog galiu Claude paprašyti, kad kokia informacija būtų įtraukta į projekto kontekstą. Jei neprašysiu - projekto “atmintį” kaups pats modelis.

Projektą gali užkurti trimis būdais:

• Nuo nulio. Atsidarai pirminį langai, duodi instrukcijas, sudedi dokumentus.

• Nurodydamas Cowork folderį savo kompiuteryje.

• Paversdamas projektu kokį nors čato dalyje vykusį pokalbį. Šitas kelias - labai smagus. Bent jau man neretai taip nutinka, kad lyg ir atsitiktinis pokalbis tiek išsiplėtoja, kad apsimoka perkelti viską paversti projektu. Claude visus perkėlimo darbus padarys už jus arba duos nurodymus, kaip jam padėti.

Pasikartokime - jei nori, gali išsisaugoti šitą paveiksliuką. Bus paprasčiau prisiminti esminius dalykus.

Vaizdelis pagamintas su Claude. Štai kaip viskas vyko. Paprašiau, kad Claude iš mano teksto išrinktų penkias temas, kurias būtų galima paversti naudingais infografikais. Parinko, iš jų pasidariau tris. Iškart Claude pateikė ir tekstus, kurie galėtų patekti į paveiksliuką. Nors žodžius ėmė iš mano tekstų, vis tiek teko keliskart redaguoti, kad viskas būtų čiki. Keičiau ir paveiksliuko turinį bei struktūrą.

O tada - daviau vizualikos pavyzdžius ir… turėjome gal 8 korekcijų ratus, kol rezultatas tapo toks, kokį dabar matote. Šioks toks iššūkėlis yra tai, kad Claude kuria .html dokumentą, vadinasi, jei nori jį redaguoti, turi arba prašyti Claude arba atsidaryti vaizdo kodą ir taisyti detales ten. Jei nori išsaugoti, pavyzdžiui, .png failą, reikia nusinešti vaizdą į Google Chrome, vėl atsidaryti kodą per Google DevTools ir tik tada gali jį paversti paveiksliuku. Gerai tai, kad Claude duoda labai aiškias instrukcijas, o po visos operacijos jauties šį tą naujo išmokęs.

9: kaip pašerti Cowork stereoidais?

Pagrindinį “Cowork kursą” įveikėme. Laisvai galite imti modelį ir eksperimentuoti - kurti projektus, gamintis jungtis, paprašyti reguliariai pateikti akcijų rinkos analizę arba rinkti aktualius darbo skelbimus. Bet dar liko pora papildomų dalykėlių - mistiškesnių (nes juos labiau tvarko Claude, nei tu), bet naudingų.

Bet prieš tai - pora detalių pasikartojimui. Užmeskime akį į matytą paveiksliuką ir apžiūrėkime meniu kairėje:

• Ten matome New task - nauja užduotis, atidaro įprastą čato langą.

• Projects - guli visi tavo projektai.

• Artifacts - visokie su Claude sukurti gaminiai - nuo mini-programėlių (kurias čia vadinau tai dashboardais, tai D.U.K) iki statinių, dailiai sumaketuotų dokumentų (pvz., tavo sumanymą apibendrinantis pdf). Juos gali redaguoti, parsisiųsti arba paprašyti, kad Cowork reguliariai atnaujintų.

• Jei to norėsi - tokia užduotis gulės Scheduled skyrelyje. Būtent tokie, reguliariai Cowork atliekami darbai, čia ir kaupiasi.

• Dispatch yra Cowork sąsaja su telefonu, kad galėtum Cowork valdyti nuotoliniu būdu, kai nėra po ranka kompiuterio (o telefone Cowork nepasiekiamas). Mano gyvenime tam prasmės nėra, tai nieko aš ir nejungiau. Nejunk ir tu.

• Customise yra skyrelis, kuris ir veda prie tų “steroidų”.

Jei atvirai - painiai viską Anthropic suguldė (tęsdami “nuostabias” feisbukų ir google’ų tradicijas). Aš 10 metų stebiuosi, kodėl didžiausios skaitmeninės korporacijos negeba padoriai susidėlioti savo infrastruktūrų, kad vartotojams viskas būtų patogu ir aišku.

Čia kairėje, viršuje turime Skills (apie juos tuoj pakalbėsim) ir Connectors (apie tai jau kalbėjome, čia - jungtys). Per vidurį tabaluoja mygeliai į tas jungtis ir Skills (kodėl čia jie sudėlioti priešingai nei meniu kairėje - vienas dievas težino).

O štai po jais yra nuoroda į įskiepius (Browse pluggins) - kodėl jos nėra kairiame meniu - taip pat paslaptis.

Kas per velnias yra SKILLS?

Skills yra globaliai veikiančios, tačiau specifinės instrukcijos ir taisyklės, nurodančios Cowork, kaip atlikti specifinius darbus.

Pavyzdžiui, “Skills” galėtų būti bazinė informacija apie jūsų įmonę (logotipas, stiliaus vadovas, kalbėjimo tonas, prezentacijų šablonai, draudžiamos temos ir pan.). Kitas pavyzdys - jūsų rašymo stiliaus principai.

Visa tai ir reikia suduoti Claude - jūsų parašytas instrukcijas, dokumentus, gerus ir blogus pavyzdžius - viską, kas bus aktualu atliekant to paties tipo darbus skirtinguose projektuose. Taigi, Skills yra dalykas, kurio sukūrimui būtina vartotojo modeliui duota informacija.

Claude instrukcijų aprašymuose dažnai minimi .md (markdown) tipo dokumentai. Tai - teksto formatavimo kalba, kurią lengvai ir aiškiai valgo visos platformos ir programos.

Grįžtant prie “Skills”, šioks toks neaiškumas atsiranda štai dėl ko.

“Skills” jūsų vadovaujamas gamina pats Claude. Jūs pasakojate, duodate instrukcijas ir medžiagą, o Claude viską susideda taip, kaip jam patogu.

Vėliau tai galima pamiršti - Claude pats nuspręs, kada konkretų įgūdį panaudoti ir daro tai savarankiškai. Jei norėsi įgūdį koreguoti, teks prašyti, kad tai darytų Claude.

Pala, o kuo SKILLS skiriasi nuo PLUGINS, o šie - nuo CONNECTORS?

Kuo toliau - tuo linksmiau. Tai, ką čia Anthropic vadina Plugins, iš tikro yra greičiau aukštesnio lygio ir sudėtingesni Skills.

“Skills” pasigaminate patys, duodami Claude informacijos. “Plugins” yra Anthropic sukurti įgūdžių rinkiniai, skirti įvairioms darbo sritims. Dalis jų - paveiksliuke - viso Anthropic siūlo 16 įskiepių, kurie padengia populiariausias darbo sritis.

O štai taip atrodo mano instaliuotas marketingo “pluginas”.

Galite matyti, kokie gebėjimai yra suteikti šiam įskiepiui - nuo kampanijos planavimo iki SEO audito. Šalia - krūvelė paruoštų jungčių - Gmail, Slack, Figma ir daug kitų. Šiuos įskiepus galima pildyti ir gerinti (Customise mygtukas) - bet čia ir vėl teks prašyti, kad tai padarytų pats Claude.

Na ir svarbiausias dalykas - mėlynas mygtukas dešiniame viršutiniame kampe: Enable/Disable. Jei įskiepis įjungtas, Claude įvertina jų būtinybę su kiekviena jam duota užduotimi.

Vadinasi, net jei įskiepis nenaudojamas (bet įjungtas), jis vis tiek naikina paskyros resursus. Susidėti sau visus įskiepius ir palikti juos įjungtus neverta. Geriau išjungti ir įjungti, kai iš tikro yra daromas tos srities darbas.

Pabandome pasikartoti.

• CONNECTORS yra programėlės, kurios Cowork sujungia su įvairiomis išorinėmis programomis.

• SKILLS yra jums aktualūs specifiniai įgūdžiai, kuriuos susikuriate su Claude pagalba. Jie gali būti tokie, kokių tik norite. Cowork pats nusprendžia, kada pritakyti vieną ar kitą įgūdį.

• PLUGINS yra Anthropic sukurti įvairių darbo sričių įgūdžių rinkiniai, kuriuos galite įsidiegti į savo Cowork programėlę ir vėliau šiek tiek pritaikyti savo specifiniams poreikiams. Cowork pats nusprendžia, kada pritakyti vieną ar kitą įgūdį, tačiau jūs juos galite įjungti arba išjungti.

Alio! Jūsų patogumui - dar viena atmintinė:

Šį kartą procesas buvo žaibiškas. Gal dėl to, kad daug krapščiausi su pirmu vaizdu? Claude pasiūlė infografiko sudėtį ir tekstus. Aš pusę išmečiau. Į tuščią vietą sudėjau ką kita. Iš esmės 60-70 % jų perrašiau - ne nuo nulio, bet taip, kad gerai skambėtų būtent šiame kontekste.

Vaizdelis pavyko iš pirmo karto. Pataisiau tik vieną bloką, nes man buvo negražu, kad į naują eilutę persikelia tik vienas žodis. Paprašiau, kad papildytų pats Claude. Dar liko vienas ilgasis brūkšnys - jį taisyti patingėjau. Satisfysing. O ir neslepiu aš, kad šituos dalykėlius AI įnagiais gaminu.

10: kaip Cowork naudoti saugiai?

Jūs žinote, kaip man rūpi, kad būtumėte saugūs, sotūs ir laimingi. Kažin ar galėjote tikėtis, kad tekste nebus skyrelio apie saugumą. Išvardinsiu svarbiausias higienos taisykles, kurių nesilaikant galite sulaukti didžiausios bėdos.

Jei norite pasigilinti, skaitykte Anthropic saugaus elgesio dokumentą. Jis skamba lyg vaistų informacinis lapas, po kurio apskritai vaisto į burną dėti nesinori.

Deja, toks yra šiandienos internetas - pavojai tyko visur, bet jei nepameti blaivaus proto - daugumos jų gali išvengti. Bėdų gali nutikti, tačiau jų gali nutikti bet kur. Net ir ten, kur visai nesitikime (linkėjimai Registrų centrui).

Štai svarbiausi AI policijos įsakymai:

1. Prieš pradėdamas naudoti AI modelį - išjunk jo teisę tavo informaciją naudoti modelio apmokymui. Claude atveju, eini į Settings / Privacy / Help improve our AI models ir atsisakai “padėti”. Teoriškai tai reiškia, kad modelis savo serveriuose nesaugos tavo pokalbių istorijos ir duomenų.

2. Cowork darbui reikia jungties su kompiuteriu. Nesuteik leidimo landžioti visur. Sukurk atskirą Claude folderį ir visada naudok tik jį.

3. Cowork bus reikalingos įvairios jungtys su išorinėmis programomis. Naudok tik oficialius ir gerai žinomų platformų įskiepius (Google, Microsoft, Figma, Adobe, Canva ir t.t.). Niekada nenaudok keistų, menkai žinomų kūrėjų plugginų, net jei anie skamba dailiai ir naudingai.

4. Vienas iš populiariausių Cowork įskiepių - jungtis su Google Chrome naršykle. Nesuteik šiam įskiepiui teisės veikti visuose tinklapiuose. Jis gali būti išjungtas ir tavo specialiai įjungiamas tik tuomet, kai esi tikras, kad tinklapis yra saugus. Šita jungtis - prompt injection rizika (kai svetainės tekstas tavo AI modeliui pasiunčia užduotį užvaldyti kompiuterį). Viskas bus gerai, jei jos neįjungsite miglotoje svetainėje, į kurią atėjote nelegaliai pažiūrėti naujo filmo.

5. Cowork turi du režimus “Ask before acting” ir “Act without asking”. Pirmasis - bazinis, automatiškai įjungtas - Claude jūsų atsiklausia leidimo atlikti rimtesnį veiksmą. Antrąją galite įsijungti patys (taip Claude dirba greičiau), bet to nedarykite. Galėsite pabandyti vėliau, kai įgausite patirties. Tai - dar vienas būdas apsisaugoti nuo prompt injection, kai slaptomis komandomis AI modelis priverčiamas daryti ką nors, kas naudinga piktavaliams. Jei Claude atsiklausia prieš atlikdamas veiksmą - lengva pastebėti, kai daro kažką, ko neturėtų.

6. Jūs galite suteikti Cowork teisę krapštytis savo kompiuteryje. Kol neturite patirties, darykte tai minimaliai, pavyzdžiui, minėtame Claude darbams skirtame folderyje. Žinokte, kad po kompiuterį Claude šmirinėja fotografuodamas jūsų ekraną, būtų gerai, kad į tas “fotografijas” nepatektų jautrios informacijos. Nesuteikte leidimo Claude pasiekti dalykėlių, susijusių su pinigais, sveikata, stebėkte, kad jis nelandžiotų ten, kur guli jautri darbo ar asmeninė informacija.

7. Nekraukite į Claude nieko, kuo nesidalintumėte internete. Jokios jūsų įmonės, klientų ar asmeninės informacijos (skaičiai, neskelbti duomenys ir t.t.). Nedėkte slaptažodžių. Nenaudokite originalių failų - dažnai juose gali būti nematomų ženklų, iš kurių galima identifikuoti dokumento autorių. Į Claude neturi patekti nieko jautraus ar slapto. Jei manote, kad duomenys yra tokie, anonimizuokite - pašalinkite vardus, pavadinimus, datas.

8. Jei dirbate didesnėje įmonėje, išsiaiškinkite, kokia yra įmonės AI politika. Čia - pilkoji zona. Neretai įmonės iš inercijos riboja AI naudojimą, bet sunkaus gyvenimo verčiami darbuotojai vis tiek tai daro. Taisykles reikia žinoti iš anksto. Apmąstykite darbo ir asmeninių reikalų santykius - darbo darymą asmeninėje paskyroje ar kompiuteryje ir asmeninių reikalų tvarkymą darbo paskyrose ir kompiuteriuose. Turėkite omeny, kad didesnės įmonės gali viską matyti ir žinoti, ką veikiate įmonei priklausančiuose aparatuose. Jei darbo kompiuterį naudojate psichologinėms konsultacijoms su AI modeliu, pagalvokite, ar tikrai tiek pasitikite savo darbdaviais.

9. Anthropic nerekomenduoja nerti į Cowork stačia galva. Nepradėkite nuo rimtų projektų, kurių rezultatai svarbūs. Pasitreniruokite su mažomis, nereikšmingomis užduotimis. Jei matote, kad viskas veikia - didinkite apsukas. Visada tikrinkite Claude darbus. Nepalikite sukurtos infrastruktūros be priežiūros ilgą laiką - jei esate Cowork davę reguliarią užduotį, kurią jis numatytu laiku turi atlikti be jūsų, retkarčiais patikrinkite, kaip viskas veikia.

10. Jei darbui naudojate nors svarbius dokumentus, kurie negali būti sunaikinti (t.y. ištrinti), naudokite kopijas, o originalus laikykite Claude nepasiekiamame stalčiuke. Anthropic pataria atkreipti dėmesį, kokius žodžius naudojate Claude užduotims. Privenkite aštrių posakių (“ištrink”, “sunaikink”, “išmesk” ir pan.), nes Claude gali neteisingai jūs suprasti. Visada verta pridėti, ko modelis neturėtų daryti - pvz., “ištrink antrą pastraipą, daugiau nieko nekeisk”.

Surašiau bazines taisykles. Jei nedrąsu - pastudijuokite ir Anthropic rekomendacijas, ir specifiškai saugumui skirtus tekstus - jų pilna ir Substacke.

Pakartosiu tik niuansą, kurį dauguma “mokytojų” nutyli - tą pilkąją zoną tarp darbo ir asmeninių reikalų. Teoriškai taisyklė skamba taip - nedaryk nieko asmeniško darbo kompiuteryje ir nenaudok asmeninių paskyrų darbui.

Teoriškai. Realybė - pilka ir raštuota. Kiekvienas sprendžia pats. Ir jūs taip elkitės. Tik prieš darydami šią modelių, užduočių ir kompiuterių kraujomaišą, ramiai pamąstykite - kas būtų, jei visa tai taptų vieša.

Jei padariniai galėtų būti tragiški - geriau nemaišykite.

Svarbiausia - nepameskite galvos ir blaivaus proto. Jei bus vos vos baisu - juo geriau. Galbūt kai kurios skaitmeninio saugumo taisyklės taps įprastos.

11: didžioji AI ir žmogaus santykių taisyklė

Visada šios taisyklės laikykitės ir niekada jos nepažeiskite. Jei Didžiąją Taisyklę bent kartą pažeisite - iškart keliausite į pragarą.

Žinau, kartais sunku tą filtrą įsivaizduoti. Tačiau dirbtinio intelekto kūryba iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia puiki, kad išjungia kritinį mąstymą. Mes žiūrime ir galvojame: “chm, lyg ir viskas gerai”. Ir spaudžiame “publish” arba “send”.

Dažniausiai ne viskas yra gerai.

AI modelis parašė tau tekstą? Perskaitykte atidžiai, kiekvieną žodį. Išbraukite nesąmones. Ištiesinkite kreivas mintis. Ar tikrai taip parašytumėte? Pridėkite ką nuo savęs, kokį savo mėgstamą žodį ar posakį. Perskaitykte prezentacijas. Patikrinkte Excel dokumentus. Atidžiai apžiūrėkte kiekvieną paveiksliuką.

Jei AI kurtus dalykus atskiesite savimi, pasaulyje bus mažiau šūdų, o jūs - nepatirsite patyčių dėl AI klaidų dalyke, kuris į pasaulį išėjo jūsų vardu.

Jei atvirai, aš kartais pasidedu šalia AI parašytus žodžius ir bukai juos perrašau pats. Prisiverčiu tai padaryti. Darbą vis tiek padarau greičiau, bet tai leidžia tiesiogiai pajusti dirbtinius elementus, kurių neišvengiamai yra kiekviename dirbtinio intelekto kūrinyje. Jis - dirbtinis, todėl ir jo kūriniai dirbtiniai.

Ir klaidų AI kūriniuose visada būna. VISADA. Nepamirškite - AI GAMINIUOSE VISADA BŪNA KLAIDŲ. Ir faktinių, ir gramatinių, ir loginių. Nepaleiskite jų į pasaulį. Jūs už jas atsakingi, ne ChatGPT ar Claude.

Štai - dviejų paskutinių skyrelių apibendrinimas:

Šį kartą ir vėl teko pavargti. Claude parengtą tekstą padoriai redagavau, pridėjau papildomų dalių. Su dizainu jis ir vėl iškart nepataikė. Paskui dar keliskart redagavau tekstą. Ir vėl teko sukti kokiu 8 ratus, kol pasiekiau reikalingą rezultatą. Beje, šį kartą nepatingėjau išnaikinti ir ilgųjų brūkšnių.

Įdomus yra ir dizaino klausimas. Aš daviau Claude aiškią dizaino kryptį, įmesdamas keletą anksčiau paskyroje naudotų vizualų. Tuos vizualus aš pasidariau Canva, pasirinkęs iš nemokamų template’ų. Jeigu palygintum - panašumas akivaizdus. Anas Canva template’as kurtas dizainerio (tikiuosi). Vadinasi, čia paėmiau dizainerio darbą ir jį pratęsiau. Iš kitos pusės, Canva templete’as - nemokamas, aš ir anksčiau jį smarkiai keičiau, nutoldamas nuo pirminės struktūros.

Žmogaus kūrinių ir dirbtinio proto interpetacijų tema - komplikuota. Bet prie jos nukeliausiu kada kitą kartą.

Važiuojam toliau? Kur???

Nepergyvenkite - mokslo metai baigėsi, tegyvuoja atostogos!

Išmokus viską, ką čia aprašiau, galima būtų visa tai perkelti, pavyzdžiui, į jūsų organizacijos kontekstą. Jūsų sukurti Cowork įgūdžiai gali būti naudojami ir kitų - prezentacijos, ataskaitos, kampanijų planavimo procesai, turinio projektai - vieno žmogaus sukurtas sistemas sėkmingai gali naudoti ir kiti darbuotojai.

Bet tai - nebe normalių žmonių reikalai. Ne mano reikalai. Tegul to moko tie, kas konsultuoja įmones ir gauna už tai pinigus. Aš šį formatą išmėginsiu minėtoje nexos.ai platformoje - galimybė į krūvą sujungti skirtingus AI modelius skamba intriguojančiai, jei tik platforma leis iš jų išspausti viską, ką anie turi geriausio.

Claude primygtinai siūlė pateikti jums kokį projektą ir atlikti jį su Claude nuo pradžios iki galo. Kaip realaus modelio pritaikymo praktinį pavyzdį. Bet aš nelabai tikiu tokiais pavyzdžiais.

Labiausiai dėl to, kad svetimi projektai tau vis tiek atrodo “svetimi”. Jie gali būti naudingi tik tuomet, jei skaitytojas turi identiškų profesinių interesų ir darbo pavyzdys gali būti tiesmukai pritaikytas.

Ten pat galite rasti ir daugiau naudingų ir praktiškų dalykėlių. Claude Tutorials puslapis turi kalnus praktinio pritaikymo atvejų. Pavyzdžiui, yra vadovai, skirti Cowork pritaikymui pardavimams, marketingui arba smulkiajam verslui.

Kita įdomi vieta mokymuis - Claude Use-Cases skyrelis. Čia yra praktiniai vadovai mažesniems ir specifiniams darbams. Pavyzdžiui, pamokėlė, kurios metu gali sau susikurti portfolio tinklapį.

Žodžiu, jei tik yra noro ir laiko - galite išmokti kalnus dalykų. Arba - ne. Gal geriau palaukime rudens. O dabar - bėkime maudytis į ežerus, važiuokime prie jūros, šokime ant dviračio ir retkarčiais pažiūrėkime futbolą.

»

Melancholiškas Post Scriptum

Keistais laikais gyvename. Įdomus pasaulis šiandien. Rašydamas šį tekstą, išgyvenau vidinių atradimų dramą. Keista - juk tekstas funkcinis, praktiškas. Net ir pats Claude ko gero visai pakenčiamai tokį parašytų.

Man pačiam tai buvo meta tekstas - komentaras, judantis paraleliai mano santykiams su Claude. Šie apmąstymai koregavo planetų padėtį, keitė pasaulio evoliuciją ir metė keletą svetimų tekstų, pasukusių mintis nauja kryptimi.

Tekstai buvo apie dirbtinį protą, tačiau parašyti ne evangelistų. Greičiau - normalių žmonių, daug ir praktiškai naudojančių AI įrankius. Gal dėl to ten kalbėta apie dirbtinio proto trūkumus - kasdienio naudojimo bėdas, kurios yra apčiuopiamos, realios, bet paprastai nutylimos.

Ne dėl kažkokių konspiracijų - tiesiog tai yra elementarūs, baziniai ir dėl to - banalūs, buitiniai - dirbtinio proto netobulumai, blankstantys prieš šlovinamas technologijos galimybes. Tačiau tai yra trūkumai, su kuriais (sąmoningai ar ne) susiduria kiekvienas, bandantis iš AI išpešti naudos.

Beskaitydamas, supratau, kad kažkaip intuityviai (aha, negaliu sau užsidėti laurų vainiko, netyčia taip gavosi) išmokau tuos trūkumus apeiti. Vadinasi, sugebu iš dirbtinio proto pešti realios vertės.

Iš čia ir pradadoksas, iš čia ir drama - esu linkęs į AI žvelgti skeptiškai, netikėti fantastiškais pažadais dėl to, kad iš dirbtinio proto gauna naudos. Nes nauda kyla visai kitose vietose ir kitomis formomis, nei mums žada evangelistai.

Dirbtinio intelekto modeliai šiandien yra pagrindiniai mano darbo įrankiai. Aš beveik nieko nedrau be jų. Tuo pat metu - jie praktiškai nieko nedaro už mane. Aš galiu pasirašyti po kiekvienu savo gaminamu dalyku - jie yra mano, AI yra įrankis, kuris padėjo tai atlikti greičiau ir kokybiškiau.

Aš vis dar patiriu džiaugmą - tačiau ne dėl to, kiek daug dirbtinis protas gali ar kaip greitai jis viską daro, bet dėl kokybės, kurią įmanoma pasiekti, kai susijungia dirbtinis ir mano protas. Šita efektyvi jungtis, šis nematomas connector, yra vienas geriausių dalykų, kuriuos pastaraisiais metais esu patyręs.

Kitas - neseniai ankstyvą rytą ežere matyta situacija. O buvo taip. Atplaukė ausuotasis kragas (toks labai dailus vandens paukštis). Ant jo nugaros plaukė du margi kragiukai. Tada pasirodė dar vienas kragas - nešinas pagauta žuvimi snape. Priplaukė prie pirmojo, mažiukai klegedami nusirito anam nuo nugaros ir ėmė ryti žuvis.

Įdomus tas pasaulis.

Pasiūlymą buvau sugalvojęs Substacko karjeros pradžioje. Paskui pamiršau. Dabar - ir vėl prisiminiau.

Mano kūrybiniai šunkeliai dažniausiai tam tikru metu telkiasi ties kuria nors išraiška. Prieš pradėdamas atkyviai rašyti į Substacką, kokius trejus metus intensyviai piešiau ir tapiau. Kai pradėjau rašyti - piešti nustojau.

Pusantrų metų nepiešiau. Bet va, dabar, ėmiau ir sugrįžau. Ar tai reiškia, kad nustosiu rašyti į Substacką? Ne. Mano planas - suderinti šias dvi veiklas.

Gal senstu, pasikeitė požiūris (aišku, kad senstu, ką čia apsimetinėti). Kažkaip tapo nebeįdomu skubėti. Tai pažiūrėsiu, kaip gaunasi neskubėti su piešiniais.

Iki šiol nepavykdavo - pradedi piešinį ir mini gazą, nes labai nori užbaigtą pamatyti. O dabar vieno paveikslo tapnojimas pora mėnesių skamba viliojančiai.

Beje, jei prenumeruojate neseniai, galbūt verta užmesti akį į štai šį tekstą:

Kaip gauti dovanas, kurias tuoj parodysiu?

Tam reikia tapti mokančiu prenumeratoriumi. O toliau - tikrinti paštą ir laukti mano laiško. Aš parašysiu, o tada ir sutarsime dėl detalių. Jei per kelias dienas nuo manęs negausite laiško - pasitikrinkite spamo stalčius.

PIRMAS PRIZAS: mėnesinė mokama prenumerata

Taisyklės paprastos.

Risografas yra 1980-aisias japonų išrastas spausdintuvas, naudotas, kai reikėdavo atspausti didesnį kiekį medžiagos, bet į spaustuvę eiti trūkdavo pinigų. Juo naudojo mokyklos ir kitos panašios organizacijos.

Mūsų laikais aparatą perėmė menininkai. Šiandienai kiek senoviškas atspaudas turi įkvepiančios nešvaros ir netobulumo. Pas mus šis spaudos būdas nelabai išplito, nors pora spausdintuvų yra, o menininkai - eksperimentuoja. Aš printerį naudoju spaudai, minimaliai, panašiai kaip kad japonai senais laikais.

Šitą skaitmeninį piešinį spausdinau kaip spalvinimo lapą. Tad jis yra juodai baltas, A3 formato ir gali būti naudojamas toks arba savarankiškai nuspalvintas.

O čia - mano originalas, kad matytumėte, kaip viskas gali atrodyti. Spalvinta, aišku, ne pieštukais ir flomasteriais - tai yra skaitmeninis piešinys.

ANTRAS PRIZAS: metinė prenumerata

Žaidimas panašus.

• Pirmas - riso plakatas, dvi spalvos, (A3) "Nejuokynga".

• Antras - riso plakatas, dvi spalvos, (A3) “Oi šūdas bliat”.

• Trečias - atvirukų komplektas, 7 vienetai, standartinė spauda.

O štai ir godotini atvirukai (galite jais pasimėgauti ir su muzika):

Vaizdų kolekcija turi šiokią tokią istoriją.

Tą “Oi šūdas bliat” ir dar keletą nutapiau prieš pora metų, kai turėjau didoką savo kūrinių parodą. Paroda buvo dramatiška, žiauri ir liūdna, tad norėjau įsriegti ko nors linksmesnio. Paėmiau didelį kartono lapą, užrašiau drebančia ranka raudoną frazę, kuri kelias dienas sukosi galvoje, o tada - viską pora kartų nuspalvinau juodai. Štai keli tos serijos originalai:

Keletą vaizdų iš tos parodos galite pamatyti šiame Instagram poste arba štai šiame filmuke. Po metų ar kelių ant durniaus tą seriją parodžiau TikToke ir, didžiausiai savo nuostabai, tas filmukas susilaukė didelės sėkmės. Po metų persirengiau ir pakartojau - ir vėl sėkmė! O čia - dar vienas filmukas su antra paveikslų serija.

Toji sėkmė įkvėpė - taip atsirado plakatai, atvirukai ir dar visokių veiksmų ir niekų. Dabar dalis jų gali atkeliauti ir į jūsų namus.

TREČIAS PRIZAS: didysis prenumeratorius

Jaučiu, žinote, čia - tas rėmėjas, kuris sumoka simboliškai daugiau, taip norėdamas parodyti ypatingą pagarbą blogo autoriau.

Čia spauda kitokia - maksimaliai kokybiška spauda (visaip ją vadina - “museum grade”, “giclee” ir kt.). Formatas irgi didesnis - A2.

Žodžiu, visai padorus ir nežmoniškai ryškus paveikslas. Įmetu po skaitmeninį piešinį ir jau atspausto nuotrauką, kad įsivaizduotumėte dydį.

Teoriškai tariant ir galvojant apie fikcines mano atspaudų kainas (fikcines, nes jos pagrįstos tik mano įsivaizdavimu ir nemaža tokio atspaudo gamybos kaina), šis pasiūlymas - pats vertingiausias. Gaunate prenumeratą su 50-60 % nuolaida.

Iš kitos pusės - puikiausiai suprantu, skirtis su 100 Eur mūsų laikais nėra lengva. Dėl to ir įdedu tik kelis pavyzdžius. Spręsite patys.

Ačiū, kad skaitote

Kai nusprendžiau tokį pasiūlymą suręsti, galvojau, kad parašysiu ką nors filosofinio apie mokamos prenumeratos svarbą. Bet ar reikia? Visiems ir taip aišku.

Smagu, kad yra platformų, kur su turinio industrija nesusiję piliečiai už savo darbus gali paprašyti ir gauti šiokį tokį užmokestį.

Tačiau neturėtumėte jaustis nepatogiai ar nejaukiai - mokama prenumerata yra savanoriškas ir neprivalomas sprendimas.

Neketinu savo tekstų visiškai užrakinti. Šiuo metu tekstai debiutuoja nemokami, o tada, po kurio laiko, “užsirakina”. Tad pilnas archyvas iš tikro pasiekiamas tik mokantiems prenumeratoriams.

Esu laimingas, kad per pusantrų metų prenumeruojančių mano tekstus, susirinko visas pusantro tūkstančio. Rašau apie 30 metų, bet, mano tekstai dar niekada neturėjo šitokio kiekio skaitytojų.

Tad - dar kartą - ačiū jums.

Iki kito teksto!

Dirbtinio intelekto įrankiai, ChatGPT pavidalu, užgriuvo Lietuvėlę prieš metus ar pusantrų. Aktyvistai naudojo juos ir anksčiau, bet plačiąją visuomenę euforija apėmė tik praeitų metų pradžioje.

Pats laikas pasitikrinti, kas per tą laiką nutiko. Ne, ne AI įrankių pasaulyje - labiau žiūrėsiu, kas dedasi mūsų galvelėse. Įdomu, ko daugiau dirbtinis protas mums prigeneruoja - dopamino ar kortizolio?

Tekste, kaip visada, gausi krūvą “filosofinių” idėjų, kurios ne tiek moko spausti naudą iš Claude ar Gemini, kiek padeda sukalibruoti savo mintis ir tikslus bei nusipiešti padoresnį santykį su technologijomis. Bus ir vienas kitas patarimas.

Važiuojame.

Meskite į mane akmenį

Standartiškai AI dalykų mokytojai yra super power naudotoja. Nors… gal ir ne. Jie - power tyrinėtojai. Juk jei tavo tikslas yra mokyti - naudoti AI įrankius rimtiems uždaviniams visai nebūtina. Pakanka žinoti, kaip juos naudoti.

Tikrieji power naudotojai retai kada moko. Ne todėl, kad nenori - paprastai jie tam neturi laiko. Jiems reikia suręsti sistemas, stebėti, kad jos nesubyrėtų, o tada - tikrinti AI pagamintą medžiagą ir ieškoti klaidų.

Aš nesu power naudotojas. Dėl to galite apmėtyti mane akmenimis.

Jeff Su, vienas geriausių AI edukatorių, AI naudotojus skirsto į tris grupes. Beje, jo Youtube kanalą rekomenduoju - ten iš tikro viskas patiekiama paprastai, aiškiai ir tokiomis dozėmis, kurias gali suvirškinti mūsų smegenų skrandis.

Pirma grupė - pradinukai.

Šių - dauguma. Jie naudoja bazinius modelius, dažniausiai nemokamus ir tik buitiniams klausimams. Su ChatGPT elgiasi kaip su Microsoft programa - nesigilina, negalvoja apie saugumą, nebando išlaužti ko nors efektyvesnio. Jie klausia recepto ar tariasi dėl sveikatos. Labiausiai AI jie naudoja užduotims, kurios iki šiol buvo neįveikiamos - rašyti tekstus ir gaminti paveiksliukus.

Antroji grupė - žinių profesionalai.

Tai - žmonės, kuriems AI įrankiai būtini ir naudingi darbe. Pirmas žodis (būtini) svarbesnis už antrą (naudingi). Nemažai jų nenaudotų AI, tačiau darbe jaučia spaudimą “neatsilikti”.

Skaito profesines naujienas, klauso vadovų svaičiojimų. Net ir pas mus girdėjau, kad žmogus buvo atleistas, nes jo darbai deleguoti AI įrankiams.

Šie žmonės AI galimybes išmano geriau ir naudoja didesnę jų paletę. Mokamas įrankių versijas dažnai gauna darbe kaip įprastas programas. Kviestis AI į pagalbą juos priverčia gyvenimas - kai supranti, jog savo perkrautą dieną gali palengvinti generuodamas AI šlamštą - sunku grįžti atgal.

“AI šlamštą” naudojau specialiai. Vėl supratome amžiną tiesą - korporatyviniame pasaulyje pirmyn-atgal stumdoma informacija dažnai yra bepramė, todėl to šlamšto niekas nemato - neskaito, nežiūri, nesigilina. Svarbu, kad suplanuotas vaizdų, žodžių ar skaičių kibirėlis būtų laiku užpildytas.

Šie žmonės paskaito edukacinių straipsnių, pažiūri video, jei darbas sumoka - mielai nueina į kokius mokymus ar konferenciją. Tačiau naują AI įrankį į darbus įtraukia tik liepiami - kai verčia gyvenimas ar vadovai.

Trečioji grupė - tie minėti power naudotojai (power users).

Šitie dalykus išmano. Iš tikro mėgsta sau “atrakinti” naują įrankį, net jei jis ir nėra tiesiogiai būtinas darbui. Linkedine mėgsta apie tai pasakoti istorijas - kaip į savo darbų grandinę integravo naują AI pagalbininką ir kiek daug naudos iš to gavo.

Meluoja. Negauna jie tos naudos. Nepaisant to, kad AI įrankiai vis labiau plinta ir demokratėja, praktinė nauda vis dar labiau “organizacinė”, nei asmeninė.

Jei pats nori įsriegti dalykus maždaug taip, kaip moko čia minėtas Jeff Su, reikia daug laiko, pastangų, daug mokytis, eksperimentuoti. Sutinku - kai Claude ar ChatGPT pagaliau pavyksta sėkmingai automatizuoti kokį tavo darbo fragmentą - apima maloni euforija. Ji trunka iki kito slenksčio, ant kurio AI vėl suklumpa ir privemia tau nesąmonių, kurias turi iš naujo perdaryti pats.

Tam dažniausiai nėra laiko.

Štai nusprendi pritaikyti sprendimą, apie kurį perskaitei straipsnyje. O tada supranti, kad prieš pradėdamas iš tikro dirbti, turi dieną paskirti procesų perdėliojimui. Tada… toliau viską darai senuoju būdu. Paprasčiau pasidaryti savo rankytėmis, nei gaišti laiką, kol AI sistema išmoks dirbti kokybiškai.

Vis dar atrodo, kad AI integracija geriausiai veikia organizacijos lygmenyje - kai įmonė turi programuotojų arba gali užsakyti didesnę AI sistemą, o darbuotojams belieka imti ją ir naudoti.

Vis dar galite mesti akmenį

Aš tabaluoju kažkur tarp antrosios ir trečiosios grupių. Esu pačiupinėjęs daugybę AI įrankių ir programų, perskaitęs krūvas straipsnių ir knygų, prisižiūrėjęs podkastų. Tačiau AI naudoju tik tiek, kiek neišvengiamai reikia.

Šis principas - naudoti AI tik tada ir tik tiek, kiek iš tikro reikia - yra šio teksto žinia tau. Toks santykis su nauja technologija yra tinkamiausias normaliems žmonėms - patiri mažiau streso ir gauni apčiuopiamos naudos. Ir dar - netampi tuo bjaurybe, kuris visus užknisa savo entuziazmu.

Dėl to aš niekada netapsiu power naudotoju. Aš išbandau naujus dalykus - bet jei matau, kad man iš to nėra naudos čia ir dabar - pamirštu. Jei kada prireikia - grįžtu ir tą įrankį įvaldau.

Štai Midjourney (viena pirmųjų vaizdų generavimo programų) išbandžiau tik jai pasirodžius. Tuomet ji dar buvo kreiva šleiva ir labiau džiugino tuo, kad apskritai galėjo kažką piešti, nei tikslumu ar realizmu. Pabandžiau, supratau, kad iš to man nėra naudos ir numečiau.

Vėliau naudojau minimaliai - pasigeneruodavau iliustracijų savo tekstams. Kažkada visas iš eilės programas išbandžiau vaizdo klipo kadruotėms piešti. Tuomet (aha, programos vis dar buvo akmens amžiuje) supratau, kad greičiau ir efektyviau tą patį darbą užsakyti pas žmogišką iliustratorių. Ir vėl mečiau per petį. Jei reikėtų šiandien - greičiausiai visai neblogai pavyktų.

Nebuvau bandęs generuoti reklaminių vaizdelių (pvz., prekės el. parduotuvėje). Bet kai prisireikė - viens du ir išmokau. Nustebau dėl programų progresų ir to, kad pagaliau nereikia triaukščių promptų, kad gautum rezultatą.

Kitas svarbus principas - nepasiduoti AI mokytojų sisteminėms iliuzijoms. Visi jie bando įpiršti radikalias gyvenimo ir darbo transformacijas. Tačiau sistemiškai pakeisti gyvenimą naudojant nepažįstamą technologiją - sunku.

Jei nori ramiai jaukintis AI - pamiršk sistemas ir taikyk jį kiek įmanoma mažesnėms misijoms. Taip nepatirsi įtampos, o tos nedidelės sėkmės (nes jų bus) nuteiks pozityviai (garantuoju). Apie tai, kaip susigalvoti tų misijų, pakalbėsime pabaigoje.

Tais gūdžiais Midjourney pradžios laikais, tampydamas nepaklusnią programą, supratau esminį AI įrankių santykį su kūrybiškumu.

Šiaip keista - juk mėgstame gauti netikėtus dalykus, mėgstama staigmenas. Bet, panašu, tai negalioja kūrybiniam procesui.

Čia mes norime, kad ryšys tarp minties ir kuriančios rankos (dažniausiai tai yra ranka) būtų tiesioginis ir aiškus. Jei jo nėra - nėra ir kūrybos. Tais laikais per pusvalandį Midjourney sukelta euforija virto nusivylimu ir nuoboduliu.

Jei šito nesupranti - gal ir neturėtum kurti.

Žiauru? Aha. Bet prie to dar grįšime. Bus dar žiauriau.

Prieš keliaujant toliau - švelnus priminimas. Jei mano tekstų neprenumeruoji - prenumeruok ir keliauk su manimi per dirbtinio proto ir kitų technologijų pelkes. Arba - gali mane apdovanoti mokama prenumerata - tas irgi yra visai neblogai.

Modelių naujienos

Aprašinėti aktualias AI modelių naujienas - beviltiškiausias užsiėmimas. Šie vis dar keičiasi taip greitai, kaip ir patarimai mesti vieną modelį ir tuoj pat “mokytis” kito, kurio naujausia versija išleista vakar.

Rinktis modelį nesivadovaujant racionaliais argumentais? Labai geras patarimas. To mums moko AI verslo evoliucija. Rinktis modelį racionaliai “pagal savo poreikius” neįmanoma, nes modeliams ir jų kūrėjams mūsų poreikiai nerūpi.

Įprasta sakyti, kad šiuolaikinis verslas vystosi prisitaikydamas prie vartotojų. Verslai bėga paskui vartotojų norus ir tendencijas bei gamina dalykus, kuriuos vartotojai “myli” labiausiai šią akimirką.

Skaitmeniniai verslai juda kitaip. Tai susiję su kategorijos monopolistine padėtimi, apie kurią tiek daug rašo skaitmeninio pasaulio kritikai. Mano artimiausiuose planuose - vienas iš garsiausių jų, Cory Doctorow.

Jis išrado tą skambią “šūdizacijos” (enshitification) teoriją. Jos supaprastinta esmė - skaitmeninės korporacijos tampa tokios didelės ir galingos, kad gali nesirūpinti tais, kurie neša joms pinigus, t.y. vartotojais. Daugiau prieš šio klausimo neapsistosiu, mums jis čia nėra labai svarbus.

AI korporacijos atitinka šį algoritmą. Jos konkuruoja tik tarpusavyje. Joms nebūtinas pelnas - nė jų vienai šis įprastas verslo KPI net nesišviečia. Investicijas skatina ne pelnas, o “žinovų” euforija.

AI korporacijoms nerūpi mūsų poreikiai. Jos stumdosi tarpusavyje ir eina į tas nišas, kurios laisvos, o ne ten, kur galėtų mums duoti daugiausiai naudos.

Beje, o kokį modelį naudoji tu?

Šiandien padėtis atrodo maždaug taip.

ChatGPT

Godotinas ChatGPT (OpenAI) dviračio neišradinėja ir toliau taikosi į pirmosios grupės vartotojus. Tam reikėjo uždaryti atskirai egzistavusią vaizdų generavimo programą (Sora), o šią funkciją integruoti tiesiai į chatą. To ChatGPT ir trūko, kad patenkintų elementariųjų vartotojų poreikius - parašyti postą į Faceboką ir išsikepti jam iliustraciją.

Ko gero ChatGPT ir toliau taikys į “AI pradinukus” - rinkas ir žmones, kurie dirbtinio intelekto įrankių dar nėra atradę. Tuo OpenAI ir skiriasi nuo kitų didžiųjų modelių, kurių verslo planuose ryškesnės korporatyvinių klientų ambicijos.

Claude

Claude (Anthropic) toliau lenda į profesionalų tarpą - antroji grupė - o jos “advanced” galimybes giria ir trečiosios grupės nariai. Per šiuos metus Claude prikūrė savo modelio viduje visokiausių elementų ir jei priklausai tai antrai grupei, turėtum atidžiau patyrinėti viską, kas guli Cowork skyrelyje. Tam reikės mokamos versijos (jei jos neturi, vadinasi esi pirmosios, o ne antrosios grupės gyventojas).

Claude siūlo įdomių darbo automatizavimo galimybių ir panašėja į padorų biuro įrankį, įgalinantį pasilengvinti kai kuriuos nuobodžius ir laiko reikalaujančius darbus. Revoliucijos nenutiks, nes ir toliau kalba eina apie procesų pagreitinimą, o ne tą “rūkau pypkę, kol AI dirba mano darbą” fantaziją.

Viena populiariausių šiandienos temų tinkluose - “Išmokysiu tave naudoti Claude Cowork”. Tam skirtų kursų turi ir pats Anthropic, o ir kitur visi išsijuosę kviečia į Cowork kultą. Šiuo metu galiu naudoti tris mokamus modelius - Claude, ChatGPT ir Gemini, bet Claude yra dažniausias pasirinkimas.

Dar vienas svarbus žingsnis - iš pradžių pačiam modeliui duoti informacijos apie save ir darbus, kurių ketinate imtis. Tą galima padaryti konfigūriuojant modelį, o vėliau nuolat pritaikyti, jei poreikiai keičiasi.

Turėjau minčių ir aš padaryti Claude Cowork “vadovėlį” normaliems žmonėms, bet dabar jau galvoju, kad beprasmiška - nuo patarimų ir taip galva lūžta. Net ir Substacke galima rasti pilna “mokytojų”. Bet… gal paklausiu jūsų pačių nuomonės?

Dramatiškiausia buvo naujiena apie naują Claude modelį mistišku pavadinimu “Mythos”. Modelis pasirodė balandžio pradžioje, bet Anthropic nusprendė, kad jis toks “galingas”, kad į viešumą jo taip ir nepaleido.

Pasirodo, tas modelis lyg riešutus gliaudo interneto programavimo klaidas - jų rado praktiškai visur. Tad jei tokį daiktą atiduotų visiems, per keltą dienų kibernetiniai nusikaltėliai ko gero visą internetą nulaužtų.

Tai kas nutiko mūsų Registrų centrui, tikėtina, bus reikšminga artimiausio meto naujiena. Ir jei mūsiškius nuhakino dėl elementaraus aplaidumo, ateityje panašiai kris net ir rimčiau į kibernetinį saugumą žiūrintys. Ir organizacijos, ir eiliniai interneto vartotojai. Ruoškitės.

Claude “Mythos” modelis buvo atiduotas 40 rinktinių organizacijų, daugiausiai ir užsiimančių kibernetinės saugos projektais. Jos naudoja Mythos visam internetui patikrinti ir duoda rekomendacijas, kaip klaidas suremontuoti.

Siūlau gerą “Hard Fork” podkastą, kuriame aptariamos dvi aktualios temos - pokytis JAV valdžios požiūryje į AI ir Mythos keliami iššūkiai.

Pirmoje dalyje konstatuojama, kad keičiasi Trumpo valdžios požiūris - nuo “darykite ką tik norite” prie suvokimo, kad reguliavimas būtinas. Gan dramatiškas posūkis - įdomu, kaip jis Amerikoje pakeis AI situaciją.

Antroje dalyje kalbinamas didžiausios pasaulyje kibernetinio saugumo kompanijos, “Palo Alto Networks” vadovas. Ši įmonė buvo tarp tų, kurioms leista naudoti Mythos. Ponuliai pakalba ir apie jį, ir apie būsimus interneto saugumo iššūkius - dalykai ir čia atrodo pakankamai dramatiški. Keliaujame į naują kibernetinio ne/saugumo erą:

Gemini

Google Gemini modelis juda kita kryptimi, kurią ir vėl lemia ne vartotojų poreikiai, o Google verslo logika. Spėju, pernai Google įsriegė vaizdų generatorių (Nano Banana) tam, kad būtų ką pašnekėti žurnalistams ir piliečiams tinkluose. Tačiau, faktas, tai nebuvo Gemini vystymo kryptis.

Google jau turi didžiulę skaitmeninę infrastruktūrą. Jų produktus naudoja daugiau nei pusė Žemės gyventojų (apie 5 milijardus sielų). Čia AI įrankiai ir sprendimai pamažu, tačiau užtikrintai sliuogia į tuos daiktus, kuriuos esame įpratę naudoti - el. paštą, kalendorių, vaizdo pokalbius ir visas kitas Google programas.

Greitai Gemini naudosime net nežinodami, kad tą darome - kas yra visai įdomus UX sprendimas. Kam gaišti laiką nuolat šokinėjant į AI modelio chatą, jeigu tą patį galiu gauti pačiame laiške ar teksto programoje?

Tiesa, panašiais atvejais (kai AI prielipas yra įsriegiamas į kitą programą), dirbtinis intelektas kažkodėl vis dar funkcionuoja prastai. Galbūt dėl to, kad jo sriegėjai numato tik tam tikrą kiekį operacijų, kurios jiems atrodo tikėtinos. Tuo tarpu gyvenimas - chaotiškas, todėl mūsų poreikius nuspėti sudėtinga. O mes pykstame, kad toks įskiepis neturi įprastinio AI modelio mąstymo “platumo”.

Neseniai “pasikviečiau” Gemini, tabalavusį Google Docs doumento paraštėje. Paprašiau lyg ir paprasto dalyko - perskaityti į dokumentą įdėtą paveiksliuką ir jame esančią lentelę paversti redaguojama lentele pačiame dokumente.

Tokia užduotis įprastiniam AI modeliui - vieni niekai. Tačiau į Google programą integruotas Gemini su ja taip ir nesugebėjo susidoroti. Blogiausia buvo tai, kad savo negalios nepripažino ir bandė išsisukti generuodamas naujus random paveiksliukus, kuriuose buvo vaizduojamos… lentelės! Teko tempti savo vaizdą į Claude ir tą lentelę jis tuoj pat nupiešė.

Panašiai nutiko paprašius pakeisti prezentacijos fontą. Pasirinkau skaidrę, daviau užduotį. Nustebau - pavyko! Bet pasirodė, kad iškart visos prezentacijos Gemini neįveiks - reikia eiti per skaidres ir kaskart kartoti užduotį. Darbą atlieka, bet ties kiekviena skaidre “mąsto” 2-3 minutes. Per ilgai. Daviau sprigtą jam į nosį ir pasidariau darbą pats.

Grok, Mistral ir visi kiti reikaliukai

Kituose AI frontuose naujienų daug nebuvo. Grok buvo visiškai užgožtas kitų modelių naujienų. Elonas Muskas žada, kad naujoji Grok versija bus “beveik superAI”, bet, žinant Elono pomėgį tauzyti niekus, niekas juo netiki, o spėjikai žada, kad naujasis Grok variantas greičiausiai vėluos ir geriausiu atveju pasirodys birželio gale.

Mistral AI, vienintelis europietiškas atsakas didiesiems modeliams, vis dar tabaluoja kažkur antrame plane, nors sėkmingai renka investicijas, augina įmonės vertę ir planuoja statyti duomenų centrus Prancūzijoje ir Švedijoje. Šnekama, kad Mistral modelis iškart kuriamas taip, kad atitiktų europietiškus reikalavimas ir labai norisi tikėti, kad ateityje turėsime JAV modeliams padoresnę alternatyvą.

Microsoft Copilot irgi naujienų mums nepadavė, nors anų metų pabaigoje lyg ir buvo šnekų apie tai, kad Microsoft ketina veržtis į savarankiškų modelių varžytuves. Tačiau panašu, kad Microsoft eina Google keliu ir toliau bando AI padaryti savo Microsoft 365 platformos sluoksniu. Aš Microsoft gaminių nenaudoju jau gerą pusmetį, tai pakomentuoti, kaip jiems tas darbas sekasi negaliu.

Įdomesnė AI evoliucijos linija buvo išvyniota apie Apple - apie jų pigiausią kompiuteriuką (Mac Mini). Tarta, kad šie aparatėliai gali eiliniam vartotojui pakeisti didžiuosius AI modelius su jų duomenų centrais - galėsime turėti individualius AI modeliukus, kurie kuo puikiausiai veiks Mac Mini tipo kompiuteriuose be būtinybės “bendrauti” su didžiausiais duomenų centrais už jūrų marių.

Neseniai Substacke užmačiau konspiracinio kvapo tekstuką, kuris apskritai teigia, jog tų didžiųjų duomenų centrų, ryjančių milijardus, reikia tik korporacijoms, nes jų senobinė infrastruktūra kitaip negali veikti. Čia ir gali būti didysis “AI burbulas” - kai paaiškės, kad dirbtiniam intelektui pakanka asmeninio kompiuterio, o visi milijardus kainuojantys duomenų centrai - niekam nereikalingi.

Nežinia, kaip yra iš tikro. Teksto argumentai skamba gerai, kaip ir “konspiracija” apie korporatyvinį sąmokslą. Gal reikia kuo greičiau parduoti Nvidia akcijas ir pirkti Apple? Bet tokios teorijos skamba pernelyg gražiai, kad būtų teisingos. Ir pats Apple jau apie tai triūbytų - kol kas jis tik pakėlė Mac Mini kainas.

Kodėl verta kreipti dėmesį į šias idėjas? Labiausiai dėl dalies AI ekspertų šnekų apie tai, kad šiandieninė AI architektūra pasiekė savo evoliucijos ribą ir turi būti pakeista kokia nors kita, kuri dar nėra išrasta.

Apie tai jau senokai šneka legendinis prancūzų mokslininkas Yann LeCun, 2025 m. pabaigoje (po 12 metų) palikęs Meta vyriausiojo AI mokslininko postą (kaip galėjome suprasti, dėl to, kad nepritaria Meta pasirinktai AI vystymo krypčiai).

Paraleliai JAV kyla gyventojų pasipriešinimas duomenų centrų statyboms. Kai kurios valstijos jau skelbia visokius statybų “moratoriumus”. Gal dar bus progų prie šių istorijų sugrįžti - tikėtina, šiemet naujienų apie tai turėsime.

AI iliuzijos ir tikrovė

Mums sako - dabar viskas geriau, greičiau, daugiau. Be to - viską gali pasidaryti pats. Mes - tikime. O tada - bandome viską pasidaryti patys.

Kita plati lyg Baltijos jūra tema - mūsų gaminamų dalykų kokybė. Krenta ta kokybė, krenta lyg termometro stulpelis lapkričio pabaigoje.

Bet darome tiek daug, kad kokybės genocidą jau sunku ir bepastebėti. Gan sparčiai gerus dalykus kloja šūdų vandenynas. Kokį Instagramą pabraukius, nebesupranti, ką žiūri - žmonių tinklą, ar AI modelių nevykusios kūrybos serialą.

Tema - plati, prie jos dar grįšiu. Šiuo metu renčiu tekstą apie dirbtinio intelekto kūrybos ir meno santykius.

O čia tenoriu konstatuoti, kad nutiko tai, ką mums žadėjo prieš pusmetį - AI epocha reiškia, kad imsime skęsti skaitmeniniais įrankiais pagaminto (tarti “sukurto” net nesinori) šlamšto sraute.

Darome internetą

Neseniai svetainių “vibe coding” platformoje “Lovable” pagaminau tinklapį. Ne savo malonumui - tai buvo praktiška užduotis. Šiek tiek užtrukau platformai perprasti, šiek tiek - svetainei “parašyti”. Taip ir yra - tu rašai norus, platforma “piešia” vaizdus.

Svetainė gavosi pusėtina - aiški, paprasta, funkcinė, minimalistinio dizaino. Tiek, kiek ir reikia, kad atliktų jai paskirtą darbą. Viskas veikia, netgi gali šiek tiek modifikuoti kompiuteriui ir telefonui skirtas versijas. Nesitikėjau, kad gausis taip gerai.

Labai dažnai AI platformos bandomos, o tada giriamos išbandžius jas fikcinėms užduotims - “štai, per savaitgalį sukūriau prekės ženklą ir visą jo turinio infrastruktūrą”.

Žymiai sunkiau, kai turi realią užduotį, tikras žaidimo taisykles - tuomet paaiškėja, kad platformos nėra tavo specifinei užduočiai pakankamai paslankios.

Bet Lovable suveikė neblogai. Ji nėra unikali - tą patį galima pasigaminti kad ir su Claude, mūsiškiai iš Hostinger irgi panašių paslaugų siūlo. Pagaminęs tinklapį susimąsčiau. Štai kokios mintys mane aplankė.

Pirma, patyriau šiokių tokių dilemų dėl grožio (dizaino).

Rašydamas užduotis, supratau - jei noriu darbą atlikti reliatyviai greitai, neturiu riesti nosies ir prašyti išskirtinių sprendimų. Viskas turi būti standartiška.

Dauguma žmonių tokių dvejonių nepatiria - tik tie, kas supranta, ką reiškia teisingas UX ir “geras dizainas”. Daugumos sukurti dalykai iš tikro bus standartiškai geri. “Standartiškai” - ši savybė labai svarbi.

Standartinis rezultatas nėra unikalus. Aš galbūt ir žinau, kaip galėtų atrodyti unikalus rezultatas, tačiau žinau ir tai, kad AI programa nebus pajėgi padaryti taip, kaip noriu. Arba turėsiu sugaišti tiek laiko, kad tai nebebus prasminga.

O jei įrankis daro netiksliai - tai nelabai ir svarbu, kiek į tą mano unikalią viziją nepataiko. Tarsi dirbtum su talento stokojančiu dizaineriu - žinai, ko nori, bet žinai ir tai, kad tavo dizaineris to nepadarys.

Antra, supratau, kad dirbtinis intelektas nieko naujo man nedavė.

Ši mintis atėjo ne iš karto, po kelių savaičių. Matyt reikėjo jai pabręsti mano žiloje galvoje, sukratyti šiandienos patirtis ir prisiminimus.

Tokių svetainių esu “pagaminęs” ne vieną. Kaip šias užduotis spręsdavau anksčiau? Nusiperki dizainerio ir programuotojo sukurtą Wordpresso temą, dieną pasikankinęs “užtempi” ją ant svetainės griaučių, per pora savaičių sukrauni reikalingą turinį.

Tas darbas nebūdavo sunkesnis, net jei ir tekdavo vos vos pramokti keletą elementarių kodavimo veiksmų. Bet jei aš sugebėdavau - sugebėtų bet kas.

Laiko reikėjo panašiai. Net pinigų šiandien nesutaupau. Anais laikais Wordpresso temą galėdavai nusipirkti už 20-40 eurų, šiandien maždaug tiek moki už mėnesį platformos naudojimo. Nieko naujo, išskyrus vieną svarbų niuansą.

Wordpresso temas kurdavo profesionalūs dizaineriai. Galėdavai ateiti į parduotuvę su savo dizaino vizija ir susirasti tokį sprendimą, kuris beveik idealiai atitiktų tavo norus. Esminis skirtumas - galutinė svetainė atrodydavo ir veikdavo keliskart geriau, nei mano šiandieninis Lovable gaminys.

Kaip padaryti internetą gerai?

Neseniai Lietuvos reklamos legenda Tomas Ramanauskas Substacke papasakojo, kaip, naudodamas Claude, sukūrė savo asmeninę svetainę:

DĖMES!O

Pasikalbėjome su Claude 4h ir gavau svetainę

PENKI SVARBŪS KĄSNIAI…

Read more

4 months ago · 20 likes · Tomas Ramanauskas

Labai gera ir graži ta svetainė - estetiška, minimalistinė, funkciška. Landžiodamas pro ją nesitvėriau pavydu - kodėl jis pasidarė, o aš ne? Bet ne apie mane ir mano pavydą mums reikia pakalbėti. Mums reikia užduoti rimtą klausimą - kodėl Ramanausko svetainė, suvaibkodinta su AI modeliu, tokia gera?

Kadangi Tomas tiesiai to nepasakė, aš išduosiu jums jo paslaptį (nors apie ją jau užsiminiau ankstesnėje pastraipoje).

Paprasta? Aha. Bet ką daryti, jei nesi Tomas Ramanauskas? Atsakymas žiaurus (čia ir yra tas žiaurumas, kurį minėjau teksto pradžioje).

Jei nesi Tomas Ramanauskas - gal geriau nekurti interneto pačiam? Vis tiek šūdinai gausis. Geriau paprašyk Ramanausko.

Didžioji mūsų dienų drama

Aš kuo puikiausiai suprantu, kad mano žiaurusis patarimas neatitinka nūdienos realybės. Aš žinau, kad toli gražu ne kiekvienas įpirktų Tomo Ramanausko paslaugas. Ir aš neįpirkčiau.

Aš taip pat žinau, kad dirbtinio intelekto įrankiai įdavė mums stebuklų lazdelę, kuria, mostelėję, galime sukurti bet ką. Gal kartais mums gaunasi kaip tam nevėkšlai Hario Poterio draugui, bet koks skirtumas - svarbu gaunasi.

Ar galime tikėtinis, kad situacija pagerės? Vargu. Vienintelis dalykas, ko galime viltis - kad AI modeliai ims kurti dailiau ir bent jau iš tos pusės šlamštas vos vos pagražės. Žmonės vis tiek rašys ir gamins paveikslėlius.

Šiaip tai nebūtina to daryti. Tačiau “turinio kūrimas” tapo populiariausiu pasaulyje hobiu. Kiekvienas, naudojantis socialinius tinklus, jaučia spaudimą šio hobio imtis. O dabar atsirado įrankiai, kurie tai įgalina.

Kas asistentas - tu ar AI?

Žiūrėjau filmuką, kuriame šnekučiavosi du amerikonai, performance rinkodaros specialistai. Tokie klasikiniai amerikonai, kuriems konversija (rinkodaros veiksmo virsmas pelnu) yra marketingo dievų valdovė. Pokalbio tema - praktiškas AI įrankių pritaikymas el. pašto rinkodaroje.

Ir ką? Pirmu numeriu jie pripažino, kad šiandienos įrankiai, kad ir kaip gražiai juos bepardavinėtų gamintojai, nėra veiksmingi be žmogaus dalyvavimo. “AI does not convert” - kaip maldelę kartojo jauni amerikonai.

Šitas “AI does not convert” galėtų tapti rinkodaros šūkiu (ar bent jau plakatu, kuris kabėtų kiekviename rinkodaros skyriuje). Gal toks plakatas padėtų žmonėms įsijungti kritinį mąstymą (arba - mąstymą apskritai) - juk jei “neparduoda”, kodėl naudojame?

Kodėl taip yra? Kodėl AI įrankiai vis dar nėra savarankiški, vis dar negali dirbti kokybiškai be mūsų dalyavimo? Dėl konteksto.

Amerikonai draugiškai pripažino, kad vartotojai (t.y. žmonės) vis geriau atpažįsta AI “kūrinius” ir net jei triukšmo nekelia, jiems tai nepatinka. O tai reiškia, kad prekės ženklas ne tik naikina savo individualų balsą naudodamas standartinius sprendimus, bet ir griauna reputaciją vartotojų galvose.

Štai, pavyzdžiui, aš tylomis vartau mintį nebepirkti iš prekės ženklų, kurie klasikinėse, didelio formato reklamos priemonėse (lauko skydai, TV ir pan.) naudoja AI medžiagą, bandydami apsimesti, kad tai nėra AI medžiaga.

Neagituoju ir jūsų taip elgtis (nes lygiai tą patį galvoju ir apie tuos, kurie Youtube užsako unscippable klipus), neketinu apie tai garsiai triūbyti - labiau konstatuoju savo asmeninį susierzinimą ir pasidygėjimą (dramatiška, turint omeny, kiek metų esu praleidęs reklamos versle - juk galėčiau būti ir pakantesnis).

Tai štai tie amerikonai, mokantys naudoti AI įrankius skaitmeninėje rinkodaroje, sako - AI turi būti tavo asistentas, ne atvirkščiai.

Aha, čia panašiai, kaip diskutuojant apie Palantiro technologijas kare - didžiausia drama tarp kritikų kyla dėl to, kad jie nežino, kas Palantiro atveju priima galutinį sprendimą - žmogus ar AI (visi kritikai bijo AI, o visi kareiviai kalba apie tai, kad galutinis sprendimas - žmogaus).

Ką panašios diskusijos reiškia?

Ogi tai, kad realus AI įrankių naudojimas smarkiai skiriasi nuo to, kaip tai vaizduoja įrankių gamintojai ir dirbtinio intelekto evangelistai. Šie labai mėgsta stumti tą “rūkau pypkę, kol AI už mane dirba”, o va praktikai iš antros ir trečios AI vartotojų kategorijų yra labiau rezervuoti.

Tie, kas iš tikro naudoja dirbtinį intelektą konkretiems darbams, mato AI trūkumus ir to niekada neslepia.

Mums tai - geros žinios. Nieko baisaus, jei savo darbus labiau darome patys, o ne deleguojame dirbtiniam intelektui. Dėl to nereikia nei stresuoti, nei jausti įtampos. Tuo pačiu galima ramiai mokytis naujų dalykų, pradedant nuo paprastų, kuriems automatizuoti reikia mažiausiai pastangų.

Tavo balsas ar ne?

Tie patys vyrukai paminėjo dar vieną elementarią tiesą, kurią dažnai pamiršta dirbtinį intelektą komunikacijai naudojantys prekės ženklai.

Visi AI modeliai turi savo specifinį balso toną, rašymo stilių (vaizdams tas irgi galioja). Visų AI modelių balsai - labai panašūs.

Tai - standartinis, rezervuotai pozityvus ir optimistinis, kartais perdėm racionalus, logiškai sukapotas kalbėjimo/rašymo stilius. Kad ir kiek treniruotum modelį rašyti tavo stiliumi, neprižiūrimas jis vis tiek dreifuoja link sau įprastos rašysenos.

Tuo tarpu padorus prekės ženklas turi savo individualų komunikavimo būdą (bent jau turėtų turėti). Tad jei AI įrankiai naudojami be profesionalios priežiūros, individualumas nyksta.

Neseniai dalinaus tokio Gary Vaynerchuk tekstu. Nekartosiu, ką rašiau žinutėje (t.y. Notes) apie šį vyruką, tik ištrauksiu vieną jo įžvalgą apie ateitį.

Prekės ženklo individualumas (filosofija, kalba, vizualus stilius) neišvengiamai bus didžiausias turtas, nes tai yra dalykas, kurį sunkiausia kopijuoti. Tai bus vienintelis prekės ženklo argumentas laikais, kai dirbtinis intelektas viską šluoja ir niveliuoja. Laukia įdomūs laikai - dar neseniai brandingą laidojo ir skaitmeninės rinkodaros guru, ir patys rinkodaristai, bet ko gero teks grįžti prie seno gerų pozicionavimo vadovėlių.

Štai Gary Vaynerchuk tekstas, labai rekomenduoju:

Underpriced Actions

Social Media is Dead. Interest Media is Here.

Social media died four years ago and for the last four years we’ve been in interest media. You no longer get the content on your feeds from the people you follow like your cousin or your best friend from middle school. You get content based on what you’ve recently been into. Interest media is the term that’s used for the current state of what it was kno…

Read more

5 months ago · 1079 likes · 134 comments · Gary Vaynerchuk

Jums gali pasirodyti, kad pasakoju dalykus, aktualius tik verslui, prekės ženklams ir komunikacijos profesionalams. Tačiau tie patys principai galioja ir tau - Substacko rašytojau ar Instagramo fotografe.

Meta platformas šiuo metu naudoju minimaliai, todėl (o gal kaip sykis dėl to), matau Facebooke besikartojančias to paties stiliaus postų iliustracijas - akivaizdžiai sukurtas su AI, pusiau realistines, labai triukšmingas, prikimštas detalių ir primenančias Youtube virusinių filmukų viršelius.

Nesvarbu, ką paveiksliukas iliustruoja - jie visi vienodi. Vaizdų generatoriai yra linkę į uždarus ratus - kuo daugiau žmonės prašo tam tikro stiliaus vaizdelių, tuo daugiau modelis jų gamina, tuo labiau tas stilius tampa ištobulintas ir… tuo panašesni tampa visiškai skirtingų žmonių “kūriniai”.

Jei atvirai - žiauriai juokinga.

Aš dar pamenu laikus, kai kažkas išrado “genialią” idėją - nuo šiol prekės ženklai turi elgtis taip, kaip elgiasi tikri žmonės. Prekės ženklo asmenybė turi būti kuriama lyg tai darytų tikras žmogus. Daug juokingos reklamos buvo sukurta vadovaujantis šia taisykle.

Praėjo kokie penkeri metai ir viskas apsivertė aukštyn kojomis - žmogus turi save formuoti, lyg būtų prekės ženklas. Atėjo personal branding laikai (kai kurie atsilikėliai vis dar apie tai šneka tarsi apie didžiausią naujovę).

Tai kas čia į ką turi būti panašus? Kam ir ką reikia kopijuoti? Ar Maxima turi kalbėti kaip aš, ar aš turiu prabilti Maximos balsu?

Viskas susimaišė į vieną košę. Nėra skirtumo tarp prekės ženklų ir mūsų - visi turi rūpintis savo asmenybėmis ir individualybėmis, jei nori atsilaikyti prieš viską standartizuojantį dirbtinį protą.

AI slop + Substack

Neseniai Substackas išmetė vienos ponios tekstą. Nežinau, kas patraukė už piršto, bet atsidariau ir ėmiau skaityti.

Blogas - tobulas AI šlamšto Substacke pavyzdys. Tekstai - parašyti naudojant AI modelį ir beveik neredaguoti. Naudoju AI rašymui, tad iškart matau dirbtinio proto konstrukcijas - nereikia nei tų legendinių brūkšnių.

Blogo tema - tobulai klasikinė. Kaip tapti Substacko žvaigžde: Mano prenumeratorių skaičius pašoko nuo 100 iki 1000 per mėnesį. Kaip tai pavyko ir ko tu galėtum iš manęs išmokti (ir ką galėtum iš manęs nusipirkti).

Gal dėl to ir pyktelėjau.

Blogas turi kelis tūkstančius prenumeratorių, šimtus širdučių po tekstais ir serijas dėkingumu trykštančių komentarų. Negražu taip apgaudinėti platformos pradinukus! Jie, ypač iš tolimosios Amerikos, tiki tais pažadais. Jie tiki, kad prieš juos - žmogus, perpratęs Substacko algoritmų paslaptis (spjauk į kiekvieną, kuris bando pasakyti, jog žino, kaip “veikia” bet kokios skaitmeninės platformos algoritmas).

Slankiojau po ta blogą ir net pavydas suėmė - juk ir aš taip galėčiau! Kepti virusinius tekstus su Claude, rinkti patiklius naujokėlius ir pardavinėti jiems už 15 dolerių “prompts & hacks” pdf’us. OK, pardavinėčiau už 10, nesu godus.

Blogo autorė (ar autorius) - anonimas. Nėra nurodytas socialinis tinklas, svetainė ar dar kas nors. Autorės vardas rusiškas, ji sako, jog ilgai dirbo akademinį darbą, o dabar bando pažinti AI įrankius ir naudoti juos kūrybai.

Ėmiau googlinti ponios vardą. Nieko apčiuopiamo internetas nepapasakojo. Radau tik kreivą Linkedino paskyrą tuo pačiu vardu ir su ta pačia nuotrauka. Kelios dešimtys draugų ir istorija moteriškės, kažką dėsčiusios kažkokiame Rusijos provincijos universitete. Vadovaujantis biografija, Substacko rašytoja turėtų būti bent pora kartų vyresnė už tą, kuri pavaizduota blogo nuotraukoje.

Koks skirtumas? Kam tai rūpi? Kodėl iš viso tai pasakoju?

Tik dėl to, kad noriu įspėti. Netikėkite tokiais žmonėmis. Nei čia, nei instagramuose ar feisbukuose. Nepirkite iš jų pamokų, dirbtuvių ar tutorialsų. Visi jie - apgavikai. Melagiai. Tinginiai.

Deja, kaip ir visos technologijos, dirbtinis intelektas nėra iš prigimties etiškas. Jis tinka geriems darbams, tiek pat tinka ir apgavystėms. Tik apgavikai yra kažkodėl visada yra greitesni ir pirmesni.

Nori iš tikro vertingo patarimo, kaip nugalėti Substacką? Imk, man negaila. Juolab, kad ne aš jį parašiau, to toks cinikas Archer Parquette:

Microsoft grįžta ir krečia pokštus

Kai šis tekstas jau buvo baigtas, įkrito linksma naujiena apie Microsoft nuotykius AI modelių pasaulyje. Kaip minėjau teksto pradžioje, korporacija iš tikro pernai žadėjo mestis į modelių pasaulį.

Maždaug tuo pat metu tūkstančiams savo programuotojų nupirko Claude Code licenzijas ir leido naudoti tiek, kiek širdis geidžia. Programuotojams konkurento modelis labai patiko ir jie nesivaržydami puolė prie vaišių stalo.

Tokiems darbams naudojama daugiausiai AI modelio resursų ir kai atėjo sąskaita iš Anthropic, Microsoft bosai žagtelėje - “kodėl taaaaaip brangu?”. Ir atėmė iš programuotojų smagiuosius žaisliukus.

Nuo šiol jie turės tenkintis… Copilote. Kalbama ne apie senąjį kreivajį Copilote, Micorsoft sukalė kažką naujo, specifiškai skirto programuotojams. Jei šie galėtų rinktis - liktų su Claude. Tik va - rinktis jie jau nebegalės.

Forbes, pasakodamas šią istoriją, mestelėjo linksmos statistikos - mažesnės įmonės (kur sprendžia darbuotojai) dažniausiai dirba su Claude, o va didelės korporacijos (kur sprendžia CEO ir finansų direktorius) “renkasi” Copilote, kuris ir taip integruotas į Microsoft infrastruktūrą, panašiai kaip Gemini - į Google.

Bet net jei Google integracija šlubuoja, abejoju, ar Microsoft pavyks geriau. Tačiau, įspėja Forbes, pasaulis ne visuomet pasirenka tai, kas yra geriausia. Pasaulis neretai lieka su kreivu šleivu, bet pigesniu. Visaip kaip Lietuvoje, ane? Laba diena, ponai iš Registrų centro.

Kur AI gali geriausiai

Įdomu gyventi toje pačioje temoje ilgesnį laiką - neišvengiamai tampi skeptiku. O kas nestebi - vis lipa ant “naujovės” grėblio. Atbėga pas tave lyg jauni šunyčiai su pagaliu dantyse - “ar girdėjai, ar žinai?” Aha, žinau žinau, girdėjau ne vieną kartą.

Tai va, turiu jus nuliūdinti.

Nieko radikalaus dirbtinio intelekto pasaulyje pas pastaruosius pora metų nenutiko. Čia pora filmukų žiūrėjau, visokių podkastų ir webinarų, gan praktiškų, pavyzdžiui, apie modelių funkcinį pritaikymą labai specifinėms sritims.

Ir ką? Tie mokytojai, webinarų vedėjai, vis dar kupini entuziazmo, bet šiaip šneka tą patį, ką kalbėjo prieš kelis metus. Kadangi jų ir anksčiau klausiau - žinau.

Tai kokį įgūdį dirbtinis protas yra geriausiai įvaldęs? Jei tai žinai, gali tiksliausiai suprasti, kokiam darbui dirbtinio proto įrankį gali pritaikyti.

Tas pats senas geras pasikartojančių procesų identifikavimas ir atkartojimas, apie ką kalbama nuo pat ChatGPT debiuto laikų. Prieš dvejus metus? Pattern recognition. 2006? Pattern recognition.

Atkreipkite dėmesį - jau niekas nebekalba apie “mąstymą”, “žmogiškumą”, “sąmonę” - nors AI modeliai išties pagal šiuos parametrus patobulėjo. Kaip mano čia minėta Midjourney programa. Ta pati programa, tik žymiai geresnė.

Pattern recognition yra tai, kas žmogui yra sunkiausiai įveikiama ir kuo užsiimti yra nemaloniausia. Mes juk dėl to 10-15 metų mokyklose mokomės - kad išmoktume tinkamai atlikti besikartojančius gyvenimo ir darbo ritualus.

O kai mūsų paklausia, koks darbas yra žiauriausias, sakome - žmogus prie konvejerio. Pattern recognition įgūdžio aukščiausias laipsnis.

Tik nereikia riesti nosies - žmogus, nuo ryto iki vakaro lipdantis savo rankelėmis PowerPoint prezentacijas yra tas pats konvejerio darbininkas.

Geroji žinia? Dirbtinis intelektas!!!!!!

Atsisėsk, ramiai pagalvok.

Kai tik įžvelgsi kokioje nors savo veikloje pattern recognition poreikį, pagalvok ar šito bjauraus darbo negalėtų atlikti Claude, Gemini ar ChatGPT.

BONUS: Claude Cowork pradžiamoklis

Kažkaip rašau šitą tekstą ir pats vienas juokiuosi.

Vieną pašneku teksto pradžioje, o kol pasiekiu pabaigą, dalykai tiek pasikeičia, kad reikėtų grįžti į tą pradžią ir ją pakoreguoti. Bet aš to nedarysiu.

Padarysiu ką kita.

Duosiu tau pamoką, kurį padės atrakinti Claude Cowork pasaulį. Nemokamai (šiaip pamokų vertė - mažiausiai 1000) ir, kaip sako tiktokuose, tai, kam reikėtų savaitės, čia perprasi per 60 sekundžių.

Vis dar manau, kad vertėtų išsamesnę Cowork pamokėlę sudėlioti. Vis giliau lendu į tą Claude dalį ir ji man vis labiau patinka. O kuo giliau lendi, tuo daugiau virvučių reikia sugaudyti ir išlaikyti rankose. Vadinasi, tuo sudėtingiau tampa. Pattern recognition, ne kitaip.

Pažiūrėsiu, ką jūs atsakysite į teksto viduryje buvusią apklausėlę. Tada ir nuspręsiu. O šį kartą - bazių bazė, intro drąsuoliams, kurie norėtų savarankiškai Claude Cowork patyrinėti. Nes tą padaryti galima - jei sugebėjau aš, sugebės bet kas.

Kodėl verta?

Šiais metais pristatytas Cowork - iš esmės kitoks, nei įprasti čatai. Čatas yra linijinis pokalbis - tu klausi, tau atsako, o tada tu galvoji, ką su tuo atsakymu daryti.

Cowork gauna tavo užduotį, tada tave palieka ramybėje (užtrukti gali ir pusvalandį), o tada - grįžta atgal su taip atlikta užduotimi, kad tu ją galėtum imti ir toliau naudoti.

Svarbiausia - tu deleguoja jam užduotį, o tada - priimi ir įvertinti atliktą darbą. Kada darbas būtų atliktas kokybiškai, Cowork turi krūvas papildomų parametrų (mygtukų, svirtelių ir įrankių). Apie tai nekalbėsiu - čia jau kito lygio reikalai.

Kaip veikia?

Kitaip, nei čatas. Cowork yra panašesnis į Claude Code, programuotojams skirtą įrankį, tik pritaikytą eilinio žmogeliui nuovokai (jo UX primena mums pažįstamą čatą). Cowork - ne diskutuoja, o “stato”.

Nauja Cowork savybė - jis nemaža dalimi “dirba” tavo kompiuteryje, o tu jį gali prijungti prie beveik visų naudojamų programų. Tai liudija didžiausią pastarojo meto AI įrankių pažangą. Smagu, kad pažanga - ne mistinio superintelekto kryptis, o siauro ir funkciško AI pritaikymo kelias.

Dėl Claude Code nematomos integracijos, Cowork gali “pastatyti” beveik viską, ko tau gali prireikti - prezentaciją, Excell stiliaus lentelę ar interaktyvų dashboardą, kuriame bus neblogai sureguliuota tau aktuali informacija.

Cowork sunku mokytis dėl to, kad jis prisitaiko prie tavo poreikių. Tiksliau, tu, vis geriau jį išmanydamas jį savo poreikiams pritaikai. Dėl to kitų žmonių pavyzdžių tau atrodo neįdomūs - nes tai jų darbas ir jų poreikiai.

Ką gali?

Prisimeni? Pattern recognition. Cowork geriausiai tinka štai kokiems darbams:

• Kai turi daug padrikos informacijos, kurioje reikia įvesti tvarką ir išplėšti kokių įžvalgų. Skamba mandrai, bet iš tikro - labai paprasta. Turi krūvą dokumentų - pdfų, prezentacijų, straipsnių iš interneto, kokių nuotraukų, laiškų ir viską tau reikia suvesti į sistemą.

• Kai turi darbą, kuriam reikia serijos įrankių ar darbo metodų. Žodžiu, step-by-step. Šiaip, irgi klasika. Pajamų deklaracijos pildymas yra toks darbas.

• Kai turi darbą, kurį turi atlikti periodiškai. Klasikų klasika. Pavyzdžiui, kas mėnesį parašyti ataskaitą arba kas rytą peržiūrėti 50 neskaitytų laiškų.

Kaip matai - šis įrankis nėra universalus, jis naudingas specifinėms sritims ir užduotims. Žodžiu, siauro pritaikymo AI.

Kaip pradėti?

Cowork yra mokamas. Jei kaip reikiant užkuri jo krosnis, net ir minimalios mokamos versijos kartais nepakanka. Vadinasi, pirmiausia reikia sumokėti. Tada - parsisiųsti aplikaciją į kompiuterį. O tada - vos vos pasimokyti.

Internetas lūžta nuo Cowork pamokėlių ir evangelistų. Jei norėsite - susirasite. Ir Substackas tokių pilnas.

Bet aš rekomenduočiau pradėti nuo Anthropic Akademijos. Kas geriau papasakos apie Claude, jei ne modelio kūrėjai? Ten rasite įžangą į Claude Cowork.

Anthropic pamokėlės sausokos, kad neprarastumėte ūpo, galite pasižvalgyti po čia jau minėto Jeff Su paskyrą. Man dar labai patinka Tina Huang. Šie jauni žmogeliukai - trykšta pozityvumu ir žinias beria lyg iš kulkosvaidžio, ypač panelė Tina.

Bet neišsigaskite - nesistenkite visko suprasti, dar anksti. Aš juos žiūriu ne tam, kad o kad užsihaipinčiau ir neprarasčiau entuziazmo mokytis toliau.

Bėgant metams, įpratau mokytis būtent taip. Savo metodui taikau senos futbolo taktikos vardą - organizuotas chaosas. Šitą taktiką, man rods, dar prieš Antrą pasaulinį sugalvojo ruskių treneriai, tai ilgiau prie jos nepasistosime.

Organizuotas chaosas naujo dalyko moksle atrodo maždaug taip. Informacijos yra daug, tad išsirenki 2-3 jos vienetus. Pernelyg nesigilini - vadovaujies nuojauta. Jeff Su ar Tina Huang pasirinkau ne todėl, kad jie geri. Man jie patiko.

Greitai susidedi į save tuos 2-3 vienetus. Gauni impulsų - seki jais negalvodamas. Šį kartą tai buvo Anthropic kursas. Tada šoki dar kur nors temos rėmuose. Skaitydamas Anthropic medžiagą, užmačiau jų webinarą, kuriame Cowork naudojimo patirtimi dalinosi Anthropic darbuotojai. Įdomu ir naudinga.

Chaotiškai (bet intensyviai) šaudydamas į visas puses, nesistengdamas suvirškinti kiekvieno informacijos elemento, greitai imi neblogai gaudytis. Turi mažai “kietų” žinių, bet gerai įsivaizduoji, kur jų ieškoti ir esi pasirengęs ką nors pasigaminti savo rankomis. Tavo statinys bus pakrypęs, bet kai statai pats - pradeti įgyti to “kietojo” išmanymo.

Bet grįžkime prie Cowork. Mano pamoka jau beveik baigta.

Dabar jau žinote, kur Cowork rasti, kaip gauti apie bazinių žinių ir netgi šiek tiek kuro įkvėpimui. Liko paskutinis žingsnis

Kur pradėti?

Labai svarbu padaryti ką nors praktiško ir naudingo. Ne kokį teorinį projekčiuką (kaip aš kažkada norėjau kurti AI valdomą kopūstų rauginimo agentą), bet išspręsti savo kasdienos skausmelį. Kad ir mažulytį, bet tikrą.

Pirmiausia reikia atsisėsti ir pasvarstyti, koks skausmelis geriausiai atitinka aukščiau išvardintus Cowork darbo principus.

Jei klaustum manęs - aš siūlyčiau sujungti Cowork su savo el. paštu (įrankius rasi Cowork, kaip padaryti moko visos pamokos - nesunku). Dirbančio žmogaus el. paštas visada primena pragarą.

Štai ką aš padariau.

Turiu projektą, kuriame su vienu žmogumi nuolat aptarinėju sudėtingas technines detales. Aš ko nors klausiu, tas žmogus duoda atsakymą. Aš tikslinu, užduodu daugiau klausimų. Žmogus ir vėl atsako. Kartais dar klausiu - jau naujame laiške. Žmogus atsako trečiame laiške, kaip priedą prie kitų temų.

Tie laiškai - informacijos lobynas. Aš prisimenu, ką aptarinėjome pastarąsias dvi savaitęs, bet kaip tai surasti - nežinau. Kai reikia - tiesiog einu laiškas po laiško ir ieškau. Po dviejų savaičių - nė to neprisiminsiu.

Tai štai aš ir daviau Claude Cowork užduotį.

“Perskaityk” visus laiškus, išrink techninę informaciją ir diskusijas. Tada - pagamink man interaktyvų D.U.K. - tą legendinį Cowork dashboardą, kuriame informacija būtų patogiai sugrupuota temomis į atskirus skyrelius, su paieškos galimybe.

Dabar kokios detalės suradimui tereikia poros sekundžių - arba randu atsakymą dashboarde (Cowork jie vadinami live artifacts), arba, paspaudęs nuorodą, nukeliauju į konkretų laišką platesniam kotekstui.

Dar daugiau - šis “appsas” yra live dėl to, kad kiekvieną pirmadienio rytą Claude, pats, mano neprašomas, peržvelgs praeitos savaitės laiškus, ištrauks iš jų naujus dalykus ir atnaujins visą informacijos rinkinį.

Paprasta? Aha. Naudinga? Be abejo. Supaprastina gyvenimą? Aišku.

Štai ir viskas - vietoje ilgų ir sudėtingų pamokų, keli svarbiausi punktai, kad patys pradėtumėte. Svarbiausia - pirmas žingsnis, pakeliui patys susigaudysite.

Auksinė AI darbo taisyklė

Šitą taisyklę įsikalkite į galveles ir niekada nepamirškite (ok, gal perspaudžiau - ne “niekada”, o bent jau artimiausius penkerius metus).

Ją jums pasakys kiekvienas power naudotojas ir dažniausiai tylomis praleis garsiai rėkaujantys “guru” ir AI evangelistai (nes tai kenkia jų verslui ir visokių pdfų už 15 eurų pardavimams).

Taip - tas pats, ką sakiau apie rašybą ir vaizdelių generavimą. Bet su šiais tai tik aplinkinių pašaipos gali susilaukti, o va kitose srityse - labai rimtai “užlėkti”.

Jei AI naudoji tam, ką ir pats galėtum padaryti - tobula, idealu. Jei ne - privalai gebėti įvertinti, ką modelis tau patiekia - gerą dalyką ar šūdą.

Neišmanydamas srities tu net normaliai užduoties suformuluoti nesugebėsi. Net nenujausi vietų, kurias modelis sufalsifikavo. Šiame fronte nieko naujo - net gerasis ir mano čia išgirtasis Claude Cowork padaro nesąmonių.

Štai, pavyzdžiui:

POST SCRIPTUM: kodėl aš visa tai darau?

Pats svarbiausias klausimas, ar ne? Greičiausiai, taip.

Atsakymas skirtas ir įspėjimui, ir įkvėpimui. Tai kodėl aš tai darau? Kodėl aš vis laužiu tą dirbtinį intelektą?

Aš senas. Esu vyresnis už visus jus. Gal ne už visus, bet už 90% - tikrai.

Aš žinau, kad jei noriu turėti kokį darbą ir toliau, turiu…

Kaip manai - kaip turėjau užbaigt tą sakinį?

Esu tikras, tu manai, kad aš jį norėjau užbaigti taip: jei noriu turėti kokį darbą ir toliau, turiu… neatsilikti, įvaldyti naujas technologijas.

Nė velnio, bičiuliai. Dėjau aš ant tų technologijų. Nusispjaut.

Bet aš žinau ką kita.

Jei aš ir po penkerių metų noriu turėti darbą, aš turiu tapti orkestru. Man reikia sugebėti vienam atlikti 3-5 žmonių darbą.

Tik taip aš ir toliau išliksiu “aktualus”.

Jei atvirai, aš manau, kad visiems šitas šiandien galioja, bet nepulsiu čia pamokslauti ir mokyti - jūs ir taip protingi, žinote, ką daryti su savo gyvenimais.

Jei atvirai - aš jau ir šiandien esu maždaug toks. Darau darbą, kurį dar prieš dešimtį metelių būtų darę 4-5 žmonių komanda.

Jei ir toliau dirbčiau reiklamos agentūroje, visą ją be kalbų sodinčiau ant Claude Cowork ir kitų AI įnagių, o tuos, kurie spyriotųsi - išsiųsčiau pro duris. Bet būkite ramūs - į agentūras neplanuoju grįžti, tad revoliucijų nenusimato.

Atkreipkite dėmesį - pro duris aš siųsčiau žmones ne todėl, kad noriu juos pakeisti AI įrankiais, o todėl, kad naudoti AI įrankių nenori jie patys. Žinių darbininkų versluose be AI įrankių išmanymo darbą rasti greitai bus labai sunku.

Bet man vis tiek nusispjaut į technologijas - žiūrėti į ežere prie tilto šmirinėjančius jaunus ešeriukus 6 valandą ryto man žymiai įdomiau. Bet žinau, kad savo ateitį galiu įgyvendinti tik įvaldęs AI įrankius.

Tą ir darau. Nesidomiu technologijomis. Naudoju dirbtinį intelektą.

Ar kviečiu jus daryti tą patį? Aha, vos vos.

Bet jūs ir taip protingi. Patys žinote ką daryti.

Amen.

Ir ate. Iki kito karto!

Pabaigai - keli tekstai į tą pačią temą:

Neseniai redagavau savo blogo “About” puslapį ir supratau, kad per mano Substacko metus prenumeratoriais tapo virš 1300 žmonių ir dauguma jų manęs nepažįsta.

Susipažinkime.

Labai juokinga.

Nuotrauką įsidėjau - paprasta, nes kaip sykis turiu šviežią. O va nuo ko pradėti istoriją - negaliu apsispręsti. Istorija ilga, bet nenoriu gaišinti jūsų brangaus laiko. Pradėsiu nuo pabaigos - kodėl rašau ir kodėl esu Substacke.

Rašytojo CV

Rašau seniai - pirmas mano tekstas popieriniame laikraštyje išspausdintas prieš 30 metų. Niekas net negalvojo, kad vieną dieną visa tai persikels į internetą ir galėsi pats tapti ne tik rašytoju, bet ir savo raštų vyr. redaktoriumi - spręsi, ką skelbti, kokio ilgio rašinius rašyti ir kada tekstą baigti.

Internetui rašiau dar 2000 m. pradžioje - omni.lt, viename pirmųjų naujienų portalų. Kartais randu internete tų laikų tekstų - jie kažkaip iškeliavo į kitus portalus ir kažkodėl tebegyvena savo varganus gyvenimėlius.

Tais laikais buvau pirmą kartą “cenzūruotas” - portalas neskelbė mano teksto apie JAV prezidento Busho vizitą į Lietuvą. Portalas norėjo būti svarbiausiu vizito kanalu, o aš savo tekste, įkvėptas Pelevino, dėsčiau mintį, kad prezidentas taip ir neatvažiavo, tik jo 3D projekcija buvo parodyta.

Pradėjau nuo dailės kritikos (tuo metu buvau parodų kuratorius Šiuolaikinio meno centre, o rašyti apie dailę man leidžia VDA diplomas), vėliau atsirado kinas, muzika, politikos filosofija, futbolas (beveik 10 metų turėjau beveik vienintelį blogą apie lietuvišką futbolą), dar vėliau - naujosios technologijos ir internetas, o patys tekstai persikraustė į socialinius tinklus, daugiausia į Facebooką.

Keletas tekstų Facebooke buvo neįtikėtinai populiarūs, tačiau ten rašyti man niekada nepatiko. Negali kontroliuoti, kaip tavo tekstas atrodo (man tai yra svarbu). O tinklo algoritmai paduoda tavo raštus nežinia kam.

Pamenu pirmą botų antplūdį tekste apie Ukrainą ir tą nejaukų skonį burnoje, kai kas rytą vietoje pusryčių trindavau ir blokuodavau piktavalius teksto vartotojus. Mano paskutinį postuką apie Palantir (su nuoroda į Substacką) Facebook kažkodėl parodė beveik 12 000 žmonių. Kodėl???

Prieš kokį penketą metų pasigaminau tekstų archyvą - tuomet atrodė prasminga, nes dauguma tekstų chaotiškai plaukiojo internete arba buvo pasiekiami tik bibliotekose. Ar verta archyvą turėti šiandien - nesu tikras.

Kodėl Substackas?

Substacką užmačiau jo pradžioje, jei gerai pamenu, užrodė Andrius Tapinas. Tik jis pradėjo rašyti, o aš - ne. Maždaug tuo metu mėginau kitą platformą - Medium, kurią lietuviai bandė atrasti. Neatrado.

Į Substacką grįžau prieš pusantrų metų - šį kartą paskatintas Arijaus Žako, su kuriuo dirbome vienoje agentūroje. Galvojau - “jei gali jis, galiu ir aš”. Tuomet Substacko puodas pradėjo virti - ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Galima sakyti, į Substacką įšokau pačiu laiku - kai platforma ėmė intensyviai augti.

Šiandien ji gauna daug kritikos - dėl to, kad ėmė gaminti socialinį tinklą primenantį platformos “anstatą”. Rašytojai pyksta, nes trumpos žinutės skandina jų tekstus, o pačių rašytojų pagausėjus, algoritmas aktyviai kiša per didelę raštų įvairovę, dėl ko net ir čia imi jausti blogą kitų tinklų dvoką.

Aš į visą tai žvelgiu abejingai - ir tau taip daryti rekomenduoju. Mane stebina žmonės, kurie prisiriša prie platformos ir bet kokį jos pokytį sutinka prakeiksmais.

Tais laikais galvoti žmonės kvietė nepasikliauti platformomis ir tinklais - jei esi kūrėjas, turėk savo kūrinių “uostą”, kuriame tik tu būtum šeimininkas. Taip tavo sukurti dalykai neprapuls, o šokti iš vienos platformos į kitą bus lengva.

Pamenu, viena organizacija kadaise bandė sukurti vietą, kur susitelktų visi lietuviai, tuomet rašę apie futbolą. Kalbino ir mane (primenu, turėjau įtakingą blogą futbolo tema). Atsisakiau, labiausiai dėl to, kad toji platforma buvo labai prasto dizaino. Ir ačiū dievui - projektas nenusisekė, kūrėjai daug kantrybės neturėjo ir po kokių metų jį grubiai uždarė. Buvo gera pamoka.

Tad ir žiūriu į Substacką kaip tie gudragalviai mokė. Kas bus rytoj neįdomu - nepatiks, iškeliausiu kitur. Šiandien čia yra patogu, bet jei rytoj Substackas užsidarys ar pavirs intelektualų tiktoku - neverksiu.

Substackas man patinka dėl dviejų priežasčių.

Viena, tekstai čia gerai atrodo - švaru, aišku, kaip senais gerais blogų laikais. Antra, gali pats susikurti skaitytojų ekosistemą ir bendravimo su jais būdus. Gali skaitytojui parašyti asmenišką laišką ar nusiųsti dovanų. Trečias - neprivaloma, bet naudinga funkcija - galimybė užsidirbti vieną kitą eurą.

Raštai ir pinigai

Kai pradėjau čia rašyti, apmokestinti savo raštų neketinau. Koks skirtumas? Vis tiek šimtą metų rašau tik dėl to, kad man patinka ir matau prasmę aiškinti ne visiems suprantamus dalykus.

Bet pakeliui įsisukau į Substacko logiką. Gausėjo prenumeratorių, diskusijų ir taip įšokau į tekstų rašymo vamzdį - nespėji vieno teksto baigti, o galvoje jau sėdi kelių naujų idėjos. Gali dėl to kaltinti įsiurbiantį Substacko algoritmą, bet visa kūryba būtent taip veikia. Kai įsibėgėji - sustoti sunku. Tai ir neketinu sustoti artimiausiu metu, nors vis kankinuose nebeatrasdamas laiko tapybai.

Per savo ilgą rašytojo karjerą, jaučiu, esu parašęs kokius 2000-2500 tekstų. Kas mane skaitote, žinote - trumpai rašyti aš nemėgstu. Tad ir tie tūkstančiai tekstų - ne kelių pastraipų improvizacijos.

Senovėje mėgdavau rašyti į “Šiaurės Atėnus”. Ten gaudavau visą laikraščio puslapį, bet ir jo kartais nepakakdavo. Neturiu tikslo rašyti paklodes - tiesiog įpratau taip galvoti, krauti argumentą ant argumento ir nusigauti iki temos gelmių.

Tais senais laikais laikraščiai ir žurnalai mokėjo honorarus. Honorarai buvo juokingi. Kartais juos net pasiimti pamiršdavai (dalindavo grynais, reikėdavo eiti į redakciją). Tad pinigai niekada nebuvo svarbiausias rašymo motyvas.

Pirmieji mokantys prenumeratoriai čia pasirodė nė neskatinami. Pastaruoju metu pradėjau skatinti aktyviau. Priežastis elementari - po pusantrų metų rašymo maratono kažkur viduje trokštu papildomos motyvacijos. Anksčiau, kai tekstus tėkšdavau į Facebooką, per metus pagamindavau kokį dešimtį. Dabar - link 70.

Tie 15 žmonių, nusprendę mane remti asmeniniais pinigais, neleidžia sustoti. Tai ne metafora. Jūs iš tikro galite “nusipirkti” rašytoją, kuris dėl jūsų entuziazmo jaus sąžinės graužatį, jei per mėnesį neduos bent 2-3 tekstų.

Yra kitas linksmas niuansas.

Minėti geradariai man sunešė keletą šimtų eurų. Gal kokius keturis. Jei žiūri iš pusantrų metų perspektyvos - lyg ir nedaug. Iš tokių pinigų nei pragyvensi, nei į Turkiją nuskrisi.

Tad lenkiu savo pliką galvą mokantiems prenumeratoriams. Jūs - vienas geriausių dalykų, nutikusių man per visą gyvenimą. Ačiū.

Remkite ir toliau.

Apie ką?

Į Substacką atėjau be didelių planų. Rašau nuolat, tad nepergyvenau - pradžiai galvojau tęsti įprastą tekstų rutiną.

Tekstai šokinėja nuo temos prie temos. Rašau apie tai, kas man yra svarbu ir kas gali būti svarbu tau. Daugiau nei pusė tekstų skirti dirbtinio intelekto evoliucijai. Šiandien tai yra svarbu, o naujosios technologijos - labai įdomu.

Todėl, kai rašau, pavyzdžiui, apie dirbtinį protą - man įdomiausia yra apmąstyti, ką ši technologija daro su mumis bei kokių naujienų atneša pasauliui ir visuomenei.

Svarbus šio projekto tikslas - duoti tau žinių ir įžvalgų, o jei nori eiti giliau - nurodyti kelių. Dėl to čia rasi informacijos, nuorodų, patarimų. Mano pagrindinė tema - AI naujienos - yra apkaišyta siūlymais, ką galima šia tema skaityti, žiūrėti ar klausyti. Tiek daug AI evoliucijos konteksto, kiek yra mano bloge, nerasi niekur kitur Lietuvoje.

Pasakyti, į kurią pusę tekstai šoktelės artimiausioje ateityje - negaliu. Aš neplanuoju savo kuriamo “turinio” į priekį, neturiu “kalendoriaus”, todėl ir tekstų kiekis per mėnesį varijuoja.

Po dirbtinio intelekto dramų parašyti apie kopūstų rauginimą - labai smagu. Man visa tai - intelektualinis nuotykis. Jei nori - varom kartu.

Kokios temos?

Tekstų kiekis šiame bloge artėja link 100. Nieko nuostabaus, kad pradėjus braižyti temų planą, paaiškėjo, jog jų yra nemažai. Rikiuoju jas pagal tekstų skaičių, nors jei dėliočiau pagal populiarumą, vaizdas būtų kiek kitoks.

Dirbtinio intelekto filosofija.

Galvojau, kokį žodį padėti ten, kur dabar guli “filosofija”. Bet geresnio neradau, nors suprantu, kad filosofija - platus ir miglotas terminas. Apie AI net ir pas mus rašoma daug. Tačiau beveik 100% tai - praktiniai AI naudojimo patarimai arba dažniausiai su ChatGPT parašyta AI evangelija (“aš rūkau pypkę, kol AI už mane dirba”). Patarimų ir aš kartais rašau, bet man įdomiau galvoti apie tai, kaip AI keičia mūsų santykius su pasauliu. Dėl to - AI filosofija. Liūdėdamas, kad tyli tikrieji filosofai, bandau užpildyti spragą. Deja, AI istorijų, kurių apstu mano bloge, Lietuvoje niekur kitur nerasi. Šie tekstai sudaro apie 60% mano blogo turinio. Štai pavyzdys:

Naujųjų technologijų naujienos.

Kas įdomaus Silicio slėnyje? Ir vėl - dažniau ne anekdotus pasakoju, o ieškau gilesnių įžvalgų. Ši tema persikloja su pirmąją, pagrindine. Google, Facebook, Palantir, OpenAI, Anthropic - keletas korporacijų, apie kurias čia esu pasakojęs. Prašau, valanda skaitymo:

Technologijų žala - tamsioji duomenų verslo pusė, priklausomybės tinklams ir ekranams.

Šios temos neplanavau, ją natūraliai pasiekiau. Bandau ne tik parodyti blogąją technologijų pusę, bet ir duoti patarimų, kaip nuo blogio apsisaugoti:

Rinkodara, komunikacija, reklama, biuro gyvenimėlis.

Beveik visą savo profesinį gyvenimą (virš 25 metų) praleidau komunikacijos agentūrose. Tad šios temos vis dar švysteli tarp mano tekstų. Čia dažniausiai bandau griauti visokius mitus ir stereotipus - prisižiūrėjau jų iki soties. Prašom:

Politika, ypač kultūros, globalūs reikalai, ypač Ukraina.

Į šį lauką įšokdavau visada, o mano tekstai apie karą Ukrainoje - populiariausi iš to, ką parašydavau į Facebooką. Čia reaguoju į “karštus” Lietuvos ar pasaulio nutikimus, bandau nerti giliau, nei portalų antraštės ir ieškoti platesnio įvykių konteksto.

Rašymo pamokos.

Rašau daug metų, bet niekada nerašiau apie rašymą. O štai Substacke pamėginau. Buvo įdomu, o ir skaitytojams patinka. Kai kurie šių tekstų buvo tokie populiarūs, kad net šmėkštelėjo mintis kokius rašymo kursus parengti ar dirbtuves suorganizuoti. Galbūt, kada nors. Kol kas, man atrodo, dėl AI įrankių poveikio, verta žmones skatinti rašyti mažiau, nei daugiau. Štai pavyzdys, yra trys dalys, ši - pirmoji:

Menas, literatūra, kinas, muzika, kūryba.

Savo rašytojo karjerą pradėjau nuo dailės kritikos - šitos srities išmanymą net diplomu galiu įrodyti. Jaučiu nuolatinį poreikį rašyti apie visas meno formas. Deja, darau tai retokai. Šitas apie tapybą, nors apie kiną parašau dažniau:

Praktinio gyvenimo filosofija ir patarimai.

Ši tema - labiausiai iššoka iš blogo konteksto, bet puikiai žinote, kaip smagu išlįsti iš taisyklių (kurias dažniausiai patys ir sugalvojame). Šie tekstai reti, bet jie - vieni mėgstamiausių. Po eilinės sėkmės visada pagalvoju - gal reikia siųsti velniop tą dirbtinį intelektą ir rašyti apie kopūstų rauginimą, dviratį, pasivaikščiojimus miške ar meditaciją. Juk žmonėms to baisiai reikia! Geriausias pavyzdys:

Rašymo politika

Jei nori, kad tavo raštai būtų populiarūs - rinkis populiarias temas. Apie tai šneka turinio kūrimo konsultantai - jų metodai primena fabriką - su racionaliais rašymo planais, toli siekiančiais turinio kalendoriais ir strategine logika, diktuojančia kiek ir kokių tekstų turi parašyti. Čia intensyviai propaguojami AI įrankiai - natūralu, dirbtinis protas tokį fabriką daro efektyvesniu.

Jei esi “turinio kūrėjas” - visa tai aktualu. Aš toks nesu. Nekenčiu žodžio “turinys”, nors karts nuo karto ir pavartoju. Aš - senas žmogus ir nepasakokite man šitų niekų, aš vis tiek nepasikeisiu. Velniop turinį.

Rašau, nes man patinka rašyti. Dažniausiai rašau apie tai, nuo ko kraujas verda. Taip, aš rašau ne sau - rašau tau. Todėl labai atsakingai žvelgiu į teksto konstrukciją, kalbą ir visus kitus rašytojiško amato elementus. Aš noriu, kad mano tekstas skaitytoją įtrauktų ir suteiktų jam žinių bei malonumo.

Aš intensyviai naudoju AI įrankius, tačiau beveik nenaudoju jų rašymui. Galėčiau, nes moku, bet nenoriu. Pastaruoju metu net ir radikaliai funkcinius tekstus (pvz., Google reklamos variacijas) rašau savo rankomis, jei tik aplinkybės leidžia.

Taip elgiuosi ne dėl to, kad AI modeliai vis dar rašo prastai. Man patinka rašyti, todėl rašau pats - kodėl turėčiau atiduoti šitą darbą asistentams?

Pasakysiu dar žiauriau.

Jei tu negali rašyti be ChatGPT, galbūt neturėtum rašyti apskritai. Aš juk nebandau apsimesti programuotoju, nors galiu su Lovable pagaminti padorų tinklapį. Apie tai kaip sykis renčiu naują tekstų seriją, tad šioje vietoje ir sustosiu.

Taigi, rašau pats ir tai, ką noriu, net jei pasaulis rauko nosį. Pavyzdžiui, atkakliai ir desperatiškai rašau apie… muziką. Visais laikais norėjau rašyti apie muziką. Bet retai turėdavau progų. Kažkada taip žiauriai norėjau rašyti apie muziką, kad ėmiau rašyti anonimines albumų apžvalgas į Amazoną ir ebey’jų.

Ir čia kartais apie muziką parašau. Šie tekstai - patys nepopuliariausi, matau, kad jums jie - nė motais. Bet man jie svarbūs. Todėl rašau ir rašysiu. Mėtysiu tuos siūlus į pasaulį, galbūt jie vieną dieną pasieks kokio skaitytojo širdį.

Beje, gal nori išbandyti gal 100 puslapių ir 150 dainų ilgumo metalo elementorių? Varyk, galbūt suprasti kuo skiriasi brutal technical death metal nuo atmospheric post black metal:

Aš - Kirminas. Laba diena

Ko gero didžiausias mano rašytojiškas nuotykis nutiko pernai lapkritį, kai puikioji leidykla “Kitos knygos” išleido mano potrumpį romaniūkštį “Kirminas”. Apie knygą čia jau ne kartą rašiau, tai nesikartosiu. Knygą galima įsigyti knygynuose, aš visada rekomenduoju “Eureką”.

Bjauriausia yra tai, kad nors anų metų pabaigoje buvau dėl šio nutikimo paniręs į euforiją, šiandien kažkaip ji pasimiršo.

Pasiektas tikslas kažkaip nubala, pageltonuoja, o po kurio laiko ir apskritai ištirpsta. Prabėga keli mėnesiai, o tau ima lįsti mintys, panašios į tas, kurios kankino, kai kelios leidyklos atsisakė svarstyti romano išleidimą - “gal iš tikro prasta ta istorija, gal vertėtų uždaryti projektą, pamiršti ir judėti toliau”.

Šiaip tai nesiskundžiu.

Šitos emocinės draiskanos - kūrėjo klasika, kasdiena. Tas pats nutinka visada. Išleidus knygą. Po parodos atidarymo. Paskelbus kokį tekstą, kuris tau atrodo kosmiškai geras ir reikšmingas, o pasaulis - nusižiovavo jį pamatęs ir išėjo pirkti kiaušinių, gerti kavos ir važinėti riedučiais.

Romano leidyba davė bent tiek, kad dabar jau galiu save vadinti “autoriumi” - berods, taip literatūros rateliuose yra vadinami rašytojai.

O labiausiai nustebino tai, kad populiariausia nuomonė apie “Kirminą” skambėjo maždaug taip: “sudėtinga, neaišku, nėra vienos linijos siužeto, pasakojimas šokinėja šen ir ten, sunku išlaikyti dėmesį”.

Nuo kada “sudėtinga” yra meno kūrinio trūkumas?

Nežinau, galbūt internetas ištirpdė mūsų smegenis ir jau nebegalime suvirškinti nieko sudėtingesnio už cepeliną. Na, jei “sudėtinga”, tai varykit į mano TikToką. Ten kartais, kai nuotaika būna, vieną kitą filmuką nufilmuoju ir sumontuoju. Kokią smagią dainušką įdedu. Viskas aišku, paprasta ir labai nesudėtinga:

@jonas.valablablaVisi kažkur vaikšto. Neik. Neišeik. Vilnius, žiema, 2026 pabaiga. #urbex

Tiktok failed to load.

Enable 3rd party cookies or use another browser

Dar knygų ir pamirštų istorijų

Buvo tų knygų ir anksčiau. Tik jų prigimtis kita. Gal dėl to aš jų ir “neužskaitau” kaip tikrų knygų, kokia tapo “Kirminas”.

Labiausiai vis dar džiugina dvi - Antano Sutkaus niekur neskelbtų negatyvų albumas “Kasdienybės archyvai” ir plonytis Marijos Teresės Rožanskaitės albumiukas, kurį Dailininkų sąjungos leidyklai pasiūliau gerokai iki tol, kol Rožanskaitė tapo pagaliau žinoma ne tik Lietuvoje.

Gaila tik, kad ji pati viso to jau nebemato. Man pasisekė - knygutę gaminau lėtai leisdamas valandas kartu su tapytoja jos dirbtuvėje, iki lubų prikimštoje paveikslų, kurių tada niekam nelabai ir bereikėjo. Panašiai sėdinėjau ir su Antanu Sutkumi, versdamas šimtus fotografijų ir bandydamas padėti išrinkti tas, kurios būtų vertos atsidurti knygoje.

Parašiau šias dvi pastraipas ir atsidarė prisiminimų dėžutė. Tikiuosi, neužknisiu, jeigu ką - spauskite į kitą skyrių.

Tos istorijos - mažas fragmentas. Panašių turėjau begalę. Dirbau parodų kuratoriumi ŠMC ir taip sukrito, kad prižiūrėjau Lietuvos klasikų parodas.

O tai anais laikais visada reikšdavo daug laiko menininkų dirbtuvėse - šnekant, geriant kavą, rikiuojant kūrinius, dėliojant parodos rėmus ir tekstus. Be Rožanskaitės ir Sutkaus, buvo Povilas Ričardas Vaitekūnas, Algimantas Kuras, Šarūnas Sauka, Vytautas Kalinauskas, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa ir daug kitų.

Kasdienybė, kuri tais laikais atrodė neypatinga. Darbas. Darbas ir kasdiena - net jei dieną praleidi menininko dirbtuvėje, stengdamasis nemindyti ant grindų paskleistų piešinių, kurių pats menininkas nelabai vertina.

Istorijos, kurios galėjo būti užrašytos. Šiandien ko gero skambėtų įdomiai. Bet jos nebuvo užrašytos. Buvo pamirštos. Parodų dokumentacija iškeliavo į popieriaus perdirbimo krosnis (neseniai vienas žmogus pasakojo, kaip gavo krūvas išmetimui parengtų dėžių iš ŠMC, o joje - ne tik popieriais, bet ir nuotraukos, negatyvai ir visoks kitoks šlamštas). Prisiminimai į šiukšlių konteinerį.

Žmonės, beje, irgi miršta. O tada - pasimiršta.

Tapyba ir kiti niekai

Blemba, na ir už spustelėjau čia melancholijos pedalą. Atleiskime jį ir sukime vairą į kokią linksmesnę vietelę.

Kad jau keliskart apie tai užsiminiau, priminsiu, kad piešiu ir tapau praktiškai tiek pat laiko, kiek ir rašau. Akivaizdus asmenybės skilimas, kuriame ir pats pasimetu. Kas aš? Menininkas? Parodą rengiantis kuratorius? Meno kritikas?

Dailės akademijoje turėjome tokią užduotį - pritaikyti kokį nors meno kūrinio analizavimo metodą ir parašyti kritinį tekstą. Aš pasirinkau psichoanalizę ir… išanalizavau savo paties tapybą.

Tapyba ir piešiniai į mano kalendorių užplūsta dideliais šuorais. Eilinis toks nutiko kažkur tarp kovido ir karo Ukrainoje pradžios. Tada per keletą metų pagaminau daugiau vaizdų, nei per 20 metų iki tol. Substacko darbai šitą šuorą kuriam laikui numarino, bet pastaruoju metu labai rankas niežti čiupti teptuką.

Gal ir čiupsiu. Mažų mažiausiai, artimiausiuose planuose - elektroninės parduotuvės statyba (pagaliau), kad piliečiai pagaliau galėtų patogiai įsigyti, jei ko nors netyčia užsimanytų. Savo meną pardavinėju maždaug taip kaip ir tekstus - kreivai šleivai ir labai pasyviai. Gal jau laikas keistis?

Jei įdomu - čia yra portfolio, o jei dar naudoji Instagramą, gali žiūrėti ir ten. Ketinau ir Substacke šitai savo gyvenimo daliai padaryti lentyną. Bet gal po to, kai parduotuvę įsirengsiu.

Apie karą ir anglų kalbos pamokas

Mano pats pirmas darbas, už kurį gavau pinigų buvo štai koks.

Buvau baigęs pirmą ar antrą VDA kursą. Vadinasi, galėjo būti kokie 1991-92 m. Vasarą visam mėnesiui išvažiavau į Žemaitijos kaimą, kur lydėjau ir visokeriopai pagelbėjau pagyvenusiai japonų antropologei. Ši atvarė pas mus patyrinėti, kaip totalitarizmas pakeitė tradicinių valstiečių pasaulėžiūrą.

Taip ir gyvenome tame kaime - ji šnekučiavosi (aš vertėjavau), stebėjo, užsirašinėjo ir nuolat gėrė japonišką mezimą, nes nuoširdūs kaimo žmonės mus taip sočiai maitino, kad japonė sunkiai valiojo suvirškinti.

Ji ir šiaip buvo mažutė, smulkutė ir vis kartojo, kad yra pokario vaikas, kai japonai gyveno labai sunkiai, todėl turėjo mažai maisto ir dėl ji didelė neužaugo. Kaip ir visa karta. Jai buvo sunku suprasti, kad galima eiti per sodą, pačiuptį obuolį nuo žemės ir jį suvalgyti. O štai kaimiečiai, žiūrėdami į jos geriamas virškinimo tabletes, tarpusavyje šnekėjosi, kad greičiausiai japonei nepatinka mūsiškas maistas, dėl to ji tiek mažai valgo, o kad nemirtų badu, rija tuos mitybos koncentratus tablečių forma.

Tokie štai nesuderinami kartais būna pasaulio fragmentai. Už tą mėnesio darbą gavau 100 dolerių. Dideli buvo pinigai.

Mano antras darbas, žymiai masyvesnis, irgi buvo susijęs ne su menu, kurio mokiausi, o su anglų kalba, kurią mokėjau, o dauguma aplinkui - nelabai. Kartą man pasiūlė mokyti Amerikos kariškį lietuvių kalbos. Buvo kokie 1993.

Nei aš mokėjau tos lietuvių kalbos mokyti, nei kokių vadovėlių tais laikais buvo. Bet numojau ranka, susigalvojau kažkokią sistemą ir pasirašiau. Gaudavau po pusantro dolerio už pamoką - tiems laikams - kooooosmooooosas. Aha, per savaitę uždirbti kokius 5 dolerius buvo pasaka.

Mokyti nebuvo sunku, nes mokinys - pagyvenęs JAV Nacionalinės gvardijos pulkininkas, rimtai mokytis neketino ir į pamokas žiūrėjo kaip į raminančią pramogą prieš miegą. Būdavo tiek pavargęs, kad pamokos metu užmigdavo tiesiog krėsle. Aš tyliai palaukdavo ir kai jis prasimerkdavo, lyg niekur nieko tęsdavau toliau.

Pulkininkui buvo išnuomotas ko gero prabangiausias tiems laikams Vilniaus namas. Jame dar neseniai gyveno Petras Griškevičius, Lietuvos komunistų bosas, lyg ir Sovietinės Lietuvos “prezidentas”. 1987 m. Griškevičius mirė, o jo šeima didžiulį namą šalia Čiurlionio gatvės išnuomavo Amerikos ambasadai. Šiuo metu, jei neklystu, namą nuomoja baltarusiai.

Štai ir keliaudavau troleibusu į komunistų vado namus mokyti JAV pulkininką lietuvių kalbos. Karininkas buvo savanoris, panašiai kaip mūsų šauliai, o Amerikoje vertėsi veisdamas kalėdines eglutes, kurias gruodį parduodavo Niujorke.

Kažkaip ėmėme sutarti su tuo amerikonu. Po kurio laiko mečiau pamokas ir tapau jo asmeniniu vertėju ir (neišvengiamai) asistentu. Jis buvo JAV karinės grupės vadas, o ta grupė visokių dalykų mokė kuriamą Lietuvos kariuomenę. Grupės vadas susitikinėjo su begale žmonių - nuo Krašto apsaugos ministro ar Kariuomenės vado, iki šiaip karininkų ar Seimo narių. Visur ir mane iš paskos tempdavo, šiandienio Gen Z amžiaus nevykėlį Dailės akademijos menotyrininką.

Kodėl visa tai pasakoju?

Todėl kad norėjau šitą tekstą pabaigti statulėle, kurią tais laikais gavau iš Amerikos kariuomenės už gerą darbą. Jaučiu, tai ir bus vienintelis apdovanojimas, kurį man yra tekę nukauti per savo netrumpą gyvenimėlį. Garbės raštas už trečią vietą kažkokiose Vilniaus dziudo pirmenybėse nesiskaito, nes dalyvių buvo tiek, kad ketvirtos vietos tiesiog nebuvo kam užimti.

Ačiū už dėmesį ir laiką. Ir už palaikymą.

Tikiuosi, dabar jau esame pažįstami.

Och, kokiame pasaulyje gyvename! Prieš pora savaičių Palantiras paskelbė 22 punktų manifestą ir visi supuolė jį taršyti. Interpretacijos paviršutiniškos, mėgėjiškos, net ir skelbtos gerbtinuose leidiniuose.

Greičiausiai to Palantiras ir siekė - čia yra atsakymas į mistinį klausimą, kurį visi kėlė - “kodėl manifestas apskritai pasirodė?” Šis manifestas - viešųjų ryšių projektas. Būti keikiamai - svarbiausia šios įmonės komunikacijos strategija.

Manifesto paantraštė skelbia, kad tekstas yra paimtas iš Palantiro įkūrėjo ir CEO Alex Karp pernykštės knygos The Technological Republic. Hard Power, Soft Belief, and the Future of the West.

Ką reikia daryti tokiais atvejais, jei iš tikro nori suprasti?

Ne kartą esu sau įrodęs - kai šaunama “karšta” naujiena, kurią tąso ir žmonės, ir žurnalistai, vienintelis būdas ką nors suvokti yra nerti gilyn. Mūsų laikų greitis to daryti neleidžia net rimtiems žurnalistams - dėl to negali pasitikėti netgi tuo, ką rašo koks The Guardian ar BBC.

Tą ir padariau.

Perskaičiau tą knygą. Paskui - dar keletą. Ir krūvą straipsnių. Paklausiau podkastų. Dabar viską papasakosiu. Tiesą kažin ar atrasi, bet geresnį vaizdą gausi.

Tekstas bus ilgas ir komplikuotas. Labai ilgas. Jei norite skambiai ir paprastai - skaitykite naujienų portalus. Mano tekstas suksis apie politiką, jos teorijas ir visuomenės mokslus. Technologijos - antraplanis elementas.

Jei sugebėsite perskaityti viską - būsite šaunuoliai. Šiek tiek geriau suprasite mūsų pasaulio padėtį ir ateities perspektyvas. Gal net išsiųsite Palantirui savo CV - jie ir Vilniuje turi skyrių, ieško darbininkų.

Nemanau, kad vienu ypu šį longreadą įveiksite. Tad, lyg banalus tiktokeris, siūlau jį išsaugoti - tai galite padaryti paspaudę tris taškiukus viršuje, dešiniame kampe ir pasirinkę mygtuką “save”. Vėliai tekstą rasite pasirinkę stalčiuko ikoną apatinėje meniu juostoje - ten, taip pat viršuje, bus ir “saved” ikona.

Palieku ir mygtuką prenumeratai bei kviečiu tapti mokančiais prenumeratoriais, jei tik manote, kad tokių tyrimų pas mus trūksta ir jie yra vertingi. Patys suprantate - parašyti tokį tekstą reikia laiko ir pastangų. Kuo daugiau mokančių prenumeratorių, tuo daugiau turiu energijos ir motyvų šį darbą tęsti.

O tie, kas jau tokie yra - ačiū jums. Be jūsų šis tekstas ko gero nebūtų atsiradęs.

Subscribe now

Ligotos naujienos

Kai įsigilini į sudėtingą ir visų tąsomą temą, ima rankos svirti skaitant rimtų žmonių mintis. Panašiai man buvo prieš metus, kai surijau penketą knygų apie Palestiną (net tekstą surenčiau, bet nusprendžiau neskelbti).

Tą kartą paaiškėjo, kad pas mus nusišneka beveik 100% temos komentuotojų. Net ausys linko - žmonės reiškė nuomonę, kartodami nuvalkiotas, tačiau su tiesa nieko bendro neturinčias banalybes. Net anekdotiškų situacijų teko patirti.

Taip buvo ir dabar. Lietuviai apie Palantirą nedaug šneka, bet Substackas - pilnas tekstų šia tema. Dauguma jų kartoja visur tąsomas nesąmones.

Nuolat referuojama į Karpo knygą (kurią čia ir aptarsiu) - bet kai knygą perskaitai, matai, kad dauguma “cituojančių” jos skaitę nėra. Kai kurie tiesiai rėžia - “neketinu skaityti, bet nuomonę turiu”. Net mano mylimas Yannis Varoufakis nepasivargino knygos atsiversti ir į “manifestą” atsakė keliais puslapiais banalybių apie pasaulį užkariaujančius botus.

Kita reikšminga nusišnekėjimų kryptis - Palantiro veikla. Čia irgi vėjai ūžauja. Standartiškai sakoma, kad Palantiras yra sekimo (surveillance), duomenų rinkimo (data mining) ir ginkluotės įmonė. Nė vienas iš šių teiginių nėra teisingi - net jei tariame, kad ne viskas yra prieinama viešai.

Dar daugiau - labai dažnai į vieną suplakama Palantiro veiklą Ukrainoje ir Palestinoje, kur vienu atveju kalbama apie paramą genocidui (Palestina), o kitu atveju - apie “proxy war” ir dalyvavimą “rusų žudyme rusijoje” (kaip įmanoma taip nesigaudyti?)

Suprantu, kad mano desperatiški bandymai sąžiningai ieškoti tiesos ir ją transliuoti į pasaulį yra naivūs. Sunku tikėtis, kad Substacko rašytojas pakeistų viešojo diskurso principus. Bet vis tiek einu į tą kovą su vėjo malūnais.

Varom kartu?

Palantiras ir Lego metafora

Užmeskime akį į keistą Substacko blogą, kurį rašo kažkoks akcijų žinovas. Rašo tik apie Palantirą, kurio akcijų vertė vis dar sparčiai auga. Man patiko jo paprastas paaiškinimas, ką daro šita paslaptinga korporacija.

Palantiro kuriamos platformos įgalina tave suprasti viską apie kambaryje gulinčią Lego kaladėlių krūvą. Kaip rasti reikiamą? Ką sukurti iš tos krūvos? Koks kūrybos planas? Kaip sudėlioti jas naujai, į nematytą figūrą? Maždaug taip.

O dabar - keletas filmų, pristatančių Palantiro programas. Štai simuliuota situacija, kurioje Kinija eskaluoja konfliktą su Taivaniu:

O čia - futbolo komandos trenerio darbas:

Trečias - realiai įgyvendintas projektas. Ligoninės duomenų valdymas:

Po apšilimo galime keliauti prie rimtesnių reikalų. Alexas Karpas nuolat kartoja, kad Palantiras yra Vakarų pasaulio “skydas ir kalavijas”. Kas priešai? Beveik visas likęs pasaulis - arabų fundamentalistai, ruskiai, kinai.

Kuo daugiau skaičiau apie Karpą, tuo labiau atrodė, kad jis iš tikro tuo tiki. Palantiro iniciatorius buvo Peteris Thielis. Jis minimas nuolat, ypač abiejų Donaldo Trumpo kadencijų metu. Ryšys tarp Thielio ir Trumpo - tiesioginis, todėl visiems ir norisi tiesti tiltus tarp Palantiro ir Trumpo administracijos.

Tačiau Thielis niekada įmonėje “nedirbo”, visada buvo nuošaly. Palantiras - Alexo Karpo kūrinys. Skydą ir kalaviją sugalvojo jis.

Skydo ir kalavijo metafora - dviprasmiška. Prieš 10 metų ją būčiau išjuokęs ir metęs į šiukšlyną. Skydai ir kalavijai - imperijų atlieka, menanti seniai pasibaigusius Europos dominavimo laikus.Bet šiandien pasaulis ir vėl pasikeitė.

Kas yra Ukraina? Ukraina yra Europos (o gal ir viso Vakarų pasaulio) skydas, kuris gina civilizacija nuo ruskių antplūdžio.

Karas Ukrainoje pakeitė daugumą sampratų apie pasaulį, jo tvarką ir perspektyvas. Aš, senas leftistas ir pacifistas, turėjau keistis arba likti idealistu, kurio mintys neturi nieko bendro su tikrove.

Šiame kontekste visada prisimenu Levą Karsaviną. Rusų filosofas, pabėgęs nuo bolševikų revoliucijos į Lietuvą ir tarpukaryje dėstęs Kaune. Kai bolševikai atšliaužė iki mūsų, galėjo emigruoti į Vakarus ir dirbti geruose universitetuose. Liko.

Užėjus sovietams, Karsavinas buvo išsiųstas į lagerį. Ten ir mirė. Prieš mirtį pieštuku ant popieriaus skiaučių parašė paskutinę knygutę - “Apie tobulybę”. Dramatiško ir į mirtį vedančio idealizmo pavyzdys.

Sunku kalbėtis su ukrainiečiais apie taiką ir idėjas. Visos filosofinės sistemos eina per kaminą, kai kasdien reikia leistis į slėptuvę, kai net vaikas atpažįsta drono variklį, o kapinės pilnos žmonių, žuvusių per paskutinius penkerius metus.

Keliavau per Palantiro istoriją nuolat prisimindamas tikrovę, kurią sukūrė karas Ukrainoje. Kitokia interpretacija neįmanoma.

Manifestas ar nemanifestas?

Galite tą manifestą pasiskaityti patys, nuoroda - viršuje. Manifestu tekstą pavadino žurnalistai. Palantiro postas tokio užvadinimo neturi.

Kad būtų paprasčiau, štai laisva teksto santrauka lietuviškai:

1. Silicio slėnis yra skolingas valstybei, nes sukūrė sąlygas jo klestėjimui. Silicio slėnio inžinierių elitas privalo dalyvauti šalies gynyboje.

2. Laikas pradėti kovą prieš programėlių (apps) tironiją. Mes galime daugiau, nei pagaminti iPhone’ą.

3. Nemokamo el. pašto nepakanka. Reikia sprendimų, keičiančių ekonomiką.

4. Minkštoji galia - išsemta, gražių žodžių negana. Gražias kalbas apie demokratiją turi papildyti “kieta” galia, kuri atkeliaus iš programų (software).

5. Klausti reikia ne kada bus sukurti AI ginklai, o kas juos sukurs. Priešai nesnaudžia.

6. Privaloma karinė tarnyba - visų pareiga. Visi turi dalintis pavojais.

7. Jei JAV karys prašo geresnio šautuvo, turime jį pagaminti. Jei prašo kompiuterio programoms - taip pat turi gauti.

8. Valstybės tarnautojai nėra šventikai. Jiems valstybė duoda per daug.

9. Turime būti dėkingi tiems, kas ryžosi savo gyvenimą pašvesti visuomenės labui. Kitaip visuomenę priekin ves blogi žmonės.

10. Politikos psichologizavimas iškreipia politiką. Jei politikoje ieškai savo vidinių siekių išpildymo - klysti.

11. Visuomenė per daug džiūgauja dėl to, kad nebeliko priešų. Reikia mąstyti, o ne džiūgauti.

12. Atomo amžius baigiasi. Prasideda naujas amžius, kuriame atgrąsymo ginklai bus grįsti AI pritaikymu.

13. Jokia kita šalis taip aktyviai nepalaikė progresyvių vertybių kaip JAV. Mes netobuli, bet vis tiek suteikiame daugiausiai galimybių.

14. Amerikos galia užtikrino ilgametę taiką. Pamirštame, kad beveik amžių nebuvo iš tikro didelių karinių konfliktų.

15. Pokarinis Vokietijos ir Japonijos neturalumas turi būti atšauktas. Kažkada to gal ir reikėjo, bet šiandien tai kenkia pasaulio stabilumui.

16. Turime gerbti tuos, kas kuria dalykus sritims, kurias “apėjo” rinkos. Pvz., Eloną Muską ir jo kosminių laivų projektą.

17. Silicio slėnis privalo dalyvauti kovoje su nusikalstamumu. Ko politikai bijo?

18. Tai, kad nepaisome viešų asmenų privatumo, stumia talentus iš tarnybos valstybei. Dėl to čia trūksta ambicingų žmonių.

19. Viešojo diskurso politkorektiškumas griauna diskusiją. Jei bandai nepasakyti nieko blogo, dažniausiai išvis nieko doro nepasakai.

20. Reikia priešintis religijos netolerancijai. Elitai nemėgsta religijos ir tai rodo jų atvirumo stoką.

21. Kai kurios kultūros šauna į priekį, kitos gi - nieko doro nesukuria. Kultūros nėra lygios ir vienodos. Vertybinis vertinimas galimas.

22. Reikia priešintis tuščiam pliuralizmui. Reikia vėl kalbėti apie nacionalines kultūras ir identitetus.

Tokios tokelės. Ar aišku? Kažin. Pilna miglotų vietų, keistų teiginių, ore pakibusių tezių. Punktai nebūtinai tarpusavyje logiškai susiję. O tada žurnalistai ir žmonės ima fragmentus ir pučia iš jų burbulus.

Knygą skaičiau, tad galiu beveik visus punktus pakomentuoti. Tą netiesiogiai ir darysiu tekste. Ir toliau galvoju, kad manifestas - viešųjų ryšių tekstas, jo paskirtis - erzinti, kelti triukšmą ir užtikrinti virusinį efektą.

Judam toliau - žingsnis po žingsnio, bet ratais.

Akmuo iš Žiedų valdovo

Palantiras yra stebuklingas krištolo rutulys iš Žiedų Valdovo. Tolkieno kalba vardą sudaro du žodžiai - “palan” (toli) ir “tir” (matyti, stebėti). Istorijos herojai jį naudoja, kad pamatytų ateitį ar tolimus dalykus. Visa tai nusako ir svarbiausią korporacijos misiją. Kaip? Tuoj suprasite.

Palantiras įkurtas 2003 m. - pora metų po tragiškų rugsėjo 11 įvykių Amerikoje. Jo kūrėjai - godotinas Peteris Thielis, Alexas Karpas ir keletas jų draugų. Thielis ką tik buvo pardavęs PayPal, turėjo pinigų ir nusprendė užšokti ant to meto bangos - kovai su terorizmu užkurtos JAV valstybės saugumo mašinos.

Idėja buvo paprasta - rasti naują pritaikymą finansinio sukčiavimo prevencijos programoms, kurias Thielis vystė PayPal. Panašiai, kaip jos nustato finansinį sukčių, galbūt galėtų ieškoti ir teroristų. Apie Palantiro pradžią Peteris Thielis pasakoja savo knygoje “Zero to One”.

PayPal buvo didelė, bet nuostolinga įmonė, nes kas mėnesį prarasdavo po 10 mln. dolerių, kuriuos nušvilpdavo banko kortelių sukčiai. Po kelių bandymų, jie sukūrė programą, kuri žymėdavo įtartinas transakcijas, o nuspręsdavo žmonės - sukčius ar ne. Programa vadinosi “Igor”, žymiausio ukrainiečių sukčiaus garbei. 2002 m. PayPal tapo pelningas ir buvo nupirktas Ebay. Jau tuomet programa domėjosi FTB ir bandė sutarti dėl Igor naudojimo gaudant finansinius nusikaltėlius.

2014 m. (kai knyga išleista) Thielis manė, kad geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai žmogus ir kompiuteris dirba “petys į petį”. Skaitmenines technologijas jis vadino “įrankiu” ir tikėjo, kad PayPal išbandyta simbiozė yra efektyviausia.

Jei žiūrėjote aukščiau duotus Palantir reklaminius filmukus, galite spėti, kad Palantiro programos taip dirba ir šiandien. Tikėtina, tai nėra 100 proc. automatizuoti įrankiai, žmogaus dalyvavimas privalomas.

Jei norite giliau - galite pasiskaityti įmonės tinklapyje. Kaip ir visos skaitmeninės įmonės, Palantiras mėgsta rašyti. Turi ir blogą Substacke, pavadintą Artist’s Colony (nes taip įmonę mėgsta vadinti Karpas), kurį tvarko įmonės piarščikai. Nėra tas blogas baisiai įdomus, dar visai šviežias ir kol kas kartoja tinklapio info.

Dar yra smagi Alexo Karpo biografija - Michaelo Steinbergerio iš “New York Times Magazine”, “The Philosopher in the Valley. Alex Karp, Palantir, and the Rise of the Surveillance State”. Čia Palantiro istorija pasakojama detaliai.

Palantiro žmonės visur akcentuoja, kad jie nėra nei sekimo, nei duomenų rinkimo įmonė. Jie kuria programas, kurias klientai gali naudoti jų turimiems duomenims apdoroti. Ką dėti į programas Palantiras nesprendžia.

Dėmesys programų ir duomenų saugumui - vienas kertinių Palantiro marketingo argumentų . Jie kartoja, kad tai yra programos, kurių neįmanoma pritaikyti kam nors kitam, nei numatyta. Pasaulis jų šnekų negirdi, todėl “sureveillance” ir “data mining” yra dažniausiai girdimi žodžiai Palantiro apibūdinimuose.

Galima teigti, kad Palantiro programos yra geras “siauro pritaikymo” AI įrankių pavyzdys - dirbtinis intelektas yra esminis elementas, tačiau atlieka ne universalias, bet itin specifines užduotis.

Vienas Palantiro vadovų sako, kad atlieka “duomenų santechnikos darbus” - sutvarko klientų “duomenų kanalizaciją”. Duomenys susiurbiami į platformą. Programa juos išvalo, standartizuoja, kad klientai galėtų efektyviai naudoti. Duomenų paketai analizuojami įvairiausiais būdais ir pateikiami įvairiausiomis formomis - lentelėmis, grafikais ar AI modeliais.

Nuo konkurentų šios platformos labiausiai skiriasi tuo, kad duomenis galima naudoti sprendimų priėmimui - programa kuria realių situacijų simuliacijas, rodydama jų privalumus ir trūkumus.

Palantiras garsėja tuo, kad geba savo gaminius pritaikyti pecifiniams poreikiams. Jie nepraduoda universalių sprendimų (kaip dažnai būna su skaitmeniniais įrankiais) - kiekvienas klientas gauna tai, ko reikia konkrečiai jam. Kaip Palantirui pavyksta pasiekti šio versle reto efekto papasakosiu vėliau.

Tarp Palantiro klientų - daugybė Amerikos karo organizacijų, žvalgybos agentūros. Pavyzdžiui, Palantiro programas naudoja ICE. Per Anthropic bei Pentagono konfliktą paaiškėjo, kad ir Claude modelis visų pirma yra reikalingas tam, kad tinkamai veiktų Palantiro įrankiai.

Tačiau šios programos nėra vien karinio pritaikymo. Jas taip pat naudoja verslo įmonės, bankai, draudimo bendrovės, ligoninės. Palantiro tinklapyje yra štai toks šūkis: AI powered automation for every decision.

Kai Palantiro platformos naudojamos saugumo projektams, plačioji publika apie tai nežino. Pavyzdžiui, mažai kas žinojo, jog Plantiras atsakė už saugumo sistemas per 2024 m. Olimpiadą Paryžiuje. Pats Karpas sako, kad “Palantiras yra ten, kur susitinka kompiuterių programos ir sudėtingos situacijos”.

Štai trumpas filmukas, kuriame rasite Palantiro veiklų ir prakeiksmų jam santrauką (įskaitant ir fragmentą, kur Jakilaitis klausia Karpo, ar jų technologijos buvo naudotos medžiojant Osamą bin Ladeną):

Neseniai kilo skandalas, kai pasirodė konspiracijos, kad Izraelio kariuomenė Palantiro įrankius naudojo taikiniams Gazoje nustatyti. Ar taip buvo - niekas mums nesakys. Tačiau, kad Izraelis yra Palantiro klientas - nepaslaptis. Bet jei dirbi su JAV armija, parduoti savo gaminius Izraeliui nėra nieko keisto.

Dar seniau ir aktyviau Palantiro programos naudojamos Ukrainoje. Karpas lankėsi Kijeve karui vos prasidėjus - sieną kirto pėsčiomis, džipais keliavo į sostinę, susitiko su Zelenskiu. Mums atrodo, kad JAV Ukrainą remia mažai, bet, panašu, Amerikos karo pramonė šį karą stebi atidžiai ir jame aktyviai dalyvauja. Prie to dar ne vieną kartą grįšime.

JAV šuolis į Iraną parodė, kad didžioji galiūnė yra nepasirengusi kariauti šiuolaikinio karo. Po to, kai per tris dienas prieš dronus paleido daugiau Patriot raketų, nei per visą karą perdavė Ukrainai, teko kviestis ukrainiečius į pagalbą.

Klausiau podkasto, kuriame šnekučiavosi aukšto ranko žmogus iš Palantiro ir toks pats personažas iš kito karino startupo - Anduril (aha, čia tas pats Žiedų valdovas - Andurilas yra Aragorno kalavijas). Anduril šūkis: Autonomy for every mission.

Labiausiai stebino du dalykai. Viena, kad buvo daug kalbama apie Ukrainą - kaip didžiausią karo pramonės inovatorę pasaulyje.

Antra, buvo daug šnekama apie Tesla/Space X požiūrio karo pramonėje poreikį - kai vietoje ilgų metų ir sudėtingos gamybos randamas procesas, leidžiantis gaminti greitai ir efektyviai. Tos pačios pamokos iš Ukrainos, kurios karo pramonė keičiasi ir prisitaiko tradiciniams gamintojams neįtikėtinu greičiu.

Tokio efekto siekia Andurilas, o Palantirą veikia šių pokyčių kontekste - kai lėtapėdę karo pramonę keičia startupai, geriau išmanantys šiuolaikinį karą.

Balandį pasirodė stora knyga “Anduril Thesis” - ir apie Anduril, ir apie pokyčius ginklų pramonėje. Knygos autoriai spėja, kad Anduril gali tapti reikšmingiausia 21 a. įmone pasaulyje - būtent dėl to, kad veržiasi į sritį, kurioje yra begalės pinigų ir mažai panašaus stiliaus konkurentų.

Jūsų dėmesiui - Andurilo darbdavio įvaizdžio vaizdo klipas. Chm.

Palantiras tiekia skaitmenines programas ir AI integraciją. Andurilas gamina daiktus - dronus, džipus ir kitus, kurie skrenda, ropoja, plaukia. Verta užsukti į šios įmonės svetainę - ten dalykai padizaininti ne prasčiau, nei pas Apple.

Fast Company šovė straipsnį, kuriame pristatė Andurilo dizainerę. Straipsnis mokamas, tačiau faktas, kad apie karo pramonės įmonę bandoma kalbėti iš dizaino perspektyvos - stebina.

O štai ir Andurilo dizainerė, Jen Bucci, pasakoja, kaip taikė anime principus, kurdama Andurilo dizaino sistemas:

Palantiras neatsilieka. Galite užsukti į jų mercho parduotuvę - daug prekių nėra, tačiau galėsite apžiūrėti triukšmo sukėlusį darbo švarką. Darbo rūbai mėgstami hipsterių ir Silicio slėnio žmogeliukų (labiausiai juos į masinę madą užnešė Carhartt), bet švarkas iš Palantiro - net jiems pasirodė too much.

Apie tai, kad Palantiras ketina regioninį centrą kurti pas mus, Vilniuje, buvo pranešta prieš pora metų. Daugiau naujienų nesigirdėjo, tačiau, panašu, įkūrė - Palantiro tinklapyje galima rasti ir darbo pasiūlymų Lietuvoje.

O turint omeny šios įmonės ryšius su Donaldo Trumpo administracija (Thielis buvo vienas didžiausių Trumpo kampanijos rėmėjų), Palantiro biuras Vilniuje ko gero yra ne mažesnė saugumo garantija, nei Amerikos naikintuvai.

Nepaisant Palantiro ryšių su Trumpu, korporacija sėkmingai dirbo ir su demokratais, ir su kitais Amerikos prezidentais. Visas pasaulis valkioja faktą, kad Thielis rėmė Trumpo kampaniją, bet niekas, kad Karpas davė pinigų Kamalai Harris.

Kas per šizofrenija - galėtumėte paklausti jūs? Viskas tvarkoje, čia - elementari verslo logika. Palantirui nėra svarbu su kokia administracija ar prezidentu dirbti. Kad ir kas valdytų Ameriką, kriuomenė neišnyks.

Tad parėmę ir Trumpą, ir Harris Palantiro įkūrėjai buvo tikri, kad bet kokia rinkimų baigtis nesupainios jų verslo kortų.

Ar duomenys yra ginklas?

Nespėjome įvažiuoti į temą, o jau reikia sukti į šoną. Tačiau būtina išsiaiškinti, kodėl Palantiras nežudo, o jei ir žudytų - tai toli gražu nebūtų didžiausias pavojus, kurį jo gaminiai keltų.

Tik pradėjęs domėtis investavimu, supratau, kad yra nemažai “taikių” technologijos įmonių, kurios turi karo pramonės padalinius. Juk net kariuomenės maisto tiekėjas galėtų būti apkaltintas “dalyvavimu žudynėse”. Kol žmonijai reikia kariuomenių, nematau prasmės dramatizuoti šio klausimo.

Dauguma jūsų jau pamiršote, kas yra Edwards Snowdenas. Šis vyrukas išgarsėjo 2013 m. Tuomet jis dirbo JAV Nacionalinio saugumo agentūroje (NSA) ir žurnalistams perdavė tūkstančius slaptų dokumentų, rodančių, kad JAV valdžia apie savo piliečius renka neįsivaizduojamai daug duomenų. Renka ir ne apie piliečius, bet amerikiečius labiau sukrėtė tai, kad agentūra siurbė duomenis iš saviškių.

Dramatišką dokumentų perdavimo istoriją pasakojo žurnalistas Glennas Greenwaldas (The Guardian), kurį Snowdenas pasirinko šiai misijai. Jo knyga “No Place to Hide” - puikus dokumentinis trileris, rekomenduoju. Greenwaldas už tai gavo Pulitzerio premiją, o Snowdenas paprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, kur iki šiol ir gyvena.

Šiandien Snowdenas sako nesigailįs to, ką anais laikais padarė, tačiau 2013 m. dramas, lygindamas su šiandienos situacija, vadina vaikų žaidimais.

2013 m. paaiškėjo, kad JAV valdžia renka duomenis apie visus ir viską. Spaudžia technologijų įmones, kad šios leistų siurbti vartotojų duomenis ir siurbia juos mažiausiai progai pasitaikius. Manoma, kad tai skaitmenines korporacijas paskatino sparčiau diegti savo programų visapusišką šifravimą (end-to-end encryption), nes valdžios spaudimo buvo sunku išvengti.

Tų laikų specialistai ramino - nesvarbu, kad valdžia yra surinkusi kalnus duomenų. Svarbu, kad jų yra tiek daug, o analizės įrankiai tokie primityvūs, jog ką nors iš jų išpešti neįmanoma. Kaip pavyzdį pateikdavo atvejus, kai JAV tarnybos, nepaisant turimų duomenų, vis tiek pražiopsodavo teroristų išpuolius.

Palantiras nerenka duomenų. To jiems ir nereikia. Duomenų ir taip pilna. O ką su tais duomenimis daryti - Palantiras gali pasakyti.

Alex Karp: Silicio slėnio balta varna

Kai kalbame apie skaitmenines korporacijas, turėtume atskirti įmones nuo jų vadovų. Prieš 5 metus iš Silicio slėnio mažai ką girdėdavome. Dabar miliardieriai pamėgo šnekėti apie pasaulio istoriją, civilizacijas ir žmonijos ateitį.

Bet Alexas Karpas - specifinis personažas. Pašnekėti ir jis mėgsta, tačiau Elono Musko, Samo Altmano ar Dario Amodei opusų nerasite. Panašu, kad podkasteriai kažkaip privengia Karpą kviestis į savo laidas.

Karpas - kitoks. Silicio slėnio milijardieriai taip ir nebaigė universiteto, o štai Karpas nuėjo visą kelią iki doktorantūros. Ir ne šiaip - studijavo politinę filosofiją (daktaro laipsnį gavo Vokietijoje). Jo knyga pilna nuorodų į specifinius mątytojus. Jei neturi šiuolaikinės filosofijos išmanymo - knygą skaityti bus sunkoka.

Įmetu interviu su juo iš WIRED, pristatantį ir Karpo idėjas, ir asmenybę:

Iš Karpo galėtume tikėtis gerokai daugiau, nei skystokų knygos pavadinimo paralelių su Platono “Valstybe” (lotyniškai - De Republica). Deja, jo knyga, “The Technological Republic”, energingai plėtojasi į šonus, horizontaliai, tačiau privengia leistis giliau, link tikrų atsakymų.

Dėl to ją skaityti smagu, tačiau tai nėra griežtas politinis veikalas. Jei atvirai - nieko iš jos nesitikėjau. Galvojau - “perversiu, paskaitydamas kas penktą puslapį”. Bet knyga įtraukė. Nepamenu, kada skaitydamas knygą, būčiau užsirašęs tiek pastabų.

Ne, Karpo ir Palantiro mylėtoju netapau. Tačiau net jei tau nėra priimtinos dėstomos pažiūros, net jei gali jas kritikuoti, vis tiek verta paploti autoriui, kuris sugeba iššaukti tavo reakciją, įtraukti tave į diskusiją.

Svarbiausias knygos privalumas - tiesmukai ir aštriai keliami skaudžiausi šiandienos klausimai. Galbūt ši tiesmuka drąsa yra PR strategijos dalis - skandalų ir kontraversijų nevengia nei įmonė, nei pats Karpas.

Tačiau vis tiek įdomu skaityti aštrius klausimus (ir nesutikti su atsakymais), nes tokius klausimus mes paprastai pridengiame politkorektiškumo paklodėmis.

Valstybė + Verslas = Karšta Meilė

Knygos tikslą trumpai ir aiškiai Karpas nubrėžia jau įžangoje - jam rūpi technologijų verslą sugrąžinti į valstybės glėbį, kaip senais gerais laikais, kai ši draugystė pasauliui davė didžių išradimų - nuo atominės bombos iki interneto.

Pakeliui dar užsimena apie Vakaruose nusilpusias nacionalines ambicijas, kurias derėtų atgaivinti. Silicio slėnis turėtų mesti niekus, kuriais dabar užsiima ir prisidėti prie valstybės gynybos ir nacionalinių vertybių stiprinimo.

Arklių Karpas nestabdo ir toliau. Pirmame skyriuje keliamės į JAV pradžią. Karpas įrodinėja, kad Amerikos kūrėjai ir pirmieji prezidentai buvo mokslo ir technikos žmonės. Tik vėliau valdžią perėmė “advokatai”. Šiandien laikas grįžti atgal ir valdžią vėl atiduoti inžinieriams.

Šitos istorinės interpretacijos net nesinori tikrinti. Ameriką sukūrė inžinieriai? Galbūt. Tiek pat, manau, galima įrodyti ir ką nors priešingo. Karpo pasakojimas vyniojasi taip sklandžiai, kad galime neabejoti - jis išsirankioja tuos faktus, kurie patvirtina jo teoriją.

Paralelės su Platonu irgi per gerklę lenda. Žinia, garsusis atėnietis teigė, kad geriausi valstybės valdovai būtų filosofai. Filosofas Karpas mano, kad politikus turėtų pakeisti mokslininkai ir inžinieriai.

Iš kur visa tai? Štai čia ir prasideda knygos įdomybės.

Karpas primena tiesą, kurią kažkaip esame linkę pamiršti, nors apie tai išsamiai rašė tokie politinės minties šulai kaip Michelis Foucault ar Yannis Varoufakis.

Amerikoje technologinis mokslas buvo valstybės rankose, o karo pramonė pradėjo kurti ir daugumą šiandien kasdienių technologijų - nuo GPS iki interneto. Verslas technologinius išradimus gaudavo už gražias akis, ant lėkštutės.

Berods, Yannis Varoufakis pokario Vakarų ekonomiką vadino ne rinkos, o gerai veikiančia valstybės ekonomika - tai, ko nepavyko pasiekti sovietams.

Pavyzdžiui, Amerikoje yra tokia organizacija, DARPA (Defence Advanced Research Projects Agency), įkurta 1958. Ši agentūra aktyviai dalyvavo kuriant autonominius robotus, o 2004 m. paskelbė Grand Challenge autonominių automobilių konkursą. Konkurso prizas - 1 milijonas dolerių, kuriuos galėjai gauti, jei tavo autonominis automobilis nuvažiuodavo numatytą maršrutą. Dalyvauti galėjo bet kas.

Šis projektas - tik viena iš DARPA veiklos sričių, o ir pati DARPA - tik viena iš JAV organizacijų, finansavusi išradimus, kurie keliaudavo iš karo į civilių pramonę. Kitas projektas - 1969 m. JAV karinių organizacijų kompiuterius sujungęs Arpanetas, šiuolaikinio interneto prosenelis.

Karpo biografas Michaelas Steinbergeris primena, kad net Silicio slėnio šaknys - karo pramonėje. Technologijų įmonės ten ėmė kurtis po Antro pasaulinio karo ir buvo maitinamos užsakymais iš Pentagono, o Stanfordo universitetas šertas stipendijomis karo pramonei reikalingiems tyrimams. Vienu didžiausių regiono darbdavių 1950-80 m. buvo Lockheed Martin (tuomet dar Lockheed Corporation) - šiandien stambiausia gynybos įmonė JAV.

Situacija pasikeitė tik po Sovietų Sąjungos griuvimo, kai Amerikos gynybos biudžetas sumažėjo perpus. Maždaug tuo metu Silicio slėnio įmonės ėmė statyti šiuolaikinį internetą ir jų karo pramonė nesudomino net ir po 2001 rugsėjo 11. Išskyrus, be abejo, Palatirą, kuris nuo pat pradžių manė, kad valstybė bus svarbiausias klientas.

Kodėl apie tai nenorime kalbėti? Verslas šiandien iš tikro nutolęs nuo valstybės ir savo teises gina kalbomis apie “laisvą rinką”, kurios neturėtų valdyti valstybių reguliavimai. Jei žmonės supras, kad verslo bazė sukurta aktyviai dalyvaujant valstybei, iškart kils klausimas - kodėl taip negalėtų būti ir dabar?

Kvietimas technologijų korporacijoms grįžti į valstybės glėbį - esminė knygos idėja. Reikšminga ir nuolat pasikartojanti kritika Silicio slėnio išradėjams, liudijanti filosofinį skirtumą tarp jų ir karo pramonės startupų.

Teisinga ta kritika - Karpas pyksta, kad talentingiausi inžinieriai gamina telefonus ir programėles dalintis filmukai. Mes tuo irgi neretai stebimės.

Kavos pertraukėlė

Tekstas - baisiai ilgas. Atsipalaiduokite. Mes niekur neskubame. Keliausime lėtai, mažais žingsneliais, pasižvalgydami.

Šitą pokalbį jau minėjau, bet neketinau jo rodyti. Tačiau pakeliui atradau kitą, labai neblogai su šiuo kontrastuojantį. Tad jūsų dėmesiui - du radikaliai priešingi žvilgsniai į Palantirą (ir Andurilą, kaip gi be jo).

Pirmasis - konservatoriškas. Kad tą suprastum, pakanka Amerikos vėliavų fone ir senobinių krėslų, ant kurių sėdi pašnekovai. Tviskantys kostiumai taip pat nėra pati populiariausia apranga pokalbiuose apie skaitmenines technologijas.

Šnekučiuojasi Shyam Sankar, Palantiro CTO ir Trae Stephens, kuris kažkada dirbo Palantire, o šiandien yra vienas iš Andurilo vadovų. Abu vyrukai - milijardieriai, abu - ginkluotės startupų versle - nuo pat pradžių.

Shyam Sankar ką tik taip pat išleido knygą - “Mobilize. How to Reboot the American Industrial Base and Stop World War III”. Knyga tokia šviežia, kad net aš nespėjau ant jos savo letenų padėti. Tačiau šio pono minčių apstu ir Substacke - turi jis asmeninį blogą ir rašo į “First Breakfast”, kuriame susibūrę keli Palantiro žmonės (daugiausiai rašo Madeline Hart, minėtos knygos bendraautorė).

Savaime suprantama, pokalbis nušviečia Palantiro ir Andurilo veiklą iš gerosios pusės. Tačiau tai nėra propagandinis filmas - tiesiog žvilgsnis iš abiejų korporacijų vidaus. Svarstoma ir daug temų iš Karpo knygos.

Vertingiausios žinios - apie karo pramonės ir karo pokyčius pastaraisiais metais. Vien dėl to šį pokalbį verta pakentėti. Karo verslas - vis dar lindi visuomenių pašonėse, mes vis dar apie jį atvirai nekalbame. O štai toks pokalbis bent parodo šio verslo reikšmę - ir šiandien, ir bet kada anksčiau.

O dabar šokime į priešingą pusę.

Žurnalistas Ezra Klein (The New York Times) kalbina politiką Alexą Boresą, kuris kadaise dirbo Palantire, o šiandien yra korporacijos priešas.

"Priešas” - gal ir per stipriai pasakyta, greičiau - politinis varžovas. Pala, pala - kokia politika? Juk Palantiras - verslo įmonė, argi ne?

Yra keletas “nepelno” siekiančių organizacijų, užsiimančių lobizmu, susijusių su čia minimomis korporacijomis. Jų centre - Leading the Future, kuriai vadovauja OpenAI ir Palantiro įkūrėjai. Esminis jos tikslas - priešintis bet kokiems bandymams įvesti AI lauko reguliacijas.

O kadangi Alexas Boras yra politikas, siekiantis reguliuoti AI kūrėjus, lobistai leidžia milijonus, bandydami sutrukdyti tam jaunuoliui būti išrinktam. Jis tiesiai šviesiai sako - “jie bando iš manęs padaryti pavyzdį, kuris kitus politikus skatintų lėkti kuo toliau nuo reikalų, susijusių su AI”.

Šis video - nebloga apžvalga diskusijų ir juodų debesų, kurie tvenkiasi JAV aplink AI verslą. Mes kuriam su ChatGPT nesąmones ir žvengiam, o Amerikoje optimizmas tirpte tirpsta. Bet apie tai - gal kitą kartą.

Kitas dalykas, dėl kurio verta pokalbį žiūrėti - politinis AI kontekstas. Politikai kol kas smarkiai atsilieka - apie politines dirbtinio intelekto aplinkybes niekas nešneka (ar ką girdėjote apie tai Lietuvoje?).

Alexas Borasas ko gero yra vienas pirmųjų politikų pasaulyje, kurio programoje AI klausimas eina pirmu numeriu. Tad čia nupasakota visa AI politikos programa - nuo klausimų apie AI moratoriumą iki to, kaip politikai turėtų reaguoti į šnekas, kad AI išnaikins visus darbus.

Alexas Boresas Palantire dirbo pačioje pradžioje - 2014-2019 m. Palantirą jis paliko gan greitai po to, kai Donaldas Trumpas tapo prezidentu. Įdomių dalykų Boresas papasakojo apie tuos laikus.

Įmonė smagiai dirbo su demokratų valdžia ir Baraku Obama. Kaip sako Boresas - darė prasmingus dalykus, daug šnekėjo apie duomenų valdymo meną, ne tiek daug - apie karo pramonę. Palantirą kankino lengva ideologinė dviprasmybė - kol vienas įkūrėjas (Peteris Thielis) pylė pinigus Trumpui, kitas (Alexas Karpas) kalbėjo apie fašizmo grėsmę ir apie tai, kaip tai grėsmei priešintis.

Palantiras 2014 ir 2026 yra dvi gan skirtingos įmonės. Kaip ir Alexas Karpas - kitas žmogus. Tik kažin, ar mus tai turėtų stebinti - ko gero tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugumą korporacijų, pavyzdžiui, Google ar Facebook.

Ar Karpas nemeluoja?

Ir Alexas Karpas, ir vyrukai iš aukščiau įdėto video, nuolat šneka apie tai, kad Silicio slėniui “gėda” dirbti su vyriausybe ir karo organizacijomis. Jie pasakoja ir pasakoja, kad hipsteriai ir programuotojai nenori turėti nieko bendro su kariškiais, nuolat pabrėžia, kad visais laikais dirbti Palantire nebuvo cool.

Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai Google, Meta, OpenAI ar Amazon nedirba su jėgos struktūromis? O kodėl tuomet visų korporacijų savininkus matėme pirmose gretos Dolando Trumpo inauguracijos šventėje?

Visur pasakojama viena legenda apie Google.

2018 metais 4000 Google darbuotojų pasirašė peticiją, reikalaudami, kad įmonė baigtų dirbti su Pentagonu. Kontraktas tesiekė keletą milijonų dolerių ir sietas su Project Maven (oficialus pavadinimas - Algorithmic Warfare Cross Functional Team), organizacija, integravusia AI į JAV karo sistemas.

Google nusileido, kontraktą su Pentagonu nutraukė, o į savo AI “konstituciją” įrašė pasižadėjimą nenaudoti savo gaminių karo ir sekimo projektams.

Tais senais laikais projekto įgyvendinimą iš Google perėmė… Palatiras. Projektas išsipūtė lyg ant mielių. Šiemet AI integracijų darbams karo struktūrose skirta 13,4 milijardo dolerių. 2027 m. prašoma… 54.6 milijardų! Neblogas šuolis per metus.

O ką Google? Įpusėjęs šį tekstą, matau - Google darbininkai ir vėl protestuoja, kviečia peticiją pasirašyti. Tik šį kartą jų mažiau - 580 (bet tarp jų - būrelis direktorių ir net vienas viceprezidentas), o reikalas dramatiškesnis. Ant stalo - milijardai, todėl sunku tikėti, kad ši manifestacija bus sėkminga.

Google vadai tyliai išbraukė iš vidinių dokumentų draudimus dalyvauti karo darbuose ir 2022 m. pabaigoje kartu su Microsoft, Orcale ir Amazon pasirašė 9 milijardų vertės kontraktą (Joint Warfighting Cloud Capability sutartis). Google Deep Mind CEO Dennis Hassabis teisinosi, kad tai daryti verčia “globali konkurencija dėl AI dominavimo” (nori nenori, prisimeni Palantiro retoriką).

2025 m. Pentagonas paleido GenAI.mil platformą, kurią varo Google Gemini modelis. Šių metų kovą Pentagono darbuotojams pristatytas būrys Gemini AI agentų, skirtų atlikti įvairias užduotis. Anthropic ir Pentagono šviežias konfliktas taip pat buvo susijęs su Claude naudojimu Maven projektui - išmetus iš valties Anthropic, tą pačią dieną į ją įšoko OpenAI su ChatGPT.

Šiandienos Google darbuotojų protestas labiausiai kilo dėl karo platformų specifikos. Dėl visiems suprantamų priežasčių, ten yra sistemų, kurios yra atjungtos nuo tinklo. Vadinasi, tik kariškiai žino, kaip ir kokiems tikslams yra naudojami AI modeliai. O tai reiškia - nėra jokių garantijų, kad modeliai nedaro darbų, kuriuos draudžia skystos Google ar OpenAI taisyklės.

Dar viena įdomybė, apgaubta konspiracijomis ir miglomis nutiko prieš metus, Hagoje įsikūrusiame Tarptautiniame baudžiamaje teisme, kai įtarta, jog Microsoft užblokavo vyriausiojo prokuroro Karimo Khano el. pašto paskyrą. Teisėjas susilaukė tiesioginių Donaldo Trumpo sankcijų dėl jo manymu netinkamo teismo požiūrio į JAV ir Izraelio veiksmus Palestinoje.

Microsoft visaip dievagojosi, kad nieko panašaus nedarė (pasisakė net prezidentas Benas Smithas), tačiau Europa tuo nepatikėjo. Sutarta, kad JAV programos, kurias naudoja milijonai europiečių, nėra “neutralūs įrankiai” ir gali būti Amerikos vadžios naudojami spaudimui daryti.

Microsoft advokatas pripažino, kad turėtų atiduoti duomenis, jei jų pareikalautų JAV vyriausybė, nors šie “guli” Europos serveriuose.

O tada… Šiemet apie 800 000 valstybinių Europos kompiuterių turėtų “nulipti” nuo Microsoft platformos ir pereiti prie atviro kodo sprendimų. Taip buvo nuspręsta Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Austrijoje.

Ši istorija su karo pramone nesusijusi, tačiau liudija skaitmeninių įmonių ir JAV valdžios artimus santykius. Karpo liūdesys, kad Silicio slėnis nemyli valdžios yra šiek tiek iš piršto laužtas. Gal prieš 10 metų buvo galima taip galvoti, bet šiandien įmonių šeimininkai subrendo ir į dolerį mokančią ranką nespjauna.

Blogas kvapas iš Kinijos

Keliaukime toliau ir pasigilinkime į ilgą Karpo knygos citatą:

Šie žodžiai - tiksliai nusako kitą knygos programinę tezę. Skaitmeninės įmonės turėtų kartu su Amerikos valdžia imtis naujų ginklų kūrimo. Priešai nesnaudžia - ir patys intensyviai daro tą patį.

Ateities karus laimės kompiuterių programos ir AI. Net jei dirbtinis intelektas kelia pavojų žmonijai - sustoti nevalia. Tai neturi nieko bendra nei su mokslo poreikiais, nei su technologijų evoliucija.

Jis privengia tiesiai minėti Kiniją. Bet ir be to mums viskas aišku. O ir nėra šiandien pasaulyje kitos valstybės, kuri galėtų būti Amerikai vertu priešu. Kartais atrodo, kad Karpas šiek tiek pavydi Kinijai, kur valstybės letena technologijų įmonėse jaučiama stipriau, o savininkai noriai tarnauja valstybės poreikiams.

Mūsų nestebintų autoritarinės svajonės, jei jas pasakotų inžinierius. Inžinierinis mąstymas akcentuoja praktiškumą, o ne etiką - jei autoritarinė sistema leidžia greičiau įgyvendinti idėjas, ją inžinierius ir pasirinks. Ferdinandas Porsche’as Volkswagen sukūrė Hitlerio užsakymu ir didelės bėdos dėl to nematė.

Tačiau Vakarų tradicija yra šiek tiek kitokia. Karpas, studijavęs visuomenės mokslus ir politinę filosofiją, turėtų ją išmanyti.

Valdžios ir galios atskyrimas demokratijose užtikrina saugiklius. Sistemos dalys viena kitą “pasaugo”, mažina žmogaus ar grupės įtaką - veikia demokratinis savireguliacijos mechanizmas.

Nepaisant šnekų apie demokratijos krizę ar net liūdnų karo Ukrainoje pamokų (kai demokratijos nesugeba tinkamai reaguoti į realų pavojų), pasaulio pabaiga neatėjo. Ar gali ateiti? Taip, gali. Ar būtinai ateis? Ne.

Karpo noras demokratiją stumti link autoritarinės sistemos ir valstybinės ekonomikos neturi rimtų argumentų. Tai - politinė idėja, kuri teigiama kaip savaime suprantama, tarsi jai argumentų ir nereikėtų.

Ar tei neatkeliauja iš to paties inžinierinio mąstymo? Panašių minčių galima rasti kiekvieno skaitmeninio milijardieriaus pasisakymuose. Tik jie nutyli, kad milijardus uždirbti galėjo dėl to, jog veikė demokratinėse šalyse.

Karas yra Taika

Istorinė Karpo logika vos vos primena Orvelo distopijas.

Alfredas Nobelis, išradęs dinamitą, tikėjosi, kad ši medžiaga padės sustabdyti karus. To paties vylėsi Einšteinas, Antro pasaulinio karo pabaigoje kviesdamas Amerikos prezidentą gaminti atominę bombą. Karpo požiūriu (ir jis toks ne vienas), ginklai užtikrina taiką.

Šiandien ginklų svoriai keičiasi. Vietoje atominės bombos atkeliauja AI (programos, dronai, robotai), todėl ir būtina investuoti į jų kūrybą ir gamybą, nes jie nulems artimiausio meto globalios galios taškus.

Klausimai - teisingi, nors ir skaudūs. Kažkaip mes tyliai pamiršome, kad paskutinis pasaulinis karas baigėsi dvejomis atominėmis bombomis, o ginklai iki mūsų dienų yra ko gero pelningausia sunkiosios pramonės dalis.

Karpas kartoja teisingus Amerikos prezidento priekaištus Europai dėl to, kad šioji sąmoningai susimažino savo karo galią. Net jei taip nutiko dėl to, jog tą galią troško kompensuoti Amerika, kuriai tai užtikrino globalią hegemoniją.

Šiandien visa tai - nesvarbu. Trumpo vedama Amerika traukiasi iš ankstesnių pozicijų, o kokios bus naujos - niekas nežino. Jei klausėte podkasto tarp Palantiro ir Andurilo bosų, galėjote suprasti, jog nusilpo ne tik Europa - ir Amerikos pramonė nustekenta, gamyklos uždarytos, o šalis nėra pajėgi gaminti tiek, kiek reikia šiandienos karui.

Yra dar viena bėdelė.

Branduolinių ginklų era gal ir baigiasi. Bet ginklai niekur nedingo. Jų pasaulyje yra tiek, kad planetą keliskart galima susprogdinti. Ar dirbtinio intelekto sistemos padės apsisaugoti nuo grubaus atominės bombos sprogimo? Chm.

Taika yra Karas

Karo ir taikos klausimai šiandienos Vakarų pasaulyje yra išplaukę. Daugybę metų politikos filosofai ir politikai plėtojo vertybinį požiūrį į pasaulio valdymą - taiką galima užtikrinti demokratinėmis priemonėmis, žmonių išlaisvinimas yra gėris pats savaime, žmonių lygybė yra mūsų didysis siekis ir t.t.

Kolonijų amžiaus pabaiga įdiegė požiūrį, kad buvę pavergtieji nedarys nieko blogo, nes patys žino, ką reiškia vergovė. Ši vizija - viena iš labiausiai apgaulingų. Kolonistų nusikračiusioje Afrikoje pats įprasčiausias valdžios pasikeitimas vis dar yra karinis perversmas (neretai ne be Vakarų valstybių dalyvavimo).

Šį idealizmą subaladojo ir karas Ukrainoje, ir gaisras Palestinoje. Ukrainos istorija parodė, kad vertybės tebuvo gražūs žodžiai - Vakarai nėra nusiteikę tų vertybių įrodinėti darbais. Palestinos istorija apskritai verčia abejoti žmogaus prigimtimi - kankiniai ir teroristai ten nuolat keičiasi vietomis.

Karpas kritikuoja šiandienos politinį diskursą dėl baimės atvirai deklaruoti pažiūras ir dėl viską slepiančio politinio korektiškumo. Nežinau, ar jis teisus, bet negali prieštarauti, kad mūsų politinės diskusijos laukas yra beviltiškas.

Palantir + Ukraina = Success

Apie tai net keliskart užsiminiau, bet šis klausimas prašosi atidesnio žvilgsnio.

Nieko nuostabaus, kad Palantiras aktyviai veikia Ukrainoje. Nauda abipusė - Ukraina gauna progresyviausias technologijas, panašu, nemokamai. Palantiras gauna galimybę išbandyti savo gaminius ir argumentą parduodant tuos gaminius - nereikia jokių šūkių, viską gali parodyti realiais pavyzdžiais.

Pats Palantiras yra pasipasakojęs tik apie vieną Ukrainai skirtą darbą - jie padėjo Didžiajai Britanijai įgyvendinti projektą “Homes for Ukraine”, kuris buvo skirtas pabėgėlių srautui iš Ukrainos suvaldyti - sutvarkyti žmonių statusą ir surasti britus, kurie sutiktų priimti pabėgėlius į savo namus.

Apie tai, kad Alexas Karpas susitiko su Zelenskiu tik karui prasidėjus jau užsiminiau. Šis dramatiškas nutikimas neblogai įkūnija Palantiro filosofiją - dirbti tiesiogiai su užsakovais. O dabar šokime ketverius metus į priekį.

Karpas Kijeve vėl apsilankė… šią savaitę ir vėl susitiko su Zelenskiu bei gynybos ministru. Kalbėta apie projektą “Brave1 Dataroom” - platformą, kurioje programų kūrėjai gali naudoti mūšių duomenis. Šiuo metu virš 100 įmonių čia “treniruoja” daugiau nei 80 AI modelių, skirtų oro taikinių nustatymui.

Karui įsibėgėjus, stebėdavomės, kaip žaibiškai ukrainiečiai reaguoja į informaciją plaukiančią iš fronto. Pamenu istoriją, pagamintą iš dviejų video. Rusas filmuoja karinį agregatą ir giriasi, kokios nuostabios jų technologijos. Po pusdienio tas pats rusas postina filmuką, kuriame agregatas visiškai subaladotas.

Teoriškai suprasdavome, kas nutiko. Ukrainiečiai užmato ruso video socialiniuose tinkluose, staigiai identifikuoja lokaciją ir siunčia ten raketą. Bet tik šiandien galime spėti, kad tai buvo įmanoma dėl Palantiro programų.

Panašu, kad 2022-23 m., kai ukrainiečiai ėmė gauti aukšto tikslumo HIMARS raketų, jų sėkmingą panaudojimą lėmė ne tiek jų tikslumas, kiek gebėjimas greitai reaguoti - ne dienomis, o minutėmis.

Tam naudota Palantiro Gotham platforma, kuri siurbia medžiagą iš dronų, palydovų, perimtas priešo žinutes, informaciją iš gyventojų, renkamą specialioje programėlėje ir verčia viską naudingais duomenimis. Platforma gali atsakyti į klausimą “kas šiame taške pasikeitė per paskutinį pusdienį”?

Tačiau Palantiras padeda ne tik kariauti. Ukrainiečiai Palantiro programas naudoja karo nusikaltimams tirti. Principas tas pats - kaip susieti begalę įvairiausių duomenų, kad iš jų būtų galima padaryti išvadas? Ukrainoje užregistruota dešimtys tūkstančių karo nusikaltimų (2023 m. jų skaičius viršijo 78 000) - efektyviai apdoroti tokį kiekį duomenų be AI technologijų būtų neįmanoma.

2024 m. Palantiras sutarė su ukrainiečiams dėl pagalbos išminuojant šalį. Šiandien Ukraina - ko gero labiausiai užminuotas kraštas pasaulyje - manoma, kad minų gali būti 156,000 kvadratiniuose kilometruose teritorijos. Ir vėl - Palantiro programos padės apdoroti duomenis ir koordinuoti išminavimo darbus.

Tiesa, Ukrainoje savo gaminius testuoja ne tik Palantiras. Ten dirba bent 18 JAV technologinių įmonių. Europiečiai neatsilieka - Ukrainoje veikia suomių startupas ICEYE (stebėjimo technologijos), autonominį transportą tiekia vokiečių ARX Robotics ir olandų Milrem Robotics, o vokiečiai Quantum Systems pačioje Ukrainoje gamina vis daugiau dronų.

Situacija dviprasmiška - Donaldo Trumpo administracija nutraukė paramą Ukrainai dar 2025 m., o štai šalies įmonės padeda. Ukrainiečiams nepapriekaištausi - jiems reikia gintis nuo galingesnio priešo, todėl jie naudoja viską, kas tik į rankas patenka.

Atėjo laikai, kai kare ima dalyvauti ir jo baigtį gali lemti ne tik valstybės, kaip ankčiau, bet ir verslas. Ukraina greitai virsta šiuolaikiškiausia karo valstybė, kuri jau šiandien turi naujausias technologijas, jas naudoti galinčius žmones ir šioms technologijoms vis geriau pritaikytą valstybės infrastruktūrą. Ką tai gali reikšti pasaulio tvarkai ir galios pusiausvyrai, apie kurią tiek daug šneka Karpas, sunku nuspėti.

Tačiau aišku viena - Palantiras ir vėl yra ten, kur gimsta sistemos ir struktūros, galbūt ir lemsiančios pasaulio jėgų perskirstymą. Nesu nei karo, nei pasaulio politikos žinovas, kad galėčiau daryti išvadas ar pamėtyti prognozių. Galiu tik konstatuoti, kad Ukrainoje sprendžiama daug reikalų.

Kodėl bijome valstybės?

Alexas Karpas daug rašo apie technologinių korporacijų nenorą bendradarbiauti su valdžia, ypač jėgos struktūromis. Mums tas nenoras neįprastas neatrodo.

Juk ir mes nemylime valstybės! Keikiame ją, kritikuojame, pykstame, kad mokesčiai dideli, o valdininkų algos - dar didesnės. Iš kur ta nemeilė?

Mūsų atvejis - apskritai radikalus. Kokiam amerikonui ar prancūzui valstybė iš tikro gali atrodyti tolimas ir teorinis konceptas. Bet mes juk kitokie - mes savo valstybę dar visai neseniai sukūrėme. Savo rankelėmis!

Kartais atrodo, kad valstybės, valdžios ir jėgos struktūrų kritika yra privaloma demokratijos savybė. Gali būti, kad ir čia veikia mano minėti savireguliacijos mechanizmai - demokratijos valstybę kuria taip, kad klausimų užduoti galėtų bet kuris pilietis, o valdžia - niekada negalėtų atsipalaiduoti.

Nemeilę valstybei mes paveldėjome iš 20 a. pirmos pusės distopinės literatūros - George’o Orwello, Aldous Huxley “Puikaus naujo pasaulio” ir kitų (dedu nuorodas į kaidaise mano paties pradėtą distopinės literatūros apžvalgų seriją).

Šiuose kūriniuose vaizduotos totalitarinės diktatūros - radikalios, neleidžiančios žmogeliams nė krustelėti. Tačiau tos diktatūros nebuvo kurtos pagal realų modelį (Kinija, rusija ir t.t.). Ne, tai buvo istorijos apie Vakarų pasaulį, kuris taip nuvažiavo į šoną, kad virto kalėjimu.

Gal dėl to mes ir bijome valstybės ir technologijų susijungimo? Gal mums jau ima vaidentis, kad jei į vieną valtį sušoks valstybės ir google’ai, palantirai bei andurilai, mes būsime palydėti į 1984-uosius?

Laimėtojai ir nevykėliai

Karpo pasaulyje mums vietos nėra. Bet ir Trumpo pasaulyje tokioms valstybėlėms kaip Lietuva nėra vietos. Žiūrėdamas Ukrainos pusėn, aš net nesu tikras, ar mes rūpime ir kokiems vokiečiams, prancūzams ar italams.

Kur šios požiūrio šaknys?

Karpas pradeda priekaištaudamas Silicio slėnio gyventojams dėl vertybių trūkumo, tačiau greitai ima ryškėti konservatyvios ideologijos vizijos.

Žmonėms trūksta suvokimo, kas yra tauta, valstybė ir netgi noro tą suvokimą įgyti. Čia yra šiokia tokia vertimo problema - Karpas vartoja žodį “nation”, kuris, man atrodo, padengia viską, kuo mes vadiname ir tauta, ir valstybe.

Karpas cituoja ispanų naujųjų technologijų tyrinėtoją Manuelį Castellsą (į lietuvių kalbą išverstos jo knygos kadaise buvo puiki įžanga į technologijų sociologiją): “Elitas yra kosmopolitiškas, eiliniai žmonės yra lokalūs”.

Karpo idėja aiški - užteks globalaus postmodernistinio reliatyvizmo, laikas grįžti prie nacionalizmo ir religijos. Pakaks tolerancijos “viskam” (the problem is that tolerance of everything often constitutes belief in nothing). Pakaks baimės kritikuoti kultūras, nes “ne visos kultūros ir kultūrinės vertybės yra šventos”.

Karpo logika aidu atliepia šiuolaikinį nacionalizuojantį populizmą, kuris kiša galvą kur tik bepažvelgsi. Tas šiuolaikinis reliatyvizmas ir politinis korektiškumas iš tikro kartais per gerklę lenda, tačiau Karpo pasakojimo didžioji bėda yra ta, kad jis yra pernelyg… politiškai korektiškas.

Jo knygos puslapiuose - abstrakčių terminų serijos. “Nacionalinė idėja”, “tauta”, “globalizmas”, “tolerancija” - be konkretaus turinio šios sąvokos nieko nereiškia. Viena jos reiškia Lietuvoje, visai ką kita - Amerikoje.

Apie kokią “nacionalinę idėją” Karpas bando mums papasakoti? Kokie žmonės už jos turėtų slėptis šalyje, kuri yra didžiausias tautų ir rasių katilas? Karpas nuolat pabrėžia, kad “tapome neutralūs ir abejingi viskam”, tačiau mes žinome, kas šiais laikais nebuvo “abejingi ir neutralūs” - grupės, kurios dar neseniai konservatorių buvo nustumtos į visuomenių pakraščius.

Nebaltieji, netradicinės lytinės orientacijos, netradicinių religijų išpažinėjai, mažosios pasaulio tautelės ir valstybėlės - visi, kas netelpa į klasikinį “baltosios karalystės” apibrėžimą.

Amerika šiuo klausimu apskritai buvo radikaliausia, todėl Karpo “neutralumo” priekaištas staiga išvirsta į poreikį reguliuoti visus “kitokius”. Tačiau nemanykite, kad jis kalba tik apie spalvotuosius ar translyčius. Trumpo stiliumi į šią “kompaniją” patenkame ir mes - maža valstybėlė kažkur pasaulio pakraštyje.

Mūsų “neutralumu” ar “politiniu korektiškumu” neapkaltinsi. Lygiai taip pat mums nepapriekaištausi dėl to, kad nežinome, kas yra tauta ar tautinė valstybė. Kuo puikiausiai žinome. Kasmet šias pamokas pasikartojame.

Grįžkime prie citatos apie toleranciją, kuri jį ir veda prie vertybių išnykimo. Čia vėl Karpas šauna pro šalį. Mes įpratę toleranciją suvokti kaip pozityvią sąvoką. Tačiau ji tokia nėra. Tolerancija nekeičia vertybių ar tikėjimų. Tolerancija reiškia maždaug štai ką: aš to nemėgstu, nekenčiu, man nepatinka, tačiau aš sutinku, kad visa tai egzistuotų šalia. Tokia yra tikroji toleracijos reikšmė - ne savo vertybių atsisakymas, o susitaikymas, kad “svetimas” gyventų kartu, idealiu atveju - nematomas.

Tolerancija - Europos išradimas, kuris Amerikoje taip ir neprigijo. Bet tolerancijos idėja trupa ir Europoje. Pamažu mes visi tampame Karpo idealu - nebenorime gyventi šalia kitaip mąstančio, “kito”, “svetimo”.

Kaip ir Karpas, savo požiūrio pokytį argumentuojame tais pačiais pavojaus ir “priešo” argumentais. Žemaitaičiui net rankos nepaduotume, anas yra toks radikalus “kitas”, kad jam sunaikinti tinkamos net ir nedemokratiškos priemonės.

Didžioji dilema, su kuria Vakarų demokratijos gyvalioja jau gal dešimt metų, nuo to laiko, kai į paviršių išniro populistinė politika. Populistai naudoja nenormines priemones - ir komunikacijai, ir bandydami įsiveržti valdžion. O štai mes kankinamės - norime išlikti orūs, tradiciškai demokratiški ir tolerantiški, tačiau suprantame ir tai, kad su populistais gali kovoti tik jų metodais.

Dėl to ir džiaugiamės, kai žemaitaičiai dusinami tais pačiais būdais, kuriuos ir jie vartoja. Nepatinka tai jiems, jie iškart ima šauktis demokratijos. Tada išlenda kyšininkas konservatorius ir nuleidžia vertybes kanalizacijos vamzdžiais.

Vakarų civilizacijos saulėlydis

Staiga Karpas pasuka netikėta kryptimi. Tokioje knygoje nelaukiau legendinio 20 a. politinės filosofijos veikalo - Edwardo Saido “Orientalizmo” (įspūdinga knyga, yra išversta į lietuvių kalbą, čiupkit ir skaitykite, dabar tekainuoja 7 eurus).

Karpas pasakoja apie santykio su istorija pokyčius, nutikusius 7 deš. “Orientalizmas” tuos pokyčius ir užbaigė. Jų rezultatas - pačios “Vakarų kultūros” idėjos kritika. Vakarų kultūra, iki tol laikyta civilizacijos viršūne, buvo nulaipinta nuo postamento. Aplink susigrūdo kitos kultūros, kurias vakarietiškoji iki tol buvo pamynusi.

Tai - dar viena didinga ir šiandien mus kankinanti tema. Bet nei Karpas labai giliai į ją leidžiasi, nei mes prie jos užtruksime. Užgimusi kultūrų lygybė praplėtė pasaulio suvokimą ir prisidėjo prie to, kad, pavyzdžiui, vienas iš mano mėgstamiausių atlikėjų būtų Malio gitaristas Ali Farka Toure.

Karpui visa tai - dar viena šiandienos bėdų priežastis. Jis ir vėl išvengia aiškių teiginių (kad nebūtų išvadintas imperialistu), tačiau tarp eilučių šviečia kvietimas susigrąžinti vakarietišką tradiciją ir paguldyti ją į “tautos idėjos” apibrėžimą.

Karpas neina iki galo. Jis nepaaiškina, kaip ketina vakarietišką tradiciją sugrąžinti ant pjedestalo. Kaip šiandienos kultūrų makalynėje įmanoma įrodyti, kad Platonas yra geresnis mąstytojas, nei Konfucijus?

Karpas rašo taip, lyg Amerika būtų šalis, kurioje tradiciniai baltieji sudaro 95 proc. gyventojų. Jo nenoras gilintis į tai, ką apie tokius planus galėtų pagalvoti pusė JAV piliečių liudija, kad šis projektas - greičiau politinė manipuliacija, siekiant pateisinti įmonės veiklą, nei nuoširdus noras pagerinti pasaulį.

Supraskite mane teisingai. Aš gal nesutinku su Karpo piešiamu pasaulio paveikslu ir ateities vizijomis. Tačiau jis bent jau nebijo aštriau formuluoti idėjų, kurios net ir pas mus sklando ore. Ir mes apie tai diskutuojame.

Kas yra Vakarų kultūra? Kaip į ją įsiterpia Lietuva? Koks yra mūsų nacionalinės idėjos santykis su Europos sąjungos projektu? Koks vakarietiškos demokratijos statusas Lietuvoje? Ar neatrodo, kad nemažai bendrapiliečių, lengva ranka tos tradicijos atsisakytų ir bučiuotų bet kokią “tvirtą ranką”?

In Defence of Europe

Taip pavadintas ko gero reikšmingiausias Alexo Karpo, Filosofo, tekstas, nors pasirodė jis pranešimo žiniasklaidai forma. Kodėl jį čia įterpiu? Nes ir aš po tuo tekstu pasirašyčiau. Manau šį tekstą labiau verta skaityti, nei knygą - jis yra knygos bazė be šuolių į sritis, kurios yra pernelyg sudėtingos, kad galėtų būti padoriai išplėtotos vienoje knygoje.

Karpo biografas apie šį tekstą taip pat užsimena. Teksto pabaigoje yra sakinys: Our software is in the fight around the world. The center will hold. Steinbergeris sako, kad originale buvo ne “the world”, o “Ukraine”, tačiau Palantiro viešųjų ryšių specialistai nusprendė pasirinkti švelnesnę formuluotę.

O štai Alexas Karpas gal pirmą kartą pamatė, kad buvo teisus visais laikais griežtai atsisakydamas turėti kokių nors santykių su rusija ar rusų įmonėmis. Atėjo laikas traukti kalaviją ir skydą.

Trumputis tekstas paskelbtas 2022 kovo 10 d. - tepraėjus porai savaičių nuo ruskių invazijos į Ukrainą. Tuomet JAV ukrainiečiams tiekė žvalgybinius duomenis, iš slaptavietės Vokietijoje, naudodami Palantiro programas. Rafinuotas tekstas apvalainais kampais sudėlioja visus tos akimirkos taškus.

Iliuzija, kad didieji konfliktai baigėsi, kad galime ramiai gyventi ir dalykus spręsti taikiai. Iš to plaukiančios fantastinės viltys, kad valstybės nebegali turėti ketinimų savo politinių tikslų siekti prievarta.

Europos ir Amerikos tikėjimas, kad “minkštoji galia” ir jų kultūros įtaka garantuos, jog kariuomenių žmonėms daugiau nebereikės. Karas Ukrainoje įspūdingai parodė, kad ir šios fantazijos neturi nieko bendro su tikrove.

Europa liko skaitmeninės revoliucijos nuošaly, užleidusi vietą Amerikai. Jei Europa nori grįžti į lenktynes ir kurti apsiginti leidžiančius galios šaltinius, turi pamiršti pezalus apie žemyno identitetą ir imtis realių veiksmų.

Nežinau, ar Europoje nutiko kas nors “realaus” per tuos ketverius metus nuo šio laiško. Nepanašu.

Kaip dirba Palantiras?

Substacke tekstų apie Palantirą - nors vežimu vežk. Dauguma - banalybės, apie kurias rašiau pradžioje. Bet radau keletą, parašytų buvusių Palantiro darbuotojų. Žymiai įdomiau, juolab, kad anie pasakoja apie korporacijos filosofiją.

Aliza Narin buvo viceprezidentė, atsakinga už santykius su valstybiniais klientais, paprastaisiais, ne karinės kilmės. Ji pasakoja apie tai, kad Alexas Karpas įmonę vadino “menininkų kolonija”, samdė išskirtinius žmones, kuriuose stengėsi stiprinti tai, kas stipru ir nekreipti dėmesio į silpnybes. Palantiro kultūra netoleruoja prezentacijų - vietoje jų iškart gaminami produkto prototipai. Jei produktui reikia prezentacijos - vadinasi, šūdinas produktas.

Palantiro inžinieriai suskirstyti į dvi grupes. Viena sėdi “namie” ir gamina galutinį produktą. Kita, toji forward-deployed, dirba pas klientą su žmonėmis, kurie ir naudos programas. Dirba tiek, kiek reikia. Pirmą modelį pagamina per keletą savaičių - visus klientus tai stebina ir įkvepia.

Apie tai išsamiai pasakoja kitas buvęs Palantiro darbuotojas - Nabeel S. Qureshi. Su tokių inžinierių komanda jis ir dirbo Palantire. Jo pirmas klientas - Airbus, lėktuvų gamintojas, turėjęs statyklą Prancūzijoje.

Nabeelis, kartu su 3-4 kolegomis, metus gyveno Tulūzoje, kur kartu su statyklos žmonėmis kūrė programos modelį ir jį tobulino, kol anas atitiko tos įmonės poreikius.

Tą patį metodą Palantiras taiko ir užsakovams iš kariuomenės - įmonės inžinieriai buvo ir Afganstane ar Irake ir dirbo kartu su kariškiais, kurdami sprendimus, kurie čia pat buvo išbandomi realaus karo sąlygomis.

Kai skaitai šias istorijas, supranti, kodėl Palantirui sekasi. Aišku, kodėl jų programos veikia, nors “klientai” ir nėra linkę pasakoti tą įrodančių istorijų.

Technokapitalizmo iššūkiai

Shoshana Zuboff, “Sekimo kapitalizmo amžiaus” autorė, sako, kad Google, Facebook ar Amazon tapo tokios didelės, kad jų niekas nebegali kontroliuoti. Daro ką nori, joms nerūpi baudos, politikų ar piliečių priekaištai. Šios korporacijos tapo viršnacionalinės ir viršvalstybinės.

Karpas sako tą patį - galingos įmonės, kurios “atsijungė” nuo valstybės. Tačiau, jei Zuboff ir Co. bijo, kad šios korporacijos užvaldys pasaulį, Karpas gi priekaištauja dėl to, jog anoms iš tikro nerūpi nei valstybės, nei politika.

Zuboff norėtų, kad valstybės pažabotų korporacijas ir priverstų atsisakyti žmonėms kenkiančių verslo metodų. Karpas, priešingai, reikalauja, kad jos “įsilietų” į valstybės reikalus, taip suteikdamos valstybei ir jos aparatui daugiau galios.

Aha, jūs teisingai supratote - Karpui mes, paprasti žmogeliai, nelabai rūpime. Jo planas - globali galia ir pasaulio užvaldymas.

Karpo bendražygiams iš Silicio slėnio siunčiami prakeiksmai remiasi viena idėja - nuo pat pradžių sktaimeniniai startupai susitelkė į gyvenimo būdo technologijas (lifestyle technologies) ir individualų vartotoją.

Šio požiūrio šaknys - 7-8 deš. ideologija, kurios laikėsi ankstyvieji kompiuterių ir skaitmeninių technologijų kūrėjai. Visi jie viena koja stovėjo to meto kontrkultūroje ir tikėjosi, kad personalinis kompiuteris padės individui išsilaisvinti iš valstybės ir koporacijų vergovės.

To meto įkarštį puikiai simbolizuoja legendinė Apple reklama, kurią ir Karpas mini savo knygoje (vaizdo klipą režisavo Ridley Scott):

O čia - tų pačių metų Macintosh asmeninio kompiuterio pristatymas, naviguotas dar visai jauno Steve’o Jobso:

9 deš. Silicio slėnio kūrėjų taip mėgtas laisvas individas, kovojantis prieš valstybės ir tradicinio verslo norą jį valdyti, vėlesniais laikais virto “vartotoju”, esminiu daugumos skaitmeninių korporacijų “grobiu”.

Karpui tai paaiškina, kodėl šiandienos skaitmeniniai gigantai vengia bendradarbiauti su valstybe ar rūpintis “nacionaliniu identitetu”. Jo knygos tikslas - keisti šį požiūrį ir nukreipti korporacijų pinigus bei talentus kita kryptimi - stiprinant Amerikos (ar Vakarų apkritai) globalią galią.

Kodėl mums tokia vizija kelia klausimų? Kodėl mes manome, jog valstybės ir skaitmeninio verslo frankenšteinas yra kelias į autokratiją?

Mes galime taip galvoti ir prieštarauti Karpo vizijai. Tačiau jis yra teisus dėl to, kad Silicio slėnis švaisto milijardus niekams. Kuria AI modelius, kurių svarbiausia nauda man yra ta, kad jis man padeda užpildyti mokesčių deklaraciją.

Mums sunku įsivaizduoti kokį nors pokytį. Skaitmeninės korporacijos tokios galingos, kad visuomenės nuomonė joms nerūpi. Beveik.

Dalinuosi Brian Merchant (vieno įdomesnių AI komentatorių) tekstu, kuriame aptariamas JAV augantis gyventojų pasipriešinimas duomenų centrų statyboms. Amerikoje statoma daug, tačiau ir kova su tuo stiprėja.

Ar tik ne tokios “griežtai vertybinės nuomonės” iš piliečių tikisi ir Karpas? O gal kaip sykis priešingai - juk gali pasirodyti, kad šie gyventojai siekia individualios naudos ir priešinasi tam, kas yra naudinga globalio galios siekiančiai valstybei?

Blood in the Machine

The data center rebellion is only the beginning

So, there’s a piece in Jacobin arguing that data center moratoria are a “terrible idea” making the rounds on social media and beyond. It’s pretty easy to see why this makes for some good discourse; naturally, there’s going to be frisson among AI optimists when a perceived opponent—here, the nation’s most influential socialist magazine—makes a case for a…

Read more

4 months ago · 162 likes · 32 comments · Brian Merchant

Skaitmeninis nacionalizmas

Nacionalinio identiteto klausimas - centrinis knygoje. Aišku, galima imti kairuolišką tradiciją ir nacionalinės savimonės klausimą mesti per petį, tariant, kad mums turi rūpėti ne tautos, o globali žmonių bendruomenė. Galima, bet Karpas vėl kelia aštrius šiandienos klausimus.

Karpas balsuoja už nacionalinio identiteto gaivinimą. Mes galime tik gūžtelėti pečiais - mums tai yra konkretus ir apčiuopiamas dalykas, kurio vaikus mokome mokyklose. Amerikoje kvietimas grįžti prie “tautos” skamba dramatiškai.

Karpo istorijoje aidi ir Donaldo Trumpo MAGA projektas. Ir čia nacionalinio identiteto tema susijusi su staigiu posūkiu nuo rūpesčio pasauliu prie vidinių šalies iššūkių. Sukama prie galios, ateinančios iš vidinės valstybės jėgos, o ne jos sutarčių su partneriais. Trumpas šį projektą intensyviai (nors ir šleivai) bando įgyvendinti.

Karpo vizija - subtilesnė, bet motyvas - tas pats. Amerikos technologijos vis dar yra galingiausios pasaulyje, jos vis dar generuoja daugumą šio sektoriaus pelno. Suliejus technologijų kūrėjus su galios turinčia valstybe, būtų gautas junginys, galintis imtis viso pasaulio, net jei tradiciniai partneriai raukytų nosis.

Gali Karpo vizijas atmesti kaip konservatyvias, žvelgiančias praeitin ir ignoruojančias šiuolaikinio pasaulio poreikius (laisvei, lygybei ir gerovei). Deja, šiandien tik aklas nemato, kad liberaliosios vertybės yra popierinės - žmonės, kuriems jo buvo kurtos, lengvai jų atsisako.

Nacionalizmo klausimas aštrus. Kol nacionalizmo ir globalizmo santykius svarstome iš tokių šalių, kaip Lietuva, perspektyvos - viskas aišku. Mums tam tikra nacionalizmo dozė būtina - kitaip ištirptume. Tačiau reikalingas ir globalizmas - šalies menkumas neleidžia tikėtis išgyventi savarankiškai.

Todėl ir laviruojame tarp Europos ir Amerikos, bandydami suprasti, kuri iš sąjungų galėtų mums užtikrinti daugiau saugumo ir ateities perspektyvą.

Didžiųjų nacionalizmas - atakuojantis, teigiantis, kad nacija išgyvens tik pamindama kitas. Tokia yra rusijos nacionalizmo karikatūra - radikaliausias taškas, į kurią gali nukeliauti didelės šalies nacionalistinė ambicija.

Tačiau panašūs motyvai slepiasi ir Karpo vizijoje Amerikai. Nacionalizmas čia nėra kažkoks giluminių valstybės gėrių gaivintojas. Tai - kovos šūkis, galintis suvienyti valstybės gyventojus pasaulio užkariavimui.

Svarbus tik vienas niuansas. Kad ir kaip Karpo idėjas interpretuotų žurnalistai ir neatidūs skaitytojai, jo logika yra subtili. Dviprasmybių kyla dėl praktinių priežasčių - gaminių, kuriuos Palantiras tiekia jėgos struktūroms. Tačiau vadinti Karpą fašistu nėra nei tikslu, nei teisinga.

Atgal į bendruomenę

Karpas, apsukęs didelį ratą aplink pasaulį, grįžta namo ir pareiškia, kad bendruomenė (lokali, vietos, nacionalinė ir t.t.) yra vienintelė vieta, kurioje šiuolaikinis žmogus gali rasti didesnės prasmės gyventi ir kurti.

Ši citata idealiai apibūdina Karpo viziją. Nacionalinį identitetą ir bendruomenę jis priešina kapitalizmo idėjai, kuri remiasi nepriklausomo individo samprata.

Jo planas - konservatyvus ir palinkęs į dešinę. Tačiau svarbiausia nėra šią viziją politiškai identifikuoti, “padėti” į jai tinkamą politinės vaivorykštės tašką. Apie bendruomenę šneka ir socialistai, tik jų bendruomenė - ne tauta, o klasė. Karpo plane, kaip ir panašiuose kairiosios tradicijos planuose, šviečia ir galima radikaliausia pabaiga. Jei kairiųjų idėjų atveju ta pabaiga yra komunistuojanti diktatūra, čia - fašistuojanti autoritarinė valstybė.

Šiandien niekas nepasakys, kiek tokie planai gali pasiekti savo radikaliausius taškus. Tai priklauso nuo demokratinių visuomenių savireguliacijos gebėjimų - galimybės egzistuoti priešingoms idėjoms, kurios “užtrumpina” kraštutinius planus.

Panašūs dalykai vyksta ir pas mus - politiškai miglotų valdančiųjų bandymams sukti autoritariniu keliu visuomenė aktyviai priešinasi.

Karpo dilema yra kitokio pobūdžio. Karpas nėra politikas. Jis - milijardierius, verslininkas, už jo nugaros - Palatiras, labiausiai mistifikuotas skaitmeninis startupas. Būtent taip ir derėtų suvokti šią knygą - kaip verslo įmonės PR projektą.

Palatiras - kitos prigimties įmonė, nei Google ar Facebook. Karpas nuolat pabrėžia - Palantiro klientas yra ne vartotojas, o valstybė (bendruomenė). Palantiras yra AI įmonė, jos kuriami produktai įgalinami AI algoritmų.

Tad mums kyla tų pačių dvejonių, kurias kelia dirbtinio intelekto galimybės - mes jų iki galo nesuvokiame, neįsivaizduojame, kur žmoniją gali nuvesti AI evoliucija. Mums sunku pamatyti, ką gali valstybės, įdiegusios Palantiro gaminius.

Mirtis reliatyvizmui!

Politinis korektiškumas, draudžiantis aštresnius teiginius ir karštesnius jausmus, Karpui yra mūsų laikų diagnozė ir visų problemų giluminė priežastis.

Mes ir patys kankinamės dėl to vertybinio reliatyvizmo. Juk jis ir yra svarbiausia priežastis, kodėl karas Ukrainoje vyksta jau penktus metus.

Mūsų politinio diskurso kasdiena nusėta vertybinio reliatyvizmo bombomis. Jis pažadino populistines jėgas ir įgalino tradicinių politinių idėjų degradaciją. Kai skaitai naujienas apie kyšininkus tradicinėse partijose - ima rodytis, kad išeities apskritai nėra.

Karpo vizija - tiek pat pagrįsta/atmestina kaip ir Palestinos rėmėjų politinis projektas. Gali būti, kad abi šios savo prigimtimi labai artimos - jos abi mėgina palikti abstraktų globalios bendruomenės dangų ir leistis į specifinių tautų, bendruomenių ar grupių interesų pragarą.

Bet Karpas bent jau siūlo vizijas ir išeitis, nes didžioji bėda niekur nedingo. Mums išties trūksta aiškaus suvokimo, kokio pasaulio norime, kokios yra mūsų vertybės - net jei tos vertybės - tik teorija.

Mūsų santykis su karu Ukrainoje - aiškus. Dauguma žmonių gali tiksliai nustatyti savo santykį su juo (įskaitant ir tuos, kurie palaiko rusiją). Tačiau šis kasdienių kalbų aiškumas nepersikelia į didįjį politinį diskursą.

Nors man yra aišku, kaip Vakarų demokratijos turėtų elgtis Ukrainoje, nepanašu, kad tokį patį aiškumą turi ir aukščiausi Vakarų pasaulio politikai. Priešingai - jų veiksmai demonstruoja pasimetimą ir vertybinę miglą.

Peter Thiel ir “Zero to One”

Kad jau leidau sau galvą teršti Alexo Karpo knyga, susiradau ir jo draugelio Peterio Thielio veikaliuką “Zero to One” (2014). Istorija pasikartojo - galvojau, pavartysiu, bet knyga įsiurbė ir greitai ją skaičiau neskubėdamas.

Ši knyga - klasikinis startupų kūrimo vadovėlis, pristatantis normų nepaisančią verslo strategiją. Svarbiausia tokių knygų vertė - revoliucinis požiūris į vakarietiškas verslo praktikas ir tradicijas.

Toks požiūris įkvėpė žmones prieš 10 metų, tačiau jis kuo puikiausiai veikia ir šiandien. Jei ketini kurti įmonę, kokią ambicingą organizaciją ar planuoji tokioje dirbti - Thielio knygą perskaityti būtina.

Knygoje nėra nieko radikalaus ar antidemokratiško. Kontraversiškiausia idėja - Thielio įsitikinimas, kad konkurencija ir kapitalizmas neturi nieko bendro. Bet koks verslas svajoja tapti monopilistu, o konkurecijos - niekas nenori.

Bet iš tikro taip ir yra - viešai verslai aukština konkurenciją, apie tai mėgsta pakalbėti ir verslo teoretikai, bet iš tikro visi tik ir laukia, kad konkurentas “paslystų” ir iškristų iš žaidimo. Žinome ir skaitmeninių korporacijų požiūrį į konkurenciją - galima knygas rašyti apie tai, kaip Amazon konkurentus sąmoningai nuvarydavo į bankrotą arba nupirkdavo.

Kontraversiškos idėjos mums patinka. Mes plojame thieliams už tai, kad jie atsisako būti korektiški, meta lauk gražias kalbeles ir beda pirštu į tiesą.

Problemos kyla tuomet, kai thieliai abiem kojomis žengia į politiką ir pamėgina tuos pačius principus pritaikyti jau ne verslo, o visuomenių valdymui. Štai ir turime Muską ar tą patį Thielį, šnekančius dalykus, nuo kurių mums plaukai šiaušiasi.

Mums aišku, kodėl jie kaip musės prie medaus lekia prie Donaldo Trumpo. Jų idėjos - revoliucinės ir jie ieško kaip jas būtų galima įdiegti į visuomenių gyvenimą (versle jau išbandė). Trumpas atitinka jų poreikius - jis toks pats revoliucionierius, tik politikos srityje. Jo politinės pažiūros (jei tokių yra) startuperiams nerūpi. Svarbu, kad anas yra nusiteikęs ardyti status quo ir negalvoti apie pasekmes.

Galime tik džiaugtis, jog kai susitinka keli nosis užrietę bepročiai, nebūtinai gaunasi gera jungtis. Elonas Muskas greitai tapo geriausiu Trumpo draugu, bet taip pat greitai jie virto ir priešais.

Tad net jei įprasta Peterį Thielį vadinti šėtonu ir blogiausiu žmogumi pasaulyje, jis tokiu tapo ne dėl savo kaltės. Globalios politikos chaosas ir tradicinių vertybių erozija sukūrė galimybę į sceną žengti turtingiems ekscentrikams. O mums staiga paaiškėjo, kad idėjos, kurios prieš dešimt metų skambėjo novatoriškai, iš tikro yra kažkokia autoritarinė beprotybė.

Tad gal galėtume pasimokyti? Gal nustokime garbinti tuos sėkmingus verslininkus ir girti už “nestandartines” idėjas? Tuomet nereikės raudonuoti, kai po kelerių metų teks juos ir vėl vadinti “blogiausiais žmonėmis Žemėje”.

Skandalai, skandaliukai ir Palantir sėkmės formulė

Ko gero nėra skaitmeninės korporacijos, kuri nebūtų turėjusi rimtų reputacinių skandalų. Google, Amazon, Facebook - visi turėjo taškų, kurie tradicines įmones dažnai paskandina. O va skaitmeniniams gigantams - kaip vanduo nuo žąsies.

Sunku suprasti, kodėl taip yra - ar nusileido etinių reikalavimų verslui kartelė, ar vis tik tie gigantai yra per dideli, kad visuomeninis skandalas juos nuleistų į dugną. O gal taip veikia mūsų pasaulis, kuriame jokia naujiena nėra pajėgi paviršiuje išsilaikyti daugiau, nei savaitę?

Palantiro sėkmės istorijų yra daugiau, nei nelaimių. Jos visos panašios - įmonės inžinieriai imasi sudėtingos misijos ir jai pritaiko Palantiro technologijas. Žmonės ploja rankytėmis, nes darbas tapo efektyvesnis, o gyvenimas - lengvesnis.

Vienas didžiausių Palantiro pasiekimų, turėjusių įtakos įmonės galimybių vertinimui - Amerikos duomenų suvaldymas per kovido pandemiją. Nors kritikai įtarė, kad darbą Palantiras gavo dėl Thielio ryšių su Trumpu, tačiau jų paslaugas užsakė tie, kam teko vadovauti pandemijos padarinių valdymui. Kažin ar Trumpui tai rūpėjo - jam buvo įdomiau, ar virusą gali nužudyti langų valiklio injekcija.

O štai Karpo biografo Michaelo Steinbergerio knygoje skyrelis apie Palantiro veiklą lydėjusius skandalus primena trilerį. Atrodo, lyg įmonė keliautų per minų lauką, kur už kiekvieno krūmo slepiasi nedorėliai kritikai. Iš jų būtų galima atskirą tekstą pagaminti, bet kad šitas ir taip ilgas - duodu tik trumpą santrauką.

Peter Thiel: stiprybė ir nelaimė

Esminis Palantiro skandalų šaltinis - jo įkūrėjas Peteris Thielis. Jis sugalvojo įmonę, pasikvietė Alexą Karpą ir po kurio laiko įmonės valdymą ir vystymą perdavė jam. Pats Thielis kasdienėje veikloje nedalyvavo, liko tik valdyboje.

Kai suprato, kad jo užklasinė veikla gali kenkti Palantiro reputacijai, siūlė Karpui atsistatydinti iš valdybos ir dar labiau nutolti, tačiau Karpas su tuo niekada nesutiko. Jį galima suprasti - juk tik Thielio dėka gavo šį “gyvenimo” projektą.

Pats Karpas sako, kad Thielis yra Palantirui svarbus kaip strategas. Jei paskaitytumėte aukščiau mano aprašytą Thielio knygą, ko gero ir jūs sutiktumėte su Karpu. Kad ir kokios būtų Thielio pažiūros, akivaizdu, kad jis - vienas įdomiausių skaitmeninio verslo vizionierių.

O problemos, kurias jis kelia Palantirui yra susijusios su politinėmis pažiūromis ir veikla. Palantirą nuo pat pradžių lydėjo politinė šizofrenija, nes Karpo ir Thielio politiniai pareiškimai skyrėsi kaip diena ir naktis. Daugumą ši dviprasmybė ramino, nes Karpo progresyvumas atsverdavo Thielio konservatoriškus paistalus.

Kai žiniasklaida iškapstydavo, jog Thielis pasimatė su baltaisiais rasistais, visiems pakakdavo pažiūrėti į Karpą (žydo ir juodaodės sūnus) ir tapdavo ramiau.

Šios įtampos epogėjų pasiekė 2015-16 m., kai Thielis ėmė finansiškai remti visokius Respublikonų radikalus, o galų gale - smarkiai prisidėjo prie abiejų Donaldo Trumpo išrinkimų (tuo tarpu Karpas, bent jau pradžioje, Trumpu piktinosi ir rėmė Hilary Clinton, o vėliau - Kamala Harris).

Palantiras aktyviai veikė nuo 2003 m., tačiau standartiškai jų veikla keldavo mažiau visuomenės dėmesio, kai Ameriką valdydavo demokratai ir iškart įkaisdavo, kai į prezidento sostą grįždavo Trumpas. Dėl jo ryšių su Thieliu, kiekvienas valstybinis kontraktas žiniasklaidoje įgaudavo “Trumpo draugų verslo” kvapelį, nors dauguma didesnių projektų Palantiras užsitikrindavo iki Trumpo valdymo.

ICE: kartais blogai, kartais gerai

ICE yra Amerikos imigracijos ir pasienio tarnyba (United States Immigration and Customs Enforcement), įkurta 2002, reaguojant į rugsėjo 11 išpuolius. Tarnyba atlieka daugybę misijų, jos struktūra - sudėtinga, tačiau visuomenė iš esmės mato tai, kaip ši tarnyba sprendžia nelegalių imigrantų klausimus.

Ši ICE veiklos dalis maksimaliai suaktyvėdavo valdžion atėjus Trumpui. Man buvo netikėta suprasti, kad ir pirmos Trumpo kadencijos metu ICE su imigrantais tvarkėsi tiek pat žiauriai kaip ir dabar. Skirtumas - 2025 m. Trumpo administracija ICE pavertė ją daugiausiai lėšų gaunančia fenedaraline jėgos struktūra.

Palantiras su ICE dirbti pradėjo dar 2008 m. Obamos administracija ir Palantiras 2014 m. pasirašė 41 mln. dolerių vertės kontraktą sukurti sistemai, kuri valdytų imigrantų duomenis. 2022 m. atnaujinta penkerių metų sutartis siekė apie 90 mln. dolerių. Antrosios kadencijos Trumpas paskyrė Palantirui 30 mln. dolerių, kad jie sukurtų “ImmigrationOS”, platformą nelegalių imigrantų deporatacijai.

Iki pirmosios Trumpo kadencijos Palantiro darbas su ICE niekam ypatingų klausimų nekėlė, juolab, kad įmonė kūrė sistemas, kurios nebūtinai buvo skirtos duomenims apie imigrantus. Tačiau Trumpo laikais, dėl ypatingai žiauraus šios administracijos ir ICE elgesio su imigrantais, bendradarbiavimas su ICE kelė ne tik visuomenės, bet ir pačių Palantiro darbuotojų nepasitenkinimą.

Alexo Karpo šnekos leido tikėtis, kad į tokius projektus įmonė nesileis. Iš kitos pusės, Karpas logiškai aiškino, kad Palantiras negali trauktis iš valstybinio projekto vien dėl to, kad pasikeitė valdžia.

Niuansų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, “ImmigrationOS” programa kritikuota dėl to, kad nėra aiškios jos naudojimo ribos - ją galima pritaikyti ne tik imigrantams stebėti. Ironiška - imigrantams naudokite, bet mums - šiukštu ne.

Ši situacija liudija mūsų pasaulio padėtį. Jei kadaise panašūs gaminiai turėdavo aiškią paskirtį, šiandien beveik viskas yra “dvigubos” paskirties. Ta pati programa gali būti naudojama karo nusikaltėliams ieškoti ir vertinti duomenis apie imigrantus.

O tai reiškia, kad visuomenė klysta kaltindama Palantirą ar Google. Tikslingiau yra mąstyti ne apie programos draudimą ar reguliavimą, o apie naujas taisykles tiems, kas tas programas naudoja.

Cambridge Analytica ir lietuviškas kvapas

Teoriškai, čia nieko didelio nenutiko. Bet kai esi prekės ženklas, kuris visus erzina - nieko nuostabaus, kad ir tiek pakanka skandalui.

Jei primiršote, “Cambridge Analytica” buvo britų firmelė, sugebėjusi tapti duomenų verslo šėtonu. Jos metodas - netinkamais būdais rinkti asmeninius duomenis, sukurti individualius vartotojų portretus, o tada visa tai panaudoti politinei reklamai.

Naudodami Facebooką, jie surinko apie 50 milijonų tokių žmonių, o tada, kaip spėjama, juos naudojo 2016 Amerikos prezidento rinkimuose (palaikė Trumpą) ir Brexito kampanijai.

O kur čia Palantiras? Palantiras čia pateko beveik atsitiktinai. Tyrimo metu paaiškėjo, kad “Cambridge Analytica” vienu metu dirbo kartu su žmogumi iš Palantiro, kuris buvo… lietuvis Alfredas Chmieliauskas (ir šiandien Lietuvoje visai žinomas žmogus). Kuo jis ten agentūrai padėjo, iki galo nėra aišku.

Palantiras nuo šių reikalų griežtai atsiribojo, teigdamas, kad jų darbuotojas šiuos reikaliukus suko savo iniciatyva, “po darbo” ir su Palantiro veikla tai niekaip nėra susiję. Bet kas tuo patikės? Ypač, kai “Cambridge Analytica” didysis tikslas buvo Donaldo Trumpo išrinkimas, kuo labai rūpinosi ir Peter Thiel.

Minority Report ir Predictive Policing

Nesugalvoju, kaip geriau tą junginį į lietuvių kalbą išversti, tegul bus “duomenimis grįsta nusikalstamumo prevencija”. Bet, tikiuosi, aišku apie ką čia.

Pamenate Steveno Spielbergo “Minority Report”? Filmas su Tomu Cruise’u, tapęs vienu pelningiausių 2002 m. (Palantiras įkurtas 2003). Ten veikia precrime skyrius, tik naudoja jis ne AI, o tris genetiškai modifikuotus pranašus, kurie ir susapnuoja būsimus nusikaltimus. Belieka nuvažiuoti ir suimti nusikaltėlį.

Filmo veiksmas vyksta 2054 m. (ne taip ir toli), esminis posūkis nutika tuomet, kai to skyriaus policininkas, atėjęs susipažinti su nauja pranašyste, joje pamato patį save, nužudantį žmogų. Filmo pabaigoje skyrius uždaromas.

Šis iš sci-fi filmų atėjęs konceptas seniai valkiojamas kaip distopiškiausias AI pritaikymo pavyzdys. Banali mintis tokia ir yra - taip gerai apdoroju duomenis, kad galiu nuspėti, koks žmogus nusikals ir jį “neutralizuoju” dar iki tol. Technologijos to dar negali, bet mes ir nesigiliname - įtaigios banalybės mums per akis.

Bet jei mėgini iš anksto nuspėti žmogaus elgseną, negali būti tikras, ar esi teisus. Juk kol blogas darbas nepadarytas ir teismo neįrodytas - visi esame nekalti.

AI žinovai įspėja apie galimus “uždarus ratus” - pavyzdžiui, programa nustato miesto vietas, kuriose nusikaltimai yra tikėtini. Policija ten pasiunčia daugiau pareigūnų. Daugiau pareigūnų, sulaiko daugiau pažeidėjų (net jei kitur jų tiek pat). O jei sulaiko daugiau nusikaltėlių, šios vietos nusikaltimų reitingas kyla. Tai reiškia, kad reikia siųsti dar daugiau policininkų, kurie sulaikys dar daugiau nusikaltėlių. Ir taip toliau.

Palantiras su Amerikos miestų policijos skyriais ėmė dirbti apie 2010-uosius. Los Andželas, Niujorkas, Čikaga, Niu Orleanas. Kai kur patekdavo kaip rėmėjas - dėl to jų programų nevertindavo “viešųjų pirkimų” specialistai, o miestų valdžia ne visada žinojo, kad tokios programos apskritai naudojamos.

Visais atvejais būdavo kuriami kokie nors prevenciniai modeliai, bandant į programą susiurbti įvairiausius duomenis - nuo policijos archyvų iki socialinių tinklų. Kai apie tai sužinodavo miestiečiai ir miesto valdžia - kildavo triukšmas ir sutartys su Palantiru būdavo nutraukiamos. Galų gale ir pati įmonė nusprendė į policiją nelįsti - skandalo tikimybė didelė, o pelnas - menkas, nes policijos biudžetai maži.

Ir nors Palantiras iš policijos pasitraukė, greičiausiai tai - laikina situacija. Jei ne Palantiras, vis tiek kada nors ateis kiti, nes naudoti AI duomenų apdorojimui - natūralu ir efektyvu. Tad belieka grįžti atgal ir labiau galvoti ne apie programų, o apie jų naudotojų taisykles ir reguliavimą.

Alexas Karpas, Keistuolis

Klausykite, o mes turime bent vieną žymų verslininką, kuris tapo išmintingu politiku? Paksas? Uspaskichas? Matijošaitis? Paluckas? Paskyriau paieškai pora minučių, bet nieko gero taip ir neradau.

Identiteto dramų pastarąjį dešimtmetį išgyveno ne viena valstybės įmonė, kai jos valdyti ateidavo verslo vadybininkai. Pirmas dalykas, ką jie padarydavo - iššluodavo neefektyvius valdymo būdus ir imdavo kalbėti apie pelną.

Įmonės iš tikro tapdavo efektyvios ir šiuolaikiškos. O štai dramos kildavo dėl dviejų priežasčių. Viena, tiems vadybininkams būdavo sunku suvokti, kad valstybės įmonėje politiniai niuansai yra tiek pat svarbūs, kiek ir ekonominiai. Ministro pasikeitimas gali turėti rimtų padarinių.

Antra, jų nešami pokyčiai dažnai piktindavo piliečius, nes anie akivaizdžiai matydavo, jog valstybės įmonėms labiau rūpi uždarbis, nei gyventojų gerovė.

Kažkada teko skaityti atnaujinamos didelės valstybės įmonės kelių metų strateginį planą prieš jį paskelbiant pasauliui. Geras buvo planas. Kiekvienai įmonei būtų tikęs. Tik kilo klausimas - o kur valstybės ir piliečių interesai? Kodėl visi tikslai veda tik link pelno? Valstybės įmonei pelnas nebūtinai yra esminis tikslas. Ji tarnauja piliečiams, o tą dažnai gali padaryti tik ignoruodamas verslo poreikius.

Jau minėta Michaelo Steinbergerio knyga “The Philosopher in the Valley. Alex Karp, Palantir, and the Rise of the Surveillance State” prasideda poetiška įžanga, kurioje įtaigiai piešiamas Alexo Karpo portretas.

Amerikiečiai moka taip rašyti - pasakojimas yra toks emociškai paveikus, kad, atrodo, matai personažą lyg gyvą. Alexą Karpą randame bėgiojantį gamtoje. Karpas risnoja, už jo dviračiais važiuoja apsauginiai, dar toliau - stambus džipas.

Karpas mėgsta sportuoti - bėgti, plaukti, o labiausiai - slidinėti. Jo namai yra ten, kur yra lygumų slidžių trasų. Jei užmesite akį į Palantir Youtube kanalą, pamatysite, kad su Kalėdomis žmones Karpas visada sveikina nuo slidžių. Karpas slidinėja taip gerai, kad jam teko samdyti buvusius Norvegijos specialiųjų pajėgų pareigūnus savo asmens sargybiniais - kiti tiesiog nespėdavo paskui jį ant slidžių.

Karpas turi namų Amerikoje ir Europoje. Abiejuose žemynuose turi ir po paslaptingą moterį. Aha, Karpas nėra vedęs, neturi vaikų, tačiau turi dvi niekam nežinomas moteris dvejuose žemynuose.

Jo namai - asketiškai įrengti, visur mėtosi knygos, kurių nerasi pas eilinį pilietį. Kai rašė disertaciją Vokietijoje, jo mentoriumi buvo neseniai miręs Jürgenas Habermasas, ko žymiausia šiuolaikinės Europos filosofijos figūra.

Karpas nemėgsta Silicio slėnio korporacijų, ypač Facebooko. Zuckerbergas ne kartą skundėsi Thieliui dėl to, ką Karpas viešai šneka apie jo platformą. Palantiras iš Silicio slėnio išsikraustė 2020 m.

Karpas vis dar mano, kad jo įmonės tikslas - ginti Vakarų pasaulį nuo priešų. Dėl to jis niekada nesutiko turėti verslo reikalų su Kinija ar Rusija. Izraelis? Karpo ir Palantiro požiūrį į Izraelį pakeitė spalio 7-osios skerdynės.

Karpas yra pusiau žydas, pusiau juodaodis. Kai buvo vaikas, atsiėmė ir už tai, ir už disleksiją. Vėliau kalbėjo, kad tokie žmonės kaip jis, gali išgyventi tik valstybėje, kuri užtikrina saugų gyvenimą mažumoms. “Labiausiai bijau fašizmo”, - 2019 m. jis sakė knygos autoriui. Savo šeimą griežtai slepia nuo viešumos (o šeima vis dar kritiškai vertina jo darbą, nepaisant neįtikėtinos sėkmės).

Kadaise Karpas save vadino socialistu. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, jis iškart nuvyko į Kijevą ir pasimatė su Ukrainos prezidentu. Knygos autorius išmoningai primena, kad tuo metu Muskas pjovėsi su Zuckerbergu, o “publika” laukė - ponai vienas kitą kvietė santykius išsiaiškinti bokso ringe.

Peterio Thielio “Zero to One” yra skyrelis apie startupų įkūrėjus. Jis vardina ir vardina keistuolius, sukūrusius milijardų vertas kompananijas. PayPal įkūrėjai - keistuoliai, dalis - emigrantai iš totalitarinių valstybių (Kinijos ir Sovietinių laikų Ukrainos). Thieliui tai - privaloma savybė žmogui, kad jis turėtų pakankamai smarvės iš nulio sukurti vienetą.

Dėl to ir pradėjau nuo kvietimo atskirti startupus nuo jų įkūrėjų asmenybių. Apie juos mes kalbame tik dėl to, kad pakeliui jie tapo milijardieriais ir jų balsas bei nuomonė įgavo svorio. Jų žodžius gaudo politikai ir žurnalistai. Jų mintys virsta meme’ais ir tąsomos, kol praranda prasmę.

Aš nežinau, kaip yra geriau.

Seni laikai, kai pasaulio turtuoliai, aristokratai ir valdovai laikėsi formalių ir tuščių viešo diskurso taisyklių. Kai vieša kalba tebuvo dekoracija, ritualas, neturintis jokio turinio. Aš mūsų dienos, kai bet koks keistuolis turi šansą savo keistas idėjas sudėti į knygas ir podkastus. Ar net pabandyti įgyvendinti rankomis politiko, kurio kelią į valdžią nutiesė to keistuolio milijonai.

Post Scriptum

Po tokio ilgumo teksto, neketinu jūsų varginti išvadomis. Net nežinau, ar galėčiau tinkamai jas sudėlioti. Ar apskritai pasaulyje yra žmonių, kurie galėtų apibendrinti pokyčius, kurie vyksta Amerikoje, Kinijoje, Europoje ar Ukrainoje?

Priminsiu nuo ko pradėjau. Ogi nuo šiandienos diskurso bėdų. Laiko neturime, todėl nesigiliname. Norime turėti nuomonę, tad prisigaudome skeveldrų ir bandome pasirodyti išmanūs. Bet tik dauginame banalybių, stereotipų ir nesąmonių.

Gali pavadinti Palantirą baisiausia įmone pasaulyje, o Alexą Karpą ir Peterį Thielį - šėtonais. Niekas nuo to nepasikeis.

Teritorijos, kuriose veikia Palantiras yra sudėtingos, daugiasluoksnės ir kabinančios pačius didžiausius, svarbiausius mūsų dienų reiškinius ir įvykius. Gali raukytis dėl to, kad Palantiras parduoda savo gaminius Izraeliui ar ICE, tačiau Ukrainoje tokios įmonės kompensuoja Vakarų valstybių neveiklumą.

Karpo knyga ir Palantiro manifestas labiausiai ir skirti pagrįsti korporacijos šuolius į zonas, kuriose verslai veikia retai, o kai ir veikia - mieliau stengiasi apie tai garsiai nekalbėti. Iš marketingo pusės - teisingi žingsniai. Skydo ir kalavijo metaforos dailiai pristato įmonės interesus ir filosofiją.

O šiaip - tiesiog įdomu, kiek dalykų gali slėpti banalus postas socialiniame tinkle ar straipsniukas naujienų portale.

Jei pasiekėte šitą tašką - ačiū.

Kaip ir žadėjau pradžioje - esate šaunuoliai.

Iki kito karto!

Yra tokia smagi jaunų žmonių įmonė, kuri pilsto fermentuotą gėrimą. Tada užsako reklamos, kur žada, kad tas gėrimas sureguliuos cholesterolį ir išspręs daugybę kitų negalavimų. Brangiai pardavinėja. Sėkmingai - vienu metu net vaistinėse jų gaminys buvo pasirodęs (vienas ciniškesnių įvykių Lietuvos verslo istorijoje).

Į puslitrį vandens jie šliūkštelį 50 g fermentuotų uogų sulčių - štai ir visas stebuklas. Spėju, butelis ir etiketė gamintojui kainuoja brangiau, nei tai, kas yra butelyje. Jei vadintų raugintu gėrimu - nieks nepirktų. Fermentuotas - baisiai populiarus, nes mes, kaip visada, trokštame tikėti mandrais stebuklais.

Štai dėl ko kopūstus aš raugiu, ne fermentuoju. Dėl to ir nenoriu turėti nieko bendro su šio pasaulio fermentuotojais.

Už 3 eurus turguje nusipirkę indą raugintų kopūstų, gausite daugiau naudos, nei iš to gėrimo. Už 1 eurą tą patį galite pasigaminti namie. Raugintas maistas cholesterolio neištirpins, depresijos nesumažins ir geležinio imuniteto nesukurs. Kad taip nutiktų - reikia ne raugintas sultis gerti, o gyvenimo būdą keisti.

Tai štai ir pažvelkime į raugintą maistą būtent iš šios perspektyvos - kaip į dalį kitokio gyvenimo būdo, nei mus verčia gyventi šiuolaikinis pasaulis.

»

Seniai žadėjau parašyti apie kopūstų rauginimą. Net keliskart šį savo ketinimą anonsavau. Bet juk aš rašau apie dirbtinį intelektą, technologijas ir inovacijas. Kodėl kopūstai?

Prieš metus, kai AI modeliai subujojo, turėjau tokią idėją - pagaminti AI agentą, vardu “Raugatronas”, kuris taptų tobulu parankiniu visais rauginimo klausimais. Teoriškai tokį buvo galima sukonstruoti. Tačiau tais laikais jis buvo per brangus - būtų tekę papildomai mokėti už jo naudojamus duomenis, o vien smagumo vardan keliauti į minusą nenorėjau.

Žuvus “Raugatrono” idėjai, kopūstų rauginimo tekstas tapo šuoliu iš man įprasto AI kelio - tokiu, kokių vis imu ir padarau. Ne taip seniai rašiau įvadą į važiavimo dviračiu meną. Kadaise esu sudėliojęs gal šimto puslapių įžangą į sunkiojo metalo muziką. Gali tuos tekstus susirasti, paskrolinęs mano paskyra.

Dilema ta, kad tekstas apie dviračius tapo populiariausiu iš visko, ką esu parašęs Substackui. Visada galvojau, kad apmokestinti derėtų tekstus apie AI, o kopūstus ir dviračius dalinti nemokamai. Bet gal reikia elgtis priešingai - gal žmonėms labiau reikia kopūstų ir dviračių, nei žinių apie dirbtinį protą?

Pažiūrėsiu, kaip eisis šiam tekstui, o tada ir bus galima apsispręsti. Galbūt teks radikaliai pakeisti blogo kryptį.

Aišku, tu gali išspręsti šias dilemas tuoj pat tapdamas mokančiu prenumeratoriumi. Tuomet galėčiau niekuo nesirūpinti ir rašyti apie viską. Štai, prašau:

Subscribe now

Mano mitybos filosofija

Aš - užsispyręs ožys. Man viską reikia sugalvoti pačiam. Aš niekuo netikiu.

Mano mitybos filosofija nėra pagrįsta jokiais mokslais ar išmintimi. Aš tikrai jums nepūsiu miglos apie tai, kaip “išstudijavau šimtus mokyklų, kol radau tobulą junginį”. Beliktų su ChatGPT pagaminti 2pdf’ą ir už 20 eurų jums parduoti. Kodėl gi ne? Jei kažkas gali pardavinėti vandenį su lašeliu sulčių, kodėl negaliu aš?

Aš savo filosofiją pasakoju šio teksto kontekstui geriau suprasti - ne tam, kad norėčiau ko nors išmokyti. Tad nesimokyk, vadovaukis savo galva. Juk turi ją, ar ne?

Mano mitybos filosofija stovi ant trijų kolonų.

1. Pirmoji yra madinga, bet praktiška - valgyti kuo mažiau processed foods. Nežinau, kaip tai išversti į lietuvių kalbą, paliksiu angliškai. Šį patarimą duoda visi madingi dietologai, kai madingi podkastų kūrėjai paprašo išrinkti svarbiausią mitybos principą. JAV šio maisto kiekis žmonių skrandžiuose yra dramatiškas, tačiau ir pas mus jo per akis.

2. Antroji - kosmonautinė, labiau mistinė, nei mokslinė - valgyti kuo šviežesnį maistą. Eilinis brokolis iš mūsų ūkinininko yra geriau, nei prieš pusmetį Italijoje užaugintas ekologiškas iš prekybcentrio (augino gal ir ekologiškai, bet kažin ar ekologiška buvo chemija, kurią naudojo, kad jis išgulėtų sandėliuose ir fūrose, kol pasiekė mūsų stalą). Šitą koloną vadinu mistine, nes neturiu įrodymų, jog toks maistas yra geresnis. Bet štai praeitą savaitgalį pirkau pavargusias ir žemėtas morkas turguje, o ne dailias iš Italijos Lidle.

3. Trečioji - kaimietiška - valgyti kuo daugiau “gyvo” maisto. Toks yra raugintas. Šito maisto naudą įrodyti nesunku (net to gėralo gamintojai sugeba). Prie jo mes esame genetiškai įpratę - jį žmonija valgo tūkstančius metų. Tai yra maistas, kuriame gausu naudingų bakterijų, kurios gali sureguliuoti mūsų virškinimą, išderintą streso, chemikalų ir to ultra processed food.

Nepamenu, ką pradėjau daryti pirma - rauginti kopūstus ar šeštadienį važiuoti į turgų. Abu šie dalykai yra privalomi tiems mitybos principams palaikyti. Kai atslūgo pirmoji rauginimo euforija, turguje ėmiau pirkti ir raugintus daiktus - pusę metų, nuo vėlyvo rudens iki pavasario, turguose šio gėrio yra kiek nori.

Tie principai koregavo ir valgymo stilių. Teko pereiti prie bazinių patiekalų ir judėti kartu su maisto kalendoriumi, kurį turgus atspindi, o prekybcentris niekina.

Pomidorus valgau tol, kol jų būna turguje. Kai pomidorai turguje baigiasi - jų daugiau nebevalgau. Valgau ką nors kitą, kas turguje atsiranda. Ir taip toliau.

Kodėl kopūstai?

Nežinau. Šiaip tai rauginti kopūstai nuo seno ant mano stalo vartėsi. Vyresniems raugintas maistas įprastas - jei esi ragavęs tikro, tradicinio kaimo, esi susidūręs ir su tradiciškai raugintu maistu.

Dėl to man ir patinka “rauginti”. Mums nereikia madingų terminų - fermentavimo, miško maudynių ar įsižeminimo terapijos. Mes vis dar galime rauginti, vaikščioti po mišką ar išlipti ant žemės basomis. Tereikia ranką ištiesti ir visas rauginimo paslaptis gali pasiimti iš artimųjų, o ne iš Youtube’o.

Pirmi raugintų kopūstų indai šaukte šaukdavo - skubėdavau po darbo namo ir pirmas dalykas, ką padarydavau - čiupdavau šakutę.

Viena organizmo pusė raugalų reikalavo, kita - spardėsi. Kopūstus valgiau kasdien, nė nesulaukdamas, kad anie padoriai įrūgtų. Pradžioje skrandyje vyko baisios audros. Tačiau po poros savaičių audros nurimo, o virškinimo sistema ėmė darbuotis sklandžiai ir tolygiai. Visai malonus pašalinis efektas.

Maždaug panašiai mintu jau pora metų - praktiškai kasdien įsimetu ką nors rauginto.

Nuo ko pradėti?

Tai aišku, kad ne nuo kopūstų. Pradėti reikia nuo knygų. Knygų yra daug. Pavyzdžiui, japonų knygose visada būna naudingų skyrelių apie rauginimą. Ten sužinosite ir apie tai, kad japonų šeimos turi amžinus rauginimo puodus, kur procesas niekada nestoja - kažkas išimama ir suvalgoma, kažkas įdedama. Kai mergina išteka, pasiima ir savo šeimos “raugalo”.

Bet pradžiai visiškai pakaks dviejų knygų. Abi jos - panašios. Abi duoda metodų ir receptų, bet labiausiai - filosofiją, skatinančią ne tik rauginti, bet ir kitaip žiūrėti į maistą. Abiejų autoriai - labiau fanatikai, nei profesionalūs virėjai, todėl jų požiūris - praktiškas (arba - pankiškas). Jokių nesąmonių, viskas paprasta.

Pirmas herojus - hipis iš Amerikos, Sandor Katz. Jo kišenėje - krūva knygų ir dar daugiau visokiausių rauginimo dirbtuvių. Šis Rytų Europos žydų palikuonis (jo seneliai į Ameriką persikėlė iš Baltarusijos) yra vienas iš rauginimo ir fermentavimo revoliucijos pradininkų Vakaruose.

Jo knygose - viskas paprasta ir aišku. Pats Sandor Katz fermentavimu mėgaujasi gyvendamas šiuolaikinių hipių bendruomenėje, tad ir jo rauginimo “mokslas” - laisvas, buitiškas ir kupinas eksperimentų.

Čia nerasi kraštutinių higienos reikalavimų (juk ir mūsų močiutės savo rauginimui skirtų statinių orkaitėse nekaitino) ar komplikuotų sistemų ir ingredientų, kaip legeninio Noma restorano fermentavimo vadove. Užtat gausi visą suvokimui būtiną bazę - pasaulinę fermentavimo istoriją, bazinių žinių apie bakterijas ir kalną namuose įgyvendinamų technikų bei receptų.

Štai trumpas TED video, kur ponas Katz patikina, jog per ilgus metus taip ir nerado kulinarinės tradicijos, kurioje nebūtų rauginimo elemento:

Beje, video filmuotas prieš 8 metus - tad rauginimo “trendas” nėra toks jau ir naujas, kaip kad mums galėtų pasirodyti. Jei norite dar toliau ir giliau - štai archyvuose radau 2010 m. The Newyorker straipsnį, kuriame pasakojama ir apie Sandor Katz projektus, ir apie rauginimo tradicijas bei madas.

Tačiau mums nereikia niekur keliauti - mes turime ir savų herojų.

Ieva Šidlaitė yra kosmosas.

Nesuprantu, kodėl aklai tikime berazumiais influenceriais, reklamuojančiais čia aprašytą gėralą, kai turime Ievą Šidlaitę. Deja, knygą leido liūdnai pagarsėjusi leidykla ir ją įsigyti sudėtinga - net prieš pora metų pirkau iš skelbimo.

Kaip sykis dėl to, kad jos nebuvo įmanoma gauti, pirmas žinias susiurbiau iš Sandoro Katzo, tačiau, kai į rankas pateko Ievos knyga, nerauginti tapo neįmanoma. Ir čia rasite visas rauginimui reikalingas žinias, bet labiau iškerta požiūris ir filosofija apie visiškai kitokį santykį su maistu (ir pasauliu).

Jei tik galite - raskite šią knygą ir skaitykite ją net jei neplanuotumėte rauginti.

O štai jums dvi gerosios žinios!

Kai pagaliau prieš pora metų sugraibiau Ievos knygą, paaiškėjo, kad ji gyvena kažkur kaime, gamtoje ir nenaudoja jokių socialinių tinklų. Bet šiemet, visai neseniai ir visai netyčia aptikau jos blogą čia, Substacke!!!

Tad tuoj pat keliaukite, prenumeruokite, mokėkite mėnesinį mokestį (nors Ieva to ir nereikalauja) ir keiskite savo pažiūras.

Samanotas

Čia ir dabar

Kuo ilgiau gyvenu, tuo geriau suprantu, kaip svarbu yra gyventi čia ir dabar. Mes visi esame taip užsisukę gyventi ateitimi, kad kartais net nepastebime, kaip prabėga visas gyvenimas. Sunku ištrūkti iš užburto rato ir grįžti prie „kasdieninės duonos duok mums šiandien“, oi kaip sunku…

Read more

5 months ago · 31 likes · 4 comments · ieva

Antroji gera žinia - Ievos bloge radau užuominą, jog rudenį pasirodys nauja knyga. Nuostabu! Jei šią naujieną pamiršite - garantuoju - priminsiu.

Žinių šiose knygose bus per akis, kad galėtumėte pradėti. Čia bus paliestos visos fermentavimo sritys - daržovės, duona, grūdai, pienas, gėrimai, laukiniai augalai. Pakeliui suprasite, kad pradėti - velniškai lengva, tam nereikia nei kažkokių super įgūdžių, nei retų ingredientų.

O kadangi kalba eina apie “gyvą” maistą - tokį, kurį mums gamina bakterijos, tokį, kuris keičiasi “ant mūsų akių” - patirsite daugybę nuotykių ir atrasite tūkstantmetę, tačiau šiandien beveik pamirštą maisto tradiciją.

Bus ir avarijų, neišvengiamai - juk viskas čia gyva. Bet šios dvi knygos avarijoms labai gerai paruošia - jei į pasaulį eini eksperimentuoti, niekas tavęs nesustabdys.

Rauginimo įnagiai

Nieko mandro. Jei mūsų močiutės galėdavo surauginti dalykus statinėse ir puoduose, galime tą daryti ir mes.

Čia matote beveik viską, ko reikia pradžiai. Kai pradėjau prieš pora metų, labiausiai nustebino, kad nieko neradau Lietuvoje - teko siųstis iš Amazon. Tie stikliniai indai nuo įprastinių skiriasi tik tuo, kad yra platesniais kaklais (lengva įkišti ranką), o jų dangteliai turi ertmes, kurios išleidžia susikaupusias dujas, bet neįleidžia oro. Tie, kur dešinėje - labai trapūs, sudaužiau pusę, kurių atsisiunčiau.

Reikšmingesnės yra maisto svarstyklės - vis tik net ir elementariam rauginimui reikia bazinės gramų matematikos, kad nustatytum tinkamą druskos kiekį. O tai leidžia užtikrinti, kad rūgimas nenuvažiuotų nuo bėgių. Tas daržovių, vandens ir druskos santykis - vienintelis principas, kurio gan griežtai laikausi.

Yra dar tokios visai smagios korejietiškos kimči fermentavimo dėžės - kadaise jų buvo galima rasti Lietuvoje. Kimči - labai smirdus, tokios dėžės pravers, jei esi baisiai jautrus kvapams. Bet kopūstai, agurkai ir kitos daržovės ypatingų kvapų rūgdamos neskleidžia, jei tik nepridedi ten visokiausių prieskonių.

Bandžiau tą dėžę. Labiausiai nepatiko tai, kad nematai, kaip maistas rūgsta. O kai akys netenka “maisto”, tai ir skonio receptoriams liūdna. Ne, man patinka raugti stiklainiuose ir vis užsukti pažiūrėti, kaip sekasi jų gyventojams.

Visokiausių dangčių fermentavimo indamas radau ir smagioje lietuviškoje Youmame parduotuvėlėje. Paskutinis “įnagis” - svareliai rauginamiems dalykams prispausti (nes anie turi būti po skysčiu, bent jau rūgimo pradžioje).

Jų yra ir toje Youmame parduotuvėje, galima parsisiųsti iš kitur ar paprašyti, kad koks draugas keramikas nulipintų. Jei talpa platesnė - galima dėti lėkštutę, o ant jos - kokį dezinfekuotą lauko akmenį. Dar naudoja maišelius su sūdytų vandeniu - tinka viskas, kas privers daržoves nelįsti viršun (nes jos norės tai daryti). Man stikliniai svareliai pasirodė paprasčiausiais sprendimas, o ir šimtus eurų nekainuoja.

Pora bazinių taisyklių

Nesiruošiu čia dėstyti visos rauginimo Biblijos. Informacijos pilna ir knygose, ir internete. Susirasite patys, jei norėsite. Tas pats ir su fermentavimo būdais - jų daug. Bet aš juk apie kopūstus, ar ne?

Baziniam fermentavimui reikia vandens ir druskos. Druska turi būti kuo paprastesnė, būtinai be jodo. Vanduo - irgi paprastas. Jei leidi iš čiaupo - palaikyk parą atvirame inde, kad išgaruotų chloras.

Ieva Šidlaitė duoda tokią druskos matematiką.

Pakeliui suprasi, į kurią pusę druskos kiekis priimtinesnis tavo skoniui. Aš suku į didesnę pusę, man taip skaniau. Tačiau šios matematikos rėžių reikia laikytis (tam ir svarstyklės), nes būtent tokie druskos kiekiai yra reikalingi, kad veiktų teisingos bakterijos, o neteisingos, galinčios sugadinti maistą, būtų suvaldytos.

Nepasakosiu ir apie bakterijas, kurios atlieka rauginimo darbus. Čia ūdyjamo gėralo kūrėjai giriasi dešimtimis bakterijų, kurių yra jų skystyje. Greičiausiai, nemeluoja. Juokas tik tas, kad, jei užsukčiau į tavo namus su laboratorijos įranga, tas dešimtis bakterijų greičiausiai taip pat rasčiau - ore, ant maisto ir paviršių.

Čia juk ir yra natūralumo esmė - rauginimas vyksta beveik savaime, “iš oro”. Kopūstai yra populiarus raugalas labiausiai dėl to, kad juose tų bakterijų natūraliai yra daugiau. Jei raugi vieną talpą po kitos (kad visada turėtum), naudinga į ką tik užraugtą indą įpilti keletą šaukštų skysčio ir seno raugalo - užsisuks greičiau.

Sudėjus viską į indą (beje, tam netinka metaliniai), reikia būtinai palikti tarpą nuo talpos viršaus - turinys neišvengiamai “augs”, todėl gali “išlipti” į lauką.

Užraugus, indą reikia 2-3 dienas palaikyti kur šilčiau, pavyzdžiui, virtuvėje. Paskui - perkelti į kokią tamsią ir vėsią vietą. Jei nėra kokio sandėliuko, galima dėti ir į šaldytuvą. Rūgimas aprimsta tik tada, kai temperatūra nukrenta iki 3 laipsnių ir žemiau, vadinasi, ir šaldytuve dalykai toliau rūgs.

O kai temperatūra nusileidžia žemiau 3 laipsnių, daržovės gali ir pora metų išbūti valgomos (bent jau taip sako Ieva Šidlaitė). Rauginant dalykus butuose, tokių iššūkių nebus - juk raugi nedideliais kiekiais, greitai ir suvalgai.

Jei nori turėti visą laiką - rauginimas taps begaliniu procesu, nes, kol valgai vieną indą, jau reikia pradėti ruošti kitą. Įsidrasinus, galima neapsiriboti vien kopūstais - rauginti galima beveik viską.

Tiesa, man kažkaip nepatiko dauguma eksperimentų, todėl iš esmės mainau tik kopūstus ir agurkus. Tačiau pakanka ir jų. Viena, galima įtraukti įvairiausių priedų - kmynai ar garstyčios į kopūstus, visokie ąžuolo ar vyšnių lapai į agurkus. Bet net ir identiškai raugiant, kaskart gauni vos vos kitokio skonio ir konstitencijos dalyką. Nieko nuostabaus, gamtos nesukontroliuosi.

Šiuo klausimu man juokinga viena higienos diskusija. Ji primena amžiną ginčą tarp čili fanų - “ar čili gali valgyti iš karto, ar ją dera bent dieną ją palaikyti”?

Fermentuotojų pasaulyje klausimas yra apie gumines pirštines. Ar supjaustytus kopūstus minkyti plikomis rankomis ar mautis pirštines? Antru atveju, higieniškiau. Tačiau pirmu atveju kopūstuose palieki ir savo bakterijų.

Aš minkau be pirštinių - juk pats ir valgau. Bet mintis, kad kopūstuose yra dalelė mano chemijos man taip pat patinka. Toks yra natūralus pasaulis - nelabai higieniškas ir baisiai susimaišęs.

Pagaliau. Raugiam tuos kopūstus!

Jau gal tikrai laikas. Nors man atrodo, kad tu jau ir taip viską supratai.

Čiumpam kietą rudeninį kopūstą. Šviežią irgi galima, bet taip gerai nesigauna - jis per minkštas. Jei nori traškumo - imk tą senį. Pjaustai kuo smulkiau, bet iš tikro - kaip gaunasi. Kad ir kaip supjaustytum - surūgs.

Gali jau raugti, jei nori. Bet aš dažnai dar įtarkuoju kokią morką (ją reikia įskaičiuoti į bendrą daržovių svorį). Taip pat visada dedu ir keletą šaukštelių kmynų. Kmynai suteikia skonio ir padaugina traškumo.

Šį kartą nutiko lengva avarija. Supjausčiau vieną kopūstą. Tada įtarkavau riebią morką ir ėmiausi kito kopūsto. Deja, pasirodė, kad anas - iš išorės normalus, o viduje - sugedęs. Kopūstas iškeliavo į konteinerį, o morkų tapo per daug - bet juk negalėjau jų išrankioti! Nutariau rizikuoti.

Dėl per didelio morkų kiekio, kopūstai gavosi labai oranžiniai. Tačiau jų skoniui ir kokybei tai nepakenkė - surūgo kuo puikiausiai ir buvo suvalgyti. Dešinėje, matai dar viena naudingą įnagį - medinę grūstuvę, kuri pagelbsti, kai kopūstus reikia stipriau prie dugno prispausti (o reikia).

Prašokau svarbų etapą. Supjaustai kopūstus, morkas, beri kmynus ir tiek gramų drukos, kiek reikia daržovių kiekiui. O tada - pasiraitoji rankoves ir visaip minkai ir gniaužai, kol ima skirtis sultys. Druska procesą taip pat skatina. Gerai paminkius, kuriam laikui viską gali palikti - sulčių išsiskirs dar daugiau.

Nuotraukoje tai ir matosi - čia nepilta vandens, sultys - natūraliai išlindę iš kopūstų. Čia jų - drūčiai per daug. Kaip minėjau, sulčių skirsis dar daugiau, viskas ims judėti krutėti, todėl prieš uždarant indą, šiek tiek sulčių teko nupilti.

Štai ir viskas. Beliko išvalyti virtuvę.

Ką dar galima raugti?

Kaip ir sakiau - praktiškai viską. Aš bandžiau žymiai mažiau. Bet pakeliui supratau, kad man vis tiek geriausia yra klasika - kopūstai ir agurkai. Aišku, linksma sudėti į stiklainį raudonus ridikus ir stebėti, kaip jie per kelias dienas nubala, o vanduo - parausta. Bet aš vis tiek likau kopūstų ir agurkų mylėtojas. O jei kažkas nesigauna ar atrodo neskanu - nesikankinu.

Čia - kopūstai paprastieji, tik su kmynais. Beje, čia yra būtent šviežias kopūstas - net per stiklą matosi, kad maksimalaus rezultato nebus, rezultatas bus minkštas.

O čia matote kopūstus su garstyčių seklomis. Kopūstai įgauna papildomo traškumo, o skonis - švelnaus saldumo. Tik tų sėklų Lietuvoje taip pat neradau, teko siųstis.

Čia - šviečia burokai, praktiškai vienintelis man patikęs bandymas (be kopūstų ir agurkų). Žalio burokėlio nelabai įkasi, o va parūgęs tampa valgomas - minkštas ir puikaus skonio. Paviršiuje plaukioja morkos - aha, galima viską maišyti.

O čia - paskutinis eksperimentas. Moliūgas, baltas ridikas, morkos. Maišyti daržoves - įprasta, skoniai nesusimaišo, nors rūgimo procedūra juos vos vos suvienodina. Šis eksperimentas pavyko, bet man skanu nebuvo. Tačiau tai nereiškia, kad nebus skanu ir tau - nepabandęs, nesužinosi.

Visada gali pamėginti ir kitų rankomis. Aš taip ir darau - nusiperku nestandartinių dalykų turguje. Kokių pomidorų. Esu bandęs raugintus kopūstus su krienais - labai neblogas variantas.

Visas šias daržoves gali ne tik valgyti tiesiai iš stiklainio, bet ir sudėti į kokį troškinį ar sriubą. Kopūstai visiems žinomi, bet gali naudoti ir visa kita.

Rauginimo avarijos

Aha, buvo ir jų. Bet netgi jos nebūtinai baigiasi blogai.

Buvo linksmas mėginimas pasigaminti raugo duonai. Dariau tai žiemą. Sudėjau viską, ką reikia į stiklainiuką, popierine servetėle pridengiau ir kankinau gal tris ar keturias dienas. Nieko. Tyla ir ramybė.

Tada nusprendžiau, kad per šalta. Užkėliau naktį ant šaldytuvo, kur nuo variklio kyla šilumėlė. Kitą rytą visas šaldytuvas buvo apibėgęs miltų ir vandens mišiniu - iki pat apačios. Nuo šilumos raugas atsigavo ir išėjo pasivaikščioti - net patikėti negalėjau, kad iš saujelės miltų gali toks kiekis gautis!

Šią knygą labiau dėl gražių fotkių nusipirkau. Bet joje radau štai tokį recepčiuką - kopūstai, svogūnai, morkos, razinos ir geroka sauja kario.

Viską dėdamas į indą net nepagalvojau, kad čia - improvizuotas kimči. Pradėjęs rūgti, šitas daiktas ėmė skleisti įtartiną dvoką. Po kelių dienų namuose įvyko revoliucija - balsų dauguma buvo pripažinta, kad šis kvapas ir žmogaus gyvenimas - nesuderinami.

Indas iškeliavo į sandėliuką. Vėliau - į laiptinę. Galų gale, persikraustė į malkinę. Buvo vasara, malkinė pavėsyje - all good. Po savaitės ar kelių nutariau patikrinti rezultatą. Šį kartą užsimoviau pirštines ir stiklainį atidariau lauke.

Paragavau. Uch. Supratau, kad aš to tikrai nevalgysiu. Kiti - juo labiau. Štai taip litras kariu užtaisytų kopūstų iškeliavo į šiukšlių konteinerį. Pasilikau puslitriuką, sandariai užsukau į oro nepraleidžiantį stiklainį ir padėjau į šaldytuvą.

Po kurio laiko viriau raugintų kopūstų sriubą. Sudėjau įprastinius ir prisiminiau tą radikalą. Suverčiau jį visą. Galvojau - kas bus tas bus. Ir įvyko stebuklas! Tokios nuostabios raugintų kopūstų sriubos dar nebuvau valgęs!

Šiaip raugintų kopūstų sriuba - toks basic maistas, kurio neįmanoma nei sugadinti, nei išrasti ką nors netikėto. Tačiau tas viralas su kariu užtaisytais kopūstais buvo fantastinio skonio. Beliko gailėtis, kad neišsaugojau viso stiklainio.

Ką dar galima gauti iš kopūstų?

Raugintų kopūstų troškiniai mane lydi nuo pat vaikystės. Gal dėl to, kad joje buvo daug to tradicinio kaimo be jokių patogumų. Ten rauginti kopūstai ir agurkai buvo labai dažnas valgių elementas.

Vienas iš būdų buvo kokį pusvalandį kopūstus troškinti aliejuje, be skysčio. Pakeliui kopūstai susitraukdavo, jų skonis sušvelnėdavo, o tiems laikams įprastas nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus skonis suteikdavo papildomų spalvų. Standartiškai toks priedas keliaudavo prie virtų bulvių.

Gal dėl to, jau šiais laikais, raugintų kopūstų troškinys tapo virtuvės standartu, nuolat pasikartojančiu, ypač vėlyvą žiemą ir rudenį. Klasikinis comfort food. Nesu maisto influenceris, tai detalaus recepto nerašysiu - bet čia jo ir nereikia.

Imi standartinį indelį raugintų kopūstų. Jei nori mažiau rūgšties - gali praplauti juos šaltu vandeniu. Dedi į puodą, užpili sultiniu. Įmeti kokį lauro lapą, pipirų. Tada - morkų ir bulvių. Jei per rūgštu - gal vos vos cukraus įberti. Troškini 30-45 minutes, pabaigoje ant viršaus sumeti medžiotojų dešrelių.

Kai pradėjau rauginimo epopėją, nusprendžiau šiuo patiekalu pasidomėti daugiau ir tada atradau du dalykus.

Pirma - elementarių pagerinimų. Pavyzdžiui, jei prieš dėdamas bulves jas apverdi, jų nesutraukia kopūstų rūgštis ir bulvės būna minkštesnės. Arba - troškinti labai ilgai, pora valandų, kartu įmetant šonkauliukų - ir skonis, ir kokybė šauna į dangų.

Antras dalykas, kurį supratau - praktiškai kiekviena Europos virtuvė turi kokį nors raugintų kopūstų troškinio variantą. Čia - receptų reikės, bet jei norėsi, susirasi.

Apie prancūzišką variantą (choucroute), gaminamą Alsase, ir anksčiau buvau girdėjęs. Savaime suprantama, į troškinį čia pilama balto vyno. Galima ir su alumi, čia toks pusiau vokiškas, pusiau lenkiškas variantas. Lenkai dar deda džiovintų slyvų ar slyvų uogienės (bandžiau, visai gerai). Slovėnai ar slovakai (jau nepamenu) - deda pupelių, irgi labai gerai, suteikia gilumo ir švelnina rūgštį.

Nacionaliniai receptai reikalauja daugiau dėmesio, nuo pat pradžios troškinamos mėsos ir ilgesnio laiko. Tačiau vis tiek jie yra iš tų receptų, kur viską sudedi, palieki porai valandų, o tada gauni nuostabų maistą, kurį gali valgyti kelias dienas.

Jei nesate bandę - labai rekomenduoju.

Post Scriptum. Ne apie kopūstus ir beveik ne apie rauginimą, bet privalau jums atkleisti vieną paslaptį, kurią atradau Sandoro Katzo knygoje ir nuo to laiko visada taikau. Juk valgai avižas, ane? Tikiuosi, neperki tų, kur per minutę suverda? Nederėtų, avižas reikia pirkti kuo stambiau suspaustas ar sukapotas. Tada jas reikia pamerkti į vandenį. Katzas siūlo mirkyti parą, aš dažniau ištempiu pusę - taip paprasčiau, užpili vandeniu prieš miegą ir tiek. Kitą rytą tokias avižas reikia virti maždaug 10 minučių, o tada - vos vos palaikyti uždengtas. Šitaip išvirta avižų košė - visai kito lygio maistas. Taip pat rekomenduoju.

Štai ir viskas

Kopūstai ir agurkai - paprasčiausias, lengviausias kelias į rauginimo pasaulį. Šiuos du taip lengva rauginti, kad nesėkmė neįmanoma. Stiklainiui agurkų užraukti reikia 10 min., kopūstui - kokio pusvalandžio. Kaina - juokinga.

O paskui jau gali ir eiti į kitas lankas. Aš vis dar neprisiruošiu kepti duonos. Gal labiausiai dėl to, kad turguje kiekvieną šeštadienį sutinku kepėjus iš Dzūkijos, kurie turi visokiausių tradicinės duonos variantų.

Kita sritis, kurią labai noriu išbandyti - gėrimai. Fermentuoti gėrimai - pirmas žmogaus atrastas rauginimo džiaugsmas. Tiesiogine šio žodžio prasme - vaisiai, medus, vanduo ir saulė padovanojo žmogui pirmąjį svaigalą.

Čia procedūros sudėtingesnės, nes reikia “prisigaudyti” mielių iš oro ir atidžiau stebėti - jei saldumo bus mažiau, gausi girą, jei daugiau - svaigulį.

O tada jau bus galima laukti būsimos Ievos Šildaitės knygos.

Kai ruskiai užpuolė Ukrainą, visi sustingome. Žinojau - geriausias būdas “atstingti” yra pasinerti į naujienas. Tą patį dariau 2014 m.

O gal dar anksčiau? 2001 m. realiu laiku stebėjau Dvynių griūtį Niujorke, o 2004 m. - Beslano įkaitų dramą Šiaurės Osetijoje. Tačiau šios nelaimės teprikaustė porai dienų. TV jas transliavo tiesiogiai, bet mes buvome pasyvūs stebėtojai.

2014 m. Ukrainos įvykiai - pirmas karas, transliuotas socialiniais tinklais. Socialiniai tinklai prisidėjo dar prie 2010-2012 m. Arabų pavasario, tačiau ten jie buvo sukilimą skatinęs įrankis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, galima tarti, kad tuomet tinklai ne tik užkūrė revoliucijas, bet ir tapo jų nesėkmės priežastimi.

Ukrainoje mes galėjome patys dalyvauti komentuodami ir dalindamiesi. Tais laikais veikė Twitteris (nes vienintelis turėjo chronologinį naujienų srautą) ir Youtube’as išsamesnei dokumentikai.

2022 m. tinklai tapo karo dalyviais, suteikę kanalus informacijai, diskusijoms ir propagandai. Su karo naujienomis kasdien praleisdavau po 2-3 valandas, rydamas podkastus Youtube, kuriuos rusų kalba kūrė ukrainiečių žurnalistai.

Atrodė, teisinga domėtis - įvykiai Ukrainoje turi įtakos ir Lietuvos likimui. Atrodė, svarbu žinoti ir suprasti. Pora valandų kasdien neskambėjo blogai. Jei būčiau turėjęs laiko, būčiau praleidęs dar daugiau.

Šiandien, perskaitęs pora knygų apie dopaminą, jau suprantu, ką reiškė tokia mano reakcija. Kai nutinka kažkas, kas kelia pavojų ir nerimą, naujienų rijimas yra natūrali smegenų savisaugos operacija. Kas pusvalandį tikrindami naujienas, bandome sau įrodyti, kad pavojaus nėra, galime toliau ramiai skusti bulves.

Įtampa niekur nedingsta - kompulsyvus elgesys kuria tik ramybės iliuziją. Nerimas kaupiasi, neišgaruoja, o mums kas 15 minučių reikia vis naujos dozės - naujienų, tekstų, paveiksliukų, vaizdo įrašų.

Aš sugriuvau tą legendinį penktadienį, kai Ukrainos prezidentas Zelenskis išvyko vizito pas Donaldą Trumpą. Tą dieną atrodė, kad karas baigsis - vizitas pieštas pozityviomis spalvomis.

Gal dėl to vietoje eilinio podkasto įsijungiau muzikos ir nuėjau tapyti. Po kelių valandų, prieš miegą, nusprendžiau pažiūrėti, kaip prezidentams sekėsi. Tada iš ekrano ir šovė šūdų lavina - susitikimas baigėsi idiotiškai, jokie klausimai nebuvo išspręsti, pasaulis pasinėrė į naują įtampos bangą.

Pora valandų siurbiau pasaulio reakciją į šią politinę nesąmonę. Prastai miegojau, o įtampa nepaleido visą savaitę.

Reagavau instinktyviai - išjungiau visas naujienas. Visiškai. Žinojau, net ir užuomina sukels nevaldomą įtampą. Reikėjo pusmečio, kad vėl atrasčiau normalų santykį. Dabar ir vėl pažiūriu podkastus. Pora kartų per savaitę. Karas ir toliau atrodo absurdiškas nusikaltimas, tačiau save žaloti nustojau.

Pakeliui padariau paradoksalų atradimą.

Kad ir kokios svarbios atrodytų naujienos, jei įvykiams neturi įtakos - naujienas gali praleisti. Nuo to, kad domiesi - niekas nepasikeis. Pakanka žinoti esmę.

Dabar žinau - turėjau šiuolaikinę priklausomybę, kurią sudarė pragaištingas naujienų ir socialinių tinklų voratinklis. Galėtum tarti, kad tinklai - tik indas, o naujienos - tikrasis nuodas. Tačiau dar Marshalas MacLuhanas prieš 50 metų mus įspėjo - medium is the message.

Tinklų algoritmai sukurti taip, kad prirakintų (arba, kaip sako rinkodaros specialistai, “užtikrintų vartotojo įsitraukimą”). Jei mano įsitraukimą užtikrins man žalingos naujienos - aš jų ir gausiu.

Skaitmeninė detoksikacija

Skaitmeninis vienuolynas, skaitmeninis minimalizmas ar dopamino dieta - kaip pavadinsi, taip nepagandinsi. Žmonės bando bėgti nuo technologijų, ieško būdų, kaip uždrausti sau mirkti telefonuose, net moka už tai pinigus.

Kažkada, gal 1998 m., kai dirbau Šiuolaikinio meno centre, dienraščio žurnalistė atėjo mūsų paklausinėti apie Lietuvos menininkų svaiginimosi ypatybes.

Toks buvo straipsnio tikslas - pakalbėti apie menininkų ir alkoholio santykius. Tą kartą juokais (bet rimtais veidais) žurnalistei sakėme, kad jaunoji karta alkoholio nevartoja, o svaiginasi internetu. Buvo labai linksma.

Prisisvaiginome.

Dopamino tinklai

Šis tekstas - trečias, skirtas kylančiai bangai, kuri bando ir iš naujo įvertinti socialinių tinklų poveikį. Kritika gimė ne iš gero gyvenimo - ir mes vis dažniau šnekame apie tai, kad tinklai sujaukė pasaulį ir mūsų protus.

Kritikos strelės skrieja dviem kryptimis.

Viena - teismai, visų pirma, JAV, kur svarstomas tinklų keliamas pavojus, o platformų savininkams skiriamos baudos. Kol kas net ir kelių šimtų milijonų bauda mažai ką reiškia tokioms korporacijoms kaip Meta (Facebook ir Instagram). Bet eilėje laukia kalnas naujų ieškinių, tad baudų matematika augs.

Kita kryptis - tinklų naudojimo ribojimas valstybių lygmenyje. Kol kas kalbama tik apie vaikus, tačiau visi žinome - vaikų tema yra jautriausi ir visuomenės visada priima sprendimus, kurie skirti vaikų gerovei didinti.

Abi kryptys remiasi vis stiprėjančiu suvokimu, kad socialinių tinklų plėtra tiesiogiai koreliuoja su psichologinių problemų augimu, visų pirma tarp jaunų žmonių. Bet ir mums nėra gerai.

Štai mano mano ankstesnieji tekstai, jei neskaitei:

Tekstas, kuris ir mestelėjo mane į šią temą. Jis skirtas Jonathan Haidt knygai “Nerimo karta”, kuri išpopuliarino tinklų ir vaikų psichologinių problemų ryšį. Ši knyga - svarbus argumentų rinkinys, skatinantis asmenybės patvirtinimo įrankių atsiradimą:

Čia - tiesioginė šio teksto priešistorė. Tikėjausi į vieną sutalpinti ir tinklų poveikio priežastis (dopaminas, priklausomybės ir pan.), ir patarimus, kaip su tuo kovoti. Nesutilpau:

Ir dar vienas, senesnis, apie vaikų seksualinį išnaudojimą tinkluose ir platformose. Gali būti, kad tuomet kilusi pasipiktinimo banga buvo vienas pirmųjų ženklų, rodančių, kad platformos turės bėdų. Šio teksto “herojai” - ir tinklai, ir žaidimų platforma Roblox:

Manojo teksto planas paprastas.

• Pirma, vos vos priminsiu socialinių tinklų ir priklausomybių santykius, kuriuos išsamiau aptariau ankstesniame tekste.

• Antra, sudėliosiu keletą konkrečių, praktiškų ir paprastų patarimų, kurie kartojasi psichologų knygose.

• Trečia, pridėsiu keletą nuo savęs - globalesnių, skatinančių keisti ne tik santykius su tinklais ir aparatais, bet ir gerinti gyvenimo būdą.

Trečioji dalis skirta mokantiems prenumeratoriams, tačiau ir iki jos rasi naudingų dalykų. Jei manęs neprenumeruoji - štai mygtukas visiems prenumeratos klausimams:

Subscribe now

Priklausomybė, veiksmažodis

Skaitydamas gerą knygą, dažnai užsimiršti. Patenki į knygos pasaulį ir imi “gyventi” pagal to pasaulio taisykles. Pirmame tekste citavau Anna Lembke knygą “Dopamine nation” ir šios psichologės požiūris daug prisidėjo, kad ir aš santykius su tinklais ėmiau vertinti dramatiškiau, nei planavau.

Naujam tekstui čiupau tos knygos tęsinį: The Official Dopamine Nation Workbook. A Practical Guide to Finding Balance in the Age of Indulgence.

Ši trumpa knygutė sutraukia esminę pirmosios informaciją ir pateikia detalų planą, padėsiantį nustatyti naują santykį su savo priklausomybe. Beveik visi pateikiami įrankiai yra skirti “pažvelgti priklausomybei į akis”.

Jei manai, kad tavo santykis su tinklų ar platformų priklausomybe yra kraštutinis ir nežinai nuo ko pradėti - šią knygą įsigyti verta.

Lembke yra priklausomybių psichiatrė, dirbanti su visomis jų formomis. Ir nors knygoje ji remiasi mums aktualiomis elgsenos priklausomybėmis (nuo socialinių tinklų iki nesveiko santykio su sporto klubu), neapleidžia jausmas, kad ji kalba apie sunkiąsias bėdas - narkotikus ar alkoholį.

Dramatiška suprasti, kad tavo kompulsyvaus naujienų rijimo prieš miegą efektai gali būti panašūs į heroino vartotojo patiriamus. Anna Lembke duoda ilgiausią sąrašą medžiagų ir veiklų, kad sąžiningai galėtum išsirinkti savo “narkotiką”.

Tame sąraše yra ne tik tinklai, bet ir mažiausios jų vartojimo detalės, pavyzdžiui, komentavimas ar begalinis naršymas (endless scrolling), naujienų ar paskalų apie garsenybes rijimas, domėjimasis sveikata ar kelionėmis, interneto parduotuvių naršymas, turinio tinklams kūrimas (aha, rinkis!).

Esmine priklausomybių priežastimi Anna Lembke laiko šiandienos pasaulio perteklių - mes visko turime tiek daug ir lengvai pasiekiamo, kad nepastebime, kaip mūsų santykis tampa iškreiptas.

Dėl to psichologinių problemų vis dažniau turi žmonės, kurių gyvenimuose nėra jokių nelaimių ar traumų, kas anksčiau laikyta emocinių ligų priežastimis.

Šiandien nėra dalyko, reiškinio ar elgsenos, kurie negalėtų virsti priklausomybė - todėl Lembke ir kviečia plėsti sąvokos teritoriją, neapsiriboti įprastiniais “kaltininkais”.

Priklausomybė gali būti bet koks mums kenkiantis ir pasikartojantis elgesys. Mes suprantame žalą, tačiau negalime sustoti. Bandome, žadame nuo rytojaus elgtis kitaip, tačiau tas “rytoj” niekada neateina.

Dopaminas: kuo tikėti?

Prisiminkime, kokį vaidmenį priklausomybių pasaulyje atlieka dopaminas. Jei nori daugiau - gali grįžti prie mano pirmojo teksto. O dabar - žodis Annai Lembke.

Kai veikiame tai, kas teikia malonumo, smegenys išskiria dopamino - mes jaučiamės laimingi. Bet smegenys siekia balanso, todėl iškart po malonumo apriboja dopamino išskyrimą. Mus ištinka “pagirios”.

Jei turime kantrybės - pusiausvyra grįžta, vėl jaučiamės gerai. Bet kantrybės neturime, bandome padėtį taisyti greičiau, “įsimesdami” daugiau malonumo.

Visa tai - aišku. Tačiau skaitant knygą po knygos, manęs neapleidžia jausmas, kad mokslininkai kažką nutyli.

Ar tikrai yra teisinga ant tos pačios lentynos sukrauti socialinius tinklus ar vaizdo žaidimus ir sunkiąsias priklausomybes? Mes suprantame, kad dopamino sistema dalyvauja visais atvejais. Bet kodėl smegenys verčia mus daryti tai, kas mums kenkia? Juk tai prieštarauja evoliucijos ir išlikimo logikai.

Vienintelis paaiškinimas - smegenys yra pasimetę, jos nespėja kartu su per greitu pasauliu, todėl ir elgiasi taip, lyg norėtų mus sunaikinti. Vienintelė išeitis - padėti savo smegenims.

Šiokių tokių atsakymų galima rasti šviežiame Andrew Hubermano pokalbyje su indų kilmės psichiatru Alok Kanojia. Mūsų tema pokalbyje pasirodo tik fragmentiškai, tačiau jis vertas jūsų dėmesio - Alok Kanojia yra klasikinis, Vakarų išsilavinimą gavęs mokslininkas, bandantis įtraukti rytietiškas praktikas, jei jų poveikį galima įrodyti standartiniais moksliniais tyrimais. Įdomu.

Pokalbio dalyviai patvirtina - kol kas nėra tyrimų (ar nėra pakankamai), kurie galėtų aiškiai susieti socialinių tinklų naudojimą ir priklausomybes. Kodėl nėra? Nes apie socialinius tinklus iš šios perspektyvos mes tik pradedame kalbėti. Nėra net teisinių rėmų, galinčių priversti socialinių tinklų platformas atlikti veiksmus, kurie garantuotų kokias nors platformų savybes ar jų pokyčius.

Šie ponai kalba ne apie dopaminą, o apie neuroplastiškumą - smegenų gebėjimą keistis kuriant naujus neuronų ryšius. Smegenų plastiškumo idėja nėra nauja, tačiau dar neseniai manyta, kad keistis geba tik jaunų žmonių smegenys. Šiandien įrodyta, kad žmogaus smegenys keičiasi visą gyvenimą.

Būtent tokių tyrimų Hubermanas su savo pašnekovu ir pasigenda - kurie paaiškintų, kas nutinka, kai socialinių tinklų vartojimas “susiduria” su plastiškomis smegenimis. Tikėtina, smegenys keičiasi. Kaip? Kol kas sunku pasakyti.

Mes mėgstame pakalbėti apie turinį (ir čia aš tą daugiausiai darau), tačiau per mažai kalbame apie tinklų algoritmų savybes ir poveikį.

Alok Kanojia sako, kad anksčiau klausdavo pacientų, ar tie vartoja narkotikus. Šiandien jis užduoda papildomą klausimą apie AI modelių naudojimą. Klausia ne abstrakčiai, o specifiškai.

Ar naudoji AI modelius? Jei taip, ar stengiesi modelius pritaikyti savo poreikiams, kad jie tinkamiau atliktų užduotis? Ar tariesi su AI dėl emocinės sveikatos? Ar manai, kad AI atsakymai yra geresni, nei žmogaus?

Jau yra atvejų, kai AI modeliai sveikam žmogui sukelia psichozę. Žmogus patenka į ligoninę, jo negalavimas išgydomas. Jis parvažiuoja namo, pradeda naudoti AI ir po kurio laiko vėl grįžta į ligoninę.

Korporacijos sako - “tik į psichologines problemas linkusiems žmonėms AI yra pavojingas”. Bet ir vėl - nėra jokių tyrimų, kurie įrodytų tokio teiginio teisingumą.

Išklausęs pašnekovo pasakojimą apie AI poveikį psichikai, Hubermanas sukabina neuroplastiškumą ir socialius tinklus. Smegenis galima keisti sukeliant žmogui kraštutines patirtis (dirgiklius) ir moduliuojant įvairius chemikalus - pavyzdžiui, adrenaliną ar mūsų draugą dopaminą.

Klausimų kol kas daugiau, nei atsakymų ir, panašu, dopaminas yra tik vienas šio chaoso dalyvis. Skaitmeninių platformų kūrėjai nėra blogi žmonės, sąmoningai kuriantys kažką, kas turėtų mus žaloti (nors šiandien ir lenda vis daugiau įrodymų, jog apie žalą jie žinojo ir visai sąmoningai jos neatsisakė).

Tokia verslo logika - gamini tai, kas veikia. Jei priklausomybė padeda uždirbti pinigus - ją skatins ir turinys, ir algoritmai.

Mokslas atsakymų kol kas neturi. Kol galime konstatuoti, kad internetą vartojame netinkamai. Dėl to jis mums kenkia. Ką daryti? Juk ką nors daryti reikia!

Keliaukime į antrą dalį ir pažiūrėkime, ką mums siūlo psichologai ir psichiatrai.

Pirma: sąžininga matematika

Pradėti kovą su bet kokia priklausomybe psichologai kviečia nuo sąžiningo požiūrio į savo situaciją. Mums, socialinių tinklų vergams, nereikia eiti taip toli, kaip turintiems sunkiųjų priklausomybių.

Spėju, mano požiūris buvo panašus į daugelio jūsų. Aš jaučiu, kad ekranuose mirkstu per ilgai, tačiau instinktyviai stengiuosi to nedramatizuoti. Galvoju, kad situacija yra kontroliuojama, viskas man yra (beveik) gerai.

Vartojimo duomenys telefone nepadeda - matai susikaupusias valandas, tačiau sunku jas materializuoti. Jos kažkaip su manimi nesusijusios ir neturi aiškaus santykio su tinklais ar programėlėmis. Nežinau kaip jums, bet man “suvartotų” valandų tikrinimas vakare - kaip vanduo nuo žąsies.

Žymiai geriau veikia vartojimo stebėjimas realiu laiku. Psichologai rekomenduoja pasiimti pieštuką, lapą ir piešti brūkšnį kaskart, kai kyla noras čiupti telefoną į rankas. Galima daryti ir taip.

Man pakako sąmoningo stabtelėjimo. Tiesiog stengiuosi save stebėti ir akcentuoti tas akimirkas. Nereikia nė brūkšnių - ir taip imi suvokti padėties rimtumą - ranka nevalingai ir nuolat tiesiasi link telefono.

Dar daugiau - kai tą nevalingą judesį pastebi, kaskart išgyveni drebulį ir dramą, nes nusprendi ranką sulaikyti ir telefono neimti. Visiška abstinencija - ir psichologinė, ir fizinė, įsijungianti labai lengvai ir realiu laiku.

Rekomenduoju išbandyti tuoj pat.

Rezultatas? Pradžioje ėmiau fiksuoti akimirkas - porai sekundžių stabtėlėti prieš paimdamas telefoną be gyvo reikalo. Tai daryti buvo nemalonu. O tada perėjau prie vis ilgėjančio sugebėjimo telefono išvis nebeliesti. Jėga.

Antra: didysis tikslas

Gal pasirodys per anksti - bet aš jau šiame etape noriu iškelti didesnį tikslą, siekiantį toliau, nei kompulsyvus tinklų ir ekranų naudojimas.

Šis tikslas leidžia geriau suprasti, kas nutinka, kai atsisakome vartoti tinklus ar leisti laiką su ekranais. Šioje struktūroje tinklai ir ekranai yra tik problemos dalis, todėl mes galime žengti dar toliau gerindami savo gyvenimą.

Mūsų tikslas - kiek įmanoma sumažinti gyvenime aktyvių dirgiklių.

Ne, nekviečiu kraustytis į dykumą ar tapti skaitmeniniais vienuoliais (jau nepamenu, kurioje knygoje radau šią sąvoką). Tačiau būtina suprasti, kad dirgiklių gauname stipriai per daug. O kad juos mums pasaulis ir taip siunčia nuolat, gal verta bent jau patiems dirgiklių kiekio nedidinti.

Bėda yra ta, kad mūsų smegenys nėra tam pasirengusios - todėl “kompiuteriukas” nuolat lūžta. Turime tas pačias smegenis, kurias “nešiojo” akmens amžiaus žmogus, todėl jos vargsta su TikToku - jos nemoka “banguoti” kartu su trumpų filmukų srautu. Visko per daug, viskas vyksta per greitai.

Hubermanas pataria “nesluoksniuoti” dopaminą skatinančių veiklų - kai valgome, žiūrime serialą ir naršome telefone vienu metu ne tik intensyviau naikiname dopamino resursus, bet ir nuvalkiojame patirtis. Šios netenka galios mums suteikti ankstesnio malonumo. Kuo mažiau mūsų telefonas dalyvaus mūsų patirtyse - tuo labiau džiugins patirtys. Čia - ne filosofija, o elementari biologija.

Beje, Hubermanas taip kalba ne tik apie valgį su telefonu, bet ir apie nikotiną su alkoholiu; sportą ir muzika ar bet kokią veiklą su energetiniais gėrimais. Apie visas medžiagas, kurios skatina dopamino išskyrimą.

Kas čia vyksta? Dopaminą gamina pati veikla, patirtis. Jei aš ką nors kartu vartoju - smūgis gaunasi dvigubas. Jei tai darau dažnai - dopamino ištekliai senka, organizmo toleracija auga. Tad arba visko reikia dvigubai, kad gautum tą patį malonumą, arba veikla apskritai nustoja tampa nuobodi.

Kai imi tai suprasti - įgyji naują santykį su laiku, veiklomis ir patirtimis. Akimirkas be ekranų imi suvokti, kaip galimybę pailsėti.

Trečia: panuobodžiaukime

Nuobodulio tema tabaluoja visoje medžiagoje, į kurią gilinausi rašydamas tekstą. Nors įprasta tarti, kad nuobodulys yra blogai, psichologai jį mini tik iš gerosios pusės.

Nuobodulys pasirodo kaip efektyviausias vaistas nuo dirgiklių, kuriuos gauname nuolat. Dirgikliai reikalauja reakcijos, o nuobodžiaudami viso to išvengiame - nėra dirgiklių, nereikia reaguoti.

Prie nuobodulio dar grįšiu pabaigoje, skyrelyje apie meditaciją. O čia kviečiu jus aktyviai nuobodžiauti - ne tik planuoti nuobodulį, įtraukti jį į savo kalendorius, bet ir naudoti strategiškai.

Pavyzdžiui, Alok Kanojia rekomenduoja prieš einant į pasimatymą, bent valandą nevartoti jokių tinklų ir ekranų. Taip mūsų smegenys pailsės nuo dirgiklių, tad pasimatymo metu būsite energingesni.

Hubermanas pritarė, sakydamas, kad dirbant ką nors protiškai sudėtingo (pvz., rašant tokį tekstą), darbo pertraukėlės turi būti nuobodžios - jei per jas lįsi į Facebooką ar TikToką - nepailsėsi, tik dar labiau pavargsi.

Kai šitą išgirdau, supratau, kad taip nuobodulį galima naudoti visuomet, kai mūsų laukia kas nors svarbaus, reikšmingo, kur turėsime aktyviai dalyvauti. Kuo mažiau ekranų prieš įvykį, tuo geresnis įvykis.

Pradžioje lengva nebus. Tą patyriau, laukdamas prie gydytojos kabineto. Sąmoningai prisiverčiau praleisti 15 min. be telefono. Buvau toks vienas - aplink akių nesimatė, ir seni, ir jauni - visi jas buvo nuleidę į telefonus.

O aš kantriai kankinausi - dairiausi aplink, spoksojau į kaimynus (galėjau, nes anie to nematė, gi į telefonus žiūrėjo), apžiūrinėjau ant sienos sukabintus “meno kūrinius”, net pora kvėpavimo pratimų atlikau.

Kitas žingsnis - išsiugdyti sąmoningą nevartojimą - nežiūrėti, neskaityti, neklausyti. Kai imi į dalykus žvelgti iš tokios perspektyvos (kuo mažiau beprasmių dirgiklių), staiga supranti, kiek šlamšto aplink plaukioja.

Paskutinis puikus pavyzdys - legendinis interviu su Ministre pirmininke. Visur jis skambėjo, visi apie jį kalbėjo. O aš samoningai nusprendžiau jo nežiūrėti. Juk tai - beprasmiškas “triukšmas”.

Aš žinau esmę - politikė nusišnekėjo. Ar tai mane stebina? Ne. Aš taip pat žinau, kad tame pokalbyje nebuvo nieko esminio - tik politikės komunikacinės klaidos. Vadinasi, jis man neduos jokios naudos, tik prikrės į smegenis šūdų.

Esame verčiami žiūrėti, nes žiūri visi. O pažiūrėję, dar prideda: “privalai tai pamatyti”. Ne, neprivalau. Man nereikia dalykų, kurie neturi nė menkiausios naudos, mano smegenims nereikia naujos negatyvių emocijų dozės.

Ketvirta: trijų strategijų planas

Šiaip yra knygų, skirtų tik mūsų santykiams su telefonais. Gal dvi ar trys. Bet aš jų neskaičiau. Manau, jos - elementarus mėginimas pasipinigauti, nes esmę vis tiek galima sutraukti į kelis puslapius.

Kitas dalykas - socialiniai tinklai, telefonai ir ekranai yra didesnio paveikslo dalis. Todėl ir keliu tuos didesnius tikslus - mažinti dirgiklių (jų gauname ne tik iš ekranų) ir didinti gyvenimo ekologiją apskritai.

Tad grįšiu prie Annos Lembke ir Aditi Nerurkar, kurios knygą “The 5 Resets. Rewire Your Brain and Body for Less Stress and More Resilience” (2025) išsamiai pristačiau pirmame tekste. Primenu, kad abi knygas - Lembke “Dopamino tauta” ir Nerurkar “5 būdai įveikti stresą” galite rasti lietuviškai, dabar viena kainuoja 5 eurus, o kita - 7,5.

Trijų žingsnių planas taip pat kartojasi visur. Ji - bazinis, paprastas, suprantamas ir lengvai pritaikomas kasdienoje. Jam nereikia jokio ypatingo pasirengimo ir pastangų. Vienintelis dalykas, kurio prisireiks - kantrybės ir užsispyrimo.

Anna Lembke teigia, kad priklausomybės pirminiams padariniams (t.y. abstinencijai) įveikti reikia mažiausiai keturių savaičių. Vadinasi, čia išdėstytais pasiūlymais teks save prievartauti visą mėnesį. Ar verta? Spręskite patys.

O štai tie trys baziniai principai, padedantys įgyvendinti dalyką, kurį psichologai vadina self-binding. Į lietuvių kalbą jis suniai verčiasi, bet galėtų skambėti kaip “savidrausmė”, “savęs apribojimas”, “savęs suvaržymas”.

Esmė ta, kad valios įveikti priklausomybei gali nepakakti. Nebent išsikraustytumėte į vienkiemį be interneto ryšio. Pasaulis lūžta nuo pagundų ir mums nereikia jų ieškoti, jos pačios mus pasiveja ir lenda į mūsų varganus gyvenimėlius.

Kad ir kaip būtų liūdna, bet kapitalistinis vartotojų pasaulis mus nuolat atakuoja pasiūlymais, kurių tikslas - paversti daiktus, paslaugas ar patirtis priklausomybėmis. Geriausias vartotojas - priklausomas vartotojas.

Tad norėdami išsilaisvinti, turėsime sąmoningai “apsiriboti”. Strategijos, kurias naudosime yra Chronologinė (laiko apribojimai), Geografinė (erdvės apribojimai) ir Logistinė (patogumo apribojimai).

Lets go.

Penkta: laiko apribojimai

Labai paprasta. Ką darai, jei kažko darai per daug? Bandai įsivesti darymo taisyklių, kad tam dalykui laiko skirtum mažiau.

Beje, aš nekviečiu išjungti tinklų ir ekranų visiškai. Žinau, kad vis daugiau žmonių bando būtent tai daryti, tačiau akivaizdu ir tai, kad toks radikalizmas - ne kiekvienam. Daugeliu atvejų, mes negalima išvengti tinklų ir telefonų - mums jų reikia darbui, bendravimui su artimaisiais ir šimtams kitų svarbių dalykų.

Galbūt apie visišką tinklų atsisakymą kada dar pakalbėsiu, bet šį kartą - mažiname priklausomybę iki tokio lygio, kuris tampa kontroliuojamas.

Aditi Nerurkar rekomenduoja 20 minučių gabalus. Pavyzdžiui, 20 minučių prieš pietus ir 20 minučių po vakarienės aš keliausiu į savo mėgstamiausią socialinį tinklą ir darysiu ten bet ką.

Sunkiausi yra du iššūkiai. Viena, tas kompulsyvus telefono griebimas, kai tik po kelių minučių supranti, kad tavo pirštas brauko Instagramą ar TikToką. Antra, suvokimas, kad bet kuriame tinkle 20 minučių yra katino ašaros.

Aš mėgstu stebėti žmones per darbo susitikimus. Atkreipkite dėmesį - dauguma elgiasi tarsi ligoniai. Dalyvauja pokalbyje, o tada - staiga jų akys kažkur nukrypsta, o ranka nevalingai atsidaro telefoną, pusę minutės kažką ten pastumdo ir vėl padeda. Šiais atvejais mane labiausiai stebina pabrėžtinai rimta išraiška žmonių veiduose - atrodo, jie daro kaži ką be galo svarbaus, ko nepadarius - griūtų diena.

Šį planą aš dar praplėčiau, pridėdamas, jei gerai pamenu, Cal Newport deep work principą. Nors čia tinka ir Aditi Narurkar monotasking trendas.

Tam, kad dorai susikauptume ir kokybiškai darytume užduotį, mums reikia laiko. Standartiškai, kai sėdame daryti ko nors didesnio, mus nuolat kas nors pertraukia (tiksliau, mes patys persitraukiame).

Bumpteli koks laiškas į dėžutę. Pypteli socialinių tinklų pranešimas. Tačiau ir be to - mūsų karščiuojančios smegenys nenori susitelkti prie vieno dalyko. Viens, du ir mes jau Facebooke komentuojame po kokiu postu, kuriame dėstoma kas nors, kad mes “karštai” nepritariame.

Tada sėdžiu tas 45 minutes ir sąmoningai darau tik tai, dėl ko ir atsisėdau. Jei atvirai - įnikau visą darbo dieną panašiai sukapoti. Be abejo, ne kaskart pavyksta be pertrūkio visą atkaprą praleisti. Bet kai sąmoningai stengiesi, esi pertraukiamas tik kraštutiniais atvejais ir nesavanoriškai.

Rezultatas? Labai įdomu save stebėti. Įdomu fiksuoti, kaip esame atpratę susikaupti - net tada, kai darome ką nors, kas mums patinka. Dar įdomiau - ir vėl suvokti, kaip kompulsyviai esame prisirišę prie telefonų ir tinklų. Pradžioje jauti nuolatinį norą “patikrinti”. Bet kai save sustabdai, suvoki, kad tikrinti nėra ką.

Šešta: erdvės apribojimai

Šis principas - pats lengviausias ir efektyviausias. Ką darome? Dedame telefoną kiek įmanoma toliau nuo savo neklusnios rankos.

Esame įpratę visur būti su telefonais. Namie juos visada laikome prie šono. Darbe net ir į tuliką su jais einame. Ne, čia neturiu omeny nieko nepadoraus - nešamės telefoną į tūliką ne todėl, kad ten jį naudotume - tiesiog negalime be jo nė žingsnio.

Kai telefonas po ranka, reikia daug valios, kad ta ranka savaime jo nečiupinėtų. Štai ir maigome telefonus automobiliuose, prie šviesoforo, vidury pokalbio su kitu žmogumi ar važiuodami liftu.

Atkreipkite dėmesį į liftų skrolintojus.

Įeiname į liftą. Žmogus atsistoja, pasimuisto, apsipranta. Ranka staigiai neria į kišenę - kartais dėl praktinių priežasčių, pavyzdžiui, išjungti garsą ausinėse. Akimirka ir ekranas - prieš akis. O tada prasideda kavalakada - atidaroma laiškų programa, keliskart pavažiuojama žemyn, atidaromas-uždaromas vienas kitas laiškas, tada, taip pat greitai, atidaroma pokalbių programėlė, paskrolinama, šmaukšt vieną kitą like’ą, vėl grįžtame prie laiškų, bum bum ir pagaliau telefonas užgesinamas. Kaip sykis tai akimirkai, kai prasiveria lifto durys.

Tai ką darome? Guldome telefoną kuo toliau nuo savęs - net jei ranka kompulsyviai tiesis, nebus ką paimti.

Jei įmanoma - paliekame jį kitoje erdvėje, nei esame patys. Namie tą visada galime, darbe - gali tekti naudoti kokį stalčių ar kuprinės kišenę (čia sklandžiai peršokame į kitą - patogumo apribojimo - strategiją).

Aš pats, jau senokai (ir instinktyviai) bandau slėpti telefoną susitikimų su žmonėmis metu. Pradėjau tai daryti ne dėl priklausomybės, labiau dėl to, kad darbo ir nedarbo susitikimuose telefonų genocidas pasiekė neįtikėtiną mąstą. Todėl dedu telefoną bent jau po kepure, jei nėra kitos išeities ir žiūriu žmogui į akis.

Mes suprantame, kad per tą pusvalandį pasaulis neapsivers. Ypač gerai tai supranta gyvenę laikais, kai niekas nežinodavo, kur mes vieną ar kitą akimirką esame.

Pabandykite šį metodą - pamatysite, tą patį, ką ir kitais atvejais - kaip liguistai esame prisirišę prie aparatų. Kaip sunku su jais “išsiskirti” net ir dešimčiai metrų.

Na ir paskutinis punktas - laikrodinis žadintuvas šalia lovos. Įtariu, telefonas lovoje - vienas labiausiai paplitusių žalingų įpročių, kurį įveikti sunkiausia. Nepadeda nė konspiracinės teorijos apie tai, kad mums kenkia kokios nors kosminės bangos, kurios sklinda tarp telefono ir ryšio stotelės.

Prieš miegą (bedtime procrastination) telefonais piktnaudžiaujame labiausiai dėl to, kad tai - kone vienintelis “laisvas” laiko fragmentas per visą dieną. Prieš mus - visa naktis, jokių susitikimų, pareigų ar darbų. Dėl to taip lengvai ir pasineriame į tinklų komą keletui valandų.

Žadintuvas iškerta iškart tris priklausomybinius aparato naudojimus - prieš pat užmiegant, ką tik pabudus ir vidury nakties, kai pažadina koks košmaras ir reikia kur nors nukreipti savo mintis.

Žadintuvo dar neturiu, bet jau esu keletą nusižiūrėjęs. O jei reikia pigiai ir greitai - visada padės motulė IKEA.

Septinta: logistinis apribojimas

Pirma - išjunk, išrink, nugesink visus įmanomus programėlių pranešimus. Visus visose programėlėse, ne tik tinkluose, bet ir darbo.

Žmonės dažnai mano, kad darbo programėles nuolat tikrinti yra normalu. Ne, tai nėra nei normalu, nei praktiška ar protinga. Geriau išmok darbo programėlę tikrinti planingai - pavyzdžiui, kas pusvalandį ar valandą.

Štai man kadaise buvo toks keistas nutikimas.

Iškeliavau atostogų ir atjungiau visus Teams pranešimus. Neblogos buvo atostogos. Grįžau į darbą, sėkmingai dirbu keletą savaičių. Tada pagavau save, kad kažkaip neblogai dirbasi, kažkoks neįprastai produktyvus laikas atėjo.

Ir štai tada mane išpylė šaltas prakaitais - taigi pamiršau įsijungti Teams pranešimus! Štai ir supratau, kad pasaulis nesugriuvo dėl to, kad Teams pranešimus pora savaičių iš esmės skaičiau tik tuomet, kai prisėsdavau prie kompiuterio. Tiems, kam manęs iš tikro reikėjo - susirasdavo kitais būdais.

Pranešimų išjungimas yra susijęs ir su tuo didžiuoju tikslu - tai yra sąmoningas dirgiklių mažinimas.

Dar vienas smagus triukas - išjungti telefone spalvas. Padarai telefoną juodai baltą ir jis praranda pusę žavesio. TikTokas ar Instagramas praranda prasmę, o netikėčiausiai raminantis dalykas - pilkos like’ų širdutės. Kažkokios nedramatiškos jos tampa.

Kaip išnaikinti telefone spalvas? iPhone kelias yra Settings-Accessibility-Display & Text Size-Colour Filters, tada įjungi filtrą ir pasirenki Greyscale. Android telefonuose Settings-Accessibility-Color and motion-Color correction, tada - Grayscale. Samsunguose vos vos kitaip: Settings-Accessibility-Visibility enhancements-Color adjustment-Grayscale.

Dar viena smulkmena. Šiaip telefonai šviečia mėlynai. Sakoma, kad šis atspalvis kertasi su mūsų miego ministerijomis. Tačiau galima nustatyti valandas, kuriomis telefonas ima šviesti gelsvai, šilčiau.

Taip vakarais suteiksime savo smegenėlėms prieš miegą reikalingos ramybės. Tas šiltas vaizdas nebėra toks gražus, kaip mėlynas. Kažkaip senoviškai viskas matosi, lyg žiūrėtum į pablukusią nuotrauką - tinklų turinys ir vėl ima rodytis ne toks patrauklus.

Socialinių tinklų ir platformų savininkai visais šiais pasiūlymais nesidžiaugia. Kiekviena mūsų valanda, praleista be jų - minusas metinėje pelno eilutėje. Tačiau situaciją galime gerinti tik nevartodami - daugiau poveikio galių neturime. Vartodami - dirbame tinklų labui. Nevartodami - iškrentame iš žaidimo. Kuo labiau tampame atsparūs algoritmo manipuliacijoms - tuo mažiau iš mūsų yra naudos.

Pertraukėlė

Būdus kovai su tinklų ir ekranų priklausomybe galima būtų ir toliau vardinti. Galima jų sugalvoti daugiau - jei turi, šauk komentaruose. Šioje vietoje turėjo prasidėti dalis mokantiems prenumeratoriams, bet nusprendžiau tekstą palikti atvirą iki galo.

Po pirmųjų tekstų šia tema man susidarė įspūdis, kad socialinių tinklų ir ekranų pavojai kol kas daugumai atrodo tolima ir iš piršto laužta problema. Yra šiek tiek žmonių, kurių santykis su tinklais dramatiškas, tačiau dauguma plaukia pasroviui ir nemano, kad galima pasipriešinti ar ką pakeisti.

Drįsiu spėti, kad socialinių tinklų (AI modeliai - pakeliui) ribojimai bus šių metų svarbi tema. Ji bus didesnės temos dalis - globalaus pasipriešinimo skaitmeninių korporacijų diktatūrai.

Amerikoje vykstantys teismai, kuriuose pripažįstama skaitmeninių orporacijų kaltė, šiuo metu kylantys agresyvūs protestai prieš AI lyderius (molotovo kokteilis į OpenAI boso Samo Altmano namą), JAV valstijų bandymai riboti duomenų centrų statybas, dramatiškos žinios apie tų korporacijų atleidžiamus tūkstančius darbuotojų ir ES vyriausybių ketinimai atsisakyti didžiųjų platformų (pvz., Microsoft Vokietijoje ir Prancūzijoje) pranašauja įdomius laikus.

Jei iki šiol skaitmeninio pasaulio evangelistai buvo be klausimų pripažįstami inovacijų šaukliais, šiandien vis labiau kalbama apie tai, kad keli milijardieriai neturėtų spręsti viso pasaulio likimo ir ateities.

Tačiau grįžkime prie mūsų reikaliukų.

Tekstą padariau pilnai nemokamą, nes labai tikiuosi diskusijos komentaruose. Bet jūs vis tiek galite tapti mokančiais prenumeratoriais ir suteikti papildomo motyvacinio kuro mano tolesniems tyrimams ir reportažams. Prašom:

Subscribe now

O dabar - keletas pasiūlymų ir idėjų, skirtų tam didžiajam tikslui - ne tik sumažinti priklausomybę nuo tinklų ir ekranų, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Gali pasirodyti, kad dirgiklių mažinimas pavers gyvenimą nuobodžiu - panašiai, kaip juodai baltas ekranas atima džiaugsmą iš skaitmeninių malonumų. Tačiau žingsnis atgal į lėtesnį vartojimą ir ramesnį santykį su pasauliu gali iš esmės pagerinti gyvenimo kokybę.

Šiame (ir ankstesniame) tekste aptartose knygose yra daugybė istorijų apie autorių pacientus. Dažniausiai jie ateina tam, kad susimažintų savo gyvenime įtampos, streso, nerimo, išvengų panikos atakų. Paprastai jie nemano, kad jų problema - kompulsyvus skaitmeninių dalykų vartojimas.

Psichologams tenka juos įtikinėti imtis ekranų dietos, kuri neišvengiamai veda ir prie dopamino ciklų lėtinimo, o šis - prie ramesnio santykio su pasauliu. Žmonės grįžta po mėnesio nustebę - jie manė, jog ekranus vartoja tam, kad apmalšintų savo nerimą, o paaiškėja, kad tas vartojimas bent iš dalies ir buvo nerimo šaltinis.

Nebūtina viskuo tikėti, bet pabandyti verta. Blogiau tikrai nebus. Pradėti - paprasta, nereikia daryti nieko papildomo - tik vos vos pakoreguoti kasdieną.

Štai du mano asmeniniai metodai apie tai, kaip savo gyvenimą padaryti ramesnį. Jie startuoja nuo dviejų sąvokų, kurios nuolat kartojasi psichologų raštuose ir kalbose apie šiuolaikines priklausomybes.

Pirma - pastangos sąvoka. Šiandien malonumai gaunami lengvai, dėl jų - nereikia stengtis. Todėl ir pamiršome, kas tai yra.

Antra - būtinybė mažinti dirgiklių. Pasaulis nuolat atakuoja ir štai atėjo laikas, kai, norint išgyventi, reikia patiems dėtis tamsius akinius.

Pastanga / Ritualas

Dažnai galima išgirsti štai tokią istoriją. Grįžta žmogus po atostogų ir sako: “užteko kelių dienų, kad nerimas išgaruotų”. Bet greitai matai, kad nerimo istorijos sugrįžo.

Nieko nuostabaus - jei galėtum gyventi palūdimy, per dienas surfinti, haikinti, o vakarais užkandžiauti jaukiame restoranėlyje, nejaustum jokio nerimo. Kai kurie taip ir ima gyventi. Deja, atostogos, tas laikas skliausteliuose, nepakeičia kasdienybės. Grįžtame ir suprantame, kad nerimas neatostogavo.

Tas ritualas gali būti bet kas, tačiau jis turi vos vos iškristi iš įprastos dienos rėmų. Jis turi reikalauti tam tikros pastangos. Tačiau svarbiausia - privalai jį atlikti kiekvieną mielą dieną. Pradžioje tai būna sunkiausia, tačiau greitai klausimų nebekyla - jei nėra kasdienio ritualo, diena ima rodytis nepilna.

Jau pora metų, maždaug nuo gegužės iki lapkričio, aš kas rytą einu paplaukioti ežere. Užtrunku 20-30 min. Pusę laiko tabaluoju vandenyje, pusę - tiesiog sėdžiu ir žiūriu. Kai turiu daugiau laiko - pamedituoju (žr. kitą skyrelį).

Man svarbu pabūti gamtoje, nes gamta - geriausia lokacija susitikti su savimi. Esi vienas, šalia nėra žmonių, išgaruoja kasdieniai rūpesčiai, bet kartu - jauti gamtos palaikymą. Gamta sėdi šalia lyg geras draugas.

Kaip ir dera - prie ežero einu kas rytą. Manęs nestabdo nei šaltas oras, nei lietus. Pernykštė vasara buvo labai šalta, net birželio rytais tebūdavo 5-7 laipsniai šilumos. Manęs klausdavo - ar tau nešalta? Aišku, šalta, - atsakydavau. Bet kai veiksmas tampa ritualu, negali sustoti.

Suprantu, galėtum tarti - gerai tau, prie ežero gyveni. Tačiau man reikėjo prie ežero nugyventi beveik 20 metų, kad pagaliau atrasčiau pusvalandį ryte iki jo nueiti.

Maudynės atitinka mano apibrėžtas ritualo taisykles (veiksmas, kuris švelniai iškrenta iš kasdienos), bet tu gali pasirinkti bet ką, kas suteiktų galimybę praleisti gabaliuką dienos tyloje.

Tai gali būti pasivaikščiojimas - tai kiekvienam įmanoma. Bet, kad pasivaikščiojimas virstų ritualu, reikia tai daryti kasdien, maždaug tuo pat metu. Pavyzdžiui, 20 minučių po vakarienės. Tiek bet kas gali sau leisti.

Galbūt tai gali būti arbatos puodelis vakare arba 20 min. su knyga. Principas tas pats - jei tai darysi kartais, tai bus knygos paskaitymas. Jei sąmoningai skaitysi tuo pat metu kasdien - ritualas.

Ritualas iš tikro yra naudingas stresui ar nerimui valdyti. Bet ką jis turi bendro su šio teksto tema? Svarbus dalykas čia yra pastanga, kurios neišvengiamai reikia, kad eilinis veiksmas virstų ritualu.

Štai kodėl tai yra svarbus mūsų santykių su aparatais ir tinklais aspektas - pastanga mus perkelia iš greito, daugkartinio dopamino kulkosvaidžio (skrolinu TikToką) į dopamino ciklą, kuris yra natūralesnis smegenims.

Priminsiu tą akmens amžiaus medžiotoją, kurį daug kartų minėjau pirmame tekste apie tinklų žalą. Dopaminas jį skatina imtis išgyvenimui reikalingų veiksmų - eiti medžioti, rinkti maistą, ką nors statyti. Kai jis ką nors sumedžioja - gauna dopamino šūvį. Natūralu - tai nutinka ne dažnai.

Mūsų smegenys - tokios pat, jos įpratusios prie žymiai ilgesnių dopamino ratų. Mūsų malonumų pertekusiame pasaulyje dopamino įsišauname šimtus kartų per dieną. Tai nusausina dopamino išteklius ir veda mus iš proto. Vienas iš sprendimų - apriboti dirgiklių ir malonumų kiekį, kad dopamino krosnys nurimtų.

Kitas būdas - sąmoningai ištęsti dopamino ciklą. Ritualas yra vienas geriausių būdų to pasimokyti. Pastanga - ritualo esmė. Čia nieko negauni iš karto. Tu suvoki, kad reikės kurį laiką pasistengti, kad imtum jausti pasitenkinimą.

Net ir viena ritualo serija iš tavęs pareikalaus pastangos, žymiai didesnės už tą, kurios reikia nuskrolinti prie kito tiktoko. Ir nors visa tai atrodo elementaru, kažkodėl nieko nedarome. Manau, šie elementarūs dalykai ir veikia geriausiai - dėl to, kad nieko nereikia mokytis, sužinoti, suprasti. Reikia tik pastangos ir šiek tiek užsispyrimo.

Hubermanas kalba ir apie fizinės veiklos reikšmę dopamino istorijoje. Sportas yra vienas idealiausių būdų parodyti vaikams pastangos vertę. Kas turi vaikų, žino, kad mūsų laikais tai yra vienas didžiausių iššūkių.

Mūsų vaikai jau gimė planetoje, kur viską gali gauti lengvai, nė nesistengdamas. Mes ir patys savo vaikams kuriame cukruotą gyvenimą, eliminuodami viską, kas gali kelti bet kokią įtampą.

Klasikinis vaizdelis, kurį esate ne kartą matę - rytas, mokyklos apylinkės, tėvai veda vaikus į mokyklą ir visi be išimties neša vaikų daiktus. Įprasta, natūrali šiuolaikinio tėvo reakcija, gerai iliustruojanti mūsų santykį su pasaulio iššūkiais.

O va aš nė karto nesu nešęs savo dukrų mokyklos kuprinių. Man visada atrodė, kad tiek net ir pirmokui yra įveikiama. Tai - vienas iš dalykų, kuriuo vis dar didžiuojuosi (nedaug tokių yra).

Kai po dviejų metų treniruočių šiandien mano jaunesnioji dukra ateina parodyti savo “bicepso”, aš tyliai džiaugiuosi. Nes tai jį darė ir po kelių pirmų savaičių. Tačiau šiandien, pagaliau, matosi rezultatas - iš tikro yra ką parodyti. Nepamokslauju, tik tyliai džiaugiuosi.

Fizinė veikla mus dar labiau priartina prie to akmens amžiaus medžiotojo ir išmoko teisingo dopamino rato. Visi žinome - po kelių valandų pasivaikščiojimo miške, net ir paprasčiausias valgis sukels euforiją.

Dviratininkai praktikuoja panašų ritualą (galite drąsiai nusikopijoti). Pavyzdžiui, iš Vilniaus važiuoja į Trakus išgerti puodelio kavos ir suvalgyti kibiną. Visiškas dopamino šūvis, tačiau, kad jį gautum, turi numinti 40 km.

Jungiklis / Meditacija

Palauk, nepabėk - žinau, tave erzina šnekos apie meditaciją - bet šį kartą nuobodu nebus. Pažadu.

Meditacija mums čia svarbi dėl to, kad ji gali tapti jungikliu, leidžiančiu pailsėti nuo begalinio dirgiklių srauto. Gyvenimas mus ir taip spaudžia. Tačiau, negana to, mes situacija dar labiau komplikuojame - čiumpame telefoną ir dirginamės toliau net ir tuomet, kai galėtume ilsėtis.

Skaitmeninis turinys yra dirgiklis, nuolat reikalaujantis dėmesio, keliantis nematomą įtampą ir auginantis nerimą, kurio kupinos mūsų dienos. Atrodo, kad skrolindami ilsimės, bet kiekvienas psichologas pasakys, kad klystame. Telefono pramogos nėra poilsis - tai papildomas krūvis mūsų psichikai.

Tuoj paaiškinsiu, kaip šiuo klausimu gali padėti meditacija. Yra du požiūriai į šią dviprasmišką veiklą.

Vieni sako, kad meditacija yra dvasinė praktika - tą propaguoja visokių Rytų religijų garbintojai. Kitas požiūris - tai yra naudingi kvėpavimo pratimai. Jį dažniausiai stumia amerikietiško stiliaus gyvensenos mokytojai.

Jei meditacijos nesate bandę, jums bus naudingesnis amerikietiškas požiūris. Jis remiasi keliais postulatais ir yra labai paprastas.

Kvėpavimo pratimų nauda seniai įrodyta. Nesigilinsiu į tai, esu tikras, ir patys žinote. Štai jums įdomus faktas, kuris meditacijos nauda įtikins net ciniškus vadybininkus, kurie netiki niekuo, kas nėra pamatuojama skaičiais.

Yra toks legendinis vadybos guru, Danielis Golemanas. Šis žmogėnas iš esmės išrado tai, ką šiandien vadiname emociniu intelektu. Savo knygą “Emocinis intelektas” jis išleido 1995 m., o šiandien nerasi HR profesionalo, kuris apie tai nekalbėtų.

Tačiau 2017 m. jis šovė štai tokią knygą: Altered Traits: Science Reveals How Meditation Changes Your Mind, Brain, and Body. Pasirodo, ponas Golemanas buvo vienas pirmųjų Vakaruose, mėginęs mokslo metodais įrodyti meditacijos naudą.

Meditaciją jis studijavo dar 7 deš., kai kolegos primygtinai siūlė to nedaryti - tada meditacija laikyta šarlatanų reikalu, o jos studijos atrodė panašios į Harvardo psichologo Timothy Leary psichedelinių medžiagų tyrimus.

Priminsiu svarbų niuansą - kvėpavimo pratimai gali įjungti parasimpatinę (ramybės) būseną ir išjungti simpatinę (aktyvumo ir įtampos). Šios dvi būsenos negali “veikti” vienu metu. Tai reiškia, kad kvėpavimo pratimai iš tikro ramina.

Amerikiečiai mėgsta sakyti, kad pakanka 5 minučių meditacijos kasdien, kad po savaitės pajustum akivaizdų pokytį. Ir būtinai priduria - tai įrodyta tyrimais. Neblogas tokio požiūrio pavyzdys - štai šis Hubermano pokalbis su meditacijos profesoriumi:

Kodėl siūlau eiti šiuo keliu? Nes pradėti sunku. Kai pradedi, net ir 5 minutės gali atrodyti dramatiškai (aš pradėjau nuo 10). Mes nemokame “išjungti” pasaulio ir likti patys su savimi.

Skaitmeninis turinys ir telefonai labai gerai šį negalėjimą pabūti su savimi paslepia. Persilaužti sunku, nes tinklų tiekiamas triukšmas lengvai ir sklandžiai poreikį pažvelgti į save padengia spalvotu rūku.

Tuoj duosiu keletą knygų, kurios padės išbandyti abi meditacijos formas, tačiau prieš tai - pasidalinsiu savo patirtimi.

Kaip pradėti?

Labai svarbu pradžioje neperlenkti lazdos su trukme - iš tikro sunku sėdėti nieko neveikiant. Aš 10 minučių naudojau labai ilgai. Papildomas minutes pridėdavau labai atsargiai. Šiandien esu pasiekęs 30.

Labai svarbu pradžioje tai daryti griežtai reguliariai - kasdien. Aha, čia - tas pats ritualas. Nežinau, kokį savijautos pagerėjimą įžvelgia amerikiečių tyrinėtojai po savaitės, bet aš užtrukau gal pusmetį, kol iš tikro ėmiau pats jausti naudą.

Žodžiu, geriau trumpiau, bet kasdien. Kaip tai daryti?

Kaip tik nori! Gali sėdėti, klūpėti, bandyti kryžiuoti kojas, kaip daro jogai. Gali gulėti arba vaikščioti. Man patiko klūpėti (nes iš pradžių kojos nesikryžiavo) ir jausti šiokią tokią kūno įtampą, kuri, kvėpuojant, dažniausiai nuslūgsta.

Nerekomenduočiau pradėti gulint - atsijungsi ir užmigsi. O reikėtų, kad būtum budrus. Bet jei nori lengviau užmigti vakare - pats tas. Gali kvėpuoti atsimerkęs ar užsimerkęs. Šiaip labiau rekomenduojama būti atsimerkus, bet pradžioje lengviau išsijungti užsimerkus.

Ką daryti? Spjauk į dvasinius išmislus ir tiesiog kvėpuok giliai į pilvą. Gali stebėti kaip kvėpuoji, gali skaičiuoti (yra visokių skaičiavimo būdų, susirask internete arba čia cituotoje Aditi Nerurkar knygoje), jei ateina mintys (o jos ateis), nesiparink, pasistenk į jas nesigilinti. Jei labai nesigauna - irgi nesiparink, tiesiog kvėpuok.

Kai vos vos pramoksi, pajusi, ką tai reiškia, kvėpavimo pratimus galėsi atlikti bet kada - gamindamas maistą, vairuodamas, eidamas. Dėl nieko parintis neverta todėl, kad kvėpavimas - automatiškai veikianti procedūra. Nesvarbu kas dedasi tavo galvoje, ramus kvėpavimas tau bus naudingas.

Ko siekti?

Keblus klausimas. Meditacijos guru tau pripasakos visokiausių nesąmonių ir niekų. Kadangi mes čia bandome sumažinti savo priklausomybę nuo telefonų ir tikslų, tą meditacija ir gali mums padėti daryti.

Meditacija moko nusimesti visas šiukšles ir likti nuogam prieš savo minčių veidrodį. Kad taip būti yra be galo sunku, tik rodo, kaip stipriai degradavome.

Medituodami sąmoningai išjungiame išorinius dirgiklius ir laikinai atpalaiduojame savo prievoles priimti sprendimus (o juk šiandien mes kasdien dešimtis kartų esame priversti ką nors dramatiškai nuspręsti).

Bėgant laikui suprasite, kad meditacijai ar kvėpavimui atriektas laikas yra švariausia dienos akimirka. Tuomet šis veiksmas savaime nukeliaus į prioritetų sąrašo viršų - ne dėl to, kad to reikia, o dėl to, kad - smagu.

Jei nori pajudėti šia kryptimi vos vos toliau - štai keletas rekomendacijų.

Amerikoniškas kelias: Jon Kabat-Zinn

Šis veikėjas yra vienas iš ankstyvųjų mindfulness propagandistų. Man jis patinka, nes jo knygose tas amerikoniškas “tu gali” naudojamas neperlenkiant lazdos, o naudingų patarimų ir metodų - daug.

Svarbu ir tai, kad Jon Kabat-Zinn nėra “guru” - jis yra profesionalus gydytojas, streso gydymo kliniką įkūręs dar 1979 m. Savaime suprantama, knygų jis parašęs visą kalną - yra iš ko išsirinkti. Aš pats turiu pačią storiausią, bet, prisipažinsiu, kadaise pirkau ją, nes labai patiko pavadinimas - Full Castastroph Living. Beje, viena jo knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą - deja, tiražas išparduotas, teks ieškoti naudotos.

Paradokso kelias: Shunryu Suzuki

Gal kada šitai knygai paskirsiu atskirą tekstą - tokia ji man svarbi. Pradedančiajam ji gali būti kebloka, bet trumpai pasakosiu - gal užkabins.

Shunryu Suzuki yra budistų vienuolis, 20 a. 6 deš. į Ameriką užvežęs dzen budizmo madą. Dzen budizmas - pankiška budizmo versija, nes yra labiau pagrįstas paradoksu, nei griežtomis taisyklėmis, kurios paprastai būdingos religijoms.

Tad ši plona knygutė - begalinis paradoksų rinkinys. Medituoti reikia todėl, kad reikia. Jei medituodamas sieki kokių nors tikslų, klysti. Meditacija, kuri tau atrodo blogiausia, iš tikro yra geriausia. Svarbiausias tavo gyvenio tikslas - išmokti ploti viena ranka. Ir taip toliau.

Suprantu, kad toks mokymas - ne kiekvienam. Kartu su paradoksais labai lengva nugrybauti į lankas, todėl daugumai žmonių mielesnės yra bent šiokios tokios taisyklės (žr. Jon Kabat-Zinn). Tačiau man šis požiūris praturtino pasaulio suvokimo būdus ir davė pagrindą toliau kurti naujus.

Budizmo kelias: Thich Nhat Hanh

Spėju, žinote šį vietnamiečių dzen budizmo vienuolį. Thich Nhat Hanh paliko begalę medžiagos - knygų, podkastų ir kitų įrašų. Jo knygutės trumpos, lengvos ir labai švelnios - kas yra svarbu žengiant į nežinomą pasaulį. Būtent dėl to ir verta pradėti nuo jo - net jei medituoti nepradėsi, naudinga bus.

Jo knygos įkvepiančiai moko naujo santykio su savimi ir pasauliu, yra ir skirtų įvairioms meditacijos formoms. Čia rasite keletą įgarsintų knygų Youtube. Jei Suzuki knyga - iššūkis suvokimui, tai šio vienuolio veikalai - draugiškas kvietimas.

Viena knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą (nustebau, kad tik viena) - “Kur auga lotosai”. Deja, naujos jau greičiausiai nesusipirksite, bent aš šiuo metu niekur neradau. Bet naudotų tikrai bus.

Hipių kelias: Alan Watts

Šis personažas kuo puikiausiai atstovauja 6-7 dešimtmečių vakarietišką subkultūrą - stipriai palinkusią nuo vakarietiškų vertybių, psichodelišką ir abejojančią Vakarų visuomenių tvarka. Alan Watts yra ko gero ryškiausias ir geriausiai žinomas dzen budizmo adeptas (dar buvo toks Ram Dass su legendine knyga Be Here Now, bet jis - kitam etapui).

Kaip ir visi panašūs kontrkultūros herojai, Alan Watts yra dviprasmiškas veikėjas. Ko gero žymiausia jo knyga yra The Joyous Cosmology (1962) - apie psichodelinių medžiagų poveikį sąmonei. Kita - The Way of Zen (1957). Viena buvo išleista ir lietuviškai - Nesaugaus gyvenimo išmintis (1951) - bet ir jos knygynuose jau nerasite. Skaičiau ją, neužkabino.

Jei norėsite išbandyti, aš siūlyčiau rinktis ne knygas, o vaizdo ir audio įrašus, kurių yra kalnai ir skirtų įvairiausioms temoms. Jų galima rasti Youtube arba Spotify.

Pabaiga/Nepabaiga

Aišku, kad nepabaiga. Viskas tik prasideda. Reikėtų kokių nors išvadų, tačiau šį kartą pasigaminkite jas patys.

Jūsų gyvenimėliai - jūsų pačių rankose, imkite ir lipdykite.

O nuo manęs šiandien gausite ko gero žymiausiai protesto giesmę - Bobo Dylano “Blowing in the Wind”, padainuotą 1963 m. Newporto festivalyje. Gera daina ir protingi žodžiai, visai tinka mūsų laikams ir šiai dramatiškai temai:

Ačiū.

Iki kito karto!

Pradėjęs domėtis, ką žmonės kalba ir rašo apie socialinių tinklų poveikį, aptikau keletą žodžių, kurie nuolat kartojasi - dopaminas ir priklausomybė. Šie žodžiai vartojami be paaiškinimo. Lyg ir nutuokiame, ką jie reiškia. Ar tikrai?

Šio teksto hipotezė paprasta: socialiniai tinklai aktyvuoja dopamino krosnis ir taip nekaltas naršymas virsta priklausomybe. Tinklų vartojimas mumyse užsuka procesus, kurie mus žaloja. Ir psichologiškai, ir fiziškai.

Bet kas yra dopaminas? Ką reiškia priklausomybė, kai kalbame apie mūsų gyvenimą valdančius aparatus ir sistemas? Aš nesu psichologas. Atpasakosiu, ką perskaičiau ir (galbūt) supratau. Bet tu žvelk kritiškai. Pasitikrink pats.

Mano tikslas nėra duoti profesionalius atsakymus. Labiau - iškelti kovos vėliavą ir pakviesti tave susimąstyti. Galbūt - ką nors pakeisti savo gyvenime.

Imuosi temos, kurioje esu mėgėjas (kaip ir dauguma jūsų). Bandau sąžiningai suprasti ir patikslinti savo idėjas. Ar pretenduoju į tiesą? Ne. Bet galiu duoti kiek gilesnį idėjų ir faktų konspektą, kad jums patiems nereikėtų gaišti laiko.

Ketinau vienu ypu aprėpti viską - ir situacijos priežastis, ir veiksmus, kurie situaciją pataisytų. Deja, netilpsiu. Šį kartą pasakosiu apie tinklų ir aparatų žalą, apie dopaminą ir priklausomybes, o kitą kartą - pažiūrėsime, kaip galime sau padėti.

Šis tekstų duetas buvo didžiausias mano iššūkis nuo Substacko pradžios. Sudėtinga tema, kurios laukas pakeliui tik plėtėsi. Keitėsi ir mano perspektyva - teko koreguoti teksto planą, nes pirminiai spėjimai nebuvo teisingi. Tekstas augo lyg kreivas medis - sukdamas į netikėtas puses ir vis išleisdamas nepaklusnią šaką.

Ar hipotezė buvo patvirtinta? Ir taip, ir ne. Ar dopaminas bus išteisintas? Pakeliui rasi atsakymą ir į šį klausimą.

Tikiuosi, bus naudinga. O jei nori nepraleisti antrojo teksto, kviečiu prenumeruoti. Jei tą jau esi padaręs, kviečiu tapti mokančiu prenumeratoriumi. Rašydamas tokius tekstus kaip šis, imu jaustis pagaliau tam subrendęs:

Subscribe now

Kelias aplink

Aš - šiuolaikinis žmogus. Iškeliu klausima ir noriu greito atsakymo. Išsirinkau knygų, kurios turėjo padėti. Deja, viską teko susirinkti iš gabaliukų - tema nauja, išvados dar neparašytos, visose knygose tai - tik viena iš paralelinių linijų.

Plačiau apie knygas, kuriomis rėmiausi papasakosiu pabaigoje, ten bus ir papildomų šaltinių, daugiausiai - podkastų. O dabar - tik užsimenu, kad pajustumėte, kokių kontekstų sankryžoje guli tinklų ir aparatų tema.

Anna Lembke “Dopamine Nation: Finding Balance in the Age of Indulgence” (2021) yra knyga apie priklausomybes. Dramatiška rasti socialinius tinklus šalia narkotikų, alkoholio ar lošimų. Juk mums neatrodė, kad jie yra tas pats, kas heroinas; manėme, kad tinklai - vaikų žaidimas. Kodėl Anna Lembke viską meta krūvon? Todėl, kad visur muziką užsako tas pats ponas - dopaminas.

Aditi Narurkar “The 5 Resets: Rewire Your Brain and Body for Less Stress and More Resilience” (2024) yra puiki knyga apie tai, kaip dorotis su stresu ir perdegimu. Šią psichologę jau esu minėjęs, galite rasti ir jos podkastų, o knyga - išleista lietuviškai. Tinklai ir ekranai čia šmėkščioja kaip įvairialypiai streso kūrėjai. Sprendžiant iš podkastų, Narurkar šiuo metu juda būtent link tinklų poveikio.

Minimalisto Cal Newport najausia knyga “Slow Productivity: The Lost Art of Accomplishment without Burnout” (2024) yra manifestas prieš multitaskinimą, o skaitmeninės inovacijos čia pasirodo kaip tą šiuolaikinį prakeiksmą užtikrinanti technologinė bazė.

Šalia tabalavo ir Jonathan Haidt “Anxious Generation”, kuri mane ir paskatino gilintis į šią temą. Tiksliau - pakeitė artimiausio meto tekstų rašymo planus. Šiai knygai neseniai dedikavau visą rašinį, jei neskaitei, štai:

Visai neseniai labai panašiais keliais vingiavo Vaida Briedis, viena iš mėgstamiausių mano Substacko rašytojų. Tad į porą galite imti ir jos tekstą. Jame - daugiau asmeninio santykio ir, man atrodo, jis optimistiškesnis, nei maniškis:

nOrmalūs žmonės

Mano vardas Vaida ir aš esu priklausoma nuo skrolinimo?

– Skiriuosi, – sako kolegė kažkokiu bejausmiu, bet užsiknisusiu tonu…

Read more

6 months ago · 55 likes · 36 comments · Vaida Briedis

»

Situacija sudėtinga, aiškumo mažai. Bet už mus niekas neišspręs - beprasmiška laukti, kol susipras verslai ar tikėtis, kad veiksmų imsis valstybės. Sprendimai - mūsų pačių rankose. Mes patys galime apvalyti savo gyvenimus nuo teršalų, gadinančių kraują. Bet pirmiausia reikia geriau juos suprasti.

Istorinių pokyčių vėjai

Knygos sukasi apie keletą laikotarpių, kurie ir pagimdė čia aptariamus reiškinius. Vieno vardo jie dar neturi, bet jų pasekmės apčiuopiamos - stresas, perdegimas, nerimas, depresija, naujos priklausomybės.

Visa tai - žmogaus reakcija į intensyviai pasaulį keičiančias technologijas. Mes tiesiog nespėjame. Po šių knygų dar mažiau norisi tikėti optimistinėmis šnekomis apie pozityvius dirbtinio intelekto pokyčius. Jie mums kemšami dar smarkiau ir lygiai taip pat negalvojant apie platesnį poveikį.

Pirmas laikotarpis - maždaug nuo 2007 iki 2015 m. Jei primiršote - tai yra laikas, kai pasirodė ir išplito išmanieji telefonai, gimė socialiniai tinklai, buvo įkurtos Apple ir Google programėlių parduotuvės, atsirado selfiai, “like” mygtukas ir daugybė kitų dalykų, be kurių neįsivaizduojame interneto.

Pavyzdžiui, Youtube startavo tik 2005 m. (originali idėja - pažinčių portalas). 2006 m. platformą įsigijo Google. Prieš 20 metų. Visai neseniai. Štai pats pirmas video, įkeltas į Youtube, jame - vienas platformos įkūrėjų, Jawed Karim:

Jonathan Haidt (“Nerimo karta”) šias datas sieja su tuo metu išaugusiomis paauglių psichologinėmis problemomis - kartu su technologijomis daugėjo ir vaikų, kuriems diagnozuotos įvairiausios psichologinės ligos. Dėl to Gen Z, prmąją nuo kūdikystės skaitmeninę kartą, jis ir vadina nerimo karta.

Shoshana Zuboff šiuo metu mato sekimo kapitalizmo pradžią (čia rasi mano tekstą apie jos “Sekimo kapitalizmo amžių”). Zuboff pasakoja apie technologijų įsiveržimą į privačiausias mūsų gyvenimo kerteles. Ryšys tarp platformos žinių apie mane ir mano priklausomybės nuo jos - akivaizdus.

Aditi Narurkar cituoja Pasaulio sveikatos organizaciją. 2001 m. teigta, kad vienas iš keturių žmonių pasaulyje rizikuoja turėti psichologinių sutrikimų. 2019 m. ta pati organizacija perdegimą oficialiai pripažino liga.

Kita reikšminga chronologinė tema - pandemija. Mes tik pradedame “srėbti” psichologinius kovido padarinius. Pandemija metė naujų iššūkių visuomenėms ir pagreitino technologijų diegimą į darbo vietas ir į mūsų kasdieną.

Tuomet skaitmeninės korporacijos galutinai užvaldė pasaulį. Milijardams namuose įkalintų žmonių reikėjo technologijų, jų diegimą noriai rėmė ir valstybės. Ar dar liko dalykų, kurie šiandien nėra skaitmenizuoti?

Dopamino trajektorijos

Dopamino istorija nėra tokia paprasta, kaip iš pradžių man atrodė.

Mes, paprastuoliai, dopaminą vadiname “geros nuotaikos hormonu”. Kai jaučiamės puikiai, dėkojame už tai dopaminui. Jei jaučiamės blogai - manome, kad dopamino šaltinis yra išdžiūvęs. Dopaminas = malonumas.

Bet kam tuomet reikalinga ta madinga dopamino detoksikacija? Kodėl mes norime savanoriškai sumažinti savo laimės kiekį? Žinia, dopamino detoksikacijos idėja visada yra susijusi su pertekliniu skaitmeninio turinio vartojimu. Ar laimės jausmas, kurį gauname iš tinklų yra kenksmingas?

Dopaminas pirmą kartą aprašytas 20 a. pradžioje., tačiau tuomet manyta, kad jis - tik pagalbinis kitų chemikalų elementas. 6-8 dešimtmečiais suprasta, kad dopaminas - savarankiška ir reikšminga smegenų molekulė. Tuomet jis ir susietas su malonumu - manyta, kad dopaminas išsiskiria, kai gauname malonumą suteikiantį “apdovanojimą” (reward) - maistą, patirtį, narkotiką.

Šios idėjos bazė - rusų psichologo Ivano Pavlovo eskperimentai, kuriuose “skanukas” siejamas su papildomu ženklu (garsu, spalva, šviesa). Kai gyvūnas įpranta skanuką sieti su garsu, dopaminą smegenys išskiria vien tą garsą išgirdus.

Buitinis dopamino suvokimas ir remiasi to laiko požiūriu - iš čia kilusi “nuotaikos hormono” samprata. 21 a. mokslas apvertė dopaminą aukštyn kojomis. Suprasta, kad dopamino poveikis neapsiriboja geros nuotaikos “gamyba”.

2000 m. Arvid Carlsson, Paul Greengard ir Eric Kandel už dopamino tyrimus gavo Nobelio premiją. Carssonas “išjungė” dopaminą triušiams ir taip juos suparaližavo. Grąžino dopaminą - triušiai vėl ėmė straksėti. Tai turėjo įtakos Parkinsono ligos tyrimams (jos priežastis - dopamino neuronų sunykimas).

Mūsų laikais paaiškėjo, kad “išjungus” dopaminą, gyvūnai vis tiek jaučia malonumą, tačiau praranda bet kokią motyvaciją jo siekti - “ačiū, buvo skanu, daugiau nenoriu, viso gero”. Dopamino stokojančios žiurkės ėda tik tuomet, jei maistą įdėdi į burną. Net malonumą jaučia. Jei maistas guli netoliese - jos miršta badu.

Vadinasi, dopaminas nėra atsakingas už patį malonumo ar laimės jausmą. Tačiau būtent jis mus priverčia to malonumo trokšti. Tai - ne “malonumo”, o “malonumo troškimo” molekulė.

Įdomu (man - netikėta), kad dopamino tyrimai turėjo įtakos dirbtinio intelekto eksperimentams. Ir dopamino sistema, ir AI algoritmai remiasi panašia priežasties ir padarinio matematika. Šiandien dopamino tyrimai keliauja kartu su dirbtinio intelekto hipotezėmis.

Mes tebemanome, kad dopaminas yra tai, ką smegenys išskiria suvalgius gabaliuką šokolado. Mūsų suvokimas tebegyvena 20 a. pabaigos dopamino paradigmoje. Šiandienos mokslas dopaminui duoda daugiau funkcijų - nuo poveikio judėjimui (tas pats Parkinsonas) iki motyvacijos užtikrinimo.

Pabaigoje rasite daugiau rekomendacijų, o dabar siūlau du Hubermano podkastus (šiai temai jis yra paskyręs gal 4-5). Hubermanas kelia klausimų, nebūtina manyti, kad jis - mokslo dievas. Bet jis normalų mokslą neblogai ir sąžiningai distiliuoja taip, kad tas neprarastų esmės, tačiau būtų suprantamas neišmanėliams.

Šis - jo podkastų apibendrinimas. Labiausiai jis remiasi pokalbiu su Anna Lembke, o čia pateiktos idėjos kartojasi ir kitur:

O čia - šviežias pokalbis su dopamino žinovu Read Montague - labai gera įžanga į naujausius ir technologiškiausius (susijusius su AI) dopamino tyrimus. Labai gerai parodo, kaip dopaminą suprasime po keleto metų. Beje, podkastus galite rasti ne tik Youtube, bet ir kitose platformose, pvz., Spotify.

Labas. Aš - tavo dopaminas

Dopaminas vadinamas ir neurosiuntėju (neurotransmitter), ir neuromoduliatoriumi (neuromodulator). Taip ir yra. Dopaminas yra chemikalas, kuris perduoda signalus tarp neuronų. Tačiau jis nėra nekaltas paštininkas - jis turi įtakos tam, kaip neuronai elgiasi, tuos signalus gavę.

Tik viskas nėra taip paprasta. Mokslas iki galo nežino, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jos yra tokios, kokios yra. Dalykai dažnai aiškinami iš evoliucinės perspektyvos - spėjama, kaip žmogaus evoliucija lėmė mūsų organizmo formas.

Mokslininkai, kurie ryžtasi apie dopaminą kalbėti populiariai, dažnai sako, kad tai yra žmogaus išlikimą užtikrinantis hormonas. Jis mus skatina judėti į priekį, atrasti dalykus ir kurti geresnį gyvenimą. Be dopamino mirtume, kaip tos žiurkės iš aukščiau papasakoto eksperimento.

Tai kodėl kalbame apie dopamino priklausomybę? Kodėl kviečiame laikytis dopamino dietos? Kodėl Anna Lembke, knygos “Dopamine Nation” autorė, sako, kad “išmanusis telefonas yra mūsų dienų švirkštas, kuriuo žmogus “leidžiasi” skaitmeninį dopaminą”? O juk galėtum pagalvoti - kuo daugiau dopamino, tuo daugiau laimės.

Dopaminas - akmens amžiaus medžiotojo draugas

Dopamino sistema - baisiai sudėtinga. Kaip ji atsirado ir kodėl tokia yra - nežinoma. Vienintelis būdas vos vos suprasti - žmogaus evoliucija.

Įsivaizduokite žmogų prieš tūkstančius metų. Jo pasaulis - atšiaurus ir pilnas pavojų. Jame - visko trūksta. Kad ir ko panorėtum - turi kelti šikną nuo šilto akmens jaukiame urve, eiti į pasaulį ir pasiimti.

Ir štai tu trauki su draugeliais į medžioklę. Sliūkini tyliai mišku. Nežinai, kas laukia už posūkio - gal riebus mamutas, o gal - kardadantis tigras. Niekada nežinai. Visko gali nutikti. Jei pasitaikys mamutas ar antilopė - valio, bus šventė. Grįši namo, baliavosi ir kurį laiką būsi ramus. O tada - vėl trauksi į medžioklę.

Ši istorija - primityvus dopamino ciklo paveikslas.

Pirmiausia dopaminas priverčia pakelti šikną nuo akmens (motyvacija). Vėliau padeda teisingai nuspręsti - kur sukti, kur laukti pavojaus (patirtimi paremtas mokslas). Tu - alkanas, todėl svajoji apie kepsnį (malonumo toškimas). Galų gale - baliavoji su draugais (apdovanojimas ir malonumas).

Kitą dieną tau skauda galvą, guli paslikas, liepi vaikams atnešti vandens, grauži pelyną (dopamino atoslūgis). Bet mėsos užteks ilgam, dopamino ištekliai atsistatys. Kaip tik tuomet, kai vėl teks kelti šikną nuo akmens ir eiti į medžioklę.

Akmens amžiaus žmogus gyveno “trūkumo” pasaulyje, nieko negaudavo “ant lėkštutės”. Dopaminas suteikė jam motyvacijos veikti ir išlikti. Svarbu ir tai, kad žmogaus smegenys nuo tų laikų iš esmės nepasikeitė - kažkur giliai vis dar tūno prisiminimas apie tuos sunkius laikus.

Dopaminą smegenys gamina nuolat. Kiekvienas turime savo bazinį dopamino lygį. Iš dalies dėl to vieni mūsų esame labiau motyvuoti, kiti - ramesni.

Malonumą nešančių dalykų siekis dopamino lygį šauna viršun - jaučiamės laimingi. Tačiau po sėkmės dopaminas slūgsta žemiau bazinio lygio (dopamino ištekliai riboti). Visi žinome jausmą, kai kitą dieną po pergalės kažkodėl tampa liūdna. Reikia laiko, kad organizmas sugrįžtų į pirminį, bazinį lygmenį.

Nuvargęs tiktokų medžiotojas

Mokslininkai šaukia - mūsų smegenys nemoka gyventi pertekliuje. Seniau dopaminas stūmė žmogų judėti - eiti, bėgti, pjauti, kirsti. Nori malonumo - judėk, krutėk, stenkis. Šiandien - tereikia ištiesti ranką (telefono atveju, tai net nėra metafora).

Smegenys vis dar dirba senuoju režimu, nori dopamino ciklą sukti savaitę ar bent kelias dienas, mano, kad žmogus turi pasistengti, kad gautų ką nors malonaus. Todėl jos išsiderina, kai yra šeriamos šimtais mikromalonumų per dieną - nuo kapučino iki begalinio tiktokų srauto.

Anna Lembke pabrėžia, kad dopamino gamyba yra tiesiogiai susijusi su malonumo ir skausmo balansu - šiedu pojūčiai “apdorojami” tame pačiame smegenų skyriuje. Jos metafora - nuolat svyruojančios malonumo ir skausmo svarstyklės. Bazinė organizmo būsena - balansas, kurį smegenys nuolat atstatinėja.

Išalkai (skausmas) - smegenys šaus dopamino, kad susirastum maisto. Dar vienas šūvis - valgant (malonumas). Pavalgei - smegenys grąžins balansą, kad pasipildytų dopamino atsargas. Dopamino balansavimas vyksta nuolat.

Senais laikais, kad numalšintume dopamino “skausmą”, tekdavo keturias dienas keliauti ir tada galbūt pavykdavo nudobti mamutą. Šiandien medžiojame tik žiurkes ir tarakonus, tačiau gauname jų šimus kiekvieną dieną.

Mūsų smegenys buvo skurtos tuščiam ir pavojingam pasauliui, o šiandien jis pilnas malonumų - dopamino sistema tiesiog užlieta “darbu”.

Dopamino ratas sukasi tuščiai - nebelikus didžiųjų išlikimo dramų, įsijungia kaskart, kai mes neriame į TikToką ar čiumpame alaus bonką (aha, pagirios iš tikro yra ta pati “skausmo” akimirka).

Dopamino ištekliai nėra begaliniai. Jei nuolat ieškome, kas mus pralinksmintų (dopamino šūvis), kaskart reikia vis daugiau pastangų, kad naujas šūvis būtų toks pats stiprus. Jei nelaukiame natūralaus dopamino išteklių atstatymo - reikės vis radikalesnio malonumo, kad pajustume tą patį efektą.

Kažkur girdėta? Artėjame prie priklausomybių idėjos.

Pragaras rojuje

Malonumų jūrą ir pairusį balansą smegenys mėgina išlyginti generuodamos vis daugiau “skausmo”, o mums reikia vis daugiau malonumų, kad tą skausmą įveiktume. Štai ir turime smegenis ant priklausomybės slenksčio.

Dopaminas yra universalus matas, kuriuo matuojama bet kokios patirties galimybė virsti priklausomybe. Tinka viskas - ir medžiagos (maistas, nikotinas, alkoholis, narkotikai) ir elgsenos (lošimai, seksas, vaizdo žaidmai, socialiniai tinklai).

Anna Lembke priklausomybę apibrėžia kaip besitęsiantį ir kompulsyvų vartojimą - medžiagų ar elgsenų - nepaisant to, kad tas vartojimas neša žalą vartotojui ar šalia esantiems žmonėms. Kuo greičiau ir daugiau medžiaga ar elgsena “sugeneruoja” dopamino, tuo lengviau įgyti priklausomybę.

Tolerancija vadinamas organizmo prisitaikymas prie dopamino dirgiklio - kai reikia vis daugiau medžiagos, vis intensyvesnės elgsenos, kad organizmas gautų tą pačią dopamino euforiją.

Primenu, dramatiška yra tai, kad dopamino išskyrimas yra labiau susijęs ne su pačiu vartojimo momentu, o su troškimu vartoti ar elgtis.

Anna Lembke pasakoja apie tyrimą, kurio metu paaiškėjo, jog azartiniai lošimai labiausiai įtraukia dėl to, kad laimėjimo nuspėti neįmanoma, nes dopamino šūvius labiau skatina troškimas dar kartą “išbandyti laimę”, o ne pats laimėjimas. Vienas jos klientas prisipažino, kad lošdamas visada jaučia slaptą norą pralošti, nes tai reiškia, kad galės lošti toliau.

Štai taip, įsiklausykite.

Žmonės savo gyvenimus kazino pralošia ne dėl to, kad nori laimėti, o dėl euforijos, gimstančios tą akimirką, kai nesi tikras - laimėsi ar praloši. Tad suprantama, kodėl žmonės nesustoja net ir išlošę - juk ne to jie atėjo į kazino.

Kai svarstyklės nusvyra “skausmo” pusėn, išsijungia racionalus mąstymas. Smegenys bando gauti malonumo ir tą pusiausvyrą atstatyti. Varomi instinkto, pamirštame, kad šios akimirkos malonumas pakenks ateityje. Pamirštame, kad ryt reikia keltis į darbą ir braukome telefoną arba ryjame serialą iki paryčių.

Sunkiųjų priklausomybių atveju ši kova dramatiškiausia. Anna Lembke sako, kad dauguma žmonių į narkotikus įninka ieškodami malonumo, tačiau greitai narkotikai tampa būdu abstinencijos skausmui malšinti.

Nors priklausomybės gali būti skirtingos (nuo heroino iki vaizdo žaidimų), visais atvejais smegenyse vyksta tos pačios procedūros.

Produktyvumo utopija ir multitaskinimas

O kokie reikalai kitose mūsų gyvenimo srityse? Visos čia naudotos knygos keikia šiandienos produktyvumo idėją, vadindamos jį toksišku produktyvumu.

Darbo apibrėžimas išsiliejo ir profesinis gyvenimas virto pragaru - niekas tiksliai nebežino, ką reiškia “daug darbo”. Darbo kiekis ir atsakomybių ribos - labiausiai interpretuojamos mūsų laikų sąvokos. Pandemija galutinai ištrynė ribas tarp biuro ir namų - štai jums ir toksiškas darbas.

Kartu su toksišku produktyvumu žengia Narurkar siūlomas toksiškas atsparumas (toxic resilience), žymintis nesveiką norą imtis beprotiškų iššūkių ir pataikyti į toksiško produktyvumo reikalavimus. Pažįstama?

Didysis toksiškojo produktyvumo benkartas - multitaskinimas, šiandienos darbuotojo svarbiausias funkcionavimo būdas.

Cal Newport ko gero yra žymiausias multitaskinimo niekintojas, dėl to keikiantis ne tik socialinius tinklus, bet ir elektroninį paštą bei visas bendadarbiavimo programas (Teams, Slack ir t.t.). Multitaskinimu nesidžiaugia ir psichologai.

Į ką jis išvirsta, žino kiekvienas - nuo kokybiško darbo pereinama prie kiekybinio “užduotėlių atlikinėjimo”. Kuo daugiau užduotėlių atlikai - tuo produktyvesnis esi. O kur dar begalinių nuotolinių susitikimų genocidas!

Multitaskinimas yra pragaištingas, nes prieštarauja žmogaus smegenų įpročiams. Jos negali vienu metu daryti daug užduočių. Primena dopamino istoriją? Ar tas akmens amžiaus medžiotojas būtų sugebėjęs įveikti mamutą, jei jo dienoje būtų tiek užduočių, kiek mūsiškėje? Greičiau pastrigęs kur nors tarp beprasmių susitikimų, o šeimai būtų tekę pasitenkinti kokiais grybais.

Darbo įpročiai keliauja į namus. Multitaskiname ir ant sofutės - kartu bendraujame, valgome, ką nors per teliką žiūrime, naršome telefone.

Aditi Narurkar kviečia monotaskinti (pjauti dieną didesniais fragmentais ir jų metu daryti tik vieną darbą), o Cal Newport knyga apskritai yra skirta “lėto produktyvumo” idėjos propagandai ir praktinėms formoms.

Prie jų pasiūlymų grįšiu sekančiame tekste. Čia - svarbu profesinį kontekstą įtraukti į bendrą dopamino, priklausomybių ir emocinių problemų krepšį.

Visi mes - beprotnamio gyventojai

Socialiniai tinklai, skaitmeninės platformos ir įrankiai - visas internetas - yra idealiai pritaikytas šiam multitaskinančiam žmogui.

Viskas sudėliota mažyčiais kąsneliais, kad įnerti galėtum net prie šviesoforo, eilėje ar laukdamas gydytojo. Vietoje to, kad apeitume ratą aplink kvartalą tarp dviejų įtemptų sustikimų, mes mieliau bukai siurbiame “naujienas” iš telefono.

Begaliniai socialinių tinklų puslapiai (infinite scrolling) visada pasirengę patiekti ką nors “naujo”, kaskart mus pasitinka žadėdami parodyti ką nors “neįtikėtino”. Turinys nuolat “trumpėja”, nes turinio reikia daug.

Internetas apie mus žino viską, todėl gali tinkamu laiku paduoti tai, ko “labiausiai reikia”. Algoritmai reaguoja į kiekvieną mūsų veiksmą - ne tik į turinio pasirinkimus, bet ir į akių judesius.

Ar esate girdėję pozityvų terminą apie socialinių tinklų patritis? Aš - ne.

Užtat girdėjau doomscrolling (begalinis naujienų, ypač blogų, ieškojimas, 2018 m. žodis, itin išplitęs per pandemiją), revenge bedtime procrastination (kai vietoj miego “apdovanojame” save pora valandų tinkluose), brain rot (2024 m. Oksfordo metų žodis, pasakojantis, kas nutinka mūsų galvoms nuo turinio pertekliaus) ar popcorn brain (2011 m. vieno amerikiečių psichologo terminas greito turinio vartojimo efektui mūsų smegenyse apibūdinti).

Visa tai mus stumia į užburtą ratą - esame pavargę, tačiau tinklai mūsų smegenis dar labiau džiovina, naršymui eikvojame miego valandas, nebegalima sutelkti dėmesio, realus gyvenimas tampa nuobodus ir lėtas.

Ką darome? Grįžtame atgal, į tinklus. Ratas užsidaro.

Tai ir yra priklausomybė.

Skaitmeninė dopamino injekcija

Pabūkime su ta Anna Lembke citata, kurioje ji išmanųjų telefoną pavadino švirkštu skaitmeniniam dopaminui leistis. Hubermanas, besikalbėdamas su Read Montague (žr. nuorodą aukščiau), spėja, kad socialinių tinklų algoritmai, sąmoningai ar ne, sukurti taip, kad prisitaikytų prie mūsų dopamino ciklo ir poreikių.

Hubermanas kalba iš naujo požiūrio perspektyvos, kur dopaminas nėra “malonumo hormonas”. Čia dopaminas stebi tai, ko mes tikimės, reguliuodamas mus prie kiekvieno posūkio.

Pamenate tą šneką apie akmens amžiaus medžiotoją? Šią metaforą mėgsta dopamino tyrinėtojai, nes ji gerai įprasmina dopamino ciklą.

Štai medžiotojas sėlina per mišką ir vis tikisi pamatyti ką nors naujo už kiekvieno medžio. Mes - tokie pat medžiotojai, tik mūsų miškas - sudėtingesnis. Bet smegenys labai panašios į tas, kurios valdė primityvaus medžiotojo gyvenimą.

Begalinė tinklų dešra (infinite scroll) ir mūsų medžioklę padaro begalinę - braukiame ir braukiame per ekraną, mūsų “kažko faino” laukimas (expectation) nuolat atnaujinamas, palaikomas - žaidimas tęsiasi be galo, o mes - žaidžiame iki atbukimo.

Karts nuo karto gauname ką nors “faino”, tai palydi rimtesnis dopamino šūvis. Bet jis tuoj pat nuslūgsta ir mes tęsiame žaidimą. Dopamino ratai sukasi nežmonišku greičiu, o paties dopamino atsargos senka.

Štai jums straipsnis, kuriame apbendrinta krūva tyrimų apie išmaniųjų naudojimą 2026 m. Vidutiniškai pasaulyje žmogus per dieną į telefoną žiūri 4 valandas ir 37 minutes. Tai - daugiau nei para per savaitę. Arba - šešios per mėnesį. Arba - 70 per metus. Vidutiniškai žmogus per dieną telefoną pasitikrina 58 kartus.

Aditi Narurkar savo pacientams, kurie ateina dėl streso, nerimo ar perdegimo duoda užpildyti anketą. Joje klausimai apie miegą, šeimą, mitybą. Atskiras skyrius - medijų vartojimas. Kiek valandų per dieną žmogus žiūri į ekranus, kaip dažnai tikrina telefoną, ar naudoja telefoną išakrt pabudęs ir prieš miegą.

Pirmas dalykas, kuri ji pacientams skiria - skaitmeninė dieta. Medijų naudojimas yra dažniausias streso ar nerimo palydovas. Taip veikia mūsų smegenys - kai jaučiame nerimą, informacijos rijimas sukuria saugumo iliuziją. Kaip akmens amžiaus žmogus stebėdavo aplinką, ieškodamas pavojaus ženklų, taip mes “nusiraminame” tikrindami naujienas, dažniausiai blogas.

Kai nutinka globalesnė nelaimė, Aditi Narurkar žino, kurie jos pacientai skambins dėl išaugusio nerimo. Tai - tas pats dopamino stiliaus “plyšys”. Racionaliai suprantame, kad nelaimė kitoje pasaulio pusėje mums nekelia grėsmės, bet už saugumą atsakinga smegenų dalis to nesuvokia ir fiksuoja realų pavojų.

»

Pamenate mano pirminę hipotezę? Socialiniai tinklai aktyvuoja dopamino krosnis ir taip nekaltas naršymas virsta priklausomybe. Tinklų vartojimas mumyse užsuka procesus, kurie mus žaloja. Ir psichologiškai, ir fiziškai.

Socialiniai tinklai ir aparatai iš tikro yra švirkštai. Ar taip jie buvo sąmoningai kurti ar netyčia gavosi - sunku pasakyti. Greičiausiai, buvo užčiuoptos žmogaus silpnybės ir jomis pasinaudota. Panašiai kaip kazino naudojasi žmogaus troškimu lošti be galo, o ne išlošus eiti namo.

Tačiau dopaminą reikia išteisinti. Nekaltas tas dopaminas. Jis tiesiog iš paskutiniųjų multitaskina, bandydamas įgyvendinti beprotiškus boso (t.y. mūsų pačių) toksiško produktyvumo planus.

Švirkštą bedame mes.

Toliau, už linijos, skirtoms mokantiems prenumeratoriams - trumpa čia paminėtų knygų apžvalga ir keletas papildomų šaltinių tolesnei kelionė - knygų ir podkastų.

Tuo pačiu kviečiu dar kartą tapti mokančiais prenumeratoriais. Galvoju, kad šis tekstas - naudingas ir vertingas. Kažkodėl žmonės mūsuose nėra linkę į šias dramatiškas temas gilintis. Gal dėl to, kad įsigilinti reikia pastangų ir laiko.

Jei atvirai - tekstą per pora savaičių surenčiau tik todėl, kad šiuo metu man nereikia į darbą. Kitaip, būčiau užtrukęs dvigubai tiek. O gal net ir metęs pakeliui - juk visada galima rašyti ką nors lengvesnio. Pavyzdžiui, apie kopūstų rauginimą (šitas tekstas irgi jau pakeliui).

Anyway, ačiū, kad skaitote! Iki kito karto!

Read more

Apie tai rengiausi parašyti jau gal tris pavasarius. Dviračiu važinėju aštuntus metus ir vis dar džiaugiuosi. Pasidalinsiu tuo džiaugsmu ir su tavimi.

Lietuva tam yra ideali šalis. Lipi ant dviračio Vilniaus centre, kad ir prie Seimo. Numini 5 km ir esi laukinėje gamtoje, kur miesto - nė kvapo. Panašiu greičiu gamtą gali dviračiu pasiekti iš kiekvieno Vilniaus kampo.

Štai ką šiame tekste rasi:

• Trumpą, bet įkvepiančią mano ir dviračio istoriją.

• Dviračio filosofijos pagrindus.

• Jei neturi laiko, pirmas dvi dalis gali praleisti ir šokti prie išsamaus, praktiško ir iliustruotas vadovo, kuriame sužinosi:

  • Kaip išsirinkti ir kur nusipirkti dviratį;

  • Ką įsigyti papildomai;

  • Kaip pasiruošti kelionei;

  • Kaip važiuoti dviračiu saugiai;

  • Kur ir kaip važinėti.

Parašiau savo ilgiausią tekstą - nesitikėjau, kad tiek daug galiu papasakoti. Belieka lyg kokiam tiktokeriui pasiūlyti “išsaugoti” šį tekstą, kad galėtum prie jo grįžti vėliau, nes vienu kartu, jaučiu, neįveiksi.

Čia pakviesiu ir prenumeruoti mano tekstus (jei to dar nedarai), ir pasidalinti šiuo tekstu su kitais (vėliau kažin ar tau bus belikę jėgų):

Subscribe now

Share

Aš ir mano dviračiai

Pirmą padorų dviratį įsigijau gal 16 metų, sovietiniais laikais - geriausią, kokį toje šūdų valstybėje buvo galima rasti. Vadinosi jis “Sport Turist” ir buvo panašus į šiuolaikinius gravel dviračius.

Tais laikais juo atlikau vieną ilgiausių kelionių - 150 km per vieną dieną iš Vilniaus į kaimą Alytaus rajone. Naujaisiais laikais tik kartą esu nuvažiavęs daugiau - 170 km maršrutu Palanga-Nida-Palanga.

Baigęs mokyklą, dviratį mečiau ir prisiminiau tik prieš devynerius metus. Visą tą laiką dviračiu važinėjau kaip ir dauguma jūsų - valandai nuomotais aparatais prie jūros ar Druskininkuose. Šis miestelis ir sugrąžino mane ant dviračio.

Netyčia išsinuomojau kalnų dviratį. Važiavome įprastais takais aplink miestą. Bet dviratis taip patiko, kad likau juo važinėtis ir tada, kai kiti grįžo namo. Sukau iš patogių takų ir variau per mišką.

Kitą pavasarį nusipirkau dviratį pats. Nieko neišmaniau, bet pataikiau įsigyti pusėtiną kalnų dviratį. Juo važinėjau pora metų.

Kalnų dviratį (arba MTB) pirkau, nes gyvenu miške - po mišką ir ketinau važinėti. Juo galėjau važiuoti bet kur - nuo šaknėto miško takelio iki išsiklaipiusių miesto šaligatvio plytelių. Tik ant asfalto jis buvo lėtokas.

Po kelerių metų pasaulį nušlavė nauja mada, kuris laikosi iki šiol - gravel dviračiai, sujungę plento ir kalnų dviračių savybes. Patogus plento rėmas ir storesnės padangos leidžia juo smagiai lėkti visais paviršiais.

Štai toks buvo mano atrasis dviratis, kuriuo važiuoju iki šiol. Aš jau šeštus metus turiu tik vieną dviratį - tai aktyviau važiuojantiems yra neįprasta. Paprastai žmonės turi po 2-3 dviračius ir keičia juos kas pora metų. Ne dėl to, kad reikia - labiau dėl dviračių magijos, verčiančios be galo ieškoti “idealo”.

Užmesk akį į linksmą filmuką, kuris mane džiugino dviratininko karjeros pradžioje. Šiame filme - dviratininko beprotybės koncentratas. Čia taip pat pamatysi, kam iš tikro yra skirtas kalnų dviratis.

(beje, nors tai yra reklama, tačiau joje - gryna tiesa. Kai pradedi važiuoti dviračiu, tau nutinka viskas, kas čia pavaizduota)

Kodėl dviratis?

Greitai, supratau, kad dviračių istorijos tinka visiems gyvenimo atvejams. Pokalbius ėmiau būtinai baigti metafora apie dviračius. Teko valdytis, nes dviračio kulto neatradę piliečiai nieko nesuprasdavo.

Esu matęs ne vieną bedievio atsivertimą. Istorija ta pati - iš pradžių nedrąsus “kokį dviratį įsigyti?”, o po kelių mėnesių žmogaus atsisako vakarėlio penktadienį, nes šeštadienis yra skirtas dviračiui.

Daug galvojau, kodėl dviratis taip įsiurbia žmones, bet iki galo nesupratau. Italijoje esu matęs dviratininką, besileidžiantį nuo kalno serpantinu - viena ranka ant vairo, kita - sugipsuota ir parišta po kaklu.

Beje, rašysiu ne apie tuos penkis ramius pasivažinėjimus dviračių takais per atostogas. Šis tekstas - žmogui, norinčiam dviračiu važiuoti daugiau, reguliariai. Ką tai reiškia? Pažiūrėk į mane.

Aš - vidutiniškas dviratininkas. Per metus nuvažiuoju 3000-4000 km. Kad taip nutiktų, šiltuoju metų laiku (nuo 0 laipsnių iki +30) per savaitę reikia važiuoti 2-3 kartus po 40-50 km kaskart. Dauguma važiuoja daugiau.

Tačiau tiek nuvažiuoti nebūtina - pirmą sezoną ir aš sunkiai perlipau 1000 km. Bet mažiau 1000 km netinka - kūnas nespės prisitaikyti, kad važiuoti būtų malonu, o pertraukos tarp važiavimų labiau kels skausmą, nei džiaugsmą.

Beje, pirmais metais aš padariau klasikinę klaidą - nusprendžiau, kad kuo labiau spausiu “iki dugno”, tuo greičiau sustiprėsiu ir tapsiu kietu dviratininku. Nedaryk taip. Sėdus reguliariai ant dviračio bent mėnesį reikia važiuoti kiek įmanoma lengviau - svarbu ne greitis ar jėga, o laikas - kuo ilgiau ramiai makaluoji kojomis, tuo geriau jos ir kūnas pasiruošia iššūkiams. Dviratininkai šitą laiką vadina “rinkti bazę” ir ko gero kiekvienas tai daro sezono pradžioje.

Tad jei esate nusiteikę nuvažiuoti bent 1000 km (tikrai nėra sunku), štai ką gausite:

• Neįtikėtiną laisvės jausmą. Sunku pasakyti, iš kur jis atsiranda - bet kai ritmingai suki kojas tuščiame plente su nuostabiais vaizdais ar įneri į miško keliuką, norisi rėkti iš džiaugsmo (kartais taip ir padarau).

• Daugybę vaizdų (ir nuotykių). Dviratis važiuoja lėčiau nei mašina, kad galėtum daug pamatyti ir greičiau, nei eina pėsčias žmogus, kad nebūtų nuobodu. 30-40 km pasivažinėjimas gali duoti kalnus įspūdžių. Nuotykių būna įvairių - bet juk jų mūsų rutinoje ir trūksta, o ant dviračio jų gauti labai lengva.

• Kitą miesto vaizdą. Aš labiau važinėju miesto pakraščiais ir už miesto, tačiau iki dviračio nemaniau, kad yra tiek įspūdingų, neįtikėtinų vietų. Mašina iki jų neprivažiuosi, o pėsčiomis užtruktum velniškai ilgai.

• Galimybę sau tarti: '“aš tai padariau!". Ir vėl - mums taip trūksta galimybių sau ką nors įrodyti. Dviračiu tai gali daryti lengvai ir nuolat. Pirmas 100 km? Jausmas neįtikėtinas (kaip ir “pirmi 30 km", "pirmi 50 km” ir t.t.).

• Smagų būdą pakrutėti. Net jei nesieki rezultatų - vis tiek tai yra sportas ir tavo kūnelis padėkos.

Svarbiausia - kelionė dviračiu yra gyvenimo koncentratas. Čia telpa viskas, su kuo kovojame ir kituose savo “projektuose”. Tik dviračiu visą “programą” gali sugroti per vieną dieną. Štai, pažiūrėk.

Sugalvoji važiuoti kur nors toliau. Rengiesi, planuoji - tokiai kelionei reikia būti pailsėsus, išsimiegojus. Pagaliau išvažiuoji. Pakeliui sprendi visokius iššūkius. Kai kurie sprendimai - dramatiški.

Kartą gal 15 km važiavau kariniu poligonu. Braižydamas maršrutą jo nepastebėjau, o kai privažiavau, reikėjo arba sukti atgal ir atšaukti kelionę, arba - rizikuoti. Rizikavau, bet nebuvo jauku tolumoje tarp medžių matyti karines mašinas.

Kitą kartą - supainiojau laiką. Teko skuosti 40 km Nacionalinio parko miškais, kad spėčiau į traukinį. Atvažiavau 3 min. iki traukinio išvykimo.

Važiuodamas turi susiplanuoti, kada valgysi ir gersi (apie tai - žemiau), kaip naudosi jėgas, kada stosi pailsėti. Turi stebėti marštrutą, kad nenugrybautum į šoną.

Ilgesnėse kelionėse neišvengiamai bus akimirkų, kai neteksi jėgų ir tave apims didi neviltis. Kaltinsi save, kodėl apskritai leidaisi į kelionę ir ką tau dabar daryti, kai stovi vienas vidury miško, o iki namų - 50 km. Vėliau suprasi, kad šią depresiją lengvai įveikia koks nors saldumynas. Nuo nevilies iki euforijos - vienas bananas.

Išties, ta drama “ne, daugiau nebegaliu - bet neturiu kitos išeities, reikia važiuoti - važiuoju sukandęs dantis - valio atvažiavau” yra privalomas ir kasdienis dviratininko pratimas. Žinovai sako, kad važiuodami kankinamės lygiai tiek pat, kiek ir Tour de France nugalėtojas. Tik važiuoja jis greičiau ir nuvažiuoja toliau.

Ši drama rodo, kiek daug gali. Kuo dažniau ją patiri, tuo lengviau išgyventi. Kojos tampa vis stipresnės. O kai ištinka koks sunkumas gyvenime, prisimeni savo paskutinį važiavimą ir iškart lengviau pasidaro.

Kodėl tau reikia dviračio?

Pradėjęs važiuoti, supratau, kad to mano gyvenime tą akimirką ir trūko. Reikėjo pokyčio. Dviratis idealiai tiko, nes lengvai įtraukia ir daug duoda.

Pradžia buvo dviprasmiška.

Po pirmo karto pajutau ir dviračio, ir kelio, ir miško magiją, kuri taip ir nepaleido. Ar buvo sunku? Žiauriai. Tuomet buvau nuleipęs - daug metų be padoresnio judesio. Kūnas neklausė, priešinosi.

Pirmą kartą nuvažiavau 8 km, grįžau negyvai pavargęs, stovėjau kieme ir galvojau - “ar aš ką tik vėjais paleidau 800 eurų?”. Bet nepasidaviau. Lipau ir važiavau. Kentėjau, kūnas laužėsi, bet sukau ir sukau tuos kilometrus. Pamenu, kartais sau sakydavau: “geriau jau mirsiu ant dviračio, o ne ant sofos”.

Aš nevažiuoju dramatiškai. Mano standartas - 40-50 km. Kartais nuvažiuoju daugiau. Retkarčiais perlipu 100 km. Vis dar minu neskubėdamas. Mėgstu sustoti ir pasidairyti. Nežinau, kas patinka labiau - važiuoti ar sustoti ir dairytis.

Jūsų kelionė nebus tokia dramatiška. Nes jūs - nesate seni ir paliegę, koks buvau aš. Dviračio magiją pagausite greičiau, kaip ir visi tie, kuriuos savo akimis mačiau prisijungiant prie velominatų kulto.

Kai kurie sako - “aš dviračiui neturiu laiko”. Juk iš tikro - 50 km reikia 2-3 val. Bet taip sako tik tie, kas nevažiuoja. Jei pradedi važiuoti - laiko iškart atsiranda. Tiesiog sustumdai jį taip, kad rastum tas 6-8 papildomas valandas per savaitę.

Dviratis taps labai svarbus daiktas. Ir man jis svarbus. Kartais drįstu netgi pagalvoti - pats svarbiausias daiktas. Nėra nieko už jį svarbesnio.

Prašau, nusipirkite dviratį.

Ką daryti? Būsimo dviratininko vadovas

Eikime prie praktiškų reikalų.

Jei jau mini - nieko gero čia nerasi, viskas tau bus žinoma. Jei tavo planas - laimėti Lietuvos mėgėjų čempionatą - patarimų turėtum ieškoti kitur.

Čia bylosiu paprastiems žmonėms, kurie nori vos vos geresnio dviračio ir vos vos daugiau nuotykių, nei duoda nuomotas dviratis ir Druskininkų takai.

Jei turėsi klausimų - šauk komentaruose arba rašyk tiesiogiai.

Kaip išsirinkti dviratį?

Pirmas ir sunkiausias klausimas.

Nepriimk mano šnekų už gryną pinigą - kitas dviratininkas rekomenduotų kitus dalykus. Dviračio klausimas - jautrus ir asmeniškas. Bet nepergyvenk - jei vis tik ryšies, tavęs laukia ilgas dviratininko gyvenimas, per kurį galėsi išbandyti tiek aparatų, kiek širdis geis.

Tai kokio dviračio reikia? Prieš atsakant, reikia žinoti tris dalykus.

• Dviračiai ir jų priedai - labiausiai overpriced kategorija pasaulyje. Naujokui kainos atrodys kosminės. Taip yra, nieko nepadarysi. Tačiau tie brangūs daiktai tarnaus daug metų. Štai aš tuo pačiu dviračiu važiuoju šeštus metus.

• Dviratį ir daiktus jam reikia pirkti dviračių parduotuvėje. Ne šiaip prekybos centre. Nerekomenduočiau pirkti dėvėto - neturint patirties, bus sunku teisingai pasirinkti, o padorūs naudoti dviračiai taip pat nėra pigūs.

• Kad ir kaip laužysi galvą, vis tiek negausi 100% atsakymo, koks dviratis tau geriausias. Niekas tau to nepasakys. Atsakymą rasi tik pats - išbandęs. Perki, bandai, supranti, ar tau tinka. Jei ne - parduodi ir perki kitą.

Yra keturi pagrindiniai dviračių tipai:

• Plento dviratis, skirtas važiuoti lygiu paviršiumi. Greitas, plonomis padangomis.

• Gravel dviratis, skirtas važiuoti bekele ir plentu. Panašus į plentinį, bet patogesnis ir storesniais ratais.

• Kalnų dviratis, skirtas sunkiems miško keliams, lėtas ant plento.

• Hibridinis dviratis, skirtas viskam po truputį, bet niekam iš esmės.

Maždaug taip išsidėlioja ir dviračių kainos - geras plentinis bus brangiausias (nors šioje kategorijoje yra ir ekonominių versijų), hibridinis - pigiausias. Jei nori pasigilinti labiau - štai tau išsamus sąrašas, kuriame rasi žymiai daugiau dviračio tipų.

Dviratį sudaro (ir jo kainą lemia) dvi dalys - rėmas ir komponentai. Rėmas ilgam, o komponentus - galima keisti. Vienas modelis turi krūvas kokybės ir kainos versijų, kurias lemia komponentų lygis.

Jei ketini važiuoti retkarčiais - komponentų kokybė nėra itin reikšminga. Jei dažnai - jie yra svarbūs, nes nuo jų priklauso ir tavo patirties kokybė.

Kokybiško rėmo ir pigių komponentų derinys gali būti ateityje “pagerintas”. Tad gali sutaupyti sau taręs: “jei patiks, vėliau dalis pakeisiu geresnėmis”.

Kitas niuansas - medžiaga, iš kurios padarytas rėmas:

• Titanas. Čia - kosmosas, apie jį net neverta kalbėti.

• Karbonas. Lengvas ir brangus.

• Aliuminis. Populiariausias, tikėtina, būtent iš jo bus ir tavo dviračio rėmas.

• Plienas. Klasikinė medžiaga, “minkštesnis” nei aliuminis ir amžinas. Mano dviračio rėmas - plieninis. Bėda, kad didieji gamintojai tokių beveik negamina. Dėl to ir sakau - tavo dviratis greičiausiai bus aliuminis.

Renkantis konkretų dviratį, svarbiausi yra šie komponentai:

• Hidrauliniai diskiniai stabdžiai, mūsų laikų išradimas. Dažniausiai jie ir yra esminis skirtumas tarp pirmo ir antro lygio kainų. Pirmo kainų lygio dviračiai turės mechaninius stabdžius. Hidrauliniai stabdžiai man - labai svarbūs, nes suteikia daugiau saugumo. Mechaniniai stabdo tiek, kiek pajėgi spausti. Hidrauliniai veikia vos prilietus. Ne vieną kartą jie mane išgelbėjo nuo rimtų nemalonumų, todėl rekomenduoju dviratį tik su jais.

• Padangų plotis. Čia matematika paprasta - kuo padanga plonesnė, tuo dviratis greitesnis. Kuo storesnė - tuo patogesnis. Su dviračiais visada taip - reikia rinktis vieną prioritetą. Aš siūlyčiau rinktis apystorius ratus (padangų plotis 32-40 mm) - greičio pakaks, bet užpakalis neskaičiuos kiekvieno akmenuko. Maniškių plotis pradžioje buvo 50 mm, bet prieš pora metų “pasiploninau” iki 45 mm. Kaip matai, man komfortas yra svarbiau, nei greitis.

Tai kokį dviratį rinktis?

Aš rekomenduoju gravel dviračius, nes jie - patogiausi ir universaliausi. Tačiau jie nėra pigūs - brangesni ir už kalnų, ir už hibridinius.

Geriausia pirkti ne pigiausią modelį, o antrą - tikėtina, jis turės tokius komponentus, kurių pradinukui bus per akis.

Tokį gravel dviratį galima įsigyti už 1500-2000 eurų. Kalnų dviratis gali kainuoti apie 1000 eurų, hibridinis - 600-800 eurų. Deja, geriausia dviračius pirkti rudenį - tuomet ir nuolaidos didesnės, ir dėvėtų galima daugiau rasti.

Jei vis tik gravel dviračio kaina atrodo per didelė ir nėra plano minti sunkiais miško keliais, siūlyčiau imti hibridą. Esu matęs ne vieną, kuris pradeda nuo jo, pavažinėja intensyviai metus, o tada peršoka ant gravelio.

Esu sulaukęs šio klausimo ir tik vėliau supratęs, kad žmogus ieško dviračio važinėti po miestą, į darbą, atgal, ir t.t. Šitam tikslui brangaus dviračio nereikia. Juk jį visur norėsi palikti, todėl kaskart kankinsies, galvodamas ar jo nepavogė.

Gerą dviratį viešose vietose palik labai atsargiai ir niekada jo nelaikyk laiptinėje ar daugiabučio sandėliuke (nebent šis - naujos statybos ir su kameromis). Facebooko grupės kasmet lūžta nuo dejonių - “pavogė dviratį, laiptinėje prie radiatoriaus buvau prirakinęs, gal kas matėte mieste”?

Kur ir kokį dviratį pirkti?

Siūlyčiau rinktis didžiųjų prekės ženklų dviračius - Specialized, Cannondale, Scott. Jie bus vos vos brangesni, bet juose nebus “netikėtumų”, kurių pradedantis dviratininkas gali nepastebėti.

Šių gamintojų rėmai paprastai atitinka paskutinį “dviračių mokslo” žodį, o dalys - be radikalių kompromisų. Vėliau tokius dviračius nesunku parduoti. Aš savo pirmąjį Specialized dviratį pardaviau per dieną ir, nors važinėjau pora metų, gavau daugiau nei pusę pradinės kainos.

Atskira grupė - Giant ir Merida. Juos gamina Taivanio fabrikai, gaminantys dviračius ir daugeliui kitų prekės ženklų. Dėl to Giant ir Merida yra pigesni, bet mano skoniui jiems trūksta grožio ir dizaino. Bet jei tas nesvarbu - verta apžiūrėti.

Visada galima važiuoti į padorią dviračių parduotuvę ir prašyti patarimo. Anksčiau į tokius neišmanėlius mūsų dviračių pardavėjai žiūrėdavau iš aukšto, bet dabar padėtis pasikeitė - parduotuvių daug, kiekvienas klientas brangus.

Išmanau tik Vilniaus parduotuves, tad tik jas ir minėsiu.

Man atrodo, daugiausiai visko siūlo Velonova. Jie turi didžiausią prekės ženklų ir modelių pasirinkimą, ir žmonės, kiek teko susidurti, padorūs ir paslaugūs. Aš ir pats pastaraisiais metais dažniausiai važiuoju ten.

Smagi vieta yra Veloccino - turi dvi parduotuves kartu su kavinėmis, kurias paskui galima įsitraukti į pasivažinėjimų maršrutus. Veloklinika - dar vienas smagus taškas, parduotuve virtęs dviračių servisas. Abi šios parduotuvės mažesnės už Velonovą, mažesnis ir jų asortimentas. Šios trys vietos - mano favoritai.

Bet yra ir kitų. Prosport, Dviračių salonas, senas geras Ultrabike, Dviračių arena, Bikko, vienu metu lyg ir išnykę, bet dabar lyg ir atsigavę Umarai.

Dar vienas taškas pasvarstymui - Decathlon. Decathlon dviračiai vertinami gerai - būtent nuo dviračių ši korporacija ir pradėjo. Tad visose dviračių apžvalgose visada rasi ir vieną kitą modelį iš Decathlon. Tiesa, jei nori padoresnio dviračio - iškart žiūrėk brangesnius variantus. Kaip ir visur kitur, pigiausi dalykai nuvilia, o štai brangesni, tikėtina, turės labai neblogą kokybės ir kainos santykį.

Esu pirkęs pigiausią dviratį iš Decathlono dukrai. Logiška - juk nežinojau, ar tikrai norės važinėti. Nenorėjo. Bet ir aš tokiu nebūčiau norėjęs. Nenorėjo ir kita dukra. Teko parduoti ir pirkti kitą. Dviratį, ne dukrą.

Aš vadovaujuosi klasikiniais, konservatyviais dviratizmo principais, kurių vienas skelbia “remk savo vietinį dviračių pardavėją”. Todėl iš paskutiniųjų stengiuosi dalykus pirkti Lietuvoje (toli gražu ne visada pavyksta).

Bet nemažai pirkėjų į tai dėmesio nekreipia ir siunčiasi dviračius iš užsienio. Dviratis atvažiuoja dėžėje, veži tą dėžę į dviračių dirbtuves ir ten jį tau surenka.

Parsisiųsti galima bet kokį dviratį, tačiau pakalbėti verta apie keletą naujesnių ženklų, kurių šiaip parduotuvėje nenusipirksi. Toks verslo modelis - parduoti internetu, be tarpininkų, todėl gali pasiūlyti geresnę kainą.

Mūsuose akivaizdžiai populiariausias yra vokiškas Canyon prekės ženklas. Pasidairyk mieste - koks trečdalis dviračių su šiuo logotipu. Aš ir pats ne kartą svarsčiau - jų dviračiai yra geras kokybės, dizaino ir geros kainos derinys. Šitą žiūrėčiau, jei vis tik ryžčiausi pirkti karboninį dviratį - šių kainos čia taip pat humaniškos. Kitas panašus vokiškas ženklas - Rose Bikes.

Bijoti taip pirkti dviratį neverta - bent jau šie pardavėjai pakankamai neblogai leidžia suprasti, kokio dydžio tau reikia ir pateikia pakankamai informacijos.

Aš pats esu pižonas ir dairausi tik į retus, mažų gamintojų dviračius (kurių neperku, nes, cholera, brangūs jie). Štai mano svajonių aparatas.

O kad būtų nuo ko pradėti paiešką, palieku tau keletą modelių, kurie garantuos pakankamą kokybę maksimaliam malonumui:

• Specialized Diverge, gravel, iš Velonovos.

• Cannondale Topstone, gravel, iš Motus.

• Canyon Grizl, gravel, iš Canyon.

• Specialized Rockhopper, kalnų, iš Velonovos.

• Specialized Sirrus, hibridas, iš Velonovos.

• Scott Sub Cross, hibridas, iš Prosport.

• Merida Silex, gravel, iš Pono dviračio.

Ko reikia iškart kartu su dviračiu?

Tarkime, dviratį jau turime. Bet čia dar ne viskas. Yra keletas bazinių priedų, be kurių normaliai nepasivažinėsi.

Čia - tiesa. Tikrai nepasivažinėsi. Aš, durnelis, galvojau: “velniop, nešvaistysiu eurų gertuvei, užsimesiu kuprinę, įsimesiu bonką”. Jau pirmą kartą supratau, kad minant kuprinė yra lyg šildytuvas ant nugaros. Nieko gero.

Taigi, štai bazinis sąrašas.

Geras šalmas

Nebūkite durni - netaupykite šalmui.

Kasmet aš vis noriu apie tai rašyti į Facebooką ir protinti žmogelius, kurie važiuoja miško plentu link ežero - be lempų, be šalmo ir dar juodai apsirengę. Tai yra maždaug tas pats, kas važiuoti mašina be diržo ir pravirom durim.

Šalmas gali tau išgelbėti gyvybę. Per 8 metus prisižiūrėjau Stravoje suskaldytų šalmų. Nieko gero - šitoks nuostolis. Bet geriau nei suskaldyta galva. Aš šalmo į asfaltą nesu baladojęs, bet vieną kitą šaką miške pasigavau. Nesuprantu, iš kur jos atsirado ir kaip galėjau nepastebėti.

Kokybiškas šalmas kainuoja apie 50-80 eurų. Kaip ir su visomis dviračio prekėmis - mokėti pilną kainą nebūtina, visada galima rasti gerų daiktų su nuolaidomis. Gerus ir dailius šalmus gamina Specialized, Giro, Bell, Poc (šitie - brangesni). Apžvalgų su patarimais - pilna, štai viena jų. Jei nori lietuviškai - štai, iš Velonovos.

Kuo šalmas brangesnis, tuo lengvesnis. Svarbi saugumo technologija, į kurią verta atkreipti dėmesį yra MIPS (Multi-Directional Impact Protection System). Tai sistema, kuri išsklaido ir susilpnina į smūgį. Kažkada Mips turėjo tik premium šalmai, dabar tai jau beveik standartas. Pirk šalmą su Mips.

Geros lempos

Nebūkite durni - netaupykite lempoms.

Jų reikia ir priekyje, ir gale. Už padorią mokėsi 25-50 eurų. Geras gamina Lezyne, Cateye - šitų ir pas mus galima nusipirkti. O čia - trumpas lempų gidas.

Dviračio lempos esmė - negailėti kitų žmonėms, ypač vairuotojų. Nėra gerai, jei vairuotojas tyliai sau murma “kas ten per žiburėlis tolumoje mirksi?”. Vairuotojas turi būti įniršęs: “blet, ką čia tas dviratininkas man į akis spigina???”

Galinė lempa turi mirksėti, geros turi visokių žybsėjimo variantų. Mirksėti turi ir priekinė lempa, bet čia tai nėra taip svarbu. Priekinės lempos kainą lemia jos galingumas - jei neketini važinėti tamsoje, tai nebus svarbu. Labiau apsimoka pirkti įkraunamas, o ne su baterijomis.

Kai važiuoji gatve - visada įjunk lempas. Kai važiuoji dvirtakiu, maldauju, išjunk jas arba bent nulenk žemyn, nustatyk silpniausią rėžimą. Spiginti vairuotojų akis - gerai, bet daryti tą patį kolegoms dviratininkams - bjauru.

Minimalūs įrankiai

Nieko mandro - įrankis, ant kurio sukrauti visi dviračiui reikalingi atstuktuvai ir dar šiek tiek specifinių dalykų (multi-tool), lopetėlės padangai nuimti ir uždėti, atsarginė kamera, pompa.

Jei važinėsi aplink namus - viso to nereikės. Jei važiuoji toliau - gali praversti. Man per 8 metus neprireikė. Naudojau juos namuose, pvz., tą įrankių komplektą - vis tiek šį tą reikia atsukti ir prisukti. Ne vieną kartą naudojau pompą, nes… skolindavau ją nerūpestingiems dviratininkams, su nuleista padanga liūdintiems šalikelėje.

Kelionei reikės mažytės pompos. Bet normalios pompos reikės į namus. Dviračio ratai linkę išleisti orą, tad kas pora savaičių teks patikrinti ir jo atsargas papildyti. Pirkite pompą su slėgio matuokliu - bus aišku, kiek pūsti.

Papildomos smulkmenos

Gertuvė ir jos laikiklis. Arba dvi gertuvės ir du laikikliai, jei ketini važinėti toliau. Nevažiuok be vandens - iš troškulio nemirsi, bet smagu nebus.

Dauguma naudoja puslitrines. Aš mėgstu gerti daug, todėl dažniau imu dvi litrines. Kai bus šalta, galėsi įsidėti termosą su kava.

Krepšeliai dalykams susidėti - ir įrankiams, ir šiaip daiktams (raktai, telefono baterija, kas nors užkrimsti, koks papildomas rūbelis, fotoaparatas ir pan.).

Krepšių šiais laikais gali įsigyti pačių įvairiausių ir pritvirtinti juos prie įvairiausių dviračio vietų. Kasdieniams pasivažinėjimams patogiausi yra krepšiai po sėdyne (klasika, čia gali susimesti įrankius) ir vairo (yra keletas variantų).

Aš naudoju ir vieną, ir kitą, visą laiką ir nuimu juos tik plaudamas dviratį. Yra begalė gamintojų, bet užmesk akį ir į vieną lietuvišką, smagiu pavadinimu Tarka.

Dviračio priežiūra

Jei važiuosi daugiau ir agresyviau, pora kartų per sezoną dviratį verta nuvežti į dirbtuves, kad viską apžiūrėtų. Juk nenori, kad kas nors atsisuktų leidžiantis nuo kalno! Aš dviratį rodau sezono pradžioje ir per vidurį. Jei nieko nereikia rimčiau remontuoti ir keisti, tokia apžiūra kainuoja iki 50 eurų.

Kur vežti? Dažniausiai dirbtuves turi dviračių parduotuvės. Bet yra ir savarankiškų remontuotojų. Vilniuje rekomenduočiau čia jau minėtą Velokliniką, Vėtra Cycle, Poną Dviratį. Galima rinktis pagal lokaciją.

Aš savo ir artimųjų dviračius vežu pas Vytis&Garla, Antakalnyje. Man patogu, bet tinka ir tai, kad vyrukai - taip pat bekelės dviratininkai, tai išmano man aktualius dalykus. Labai rekomenduoju.

Atšilus orams patekti į dirbtuves sudėtinga - tenka laukti pora savaičių. Tad apsimoka pasitvarkyti vos vos prieš sezoną arba pasiplanuoti pora mėnesių į priekį.

Patiems daryti reikės labai mažai (nebent norėtumėte). Yra tik trys svarbios procedūros:

• Patikrinti orą padangose;

• Nuplauti, jei važinėjai po purvus (plauti su vandens aparatais reikia atsargiai - nenaudoti stiprios srovės, netaikyti jos į svarbius mazgus);

• Sutepti grandinę.

Aha, grandinė yra vienintelė vieta, kurią reikia stebėti ir prižiūrėti. Tai - vienintelė dalis, kurią teks keisti reguliariai, maždaug kas 800-1000 km.

Grandinė turi būti švari ir sutepta. Jei važinėsi mišku, smėlėtais vieškeliais - reikės prabraukti šepečiu. Gali nusipirkti arba naudoti seną dantų šepetuką O tada - kas kelis šimtus km sutepti. Tepti galima klasikiniu, riebiu tepalu, bet aš rekomenduočiau pastaraisiais metais paplitusį silikoninį, kuris taip nesiterlioja ir ilgiau laiko. Jo rasite visose dviračių parduotuvėse.

Verta turėti grandinės nusidėvėjimo matuoklį ir retkarčiais pažiūrėti, ar grandinė nėra pernelyg išsitampiusi. Jei taip - reikia keisti. Jei nekeisi, gali sugadinti kitas detales (žvaigždes), tada remontas kainuos daugiau. Keisti galima ir patiems (bet reikės kelių papildomų įrankių), bet paprasčiau nuvežti į dirbtuves.

Grandinę reikia naudoti, kokią nurodo gamintojas. Dažnai tinka kelių gamintojų grandinės, svarbus yra grandinės narelių ir dviračio bėgių skaičius. Grandinė kainuoja 10-200 eurų, aš paprastai taikau į 20-30 eurų zoną, brangesnės ko gero aktualios tik prabangių dviračių šeimininkams.

Tiesa, kažkada buvau nusipirkęs auksinę, nes buvo su nuolaida. Labai prabangu, labai patiko, vis žiūrėdavau ir žiūrėdavau į savo dviratį.

Dramatiška tema - apranga

Kodėl dramatiška? Todėl, kad pėstiesiems dviratininkai atrodo juokingi. Apie lykra apsitempusius vyrukus - anekdotų nors vežimu vežk. Jei dviračio kainas mes dar galima nuryti, tai aprangos brangumas išmuša visus saugiklius.

Papasakosiu savo istoriją. Pradžioje taip ir maniau - nepriversite manęs tiek mokėti! Bet greitai supratau, kad kasdieniai šortai ir marškinėliai - nieko gero. Nėra nieko blogiau, kaip prie nugaros prilipę šlapi medvilniniai marškinėliai.

Išsirinkau biudžetinį prekės ženklą ir, sukandęs dantis, nusipirkau esmines drapanas. Deja, paaiškėjo, kad ir šie funkciją atlieka prastai. Tada numojau ranka ir pradėjau pirkti normalius daiktus.

Logika paprasta. Funkciniai rūbai visada brangūs. Šie rūbai patiria daug prievartos - tad jie turi būti maksimaliai kokybiški ir tvirti.

Pavyzdžiui, dviratininko marškinėliai. Kaskart tiesiog maudosi tavo kūno druskoje! Jie gauna lietaus, smėlio, dulkių, juos spigina saulė, drąsko medžių šakos. Bet jie turi būti ir maksimaliai patogūs, efektyviai garinti prakaitą ir turėti visokių naudingų priedų (pvz., kišenių, kurios važiuojant dviračiu praverčia).

Šie rūbai brangūs, tačiau jie - ilgaamžiai. Kažkada iš tikro paklojau nemažai pinigų. Tačiau jau trečius metus negaliu nieko nusipirkti - nes daiktai tiesiog “negenda”. Tad jei kainą išdalini važiavimo kartais - gaunasi pusė velnio.

Paskutinis niuansas - komforto tolerancija. Aš - nebejaunas, komfortas man svarbus. Važiuoti dviračiu ir taip nelengva, todėl aš nenoriu, kad man dar papildomai trukdytų kokia veržianti siūlė ar šlapia nugara.

Ko reikia pradžiai?

Marškinėliai. Gali pirkti tuos aptemptus, klasikinius. MTB stiliaus marškinėliai - laisvesni ir tvirtesni. Pirmieji yra geresni. MTB marškinėliai nėra skirti ilgiems pasivažinėjimams (žr. tą video pradžioje), jie dažniausiai būna storesni ir neturi ant nugaros kišenių.

Aš tų aptemptų ilgai nesiryžau pirkti. Kažkaip nepatiko. Bet esminis jų privalumas - maksimalus prakaito garinimas, o tai reiškia - patogiau, sausiau ir šilčiau (aha, šitą supranti, kai, išvažiavus vakare, temperatūra staigiai nukrenta).

Šortai su paminkštinimu. Labai naudinga. Net ir man sezono pradžioje šikną paskauda, net ir su paminkštinimu. Yra klasikiniai šortai su petnešomis, yra ir be petnešų. O jei nepatinka tas aptemptas stiliukas, yra tokių, kuriuos gali autis po bet kokiais šortais ar kelnėmis. Standartiškai, šie yra pigesni.

Koks nors švarkelis, striukytė ar pan. Aišku, čia gali pritaikyti ir ką nors iš buities. Bet jei norėsi to paties komforto, verta įsigyti. Važiuoti dviračiu yra vėsiau, nei stovėti. Dėl to įmanoma važiuoti net ir tuomet, kai lauke +30. Tačiau, kai temperatūra krenta iki +10 ar 15, ilgarankovis rūbas tampa naudingas.

Termo marškinėliai. Pradžiai pakaks ilgarankovių ir maksimaliai plonų, kuriuos, reikalui esant, gali pasivilkti po trumparankoviais marškinėliais.

Pirštinės. Nebūtina, bet naudinga, ypač, jei važiuoji neasfaltuotais paviršiais. Pirštinės - taip pat nepigios, bet ir čia taupyti neverta, nes tai yra daiktas, kurio jausti nesinori. Jos irgi laiko ilgai. Aš per 8 metus sunaudojau tik vieną porą.

Visa kita. Jei važiuosi daugiau, pamažu suprasi, kad yra begalė visokiausių patogių dalykėlių. Pradžioje jų nereikės, bet vėliau suprasi ir jų naudą. Pavyzdžiui, kojų ar rankų pašiltinimai - rankovės, kurias gali susidėti į marškinėlių kišenę ar krepšelį ant vairo ir užsimauti, jei tampa šalta.

Ko nepaminėjau - akiniai. Visokeriopai naudingi, bet kadangi aš nešioju įprastus akinius, dviratininko akinių neturiu. Sprendimų trumparegiams yra, bet jie - reti, brangūs ir sudėtingi. O visiems kitiems rekomenduoju įsigyti ir pasaugoti akis nuo vėjo, dulkių ir smėlio.

Keletas naudingų netikėtumų. Du daiktai, apie kuriuos net nepagalvotum, bet kurie mane labai nustebino savo praktiškumu. Pirma - senoviška dviratininko kepurėlė, kurią dedi po šalmu. Atrodo - nesąmonė, kam? Man tai buvo didžiausias atradimas - užsidedi kepurę ir nustoja veidu žliaugti prakaitas!

Antras dalykas - plona sintetinė liemenė (windbraker) - labai naudinga rudeniop, kai ima vėsti. Laisvai telpa į kišenę ir suteikia šilumos, kai jos reikia.

Atradimas-patarimas. Dviratininko rūbai su vilna. Keista? Ne. Klasika. Kažkada tik tokiais rūbais profesionalai ir vilkėdavo. Kol nebuvo kokybiškos sintetikos, vilna buvo geresnė, nes lengviau garina drėgmę ir yra šiltesnė.

Aš pradžioje ėmiau pirkti rūbus su vilna, skirtus šaltajam sezonui. Jei šlapia sintetika vėlyvą rudenį šaldo, vilna, netgi drėgna - vis tiek šildo. Šiais laikais vilna maišoma su sintetika ir galima rasti rubtų su įvairiu vilnos kiekiu.

Jei vilnos daug - rūbo net nereikia skalbti. Vilna išgarina drėgmę ir kvapus - išdžiovini ir gali vilktis vėl. Bet dabar ir mano vasarinis švarkelis turi šiek tiek vilnos.

Bėda tik ta, kad rūbus su vilna mažai kas siuva - dažniausiai, dažniausiai mažesni, nišiniai gamintojai. Nebūtinai tokių rasite, bet turėkite omeny.

Kur pirkti?

Galima bandyti mūsų parduotuvėse - funkcinius daiktus verta pasimatuoti. Deja, tikėtina, visko nerasite. Apžiūrėti galima visas čia paminėtas lietuviškas parduotuves, labiausiai rekomenduočiau Velonovą ir Veloccino. Galima pasidairyti tame pačiame Decathlone - bet ir vėl - jei rūpi kokybė, iškart žiūrėk tai, kas yra brangiau.

Internete - krautuvių pilna. Aš nuo senų laikų esu pamėgęs vokiškas, pavyzdžiui, Bike Discount arba Bike24, bet rasite ir patys. Tiesiog vokiškose (ten parduodama viskas, ne tik rūbai) visada ką nors gausi su nuolaida.

Mūsuose nuo seno populiarus britų ženklas Rapha. Šis apynaujis ženklas ko gero buvo pirmas, kuris suktelėjo nuo super sportiškų aprangų link vintage stiliuko ir ėmė siūlyti ne tik funkcinius, bet ir dailius rūbus. Tokie ženklai paprastai turi ir “aptemptumo” variantų - čia gali rasti ir laisvesnių drabužių.

Aš pats viską perku iš japonų mikrogamintojo Pedaled. Man patinka minimalistinis stilius, jie turi daug dalykų “nesportiniams” dviratininkams, daiktai baisiai patogūs, yra vilnonių. Kaina - didesnė, nei vidutinė, bet ne premium.

Važiuojam ir valgom

Jau beveik galime važiuoti, ar ne? Dviratis yra, šalmas yra, apranga yra, gertuvę turim. Bet dar reikia ką nors į ją įsipilti, ir maisto įsidėti.

Maistas ir vanduo - labai svarbu. Jei pasivažinėjimas netrunka valandos, maistą gali pamiršti, o į gertuvę įsilieti vandens. Bet jei kelionėje užtruksi ilgiau - apie maistą verta galvoti. Kitaip susipyksi ir su savimi, ir su kelionės draugais.

Vanduo

Čia paprasta - jo reikia turėti pakankamai. Jei ne - reikia nusimatyti, kur atsargas papildysi. Gal kokia parduotuvė pakeliui pasitaikys?

Jei važiuoji toliau - reikia berti į vandenį elektrolitų. Jų yra pilna, visur ir visokiausių. Gali pirkti parduotuvėse, siųstis internetu, arba tiesiog užsukti į Decathloną.

Labai gilintis į sudėtį neverta, svarbu, kad būtų skirtas ilgalaikiam fiziniam krūviui. Aš pats bandau pirkti kuo natūralesnius. Taip pat atkreipk dėmesį į tai, kad skonis šiems miltukams nėra būtinas - man geriausia yra be skonio arba koks nors įprastas, nes, kai esi nuvargęs, nebūtinai nori “atrasti” ką nors naujo.

Gerti reikia ne tada, kai jautiesi ištroškęs. Jeigu jautiesi ištroškęs - jau vėlu. Gerti reikia reguliariai, gurkštelėti kas kokias 15 min. Kaip žinoti, ar pakankamai geri? Jei pakeliui reikia sustoti ir pūslę nuleisti - vadinasi, viskas ok.

Maistas

O štai su maistu - sudėtingiau. Galimybių ir variantų - begalė.

Duoti organizmui energijos ilgai ir intensyviai krutant - būtina. Jei neduosi, neteksi jėgų ir imsi bonkinti (taip dviratininkai vadina beviltiškąją psichologinę ir fizinę neviltį, kurią jau minėjau). Labai nemalonu. Yra teorija apie tai, kad organizmas turi kažkokios raumenims reikalingos medžiagos maždaug 1,5 val. intensyvios fizinės veiklos. Po to ima siurbti svarbius resursus, o tu - imi bonkinti.

Su maistu - kaip ir su vandeniu. Valgai ne tada, kai jautiesi alkanas, o reguliariai ir po truputį. Reguliarumą turi nusistatyti pats. Vieniems reikia anksčiau, kitiems - vėliau. Vieniems daugiau, kitiems - mažiau. Ir taip toliau.

Kaip nusistatyti? Paprasta. Jeigu imi bonkinti - vadinasi, pavėlavai. Reikia ką nors užkrimsti vos vos iki tol. Aš jau žinau, kad man ką nors sukramtyti reikia maždaug po 50 min. važiavimo.

Ką valgyti? Aš visada maišau normalų maistą su funkciniu.

Normalus maistas - pavyzdžiui, bananas. Jei varau ilgai ir toli - įsimetu kokį sumušteką. Net makaronai į dėžutę tinka, jei išvažiuoji visai dienai ir nusipirkti nebus kur. Jei yra kur nusipirkti - valio. Žmonės specialiai važiuoja 100 km kavos ir pyragaičio. Arba kibino Trakuose.

Funkcinis maistas - visokie batonėliai, kramtukai ir pan. Šitų irgi yra begalė. Aš stengiuose pirkti kuo natūralesnius, be super energetinių chemijų.

Man patinka toks čekai Chimpanzee, bet vargina specialiai siųstis. Kartais jų būna ir didžiosiose interneto krautuvėse. Bet dažniausiai apsiperku Decathlone. Ten - visko visiems skoniams. Grūdai, riešutai, vaisiai ir t.t. Vilniuje daiktai sukrauti prie pat kasų, o mano mėgstamiausi yra šie vaisių dalykiukai.

Atskira istorija - energetiniai geliai. Čia toks skystas daiktas, kurį susistumi, kai jau visai jėgų nebeturi. Sportininkai juos mėgsta, aš - nelabai ir naudoju tik ilgiausiose kelionėse. Ar veikia? Taip, iš tikro spiria į šikną ir priverčia kojas greičiau suktis.

O dabar - atsipūskite su filmuku apie dviračių lenktynes. Rengėjai prieš jas visada atsiveža smagių žmonių, pasakoja jų istoriją, o kartu rodo lenktynių trasą:

Naudingi gadgetai

O kaip gi be jų!!! Bet nebijokite, rašysiu tik apie esminius, visokius ten galios matuoklius galite pamiršti. Svarbūs yra du.

Navigatorius

Jei važiuosi toliau ir nenorėsi popierinio žemėlapio - teks naudoti aparatą. Paprastai žmonės pradeda nuo telefono. Aš jį taip pat naudojau.

Telefonui reikės specialaus laikiklio. Jų yra nedaug, jie gan brangūs, todėl man geriausias - iš Decathlono. Tvirtas, metalinis, kaina nesikandžioja.

Tačiau telefonas turi keletą trūkumų. Viena, gaila to telefono - ypač, kai pradedi tratėti duobėtu žvyrkeliu. Taip naudojamas telefonas greitai išsikrauna, tad reikia imti bateriją. O jei ima lyti lietus - tenka jį dėti į kišenę.

Šias problemas išsprendžiai dviračiui sukurti navigatoriai. Yra du pagrindiniai gamintojai - Wahoo (jais prekiauja Velonova) ir Garmin. Yra ir daugiau, bet lietuviai dažniausiai naudoja šiuos. Juos ir parduoti lengviau, ir dėvėtų gali rasti.

Kurį rinktis? Čia jau nuo asmenybės tipo priklauso. Garmin yra lyg Microsoft Windows - daugybė funkcijų, sudėtingi nustatymai, liečiamas, spalvotas ekranas. Wahoo panašesnis į Apple - skirtas tik dviračiui, neturi nieko, ko nereikia.

Wahoo iš pirmo žvilgsnio primityvus, primena 9 deš. aparatus, turi storus, fizinius mygtukus (!!!). Nereikia bijoti - viskas apgalvota. Kai važiuoji per mišką, pataikyti pirštu į liečiamą ekraną - sudėtinga. Senoviniai mygtukai veikia geriau.

Aš naudoju Wahoo. Žmonės navigacijai naudoja ir sporto laikrodžius - apvynioja aplink rankeną ir tiek. Paprastai šie aparatai “kalbasi” ir kitais gadgetais, ir su programėlėmis, pavyzdžiui, Strava.

Stravoje nusibraižai kelionės maršrutą, jis automatiškai persikelia į Wahoo, čia jį atsidarai, važiuoji, kelionę išsaugai tiesiai į Stravą.

Būdų braižytis žemėlapius yra ir daugiau, bet aš naudoju mokamą Strava versiją. Visos programėlės duoda tą pačią navigavimo kokybę, tačiau Strava yra ir socialinis tinklas. O tai reiškia, kad gali nusižiūrėti kitų maršrutus. Strava turi ir taip vadinamus Heatmaps - visų važiavusių žmonių “pėdsaką” žemėlapyje.

Tai - naudinga, nes padeda ir tau braižytis maršrutus - jei žemėlapyje yra keliukas, bet niekas juo nėra važiavęs, tikėtina, tas keliukas turi kokių nors problemų. Taip pat ir priešingai - kelio nėra, bet ten važiavo daugybė žmonių - pravažiuosi ir tu.

Širdies dažnio matuoklis

Nebūtinas aparatas, tačiau mano važiavimą jis perkėlė į kitą kokybę. Matematika paprasta - kuo intensyviau dirba širdis, tuo greičiau ir labiau pavargsti. O va širdies darbas nebūtinai sutampa su tuo, kaip pats jautiesi.

Matydamas (navigatoriuje, telefone) savo širdį, gali reguliuoti važiavimo intensyvumą. Jei važiuoji ilgą kelionę, verta “pasitaupyti” - liks daugiau jėgų, bus smagiau. Jų yra įvairiausių, bet aš geriausia derinti su navigatoriumi arba turimu laikrodžiu - visi gamintojai juos parduoda.

Kaip važiuoti saugiai

Mano mėgstamiausia tema! Bet minėsiu tik esminius dalykus. Bet prieš tai - dar vienas kino seansas.

Šį kartą - apie tokį išprotėjusį lietuvį Justiną Leveiką, kuris jau keletą metų vieną po kitos laimi sunkiausias pasaulyje ultra bekelės mėgėjų lenktynes. Ką tik laimėjo kažkokią nesąmonę Aliaskoje, kur buvo nežmoniškai šalta. Jei norėsite patyrinėti jo nuotykius, siunčiu jus į nuostabų tinklapį bikepacking.com, kuris yra vienas geriausių info šaltinių apie rimtesnius žygius dviračiais.

Patiko? Labai įkvepia. O kai iš valstiečių kilęs lietuvis yra pavadinamas Chaoso karaliumi - išvis nuostabu. Nacionalinę premiją jam!

Dabar jau galima susipažinti su taisyklėmis, kurių dera laikytis miestų gatvėse ir dviračių takuose. Mes - normalūs žmonės, normaliai ir važiuojame.

Dviratis ir automobilis

Tarp dviratininkų ir vairuotojų - amžinas konfliktas. Prisidirbę abi pusės, bet į šią temą nesigilinsiu. Svarbiau - ką reikia žinoti, kai sėdi ant dviračio.

Net jei esi teisus - su automobiliu nepasiginčysi. Tad geriau saugokis pats. Sulėtink ties sankryžomis. Neskubėk kirsti gatvės. Nemanyk, kad vairuotojas tave mato - geriau manyk, kad nemato (dažnai taip ir būna).

Labai svarbu - būk dėmesingas dviračių takuose, kai tie kerta išvažiavimus iš šoninių gatvių ir kiemų. Pavyzdžiui, Nemenčinės plento dvirtakis tokių išvažiavimų turi labai daug ir neretai juos slepia visokie krūmai.

Vietiniai važiuoja ramiai. Bet pasitaiko nepatyrusių, kurie įlekia į dvirtakį lyg akis išdegę. Nutikus nelaimei, tu būsi teisus. Bet kas iš to? Minėti hidrauliniai stabdžiai šiose situacijose man yra padėję neatsidurti ant mašinos kapoto.

Jei važiuoji plentu ar gatve - nekreivaliok, varyk kuo arčiau kelkraščio, stebėk aplinką. Vilniuje vairuotojai jau išmoko tinkamai lenkti dviratininkus, tačiau visko pasitaiko. Kiek teko patirti, kituose miestuose padėtis sudėtingesnė.

Dviratis ir pėstieji

Saugokis pėsčiųjų, ypač už miesto ir dviračių takuose! Jei artėji prie žmogaus iš nugaros - sulėtink ir ramiai apvažiuok. Tokie žmonės dažnai eina užsikimšę ausis ausinėmis, todėl tavęs negirdi ir kartais ima neplanuotai kreivalioti.

Vaikai kreivalioja visada, todėl juos apvažiuok ypač atsargiai. Vaikas gali tave matyti, trauktis tolyn, o tada - staiga apsigalvoti ir pulti po ratais.

Būk kultūringas ir geranoriškas - nebūtina aprėkti žmogaus, jei jis įžengė į dviračių taką. O štai užmiesčio parkuose, kur takai nėra atskirti, nori nenori teks juos dalintis su žmonėmis, vaikais ir šunimis.

Šunys - atskira tema. Jei matai, kad artėji prie žmogaus su dideliu palaidu šunimi, pristabdyk ir kaip nors tam žmogui parodyk, jog artėji, kad tas galėtų savo šunį paglboti. Su šunimis konfliktuoti neverta, net ir su mažiukais.

Jei už miesto važiuoji per kokį kaimą ar sodybą ir tolumoje matai didelį palaidą šunį, racionaliai įsivertink, ar nori su juo susitikti. Toliau nuo namų šunys dažniausiai nebūna agresyvūs, tačiau prie namų - kitas reikalas.

Varydamas toliau ir nežinomais keliais, dažnai vežuosi dujų balionėlį, nors jo nė karto neteko panaudoti. Tačiau teko apsisukti ir daryti kokių 5 km lankstą, nes priekyje užmačiau šalia sodybos gulinėjančius du veršio dydžio šunis.

Žmonės kalba, kad šunys labai nemėgsta aštrios srovės iš vandens gertuvės. Nežinau, nebandžiau, bet turėk tai omeny.

Dviratis ir smėlis

Tave iš balno “išmesti” gali visokie ant kelio besivoliojantys niekai - kankorėžis, akmenukas, šakalys ar kokia pakrypusi šaligatvio plytelė.

Kai pradėsi važinėti dviračiu, išmok žiūrėti ne po ratais, o 10-15 m. į priekį - taip galėsi kliūtis užfiksuoti iš tolo ir patogiai apvažiuoti.

Tačiau pavojingiausias dalykas ant kelio yra smėlis.

Jei važiuoji žvyrkeliu ar mišku, smėlio ruožai staigiai sulėtins dviratį. Ypač pavojinga leidžiantis nuo kalniuko. Jei nenori skirsti per vairą - geriau sulėtink pats. Jei bandysi pravažiuoti - spausk užpakaliu galinį ratą žemyn.

Jei važiuoji asfaltu - smėlis bus dar pavojingesnis, ypač ant posūkių. Net ir menkas smėlio sluoksniukas asfaltą paverčia ledu - padango praranda sukibimą su paviršiumi ir dviratis ima slįsti. Kristi ant asfalto - labai nesmagu.

Žodžiu, užmatęs palaido smėlio ant asfalto - visada pristabdyk.

Dviratis ir blaivus protas

Beje, apie kritimus. Jei važiuosi - anksčiau ar vėliau vis tiek nuo dviračio nusiversi. Per savo 8 metus aš kritau kokius 10 kartų. Tik vienas kartas buvo rimtesnis, dramatiškas, nors ir tą kartą nenukentėjau.

Kuo daugiau važiuosi, tuo daugiau įgysi patirties, kuri leis išvengti tokių situacijų net ir tuomet, kai atrodys, kad bėda - neišvengiama.

O kol patirtis trūksta - vadovaukis blaiviu protu. Nedaryk nesąmonių. Važiuok atidžiai, vertink aplinką ir savo galimybes.

Paprasta - jei kažkas atrodo baisu, vadinasi, tai iš tikro tau yra pavojinga. Esi nepatyręs, nemoki veiksmo atlikti tinkamai ir instinktas tau apie tai praneša. Jei įkalnė tokia stati, kad leistis nejauku - nerizikuok, nulipk nuo dviračio ir nusileisk pėsčiomis. Kai jau galėsi leistis dviračiu - suprasi.

Dviratis ir ausinės

Daug žmonių važinėja su ausinėmis, klausydami muzikos ar kokio podkasto. Niekada taip nedaryk. Ypač mieste, kur reikia klausytis, kad dedasi aplink.

Važiuoti su ausinėmis ne tik pavojinga. Taip prarandi dalį malonumo. Kam reikia į vieną vietą sukrauti tiek daug veiklų? Jei išvažiavai dviračiu į pasaulį - tai ir važiuok. Kvėpuok, dairykis, klausyk kaip švilpia vėjas ausyse.

Vienas iš didžiausių malonumų - mauti per gūdų mišką, klausytis to vėjo ausyse ir padangų gurgždesio per žvyrą, o tada - sustoti ir atsidurti visiškoje tyloje.

Kur ir su kuo važiuoti

Aha, Lietuva - tobulas kraštas dviračiui. Svarbiausias Lietuvos privalumas - galimybė lengvai išsprūsti iš civilizacijos į gamtą ir vis tiek būti per 10-15 km nuo pasaulio.

Tai leidžia į gamtą išlėkti be didelio plano ir visokios papildomos įrangos. Juk žinai - jei nuleis padangą ir pats negalėsi pasikeisti, tuos 10 km iki civilizacijos nueisi ir pėsčias. Miestai dviratininkams taip pat tampa draugiškesni

Dviračių takai

Galiu kalbėti tik apie Vilnių, kuris užsiima ir dvirtakių statyba ir dar didesne jų propaganda. Dviračių takų Vilniuje nemažai. Didžiausia bėda, kad tie dviračių takai nebūtinai jungiasi tarpusavyje.

Štai sėkmingai pasieki Valakampius nuo Žirmunų pusės. Taškas. Iki Nemenčinės pleto dvirtakio teks kapanotis kiemais ar nesaugiomis gatvėmis. Jei varai su vaikais - bus bjauroka, nes reikės ir stumtis dviračius, ir tempti juos laiptais.

Aišku, nėra ko skųstis. Kai prieš keletą metų teko kirsti dviračiu Klaipėdą, supratau, kad Vilniaus dviračių infrastruktūra - tiesiog tobula. Bet kokiu atveju, dviračių takai - pats paprasčiausias būdas pradėti tyrinėti miestą. Dažnai jie gali išvesti ir į įdomesnius užmiesčio maršrutus. Žaliųjų ežerų kryptis - viena tokių.

Užmiestis

Kitas žingsnis - pamėginti nuvažiuoti kur nors toliau. Jei gyveni ant miesto ribos - tai padaryti bus nesunku. Bet net ir iš centro galima lengvai pasiekti gražių vietų. Mieste - kilometrų mažai, jį pervažiuoti nesunku. Pavyzdžiui, Vilniuje nuo Karoliniškių iki miesto centro - tėra kokie 5-7 km.

Tyrinėti pasaulį gali savarankiškai. Tačiau gali įsijungti Stravą ir pažiūrėti, kur važinėja kiti. Ten rasi netikėčiausių maršrutų - štai, mieste gali išvažinėti Lietuvos žemėlapį - tą žmonės kasmet daro per Vasario 16 ir Kovo 11.

Dviračių bendruomenės

Jų irgi pilna. Pradedančiajam gali būti sunku iškart jungtis, tačiau sezono metu taip vadinamų social ride - pilna. Kai apšilsi kojas, susirasi jų Facebooke ar Stravoje.

Užmesti akį galima į grupes Facebooke, pvz., Gravel LT, Bikepacking LT, Dviračių žygiai neskubantiems, Turistinės kelionės dviračiais, ten būna visokių pasiūlymų ir naudingos informacijos. Kaune visokius dviračių renginius aktyviai organizuoja Dviratai. Jei neklystu, būtent jie daro Gravelono renginius. Dar galima paminėto vos vos komercinį Minam100, kuris išsiskiria tuo, jog yra dedikuotas dviračiais važiuojančioms moterims ir merginoms. Ten būna bendri važiavimai (treniruotės), o tada - finalinis šimtukas.

Žodžiu, ieškokite ir rasite. Dviratininkų bendruomenė Lietuvoje - stipri, veikia daug grupių, kurios rengia daugybę renginių. Sezono metu kiekvieną savaitgalį gali kur nors sudalyvauti.

Šie renginiai yra neformalūs, daugmaž viskuo turi pats pasirūpinti, ir susimokėti kokį simbolinį starto mokestėlį, už kurį gauni kokį smagų maršrutą.

Jie vyksta visoje Lietuvoje, tačiau yra maksimaliai bendruomeniški - kiek įdedi pastangų, tiek ir smagu. Čia ne koks Velomaratonas, kur gauni reklaminio vandens buteliuką ir medalį su rėmėjo logotipu.

Standartiškai didesni renginiai turi “sprendimų” visiems poreikiams. Yra ilgos ir sunkios trasos norintiems palenktyniauti. Yra paprastesnės, bet su iššūkiais turistams. Ir yra minimalios pradinukams ar vaikams.

Kai tekstas jau buvo baigtas, užmačiau dar vieną Vilniaus iniciatyvą, kurią buvau pražiūrėjęs - Pirmas šimtukas. Tobulas pavyzdys, kaip dviračių pasaulyje daromi reikalai. “Projektą” pradėjo ir vykdo vienas entuziastas, kurio tikslas - “padėsiu tau nuvažiuoti savo pirmą 100 km'“.

Spėju, kai yra nuotaika, išmeta pasiūlymą, prisijungia koks 10 žmonių, kai kurie labiau patyrę, kiti - naujokai. Važiuoja naujokų greičiu, sustoja, pailsi, palaukia ir t.t. Tokiu iniciatyvų - pilna. Beje, užmačiau, kad būtent šį šeštadienį (kovo 29) bus pirmas šių metų ratas - bet, greičiausiai, nespėsi iki jo dviračio įsigyti.

Kudos 3000, Blokada ir kiti nuotykiai

Kudos 3000 - ryškiausia neformalių dviračio renginių organizacija, veikianti iš Vilniaus, bet visoje Lietuvoje. Kudos 3000 savo gyvenimą pradėjo kovido laikais nuo legendinėmis tapusių Blokada lenktynių.

Jos vyksta 1-2 kartus, ankstyvą pavasarą ar vėlyvą rudenį. Vienu kartu gauni dvi trasas, kurias gali važiuoti kiek nori kartų ir bet kada. Važiuoti gali kaip nori ir bet kokiu dviračiu. Gali lenktyniauti arba turistauti.

Lenktynių esmė - nepaprastai įdomios ir neilgos trasos. Jos prasidėda Vilniuje, tada išvaro į užmiestį, parodo kokį nematytą miesto kampą ir vėl grįžta į centrą. Trasų ilgis - 25-35 km. Jos visada turi sudėtingų elementų (stačių įkalnių ar nusileidimų), bet visko juk nebūtina nuvažiuoti - galima ir pasivaikščioti.

Labai smagūs renginiai, o jų maršrutai - vienas patogiausių būdų atrasti nematytas ir netikėtas miesto vietas.

O dabar - siurprizas. Šio sezono Blokados prasideda šiandien, penktadienį, kovo 27 dieną. Registruotis galima tinklapyje, kaina - 20 eurų. Iki šiol blokadose dalyvavo 2550 žmonių, 2200 vyriokų ir 350 merginų. Yra ir dalyvių rezultatų lentelė, aš joje užimu garbingą 2492 vietą. Žodžiu, jei paskubėsi sudalyvauti, turi daug šansų mane aplenkti!!!!

Po Kudos 3000 sparneliu yra ir kitų smagių renginių - Baika Tour (kelių dienų iškyla, šiemet - iš Lenkijos į Lietuvą), tradicinės naktinės lenktynės pajūryje Velopeek500 su visokiais vakarėliais po jų, ar MEGRE Aukštaitijoje, kurios šiandien jau yra oficialios, tarptautinės gravel lenktynės (nors ir čia gali rinktis mėgėjų trasas).

Viena MEGRE filmuką jau galėjai pažiūrėti, o pabaigai duodu tau linksmą pernykščių lentynių reporatažą:

Štai ir viskas.

Mano epinės žodžių kelionės finišas.

Bet tau kelionė galbūt tik prasideda.

Sėkmės!

Šios knygos neplanavau atskirai pristatinėti, nors jau įžangą perskaitęs supratau, kad citatos iš jos nuolat kaišios nosį kituose mano tekstuose. Vadinasi, tai yra knyga, kuri suteikia bazinių žinių tam tikros problemos apmąstymams.

Kokia ta problema? Ką blogo daro su mumis socialiniai tinklai. Pirmiausia - kaip jie žaloja mūsų vaikus, o tada - ir mus pačius. Dramatiška, ar ne?

Šiuo metu rašau tekstą apie asmenybės patvirtinimo projektus jungiantis prie tinklų. Procesas pamažu suka ratą aplink pasaulį. Jonathan Haidt 2024 m. išleista “Anxious Generation” buvo reiškinys, kuris anuos procesus smarkiai skatino.

Aš - žioplas. Įpusėjęs, supratau, kad knyga jau išversta į lietuvių: “Nerimo karta”. Palieku keletą papildomų šaltinių. Pagrindinis - knygai skirta svetainė. Tinklapis gyvas, jame kaupiama temai aktuali informacija ir nuorodos. O štai autoriaus Substack’as - After Babel. Greitosiomis permetęs knygos tinklapyje pateikiamas nuorodas, galėčiau parekomenduoti ir šį - Techno Sapiens.

Kam ši knyga skirta? Labai svarbu!

Šią knygą pirmiausia turėtų skaityti tėvai, auginantys bet kokio amžiaus vaikus. Ypač - mažamečius. Gali būti, kad paauglių iš skaitmeninio pragaro ištraukti nepavyks, bet pačius mažiausius išgelbėti dar galima.

Nepaisant to, tai nėra knyga apie vaikų auginimą. Aš nebegalėsiu knygoje siūlomų sprendimų pritaikyti savo dukroms. Užtat galiu juos pritaikyti sau. Geriau suprasti, kas vyksta. Ką su manimi daro mano telefonas ir programėlės.

Suprasti yra gerai. Kai supranti - gali pasikeisti. Aš knygą paėmiau tik dėl to, kad jos reikėjo kitam tekstui rašyti. Galvojau, permesiu akimis ir tiek. Susipažinsiu ir pakaks. Išėjo taip, kad ir tas kitas tekstas greičiausiai bus kitoks.

Žodžiu, atradau Jėzų ir atsiverčiau. Aleliuja!

Apie ką yra “Nerimo karta”?

Tai yra knyga apie vaikų ir skaitmeninių tinklų bei platformų santykius. Skaitmeninę erdvę apibrėžti nėra lengva. Knyga daugiausiai kalba apie tinklus. Bet minimi ir žaidimai ar pornografija. Šiandien į tą pačią krūva krenta ir visi AI botai.

Ši knyga taip pat yra apie Gen Z. Tai pirmoji karta, gavusi full digital experience - nuo pirmo iPhone’o iki “like” mygtuko pasirodymo tinkluose.

Dėl to Gen Z ir yra nerimo karta. Galvoju, perskaitęs šią knygą, imu geriau suprasti ir kartą. Galvoju, nebesišaipysiu daugiau iš jos. Niekada.

Štai citata, kuri neblogai apibendrina knygos smūgį skaitytojams:

Tiesa ir kova

Ši knyga - amerikietiška “gyvenimo būdo” klasika. Stora, suprantamai parašyta, prikišta statistikos ir lentelių, kurios įrodo knygos teiginius.

Tuo pat metu knyga yra kovinė. Ja siekiama ne tik suteikti informacijos, bet ir priversti pasirinkti “gerąją pusę”. Autorius kovoja su didžiosiomis korporacijomis, tad negaliu jo šioje kovoje nepalaikyti.

Šiandien Jonathan Haidt skundžiasi, kad savo knygoje buvo per švelnus, kad reikėjo dar aštriau kritikuoti, nes situacija tik blogėja.

Neseniai mano mėgstamas Steven Bartlett įrašė pokalbį su Haidt ir psichologe Dr. Aditi Nerurkar, skirtą “Nerimo kartos| temoms. Beje, tą psichologę taip pat verta sekti - ji viena iš aktyviausių kovotojų prieš išmaniojo “diktatūrą”.

Skaitysi tą knygą ar ne - bet šitą podkastą labai rekomenduoju, nes čia - ir esminiai knygos teiginiai ir jų papildymas naujais patarimais bei idėjomis:

Starto taškas

Knyga remiasi viena įžvalga.

Vakarų pasaulyje (nors autorius daugiausiai kalba apie JAV), maždaug 2010-2015 m. imta fiksuoti ryškų paauglių emocinės sveikatos pablogėjimą ir spartų gausėjimą vaikų, kuriuos tenka gydyti nuo depresijos ar nerimo.

Tai - faktas, įrodytas daugybe tyrimų. Kas augina vaikus, žino ir be tyrimų. Pavyzdžiui, man prieš pora metų dukra pareiškė: “tėvai, kodėl nevedi manęs pas psichologus? Man visos draugės jau buvo”.

Kas dar tuo metu įvyko? Ogi štai kas:

• 2007 m. pasirodė pirmasis iPhone’as (t.y. pirmas išmanusis telefonas).

• 2009 m. buvo išrastos “like” ir “share/retweet” funkcijos.

• 2008-2009 m. įkurtos Aple App Store ir Google Play, iš esmės pakeitusios tai, kaip naudojame išmaniuosius (nuo funkciško aparato, turinčio net žibintuvėlį iki tokio, kur visas funkcijas užgožia interneto naršyklė).

• 2010 m. pasirodė telefonai su priekinėmis kameromis ir išsprogdino selfių erą. Instagramas virto appsu, kurį gali naudoti tik telefone.

• 2012 m. Facebookas įsigijo Instagramą ir šio populiarumas šovė viršun.

Štai taip Gen Z ir tapo labiausiai depresuota visų laikų kartą - koreliacija akivaizdi ir ji yra šios knygos pamatas.

Pridurti galima nebent tai, kad socialinius tinklus kūrusios korporacijos nė nemėgino rūpintis, kaip jų gaminiai gali paveikti emocinę vartotojų būklę.

Galėtum atšauti, kad tada niekas nesitikėjo, kad tinklai taps blogiu. Bet šiandien vis daugiau ylų lenda iš maišo - su korporacijomis besiteisiantys darbuotojai kalba apie tai, kad šios ne tik žinojo, kaip tinklai veikia paauglius, bet ir sąmoningai tai naudojo įsitraukimui stiprinti.

Jau minėjau Kelly Stonelake, buvusią Facebook darbuotoją, kuri kaip sykis dabar su Meta vynioja teismo procesą. Jei įdomu, galite pasekti ją Substacke.

O va tėvai nelabai suvokia, kaip tvarkytis su šiais skaitmeniniais iššūkiais. Griebiasi ribojimų ir draudimų, tačiau tai retai duoda naudos. Paaugliai randa kaip draudimus apeiti arba patiria dar daugiau žalos, nes, iškrisdami iš socialinių platformų, iškrenta ir iš savo draugų rato.

Nuo savęs pridursiu dar vieną “sutapimą”. Neseniai pristatinėjau tiek pat garsią Shoshana Zuboff knygą “Sekimo kapitalizmo amžius”, kurioje aprašomas duomenimis grįsto socialinių ir skaitmeninių platformų verslo gimimas.

Kada tai vyko? Ogi tuo pat metu - tarp 2010 ir 2015. Jei to teksto nematei, štai:

Šiek tiek anksčiau buvo įnikęs ir tiesiogiai į šią temą, tame tekste rašiau ne tik apie Meta, bet ir apie Roblox skandalus:

Tai ką darom?

Praktinius pasiūlymus autorius pateikia pačioje knygos pradžioje. Pasiūlymai jūsų nenustebins - viską esame girdėję. Tik va - kodėl nedarome?

Pažiūrėkime į Jonathan Haidt rekomendacijas.

Kai jas skaitysite, turėkite omeny, kad jos nėra skirtos valstybėms. Haidt mano, kad visus principus galima taikyti žemiausiame lygmenyje - šeimos ar mokyklos.

1. Jokių išmaniųjų pradinukams. Vaikai gauna primityvius telefonus be interneto galimybės. Šis draudimas galioja iki 14 metų.

2. Jokių socialinių tinklų iki 16. Iki tol vaikų smegenys vystosi ir yra pažeidžiamos. Šiandien “leistinas” amžius yra mažesnis, bet jį nustatė pačios platformos, kurios į amžiaus tikrinimą žvelgia pro pirštus. Tai kaip sykis dabar ir bandoma išspręsti biometriniu asmenybės patvirtinimu (apie tai - kitame tekste).

3. Jokių telefonų mokyklose. Dedi telefoną į spintelę, atgauni po pamokų.

4. Daugiau laisvės vaikams analoginiame pasaulyje. Čia - toks amerikoniškas skausmas, nors ir mums jis tampa vis aktualesnis (apie tai - vos vos vėliau, nes šis elementas - svarbi Haidto teorijos įžvalga).

Ką aš galiu pasakyti?

Teisingi pasiūlymai. Man kliūva tik viena - problemas spręsti turi patys vartotojai, o ne verslai, kurie tas problemas sukūrė.

Visa našta kraunama ant tėvų ir visuomenės (pvz., mokyklų) pečių, o štai iš įmonių neprašoma nieko. Valstybės vis ko nors pareikalauja, į parlamentus korporacijų vadovus pasikviečia, kartais net kokią baudą išrašo.

Pakalbėti korporacijų bosai moka, užpainioti dalykus - taip pat, nes technologijos sudėtingos ir tūli politikai bei piliečiai iki galo nesupranta, nei kaip dalykai veikia, nei kaip juos būtų galima suremontuoti.

Telefonų pasaulis vs. laisvas pasaulis

Svarbi knygos hipotezė - požiūrio į vaikus pokytis. Link amžių sandūros “žaidimų vaikystė” (play-based childhood) transformavosi į “telefono vaikystę” (phone-based childhood).

Reikšmingas ne tik naujos technologijos atsiradimas, bet ir visuotinis manymas, kad realiame pasaulyje vakams yra nesaugu. Todėl juos reikia prižiūrėti, apriboti jų laisvę ir apskritai be suaugusiųjų nebeleisti į lauką.

Nors ši “vienas namuose” isterija yra labiau amerikietiškas reiškinys, bet net ir mūsuose kiekvienas turintis vaikų šį pokytį jaučia. Telefonas svarbus, jis įgalina vaiką stebėti, o šią verslo sritį pildo lokacijos dalinimosi programėlės.

Pamenu, kai man buvo 15, nusprendžiau dviračiu važiuoti į kaimą (apie 150 km). Pranešiau apie tai tėvams ir išvažiavau. Buvo nelengva, bet nuvažiavau. Po savaitės nupėdinau kaime pas telefoną turinčius kaimynus ir informavau, kad kelionė buvo sėkminga. Šiandien tokia situacija neįsivaizduojama.

Kuo šiedu pasauliai skiriasi?

• Realiame pasaulyje dalyvauja “kūnai”, mes fiziškai esame situacijoje ir stebime viską realiu laiku, sinchroniškai. Mes bendraujame akis į akį - su vienu ar keliais žmonėmis. Į realias grupes patekti nėra lengva, todėl suvokiame, kaip svarbu rūpintis santykiais su žmonėmis.

• Skaitmeniniame pasaulyje kūnai nedalyvauja, pakanka kalbos (dėl to draugu gali būti ir AI botas). Komunikacija nėra sinchroniška, mes nežinome, ką veikia žmonės, kuriems siunčiame žinutes ar turinį. Bendraujama (jei galima šį žodį vartoti) su daugybe žmonių, o santykiai tokioje “bendruomenėje” formuojami mechaniškai - jei tau nepatinka žmogus, tu jį užblokuoji.

Daug bendravimo ir buvimo tarp žmonių problemų kyla dėl antrojo tipo santykių įsivyravimo. Mes nustojome mokėti kokybiškai būti su kitais žmonėmis.

Labiausiai dėl to kenčia vargšai Gen Z.

Vienoje konferencijoje girdėjau pasakojimą apie restoranų tinklo samdymo dilemas. Standartiškai tame restorane dirba daug jaunų žmonių. Tačiau šiandien jie nebenori stovėti už prekystalio ir bendrauti su klientais - jie pageidauja dirbti “už nugaros”, kur nors, kur galima nesusidurti su žmonėmis. Tokios tokelės.

Kodėl vaikai?

Galėtum sakyti - kodėl mums rūpi tik vaikai? Juk nuo tinklų kenčia ir kitos kartos. Čia Jonathan Haidt remiasi žmogaus smegenų evoliucijos tyrimais, kurie sako, jog tarp 10-18 metų paauglio smegenys fiziškai nebeauga, bet jose formuojasi “kontaktai”, kurie nulemia žmogaus psichiką.

Iš čia ir atkeliauja suvokimas, kad vaikų ir paauglių smegenys - “plastiškos”, jas nesunku “lipdyti”. Jaunuolio santykiai su aplinka tik formuojasi, todėl jis reaguoja jautriau, jam itin reikšmingas pasaulio “atsakas” ir patvirtinimas.

Paauglio smegenys lengviau pasiduoda socialinių tinklų manipuliacijoms, ypač, kai naudojami metodai, skirti būtent jauniausios auditorijos įsitraukimui didinti.

Yra dar vienas niuansas. Kovoti už ekologišką vaikų santykį su tinklais paprasčiau. Kai kalbame apie sugausiųjų veiksmų ribojimą, atsiranda begalė nuomonių ir niuansų. Dėl vaikų gerbūvio visi sutaria. Todėl ir “atakuoti” socialinius tinklus efektyviausia reikalaujant keisti jų požiūrį į jauniausią auditoriją.

Laisvė ir žaidimai

“Laisvas žaidimas” (free play) - dar vienas svarbus knygos laukas.

Žmogaus evoliucija sudėliojo būdus, kurie leidžia vaikui išmokti gyvenimo pasaulyje. Žaidimas - esminis mokymosi metodas. Vaikų darbas - žaisti.

Kai vaikai žaidžia be suaugusiųjų priežiūros, jie patys išmoksta atpažinti pavojus, atskirti gėrį nuo blogio ir įgauna bendravimo įgūdžių. Žaidimų klaidos dažniausiai nėra didelės ir lengvai ištaisomos.

Jei vaikas dieną praleidžia su ekranais - ne tik viso to netenka, bet ir išmoksta taip būti pasaulyje, kad vėliau turi bėdų, kai tenka išeiti į lauką. Skaitmeninius aparatus knygos autorius vadina “patirties blokuotojais”.

Mes taip pat žinome, kad “veikla” internete dažniausiai neturi nieko bendro su “laisvu žaidimu”. Priešingai - net paaugliai supranta, kad buvimas socialinėse platformose ir turinio kūrimas yra strateginė veikla - kiekvienas veiksmas gerina arba blogina tavo asmeninį prekės ženklą ar statusą.

Haidt cituoja du norvegus, susisteminusius “pavojus”, kuriuos išbando žadžiantys vaikai: aukštį, greitį, pavojingus įrankius, reiškinius (pvz., ugnį), aštresnius santykius (peštynes) ir pradingimą (ėjimą ten, kur “negalima”).

O tada primena, kad vaizdo žaidimai ar tinklų turinys dažniausiai įtraukia visas šias veiklas, tačiau žaidžiantis vaikas tik stebi, pats nieko neišbando.

Kitas pastebėjimas - vaikų žaidimų aikštelių fotografijos. Prieš 20-30 metų vaikai žaisdavo aikštelėse, kurios šiandien būtų laikomis pavojingomis.

Aš dažnai stebiu batutą, ant kurio dūksta vaikai be tėvų priežiūros. Jei tėvai juos matytų, susiimtų už galvų. Žinau ir ką kita - per penkerius to batuto gyvenimo metus ant jo nenutiko jokių nelaimių (neskaičiuojant kelių išnarintų kojų).

Jonathan Haidt teisus - šiandien tėvai vis labiau stengiasi apriboti vaikų žaidimus realiame pasaulyje, įveda vis daugiau taisyklių, nuolat juos stebi, tačiau visiškai nesirūpina vaikų saugumu internete.

We are forever elsewhere

Šios frazės autorė - amerikiečių sociologė Sherry Turkle. Jai priklauso dar viena - Alone Together (vienos jos knygos pavadinimas).

Jonathan Haidt cituoja tyrimą, kuris rodo, jog socialinės platformos mums per dieną atsiunčia beveik 200 pranešimų. Jei miegame kokias 7 valandas, tai yra po pranešimą kas penkias minutes. Kada gyventi?

Dėl to įnikimas į tinklus ir yra vadinamas priklausomybe - čia vyksta tie patys psichologiniai ir cheminiai procesai, kaip ir veiklose, kurias įprastai taip vadiname. Pragariškas dopamino ir obsesyvaus potraukio (compulsion) kokteilis.

Haidt aprašo socialinių platformų sudedamąsias dalis ir jų naudojimo procedūras. Naudingi aprašymai. Bet gal patys paimsite knygą ir paskaitysite. Man įspūdingesnis pasirodė jo minimas klasikinis eksperimentas su žiurkėmis.

Paaiškėjo, kad neefektyvu gyvūną apdovanoti kaskart, kai jis padaro teisingą veiksmą. Geriau veikia atsitiktiniai prizai, kurie gaunami chaotiškai. Stumteli svirtelę, gauni skanuką. Jei skanukai krenta atstiktinai, žiurkės svirtelę stumdo lyg pablūdusios - nes nežino, kada gaus, o priekin jas varo tas pats dopaminas.

Šis žiurkių eksperimentas panašus į mūsų santykį su tinklais. Nežinome, kada ten rasime ką nors “faino”, nežinome, kada kas paliks žymę ant mūsų turinio. Bet laukiame ir tikimės, todėl ir tikriname kas 10 minučių.

Mūsų pasaulyje yra vienas svarbus papildymas - mūsų pačių “investicija”. Platformos skatina ne tik vartoti, bet ir dalyvauti - rašyti, krauti paveiksliukus, komentuoti. Tai tik dar labiau sustiprina žiurkės efektą.

O tada grįžtame į normalų pasaulį ir ten mums iškart tampa nuobodu. Viskas lėta, skausminga ir jokios galimybės gauti dopamino dozių kas 5 minutes. Ką darome? Grįžtame atgal, negi kankinsimės.

Dėmesingumo mirtis arba popkorno smegenys

Šios temos savo knygoje Haidt neplėtoja. Tačiau ji - šalia, itin svarbi ir yra smarkiai paplėtota Bartletto podkaste. Dėmesio trupėjimas - mūsų šiandienos iššūkis. Galbūt dėl augančio tinklų ir platformų poveikio šiai funkcijai, Jonathan Haidt gailisi, kad savo knygoje kaltino per švelniai.

Dėmesingumo funkcijos nykimas labiausiai siejamas su trumpo formato video, kurio srautą pradėjo TikTokas, o tada iš paskos nulapnojo ir kitos platformos.

Šiandien, ir vėl iš Kinijos, atkeliauja naujas trendas - short drama apps programėlių. Tai - vertikalaus formato serialai, kur viena serija trunka 60-90 sekundžių. Gauni keletą serijų nemokamai, o jei nori daugiau - atverk piniginę.

Vieną tokią - ReelShort - parsisiunčiau apžiūrėti. Prieš mūsų akis - trumpi, vertikalūs serialai, sukonstruoti pagal televizijos taisykles. Nufilmuota kokybiškai, gera grafika, aktoriai tikri, atrodo geriau, nei BTV vidudienio mišrainė.

Patys filmai - tobulas šlamštas. Pažiūrėjau seriją, kur mergina skambino mylimajam, sakė, kad lekia namo su pica, pamatė, kaip stoja jo automobilis, bėgo link jo, o tada - mato, kaip mylimasis išlipa su kita moterimi ir puola bučiuotis.

Visa tai - per minutę. Atros serijos nežiūrėjau. Įsivaizdavau, kaip panašiu stiliumi būtų perdaromas koks “Titanikas”. Abejoji, kad taip bus? Be reikalo.

Netflix neseniai pranešė, kad dar šiemet planuoja atnaujinti savo appsą ir pristatyti jame… vertikalaus formato trumpus video! Netflix neketina rodyti tavo ar mano filmučių. Tam jis turi didžiulį filmų ir serialų archyvą - juos ir panaudos.

Profesorė Nerurkar mėgsta terminą popcorn brain. Šį terminą dar 2011 m. sugalvojo amerikiečių psichologas David Levy. Juo apibūdino tai, kas vyksta skaitmeninių technogijų išvarginto žmogaus galvoje - kai šokinėjama nuo vieno dalyko prie naujo, kai multitaskinama, kai mintis valdo chaosas, o širdį - stresas.

Sugalvojo prieš 15 metų, kai mūsų tinklų, platformų ir įrankių dar nebuvo nė kvapo. O kas nutinka, kai popkorno smegenėlės po sunkios dienos grįžta namo? Tam profesorė turi kitą terminą - revenge bedtime procrastination. Puikiai žinote, kas tai yra.

Nuvargę grįžtame namo, atliekame visus namų darbus, o tada - griūvame ant sofos - “pagaliau galiu sau leisti pusvalandį nieko neveikti!” Ar nieko neveikiame? Aišku, kad ne. Čiumpame telefoną - “aš tik truputį”. O tada - žiū - jau ir antra nakties.

“Ir vėl???? Kodėl????” Žinome - kitą dieną būsime išbalę ir nuvargę, plempsime kavą ir skųsimės bendradarbiams, kad “dar tik trečiadienis, o aš jau - negyvas”.

Jei nori leistis giliau į šią temą, siūlau kitą podkastą - kur dėmesio erozijos aktualias nagrinėja skaitmeninio minimalizmo žvaigždė Cal Newport. Čia pliekiami ne tik tinklai, bet ir el. paštas ar darbinės susirašinėjimo programėlės (Slack, Teams) - vis jie daro tą patį - naikina mūsų galia fokusuoti dėmesį:

Ką daryti?

Jūs puikiai žinote, ką reikia daryti. Visi mes žinome. Bet nelengva, oi kaip nelegva! Nes pasaulis užverstas platformomis, tinklais ir begalinėmis naujienomis. Ir visa tai - zvimbia mūsų kišenėse.

Jei paklausysi čia paduotus podkastus - gausi vieną kitą paprastą patarimą. O jei ne - ketinu keletą eksperimentų atlikti pats. Kai atliksiu - papasakosiu ir tau.

Kažkaip apleidau savo romaniuką, “Kirminą”. Po daugybės posūkių jis pasirodė praeitų metų pabaigoje, pabangavo, o tada kiti reikalai nustūmė jį į antrą planą.

Ar kviečiu tave “Kirminą” skaityti? Nebūtinai. Jau suprantu, kad mano knyga mažumą per sunki šiems laikams. Dažniausiai nuskambantis priekaištas - nėra aiškios siužeto linijos, o tas plonas siūlelis ištirpsta šokinėjant nuo istorijos prie istorijos. Bet juk niekas mums nežadėjo, kad bus lengva, ar ne?

Nesu tikras rašytojas (“autorius”, kaip sakoma), todėl romaną suvokiu kaip procesą, o ne baigtą projektą. Mėgstu rašyti trumpas istorijas (rašytojai jas vadintų apsakymais). Dažnai jos tėra didesnės istorijos koncentratas - turi priešistorę ir lyg rūkas plytintį kontekstų lauką.

Nemažai į romaną patekusių istorijų galėtų virsti atskirais romanais. Fragmentas, kurį čia tau paduosiu - būtent toks.

“Kirmino” metodas

Dirbtinis protas yra siūlas, kuriuo sukabinau romano istorijas. Bet istorijos visada buvo svarbesnės. Dirbtinio intelekto vieta mūsų gyvenime prieš 4-5 metus buvo kita. Jis buvo nematomas. AI jau tada valdė nemažą dalį mūsų interneto (pvz., socialinių tinklų turinį), bet mes apie jį nieko nežinojome.

Mano tikslas buvo išsirankioti man svarbius paskutinio šimtmečio Lietuvos istorijos fragmentus ir brautis į jų gelmes, aprašant ne faktus, o dalyvių būsenas.

Šie fragmentai - mūsų istorinė pasąmonė. Jie turi oficialų “veidą” - vietą vadovėliuose ir sutartas interpretacijas. Bet istorija nėra vienprasmė. Kai nusileidi iki žmogaus, fakto versijų gali būti begalė. Kiekvienas turime savo motyvų istorinį pasakojimą suvokti vienai ar kitaip.

Aš bandžiau parankioti lietuviškos sąmonės monumentų ir atkurti jų pasąmonės skeveldras. Pabandžiau perrašyti istoriją, paviešindamas niuansus, kuriuos nutylime. Kad būtų su kuo pasidalinti atsakomybę, pasikviečiau AI botą.

Bezdonys. Buzaraistis. Nerimas.

Aš turiu dviratį, kuriuo galiu nuvažiuoti bet kur. Dažniausiai važiuoju ten, kur žmonių nesutiksi - į mišką. Kartais sutinku gyvūnų - elnių, stirnų, lapių, barsukų. Vilnius tam tinka - keli kilometrai nuo miesto kampo ir esi tamsioje girioje.

Bezdonių kryptis - viena dažniausių. Gyvenu netoliese, todėl šis miestelis dažnai tampa tranzitiniu - kai važiuoju “kur nors” arba grįžtu atgal. Jo apylinkes esu išnarpliojęs skersai ir išilgai. Civilizacija čia pat, bet esu pora kartų pasiklydęs - tokie gūdūs čia miškai (aišku, juos tautiečiai kerta tokiu tempu, kad nežinia kas iš jų liks).

Vienas standartinis maršrutas veda plentu iki Bezdonių. Už jų kertu bėgius ir kita miestelio puse suku atgal, pro kažkokios įmonės griuvėsius, link Bezdonių dvaro. Po rožinio rūmelio, asfaltas baigiasi. Dar akimirka - ir patenki į žvyrkelį, kietai užremtą senų, nevalyvų medžių.

Dešinėje - bėgiai. Kairėje - pelkė. Esu ją keliskart kirtęs žiemą. Vasarą net nebandau - trukdo purvas, vanduo ir žmogaus ūgį siekiantys brūzgynai. Po kelių minučių molingu keliu pravažiuoji keletą Stepheno Kingo romano vertų griuvenų.

Kairėje prabėga kažkoks šiukšlynas. Rakandai, rąstigaliai, suklypęs metalinis garažas. Žmonių ten niekada nemačiau. Kiek tolėliau laukia pusiau sudėgusi, pusiau atstatyta sodyba, kuri vieškelį apglėbia iš abiejų pusių.

Kai artėju prie jos, visada laukiu netikėtumo. Dažniausiai sodyba būna tuščia. Tačiau keletą kartų joje stovėjo automobilis ir girdėjosi balsai. Kitą kartą iš miško išniro pusdidis šuo, kažkur toliau krebždėjo jo šeimininkas.

Tą vietą pravažiuoju vos vos įsitempęs, o iškart už jos užgulu pedalus. Iki rimtesnio miško - koks kilometras. Kelias - tiesus lyg styga, dešinėje boluoja traukinio bėgiai, kairėje - drėgni brūzgynai. Rudenį ir pavasarį kelias plaukia, o ajerų prižėlusi puspelkė tyvuliuoja abejose pusėse.

Kelias palei bėgius bėga tolyn, o aš pirmame posūkyje suku kairėn, gilyn į mišką. Iškart už posūkio dažnai stabteliu. Kai važiuoji dviračiu per miškus, smagu stabtelėti, todėl pamažu susidėlioji tam tinkančius taškus.

Miškas čia nemalonus. Senas, drėgnas, aplūžęs, tačiau raumeningas ir aukštaūgis. Mano sustojimo vietoje - pustuštis plotas, tačiau sunku pasakyti ar medžiai ten buvo iškirsti, ar tiesiog griuvo ir pelkėje nebeataugo.

Kartą čia radau išverstą seno gyvenimo turtą - krūvas knygų, sovietinių žurnalų, skarmalų. Vėliau viskas dingo. Gal mirusio žmogaus atliekas prarijo pelkė. O gal sugraužė barsukai ir žebenkštys.

Per šį glitų mišką kelias toliau kreivalioja dar kokius tris ar keturis kilometrus, tada akimirkai prašviesėja (toje proskynoje taip pat mėgstu sustoti, pavasariais ten randu žemuogių, o rudenį - bruknių) ir vėl neria į tamsą.

Šiapus ir anapus

Įnėrus miškan antrą kartą, greitai pasieki nedidukę proskynėlę, aprėmintą mirties paminklų. Mirtis tau spokso tiesiai į akis iš visų pusių.

Čia stovi tokiai vietai prašmatnokas monumentas nacių nužudytiems sovietų kariams. Ant jo parašyta, kad karių čia mirė 20 000. Tiesiai prieš jį, kiek gilyn į mišką, randi kažką panašaus į sovietinių karių kapinaites. Kiek tolėliau - mažas ir kuklus paminklėlis čia nužudytiems žydams.

Žinant sovietų stilių, nužytų belaisvių skaičius neabejotinai išpūstas. Greičiausiai - dešimtis kartų. Nepaisant to, pavasarį ant to monumento visada bus padėta gėlių. Kažkas atvažiuoja, ritualus atlieka. Nužudytų žydų skaičius taip pat nelabai žinomas. Bet gėlių prie ženklo jiems niekada nebūna.

Pro tokią vietą sunku pravažiuoti abejingai. Visada neramu. Supranti, kad jei čia buvo nužudyti šimtai žmonių, jie nenusileido iš dangaus. Jie buvo atvesti ar atvežti keliu, kuriuo riedi ir tu. Nesvarbu, kad tai nutiko beveik prieš 100 metų.

Istorija ir užmarštis

Važinėdamas dviračiu po Lietuvos miškus, ne tik aplink Vilnių, supratau, kad nuolat kartojasi du motyvai. Nukirstų medžių rietuvės ir žydų žudymo vietos.

Kai ėmiau narstyti Bezdonių apylinkes, kažkur nugirdau, kad čia buvo žydų darbo stovykla, į kurią žmones veždavo iš Vilniaus geto. Prieš pora metų nusprendžiau sužinoti daugiau.

Nesužinojau beveik nieko. Ieškojau tik internete, tačiau visiška informacinė sausra pribloškė. Visur kartojasi tik kelios pastraipos.

Kažkur ten buvo Buzaraiščio kaimas. Šiandien jo nebėra (greičiausiai). Netoliese buvo durpynas. Jame ir kasė durpes darbo stovyklos gyventojai. 1943 m. liepą vokiečiai sunaikino visus stovyklos darbininkus. Sakoma, kad žydams liepta iškasti duobę, o tada mažomis grupelėmis išeiti iš barakų. Žydai atsisakė, naciai padegė barakus ir viską supleškino. Tiek žinių.

Kur buvo darbo stovykla? Kur stovėjo barakai? Kažin, ar toje vietoje, kur dabar stypso paminklai - barakams ar stovyklai ten nėra vietos. Bet jei stovykla buvo kažkur kitur, o jos gyventojai buvo gyvi sudeginti, kas tuomet nužudyti paminklų taške?

Sutrikau neradęs jokių žinių apie šį mano miesto istorijos faktą. Kaip gali būti, kad šimtų žmonių atmintis kasmet vis labiau nyksta, dūla, garuoja?

Mirtina pasąmonė

Lietuvos žydų istorija - lietuvių tautos pasąmonė. Košmaras, kurį mes stumiame tolyn ir iš paskutiniųjų mėginame pamiršti. Kasmet įvyksta įvairiausių paminėjimų, kartais išleidžiama knygų.

Tačiau net knygų leidžiame mažiau, nei derėtų - paieška Amazon rodo, kad yra po knygą kone kiekvieno Lietuvos miesto žydų istorijai. Tik rašėme jas ne mes.

Praėjo beveik šimtas metų, o mes vis dar bijome istorijos ir savų nusikaltimų. Lietuvio sąmonėje nėra žydų istorijos. Paklausk bet kokį lietuvį ir jis tau atšaus laisvu stiliumi: “aha, kažką girdėjau, daug tie naciai žydų nužudė”. Lietuvos žydų istorija mums - puslapis istorijos vadovėlyje.

Klausimas “kiek lietuvių dalyvavo holokauste?” vis dar guli pasąmonės užkaboriuose, pridengtas pačių lietuvių skaudžios istorijos. Lai guli - kas aš toks, kad bandyčiau iškviesti tautinės pasąmonės demonus?

Tačiau nuo tų metų, kai bevažinėdamas dviračiu susimąsčiau apie tuo pačiu keliu į mirtį svyravusius žydus, nešiojuosi knygos idėją.

Štai ji. Važiuoju aš dviračiu savo mišku, švilpauju, klausausi paukštelių čiulbėjimo. Staiga matau kažkokią tamsumą tarp medžių. Nulipu, prasibraunu pro krūmus ir randu urvą. Urvas - portalas, įeinu ir patenku į 1943 metus.

Kaip ši istorija galėtų vystytis toliau, negalvojau. Istorija turėtų būti makabriška, liūdna, bet gydanti. Galbūt mūsų pasauliai gali susisieti? Gal galėtume bent dalį tų žydų išgelbėti? Viena, ką žinojau, kad knyga būtų buvusi pusiau literatūra, pusiau mokslinė fantastika apie laiko mašiną, pusiau faktų ieškantis istoriko tyrinėjimas, pusiau filosofija, bandanti išvalyti mirtiną pasamonės sandėliuką.

Šalia jos vis dar nešiojuos tris knygas. Jos galėtų tapti kelrodžiais.

Viena - Alberto Woodfoxo memuarai “Solitary” (2019). Woodfoxas buvo juodaodis, 46 metus paleido kalėjime (43 iš jų - vienutėje). 2016 m. teismas nusprendė, kad bausmės procesas buvo prastas, kaltė - ne iki galo aiški, todėl jis išleistas į laisvę. Jis aprašė savo gyvenimą, vos negavo kelių prestižinių premijų ir pasimirė.

Kita - Levo Karsavino “Apie tobulybę”, kurią mūsų laikais išleido “Hubris”. Šią plonytę knygutę Karsavinas rašė po karo, sovietų lageryje (kur ir mirė) pieštuku ant popieriaus skiaučių. Jis buvo rusų filosofijos profesorius, po bolševikų revoliucijos pasprukęs į Lietuvą ir dėstęs Vytauto Didžiojo universitete. Kai sovietai buvo pakeliui į Lietuvą, Karsavinas gavo kvietimą keltis į Vakarus ir toliau dėstyti prestižiniame universitete, bet atsisakė. Galvoju - blogiau juk nebus? Buvo. Knygutė - miglota ir sunkiai suprantama, tačiau dramatiškas yra faktas, kad į beviltišką situaciją patekęs filosofas imasi rašyti knygą, skirtą tobulybės apmąstymams.

Trečioji - italų filosofo Giorgio Agambeno “Remnants of Auschwitz : the witness and the archive” (1998). Nesu skaitęs kitos filosofijos knygos, kuri savyje turėtų tokį aštrų nervą, negailestingai tave pjaustantį įvairiausiomis kryptimis. Iš šios knygos atkeliavo koncentracijos stovyklos žmogystos, kurių siela išgaravo, susitraukė iki riešuto dydžio, o čia paliko tik tabaluojantį, golemišką kūną.

Štai toks vieno romano gabaliuko kontekstas, iš kurio ta istorija ir išniro.

Knygos apie Bezdonių žydus taip ir nepradėjau rašyti. Kažin ar beparašysiu. Ši istorija toliau garuos, kol jos nebeliks net ir senoviškai atrodančiose interneto svetainėse. Tačiau parašiau fragmentą į “Kirminą”, kurį tuoj pat galėsi paskaityti.

Jame nėra didingų ambicijų, nėra ir istorinės tiesos atskleidimo. Ką norėjau padaryti - šventvagiškai pasijusti žydu, pėdinančiu miško keliu kažkur tarp Bezdonių ir Buzaraisčio, Antrojo pasaulinio karo laikais.

Nesu tikras, kiek ši priešistorė būtina pačiam apsakymui suprasti ir pajusti. Ko gero daugumą savo romano istorijų galėčiau panašiai išplėsti - prisiminimais, skaitytomis knygomis, tikromis istorijomis ar kažkur girdėtais faktais.

Bet dabar bent jau supranti, ką turėjau omeny sakydamas, kad svarbiausias “Kirmino” planas buvo įkelti koją į lietuvio tautinę pasąmonę.

Kirmino fragmentas: 1943, SIUVĖJAS

Šliaužia jau tris valandas. Maždaug tris. Laikrodžių niekas neturi, todėl orientuojasi apgraibomis. Nežinia, kiek dar eis – aplink vieni seniai ir vaikai. Koks šimtas. Siuvėjas šlubuoja kolonos viduryje, spoksodamas į geltoną žvaigždę ant priešais einančio vyro nugaros. Ruduo, vėsu, tačiau vis dar šviečia saulė.

Sakė, kad veda į užmiestyje įrengtą stovyklą, kurioje jie gyvens. Dirbs durpyne netoliese. „Ką dirbs? – galvoja siuvėjas. – Bobos, seniai ir vaikai.“

Kolonos priekyje žengia keli puošnūs karininkai. Šalia kolonos – kukliau atrodantys sargai, įvairių tautybių. Vieni vilki sunkiai atpažįstamas uniformas, kiti – paprastus rūbus, kuriuos bandė sudėlioti taip, kad kuo labiau primintų karišką aprangą. Kai kurie nuo geto gyventojų skyrėsi tik juostomis ant rankovių ir ginklais rankose. Kartais kareiviai užsirūkydavo ir siuvėjo nosį pasiekdavo gundantis stipraus tabako aromatas.

Šalia klibikščiavo bobutė. Už rankos vedėsi mergaitę, kokių šešerių. Abiejų rūbai buvo prasti, bet tvarkingi. Juodi mergaitės plaukai kruopščiai supinti į storą kasą. Kitoje rankoje mergaitė prie krūtinės glaudė iš visokių atliekų sudaigstytą lėlę.

Siuvėjas galvojo, kad jis būtų pagaminęs žymiai geresnę. Tokią, kokias siuvo savo dukroms. Jis lėtai pakėlė kairę ranką ir grubiai perbraukė nuo vėjo ašarotas akis. Dukras ir žmoną matė prieš porą metų.

Dabar jie krutėjo miško keliu. Paskutinę sodybą praėjo prieš pusvalandį. Kolona išsitempė į ilgą, siaurą dešrą, kad šonuose liktų vietos sargybiniams. Siuvėjas žengė vienoje gretoje su bobute ir jos anūke. Galbūt anūke. Giminystės ryšiai jau seniai sutrūko – jei galėjo, kiekvienas rūpinosi tais, kurie šalia.

Bet minčių apie kitus buvo vis mažiau. Žmonės nustojo stebėti pasaulį, jų akys vis labiau krypo vidun. Kai kurie slankiojo lyg golemai – nieko nematydami, nieko negirdėdami, ridendamiesi ten, kur stumdavo šautuvų durtuvai.

Kažkada visi kalbėjo apie sukilimą. Ginčydavosi, vieni buvo už, kiti siūlė ramiai laukti. Dabar kalbos apie pasipriešinimą pasislėpė tamsiuose užkaboriuose ir būdavo varinėjamos pusbalsiu, nuolat apsidairant, ar šalia nėra kokio mažiau pažįstamo klipatos. Kartais kas nors užsimindavo apie žmogų, kanalizacijos tuneliais pasprukusį už sienos. Kai kurie čia pat rausė slėptuves. Tačiau paklausti, nuo ko ketina slėptis, tik gūžčiojo pečiais.

Siuvėją iš kojas kilnojančiu automatu pavertusių sunkių minčių pažadino dešinėje atsiradusi tuštuma. Pasuko galvą ir pamatė, kad senutė suklupo, o šešiametė tempia ją už alkūnės, mėgindama pastatyti. Kolona sutriko – priekyje vis didėjo tarpas, o už nugaros trypčiojo nesuprantantys, kodėl susidarė kamštis.

„Kelkis močiute kelkis močiute kelkis močiute“, – gailiu balseliu kniaukia mergaitė, tačiau senutė net galvos nepakelia. Siuvėjas mato artėjančius kareivius. Vienas jų pakeliui nuspriegia nuorūką ir nusimeta nuo peties šautuvą.

Siuvėjas atlupa mergaitės pirštus nuo bobutės alkūnės ir ima ją į rankas. Priglaudžia stipriai, prispaudžia sau prie peties jos galvą ir puola straksėti, bandydamas ristele prisivyti nutolusią koloną. „Nieko, brangioji, nepergyvenk“, – šnabžda jis, priglaudęs lūpas prie mergaitės ausies. Mergaitės plaukai kutena nosį, jis nupučia juos ir tęsia: „Viskas bus gerai. Močiutė pavargo. Geri žmonės pasirūpins močiute. Ji pailsės ir mus pasivys. O kol kas reikia eiti. Kai nueisime į vietą, ten ir palauksime močiutės.“

Siuvėjas girdi, kaip mergaitė tyliai kūkčioja. Ji bando pakelti galvą ir pažiūrėti per jo petį, ten, kur liko močiutė. Jis dar stipriau spusteli mergaitės galvą ir pagaliau prisiveja priešais einančius žmones. Siuvėjas girdi, kaip kažkur už nugaros pokšteli šūvis.

„Viskas gerai. Viskas bus gerai“, – dabar jo galvoje sukasi tik šie žodžiai, visos kitos mintys kažkur išgaravo.

Dar po valandos kolona ima stoti. Mergaitė jau senokai eina pati, stipriai įsikibusi į jo ranką. Tolumoje boluoja nedidelė miško proskyna. Ten stovi pora sunkvežimių, aplink juos stoviniuoja ginkluoti vyrai. Kareiviai kreipia koloną į mišką.

Ir štai jie stovi miške, prie duobės.

Žmonės grūdasi, bando slėptis vienas už kito, niekas nenori būti priekyje. Prieš juos sunkiais žingsniais rikiuojasi kareiviai. Žmonės – nebe žmonės, nors jie galėjo rinktis. Į spąstus patekusios pelės, jau supratusios, kad dabar jau nieko nebepakeis.

Kažkas kitame būrio gale pasileidžia į mišką, iš paskos šoka dar keletas. Pasigirsta aštri komanda, sukarksi šautuvai, kažkur spiegia moteris, kažkas suklumpa ant kelių ir užsidengia veidą rankomis, kažkur pradeda klykti vaikas.

Siuvėjas čiumpa mergaitę ant rankų, prispaudžia prie krūtinės, vėl paslepia jos akis. Atsuka kareiviams nugarą, mėgindamas nuo jų uždengti vaiką. Kažkodėl galvoja, kad pavyks mergaitę apsaugoti, kad kulkos jo nugaros neįveiks.

Dar viena komanda ir pasigirsta šūviai. Dabar jų daug. Šautuvus nustelbia kulkosvaidžio kalenimas. Aplinkui kniumba žmonės. Keletas jų užgriūva siuvėją, tas neišsilaiko ant kojų ir krenta į duobę. Guli, vis dar apglėbęs vaiką, o aplink bumbsi kūnai.

Kūną raižo įtampa, pojūčių nebėra, tik šūviai ir lyg bulvių maišai krentantys kūnai.

Pagaliau garsai nutyla. Nebėra šūvių. Nebekrenta maišai. Siuvėjas giliai kvėpuoja ir klausosi kažkur toli kukuojančios gegutės. Nesupranta, ar gegutė iš tikro kukuoja, ar tai tik įprasto miško iliuzija. Tada jį perrėžia skausmo peilis – nuo kojų pirštų iki pat smilkinių. Vis dar glėbyje spaudžiama mergaitė nebeverkia, nebejuda, nebekvėpuoja.

Siuvėjas atsargiai pasikelia ant alkūnių ir žiūri į bejėgį kūnelį ir į kraują, varvantį nuo jo švarko atlapų. Supranta, kad ne jo kraujas varva.

„Kvailys, – galvoja siuvėjas. – Visiškas kvailys.“ Kulkos jo kūne nepaliko nė pėdsako, nėrė kiaurai. Siuvėjas vėl prisiglaudžia prie nebeverkiančios, nebejudančios ir nebekvėpuojančios mergaitės.

Taip ir guli, tyliai kūkčiodamas. Tolumoje dusliai skamba vyrų balsai. Į duobę vėl ima kristi kūnų maišai. Pasipila grumstai, akmenys, medžių šakelės. O tada ateina tamsa.

Po kelių valandų miško laukymėje jau būriavosi tik vyrai su ginklais ir kastuvais. Ginkluotieji – sau, tie su kastuvais – atokiau. Kas sėdėjo, kas stovėjo, atsirėmęs į medį. Laukė sunkvežimių, kurie juos nuveš atgal į miestą. Kažkas susikūrė lauželį ir šildėsi mėsos konservus metalinėse skardinėse. Kažkas rūkė. O vienas netgi miegojo, po galva pasidėjęs paltą ir ant akių užsimetęs kepurę.

Štai stovi kareivis pražiota burna. Vienoje rankoje laiko atidarytą mėsos skardinę. Kitoje – šakutę. Žiūri ten, kur žiūri visi. Už kelių dešimčių metrų juda šviežiai sukasta žemė. Kareiviai delnais dengia ausis – jiems atrodo, kad kažkoks gyvulys lindi gal- vose ir spiegia.

Žemė švelniai banguoja, šokinėja akmenukai ir kankorėžiai. Į orą pakeltose dulkėse dailiai lūžta saulės spinduliai. Staiga žemė ima kaukti ir sprogsta sukasto ploto viduryje, lyg ten būtų nukritusi granata. Tik kad niekas jokios granatos nemetė – visi stovi sustingę, išsižioję, ausis prisidengę. Net šautuvo į rankas niekas nemėgina imti.

Dulkių debesyje, besisukdamas aplink savo ašį lyg grąžtas, iššoka pailgas, rąstą primenantis daiktas. Išlekia porą metrų viršun, o tada krenta ant žemės ir pradeda rangytis lyg žaltys. Dar akimirka, ir padaras dingsta miške. Šviežiai sukasta žemė nurimsta. Dulkių stulpas pamažu leidžiasi žemyn ir sklaidosi.

Share

Kai pradėjau rašyti taisykles, supratau, kad ir čia galioja dauguma kibernetinio saugumo principų (viliuosi, jie tau žinomi). Skirtumas tas, kad dirbtinis protas užaštrina ir sustiprina dalykus visur, kur tik pasirodo. Taip pat ir kibernetinius pavojus. Ir čia dramos atsiranda daugiau.

AI suteikia daugiau galių ir greičio - ir mums, ir piktavaliams. Šiems naudinga ir tai, kad dirbtinio proto teritorija yra nauja ir menkai pažįstama. Važiuojam.

Reklamos pertraukėlė. Šis tekstas - neįprastas, nes aš nemėgsta dalinti patarimų. Kas aš toks, kad manęs klausytum? Patarimus dalinu tuomet, kai susirenku žinias sau - renku renku ir pamatau, kad darbo vaisiai gali būti naudingi ir kitiems.

Jei tokių tekstų norėtum daugiau - brūkštelėk komentaruose. Kadangi apie dirbtinį intelektą skaitau daug, man susidaro įspūdis, kad patarėjų - pilnas pasaulis. Kam kartotis? Tačiau gal tavo situacija kitokia, gal tu neturi laiko tiek gilintis ir gal tau būtų naudinga kartais gauti ne tik filosofinių apmąstymų apie AI, bet ir praktinių žinių.

Leave a comment

Šis tekstas - nemokamas. Tačiau kviečiu apsvarstyti rimtesnį palaikymą. Jei atvirai - man sunku savo tekstus užrakinti. Bet, praleidęs čia metus, suprantu, kad rašymui reikalingos energijos resursas ribotas, todėl papildomas palaikymas - labai vertingas.

Subscribe now

AI evoliucija: greitis ir chaosas

Jokia technologija į mūsų gyvenimą neįlėkė taip staigiai. Apie dirbtinį protą skaityti pradėjau 2015-16 m. Tada tai buvo teorijos ir filosofijos studijos. Niekas netikėjo, kad AI galėtų pasiekti eilinį Žemės gyventoją. Nebent po 50 metų.

O tada… AI ir toliau vystosi nežmoniškai greitai ir chaotiškai - dėl to ir šnekos apie dirbtinį protą siekia nuo euforijos iki radikalaus pesimizmo.

Greitis stumia saugaus AI temas į antrą planą. AI korporacijos saugumo klausimo nenori eskaluoti, nes jis stabdytų įrankių integraciją. Žmonės, kaip visada, nėra linkę klausyti ekspertų. Kibernetinio saugumo žinios komplikuotos ir reikalauja iš mūsų dėmesio bei iš pirmo žvilgsnio sudėtingų operacijų.

Žmonės - fatalistai. Jie visada galvoja, kad jų bėda neištiks. Net jei bėdos ištinka kitus. Net draudžiamės dažnai iš inercijos, nes visi taip daro, o ne dėl to, kad sąmoningai galvotume apie galimas nelaimes. Bandom vytis dirbtinio proto evoliuciją?

Ką šneka ir ko negirdime

Apie AI įrankių “avarijas” yra rašoma. Nes tų avarijų nutinka. Turime visą klasikinį kibernetinių bėdų rinkinį.

Žmonės, kurie pridaro nesąmonių. Kai kurie iš jų - tokie, kurie tikrai turėtų išmanyti saugumo reikalavimus. Pavyzdžiui, Samsung inžinieriai, 2023 m. sumaitinę ChatGPT įmones kuriamo kodo fragmentus. Po to Samsung porai metų uždraudė darbuotojams naudoti išorinius AI įrankius.

Nesąmonių pridaro AI įrankiai, ypač, kai žmonės jais pernelyg pasitiki.

Yra lūžę net didžiųjų modelių saugumo sistemos (o juk mes norėtume tikėti, kad tai - neįmanoma ir to niekada nebus). Štai 2023 kovą 9 valandas ChatGPT vartotojai galėjo matyti kitų žmonių pokalbius ir paskyrų duomenis.

Apie tai, kad dirbtinis intelektas suteikė stebuklingų galių nusikaltėliams - net priminti nereikia. Šios istorijos garsiausiai skamba, esu tikras, esi apie tokius dalykus girdėjęs. Deep fake, nauji phishingo metodai ir t.t.

Gal kada susiimsiu ir padarysiu šitų nelaimių chronologiją. Šį kartą tam nėra vietos.

Čia pateiksiu esmines saugumo taisykles. Stengiausi rašyti trumpai ir aiškiai, dėl to mečiau lauk daug svarbių sričių.

Pabandžiau “pasikalbėti” ir su tavimi, ir su savimi. Įsivaizdavau žmogų, tokį kaip tu (ir aš), kuris įsijungia kompiuterį ar telefoną, atsidaro AI čato langą ir pradeda kasdienę sesiją su dirbtiniu protu.

Taip gavau kelias AI naudojimo temas, kurias ir papasakosiu. Jų bus penkios:

• Saugaus AI pradžiamokslis.

• Jautrios informacijos taisyklės.

• Biometrinių duomenų iššūkiai.

• AI įrankių naudojimo savo aparatuose principai.

• Ir - maža, bet linksma tema - slaptažodžių generavimas.

#1: Nedaryk to, ko nedarytum viešai

Juk žinai tai, ar ne? Ar vis tik pamiršai? Gal jau supratome, kad grįžus po vakarėlio ką nors “juokingo” skelbti savo socialiniame tinkle nėra gera idėja.

Mums sunku įsivaizduoti begalinį pasaulį kitoje ekrano pusėje. Mums atrodo, kad internetas lyg televizorius - žiūriu į ekraną, o ekranas į mane - nežiūri.

AI įrankių atveju šis jausmas dar stipresnis. Atrodo, kad kitoje pusėje - pašnekovas. Toks kaip aš. Aš klausiu, jis atsako. Mes - draugai. Uždarau programėlę ir mūsų pokalbis išgaruoja, lyg būtų gyvai ištarti žodžiai.

AI pokalbių botai užaštriną tą intymumo jausmą - jų būdas prisitaiko prie mūsiškio, o pokalbio langas - švarus, neužterštas internetui įprastomis šiukšlėmis.

Deja, čia - viskas taip pat, kaip ir kitur. Kiekvienas mūsų žodis keliauja į duomenų centrus ir guli ten. Kartais - amžinai. Juos gali matyti korporacijos darbuotojai, jie gali būti naudojami modeliui apmokyti. Todėl jie gali kur nors išlįsti.

Skaitmeninis pasaulis nori apie tave žinoti kuo daugiau. AI laukas tam suteikia neįtikėtinas galimybes - juk čia mes patys pripasakojame tiek, kiek net mūsų artimieji nežino. O jei duomenų rinkikai prie tavo vardo ir amžiaus gali pridėti pora ligų ir automobilio modelį, tu tampi vertinga preke.

Jei neuždraudi savo duomenų naudoti modelio mokymui, jie teoriškai gali pasirodyti ir naujai modelio sugeneruotuose dalykuose. Vieną dieną gali netyčia pamatyti save ar savo vaiką atsitikiniame AI paveiksliuke.

Ką daryti?

Situacija nėra beviltiška - patys modeliai siūlo sprendimų:

• Išjunk leidimą tavo turinį naudoti modelio apmokymui. ChatGPT mygtukas guli po “Data Controls” ir vadinasi “Improve the model for everyone”. Claude - “Privacy” skyrelyje (“Help Improve Claude”). Gemini - spausk “Activity” ir ieškok “Improve Google services with your audio and Gemini Live recordings”. Linksma, kad kiekvienas modelis slepia šį nustatymą ir naudoja formuluotes, kurios nutyli, jog tai - privatumo parametras.

• Jautrioms temoms naudok laikinus čatus. Juos turi visi modeliai, šie pokalbiai nėra išsaugomi. ChatGPT ir Gemini tai vadina “Temporary Chat”, Claude - “Incognito”. Ypatingai jautrioms temoms derėtų naudoti anoniminę el. pašto paskyrą, kad tos temos nebūtų susietos su tavo asmeniu.

• Nepamiršk, kad turi galvą, ją naudok galvojimui. Kiekvienas sprendžiame, kiek AI modeliui atiduodame intymių detalių apie save. Būk sąmoningas - gaudyk save, galvok. Juk vietoje “aš, Jonas, 50 metų amžiaus vyras, turiu slogą”, gali būti “įsivaizduok vyrą, vyresnio amžiaus, jis sloguoja”.

• Ištrink tai, ko nereikia. Tu gali ištrinti senus pokalbius. Deja, nėra iki galo aišku, ar šie duomenys išgaruoja ir iš serverių, ypač jei mes naudojame pokalbių istoriją. Bet blogiau tikrai nebus. Modeliai leidžia pateikti prašymą apskritai sunaikinti tavo duomenis iš serverio, nors garantijų ir čia trūksta. Bet jei palieki vieną modelį ir kraustaisi pas kitą - šią galimybę verta turėti omenyje.

#2: Su jautria informacija elkis jautriai

Pratęskime pirmą punktą, nes yra specifinių niuansų.

Nėra technologijos, platformos ar tinklo, kuriems savanoriškai atiduotume tiek žinių apie save - maksimaliai detalių ir subtiliai tikslių. Kur gi ne - juk nuo botų pasirodymo buvome mokomi - kuo tikslesnė užduotis, tuo geresnis rezultatas.

Štai mes ir pasakojame apie save tai, ko net draugams neatskleidžiame. Jau gerokai pavalkiotas tyrimas (nereikėtų jo priimti už gryną pinigą, duomenys - iš Reddito) sako, kad dažniausi ChatGPT naudojimo atvejai yra terapija (ir draugystė), kasdienos organizavimas ir gyvenimo tikslų paieškos.

Ir arkliui aišku - visais šiais atvejais į OpenAI duomenų centrus mes paleidžiame krūvas pačios jautriausios, asmeniškiausios informacijos.

Nesakau, kad to daryti nereikia. Mūsų pasaulis varganas ir neteisingas, tad neretai nebelieka nieko kito, kaip tik pagalbos kreiptis į algoritmą. Tačiau nederėtų perlenkti lazdos - ir čia nepamiršk saugumo priemonių, kurias vardijau pirmoje dalyje.

Jautriausia sritis - medicinos duomenys. Juk jais taip pat šeriame modelį! OpenAI sako, kad apie sveikatą ChatGPT kasdien klausia virš 40 mln. žmonių, kas sudaro 5% visų boto užklausų.

Šių metų pradžioje OpenAI pristatė specialų ChatGPT gaminį, skirtą sveikatos klausimams. Vartotojams šis įrankis dar neprieinamas, tačiau jau galima registruotis ir “stoti į eilę”. Esminė šio produkto savybė - padidinto saugumo pažadas. Dėl to vartotojai kviečiami čia kaupti savo medicinos dokumentus ir prijungti duomenis iš kitų sveikatos programėlių.

Tačiau yra ir kritikų - OpenAI saugumo ir privatumo įsipareigojimai migloti ir toli gražu nesiekia to atsakomybės laipsnio, kurį su pacientu paprastai turi medicinos įstaigos. Mums taip pat derėtų nepamiršti, kad Amerikoje santykis su žmonių duomenimis yra ženkliai liberalesnis, nei Europos Sąjungoje.

Belieka priminti tą patį principą - viskas, ką atiduodi kažkam, kad ir kaip tai būtų šią akimirką apsaugota, tau nebepriklauso.

Prieš pora metų Suomijoje vyko didžiulė drama, kai hakeris pagrobė 33 000 pacientų duomenis iš Vastaamo psichoterapijos klinikos ir vėliau, kai klinika atsisakė mokėti išpirką, dalį tų duomenų paviešino.

Puikiai suprantu - kad ir ką bešnekėtume, mes vis tiek klausinėsime AI botų apie sveikatą ir atiduosime jam bent dalį žinių apie save.

OpenAI klipas gerai paaiškina kodėl - medicinos padėtis sušikta ir žmonės tiesiog neturi galimybės gauti iš medikų normalaus dėmesio:

Pora žodžių reikia tarti ir apie botų naudojimą darbui.

Čia situacija paprastesnė.

• Jei darbui naudoji asmeninę paskyrą, labai gerai pagalvok prieš “įleisdamas” jon su darbu susijusias žinias. Sužinok, ar darbovietė tokią praktiką leidžia.

• Jei naudoji darbo paskyrą, tikėtina, ji yra papildomai apsaugota ir informacija modelio apmokymui nėra naudojama. Bet siūlyčiau nepasitikėti “blaiviu protu” ir išsiaiškinti, kokia yra įmonės politika šiuo klausimu.

Gali užmesti į šį visai pakenkčiamą straipsnį apie ChatGPT. Įdomiausia jo dalis - dviprasmiškos žinios apie OpenAI požiūrį į privatumą ir saugumą. Maždaug taip: “Ar mano pokalbiai su ChatGPT privatūs? Nelabai. Ar ChatGPT renka apie mane duomenis? Aha”. Klasika - iš pirmo žvilgsnio gražu, bet jei bandai atidžiai skaityti žaidimo taisykles, paaiškėja, kad turi labai mažai teisių.

Beje, šnekant apie saugų AI įrankių naudojimą niekada nėra minimas dar viena visai įmanoma situacija. O kas gali nutikti, jei tavo aparatą kas nors pavogs ir pateks į jo smegenis? Arba - gyvenimiškesnė situacija - jei tavo pokalbių istoriją namie ar darbe apžiūri žmogus, kuris neturėtų to daryti?

Turėk omeny, kad savo AI čatuką turėtum pasaugoti ir nuo analoginių akių. Turėk omeny ir tai, kad dažnas darbdavys turi galimybę tavo darbo agregate matyti viską, ką ten darai.

#3: Saugok savo veidą, balsą ir pirštus

Biometriniai duomenys - “kaistanti” tema. Labiausiai - dėl noro šiuos duomenis naudoti asmenybės patvirtinimui jungiantis prie socialinių tinklų.

Viena pusė sako “mums rūpi vaikučių saugumas”, kita - kalba apie tai, kad savo veido “atidavimas” į sistemą bus paskutinis žingsnis, po kurio privatumo tiesiog nebeliks. Prekeiviai duomenimis skatins šio principo diegimą, nes jų sistemose tai iš tikro bus paskutinis taškas, sujungiantis visas apie mus turimas žinias.

AI modelių atveju šią akimirką labiausiai derėtų pagalvoti apie į savo ir artimųjų nuotraukų naudojimą. Aha, čia tas begalinis mūsų pomėgis atiduoti ChatGPT savo vaizdus, o atgal gauti kokį mielą paveiksliuką, kurį paskui galima įsimesti į Facebooką ar Instagramą (pastaruoju metu - ir į Linkediną).

Tavo vaizdai gali būti naudojami modeliams apmokyti, o tai reiškia, kad vieną dieną jie gali “išlįsti”, įmontuoti į kokį kitą AI sugeneruotą paveiksliuką.

Kartu su nuotrauka atiduoti ir jos metaduomenis - informaciją apie aparatą, lokaciją ir panašius dalykus. Labai naudingos detalės tavo skaitmeniniam portretui.

Savo veido privatumu verta pasirūpinti ir galvojant apie ateitį. Šiandien jau gaminami įrankiai, leidžiantys atpažinti žmonių veidus ir internete, ir tikrovėje. Ne tik atpažinti, bet ir susieti visus plaukiojančius duomenis į visumą.

Jais domisi ir valstybės (pasienietis nuskanuoja tavo veidą ir sužino, ką bjauraus savo tinkle postinai apie prezidentą), ir verslai (sekamas prekybos centro lankytojas).

Sunku pasakyti, ką šios technologijos gali ir kiek jos jau naudojamos. Sunku nuspėti, ką šiais klausimais ateityje nuspręs valstybės ir tarptautinės organizacijos. Ar paliks mums bent šiokių tokių teisių?

Kaip sykis dėl miglotos situacijos ir verta pasaugoti savo fizinius duomenis, kurių, deja, nepasikeisi lyg kokio Citybee paviešinto slaptažodžio.

#4: Nevalgyk maisto nuo žemės

Šiaip tai gali tą maistą nuo žemės valgyti. Aš tai valgau - vis dar gyvas. Bet internete šiuo metu ėmiau elgtis lyg koks dievobaimingas diedukas.

Aš nesu programuotojas ar kibernetinio saugumo žinovas. Mano santykiai su technologijomis - vidutiniški, dažnai jaučiuosi lyg užrištomis akimis.

Dėl to jau esu išsiugdęs kelių aukštų sistemą, kuri įsijungia ir užduoda klausimų kaskart, kai dalykas bent kiek nukrypsta nuo normos. Keletą kartų net kolegas nustebinau, nes jų laiškai man pasirodė įtartini (tokie nebuvo).

Dirbtinio intelekto laikais atidumo reikia dar daugiau. Situacija keičiasi žaibiškai, o piktavaliai sukasi greičiau, nei saugumo ekspertai. AI tapo kibernetinių nusikaltėlių branduoliniu kuru.

Apie ką aš čia?

• Štai įsijungi Linkediną, o ten - pasiūlymas: “čia tokią promptų sistemą sukūriau, labai naudinga, pakomentuok po postu, pakviesk mane į draugus, atsiųsiu viską nemokamai”. Skamba puikiai - kaip sykis tai, ko reikia ir dar nemokamai!

• Net TikToke yra pasiūlymų - “nusikopijuok promptą ir nieko nekeitęs krauk į savo ChatGPT. Iškart suveiks”.

• Arba - “Gal nori išbandyti naują appsą? Jo, mes - maža įmonėlė, ką tik sukūrėme, labai gerai rašo (skaičiuoja, piešia ir t.t.), gali atsisiųsti iš mūsų tinklapio”.

• “O gal norėtum labai patogaus įskiepio į naršyklę? Pamatysi, efektas - garantuotas.”

Galima ir toliau vardinti. Jos - tik maža salelė kibernetinių nusikaltimų jūroje. Bet tai - kita tema, jos dabar nepradėsiu.

AI optimizavimo sprendimų daug ir jie gali “atvežti” į tavo aparatą blogio - nuo virusų iki promptų, kurie slapta keis AI įrankių veikimo parametrus.

Tačiau net jei jie neatneša parazitų, nežinomos įmonėlės aplikacija gali turėti žymiai laisvesnes privatumo taisykles, nei turi korporacijos. Čia galime negauti jokių teisių į savo duomenis, o tai įmonėlei mūsų duomenų pardavimas ir yra pelno šaltinis.

Nesakau, kad visas pasaulis yra blogas. Bet papildomo atidumo reikia. Todėl:

• Naudok dalykus iš oficialių platformų (Apple App Store, Google Play). Dalykus siųskis iš oficialių tinklapių, be tarpininkų.

• Neskubėk diegti “labai naudingų” naujų programėlių ir įskiepių, pašniukštinėk, įvertink, iš kur jie, kaip žiūri į tavo duomenis (pvz., PDF įskiepis gali “perskaityti” visus jam šeriamus dokumentus).

• Svetimus promptus imk tik iš tų, kuriais gali pasitikėti.

• Nesuteik AI įrankiams prieigos prie svarbių programų (laiškų, kalendoriaus, naršymo), jei iki galo nesupranti, kaip visa tai veikia.

• Jei AI įrankis prašo prieigos prie dokumentų - neduok jos viskam, leisk naudoti tik specifinius ir šiam konkrečim reikalui skirtus stalčius.

• Nepamiršk pašalinti nebenaudojamų įrankių ir programėlių.

Ir gal vis tik nevalgyk to maisto nuo žemės.

#5: AI - ne slaptažodžių generatorius

Čia - menkutė, bet konkreti ir naudinga situacija.

Pasirodo, žmonės mėgsta naudoti AI pokalbių botus “stipriems” slaptažodžiams generuoti. Pasirodo, AI botai negali kurti stiprių slaptažodžių, tam reikia kitokio variklio, nei tas, kuris sukasi jų galvelėse.

Priežastis - paprasta. AI modeliai kuria ne tikrus, o į ką nors panašius dalykus. Tad ir slaptažodžius generuoja taip, kad anie būtų panašūs į stiprius, atrodytų tokie, bet AI botui nerūpi, kad slaptažodis iš tikro nėra stiprus.

Beje, modelio generuojami “stiprūs” slaptažodžiai visada yra labai panašūs, o kartais - identiški, net jei juos generuoja skirtingi žmonės ir savo aparatų.

Patys suprantantate, ką tai reiškia - jūsų slaptažodis ne tik nesaugus ir lengvai išnarpliojamas, gali būti, kad lygiai tokį patį naudoja ir kiti žmonės:

@skynewsIrregular co-founder Dan Lahav warns that people who have used AI to make passwords 'should change your password immediately'. Sky's Roland Manthorpe explains why. #SkyNews

Tiktok failed to load.

Enable 3rd party cookies or use another browser

Tad jei netyčia esi tokių slaptažodžių prisigaminęs - tuoj pat juos pasikeisk. Naudok tam skirtas programėles. Yra ir mokamu, ir nemokamų.

Pasikartokime pamoką

Dirbtinis intelektas suteikė galių ir mums, ir kibernetiniams nusikaltėliams. Mes jau sukūrėme naują ir neapsaugotą AI infrastruktūrą, kurioje tie nusikaltėliai gali ramiai veikti, kol saugumo ekspertų “Greitoji” yra įstrigusi kažkur toli kamštyje.

Ar kas pasikeis artimiausiu metu? Greičiausiai ne. Dirbtinis intelektas toliau bus vystomas greitai, o saugumo problemų tik daugės.

Iššūkiai - pačioje AI architektūroje. Modelių negalima “užrakinti” ribojimais kaip kitų programų - jie turi būti “laisvi”, kad galėtų mokytis. Ši “laisvė” ir suteikia daugiausiai galimybių nusikaltėliams.

Dėl panašių priežasčių kol kas nėra sprendimo tam, kas vadinama prompt injection - kai į užduotį modeliui patenka slaptas, nematomas tekstas, kuris, vartotojui nežinant, pakeičia modelio veikimą (aha, tai gali būti tas pats “nusikopijuok mano promptą ir įvesk į savo ChatGPT”).

Esminės taisyklės trumpai:

1. Susitvarkyk savo naudojamų čatų privatumo taisykles (dabar).

2. Viskas, ką dedi į AI modelį nėra 100% privatu ir gali patekti į plačiuosius interneto vandenis. Nepamiršk.

3. Kiek įmanoma, anonimizuok botui suteikiamą informaciją - venk tikrų vardų, adresų, naudok laikinus čatus ar anonimines paskyras.

4. Susimąstyk prieš kišdamas į čatą savo ar savo artimųjų nuotraukas.

5. Pasidomėk, kokios yra AI modelių naudojimo taisyklės darbe.

6. Laikykis oficialių platformų ir atsargiai naudok neaiškios kilmės AI sprendimus.

Iš pirmo žvilgsnio - paprastos, aiškios, girdėtos taisyklės. Tačiau čia ir yra svarbiausias skaitmeninio saugumo iššūkis - mes žinome taisykles, tačiau kažkaip jas vis pamirštame ir pridarome nesąmonių.

Tad mano tikslas buvo ne išmokyti tave genialių triukų, o priminti esminį saugaus elgesio skaitmeniniame pasaulyje principą - keliauk per internetą sąmoningai, neužsimiršk ir išmok save sustabdyti bent akimirkai, jei kažko iki galo nesupranti.

Neskubėk spausti mygtukų ir nuorodų. Nepamiršk, kad dirbtinio intelekto įrankiai iš tikro gali žymiai daugiau, nei ankstesnės programos. Nebijok būti įtarus ir drąsiai užduok klausimus. Ir viskas bus gerai.

Aleliuja.

Keletas mano tekstų apie dirbtinį intelektą:

Žinių tiek, kad net stebėdamas tik rimtus dalykus, imi skęsti diskusijų jūroje. Šiandien tiek “gaminama” mokslo straipsnių, jog trūksta mokslininkų, kurie galėtų juos perskaityti.

Čia matau šiokią tokią misiją sau ir naudą tau.

Aš ryju daug dirbtinio proto naujienų. Daugiau nei tu. Todėl ir manau, kad verta išvynioti kokį ryškesnį siūlą ir duoti tau apibendrintą idėją. Tai darau ne todėl, kad “žinotum” - labiau duodu medžiagos apmąstymui. Nori - mąstai, nori - nemąstai.

Primenu, kad gali tapti mokančiu prenumeratoriumi, jei manai, kad yra prasminga, ką darau. Be abejo, aš dirbtiniu protu domiuosi, nes man pačiam įdomu. Rašau dėl to, kad rašymas priverčia suvirškinti žinias ir pasiekti šiokių tokių išvadų.

Nemokamas rašymas - hobis. Tačiau iškilus gyvenime kokiai įtampai, hobis pirmas keliauja į stabdomų veiklų zoną. O va jei hobis neša finansinę naudą - tampi įsipareigojęs skaitytojui. Žodžiu, tu ir taip viską supranti.

Subscribe now

Šią savaitę į mano akiratį pateko pra filmukų, kurie pristatė ateities scenarijus, grįstus mintimi, kad AI keičia ekonominę sanklodą. Galėjau juos praleisti, bet netyčia gavosi aukščiau minėtas “siūlas”. Paskubomis surijau net knygą, kuri seniai buvo sąrašuose, bet šiuo metu jos neplanavau skaityti.

Scenarijus #1: vidurinės klasės mirtis

Pirmas filmukas - nuo kažkokio TikToko mini-influencerio - įmetu nuorodą, bet žiūrėti nebūtina. Gal net ne jo tos mintys, gal tik pakartojo kur nors girdėtas idėjas. Jis užduoda klausimą, kuris, esu tikras, ir jums yra šovęs.

Mums kartojama - dirbtinis intelektas ateina pasiimti tavo darbo. Greitai mes tapsime bedarbiais - kompiuterio skruzdėliukus pakeis dirbtinio intelekto agentai, o visus kitus - robotukai.

Jei neteksime darbo, kaip judės ekonomika? Nėra darbo, nėra pinigų, nėra pirkėjų. O kai nėra pirkėjų - viskas stoja. Ekonomikos priklauso nuo vartojimo - kai šis kyla, kyla ir ekonomika. Kai imame taupyti - ekonomika vėsta.

Apie tai užsiminiau šviežiame tekste, gali užmesti akį, jei praleidai:

Jame dalinausi ir Dwarkesh Patelio pokalbiu su Anthropic (Claude modelis) CEO Dario Amodei. Šis klausimas ir jam neduoda ramybės. Jis tiki, kad greitai AI ims greitinti ekonomiką, tačiau bijo, jog tai nutiks tik zonose, kurios yra prisodrintos dirbtinio intelekto.

Silicio slėnyje, teritorijose aplink jį (Amerika), Vakarų Europoje. Viskas kitas pasaulis gali ekonomikos pagreitėjimo ir nepajusti. Vadinasi, nelygybė žvėriškai išaugs ir du trečdaliai pasaulio iškeliaus šimtmečiu atgal.

Ką tai reiškia? Mano minėtas tiktokeris šauna - “jie nori sunaikinti vidurinę klasę. Grįšime į Viduramžius, kai buvo mažas procentėlis didikų, o visi kiti - kiauri vargšai”. Maždaug tai, ko bijo ir Dario Amodei.

Turčiai mokės vargšams universal basic income - pašalpą, kad nemirtume badu, bet ir neturėtume jokių šansų persikelti į turtingųjų kastą.

Vargšė vidurinioji klasė - ko gero taip ir nespėsime pabūti jos nariais! Bet ši prognozė neatsako į klausimą - iš kur turčiai gaus turtus?

New Scientist kalbinta matematikė Hannah Fry sudėlioja dalykus vos vos aiškiau.

Vakarų pasaulio sandara paremta tuo, kad savo darbą, laiką, energiją, žinias ir t.t. mes keičiame į pinigus ir taip gyvename. Skamba lyg iš kokio Karlo Marxo lūpų, bet tai - tiesa. Ir jei šis formatas subyra, tikėtis chaoso yra racionalu.

Marxas - visai vietoje, nes tai yra primityvus kapitalizmo apibrėžimas, su senomis idėjomis, kad kuo daugiau prakaito lieji dirbdamas, tuo daugiau ir turi.

Jei dirbtinis protas atims mūsų darbus, vadinasi, neturėsime ko išsikeisti į pinigus. Nieko neturėsime ir džiaugsimės bet kokio dydžio pašalpa. Pilnas pokalbis:

Scenarijus #2: pasaulių skyrybos

Kitas veikėjas - rimtesnis. Douglas Rushkoff - legendinis skaitmeninio pasaulio stebėtojas, parašęs kalnus įtakingų knygų - apie “skaitmeninius vaikus” jis rašė dar 9 deš. viduryje, kai mes bėgiojome be kelnių, telefonų ir interneto:

@douglasrushkoffWhat if #AI replacing us is actually… a good thing? 👀 Rushkoff explains why tech billionaires are building an economy for AIs — not people — and what that means for the rest of us. Follow for more Team Human - now streaming on YouTube and ad-free on Patreon.

Tiktok failed to load.

Enable 3rd party cookies or use another browser

Jo idėja panaši į tai, ką rašo Shoshana Zuboff savo “Sekimo kapitalizmo amžiuje” - technologinės naujovės yra pasaulio evoliucijos rezultatas, o ne reiškinys, lemiantis evoliucijos posūkius.

Sudėtinga? Ne, tiesiog tai prieštarauja įprastam naratyvui. Štai ir dirbtinis intelektas mums pristatomas kaip netikėtas išradimas, tarsi iš niekur į mūsų planetą nusileidęs, ir toks geras, kad mes negalime jo kvestionuoti. Juk jis išgydys visas ligas ir išspręs neišsprendžiamas problemas! Žodžiu, jis yra tam, kad keistų pasaulį.

Šią technologijų “nekaltybę” ir kritikuoja Zuboff, sakydama, kad už kiekvienos technologijos stovi žmonės, kurie siekia tam tikrų tikslų. Dirbtinis intelektas šiandien matoma forma (o juk ji galėtų būti ir kitokia) atsirado neatsitiktinai - tam buvo konkrečios politinės ir ekonominės priežastys.

Rushkoff plėtoja tą pačią mintį - “jei kapitalizmas baigiasi, vadinasi, teks atsisveikinti ir su “apmokamo darbo” idėja (aha, čia tas “keičiam laiką ir žinias į pinigus”).

Tas pats klausimas - jei žmonės negauna algų, kas pirks? Jie net mokamo ChatGPT negalės turėti, o nemokama - bus beprasmė - kam beturčiams rodyti reklamas?

Čia Rushkoff šoka į fantastikos pasaulį. O gal…. Gal tas fantastikos pasaulis nėra toks fantastinis? Jis teigia panašią mintį girdėjęs iš vieno techinvestuotojo. Bet ir aš esu tai kažkur girdėjęs. Kažkur kažkokiame podkaste ar straipsnyje.

Vartotojus-žmones pakeis dirbtinio intelekto vartotojai. Agentai, modeliai, kas tik nori. Tačiau, ką gali pirkti AI agentas? Ogi energiją, vietą duomenų centruose ar skaitmeninės atminties sandėlius. Taip vietoje 9 milijardų žmogiškų vartotojų gauni trilijonus skaitmeninių.

Tuoj šoksiu prie dar vieno Rushkoff “išradimo”, bet prieš tai reikia pripažinti, kad šioje vietoje jo teorija ima braškėti. Jis neatsako, kam dirbtinio intelekto agentams viso to gali reikėti. Ar AI agentas norės gyventi tiesiog šiaip sau?

Jis teigia: “AI agentai pirks energiją ir eis aptarnauti korporacijų, kurios reikia jų pagalbos”. Bet jei nėra dirbančių žmonių, kurie gali pirkti dalykus, nelabai aišku, kam tos kitos korporacijos reikalingos. Mums vis tiek reikės batų, tačiau nereikės Nike ar Adidas, nes jų neįpirksime. Mums reikės tiesiog batų.

Šioje vietoje Douglas Rushkoff fantazija vos vos stokoja pagrindo, bet juk mes čia ne realybę aptariame, o teorijas ir idėjas.

Ateitis: laiminga pabaiga

Sumazgęs savo schemą, Rushkoff štai ką šauna: “kai didysis verslas verslauja su AI darbininkais, mes tampame laisvi! Nebėra senos sistemos, kur aš turiu dirbti, gauti algą ir taip pragyventi, priklausydamas įmonėms, kurios mane samdo”.

Aš esu laisvas, nes pasaulyje, kuriame nėra kapitalistinių mainų, niekam manęs nereikia. Mes galima grįžti prie savo mažų ir fainų žmogiškų reikaliukų - sėdėti sau su bičiuliais prie laužo, kepti bulves, dainuoti dainas ir mums nerūpi nei rytojus, nei paskola, nei socialinių tinklų naujienos.

Pratęsiu Rushkoff fantazijas, nė nebandydamas įrodinėti, kad jos - pagrįstos, realios, įmanomos. Bet kas mums trukdo pasvajoti?

Taigi, planeta, vardu Žemė, neišvengiamai skyla į dvi dalis.

• Vienoje - išprotėję techmilijardieriai, skęstantys turtuose, apsupti robotų. Šalia - trilijonai AI piliečių, su kuriais anie suka verslo reikaliukus. Tai - uždaras žemynas, neturintis ryšių su likusia pasaulio dalimi.

• Už pilies vartų - nuostabus pastoralinis rojus. Žmonės grįžo į Viduramžius ir nėra kankinami “begalinio augimo” imperatyvo. Mes turime tiek, kiek reikia. Taip mąstė dažnas Viduramžių amatininkas - jis nustebtų, jei mūsų koučeris imtų jį mokyti, kad anas turi nuolat “augti”, “turtėti”, “atrasti”. Tas amatininkas kreivai pažiūrėti ir paklaustų: “kodėl?”

Mums nereikia “augti”, mes turime tiek, kiek mums reikia - pavalgyti, apsirengti. Dar stogo virš galvos reikia. Jei norime pramogų - galima padainuoti prie laužo. Ir mums visai nerūpi turėti daugiau, nei turi kaimynas. Kodėl turėtų rūpėti?

Ši utopija koduoja ir grįžima prie elementariųjų žmogiškų vertybių - dėl to Rushkoff ir šneka, kad turėtume ne tik domėtis AI evoliucija, bet ir mėginti susigrąžinti žmogišką kontaktą su kitais žmonėmis - į tai turėtume investuoti daugiau laiko, nei į AI įrankių įsisavinimą. Juk mes gyvensime su žmonėmis, o ne su AI agentais.

Utopija ir tikrovė

Šiandien į utopijas žvelgiame skeptiškai. O gal visada taip buvo? Tačiau niekas nerašo utopijų, kai gyvenimas gražus. Utopijos gimsta iš nepasitenkinimo kasdiena ir likimu - tada ir imi svajoti apie teisingesnį, geresnį, gražesnį pasaulį.

Dažniausiai utopijos “atakuoja” rimčiausias nūdienos bėdas, bet tuo pačiu sprendžia ir amžinas žmonijos problemas. Štai Rushkoff šneka apie AI, bet jo vizijoje nebelieka ir senų žmonijos ydų - neapykantos, žiaurumo, instinkto valdyti ir žudyti.

Utopijos yra fantazijos, piešiančios trokštamą, bet neįmanomą pasaulį. Tačiau kaip sykis dėl to utopijos įkvepia. Jos gali parodyti kryptį, kuria galėtume judėti. Ir net jei nepasieksime utopinio rojaus, pakeliui pasaulį vis tiek padarysime geresnį.

Galima pasijuokti iš Douglas Rushkoffo utopinio pasaulio, kur žmonės pagaliau atsikrato visų technologinių ydų ir grįžta į iš tikro žmogišką pasaulį.

Bet galima kasdien žengti bent mažytį žingsnį - rasti laiko kitam žmogui, žiūrėti į dangų ir medžius tiek pat, kiek žiūrime į ekranus, išjungti tehnologijas, kai esame kartu ir nebelieti įniršio socialiniuose tinkluose.

Amen.

Post Scriptum

Čia prisiminiau knygą, kalbančią būtent apie tai - apie skaitmeninių technologijų įgalintą kapitalizmo pabaigą. Jei atvirai - toliau gali ir neskaityti. Neplanavau ilgo teksto, bet vis tik nesusilaikiau - noriu užsiminti ir apie knygą, ir apie jos autorių.

Pasitikite legendinį graikų ekonomistą ir politiką Yanį Varoufakį ir 2023 m. išleistą jo knygą “Technofeudalism. What Killed Capitalism”.

Apie jį pasaulis išgirdo, kai 2015 m. jis tapo ekonominės krizės ištiktos Graikijos finansų ministru ir pusmetį vadovavo jos deryboms su ES. Atsistatydino, nes jo idėjoms nepritarė nei ES, nei Graikijos pareigūnai.

Varoufakis - vienas iš įdomesnių aktyviai politikoje besireiškiančių kairiųjų, nors tas jo kairumas nėra įprastas ir kažin ar tradiciniai kairieji jį mėgsta. Tada jis ėmė rašyti smagias knygas apie pokario pasaulio “gamybą” Amerikoje ir Europoje.

Viena yra ir lietuviškai - “Pokalbis su dukra apie ekonomiką”. Knygoje - pasakojimas dukrai apie mūsų pasaulio sandarą.

Tuo tarpu “Technofeodalizmas” - pokalbis su tėvu, bandant atsakyti į anam iškilusius klausimus. Knyga prasideda nuo pasakojimo apie vaikystę ir šeimą. Jo tėvai - pokario laikų darbininkai, dalyvavę politinėje veikloje ir bandę suprasti, kas dedasi pasaulyje. Varoufakis aiškina tėvui tai, kuo anas netikėjo - kad kapitalizmas galėtų išgaruoti.

Varoufakis - nežmoniškai geras pasakotojas ir ši knyga - kaip niekad suprantama, aiški, pilna nuotykių ir tiekianti vertingų idėjų.

Kapitalizmui kaput - Varoufakio versija

Nelįsiu giliai, pateiksiu tik esmines mintis. Jei tema domina - paskaitykite patys. Varoufakio analizė dailiai koreliuoja su Zuboff mintimis iš “Sekimo kapitalizmo amžiaus”. Šią knygą jau pristačiau (bet dar grįšiu), štai, jei nematei teksto:

Feodalizmo laikais nebuvo nei rinkos (kaip ją šiandien suprantame), nei ekonominius pasirinkimus suteikiančios laisvės. Tu arba buvau didikas ir turėjai viską (visų pirma - žemės), arba vargšas, priverstas gyventi iš didiko malonės.

Nei žemė, nei darbas nebuvo prekės, nes joms nebuvo rinkos - valstietis neturėjo jokių šansų tapti turtingu. Turčių ir vargšų santykiai buvo pagrįsti nuoma (šis terminas - esminė Varoufakio sąvoka). Turčiai leido valstiečiams naudotis žeme ir negailestingai pasiimdavo didesnę dalį jų užaugintų dalykų kaip nuomos mokestį.

Kapitalizmo pradžia - žemės įkainojimas. Žemė buvo nusavinta, valstiečiai išvaryti:

Žemės savininkai galėjo rinktis - auginti avis arba vėl išnuomoti žemę valstiečiams, jei anie sumokėtų tiek, kiek gautų iš avių. Valstiečiai galėjo parduoti savo darbą, bet jie išsikraustė į miestus ir ėmė dirbti fabrikuose.

Kapitalizmas įkainojo viską, kas buvo “nemokama” - nuo žemės ar darbo iki dalykų, kurie iki šiol turėjo tik emocinę vertę. Dėl to gimė esminės kapitalizmo profesijos - vadybininkas ir rinkodarininkas. Vienas vadovauja fabrikui, kitas - galvoja, kaip fabriko prekės perduoti vartotojams.

Mūsų amžiaus pradžioje (maždaug nuo 2008 m. krizės) klasikinį kapitalizmą pakeitė tai, ką Varoufakis vadina “debesų kapitalizmu” (cloud capitalism). Pasakojimas apie šią transformaciją - ilgas, įdomus ir vingiuotas, prasidėjęs iškart po Antro pasaulinio karo, bet čia tavęs juo nevarginsiu.