Sveikinu su Rugsėjo 1-mąja SAVE :D

Mane oficialiai galite laikyti išprotėjusia, nes aš įstojau į magistrą.

Į intermedijų meno magistrąąą.

IR DAR GAVAU VALSTYBĖS FINANSUOJAMĄ VIETĄ :DDDDDD

Bet pradėkim nuo pradžių

Aš esu iš administravimo studijų krypties, nors gal ten politikos mokslų, jau nebežinau, nes baigiau bakalaurą kažkur prieš 10 metų :D

Ir va prašau - menai ir magistras??

Kai pamačiau Intermedijų meno studijas, pirmiausia pagalvojau, kad kaip faina, pagaliau studijos tokiems kaip aš, kur nemoka būti tik režisieriais, tik operatoriais, tik kūrėjais.

Bet tada prasidėjo:

O kam man to reikia?

Gal čia tiesiog užgaida?

Gal man jau per vėlu?

Ką aš iš vis čia svaigstu įstoti, kai mano bakalauras visiškai kitos srities.

Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau supratau, kad mane traukia būtent ši vieta.

Nes nors mano pagrindas yra dokumentinis kinas, manęs niekada iki galo neapibrėžė tik režisūra.

Aš filmuoju, montuoju, režisuoju, rašau, kuriu turinį, komunikuoju, vedu savo instagramą, kuriu naujienlaiškį.

Ir visą laiką bandau save kažkaip susidėti į vieną profesinį stalčiuką.

O GAL NEREIKIA?

Gal galiu būti žmogus orkestras?

Gal visa tai gali egzistuoti viename žmoguje?

Gal galiu augti kaip kūrėja plačiąja prasme?

Man atrodo, kad būtent tai ir yra mano kūrybinė praktika.

Nenoriu pasirinkti tarp „režisierės” ir „komunikatorės”.

Nenoriu būti tik operatorė.

Nenoriu būti tik montažo žmogus.

Tai nusprendžiau pabandyti.

Pateikiau paraišką ir supratau, kad ne viską įsiskaičiau ir prasidėjo CIRKAS

Po 10 min., gaunu skambutį. REIKIA PORFOLIO.

Sako turbūt matėt, kad reikia porfolio, šiandien paskutinė diena pateikti iki 00:00, ar nesudarys problemų?

NE NE NEEE…

O AŠ NETURIU PORFOLIO :DDDDD

Turiu belekiek darbų, filmų, patirties. BET NETURIU TO VIENO GRAŽAUS APLANKO, KURIAME BŪTŲ PARAŠYTA LAURA GREIČIUVIENĖ - MENININKĖ.

Na ir maždaug per dvi valandas pasidariau porfolio ir išsiunčiau.

O tada dar buvo motyvacinio pokalbio bajeriai

Stojamasis susidėjo iš kelių dalių, reikėjo ne tik porfolio, bet ir motyvacinio pokalbio.

Motyvacinio pokalbio data - VIENINTELĖ, tą dieną kai turiu vestuves.

Susitariau su universitetu dar pirmą dieną, kad pokalbis būtų nuotoliniu būdu, po to, kai patikslino datą - parašiau, kad galėčiau iki 11:30 val.

Spėkit ką atrašė fakultetas?

11:30 anksčiausias laikas.

NU TAI AIŠKU :D

Tai mano stojamasis pokalbis vyko taip:

11:30 val. - filmavimo lokacijos automobilių aikštelėje kalbu apie intermedijų meną.

12:00 val. - turiu pradėti filmuoti vestuves.

O žinot kas juokingiausia? Atvažiuoju į filmavimo lokaciją anksčiau, kad galėčiau ramiai kalbėtis, o ji yra per kelis metrus nuo fakulteto :D realiai galėjau ir gyvai nueiti :D Toks atrodo kaip ženklas, kad nors ir turi vestuves ir net jeigu būtų pokalbiai tik gyvai, vis tiek būčiau turėjus sąlygas dalyvauti šiame pokalbyje!

Žodžiu buvo stresiuko, bet viską spėjau!

Taip ir gyvenam :D

Savaitė laukimo

Po pokalbio laukiau rezultato ir jau buvau spėjusi pereiti visus įmanomus emocinius etapus.

Iš pradžių galvojau tikrai neįstosiu, nors stojamasis mano buvo - 9 suapvalinus.

Aišku įstoti vien į nefinansuojamą yra reikalų menuose ir ką aš čia iš vis prisisvaigus su valstybės finansuojama vieta, bet mokėti 8000 eurų per metus švelniai tariant nu…. :D

Ir aš verkiau.

OMG kokie emociniai kalneliai buvo.

Kol nepateikiau paraiškos nesupratau ant kiek to noriu.

Bet nu ar kažkokia „sekretorėlė” gali būti menininkė oficialiai ir dar studijuoti meno magistrą. Gal tu Laura nusileisk ant žemės…

Nesvarbu, kad jau su video jau dirbu 8 metus kaip antrame darbe, vis tiek kažkaip klijuoju sau tas baimes ir nepasitikėjimus.

Tada gavau pirmą atsakymą

Atėjo rezultatų diena.

12:00.

Tyla.

12:05.

Tyla.

12:15.

NU TIKRAI NEĮSTOJAU WTF.

Ir tada skambina.

Ir iš pirmų žodžių jau suprantu, kad neįstojau.

BET ĮSTOJAU.

Tik į valstybės nefinansuojamą vietą…

Referentė man sako:

„Nors rašėte, kad renkatės tik valstybės finansuojamą vietą, vis dėlto siūlau pasirašyti VNF sutartį, nes galbūt kas išsibrauks, arba universitetas kartais siūlo finansavimą/stipediją. O jeigu neatsiras, tada rugpjūčio mėnesį (po dviejų mėn.) susiskambinam ir išsibrauksit iš studijų finansiškai nenukentėjus.”

Ir aš pagalvojau:

PALAUKIT. Tai reiškia, kad aš buvau pastebėta!

Man jie patys skambina.

Mano darbai buvo PASTEBĖTI.

Aš esu už brūkšnio, bet man sako: PALAUK, GAL DAR YRA KELIAS.

Tai pasirašiau.

Ir tada laukiau.

Labai ilgai laukiau.

Jau atrodo ir „palaidojau” tą mintį.

IR TADAAA vieną dieną gaunu žinutę.

IŠ STUDIJŲ IŠSIBRAUKĖ VIENAS ŽMOGUS AR SUTINKATE PERIMTI VALSTYBĖS FINANSUOJAMĄ VIETĄ??

TAAAAAAAAAAAAAAIP!!! :DDDDDDD

Ir aš vis dar nelabai suprantu, kaip čia atsitiko.

Žmogus iš administravimo krypties.

Porfolio per dvi valandas.

Stojamasis - 9.

IR AŠ ESU INTERMEDIJŲ MENO MAGISTRANTĖ!!!

CRAZY CRAZY GIRL

Nors VDU studijos oficialiai prasideda šiek tiek anksčiau nei rugsėjo 1-oji ir turėjau patį nuostabiausią laiką, bet rugsėjo pirmoji šiemet vis tiek man yra šventė.

Nes kažkaip labai aiškiai jaučiu:

Aš atsidūriau ten, kur turiu būti.

Ir dar nežinau ar pilnai suprantu tą keistą jausmą po tiek metų darbo, bandymų, abejonių ir visokių „gal nereikia, gal aš neverta”, vieną dieną atsisėsti paskaitoje ir pagalvoti:

ČIA MANO VIETA.

Pirmos paskaitos jau įvyko.

Ir aš kol kas nesitveriu kailyje, kaip man ten nuostabu.

Ir tuo pačiu jau matau, kad bus maaaaax sunku.

Bus daug darbo.

Daug skaitymo.

Daug mąstymo.

Daug kūrybos.

Reikės belekiek laiko ir nuoširdžiai nežinau kaip jo rasiu.

BET…

RASIU!

Kažkaip.

Nes jau išmokau, kad nebūtina iš anksto žinoti, kaip viską padarysi.

Man atrodo, mes labai dažnai patys save sustabdome dar nepradėję.

Kartais tiesiog pirmiausia sau reikia pasakyti:

PABANDOM.

Ir tada žiūrėti, kur nuves.

Nes blogiausia, kas gali nutikti, yra tik tai, kad nepavyks.

Taigi aš oficialiai esu INTERMEDIJŲ MENO MAGISTRANTĖ.

32-ejų metų.

Iš administravimo krypties.

Ir, panašu, dar šiek tiek išprotėjusi :D

O jeigu atvirai - labai smalsu, kas iš manęs dabar bus ir kur mano kūryba mane nuves.

Iki kitų kartų,

Intermedijų meno magistrantė,

Laura Greičiuvienė

Aš vis dar negaliu patikėti, bet pagaliau atsirado proga viešai parodyti „Aliarmą”.

Atrodo „kas čia tokio?"

Filmą jau esu rodžiusi viešai, pati organizavau jo peržiūrą, pati kviečiau žmones, pati sėdėjau ir stebėjau jų reakcijas.

Bet šįkart buvo kitaip.

Su manim susisiekė ir pasakė „NORIM PARODYTI TAVO FILMĄ SAVO RENGINYJE”.

ĄĄĄĄĄĄĄ aš šito taip laukiau!!!!

Praėjusią savaitę buvau pakviesta į renginį „Kultūra į kiemus”

Dvi savaites kasdien vis kitame Kauno rajone vyksta įvairios veiklos - koncertai, dirbtuvės, vaišės, bendruomenės susitikimai.

Praėjusį antradienį renginys vyko Žaliakalnyje, į kurį ir buvau pakviesta.

Ateinu į kiemą, matau savo filmo plakatą prie lauko sienos.

Ir pirmas mano galvoje kilęs klausimas:

OMG, kaip aš čia dabar rodysiu filmą? 😄

Nes lauke dar šviesu, aplink vyksta šventė, žmonės vaikšto, kažkur vyksta mugė, skamba muzika, visi šnekučiuojasi.

O „Aliarmas” nėra tas filmas, kurį gali tiesiog paleisti fone. Jį reikia įsižiūrėti ir įsiklausyti.

Galvoju, kas dabar bus???

Ir tada man sako:

„Einam į rūsį”

Į RŪSĮ?

Į DAUGIABUČIO NAMO RŪSĮ?

Nu… Geeerai.

Ateinu.

O ten…

KAIP JAUKUUU!!

Šalia senovinės krosnys, kuriomis anksčiau buvo šildomi namai. Ir, žinoma, jos čia atrodė net ne kaip atsitiktinis rūsio dalykas o kaip visiškai tinkama detalė filmui apie ugniagesius.

Sienos subtiliai apšviestos.

Lemputės.

Kėdės.

Žmonės.

DAUG ŽMONIŲ KIEKVIENĄ SEANSĄ.

Mano filmas rodomas ne ant gražaus balto ekrano, ne ant tobulo projektoriaus paviršiaus, o tiesiog…

ant netobulos sienos.

Ir žinot ką?

Ta netobula siena atrodė TOBULAI.

Man net patiko, kad viskas nebuvo sterilu.

Nes „Aliarmas” irgi nėra apie sterilų pasaulį,

Tai filmas apie sunkų darbą, apie žmones, apie jų kasdienybę.

Ir staiga tas rūsys pasirodė kaip pati tinkamiausia vieta.

Aš norėjau pamatyti kiekvieną žmogų 🥹

Į renginį atėjo mano tėvai, draugai, kurie jau buvo matę ir dar nematę filmo, buvę klientai, pažįstami ir visiškai nepažįstami žmonės.

Organizatoriai man sakė:

„Paleisk filmą, kad automatiškai suktųsi vis nuo pradžių ir eik dalyvauti šventėje”

NOOOOOPE 😂

Aš niekur neinu.

Noriu žiūrėti ir pamatyti kiekvieno žmogaus akis.

Noriu pamatyti ar jie nusijuoks.

Kur nutylės.

Kur susimąstys.

Kur kažkas galbūt net nubrauks ašarą.

Prieš kiekvieną seansą naujai atėjusiems žmonėms trumpai papasakodavau ką jie dabar žiūrės ir tada paleisdavau.

O pati tyliai stebėdavau šone nebe filmą, o žmones žiūrinčius mano filmą.

Ir tai buvo turbūt viena įdomiausių viso šito patyrimo dalių.

Kartais žmonės tam tikrose vietose juokėsi.

Kartais pasibaigus filmui plojo.

Po filmo vieni priėjo paklausti, kiti pasipasakojo ką pamatė ir pajautė, treti padėkojo.

O kai kurie žmonės, tiesiog sėdėjo ir pažiūrėjo filmą dar kartą.

Ir tada pagalvojau:

DĖL ŠITO AŠ KURIU.

Ne dėl to, kad filmas būtų „išleistas” ir galėčiau pasakyti - padariau.

O dėl to, kad kažkas PAJUSTŲ.

Ir aš supratau, kaip stipriai man reikėjo šito momento

„Aliarmą” paleidau jau seniau.

Bet atrodo, kad iki šiol jis kažkur buvo tik mano.

Aš jį mačiau šimtus kartų.

Žinojau kiekvieną mili sekundę, kiekvieną garsiuką kiekvieną vietą, kur pati sau sakiau: „O gal vis dėlto čia reikėjo padaryti biški kitaip 😄”

o dabar galėjau tiesiog stebėti kaip jį priima visiškai nepažįstami žmonės.

Ir labai keista, bet nuo to filmas tarsi atsiskyrė nuo manęs, lyg jį būčiau paleidus gyventi savo gyvenimą. Jis tapo nebe mano.

Jis tapo istorija, kurią gali pamatyti kitas žmogus ir iš jos pasiimti kažką sau.

Ir, žinoma, aš nepajudėjau 19:30

Oficialiai turėjau būti renginyje iki 19:30 val.

Realiai išėjau kažkur apie 21:00

Nes jeigu ateidavo žmogus ir norėdavo pažiūrėti - aš leidau.

Dar vienas žmogus?

Gerai.

Dar trys?

Gerai.

Nu dar vienas.

JUNGIAM.

Ir taip mano filmą pamatė kokį 80 žmonių (nors spėju, kad net ir daugiau :D)

Ir tas 15 minučių filmas tapo tokiu mažu mano kino teatru rūsyje. Ir man buvo TAIP GERA.

Ar kartočiau?

TAIP

Net jeigu vėl reikėtų rodyti ant netobulos rūsio sienos.

Gal net ypač tada.

Nes būtent tas vakaras man priminė vieną dalyką, kurį kartais pamirštu kurdama:

Filmas nėra tik tai, ką padarai kompiuteryje.

Filmas pradeda gyventi tada, kai jį pamato kitas žmogus.

Kai jis kažką pajunta.

Ir dėl to taip ilgai norėjau, kad „Aliarmą” pamatytų.

Norėjau pamatyti, kas nutiks, kai jis iškeliaus iš mano rankų.

Šį kartą iškeliavo į Žaliakalnio rūsį.

Ir tikiuosi jis dar atras savo vietas ir savo žmones.

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė

Ar jums kada nors yra tekę būti filmuojamiems ir staiga pamiršti, kaip normaliai vaikščioti?

😄

Rimtai.

Kol tavęs niekas nefilmuoja – vaikštai, juokiesi, kalbi, gestikuliuoji, žiūri į žmones.

Tik kažkas pasako:

„Gerai, filmuojam.“

Ir staiga:

Kur dėti rankas?

Kur žiūrėti?

Kaip stovėti?

Ar aš normaliai šypsausi?

Kodėl taip keistai mirksiu?

Ar mano balsas visada toks buvo???

Ir tada žmogus pradeda vaidinti save.

🎥 Kodėl taip nutinka?

Nes kamera yra labai keistas dalykas.

Ji nieko nedaro.

Tiesiog stovi.

Bet mes žinome, kad ji mus stebi.

Ir nuo tos sekundės mūsų smegenys pradeda stebėti save pačius.

Užuot galvoję:

„Ką aš dabar noriu pasakyti?“

pradedame galvoti:

„Kaip aš atrodau, kol tai sakau?“

Ir čia, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmogus prieš kamerą atrodo nenatūraliai.

Jis nebegyvena tuo momentu.

Jis stebi save gyvenantį tą momentą.

🪰 O aš filmuodama labai noriu būti muse ant sienos

Jeigu skaitėte mano ankstesnius naujienlaiškius, tikriausiai žinote, kad man labai patinka stebimoji dokumentika.

Tas principas, kai kamera tiesiog būna šalia.

Nieko neįrodinėja.

Nesako:

„Dabar pažiūrėk čia.“

„Dabar pakartok.“

„Dabar padaryk taip, kaip ką tik darei.“

Tiesiog stebi.

Man labai patinka tas momentas, kai žmogus pamiršta kamerą.

Ir čia, turbūt, yra viena didžiausių priežasčių, kodėl man patinka dokumentika.

Aš galiu laukti.

Kartais labai ilgai.

Nes man nereikia, kad žmogus būtų „natūralus“ nuo pirmos filmavimo minutės.

Man reikia, kad jis nustotų galvoti apie tai, kad yra filmuojamas.

Ir tai yra labai skirtingi dalykai.

⏳ Kartais tam reikia labai daug laiko

Dokumentikoje tai gali užtrukti ne valandą.

Ne dieną.

Kartais net ne savaitę.

Jeigu filmuojamas žmogus žino, kad prie jo vis grįši su kamera, jis palaipsniui pradeda suprasti, kad kamera nėra įvykis.

Ji tiesiog yra.

Ir tada pradedi matyti nebe tą žmogų, kuris rodo save kamerai, o tą, kuris tiesiog gyvena.

Man būtent tokie momentai yra patys įdomiausi.

Kai žmogus pamiršta, kad aš šalia.

Kai pokalbio metu nebegalvoja apie savo atsakymą.

Kai nustoja įsitempęs sėdėti.

Kai nusijuokia ne taip, kaip „reikia“.

Kai padaro pauzę.

Ten prasideda žmogus.

🎭 O dabar pabandykite tai padaryti jau ne dokumentikos filmavime

Čia jau visai kita istorija.

Jeigu filmuojame kažką labiau surežisuoto, žmogus dažnai turi:

atsisukti,

pažiūrėti į kamerą,

paeiti,

sustoti,

pakelti ranką,

pasukti galvą,

pakeisti pozą...

Ir operatorius ar režisierius nuolat primena apie save.

„Dar kartą.“

„Pažiūrėk čia.“

„Pabandyk lėčiau.“

„Dabar pasuk galvą.“

„Puiku, dar vieną.“

Tokioje situacijoje užsimiršti daug sunkiau.

Nes kamera niekur nedingsta.

Ir žmogus nuolat gauna instrukcijas.

Todėl tokiuose filmavimuose natūralumas dažnai sukuriamas ne laukiant, kol žmogus visiškai pamirš kamerą (nes tai užtrunka), o sukuriant tokį veiksmą, kuriame jis turi ką veikti.

Jeigu žmogui pasakai:

„Būk natūralus.“

jis dažniausiai nežino, ką su tuo daryti.

Bet jeigu sakai:

„Paeik iki ten, sustok, pasiimk šitą švarką, apkabink savo žmoną...“

jo dėmesys nukrypsta nuo „kaip aš atrodau?“ į „ką aš darau?“

Ir staiga jis tampa daug natūralesnis.

🤍 O ką daryti, jeigu žinai, kad būsi filmuojamas?

Pirmas dalykas:

nesistenkite atrodyti natūraliai.

😄

Skamba kvailai, bet būtent tai dažniausiai ir padeda.

Kuo labiau bandysit atrodyti natūraliai, tuo labiau atrodysit nenatūraliai.

Geriau galvokit apie žmogų, su kuriuo kalbat.

Apie tai, ką pasakojat.

O ne apie kamerą.

1. 🗣️ Prieš filmavimą – pasikalbėkite

Jeigu žinote, kad bus filmuojamas interviu ar kažkokia jūsų istorija, prieš kamerą tiesiog pasikalbėkite su žmogumi.

Nepradėkite iš karto nuo:

„Gerai, trys, du, vienas, pradedam.“

Pirmiausia pakalbėkite.

Apie bet ką.

Apie kelionę.

Apie kavą.

Apie tai, kaip atvažiavote.

Apie vakar dieną.

Žmogaus smegenims reikia laiko suprasti:

„Aš saugus. Čia tiesiog pokalbis.“

2. 👀 Žiūrėkite ne į kamerą, o į žmogų

Jeigu kalbate su operatoriumi ar režisieriumi – žiūrėkite į jį.

Jeigu interviu vedamas – žiūrėkite į žmogų, kuris klausia.

Nereikia visą laiką galvoti apie objektyvą.

Objektyvas nieko nepasakys atgal. 😄

3. 🌬️ Padarykite kelis lėtus iškvėpimus

Čia labai paprastas dalykas, bet prieš filmavimą gali padėti.

Ne:

„Giliai įkvėpk ir susikaupk.“

Nes tada dar labiau pradedi galvoti apie save. 😄

Tiesiog kelis kartus lėtai iškvėpkit ilgiau negu įkvepiat.

Kūnas gauna signalą, kad nereikia būti pasiruošusiam bėgti nuo tigro.

4. 🙌 Prieš filmavimą pajudėkite

Jeigu reikia kalbėti ar pozuoti, ne visada geriausia prieš kamerą iškart sustingti.

Pavaikščiokite.

Pajudinkite pečius.

Rankas.

Pasisukite.

Pakalbėkite.

Net jeigu atrodo kvaila.

Kūnas turi „įsivažiuoti“ taip pat kaip ir balsas.

5. 🔁 Ir svarbiausia – leiskite sau suklysti

Jeigu pasakėte ne taip – nesustokite iškart.

Nereikia:

„Oi, ne, ne, ne, pradėkim iš naujo.“

Kartais po tos klaidos žmogus kaip tik atsipalaiduoja.

Nusijuokia.

Pasitaiso.

Ir antras sakinys būna šimtą kartų natūralesnis.

Kartais geriausia filmo vieta prasideda būtent po klaidos.

🎬 O ką darau aš?

Jeigu filmuoju dokumentiką, dažniausiai stengiuosi kuo mažiau trikdyti žmogų.

Aš galiu atsitraukti.

Pakeisti objektyvą.

Palaukti.

Nekalbėti.

Kartais net atrodo, kad nieko nevyksta.

Bet iš tikrųjų aš laukiu.

Laukiu to momento, kai žmogus pamirš mane.

Ir tada gali nutikti kažkas, ko nesugalvotum surežisuoti.

Žvilgsnis.

Pauzė.

Juokas.

Ašara.

Rankos judesys.

Vienas sakinys.

Kartais net labai paprastas dalykas tampa daug stipresnis už bet kokią surežisuotą sceną.

Ir gal todėl man dokumentika taip patinka.

Nes aš nenoriu žmogaus padaryti natūraliu.

Aš noriu jam suteikti tiek laiko, kad jis galėtų pats toks būti.

Kartais tam reikia dešimties minučių.

Kartais – kelių valandų.

O kartais...

pus antrų metų...

o čia iliustracija kaip kartais jaučiuosi, kad man nori pasakyti veikėjas iki kol priprantam prie vienas kito :D

❤️ Ir jeigu šiemet teks stoti prieš kamerą...

Nepamirškite:

Jums nereikia mokėti būti prieš kamerą.

Jums nereikia atrodyti gražiam kiekvieną sekundę.

Nereikia žinoti, kur dėti rankas.

Nereikia vaidinti savęs.

Tiesiog...

būkite užsiėmę gyvenimu, o ne tuo, kad esate filmuojami.

O visa kita jau mūsų, filmuojančių, darbas. 🎥

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė

Labai seniai čia berašiau.

Ir kažkaip vis galvojau, apie ką parašyti. Per tą laiką įvyko labai daug. Filmavimai, vestuvės, persikraustymas (nors dar šiek tiek toli, bet nėra laiko, reikia po biški dėliotis dėžes), nauji projektai, darbai, kurie baigiasi vidurnaktį, rytai, kurie prasideda penktą.

Bet tiesa tokia, kad nerašiau ne todėl, jog neturėjau ką papasakoti.

Priešingai.

Tiesiog nelabai mokėjau sudėti į žodžius tai, kas vyksta galvoje.

Prieš savaitę pasidariau tatuiruotę.

Nedidelę.

Tokį mažą lipduką, kuris man primintų filmą „Aliarmas“.

Ji turbūt niekam kitam nieko nereiškia.

O man reiškia labai daug.

Ne todėl, kad tai mano filmas.

O todėl, kad jis man primena vieną labai svarbų dalyką.

Aš galiu.

Kai paleidau „Aliarmą“, kažkaip įsivaizdavau, kad po jo ateis ramybė.

Kad pagaliau atsikvėpsiu.

Kad bus tas jausmas:

„Padariau.“

Bet atsitiko visiškai priešingai.

Atrodo, kad nuo tos dienos viską pradėjau lyginti su juo.

Kiekvieną naują filmą.

Kiekvieną naują idėją.

Kiekvieną naują veikėją.

Ir kuo daugiau dirbu prie naujo dokumentinio filmo, tuo dažniau pagaunu save galvojant:

„Su Aliarmu buvo lengviau...”

Nors...

Jeigu dabar atsidaryčiau savo senus užrašus ar žinutes, rasčiau visiškai priešingai.

Nes tada irgi verkiau.

Ir tada nežinojau, ką darau.

Ir tada atrodė, kad nieko nesigaus.

Tiesiog...

Mes labai greitai pamirštame, kiek kainavo mūsų didžiausios pergalės.

Prisimename tik rezultatą.

Ir tada padarome patį neteisingiausią palyginimą.

Savo blogiausią dieną lyginame su gražiausia praeityje.

O taip juk neįmanoma laimėti.

Prieš kurį laiką net paklausiau savo mentorės:

– Gal man reikia rimtesnių mokslų?

- Gal kažko nemoku?

- Gal kažką darau ne taip?

Ji nusišypsojo.

Ir pasakė sakinį, kuris kažkaip labai užstrigo.

„To, ką dabar išgyveni, nemoko joks universitetas.“

Ji sakė, kad aš jau turiu savo balsą. Kad jau viską darau gerai, einu teisinga linkme.

Kad dabar tiesiog esu tokioje kūrybinėje stadijoje, kurioje tenka priimti sprendimus, su kuriais susiduria visi kuriantys žmonės.

Ir universitetas nuo to neišgelbėtų.

Nežinau…

Gal man būtent tai ir reikėjo išgirsti.

Ir tada pradėjau galvoti…

Gal problema visai ne ta, kad kažko nemoku.

Gal aš tiesiog savo energiją atiduodu ne ten, kur labiausiai jos reikia.

Kartais problema ta, kad tiesiog eini labai sunkiu keliu.

Manyje vyksta labai didelė kova.

Ta, apie kurią labai retai kalbu.

Turiu administracinį darbą.

Tokį, kuris mane išlaiko.

Kurio dėka galiu kurti filmus, kurie dažniausiai nėra finansuojami.

Kartais pagaunu save galvojant:

O jeigu visą tą energiją, kurią atiduodu tam darbui, galėčiau atiduoti filmams?

Gal šitas filmas judėtų greičiau.

Gal būčiau drąsesnė.

Gal apskritai sukurčiau daugiau ir geriau.

Ir todėl retai apie tai kalbu, nes beveik po kiekvienu mano pasisakymu atsiranda žmonių, kurie pasako:

„Mesk tą darbą.“

Visada nusišypsau.

Nes labai lengva patarti atsisakyti vienintelių stabilių pajamų.

Labai norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta.

Bet menas, deja, sąskaitų neapmoka taip greitai, kaip norėtųsi. Ir yra daug sunkiau atsisakyti dalyko, kuris kiekvieną mėnesį sumoka už butą, elektrą ir leidžia kurti tai, kas pinigų dažniausiai neuždirba.

O tada dažniausiai seka antra frazė, kurią girdžiu turbūt dažniau nei savo vardą.

„Ai, bet juk po darbo tu bent pailsi. Juk eini savo hobiu užsiimti“

Ir ji mane vis dar truputį erzina.

Ne todėl, kad nemylėčiau to, ką darau.

Priešingai.

Aš dievinu kurti.

Bet tai, kad kažką myli, dar nereiškia, kad tai nėra darbas.

Įsivaizduokit, kad jūsų hobis yra žvejyba.

Nuvažiuojat prie ežero.

Sėdit.

Gaudot žuvį.

Ką pagavot - tą pagavot.

Smagu.

Dabar įsivaizduokit, kad nuo rytojaus turit pagauti lygiai dvylika žuvų.

Tam tikro dydžio.

Iki šešių vakaro.

Ir jeigu nepagausit - klientas liks nepatenkintas.

Kažkaip...

Nebeskamba kaip hobis.

Kai atsiranda atsakomybė už kitų žmonių prisiminimus, terminus, lūkesčius, emocijas...

Tai jau seniai nebėra hobis.

Tai darbas.

Labai mylimas.

Bet vis tiek darbas.

Man atrodo, žmonės kartais supainioja du dalykus.

Mylėti savo darbą ir ilsėtis dirbant - nėra tas pats.

Po 16 valandų vestuvių filmavimo grįžtu labai laiminga.

Bet tikrai ne pailsėjusi.

Kartais gaunu žinučių.

„Laura, tu tokia stipri.”

„Tu mane labai įkvepi.”

Tai yra labai nuostabu, bet žinot, kas juokingiausia?

Kartais tas žinutes skaitau... sėdėdama darbo tualete.

Po to, kai prieš penkias minutes ten verkiau.

Ir tada pagalvoju, kaip mažai mes vieni apie kitus žinome.

Socialiniuose tinkluose labai lengva pamatyti žmogaus gražiausias dienas.

Labai sunku pamatyti tas, kurias jis tiesiog bando išgyventi.

Man atrodo, mes visi kovojame kažkokias vidines kovas.

Tik labai retai apie jas pasakojame.

Kartais atrodo, kad manyje gyvena dvi Lauros.

Viena - ta, kuri paima kamerą.

Ir tada, kad ir kiek būtų pavargusi, kažkaip atgyja.

Juokiasi.

Šypsosi.

Verkia iš laimės dėl gražių kalbų.

Džiaugiasi žmonėmis.

Ir yra kita…

Ta, kuri rytais eina į administracinį darbą.

Kartais su ašaromis.

Kartais su klausimu:

„O gal jau gana?”

Ir vis galvoju...

Kurios iš jų turėčiau atsisakyti, kad nebebūčiau pavargus, kad daugiau laiko turėčiau šeimai ir sau, ir bent vieną laisvą savaitgalį per tris mėnesius? KAD GALĖČIAU GYVENTI.

Jeigu atsisakyčiau pirmosios, greičiausiai nustočiau gyventi.

Jeigu atsisakyčiau antrosios, greičiausiai nebeturėčiau galimybės kurti pirmosios.

Tai toks... užburtas ratas.

Ir tada pagalvoju apie filmus.

Juk dėl to juos taip myliu.

Įsivaizduokit, kad dabar žiūrit filmą apie savo gyvenimą.

Ką rėktumėt pagrindiniam veikėjui?

Aš turbūt garsiausiai salėje rėkčiau:

„MESK TĄ DARBĄ, KURIS TAVĘS NEDŽIUGINA, DEBILE TU!“

Bet...

Herojus nežino to, ką žino žiūrovas.

Jis nežino, kuris sprendimas teisingas.

Nežino, kas bus po penkių minučių.

Nežino, kuri scena taps lūžio tašku.

Jeigu žinotų...

Nebūtų filmo.

Ir kažkodėl ši mintis mane labai ramina.

Gal dabar tiesiog gyvenu tą filmo vietą, kurioje dar niekas nežino, kuo viskas baigsis.

Ir gal po kelerių metų atsisuksiu atgal ir pagalvosiu:

„Kaip gerai, kad tada nesustojau.“

Ai, ir dar.

Dėl to ant rankos dabar ir nešiojuosi mažą „Aliarmo“ tatuiruotę.

Ne tam, kad prisiminčiau filmą.

O tam, kad prisiminčiau save.

Kad vieną kartą jau padariau tai, kas atrodė visiškai neįmanoma.

Tai gal...

Galiu ir dar kartą.

🤍

Ačiū, kad skaitote.

Kartais atrodo, kad naujienlaiškius rašau jums.

Bet šitas buvo daugiau man pačiai.

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė

Atrodo, net nepastebėjau, kada praėjo dar viena savaitė.

Jeigu skaitote mano naujienlaiškius jau kurį laiką, turbūt pastebėjote, kad pastaruoju metu jie nebeįkrenta pirmadieniais 8 ryto, kaip buvo įprasta.

Ir tiesą pasakius... šiek tiek dėl to graužiausi.

Ne todėl, kad kažkas būtų parašęs „kur dingo naujienlaiškis?“, o todėl, kad pati buvau pripratusi prie tokio ritmo.

Sekmadieniai man visada buvo skirti sustoti.

Parašyti.

Susidėlioti mintis.

Pažiūrėti atgal į savaitę ir pagalvoti, kas laukia toliau.

Kartais net iš anksto prisirašydavau kelis naujienlaiškius į priekį. Atrodydavo, kad pagaliau pavyko susidraugauti su disciplina.

Bet tada prasidėjo vasara.

Ir kartu prasidėjo tas metas, kai sekmadieniai tapo... dar viena darbo diena.

Penktadieniai ir šeštadieniai beveik visada priklauso vestuvėms. 💍

O love story filmavimai dažniausiai lieka sekmadieniams.

Ir tai visai logiška.

Po darbo žmonės nebenori važiuoti į kitą miestą, dar jei makiažas, pasiruošimas – vakaras baigiasi labai greitai.

Todėl sekmadienis tampa ta vienintele diena, kai visi gali susitikti.

O jeigu ne love story, tada dažnai atsiranda krikštynos, šeimų šventės ar kiti filmavimai.

Žmonės jau žino, kad vasarą mane pagauti nėra paprasta. 😄

Todėl kažkaip savaime visi projektai susikelia būtent ten.

Ir štai taip naujienlaiškiai tyliai pasislenka į šalį.

Ne todėl, kad nebenoriu jų rašyti.

O todėl, kad kartais tiesiog pritrūksta tos vienos ramios valandos.

Dabar ta valanda yra antradienio 6 ryto 😄

🎥 O vieną iš sekmadienių filmavau visai kitokį projektą.

Turbūt vieną įdomesnių.

Filmavome reklaminę medžiagą drabužių parduotuvei.

Esu filmavusi mados renginius, pristatymus, kolekcijų vakarus.

Bet ten dažniausiai istorija gimsta iš to, kas vyksta aplink.

Muzika.

Žmonės.

Emocijos.

Atmosfera.

O čia...

Visa diena buvo apie drabužius.

Ir tai visiškai kitoks filmavimo būdas.

🚐 Turėjome autobusiuką, kuris buvo paverstas persirengimo kambariu.

Pilną drabužių.

Batų.

Aksesuarų.

Pakabų.

Ir maždaug dešimt modelių, kuriems visą dieną reikėjo keisti aprangas.

Prieš filmavimą galvojau tik vieną:

Kaip čia įmanoma viską suspėti? 😂

Mano galvoje atrodė visiškas chaosas.

Bet kai prasidėjo filmavimas...

Supratau, kad tai viena geriausiai sustyguotų komandų, kokias esu mačiusi.

Kol vienas modelis fotografuojamas, kiti jau persirenginėja.

Kol mes filmuojame vienoje vietoje, kiti jau ruošia kitą aprangą.

Viskas vyksta beveik be sustojimo.

Ir kažkaip... veikia.

🌦️ Dar juokingiausia, kad ryte atrodė, jog nieko nebus.

Lietus pylė kaip iš kibiro.

Kelias minutes rimtai svarstėme, ar nereikia visko atšaukti.

Bet nusprendėme rizikuoti.

Ir labai tuo džiaugiuosi.

Per visą dieną gavome vos kelis lietaus lašus, nes buvo numatytą ir kur galime pasislėpti nuo lietas nenutraukiant proceso.

Kartais tiesiog reikia pabandyti.

📸 O man pačiai tai buvo labai gera praktika.

Kol fotografė kūrė nuotraukas, aš gaudžiau judesį.

Mažus momentus.

Kaip krenta audinys.

Kaip juda rankovė.

Kaip pasisuka žmogus.

Kaip vėjas plaiksto rūbus.

Tokiuose filmavimuose supranti, kad kartais vienas mažas judesys papasakoja daugiau nei dešimt sekundžių vaikščiojimo.

Ir būtent tokios detalės paskui tampa tais reels’ais, kuriuos visi žiūri lyg tarp kitko.

Nors už jų dažnai slypi labai daug planavimo.

✨ Ir, atrodo, kažką padariau gerai.

Po filmavimo gavau dar vieną užduotį iš tos pačios komandos.

Paprašė sukurti trumpą teaserį jų naujam puslapiui.

Jį jau išsiunčiau.

Dar laukiu kelių komentarų dėl pataisymų, bet, tikiuosi, netrukus galėsiu parodyti ir jums.

Ir prisipažinsiu...

Tokie projektai man labai patinka.

Visada galvojau apie save kaip apie dokumentikos ir vestuvių žmogų.

Bet kuo daugiau filmuoju verslams, tuo labiau suprantu, kad ir čia galima pasakoti istorijas.

Tik jos trunka ne 30 minučių.

Kartais vos 15 sekundžių.

Bet principas išlieka tas pats.

Jeigu žmogus sustoja pažiūrėti iki galo - vadinasi, istorija suveikė.

Aišku, juokingiausia, kad kartais tokius video padaryti daaaaug sunkiau, nes turi sutalpinti istoriją į daug trumpesnį laiką.

🤍 Tikiuosi, kad artimiausiomis savaitėmis pavyks grįžti prie dažnesnių laiškų.

Nes jų pasiilgau ne mažiau nei jūs.

O kol kas grįžtu ten, kur dabar gyvenu...

Į vestuves.

Į montažą.

Ir į vasarą, kuri, kaip visada, lekia greičiau nei norėtųsi.

Ačiū, kad skaitote.

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė 🤍

Na ką. Viskas.

„Aliarmas“ pirmą kartą buvo parodytas kino salėje Kaune.

Savaitgalį rašyt nenorėjau, nes norėjau vis dar pagyventi šioje pasakoje. Bet dabar, kai bandau grįžti į realybę ir, kai bandau parašyti šį tekstą, vis dar nesu tikra, ar iki galo suvokiu, kas įvyko.

Buvo nuostabu.

Ir tai absoliučiai per mažas žodis apibūdinti tam jausmui. Fantastiška, nuostabu, tobula. Buvo fannuostobula.

Na šiek tiek papasakosiu kaip įvyko tas mano viešas pristatymas

KAIP AŠ JAUDINAUSI!!!

Ne dėl to, kad pvz. nemokėčiau savo kalbos, ar kad apsižliumbsiu prieš visus, bet jaudinausi, nes ateina pilna salė žmonių, kurie nori susitiksi su manimi ir mano filmu.

Naaaa, bet jeigu atvirai, likus kelioms minutėms iki pradžios atrodė, kad visa visata nusprendė daaar šiek tiek patikrinti mano nervų sistemą.

11:56 skambinu savo geriausiai draugei:

,,Ateina pas jus 4 nesubilietuoti žmonės, aš labai atsiprašau, turiu problemų”

Ir tiesiog numetu ragelį :DDD

11:58

mano geriausios draugės žinutė

,,Ar galim kviesti jau visus į vidų, nu į foje”

Aš aišku - nieko neatrašau :D

12:01.

Salė vis dar tuščia.

Žmones mano vyras su Akvile jau subūręs, skambina KADA JAU ĮLEIDINĖT Į SALĘ.

Mano pristatymas turi jau prasidėti.

O niekas neveikia.

Stoviu, žiūriu į ekraną, į techniką ir technikas sako:

„Nepavyksta pajungti.”

Aš tokia pala kąą?

Sako:

nu ką tik prieš jums ateinant viskas veikė, o dabar nepavyksta pajungti.

Po kelių minučių paaiškėja, kad šitoje salėje nepasileidžia nei mano skaidrės, nei filmas.

TOBULA

Būtent taip ir sapnavau savo košmaruose savo pirmą kino teatro pristatymą.

Tada jis sako:

DUODU AŠ JUMS KITĄ SALĘ.

Didesnę.

150 vietų.

Ir čia turiu prisipažinti vieną dalyką.

Prieš renginį labai norėjau pilnos salės, jaukaus pristatymo SU PILNA SALE.

150 žmonių nedrįsau rinkti.

Taaaaip norėjau tos pilnos salės, kad vienu momentu net treptelėjau koja kaip mažas vaikas.

Sakau technikui:

„Neleiskit tų skaidrių. Aš nenoriu kitos salės. Aš noriu pilnos salės žmonių.”

Jis žiūri į mane ir sako:

„Kad ir filmas nepasileidžia.”

Nu gerai...

Einam.

Jau tada, žinokit aš nebepamenu ar kažkaip pasakiau, kad bus kitoje salėje, ar vyras su Akvile patys kažkaip išsiaiškino.

Ir tada atsitiko kažkas, ko nesitikėjau.

Aš atsistojau ant scenos.

Tikros scenos.

Prieš DAAAAUG DIDESNĮ KINO EKRANĄ.

Davė man dar ir mikrofoną.

Prieš žmones, kurie atėjo ne į kažkieno kito filmą.

Ne į festivalio programą.

Ne į atsitiktinį seansą.

Jie atėjo dėl manęs.

Dėl mano istorijos.

Dėl filmo, kurį kūriau viena.

Ir staiga visas tas stresas pamažu dingo.

Pradėjau pasakoti apie pirmą GoPro kamerą.

Apie 23 valandas prie pirmojo montažo.

Apie ugniagesius.

Apie savo vyrą.

Apie Luką ir Tomą.

Apie dokumentiką ir kaip dėl jos einu iš proto.

Apie tai, kaip kartais atrodo, kad nežinai, ką darai, bet vis tiek eini pirmyn.

Ir tada pradėjau matyti žmones.

Matau, kaip kažkas šypsosi.

Kažkas nubraukia ašarą.

Kažkas linksi galva.

Net nepajutau kaip pravariau visas skaidres.

O tadaaa pirmą kartą gyvenime žiūrėjau į savo filmą ne kaip kūrėja

O kaip žiūrovė.

Lyg jis būtų ne mano.

Lyg sėdėčiau salėje kartu su visais kitais ir matyčiau jį pirmą kartą.

Tai labai keistas jausmas.

Nes kuriant filmą jis gyvena tavo kompiuteryje.

Tavo galvoje.

Tavo abejonėse.

Tavo bemiegėse naktyse.

O tada vieną dieną jis pradeda gyventi žmonėse.

Ir tada supranti, kad jis jau nebe vien tavo.

Po filmo buvau pasiruošusi klausimams

Net turėjau istoriją apie tai, kaip beveik ištryniau svarbiausią filmo medžiagą.

Bet klausimų tuo metu nebuvo.

Ir žinot ką?

Tai buvo vienas geriausių dalykų.

Nes vietoj klausimų žmonės tiesiog pradėjo prieiti.

Po vieną.

Po du.

Spaudė ranką.

Apsikabino.

Pasakojo, ką jiems reiškė filmas.

Ką jie išsineša.

Ką prisiminė.

Vienas ugniagesys man pasakė:

„Žiūrėdamas filmą prisiminiau savo pirmą dieną tarnyboje.”

Ir aš turbūt niekada nepamiršiu šito sakinio.

Nes būtent dėl tokių momentų ir kuriu.

Kad žmogus prisimintų.

Pajustų.

Sustotų.

Dar vėliau facebooke parašė vieno pagrindinių veikėjų mama.

Padėkojo.

Sakė, kad dabar geriau supranta, ką jos sūnus patiria darbe.

Ir tada pagalvojau.

Galbūt filmas savo darbą jau padarė.

O ir dar atsitiko tai, ko nebuvau suplanavusi.

Mama neleido man nulipti nuo scenos.

Tiesiog neleido.

Ir visiems pasakė, kaip manimi didžiuojasi. Kaip myli ir kaip džiaugiasi čia būdama.

Tą dieną buvo daug momentų, kai vos laikiausi.

Pati graudinausi.

Pati ašarojau.

O kai mama nusprendė pasakyti kalbą, mano šansai išlikti ramiai išvis baigėsi.

Viskas buvo taip jauku ir gražu, kad tikriausiai visą gyvenimą šias akimirkas nešiosiuosi širdyje.

O kai viskas baigėsi, niekas nenorėjo stotis eiti ir mama tokia:

– Viskas. Balius baigtas. 😆

Turbūt nė vienas kino festivalis pasaulyje neturi tokio nuostabaus vedėjo.

Kuo daugiau galvoju apie tą dieną, tuo labiau suprantu, kad ji buvo ne tik apie filmą

Ir net ne tik apie mane.

Tai buvo šventė visiems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip tapo „Aliarmo“ dalimi.

Per visą stresą, technikos nesklandumus ir lakstymą tarp salių net nemačiau, kaip rinkosi žmonės. Nemačiau tos pradžios, kurią taip įsivaizdavau.

Bet vėliau geriausia draugė parodė video.

Žmonės fotografuojasi prie kino teatro.

Laiko mano rašytas atvirutes.

Šypsosi.

Kalbasi.

Ir tada pirmą kartą pamačiau tą dieną iš šalies.

Tą akimirką supratau, kad filmas jau gyvena savo gyvenimą.

Buvo labai keista stebėti savo pagrindinius veikėjus.

Tomas ir Lukas jau seniai nebėra tie žmonės, kuriuos filmavau.

Praėjo keleri metai.

Pasikeitė jie.

Pasikeičiau aš.

Bet filmas liko.

Toks, koks buvo tą akimirką.

Tarsi laiko kapsulė.

Labai daug galvojau apie Luką.

Kai pradėjau filmuoti, jis buvo jaunas ugniagesys, dar tik pradedantis savo kelią.

Žmogus, kuris pirmą kartą susiduria su dalykais, apie kuriuos dauguma mūsų net nenori galvoti.

O dabar sėdėjau kino salėje ir žiūrėjau į jį jau visai kitomis akimis.

Mačiau nebe tą vaikiną, kurį filmavau prieš dvejus metus.

Mačiau brandų vyrą.

Žmogų, kuris užaugo profesijoje.

Kuris pasitiki savimi.

Kuris didžiuojasi tuo, ką daro.

Ir nežinau kodėl, bet tai mane labai sujaudino.

Gal todėl, kad dokumentika leidžia pamatyti laiką.

Ne kalendoriuje.

O žmoguje.

Po renginio dar ilgai negalėjome išvažiuoti.

Žmonės kalbėjosi.

Fotografavomės.

Juokėmės.

Ir vienu momentu pagavau save galvojant labai juokingą mintį.

Jaučiausi lyg būčiau kokia žvaigždė.

Nes Tomo mama priėjo ir paprašė nusifotografuoti kartu.

Ir aš iki šiol nesu tikra, ar ji supranta, kaip stipriai mane tai palietė.

Tą dieną aš neatėjau tik parodyti filmo.

Aš atėjau susitikti su žmonėmis.

Su tais, kurie buvo šalia, kai viskas prasidėjo.

Su tais, kurie atsirado pakeliui.

Ir su tais, kurių nebūčiau sutikusi, jei niekada nebūčiau paėmusi kameros į rankas.

Grįžau namo su glėbiu gėlių.

Su nuovargiu.

Su šypsena.

Ir su labai aiškiu jausmu.

Kad visa tai buvo verta.

Visos abejonės.

Visi „o jeigu“.

Visi kartai, kai atrodė, kad niekam nerūpės.

Nes tą dieną pilna salė žmonių man parodė, kad rūpi.

Ir svarbiausia ne tai, kad jie pamatė mano filmą.

Ir ne tai, kad aš pamačiau savo filmą jų akimis.

O tai, kad aš pagaliau pamačiau juos.

Su dideliu dėkingumu,

Režisierė Laura Greičiuvienė

P.S. Mano telefonas, kuriuo turėjau daryti bendrą selfie su visa sale, nusprendė nefotografuoti būtent tą akimirką. Žinoma. Nes jei jau kuri dokumentiką, gyvenimas privalo palikti bent vieną absurdiškai juokingą sceną pabaigai.

Žinau, žinau. 😅 Jau kelintas naujienlaiškis iš eilės apie Aliarmą.

Bet pažadu - turiu pasiteisinimą.

Jau šį šeštadienį įvyks pirmasis filmo pristatymas kino salėje. Ir kuo arčiau ta diena, tuo labiau suprantu, kad man tai nėra tiesiog dar viena peržiūra.

Tai akimirka, kurios laukiau labai ilgai.

Pastaruoju metu pagaunu save galvojant apie visiškai keistus dalykus. Ar nepamiršiu savo kalbos. Ar neužstrigsiu vidury sakinio. Ar neapsiverksiu. Ar po filmo bus klausimų.

O tada po penkių minučių jau galvoju visiškai priešingai.

Žodžiu, mano smegenys šiuo metu dirba viršvalandžius.

Bet po visu tuo jauduliu slypi vienas labai paprastas jausmas - dėkingumas. ❤️

Prieš dešimt metų lakstydavau su maža veiksmo kamera ir net negalvojau, kad vieną dieną kursiu dokumentinius filmus. Dar mažiau galvojau, kad kažkada stovėsiu prieš kino salę žmonių, kurie ateis pažiūrėti mano filmo.

Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu vieną dalyką.

Tai pirmas kartas.

Ir paskutinis.

Nes daugiau niekada gyvenime nebebus pirmojo Aliarmo pristatymo.

Bus kitų filmų. Tikiuosi, bus ir ilgametražių. 🎥

Bus kitų salių, kitų žiūrovų ir kitų istorijų.

Bet ši diena bus tik viena.

Todėl ir jaudinuosi.

Todėl ir laukiu.

Todėl mintyse vis dar repetuoju kalbą, nors puikiai žinau, kad vis tiek nukrypsiu nuo teksto ir pradėsiu pasakoti istorijas, kurių ten neturėjo būti.

Jeigu atvirai, net nežinau, ko labiausiai tikiuosi iš šios dienos.

Gal gero pokalbio.

Gal žmogaus, kuris po filmo prieis ir pasakys, kad dabar į ugniagesius žiūrės truputį kitaip.

O gal tiesiog noriu trumpam sustoti ir pasidžiaugti keliu, kuris prasidėjo nuo smalsumo, mažos kameros ir didelio noro kurti.

Jeigu dar svarstėte ateiti, turiu likusius kelis bilietus.

Ir man būtų labai smagu šiuo pirmu kartu pasidalinti su jumis. ✨

Iki pasimatymo,

Režisierė Laura Greičiuvienė 🎬

Kai kūriau „Aliarmą”, negalvojau, kad vieną dieną pati organizuosiu jo peržiūrą kino teatre. Bet kažkaip atrodo labai teisinga savo gimtadienį švęsti būtent taip.

Read more

Praėjusiais metais rašiau jums apie savo mažą metinę tradiciją – eiti į kiną žiūrėti reklamų. 🎬

Taip, skamba keistai, bet kartą per metus reklamoms skiriu visą kino seansą ir kiekvieną kartą išeinu su mintimi:

kaip gerai, kad kažkas vis dar kuria TAIP.

Šiemet nutiko šiek tiek kitaip.

Gegužę kino teatruose pasirodė speciali Kanų liūtų programa – „Apple Edition“. 🍎

Visos reklamos buvo sukurtos reklamuoti „Apple“, geriausios, kokios buvo sukurtos per 50 metų.

Prisipažinsiu – prieš eidama nebuvau tikra, ar verta.

Praėjusiais metais pagrindinė programa buvo stipri ir speciali programa „Visų laikų geriausios reklamos” irgi visai patiko, todėl tikėjausi daug, nes Apple reklamos būna stiprios bendrame kontekste. Tačiau specialūs seansai kartais būna tiesiog „įdomūs“, bet ne tokie, kurie palieka WOW jausmą.

Todėl šįkart pagalvojau: pažiūrėsiu, kad jums nereikėtų. 😄

Ar buvo verta?

Trumpai?

Taip. Ir net labai.

Tikrai ne visos reklamos buvo genialios (mano nuomone). Ne visos paliko stiprų emocinį įspūdį.

Bet buvo keletas, kurios privertė prisiminti, kodėl taip mėgstu tokias programas.

Kai reklamas matai vienoje vietoje, viename kontekste, pradedi jas vertinti visai kitaip.

Staiga matai ne tik produktą.

Matai:

• režisūrą;

• ritmą;

• muzikos pasirinkimus;

• aktorių darbą.

ir tai, kaip per 1–8 minutes sukuriama pilna istorija.

Ir būtent tada supratau vieną dalyką.

Kartais kūrinys yra geras, bet tiesiog atsiduria ne tame kontekste (arba neatsiduria niekur)

Žiūrėdama vien tik „Apple“ reklamas supratau, kad kai kurios jų man paliko daug didesnį įspūdį nei anksčiau.

Ne todėl, kad jos staiga tapo geresnės.

O todėl, kad šįkart buvo rodomos šalia kitų panašaus tono darbų.

Ir čia labai atpažinau paralelę su kino festivaliais. 🎥

Kai siunčiame filmą į festivalį ir jo neatrenka ir labai lengva pagalvoti:

„Vadinasi, filmas nepakankamai geras.“

Bet realybėje dažnai būna visai kitaip.

Festivalio programą sudaro ne vienas filmas. Ją sudaro dešimtys kūrinių, kurie turi derėti tarpusavyje.

Kartais tavo filmas tiesiog:

• neatitinka temos;

• dubliuoja kitą panašų filmą;

• netinka bendram tonui;

• ar tiesiog šiemet neužkabino konkrečios komisijos.

Ir tai nereiškia, kad jis blogas.

Lygiai taip pat ir su reklamomis.

Kai kurios neįsimena bendrame seanse, bet parodytos tinkamame kontekste – sužiba visai kitaip.

Reklamos, kurios man labiausiai įstrigo

Šiame seanse (tikriausiai kaip ir visada man) labiausiai patiko reklamos, kurios buvo kaip trumpametražiai filmai.

Tokios, kur:

• pamiršti, kad tai reklama;

• įsitrauki į istoriją;

• ir tik pabaigoje prisimeni, kad kažkas vis dėlto kažką reklamuoja.

„Apple” šį formatą yra ištobulinę beveik iki tobulumo.

Jų reklamos dažnai atrodo kaip mini kino filmai:

• stipri istorija;

• tiksliai parinkta muzika;

• emocija;

• ir technologija, kuri nepabrėžiama tiesiogiai, bet tampa pasakojimo dalimi.

Ir man tai visada įdomiausia.

Kai technologija nešaukia: „Žiūrėk, ką mes galime!“

O tyliai leidžia pajusti: „Štai istorija, kurią galime papasakoti.“

Kelios reklamos, kurios man įstrigo labiausiai

Nenoriu išvardinti visų, bet buvo keletas darbų, kurie po seanso liko galvoje dar ilgai.

⌚ „Anothet Birthday“ (kitas gimtadienis)

Viena jautriausių reklamų. MANO MĖGSTAMIAUSIA IŠ SEANSO

Tikros istorijos apie tikrus žmones.

Labai paprasta, labai jautru ir būtent dėl to – labai paveiku.

Tokios reklamos primena, kad kartais stipriausiai veikia ne sudėtinga idėja, o tikra istorija.

🗣️ „The Lost Voice“ (prarastas balsas)

Viena gražiausių reklamų apie technologijų galimybes.

Pasakojama apie žmogų, praradusį gebėjimą kalbėti, ir apie tai, kaip technologijos padėjo jam susigrąžinti savo balsą.

Žiūrint tokias istorijas labai lengva pamiršti, kad tai reklama.

Lieka tik žmogus ir jo istorija.

💙 „Dylan’s Voice“ (Dilano balsas)

Dar viena jautri istorija apie balsą, ryšį ir technologijų galią.

Tokios reklamos man palieka didžiausią įspūdį, nes jos primena, kad už visų techninių funkcijų pirmiausia yra žmonės.

🎥 Skraidančios kameros (čia mano pavadinimas :D) šiaip tai „Flock” (pulkas)

Viena smagiausių ir techniškai įspūdingiausių reklamų.

Kameros čia elgiasi tarsi gyvi personažai.

Humoristinė, kūrybiška ir labai gerai išpildyta.

💻 Pavogto MacBook paieškos

Mini veiksmo filmas.

Biuro darbuotojai, įtampa, humoras ir istorija, kuri žiūrisi lyg trumpametražis filmas.

Būtent tokio tipo reklamos LABAI mėgstu.

dar viena „The Underdogs” istorija

🎯 Žaidimas su fokusavimu

Buvo net kelios reklamos, kuriose fokusas tapo pasakojimo dalimi.

Vienoje pagrindinis veikėjas išlieka ryškus, o visa aplinka paskęsta fone.

Kitoje – albumo viršelio pasirinkimas tampa vizualiu pasakojimu, kai fokusas perkeliamas nuo vieno žmogaus prie kito.

Paprasta techninė funkcija čia tampa kūrybiniu įrankiu.

🕺 „Someday” (vieną dieną)

Reklama su Pedro Pascal.

Iš esmės beveik muzikinis klipas.

Charizma, šokis, ritmas ir puikiai parinkta muzika.

Tos kelios minutės prabėgo taip greitai, kad net nesijautė, jog žiūriu reklamą.

Na ir dar šiek tiek muzikos ir šokių JUMS

šitą išsisaugojau, nes galvoju, kad 2017 m. reklama ir visą laiką žiūrėdama kraipiau galvą „NU KAIP NUFILMAVO?”

KITA patiko, muzika, nufilmavimas, įdomus montažas.

Na ir šiek tiek elektronikos

Ką šis seansas man priminė

Kad kontekstas keičia viską.

Tą patį kūrinį skirtingu metu gali pamatyti visiškai kitaip.

Tą patį filmą po metų gali įvertinti naujai.

Tą pačią reklamą, kuri anksčiau nepaliko įspūdžio, gali staiga pamatyti kitomis akimis.

Ir kartais tai labai padrąsina.

Ypač kai kuri pats.

Nes ne visada svarbiausia, ar tave pastebėjo iš karto.

Kartais svarbiausia – ar tavo darbas atsidūrė ten, kur gali būti suprastas.

Ar rekomenduočiau?

Jeigu dar rodytų – taip.

Ne todėl, kad visos reklamos buvo šedevrai.

O todėl, kad tai puiki proga pamatyti:

• kaip pasakojamos istorijos;

• kaip dirba didžiausios pasaulio kūrybinės komandos;

• ir kaip reklama gali būti ne tik reklama, bet ir mažas filmas.

O man pačiai tai buvo priminimas…

Kad kūrinio vertė ne visada matuojama tuo, kiek žmonių jį pamato iš karto.

Kartais jam tiesiog reikia tinkamo konteksto.

Tinkamo laiko.

Tinkamos auditorijos.

Ir tada jis pagaliau suskamba taip, kaip ir turėjo.

O kaip jums?

Ar yra buvęs filmas, reklama ar kūrinys, kuris iš pradžių nepaliko įspūdžio, o po kurio laiko staiga „susižiūrėjo“ visai kitaip?

Labai įdomu būtų išgirsti. 💛

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė ✨

Praėjusį savaitgalį dar galvojau, kad „turiu laiko”

Šį savaitgalį supratau, kad nebeturiu nieko - tik chaosą. 😅

Prieš sezoną viskas susispaudžia

Kietieji diskai, kortelės, nepavadinti failai, pusiau pradėti projektai.

Ir labai greitai ateinantis sezonas.

Šeštadienį - pirmos vestuvės.

Šią savaitę - du filmavimai.

Ir dar susitikimas su mentore, kuriam, jei atvirai, nelabai jaučiuosi pasiruošus. 🤔

Iš kažkur tarp viso to atsiranda labai paprastas jausmas - viskas vyksta vienu metu.

Tada supranti, kad problema nėra laiko trūkumas. Problema yra per daug visko, kas liko „ateičiai”.

Tai šitas savaitgalis nebuvo apie kūrybą.

Jis buvo apie labai paprastą dalyką - susitvarkyti.

Failai, kurių niekada nebeatidarysiu

Metai iš metų man prisikaupė tiek medžiagos, kad pradėjau nesuprasti, kam ją laikau.

Kieti diskai, kurių neperžiūriu.

Projektai, kurių nebeatsidarysiu.

Ir tas jausmas, kad „gal dar prireiks”, nors technika jau seniai atsinaujinus.

Idėjos, kurios vis dar kažkur „gal kada”.

Tai šįkart padariau tai, ko visada vengiu - pradėjau trinti.❌

Ne viską. BET DAUG.

Ir labai keistas jausmas: gaila, bet tuo pačiu lengviau kvėpuoti.

Nes kažkur supratau, kad jei laikau viską - iš tikrųjų nesirenku nieko.

Užkulisių aš neturėjau

Tuo pačiu besitvarkant prisiminiau dar vieną svarbų dalyką.

Aš beveik neturiu savo darbo užkulisių.

O filmuoju viską: jaunuosius, emocijas, detales.

Bet ne save tame procese.

Bet karts nuo karto nori-nenori įsimaišai į kadrą, tad šįkart pradėjau rinkti.

Ne tobulai. Ne su planu.

Tiesiog iš visų projektų išsitraukiau momentus, kur esam mes.

Ir pasirodo, turiu labai aiškią „temą”. 🎞️

Lukas neša tortą.

Daug kartų.

Nes kažkodėl dažnai būna taip, kad visi bijo judinti tortą, o aš aiškinu, kad gal geriau pjauti tortą ne kampe nugara, o normaliai - vidury salės.

Tai dabar turiu kolekciją, kaip Lukas neša tortus per skirtingas sales.

Nežinau, ką su tuo darysiu, bet žinau vieną dalyką - jei būčiau palikus viską „ateičiai”, niekada to nepamatyčiau ir galiausiai būčiau tai ištrynus.

Naujas sezonas

Šį sezoną pradedu ne su daugiau kontrolės.

Aš jį pradedu su daugiau aiškumo. ✨

Ir gal čia yra pagrindinis dalykas, kurį pasiimu į šį sezoną:

Tai, kas svarbu - reikia pasiimti dabar.

Net jei dar nežinai KAM.

Ir net jeigu pas mane galvos harde triukšmas, bet jis nebetrukdo taip stipriai, nes bent jau dabar žinau, kur kas yra.

Ačiū, kad skaitėt.

Jei ir pas jus dabar „harde triukšmas” didesnis nei įprastai - gal tai ženklas ne dar labiau jį pildyti, o pradėti rinktis.

Iki kitų kartų,

Laura Greičiuvienė

Tai turėjo būti du tekstai.

Bet nusprendžiau palaukti ir sujungti į vieną.

Nes… toks gyvenimas.

Vieną dieną verki kruvinom ašarom, jausdamas visišką beprasmybę.

O kitą - nori klykti iš džiaugsmo.

Tik bijai net giliai įkvėpti, nes atrodo, kad tas suskilęs vidus gali dar labiau įtrūkti.

VALIOOO BAIGIAU VESTUVES

Bet kažkaip… ne taip turėjo būti.

Atrodė, kad kai viską užbaigsiu, pagaliau ateis tas momentas:

susitvarkysiu laikmenas, išsivalysiu kompą, susikelsiu visus „Devilo” filmo failus, kurie jau kelis mėnesius laukia savo eilės…

ir pagaliau turėsiu LAIKO SAU.

Realybė?

Visai kitokia.

Aš save taip išsunkiu per sezoną, kad tas „laisvas laikas” tiesiog praskrieja. O šiemet sezonas dar ir užsitęsė iki lapkričio, naujas jau visai čia pat, liko dvi savaitės…

Ir dar dirbu 7-16 darbą :)))))

Ir… tuo pačiu - dvi netektys šeimoje…

Kurios mane… tiesiog suskaldė.

Pasirodo, ne visada užtenka užbaigti visus darbus, kad pailsėtum.

Bet tuo pačiu nutiko ir kažkas gero.

Ir aš turėčiau jaustis labai laiminga.

Bet tiesa tokia, kad jaučiuosi… nežinau kaip jaučiuosi.. :D

Sezono metu „Devilo” filmas šiek tiek sustojo.

Atsirado daugiau baimių.

Daugiau nepasitikėjimo savimi.

Tame visame chaose pamačiau kvietimą į aštuntąją Lithuanian shorts mentorystės programą skirtą moterims dirbančioms audiovizualinių industrijų srityse.

Pamenu, vyrui sakiau:

Ai, pabandysiu. Blogiausiu atveju - nepriims. Bet bent jau nereikės galvoti kas būtų, jeigu būtų. Prarasiu tik šiek tiek laiko.

Ir kažkaip… paspaudžiau „apply”.

Net nežinau, ar labai tikėdama savimi.

Nes viską su filmu darau viena.

Niekada nesu išleidusi ilgametražio filmo.

Ir galbūt man tiesiog reikia žmogaus, kuris parodytų kryptį.

Praėjau pirmą etapą.

Ir tadaaaa jau buvau tokia laiminga, kad apskritai buvau pastebėta tarp tiek moterų -man tai jau buvo didelis laimėjimas.

Bet jau širdyje kažkas kirbėjo.

Ir tada praėjau ir antrą etapą!

Pokalbį, kuriame, beje, verkiau ir išsakiau visas savo „delulu” mintis :DDD

Galvojau, kad jie galvos, kad esu visiška beprotė :D

IRRRR dabar iki lapkričio dirbsiu su kino profesionale prie savo filmo!!!

Jūs net neįsivaizduojat kaip klykiau iš laimės, kai perskaičiau tą laišką!

Bet todėl ir rašiau, kad nežinau kaip jaučiuosi.

Nes ir laiminga…

bet tuo pačiu ir pradedu jausti ir nerimuką.

Nes viskas staiga tampa… TIKRA.

Taip, galbūt aš nepailsėjus.

Bet pirmą kartą per kurį laiką jaučiu, kad atsirado kažkas, kas gali mane vėl sugrąžinti į kūrybą, į mano svajonės siekimo kelią.

Sugrąžinti džiaugsmą.

Ir tą jausmą, kai akys dega.

💬 O jums yra buvę taip, kad gyvenime vyksta geri dalykai, bet viduje dar nespėjot jų „pasivyti”?

Labai ačiū Jums už Jūsų palaikymą 🤍

PAGALIAU GRĮŽTU JAU SU DEVILO FILMO KŪRIMU!!

Ir vis Jus informuosiu kaip man sekasi mano naujoje kelionėje, kuri prasideda JAU NUO ŠIANDIEN! ✨

Iki kitų kartų,

Režisierė

Laura Greičiuvienė

Šiandien noriu pakalbėti tema, kuri man yra neišsenkanti ir esu tiesiog ja apsėsta 😄.

Tai yra HARIS POTERIS, nes išėjo naujas Hario Poterio serialo treileris.

Kai pirmą kartą išgirdau apie naują Harry Potter serialą, tiesą sakant supykau. Mano reakcija buvo labai paprasta:

O KAM?

Yra sukurti filmai, kurie daugeliui yra beveik šedevras. Juos žiūrim kasmet, nes jie jau yra tapę tradicija.

Ir atrodo, kad perkurti tokius dalykus yra tiesiog… nereikalinga.

Net šiek tiek erzina - lyg bandoma išspausti dar kažką iš jau užbaigtos istorijos, kai tame magijos pasaulyje yra labai daug nežinomų ir nepapasakotų istorijų.

Manęs draugai vis klausia:

Tai ar žiūrėsi tą serialą, kai esi tokia fanė?

Atsakymas buvo aiškus:

Žiūrėsiu. Bet žiūrėsiu bambėdama 😄

Prieš kurį laiką rašiau apie tai, kaip keičiasi kino industrija - kaip viskas keliasi į platformas, keičiasi formatai ir kaip galbūt mažės kino teatrų svarba.

Kas man buvo labai baisu ir nežinoma ir dar atrodė gan tolima.

Bet dabar jau turėsime konkretų pavyzdį.

Bet tada pasirodė treileris

Ir žinot ką? Mano pyktis… šiek tiek atlėgo.

Pirmą kartą pagalvojau, kad gal čia ne visai tas pats perkūrimas.

Nes mes iš vienos knygos gausime visą serialo sezoną!

Ir tai keičia viską.

Iš to, ką parodė, atrodo, kad serialas daug daugiau palies knygos.

Daugiau detalių, daugiau laiko pasauliui, daugiau vietos personažams.

Ir tada pradėjau galvoti ne apie patį „perkūrimą” o apie tai, kaip tiesiog keičiasi pats pasakojimo būdas pritaikytas kitaip platformai.

6 knygos atitikmenys, kuriuos galimai gausime seriale

Peržiūrėjaus serialo treilerį pastebėjau, ką galimai gausime daugiau nei matėme filme:

Haris prieš Hogwartso laišką

Jie rodys kaip Haris netyčia darė magiją prieš gaudamas Hogwartso laišką.

📌 Rodo kaip Petunija kerpa Hario plaukus. Knygoje rašė, kaip po kirpyklos jis atrodė lyg nekirptas ir Petunija paėmus virtuvines žirkles juos vėl nurėžia.

📌 Žiobarų mokykla. Visada man buvo įdomu pamatyti kaip ten jam sekėsi, tai iš treilerio galime suprasti, kad pamatysime ir tai, nes knygoje buvo rašoma, kaip Dudlio gauja vaikėsi Harį ir jis atsidūrė ant mokyklos stogo ir ką matome iš treilerio, kad greičiausiai mes ir pamatysime tą momentą.

📌 Taip pat, labai smagu, kad į serialą bus įdėtą ir kitų detalių, kaip pvz. pakaba kabanti Hario kambarėlyje po laiptais. Tai ne šiaip pakaba, o jo 10-ojo gimtadienio dovana ir ji tikriausiai vienintelis dalykas, ką Haris turi savo.

📌 Sniego mūšis. Tai irgi labai svarbus momentas, nes nors ir nematome į ką Haris su Roniu ir Hermiona mėto sniego gniūžtes, tačiau iš knygos žinome, kad kitoje kameros pusėje turi būti Fredas su Džiordžu.

Tai labai svarbu, nes pagal knygą jie netyčia pataiko sniego gniūžtes į profesoriaus Quirlio turbaną, už kurio kaip žinome slepiasi Voldemorto veidas, tai galimai mes gausime sceną, kur Fredas su Džiordžu netyčia metą sniego gniūžtę į Voldemortą.

📌 Taip pat pasižiūrėkite į šios klasės kampą, ten matosi vaiduoklis. Tai NEGI GAUSIM MAGIJOS ISTORIJOS PAMOKAS?? IR VAIDUOKLĮ PROFESORIŲ? GAL GAUSIM IR POLTERGEISTĄ PEEVES???

📌Ir šiaip dar mažos smagios detalės, kaip pvz. visi atsisukinėja į Harį ir jį stebi, nes Haris iš tikrųjų ne tik įžymus, bet jis visiems kaip mitas, nes šie vaikai girdėjo pasakojimus apie berniuką, kuris išgyveno, tai logiška, kad visi jį stebės.

Apskritai man labai patinka, kad galimai bus įdėtą daugiau jausmų ir emocijų, kad ir scena, kai Haris mato ką reiškia turėti mylinčią šeimą.

Ir gal čia ir yra visas skirtumas

Gal problema ne tame, kad istorijos yra perpasakojamos.

Gal problema tame, kad mes tikimės ir bijome, jog jos bus pasakojamos taip pat, tik su kitais veikėjais.

Prieš kurį laiką kai galvojau apie tai, kaip keičiasi kino industrija, kaip vis daugiau turinio keliasi į platformas, kaip keičiasi formatai, kaip kino teatrai galbūt praranda dalį savo svarbos, tai šis serialas labai gerai įsipaišo į šia mintį.

Nes tai nėra tiesiog perdirbinys. Tai yra tas pats pasaulis, bet pritaikytas kitam formatui.

Ir pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt tai nėra blogai.

Galbūt tai tiesiog kitas būdas papasakoti tą pačią nuostabią istoriją plačiau.

LABAI NEKANTRAUJU!

(Nors dar prieš kelias savaites būčiau pasakius visiškai priešingai 😅)

💬 O jūs kaip?

Ar laukiat šito serialo?

Ar esat „nejudinkit klasikos“ komandoj? 😄

Štai Jums visas treileris, kas dar nematė, paskutinę sceną tai tiesiog DIEVINU!

Ačiū, kad pabuvote mano pasaulyje, pažiūrėsim, kur ši istorija mus dar nuves!

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė ✨

šiandien noriu pakalbėti apie vieną dokumentikos rūšį, kuri man labai artima –

stebimąją dokumentiką.

Dar kitaip ji dažnai vadinama:

„musė ant sienos“ 🪰.

Idėja labai paprasta –

tu esi ten, bet tavęs tarsi nėra.

Stebi.

Klausai.

Fiksuoji.

Nesikiši.

Nekontroliuoji.

Nekeiti.

Esi kaip ta musė ant sienos – matai viską, bet niekas į tave nekreipia dėmesio.

Kad matytume gyvenimą tokį, koks jis yra.

O ne tokį, kokį žmogus nori parodyti.

Ir būtent dėl to gimsta tikrumas. ✨

Bet yra ir kita pusė.

Kartais ta „musė“ tampa… „muse sriuboje” 🍲.

Kai tavo buvimas jau keičia situaciją.

Kai kamera tampa nebe stebėtoja, o dalimi to, kas vyksta.

Ir tada kyla klausimas:

ar dokumentika vis dar yra dokumentika, jei tu įsikiši?

Pastaruoju metu daug montuoju 🎬. Ir kuo daugiau žiūriu į nufilmuotą medžiagą, tuo dažniau pagaunu save galvojant ne tik apie kadrus… bet apie tai, kad liko už jų.

Apie momentus, kuriuose buvau šalia, bet sąmoningai nesikišau laukdama kas nutiks.

Apie situacijas, kuriose galėjau kažką pakeisti… bet pasirinkau stebėti.

Ir tada iškilo vienas klausimas:

kur yra riba tarp stebėjimo ir įsikišimo?

Yra viena istorija, apie kurią vis pagalvoju.

2018 metais BBC filmavimo komanda filmavo imperatoriškuosius pingvinus Antarktidoje 🐧❄️.

Yra viena labai aiški taisyklė laukinės gamtos dokumentikoje:

Nesikišti.

Stebėti.

Fiksuoti.

Nekeisti to, kas vyksta, nesvarbu kaip būtų sunku stebėti.

Tačiau tą kartą situacija buvo kitokia.

Pingvinų koloniją užklupo stipri audra.

Dalis jų – suaugę ir jaunikliai – įstrigo gilioje, apledėjusioje įduboje.

Kai kurie jau buvo žuvę.

Kiti – lėtai ėjo link to paties likimo.

Filmavimo komanda buvo ten.

Su kameromis.

Su taisyklėmis.

Bet ir su pasirinkimu.

Pagal visas dokumentikos „taisykles“ – jie turėjo tiesiog filmuoti, nesikišti ir leisti gyvenimui vykti.

Bet jie pasirinko kitaip.

Jie iškirto nedidelį taką lede.

Tiesiog tiek, kad pingvinai patys galėtų pereiti.

Jie jų nenešė.

Nelietė.

Tiesiog suteikė galimybę.

Ir vienas po kito pingvinai šia galimybe pasinaudojo.

Kolonija, kuri galėjo žūti, gavo šansą išgyventi.

Tai buvo labai retas sprendimas.

Net patys kūrėjai sakė – tai nebuvo lengvas pasirinkimas.

Nes tokiose situacijose nėra „vadovėlio“.

Ir tada prasidėjo diskusija.

Vieni sakė:

👉 tai buvo visiškai teisinga.

👉 „kaip galima stovėti ir žiūrėti, kai gali padėti?“

👉 „mes jau pakankamai pakenkėme gamtai – mažiausia, ką galime padaryti, yra padėti“

Internete žmonės rašė:

mes esame gamtos dalis, kam mus atskirti?

kaip suprasti negalima įsikišti? mes į gamtą kišamės kasdien.

---

Kiti turėjo visai kitą požiūrį.

👉 taisyklės egzistuoja ne šiaip sau

👉 jei pradedi padėti vieniems – darai įtaką visai sistemai, kur tada riba?

Nes dokumentikoje yra labai aiški linija:

negalima kištis į plėšrūno ir aukos santykį.

Nes tai jau keičia pačią gamtos logiką.

Bet šita situacija mano nuomone buvo kitokia.

Čia nebuvo plėšrūno.

Tai buvo… aplinka.

Ir net patys kūrėjai sakė:

„kas būtų, jei tiesiog būtume nieko nedarę?“

Įdomiausia, kad net ir pats David Attenborough, kuris visada gynė nesikišimą, pasakė, kad pats būtų pasielgęs taip pat.

Bet tuo metu sprendimas sukėlė daug diskusijų.

Ar jie sulaužė dokumentikos taisykles?

Ar jie padarė tai, ką turėjo padaryti kaip žmonės?

Ir čia yra vieta, kur aš sustoju.

Nes man stebimoji dokumentika yra labai artima.

Aš ir pati filmuodama dažniausiai stengiuosi būti nematoma.

Nesikišti.

Leisti dalykams vykti natūraliai.

Bet tuo pačiu suprantu vieną dalyką.

Kamera jau savaime yra įsikišimas 🎥.

Vien jos buvimas keičia situaciją.

O tada man kyla kiti klausimai:

kas apskritai sukūrė tas taisykles?

Ir kodėl? Ar jos visada teisingos?

Mes esame žmonės ir turime empatiją ne be priežasties.

Ir kartais atrodo keista – stovėti, filmuoti ir nieko nedaryti, kai kažkam reikia pagalbos.

Ypač kai gali padėti.

Tai koks tada yra mūsų, kaip žmogaus, vaidmuo?

Būti stebėtoju?

Ar visgi… žmogumi?

Aš žinau vieną.

Jei būčiau toje situacijoje – pasielgčiau taip pat, kaip ta komanda.

Ir galbūt tada dokumentika tampa ne tik apie gyvenimo stebėjimą.

Bet man tai vis tiek dokumentika, tik kartu ir apie žmogiškumą joje.

O kaip pasielgtumėte jūs?

Labai įdomu išgirsti jūsų mintis.

Iki kitų kartų,

Laura Greičiuvienė🤍

Šiemet su vyru minėsime ketvirtas vestuvių metines.

Ir visai netikėtai, savaitgalį, nutiko vienas dalykas.

Pirmą kartą parodėme savo vestuvių filmą keliems draugams.

Taip, po ketverių metų.

Net pati negaliu patikėti, kad jis taip ilgai „išgulėjo”. Vis atsirasdavo proga, bet kažkaip vis atidėdavome.

Vienu momentu net pagalvojau:

„Gal jau nebeaktualu. Juk tiek laiko praėjo”. 🤔

Bet draugai paprašė - tai parodėm.

Ir, prisipažinsiu, aš labai jaudinausi.

Ne paslaptis, kad tą filmą montavau pati.

Tai reiškia, kad esu jį mačiusi… tikriausiai šimtus kartų. 🎬

Žinau kiekvieną:

• piršto pakėlimą,

• žvilgsnį,

• atodūsį,

• ir, aišku, kiekvieną mažą klaidelę.

Net kelis kartus filmą buvau persimontavusi, nes kabinėjausi prie savęs.

Bet šį kartą buvo visai kitaip.

Žiūrėjau po tiek metų…

ir neturėjau prie ko prikibti.

Nebemačiau klaidų.

Nebemačiau technikos.

Sėdėjau ir žiūrėjau.

Mačiau tik tą dieną.

Ir kai kuriose vietose verkiau kartu su savo draugėmis.

Ne todėl, kad filmas liūdnas.

O todėl, kad grįžo visa diena.

Tie žodžiai.

Tie įkvėpimai prieš kalbas.

Artimųjų akys pilnos ašarų.

Draugų juokas.

Staiga pajutau, kad video sugrąžina ne tik vaizdą - jis sugrąžina jausmą.❤️

Nuotraukos yra nuostabus dalykas.

Bet jos sustabdo momentą.

O filmas leidžia dar kartą tai išgyventi.

Ir žiūrėdama tą vakarą dar kartą pagalvojau:

man negaila nei vieno cento išleisto tai dienai. 💸

Nes tai buvo diena, kai vienoje vietoje susirinko visi žmonės, kurie mums svarbiausi.

Ir šiandien mes galime vėl sugrįžti į tą dieną.

Vestuvės praeina labai greitai.

O kartais kelių minučių video, po metų ar penkerių sugrąžiną viską. 🎥

Kodėl vestuvių filmas po metų tampa dar vertingesnis

Dažnai atrodo, kad vestuvių video - tai kažkas, ką pažiūrėsi iškart po vestuvių.

Bet iš tiesų didžiausią vertę jis turi po kelių metų.

Kai:

• gyvenimas jau nuėjo į priekį,

• kai kurie žmonės rečiau susitinka,

• kai kurių balsų galbūt net nebepavyks išgirsti.

Tada staiga supranti, kad tame filme yra ne tik šventė.

Ten yra:

• žmonių balsai,

• juokas,

• žvilgsniai,

• judesiai,

• visa atmosfera, kurios neįmanoma pakartoti.

Tai tampa maža laiko kapsule. ⏳

Klausimai, kuriuos verta paklausti

Kadangi dažnai gaunu klausimų iš porų, kurios tik pradeda planuoti vestuves, paliksiu kelias mintis apie vestuvių filmą.

Kaip suprasti, kokio filmo norite?

Pabandykite atsakyti sau į kelis klausimus:

• Ar norite greito, energingo filmo, ar lėtesnio ir emocinio?

• Ar jums svarbiau tik gražūs kadrai, ar tikros akimirkos ir žmonių emocijos?

• Ar norite daug muzikos, ar kad būtų girdimi tikri žodžiai, juokas, kalbos?

Kartais stilių lengviausia suprasti tiesiog žiūrint skirtingų kūrėjų darbus ir pajaučiant, kuris labiausiai jaučiasi „kaip jūs“.

Kokius klausimus verta užduoti filmuotojui?

• Kaip apibūdintumėte savo filmavimo stilių?

• Kokio ilgio dažniausiai būna galutinis filmas? Ir pagal mūsų šventės koncepciją, kokio ilgio rekomenduotumėte?

• Ar filme naudojami tikri garsai ir kalbos?

• Kaip atrodo filmavimo diena su jumis?

• Per kiek laiko pateikiate galutinį filmą?

Svarbiausia - kad jaustumėte pasitikėjimą žmogumi, kuris bus šalia jūsų visą dieną.

Vestuvės - viena iš tų gyvenimo dienų, kurių pakartoti negalima.

Po kelių metų jau nebebus taip svarbu ar kotletą, kepsnį per vestuves valgėte. 🙃

Bet labai svarbu bus išgirsti tuos balsus.

Pamatyti tuos žmones.

Prisiliesti prie tos dienos emocijos.

Todėl jei yra viena vieta, kur sakau poroms nepataupyti, tai yra prisiminimų išsaugojimas.

Suprantu, kad planuojant vestuves biudžetas turi ribas.

Bet yra keli dalykai, kurių vertė su laiku tik auga.

Prisiminimai - vienas jų.

Nes gyvenimas juda labai greitai.

O tokias dienas verta turėti ne tik atmintyje, bet ir filme, kuris sugrąžina viską iš naujo.

Galbūt todėl šiandien savo darbą matau šiek tiek kitaip.

Filmavimas man nėra tik gražūs kadrai ar gera muzika.

Man tai yra bandymas pagauti dieną taip, kad po metų, penkerių ar dešimties ji vis dar jaustųsi gyva. ✨

Kad būtų galima ne tik prisiminti, bet ir vėl ją išgyventi, vėl išgirsti tuos balsus, pamatyti tas emocijas yra kažkas labai ypatingo.

Gal todėl ir pati branginu savo vestuvių filmą.

Nes jis nėra tik dokumentas apie tai, kad jos įvyko.

Jis yra būdas sugrįžti į dieną, kai vienoje vietoje buvo visi žmonės, kurie mums svarbiausi.

Ir man atrodo, kad tai yra viena gražiausių priežasčių, kodėl verta tą dieną užfiksuoti taip, kaip ji iš tikrųjų jaučiasi.

Kartais net sunku suprasti, kokia tai vertė… kol nepraeina šiek tiek laiko.

Savaitgalį aš tai pajutau dar kartą. 💞

Ir jei kada nors svarstysite, ar verta turėti vestuvių filmą - tikiuosi ši istorija padės atsakyti į tą klausimą.

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė.

2026 metų vasario 8 dieną pasaulis sustojo – ne tik dėl futbolo, bet dėl kultūros, meilės ir scenų, kurios pakeitė standartus. Super Bowl LX pusės laiko pasirodymą perėmė Bad Bunny – pirmasis solo latino artist-headliner istorijoje šiame įvykyje.

Tai nebuvo tradicinis šou. Tai buvo spektaklis, kuris kalbėjo apie kultūrą, identitetą ir meilę – ir visa tai vyko milžiniškame Levi’s Stadium stadione Kalifornijoje, kuri stebėjo milijonai žiūrovų visame pasaulyje.

🎤 Bad Bunny vizija: ne tik muzika, bet ir istorija

Bad Bunny koncepcija šioje scenoje nebuvo vien atlikti hitus. Jis norėjo parodyti savo šaknis, savo žmones ir savo kultūrą, ir padarė tai netradiciškai: beveik visas pasirodymas buvo ispanų kalba – įrodymas, kad emocija ir ritmas neturi kalbos barjerų.

Ir nors nesuprantu kalbos, bet negalėjau atplėšti akių.

Scena tapo Puerto Riko miesteliu – su turgumi, tautiniais elementais, muzikantais ir šokėjais, o ne tik scenine konstrukcija. Tai nebuvo tradicinė „scenos transformacija“. Tai buvo istorijos pasakojimas.

Ir viena scenografija mane kaip vestuvių filmuotoją tiesiog pakerėjo

Aš filmuoju vestuves jau ne vienerius metus. Mačiau ceremonijas miškuose, apleistuose ūkiniuose pastatuose, ant ežero lieptų ir prabangiose salėse su krištoliniais sietynais.

Bet kai 2026 metų Super Bowl pusės laiko pasirodymo metu įvyko TIKROS vestuvės, supratau viena – mes gyvename laikais, kai vestuvės gali būti ne tik meilės šventė, bet ir meno kūrinys.

Ir ne, aš čia ne apie dydį.
Aš apie idėją.

Tikros vestuvės!

Tai nebuvo aktoriai.
Ne performansas „apie meilę“.
Ne reklaminis triukas su suvaidinta ceremonija.

Tai buvo reali pora. Tikri „taip“. Tikras jaudulys. Tikra atsakomybė.

Ir žiūrėdama aš negalvojau apie stadioną. Negalvojau apie milijonus žiūrovų. Aš galvojau apie porą.

Ką reiškia ištarti „taip“, kai aplink tave – choreografuota masė žmonių, šviesos, kameros, sekundžių tikslumu sustyguota režisūra?

Ar įmanoma tokio masto renginyje išlaikyti intymumą?

Man atsakymas buvo labai aiškus – TAIP!

Eleisa „Elli“ Aparicio ir Thomas „Tommy“ Wolter – pora, kurią Bad Bunny pakvietė į sceną ir kurie iš tikrųjų susituokė ten, prieš milijonus žiūrovų, kartu su jiem svarbiu atlikėjo palaikymu.

Tai nebuvo vien dekoracija – tai buvo oficiali ceremonija, su pirmuoju šokiu, tortu ir liudininkais.

Žmonės-krūmai ir genialus mastelio valdymas

Taip pat, viena vizualiai stipriausių detalių buvo man - žmonės, tapę tarsi „krūmais“ – scenografijos dalimi. Iš pirmo žvilgsnio – masė. Iš arčiau – labai tiksliai sustyguota kompozicija.

Ir čia prasideda tai, kas man, kaip filmuotojai, buvo įdomiausia.

Didžiausia baimė vestuvėse dažnai būna:
– bus per daug žmonių
– bus per didelė erdvė
– bus chaosas
– dings emocija

Bet Super Bowl parodė labai paprastą tiesą:
problema nėra dydis. Problema gali būti struktūros nebuvimas.

Kai masė turi choreografiją, kai erdvė turi kryptį, kai kamera žino kaip ir kur judėti – žmogus neprapuola. Priešingai. Jis išryškėja.

Net ir tarp šimtų.

Planavimas, kurio nemato žiūrovas

Žiūrint filmus dažnai viskas atrodo spontaniška. Emocijos – tikros. Muzika – laisva. Judesys – natūralus.

Vien tik vestuvės irgi yra kaip geras suplanuotas filmas.
Jeigu planavimas atliktas meistriškai, kai žinai viską kas po ko eis - viskas atrodo taip, lyg nutiko savaime.

Ceremonijos vieta. Įėjimo momentas. Muzikinis kulminacijos taškas. Net pauzė prieš „taip“.

Tai dramaturgija.

Ir čia, šiame Super Bowl man buvo gražiausia, kad vestuvės buvo ne šiaip „įterptos“ į šou. Jos buvo šou emocijos dalis.

Ar tai dar intymu?

Galima klausti – ar tai ne per daug?
Ar meilė netampa spektakliu?

Man atrodo, viskas priklauso nuo poros.

Jei dviem žmonėms jų meilė yra drąsi, ekspresyvi, garsiai švenčiama – kodėl jų vestuvės negali būti tokios pat?

Mes dažnai galvojame, kad vestuvės turi būti „klasikinės“.
Bet iš tiesų jos turi būti tik vienos – jūsų, kokios tik norit JŪS.

Super Bowl ceremonija buvo ekstremalus pavyzdys. Bet idėja labai paprasta: vestuvės gali būti konceptas.

Toks konceptas, kurį prisimins net nepažįstami žmonės po daugelio metų.

Kaip tai jaučiu aš, kaip vestuvių filmuotoja

Žiūrėdama šį pasirodymą aš dar kartą prisiminiau, kodėl man taip svarbi dokumentinė kryptis.

Man gražiausi kadrai nėra tie, kurie atrodo „tobulai“.
Man gražiausi yra tie, kuriuose žmogus pamiršta kamerą.

Ir paradoksas – net Super Bowl mastu tai įmanoma.

Jei aplinka sukurta taip, kad žmogus jaučiasi saugus, jis gali būti tikras. Net ir prieš milijonus.

Tai man priminė, kad mano darbas nėra tiesiog nufilmuoti gražų vaizdą.

Mano darbas – sukurti erdvę, kurioje žmonės gali būti savimi.

Ir net jeigu viskas sustyguotą iki blakstienų - išgauti dokumentiką tokio mąsto scenografijoje yra kažkoks kosmosas, kuris viską keičia!

Kaip tai transformuoja mūsų požiūrį

Super Bowl pusės laiko pasirodymas šiemet nebebuvo tik pramoga; jis buvo pareiškimas. Ir tai kalba su mumis apie:

🎬 Pasakojimo svarbą – jei yra struktūra, gali sukurti 13 minučių filmą net tiesioginio eterio metu.
❤️ Tikros emocijos vertę – poros „taip“ prieš milijonus yra prasmingesni nei simuliuoti jausmus.
🌍 Koncepto mastą – šou nebėra tik šou. Jis yra kultūrinis ir emocinis pareiškimas.

Pabaigai

Man šios vestuvės stadione nebuvo apie šou.
Jos buvo apie galimybę.

Galimybę peržengti ribas.
Galimybę galvoti plačiau.
Galimybę kurti ne pagal šabloną.

Ir galbūt todėl jos mane taip paveikė.

Nes kiekvieną kartą, kai imu kamerą į rankas, aš galvoju ne apie „gražų video“.
Aš galvoju apie istoriją, kuri liks.

Ir kartais ji gali vykti miške.
Kartais – lietuje.
O kartais – didžiausiame pasaulio stadione.

Bet jei ji tikra – ji visada bus labai galinga.

Iki kitų kartų,
Laura Greičiuvienė

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu, kad kinas kine - pasenęs modelis.

Šiandien svarbiau yra „patogus žiūrėjimas namuose” 🏠, kai per vakarą gali prasukti kelis serialo sezonus.

Kad kino teatras - tiesiog prabanga, o ne būtinybė.

Ir teoriškai aš tai suprantu.

Bet praktiškai - kažkas manyje tam vis priešinasi.

Kinas kaip patirtis

Man kinas kine niekada nebuvo tik filmas.

Kai įeini į salę, ten vyksta kažkas, ko neperteiksi vien per ekraną:

• tai atmosfera ✨;

• svetimi žmonės šalia;

• tyla prieš pradžią;

• pauzės.

Tas trumpas momentas, kai dar nežinai kas bus, bet jau esi pasiruošęs priimti.

Kine mes žiūrime ne tik filmą - mes kartu jaučiame.

Aš galvoju apie tai vis dažniau, kai vis daugiau filmų kuriami taip, kad:

• juos būtų galima sustabdyti,

• perjungti,

• žiūrėti fone.

Kai filmai tampa turiniu, o ne patirtimi.

Kinas kine tam truputį priešinasi.

Jis neleidžia pabėgti.

Neleidžia peržiūrėti vėliau.

Jis reikalauja tavo laiko, tavo būvimo, tavo dėmesio.

Ir gal todėl jis atrodo nepatogus, nes kino salėje nepradėsi skrolinti tiktoko. Bet man būtent tai ir yra kino vertė 🎞️.

Kai ALIARMAS buvo rodomas kino salėje, aš labai aiškiai pajutau skirtumą.

Ne dėl to, kad jį žiūrėjau šimtus kartų per mažą ekraną ir paleidau jį kino salėje.

Ne todėl, kad filmas ten atrodė „geriau”.

O todėl, kad jis buvo išgyvenamas kartu.

Tylios vietos tapo dar tylesnės.

Pauzės - ilgesnės.

Buvo juntamas kiekvienas žmogaus kvėpavimas.

Girdimos žiūrovų emocijos.

O kai jis baigėsi, ore dar kurį laiką liko kažkas nepasakyto.

Namuose mes dažnai žiūrime filmus vieni.

Kine - mes dalijamės patirtimi, net jei po seanso neištariame nei žodžio.

O tą patirtį aš noriu dar labiau pagilinti.

Todėl jau po truputį dėlioju Aliarmui kitokią formą - ne tik peržiūrą, bet ir pokalbį.

Aliarmas drauge su diskusija su režisiere 🎙️.

Ne tam, kad paaiškinčiau filmą.

O tam, kad jis galėtų susitikti su žiūrovu.

Kad atsirastų erdvė klausimams, tylai, skirtingoms patirtims.

Man atrodo, kad šiandien tai tampa vis svarbiau - ne tik rodyti filmus, bet būti šalia jų.

Dar turiu dvi vestuves, kurias noriu sumontuoti ramiai ir sąmoningai 🎥.

Ir tada - kibsiu pilnai į šį reikalą.

Į kiną.

Į filmus.

Į Aliarmą.

Į procesą, kuris gal nėra greitas, bet man atrodo teisingas.

Aš nesakau, kad platformos yra blogis.

Jos davė galimybę filmams keliauti, pasiekti daugiau žmonių, būti matomiems.

Platformos yra tiesiog dar viena erdvė filmams gyventi.

Kartais jos išgelbsti istorijas, kurios kitaip ir nebūtų pamatytos.

Bet kartu pagalvoju, kad kai filmas nebeturi savo vietos kine - jis tarsi netenka savo momento.

Nebėra to „čia ir dabar”.

Lieka tik galimybė - kažkada, kažkur, gal vėliau.

Todėl man atrodo pavojinga mintis, kad kinas kine yra jau pasenęs modelis, nes kinas vis dėlto gimė ne „vėliau”.

JIS GIMĖ SUSITIKIMUI 🤝.

Ar tau vis dar svarbu eiti į kiną?

Ir kaip jautiesi, kai kino patirtis tampa vis labiau susieta su prenumeratomis ir vis mažiau su salėmis?

Man atrodo, kad šie klausimai šiandien svarbūs labiau nei bet kada.

---

Iki kitų kartų,

Laura Greičiuvienė 🎬

Pastaruoju metu kino industrijoje sklando viena didelė žinia: Netflix planuoja įsigyti Warner Bros.
Kol kas tai dar ne galutinis sandoris, bet pats faktas, kad tokia idėja apskritai tapo reali, jau daug pasako apie tai, kur juda kinas.

Warner Bros – tai istorija. Tai filmai, kurie augino kartas. Tai didžiosios franšizės, autorinis kinas, festivaliai, kino teatrai. Tai milžiniška kino istorijos dalis, kurią žino net tie, kurie nesidomi kinu.

Po Warner Bros. vardu slepiasi:

🎞️ Filmai ir frančizės:

• Harry Potter (ir visas „Wizarding World“);

• The Dark Knight, Batman, Joker - DC pasaulis;

• The Matrix;

• Dune;

• The Lord of the Rings (teisės ir platinimas);

• A Star Is Born;

• Inception, Interstellar (Christopher Nolan laikotarpis);

• Mad Max;

• Barbie;

• ir kt.

📺 Serialai ir TV turinys:

• Game of Thrones;

• House of the Dragon;

• The Sopranos;

• Succession;

• The Last of Us;

• Euphoria;

• Friends;

• Big Bang Theory;

• ir kt.

Ir visa tai šiandien telpa po vienu skėčiu, kuriame jau dabar yra ir HBO / HBO Max – internetinė platforma, konkuruojanti su Netflix.

O Netflix – tai greitis, algoritmai, globali auditorija ir visiškai kitoks požiūris į turinį.

Todėl kalbame ne apie „vieną sandorį“, o apie tai, kad milžiniška dalis pasaulinio kino ir serialų turinio gali atsidurti vienose rankose.

Ir kai šie du pasauliai pradeda jungtis, natūraliai kyla klausimas:
ką tai reiškia kūrėjams? žiūrovams? kinui kaip menui?

📌 Ką tai realiai keičia?

1. Dar didesnė galios koncentracija
Jei sandoris įvyks, viena platforma valdys milžinišką kino istorijos dalį – tiek klasiką, tiek ateities projektus.
Tai reiškia mažiau nepriklausomų sprendimų ir daugiau sprendimų „iš viršaus“.

2. Kinas vis labiau tampa „turiniu“
Netflix modelis remiasi žiūrėjimo skaičiais, išlaikymu, algoritmais.
Tai nebūtinai blogai, bet kyla rizika, kad drąsesni, nepatogūs, lėtesni filmai taps dar sunkiau realizuojami.

3. Kino teatrų vaidmuo dar labiau kliba
Nors oficialiai kalbama apie teatrinių rodymų palaikymą, realybėje vis dažniau matome premjeras internetinėse platformose.
O juk kinas dideliame ekrane – tai visai kita patirtis.

📉 Kur tai veda?

Jei Netflix + Warner Bros + HBO (ir kitos po WB esančios kompanijos), tai reiškia, kad jei Netflix perimtų Warner Bros, dvi didelės internetinės platformos greičiausiai susijungtų į vieną. Todėl kyla labai paprasti klausimai:

• kur bus rodomi visi filmai Netflix ar HBO MAX, ar atsiras nauja platforma?

• ar jie dar eis į kino teatrus?

• ar iš karto atsidurs platformoje?

• ar žiūrovas turės realų pasirinkimą?

Tai jau liečia ne tik kino profesionalus, bet kiekvieną, kuris žiūri filmus.

💸 Ar gali kilti kainos? Trumpas atsakymas – taip

Kai mažėja konkurencija, dažniausiai:

• kyla prenumeratos kainos,

• mažėja pasirinkimo įvairovė,

• o žiūrovas turi mažiau alternatyvų.

Jei didelė dalis aukštos vertės filmų atsiduria vienoje platformoje, vartotojas neturi kur „pabėgti“.
O tai – klasikinė situacija kainų augimui.

🎥 Kino teatrai – „pasenęs modelis“?

Netflix vadovas yra viešai sakęs, kad filmų leidimas kino teatruose – pasenęs modelis.
Netflix filmus dažniausiai leidžia į kinus tik minimaliai, kad:

• galėtų dalyvauti apdovanojimų ceremonijose,

• kad sukurtų prestižo įspūdį.

Oficialiai teigiama, kad įsigijus Warner Bros, nebus keičiami kino teatrų modeliai bei HBO MAX turinys.
Tačiau Netflix filosofija ir praktika rodo ką kita.

Todėl klausimas lieka atviras:
ar pažadai išliks, jei sandoris bus baigtas?

Realybėje jų strategija aiški:
🎯 pagrindinė erdvė – platforma, ne kinas.

Ir čia atsiranda labai rimta įtampa, nes:

• Klausimas ne ar, o kada tie modeliai pradės keistis.

🎭 Ką tai reiškia kino industrijai iš vidaus?

Tai yra nedidelis, bet labai aiškus smūgis kinui kaip patirčiai:

• mažiau filmų didžiajame ekrane,

• daugiau filmų algoritmams,

• daugiau „patikrintų formatų“.

Ir tuo pačiu – didesnė atsakomybė nepriklausomam kinui.

🎥 O ką tai reiškia mums, nepriklausomiems kūrėjams?

Paradoksalu, bet tokie pokyčiai vienu metu ir gąsdina, ir atveria naujas galimybes.

👉 Iš vienos pusės – mažiau erdvės rizikai, daugiau standartizacijos.
👉 Iš kitos – festivaliai, autorinis kinas ir nepriklausomi balsai tampa dar svarbesni.

Kai industrija juda link vienodumo, autentiškumas tampa vertybe.

🧠 Mano asmeninė mintis

Stebėdama tokius procesus vis dažniau pagaunu save galvojant:
galbūt ateities kinas bus kuriamas ne didžiausiose platformose, o ten, kur dar leidžiama klysti, ieškoti, tylėti.

Ten, kur filmas gimsta ne todėl, kad „reikia užpildyti katalogą“, o todėl, kad kažkas turi būti pasakyta.

Ir galbūt būtent todėl dabar taip svarbu kurti, rodyti, kalbėti – net jei auditorija mažesnė, net jei kelias ilgesnis.

Kuo labiau kinas tampa centralizuotas, tuo svarbesni tampa tie, kurie kuria ne pagal „taisykles”.

Festivaliai, mažesni kino teatrai, autoriniai balsai – visa tai tampa ne niša, o atsvara sistemai.

Galbūt ateityje didieji ekranai bus ne ten, kur didžiausi biudžetai, o ten, kur dar leidžiama pasakoti istorijas ne algoritmams, o žmonėms.

❓ Klausimas tau

Ir čia noriu palikti atvirą klausimą:

ar tokių didelių kompanijų susijungimas ilgainiui paveiks mus: žiūrovus, kūrėjus, kino industriją?

Aš neturiu vieno atsakymo.

Man asmeniškai šie pokyčiai kelia dvejopą jausmą.
Iš vienos pusės – gąsdina.
Iš kitos – primena, kodėl nepriklausomas kinas, festivaliai ir mažesni kino teatrai tampa dar svarbesni.

Parašyk savo nuomonę apie šią situaciją, man būtų įdomu sužinoti ką galvoji.

Iki kitų kartų,

Laura Greičiuvienė

Esu dingus - užsivertusi dar rugpjūčio mėnesiu, šiek tiek jau su svylančia uodega 🐿️🔥 ir nepasilabinu su Jumis tiek, kiek norėčiau.

Ir noriu trumpai, bet nuoširdžiai pasakyti – atsiprašau 🤍

Ne dėl to, kad privalau. O todėl, kad žinau: kai kurie iš jūsų jau priprato prie to ritmo, kai pirmadieniais, o kartais ir ketvirtadieniais įkrenta mano laiškas.

Tiesiog dabar yra tas laikas, kai pradeda tiksėti deadline’ai ⏳.

Intensyviausias vestuvių mėnuo montuojasi vienu metu, o galvoje jausmas toks, lyg:

„atrodo, kad dar tik sausio pradžia…

bet puft – pusės sausio jau nebėra.“

Planų daug. Idėjų dar daugiau.

O laiko… Kažkaip vis mažiau.

Todėl šiandien noriu papasakoti, ką dabar veikiu ir kaip tai darau 👇

🎞️ Kaip gimsta vestuvių filmas (ir kodėl tai trunka)

Pastaruoju metu montuoju 40+ minučių vestuvių filmą.

Ir tai yra vienas sudėtingiausių formatų.

Kodėl?

Nes mano vestuvių video nėra reportažai.

Aš juos kuriu kaip filmus – su struktūra, ritmu, įtampa, pauzėmis.

Man svarbu, kad:

• būtų įdomu ne tik jauniesiems,

• bet ir žmogui, kuris žiūri filmą pirmą kartą, jų nepažinodamas.

Man asmeniškai optimaliausias filmo ilgis – 30–40 minučių.

Per tiek laiko galima parodyti labai daug, ypač kai:

• diena prasideda apie 10:00,

• o filmavimą baigiame apie 00:30 🌙

Bet… visos vestuvės yra skirtingos.

Yra tokių, kur:

• 10 minučių būtų per daug (pvz. labai trumpa ceremonija ar tiesiog trumpas filmavimas) ir yra tokių, kur:

• į 40 minučių vos telpa visas gyvenimas: emocijos, veiksmas, žmonės.

Ir kartais labai sunku viską sudėti į 10 min., o kartais beveik neįmanoma padaryti 40 min., nes labiausiai nemėgstu dirbtinai tempti trukmės.

Kai video ištempiamas „kad būtų ilgesnis“, žiūrovas tai iškart pajaučia.

Man patinka tas jausmas, kai:

žiūri filmą, o 40 minučių prabėga kaip 10, nes jos pilnos veiksmo, emocijų ir gyvybės.

Jeigu jau žiūrovas žiūrėdamas pradeda ieškoti ką veikti, jau pasijausčiau, kad filmas nepavyko 😔

🧩 O kas vyksta su ta „žalia medžiaga“?

Kartais atrodo:

„nu bet čia tiek daug nufilmuota, tai kas čia sunkaus?“

Bet „žalioje medžiagoje“ yra visko:

• pasikrapštymai,

• atsistojimai ne iš gražiosios pusės,

• pertraukos,

• vaikščiojimai,

• keiksmažodžiai,

• užstojimai,

• foniniai žmonės, darantys dalykus, kurių tikrai nenori filme 😄 (taip, neseniai buvo ir fone lakstantis vaikas su pakelta suknele).

Akivaizdu - tokių kadrų nedėsi, todėl viskas atsakingai iškarpoma, atrenkama, sluoksniuojama.

🎬 Kaip gimsta filmo struktūra (bent jau mano atveju)

Labai dažnai žmonės galvoja, kad filmo struktūra gimsta nuo plano.

Nuo aiškios pradžios, vidurio ir pabaigos.

Bet mano vestuvių filmuose struktūra gimsta visai kitaip.

Ji gimsta iš atsirinkimo.

Ne nuo klausimo ką dar parodyti,

o dažnai nuo klausimo ko neberodyti.

Kai turi 40+ minučių galutinį filmą, realybėje tai reiškia:

– valandų valandas žiūrėtos tylos,

– momentus, kurie buvo gražūs, bet nieko nepasakojo,

– kadrus, kurie man patiko, bet istorijai buvo per silpni.

Struktūra pradeda formuotis tada, kai lieka tik tai, kas turi svorį, mintį, emociją.

Ne tai, kas „gražu“.

Ne tai, ką „gaila išmesti“.

O tai, kas iškelia filmą aukščiau.

Kartais tai būna labai aišku – kalbos, ceremonija, emocijos.

O kartais vidury (ar net pabaigoje) montažo jau sudaryta struktūra griūna ir tenka viską perdėlioti iš naujo, nes žiūrėdama suprantu:

čia dar ne filmas, čia dar tik medžiaga ir ją reikia paversti filmu.

Nes man struktūra yra jausmas.

Tas momentas, kai žiūrėdama suprantu – jei dabar pridėčiau dar vieną sceną, būtų per daug. O jei išimčiau vieną – kažko trūktų.

Tai labai plona linija.

Bet jeigu pavyksta ją pasiekti - TOBULA ✨

🔧 Mano montažo procesas trumpai (bet ne per trumpai)

1. Sujungiu dvi kameras.

2. Sujungiu visus garso įrašus su vaizdu (mikrofonai, rekorderiai, aplinka).

3. Kelias dienas atsirinkinėju medžiagą, pagal tai, kas jauniesiems svarbiausia:

   – artimųjų kalbos;

   – ceremonija;

   – emocijos.

4. Spalvinis medžiagos žymėjimas paprastesniam montavimui 🎨

• raudona – stipriausi kadrai;

• mėlyna – dengimai;

• oranžinė – svečiai;

• ir kt spalvos.

  

5. Scenarijaus planavimas. Iš padrikų momentų gimsta struktūra.

6. Muzika. Ieškau ne „gražios“, o tinkančios istorijai.

7. Dėlioju, perdėlioju, karpau, jungiu. Ir taip… daug kartų.

8. Ir tada, aišku, apsisunkinu pati 😄 Dar kartą peržiūriu visą žalią medžiagą – ar tikrai nieko nepamiršau.

Kartais čia scenarijus:

sugriūna,

pasikeičia,

pasipildo.

9. Spalvinimas.

Filmuoju su „gesintomis“ spalvomis, todėl: kiekvienas kadras pereina per spalvų korekciją. Prieš rašant šį naujienlaiškį skaičiavau lygiai 8 valandas spalvinimo. Ir dar ne pabaiga… 😅

Šis naujienlaiškis – mano mažas atsikvėpimas.

10. Dar viena peržiūra.

Ieškau foninių dalykų, kurių nepastebėjau:

– kas už nugaros;

– kas ne vietoje;

– kas netinka emocijai.

11. Garselių dėliojimai:

Smulkūs, bet labai svarbūs.

Jie dažnai sukuria jausmą, kurio nematai akimis.

12. Ir dar viena peržiūra.

Nes taip ramiau.

🎥 Kodėl nemėgstu montuoti kitų filmuotos medžiagos

Nes:

• nežinau, ką kitas filmuotojas norėjo papasakoti,

• o filmuodama pati, jau filmavimo metu galvoje „dėlioju filmą“.

Įdomiausia, kad po 4 mėnesių: žiūrėdama į savo pačios medžiagą, kartais ją matau visai kitaip.

Žodžiu…

🎬 Montažas – ilgas procesas.

👤 Dirbant vienai – dar ilgesnis.

Bet jis man labai svarbus.

Nes būtent čia gimsta ne „video“, o istorija.

Gal todėl aš ir nemoku montuoti greitai, nes man filmo struktūra nėra viena technika. Ji yra klausymasis.

Jeigu skaitai šį laišką ir galvoji:

„oho, niekada apie tai taip nepagalvojau“ –

tai reiškia, kad verta buvo jį parašyti 🤍

Ne už ilgo jau šoksiu į rudenį ir po truputį grįšim į ritmą. Kai tik šiek tiek atlaisvės laikas.

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė

Sveikinuosi su pirmu šių metų naujienlaiškiu! ✨

Negaliu patikėti, kad jau praėjo metai - atrodo dar neseniai sveikinausi apskritai su pirmu naujienlaiškiu.

Gal, kai kam dar tik pirma darbo diena metuose, gal kiti jau ne kartą rašė 2026 m. datą.

O aš naujus metus dažniausiai pratinuosi ilgai, ypač kai šiuo metu dar gyvenu rugpjūčiu, montuodama rugpjūčio vestuves 🎞️.

Sausis man niekada neatrodė kaip „nauja pradžia“.

Nes niekada nebuvo, kad pasakau „nuo šiandien viskas bus kitaip“ ir viskas pasikeičia IŠ KARTO.

Man jis labiau primena tylų kambarį po švenčių.

Kai girliandos jau nuimtos, triukšmas pasibaigęs, o aš lieku tiesiog su montažu.

Be spaudimo kažką naujo pradėti.

Be pareigos kažką įrodyti.

O tiesiog su noru užbaigti pradėtus projektus.

🎧 Klausytis savęs, o ne planuoti

Ir būtent sausį aš dažniausiai neplanuoju, o klausau savęs.

Aš vis dažniau galvoju ne apie tai, ką noriu filmuoti, o apie tai, ko aš nebenoriu.

Ne todėl, kad kažko nemėgstu.

Ne todėl, kad pavargau.

O todėl, kad kažkas manyje pasikeitė.

❌ Ko aš nebenoriu filmuoti:

Nebenoriu filmuoti „kad būtų tiesiog gražu“.

Ir čia kalbu ne apie estetiką. Ne apie šviesą, spalvas ar kadrą.

„Kad būtų gražu“ man šiandien reiškia:

• rodyti ne „tvarkingą vaizdą”, o tokį, kuris turi svorį;

• filmuoti ne todėl, nes „reikia įkelti”;

• kurti, nes tiesiog nebegali be to.

Jausmas, kai pats sau nebegali atsakyti, ar tu dar kuri, ar tiesiog gamini turinį man nėra priimtinas.

Man tiesiog tai neįdomu.

Nors ir atrodo, kad keliu turinį, kai jaučiu, bet vis tiek karts nuo karto keliu sau nuolatinį spaudimą:

kodėl nieko neįkėlei, nusifilmuok kažką.

Aš taip nebenoriu.

Nebenoriu skubėti vien tam, kad kažką įkelčiau.

Nebenoriu rodyti tik rezultatą, nutylint visą kelią.

Nebenoriu kurti tik tam, kad būčiau „matoma“.

🔥 NORIU KURTI TAI KĄ JAUČIU.

🗂️ Atsisukti atgal

Ir kai tai sau pripažinau, staiga atėjo kita mintis.

Atsiverčiau praėjusių metų archyvus.

Kadrus, kurių net neprisiminiau.

Video, kurie taip ir liko kompiuteryje ir telefone.

Momentus, kuriuos buvau nurašiusi kaip „nieko ypatingo“.

Ir tada nutiko labai keistas dalykas.

💭 Aš pamačiau, kiek daug iš tikrųjų įvyko, nors tuo metu atrodė, kad stoviu vietoje.

Man atrodo, čia labai universali patirtis: mes gyvenam viduje proceso, todėl nematom judėjimo. Judėjimas pasimato tik tada, kai sustoji.

🎞️ Mažas praėjusių metų filmas

Todėl kaip ir kiekvienais metais, susimontavau trumpą savo praėjusių metų video

Ne tam, kad jį kas nors pamatytų. (pamatė labai mažai žmonių, bet nu ir kas 😄)

Ne algoritmui.

Ne kaip „turinį“.

Susimontavau jį sau.

Kad pamatyčiau:

– kiek kartų buvo baisu, bet vis tiek dariau;

– kiek sprendimų priėmiau viena;

– kiek dalykų įvyko tyliai, be aplodismentų.

Tai ne „highlight’ai“.

Tai - atmintis 🧠.

Maži metų fragmentai

📱 Metų užbaigimo Instagram trendai

Filmukas

and with that the 2025 season comes to an end. Good night

Mano video

Šį filmuką darausi lyg nuo 2022 metų.

Jau daug metų Samuel Levit, beisbolo varžybų vedėjas, uždarant sezoną sako šią frazę. Nuo kokių 2021 m. (ar gal net tais pačias 2022 m. kai pasidariau pirmą ir aš) šis video sulaukė daug peržiūrų, kažkas po frazės sukūrė muzikos mash-up’ą ir dabar kiekvienais metais labai laukiu šio momento.

🗓️ Metų karuselė / koliažas

Labai patinka ir kita mintis, kuri pastaruoju metu vis dažniau sukasi instagrame - metų koliažai.

Sausis. Vasaris. Kovas - Gruodis

Vaizdai, jausmas, akimirkos.

Ne tam, kad būtų tobula. Tam, kad būtų tikra.

Prisiminimas sau pačiam. 🤍

Kartais vienas kadras per mėnesį pasako daugiau nei dešimtys postų.

Aš pasidariau tokį. Kiekvienam mėnesiui po 4 kadrus. Nors užtenka ir vieno.

Kadangi, deja, neturiu šiemet mokamos CANVA versijos, tai dalinuosi su Jumis paprastu koliažu ant kurio užsidėjau mėnesio pavadinimą ir po to dubliavau. Labai norėjau pasidalinti savo šiuo kurtu koliažu ir su Jumis, tačiau CANVA prašo už tai manęs pinigųų 😄.

Štai nuoroda į Koliažą.

https://www.canva.com/templates/EAFJIw1pwPg/

Tokios stilistikos koliažai naudojami:

– kiekvienam mėnesiui prisiminti;

– aplankytoms šalims;

– padarytiems darbams ir dar daug kam.

💬 Dar viena populiari „karuselė“

Taip pat, dar viena populiari ir daug peržiūrų susilaukianti instagram „karuselė” - dalykai kuriuos buvo sunku daryti, klaidos, duobėti metai, kas liko už kadro.

Kaip pvz: dedama nuotrauka ir ilgas tekstas ant jos, apie tai, kaip kažkas nepavyko ir/ar ko buvo išmokta.

Kadangi skaitydamas žmogus ilgiau užtrunka prie tokio posto, tokia realybė labiau įtraukia – ir pats įrašas tampa labiau matomas.

🤍 Jei ir tu dabar jautiesi „tarp“

Jeigu šių metų pradžioje:

– sunku galvoti apie naujus tikslus;

– atrodo, kad pernai „nelabai kas įvyko“;

– viduje daugiau klausimų nei atsakymų;

galbūt tau nereikia pradėti iš naujo.

Gal reikia pirmiausia pamatyti, kur jau esi buvęs.

Atsiversk galeriją.

Peržiūrėk senus video.

Susimontuok trumpą prisiminimą – net jei jo niekam nerodysi.

✨ Labai dažnai mes pasiekėme daugiau, nei leidžiame sau pripažinti.

Ačiū, kad skaitote 🤍

Jeigu norėsite – parašykite: ką pamatėte atsisukę atgal?

Iki kito karto,

Laura Greičiuvienė

Manęs paprašė Kalėdų progą „kažką pamontuoti”, na, tai ir sudėjau pusę minutės filmuką, kurį noriu parodyti IŠSKIRTINAI JUMS.🎬

Read more