Vasarą laikas bėga itin greitai, užtat nepastebėtai vėl atėjo antras mėnesio antradienis, kas reiškia jog ŠĮ VAKARĄ 22val. TIESIOGINĖ KLAUSIMŲ- ATSAKYMŲ TRANSLIACIJĄ MANO SUBSTACK PASKYROJE.

Labai kviečiu prisijungti. Jūsų klausimams bet kokia seksualine tema teiksiu prioritetą, bet jei klausimų nebus ar bus labai ribotai, kalbėsiu apie vyrų masturbaciją ir su ja susijusius mitus, ypač apie internete dažnai sklandantį skatinimą susilaikyti nuo jos arba nuo ejakuliacijos.

Su šia tema, ejakuliuoti ar ne, susilaikyti ar ne, turbūt jau kiek pasivėlinau - prieš porą metų buvo itin populiarūs podcast’ai ir straipsniai apie vyriškumą ir vienas iš teigiamų pavyzdžių buvo atsisakyti masturbacijos, kaip savidisciplinos lavinimo, charakterio gerinimo ir vyriškumo ugdymo būdų. Paskutiniu metu, laimei, vis daugiau pasisakymų, kad ejakuliuoti reguliariai yra gerai, nes tai sumažina prostatos vėžio tikimybę ir net užtikrina geresnę spermos kokybę (tiems, kam tai aktualu). Bet vis tiek itin dažnai girdžiu labai daug neigiamo požiūrio į vyrų masturbaciją. Kai moterų masturbacija tapo teigiamu dalyku - savęs pažinimo ir savo seksualumo atradimo būdu, vyrų masturbacija iš savaime suprantamo reiškinio staiga tapo apipinta visokių gąsdinimų - priklausomybė, savęs nevaldymas, pornografijos žala, seksualinės funkcijos susigadinimas ir t.t.

Kas žmones gąsdina? Kur mitai ir kur tiesa? Kada sunerimti ir ką daryti - ar uždrausti sau masturbuotis, tikintis, kad su laiku galvoje prašviesės ir viskas ims sektis puikiai - karjera, santykiai ir seksas, ar rinktis kitokį kelią? Šiandien, kaip ir kiekvieno mėnesio antrą antradienį 22 valandą, apie visa tai ketinu pakalbėti savo Substack paskyroje tiesioginės transliacijos metu. Kad galėtumėte paklausyti ir visiškai anonimiškai užduoti klausimų, turite tapti mano naujienlaiškių prenumeratoriumi ir prisijungti šiandien 22 valandą nuoroda, kuri atkeliaus į jūsų elektroninį paštą.

Klausimus visiškai anonimiškai bet kokia su seksualumu susijusia tema bus galima atsiųsti tiek kelioms minutėms likus iki transliacijos pradžios, tiek visos transliacijos metu. Iki pasimatymo!

• Atsisiųskite programėlę: Įsidiekite oficialią „Substack“ programėlę „iOS“ arba „Android“ įrenginyje.

• Spustelkite nuorodą: Kai pradėsiu transliaciją, gausite el. laišką, „push“ pranešimą arba nuorodą. Spustelkite ją.

• Žiūrėkite ir bendraukite: Jei ant jūsų naudojamo ekrano nepavyks paspausti nuorodos ir uždavinėti man klausimų, prašau įsijungti nuorodą į prezentaciją:

https://www.menti.com/alxw2av3z3ta

SVARBU: aukščiau nurodyta nuoroda yra tik į prezentaciją. Mane matyti ir girdėti galėsite prisijungę prie LIVE transliacijos per patį Substack’ą - ten taip pat matysis ir QR kodas užduoti klausimams, bet jei nepavyks jo įsijungti per transliacijos langą, naudokite šią nuorodą.

Lauksiu jūsų!

Kad visa tai vyktų sklandžiai, idealu būtų jungtis 22 valandą Lietuvos laiku prie Substack’o paskyros savo kompiuteryje, ten rasti mane ir tada telefonu galėsite nuskanuoti ekrane pasirodysiantį QR kodą ir rašyti tai, ką norisi sužinoti, bet būtų nedrąsu paklausti akis į akį. Turbūt nelaimėsiu apdovanojimo už instrukcijų rašymą, bet instrukcijas dėl seksualinio gyvenimo, tikiuosi, teiksiu kur kas kokybiškiau :)

Praėjusį mėnesį sulaukiau visai nemažai (turint omeny mano kuklų bet nuolat augantį prenumeratorių skaičių - ačiū jums labai) bandymų prisijungti iš žmonių, kurie yra nemokami sekėjai ir kažkaip man pačiai nesmagu pasidarė, kad padoriai neiškomunikavau, kad šituos LIVE noriu daryti tik mokamiems prenumeratoriams. Galiausiai mano vidinis skrudžas ir širdelė suminkštėjo, ir nutariau, kad bala nematė, vasarą darysiu šituos LIVE visiems prenumeratoriams nemokamai.

Tad labai kviečiu visas ir visus prisijungti šiandien 22 valandą. Prioritetą teiksiu jūsų klausimams, bet jei tokių nesulauksiu, kalbėsiu tema, kuri, man atrodo, yra ŽIAURIAI SVARBI: patarimai ir idėjos, kaip mums reaguoti ir elgtis ir į ką atkreipti dėmesį, kai mūsų partneriai patiria seksualinių sunkumų - skausmą lytinių santykių metu, seksualines disfunkcijas, užsidaro kažkur giliai savyje, vengia fizinio kontakto ir pan. Bus ne visai struktūruotas laisvas mano monologas :)

Prašau persiųsti šį laišką visiems, kam norite/galite, o, jei dar nesate mano prenumeratorių sąraše, prašau į jį įsirašyti:

Subscribe now

Jei vis dar dvejojate, tai nebūna blogų klausimų, būna tik blogi atsakymai, tad, jeigu ką, atsakomybė krenta ant mano pečių :) Tikiuosi, sutiksite skirti man/sau laiko ir prisijungsite šiandien. Iki!

Paradoksaliai tikime, kad vyresni žmonės tiesiog natūraliai nustoja būti seksualūs ir neturėtų tikėtis aktyvaus seksualinio gyvenimo. Jei sekso nebeliko gyvenime, tarsi prarandama teisė jo ir tikėtis. Yra kaip yra, neva nieko nepadarysi, viskas praeityje. O jei turime kombinaciją, kad tie patys žmonės turi ir anksčiau minėtą įsitikinimą, ir neigiamas patirtis jaunystėje, tai dažnai visas susikaupęs apmaudas skatina galvoti kažkaip panašiai į tai: “jei dar turėjau šansų jaunystėje, tai dabar jau traukinys nuvažiavo - jokių vilčių nebeliko”.

Tiesa ta, kad seksualumas vystosi ir keičiasi per laiką, bet jei išmokstame žiūrėti lanksčiai ir kūrybiškai į fizinį intymumą, galime sėkmingai juo mėgautis visą gyvenimą. Nors kūno sveikumas, jaunatviškumas, fizinis stiprumas ar funkcionalumas tikrai svarbu seksualiniam gyvenimui, bet lemiantys faktoriai vis dėl to yra emocinė ir santykių gerovė. Be pastarųjų dviejų aspektų net ir puikiausi kūnai nesugeba suartėti ar džiaugtis tuo artumu.

Tai kas gaunasi? Mitas, kad jauni žmonės turi būti labai geri seksualiniuose reikaluose, kas, viena vertus, nuveda prie aukštų reikalavimų sau ir didelio savęs teisimo, ir, kita vertus, neleidžia ieškoti pagalbos, nes tai reikštų pripažinimą, kad man iškilo problemos, kurios šiaip jau neturėjo iškilti. Vėlesniuose gyvenimo etapuose, tas mitas tarsi apsiverčia ir imame tikėti, kad sekso nebuvimas yra visiškai natūrali ir neišvengiama dalis, kuri turi būti tyliai iškęsta ir priimta be vilties kažką pakeisti, nes žmonės turi… seksualinį galiojimo laiką? Taip mąstantys žmonės ir vėl vengia kreiptis pagalbos, bei, deja, net kai išdrįsta tai padaryti, dažnai atsimuša į tą patį mitą kituose žmonėse - mažytes užuominas “na pagalvokite apie savo amžių, ar tikrai galite daug tikėtis?”.

Nesakau, kad visi žūtbūt turi mylėtis reguliariai ir kad tai yra vienintelė norma. Oi, tikrai ne. Apie tai galbūt plačiau kitą kartą. Bet tie žmonės, kurie ilgisi seksualinio artumo ir patiria dėl to įtampos, liūdesio, skausmo ar pan., turėtų vis dėl to įdėti pastangų pasiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Ar sudėtinga apie tai komunikuoti, ar taip ir neišmokau flirtuoti, ar nepavyksta sukurti saugios erdvės sau ir partneriams, ar vidinis kritikas tiek stipriai užbombardavo priminimais apie kūno, elgesio, įgūdžių ir kitokius esamus ar įsivaizduojamus trūkumus, jog parodyti iniciatyvą ir nusirengti prieš kitą žmogų taip sudėtinga, kad geriau… nė nebandyti? Iš tikrųjų, mus itin dažnai stabdo įsitikinimas, kad yra kažkokia seksualinė bazinė norma, kurią žūtbūt turime atitikti, kad turėtume teisę į seksą. Ir kiekviename šitas įsitikinimas pasireiškia unikaliai: jei tik atrodyčiau vienaip ar kitaip, jei tik mano lytiniai organai turėtų tam tikrus požymius ar sugebėtų funkcionuoti tam tikru būdu, jei tik suprasčiau, ką reikia tiksliai daryti, jei tik kūnas judėtų tam tikrais būdais, jei tik pasitikėčiau savimi, jei mokėčiau padaryti taip, kad vos į mane pažiūri ir iškart manęs nori, ir t.t. Kai tiek daug slegiančių minčių, itin sudėtinga žaismingai ir linksmai į viską pažvelgti, beveik neįmanoma kūrybiškai ir spontaniškai elgtis, nes kiekvieną judesį galva aptaria dešimt kartų - o ką pagalvos, gal vėl atstums, gal nepriims, gal pasirodysiu keistas, gal galvos, kad man visai galvoj pasimaišė, kuo aš save laikau, ar kas nors apskritai gali manęs tokios norėti. O jei toks mąstymas itin giliai mumyse, mes ne tik save kritikuojame, bet tampame ir itin kritiški savo partneriams - žvilgtelime į juos, ir iškart nusiviliame, mus erzina jų kūno ypatumai, savo vidinį sunkumą perkeliame jiems ir net nenorime bandyti: “jei tik jis/ji būtų kiek patrauklesnis, man tikrai norėtųsi, jei jie šitaip nejudėtų ar šitaip nekvėpuotų, manęs neerzintų, kodėl jie negali būti būtent tokie, kokie būna filmuose/kokia buvo mano ex/t.t.” Klausimą reikėtų performuluoti šitaip: ką apie mane sako tai, kad būnu šiuose santykiuose? Ar mano negebėjimas fiziškai suartėti su partneriu daugiau kalba apie mano vidinius blokus, kurie užkerta kelią bandymui vienas prie kito prisiderinti, ar išties mes visiškai netinkame vienas kitam, bet kažkodėl nedrįstame pasukti skirtingais keliais, nes bijome pokyčių ir visa, kas ateina su pasibaigusiais santykiais? O gal, nepaisant visko, iš esmės mums gera kartu, ir neverta tiek susitelkti į tarpusavio santykių trūkumus, bet geriau nukreipti dėmesį į tai, kas mus laiko kartu?

Ką noriu pasakyti, yra štai kas: paprastai, jei esame nepatenkinti savo seksualiniu gyvenimu, ne išoriniai faktoriai, amžius ar panašiai yra lemiantys. Paprastai yra seksualinių ar komunikavimo įgūdžių stoka, savęs/kito nepriėmimas, siaubingai aktyvus savęs ir kitų kritikavimas ir teisimas, nelankstumas ir negebėjimas su lengvumu fokusuotis į tai, kas yra gerai ir įmanoma, o ne tai, kas netinka ir trigerina. Nes kai išties gerai jaučiamės su savimi, mes kur kas lengviau priimame save tokius, kokie esame šiame momente, ir kur kas lengviau sugebame tą patį priėmimą pasiūlyti savo partneriams. O tai sukuria saugią ir jaukią atmosferą nepriklausomai nuo amžiaus, gebėjimų, išvaizdos, sveikatos ir t.t. Ir tada galime labai kūrybiškai ir teigiamai prisitaikyti prie asmeninių ypatumų - ar tai kūno formų, ar kūno funkcionalumo, ar seksualinių gebėjimų. Būtent toks priėmimas mus įgalina tobulėti. Ne kritika, kuri viską užkerta, o atjaučiantis ir priimantis požiūris, kad bandom ir pavyks, arba jei nepavyks, tai bent jau galėsime pasidžiaugti, kad įvyko kažkiek suartėjimo, kad nepaisant visko, sugebame dar nusirengti vienas prieš kitą, ir, svarbiausia, kad galime jaukiai jaustis vienas su kitu nepriklausomai nuo to, kiek sekėsi “perform’inti” šį kartą.

P.S. Seksas nėra savaime natūralus. Vieniems jauniems žmonėms jis puikiai sekasi, nes jie turi gerus bendravimo įgūdžius, turi gerą santykį su savimi ir apskritai gerai jaučiasi fiziniame artume su kitais žmonėmis - lengva prisiliesti ir būti liečiamiems, fizinis artumas suteikia saugumo ir ramybės jausmą. Kitiems, deja, tenka itin daug ko mokytis - kūno kalba ne taip lengvai suprantama, sunku suprasti, kada ką ir kaip daryti. Bet su laiku, jei žmonės nepasiduoda, įgūdžiai išugdomi. Pradedama išdrįsti atviriau kalbėtis su partneriais, iš patirčių mokomasi ir progresas vyksta. Jei žmonės neužsidaro savyje ties seksualinėmis nesėkmėmis, tai su laiku tobulėja ir į garbų amžių ateina seksualine prasme kur kas labiau savimi pasitikintys ir išmanantys, ką kokiu metu daryti, bei kaip elgtis, kai kažkas nepavyksta. Taigi, vyresni žmonės, jei jie turėjo daugiau seksualinės praktikos, dažnai lovos reikaluose kur kas labiau išmano nei jauni žmonės, neturintys išsamios patirties. Ir jei turint visus šiuos įgūdžius ir patirtis seksualinis gyvenimas nunyksta vėlesniame amžiuje, tai dažniau lemiantys faktoriai yra ne amžius ar kūno pokyčiai, bet tai, kaip jie priimami, ar kiek nuoskaudų tarpusavio santykiuose susikaupė, ar apskritai kokia santykių kokybė. Žodžiu, ne patys kūno, ligų ar amžiaus padiktuoti pokyčiai labiausiai veikia seksą, bet kaip kūrybiškai gebame prie jų prisitaikyti. Jei, žinoma, to norime.

Turbūt vienas iš svarbiausių faktorių, nuvedančių prie seksualinių bėdų yra pernelyg didelis susitelkimas į tai, kaip “reikia tą seksą atlikti”. Daugybė žmonių save įspraudžia į siaurus rėmus, bijo eksperimentuoti ir galiausiai tiesiog daro tai, kas “atitinka normą”. Ir labai netrukus didžiulis nerimas neatitikti tos normos kerta per lytinę funkciją, arba kelia nuobodulį seksualinėje situacijoje: tas pats per tą patį mažai kam kelia didelį susidomėjimą. Neurodivergentiški žmonės paprastai jau būna per savo gyvenimą susitaikę su tuo, kad kažkuo neatitinka įsivaizduojamos normos (ar tokia apskritai realiai egzistuoja?) ir kur kas ramiau sau leidžia tiesiog daryti dalykus kiek kitaip, nei “įprasta”. Seksas šiuo atveju ne išimtis, ir dažnai jų pomėgiai įvairesni ar labiau nišiniai. Tiek seksualinių preferencijų atžvilgiu, tiek tuo, kaip supranta savo lytiškumą, tiek seksualinės stimuliacijos būdais. Manau, jie kur kas drąsiau būna autentiškais savimi lovoje, ir tai yra nuostabu.

Tad šįkart apie neuroįvairovę ir seksualumą. Nesvarbu, kuriam spektrui jūs save priskiriate - neurodivergentiškiems ar neurotipiniems žmonėms - visi galime turėti tam tikrų ypatumų, tad, manyčiau, visai naudinga gauti idėjų, kaip funkcionaliai tuos ypatumus panaudoti. Ko nepadarysi dėl didesnio malonumo :) Šiame straipsnyje paliesiu šias: komunikaciją, stimuliacijos pobūdį, dėmesio sutelkimą, fizinį kotaktą bei …kūno skysčius.

Read more

Šiandien turiu vieną puikią naujieną, kuri startuoja jau rytoj: nuo šiol kiekvieno mėnesio antrą antradienį 22 valandą mokamiems prenumeratoriams per Substack’ą darysiu LIVE, kurio metu bus galima visiškai anonimiškai (net aš nematysiu, kas man rašo) užduoti klausimus. Kartais aš pasiruošiu kokią nors temą, kartais temas padiktuosite jūs, kartais aš jūsų klausiu ir matysite, kokia įvairovė atsakymų į tą patį klausimą. Labai daug vilčių dedu būtent į tai, nes - jei tik aktyviai dalyvaujančių dalyvių bus pakankamai- jūs vienas kitam padovanosite puikią dovaną pamatyti, kaip visi skirtingai išgyvename savo seksualumą. Klausimai tie patys, bet požiūrių/patirčių/fantazijų įvairovė stulbinanti. O kai visos(i) skirtingi(-os)ir unikalūs(-ios), na, koks geresnis būdas save ir kitus geriau pažinti, nei kokybiški bei atviri pokalbiai apie seksą?

Užtat labai kviečiu rezervuoti kiekvieno mėnesio antro antradienio 22 valandą ir labai lauksiu jūsų prisijungiant jau rytoj!

O dabar, kaip ir turi būti birželį - LGBTQIA+ mėnesį!!!- šiek tiek apie PRIDE eitynes, kam to reikia, apie ką pamąstyti, jei jaučiate, kad ši tema jus trikdo, ir… ko heteroseksualiems žmonėms galima pasimokyti iš LGBTQIA+ žmonių patirčių.

Man visada jautru ir kiek neramu rašyti apie apie LGBTQIA+, nes nepaisant per amžius egzistavusios įvairovės, daugybė žmonių vis tiek muistosi ir jautriai priima šias temas. Tarsi LGBTQIA+ žmonių gyvenimas ir viešos eitynės kažkokiu būdu atgnybia heteroseksualų cis-genderių laimę ir ramybę. Bet gyvenimo kokybė ne visada yra tas pyragas, kur jei vienam daugiau atpjausiu, tai kitam mažiau liks. Ypač šiuo atveju. Juk kai heteroseksualūs žmonės nesislapstydami sukuria laimingus santykius, iškelia prabangias vestuves ar viešai eina susikabinę už rankų, niekam neatrodo, kodėl jie demonstruojasi ir kad nuo šiol kitiems mažiau šansų turėti ramų gerą gyvenimą? Kodėl kai žmonės kuria laimingus santykius su tos pačios lyties žmonėmis, siekia pakeisti lytį ar nepatiria tradiciškai suprantamo seksualinio potraukio (pvz., aseksualių žmonių spektras), jų noras nebesislėpti trigerina tiek daug žmonių? Kam iš viso reikalingos PRIDE eitynės?

Mažumų streso teorija teigia, kad LGBTQIA+ asmenys patiria dvejopą stresą: išorinį (diskriminacija, smurtas, atmetimas šeimoje, teisinė nelygybė) ir vidinį (internalizuota homofobija ir transfobija (t. y. priimta iš visuomenės gėda dėl savo pačių tapatybės), baimė būti atstumtumtoms/iems, nuolatinis budrumo jausmas, baimė nepritapti savo pačių bendruomenėje). Būtent šie stresoriai — ne pati seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė — yra pagrindinė priežastis, kodėl LGBTQIA+ žmonės dažniau patiria depresiją, nerimą ir mintis apie savižudybę. Problema — ne tai, kas jie yra, o tai, kaip su jais elgiamasi.

PRIDE eitynės iš esmės yra kolektyvinė priemonė kovoti su internalizuota gėda. Kai žmogus, kuris visą gyvenimą buvo mokytas slėptis, kartą metuose eina viešai ir sulaukia teigiamos reakcijos iš kartu beeinančių ar aplinkinių - tai ne tuštybė, o vidinių žaizdų gydymas, savęs priėmimas ir galimybė švęsti savo tapatybę.

Ką daryti, jei jus nervina tos PRIDE eitynės nors tu ką… Jei sutikę LGBTQIA+ žmogų matome pirmiausia kaip seksualinės mažumos atstovą, tai atskleidžia ne tiek jų, kiek mūsų pačių psichologiją:

Read more

Tiesa ta, kad turbūt visi mes kada nors gyvenime esame patyrę arba ateityje patirsime ilgalaikių laikotarpių, kai sekso nėra. Partneriai yra, bet seksas išbrauktas iš meniu. Didelė frustracija, abejonės savimi ir santykiais, grėsmės ir kaltės svoris, o kai kam ne tik tai, bet ir ramybė bei palengvėjimas, kad nereikia to daryti. Kažkas jaučiasi apvogtas - kokiu būdu atsidūriau tokioje situacijoje, kai nebėra džiaugsmo ir lengvumo šioje srityje. Ką jau kalbėti apie džiaugsmą ir lengvumą - nebėra nei prisilietimų, nei noro priartėti prie kūno, nors galimybės tarsi yra. Žmogus yra, bendravimas yra, ryšys yra, bet sekso prasme tarsi kažkokios nematomos lubos pastatytos - nėra šansų perlipti į seksualinį lygį, nors tu ką. Vis kažkokios detalės sutrukdo. Nejauku nei inicijuoti, nei patekti į tą situaciją, kai partneriai inicijuoja. Kas per velnias, kai pagalvoji: čia normalu šitaip būti santykiuose?

Frustracija - reikalas ne juokingas. Jei jau kyla tokie klausimai, ko gero, prikaupta nemažai pykčio. Ar svarbu santykiams seksas? Taip, net jei jo nėra ir nesinori. Paradoksalu, bet seksas ir seksualumas yra jautrios ir svarbios temos visiems - tiek tiems, kas tai mėgsta ir dažnai praktikuoja, tiek tiems, kas nesijaučia gerai seksualinėse situacijose ir vengia jų.

Bet ar seksas yra absoliučiai būtinas santykiams? Ne. Ne visi juo džiaugiasi, ne visi sugeba susiderinti tarpusavy, ne visiems pajusti tarpusavio artumą jauku būtent seksualiniu būdu. Yra daug labai puikių santykių, kur žmonės yra labai geri partneriai, labai geri gyvenimo draugai ir jų santykiai funkcionuoja puikiai, ryšys artimas ir geras, bet sekso jie nepraktikuoja. Tačiau šįkart ne apie tokį atvejį. Šį kartą spie beseksį gyvenimą, kuris kelia daug įtampos ir susipriešinimo.

Deja, visoje galybėje mokslinių ir populiarųjų straipsnių kaip absoliuti santykių aksioma pateikiama štai kas: seksualinis gyvenimas yra itin svarbus geriems sveikiems tarpusavio santykiams. Arba kad seksualinis gyvenimas yra tarsi lakmuso popierius, parodantis tarpusavio santykių kokybę.

Šita frazė neturėtų būti suabsoliutinta. Ilgalaikiuose santykiuose, išties ilgalaikiuose, kai kurioms poroms bus ilgalaikių laikotarpių be sekso. Jie nebus savaime tragiški. Ir jie nereikš savaime, kad santykiai negeri.

Bet jei žmonės bus įsitikinę, kad “jei tarp mūsų nėra sekso, tai mums amen”, “čia ne santykiai, o parodija”, “mes eiliniai kambariokai”, “aš tokio gyvenimo nenoriu: arba pradedame vėl užsiimti seksu, arba velniop skiriamės, nes man gėda prieš save ir prieš kitus (ką kiti pagalvotų???)” - tada išties santykiai itin pašlyja. Bet ne dėl sekso trūkumo pašlyja, bet dėl šitos didelės įtampos ir katastrofizavimo.

Tiesa ta, kad dažniausiai žmonės beseksių santykių duobėje atsiranda ne dėl vieno kažkurio kaltės (nors dažniausiai nutylėtai ar aiškiai įvardintai abudu gali nurodyti, dėl kieno iš judviejų viskas, neva, prasidėjo). Paprastai visa tai atrodo maždaug taip: kažkuris poroje turi problemą, dėl kurios ima tapti sudėtinga užsiimti jiems įprastu seksu. Kitas partneris vis dar pabando, bet galiausiai įsiskaudina, nes jaučiasi kažkaip idiotiškai kaltai: kai rodo dėmesį, tai tarsi daro spaudimą, ir nenori to daryti, kai nerodo dėmesio, jaučiasi šūdinai, nes norėtų kažką inicijuoti, bet baisu ir vėl sulaukti neigiamo atsakymo, kuris paprastai kelia abejonių dėl asmeninio patrauklumo, santykių tvirtumo ir apskritai verčia susimąstyti, apie ką tie santykiai, jei sekso nėra. Kuo mes skiriamės nuo kambariokių?

Tas partneris, tarsi dėl kurio pradinės bėdos viskas prasidėjo, jaučiasi sumautai, nes norėtų norėti ir/ar galėti, bet kažkaip neišeina. Norėtų išdrįsti, bet jaučiasi taip nekompetentingai. Kaip čia dabar kažką sexy padaryti? Tipo, kaip filmuose? Kažkaip keistai maivytis, vilioti, vaidinti filmuose vaizduojamą sexy savo lyties stereotipą? O jeigu iš manęs pasijuoks, pasakys kokį nemalonų “juokelį”, atrėš kokią nors nesąmonę? Jau geriau nieko nedaryti, nei rizikuoti patekti į tokią situaciją.

Visa šita emociškai sunki dinamika užsisuka, nes tiek vienam, tiek kitam itin jautru. Ir vietoj to, kad draugiškai ir supratingai, bet be aukos vaidmens ir spaudimo, abudu vienas kitą palaikytų, žaismingai eitų į kontaktą gerbdami vienas kito ribas, priimdami vienas kito skirtumus arba skirtingus požiūrius, žmonės tampa gynybiški, puolantys vienas kitą, kritikuojantys, įsiskaudinę ir neretai manipuliuojantys kaltės, poreikių nepatenkinimo ar kitomis temomis.

Dažnai tokioje stadijoje poros ieško seksualinių sprendimų tam, kas realiai jau yra santykių problema. Bando rodyti iniciatyvą, kažkas gaunasi ne pagal planą, nusivilia, įsižeidžia, verkia, šaukia ar tyli. Prieš bandymą suartėti buvusią įtampą pakeičia visiškai tragiškas sunkumo ir nusivylimo jausmas. Todėl tokioje situacijoje sprendimų geriau ieškoti ne fiziniame suartėjime, bet bendravime. Geriausia apskritai kuriam laikui atidėti sekso iniciatyvas ir mėginti lopyti santykius, tiksliau mokintis bendravimo be kaltinimų, piktų juokelių, užmetamo nusivylimo - trumpiau tariant, mažinti priešiškumą.

Pirmas žingsnis yra vėl tapti draugais. Priešiškumą keisti nuoširdžiu draugiškumu. Vėl suartėti fiziškai įmanoma tik draugiškame ryšyje, kuriame mes iš tiesų norime bendradarbiauti, o ne įrodyti savo teisumą, savo didesnį indėlį, didesnį pasiaukojimą ar pan.

Kur šiame žingsnyje dažniausiai paslįsta žmonės? Savo dideliame susireikšminime. Kiekvienas galvoja, kad vos tik padarys vieną draugišką žestą, kitas žmogus kaip mat turi pulti atsiprašinėti, prisitaikyti, nusileisti, priimti jo tiesą ir tt. Jei ilgą laiką bendraujate priešiškai, neužteks poros malonių persimetimų mandagiomis frazėmis. Teks daugybę kartu mokytis bendrauti bandant suprasti ir palaikyti kitą, o ne įrodyti savo. Pavyzdžiui, jei 5 metus esate kartu ir nuolat grubiai vienas su kitu kalbate, tai jau tapo jūsų tarpusavio bendravimo kultūros dalimi. Vienas mielas pokalbis vargu ar padarys tokį efektą, kokį matome filmuose. Realiai abudu turite ir susitarti, ir pasimokyti, kaip bendrauti palaikančiai, be sarkazmo, be pasyvios agresijos.

Tik tada, kai jau nebebandote vienas kitam primesti savo nuoskaudų, nepatenkintų poreikių ir norų, ir iš tiesų bendraujate draugiškai, įmanoma jaustis saugiai ir ramiai bandant fiziškai suartėti.

Ką reiškia po ilgos pertraukos seksualiai suartėti su žmogumi, su kuriuo jau sieja ilgalaikis santykis? Reiškia, kad teks išties apsinuoginti ir pasitikėti, kad mane priims ir nesukritikuos manęs. Reiškia, kad jau turbūt kažkada anksčiau esame išbandę visą pradinį repertuarą, kurį paprastai šviežiai susiporavę išbando žmonės - viską, kas įprasta, kaip turi būti. Tik dabar jau yra kažkoks nujautimas, kaip reikalai atrodys realiai, ne fantazijoj. Kaip galbūt kažko neišeis daryti, nes kažkas nepatinka ar netinka. Kaip galbūt kai kuriuos veiksmus apribos skaudanti nugara ar ne itin geras lankstumas. Kaip galbūt kažkas kažką pasakys ne vietoj ir nelaiku, kaip nerangumas atrodys realybėje - keistos akimirkos nepavykstant kažkuriai pozai ar jas keičiant. Kaip būnant lovoje atsiskleis iki kaulo užknisančios charakterio savybės - noras viską sukontroliuoti, negebėjimas atsipalaiduoti ir negalvoti apie savo išvaizdą, darbą, remontą, vaikus ar pan. Kaip kažkuris iš nerimo ir baimės nepatikti bandys žūtbūt performinti tai, ką įsivaizduoja, jog reikia performinti. Kaip kažkieno įprastinėje kasdienybėje gerai slepiamas savanaudiškumas ar egocentriškumas taps pagrindiniu sekso akcentu. Kaip negebėjimas vienas kitą girdėti ir pajusti baigsis tuo, kad kažkam bus visai neblogai, bet vieniša, o kitam norėsis verkti, nes vėl jausis tarsi lėlė, į kurią masturbuojamasi. Visą šitą bagažą reikės vėl išpakuoti kartu ir viską peržiūrėti, perlankstyti ir kartu priimti sprendimus, ką toliau imsite su savimi, o su kuo teks pamažu atsisveikinti ir pakeisti naujais “daiktais”. Sutikite, net jei kalbėttume apie realų lagamino pakavimą bendrai kelionei, net tada reikėtų gero draugiškumo ir komunikavimo lygio, kad visa tai pavyktų sklandžiai. Kalbant apie seksualinį suartėjimą viskas nepalyginamai jautriau ir sudėtingiau, tad reikia pasiruošti, jog prireiks vidinės tvirtybės, gebėjimo reguliuoti savo emocijas ir tikėjimo, kad šitas etapas įveikiamas.

Kai vienas į kitą žiūrite, pamėginkite pažiūrėti iš pozityviosios pusės - dėl ko vertinate vienas kitą, kas patiktų tame žmoguje, jei pirmą kartą jį matytumėte, arba pamėginkite atsiminti, kas patiko santykių pradžioje. Net jei atrodo, jog iki skausmo gelmių tas žmogus pažįstamas ir susidomėjimo daugiau nebekelia, pamėginkite pažvelgti iš tos prizmės, kad iš tiesų tai mes visi nuolatos keičiamės, tad labai tikėtina, kad yra tam tikrų naujų minčių, savybių ar nuomonių, kurias jūsų partneriai įgijo ir dar nespėjo su jumis pasidalinti. Būkite atviri susipažinti iš naujo, nuoširdžiai, draugiškai, su smalsumu. Ir tik tada, kai karo kirvis užkastas, galima pradėti žengti kitus žingsnius, kaip fiziškai suartėti. Apie tai - kažkurį kitą kartą.

Žmonės su tuo „tvarkosi“ skirtingai. Kai kurie itin užspaudžia tas fantazijas, kankinasi, kenčia, bet savo elgesį kontroliuoja. Juos piktina „Pride“ mėnuo, vaivorykštės vėliavos, drag karalienės, seksualinių teisių aktyvistai: jos/jie tarsi mėgaujasi savimi be kančios, in your face, taip sakant.

Atrodo, jei tik jų nebūtų ar bent jau nesimatytų, gal ir man neiškiltų klausimų apie savo orientaciją ar seksualumą apskritai. Ta jų laisvė bei savęs priėmimas kaskart primena, kaip sudėtinga visa tai slopinti savyje, kiek vidinių pastangų kainuoja savęs smerkimas, nepriėmimas, gyvenimas pagal bažnyčios kanonus, homofobiškos visuomenės ar močiutės įsitikinimai apie teisingą gyvenimą.

Žmonių drąsa būti savimi, turėti santykius tokius, kokių nori, o ne dėl kokių pagirtų religijos praktikuotojai, seksualinė laisvė ir gyvenimo šventimas – visa tai neišvengiamai erzina žmones, kurie gyvena savo pačių kalėjimuose. Tam tikra apimtimi mes visi juose – visi kažkiek save varžome, visi kažkiek savęs nepriimame, visi stengiamės elgtis taip, kad būtume priimti. Ir mums visiems tai kainuoja itin daug pastangų. O kai žinome tos kainos skonį, labai natūraliai erzina tie, kurie, atrodo, atsisako tą kainą mokėti ir nemokamai savimi didžiuojasi, save priima, save švenčia. Pikta, kai kiti sugeba save priimti net jei neatitinka pavyzdingumo kanonų.

Jei jus klaikiai erzina kitų seksualinis gyvenimas, peržiūrėkite, kiek stipriai esate patenkinti savuoju

Jei labai erzina kitų žmonių seksualinis gyvenimas, nesvarbu, kokios priežastys – pvz., seksualinė orientacija „ne ta“; lytinių organų kombinacija unikali; santykių sąstatas viršija du žmones; seksualinės praktikos gerokai peržengia misionierišką seksą; kažkas ne tik seksu drąsiai ir atvirai mėgaujasi, bet dar ir neblogai iš to uždirba, - tai kviečiu tą žvilgsnį grąžinti į save ir paklausti savęs: „o ar mano seksualinis gyvenimas, tai, kaip save seksualiai išreiškiu, santykiai, kuriuose esu – ar man visa tai patinka? Jei nebijočiau būti savimi, jei nebijočiau, kad kas nors sužinos ir pasmerks ar išjuoks, ką iš tiesų norėčiau daryti ir kaip gyventi?“

Nesakau, kad mums visiems turi patikti viskas. Ir tikrei nesakau, kad jei erzina ne heteroseksualūs, translyčiai ar nebinariniai žmonės, kad būtinai to yra ir jumyse. Tikrai ne. Žmonių įvairovė tą ir reiškia, kad mes visi skirtingi seksualinės orientacijos, socialinės lyties, pomėgių spektruose, ir t.t. Kiekvienas iš mūsų individualus ir unikalus. Bet jei esame taikoje su savo seksualumu, mūsų nepiktina kitų seksualumas, nebent jie akivaizdžiai pultų mus ar kitus žmones, peržengtų asmenines ribas, prievartautų ir pan. Jei mus erzina vien matymas žmonių, kurie akivaizdžiai gyvena kitokį gyvenimą nei mes, bet mūsų ribų neliečia, ir mums vis tiek tai kelia pyktį, tai, dovanokite, jau tikrai yra asmeninė mūsų bėda. Mes galime nenorėti išmėginti to, ką kiti praktikuoja, bet pykčio mums tai irgi neturėtų kelti. Jei kelia pyktį, susierzinimą ar kitas stiprias emocijas, labai tikėtina, kad mes patys sau kažko neleidžiame, kažką užspaudžiame ar tiesiog neišgyvenome tam tikrų traumų. Ir tada jau mūsų pačių pareiga/atsakomybė aiškintis ir padėti sau suprasti, kas čia viduje vyksta.

Priimti save autentišką, su visomis seksualinėmis fantazijomis, pomėgiais, potraukiais, trūkumais ir privalumais yra viso gyvenimo kelionė. Ir ta kelionė lėta, nes kaskart save geriau pažinus ir priėmus tarsi nukrenta varžantis sluoksnis, kol galiausiai ir naujasis ima spausti ir tada tenka įsidrąsinti pažvelgti giliau.

Man asmeniškai Pride mėnuo yra apie tai, kad nėra taisyklių kaip, kokiu būdu ir su kuo būti, nėra griežtų kategorijų, nėra standartų. Yra tiktai teisė/pareiga/šventė būti unikaliu autentišku savimi neužgaunant kitų.

Bet grįžkime prie kliento, kuris labai kenčia dėl savo seksualinių fantazijų, neatitinkančių heteronormatyvinių standartų. Paprastai jiems sunku priimti, kad iš tiesų jie ganėtinai homofobiški, nes dažnai jie draugiški ir priimantys kitų LGBTQIA+ atžvilgiu, tačiau dėl internalizuotos homofobijos giliai viduje visgi tikima „hierarchija“, koks seksualumas jiems tinkamas, o koks jau „mažesnės vertės“. Ir dėl to labai sunku priimti savo fantazijas, labai norisi jų atsikratyti. O kai seksualines fantazijas norime užspausti, nesvarbu, kokio pobūdžio, jos paprastai ima šokti pasiutpolkę.

Kai kurie psichiatrai/psichoterapeutai pasiūlys ne nagrinėti seksualinės orientacijos atspalvius ir ypatumus, bet pasiūlys diagnozę – obsesinis kompulsinis sutrikimas. Tarsi, jei visą laiką norėjosi tik priešingos lyties atstovų, o dabar staiga apėmė homoseksualios fantazijos, aišku viena – „viskas su jumis gerai“, išskyrus nerimo sutrikimą. Obsesinis kompulsinis sutrikimas gal ir yra, bet jis būdingas ne tik heteroseksualiems. Labai gali būti taip, kad žmogus nėra 100% heteroseksualus, kad kartais visgi šaus į galvą homoseksualios fantazijos, ir viskas gerai su tuo. Tai turbūt nėra nerimo sutrikimas, tai tiesiog fantazijos, kurias galima įgyvendinti arba ne. Bet fantazijos sustiprėja ir tampa sunkiai valdomos, kai nerimas sukyla. Jei apima didžiulė neapykanta sau, gėda ir kaltė susidūrus su tokiomis fantazijomis, tai reikia dirbti su internalizuota homofobiška pasaulėžiūra, o ne vien malšinti nerimą ar seksualinių fantazijų turinį įsivardinti tai kaip patologiją.

Paradoksaliai tą obsesyvumą skatina ne fantazijų turinys, o tai, kaip žmogus tas fantazijas vertina. Todėl paprastai kai požiūris į seksualumą darosi pozityvesnis bei daugėja savęs priėmimo, tos fantazijos tampa mažiau obsesyvios ir lengviau kontroliuojamos, o gal net ir visai išnyksta, ypač jei jos tikrai neatspindėjo žmogaus seksualinės orientacijos. Arba žmogus ima suprasti, kad visa tai svarbu, atspindi jų seksualinę prigimtį ir gana visa tai laikyti fantazijų lygmeny – laikas išmokti priimti save ir gyventi taip, kaip norisi.

Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo galutinio šios kelionės taško, efektyviausia eiti visgi pozityvaus požiūrio į seksualumą ir priėmimo savęs keliu. Tik save išgirdus ir priėmus atsiras taikos jausmas tiek su savo seksualumu, tiek su kitų. Ir nebus pykčio, kai kiti švenčia teisę gyventi savo gyvenimus. Tad mano palinkėjimas pirmąjį vasaros mėnesį būtent toks – tegu laisva nevaržanti vasara išlaisvina visus, nepriklausomai nuo lyties tapatybės, seksualinės orientacijos, pomėgių lovoje ar kitų apektų. Kad galėtume visi gyventi draugiškai ir pagal save.

Masters ir Johnson buvo pirmieji mokslininkai, tyrę žmogaus seksualinį elgesį laboratorijoje. Jų istorija visai neblogai atvaizduota seriale “Sekso Magistrai” (ang. “Masters of Sex”), tad jei norite lengvo turinio serialo apie vienus iš pirmųjų mokslinių atradimų seksualinėje srityje, šis serialas kaip tik jums. Kadangi reikalas, kaip ir galite nuspėti, sukasi dažniausiai apie seksualumą ir seksą, manau, tai visai neblogas serialas žiūrėti tiems, kam apskritai norisi daugiau seksualinių žinių ar įkvėpimo. Tad pasiruoškite spragėsių ir skirkite tam laiko.

Nors Masters ir Johnson atradimai vyko praėjusio amžiaus viduryje, dauguma jų vis dar svarbūs ir pripažįstami šiuolaikinėje seksologijoje. Pavyzdžiui, jie pasiūlė start-ir-stop (ang. “Start-and-Stop”) techniką bei suspaudimo metodą (ang. “Squeeze method”) kaip galimus būdus pavėlinti ejakuliacijos laiką.

Šitie pratimai iš tiesų efektyvūs, bet kartais juos taikantys žmonės vis tiek ne itin progresuoja. Nenuostabu – mūsų seksualinė funkcija kur kas labiau kompleksiška nei galbūt to norėtume, tad grynai mechaninių sprendimų ne visada pakanka. Pradžioje supažindinsiu su šiomis technikomis, o vėliau aptarsiu psichologinius faktorius, kurie gali kliudyti jų efektyvumui.

Read more

Paprastai mes priimame, kad tai, ką žmonės daro su savo kūnu, yra individualus pasirinkimas ir asmeninės ypatybės lemia, kiek kas ir kaip nori judėti. Mes nekvestionuojame to, kad kažkam vienam patinka treniruokliai, kitam futbolas, trečias žmogus dievina regbį, ketvirtas save mato tiktai baseine. Vieni negali įsivaizduoti nė dienos be sporto, kiti juda tik tiek, kiek absoliučiai būtina sveikatos tikslais, treti bet kokį fizinį krūvį ištveria kaip didžiausią kankynę. Kažkam tik leisk pajudėti, o kitas ieško, bando ir neatranda, kas jiems patiktų.

Tiek daug skirtingų sporto rūšių ir judėjimo praktikų egzistuoja todėl, kad mes iš tiesų esame skirtingi individualūs ir netinka mums visiems tas pats. Bet kažkodėl kai kalbame apie seksą, įsivaizduojame kad ši labai fizinė veikla visiems turi būti vienoda, vienodo ilgumo, dažnio, pobūdžio ir t.t. Taip nėra.

„Mūsų draugai mylisi kas dieną. Jie labai aistringa pora“

Galbūt jūsų draugai išties labai mėgsta seksą ir dėl to toks dažnis jiems yra tinkamiausias. Ir tada išties nuostabu, palinkėkime jiems ir toliau tuo mėgautis. Bet gali būti, kad santykiuose daug įtampos ir seksas jiems pagrindinis būdas, kurį jie moka tai įtampai išlieti. Gali būti, kad tai vienintelis būdas, kuriuo abudu moka pasijusti artimi. Ir jie mieliau mylisi, nei aiškinasi, kas vyksta tarp jų. Juk seksas duoda greitą iškrovą ir orgazmus, skirtingai nei santykių aiškinimasis, kuris dažniau primena pandoros skrynios atvėrimą nei dviejų sielų suartėjimą.

Kai kurios poros itin dažnai mylisi, nes vienas iš jų ar abu yra itin nerimastingi santykiuose. Jiems atrodo, kad jei nėra dažno sekso, tai reiškia, kad santykiuose kažkas ne taip, kad krizė, kad tuoj juos paliks. Ir tada spaudžia savo partnerį(-ę) seksui, nes tik taip pavyksta nurimti, tik taip pasijaučia saugūs ryšyje ir kontroliuojantys situaciją. Ir nors santykiai atrodo labai aistringi, kartais reali savijauta visiškai priešinga – vienas jaučiasi, kad niekaip negali nuraminti to savo nerimo, nes reikia vis stipresnių seksualinio atsidavimo įrodymų, o kitas jaučiasi tarsi prievartaujamas ar, geriausiu atveju, kaip motina (tėvas), turinti(s) nuolat raminti nė per žingsnį neatsitraukiantį ir nuolat dėmesio reikalaujantį vaiką.

Gali būti, kad žmonės užsiima seksu itin dažnai, ne tiek dėl didelio potraukio ir malonumo, kiek dėl to, jog jiems tai vienintelis būdas tvarkytis su santykiuose ir gyvenime kylančiais iššūkiais. Ne tiek su jais tvarkytis, kiek nuo jų atitrūkti. Papildomas bonusas – pasitenkinimas savimi, kad yra be galo seksualūs. Šita tapatybės dalis, nors ir paglosto savimeilę, tuo pačiu ir labai trukdo atsimerkti ir pažiūrėti, kas realiai slypi už tos bekraštės „aistros“.

„Mes itin retai mylimės, bet mums kaip ir gerai. Ar mes normalūs? Gal mes nebemylime vienas kito? Gal mes kažko nesuprantame, bet mums kažkas iš esmės blogai?“

Mylėtis žmonės turi tiek, kiek jie tikrai nori ir kiek jiems visa tai malonu ir gera. Žmonės itin skirtingi šiuo klausimu. Kažkam norisi tik vieną kartą į mėnesį. Kažkam triskart per dieną. Jei jiems patiems tas tinka ir nekelia papildomo streso, su tuo viskas tvarkoje. Nustokime kišti save į kažkokius spaudoje padiktuotus „rėmus“: „mylėtis reikia dukart per savaitę“. Nėra kažkokios matematinės formulės, kiek sekso būtent jums reikia. Gyvenimas yra labai įvairus. Skirtingais etapais ar prie skirtingų aplinkybių mes jaučiamės kitaip ir atitinkamai reaguojame tiek savo protu, tiek kūnu. Pavyzdžiui, kai žmonės atostogauja ar šiaip turi nedaug rūpesčių, tikėtina, kad jiems atsiras daugiau resursų nerūpestingam seksui. Žinoma, jei sąlygos tam tinkamos. Jei galvą spaus lūkesčiai, jog per atostogas reikia atsigriebti seksualine prasme ir žūtbūt gerai seksualiai pasirodyti, ta įtampa gali net visiškai „suparalyžuoti“. Ir tada rezultatas bus priešingas – jokio sekso, abejonės savimi, įtampa liekant dviese.

Jei žmonės mylisi ar nesimyli, nes to išties nori arba nenori, viskas yra puiku su tuo, net jei dažnis/retumas, atrodo, iškrenta iš tos iliuzinės normos (sakau „iliuzinės“, nes jei apklaustume visus žmones, ir jei jie sąžiningai atsakytų, būtų aišku, kiek skirtingi ir unikalūs tie mūsų seksualiniai gyvenimai skirtingais laikotarpiais).

Jei žmonės mylisi, nes taip bando įveikti nerimą, patenkinti kitus poreikius – jaustis priimti, mylimi, reikalingi, saugūs santykiuose ir t.t., tai turbūt būtų funkcionaliau dėl visa ko išmokti ir kitų būdų patenkinti šiuos poreikius. Taip, nieko savaime bloga nėra tame, kad seksas mums gali labai daug ką atliepti, bet jei tai vienintelis būdas, kaip mokame save nuraminti ir pasijusti gerai, tai mes rizikuojame spausti savo partnerius iki tokio lygio, jog jie pasijus prievartaujami. Ir seksas neatneš didelio pasitenkinimo, net jei baigsis orgazmais. Nes žmonės jausis tarsi emociškai išsunkti.

Kartais sekso nesinori ir viskas su tuo ok. Mes neturime nuolat išgyventi itin stipraus potraukio. Tai nereiškia, kad esame aseksualūs ar kad kažkas negerai. Nuolatinis itin stiprus potraukis, kai seksualinės fantazijos nuolat šaudo galvoje kaip naujametis fejerverkas ir viskas mintyse seksualizuojama, yra tiesiog nefunkcionalu ir vargina. Deja, daug kam, kaip minėjau, labai patinka tai matyti kaip dalį savo tapatybės ir labai didžiuotis neva dėl itin aukšto seksualumo. Bet tai ne apie aukštą seksualumą. Tai apie didžiulę vidinę neramybę ir negebėjimą savęs kontroliuoti. Aukštas seksualumas nėra nevaldomas, desperatiškas ir nefunkcionalus. Panašiai kaip agresyvūs žmonės nėra stiprūs. Jie galbūt turi daug fizinės jėgos ar pykčio, bet tai, kad taškosi savo nervais į kairę ir į dešinę gąsdindami visus nėra protinės ar fizinės stiprybės požymis. Tai desperacijos, negebėjimo savęs kontroliuoti ir vidinio silpnumo požymis. Stiprūs žmonės save geba kuo puikiausiai kontroliuoti ir nedemonstruoja savo jėgos agresijos būdu.

Analogiškai labai seksualūs žmonės gali dažnai mylėtis ir dažnai masturbuotis, kai tam yra laikas ir vieta, ir gali labai ramiai, be frustracijos užsiimti kitais reikalais, kai seksui ne laikas ir ne vieta. Turime išmokti tuos dalykus atskirti.

Jūs niekam neskolingi savo sekso statistikos

Kiek dažnai jūs mylitės yra tik jūsų reikalas. Vargu, ar kas nors iš jūsų prašys tokios statistikos. Vargu ar ją kam turėsite pateikti kaip kažkokį atsiskaitymą už tai, ar tinkamai gyvenate. Mylėkitės dėl savęs, ne dėl statistikos, kitų ir t.t. Jei jums gerai kartą per mėnesį, tai gerai. Jei kartą per metus, tai irgi gerai. Jei iš esmės jus užknisa seksas ir nesuprantate, kokio velnio dėl jo pasaulis išprotėjęs, bet jums net ir neįdomu apie tai aiškintis – ir viskas ok. Jei mylitės dažnai ir spėjate pasirūpinti bent kažkiek subalansuotai visomis savo gyvenimo sritimis, tai irgi mėgaukitės. Nurimkite ir džiaukitės tuo, kaip jums labiausiai tinka gyventi seksualine prasme. Ir kelkite klausimus tik tuo atveju, jei kažkas nedžiugina, kelia įtampą bei nepasitenkinimą. Tada visai verta panagrinėti, kas už to slypi.

Ir prašau, nevertinkite kitų seksualinio gyvenimo, santykių kokybės ar kažkokių asmeninių savybių vien tik iš jų seksualinio elgesio, statistikos ir t.t. Seksualinis elgesys, jo dažnis, ir pobūdis yra kur kas labiau kompleksiški nei daug kam atrodo. Vien iš statistinių duomenų mes negalime jokių išvadų daryti. Geriau sutelkime dėmesį į savo seksualumą ir pažinkime save pačius, nei teiskime ir vertinkime kitus. Taip sukursime saugią ir priimančią erdvę tiek kitiems, tiek sau, kur seksualinio elgesio statistika atspindės asmeninių gyvenimų įvairovę, o ne bus kažkoks vertinimo matas.

Nors žaisminga konkurencija dėl to, kas ką labiau pamalonins, skamba išties gerai, tokiai dinamikai rutuliotis dažnai kiša koją gebėjimas tiktai stengtis dėl kito(-os), nesugebant išties priimti malonumo sau. Jei skaitote šį straipsnį, labai tikėtina, jog esate vienas iš tų žmonių, kurie jaučiasi daug patogiau teikdami malonumą kitiems nei jį gaunant. 

Ar verta dėl to nerimauti? Trumpalaike prasme turbūt tai nėra didelė problema, ypač jei kalbame apie santykius, kuriems neketinama skirti itin daug laiko. Bet ilgalaike prasme tai visgi prideda tam tikros nevykusios dinamikos į seksualinius santykius: kai nėra tikro mėgavimosi ir įvertinimo, tai ir partneriui stengtis ilgainiui mažėja motyvacija. Kam vargti, jei nematyti entuziazmo ir džiaugsmo? Jei nėra teigiamos reakcijos, gal jam/jai visa tai tiesiog ne itin patinka? Kas trukdo išties pasinerti į seksualinius malonumus ir mėgautis - be kaltės, gėdos, skolos jausmo?

Noriu kaip geriau, o gaunasi kaip visada

Įsivaizduokime situaciją: žmogus gauna tam tikrą seksualinę stimuliaciją iš savo partnerio – pavyzdžiui, oralinį seksą, masažą, kitokį kūno pamaloninimą. Jei priimančiam partneriui sunku gauti malonumą, jis gali juo mėgautis pirmąsias sekundes ar minutes, tačiau pakankamai greitai įsijungia neigiamas mąstymas, pvz.: „mano partneris per daug vargsta, turėčiau kažkaip atsilyginti“, „ar jai tai tikrai patinka, ar ji tiesiog stengiasi man įtikti“, „kokių veiksmų man imtis, kai ateis mano eilė?“, „ar jo/jos tai dar neužkniso?“, „negaliu taip ilgai tiesiog gulėti ir nieko neveikti“, „kodėl man man reikia visos amžinybės, kad pasiekčiau orgazmą?“ ir kt.

Kas čia vyksta? Užuot pasinėręs į kūno pojūčius ir malonumą, žmogus pradeda per daug galvoti apie tai. Jiems atrodo, kad toks mąstymas yra pasiaukojantis rūpestingas požiūris į sekso partnerį(-ę), bet iš tiesų tai yra viso dėmesio sutelkimas į savo nerimastingumą. Ironiška, bet toks “rūpestis” tampa tarsi savaime išsipildanti pranašystė – kai nerimas užima visą protinę erdvę, tada taip, ko gero, partnerio(-ės) pastangos tikrai eina veltui, nes vis tiek visas dėmesys sutelktas ne į tas pastangas, bet į savas mintis ir emocijas.

Read more

Paprastai niekas nesuka galvos dėl savo partnerių masturbacijos tol, kol žmonės yra patenkinti bendru seksualiniu gyvenimu. Tačiau kai atsiranda tam tikrų neatitikimų ar nepasitenkinimo, masturbacija tampa labai patraukliu atpirkimo ožiu. Jei ji atsisako su manim sekso, nes nejaučia tokio poreikio, o po to paaiškėja, jog ji reguliariai masturbuojasi, ką man, nuolat kenčiančiam dėl sekso stygiaus jausti? Jei jis iki vėlumos žiūri pornografiją bei ignoruoja mano kvietimą eiti į lovą, kaip tai suprasti? Argi santykiuose esantys žmonės neturėtų "prilaikyti" savo geismo savo partneriams? Argi jie neturėtų susilaikyti nuo masturbacijos ir tą potraukį nukreipti į savo partnerius, užuot rinkęsi individualų pasitenkinimą?

Read more

Jei vos tik sukietėjus skubama pradėti penetraciją, ta pati skuba, kartu su visu debesim stresą keliančių minčių (“kad tik iškart nebaigčiau”/ “kad tik pavyktų ilgiau”/ “kad tik partnerė(-is) nenusiviltų”) tos įtampos tik dar papildomai išaugina. Partnerė(-is) jaučiasi tarsi staiga įtraukta(-as) į sueitį, be pakankamo dėmesio ir laiko įsijausti į tinkamą nuotaiką. Jei seksas vyksta su moterim, tai paprastai reiškia, kad sueitis pradedama dar iki to laiko, kol moteris spėja pilnai susijaudinti, kas reiškia kad nei jos kūnas pilnai pasiruošęs tokiam užsiėmimui, nei nuotaika pernelyg pozityvi. O vyras skuba, nes nežinia, kiek ilgai išlaikys erekciją ar kiek ilgai ištvers nebaigęs. Jis visiškai susitelkęs į save, nes laiko turi mažai, o “performinti” reikia. Partnerė(-is) tuo tarpu yra tiesiog netikėtai užklupta(-as) ir ta natūrali netikėtai užklupto žmogaus reakcija, patys suprantate, retai kada būna itin entuziastinga. Bet kadangi reikalas delikatus, mobilizuojasi ir partnerė - žino, kad dabar reikės tiesiog greitai visa tai ištverti, o gal ir kažkiek tikisi, jog šįkart bus kitaip. Šiek tiek susinervina, kad ir vėl buvo pagriebta it kokia sekso lėlė, staigiai, be, kaip ten tai vadinasi… preliudijos? Ar ji tik filmuose egzistuoja? 

Read more

Šį mėnesį priešlaikinei ejakuliacijai skirsiu net porą straipsnių. Man atrodo, tam tikra apimtimi mes visi priešlaikiniai ejakuliatoriai - prisigalvojam, kaip maksimaliai produktyviai išnaudoti kiekvieną minutę, ir tada ta minutė dar labiau susitraukia, palikdama žiauriai daug erdvės nusivylimui, savęs kaltinimui, gėdai ir t.t. Labai greitai baigiam su tais tikslais. Gal reikėjo daugiau duoti sau laiko pajusti, ko ir kaip iš tiesų norisi?

Dar bus dėmesio skirta masturbacijai. Ji dabar tiek daug mitų apipinta. Jei moterų masturbacija vibratorių gamintojų dėka buvo visai neblogai reabilituota, tai vyrų masturbacija, dėl priešiškumo pornografijai ir psichogeninės erekcijos disfunkcijos baimės tapo labai sužalota. Visa galybė guru gąsdina vyrus tragiška masturbacijos žala.

Tiesa ta, kad būtent tas gąsdinimas labiausiai ir pakenkia - internalizuota gėda, kaltė, negalėjimas savęs priimti, o ne pati masturbacija. Labai sunku apie tai sutrumpintai supaprastintai kalbėti, nes išties yra labai daug aspektų, bet mano Naujų metų palinkėjimas toks - masturbuokitės ramybėje. Tai lengviausiai prieinama, saugiausia visomis prasmėmis ir produktyviausia (laiko, emocinių ir kitokių resursų prasme) sekso forma. 

Sausį ketinu užbaigti tema, kuri, man atrodo, itin svarbi - kaip iš tiesų tapti tuo žmogumi, kuris mėgaujasi seksu. Dažnai vertindami save, kokie mes lovoje, svarstome, ar mes geri meilužiai. “Gal reikėtų išsiaiškinti, kaip daryti tą ar aną”? Trumpiau tariant, ką daryti lovoje, kad apsvaigtų nuo mano gerumo… Bet ne mažiau svarbu ir patiems tuos dešimtukus dalinti. Tad pakalbėsime apie tai, kaip leisti sau išmokti tikrai priimti seksualinį malonumą. Ir kodėl tai yra neatsiejama geros(-o) meilužės(-io) dalis. 

Geriau pagalvojus, šią dalį visgi galima pridėti prie Naujųjų rezoliucijų.  

Galiausiai, labai labai džiaugiuosi, kad nors itin mažai reklamuoju šį naujienlaiškį, nuolat randasi naujų sekėjų. Labai labai ačiū ir jei turite minčių dėl temų, labai prašau man rašyti. 

Nežinau, ar galiu pažadėti, kad jūsų seksualinis gyvenimas kardinaliai pasikeis pradėjus skaityti šiuos naujienlaiškius, bet požiūris galbūt kažkiek prasiplės. Tad už Naujus metus, tą patį seksą ir galimai naują požiūrį :) 

Visgi viliuosi, kad kiek įmanoma neutraliau aprašyta santykių dinamika duos pamąstymų visiems atsidūrusiems panašioje situacijoje. Kad ir kaip nejautriai tai galėtų nuskambėti - kartais žmonės ne visai sąmoningai arba ne iš blogų ketinimų labai įkyriai siekia seksualinio suartėjimo su savo partneriais. Kas jiems atrodo tiesiog aistringas artumo siekimas, jų partneriams neretai yra spaudimas. Todėl norisi kuo daugiau kalbėti apie tai, kad tiek vieni, tiek kiti kuo greičiau atpažintų, kas vyksta santykiuose, ir kuo anksčiau mėgintų tai pakeisti.

Ar buvimas santykiuose reiškia teisę į seksą?

Kadangi dauguma porų nusprendžia, kad seksas yra kažkas, ką jie išskirtinai patiria tik tarpusavy, šis santykių susitarimas, deja, kartais naudojamas kaip pateisinimas reikalauti sekso iš partnerio. Skamba labai nekaip, jaučiasi tai dar prasčiau, bet iš tiesų nemažai porų atsiduria tokioje dinamikoje. Prasideda ji beveik nekaltai, bet sukelia labai daug neigiamų pasekmių, nes galiausiai tai yra ne kas kita kaip psichologinio ir seksualinio smurto mišinys, prisidengęs meilės ir seksualinių poreikių kauke. 

Ilgalaikiuose santykiuose skirtingas seksualinis potraukis ir pomėgiai neišvengiamai sukelia tokias situacijas, kai tam tikri norai ar poreikiai patenkinami netolygiai. Netgi nesvarbu, santykiai monogaminiai ar ne. Nesuderinamumai ir tam tikra poreikių asimetrija gali būti bet kokiame santykių sąstate.

Kai kuriems žmonėms pavyksta tai priimti lengviau. Jie(-os) sutelkia dėmesį į tai, kas juos(-as) vienija, o ne skiria. O kai kuriems žmonėms skirtingi pomėgiai ar skirtingas potraukis kelia labai daug nepatogumų, jie itin skaudžiai tai išgyvena ir laikui bėgant kaupiasi nusivylimų.

Susiformuoja labai disfunkcinis požiūris, kad buvimas santykiuose reiškia teisę į seksą. Sekso nebuvimas ar nepakankamumas, interpretuojamas kaip kelianti pyktį neteisybė. Nuo neatsakytų iniciatyvų dėl sekso iki psichologinio spaudimo užsiimti seksu dažnai pereinama palaipsniui ir nepastebimai, nes dažniausiai jis supakuotas į įvairius racionalizavimus ar manipuliacijas. Deja, dažnai asmuo, kuris taiko tokį spaudimą, mato tik savo priežastis ir ketinimus, tačiau nesuvokia šio elgesio destruktyvios galios ir neveiksmingumo ilgalaike prasme. 

Read more

Daug žmonių tiki, kad jei jų partneriai yra tie tikrieji ir vieninteliai, tai viskas turi sutapti. Bendravimas kiekviename lygmenyje vyksta sklandžiai ir lengvai. Toks romantinis mąstymas labai pamaitina, kai fantazuojame apie būsimus tobulus santykius. Hipotetiškai. Praktikoje rožiniai filtrai laikosi ne itin ilgai. Jei ir toliau taikome tą pačią romantinę “logiką”, kai kažkas nesutampa ar nesiseka, ima pirštis tokia išvada: “tai ne mano žmogus”. Todėl jei paaiškėja (įtarimų dėl) seksualinių poreikių neatitikimų, vietoj jų išsamaus aptarimo ir bandymo su tuo sklandžiai susitvarkyti, žmonės sąmoningai ar nesąmoningai mieliau juos ignoruoja. Tarsi… jei lovoje nesutampame, ar turime pagrindo būti pora?

Trumpas atsakymas yra TAIP, galime būti pora, net jei mūsų seksualiniai poreikiai ar pomėgiai sutampa ne pilnai, tačiau nebūtina apie tai tyliai kentėti. Gal laikas normalizuoti neatitikimus, suprasti, kas tiksliai gali skaudinti apie juos, bei pasiruošti atviram pokalbiui?

Read more

Iš klientų itin dažnai girdžiu apie nepavykusius bandymus. Pavyzdžiui, moteris bandė vilioti partnerį(-ę): šypsojosi, svajingai šoko ir tikėjosi, kad jos partneris(-ė) supras ir perims iniciatyvą, nes jai buvo nedrąsu daugiau kažką padaryti, bet jis(-i)… tik pasidžiaugė, kad ji gerai nusiteikusi ir toliau scroll’ino... Arba vyras skundžiasi, kad dažnai gundo žmoną savo firminiu šokiu iškart po dušo. Jis pats švarut švarutėlis, kaip jai ir patinka, o šokis linksmas ir žaismingas. Jinai jį ignoruoja. Tačiau galiausiai pakalbėjus su žmona paaiškėja, kad ji į šitą šokį žiūri kaip į keistą makalavimą pimpalu ir jai niekad net nėra šovę į galvą, kad šitaip jos vyras ją kviečia mylėtis.

Pasitikėti savimi ir sugebėti be perdėto galvojimo parodyti kitam žmogui, jog jų geidžiate, yra vienas iš labiausiai įgalinančių įgūdžių seksualiniame kontekste. Deja, mažai porų šauna į galvą pasitikslinti, ar visada vienas kitą vilioja suprantamu ir patinkančiu būdu, nors daugelis žmonių bent jau teoriškai žino, kad kalbėtis apie seksą svarbu ir naudinga… Ką derėtų išsiaiškinti, kad užtikrintai jaustumėtės bandydami seksualiai suartėti su kitais žmonėmis? Ką daryti, kad ilgainiui šis procesas taptų kuo labiau apdovanojantis, nepriklausomai nuo to, ar jis iš tikrųjų baigiasi seksu?

Gal pakalbam?

Pabandykite pasikalbėti su savo partneriu apie iniciatyvą seksui - kaip jie norėtų, kad tai vyktų, ar jie tikrai supranta, kai esate tam nusiteikę, ir kartu pagalvokite, kas galėtų palengvinti šį procesą. Prisiminkite savo geriausius bandymus užsiimti seksu ir pabandykite suprasti, kokie veiksniai nulėmė tokią puikią pradžią. Kas vyko prieš tai, kaip pati iniciatyva atrodė - gal kažkas netikėto, galbūt uždeganti frazė, žvilgsnis, prisilietimas ar pan. 

Aptarkite vienas kito įprastą elgesį inicijuojant seksą ir įsitikinkite, kad suprantate, kaip sužadinti vienas kitą. Kartais žmonės mano, kad jų juokingas ar linksmas elgesys yra puikus būdas pakreipti viska sekso link, tačiau jų partneris nebūtinai tai suvokia kaip seksualų gestą. Tęsiant tokius nesusipratimus gali kilti nusivylimas ir bejėgiškumas, nes ima atrodyti, kad jokios pastangos neveikia. Būkite drąsūs kalbėti apie nesėkmingus bandymus ir pabandykite išsiaiškinti, kaip juos būtų galima pagerinti.

Iniciatyvos seksui atmetimas yra tik iniciatyvos seksui atmetimas. Neišplėskime to iki asmeninio atstūmimo. Pasvarstykite, kaip turėtų atrodyti priimtini būdai pasakyti "ne" seksui. Ir būtinai susitarkite, ką galite kartu nuveikti po atmestos iniciatyvos - kad visumoj tai vis tiek taptų galimybe pasijusti suartėjusiems, o ne atitolusiems. Pavyzdžiui, galite ilgam apsikabinti, kartu išsimaudyti vonioje, užsiimti masažu ar tiesiog pažiūrėti filmą. Esmė, kad išvengtumėte atitolimo, kuris paprastai ištinka porą, kai žmonės nusivilia “ne” atsakymu, arba ima jaustis kalti, jog pasake “ne”, arba, dar baisiau, iš viso to padaro didžiulę “myli - nemyli/ vertina-nevertina” dramą. 

Į ką atkreipti dėmesį

Nerimo įveika. Kai kažkas inicijuoja seksą kupinas nerimo, nesvarbu koks jų elgesys ir kaip jie bando tai slėpti, tas nerimastingumas, jei nepraeina iškart prasidėjus veiksmams, kažkaip paslaptingai “spinduliuoja” ir trukdo atsiduoti pojūčiams. Jei jus apima nerimas intymiame kontekste, pabandykite rasti būdą tai įveikti, apie tai pasikalbėti arba kuo greičiau nukreipti savo dėmesį į pojūčius. Nebūtina pradėti tobulai, bet tikslas yra kuo greičiau pereiti prie malonumo ir džiaugsmo.

Pasitikėjimas savimi yra sexy. Tai suteikia saugumo jausmą, kad viskas gerai apgalvota ir nėra dėl ko nerimauti - galima tiesiog pasinerti į malonumą. 

Jei pasitikėjimo savimi stinga, pamėginkite bent įsivaizduoti, kaip jaustumėtės ir elgtumėtės, jei pasitikėtumėte savimi seksualiniame kontekste. Kaip kreiptumėtės į savo partnerį tokioje būsenoje? Jei šiuo metu tai neateina natūraliai, siūlau pabandyti tai vizualizuoti ir tarsi pasimatuoti tą būseną. “Matuokitės” šį mąstymo būdą, kol jis taps jūsų antrąja oda.

Siekite entuziastingo sutikimo. Tiek daug žmonių nerimauja dėl jų iniciatyvos atmetimo, kad net… vengia gauti sutikimą. Tai ypač svarbu, jei jau patyrėte fizinio artumo vengimą - sutarkite dėl naujų "taisyklių": kad nėra spaudimo tęsti ir sustoti bet kuriuo metu yra gerai. Pavyzdžiui, galite pasiūlyti šiek tiek pasimyluoti, kas nereikš įsipareigojimo seksui. Tik po to nuspręskite, ar abu norite eiti toliau. Tai ilgainiui padarys jus abu daug atviresnius fiziniam artumui.

Nepersistenkite. Yra skirtumas tarp bendravimo pasitikint savimi bei atsižvelgiant į partnerės(-io) reakciją, ir įkyraus lindimo nepaisant ribų. Iniciatyva seksui turi būti kažkas panašaus į šokį - pradedam atsargiu nedideliu žingsneliu, ir jei matome, kad žmogus teigiamai reaguoja, galime dėti sekantį žingsnį ir stebėti atsaką. Kol nebus abejonių, jog abiem norisi to paties šokio. Jei žengėte žingsnį ir nebematote susidomėjimo, tai turbūt teks nusiteikti solo šokiui. 

Realistiški lūkesčiai. Kai žmonės bando keisti savo elgesį santykiuose, jie dažnai tikisi, kad tas naujas elgesys kaipmat duos teigiamų rezultatų. Ir tada momentinio gero rezultato nebuvimas dažnai nubloškia žmogų į frustraciją ir nusivylimą. Tiksliau, tas žmogus pats save ten nubloškia. Visiškai normalu, kad pokyčiui reikės laiko. Partneriui prireiks laiko suprasti, kad čia ne kažkoks keistas nesusipratimas, bet mažyčiai žingsniai naujo bendravimo link. Tad apsišarvuokite kantrybe ir būkite pasiruošę, kad ne iš karto viskas gali pavykti. 

Pasistenkite, kad viliojimo procesas būtų kaip įmanoma lengvesnis ir žaismingesnis. Ypač svarbu, kad nebūtų spaudimo būtinai prieiti iki sekso. Taigi bet koks teigiamas žingsnis yra laimėjimas. Jei partnerė(-is) neįsitraukia į viliones, priminkite sau, kad tai yra viso labo atmetimas tai iniciatyvai, o ne jums kaip asmeniui. Jei ramiai tai priimsite, neleisite savo nuotaikai subjurti. Tada kur kas labiau tikėtina, jog vis tiek maloniai praleisti laiką - tik šįkart ne seksualiai. Toks požiūris ilgainiui labai stipriai prisidės prie jūsų santykių stiprinimo, nes atsiras patyrimas ir ramybė, kad nei iniciatyva seksui, nei “ne” pasakymas nebekels įtampos. 

Tinkamas laikas. Nepamirškite, kad svarbu ne tik kaip tai darote, bet ir kada. Kartais žmonės yra įtemptoje santykių situacijoje, beveik visai nekalba, o tada staiga vienas iš jų bando viską pakeisti netikėta iniciatyva seksui. Arba žmonės pervargę, fiziškai išsekę ar net sergantys, yra itin daug streso darbe/moksluose, net normaliai nesimiega. Tokiose situacijose, nesvarbu kaip gerai tai atliekate, sėkmės tikimybė yra labai maža. Pirmiausia išspręskite savo santykių ar kitokią problemą, grįžkite į malonų ir džiaugsmingą bendravimą su savo partnere(-iu) ir tik tada galvokite apie sekso inicijavimą. 

Jokio spaudimo inicijuoti. Jei yra bendra įtampa dėl sekso trūkumo, kuris tarsi kilęs dėl jūsų mažesnio potraukio, seksualinės disfunkcijos ar kitokių priežasčių, ir jaučiate, kad jūsų partnerė(-is) mano, jog “dabar jūsų eilė inicijuoti seksą”, turbūt derėtų apie tai pasikalbėti. Sekso inicijavimas dėl spaudimo ar kaip būdas išvengti jūsų partnerės(-io) nuotaikų svyravimų į gera neveda. 

Jei neturite bėdų incijuojant seksą, turbūt jau atradote, kas jums veikia. Bet jei neatradote ir visa tai, ką perskaitėte, skamba kiek keistai ir nenatūraliai jums, tai siūlau tiesiog permąstyti, kaip visa tai išmėginti jums autentišku būdu. Adaptuoti sau. Ir pamėginti.