Subscribe now

Pati esu tikinti, techniškai labai nepavyzdinga katalikė, kuriai tikėjimas ir jo kelyje sutikti kunigai, vienuoliai, dvasiniai palydėtojai bei tikintieji nepaprastai padėjo, mokė ir įkvėpė. Mano pačios patirtys yra teigiamos, reikšmingai keitusios ir vis dar keičiančios mano gyvenimą.

Bet kartu jaučiu nepaprastai didelį vidinį konfliktą su bažnyčia kaip organizacija. Diskusijose su kitais tikinčiais žmonėmis šia tema dažniausiai išryškėja keli argumentai:

1. bažnyčia yra žmonės ir visuomenės atspindys, todėl visokios velniavos, esančios už Bažnyčios durų, atsiranda ir jos viduje.

2. Kunigai, kaip ir kiti tikintieji, yra žmonės, todėl pasitaiko visokių charakterių, gundymų ir blėnių.

3. Nepriklausomai nuo kunigų ar bendruomenės niuansų, Dievas bažnyčioje yra ir veikia, net jei kunigas yra labiau verslininkas nei moralinis autoritetas.

Visuose šiuose argumentuose yra dalis tiesos. Tačiau nė vienas jų neatleidžia institucijos nuo didesnės atsakomybės ten, kur ji turi daugiau galios, autoriteto ir galimybių apsaugoti.

Ir šiame kontekste nepaprastai gerbiu ir vertinu tuos kunigus bei tikinčiuosius, kurie išdrįsta aiškiai išstoti su kur kas tvirtesne ir tinkamesne pozicija – būtent tokios iš esmės trūko ir vis dar trūksta iš bažnyčios galvų.

Pvz., Vilniaus Santaros klinikų kapelionas kun. Gabrielius Satkauskas pasakė tai, ko nepasakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, kad tai gali būti ne pavienis atvejis, kad reikia sisteminių pokyčių ir kad bažnyčioje egzistuoja nesveika tylėjimo kultūra.

Pliusai

Arkivyskupas Grušas savo komentare aiškiai pasakė, kad išnaudojimui bažnyčioje nėra vietos, pripažino pareigą saugoti vaikus, paragino nukentėjusiuosius pirmiausia kreiptis į teisėsaugą, nurodė arkivyskupijos išklausymo tarnystę. Arkivyskupija patvirtino, kad abu kunigai nušalinti, pradėti kanoniniai tyrimai. Prokuroras taip pat patvirtino konstruktyvų arkivyskupijos bendradarbiavimą su teisėsauga. Tai nėra nereikšminga.

Nepilnamečių bei pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos reikalų koordinatorius kun. Mykolas Sotničenka sakė: „Man, kaip kunigui, yra gėda.“ Tai skamba žmogiškiau nei įprastas sterilus institucinis tekstas. Jis taip pat pripažino, kad vien saugios aplinkos mokymai neužtikrino apsaugos.

Tačiau tuo stiprioji reakcijos dalis beveik ir baigiasi.

Nėra aiškaus institucinio atsiprašymo

Arkivyskupas Grušas savo kreipimesi kalba apie skausmą, tiesą, žmogaus orumą, budrumą ir maldą, tačiau nepasako paprasto sakinio: „Atsiprašome žmonių, kurie galėjo būti išnaudoti mūsų kunigo ir mūsų institucijos aplinkoje.“

Nekaltumo prezumpcija netrukdo atsiprašyti už tai, kad bažnyčiai priklausančiose patalpose galėjo vykti nusikaltimai, o jos apsaugos sistema jų neužkirto. Atsiprašymas nebūtinai reiškia konkretaus kaltinamojo kaltės pripažinimą – tai gali būti atsakomybės už institucijos nesugebėjimą apsaugoti prisiėmimas.

Komentaruose vartojama daug švelninančių žodžių

Formuluotės „galimas nederamas elgesys“, „tokie atvejai“, „tai, kas žeidžia žmogų“ yra neproporcingai švelnios, kai kaltinamajame akte kalbama apie prievartavimą, mažamečio seksualinį prievartavimą, vaikų išnaudojimą pornografijai ir įtraukimą girtauti.

Nekaltumo prezumpciją galima išsaugoti sakant: „Kunigui pareikšti kaltinimai dėl itin sunkių seksualinių nusikaltimų prieš vaikus.“ Tam nereikia nusikaltimų paversti „nederamu elgesiu“.

„Ar padarėme viską?“

Arkivyskupas Grušas sako, kad reikia įvertinti, ar padarėme viską (nepadarėme – aut. past.), bet nekonkretizuoja:

• kas atliks šį vertinimą;

• ar jis bus nepriklausomas nuo arkivyskupijos;

• kokį laikotarpį ir dokumentus apims;

• ar išvados bus paskelbtos ir pan.

Be konkretumo tai skamba kaip teisinga frazė, o ne realus atskaitomybės mechanizmas.

„Negavome nė vieno signalo“ nėra išteisinanti aplinkybė

Mykolas Sotničenka teigia, kad per daugiau kaip 20 metų arkivyskupija negavo „jokių signalų, jokių įtarimų, jokių pranešimų“.

Tačiau 34 inkriminuojami nusikalstamų veikų epizodai, 11 nukentėjusiųjų, 23 metų laikotarpis ir šešios vietovės reikalauja ne pasitenkinti sakiniu „nežinojome“, o atsakyti: kodėl sistema nieko nesužinojo?

Jeigu tikrai niekas nepranešė, tai rodo ne sistemos nekaltumą, o galimą visišką jos aklumą.

Aukų apsauga naudojama ir kaip skaidrumą ribojantis argumentas

Va šis punktas labiausiai ir išmušė saugiklius.

Neįvardyti nukentėjusiųjų – būtina.

Suprantu, kodėl saugomas nukentėjusiųjų privatumas ir atsargiai vertinamas kaltinamųjų tapatybių viešinimas. Tačiau aukų apsauga negali tapti universaliu atsakymu į visus klausimus apie kunigų tarnystės istoriją, arkivyskupijos sprendimus ir kontrolės mechanizmus.

Toks perdėtas atsargumas dėl kaltinamųjų pavardžių labiau atrodo kaip noras apsaugoti kunigus, o ne jų aukas.

Čia kyla pagrįstas klausimas, ar privatumo argumentas netampa patogia priedanga informacijos kontrolei.

Kunigo atgaila

Kodėl galimo nusikaltėlio vidinė būsena apskritai laikoma viešai svarbia informacija, kai beveik nieko konkretaus nepasakoma apie pagalbą nukentėjusiesiems?

Apie kvietimą melstis

Viešojoje kritikoje skamba mintis, kad arkivyskupas Grušas tik melstis pakvietė. Tai nėra visai tikslu. Visame kreipimesi kalbama ir apie teisėsaugą, nušalinimą, pranešimą, pagalbą bei budrumą.

Vis dėlto frazė „tik Kristus gali galutinai išgydyti mūsų žaizdas“ šioje situacijoje skamba problemiškai. Tikintiesiems ji prasminga, bet seksualinės prievartos trauma negali būti sudvasinama taip, tarsi malda pakeistų profesionalią psichologinę pagalbą, kompensaciją ir teisingumą. Be to, „mūsų žaizdos“ sulygina institucijos reputacinį skausmą su nukentėjusiųjų trauma, nors tai nėra lygiaverčiai dalykai.

Pabaigai. Mano galva, tokia komunikacija ir kreipimasis nėra drąsi, skaidri, aukas iš tikrųjų į centrą statanti bažnyčios atstovų lyderystė.

Teiginiai yra morališkai korektiški, bet instituciškai vis tiek nepakankami ir komunikaciškai gynybiški. Mano galva, arkivyskupija pasakė beveik visus privalomus sakinius, bet kol kas neprisiėmė realios, faktinės atsakomybės.

Dėkoju, kad skaitai mano ilgateksčius. Jei turėsi minčių, idėjų ar komentarų šia tema, galime juos aptarti komentaruose.

Būk sau gera (-s).

Justė

Share

Puikiai prisimenu, kaip pačiai reikėjo parengti pirmąją komunikacijos strategiją. Nors tuo metu jau buvau beveik dešimtmetį praleidusi kasdienės komunikacijos apkasuose, staiga atrodė, kad nieko nebežinau ir nebemoku. O informaciją, kurią pavyko rasti internetuose, buvo laaaabai šabloniška ir apie nieką.

Nuo to laiki sukūriau ir labai gerų strategijų, ir tokių, kurios niekada nepajudėjo toliau nei kliento stalčius, ir tokių, kurios tiesiog nesuveikė. Pliusas, kad visos sėkmės ir nesėkmės turi vieną didelį privalumą – jos gerai išminkština skūrą ir daug ko išmoko.

Taigi, jei jauti, kad strategijų kūrime praverstų šviežias gūsis arba patogus atspirties taškas, skaityk toliau.

Taigi, komunikacijos strategiją sudaro spetyni esminiai komponentai. Gerą strategiją nuo prastos skiria tai, kaip juos užpildai: šabloniškai ar profesionaliai pasukęs galvą.

Užbėgdama diskusijai už akių pasakysiu: taip, AI gali sukalti gerai skambančią strategiją, kuri taps dar vienu dokumentu varnelei užsidėti. Tokią strategiją gali parengti kone kiekvienas naujokas. Tačiau kai ji neveiks (o tikrai neveiks) niekas nežinos, nuo kurio galo ją taisyti, ką keisti ir kodėl.

Tuomet viskas labai greitai grįš į priešstrateginius laikus.

Prieš pradedant drožti strategiją, reikia turėti jai tinkamą mindset’ą ir starto poziciją.

Pirmiausia, komunikacijos strategija nesprendžia didžiosios dalies problemų, su kuriomis susiduria verslas, ir visoje procesų grandinėje yra paskutinė vyšnia ant torto.

Komunikacija nedidina pardavimų, netvarko procesų, nepadeda suvaldyti amžinos pilnaties kamuojamą vadovo, negarantuoja pelno ir tikrai nėra pirmas dalykas sprendžiant egzistencinius verslo klausimus.

Bet gerai sustrateguota komunikacija gali aktualizuoti reikiamas temas, sukurti palankią informacinę aplinką, pelnyti simpatijas, edukuoti apie dalykus, užmegzti ir palaikyti ryšį su auditorija.

Kitas momentas susijęs su strategijos apimtimi. Įprastai tai yra ilgas šmotas iš daug skaidrių. Ilgoji versija reikalinga, jei strategiją naudos jos neruošę žmonės arba jų bus didesnis kiekis, o gal kolektyve kaita nemaža. Tokiu atveju, kuo detaliau viskas aprašyta, tuo visiems aiškiau, mažiau vietos lieka interpretacijoms.

Bet jei esi vieno žmogaus orkestras, strategiją dėlioji savo reikmėms ar nedideliam prekės ženklui, tada puikiausiai visus 8 punktus gali sutalpinti į vienlapį, nes tikrai žinosi ir platesnį savo idėjų ir minčių kontekstą.

Tiesa, vienlapis kaip santrauka labai naudingas prie ilgųjų strategijų, nes padeda išvengti akių kraujavimo nuo info kiekio.

Taigi, nuo ko pradėti ruošti strategiją?

Nuo situacijos analizės.

Ją sudaro:

konkurentų analizė,

info konteksto analizė (kokios temos bendrai sukasi viešojoje erdvėje),

atliktų veiksmų vertinimas (kas pavyko, nepavyko),

ir realių galimybių bei lūkesčių įsivertinimas.

Paskutinis punktas nepelnytai užmirštamas. Vertinant realias galimybes gali paaiškėti, kad strategiją įgyvendinti turės tik vienas žmogus, kuris turi įgūdžių tik socialiniuose tinkluose. Tokiu atveju reikės arba apsiriboti soc. tinklų komunikacija, arba galvoti, kaip ir kokiais resursais bus padengiami kiti kanalai ir veiksmai.

Arba gal komandoje yra daugiau specialistų, kurie turi labai įvairių įgūdžių. Tokiu atveju reikėtų galvoti, kaip juos optimaliausia panaudoti komunikacijos reikaluose.

Šios audito dalies rekomenduoju netraukti į galutinę strategiją, nes tokia info ją labai išpūs ir bus aktuali tik tam kartui. Ją pasilikite kaip atskirą failą.

Liuks, dabar judame jau prie tų septynių auksinių punktų.

#1 Pozicionavimas

Reikia žinoti, kokią poziciją rinkoje klientų ir konkurentų atžvilgiu norite užimti. Šiame punkte nereikėtų myžčioti ir rašyti, kad dirbate kokybiškai, į viską žiūrite atsakingai ir esate patikimas partneris. Plius minus visos kontoros ir prekių ženklai naudoja šiuos būdvardžius, kurie nusako default’inius dalykus.

Siūlau mąstyti per skirtumų prizmę – kuo jūs skiriatės nuo kitų? Kuo realiai esate geresni, įdomesni, pranašesni ir t. t.? Tai padės formuoti jūsų atskirtį nuo kitų ir taps pranašumu.

#2 Tikslas

Taip, vienaskaita. Vienas tikslas vieniems metams.

Gali kilti klausimas: o ką daryti, jei ir to reikia, ir ano norisi, dar kolegos iš kitų skyrių savo poreikių ir norų turi, kaip viską suderinti?

Reikia ieškoti bendro vardiklio.

Pvz., gali būti, kad daugumai situacijų padėtų tiesiog didesnis žinomumas arba auditorijos užnorinimas.

O gal tikslinė auditorija nelabai jaučia problematikos su kuria dirbate svorį, tada mažiau nori domėtis jūsų veikla / produktu, juos tampa sunkiau parduoti. Tokiu atveju padėti gali intensyvesnis problemos aktualizavimas viešojoje erdvėje ir vėliau sprendimo pasiūlymas.

Vienam tikslui reikėtų skirti 6–12 mėn. kryptingo darbo.

#3 Tiklsinė auditorija (TA)

Komunikacijoje demografiniai rodikliai yra labai antraeilis dalykas, nes 27 metų moteris gali gyventi labai skirtingus gyvenimus ir turėti skirtingus poreikius. Dar blogiau, jei visas auditorijos apibūdinimas skamba taip: 25–40 metų moteris, uždirbanti vidutines arba aukštesnes pajamas, iš didžiųjų miestų. Sėkmės jai kažką iškomunikuojant, nes jos nori praktiškai visi.

Vertingiau būtų galvoti apie auditorijos psichologinį ir socialinį portretus. Čia būna pagunda prisvaigti dalykų, kurie neaktualūs jūsų sričiai. Pvz., detaliai analizuoti jūsų TA laisvalaikį, kai dirbate profesiniame lauke, ir pan. Kuo geriau perprasite auditorijos mąstyseną, elgseną ir dirgiklius, tuo paveikesnę komunikaciją sukursite.

Taip pat sveika, galvojant apie auditoriją, užduoti sau du klausimus ir į juos atsakyti: ko iš jūsų nori žmonės? Ir ko jūs norite iš žmonių? Jau vien šie atsakymai nemažai padiktuos strateginių veiksmų.

Dar verta prisiminti, kad dauguma prekių ženklų turi bent kelias auditorijas, ir komunikacijos turinys strategijoje turi būti numatytas kiekvienai iš jų.

#4 Pagrindinė žinutė

Iš principo tai yra vienas aiškus sakinys, kuriame telpa tai, kas jūs esate ir ką darote. Tai nėra šūkis, misija, vizija ir co.

Pagrindinė žinutė yra viena ir ji adaptuojama skirtingoms auditorijoms. Adaptuojama, bet nekuriama iš naujo.

Pavyzdys

Mes buriame žmones, savanorius ir partnerius tam, kad vieniši senjorai jaustųsi matomi, išgirsti ir reikalingi.

Adaptacija

Visuomenei – problemos matomumas
Vienišumas vyresniame amžiuje dažnai lieka nepastebėtas, todėl buriame žmones, kad vieniši senjorai jaustųsi matomi, išgirsti ir reikalingi.

Savanoriams – lengva įsitraukti
Prisidėti prie vienišų senjorų gerovės gali būti paprasta – kartais užtenka pokalbio, apsilankymo ar nuoširdaus dėmesio.

Rėmėjams – paramos poveikis
Jūsų parama padeda pasiekti daugiau vienišų senjorų ir kurti jiems galimybes jaustis matomiems, išgirstiems ir reikalingiems.

Žiniasklaidai – aktualumas ir istorijos
Už vienišumo statistikos slypi tikri žmonės ir jų istorijos, todėl kalbame apie senjorų vienišumą ir sprendimus, galinčius sugrąžinti ryšį bei bendrystę.

#5 Kanalų strategija

Šiame punkte yra du kraštutinumai – arba komunikacija sutraukiama tik į socialinius tinklus, arba norima būti visur ir visaip. Abu keliai nėra geri.

Jums reikia rasti aukso vidurį ir būti ten, kur yra jūsų auditorija, ir ten, kur jūs gebate būti. T. y. jums nereikia TikToko tik todėl, kad čia yra nauja verslo viltis, jei nėra kam kurti ten tinkamo ir aktualaus turinio.

Iš esmės jau baigėsi laikai, kai per visus soc. tinklų kanalus buvo leidžiamas vienas ir tas pats turinys.

Gali būti ir taip, kad socialiniai tinklai išvis jums ne fengšui. Tada ieškokite kitų kanalų, kur galite sutikti savo TA. Pvz., gal jūsų komunikacija vyks konferencijose, o gal networking’o renginiuose ar verslo klubuose. O gal mėgstate ir norite būti cituojamas žiniasklaidos ekspertas. Kelių būti matomam su savo žinute yra daug, rinkitės tą, kuris atneštų geriausią konversiją.

#6 Turinio strategija

Nesiverskite per galvą. Neplanuokite visko visur ir daug. Nesivaikykite trendų, jei tai iš esmės nėra jūsų verslo esmė.

Reikia sukurti ne kuo daugiau turinio, o kuo tikslingesnio ir paveikesnio. Jei gerai ir aiškiai susidėliosite kliento kelionę ir matysite visus jos punktus, galėsite gana tiksliai identifikuoti, kuriame etape ir kokio turinio pastiprinimo reikia.

Planuodami turinį ir temas, pasistenkite išlaikyti įvairovę (ne kiekį, o įvairovę), kad temos sluoksniuotųsi kaip sumuštinis.

O jei visai šikna su turinio idėjomis, kviečiu prisiminti:

• tekstus žmonės vis dar skaito,

• apie jus gali pasakoti kiti,

• temų rubrikos palengvina galvojimą,

• komunikacija dalykitės su partenriais / klientais ir pan.,

• naudokitės aktualijomis.

#7 Rezultatai

Viena bjauriausių komunikacijos dalių, bent jau man. Ypač kai reikia KPI’us nusimatyti lygioje vietoje, be realaus atskaitos taško.

Ilgą laiką galvojau, kad komunikacijos efektyvumo be normalaus matomumo tyrimo neina pamatuoti. Dabar taip nebegalvoju, nors tie tyrimai – labai geras dalykas.

Šiame punkte yra du momentai.

Pirmasis – strategijoje numatytus rezultatus labai tikėtinai reikės sukalibruoti po kelių mėnesių nuoseklaus darbo, nes pradės matytis realybė. Ir su tuo viskas yra normalu.

Antrasis – sekami rezultatai gali būti labai įvairūs, nereikia apsiriboti tik socialinių tinklų reach’u ar engagement’u.

Kelios idėjos, kokius kiekybinisu ir kokybinius rodiklius galima stebėti:

organinį „Google“ srautą, paieškų augimą, puslapio lankomumą, pasiekiamumą, įsitraukimą, ambasadorių ir savanorių skaičių, renginių dalyvių skaičių, pasidalijimus turiniu, citatas, aiškesnį kontekstą, kuriame atsirandate, aiškias asociacijas, komunikacinio chaoso mažėjimą, procesų atsiradimą ir pan.

Jei buvai akylus ir matei mano komunikaciją Instagrame, pastebėjai, kad punktų turėjo būti aštuoni. Pardon, buvau apsiskaičiavusi.

Dėkoju, kad skaitai ilgateksčius. Jei kilo klausimų ar minčių, kuriomis norėtum pasidalyti, palik jas komentare, mielai su tavimi viską aptarsiu.

Ir svarbiausia –

būk sau gera (-as).

Justė

Ilgą laiką buvau pinda ir išvis nesileisdavau į kalbas, jei jos pasisukdavo apie „krikščionišką kainą“, „neturim biudžetėlio jūsų paslaugoms, bet jūsų norim už pigiai“ ar pan. Tada su metais atėjo išmintis ir pagalvojau, kad gerai, gal ne visi klientai turi tinkamus biudžetus, bet jei būčiau kiek lankstesnė, mažu susitiktume pusiaukelėje ir visi išloštume.

Pirmi bandymai derėtis baigėsi kažkokiu nesusipratimu. Daug lengviau klientą nukirsti, nei bandyti pasiūlyti alternatyvų kelią. Kažkaip ir gerklė džiūdavo, ir tas siūlomas kelias labai jau miglotas būdavo.

Toliau pasidalinsiu keliomis strategijomis, ką klientui galima pasiūlyti, kad ir tu liktum sotus, ir klientas galimai patenkintas.

Pirmiausia, kas trukdo deryboms?

Neaiški paties vertė

Šituo klausimu laisvadarbiams reikia neblogai piz***o duoti. Jei jau freelancini, tai susiimk ir susitark su savimi, kad klientams sukuri vertę. Dabar, kokią vertę? Noriu tikėti, kad bent jau sumažini galvos skausmą ir suteiki paslaugą as smooth as possible. Jei nesukuri, nebėda, gali savo procesą patobulinti.

Antra, kai parduodi ne savo valandas, o rezultatą, tada turi kliautis faktu, kad esi pakankamai geras specialistas, jog išsilaikytum ant savo šiknos ir labai tikėtina, kad tam tau užtenka turimų kompetencijų. Jei ne, šutini tobulintis, mokytis ir tada grįžti prie derybų stalo.

Norėjimas būti geru žmogeliuku

Nu jau toks empatiškas, toks mandagus, jau taip visų sopulius suprantantis, kad dievaži, imsi tik tokį atlygį, kokį klientas gali pasiūlyti. Ir jau tikrai netapsi kapitalistu šmikiu, imančiu daugiau.

Jei jau tikrai esi labai geros širdies, geriauturėk pro bono projektų su NVO, o su įprastais klientais dirbk už normalius pinigus.

Neaiški paslauga

Kai tiksliai nežinai, ką parduodi, ir savo paslaugos aiškiai neiškomunikuoji klientui, tai taip ir gaunasi, kad anas lygina tik tavo ir konkurento skaičius. O kai gebi aiškiai įvardyti paslaugos naudą, struktūrą, apimtis, rezultatus, terminus ir ribos, derėtis tampa daug lengviau.

Mažai pasiruošimo

Vertinga deryboms ruoštis. Kadangi laisvadarbio gyvenime derybos gana nuspėjamos ir savo apimtimi gana nedidelės, galima iš anksto įsivardyti paslaugų kainos ir apimties mažinimo rėžius arba papildomus bonusus, kuriuos gali pasiūlyti klientui.

Derybų taktikos

Taigi kokias derybų strategijas gali išbandyti?

Gali mažinti apimtį, bet ne kainą

Gal klientui nereikia strategijos ir jis kuo puikiausiai išsivers su planu? Arba gal jam gali pasiūlyti kiek mažiau, bet labai kokybiško turinio? Arba ne pusdienio, o kelių valandų mokymus, per kuriuos pateiksi koncentruotą informaciją.

Gali pasiūlyti kitokį formatą

Šiuo atveju formatas turi taupyti tavo laiką, bet būti pakankamai efektyvus klientui. Pavyzdžiui, vietoje gyvų mokymų gali pasiūlyti juos vesti nuotoliu. Arba, jei strategija per brangi, pasiūlyk tapti mentoriumi jo komandai, kuri ruoš strategiją, o tu teiksi rekomendacijas korekcijai. Dar gali pasiūlyti auditą vietoje strategijos arba konsultaciją.

Nuolaida su papildoma nauda

Jei jau mažini kainą, turi gauti kažką naudingo kaip bonusą.

Pavyzdžiui, gal toks klientas tave gali rekomenduoti kitiems arba suvesti su kokiu nors šiltu kontaktu? Kitas variantas, pasidaryk paslaugos teikimą sau patogesnį, pavyzdžiui, pasinaudok ilgesniu terminu, išankstiniu apmokėjimu ar mažesniu korekcijų skaičiumi. Arba gali susitarti dėl ilgalaikio bendradarbiavimo ir papildomų paslaugų įsigijimo per X laikotarpį.

Teik paslaugą etapais

Jei paslaugą išskaidysi dalimis, ją klientui bus lengviau finansiškai suvirškinti.

Ko nerekomenduočiau daryti, tai atlikti pilną paslaugą ir patį mokėjimą išdalinti per laiką. Nes labai tikėtina, kad kiekvienos įmokos teks laukti vis ilgiau.

Duok kelis pasirinkimus

Šiaip ir kainodaroje pasiteisinęs modelis yra turėti mini, midi ir maxi paketus su skirtingomis kainomis ir paslaugų apimtimis. Tokiu atveju dažniausiai klientai pasirenka vidurinį variantą, kuris atrodo kaip optimaliausias kainos ir vertės santykis.

Svarbu! Gali būti, kad klientas derisi, nes yra Skrudžas Makdakas. Ar jis toks, gali išsiaiškinti pačekindamas rekvizitai.lt, pasižiūrėdamas į bendrą kliento vaibą, kuo užsiima ir pan. Tam kartais reikia ir čiujkės, nes ne visada iš tokių dalykų eis suprasti. Su patologiniais taupukais derėtis neverta, nes kokią kainą jiems bepasiūlysi, jie vis tiek jausis permokėję.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad skaitai mano ilgateksčius. Jei turi kokių minčių, idėjų, klausimų ar patarimų apie derybas, pasidalink jais komentaruose.

Leave a comment

O jei jauti, kad solo versle ar verslo komunikacijoje reikia aiškesnės strategijos, kviečiu rezervuoti laiką pažintiniam pokalbiui. Pažiūrėsime, kur esi dabar, kas stringa ir kokie žingsniai galėtų padėti judėti tvirčiau.

Rezervuok laiką

Būk sau gera(-s).

Justė

Gero skaitymo!

Subscribe now

Įdirbis. Jau anksčiau dalinausi, kad pernai metai buvo tokie labai keisti ir kupini kontrastų. Iš esmės, mano solo verslas važiavo ant prieš tai buvusių metų įdirbio.

Tiksliau, ant reguliarios komunikacijos bonusų, kurie it gerai sukaltas prietaisas veikė šešetą metų. Asmeninis prekės ženklas per ankstesnius metus man sukūrė stiprią reputacinę pagalvę, todėl net ir komunikuodama chaotiškai kurį laiką vis dar turėjau pakankamą užsakymų srautą. Bet... įdirbis nėra begalinis, ir aną išsėmiau iki dugno. Tad prie komunikacijos jaučiuosi grįžtanti kaip po ilgų kūrybinių atostogų.

Tokia pertrauka davė erdvės pergalvoti, ką noriu tęsti toliau, su kuo noriu dirbti ir apie ką noriu komunikuoti. Papildomas bonusas – užrašinėje sukurtas neblogas sąrašas idėjų, kurias palengva ketinu realizuoti.

Substack. Visiškas pernai metų eksperimentas, šis Substack’as. Pradinis lūkestis buvo rašyti ilgateksčius ir susikurti papildomą pajamų šaltinį. Šis variantas gerai važiavo, nekartą buvau patekusi tarp sparčiausiai augančių paskyrų, susibūrė beveik 500 prenumeratorių, o pelningiausias mėnuo siekė apie 600 eurų į rankas. Visgi, bėgant laikui man pradėjo stigti oro – kiekvieną savaitę paserviruoti naują tekstą yra reikalų. O įsipareigojimai kitiems turi savybę žudyti kūrybiškumą, bent jau mano atveju. Tad birželį grąžinau pinigus turėjusiems mokamas prenumeratas ir išėjau neterminuoto poilsio.

Prie Substack reikalų grįžau sausį. Esu nepaprastai laiminga ir dėkinga 482 sieloms, kurios renkasi skaityti ilgus tekstus apie laisvadarbystę ir jos buitį.

Ilgateksčiai jus ir toliau pasieks kartą kitą per mėnesį ir visada bus nemokami.

Kanalai. Komunikacijos temą labiau keliu į LinkedIn, nes daugiausia dirbu su verslu ir organizacijomis. Instagrame lieka solo verslas, laisvadarbiška buitis ir trumpi pletkučių bei skandaliukų aptarimai. O Substack’e nuguls ilgateksčiai ir visos mano smegenų sultys.

Finansai. Suvedus visus galus, mano pernai metų apyvarta buvo 48 929 Eur, t. y. 4000 eurų daugiau nei 2024-aisiais. Tikslas buvo apvalainas 50 k, bet vasarą pramušiau dinderį, tai tiek ir tetempiau. Grynojo pelno liko kiek daugiau nei 5000 Eur.

Spaudžiu sau dešinę ir dėl apyvartos, ir dėl to, kad pelnas ne tik popierinis. Išsimokėti dividendus man yra atskira malonumo rūšis šiame gyvenime.

Dėl visų veiklų pokyčio šių metų tikslą sau išsikėliau kiek kuklesnį. Būtų šaunu prisukti bent 35 - 40K pajamų su nedideliu pliusu pelne.

Klientai. Šiame departamente vyko daugiausia rokiruočių ir pertvarkų. Per metus labai ženkliai sumažinau klientų, kuriems teikiau kasdienės komunikacijos paslaugas, kiekį.

Pradžioje toks pokytis kėlė daug nerimo, nes savo veiklą buvau taip susidėliojusi, kad stabilias pajamas ir užsakymų srautą būtent tokio tipo klientai ir generuodavo.

Bet bėgant laikui pradėjo kamuoti keli momentai. Pirmiausia, jaučiausi, kad tik plikas darbas su soc. tinklais stipriai prasilenkia su mano kompetencijomis. Antra, profesinė rutina tapo klaikiai nuobodi. Trečia, jausdavausi lyg dirbanti samdomą darbą. Vis tiek turėdavau būti pasiekiama nuo 9 iki 5, spręsti mažareikšmes operatyvines problemas, derintis atostogas ir pan. Ketvirta, labai aiškiai suvokiau, kad turiu konkrečią viziją, kaip noriu dirbti, bet dabartinis modelis ne tik kad yra tolokai nuo jos, bet ir užkerta kelią perkurti dalykus.

Taigi, atsisveikinus su didžiąja dalimi klientų, pasinėriau į mintijimą ir nereguliarių užsakymų virtinę. Taip, tai labai nepatogu ir finansiškai skausminga. Gera žinia, tai nėra mirtina ir atveria galimybę, pasiraitojus rankoves, plaukti norima kryptimi.

Laisvadarbių susitikimai. Laisvadarbių susitikimai. Šiam reikalui skiriu metų iniciatyvos apdovanojimą. Per metus įvyko 9 susitikimai Klaipėdoje, kurių metu įvairiu sąstatu gludinome laisvadarbystės kampus, ventiliavomės, vieni kitus palaikėme ir, nesilaikydami protokolo, nukrypdavome į įvairiausias šalutines temas, pvz., prieskonių subtilybes, literatų peripetijas ar motinystės iššūkius. Nesu tikra, kada ir kokiu formatu šis reikalas grįš, bet tikiu, kad jis ras vietos tarp visų metų planų.

Pamokos. Per metus jų buvo ne viena, bet ryškiausiai išsinešu šias dvi:

1. dirbti kaip sau verta tik savo versle;

2. man neturėtų rūpėti kliento verslas labiau nei jam.

Suprantu, kad gali nepritarti, ypač jei esi extra mile žmogus ar šiaip varai nuoširdžiai už visus. Visgi, profesionalus ir gerai atliktas darbas turi ne tik neapiplėšti pačio tavęs, bet ir būti labai aiškiu pliusu tavo reikaluose.

O antras punktas tiesiog sutaupo daug asmeninio laiko ir energijos.

Mokymai. Šioje kategorijoje turiu du highlight’us – mokymus ir laisvadarbių mentorystes. Mokymus itin retai vesdavau, tai būdavo tokia „paslauga iš po stalo“, kurios užsiprašydavo vienaip ar kitaip mane jau pažįstantys žmonės.

Labai džiaugiuosi draugyste su „Panevėžys NOW“ – dėka jų vedžiau trijų dienų mokymus vietos gamybos įmonėms apie komunikaciją. Taip pat smagiai plaukus pasileidau „Kultūros fabriko“ organizuotuose mokymuose laisvadarbiams apie asmeninę komunikaciją ir prekės ženklą. Šiai dienai jau turiu pasitvirtinusi vieną išstojimą gegužės gale Vilniuje ir tikiuosi, kad mokymų vedimo kalendorių pavyks riebiai užsipildyti rudens sezonui.

Laisvadarbių mentorystė. Visiškai saldi vyšnia ant torto. Pati idėja kilo iš noro stiprinti laisvadarbystės, kaip proper karjeros kelio, pozicijas darbo rinkoje. Mano galva, tai gali būti puikiausias alternatyvus kelias specialistams, kurie užsikniso, dėl įvairiausių priežasčių, nuo samdomo darbo, bet noro dirbti ir užsidirbti turi į valias.

Minusas – laisvadarbystė pradžioje turi visokių vingrybių, kurios ir gąsdina, ir koją pakiša. Kita vertus, yra ir ilgamečių laisvadarbių, kurie vis kažkokioje finansinėje ir darbų pekloje sukasi vos galvą virš smalos laikydami.

Iš meilės laisvadarbystei, komunikacijai ir gerai sudėliotoms sistemoms gimė noras padėti kitiems pasikurti gerai judantį solo verslą.

Šiuo metu jau turiu nedidelę grupę pastovių mentees, su kuriais judiname reikalus. Nepaprastai džiaugiuosi ir žaviuosi jų progresu, užsispyrimu ir didžiuojuosi, kad galiu būti anų augimo dalimi.

Panašu, kad šį segmentą užbaigiau tokiu mamulės užėjimu, pardon.

Paslaugų segmentavimas. Savo paslaugų krepšelį labai išgryninau. Laisvadarbiams liks mentorystės, o verslui – strateginiai darbai ir mokymai. Toks atspirties taškas po ilgos pertraukos ir permąstymų man atrodo ir patogiausias, ir įdomiausias, ir labiausiai atitinkantis mano poreikius. Dar labai noriu paįvairinti darbus neformato projektais, pavadinkime taip. Tai tokie projektai, kurie susiję su šalutinėmis mano veiklomis ar įgūdžiais. Pvz., mintiju, gal viena koja grįžti į laidų kūrimą ir žurnalistinę veiklą, o gal prisiminti renginių vedimą ir organizavimą ar pan.

Jei turi kokią idėją ar projektą, kuriam praverstų miklios mano rankos, aptarkime tai prie virtualios kavos.

Čia gali rezervuoti laiką ☕

Nauja tema. Komunikaciją ketinu papildyti nauja tema apie asmeninius finansus. Ne, „Compensos“ sutarčių nestumdysiu. :D Man ši tema yra nepaprastai aktuali ir įdomi, ypač paskutiniais metais, kai mėnesinio biudžeto lentelę papildė paskolos eilutė, o ir butas dar stipriai nebaigtas. Kartu esu finansiškai nukraujavusi ir dėl visų veiklos pokyčių. Žinau, kad ne aš viena gyvenu finansinėse turbulencijose ir tikiu, kad toks turinys ne tik man bus įdomus. O ir šiaip pinigai yra geras dalykas, o gerais dalykais reikia gerai rūpintis.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad skaitai mano ilgateksčius. Jei turi minčių, idėjų ir pasiūlymų temoms ar tekste paliestoms mintims, pasidalink komentaruose, mielai pratęsiu pokalbį su tavimi.

O kol kas linkiu, kad būtum sau gera(-s).

Justė

Leave a comment

Grįžus teko išgyventi ir šalčiausią naktį, ir pradurtą automobilio padangą, ir slogą, ir faktą, kad remontai išvykus nekažką te pajudėjo, ir mylimojo operaciją. Tad lai šis tekstas apie darbostogas man tampa pabėgimu nuo rūkščios kasdienybės, o jums, idėjomis, kur galite nugabenti savo laisvadarbišką sėdimąją.

Subscribe now

Priešistorė ir pasiruošimas

Iki pirmųjų darbostogų reikėjo prisirpti. Jau nepamenu, kaip tuomet mintys dėliojosi, tik žinau, kad išvykimas ilgesniam laikui atrodė keblus reikalas. Mąsčiau, kad klientams bus nepatogu, keliauti ilgai solo bus pavojinga, viskas daug kainuos, nelabai žinojau, kur trenktis ir nuo ko pradėti ruoštis.

Žingsnis po žingsnio paaiškėjo, kad dirbti ir keliauti yra gana paprasta ir patogu, bet tam reikia „atidirbti“ asmeninę sistemą.

Mano darbostogų sistema

Taigi, mano darbostogų sistema atrodo taip:

1. Apsistoju vienoje lokacijoje bent mėnesiui. Nuolat keisti vietas ir pratintis prie naujos aplinkos man yra per sudėtinga. Mėnesio pilnai pakakdavo lėtai viską pamatyti, „pajudėti perimetru“, neskubėti ir įsivažiuoti į rutiną.

2. Vengti laiko skirtumo su Lietuva. Dirbti vakarais man nepatinka, parintis, kiek dabar valandų Lietuvoje, irgi. Todėl geriausios ir labiausiai pasiteisinusios darbostogų vietos buvo tos, kur laikas su Lietuva toks pats ar labai panašus.

3. Netaupyti pinigų komfortui. Čia labai subjektyvu, bet dirbti ant taburetės viduryje aslos man ne fengšui. Ypač kai reikia ruošti strategijas ar vesti seminarus. Komfortui buvau pataupiusi Stambule, tai šikna šąlo nevaikiškai. Pro pirštus pažiūrėjau ir į būstą Atėnuose, tad dirbti tekdavo arba balkone, arba šaltoje, tamsioje virtuvėje. Gerai, kad galėjau šį nepatogumą kompensuoti puikiu coworking‘u Atėnų senamiestyje.

4. Laikytis rutinos. Šitas punktas buvo gana paprastas, darbo dienomis ir valandomis dirbdavau, vakarais ir savaitgaliais bastydavausi. Tiesa, ilgųjų darbostogų metu nusprendžiau nebedirbti penktadieniais ir tai buvo vienas geriausių sprendimų, kurio laikausi iki šiol.

5. Daryti taip, kaip norisi. Mažiau klausyti visokių patarimų, neįsivelti į begalinį „lankytinų objektų“ sąrašą, dirbti ir ilsėtis taip, kaip širdis geidžia. Todėl Atėnuose taip ir neaplankiau Akropolio, Filipinuose taip ir nepamačiau El Nido paplūdimių, neaplankiau ir Mėlynosios Stambulo mečetės. Užtat nepadrožiau daug valandų, bimbinėdavau, gėriau kavą su prašalaičiais, prisipirkau sendaikčių, prisivalgiau skaniausių maistų ir šiaip priveizėjau neįtikėtinų dalykų.

Taigi, asmeninė sistema susideda iš kelių esminių, bekompromisių ir nediskutuotinų punktų, kurie taps tavo darbostogų ašimi.

Darbostogų TOP lokacijos

Toliau dalinuosi sąrašu darbostogų vietų, nuo labiausiai patikusios iki labiausiai meh. Primenu, kad sąrašas subjektyvus.

1. Keiptaunas

Tai yra vienintelis miestas, į kurį noriu grįžti, kad ir rytoj. Mano galva, tai yra nuostabiausia vieta darbostogoms. Keiptaune vasaros sezonas trunka sausio - kovo mėnesiais, iš bėdos galima prijungti gruodį. Tuo metu nėra laiko skirtumo su Lietuva, aha, žinau, netikėta. Oras labai malonus, kiek vėjuotas, šiltas. Visa miesto infrastruktūra tobulai pritaikyta laisvadarbiams. Gausu fainų coworking‘ų, patogus susisiekimas Uberiu, daug aktyvių veiklų, gerų vakarėlių, meno, nepaprastai skanus ir įvairus maistas. Kainos draugiškesnės nei Lietuvoje.

Vienintelis rimtesnis minusas - elektros ribojimas (load shedding). Kadangi miestas neprigamina pakankamai elektros, ji kiekvieną dieną išjungiama skirtingiems rajonams skirtingu metu. Vienas išjungimas gali trukti nuo 2 iki 5 valandų. Išjungimai vyksta visos dienos metu, skurdesniuose rajonuose jie būna ilgesni ir dažnesni, prabangiuose, trumpesni ir retesni. Sekti planuojamus atjungimus galima per aplikaciją, tad greitai įpranti planuoti reikalus pagal tvarkaraštį. Mobilus internetas lieka veikti, dauguma kavinių ir coworking‘ų turi generatorius, tad darbo reikalams diskomfortas minimalus.

Tiesa, reikia paliesti ir saugumo temą. Apie Keiptauną internete yra daug baugios informacijos, pavyzdžiui, miestas vadinamas „capital of rape“. Bendrai saugumo situacija per pastarąjį dešimtmetį yra labai pagerėjusi (turistų atžvilgiu). Pagrindiniuose rajonuose budi daug policijos, yra panikos būdelės, jose gali išsikviesti pagalbos, saugu važiuoti Uberiu ( viešuoju transportu ne). Gatvėje kalbina tik benamiai, kurių yra nemažai centre. Bendrai jaučiausi tikrai saugi, bet gatvėse naktį nesiplaikstydavau, visada savo host‘ui prisiduodavau, kur einu ir kada grįšiu, double checkin‘davau vietų saugumą.

2. Budapeštas

Budapešte praleidau kovą. Gal ankstyvo pavasario žavesys, gal simpatija baroko pompastikai, o gal nuvarytos miesto didybės savitumas, bet laiką jame prisimenu itin šviesiai. Budapešte laisvadarbiauti buvo paprasčiausia - ES privalumai, geras kainos ir kokybės santykis, nepaprastai soti kultūrinė scena, platus coworking‘ų pasirinkimas, daug laisvadarbių nusėstų kavinių.

Taip pat nereikia sukti galvos dėl saugumo, prasto interneto ar laiko skirtumo. Visi kalba angliškai, jaunimas vakarietiškas. Tad pavasarį, iki turistinio sezono, tikrai verta skirti Budapeštui.

3. Tbilisis

Tbilisis buvo laukinė darbostogų korta, bet labai pasiteisinusi. Tbilisyje laiką leidau 2022 m. liepą. Tuo metu mieste jau buvo gausiai rusų, kurių buvimas gana smarkiai išaugino kainas ir dirgino įtampas vietinių tarpe. Atsižvelgiant į tai, stengdavausi aplenkti ruskyno pamėgtas vietas - restoranus ir barus. Tiesa, kartą užlėkiau į kokteilių barą, subalansuotą ruskių turčiams, net barmenai atvežti iš Maskvos ir Sankt Peterburgo, nes, „žinai, aptarnavimas kitas“. Nebaigus pirmo kokteilio jau buvau susikirtusi su vyrukais prie baro, kurie nustebo, kad būdama lietuve nekalbu rusiškai: „Nieko, kai mes vėl ateisim pas jus, rusiškai suoksi kaip paukščiukas.“

Apart šio segmento, Tbilisis labai gera, ryški ir patogi vieta laisvadarbiauti. Mieste yra keli puikūs coworking‘ai, kainos vis dar draugiškos lietuviškai piniginei, internetas geras (bet brangus). Yra aktyvi digital nomads bendruomenė, tad galima ir profesinius tinklus užmesti.

Vasaros metas gal kiek per intensyvus, nes karštis ir minios žmonių turi savo momentą, bet pavasario ar ankstyvo rudens sezonas būtų uoga.

SVARBU. Nežinau, kokia situacija mieste šiuo metu, tad saugumo klausimą reikėtų atidžiai pasitikrinti.

4. Atėnai

Atėnuose buvau balandį. Jaučiausi įšokusi į paskutinį vagoną prieš turistų antplūdį, kuris jau būna intensyvus balandžio pabaigoje. Tuo metu miesto gatvės pakvimpa apelsinų žiedais ir pernokusiais vaisiais, nes apelsinmedžiai susodinti kaip pas mus liepos, klevai ar uosiai.

Atėnų minusas, labai brangi būsto nuoma, ypač jei norisi padoresnio varianto patrauklesnėje vietoje. Taupesnis variantas kainavo apie 900 eurų per mėnesį ir tai buvo, na, sakykime, labai įdomi ir romantiška vieta.

Mieste taip pat yra gerų ir įdomių coworking‘ų. Pati rezidavau orientuotame į tvarius ir aplinkosauginius verslus, jis buvo itin bendruomeniškas, su visokiais perksais, pavyzdžiui, kiekvieną dieną buvo gaminami veganiški pietūs, kuriuos buvo galima įsigyti už produktų savikainą.

Bendrai, gyvenant Atėnuose šalia vietinių, gyvenimas kažkaip atsipalaiduoja. Staiga pradedi pagauti save, kad kavą geri jau antrą valandą, o darbai dar nepradėti ir niekas šnairai į tave nežiūri.

5. Naxos, Koronos kaimas

Graikijos Naxos sala buvo savotiškas sprendimas, nes likti Atėnuose nebegalėjau dėl turistų ir būsto kainų gegužei, todėl pasirinkau pigesnį variantą - išsitrenkti į mažą salą ir pagyventi savo fantazijoje apie gyvenimą mažame kalnų kaime.

Koronos kaime gyvena lygiai 50 žmonių sezono metu, aš buvau 51. Vietiniams buvo, švelniai tariant keista, kad viena moteriškė atsibeldė į jų kaimuką ir jame lieka ne nakčiai, o kelioms savaitėms. Kadangi nelabai domėjausi, kaimo gyvenimui nebuvau pasiruošusi - neturėjau išsinuomavus automobilio, autobusas važiuodavo tik du kartus per dieną, anksti ryte ir po pietų, turėjau mažai grynų pinigų.

Maistą pirkdavau iš vietinės krautuvėlės, kuri priklausė senučiukei. Ana ją atidarydavo pagal savo tos dienos sveikatą. Krautuvėlėje būdavo tik pagrindiniai maisto produktai, tad per mėnesį išmokau kepti puikiausius karštus sumuštinius ir labai planuoti meniu. Didžiausias pasilepinimas būdavo spragėsiai ir kaimynų atneštos gėrybės.

Kitas niuansas, kaimas buvo šiaurinėje salos dalyje, kalnuose, tad oras gerokai skyrėsi nuo Atėnų šilumos. Gyvenau vietiniame, idiliškame namuke, vakarais pasikurdavau pečių, o dienomis, susisukusi į pledą, sėdėdavau terasoje saulėje.

Užtat turėjau pakankamai gerą internetą, keldavausi su gaidžiais, žingsnius rinkdavau pavydėtino grožio takais ir turėjau geriausią vienatvės laiką gyvenime.

Jei turi kažkokią panašią romantizuotą patirtį, visai verta ją įgyvendinti mažos Graikijos salos, mažame mieste ar kaime. Laikas bus mažiau apie darbą, bet siela turės daug erdvės.

6. Filipinai

Suprantu, kodėl Aziją skaitmeniniai klajokliai mėgsta - pigu, šilta, egzotika ir panašiai. Visgi turiu pripažinti, kad darbostogų konceptui Filipinai man labai nelipo ir kaži ar dar bandyčiau darbostogas Azijoje. Gal reikalus taisytų ilgesnis apsistojimas vienoje vietoje arba įsikūrimas šalyse ar miestuose, kurie populiaresni tarp laisvadarbių, bet Azija yra sunki. Pradžioje dalinausi savo darbostogų sistema, tai Filipinai buvo išvirkščias jos variantas.

Pirma, laiko skirtumas.+6 valandos trukdė operatyviai reaguoti į laikui jautrias situacijas, vertė nuolat galvoti, kiek dabar valandų Lietuvoje ir ar reikia tikrinti el. paštą.

Antra, interneto ryšys. Norėdama išvengti didesnio vargelio, prieš kelionę darbus persidėliojau taip, kad nereikėtų turėti online susitikimų ir dirbti su rimtesniais projektais, nes žinojau, kad daugiau ar mažiau vargsiu su internetu. Tai buvo geras sprendimas. eSIM internetas gelbėjo, kai WiFi šlubuodavo. Kiek geresnį internetą turėdavau didesniuose miestuose, bet juose leidome mažąją dalį laiko. Filipinietiško interneto užteko kasdieniams, rutiniškiems darbams, bet sunkiai įsivaizduoju, kaip būčiau tvarkiusi su susitikimais ir rimtesniais reikalais.

Trečia, darbinio komforto stygius. Padoresnę darbo vietą turėjau tik prašmatniame resorte, visur kitur teko dirbti ant klibančių stalų, balkonų turėklų, pavėsinių ar tiesiog lovoje. Vėlgi, gal tai Filipinų patirtis, bet nuomojantis vietas su „workspace“, tai būdavo labai liberaliai naudojamas bonusas.

Ketvirta, intensyvi lokacijų kaita. Būnant Azijoje daug laiko suvalgo kelionės. Tikiu, kad tai labiau suvaldoma būnant ilgesnį laiką, bet per mėnesį Filipinuose ir norint šį tą pamatyti, intensyvi vietų kaita sunkiai išvengiama.

Apibendrinant, mano subjektyviu patyrimu Azija lieka faina vieta kelionėms, bet ne darbostogoms.

7. Stambulas

Didžiausias darbostogų nusivylimas ir antirekomendacija atitenka Stambului. Jame praleidau vasarį ir tai buvo sušiktai nepatogus vasaris. Bendrai Stambulas nepalieka abejingų - vieni jį įsimyli, kiti įsitraukia į juodąjį sąrašą. Jį teigiamai vertinu kaip ilgesnio savaitgalio kelionės destinaciją, bet mėnuo darbostogų, stipriai ne tas formatas.

Tai buvo vienintelis miestas, kuriame jaučiausi nesaugi. Vietiniams vyriškiams viena keliaujanti europietė yra kažkas žemiau vietinių katiniukų. Apskritai pasirodė, kad mano, kaip atvykėlės, privatumas neegzistuoja. Turėjau situaciją, kai viduryje nakties, nieko neperspėjus, į butą įsiveržė host‘ė (ji gyveno aukštu žemiau) su keliais vyrais, nes kažką turėjo patikrinti bute. Taip ir likau po triusikais stovėti, iki galo nesupratusi, kas vyksta. Persikėlus į kitą vietą gyvenau pirmame aukšte, tad kelias savaites dirbau durininke - vietiniai džentelmenai nuolat naktimis belsdavo į langus, jei paspaudus domofoną, jų damos ant smūgio neįleisdavo namo.

Stambulas buvo ir blogiausia kainos - kokybės koreliacija, būstai brangesni nei Atėnuose, bet labai prasti, padorių coworkin‘gų mieste nelabai yra, nuomojami nebent kažkokie fuflo kabinetai. Internetas, tiek mobilus, tiek WiFi, labai prastas. Net ir susirgus buvo sunku gauti vaistų ar susiderinti gydytoją, nes niekas nekalba angliškai (ar kita kalba) ir net nesivargina gilintis į situaciją.

Bet yra keli pliusai - Stambule yra nuostabus modernaus meno muziejus, sendaikčių rajonėlis, pigus ir puikiai išvystytas viešasis transportas, galima pasikombinuoti nuostabių pasiplaukiojimų vietiniais keltais ir paglostyti šimtus kačių.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad skaitai mano ilgateksčius. Komentaruose kviečiu dalintis savo rekomendacijomis darbostogų kryptims, o jei turi klausimų apie mano sąrašą, mielai į juos atsakysiu.

Ir svarbiausia, būk sau gera(-s).

Justė

Share

Jei turi pageidavimų temoms, drąsiai rašyk – įtrauksiu jas į savo idėjų banką.

Dėkoju, kad skaitai, ir kviečiu į temą.

Simboliška, kad šis tekstas tave pasiekia sausio 9 d., kuri oficialiai yra „Quitter’s Day“. Antrasis sausio penktadienis yra tas, kai daugiau žmonių užmeta savo Naujųjų metų tikslus. Labai linkiu, kad tu su saviškiais taip nepasielgtum.

Ta proga dalinuosi atvira savo praėjusių metų refleksija ir šių metų tikslais. Po metų ketinu saldžiai viską perskaityti ir pasidalinti, kaip sekėsi anų siekti.

Subscribe now

2025 metų santrauka

Tai buvo lėčiausi, keisčiausi ir kartu vieni sudėtingiausių metų. Po darbo su Ekstremalių sveikatai situacijų centro projektais jaučiausi ir nusivarius, ir išsikvėpusi. Tiksliau, taip jaučiausi jau seniau, bet 2024 metai darbine prasme, nors ir buvo finansiškai sotūs, ant pinigų kalno paliko paskutinius energijos išteklius.

Tad 2025 metais srėbiau pasekmes. Septintus metus gyvuojanti mano laisvadarbės kėdė ėmė braškėti, klientai nutraukinėjo sutartis, sveikata ir savijauta ribojo plėtrą, prikūriau iniciatyvų ir visokių eksperimentų, kuriuos bandžiau įgyvendinti antgamtinėmis galiomis, nes saviškių neturėjau.

Papildomai užsisuko būsto pirkimo ir remonto pasiutpolkė.

Ir tada atėjo vasara. Viskas taip sukrito, kad galėjau 2 mėnesius praktiškai nedirbti. Po jų sumušiau rekordinį pajamų prasme rugsėjį – išrašiau sąskaitų už 8000 eurų su uodega, bet į įprastinį zavalą jau nebeįkritau. Dabar labai laukiu buhalterės suvestinės, kad žinočiau, kaip tiksliai tuos metus iš finansinės pusės užbaigiau.

Iš esmės visą lėtą pusmetį skyriau mintijimui, kaip noriu, kad reikalai judėtų toliau.

Kelios mintys apie tikslus kaip dalyką

Visada buvau tikslų kūrimo mašina. Realiai kiekvienais Naujais metais susikurdavau grandiozinius planus, kurių įgyvendinimui ir gyvenimo neužtektų. Didžioji jų dalis būdavo tokie visuotiniai: ir svorį nusimesti, ir berną susirasti, ir pasaulį apkeliauti, ir 100K apyvartą per metus prasukti. Viskas fainai ir didingai skamba, bet tai niekada netapdavo net daline realybe.

Kol kartą terapeutė pasiūlė tuos mano visus excelius su S.M.A.R.T. tikslais mesti šiukšledėžin ir pagyventi, kaip širdis geidžia. Taip ir padariau.

Per tuos pirmus metus be aiškių tikslų ir pasaulį apkeliavau, ir berną sutikau, ir laisvadarbystės apyvartos rekordą sumušiau.

Taigi, ką man žada 2026 metai

Iš esmės turiu lygiai du dalykus.

Užbaigti būsto remontą ir įsikelti į naujus namus

Čia didelis kąsnis: ne tik davaryti remontą iki pergalės, bet ir persikelti į naują vietą, naują miestą ir dar buitelę užsukti su mylimuoju. Labai norėčiau įkurtuves švęsti gegužę, o iki metų galo gerai apšilti kojas naujoje aplinkoje. Kol kas šis planas atrodo gana realistiškas, jei pavyks laiku gauti baldus ir nekils didelių netikėtumų statybos departamente.

Savijauta ir sveikata

Jei pirmas tikslas gana aiškus ir ūkiškas, tai su savijautos ir sveikatos reikalais laukia didesnis iššūkis.

Pernai paaiškėjo, kad aš turiu itin jautrią nervų sistemą ir esu itin jautrus asmuo. Pasirodo, čia rimtas dalykas, o aš galvojau, kad tai Vilniaus hipsterių, geriančių per daug eko vyno, negebėjimas dylinti su šiuo pasauliu.

Kitas niuansas – jau beveik du dešimtmečius turiu PKS diagnozę. Šiaip dėl jos nesu nieko labai darius, aparta KT gėrimo dešimtmetį. O bet tačiau gavosi taip, kad toks „gydimas“ labai pakenkė sveikatai. Pirmą porciją atstatomų darbų padėjo padaryti endobiogenikė prieš kelis metus, paskui funkcinės medicinos gydytoja. Bet papildomai, niekaip į tai rimčiau neatsižvelgiau, o pasirodo, reikėjo.

Šioje vietoje galiu pakartoti tik Instagramo dyvos S. Lipnės mintį: „Pasirodo, nesu sutverta darbui ir dirbti man netinka“. Arba mano atveju – pasirodo, kad toks gyvenimo būdas, kurį šiaip jau mielai gyvenau, man labai nekažką.

Panašu, kad engdama visas rugiaveides, braidančias po pievas ir suokiančias apie lėtą gyvenimą, būsiu prisiklabėjusi, ir dabar pagal anų geriausias tradicijas turėsiu ramybėlėje gyventi.

Taigi, šiais metais reikia kažkaip nervų sistemai padėti, mitybą ten visokią priešuždegiminę susižiūrėti, visokiais ten lėtais sportais su svoriais užsiimti ir medį kartas nuo karto apsikabinus pasėdėti.

Nežinau, kiek ši sveikatinimosi tema tau aktuali, bet jei aktuali – duok žinią, pasidalinsiu pastebėjimais ir atradimais.

O trečias segmentas toks labiau...

Subscribe now

Būtų malonu

• Rudenį būtų puiku nuvykti į Japoniją, bet kol kas nesu tikra, kaip operatyviai pavyks finansiškai atsikvėpuoti po būsto įsirengimo.
• Labai patiktų ir pagaliau prasukti apvalainą 50K metinių pajamų sumą, bet, kaip matai, darbas nėra įtrauktas į pirmus du punktus, tai kažin kaip su tuo augimu gausis.
• Šiais metais norėčiau vesti daugiau mokymų ir konsultacijų, nes šios dvi veiklos man nepaprastai patinka. Pagal dabartinius planus panašu, kad taip ir bus.
• Bendrai noriu daugiau laiko skirti kūrybinei veiklai, bet tai tiesiogiai susiję su 2 punktu, nes kol kortizolio fontanai trykšta, sunku ant kūrybos save užvesti. Kol kas matau tik tiek, kad Substack‘as nedulkės tuščias.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad skaitai ir skiri laiką Laisvadarbėms užrašams. Jei šis ilgatekstis pametės kokių minčių ar idėjų, komentaruose ar asmenine žinute prašau pasidalink savo jomis, man nepaprastai smalsu.

O, svarbiausia, nepamiršk būti sau gera(-s).

Leave a comment

Bet praleidau vieną svarbų dalyką - visos gyvenimo sultys kaupiasi kasdienybėje. Tuose paprastuose reikaluose, užduotyse ir darbuose, kuriuos zuliname diena iš dienos.

Kaip ten bebūtų, tokiais biški nepatogiais gyvenimo etapais labai padeda eksperimentai. Tiesiog imu ir čiupinėju kirbančias idėjas, bandau kitus kelius ir žiūriu, kas iš to išeis. O išeina visko.

Vienas iš tokių eksperimentų – Laisvadarbės užrašai. Užrašai labai pavykę – jūsų bendruomenė auga, ne kartą buvau atsidūrusi tarp sparčiausiai augančių Substackų (kartą net puikavausi 7 vietoje), turiu neįtikėtinai gerą skaitytojų įsitraukimą ir apie 11% mokamų prenumeratorių konversiją (kai 5 % laikoma labai geru rezultatu).

Įsipareigojimas pražudė smagumą.

O kurti Laisvadarbės užrašus vis dar noriu.

Todėl laikas pokyčiams.

Kas keisis?

• Nebebus kassavaitinio mokamo turinio.

• Pagal vėjo gūsius čia ir toliau kelsiu tekstus, pokalbius su kitais laisvadarbiais, organizuosiu Q&A sesijas – bet nebe pagal grafiką.

Mokamos prenumeratos

• Visas mokamas prenumeratas atšauksiu pirmadienį, jums nieko daryti nereikės.

• Jei turite mėnesinę narystę ir už liepą jau nuskaičiuoti pinigai, grąžinsiu juos per savaitę.

• Turintiems metines prenumeratas, grąžinsiu proporcingą sumą už likusius mėnesius.

Šis tekstas, ne atsisveikinimas ir tikrai ne užrašų užvertimas. Toliau miklinsiu pirštus kūrybiškumo departamente ir mielai dalinsiuosi su jumis idėjomis. Tik kiek kitaip.

Būkite sau geri.
Justė

P.s. Įraše miniu kelis Linkedin kūrėjus ir supainiojau vieno pavardę. Turėjo būti Rokas Eltermanas. 😊

📩 Prisijungimo nuoroda bus atsiųsta el. paštu transliacijos pradžioje. Taip pat ją rasi Substack aplikacijoje, skiltyje Pranešimai / Notifications

Kalbėsime apie:
• kaip pasitikėti savimi ir gerai jaustis komunikuojant socialiniuose tinkluose;
• kaip efektyviai komunikuoti „LinkedIn“. Ar verta dubliuoti turinį iš kitų platformų?
• Technines rekomendacijas: kiek, kaip dažnai ir kokiu formatu komunikuoti. Ar tai išvis svarbu?

Ir, žinoma, aptarsime kitus klausimus, kurie kils transliacijos metu.

Išankstinius klausimus apie asmeninę komuniakciją gali užduoti paspaudęs mygtuką žemiau.

Užduok klausimą

⚠️ SVARBU: transliacija skirta free trial arba mokamą prenumeratą turintiems nariams. Jei dar neprisijungei – kviečiu tai padaryti dabar!

Subscribe now

Iki pasimatymo rytoj!

Justė

Būtent plaukus pasileidusios baimės turi tokį poveikį – jos iškreipia realybę taip, kad paskui galą gali gauti, kol tikrovę vėl atrasi. Kita vertus, jos bando mus apsaugoti nuo pražūties, naujovių, katastrofų ir realiai mirtinų dalykų. Tik sutik – laisvadarbystė tikrai nėra nei mirtinas, nei labai siaubingas dalykas.

Padėkos & skelbimai

Dėkoju 447 užrašų prenumeratoriams, kurie skaitote, komentuojate, paširdelinate, parašote, pasidalinate ar kitaip įsitraukiate į turinį. Jūsų palaikymas, akys ir laikas man nepaprastai daug reiškia ir leidžia dalintis savo idėjų sultimis.

Kitą sekmadienį ilgateksčio nebus, nes savaitę atostogausiu, kad galva prasivėdintų. Tikėtina, kad sutiksite mane su dvyrka Kuršių Nerijoje, bimbinėjančia prie jūros arba kažką rašančią Klaipėdos senamiestyje.

Bet penktadienį (27 d.), 10 val., su mokamas prenumeratas įsigijusiais nariais susitiksime pirmame „Q&A Live“. Kalbėsimės apie asmeninės komunikacijos peripetijas. Jei viskas sklandžiai pavyks, įrašą išsaugosiu ir paliksiu perklausyti. Tad, jei tema aktuali, turi klausimų ir nori asmeninių atsakymų, kviečiu prisijungti!*

Nuo liepos mėnesio turinyje atsiras dar viena naujovė – pokalbiai su įkvepiančiais laisvadarbiais. Savo sąrašiuke turiu 5 šaunuolius, kuriuos noriu pakalbinti. Temos svyruoja nuo workationų planavimo iki profesinių kelių keitimo. Prašau laikykite čiūrikus, kad visi sutiktų ir pokalbiai būtų geri. Pirmuoju pašnekovu pasidalinsiu liepos pradžioje. Kartu būsiu dėkinga, jei pasidalinsi įdomių ir įkvepiančių laisvadarbių rekomendacijomis. Dėkui!

*Kvietimas į LIVE įkris į pašto dėžutę, taip pat jį matysi Substack programėlėje prie pranešimų.

Šį kartą skelbimų ir padėkų tiek.

Imkimės baimių temos.

Kodėl reikia kalbėti apie baimes?

Pradžioje jau užsiminiau, kad ignoruojamos baimės auga ir iškreipia realybę. Be to, jos atitolina mus nuo tikslų, norų ir svajonių. Jų užvaldyti taip niekada ir nežengiame gal nelabai patogių (pvz., tapti full time laisvadarbiu), bet labai naudingų žingsnių.

Baimės taip pat žudo produktyvumą. Ne kartą esu per plauką nesudeginusi rimtesnio projekto, kai apimta baimės ir imposterio, darbus nustūminėjau paskutinei dienai ir, snausdama popietuko, sapnuodavau fiasko scenarijus.

Baimė kenkia ir mūsų psichinei sveikatai, nes jai iš paskos atsliūkina nerimas, savigrauža, nepasitikėjimas, liūdesys ir pan.

Taigi, baimių daržo užleisti negalima, jį būtina ravėti ir prižiūrėti.

Bet kaip?

Kiekviena baimė prižiūrima savaip – sakykime taip.

Toliau pasidalinsiu keliomis baimėmis, kurios mane kamuoja, ir kaip su jomis tvarkausi. Dalis būdų gana universalūs ir lengvai pritaikomi plataus spektro baimėms.

#1 Laisvės baimė

Visada turėjau labai aiškius planus ir tikslus, ką, kur, kada turiu daryti. Baigti mokyklą, įstoti mokytis, pradėti dirbti pagal specialybę, įgavus patirties, eiti kitur dirbti ir įgauti kitokios patirties ir pan. Galvoje visada buvo list’as – darbų, įgūdžių ir patirčių, kuriuos turiu susirinkti profesiniame kelyje. Ir viskas taip būtų likę, jei ne ištikusi laisvadarbystė.

Su ja nebeliko griežtos struktūros. Arba tiksliau – nebeliko primestų taisyklių, kaip turi būti.

Galiu keisti darbo kryptį, specializaciją, įkainius, darbo valandas, klientus, kurti savo produktus, va, rašyti ilgateksčius, eiti kavuko vidury dienos, ir niekas, visiškai niekas dėl to nepriekaištaus, išskyrus mano vidinį kritiką ir baimę, kad vos žengsiu ne pagal planą, pasaulis ir visa karjera subyrės.

O kur dar klausimai, ar teisingus sprendimus priimu, ar pavyks, ar dar nepasiekiau „no turning point“ ir panašiai!

Kas padeda?

Šią baimę nuraminti padeda bendravimas su kitais laisvadarbiais. Štai bičiulė Julija jau NežinauKelintąKartą pakeitė savo trajektoriją ir įgijo naują profesiją. Anos gyvenimas tikrai nesugriuvo. Kitas bičiulis Erikas, būdamas 17 metų, įkūrė savo agentūrą, dabar jam dvam penki ir pernai vienas pats prasuko daugiau nei 70K apyvartą, tuo pačiu keliaudamas po pasaulį.

Kai pašneku su jais (ir kitais), kurie tą laisvę naudoja godžiai rydami, pati pasikuriu kvadratu ir kimbu į darbus, o baimė tuo metu gali atsikvėpti ir parūkyti kamputyje, nes prieš akis turiu realius pavyzdžius, kad laisvė sugriauna tik atgyvenusius dalykus.

#2 Prarastų klientų baimė

Šiaip tiek aš, tiek kiti laisvadarbiai daugiau ar mažiau esame priklausomi nuo klientų. Priklausomybės laipsnis kyla, jei dirbi su pastoviais klientais, sudaręs ilgalaikes sutartis. Tai suteikia saugumo ir komfortą, nes žinai, kad bent metelius gali ramiai darbuotis. Kita vertus, tu niekada iki galo nežinai klientų planų.

Per vasarį ir kovą netekau 3 ilgalaikių klientų. Tai yra pusė mano įprastinės kvotos, kuri užtikrina stabilias pajamas. Maniau, prasmegsiu skradžiai žemės, bet, kaip matai, tai neįvyko.

Nei bankrutavau, nei cecho langus užkaliau, bet per šiuos mėnesius dar labiau ūgtelėjau laisvadarbystės reikaluose, išsigryninau prisirpusius pokyčius ir palengva ėmiau juos įgyvendinti, kad ateityje tokie užėjimai mažiau bangų sukeltų.

Kas padėjo?

Čia derinau du dalykus – savęs raminimą ir baimės įveiklinimą, nes ana tikrai neblogai užkuria energiją.

Šiuo laikotarpiu sąmoningiau skyriau laiko poilsiui, privengdavau greito nusiraminimo būdų (Netflix‘o maratonų su Makdo burgeriukais), daugiau laiko leidau lauke, judėjau, kaip pasiutusi, dalinausi jausmais su artimaisiais. Nieko labai fancy, bet susikūriau tokį labai palaikantį ramybės burbulą, kuris veikė kaip gelbėjimosi ratas.

Antras dalykas – įveiklinimas. Tiesiog dariau, ką galėjau daryti, neperspausdama savęs (sutik, kai variklis užpakalyje pasikuria, tai „palauk“ nėra). Iš esmės reikalus normalizavo asmeninė komunikacija ir įdirbis, įgytas seniau.

Taip, po ilgesnės pertraukos komunikacija kiek šlubavo, bet puikiausiai suveikė kaip priminimas, kad darbus vis dar darau.

Vieniems klientams mane rekomendavo, kiti rado pagal raktažodžių paiešką „Linkedine“, dar kiti prisiminė, nes kartu dirbome prieš penketą šešetą metų kartu.

#3 Nesėkmės baimė

Aš labai bijau, kad man korta nepaeis ir reikės grįžti į samdomą darbą. Samdomą darbą prisimenu su gana dideliu kartėliu, ypač atsiradus didesnei laiko perspektyvai. Praėjus laiko, galiu lengviau atpažinti kai kurių darboviečių, vadovų ir organizacinių sistemų toksiškumą, manipuliacijas. Tikrai buvau ne savo vietoje. Džiaugiuosi, kad galėjau įgyti profesiją, bet antrą kartą tokio kelio nekartočiau.

Kartu nenoriu ir likti įsikibus nagais ragais į laisvadarbystę, nes smaugiami dalykai miršta. Juolab kad ir poreikiai, norai bei tikslai, laikui bėgant, keičiasi, ir gali būti, kad į samdomą darbą ateityje grįšiu su daina.

Kas padeda?

Su šia baime tvarkytis labai padėjo terapija ir ja užsiimant išmokti įrankiai, padedantys save susigrąžinti iš visokių hipotetinių situacijų apie ateitį. Jei reikėtų rekomenduoti vieną vienintelį dalyką laisvadarbiui (ir ne tik), sakyčiau: „Drožk į terapiją!“ Metai (tikėtina, ne vieni), kuriuos praleisi toje kelionėje, bus nepaprastai vertingi.

Šioje vietoje pridėsiu ir rekomendaciją. 3 metus lankiausi pas terapeutą iš Vilniaus psichoterapijos studijos. Užmesk akį į jų komandą – gal kuris nors ir tau prilips.

Kitas dalykas, kuris veikia kaip magija, – dėkingumas ir mažų sėkmių minėjimas, šventimas ar bent jau pastebėjimas. Todėl kiekvienais metais švenčiu laisvadarbystės gimtadienį (balandžio 1 d.), kiekvieną mėnesį sąskaitų išrašymo laikas man yra mažas ritualas, o kiekvieną naują užklausą ir sutartį vertinu kaip mažą laimėjimą.

Vietoj pabaigos. Baimės negalima išsioperuoti, gal net nepavyks jos sumažinti iki grūdo, bet visi dalykai, kuriais rūpinamės, įskaitant ir baimę, tampa švelnesni.

#rekomendacija Prieš kelis mėnesius rašiau apie nerimą, baimės pusbrolį. Tekste palikau gyvą galą rekomendacijų ir šaltinių, kurie profesionaliai ir plačiai nagrinėja šią temą, tad jei aktualu, kviečiu skaityti.

Subscribe now

Šį kartą tiek. Norėčiau sužinoti, kaip tu tvarkaisi su baime. Gal turi kokį gerą recepčiuką, kurį būtų verta išbandyti? Jei taip, prašau pasidalinti juo komentaruose.

Kol kas linkiu būti sau geram (-ai).🍀

Justė

Tai sukelia tokius spazmus, kad galima išsipirkti papildomų valandų terapeuto kabinete, nes tikrai bus ką aptarti.

„Ai, gal užtenka tiek, kiek yra.“

„Jaučiu, visi klientai po to išsivaikščios.“

„Gal mano darbas tiek ir vertas.“

„Bus taip nemalonu tai daryti, kad geriau net nepradėsiu.“

„Kaip pasakyti klientams, kad noriu daugiau?“

„O, pavyzdžiui, Milda tai dar mažiau ima už tokias pat paslaugas.“

„Dar pasimokysiu, padirbėsiu, metalines klumpes sunešiosiu ir tada gal pakelsiu kainas.“

Daugiau ar mažiau pažįstama melodija? Jei taip – šis tekstas kaip tik tau.

Toliau aptarsime kodėl, kada ir kaip tuos įkainius kelti, kad būtų kuo mažiau skausminga, o rezultatas tikrai džiugintų.

Prieš neriant į temą, labai rekomenduoju paskaityti mano tekstą apie įkainių nusistatymą. Jame dalinuosi iš esmės visais esminiais žingsniais, kaip įsivertinti savo paslaugas. Gali būti, kad tau ne tik įkainius reikia kelti, bet ir bazinę kainodarą susižiūrėti.

Padėkos & skelbimai

Šios savaitės skelbimai:

1. Dovana mokamiems prenumeratoriams – įsigiję mėnesio ar metų narystę, galėsite NEMOKAMAI padovanoti 3 mokamas prenumeratas savo draugams ir šeimos nariams. Taip palepinsite artimuosius, likimo brolius ir seses, esamus ar būsimus laisvadarbius, gausite karmos tašų ir man padėsite lipdyti šį freelancerių burbulą. #winwinwin

2. Vasara mano „Substacke“ bus eksperimentų laikas – noriu atrasti geriausią ir naudingiausią turinio formulę, kad įvairovės, naudos ir įkvėpimo būtų sočiai. Todėl birželį vyks pirmasis „Q&A Live“, kurio metu mokamą narystę turintys prenumeratoriai galės užduoti klausimus. Temą ir laiką derinsimės kitą savaitę. Dar dvi naujienos dienos šviesą išvys liepos mėnesį.

3. Nuo kitos savaitės grįš ir tekstų audioformatas. Girdžiu jūsų norus, kad jo pasigendate, tad smailinu liežuvį ir ploninu balselį jūsų ausims.

Tad, jei dar nesi įsigyjęs mokamos narystės, kveičiu tai padaryti.

Subscribe now

Savaitės padėka:

Dėkoju visiems, kurie atsidarote ir skaitote mano užrašus, dalinatės savo norais ir idėjomis, kaip juos galiu praturtinti, palaikote eksperimentines idėjas, rekomenduojate užrašus aplinkiniams ir pritaikote idėją kitą užmatytą tekstuose. Jūs esate jėga!

O dabar ženkime į temą.

Kaip žinoti, kad jau reikia kelti įkainius?

Iš esmės tai yra pirmas ir esminis klausimas, kuris užkuria visą pasiutpolkę. Tad dabar vardinsiu simptomus, o tu mintyse dėliok varneles, jei jie tau tinka.

Neturi laiko naujiems klientams, bet nuolat sakai „taip“.

✅Kalendorius cypia perpildytas, o dėl paslaugų užklausų ir patvirtintų sutarčių tavo el. paštas braška per visas siūles. Faina, kad gerai dirbi ir kiti nori su tavimi dirbti, bet toks populiarumas yra ir ryškus signalas, kad tamstos įkainiai per žemi.

Klientai beveik nesidera.

✅Jei turi gerus įkainius, kurie tave tenkina ir dėl jų klientai nesidera, tai nėra problema, o labiau ženklas, kad dirbi su savo tiksline auditorija. Bet jei klientai nekažką, įkainiai nekažką, sekmadienio vakarai irgi tampa nekažką, ir niekas nesidera dėl tavo kainų, reiktų rimčiau susimąstyti.

Įkainių nekeitei daugiau nei metus.

✅Net jei per metus nė kiek nepatobulėjai (nors netikiu, kad taip būtų), peržiūrėti kainas vis tiek privalu, nes keičiasi infliacija, mokesčiai, trečiųjų šalių kainos, tad ir tavo darbo savikaina.

Jauti frustraciją ir perdegimo simptomus.

✅Ari ari, o norimo finansinio rezultato kaip nėr, taip nėr. Nors čia problema gali būti ir negebėjimas tvarkytis su finansais, bet didele dalimi gali būti susiję su tavo per žemais įkainiais. Ar tik nebus, kad tavo gera širdelė – plika subinėlė?

Įgijai naujų kompetencijų.

✅Visi mokslai, kursai, studijos ir sertifikatai, papildomos paslaugos ir bonusai ar kiekviena kita investicija į paslaugos gerinimą turėtų prisidėti prie aukštesnės kainos.

Palyginus su rinka, atsilieki.

✅Jei tavo įkainis yra 20–30 proc. žemesnis nei kitų panašaus lygio specialistų, tai drįstu teigti, kad turi bėdelių ir kažkokių keblumų su saviverte.

Taigi, kiek check varnelių uždėjai? Jei bent vieną, judam toliau, nes tikrai turėtum peržiūrėti kainas.

Kada kelti įkainius?

Dauguma ekspertų patars įkainius kelti rugsėjį arba sausį, kai tai daro visos kontoros. Tuo metu peržiūrimi biudžetai, ir visi lyg susitarę pradeda čiulbėti apie tai, kad norint gauti kokybiškas paslaugas reikės mokėti daugiau. Šiais mėnesiais pakėlęs įkainius nieko nenustebinsi ir pakliūsi į bendrą bangą.

Bet aš rekomenduoju (ir pati taip darau) įkainius kelti vasarą. Mano argumentai:

• kainų pokyčius priimame jautriai, ypač kai tai užaštrėja aplinkoje (kaip rugsėjį ar sausį), o vasarą būname labiau atsipūtę, pailsėję, tai ir nemalonias žinias priimame ramiau;

• dažnai rudenį ir po Naujųjų metų prasideda darbų zujus, jam būsi jau visiškai pasiruošęs, atsinaujinęs įkainius ir suvalgęs tą varlę;

• tiek tu, tiek klientai turės daugiau patogaus laiko pasiruoši kainų pokyčiams;

• vasarą dažnai laisvadarbiai ne tik dinderį mušą, bet ir peržiūri savo strategijas, paslaugas ir kitą ūkį, kad vėlgi rudenį galėtų startuoti visa koja ir su nauja jėga.

Kiek tinka kelti įkainius?

Belenkiek. Žinoma, juokelis. Ir, žinoma, viskas priklauso nuo tavo darbo pobūdžio, patirties, rinkos paklausos ir segmento, strategijos, pozicionavimo ir kitų dalykėlių, tad dalinuosi kiek bendresnėmis gairėmis, kurios padės šiek tiek susiorientuoti ir turėti atspirties tašką.

Standartinis intervalas yra 10–25 proc.

• 10–15 proc. yra švelnus kainos kėlimas, kuris iš esmės padengs infliaciją, mokesčius, naujas žinias ir įgūdžius. Toks pokytis tikrai nesukels didelės ar juolab fatališkos klientų reakcijos.

• 20 proc. ir daugiau jau yra reikšmingas kilstelėjimas ir turi atitikti tavo išaugusią kompetenciją arba ilgai nebuvusią kainos korekciją.

Kaip pakelti įkainius?

Na, ir priėjome prie sultingiausios dalies – kaip tas kainas reiktų kelti, techniškai.

Pokyčius reikia komunikuoti.

Viena grafikos dizainerė, su kuria dirbau gerus metus, vieną mėnesį tiesiog išrašė dvigubai didesnę sąskaitą už einamuosius darbus, nes, matai, anos kainos pasikeitė. „pizdulka! – pagalvojau, – galvą nusuksiu už tokią baiką!“

Esamiems klientams apie kainų pokyčius iškomunikuoju 1–2 mėnesius iki tų pokyčių įsigaliojimo el. laišku, kuriame pasiūlau ir galimybę tai aptarti gyvai, ypač jei pokytis reikšmingesnis.

Planuojamus pokyčius gali komunikuoti ir savo komunikacijos kanaluose, taip paskatinsi klientus įsigyti paslaugas už dar galiojančias mažesnes kainas. Pavyzdžiui, mano konsultacijų kainos kils nuo rudens #aha, tad liepą ketinu pradėti apie tai komunikuoti, tai bus ir informacinis, ir pardavimų žingsnis viename.

Esami vs. nauji klientai.

Viena iš priežasčių, kodėl laisvadarbiai atideda kainų kėlimą, – baimė, kad visi klientai išsilakstys. Tam, kad suvaldytum šią baimę ir rizikas, siūlau tokią eigą:

1. Pirmiausia kainas kelk naujiems klientams, nes anie net nežinos, kad čia tavo naujos fancy schmancy kainos.

2. Tada kilstelėk kainas klientams, su kuriais darbas sunkiausias, sudėtingiausias ir jauti na, kad labai ne vibe‘as. Jei jie pasipustys padus, turėsi laiko ir erdvės priimti naujų klientų už jau naujus įkainius. #wink

3. Galiausiai apie kainų pokyčius informuok savo esminius, mylimiausius ir geriausius klientus. Čia gali rinktis vieną iš dviejų būdų: pakelti įkainius tiek pat, kiek ir pirmoms dviem grupėms, arba šiek tiek mažiau, nes jie tavo gerieji klientai. Jei rinksies antrą variantą, būtų gerai, kad įkainių kėlimą taip ir formuluotum: „Visiems kainas keliu X proc., bet jūs mano fainulkos, todėl jums viskas pabrangs tik XY proc.“

Pabrėžk vertę.

Kiekvienam kainų segmentui yra savas klientas ir nėra tokio dalyko kaip per didelė kaina, jei aiški vertė.

• Pavyzdžiui, žinomesnis specialistas (nesvarbu, ar tik IG erdvėje, ar ant viso svieto, tariamai ar realiai) visada galės charge‘inti daugiau nei noname‘inis.

• Jei tavo asmenybė ir darbo etika klientui patiks asmeniškai, jis bus linkęs mokėti daugiau, todėl asmeninis prekių ženklas yra key dalykas.

• Jei savo paslaugą suteiki bent čiučiut kitaip, geriau, originaliau, patogiau nei tavo konkurentai, tai yra pridėtinė vertė, už kurią klientas sutiks mokėti daugiau.

• Jei gali klientui išspręsti opią problemą, jis tau tikrai nepagailės užmokesčio ir pan.

Todėl labai kviečiu tikslingai pasižiūrėti ne tik į įkainius, bet ir į savęs bei savo paslaugų pozicionavimą.

Mano istorija

Pabaigoje noriu pasidalinti savo prastu ir skaudžiai pamokančiu pavyzdžiu, kaip nereikia daryti.

Su vienu klientu pradėjau dirbti prieš trejus metus. Nuo pat pradžių labai suklikinom vertybiškai. Tai nedidelis šeimos verslas – jie dirba nepaprastai nuoširdžiai ir yra labai atsidavę savo verslui. Man tai pasirodė labai žavu.

Tik, va, bėda, kad kasmet girdėdavau, kaip sunkiai aniems sekasi, kaip vos galą su galu suduria, juk tikrai sunku smulkiajam verslui išgyventi.

Mane simpatija jų filosofijai ir skundams paveikė, todėl niekada per tuos metus nekėliau jiems įkainių, nors darbų apimtys kasmet augo, pradėjau rūpintis ne tik higienine, bet ir strategine jų komunikacija. Jų mokamo ir realaus įkainio suma skyrėsi 500 Eur.

Pradėjau jausti, kad jiems labiau teikiu ne paslaugas, o paramą. Įsivėliau į keistas pinkles, jausdavau, kad lyg manimi ir manipuliuojama ar pan. Tada patikrinau jų informaciją rekvizitai.lt - anie virina po kelis milijonus ir verslas tikrai ne į minusą eina. Žodžiu, viskas vis labiau karto.

Galiausiai prisiruošiau pasikalbėti šia tema. Pasakysiu taip: buvau išmesta už borto dar nebaigusi sakinio. Vo, tep.

Kokių tu turi baimių ir prielaidų, susijusių su įkainių kėlimu?

Prašau pasidalinti savo mintimis komentaruose.

Leave a comment

O kol kas linkiu būti sau geram.🍀

Justė

Jau kiek daugiau nei 4 mėnesius kiekvieną savaitę lengviau ar sunkiau sėdu kurti ilgateksčių. Laikau čiūrikus, kad vasara atneštų ne tik saulę ir bangas, bet ir kiek daugiau laiko, kurį noriu skirti tekstų įgarsinimams ir keliems sumanymams įgyvendinti. Tikiuosi, kad viskas sklandžiai pavyks.

Praėjusios savaitės pažiba tapo labai kamerinis, bet nepaprastai šiltas susitikimas su keliomis „Substack“ prenumeratorėmis Vilniuje. Didelis malonumas susitikti gyvai!

Dar kartą įsitikinau, kad gal mes ir dirbame kaip vieniši vilkai, bet pasibūti gaujoje irgi norisi. Taip pat dar kartą pasitvirtinau, kad dauguma mūsų, dirbančių ant savo sėdimosios, gyvena ir išgyvena labai panašius etapus, abejones, laikus, todėl tai irgi patyrusių pasidalinimai tampa dar vertingesni, o palaikymas, kad viskas bus gerai, dar svarbesnis.

Tradiciškai siunčiu tau didelę padėką, kad skaitai ir prenumeruoji mano užrašus. Jei turi minčių, idėjų ar temų siūlymų, drąsiai pasidalink komentaruose ar asmenine žinute.

O dabar judėkime prie solo verslo reikalų.

Aš esu didelė „darbo sau“ idėjos gerbėja, gal kartais net per daug entuziastingai tai stumiu į kitų galvas. #pardon, bet tam turiu savų argumentų – labai tikiu, kad laisvadarbystė, solo ar smulkūs verslai, amatai ir co. yra ateitis, nes sprendžia samdomo darbo problemas – nelanksčias darbo valandas, darbo vietų stygių regionuose, galimybę patraukliai derinti motinystę / tėvystę ir profesinį gyvenimą, netenkinantį darbo atlygį, eidžizmą ir pan.

Tačiau tam, kad laisvadarbystė ar „darbas ant savęs“ būtų sėkmingas ir ilgai grojantis sprendimas, neužtenka būti geru specialistu, dirbančiu iš inercijos.

Tam reikia struktūros. Čia atsiranda galimybė augti link solo verslo.

Dirbi vienas, bet mąstai kaip verslas

Man patinka tie laisvadarbiški santykiai be įsipareigojimų, kai nereikia sukti galvos dėl komandos išlaikymo ir kitų peripetijų. Kartu darbas vienam tampa tokia komforto forma, kai nebematome akivaizdžių veiklos trikdžių, kurie su laiku tampa dideliu ir riebiu mozoliu.

Viskas yra fun&games, jei freelancinti ketini mėnesį kitą dėl eksperimento ar kol „rimtą“ darbą susirasi, bet jei tavo tikslas yra tikrai klestėti šiame reikale, nesilaikant įsikibus gelbėjimosi rato, būtina, tiesiog būtina savo laisvadarbio kėdę stumti link verslo ypatybių.

Kaip pereiti nuo freelancinimo į solo verslą?

#1 Nustok daryti visiems viską

Ne, specializacija nenužudo pajamų. Daryti viską visiems gali savęs paieškų, krizių ar bado metu. Bet jei pavyksta bent pusmetį generuoti pastovias pajamas, kuriasi klientų ratas ir rekomendacijos, tikrai gali savo veiklai suteikti kontūrą ir kryptį.

Šioje vietoje nereikia ekstremalių sprendimų ar ieškoti ypač juvelyrinių nišų, kurioms paklausa ištinka kartą per dekadą. Tiesiog turėtum labai sąmoningai ir aiškiai susidėlioti:

• savo 1–3 pagrindines, esmines ir stipriausias paslaugas;

• klientų profilį, kuriems tų paslaugų reikėtų;

• ir kokią problemą ar kelias sprendi.

Šie trys elementai, išraižyti ant tavo darbo stalo, jau savaime įneš daugiau aiškumo į veiklą ir veiks kaip kompasas. Gal iškart ir negalėsi permesti savo „ne svajonių“ klientų ar darbų, nuo kurių nestovi, bet žinosi kryptį, kuria nori judėti.

Paslaugas parduok paketais

Dar vienas būdas upgradeʼdinti savo veiklą – konsoliduoti paslaugas ir siūlyti paketus. Pati laisvadarbystę pradėjau nuo tekstų rašymo, nes nelabai žinojau, ką dar galiu parduoti. Bet reikia parašyti labai daaaug tekstų, kad gautum vidutines pajamas. Todėl pradėjau siūlyti apibendrintas, brangesnes paslaugas – pirmas paketas buvo „Integracija žiniasklaidoje“, jis jungė straipsnių rašymą, platinimą ir monitoringą. Antrasis – socialinių tinklų administravimas, kurį apėmė planavimas, tekstų rašymas, maketų ruošimas ir sukurtos medžiagos publikavimas.

Realiai liko dvi paslaugos, kurios leido toliau judėti su pastovesnėmis pajamomis, ir nebereikėjo rūpintis dideliu klientų srautu.

Tiesa, pradžioje reikėjo įveikti vidinį nusiteikimą, kad dvi paslaugos yra per mažai, reikia viso jų popuri, nes kitaip klientai galvos, kad aš tinginio pantis ar pan.

Taigi, šiame etape gali:

• susikurti 2–3 paslaugų paketus iš populiariausių savo paslaugų. Jei ne viską moki, kad paketą įgyvendintum, visada gali outsourcinti pagalbą.

• Kiekvieną paketą įkainok konkrečia suma arba naudok mini-midi-maxi principą.

• Kai turėsi paketus, galėsi pagalvoti apie šablonus ir procesus, kurie įneš dar daugiau tvarkos ir padės taupyti laiką.

  Plačiau apie laisvadarbio įkainius

Pasirūpink pardavimo kanalu

Geras jausmas, kai rekomendacijos generuoja pastovų klientų srautą #šaunuoliukas. Bet kuo rimtesnio solo verslo nori, tuo geresnę turi susikalti pardavimų vitriną. Nesakau, kad turi investuoti keturženklę sumą į fancy webą (nors būtų faina), bet pasirūpink, kad tavo skaitmeninė išvaizda būtų skani (kad ir minimali).

• Reguliariai atnaujink savo portfolio, socialinius tinklus, kad juose dulkės nesikauptų. Jei nejauti vaibo plačiai komunikuoti – ir nereikia, bet gerai būtų, kad peržvelgus bazinius šaltinius atrodytum kaip sveikas, gyvas ir darbingas žmogus.

• Pasirink bent vieną kanalą, kuriuo galėtum reguliariai komunikuoti, kad ir minimaliai, tai irgi įneš gyvasties. Gal tai bus ketvirtinis naujienlaiškis, o gal kartą per savaitę pasirodysi „LinkedIne“, viskas tinka, kas gali ilgai tęstis.

• Paieškok būdų, kaip galėtum potencialiems klientams ištransliuoti ne tik funkcinius dalykus (kad darbą dirbi), bet ir asmeninius (kad ne kopūstą ant galvos turi).

Daugiau apie asmeninį prekės ženklą

Kurk sistemas

Gal skamba kaip meh dalykas, bet sistemos galėtų ir turėtų būti tavo jei ne dešinė, tai bent kairė ranka. Pradėti gali palengva nuo kliento kelionės apsirašymo – kur jis pamato / gauna informaciją apie tave, kokiais kanalais susisiekia, kaip ir kada tu jam atsakai, koks bus pardavimų procesas ir kaip galiausiai klientą onboardinsi arba išcheckʼinsi baigęs darbus. Turėtų išeiti konkreti išklotinė.

Tada matysi, kokius išankstinius šablonus gali pasiruošti: laiškų, klausimyno, prisistatymo, paslaugų meniu, informacijos perdavimo ir pan.

Tai bus pirmas tavo procesas – kliento kelionė.

Antroji sistema – laiko planavimo.

Turėtum apgalvoti, kur ir kaip nuguls ne tik tavo kasdienis užduočių sąrašas, bet ir projektų planai, informacija, kaip seksi deadlineʼus ir išorinių partnerių progresą. Sistemą gali sudaryti keli elementai, pvz., užrašinė, „Google“ kalendorius, „Google Drive“ ir „Task“. Arba gali bandyti prisijaukinti vieną rimtesnių planavimo įrankių – „Notion“, „Trello“ ar „ClickUp“.

Daugiau apie laiko planavimą

Trečiasis žingsnis – dalykų automatizavimas.

Gali automatizuoti procesus, kurie dažnai kartojasi (pvz., sąskaitų išrašymą). Arba tuos, kurie nelabai patinka (pvz., dalį pardavimo proceso). Arba nori taupyti laiką ir pasinaudoti hackʼais, pvz., jei „MailerLite“ sistemoje prijungsi „Stripe“, galėsi daryti produktų pardavimus tiesiai per naujienlaiškį. Šiame departamente galimybės tiesiog neišsemiamos, todėl labai labai rekomenduoju pasekti Robertą iš @automatizuok.ir.gazuok – rasi daugybę patarimų, idėjų, o gal kils noras kreiptis į Robertą rimtesnės pagalbos.

Rimtai žiūrėk į pinigus

Kai laisvadarbiui visi uždirbti pinigai krenta į asmeninę sąskaitą, prasideda velniava. Būtent tai, kad į finansinius srautus žiūri tik per asmeninę, bet ne verslo prizmę, tik gilina finansinio nestabilumo jausmą ir palengva veržia kilpą tau ant kaklo.

Ką šioje srityje gali „pasiskolinti“ iš verslo?

1. Atsidaryk atskirą sąskaitą. Jei dirbi su IDV, tai gali būti tiesiog sąskaita kitame banke, o jei steigsi MB, jau turėsi rimtą verslo paskyrą. Tegul į ją krenta visi uždirbti pinigai, kuriuos galėsi iškart atsidėti mokesčiams ir persivesti atlyginimą.

2. Susiskaičiuok savo sąnaudas, tai padės tiksliau įsivertinti, ar tavo įkainiai tikrai atitinka poreikius.

3. Kaupk rezervą, bet kelių mėnesių. Jis ne tik pagelbės sunkesniame etape, bet ir suteiks psichologinio komforto, kai reikės atsisakyti labai pelningo, labai nefaino projekto ar kliento.

4. Turėk pamatuojamus tikslus, kiek klientų nori turėti, kokios pajamos džiugintų, kiek savo laiko nori parduoti ir pan. Išsiugdyk įprotį šiuos tikslus sekti kiekvieną mėnesį.

5. Įsivardink, kokius darbus gali deleguoti ir kaip tai keis tavo įkainius. Pvz., gal deklaravimo subtilybes gali atiduoti buhalterei, grafikos darbus dizaineriui, o administravimo užduotis gali sužiūrėti asistentė, skirdama kelias valandas per dieną.

Pažadu, kad pažingsniui įgyvendinęs šiuos punktus pajusi didelį palengvėjimą.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad suskaitei šiuos užrašus iki pabaigos ir tikiuosi, kad vieną kitą patarimą jau šiandien ar ryt galėsi pritaikyti praktiškai.

Siunčiu linkėjimus ir primenu – būk sau gera(-s).

Justė

Jei ir tu turi kokį galvos skausmą ar smalsumą kutenančią temą, pasidalink ja komentaruose ar asmenine žinute, įtrauksiu į temų sąrašą.

Taip pat nepaprastai dėkoju, kad skaitai mano ilgateksčius. Didelis malonumas žinoti, kad šitam laisvadarbystės kelyje esu ne viena. 🍀

Kai pradėjau freelanceʼinti, apie jokias karjeros perspektyvas negalvojau. Tiesiog mąsčiau, kad būsiu laisvai samdoma specialistė ir tiek. Kokios čia karjeros galimybės? Dirbu sau, ieškau klientų, teikiu paslaugas ir fin.

Nelabai žinojau ir tikėjausi, kad laisvadarbystė turi savo ciklus, o profesinių galimybių čia daugiau nei samdomame darbe (bent jau man taip atrodo). Taip taip, jei esi laisvadarbis, nereiškia, kad dirbsi tik su trupiniais, kurie lieka nuo korporatyvų, agentūrų ir rimtų kontorų stalų.

Kitas svarbus dalykas – laisvadarbystė nėra tik gyvenimo būdas, tai ir karjeros trajektorija. O karjerą naudinga strategiškai planuoti. Ne tik kad medalį sau užsikabintum, koks kietas profesionalas esi, bet ir tam, kad gyventi būtų įdomu, išmoktum naujų dalykų ir po dvam metų nezirztum, kad ir tą, ir aną norėjai įgyvendinti, padirbti, pabandyti.

Ženklai, kad jau išaugai laisvadarbio kėdę

Pirmiausia turime išsiaiškinti, o kada jau reiktų galvoti apie veiklos evoliucionavimą? Šiaip jau bet kada, kai širdis pajunta, bet įtariu, kad toks atsakymas tavęs netenkins.

Taigi, keli pagrindiniai ženklai:

• nebeužtenka rankų ir kojų patenkinti visų besikreipiančių klientų;

• nori gerokai padidinti savo įkainius ir daugiau stabilumo;

• darbai tampa kompleksiški, pradeda reikėti nuolatinių papildomų rankų;

• virini tiek šaibų, kad į nugarą pradeda kvėpuoti PVM riba;

• nebetenkina esamų užduočių pobūdis ir apimtys;

• matai, kad gali pasiekti daugiau, geriau, gausiau;

• aplinkiniai pradeda sakyti, kad tau reikia kurti verslą / agentūrą / kontorą.

Sąrašas tikrai nėra baigtinis, bet čia plius minus esmė.

Šiame etape pradeda riaumoti vidinis alkis, kad reikia pavaryti geriau, nes korta eina. Arba atsiranda tikrai nemenkas išorinis spaudimas su klausimu „O ką darysi toliau?“.

Šiame etape labai svarbu yra ramiai kvėpuoti ir neatsikąsti per didelio kąsnio.

#funfact Kurti agentūrą / įmonę / kontorą ne visada yra geriausias ir tvariausias kelias.

Penkios augimo kryptis

Taigi tavo augimo kryptis gali būti orientuota į:

💼 Profesiją – aiški specializacija, aukštesnio lygio klientai, sudėtingesni projektai, ekspertiškumo stiprinimas.

💰 Finansus – kainodaros pokyčiai, pasyvios pajamos, mokesčių optimizavimas.

👥 Asmeninį prekės ženklą – žinomumas, turinio kūrimas, stipresnis autoritetas nišoje.

🧘 Laisvės didėjimą – mažiau klientų, daugiau savo projektų, geresnis darbo / poilsio balansas.

🤝 Verslo kūrimą – agentūros / įmonės kūrimas, pastovių darbuotojų samdymas, perėjimas į proper verslą.

Iš esmės pasirinkti turėtum tą kryptį, kuri labiausiai tave jaudina ir motyvuoja.

Specialistas ar ekspertas?

Gali sakyti, kad čia tik žodžiai, kurie nieko nereiškia, o bet tačiau – etiketė, kurią sau užsiklijuosi, padiktuos elgseną, turės įtakos kitų žvilgsniui į tave ir lūkesčiams.

Kai esi ekspertas, klientai pradeda tikėtis, kad tu gali jiems išspręsti rimtesnes problemas ir už tai jie pasirengę daugiau mokėti. Ekspertiškumas nėra tik išdirbti metai X srityje, tai tavo gebėjimas strategiškai pamatyti ne tik esamas, bet ir būsimas problemas bei pasiūlyti kelią, kuris padėtų užbėgti joms už akių.

Taip pat gali save perkvalifikuoti į strategą, gal kiek pretenzinga etiketė, nes iš esmės tampi mini Stephen Hawking smegenimis, kurias klientams parduodi už brangiai.

Jei jauti, kad ir eksperto batus būsi išaugęs, gali sukti mentorystės kryptimi ir padėti kitiems profesionalams stiprinti savo specialisto raumenį. Tik šioje vietoje labai prašau, nepakurk nereikalingų specialistų kepimo konvejerio ar netapk dar vienu guru rinkoje. Tikrai gali pavaryti geriau ir įdomiau nei tai.

O gal susikurk naują specialybę?

Laisvadarbystė tuo ir žavi, kad tu gali lengvai judėti per sritis, keisti savo darbo profilį arba net susikurti sau naują profesiją su sąlyga, kad gebėsi ją paaiškinti ir parduoti klientui. Tiesa, dauguma jų geriau skamba anglų kalba ir yra labiau paplitusios užsienio rinkose, bet hey, tu gali tapti pirmasis mūsuose, kuris tuo užsiima.

Pvz., Vilda ir Greta Lietuvon atvedė fractional CMO terminą / profesiją – iš esmės tai strateginio lygio laisvai samdomas marketingo vadovas.

Laisvadarbystė ar solo verslas?

Dabar dažnai vartojama kaip sinonimas, bet tai ne visai tikslu. Laisvadarbystė yra pirmas etapas kuriant sau darbo vietą. Dažnu atveju joje daug neapibrėžtumo, lankstumo ir, pripažinkim, lengvo chaoso. Dalykai veikia iš inercijos, pajautimo ir geros karmos malonių.

Siūlyčiau, kad pirmas augimo tikslas būtų būtent šia kryptimi. Kodėl?

Nes tai tau leis pasimatuoti, kiek rimtai nori užsiimti verslu, ar tau tikrai reikia komandos, darbuotojų, didelių klientų ir kitų biznio atributų.

Kai pati perėjau į solo verslo režimą, laisvadarbystė tapo nepalyginamai sklandesnė ir pelningesnė. Būtent šiame etape pradėjau gauti sultingas didžiųjų įmonių (tokių kaip „Kilo health“, „Lietuvos geležinkeliai“ ar „Delano grupė“) sutartis.

Daugiau apie solo verslo principus pasidalinsiu kitos savaitės tekste.

IDV pažyma ar MB?

Dar vienas augimo laiptelis gali būti perėjimas į normalų juridinį statusą, kuris įneš daugiau tvarkos ir į finansus, ir į mokesčius, ir sunormalizuos atsakomybę. Pvz., jei tu kaip freelanceris, dirbantis su IDV, pridarysi liapsusų, kurie pasuks link teisinės atsakomybės, tarkim, per žioplumą pažeisi kliento konfidencialumą, nuostolius turėsi atlyginti savo asmeniniu turteliu ir kailiu. O jei paslaugas teiksi po MB sparnu, visi nepatogumai bus tik kontoros kontekste.

Kartais laisvadarbiai prisibijo MB steigimo dėl papildomų išlaidų. MB steigimas kainuoja apie 200 EUR, papildomai 100–200 EUR per mėnesį kainuos buhalterinės paslaugos. Reikės atsidaryti ir verslo sąskaitą. Pirmus metus už ją nereikės mokėti jokių mokesčių, vėliau per mėnesį prisidės nuo 8 Eur.

Na, ir dar atsiras mokesčiu dalis, bet ten kiek daugiau niuansų, tad neišsiplėsiu. Galiu pasidalinti nebent savo atveju – moku 15 proc. GMP, PSD ir PVM kas mėnesį iš įmonės sąskaitos ir 5 proc. pelno mokestį už metus. Puikus dylas, sakyčiau.

Gal mokymai ir skaitmeniniai produktai?

Jau buvau užsiminusi, kad mentorystė yra geras būdas timptelti save keliais centimetrais į ūgį. Lygiai taip pat veikia ir dalinimasis savo žiniomis mokymų ar skaitmeninių produktų segmente. Užbėgant už akių – ne, dar ne viskas sukurta, ir taip, tu gali padaryti kažką čiučiut kitokio.

Kalbant šia tema turiu lygiai vieną pastebėjimą ir vieną rekomendaciją.

Pastebėjimas – netikėk spėlionėmis, kad skaitmeniniai produktai parsiduoda lengvai tau miegant. Juos parduoti ir parduoti ilgą laiką yra rimtas užsiėmimas ir reikalauja ne ką mažiau įgūdžių nei jų sukūrimas. Tik pasirinkus šį kelią tikrai tikiu, kad atsiranda daugiau laisvės ir palioto kasdienybėje.

O rekomendacija būtų tokia – jei nori pasimatuoti skaitmeninių ar tiesiog „savo“ produktų kūrimą ir pardavimą, pasikurk „Substacką“. Galėsi pasitikrinti, kaip tau jaučiasi įsipareigojimas kurti dalykus, burti bendruomenę, pildyti savo viziją ir parduoti ją kitiems. Gali būti arba šaltas dušas, arba svajonės išsipildymas.

O gal visgi agentūra?

Na, ir pabaigai turiu adresuoti dramblį kambaryje – agentūros kūrimą. Gal ši tema aktualesnė specialistams, besisukantiems rinkodaros ir komunikacijos laukuose, bet still aptarkime. Dabar taip, jei tu dirbi su IDV ir dar pasivadini kitus specialistus dirbti su IDV bei susikuri „Instagram“ paskyrą su wowza edgy pavadinimu, tai dar nėra agentūra. Tu tiesiog su likimo broliais toliau freelancinat.

O jei jau kuri kontorą ir samdai specialistus, kuriems kas mėnesį moki atlyginimą, tada jau kažkas panašiau į agentūros reikalus.

Realybėje tu turėsi dylinti su klientais, tiekėjais, sąskaitomis, kolektyvo klaidom ir nenuotaikomis, tvarkyti biurokratinius reikalus ir slapčia svajoti apie kokį nors liūto ar strėlės apdovanojimą. Kūrybos ir laisvės bus mažiau, atsakomybės daugiau ir nebūtinai lis pinigais.

Labai tavęs prašau, labai, nekurk dar vienos boutique kontoros, nes visi taip daro. Nebent tai tave nuoširdžiai domina ir veža.

Šį kartą tiek. Linkiu sultingos laisvadarbio karjeros, kuri atspindėtų tavo norus, vertybes ir galimybes. Ir žinok, kad esi savo pasirinkimų bei sprendimų šeimininkas, tad visada juos gali keisti.

Pasidalink savo karjeros vingrybėmis, būtų įdomu aptarti.

O kol kas linkiu būti sau gerai(-m).

Justė

Leave a comment

Dėkoju visiems prenumeruojantiems ir Laisvadarbės užrašų skaitovams. Šį mėnesį pakūriau uždarą pokalbių erdvę, kurioje per savaitę dalinuosi informacija ir rekomendacijomis, papildančiomis savaitės temą. Jame jau prasukome ratą apie ribas, kitą savaitę dalinsiuosi patarimais, stiprinančiais komunikacijos dorybes, o birželio pradžioje – papildomas bonusas, kuriuo pasinaudoti galės mokamą prenumeratą įsigiję nariai. #staytuned

Padėkų ir skelbimų dalį baigiau, judėkime prie pagrindinės temos.

Tema su lengvu dramos prieskoniu, bet tikiu, kad dauguma problemų komunikacijos srityje kyla iš asmeninių savybių, nuostatų, baimių ir co. Tad šį kartą kviečiu atidžiau pasižiūrėti, iš kokios velniavos jos kyla.

Techniškai yra 7 mirtinos nuodėmės, bet maniškis sąrašas papildytas dar dviem. Ne todėl, kad esu labai dora, o todėl, kad randu dar kelis specifinius momentus, kurie gali pražudyti net geriausią komunikaciją.

Šią temą įkvėpė viena mėgstamiausių knygų – Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“. Gal nuodėmių konceptas šių dienų pasaulyje ir nelabai sexy dalykas, bet jis leis pažiūrėti į komunikaciją kiek iš kitokios perspektyvos.

Ar žinai, kodėl visi techniniai patarimai apie komunikaciją (kiek, ko, kada publikuoti) groja trumpai ir šiame departamente kiekvienas wannabe guru gali kalbėti blėnius? Nes komunikaciją daro žmonės. Netobuli, baimingi, kupini lūkesčių, vilčių ir nusivylimų. Būtent žmonėse slypi visas komunikacijos grožis ir neveiksnumas.

Žodis „nuodėmė“ kilęs iš hebrajiško „khata“, kuris pažodžiui išvertus reiškia „nepataikyti į taikinį“. Taikliai su asmenine (ar verslo) komunikacija nepataikome ne todėl, kad nežinome techninių dalykų (tai lengvai ir greitai galime sužinoti ir pritaikyti), o todėl, kad vadovaujamės labai žmogiškomis, bet nebūtinai teisingomis, prielaidomis, kurios iš esmės ir užkerta kelią komunikacijos sėkmei.

Taigi, atidarau komunikacijos pragaro vartus ir kviečiu pasižvalgyti po 9 jo ratus.

#1 Puikybė – aš svarbiausias

Yra du puikybės komunikacijoje kraštutinumai – „aš viską žinau“ ir „aš niekam neįdomus“. Taip, savęs mažinimas irgi gali būti puikybės išraiška, tai sužinojau perskaičiusi Linos knygą (dar kartą rekomenduoju, jei neskaitei). Abu šie kraštutinumai sukuria neadekvačią ir neaktualią komunikaciją, į kurią kokybiška auditorija neturi kaip įsitraukti.

Kas yra kokybiška auditorija? Šiaip jau normaliomis laisvadarbystės ar solo verslo aplinkybėmis tai auditorija, kuri gali tapti svajonių klientais. T. y. tie žmonės, kuriems tikrai reikia tavo paslaugų, jie gali už jas mokėti tavo įkainius ir jiems patinka tavo asmenybė, vaibas, darbo principai.

Puikybė komunikacijoje pritraukia palūžusią, nusivylusią ir dejuojančią auditoriją, kuri nori arba greito išgelbėjimo, arba gero pasibėdavojimo. Pirmu atveju gali gerai uždirbti, bet auditorija labai sunki ir reikalaujanti vis daugiau gelbėjimo. Antruoju atveju savo paslaugos tokiai auditorijai niekada neparduosi, nes ji tik nori dejuoti, kad algoritmai / karma / verslo aplinka / kainos / konkurencija ir kita juos, nabagėlius, žlugdo.

Jei puikybė komunikacijoje paremta „aš viską žinau“, kuriamas egocentriškas turinys, feede vien tik selfiai išsprogusiomis akimis, rodomas kažkoks pseudosvajonių gyvenimas. Jei komunikacija paremta puikybe per susimažinimą, tai auditorijos nuolat prašoma patvirtinimo dėl teisės publikuoti savo mintis, komunikacija yra nenuosekli, nekelia pasitikėjimo ir išvis gaila, kad tas specialistas taip kankinasi.

Puikybės priešnuodis: turėk įprotį galvoti apie savo auditorijos ir potencialių klientų poreikį. Kas jiems būtų aktualu, naudinga, nauja, įdomu ir netikėta? Prie to kombinuok savo žinias, įžvalgas, idėjas ir turinį.

#2 Rajumas

Ši nuodėmė pasireiškia, kai auditorija yra visi, reikia būti visuose kanaluose, kurti daug ir visokio turinio, per kartą iškomunikuoti dešimt skirtingų žinučių, nes brač viskas labai svarbu. Komunikacijos rajūnai greičiausiai perdega nepasiekę net pusiaukelės.

Rajumo priešnuodis: tavo klientai tikrai nėra visi, net jei siūlai „meinstryminę“ paslaugą ar produktą, nes nė vienas neturi identiško poreikio X dalykui (todėl kiekviename segmente turime n+k variantų, kurie dalinasi rinka). Varymas be strategijos yra tiesiog tuščias savęs deginimas, todėl visada verta turėti bent mini planą su konkrečiu tikslu ir konkrečiomis, esminėmis priemonėmis (ar kanalais) jam pasiekti. Ir išvis gal jau laikas atleisti gazą ir atsipalaiduoti?

#3 Godumas

Primenu faktą, kad komunikacija savaime neparduoda paslaugų, ji sukuria palankią informacinę aplinką pardavimams. Taip pat jei komunikacija iš tiesų yra tik big gang wow mega pardaviminė šliauka, rezultato nebus. Kodėl? Nes tik pasitelkus komunikaciją galima primėtyti reikiamą kiekį emocinių kabliukų pirkimui paskatinti.

Kitas godumo aspektas – baimė kažkuo dalintis, nes avdrug kiti pavogs, nukopijuos ir, neduok Dieve, suteiksi per daug informacijos nemokamai. Čia tie amžinai įsitikinę, kad jų mintis ir stilių kiti kopijuoja. Realybė tokia, kad dauguma komunikuoja apie žemai kabančius obuolius ir kas ant seilės užeina. Sukurti tikrai originalų ir autentišką turinį reikia laiko ir raumenų, o tokio turinio neina kopijuoti, nes kiti labai greitai pastebi, iš kur jis nušvilptas.

Godumo priešnuodis: ne visas kuriamas turinys turi būti orientuotas į pardavimus. Pardavimų mohikanas Alex Hormozi sako: „Pirma daug duok, tik tada prašyk.“ Arba 9 kartus turi pasiūlyti nemokamą vertę ir tik 10-ą kartą bandyti parduoti. Realiai vertink savo idėjas ir ieškok būdų, kaip generines idėjas atskiesti asmeninio kūrybiškumo sultimis.

#4 Tinginystė

Ši nuodėmėlė ir man būdinga, ypač jei reikalai teka ramia vaga (nebūtinai gera), problemų kaip ir nėra, motyvacijos irgi, kūrybiškumas kažkur atostogauja, na ir šiaip kiti dalykai galvoje. Gajus įsivaizdavimas, kad komunikacija kažkaip pasidarys sulaukus tinkamo laiko ir gero feng šui. Realybėje tokio laiko nėra.

Visada bus degančių darbų, keistų nuotaikų, mūzos kažkur ne ten šlaistysis ir šiaip motyvaciją diktuos viduje esanti žiežirba. Taigi, visada bus šimtas priežasčių būti tinginio pantimi, bet tai nėra gudru.

Tinginystės priešnuodis: pirma, susiplanuoti tokią komunikacijos apimtį, kokią gali įgyvendinti. Jei tai vienas įrašas per mėnesį – let it be, vis geriau nei nieko. Antra, daryk dalykus nelaukdamas jo didenybės įkvėpimo, nes ir be jo gali išeiti visai geras variantas, patikėk manimi.

#5 Įniršis

Sutik, absurdiška mintis.

Piktumas, kilęs dėl kvailų ar įžeidžiančių komentarų, nepagrįsta kritika ar kažkokie aikčiojimai ir svaičiojimai tikrai užknisa, bet atkirtis tampa aštrus, kai būna paruoštas be garo. Kitu atveju gali sukelti nemažą reputacijos krizelę... sau.

Įniršio priešnuodis: tavo socialiniai tinklai yra tavo Karalystė, todėl gali turėti savo griežtas taisykles, o visokias prieplakas tiesiog blokuoti. O jei situacija rimta (pvz., šmeižtas), gali naudoti visus reikiamus ginklus teisybei atkurti, tik pasistenk tai daryti be įsiūčio, tada būsi strategiškai tikslesnis.

#6 Pavydas

Ne nu ir tai sekasi geriau, ir tas daugiau uždirba, ir ta kvanka už nieką dėmesį gauną. Pažįstama? Man tai labai. Karti tiesa tokia – mes kitiems pavydime to, ko patys sau neleidžiame. Kai pradėjau gaudyti savo pavydo bangas, supratau, kad man stinga daugiau laisvės ir kūrybos. Kai šiuos poreikius pradėjau labiau patenkinti, pavydas išgaravo. Tiksliau, išgaravo tam kartui, nes po kiek laiko pradėjau pavydėti kitų dalykų. #visimesžmonės

Pavydo priešnuodis: ieškok būdų, kaip pavydą paversti sau pliusu, nes anas yra puikus kompasas, ko tau stinga. Kai dėmesį perkelsi nuo kito žmogaus prie savo reikalų ir tai užtvirtinsi, bet mažu veiksmu, pamatysi, kiek energijos ir užsidegimo susigrąžinsi į gyvenimą.

#7 Geismas

Pati saldžiausia ir labiausiai galvas susukanti nuodėmė iš visų. Kaip ji pasireiškia? Kai vietoje vyzdžių pradeda suktis patiktukų skaičius. Kada prasideda visokie prašymai pamėgti turinį, auditorijos gėdinimas, kad anie nevertina įdėtų pastangų, verkšlenimai dėl pasikeitusio algoritmo ir visa kita.

O jei rimtai, visi patiktukai ir kiti -ukai neturi didelės įtakos laisvadarbio sėkmei.

Geismo priešnuodis: labai linkiu komunikacijoje rasti daugiau prasmės, gylio ir „vaibo“ nei patiktukų skaičių. Gal tai gali būti tavo kūrybiškumo manifestas? Savirealizacija? Naujų įgūdžių lavinimo erdvė? Įkvėpimo šaltinis? O gal tiesiog tvarkingai sukaltas „portfolio“, nes ir taip turi kuo užsiimti. Išduosiu paslaptį – laisvadarbiui nereikia tapti įtakotuku, kad gerai uždirbtų. #wink

#8 Melavimas

Yra tokia laisvadarbių ir šiaip verslininkų kategorija, kuriems niežti, tiesiog niežti pirštukai kokią varkę susukti. Jie sukuria tobulai sudėliotą komunikaciją, viską daro pagal knygą, bet už to slepiasi tiesiog eilinis fuflo – aliexpresso šmutkės už brangiai, prastas klientų aptarnavimas, kreivos, šleivos paslaugos, neaiškūs daktarėlių mokslai ir visa kita.

Man tik keista, kad išlindus melams visi daužosi į krūtinę kartodami, jog viskas yra tiesa, tiesiog ją ne visi supranta.

Melavimo priešnuodis: na, šiaip jau tiesa. Iš esmės reikėtų vengti „over promised and under delivered“ situacijų. O jei kažkas neina pagal planą, visada galima apie tai tiesiai šviesiai kalbėti – viešai, su klientais ar partneriais. Apskritai gebėjimas aiškiai komunikuoti tiesą yra labai kieta savybė.

#9 Vogimas

Pabaigai pasilikau vagišius. Tai tie, kurie be skrupulų kniaukia kitų sukurtą turinį, mintis ir idėjas. Šikniai kvadratu. Pamenu dar visai šviežią istoriją, kai kirpėjas Ąžuolas nukosėjo „Garbanų klinikos“ produktų aprašymus ir susimetė į savo e. shopą. Su visomis nuorodomis, vedančiomis į pirminį šaltinį. Čia jau ne tik vagiu reikia būti, bet dar ir kvailiu.

Vogimo priešnuodis: man atrodo, tai yra kitų komunikacijos nuodėmių pasekmė, nes vagia šmikiai iš tingėjimo, godumo ir pavydo. Jei visa tai nuželia tavo širdyje, ši nuodėmė tavęs nepasieks.

Šį kartą tiek. Man nepaprastai smalsu būtų sužinoti, kurios nuodėmėlės tau yra saldžiausios (mano top – pavydas ir tinginystė)? Pasidalink savo patirtimis ir mintimis komentaruose.

Leave a comment

O kol kas linkiu būti sau gerai(-am) ir kurti gerą komunikaciją.

Justė

Pati galiu būti puikus to pavyzdys – tik po pirmų ketverių metų laisvadarbystės susivokiau, kad neišlaižau viso medaus, kurį toks profesinis kelias siūlo. Kaip ir samdomame darbe, kompą atidarau prieš 9 val., uždarau 17 val. Klientus rinktis nėra taip lengva, nes sąskaitos pageidauja būti apmokėtos kiekvieną mėnesį. Taip, dirbti galiu iš bet kur, bet ir ta galimybe nepasinaudodavau, nes buvo baisu, kad išvykus klientams manęs trūks / kažkas blogo nutiks / kažką praleisiu / viskas sugrius. Pirmus kelerius metus atostogavau po 1–2 savaites per metus.

Dirbau daugiau nei bet kada, uždirbau irgi gerai, bet gyvenimas smagesnis tikrai netapo.

Tada prisiminiau, kad pavargusius darbinius arklius nušauna.

Teko atrasti naujus dalykus – ribas ir taisykles. Kartu reikėjo (ir vis dar reikia) gerai pasukti galvą atpažįstant, kokios ribos peržengiamos ir kokios taisyklės padėtų. Dar daugiau, kai jau atrodo, kad viskas, pasiekiam tobulą simbiozę, paaiškėja, jog senos ribos ir taisyklės nebeveikia, reikia naujų.

Šiame tekste aptarsime:

🍀Ribas, kurios kuria laisvę

🍀Kaip susikurti taisykles, kurios tave saugo

🍀Kaip iškomunikuoti ribas ir taisykles

***

Prieš nerdama į ribų temą noriu nusukti į #offtopic – šį mėnesį prenumeratorių skaičius perkopė 400. 🎉 Esu nepaprastai dėkinga jums už tai, kad skaitote, domitės ir skiriate savo dėmesį mano užrašams.

🎁 Šio simbolinio, bet man reikšmingo pasiekimo proga palieku tau nedidelę dovaną, jei užrašuose norėsi pasilikti ilgiau pasinaudok 40 % nuolaida metinei Laisvadarbės užrašų prenumeratai, kuri leis gauti visas naudas vos už 3 Eur per mėnesį.

* Nuolaidos pasiūlymas galios iki kito sekamdienio.

Pasinaudok dovana

O dabar prie temos.

Read more

Stalai apsisuko, kai tapau laisvadarbe ir kažkaip reikėjo rasti būdų susirinkti klientus. Pirmas žingsnis buvo gana lengvas – reikėjo komunikuoti taip, lyg niekas nemato*.

Antras žingsnis kėlė daugiau keblumų – o kaip tuos potencialius klientus privesti prie taško, kad jie jau trauktųsi korteles ir man mokėtų už paslaugas?

Atsakymas slypėjo pardavimų strategijoje.

Mandrai skamba, bet reikalas gana paprastas – tu, kaip solo verslininkas, turi labai gerai žinoti savo pardavimų procesą, kuriuo žingsneliais keliausi. Tai lyg misija, per kurios etapus vedi klientą iki epinio finišo – sutarties su tavimi pasirašymą.

Toliau tekste tavęs laukia šios temos:

• Pakoučinimas apie gėdą

• Paslaugų pozicionavimas

• Kliento kelias – pardavimo procesas

• Dažniausios pardavimų klaidos

• Aktyvi klientų paieška

Nesijaudink, viską suruošiau taip, kad tikrai būtų paprasta įgyvendinti, net jei esi newbie laisvadarbystės reikaluose.

*aut.p. aliuzija į dance like nobody's watching, nes šiaip matomumas komunikacijai svarbus.

Dramblys kambaryje arba gėda

Galiu kirsti lažybų, kad tau pardavimai nėra mėgstamas arbatos puodelis. Dauguma mano sutiktų laisvadarbių apie pardavimus sako, kad jiems gėda tai daryti, kad jaučiasi peršantys savo paslaugas, tiki, kad jei aktyviai pardavinėji, tai kiti galvos, kad tau lievai sekasi, stresą kelia nemokėjimas ir nenorėjimas pasirodyti kaip MLM atstovui. Viską suprantu, been there, thought that.

Jei žinių stygių atidėsime į šalį, pagrindinis kliuvinys lieka gėda ir iš jos išplaukiantys marazmai. #funfact Gėdos jausmas nėra įgimtas, jis įgytas. Gėda į mūsų būtį įsliūkina apie penktuosius gyvenimo metus, kai šeimoje prisidirbame ir gauname pylos, tada išgirstame, kad mergaitės taip nedaro arba tą filosofinį klausimą – „Ar gražu taip elgtis?“. Tai va, tie penkiamečiai užauga, tampa freelanceriais ir geriau skradžiai prasmegs žemėje, nei viešai pasakys: „Hey, aš visai geras ekspertas, galiu išspręsti tokią ir va tokią tavo problemą, padaryti tą ir aną, gal tau įdomu?“

Ne, geriau susisukę tūnosime, vargsime vargelį, bet tylėsime kaip žuvys, pavydėsime tiems, kurie varo geriau, kalba garsiau ir mažiau bijo, ką kiti pagalvos.

Gėdos tau išoperuoti negaliu, bet galiu pasiūlyti štai ką – kadangi gėda įgyta, tu jos po truputį gali atmokti. Jei ji labai įsišaknijusi, gal verta tai aptarti psichoterapijoje. Jei kiek švelnesnė, gal palengva pavyktų sugaudyti tą vidinį monologą, kad „tu kvėša nevykusi“ ir techniškai pakeisti į „taip, dalykas kelia diskomfortą, bet aš mokausi“.

Taip pat su gėda tvarkytis padeda jos įgarsinimas draugams – pokalbyje paaiškėja, kad ir tam yra taip buvę, ir kitam, o trečiam išvis ragai buvo. Tada supranti, kad esi ne vienas toks biškį šleivas kreivas.

Galų gale, tu nori parduoti geras paslaugas? Kurios padės tavo klientui? Kurios kuria naudą? Jei surinkai 3 taip, įteikiu tau oficialų leidimą dalintis savo įgūdžiais su kitais ir pardavinėti tai – kiek tik širdis geidžia, be jokių kitų argumentų.

#1 Paslaugų pozicionavimas

Gerai, po pakoučinimo kibkime į kietesnes temas. Pardavimų strategija prasideda nuo aiškaus paslaugų pozicionavimo. Negali pardavinėti visko visiems, net jei esi universalus kaip „Vegetos“ prieskoniai.

Pirmiausia turi atlikti vidinį auditą.

• Kokius darbus man labiausiai patinka daryti?

• Kokie darbai man sekasi geriausiai (objektyviai – pagal rezultatus ar klientų atsiliepimus)?

• Kokie klientai / projektai man teikia daugiausia pasitenkinimo?

Šiame etape turėtum išsigryninti 1–2 esmines paslaugas, jei esi naujokas laisvadarbystėje. Jei jau paauginai freelancerio raumenis, gali išsigryninti iki 4. Kodėl tiek? Aiškiai iškomunikuoti ir parduoti daug skirtingų ar kompleksinių paslaugų, tikėtina, bus sudėtinga, o ir geras visur vienodai nesi. Tad mažesnis jų kiekis įneš aiškumo.

Tada reikės aiškiai apibrėžti paslaugas.

„Dirbi su kompais“ arba „darai reklamą“ tinka pasakyti močiutei prie Kūčių stalo. Klientams turi nurodyti, ką tiksliai darai, kokią naudą klientas gaus ir kiek tai tiksliai kainuoja.

Pavyzdžiui, „Teikiu 360° komunikacijos paslaugas startuoliams, kurios sumažina bankroto riziką“ (aut. p. juokiuosi velnio juoku).

Trečia, turi įsivardinti, koks tas tavo klientas bus ir ką jam skauda.

Šiame etape vertinga susidaryti ne tik kliento paveikslą, bet ir raudonų–žalių vėliavėlių sąrašą. Tai padės priimti sprendimus, kai kreipsis kipšai su daug pinigų.

Ketvirta, turi labai aiškiai įsivardinti, kuo tu skiriesi nuo kitų specialistų. Primenu, kad bruožai „dirbu gerai ir kokybiškai“ yra šūdo verti ir tu tikrai gali rasti svaresnių skirtumų.

Pvz., aš skiriuosi nuo kitų komunikacijos specialistų tuo, kad galiu įžengti į komunikacinį pragarą ir viską taip sustyguoti, kad angelų choras užgiedos. Kitaip sakant, dirbu su komplikuotais projektais ir naktimis ramiai nemiegu.

Subscribe now

#2 Kliento kelias – pardavimo procesas

Ši dalis kritiškai svarbi, nes turi tiksliai žinoti, kokiu keliu vesi klientą. Kartu matysi etapus, kuriems gali pasiruošti ekstra. Kliento kelias turi apimti visus etapus ir žingsnelius: nuo užklausos gavimo iki sutarties pasirašymo. Kaip ir kur atsakysi į užklausą? O gal perskambinsi ir reikalus derinsi telefonu? Per kiek laiko atsakysi? Kokie bus tavo follow up klausimai? Kaip ir kada klientui pasakysi įkainius? Ir panašiai.

Jei nori sėkmingo solo verslo, šis procesas turi būti logiškas, nuoseklus ir aiškus. Taip pat turi jo laikytis.

Kai turėsi aiškius žingsnius, matysi, kurias vietas gali patobulinti, pvz., gal vietoje 5 emeilų su laiko derinimu pažintiniam skambučiui galėsi nusiųsti „Calendly“ nurodą su laisvais laikais. Arba sutartį siųsi pasirašyti ne varganame „Worde“, o per „Dokobit“ ar analogišką platformą. O gal atliksi mini situacijos auditą, kad klientą užnorintum tęsti darbus su tavimi. Visos šios razinkos padės tau sukurti ne tik sklandžią kliento patirtį (šiaip jau to default tikisi ir nori visi), bet ir sveikai viršyti lūkesčius.

Šiame etape rekomenduoju skirti laiko ir pasidaryti šiuos paruoštukus:

• paslaugų meniu su aiškiai aprašytomis paslaugomis, jų teikimo procesu ir aiškiais įkainiais. Į jį gali įtraukti ir trumpą prisistatymą bei klientų rekomendacijas.

• Pirmojo laiško šabloną.

• „Discovery call“ struktūrą: problemos supratimas, vertės pasiūlymas, kaina.

• Pažintinio klausimyno anketą.

• Gali susikurti „Calendly“ laiko rezervavimo polapį.

• Pasiūlymo šabloną, kurį lengvai gali individualizuoti.

• Paslaugų teikimo sutarties šabloną.

• Jei teiki kompleksines paslaugas, paruošk klientui vizualius etapus, kad matytų, kas po ko bus ir kiek viskas truks.

#3 Dažniausios klaidos

Dabar šiek tiek apie dažniausias laisvadarbių pardavimų klaidas.

Parduoda paslaugą, o ne vertę

Rinkoje konkuruoti, kai akcentuoji tik paslaugą, labai sunku, nes klientas tą patį dalyką, pvz., logotipą, gali įsigyti ir už dvackį, ir už kelis šimtus. Todėl vertingiau kuriant savo paslaugų pasiūlymą komunikuoti vertę, naudą ir pridėtines vertes.

Neišsiaiškina kliento poreikių

Bus klientų, kurie tiksliai žinos, ko nori, bet didesnė jų dalis neturės apie tai jokio supratimo arba galvos, kad jiems reikia kito dalyko, nei iš tiesų reikia. Tavo, kaip specialisto, meistrystė atsiskleidžia per tai, kiek tiksliai gebi nustatyti tikrąjį kliento poreikį ir jį patenkinti.

Pvz., kartą į mane kreipėsi klientas dėl komunikacijos strategijos. Nors jos jam labai reikėjo, gana vangiai atsakinėjo į klausimus ir šiaip jau nerodė jokio susidomėjimo, kad ta strategija būtų kokybiška ir naudinga. Bekalbant klientas prasitarė, kad jam reikia tiesiog kažko, ką galėtų nusiųsti produktų tiekėjams apie Lietuvos rinkoje daromus rinkodaros veiksmus. Sutik, tokiam poreikiui patenkinti nereikia strategijos, užtenka plano. Tuo atveju sutaupėme ir jo pinigus, ir mano laiką.

Nesugeba aiškiai įvardinti kainos

Tai yra bazių bazė. Jei išsiaiškinęs poreikius negali pasakyti, kiek tiksliai kainuos tavo sprendimas, esi mėgėjas, ne specialistas. Tiesiog. Miglotos kainos rodo tavo neprofesionalumą, nekelia pasitikėjimo ir yra išvis atgyvena. Turi žinoti, kiek kainuoja tavo paslaugos ir kokią vertę / naudą už tuos pinigus klientas gauna. Basta.

Neužbaigia pardavimo procesų

Klientas gali dingti, bet tu ne. Nepalik kaboti neuždarytų pasiūlymų. Kartu aiškiai žinok, kad pardavimą closeʼini – akivaizdus atvejis, kai pasirašai sutartį, bet jei klientas neapsisprendžia ar dingsta, kiek tada laiko ir emeilų skiri jo paieškai?

Bijo kalbėti apie pinigus ir derybas

Jaučiu, čia bendražmogiškas spazmas vengti derybų. Jį atpalaiduoja, kai tiksliai žinai, kiek esi linkęs kainą nuleisti, kokiais atvejais tai darysi ir kur tavo raudona riba. Visa tai gali pasiruošti dar prieš aktyvių pardavimų etapą. Daugiau apie įkainius ir derybas gali paskaityti čia.

Subscribe now

#4 Klientų paieška

Kai jau žinai, ką tiksliai pardavinėsi, kaip ir kam bei kokių klaidų vengti, reikia eiti ten, kur tų klientų yra. Klientų paieškos temos labai neplėtosiu, nes visai šviežiai paleidau du tekstus su sąrašu, kur ir kaip laisvadarbiui rasti klientų.

Pirmą dalį gali skaityti čia. Antroji tavęs laukia čia.

Šioje vietoje noriu užakcentuoti, kad vertinga rasti tuos būdus ir kanalus, kurie būtų arčiausiai tavo odos.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad prenumeruoji ir skaitai mano ilgateksčius. Jei turi istoriją apie pardavimus, pasidalink ja komentaruose. Taip pat jei turi klausimų šia tema, mielai į juos atsakysiu.

Būk sau gera(-s).

Justė

Share

Iš kur tas idealas? Iš „ChatGPT“, „Google“ ekspertų ir amerikonų.

„ChatGPT“ tau siūlo nuvalkiotas temas, banalius tekstukus ir nuosaikias rekomendacijas. „Google“ ekspertai pizdėlina, kad turi rodytis kiekvieną dieną, kurti tik video turinį ir daryti spicy contentą, nesvarbu, kad pinigus užsidirbi iš amato, o ne papyčių rodymo. O amerikonai per 30 sekundžių užhype‘ins, kad reelsai turi eiti kiekvieną dieną, storiai kiekvieną dieną, nerodyk savo veido ir uždirbk 100K per mėnesį, rodyk savo veidą ir irgi uždirbk 100K, o geriausia – vapšė kurk skaitmeninius produktus ir turtėk miegodamas.

O ką daryti, jei be visų self promo dalykų tu dar ir savo tiesioginį darbą turi dirbti? O jei tau išvis soc. tinklai ne prie širdies? Vadinasi, viskas, amba, finito, gali užkalti savo solo verslo duris, nes jei nėra „Instagram“ paskyros, tai tavęs išvis nėra?

Šios savaitės tekste suguldžiau kelis patarimus, kurie pasiūlys kiek alternatyvų, bet ne mažiau efektyvų kelią vystant asmeninę komunikaciją.

Prieš šokdama į temą noriu padėkoti, kad skaitai mano ilgateksčius. Didelė dovana, kad galiu savo kūrybos sultimis dalintis su tavimi, tad, tikiuosi, mano „Substacke“ pasiliksi ilgiau.

Subscribe now

Matomumo strategija

Pirmas ir pats svarbiausias dalykas – tavo asmeninė matomumo strategija. Ji turi visiškai tikti, patikti ir prisitaikyti prie tavo norų bei galimybių. Ką tai reiškia? Tau nereikia būti visur ir tau nebūtina rinktis defaultinių kanalų ar komunikacijos būdų.

Pirmiausia, turi pagalvoti, kur didžiausia tavo potencialių klientų koncentracija, išsirašyk visas vietas, kanalus, pogrindžius ir pan. Antra, pasirink vieną ar du, kuriuose ir tu mielai būtum. Tada pagalvok, kiek laiko ir kokiu būdu juose rodysiesi.

Pavyzdžiai iš gyvenimo

Turiu bičiulį laisvadarbį komunikacininką, kurio tikslas – dirbti tik su didžiausiomis LT įmonėmis. Ambicingas. Jis kartą ar du per mėnesį viešina analitinius tekstus „LinkedIne“, kelis kartus per metus pasiūlo spaudai savo ekspertinius straipsnius ir seka, kada vyksta didžiųjų įmonių kom. agentūrų konkursai. Prieš jiems vykstant, susisiekia su tų įmonių kom. vadovais ir pasiprašo būti įtraukiamas į konkursą. Tai jo matomumo strategija ir jis dirba su didžiausiomis finansų, IT, telekomunikacijų įmonėmis ant svieto.

Kitas pavyzdys: mano bičiulė, viešojo kalbėjimo ekspertė, didžiąją dalį klientų randa dalyvaudama tinklaveikos renginiuose, į juos eina kartą per mėnesį. Papildomai komunikuoja „Instagrame“, porą kartų per mėnesį pasileidžia reelsus, įkelia istorijų iš asmeninio gyvenimo.

Pasidalinsiu ir saviške – daugiausia dėmesio skiriu „Substackui“, nes jis labiausiai tinka mano asmenybei. Jame po šviežią tekstą paleidžiu kartą per savaitę. Tai mano pagrindinis komunikacijos kanalas, kuriam esu šventai įsipareigojus. Antroje vietoje yra „Instagramas“, kuriame dalinuos žinia apie naujus tekstus arba istorijose publikuoju informacijos ir gyvenimo popuri. Kartais istorijas keliu kiekvieną dieną, kartais kartą ar du per savaitę.

Visos strategijos skirtingos, visos jos sėkmingos.

Matomumo strategija neturi būti kompleksinė ar labai kebli. Ją dažniausiai sudaro 1–2 pagrindiniai kanalai ar būdai, kuriems nesiblaškant skiriamas turimas laikas.

Nuoseklumas ir laikas

Tai dvi esminės dedamosios, kurios ištempia visą komunikaciją. Net ir pačią šūdiniausią. Šią taisyklę į skambią frazę sudėjo nacių vyr. propagandistas Josefas G. Ji skamba taip: jei pakankamai dažnai kartosi melą, žmonės pradės jį laikyti tiesa. Atsižvelgdamas į istorinius įvykius, negali sakyti, kad tai nesuveikė.

Taigi, nuoseklumas – tavo komunikacija turi turėti vieną–dvi žinutes, kurias įvairiais būdais nuolat suksi. Žinutė turi būti konkreti, skirta konkrečiam klientų segmentui, joje turi būti aišku, ką darai ir ką klientas gaus. Nereikia ir keblių išvedžiojimų, pvz., X dalyko architekto / guru/ ninja ir pan.

Taip pat nuoseklumas susijęs ir su laiku. Kokia bebūtų tavo matomumo strategija, veiksmus turi daryti reguliariai. Ne, nebūtinai kiekvieną dieną, bet reguliariai. Pvz., 2 kartus per savaitę įkelsiu istoriją, kartą per mėnesį parašysiu „Linkedin“ įrašą ir kartą per mėnesį nueisiu į tinklaveikos renginį.

Šiame etape svarbu įsivertinti, kiek realiai laiko turi ir kaip jį geriausiai gali panaudoti. Reikės paeksperimentuoti, kad rastum aukso vidurį.

Taip pat strategija turi būti tokia, kad net esant zavalui veiksmus galėtum tęsti, tai padės išvengti didelių darbų kiekio svyravimų.

Tiesa, reikėtų susilygiuoti ir lūkesčius: jei nori būti megažinomas savo srityje, komunikacijos reikės daugiau.

Rekomenduoju tiesiog kiekvieną savaitę tuo pat metu rezervuoti valandą ar kelias, kurias skirsi komunikacijos reikalams. Kito stebuklingo būdo padaryti dalykus tiesiog nėra.

Ir visai pabaigai – savo komunikacijos rezultatus pradėsi matyti geriausiu atveju po pusės metų nuoseklaus ir tendencingo darbo. Normaliu atveju – po metų.

Apibendrinant, komunikacijai reikia vienos aiškios žinutės ir gana ilgo laiko.

Subscribe now

Komunikacijos sultys

Kad tavo komunikacija būtų įdomi, ji turi būti sultinga. Kas tas sultis paleidžia?

Tavo autentiškumas

Apie tai plačiau rašiau šiame tekste. Bet trumpa esmė – tavo autentiškumas nėra kažkas, ką tu pametei, nerandi, nežinai ir nuo ko galvą skaudą. Tai tavo nuomonė ir patirtys. Jei gebėsi dalintis savo nuomone (ji negali būti drungna apie viską ir nieką) ir papasakoti savo istorijas, tavo komunikacija savaime bus autentiška.

Įvairovė

Komunikacijai reikės įvairovės. Ją gali kurti per skirtingas temas, turinio formas, vizualus, emocijas. Čia labai gerai veikia kontrastai – jei vieną dieną kalbi rimtesne tema, kitą skirk neformaliam turiniui. Jei paleidai rimtesnį tekstą, istorijose kelk ką nors „minkštesnio“ ar buitiškesnio ir pan. Auditorijai įdomu, kai iki galo niekada nežino, ko galima iš tavęs tikėtis. Ir ne, tai nebūtinai turi provokuoti. Tiesiog pasistenk „negroti ta pačia nata“ ir vis permušti auditoriją kita emocija.

Ėjimas prieš srovę

Trendai veikia, bet jei nori išsiskirti, turėsi ieškoti kitų kelių. Madingi dalykai įpareigoja keistis, išmokti kažką naujo, daryti vis kitaip, bet jei tai nėra tavo arbatos puodelis, trendų vaikymasis tampa papildoma streso piliule. Verčiau ieškok, kaip savitai gali perteikti norimą žinutę. Pvz., aš ilgai rašiau nepadoriai ilgus tekstus „Instagrame“, puikiausiai veikė, nors labai antitrendinis dalykas. Arba geras pavyzdys yra Rugilė (@rurugile) – jos „Instagram“ feedas yra vienas didelis koliažas, su niekuo nesupainiosi, nors populiariau yra scandi minimalizmas ar buitiškumas.

Nesėkmės

Niekas gyvenime taip neužknisa kaip tobuli žmonės. Atrodo, kad tas jų plastikas net girgžda tarp dantų. Nesėkmes, įvairūs fail‘ai, kvaili pasirinkimai ir istorijos apie tai mus padaro labiau žmonėmis. Turėti drąsos pripažinti savo profesinius susimovimus, nepavykusius santykius su klientais, padarytas klaidas yra sexy dalykas ir puiki medžiaga tragikomiškai istorijai, tad drąsiai tai naudok komunikacijai.

Svarbu! Nepaslysk ant fake humble momento – apsimestinis kuklumas vardan pagyrų yra fui. Ir neperspausk su nesėkmių kiekiu – jos turi būti kaip čili pipirai tavo komunikacijai, bet ne druska.

Humoras

Oi, šitą aš labai mėgstu, esu ir sudegusi su savo mediniais juokeliais, ir klientus papiktinusi, bet vis tiek pokštų komunikacijoje neatsisakau. Humoras padeda atpažinti savo žmones (arba klientus). Anksčiau turėdavau penktadienio juokelių rubriką „Instagrame“, ji man yra atvedusi lygiai 3 klientus ir tikrai ne kartą tapo klijais, padedančiais rasti kalbą su nauju klientu.

Žinoma, yra kelios rizikos – pokštai gali būti juokingi tau vienam arba būti labai pro šalį. Sumažinti šias rizikas padeda humoro jausmas ir galva ant pečių.

Socialiniai tinklai nėra privalomi

Labai nepopuliari nuomonė, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad soc. tinklai nėra visiems privaloma sėkmės dalis, ypač asmeninėje komunikacijoje. Juos puikiai gali pakeisti naujienlaiškiai (tas pats „Substackas“), tinklalaidžių kūrimas, kokybiškas web puslapis su organiniu SEO arba „Google Ads“, dalyvavimas renginiuose arba jų organizavimas, proaktyvus savęs siūlymas aktualiems klientams, rekomendacijos, bendradarbiavimas su partneriais ir pan.

Turėti neaktyvias ar pustuštes socialinių tinklų paskyras tikrai nėra didelis bonusas asmeniniam prekės ženklui ar klientų pritraukimui. Dar blogiau – kad specialistai, kuriems nelimpa šie komunikacijos kanalai, jaučia kaltę ir spaudimą, jog kažko „nedadaro“ vardan savo sėkmės, kai realybėje tai puikiai išvairuoja kitais būdais.

Tada jai norisi skirti laiko, ji nesmaugia kaip dar viena prievolė dienoje. Malonumas pakutena ir kūrybiškumą, tad naujos idėjos gimsta savaime, be didelių kančių. Kai pats komunikacijos procesas tampa malonus ir įdomus, tada lieka mažiau vietos save peikti ir daugiau vietos idėjoms bei saviraiškai.

Šį kartą tiek. Jei turi minčių, kuriomis norėtum pasidalinti, palik jas komentaruose, mielai jas su tavimi aptarsiu.🖤

Būk sau gera(-s).

Justė

Share

Visą šį laiką galėčiau suskirstyti į tris dalis:

1. Klaidų etapas, arba mąstyti reikia galva, o ne vadovaujantis baime.

2. Namų darbų etapas, arba kas yra tie tvarkingi finansai.

3. Finalinis etapas, arba paskolos gavimo procedūra.

Tekste pasidalinsiu asmenine istorija, klystkeliais ir konkrečiais patarimais bei namų darbais, kurie padės tinkamai nusiteikti laukiančiai kelionei ir sukurs tvirtus pamatus sklandesniam paskolos gavimo procesui.

Brač! Tokia atmintinė ir man pačiai būtų pravertusi, daug nervų sutaupiusi.

Read more

Pirmąją dalį gali skaityti čia.

BENDRADARBYSTĖS (COWORKING) BENDRUOMENĖS

Mano rekomenduojamos: Wolf Space (Vilnius), Talent Garden (Vilnius), Light House (Klaipėda), Kultūros fabrikas (Klaipėda), Symbiosis (Palanga), Spiečiai (visuose LT miestuose).

Darbostogoms: Impact HUB (Atėnai), Neighbourgood (Keiptaunas), Terminal (Tbilisis).

Bendradarbystės erdves nepaprastai mėgstu ir, pasitaikius progai, stengiuosi jose apsilankyti. Rekomenduoju rinktis tas, kuriose buriama bendruomenė, organizuojami renginiai nariams, sudaromos kitos galimybės susipažinti su kartu dirbančiais solo verslininkais. Stovėjimas eilėje prie coworkingo erdvės kavos aparato man padovanojo ne vieną draugystę, self promo galimybę ar užsakymą.

Kokiais atvejais tinka?

• Kai klientų paieška „nedega“.

• Jei mėgsti bendrauti, domėtis kitais laisvadarbiais, įsitraukti į renginius.

• Kai turi laiko pašnekesiams ir nėra „zavalo“ etapo.

• Kai gali reguliariai lankytis pasirinktoje coworkingo erdvėje ir įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.

Kada netinka?

• Jei tavo prioritetas – turėti ramią darbo vietą ir susikaupus pavaryti iš peties.

• Kai bendravimas su žmonėmis tau kelia stresą ir nėra malonus.

• Jei neturi motyvacijos įsitraukti į bendruomeninius renginius, kontaktų vakarus ir pan.

NAUJIENLAIŠKIS

Kas? Substack, MailerLite, Mailchimp.

Manau, laisvadarbiai dažnai neišnaudoja naujienlaiškių.

Tavo naujienlaiškis gali atrodyti kaip žurnalas, dienoraštis, naujienų santrauka videoformatu, karščiausių temų apžvalga, juose gali nugulti tavo rekomendacijos, įspūdžiai, patarimai ir istorijos.

Rekomenduočiau apsiriboti 1–2 naujienlaiškiais per mėnesį. Nebent rašai „Substacką“ – jame turinio gali būti daugiau.

Dar svarbus aspektas – naujienlaiškiai turi būti reguliarūs. Jei, parašęs vos kelis, užmesi šį reikalą, jokios naudos negausi. Taip pat turi pagalvoti apie pardavimo fyškes – koks naujienlaiškio tikslas ir kaip jis įsilieja į pardavimų procesą? Gal juo upsellinsi jau buvusius savo klientus? O gal ši auditorija visada gaus geriausias kainas ir pirmieji sužinos apie naujienas?

Naujienlaiškis taip pat gali ne tik netiesiogiai prisidėti prie pardavimų, bet ir stiprinti tavo ekspertiškumą, formuoti įvaizdį, būti asmeninio prekių ženklo dalimi.

Kokiais atvejais tinka?

• Jei nori ir gali skirti bent kelias valandas per mėnesį, kad sukurtum tikrai kokybišką ir auditorijai vertę kuriantį turinį.

• Jei esi pasiryžęs naujienlaiškius reguliariai kurti bent metus.

• Jei jau turi el. pašto adresų duomenų bazę arba esi nusimatęs, kaip ją susirinksi.

• Jei gali į naujienlaiškius pažvelgti kaip į kūrybinį procesą.

• Jei parduodi skaitmeninius produktus, vedi mokymus arba reguliariai turi pasiūlyti ką nors naujo.

Kada netinka?

• Jei reikia greitų pardavimų ar rezultatų.

• Jei turi įsigijęs šaltą el. pašto adresų duomenų bazę ir nori tik kelis kartus išsiųsti promo informaciją.

• Jei jauti, kad negali šiam projektui įsipareigoti ilgesnį laiką.

• Jei neturi idėjų, ką gali pasiūlyti prenumeratoriams arba apskritai neturi naujienlaiškio vizijos.

• Jei jau aktyviai užsiimi asmenine komunikacija ir jauti, kad naujienlaiškis būtų too much tavo jėgoms.

  Subscribe now

PARTNERYSTĖS

Kas? Bendradarbiavimas su verslais, kurių klientams gali būti reikalingi tavo įgūdžiai.

Turėjau etapą, kai kelioms agentūroms buvau tapusi on-call freelancere. Agentūros teikė skaitmeninės reklamos paslaugas, bet klientai dažnai nebūdavo susitvarkę komunikacinės dalies – nežinodavo psichologinių savo tikslinės auditorijos aspektų, žinučių, tono, o dažnai apskritai neturėdavo komunikacijos strategijos. Tada jiems į pagalbą atskubėdavau aš.

Atsiskaitymas vykdavo dviem būdais: viena agentūra klientui išrašydavo bendrą paslaugų sąskaitą ir mano įkainiui dar nemažai užsimesdavo, o su kita agentūra buvome susitarę, kad už savo paslaugas su klientu sąskaitas derinuosi pati.

Pirmasis variantas greitai tapo rakštimi sėdimojoje, nes agentūra stengdavosi mažinti mano įkainį, kad galėtų daugiau užsimesti sau ir lengviau parduoti paslaugas. #šmikiai

Dar vienas galimas bendradarbiavimo apmokestinimas – susitarimas, kad tu nuo atvesto kliento partneriui sumokėsi sutarto dydžio bonusą.

Taip pat svarbu atskirti, kad partneriais verta rinktis tuos verslus, kurių paslaugas tavo įgūdžiai gali papildyti, bet jie neteikia analogiškų paslaugų. Pavyzdžiui, aš dirbdavau su reklamos, bet ne su komunikacijos agentūromis. Šis skirtumas svarbus, nes visais atvejais, kai kažkas perparduoda tavo paslaugas, tavo įkainis tampa savikaina, kuri turi būti kuo mažesnė.

Kaip susirasti tokių partnerių? Rekomenduočiau tiesiog atsirinkti tas įmones, kurios tau atrodo patrauklios ir kurių klientams tu galėtum būti naudingas, ir tiesiog parašyti jų vadovui ar kitu kontaktu, kad esi puikus, patikimas ir gali prisidėti. Pradžioje gali pasisiūlyti atlikti bandomąją užduotį, kad pasitikrintumėte, ar vaibai sutampa.

Kokiais atvejais tinka?

• Jei nori turėti papildomą naujų klientų srautą.

• Jei gali teikti platesnį paslaugų paketą ir esi lanksčiai prisitaikantis.

• Jei turi labai aiškią ir siaurą nišą, todėl tampi one and only ekspertu, į kurį galima kreiptis.

• Jei gali prisitaikyti prie trumpesnių terminų, gali užduotis atlikti greičiau ar „nepatogiu“ metu.

• Gali pasiūlyti lanksčią kainodarą.

• Jei gebi atsirinkti tuos partnerius, kurių vertybės ir darbo kultūra tau artimos.

Kada netinka?

• Jei nori daugiau laisvės, mažiau įsipareigojimų.

• Jei nenori būti siejamas su kitų verslų reputacija.

• Jei nori dirbti tik su savo svajonių klientais.

• Jei nori stiprinti savo asmeninį prekių ženklą ir klientui įsiminti kaip solo ekspertas, o ne kitos įmonės atstovas ar partneris.

• Jei tavo įkainiai aukštesnio segmento ir nenori daryti nuolaidų ar mokėti bonusų už rekomendacijas.

REKOMENDACIJOS

Kas? Buvę kolegos, darbuotojai, klientai, artimieji.

Vienas paprasčiausių būdų, kurį dažnai pražiūrime, kai sukame galvą, iš kur parauti naujų klientų, – tiesiog paprašyk rekomendacijos savo socialinio rato. Ji gali būti dvejopa: pasyvi – kai žmogus tau parašo rekomendaciją, ir tu su ja darai, ką širdis geidžia; arba aktyvi – kai paprašai, išgirdus apie tavo profilio specialisto paiešką, drąsiai pasidalinti tavo kontaktais.

Taip pat išsiugdyk įprotį, baigus darbus su klientu, jo paprašyti atsiliepimo. Įsivertink strategiškai, kokiu formatu ir kaip būtų geriausia jį gauti. Pavyzdžiui, gal aktyviai naudoji „LinkedIn“ ir atsiliepimą klientas gali palikti tavo paskyroje. O gal susikursi „Google“ anketą, kurioje šalia atsiliepimo dar paprašysi bendrai įvertinti. O gal tiesiog laiške pridėsi kelis klausimus, kurie klientui padėtų išvengti „balto lapo“ efekto.

Kokiais atvejais tinka?

Šis būdas geras ir naudingas visada.

Kada netinka?

• Jei esi kuklus ir tau nesmagu paprašyti rekomendacijos.

• Jei dirbi kreivai šleivai ir niekas nenori tavęs rekomenduoti. Tikiu, kad taip nėra. #wink

SKAITMENINĖ REKLAMA

Kas? „Instagram“ ir „Facebook“ reklama.

Tai yra geriausias ir paprasčiausias būdas a) gauti šaltų kontaktų, b) išlipti iš savo organinio pasiekiamumo smėlio dėžės. Pati META reklamai skiriu kuklius 50 eurų per mėnesį, kurie padeda kiek toliau išnešti informaciją apie „Substacko“ tekstus ir temas. Naudotis šiuo reklamos būdu yra paprasta, viskas pritaikyta newbiams. Jei visgi norėtum rimčiau pasigilinti, gali pačiupti EDUMINT mokymus apie soc. tinklų reklamą už 80 europietiškų.

Reklamos pirkimo įgūdis yra vertingas, jei dirbi komunikacijos lauke – prakutęs jį gali pasiūlyti savo klientams, o jei patiks ir užsikabinsi, gali įgyti papildomą profesiją.

Žodžiu, nauda tau visapusiškai garantuota.

Kada vertinga?

• Jei nori lengvai pasirodyti didesniam galimų klientų ratui.

• Jei neturi laiko imtis kitų pardavimo veiksmų arba ieškai shortcutų.

• Jei kuri kokybišką turinį ir nori, kad jį pastebėtų ne tik organinė auditorija.

• Jei vieno įrašo reklamai gali skirti bent 20 eurų.

• Jei nori įgyti naują ilgai grojantį įgūdį.

Kada nebus vertinga?

• Jei nekuri turinio reguliariai arba dar neturi savo aiškios laisvadarbystės vizijos.

• Jei tik pradėjai veiklą ir bet kokias, kad ir mažiausias, išlaidas jauti kiek per daug skausmingai

• Jei neturi galimybės „apdirbti“ gautų kontaktų, pavyzdžiui, parašyti follow up emeilo.

• Jei visai visai nežinai, kaip nusipirkti tikslingos reklamos (tada reikėtų papildyti žinių bagažą).

EKSPERTINIAI STRAIPSNIAI SPAUDOJE

Kas? Gali parašyti ekspertinį straipsnį ir pasiūlyti jį portalams.

Ekspertiniai straipsniai aktualiuose portaluose padeda patraukti galimų kiek rimtesnių klientų dėmesį, ypač jei tie straipsniai pasirodo reguliariai. Tuo užsiimant, būtina kritiškai įvertinti kelis aspektus: tema turi būti tikrai aktuali, straipsnis nėra tuščias pasigyrimas, koks tu kietas, jis negali būti reklaminis, jis turi atitikti kokybės standartus. Taip pat tau reikės sukurti tą „nemalonų“ laišką rubrikos redaktoriui apie tai, kodėl tavo tekstą reikėtų publikuoti.

Atsargiai siūlyčiau elgtis su Delfi.lt – ne kartą teko susidurti, kad kolegų parengti straipsniai publikuojami juos nuasmeninus ir užmetus, kad autorius – pats Delfi.lt! Be to, tokie straipsniai pateks į mokamą kategoriją ir juos pamatys ribotas skaičius skaitytojų. „Verslo žinių“ tekstas taip pat bus apmokestintas, bet skaitytojų auditorija bus daug solidesnė ir kokybiškesnė.

Apie kitus portalus ar žiniasklaidos priemones didesnių rekomendacijų neturiu – tiesiog reikia kritiškai įsivertinti, kur labiausiai tikėtina, kad tavo įžvalgas pamatys svajonių klientas.

Kokiais atvejais tinka?

• Jei nori pozicionuoti save kaip srities ekspertą.

• Jei nori suleisti steroidų savo žinomumui.

• Jei gebi rašyti arba samdysi tekstų rašytoją straipsniui sukurti.

• Jei turi originalių, ne „Google“ lygio, įžvalgų.

• Jei esi pasiruošęs daug kartų išgirsti NE.

Kada netinka?

• Jei esi kuklus ir negebi pasisiūlyti su savo idėjomis.

• Jei ketini sumesti tekstą su „ChatGPT“.

• Jei neturi ką naujo ir įdomaus pasakyti savo auditorijai.

• Jei manai, kad tavęs gali būti per daug viešojoje erdvėje.

KITI BŪDAI

Toliau pasidalinsiu dar keliais būdais, kurių pati nesu išbandžiusi, bet esu girdėjusi sėkmės istorijų, kaip jie padėjo rasti klientų.

Šaltos „LinkedIn“ žinutės. Jos turėtų būti ne tokios jau ir šaltos, kad gavėjai norėtų į jas atrašyti. Jos tikslingos, kai jau turi komunikacinio kapitalo šiame socialiniame tinkle ir kai turi aiškiai nusimatęs, kokios įmonės ir kokie konkretūs žmonės tau aktualūs. Taip pat turi tiksliai žinoti, kokią jų problemą su kokiu savo pasiūlymu gali išspręsti. Šis būdas geras, nes gali tiesiogiai pasiekti konkretų žmogų ar sprendimų priėmėją ir su juo bent jau susipažinti. Gal rankų dėl dylo iškart nesukirsite, bet turėsi kiek šiltesnį kontaktą.

Hakatonai. Jei tavo širdis ir paslaugos labiau linksta į IT ar startupų sektorių, kulniuok į hakatonus. Juose ne tik gerai praleisi laiką, bet ir turėsi erdvės pademonstruoti savo profesinius skillsus. Tikiu, kad ir patirtis gali būti puiki, ir bendraminčių sutiksi, ir gal kokia pažintis, laikui bėgant, taps puikiausiu užsakymu ar klientu.

Konferencijos. Jose gali dalyvauti kaip dalyvis ir megzti pažintis per kavos pertraukėles arba networkingo dalyje. Taip pat gali pasisiūlyti tapti pranešėju, jei turi kietą temą ir esi pasiryžęs skirti pakankamai laiko pasiruošti.

Šį kartą tiek. Dėkoju, kad skaitai mano ilgateksčius ir juos prenumeruoji. Jei turi minčių, idėjų ir patirčių, kaip ir kur ieškoti klientų, pasidalink komentaruose arba asmenine žinute – bus labai įdomu išgirsti.

Būk sau gera (-as).

Justė

Share