Šiandien pasidalinsiu, kaip tokiose situacijose palaikau savo koleges „Upės teka“ centre ir mentorystės grupėje.

Beje, spalio 2 d. startuoja antroji mentorystės grupė – jei norėtųsi, kad tokio palaikymo būtų ir jūsų kasdienybėje, plačiau apie ją rasite teksto pabaigoje.

Registracija į mentorystės grupę

Natūralu, kad mums reikia pagalbos

Pirmiausia norisi nusibrėžti aiškią ribą: visiškai natūralu, kad mums gali prireikti pagalbos. Galime nežinoti, ką daryti su konkrečiu vaiko atveju, arba jausti, kad tas atvejis „ne mums“. Jei kolektyve turime kolegų, galime pasiskirstyti. Vienas geriau jaučiasi dirbdamas su vyresniais vaikais, kitas – su pačiais mažiausiais, vienas – su mikčiojančiais, kitas – su turinčiais autizmo spektro sutrikimą ar kalbos neišsivystymą.

Centre mes taip pat esame susitarusios, kuri kur jaučiasi stipriausiai. Laikui bėgant kolegių norai keičiasi, plečiasi profesinis akiratis ir išsilavinimas, ir naujus iššūkius priimti tampa drąsiau. Tačiau žinau, kad dirbant ugdymo įstaigoje labai retai galime „pasirinkti“ vaikus.

„Ar tikrai sugebėsiu padėti?“

Kai man pačiai kyla šis klausimas, bandau įsivertinti: kiek jame yra mano baimės, o kiek – realaus įrankių trūkumo? Atsakomybės jausmas ir vidinis kritikas gali būti labai dideli ir grėsmingi. Tad pasikalbėjusi su jais, judu toliau – ko man reikia, kad padėčiau besikreipiančiajam?

Būna, kad išgirdusi, kokius sunkumus patiria vaikas, skambinu kolegėms ir tariamės: ką galiu padaryti aš viena, kokią pagalbą man gali suteikti jos. O tuomet einu skaityti, ieškoti informacijos, mokytis.

Kai atrodo, kad „niekas nejuda į priekį“

Nauji vaikai ar nauji atvejai mano viduje priimami, ko gero, lengviau. Kiekviena nauja pažintis – naujas iššūkis, kurį norisi įveikti. Sudėtingiausia man būna tada, kai padirbėjus kurį laiką pajaučiu, kad judame ne taip greitai, kaip norėtųsi. Kyla vidinė frustracija, o vidinis kritikas beldžiasi: „O gal čia per sunkus atvejis? Gal tu per prasta?“

Centre irgi pasitaiko situacijų, kai kolegės ateina tartis, nes atrodo, kad „nejuda niekas į priekį, negaliu padėti, gal vaikui reikia kito specialisto?“.

Tiems, kurie jau ruošiasi mėtyti akmenis, iš karto pasakau: taip, būna atvejų, kai specialistą tikrai reikia keisti. Bet dabar kalbu ne apie juos. Kalbu apie tą daugumą atvejų, kai mūsų lūkesčiai prasilenkia su vaiko galimybėmis, su mūsų pačių matymu ir pradine vizija „kaip greitai įstatysiu R“...

Empatija – ir sau, ir kitiems

Mūsų darbe, mano nuomone, reikalinga begalinė empatija ir atjauta – tiek sau, tiek žmonėms, su kuriais dirbame. Tik kartais rezultatų norime taip greitai ir tokių akivaizdžių, kad tai ima trukdyti kurti ryšį su vaiku. Vaikas gali net pradėti erzinti, ir tuomet norisi jį „išsiųsti“ kam nors kitam. Vietoj to, kad sustotume ir persivertintume metodus, atvirai pasikalbėtume su kolegėmis, pasikviestume tėvelius pokalbiui ir išgirstume, ką galvoja jie.

Bijau sumeluoti, bet, ko gero, kiekvieną kartą, kai aš ar mano kolegė dvejojome, ką daryti, ir lindo mintys „per silpna aš“, „čia tas atvejis, iki kurio man dar toli“, „tėvai tikrai nepatenkinti“ – nutikdavo magiškas dalykas. Aptarus su tėvais, rasdavome dar kelis būdus, kaip bendradarbiauti glaudžiau, ką galime pakeisti kartu, kuo jie patenkinti, o ką norėtų keisti. Ir su šia informacija – bum! – jau turime papildytą kelio į tikslą žemėlapį ir galime judėti pirmyn.

Jei trumpai

Kai kyla abejonės ir vidinis kritikas ima spausti, linkiu sustoti. Įkvėpti (būtinai per nosį), iškvėpti (būtinai lėtai ir per burną) ir pagalvoti: o ką atsakyčiau savo draugei, atsidūrusiai tokioje situacijoje?

O tuomet ieškoti „salės pagalbos“: tarp kolegių, bendraminčių draugų ar socialiniuose tinkluose (juose ir aš esu prieinama, jei norėtųsi pasidalinti!).

O jei norisi ne vienkartinės pagalbos, o ilgalaikės draugystės...

Spalio 2 d. startuoja antroji mentorystės grupė.

Tai erdvė švietimo pagalbos specialistėms, kurios nori:

• dalintis savo sunkiausiais atvejais ir išgirsti, kaip į juos žiūri kolegės;

• stiprinti profesinius įgūdžius – ne teoriškai, o su realiais vaikais iš savo praktikos;

• turėti žmones, kuriems galima paskambinti, kai vidinis kritikas rėkia garsiausiai.

Pirmoji grupė man parodė, kad tokio palaikymo mums, specialistėms, kartais labai trūksta. Ir kad jį susikurti – visai įmanoma.

Registruotis mentorystei

Maža ir atrinka 8 dalyvių grupė.

6 grupiniai susitikimai, 2 individualios sesijos ir struktūruotas profesinio augimo procesas.

Laisvų vietų liko tik kelios, kad kiekvienai užtektų laiko ir dėmesio. Jei kyla klausimų – tiesiog atsakykite į šį laišką, papasakosiu plačiau.

P. S. Jei pažįstate kolegę, kuriai šis tekstas atlieptų, persiųskite jį jai. Galbūt kaip tik dabar jai reikia išgirsti, kad dvejoti – natūralu.

P.S.S. Visiems sėkmingų ir sklandžių rugsėjo pradžių!

Bet daugiausiai buvo klausimų. Ir tai man labai patiko.

O tada, mokymų metu, galutinai įsitikinau — tema tikrai aktuali. Klausimų apie fonologinį iššifravimą ir išgalvotų žodžių skaitymą buvo tiek, kad supratau: reikia ne tik paaiškinti, kodėl tokia užduotis reikalinga, bet ir parodyti, ką ji realiai duoda kabinete.

Tai va, šiandien — apie naudą. Ne teoriją, o tai, ką pseudožodžių testas iš tikrųjų atskleidžia.

Kodėl tai ne „dar vienas lapas”

Kai vaikas skaito tikrą žodį, jis gali remtis atmintimi, vaizdine nuotrauka, spėjimu iš konteksto. Su pseudožodžiu to padaryti neįmanoma — jo tiesiog nėra ką atsiminti. Ir būtent tada išryškėja pats procesas:

• kaip vaikas jungia garsus į žodį,

• kur tiksliai „stringa” — pradžioje, viduryje, dvibalsyje, priebalsių sankaupoje,

• ar spėlioja pagal panašų tikrą žodį, ar tikrai dekoduoja,

• kokia yra savikorekcijos strategija — ar vaikas pastebi klaidą ir grįžta,

• kaip santykiauja greitis ir tikslumas.

Tai duomenys, kurių tiesiog negausi iš teksto ar žodžių sąrašo skaitymo.

Ką sako tie, kas jau naudoja

„Jau kurį laiką ieškojau užduočių, palengvinančių vertinimus mokykloje. Pseudožodžių testas man labai patiko ir jį panaudoju kas kartą, kai reikia vertinti vaikus prieš siunčiant į PPT.”

„Aiškus, nesudėtingas ir labai naudingas įrankis spec. pedagogo – logopedo darbui.”

„Nors kai kurie vaikai, net ir turėdami disleksiją, greitai „perkando” pseudožodžius, įrankis vis tiek labai naudingas — gali palyginti greitį, tikslumą, vaiko reakciją bendrai skaitant. Mokymuose atsakė į visus klausimus apie įrankį ir bendrai vertinimą. Man, kaip pradedančiai, tikrai buvo labai naudinga.”

Man tai svarbiausias patvirtinimas — ne kad įrankis „gražus”, o kad jis realiai palengvina sprendimus kasdieniame darbe.

Rugpjūčio 28 d. — mokymai, kur parodysiu viską iš arti

Jei norite ne tik skaityti apie tai, bet pačiam(-iai) pasižiūrėti, kaip užduotį taikau, kokias klaidas stebiu ir kaip tai virsta konkrečia išvada apie vaiką — kviečiu į mokymus:

📅 Rugpjūčio 28 d., 14–17 val. 💶 Kaina: 119 €

Registracija

Mokymuose parodysiu, kaip pseudožodžių skaitymo užduotį naudoju praktiškai, kokius klaidų tipus verta fiksuoti ir kaip tai padeda anksčiau įtarti disleksijos riziką bei priimti sprendimą dėl tolesnio vertinimo.

Jei jaučiate, kad norisi daugiau aiškumo ir konkretaus įrankio, kurį galėtumėte iš karto naudoti savo kabinete — labai lauksiu jūsų rugpjūčio 28-ą.

Tačiau šiandien noriu papasakoti apie savo mylimiausią priemonę. Jos naudojimo naudą man nuolat patvirtina patys vaikai ir jų tėvų pasidalijimai.

Tai – RYŠYS.

Deja, ryšys nėra išleistas kaip metodinė priemonė. Jo negalime nusipirkti PDF formatu, parašę „noriu“ po kieno nors įrašu socialiniuose tinkluose. Jam nėra parengto pratybų sąsiuvinio ar dešimties žingsnių instrukcijos.

Kita vertus, nuoširdžiai tikiu, kad ryšys yra pirmoji ir svarbiausia sąlyga, norint padėti vaikui, patiriančiam mokymosi sunkumų.

Ryšys nėra tik graži pedagoginė idėja

2011 metais mokslininkė Debora Roorda su kolegomis paskelbė didelę metaanalizę, kurioje apibendrino 99 tyrimų rezultatus. Juose dalyvavo mokiniai nuo ikimokyklinio amžiaus iki vyresniųjų klasių.

Tyrėjai nagrinėjo, kaip emocinė mokytojo ir mokinio santykio kokybė siejasi su vaikų įsitraukimu į mokymąsi bei akademiniais pasiekimais. Jie nustatė, kad šilti ir palaikantys santykiai buvo aiškiai susiję su didesniu mokinių įsitraukimu. Ryšys su akademiniais rezultatais buvo mažesnis, tačiau taip pat reikšmingas. Čia noriu pati save sustabdyti, kad ne ryšys ne tik malonus, bet ir per geresnį mokinio įsitraukimą jam atneša geresnius rezultatus.

Tyrimo išvada: teigiamas mokytojo ir mokinio ryšys labiausiai siejasi ne su pažymiu savaime, o su vaiko noru dalyvauti, stengtis ir likti mokymosi procese.

Neigiami, konfliktiški santykiai, priešingai, buvo susiję su mažesniu įsitraukimu. Santykio reikšmė buvo ypač pastebima mokiniams, kuriems mokykloje ir taip sekėsi sunkiau.

Visą tyrimą galima rasti čia: Roorda ir kt. „The Influence of Affective Teacher–Student Relationships on Students’ School Engagement and Achievement“

Dar vienas klasikinis tyrimas leidžia pažvelgti į ryšio poveikį ilgesnėje perspektyvoje. Bridget Hamre ir Robertas Pianta stebėjo 179 vaikus nuo darželio iki aštuntos klasės. Jie nustatė, kad ankstyvojo santykio su mokytoju kokybė buvo susijusi su vėlesniais mokymosi ir elgesio rezultatais.

Ypač išsiskyrė konfliktiški, negatyvūs santykiai. Jų sąsajos su vaikų sunkumais išliko net ir tada, kai tyrėjai atsižvelgė į vaikų pažintinius gebėjimus, elgesį ir kitus veiksnius.

Tyrimo išvada: tai, kaip vaikas jaučiasi santykyje su mokytoju pirmaisiais mokymosi metais, gali būti reikšminga jo mokyklinėje kelionėje dar ilgą laiką.

Žinoma, toks tyrimas neleidžia sakyti, kad būtent vienas mokytojas ar vienas santykis nulemia visą vaiko ateitį. Tačiau jis labai aiškiai parodo, kad ryšys nėra nereikšmingas ar tik malonus ugdymo priedas.

Tyrimas: Hamre ir Pianta „Early Teacher–Child Relationships and the Trajectory of Children’s School Outcomes through Eighth Grade“

Ką tai reiškia vaikui, turinčiam disleksiją?

Disleksijos kontekste ryšys tampa dar svarbesnis.

2023 metais paskelbtoje disleksijos ir psichikos sveikatos tyrimų apžvalgoje mokyklinis ryšys apibūdinamas kaip vaiko patyrimas, kad mokykloje jis yra suprantamas, palaikomas ir su juo elgiamasi teisingai.

Apžvalgoje aptiktas man ypač svarbus rezultatas: specifinių mokymosi sutrikimų turintys vaikai, kurie jautė, kad mokytojas supranta jų sunkumus ir juos palaiko, nurodė patiriantys mažiau nerimo.

Tyrimų apžvalgos išvada: jausmas, kad mokykloje esi suprastas ir palaikomas, gali būti svarbus apsauginis veiksnys disleksiją ir kitus mokymosi sunkumus patiriančių vaikų emocinei savijautai.

Tyrėjai elgiasi atsargiai – jie neteigia, kad palaikantis mokytojas savaime panaikina nerimą. Vis dėlto turimi rezultatai leidžia manyti, kad mokyklinis ryšys gali padėti apsaugoti vaiko emocinę sveikatą.

Apžvalga: Wilmot ir kt. „Understanding Mental Health in Developmental Dyslexia: A Scoping Review“

2023 metais paskelbta sisteminė kokybinių tyrimų apžvalga atskleidė ir kitą, ne tokią patogią, pusę. Išnagrinėję disleksiją turinčių mokinių, jų tėvų ir pedagogų patirtis, tyrėjai nustatė, kad mokyklose vis dar stinga disleksijos supratimo, tinkamos pagalbos ir mokytojų pasirengimo. Šeimos neretai tampa pagrindinėmis – kartais beveik vienintelėmis – vaiko interesų gynėjomis. Pridėsiu, manau, jog švietimo pagalbos specialistai, esame ta jungtis, kuri gali labai daug pakeisti ir keičiame tiek vaikų ir tėvelių, tiek ir kolegų pedagogų gyvenimuose. Tik nesustokim tikėti savo darbo svarba!

Apžvalgos išvada: sunkumą vaikui sukelia ne tik pati disleksija. Jį gali sustiprinti ir aplinka, kuri vaiko nesupranta arba nėra pasirengusi atliepti jo poreikių.

Apžvalga: Nevill ir Forsey „The Social Impact of Schooling on Students with Dyslexia“

Kai rugpjūtį prasideda košmarai apie diktantus

Sukūrę saugią aplinką ir pasitikėjimu grįstą ryšį, galime priimti vaiko vidinius išgyvenimus. Galime išklausyti jo pasakojimą, kad jau rugpjūtį jis sapnuoja košmarus apie mokykloje laukiančius diktantus.

Svarbiausia – galime šios patirties nesumenkinti.

Nesakyti: „Dar juk net neprasidėjo mokslo metai.“

Nesakyti: „Nėra čia ko bijoti.“

Nesakyti: „Jeigu daugiau pasimokytum, būtų lengviau.“

Galime paklausti:

„Kaip jautiesi?“

„Kas tau dabar kelia didžiausią nerimą?“

„Kas padėtų pasijusti bent truputį saugiau?“

Galime parodyti, kad tikime vaiku net tada, kai jam pačiam tikėti savimi jau labai sunku.

Negalime vienu mostu pakeisti visos ugdymo sistemos tam mokiniui, kuris ateina nusivylęs, liūdnas ir nemotyvuotas. Ne visada galime iš karto pritaikyti visas užduotis, pakeisti atsiskaitymo būdus ar užtikrinti, kad kiekvieną kartą jo žinios būtų vertinamos jam tinkamiausia forma.

Tačiau net ir šiame sunkume, o kartais – beveik beviltiškume, paprastas žmogiškas klausimas „Kaip jautiesi?“ gali veikti kaip balzamas. Jis nepanaikina sistemos keliamo skausmo, bet leidžia vaikui nelikti su tuo skausmu vienam.

Ar ryšys išmoko vaiką skaityti?

Ne.

Ryšys disleksijos nepanaikina. Jis nepakeičia kryptingo, nuoseklaus ir įrodymais grįsto skaitymo mokymo. Vaikui vis tiek reikalinga jo poreikius atitinkanti specialistų pagalba, tinkami metodai, pritaikytos užduotys ir galimybė savo žinias parodyti ne tik raštu.

Tačiau ryšys gali padėti vaikui išbūti mokymosi procese.

Jis gali padėti dar kartą pabandyti. Ištverti klaidą. Pakelti ranką. Prisipažinti, kad nesuprato. Paprašyti pagalbos. Sugrįžti po nesėkmės.

Galbūt todėl ryšys nėra paskutinė pagalbos priemonė, kurios imamės tada, kai niekas kitas neveikia.

Jis yra pirmoji sąlyga, kad kitos priemonės apskritai galėtų veikti.

Ir nors ryšys prieinamas kiekvienam, jį įvaldyti nėra lengva. Tam reikia laiko, kantrybės, smalsumo ir gebėjimo išbūti šalia vaiko ne tik tada, kai jis stengiasi ir bendradarbiauja, bet ir tada, kai užsisklendžia, pyksta, priešinasi ar sako, kad jam nerūpi.

Kartais „man nerūpi“ iš tikrųjų reiškia: „Aš nebegaliu dar kartą patirti nesėkmės.“

Jei norisi ne tik žinoti, bet ir jaustis tvirčiau

Ryšys su vaiku prasideda nuo mūsų noro suprasti. Tačiau vien gerų norų ne visada pakanka – kartais reikia žinių, praktinių įrankių ir saugios erdvės aptarti situacijas, kuriose nebežinome, ką daryti.

Šį rudenį kviesiu prisijungti prie mano mentorystės grupės. Ji skirta specialistams ir pedagogams, norintiems geriau suprasti mokymosi sunkumų patiriančius vaikus, drąsiau priimti profesinius sprendimus ir nelikti vieniems su sudėtingais klausimais.

Tai bus erdvė mokytis, klausti, dalytis patirtimi ir kartu ieškoti sprendimų, kuriuos galima pritaikyti realiame darbe su vaikais.

Antranka į profesinę mentorystę

Kolegų prašymu kartoju mokymus

Rugpjūčio 28 dieną dar kartą vyks didelio susidomėjimo sulaukę mokymai:

Mokymai: „Disleksija ir disgrafija: kaip atpažinti, vertinti ir padėti 6–12 metų vaikui“

Šie mokymai skirti norintiems ne tik geriau suprasti disleksiją ir disgrafiją, bet ir gauti praktiškų gairių, padedančių atpažinti vaiko sunkumus, juos vertinti ir pasirinkti tinkamus pagalbos būdus.

Substack skaitytojams iki rugpjūčio 12 dienos taikoma 10 proc. nuolaida.

Mokymai

Iki susitikimo – mokymuose arba rudens mentorystės grupėje.

Žaismingi linkėjimai atsigaivinti ir pasimėgauti saule!

Minėti šaltiniai

· Roorda, D. L., Koomen, H. M. Y., Spilt, J. L. ir Oort, F. J. (2011). The Influence of Affective Teacher–Student Relationships on Students’ School Engagement and Achievement: A Meta-Analytic Approach. Review of Educational Research, 81(4), 493–529. Tyrimo puslapis

· Hamre, B. K. ir Pianta, R. C. (2001). Early Teacher–Child Relationships and the Trajectory of Children’s School Outcomes through Eighth Grade. Child Development, 72(2), 625–638. Tyrimo puslapis ir DOI

· Wilmot, A. ir kt. (2023). Understanding Mental Health in Developmental Dyslexia: A Scoping Review. International Journal of Environmental Research and Public Health, 20(2), 1653. Visas atvirosios prieigos tekstas

· Nevill, T. ir Forsey, M. (2023). The Social Impact of Schooling on Students with Dyslexia: A Systematic Review of the Qualitative Research on the Primary and Secondary Education of Dyslexic Students. Educational Research Review, 38, 100507. Tyrimo santrauka

Nors kartu vis dar mokausi suvaldyti savo perfekcionizmą ir kartais per didelius lūkesčius, viena aišku – dirbti komandoje man yra vienas prasmingiausių dalykų profesiniame gyvenime.

Per savo praktiką teko bendradarbiauti su otorinolaringologais (LOR), audiologais, ortodontais, neurologais, psichiatrais, šeimos gydytojais, ergoterapeutais, kineziterapeutais, psichologais, psichoterapeutais, meno terapeutais ir dar ne vienu specialistu. Ir kuo daugiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad nė vienas iš mūsų neturime visų atsakymų. Man tai nėra silpnybė. Tai yra kokybiškos pagalbos pagrindas.

Komandinis darbas reiškia gebėjimą išklausyti, priimti kitokią nuomonę, pripažinti savo kompetencijos ribas ir kartu ieškoti geriausio sprendimo vaikui.

„Upės teka“ dar neturime tokios didelės specialistų komandos, apie kokią kartais pasvajoju (bet, o Dievai, kaip būtų įdomu!), tačiau per bendrus klientus ir mokymus jau sutikau nemažai profesionalų, kuriais pasitikiu ir kuriuos drąsiai rekomenduoju šeimoms.

Vakar ši mintis grįžo su nauja jėga.

Su penkiametės tėvais kalbėjomės apie Froggy Mouth ir Ativ-Lingual – pirmąjį vožtuvų treniruočių prietaisą, leidžiantį įvertinti ir treniruoti vidinį neigiamą slėgį dirbant su netipišku rijimu, kvėpavimu per burną ir kitais veido miofunkciniais sutrikimais.

Apie šiuos metodus pažadu parašyti atskirai, nes jie tikrai verti savo straipsnio. Tačiau po šio susitikimo pagavau save galvojant ne apie aparatus. Galvojau apie žmones.

Kaip būtų gera turėti specialistų ratą, kurie kalba ta pačia kalba. Kurie domisi miofunkcine terapija, kvėpavimu, ankstyvąja prevencija ir kuriems visiškai normalu pakelti telefoną bei aptarti bendrą klientą. Nes kartais būtent vienas pokalbis pakeičia visą gydymo eigą.

Viena istorija, kurią prisiminsiu dar ilgai

Prieš keletą mėnesių pas mane atvyko keturmetė mergaitė, kuriai buvo nustatytas kalbos neišsivystymas.

Kalbos raida vėlavo nuo pat mažens. Tėvai pagalbos kreipėsi dar mergaitei sulaukus dvejų metų ir nuo tada nuosekliai lankė logopedo konsultacijas. Mergaitė buvo be galo motyvuota – noriai atlikdavo užduotis, įsitraukdavo į žaidimus, o namuose tėvai kruopščiai vykdė visas rekomendacijas. Atrodė, kad turime visus ingredientus sėkmei. Tačiau progresas buvo gerokai lėtesnis, nei tikėčiausi.

Vienos konsultacijos metu pradėjome kalbėtis apie dažnai pasikartojančias slogas, retkarčiais paskaustančias ausis ir tai, kad mergaitė kartais lyg neišgirsdavo dalies mano pasakytų žodžių. Tuomet pasiūliau mamai apsilankyti pas otorinolaringologą ir atlikti klausos tyrimą. Ne todėl, kad buvau įsitikinusi konkrečia diagnoze, o todėl, kad norėjau atmesti vieną iš galimų priežasčių.

Tą pačią dieną mama paskambino po vizito. Paaiškėjo, kad mergaitės vidurinėje ausyje buvo susikaupę skysčiai ir reikalingas gydymas. Po maždaug mėnesio gydymo grįžome prie mums jau įprasto logopedinio darbo. Tik šį kartą viskas vyko visiškai kitaip. Per artimiausius porą mėnesių mergaitės kalba pradėjo sparčiai keistis. Ji lengviau įsimindavo naujus žodžius, tiksliau girdėdavo garsus, greičiau išmokdavo naujų artikuliacijos padėčių. Bet labiausiai įstrigo ne tai.

Ji tapo daug linksmesnė.

Iki tol net nebuvau susimąsčiusi, kiek daug jėgų jai kainavo kasdien stengtis suprasti pasaulį, kai jo girdėjo ne visą.

Ši istorija man dar kartą priminė labai paprastą dalyką. Logopedas negali dirbti vienas. Kartais didžiausią pokytį sukuria ne naujas pratimas ar dar viena konsultacija, o laiku į komandą prisijungęs kitas specialistas.

Šiandien ypatingai ieškau bendraminčių

Pastaraisiais metais vis daugiau gilinuosi į burnos kvėpavimo, netipiško rijimo ir miofunkcinės terapijos temas. Todėl šiandien ypatingai norėčiau susipažinti su otorinolaringologais (LOR) ir ortodontais, kuriems šios temos taip pat įdomios ir kurie tiki tarpdisciplininio bendradarbiavimo verte. Norėčiau, kad būtų visiškai normalu pasiskambinti vienam kitam ir pasakyti:

“Turiu vaiką. Man atrodo, čia jau ne vien logopedo darbas. Gal gali pažiūrėti?”

Jeigu dirbate šioje srityje arba galite rekomenduoti specialistą, kuriam artimas toks požiūris, labai kviečiu parašyti.

📩 julija@upesteka.lt

Labai tikiu, kad geriausi rezultatai gimsta ne tada, kai vienas specialistas žino visus atsakymus, o tada, kai keli specialistai nebijo jų ieškoti kartu.

Pasidalinsiu kokias atvejais rekomenduoju kitų specialistų konsultacijas:

Kada rekomenduoju LOR (otolaringologo) konsultaciją?

Dažnai tėvai nustemba, kai logopedo kabinete vietoj naujų pratimų gauna rekomendaciją apsilankyti pas LOR gydytoją.

Tačiau yra situacijų, kai logopedinė pagalba nebus tokia efektyvi, kol neišsiaiškinsime, ar vaikas gerai girdi ir ar gali laisvai kvėpuoti per nosį.

Jei įtariu susilpnėjusią klausą

Rekomenduoju LOR konsultaciją ir dažnai – audiogramą, jei vaikas:

• dažnai sako „ką?“ arba prašo pakartoti;

• netiksliai atkartoja išgirstus žodžius;

• geriau supranta matydamas kalbančiojo veidą;

• triukšmingoje aplinkoje sunkiau supranta kalbą;

• atrodo išsiblaškęs ar tarsi neklausytų;

• logopedinių užsiėmimų progresas neįprastai lėtas.

Šie požymiai gali būti susiję su skysčiais vidurinėje ausyje ar laikinu klausos susilpnėjimu.

Nė vienas logopedas negali objektyviai įvertinti vaiko kalbos, jei nėra tikras, kad vaikas gerai girdi. Todėl klausos ištyrimas man nėra papildomas tyrimas – dažnai tai vienas pirmųjų žingsnių ieškant tikrosios problemos priežasties.

Jei įtariu kvėpavimo per nosį sutrikimą

LOR konsultaciją taip pat rekomenduoju, jei vaikas:

• nuolat kvėpuoja per burną;

• knarkia;

• dažnai sloguoja;

• gausiai seilėjasi;

• ramybės būsenoje laiko pravertas lūpas;

• turi tamsius paakius, pailgėjusio veido bruožus ar siauresnį viršutinį žandikaulį.

Tai gali būti požymiai, kad kvėpavimui per nosį trukdo padidėję adenoidai ar kitos priežastys.

Kada rekomenduoju ortodonto konsultaciją?

Ortodonto konsultacijos nerekomenduoju vien dėl kreivų dantų.

Dažniausiai siunčiu tuomet, kai matau, kad sutrikusi ne tik dantų padėtis, bet ir visos burnos funkcijos (estetika yra reikalinga, bet iš savo asmeninės trečio ortodontinio gydymo patirties noriu rėkte rėkti, kaip svarbu FUNKCIJA, ne tik estetika :) ).

Rekomenduoju apsilankyti pas ortodontą, jei pastebiu:

• nuolat praviras lūpas ramybės būsenoje;

• kvėpavimą per burną;

• siaurą viršutinį žandikaulį ar aukštą gomurį;

• kryžminį, atvirą ar gilų sąkandį;

• netaisyklingą liežuvio padėtį ramybės metu;

• rijimą stumiant liežuvį į dantis;

• tarpdantinį ar šoninį sigmatizmą;

• ilgalaikį čiulptuko, buteliuko ar piršto čiulpimo įprotį;

• susigrūdusius dantis ar akivaizdų vietos trūkumą nuolatiniams dantims;

• neįprastai nusidėvėjusius dantis dėl griežimo ar netaisyklingų apkrovų.

Vis daugiau ortodontų šiandien vertina ne tik dantų padėtį, bet ir kvėpavimą, liežuvio funkciją, rijimą, žandikaulių augimą bei viso veido vystymąsi.

Todėl logopedo ir ortodonto bendradarbiavimas dažnai leidžia pasiekti stabilesnių rezultatų nei dirbant kiekvienam atskirai.

Kada rekomenduoju neurologo konsultaciją?

Neurologo konsultaciją rekomenduoju tada, kai matau, kad kalbos ar valgymo sunkumai gali būti tik viena platesnio neurologinio paveikslo dalis.

Dažniausiai rekomenduoju pasikonsultuoti, jei:

• kalbos raida reikšmingai vėluoja be aiškios priežasties;

• vaikas praranda anksčiau turėtus įgūdžius;

• kartu stebimi ryškūs motorinės raidos sunkumai;

• įtariama kalbos apraksija;

• pasireiškia neįprasti nevalingi judesiai, tikai ar drebulys;

• yra buvę traukulių ar sąmonės netekimo epizodų;

• ryškūs rijimo ar kramtymo sutrikimai negali būti paaiškinami vien burnos struktūra;

• po galvos traumos ar neurologinės ligos atsiranda naujų kalbos ar rijimo sunkumų.

Neurologo konsultacija nereiškia, kad vaikas tikrai turi neurologinį sutrikimą.

Dažnai ji reikalinga tam, kad galėtume atmesti galimas neurologines priežastis ir toliau planuoti logopedinę pagalbą remdamiesi kuo tikslesne informacija.

Rašydama šį straipsnį supratau dar vieną dalyką. Vis dažnesnis klausimas iš kolegų, kurį pastaruoju metu girdžiu nėra: „Kokį pratimą taikyti?“ Dažniau girdžiu: „Kaip suprasti, kada problema jau nebe mano kompetencijoje?“ Kada dar tęsti logopedinį darbą, o kada sustoti ir pasiūlyti LOR konsultaciją? Kada verta kalbėti apie ortodontą? Kada reikėtų neurologo? Kaip kalbėtis su kitais specialistais, kad visi dirbtume viena kryptimi, o ne kiekvienas atskirai?

Tiesą sakant, būtent dėl tokių pokalbių ir gimė mano profesinės mentorystės grupė.

Anketa atrankai į profesinę mentorystę

Joje kalbame ne tik apie garsų tarimą ar metodikas. Kalbame apie klinikinį mąstymą, sprendimų priėmimą, sudėtingus atvejus, bendradarbiavimą su kitais specialistais ir tai, ko, bent jau man studijų metais, niekas nemokė.

Jeigu skaitydami šį straipsnį ne kartą pagalvojote: „Aš irgi norėčiau išmokti taip matyti visumą, o ne tik vieną problemą“, labai kviečiu prisijungti prie rudens profesinės mentorystės grupės.

Šiuo metu joje dar yra likusios trys vietos.

Labai norėčiau, kad mūsų profesijoje atsirastų kuo daugiau specialistų, kurie nebijo pasakyti: „Nežinau, bet žinau, pas ką galime ieškoti atsakymo.“ Man atrodo, būtent taip ir gimsta geriausia pagalba mūsų klientams.

Daugiau informacijos apie mentorystę

P.S. O čia, mano naujas draugas! Tikriausiai Rerek ir šitas įrankis yra mano profesiniai perlai, kurie mane taip įkvėpė darbui.

Ji buvo atlikusi namų darbus. Perskaitė apie disleksiją. Pasikalbėjo su mokytojais. Pastebėjo dalykų, kurie jai kėlė nerimą. Ir atėjo su klausimu, kurį girdžiu gana dažnai:

„Ar mano vaikas turi disleksiją?“

Pokalbio metu paaiškėjo, kad nerimą kelia ne tik skaitymas. Mama pastebėjo ir kitų bruožų. Kai kurie specialistai, išgirdę tą pačią istoriją, tikriausiai pirmiausia galvotų apie disleksiją. Kiti – apie autizmo spektro bruožus. Treti matytų visai ką kita.

Ir būtent čia prasideda įdomiausia darbo dalis.

Tas pats vaikas gali atrodyti visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, kokius klausimus užduodame ir į ką pirmiausia atkreipiame dėmesį.

O dabar mažas testas.

Kuris vaikas Jums keltų didžiausią disleksijos riziką?

Vaikas A

- 8 metų

- skaito lėtai

- daro nedaug klaidų

- supranta perskaitytą tekstą

Vaikas B

- 8 metų

- skaito gana greitai

- dažnai spėlioja žodžius

- vietoj vieno žodžio perskaito kitą

Vaikas C

- 8 metų

- skaito vidutiniškai

- gerai supranta tekstą

- tačiau labai sunkiai perskaito išgalvotus (pseudo) žodžius

Kurį pasirinktumėte?

Atsakymo šiandien neparašysiu. 😊

Būtent dėl tokių situacijų man taip svarbu kalbėti ne tik apie požymius, bet ir apie vertinimą. Ne tik apie tai, ką matome, bet ir apie tai, kaip nepadaryti skubotų išvadų.

Kartais didžiausia klaida nėra nepastebėti sunkumų.

Didžiausia klaida – pernelyg greitai nuspręsti, kad jau žinome atsakymą.

📅 Birželio 8 d. mokymuose „Disleksija ir disgrafija: kaip atpažinti, vertinti ir padėti 6–12 metų vaikui“ kalbėsime apie:

• ankstyvuosius rizikos požymius,

• fonologinį dekodavimą,

• pseudožodžių skaitymą,

• dažniausias vertinimo klaidas,

• ir tai, kaip atskirti panašiai atrodančius sunkumus.

O Jūs kurį vaiką pasirinktumėte?

Registracija į mokymus

Linkėjimai nuo sporto nemėgstančios manęs!
Vieni kovoja su raidėmis, kiti su cardio…

Tuo pačiu supratau, kad lietuvių kalboje vis dar labai trūksta praktiškų, estetiškų ir specialistui patogių priemonių, kurias būtų galima naudoti stebėjimui. Ne „dar vieno random lapo“, o užduoties, kuri būtų apgalvota, išbandyta. Ir tada prasidėjo mano mažas profesinis chaosas. 😄

Iš pirmo žvilgsnio atrodo: kas čia tokio sudėtingo sukurti išgalvotus žodžius? Bet kuo giliau ėjau, tuo labiau supratau, kiek daug niuansų yra lietuvių kalboje. Žodis negali būti tikras. Negali būti vardas. Negali būti vietovardis. Negali pernelyg priminti realaus žodžio. Turi išlaikyti lietuvių kalbos fonotaktiką. Turi būti pakankamai „lietuviškas“, kad vaikas galėtų dekoduoti, bet kartu neturėti semantinės reikšmės.

Ir čia atsiranda visa pseudožodžių skaitymo esmė. Kai vaikas nebegali remtis žodžio atmintimi ar prasme, labai aiškiai matosi pats interpretavimo procesas. Kaip jis jungia garsus. Kur stringa. Ar spėlioja. Ar remiasi vizualine atmintimi. Ar geba išlaikyti garsinę seką. Tokios užduotys pasaulyje jau seniai naudojamos ankstyvai disleksijos rizikai stebėti, tačiau lietuvių kalboje jų vis dar labai mažai. Mano žiniomis, yra viena priemonė, bet jos tūlas logopedas naudoti negali (apie tai – ankstesnis tekstas).

Kurdama šią priemonę labai daug galvojau ne tik apie tyrimus, bet ir apie realų vaiką kabinete. Kad užduotis nebūtų perkrauta. Kad nesukeltų papildomo nerimo. Kad specialistui būtų patogu stebėti klaidų pobūdį, savikorekcijas, interpretavimo strategijas. Taip pat labai norėjau, kad ji tiesiog atrodytų gražiai. Mums, specialistams, irgi svarbu dirbti su estetiškomis priemonėmis.

Birželio 8 d. mokymuose:

„Disleksija ir disgrafija: kaip atpažinti, vertinti ir padėti 6–12 metų vaikui“

parodysiu:

• kaip praktiškai naudoju pseudožodžių skaitymo užduotis,

• kokias klaidas verta stebėti,

• kuo skiriasi fonologiniai sunkumai nuo bendro skaitymo lėtumo,

• kokie ženklai mane labiausiai verčia galvoti apie disleksijos riziką,

• ir kaip visa tai atrodo realiame klinikiniame darbe.

Mokymų dalyviai pirmieji gaus ir mano kurtą lietuvišką išgalvotų žodžių skaitymo užduočių rinkinį. 💛

Registracija į mokymus

Kaina: 119 eur
Įrašas bus. Peržiūra galima 30 d.

„Substack“ skaitytojams taikoma 20 € nuolaida iki 05.31 d..

Registruodamiesi naudokite kodą: SUBSTACK

Jei jaučiate, kad norisi daugiau aiškumo, struktūros ir gilesnio supratimo apie disleksiją bei disgrafiją – labai kviečiu prisijungti.

Linkėjimai nuo manęs ir mano nuostabaus mokinio. Paskutinio mūsų susitikimo proga.

Tokį sakinį girdžiu labai dažnai. Kartais tėvai kreipiasi jau jausdami nerimą, kartais – po ilgų mėnesių laukimo, tikėdamiesi, kad „išaugs“. Ir vis dar matau, kaip disleksija Lietuvoje dažnai suprantama per siaurai – tarsi tai būtų tik raidžių maišymas ar lėtas skaitymas.

Šiandien jau žinome daug daugiau. Naujausi tyrimai rodo, kad disleksijos požymiai gali būti matomi gerokai anksčiau, nei vaikas pradeda skaityti. Svarbiausia – tai nėra intelekto problema, tinginystė ar motyvacijos trūkumas. Dažnai tai vaikai, kurie turi puikų žodyną, yra kūrybiški, pasižymi gera vaizduote, tačiau jų smegenyse kalbos garsų apdorojimas vyksta kitaip. Ir kuo anksčiau tai pastebime, tuo labiau galime padėti.

Vienas ankstyviausių požymių – sunkumai girdėti ir atskirti kalbos garsus. Pavyzdžiui, penkiametis gali sunkiai suprasti, kuo skiriasi „p“ ir „b“, negirdėti, kad „katė“ prasideda tuo pačiu garsu kaip „kamuolys“, arba nesugebėti pasakyti, koks garsas yra žodžio gale. Kartais vaikas nemėgsta žaidimų su rimais, sunkiai įsimena trumpus eilėraštukus ar painioja panašiai skambančius žodžius. Tai nėra „smulkmenos“ – fonologinis suvokimas šiandien laikomas vienu stipriausių disleksijos prognozinių rodiklių.

2024–2025 metų tyrimai1 vis dar labai aiškiai patvirtina ryšį tarp fonologinio suvokimo sunkumų ir vėlesnių skaitymo problemų. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbu stebėti ne vien skaitymo rezultatą, o pačius kalbos apdorojimo procesus. Kitaip tariant, problema prasideda ne tada, kai vaikas „negauna gero pažymio iš lietuvių“. Ji dažnai prasideda daug anksčiau – kalbos garsų suvokime, darbinėje atmintyje ir automatizacijoje. Todėl laukimas iki antros ar trečios klasės dažnai reiškia prarastą laiką.

Dar vienas požymis – sunkumai greitai įvardyti žinomus dalykus. Vaikas gali puikiai žinoti spalvas, skaičius ar gyvūnus, tačiau paprašytas greitai juos vardyti „užstringa“. Kartais atrodo, kad žodis „ant liežuvio galo“. Tėvai dažnai tai apibūdina kaip „jis viską žino, tik nespėja pasakyti“. Mokslinėje literatūroje tai vadinama greito automatizuoto vardijimo (Rapid Automatized Naming, RAN) sunkumais, ir tai taip pat laikoma vienu svarbių disleksijos rizikos veiksnių.

Įdomu tai, kad nemaža dalis vaikų ankstyvoje vaikystėje turi ir kalbos raidos sunkumų. Vėliau jie gali pradėti kalbėti gana taisyklingai, tačiau skaitymo ir rašymo sunkumai vis tiek išlieka. Tyrimai rodo, kad ankstyvas kalbos vėlavimas, ypač susijęs su garsine kalbos sistema, didina disleksijos riziką. Tai nereiškia, kad kiekvienas vėliau pradėjęs kalbėti vaikas turės disleksiją. Tačiau tai yra svarbus signalas specialistams stebėti vaiką atidžiau.

Kartais disleksijos požymiai matomi ne tik kalboje. Vaikai gali sunkiau įsiminti savaitės dienas, sekas, instrukcijas iš kelių dalių. Gali būti sunkiau automatizuoti rutininius dalykus – pavyzdžiui, prisiminti raidžių pavadinimus ar greitai susieti garsą su raide. Tėvai kartais sako: „Atrodo, kiekvieną kartą mokomės iš naujo“. Dažnai tai nėra dėl to, kad vaikas nesistengia.

Labai svarbu suprasti ir emocinę pusę. Vaikai gana anksti pajunta, kad jiems kažkas sekasi sunkiau nei bendraamžiams. Net jei dar nėra pažymių, jie pastebi, kad kiti greičiau įsimena raides, greičiau perskaito užduotis ar drąsiau dalyvauja veiklose. Kai kurie pradeda vengti užduočių, juokauti, pykti ar sakyti „aš nemoku“. Kartais pirmiausia matome ne skaitymo sunkumus, o mažėjantį pasitikėjimą savimi.

Pastarųjų metų neuromoksliniai tyrimai labai aiškiai kalba apie ankstyvosios pagalbos svarbą. Smegenys vaikystėje yra itin plastiškos, todėl tinkama pagalba gali stipriai pakeisti skaitymo raidos trajektoriją. Ankstyvasis darbas su fonologiniu suvokimu, garsų ir raidžių ryšiu, kalbos automatizacija bei skaitymo strategijomis duoda daug geresnius rezultatus nei laukimas, kol „subręs“. Ir tai svarbu ne tik akademiškai – tai svarbu vaiko savivertei.

Man labai norisi, kad apie disleksiją kalbėtume mažiau per baimę ir daugiau per supratimą. Ne kaip apie „problemą“, kurią reikia slėpti, o kaip apie kitokį mokymosi kelią. Vaikai, turintys disleksiją, užauga itin kūrybiški, empatiški, stiprūs strateginio mąstymo ar vizualinio suvokimo srityse. Tačiau tam jiems dažnai reikia vieno labai svarbaus dalyko – suaugusiųjų, kurie sunkumus pastebi ne tada, kai vaikas jau pradeda savimi nebetikėti.

Jei skaitant šį tekstą atpažinote savo vaiką, neskubėkite panikuoti. Ankstyvi požymiai dar nėra diagnozė. Tačiau jie yra kvietimas stebėti, domėtis ir, jei reikia, kreiptis pagalbos. Kartais vienas pokalbis ar vertinimas gali padėti išvengti metų nusivylimo ir kovos su „tinginystės“ etikete. Taip pat labai dažnai – padėti vaikui vėl patikėti, kad mokytis jis gali.

Specialistai, dirbantys su 6–12 metų vaikais, tikriausiai pastebi, kad dalis sunkumų „neišsisprendžia savaime“. Vaikas gali būti smalsus, motyvuotas, tačiau skaitymas, rašymas, garsų analizė ar automatizacija vis tiek kelia didelių iššūkių. Labai dažnai klausimas tampa ne „ar vaikas stengiasi“, o „ar mes pakankamai anksti pastebime, kas vyksta“.

Birželio 8 d. rengsiu 3 val. nuotolinius mokymus specialistams:

„Disleksija ir disgrafija: kaip atpažinti, vertinti ir padėti 6–12 metų vaikui“

Mokymų metu kalbėsime:

• apie ankstyvuosius požymius,

• naujausius tyrimus,

• vertinimą praktikoje,

• dažniausias klaidas

• ir metodus, kurie realiai pasiteisina dirbant su vaikais.

Dalinsiuosi ne tik teorija, bet ir tuo, ką matau kasdienėje praktikoje dirbdama su vaikais bei šeimomis.

🎓 „Substack“ skaitytojams taikoma 20 € nuolaida iki 05.31 d..

Registruodamiesi naudokite kodą: SUBSTACK

Jei jaučiate, kad norisi daugiau aiškumo, struktūros ir gilesnio supratimo apie disleksiją bei disgrafiją – labai kviečiu prisijungti.

Registruotis

Prisijungti prie mokymų

Praėjusios savaitės istorija.

Vaikui penkeri. Dirbame apie pusmetį – kartą per savaitę, nuotoliu. Mama visuomet dalyvauja konsultacijose, dirba namuose su vaiku pagal planą, kurį esame sutarę. Situacija gerėja: vaikas kalba aiškiau, darosi lengviau suprasti jo poreikius, sakytume, kad viskas juda gera kryptimi.

Bet yra dar ir ugdymo įstaiga.

Bendradarbiauti ji nelabai linkusi, nes „vaikas nekalba prancūziškai ir apskritai jūs kalti, kad nemoka“, todėl jis negali dalyvauti visos dienos ugdyme. Tėvams tos papildomos pora valandų būtų kritiškai svarbios dėl darbo grafiko, bet, na, ne dėl tėvų juk įstaiga veikia.

Darželio pozicija paprasta: savo problemas dėl vaiko raidos tėvai turi spręsti patys. Mokytojai nėra specialistai ir kalbos neišmokys. O į klausimą, kodėl penkerių metų vaikas nekalba aiškiai jokia kalba, atsakymas dar paprastesnis:

„Reikia tėvams daugiau kalbėti su juo prancūziškai.“

Ačiū už patarimą, Karlai.

Smulkmena tik ta, kad tėvai patys laisvai nekalba daugumos kalba. Tiksliau – gana sunkiai supranta ir kalba labai minimaliai.

Nemanau, kad darželio mokytojai linki vaikui blogiausio. Greičiausiai jie galvoja apie artėjančią mokyklą, adaptaciją, būsimus iššūkius. Bet vaiko tėvų kaltinimas ir primygtinė rekomendacija bendrauti su savo vaiku kalba, kurios pats normaliai nemoki, niekada nepadės.

Net jei daugumos kalbą moki labai gerai, tavo gimtosios kalbos niekas neatstos. Ir vaiko tėvų gimtoji kalba jam nedaro jokios žalos.

Šiuo konkrečiu atveju vaikui nustatytas kalbos raidos sutrikimas – vidutinis kalbos neišsivystymas. Laukiama dar LOR gydytojo konsultacijos dėl galimo klausos sutrikimo. Taip pat, deja, vaikas labai daug laiko praleisdavo prie ekranų ir turi silpnybę greitam, lengvam turiniui anglų kalba. Galite net nespėlioti – būtent vienskiemenius angliškus žodžius jis dažniausiai ir naudoja.

Ekranų laiką pavyko šiek tiek sumažinti, turinį bent iš dalies pakeisti į lietuvišką ar prancūzišką, bet čia dar reikės daug darbo ir kantrybės.

Turiu paminėti ir tai, kad kai mamai buvo neramu, jog jos trimetis nekalba jokia suprantama kalba, tie patys mokytojai ir šeimos gydytojas sunkumų neįžvelgė ir liepė „laukti“. Tik štai po dvejų metų mama liko kalta: „Kur tiek laukėte, juk vaikas jau toks didelis?“

Dabar ji laukia eilėje pas logopedą gyvų susitikimų netoli namų, deda daug pastangų ir bando padėti vaikui vis aiškiau pasakyti pasauliui, ko jis nori.

Taigi, jei mama staiga pradėtų kalbėti su vaiku laužyta šalies, kurioje gyvena, kalba, gal po kelių savaičių vaikas imtų taisyklingai kalbėti prancūziškai?

Jei visi tėvai kalbėtų su vaikais tik daugumos kalba – sumažėtų kalbos sutrikimų?

Mokslas mano kitaip.

Palieku kelis tyrimus ir citatas, kodėl prašau nebetikėti mitu, kad „dvikalbystė yra blogis ir stabdo kalbinę raidą“.

1. Byers-Heinlein & Lew-Williams (2013), Bilingualism in the Early Years: What the Science Says

Labai cituojamas mokslinis straipsnis. Viena aiškiausių citatų:

> „Bilingual children are not more likely than monolingual children to have language difficulties, delays, or disorders.“

Vertimas:

> „Dvikalbiai vaikai nėra labiau linkę nei vienakalbiai patirti kalbos sunkumų, vėlavimų ar sutrikimų.“

Straipsnyje aiškinama, kad dvikalbiai vaikai gali turėti kitokį žodyno pasiskirstymą tarp kalbų, tačiau bendra kalbinė raida dėl to nėra sutrikdyta.

2. Peña et al. (2016), Supporting the home language of bilingual children with developmental language disorder

Šis tyrimas labai svarbus todėl, kad jame kalbama būtent apie vaikus su kalbos sutrikimais.

Pagrindinė išvada:

„Bilingualism does not increase risk for language impairment.“

Vertimas:

„Dvikalbystė nedidina kalbos sutrikimo rizikos.“

Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad namų kalbos palaikymas netrukdo antros kalbos vystymuisi.

3. Garrido et al. (2024), Bilingualism and language in children with autistic spectrum disorder: a systematic review

Sisteminėje apžvalgoje buvo analizuota 12 tyrimų su 328 autistiškais vaikais.

Išvada – nėra įrodymų, kad dvikalbystė blogintų autistiškų vaikų kalbos raidą.

Tai labai stiprus argumentas prieš praktiką „atsisakykite vienos kalbos“.

4. Dai et al. (2018), Language Abilities in Monolingual- and Bilingual-Exposed Children

Tyrimas parodė, kad tėvai gali kalbėti su vaiku abiem kalbomis „without adverse effects“.

Vertimas:

„Be neigiamo poveikio kalbos raidai.“

5. Kohnert (2010), Bilingual Children with Primary Language Impairment

Klasikinis straipsnis logopedijoje.

Viena svarbiausių minčių – vaikai su kalbos sutrikimu gali būti dvikalbiai lygiai taip pat kaip ir tipiškos raidos vaikai. Sutrikimas pasireiškia abiejose kalbose, tačiau jo nesukelia pati dvikalbystė.

Man atrodo labai svarbu suprasti vieną dalyką:

Dvikalbystė nesukelia raidos sutrikimų. Ji gali pakeisti tai, KAIP atrodo kalbos raida, bet ne ją sugadinti.

Arba dar tiesiau:

Vaiko kalbos sutrikimo priežastis nėra dvi kalbos. Tiesiog vaikas su sutrikimu dabar turi mokytis dviejų kalbų vietoje vienos.

Ir čia yra labai svarbus skirtumas. Nes dažnai tėvams sakoma: „Jam ir taip sunku, tai bent namuose kalbėkite daugumos kalba.“ Tyrimai rodo, kad namų kalbos atsisakymas gali:

- silpninti emocinį ryšį,

- sumažinti natūralios kalbinės įvesties kokybę,

- o tėvai dažnai ima kalbėti ne savo stipriausia kalba.

Ir tai jau gali būti realiai žalinga.

Sezonui nenumaldomai artėjant prie pabaigos, jau ruošiuosi naujiems mokslo metams ir šiuo metu ieškau komandos pastiprinimo Vilniuje ir Kaune.

Jei esate logopedas ir galvojate apie naujus iššūkius, užpildykite anketą:

Anketa logopedui

Su atrinktais kandidatais susisieksiu dėl pokalbio.

Linkėjimai nuo daugiakalbystės ambasadorės :)

Man nauji projektai visada labai įdomūs, o ypač, jei matau prasmę. Mano indėlis turėjo būti – sukurti vaizdo medžiagą, kaip taisyklingai tarti garsus. Susivienodinome lūkesčius dėl kokybės: kaip turi atrodyti fonas, kaip aš turiu atrodyti, ar tinkama kokybė. Viskas vyko gana sklandžiai iki tol, kol negavau sutarties ir sėdau jos perskaityti. Niekas dar neprašė patarimo, bet jau duodu jį jums. Visada rekomenduoju perskaityti, ką pasirašote, klauskite būsimo, esamo vadovo, draudimo konsultanto ar advokato, jei tik kas nors neaišku ir neramu. Be abejo, gali pagelbėti ir DI. Jo niekada negėda klausti ir tai (beveik) nekainuoja.

Pirmiausia atsidarau failą ir ten matau 9 psl. sąlygų. Oho, pirmas jausmas, lyg sielą žadu parduoti kam nors, kad tiek susitarimų reikia. Na, bet bandau skaityti neutraliai, kol prieinu dalį, jog mano sukuriama medžiaga gali būti platinama įvairiais kanalais be atskiro mano sutikimo. Dėl konfidencialumo nekopijuosiu tikslių citatų, bet mano vaizdo įrašų platinimas reklamos tikslais kaip ir suprantamas – juk reikia išreklamuoti vadovėlius. Tik čia mano nerimastingosios smegenys įjungia turbo režimą ir aš jau matau savo veidą kokioje nors DI programoje, girdžiu savo balsą ir tuomet – štai, mes jau pornografijos puslapyje, o Julijos ne tik veidas, bet ir kūnas vilioja visus. Ar taip nutiktų? Tikriausiai ne. Ar gali nutikti? Tikriausiai taip, nes pasirašydama sutartį aš sutikčiau visas turtines teises atiduoti. Pirkėjas būtų įpareigotas tik nurodyti asmenį, kuris yra vaizdo medžiagoje, bet kadangi įmonė galėtų be mano žinios ir sutikimo bet kaip redaguoti vaizdo įrašą ar parduoti trečiosioms šalims, štai ir trumpas kelias į pornografijos aktorės karjerą.

Pasidalinau tik vienu punktu, kuris mane labiausiai išgąsdino, bet dar atsirado nesutartas kiekis prašymų taisyti medžiagą, kol pirkėjas bus patenkintas, galimybė pirkėjui atšaukti kontraktą projekto eigoje, jei „kokybė“ nėra tinkama ir pan. Bendrai – daug mažų punktelių, kur pirkėjas turi labai daug teisių ir galių, o aš, kaip autorė, parduodu sielą.

Dalinuosi istorija, nes man po ilgų derybų pasakyti „ne“ buvo sunku, o visiems linkiu, kad turėtume šitą raumenį ir jį treniruotume. Tik nesupraskite neteisingai. Jei būsime kaip trimečiai ir tiesiog į „labas“ atsakysime „ne“, nebus efekto, bet aš pati jaučiu, kad atsisakydama kokio nors projekto kartais jaučiu kaltę, jog nuvilsiu kitus, praleisiu „gerą“ progą ir pan., bet net ir man šioje istorijoje vidinis kritikas leido pasakyti „ačiū, bet ne“ ir pasilikti savo atvaizdą bei balsą kitiems projektams. Net jei kada nors ir nuspręsiu pakeisti karjerą, tai norėčiau padaryti savo noru ir, pageidautina, už tinkamą atlygį :)

Gražios savaitės, mieli skaitytojai! Lengvų atsisakymų.

P.S. Aš vis gyvenu nuotaikomis iš Sevilijos, tad dalinuosi kaip sekėsi bandymas pritapti prie vietinių.

Kartais iš šalies gali pasirodyti, kad tėvai atėjo „per vėlai“. Bet kai kurių procesų mes tiesiog negalime pagreitinti. Todėl dažnai klausiu: ką jau bandėte? kaip sekėsi?
Kartais atsiveria ilgi keliai. Kartais – istorijos apie dešimtmečius vengto garso R.
Iš tinklalaidės pasiėmiau vieną labai paprastą, bet stiprų klausimą: „Kas nutiko?“ vietoje „Kas vyksta?“. „Kas nutiko?“ kviečia suprasti. Ir atveria visai kitokį pokalbį.
Dar vienas klausimas, kurį vis dažniau užduodu tėvams: o kaip jūs pasirūpinate savimi? Auginant vaiką su specialiaisiais poreikiais, tėvai dažnai save nustumia labai toli. Gyvena nuolatiniame nuovargyje. Vienas klausimas jų neišgelbės. Bet nuoširdus domėjimasis gali padaryti įtaką. Kartais atrodo, kad dirbame su kalba. Bet iš tiesų dirbame su žmogumi.

Tad labai dažnai pirmasis pokalbis jau yra dalis pagalbos.

Mano pirmojo pokalbio „receptas“:

– kas nutiko, kad kreipėtės būtent dabar;
– koks buvo kelias iki šio susitikimo;
– kaip patys suprantate sunkumų priežastis;
– kokius pagalbos būdus jau žinote ar bandėte;
– kas šiuo metu labiausiai neramina;
– ar yra kažkas svarbaus, ko dar nepaminėjote;
– vertinimo dalis;
– vertinimo aptarimas;
– pagalbos plano pasiūlymas;
– ir dar kartą – ar tikrai viską aptarėme.

Jei reikalinga ilgalaikė pagalba, visada pasiūlau aiškų planą ir laiką apsispręsti, nes man svarbu pasitikėjimas, ne spaudimas.

Kartais didžiausi pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų. Nuo klausimo. Nuo pauzės. Nuo tikro išgirdimo.

Gražios savaitės.

P.S. Jei dar nepaskyrėte savo 1,2 % GPM, labai kviečiu prisidėti prie mano mylimos organizacijos – Vaikų linija, kuri kasdien suteikia emocinę paramą vaikams ir paaugliams.

P.S.S. Linkėjimai iš nuostabaus grožio Sevilijos, Feria de Abril!

Visi patarėjai, kurie dalijosi savo istorijomis, buvo skirtingi, turintys savo istoriją ir norintys ja pasidalinti su mumis, suaugusiais, su viltimi, kad bus išgirsti ir suprasti. Vienas iš pasidalijimų mane ir daugelį mano kolegų palietė labiausiai. Jaunuolis mums pasakojo, jog jis ir jo draugai, suprasdami alkoholio žalą ir pan., vartoja jį, nes tokiu būdu gali lengviau atsiverti vienas kitam, pasidalinti savo jausmais, kuo gyvena, ir taip būti arčiau vienas kito, nes neretai kasdienybėje jie patiria daug spaudimo mokytis, turi atlikti nemažai namų darbų, jei lanko būrelius, juose taip pat keliami dideli lūkesčiai pasirodyti gerai, būti pirmiems, tad nuolat gyvenant įtampoje, alkoholis tampa vienu iš įrankių atsipalaiduoti ir nebijoti dalintis savo išgyvenimais. Grupėje kilo klausimų, ar nekyla muštynių, nebūna agresijos; patarėjas pasidalijo, jog kituose ratuose tikriausiai būna visaip, bet tarp jo draugų – ne.

Tiek kol klausiau, tiek vėliau pergalvojau savo paauglystės metus ir tiesa, kad vakarėlių, susibėgimų, kur vartodavome alkoholį, tikrai buvo nemažai. Tik va to momento, kad sau įsivardytume, jog geriame, kad kalbėtumėmės, nepamenu. Bendrai bandžiau atsekti, kiek tų pokalbių išgėrus būdavo. Gal ir buvo, tik nepamenu? Tačiau vartojimas kompanijoje prieš einant į koncertą ar ką nors švenčiant tikrai buvo. Tikriausiai svarbu paminėti, kad mokiausi konservatorijoje, tad negyvenau tipinio paauglio gyvenimo. Turėdavau neretai po 10 pamokų per dieną, kelis konkursus per metus ir tikslą – būti geriausia tiek akademiškai, tiek muzikoje.

Taip panardžius prisiminimuose ir po visos dienos mokymų susitikus bare su bičiuliais, prie gėrimų (ir alkoholinių, ir ne tik :) ) diskutavome, ar tikrai mes, suaugusieji, vartojame dėl kitokių priežasčių? Dėl skonio – taip, bet tikrai neretai ir dėl noro lengviau bendrauti, greičiau atsipalaiduoti, išsikalbėti, suartėti su šalia esančiais.

Istorijos moralo nėra, tik pasidalijimas, kad vaikai pradeda vartoti alkoholį gerokai anksčiau, vartoja daugiau ir dažniau, nei mes, suaugusieji, norėtume. Kas mums visiems gali padėti? Bendravimas, atviras kvietimas pokalbiui ir būtinai, būtiniausiai – gebėjimas išklausyti. Kartais tiesiog užsičiaupti ir paklausyti, ką nori mums pasakyti vaikai ir paaugliai. Be smerktino žvilgsnio, be komentarų „taigi sakiau“, „nu, ką vėl prisigalvoji“, „ko čia skundiesi smulkmenomis“. Jei sunku kalbėtis, eikime pasivaikščioti, žaiskime stalo ar kompiuterinį žaidimą, keliaukime kartu su jais. Nebūtina būtinai su savo biologiniais vaikais. Mokytojai turi, sakyčiau, netgi didesnę privilegiją būti labai arti ir daug valandų su savo mokiniais. Klasės valandėlė, ekskursija ar bendri projektai gali padėti mūsų vaikams mokytis bendrauti neapsisvaiginus.

Nors esu naivi ir tikiu švietimu, suvokiu, kad vis tiek žalingų medžiagų vartojimas liks, bet gal jis gali bent kiek sumažėti. Tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų pokalbis gali palengvinti sunkumus.

Tad pasinaudosiu proga ir pakviesiu Jus prisidėti prie „Vaikų linijos“ veiklos! Galbūt ieškote, kur norėtumėte savanoriauti? O galbūt dar neskyrėte savo 1,2 proc. GPM?

Daugiau nei dešimtmetį esu šios nuostabios organizacijos dalis ir nebuvo dienos, kad negalvočiau, jog prisidedu prie vienos prasmingiausių veiklų Lietuvos vaikams ir visuomenei.

Dalinuosi kas šiuo metu yra prieinama ir galima laisvai įsigyti:

Kalbos įvertinimo užduotys

Šis vertinimo įrankis yra labiau orientuotas į kalbos neišsivystymo lygio nustatymą, bet tikrai naudingų užduočių yra vertinimui bendrai. Deja, įverčių aprašymo nėra. Pateikti kabos neišsivystymo lygių aprašymai ir pagal juos specialistas turėtų nuspręsti.

Iš autorės Astos Jurevičienės (ją galite rasti FB) galima įsigyti “5-8 klasių mokinių gramatikos įgūdžių vertinimas.”

Autorės aprašymas: Priemonė padės įvertinti mokinių gramatikos žinias, žodyną. Įvertinimo užduotys parengtos pagal LĮŠC kortelės punktus. Tai puiki priemonė,kuri padės įvertinti mokinių galias ir sunkumus prieš siunčiant į PPT.

Metodinę priemonę sudaro: mokytojo darbo lapai ( su grafomis pasižymėti kaip mokinys atliko užduotį), mokinio darbo lapai ( kuriuose mokinys rašo) ir atsakymų lapai ( kad pasitikrintumėte ar teisingai užduotis atlikta). Priemonė pasirodė vos prieš mėnesį, pati dar nespėjau pačiupinėti, bet kolegų įspūdžiai buvo teigiami. Vertinimui įverčių nėra.


Dar viena priemonė, kurios įsigyjimo nuorodos neradau, bet galima užsisakyti iš Leidyklos Lucilijus. „Kalbinės veiklos vertinimas“. Autorės Eglė Ivanauskaitė, Sigita Denikytė, Regina Budrienė. Skirta ikimokyklinio – priešmokyklinio amžiaus vaikams, jaunesniems pradinių klasių vaikams vertinti. Yra užduočių aprašymai, trumpos intrukcijos prie kiekvienos užduoties, įverčių nėra.

Aukščiau paminėtos dvi priemonės ikimokyklinukams, mano nuomone, yra kokybiškos, tik reikia turėti omenyje, kad norint atlikti visas užduotis su vaiku, užtruksite bent valandą (tempe dirbant ir vaikui bendradarbiaujant lengvai), tad rekomenduoju atlikti tai per du kartus.


Noriu rasti daugiau, tad tikiu jog yra dar, prašau, pasidalinkite ir su manimi, papildysiu, nes aš vis dar liūdžiu dėl to, jog paprastiems Žemės logopedams neprieinamų vertinimo įrankių yra, tik jie skirti tarnybose dirbantiems specialistams. Nesupraskit neteisingai, reikia jiems turėti savo įrankius, tikrai, bet kur yra prioritetas kam labiau reikalingos patvirtintos priemonės, su įverčiais ir apmokymais specialistams, diskutuočiau. Tai turim ką turim.

Aptarus mano profesinius skausmus, dalinuosi kaip aš matau vertinimą ir kokias užduotis naudoju. Kadangi mano naujai pažįstamai kolegei Gerdai daugiausiai sunkumų kėlė logopedinis vertinimas mokyklinio amžiaus vaikų. Apie tai ir išsiplėsiu daugiau.

Kaip aš matau logopedinį vertinimą mokyklinio amžiaus vaikams

Logopedinis vertinimas nėra vien testų atlikimas. Tarptautinėje praktikoje (pvz., American Speech-Language-Hearing Associationrekomendacijose) jis apibrėžiamas kaip kompleksinis procesas, apimantis kelis informacijos šaltinius ir skirtingas kalbos sritis. Panašiai vertinimas suprantamas ir Lietuvoje, tačiau praktikoje dažnai vis dar susiaurinamas iki atskirų užduočių ar testų atlikimo.

Manau, kad vien tik „padaryti testą“ – neužtenka. Svarbiausia – sujungti visą informaciją į aiškų į aiškų, kliniškai pagrįstą sprendimą apie vaiko kalbos ir mokymosi procesus. Prie vienų punktų išsiplėčiau kiek daugiau, kitur tik pačią esmę parašiau. Kas norit akmenį mesti dėl gylio, priimu! Dviračio neišradau tikrai, verta plėsti ir užduočių pavyzdžius norėčiau įkelti. Mokyklose dirbantiems susieti su vertinimo kortele. Pasilieku tai, kaip projektą, kuriam reikia kiek daugiau, nei kelių valandų. Jei norėsis mesti kitą akmenį, kaip išdėstytas žemiau pateiktas tekstas - irgi priimu! Vis dar tyrinėju Substack platformą ir ieškau, kaip pateikti informaciją patogiai. Beje, gali pasitaikyti iš anglų kalbos vestų žodžių ar netikslumų!

Aš vertinimą matau kaip kelis pagrindinius sluoksnius:

1. Pokalbis ir konteksto supratimas

Vertinimas visada prasideda ne nuo testų, o nuo santykio kūrimo.

Pirmiausia prisistatau – kas aš esu, koks mano darbas, ir labai aiškiai pasakau vaikui, kad

- jei aš ko nors nesuprasiu – paprašysiu pakartoti

- jei jis ko nors nesupras – visada gali klausti

Taip nuo pat pradžių kuriu saugią erdvę, kurioje:

· galima klysti

· galima nežinoti

· galima bandyti

Kaip paaiškinu vaikui, kas vyks?

Aš sąmoningai nevartoju žodžio „vertinimas“. Vietoj to sakau, pvz.: „Šiandien mes padarysim kelias užduotis – pažiūrėsiu, kaip tau sekasi su kalba, skaitymu ir rašymu, kad galėčiau suprasti, kaip tau geriausia padėti.“ Arba paprasčiau (ypač jaunesniems): „Padarysim keletą užduočių, kad susipažinčiau, kaip tu mokaisi.“ Kartais dar pridedu: „Čia ne kontrolinis ir čia nėra pažymių.“ Tai labai sumažina įtampą.

2. Kalbos produkcija (ekspresyvioji kalba)

Vertinu, kaip vaikas kalba:

· sakinių struktūra

· gramatinis taisyklingumas

· žodyno turtingumas

· spontaninė kalba

Taip pat:

· ar gali apibūdinti paveikslėlį

· ar geba papasakoti istoriją (siužetiniai paveikslėliai puikiai tam tinka)

Čia labai svarbu ne tik „teisinga / neteisinga“, bet:

· kiek reikia pagalbos

· kaip greitai randa žodį

· kokius žodžius vartoja

· ar stringa kalbos iškvietimas

3. Kalbos suvokimas (receptyvioji kalba)

Vertinu, kaip vaikas supranta kalbą:

· instrukcijų supratimas

· sudėtingesnių sakinių suvokimas

· loginiai ryšiai (pvz., prieš / po, nes / todėl)

Dažnai rašymo sunkumai yra ne tik „rašymo“, bet ir suvokimo problema.

4. Fonologinis suvokimas

Tai viena svarbiausių sričių mokykliniame amžiuje.

Naudoju užduotis, tokias kaip:

· garsų skyrimas (pvz., malė – kalė)

· garso vietos nustatymas žodyje

· skiemenavimas

· fonemų manipuliacija

· ritmo pakartojimas (jei patiems sunkiau sekasi su ritmo pojūčiu, nedarykit to namuose).

Tai yra pagrindas skaitymui ir rašymui.

5. Skaitymas

Vertinu:

· skaitymo tikslumą

· tempą

· klaidų pobūdį

Labai svarbu:

· ar klaidos fonologinės

· ar vizualinės

· ar „spėjimo“ tipo

Taip pat:

· teksto suvokimas (ne tik perskaitė, bet ar suprato)

6. Rašymas

Naudoju:

· diktantą

· spontaninį rašymą

· klasės darbus

Vertinu:

· klaidų tipą (fonologinės, gramatinės, ortografinės, akustinės)

· sakinio struktūrą

· teksto rišlumą

· rašto aiškumą

· kaip susiformavęs grafinis raidės vaizdinys

· kaip laikomas rašiklis

Čia labai svarbu analizuoti ne tik klaidų kiekį, bet ir pobūdį.

Klaidų tipai – ką jie rodo?

1. Akustinės klaidos

Susijusios su garsų suvokimu (fonemų skyrimo, klausos tikslumu, nors vaikas gali girdėti puikiai ir neturėti jokių klausos sutrikimų);

Pvz.:

· vilkas → vylkas

· sūnus → sunus

rodo:

· sunkumus skiriant ilgus ir trumpus balsius

· nepakankamai tikslų foneminį suvokimą

svarbu:

tai ne taisyklių nežinojimas, o girdėjimo skirtumų nepagaudymas

2. Fonologinės klaidos

Susijusios su garsų sistema ir jų diferenciacija

Pvz.:

· katė → tatė

· malė → kalė

rodo:

· fonemų diferencijavimo sunkumus

· garsinės analizės problemas

3. Morfologinės / taisyklinės klaidos

Susijusios su kalbos sistemos ir žodžio sandaros suvokimu

Pvz.:

· dektukas → degtukas

· atvažiavo → atvažavo

rodo:

· sunkumus taikant taisykles

· nepakankamai susiformavusį žodžio struktūros suvokimą

svarbu:

tai nėra akustinės klaidos, net jei žodis „taip girdisi“

4. Ortografinės klaidos

Susijusios su rašybos taisyklių taikymu

Pvz.:

· nosinių vartojimas

· didžiųjų / mažųjų raidžių vartojimas

· ilgųjų balsių žymėjimas

· priebalsių rašyba pagal taisykles

rodo:

· taisyklių neišmokimą

· arba jų neautomatizavimą

svarbu:

ta pati klaida (pvz., u/ū, i/y) gali būti:

· akustinė, jei vaikas negirdi skirtumo

· ortografinė, jei taisyklę žino, bet netaiko

Taigi klaida rašyme gali turėti skirtingą priežastį – todėl vertinime svarbu ne pati klaida, o jos kilmė.

5. Gramatinės klaidos

Susijusios su kalbos gramatine struktūra.

Pvz.:

· du berniukas

· ėjau į mokykla

rodo:

· kalbos neišsivystymo elementus

· sakinio struktūros sunkumus

6. Grafinės (vizualinės / motorinės) klaidos

Pvz.:

· netaisyklingos raidžių formos

· raidžių maišymas (b–d, p–q)

· labai neaiškus raštas

rodo:

· grafomotorinius sunkumus

· vizualinio apdorojimo ypatumus

Schema (labai trumpai)

Jei vaikas klysta, klausiu savęs ne „kiek“, o „kodėl“.

· Girdi netiksliai → akustinė klaida

· Skiria garsus netiksliai → fonologinė klaida

· Nesupranta žodžio sandaros → morfologinė klaida

· Netaiko taisyklės → ortografinė klaida

· Netaisyklinga kalba → gramatinė klaida

· Sunku parašyti → grafinė klaida

Kada jau verta sunerimti?

Nėra vieno skaičiaus visiems, bet praktikoje:

· 1–2 atsitiktinės klaidos → norma

· 3–5 tos pačios rūšies klaidos → verta atkreipti dėmesį

· pasikartojanti ta pati klaida → svarbiausia informacija.

Didžiausia „raudona vėliava“:

· klaidos yra sisteminės, ne atsitiktinės

· kartojasi skirtingose užduotyse

· išlieka nepaisant mokymo

Vertinime ieškome ne to, kiek vaikas daro klaidų, o to, kaip jis tas klaidas daro.

7. Automatizuoti procesai (pvz., RAN)

Naudoju:

· rapid naming test (liet. Greito vardijimo testas)

Vertinu:

· greitį

· stabilumą

· klaidas

Tai padeda suprasti:

· informacijos apdorojimo greitį

· ryšį su skaitymo sunkumais

8. Išgalvotų žodžių testas

Tai viena vertingiausių užduočių vertinant:

· fonologinį dekodavimą

· skaitymo strategijas

Parodo:

· ar vaikas remiasi taisyklėmis

· ar spėja pagal žinomus žodžius

9. Akademinių darbų analizė

Labai svarbi dalis. Būtinas mokytojų ir tėvelių bendrabiavimas.

Vertinu:

· sąsiuvinius

· diktantus

· rašinius

Būtent čia matosi:

· realus funkcionavimas

· pasikartojančios klaidos

Ta pati klaida – skirtingos priežastys

Kas svarbiausia vertinime?

Jei reikėtų sutrumpinti iki esmės:

Vertinimas nėra apie tai, ką vaikas moka ar nemoka

Vertinimas yra apie tai, KAIP vaikas apdoroja kalbą.

Galbūt bus naudinga lentelė:

Logopedinio vertinimo schema (mokyklinio amžiaus vaikams)

Su kuo susiduriu praktikoje

Jauni specialistai dažnai ieško: „kokias užduotis duoti“. Užduotys tikrai svarbu! Jei skaitote, tai jau pajutot mano skaudulį, kad labai noriu įrankių, kur paduodi užduotis, vaikas atlieka, tu ištaisai, suskaičiuoji balus ir „boom“! Turim aiškų vertinimą ir rezultatus. Tačiau net ir su nuogais balais ir gerom užduotimis, man svarbesnis klausimas yra: „ką aš noriu sužinoti iš šitos užduoties?“. Be abejo, jei atsiras standartizuotas įrankis, bus mokymai ir ten paaiškinama kuri užduotis kam skirta.

Pabaigai

Neturint standartizuotų testų su įverčiais, mūsų darbas tampa sudėtingesnis. Tai nereiškia, kad jis tampa mažiau profesionalus. Man profesionalumas šiuo atveju yra:

· gebėjimas struktūruoti vertinimą

· gebėjimas analizuoti atsakymus

· gebėjimas priimti profesinį sprendimą

· gebėjimas KLAUSTI ir IEŠKOTI pagalbos

P.S. Siūlausi vėl, bet jei vyksta darbo grupė diagnostinių priemonių kūrimui, ir matytumėt, jog mano ar mano pagalba aktuali, susisiekit!

P.P.S. Pavasario mentorystės grupė pilna, bet jei norisi prisijungti prie rudens grupės, mielai kviečiu registruotis ir rezervuoti vietą!

Informacija apie mentorystę

Jei šis tekstas pasirodė naudingas – persiųskite jį kolegai.

Share

Gražios šventinės savaitės, kolegos!