Nors skaičiai yra didžiuliai ir šokiruoja kiekvieną juos sužinojusį, smurtas artimoje aplinkoje dažnai yra laikomas „nematoma“ problema.

Tačiau tai, kad pasekmių nematome iš karto, nereiškia, kad jų nėra. Neuromokslu remti duomenys vis daugiau atskleidžia, kaip pasikartojantis smurtas (fizinis ar emocinis) gali paveikti aukos smegenų veiklą, jų struktūrą ir žmogaus gebėjimą mąstyti, prisiminti, reguliuoti emocijas bei jaustis saugiai.

Įsivaizduokite žmogų, kuris po patirto smurto atrodo visiškai „normaliai“. Nėra mėlynių, sulūžusių rankų ar kojų, o ir žaizdų, kurias galima parodyti gydytojui, nėra. Tuo pačiu, žmogus po kurio laiko grįžta į darbą, rūpinasi vaikais, eina į parduotuvę, susitinka su draugais. Daugelis mūsų turbūt pagalvotų „Juk viskas dabar jai gerai“.

Deja, smegenys nėra organas, kurio būklę galime įvertinti vien pažiūrėję į žmogų. Smegenys yra be galo kompleksinė sistema, kuri yra dinamiška, su nuolat kintančia struktūrine biologija bei psichologine žmogaus būsena.

Todėl būtent čia ir slypi viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl smurto artimoje aplinkoje pasekmės taip ilgai buvo ignoruojamos ir nepakankamai matomos.

Fizinio smurto pasekmės aukos smegenims

Logiškiausia yra pradėti nuo to, kas mums yra intuityviai suprantama. Jeigu žmogui yra suduodama per galvą, galva yra daužoma į grindis ar žmogus yra stipriai kratomas, smegenys būna sužalotos.

Darbe tai vadiname trauminiu smegenų sužalojimu – TBI (Traumatic Brain Injury). Svarbu suprasti, kad TBI sukelti gali ir silpni smūgiai, ar stipresnis papurtymas – aukai prarasti sąmonės ar nukeliauti į priimamąjį nėra būtina.

Kitas svarbus aspektas yra tai, jog TBI yra kumuliatyvus procesas. Patyrus mažą smegenų sužalojimą nuo papurtymo, mūsų smegenys jau patiria fiziologinį stresą, tad antras papurtymas po savaitės ar trečias trenkimas į galvą po dviejų savaičių tik dar labiau žaloja smegenis.

2019 m. tyrime moterims, kurios buvo patyrusios su smurtu artimoje aplinkoje susijusią galvos traumą su ilgalaikiais simptomais, po 18 mėnesių buvo nustatyta daugiau įvairių psichologinės ir fizinės sveikatos problemų, įskaitant nemigą ir depresijos simptomus.

2024 metų neuropsichologinis tyrimas parodė, kad smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys, turėjusios didesnę tikėtinos TBI riziką, pasižymėjo prastesniais atminties ir vykdomųjų funkcijų rezultatais (kalbėjimas, galūnių judinimas). Šie skirtumai išliko ir atsistačius emocinei būklei.

Tad tokios aukos mintys kaip ,,Man sunku susikaupti“, ,,Neatsimenu, ką kalbėjau susitikime“ ar ,,Man sunku susiplanuoti net paprastą vizitą“ yra tiesioginės pasekmės ,,nematomos“ TBI, kurią potencialiai sukelia smurtautojas.

Tai ir yra problemos centras – dažnai TBI yra nematoma, vien dėl to, jog ją gali sukelti net ir paprastas papurtymas, o auka po jos gali atrodyti visiškai sveika. Tačiau, kaip ir matėme iš mokslinių tyrimų, aukos gyvenimas yra sužalojamas kita prasme – tokie kasdieniai dalykai kaip kalbėjimas, vaikščiojimas, darbų planavimas ar atsiminimas, kodėl ėjai į kitą kambarį, tampa iššūkiais.

Smaugimas – tyli neurologinė problema

Smaugimas yra dar viena fizinio smurto forma, apie kurią retai kalbama.

Pagalvojus apie smaugimą, dažnai galvojam apie kaklą ar oro trūkumą plaučiuose. Tačiau viena iš vietų, kuri nukenčia labiausiai, yra ne kaklo sritis, o smegenys. Mūsų smegenys yra be galo aktyvios, jos sunaudoja 20% viso kūno suvartojamos gliukozės ir yra visiškai priklausomos nuo deguonies kiekio, kuris su krauju atkeliauja į audinį.

Smaugimo metu, auka ne tik negali įkvėpti oro, tačiau ir kraujotaka į smegenis yra pažeista ar netgi laikinai sustabdyta. Tai reiškia, kad smegenys negauna pakankamai deguonies.

Svarbu žinoti, kad mūsų smegenys gali būti paveiktos ne tik mechaninės traumos, tačiau ir deguonies stokos, kuri gali potencialiai sukelti hipoksinę-išeminę traumą, kurią dažnai matome insultą patyrusiuose pacientuose.

2024 metų tyrime kognityviniai pokyčiai buvo ryškiausi būtent tarp smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų, kurios buvo smaugiamos smurto metu. Šios moterys turėjo daugiau atminties ir vykdomųjų funkcijų sunkumų.

Smaugimas dažnai yra neįvertinamas kaip rimtas medicininis įvykis, kadangi yra galvojama, jog smaugimo efektai yra sustabdomi kartu su smaugimo pabaiga. Tačiau realybė yra visiškai kitokia – smaugimo pasekmės yra užfiksuojamos smegenyse ir, deja, gali išliktivisą gyvenimą, jei audinys be deguonies buvo per ilgai.

Svarbiausia dalis – o kas jei auka nepatyrė fizinio smurto, o tik emocinį?

Iki šiol kalbėjau apie atvejus, kurių metu buvo aiškūs fiziniai pažeidimai smegenyse nuo galvos traumos ar smaugimo. Tačiau didžioji dalis smurto artimoje aplinkoje yra emocinis smurtas, kai nėra fizinės traumos. Ar tada mes matome kažkokius fiziologinius pokyčius, kuriuos galime užfiksuoti? Bet juk fizinio smurto nebuvo, kaip gali būti sužalotos ir smegenys?

Smegenims nebūtina būti fiziškai sužalotoms, kad jos pasikeistų.

Mūsų smegenys yra be galo dinamiškas organas, jis nuolat reaguoja į aplinką ir nuolat prisitaiko pagal žmogaus tuometinius poreikius. Šis organas vertina, ar esame saugūs, ar reikia būti budriems, ar galime atsipalaiduoti, ar reikia ruoštis pavojui. Tai lyg sargybinis, kuris niekada nesiilsi.

O dabar įsivaizduokite žmogaus gyvenimą, kuriame pavojus nėra kažkur toli – pavojus yra namuose. Žmogus nežino, kada jo partneris supyks, kada sukels konfliktą, kada durų užtrenkimas reiškia pokalbio pabaigą, o kada laukiančio smurto pradžią. Tokioje aplinkoje aukos smegenys gauna labai paprastą, bet nuolatinę žinutę „Būk pasiruošęs“.

Tai yra post traumatinio streso sindromo (PTSD) pradžia. PTSD nėra ,,labai didelis nerimas“, PTSD yra trauma, kuri gali paveikti, kaip žmogus atsimena, apdoroja informaciją ir reaguoja į pavojų. PTSD gali paveikti absoliučiai visą smegenų veiklą – kaip žmogus miega, kaip valgo, kaip reguliuoja emocijas. Šie simptomai neateina tik dėl pakitusios psichologijos. Šie simptomai ateina iš neurobiologinio pagrindo, kuomet pakinta ir aukos smegenų struktūra.

Smegenys veikia tinklais

Nuo senų laikų, kai pirmieji mokslininkai piešdavo smegenų anatomiją ant popieriaus, yra įsitikinimas, jog smegenys veikia atskiromis dalimis. Žmonės galvojo, jog turime atskiras dalis rašymui, kalbėjimui, šokiui, meilei, ir panašiai. Iš dalies tai yra tiesa (nelendant į niuansus), bet ne taip seniai buvo įrodyta, jog smegenys veikia kaip didžiulė tarpusavyje susijusių tinklų sistema, tai mes praktikoje vadiname „Default Mode Network“ (DMN). Šis tinklas yra ypač aktyvus, kai nesame susitelkę į išorinę užduotį ir tiesiog ilsimės.

2026 metais paskelbtame tyrime mokslininkai naudojo ramybės būsenos MRT ir lygino smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų bei smurto nepatyrusių moterų smegenų funkcines jungtis ar kitaip tariant DMN. Šis tyrimas nustatė skirtingą kelių didelių smegenų tinklų bei DMN tarpusavio komunikaciją ir parodė mažesnį junglumą tarp skirtingų smegenų dalių moteryse, kurios yra patyrusios smurtą artimoje aplinkoje.

Šis rezultatas gali reikšti daug – mažesnės funkcinės galimybės (prastesnė kalbėsena, atmintis), tačiau ir didesnis nerimas ar kiti klinikiniai simptomai. Yra kalbama ne apie tai, kaip po patirto smurto buvo fiziškai sužeisti smegenys. Yra rodoma, jog net neprisilietus prie kito žmogaus, bet sukūrus nesaugią agresyvią aplinką, buvo galima aptikti pokyčius, turinčius ir funkcines pasekmes.

Kelios smurto formos, bet rezultatas vienas – pažeistos smegenys

Tai yra momentas, kai mūsų supratimas apie smurtą turi pasikeisti. Kai sakome „smegenų trauma“, dažnai įsivaizduojame fizinę žalą – smūgį, kraujavimą, smegenų sukrėtimą. Tačiau smegenys gali keistis ir dėl ilgalaikės patirties.

Tai nėra tas pats mechanizmas ir šių dviejų dalykų nereiktų suplakti kartu. Fizinė galvos trauma gali pažeisti smegenų audinius ir paveikti jų struktūrą bei funkciją. Lėtinis emocinis smurtas ir trauma gali keisti smegenų tinklų funkcionavimą, streso ir grėsmės apdorojimą.

Vienas žmogus gali patirti abu. Tai turbūt yra viena iš priežasčių, kodėl mokslininkams vis dar yra taip sunku išnarplioti pagrindines smegenų traumos priežastis smurto aukose.

Todėl yra labai svarbu prisiminti, jog dažnai negalime tiesiogiai sakyti ,,Šitas smegenų pokytis atsirado būtent dėl smurto“, daugeliu atvejų galime pabrėžti, jog smegenyse atsiradęs pokytis yra susijęs su smurto patirtimi, o jo mechanizmai gali būti keli.

Smegenų pakitimai nelygų „sugadintoms“ smegenims

Apie smegenų fiziologiją reikia kalbėti suvokiant, jog smegenys yra dinamiškos. Šis organas keičiasi visą gyvenimą – struktūra, sujungimai, tankis ir panašiai.

Nesinori sudaryti įvaizdžio, jog smegenys gali būti „sugadintos“, patyrus smurtą artimoje aplinkoje. Žinoma, jei yra sukelta negrįžtama žala, tuomet daug padaryti nebegalime.

Tačiau mūsų smegenys yra be galo plastiškos – šis organas keičiasi kartu su mumis ir mūsų patirtimis. Todėl šie pokyčiai neprivalo būti nuosprendis visam gyvenimui, tai yra ir viltis, kad, kartu su pasikeitusia aplinka, gali pasikeisti ir mūsų smegenys, o ilgainiui ir emocinė būklė.

Šis smegenų plastiškumas yra dar viena priežastis, kodėl tinkama emocinė (ir žinoma fizinė) pagalba yra be galo svarbi aukoms, kurios yra patyrusios smurtą artimoje aplinkoje.

Tik tinkama diagnozė, gydymas ir pagalba gali leisti pasinaudoti tuo smegenų plastiškumu ir bandyti atstatyti emocinę būklę.

,,Nematoma” nereiškia neegzistuojanti

Tikiuosi, jog po šio teksto tapo aišku, kad ,,nematoma” trauma toli gražu nereiškia neegzistuojanti.

Šio teksto tikslas nebuvo bandyti surasti vieną konkretų smegenų pokytį, kuris įrodytų, kad žmogus patyrė smurtą. Svarbiau suprasti, kad smurtas artimoje aplinkoje gali paveikti žmogų daug giliau, nei leidžia pamatyti išoriniai požymiai.

Kartais tai yra tiesioginė fizinė smegenų trauma, kartais – deguonies trūkumo sukelti pažeidimai, o kartais ilgalaikis gyvenimas baimėje ir nuolatinėje įtampoje, kuris keičia tai, kaip smegenys apdoroja informaciją, grėsmę ir emocijas.

Todėl klausimas ,,ar smegenyse tikrai galime pamatyti smurto pasekmes” nėra toks paprastas. Kai kuriais atvejais galima nustatyti aiškius neurologinius pažeidimus, tačiau kitais atvejais reikia atlikti funkcinius bei kognityvinius testus. Neuromokslas vis dar bando suprasti, kaip skirtingos smurto patirtys susijungia į vieną fiziologinį ar neurologinį efektą ir kokį ilgalaikį poveikį tai turi žmogui.

Svarbiausia yra tai, kad mums nebūtina matyti pažeidimo MRT teste, kad patikėtume žmogaus patirtimi. Jei žmogui sunku prisiminti, susikaupti, miegoti, reguliuoti emocijas ar jaustis saugiai, tai nėra ,,išsigalvojimas”, didžiąją dalį laiko tai turi ir anatominį pagrindą.

Smurtas palieka pėdsaką ant kūno ne tik išorėje, bet ir viduje – mūsų smegenyse. Tai yra dažnai nematomas randas, kuris, deja, lydi auką jos gyvenime, paveikdamas kasdienes funkcijas.

Todėl ,,nematoma” trauma nereiškia neegzistuojanti. Ji reiškia traumą, kurios negalime pamatyti plika akimi. Tam, kad ją galiausiai pamatytume, pirma turime pripažinti, kad ji yra reali.

Literatūra:

Likitlersuang, J., Salat, D. H., Fortier, C. B., Iverson, K. M., Werner, K. B., Galovski, T., & McGlinchey, R. E. (2023). Intimate partner violence and brain imaging in women: A neuroimaging literature review. Brain Injury, 37(2), 101–113. https://doi.org/10.1080/02699052.2023.2165152

Iverson, K. M., Dardis, C. M., Grillo, A. R., Galovski, T. E., & Pogoda, T. K. (2019). Associations between traumatic brain injury from intimate partner violence and future psychosocial health risks in women. Comprehensive Psychiatry, 92, 13–21. https://doi.org/10.1016/j.comppsych.2019.05.001

Raskin, S. A., DeJoie, O., Edwards, C., Ouchida, C., Moran, J., White, O., Mordasiewicz, M., Anika, D., & Njoku, B. (2023). Traumatic brain injury screening and neuropsychological functioning in women who experience intimate partner violence. The Clinical Neuropsychologist, 38(2), 354–376. https://doi.org/10.1080/13854046.2023.2215489

Likitlersuang, J., Brown, E. M., Salat, D. H., Iverson, K. M., Werner, K., McGlinchey, R. E., Galovski, T. E., & Fortier, C. B. (2022). Neural Correlates of Traumatic Brain Injury in Women Survivors of Intimate Partner Violence: A Structural and Functional Connectivity Neuroimaging Study. Journal of Head Trauma Rehabilitation, 37(1), E30–E38. https://doi.org/10.1097/htr.0000000000000758

‌Murray, C. E., Lundgren, K., Olson, L. N., & Hunnicutt, G. (2015). Practice Update. Trauma, Violence, & Abuse, 17(3), 298–305. https://doi.org/10.1177/1524838015584364

‌Valera, E., & Kucyi, A. (2016). Brain injury in women experiencing intimate partner-violence: neural mechanistic evidence of an “invisible” trauma. Brain Imaging and Behavior, 11(6), 1664–1677. https://doi.org/10.1007/s11682-016-9643-1

Daugherty, J. C., Verdejo-Román, J., Pérez-García, M., & Hidalgo-Ruzzante, N. (2020). Structural Brain Alterations in Female Survivors of Intimate Partner Violence. Journal of Interpersonal Violence, 37(7–8). https://doi.org/10.1177/0886260520959621

‌Pérez-González, M., Sánchez-Rodríguez, M. D., Daugherty, J. C., Hidalgo-Ruzzante, N., Pérez-García, M., Amaoui, S., & Verdejo-Román, J. (2026). Altered resting-state functional connectivity in women survivors of intimate partner violence: an ICA study. BMC Psychology, 14(1). https://doi.org/10.1186/s40359-026-04063-x

World Health Organization: WHO. (2025, November 19). Lifetime toll: 840 million women faced partner or sexual violence. Who.Int; World Health Organization: WHO. https://www.who.int/news/item/19-11-2025-lifetime-toll--840-million-women-faced-partner-or-sexual-violence

‌

Šis atvejis kelia klausimą, kurio Lietuvoje dar nesvarstėme: jei tai nutiktų čia, ką mūsų teisė pasakytų šiai moteriai?

35 metų Lindsay buvo ta, kurią kaimynai vadino „pavyzdine mama“. Ji dirbo gimdymo skyriuje, padėjo gimti šimtams kūdikių, o vieną savo vaiką net pavadino pirmosios profesinėje karjeroje priimtos naujagimės vardu. Ji buvo ta, kuri žinojo, kaip atrodo sveika gimdymo eiga, kokie požymiai reiškia pavojų ir kada reikia skambinti gydytojui. Ir vis tiek, kai pavojus iškilo jai pačiai, niekas, nei sistema, nei artimieji, nei ji pati, nesugebėjo to sustabdyti laiku. Tai, galbūt, ir yra baisiausia šios istorijos dalis, jei tai galėjo nutikti žmogui, kuris žinojo daugiau nei dauguma mūsų apie gimdymą ir pogimdyminį laikotarpį, kas gali garantuoti, kad tai nenutiks bet kuriai kitai moteriai, kuri net neįtaria, jog kažkas negerai?

2023 m. sausio 24 d. Lindsay Clancy paprašė vyro Patricko nuvažiuoti parvežti vakarienės ir vaistų. Kol jo nebuvo, ji mankštos guma pasmaugė visus tris vaikus, o po to iššoko (teismo proceso metu minėtas ir iškritimo variantas) iš antro aukšto miegamojo lango. Ji išgyveno, tačiau tapo paralitike. Cora ir Doosonas mirė tą pačią naktį, Kalenas – po kelių dienų ligoninėje.

Likus mažiau nei trims savaitėms iki tragedijos, ji buvo išrašyta iš psichiatrijos stacionaro. Per kelis mėnesius jai buvo paskirti devyni skirtingi psichotropiniai vaistai kovai su sunkia pogimdymine depresija. Buvęs vyras teismui liudijo, kad likus mėnesiui iki žmogžudysčių ji jam prisipažino turinti įkyrių minčių apie žalą vaikams. Ji sakė, kad tų minčių neįgyvendins. Ji klydo – o gal tiesiog jau nebevaldė savęs.

Prokurorai mato tai kitaip. Anot jų, ji viską suplanavo – specialiai išsiuntė vyrą iš namų, kad liktų viena su vaikais. Tai, jog jis be didelių pastangų nuėmė gumas nuo vaikų kaklų, jiems yra tyčinio, apgalvoto nusikaltimo įrodymas. Gynyba prieštarauja, tai klasikinis sunkios psichozės vaizdas – haliucinacijos, kliedesiai, visiškas realybės praradimas.

Teismo proceso metu paaiškėjo ir daugiau nejaukių detalių. Kaltinimo atstovai tvirtina, kad namuose buvo rasti dienoraščiai, kuriuose Lindsay fiksavo savo psichinę būklę ir vartojamus vaistus, o kai kuriuose įrašuose minėta ir savižala, ir mintys apie žalą vaikams. Vaikų auklė teismui liudijo, kad Lindsay jai pasakojo apie pogimdymines problemas, tačiau savo liudijimą baigė sakiniu, kurį sunku pamiršti: ji buvo nuostabi mama. Du aprašymai, žudikė ir nuostabi mama, susikirto tame pačiame teismo posėdžių salėje, apie tą patį žmogų. Ir būtent šis prieštaravimas, o ne pats faktas, kad vaikai mirė, yra tai, kodėl byla taip stipriai sujudino viešąją nuomonę.

Kodėl JAV čia bejėgė?

JAV teisė neturi specialaus infanticido (naujagimio nužudymo) instituto. Yra tik bendra, retai pasiteisinanti nepakaltinamumo gynyba, sėkminga mažiau nei 0,1 proc. visų bylų. Tai reiškia, kad moteris, kurios psichikos būklė sunkiai pablogėjo per kelias savaites po gimdymo, teisme vertinama beveik taip pat, kaip bet kuris kitas žudikas. Apie dvi dešimtis pasaulio valstybių, tarp jų Jungtinė Karalystė, Vokietija, Kanada, Italija, Brazilija, jau seniai turi infanticido įstatymus, pripažįstančius, kad gimdymas gali laikinai sugriauti moters psichiką. JAV šio pripažinimo neturi. Ir Clancy dabar už šią spragą moka savo laisve.

Verta prisiminti ir istorinį kontekstą. Jungtinės Karalystės Infanticide Act galioja nuo 1922 m., vėliau atnaujintas 1938 m., taigi beveik prieš šimtą metų įstatymų leidėjai suprato tai, ko amerikiečių teismai iki šiol nenori pripažinti: gimdymas yra biologinis, hormoninis, psichologinis šokas, galintis laikinai atimti iš moters gebėjimą valdyti savo elgesį. Šiuolaikinė medicina tik patvirtino tai, ką prieš šimtmetį intuityviai jautė britai: pogimdymine psichoze suserga apie viena–dvi moterys iš tūkstančio gimdyvių, o be gydymo tarp jų keletas procentų baigiasi kūdikio ar pačios moters mirtimi. Tai ne egzotika. Tai statistinė rizika, kurią galima numatyti ir kuriai galima užkirsti kelią, jei sistema tik norėtų tai daryti.

O ką pasakytų Lietuvos teisė?

Žiūrint objektyviai, Lietuvoje toks mechanizmas yra: Baudžiamojo kodekso 131 straipsnis. Motina, dėl gimdymo nulemtos būsenos nužudžiusi savo naujagimį, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Palyginimui, paprastas nužudymas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (artimo giminaičio arba šeimos nario nužudymas) baudžiamas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Skirtumas toks, kaip tarp keletų metų trunkančios bausmės ir visos likusios gyvenimo dalies už grotų.

Bet perskaitykite dar kartą – naujagimį. Ne vaiką. Ne penkiametį, trimetį ar aštuonių mėnesių kūdikį. Lindsay Clancy vaikai buvo per seni šiai apsaugai. Jei identiška byla vyktų Vilniuje ar Kaune, BK 131 straipsnis motinai apskritai netaikytinas. Sistema tiesiog jos nemato.

Įdomu, kad pati „gimdymo nulemtos būsenos“ sąvoka teisinėje doktrinoje skirstoma į tris pakopas.

Pirma, pogimdyminis liūdesys, kurį patiria 50–80 proc. gimdyvių ir kuris pats savaime jokios teisinės reikšmės neturi.

Antra, pogimdyminė depresija, prasidedanti dažniausiai per pirmąsias keturias savaites, bet galinti išlikti iki metų.

Trečia, sunkiausia, pogimdyminė psichozė su haliucinacijomis, kliedesiais, kartais net su noru nužudyti kūdikį, kad „apsaugotum“ jį nuo įsivaizduojamos kančios ateityje.

Bet čia slypi esminė detalė: nustatyti, kurioje iš šių pakopų buvo moteris nusikaltimo metu, gali tik teismo psichiatrijos ar psichologijos ekspertai. Teisėjas, kuris nėra gydytojas, sprendimą priima remdamasis jų išvada. Tai reiškia, kad moters likimas priklauso ne tik nuo to, kas jai iš tikrųjų nutiko, bet ir nuo to, kaip greitai po įvykio ji buvo ištirta, kokių duomenų apie jos būseną buvo surinkta iš anksto ir ar apskritai kas nors prieš tragediją fiksavo, kad su ja kažkas negerai.

Kas belieka, jei BK 131 straipsnis netaikomas? Bendrosios pakaltinamumo taisyklės, BK 17 straipsnis. Jei ekspertizė nustato, kad moteris veikos metu dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ji pripažįstama nepakaltinama, ir vietoje bausmės skiriamas priverstinis gydymas. Jei sutrikimas nepasiekė tokio laipsnio, ji vis tiek atsako, tačiau bausmė gali būti švelninama. Viskas priklauso nuo vieno dokumento, teismo psichiatrijos ekspertizės išvados, o ne nuo aiškaus įstatymo teksto.

Praktikoje panašūs atvejai Lietuvoje dažniausiai sprendžiami per pakaltinamumo institutą, ne per BK 131 straipsnį. Vilniuje motina, Neryje paskandinusi dvi mažametes dukras, buvo pripažinta nepakaltinama, ir jai buvo skirtas ambulatorinis stebėjimas, ne kalėjimas. Kita motina, kibire naktį paskandinusi šešių dienų naujagimį, taip pat išvengė laisvės atėmimo, nes ekspertai konstatavo, kad ji sirgo psichine liga ir negalėjo suprasti, ką daro. Trečias, kone identiškas atvejis, 31 metų moteris, paskandinusi savo ketverių metų dukrą, taip pat baigėsi ne kaltinimu tyčiniu nužudymu, o rekomendacija skirti priverstinį gydymą, nes ekspertai nustatė, jog moteris dėl psichikos sutrikimo nesuvokė veikos pavojingumo. Tai reikšminga: tik per vienerius metus Lietuvoje įvyko keturios beveik identiškos tragedijos, kai motinos nužudė savo mažamečius vaikus, ir bent trys iš jų baigėsi panašiu scenarijumi: sistema, po fakto, pripažįsta ligą, o ne piktavališką valią.

Sistema, taigi, gali būti žmogiška. Bet ji nepateikia jokios garantijos iš anksto. Viskas yra loterija, priklausanti nuo ekspertų, teisėjo ir to, ar apskritai spėsi surinkti pakankamai medicininių įrodymų. O tai reiškia, kad kitos motinos, kurios byla bus mažiau aiški, kurios ekspertizė vėluos ar ateis per vėlai, likimas gali būti visiškai kitoks. Teisė negali remtis vien geros valios teisėjais ir ekspertais. Ji turi turėti aiškią, nuspėjamą struktūrą, kuria galėtų pasikliauti kiekviena moteris, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste ir kuriame teisme sprendžiama jos byla.

Tikroji spraga: ne baudžiamasis kodeksas

Ir čia pati skaudžiausia šio straipsnio dalis, nes tikroji problema slypi ne teisme. Ji slypi gerokai anksčiau, toje vietoje, kur turėjo, bet nespėjo, nesugebėjo ar tiesiog nenorėjo pastebėti niekas.

2022 m. Lietuvoje gimė beveik 21753 vaikai. Pogimdyminė depresija oficialiai diagnozuota vos 41 moteriai. Skaičiuojant kartu su bendromis depresijos diagnozėmis, tai 152 moterys per metus. O dabar palyginkite, nepriklausoma apklausa, kurioje dalyvavo beveik 2700 gimdžiusių moterų, parodė, kad reikšmingus pogimdyminės depresijos simptomus patyrė 20,5 proc. respondenčių. Potrauminio streso reakcijas, 22 proc., o apie 3 proc. moterų šie simptomai kankino net dvejus metus po gimdymo. Skaičiai nesutampa, ir nesutampa ne šiek tiek, jie nesutampa katastrofiškai.

Kitaip tariant, jei tikime apklausomis, kas penkta Lietuvos mama patiria būklę, galinčią peraugti į kai ką daug pavojingesnio. Tačiau oficiali statistika mato tik trupinį šio skaičiaus. Likusios moterys? Jos tiesiog niekada nebuvo paklaustos, arba jų būklė buvo užrašyta po kita diagnoze, arba jos pačios nutarė, kad tai tiesiog nuovargis, hormonai, ir tuoj praeis. Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai tai viešai pripažįsta – dalis sutrikimų tiesiog paslepiama po bendromis depresijos diagnozėmis, kurių Lietuvoje registruojama per 30 tūkstančių per metus, ir niekas nežino, kiek jų iš tikrųjų yra susiję su gimdymu.

Kodėl? Nes moteris pagimdo, ją paleidžia iš ligoninės su kūdikiu ant rankų, ir niekas daugiau nebeklausia, kaip ji jaučiasi. Sistema mato naujagimį. Sistema jį svers, matuos, skiepys. Mama tampa fonu.

Šiandien Lietuvoje nėra nė vieno motinos ir kūdikio skyriaus psichiatrijos ligoninėje. Nė vieno. Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Nyderlanduose tokie skyriai veikia: moteris gydoma nuo sunkios depresijos ar psichozės, jos neatskiriant nuo vaiko. Nyderlanduose po gimdymo visas mamas namuose lanko speciali slaugytoja, kuri per pirmąsias dienas skiria iki 80 valandų priežiūros, stebėdama ne tik fizinę, bet ir psichologinę būklę. Australijoje nuo 2018 m. kiekviena nėščioji ir gimdyvė vertinama psichosocialiniais klausimynais, o į gydymo procesą aktyviai įtraukiami šeimos nariai. Tai nėra prabanga, tai bazinis, sisteminis pripažinimas, kad motinos psichikos sveikata yra tokia pat svarbi, kaip ir vaiko fizinė būklė.

Lietuvoje moteriai, kuriai reikalingas stacionarinis gydymas, tenka atsiskirti nuo kūdikio. Tai reiškia papildomą traumą būtent tuo momentu, kai jai labiausiai reikia stabilumo, o ne dar vieno praradimo. Įsivaizduokite, moteris, kuri jau ir taip kovoja su kaltės jausmu, kad nesijaučia „pakankamai gera mama“, patenka į sistemą, kuri jai tiesiogine prasme atima vaiką tam, kad ją pagydytų. Ryšys, kurį būtų galima išsaugoti ir stiprinti, nutraukiamas būtent tada, kai jis labiausiai reikalingas.

Nuo 2024 m. liepos 1 d. šeimos gydytojai privalo vertinti nėščiųjų ir gimdžiusių moterų emocinę sveikatą pagal Edinburgo pogimdyvinės depresijos skalę. Mechanizmas konkretus, jei moteris klausimyne surenka 12 ir daugiau balų, ji nukreipiama skubiai kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, informuojama apie pagalbos vietas ir jai įteikiamas lankstinukas. Surinkus mažiau nei 12 balų, ji vis tiek gauna informaciją apie pagalbos galimybes, jei būklė pablogėtų. Jei kūdikį pas gydytoją atlydi ne pati motina, o kitas asmuo, jo paprašoma perduoti klausimyną motinai. Žingsnis reikalingas, ir tai jau nebe tik popierinė deklaracija, o veikiantis atrankos ir nukreipimo algoritmas. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija pati pripažįsta, kad oficiali statistika neatitinka realybės, o didelė dalis sutrikimų tiesiog slepiasi po kitomis diagnozėmis. Klausimynas gali atpažinti riziką pirminės sveikatos priežiūros lygmenyje, tačiau jis nesukuria nei papildomų stacionaro vietų, nei motinos ir kūdikio skyrių, į kuriuos moterį būtų galima nukreipti, jei atsakymas į klausimyną parodo aukštą riziką. Tuo metu kiekvieną dieną Lietuvoje gimsta apie 55 vaikai, ir kiekviena jų mama teoriškai patenka į tą pačią atrankos sistemą.

Kodėl tai turėtų rūpėti mums, o ne tik Amerikai

Lindsay Clancy byla klausia paprasto klausimo: ar galima teisti moterį taip, tarsi jos veiksmai būtų buvę racionalūs, kai sistema, kuri turėjo ją gydyti, to nepadarė laiku. Lietuva formaliai turi teisinį atsakymą į šį klausimą per pakaltinamumo institutą ir BK 131 straipsnį. Bet abu turi ribas: vienas apsaugo tik naujagimį, kitas priklauso nuo to, ar apskritai spėjai patekti į sveikatos priežiūros sistemos akiratį taip, kad vėliau būtų ką rodyti ekspertams.

Tai reiškia, kad Lietuvoje rizika nėra teisinė spraga baudžiamajame kodekse. Tai spraga anksčiau, sveikatos priežiūroje, kuri nepakankamai atpažįsta, nediagnozuoja ir negydo pogimdyminės depresijos bei psichozės. Ir būtent nuo šios ankstesnės nesėkmės vėliau priklauso, kaip byla bus vertinama teisme, jei apskritai iki jo prieis.

Kai kalbame apie Lindsay Clancy, lengva pagalvoti: tai Amerika, tai toli, tai kitokia sistema, kitokie įstatymai, kitokia visuomenė. Bet pogimdyminė psichozė nesiskaito su valstybių sienomis. Ji neklausia, ar moteris gyvena Duxbury ar Dūkštuose, Vilniuje ar Bostone. Ji ateina taip pat greitai, taip pat negailestingai, ir vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų skiriasi tarp šalių, yra tai, kaip greitai sistema ją pastebės, kaip greitai suteiks pagalbą ir ką pasakys teismas, jei bus per vėlu.

Jei norime, kad Lietuvoje niekada neatsirastų savo Lindsay Clancy, atsakymas nėra baudžiamosios teisės griežtinimas ar švelninimas. Atsakymas yra motinos ir kūdikio skyriai psichiatrijos ligoninėse, ankstyva diagnostika, kuri realiai veikia, o ne tik egzistuoja popieriuje, ir sistema, kuri moters, kaip ji jaučiasi, paklausia ne tik tada, kai jau per vėlu.

Nes kiekviena statistika, kurią paminėjome šiame straipsnyje, yra ne tik skaičiai. Tai tūkstančiai moterų, kurios šiuo metu, kol jūs skaitote šį tekstą, gali sėdėti savo virtuvėje su kūdikiu ant rankų ir jaustis vienišos, išgąsdintos, nebežinančios, ar tai, ką jos jaučia, yra normalu. Ir būtent nuo to, ar kas nors iš jų aplinkos – gydytojas, artimasis, kaimynas – pastebės ir pasakys „eime pas gydytoją“, priklauso, ar jų istorija baigsis kaip Lindsay Clancy, ar tiesiog kaip dar viena motinystė, kurios sunkumai buvo laiku pastebeti ir įveikti.

Jei jūs ar kas nors iš jūsų aplinkos šiuo metu tai išgyvenate, pagalbos galima kreiptis jau dabar:

• Pogimdyminės depresijos centras – individuali ir grupinė psichologinė pagalba mamoms bei kitiems šeimos nariams, patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų laukiantis ar susilaukus kūdikio. El. paštas info@pdcentras.lt, www.pdcentras.lt.

• Krizinio nėštumo centras – nemokama ir konfidenciali psichologinė, socialinė ir kita pagalba moterims, patiriančioms krizinį nėštumą ar pogimdyminę depresiją, visoje Lietuvoje. Tel. +370 603 57912, www.krizinionestumocentras.lt.

• Psichologinių krizių pagalbos centras – nemokama, konfidenciali psichologo konsultacija ūmios krizės atveju. Trumpasis tel. 1815, darbo dienomis 9–19 val., šeštadieniais 9–15 val.

• Esant pavojui sveikatai ar gyvybei, skambinkite 112.

Šaltiniai:

CBS Boston, „Lindsay Clancy trial live updates”, 2026 m. liepos-rugpjūčio mėn. teismo proceso stebėsena, Plymouth Superior Court.

The Guardian, „Postpartum psychosis or murder? Trial of mother who killed her kids spotlights mental health”, 2026 m. liepos 25 d.

HNGN, „Lindsay Clancy Trial Begins In Deaths Of Her Three Children Amid Insanity Defense”, 2026 m. liepos 27 d.

Boston Globe, „Lindsay Clancy trial live updates”, 2026 m. rugpjūčio 5 d.

Boston Herald, „‘Wonderful mom’: Lindsay Clancy’s former nanny testifies at murder trial”, 2026 m. rugpjūčio 5 d.

Court TV, „Lindsay Clancy News Updates”, naujienų archyvas, 2025–2026 m.

sfl.media, „Lindsay Clancy’s Husband Testifies in Murder Trial Over Deaths of Their Three Children”, 2026 m.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (aktuali redakcija).

Aranausko advokatų profesinė bendrija NEXUS, „Gyvybės atėmimas savo kūdikiui: gimdymo nulemta būsena”, 2022 m. rugsėjo 15 d.

Delfi, „Po dviejų vaikų žūties Neryje – atsakymų paieškos: kas privedė prie tokios tragedijos”, 2023 m. rugsėjo 4 d.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (lygybe.lt), „Tylūs motinystės sunkumai: kaip Lietuva gali gerinti pagalbą naujoms mamoms”, 2025 m. balandžio 30 d.

LRT, „Iškreipta statistika: pogimdyminės depresijos požymius jaučia kas penkta mama, bet oficialių atvejų – vos 41”.

The Atlantic, „The Role of Postpartum Psychosis in Infanticide”, 2018 m. rugsėjo mėn.

Journal of the American Academy of Psychiatry and the Law, „Postpartum Psychosis and the Courts” bei „Commentary: Postpartum Psychosis, Infanticide, and Insanity-Implications for Forensic Psychiatry”.

2023 m. gruodžio 4 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-1259, keičiantis įsakymą Nr. V-900 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“.

Skaitytojams pateikiami du atsakymo variantai. Nykščio reakcija pažymėta tekstu: „Apranga daili, tačiau Seimo salėje reikėtų rinktis kuklesnį įvaizdį.“ Širdelės reakcija - „Nereikia kuklintis, gražus įvaizdis darbui Seime netrukdo.“ Iš pirmo žvilgsnio tokia apklausa sudaro įspūdį, kad pateikiamos dvi skirtingos pozicijos - kritiška ir palaikanti. Tačiau abu atsakymo variantai remiasi ta pačia prielaida: diskusijos objektu tampa politikės išvaizda ir apranga. Skiriasi tik jų vertinimas - vienu atveju ji kritikuojama, kitu - giriama.

Tokia pati logika matoma ir straipsnyje, į kurį nukreipia šis įrašas. Jame kartojama formuluotė apie „atidengtas įdegusias kojas“, papildant ją teiginiu, kad „trumpas sijonas išryškino jos sportišką sudėjimą“. Didžioji teksto dalis skirta politikės išvaizdos vertinimui. Straipsnyje cituojamas ir etiketo specialistas, tačiau jo komentaras yra tiesiog susijęs su bendra biuro aprangos tema. Straipsnyje nepateikiama jokio rašytinio Seimo aprangos kodekso ar konkrečių taisyklių, nors pačiame įraše skaitytojams siūloma vertinti, ar politikės apranga atitinka „griežtą Seimo etiketą“.

Tuo pačiu metu pačios Asadauskaitės-Zadneprovskienės darbe vyko kur kas svarbesni dalykai nei sijono ilgis. Būtent tomis dienomis ji neteko vadovaujamų pareigų Seimo komisijoje, kuruojančioje sporto reikalus. Taip nutiko po kelis mėnesius trukusio viešo ginčo dėl sporto valdymo pertvarkos, kuriai politikė nepritarė. Anot jos pačios, apie sprendimą ją pakeisti ji sužinojo iš žiniasklaidos, nors partijos vadovybė buvo žadėjusi šį klausimą atidėti.

Bet viso to straipsniuose apie Asadauskaitę-Zadneprovskienę beveik nematyti - dėmesys sutelkiamas į jos išvaizdą. Tokios pastabos - apie „sportišką sudėjimą“ - tenka moteriai, iškovojusiai Londono olimpinių žaidynių auksą, Tokijo sidabrą ir pasaulio čempionės titulą. Ir toks dėmesys jos išvaizdai nebuvo vieno portalo pasirinkimas - tą pačią dieną politikės aprangą aptarė keli didžiausi šalies naujienų portalai. „Delfi“ paskelbė tekstą „Dėmesį kaustė Lauros Asadauskaitės įvaizdis: svarbiam posėdžiui - mini sijonas“, „Lrytas“ rašė apie į „kojas vos dengiantį sijoną“ nukreiptus žvilgsnius. „Vakarų ekspresas“: „Dėmesį kaustė nėriniuotas mini sijonukas, atidengęs nepriekaištingas kojas.“ Kai kuriose antraštėse prie politikės aprangos aprašymo iškart buvo pridėta ir jos asmeninio gyvenimo detalė - kad ji „neseniai išsiskyrusi“.

Taigi tuo metu, kai viešojoje erdvėje buvo sprendžiami klausimai dėl Asadauskaitės politinės veiklos ir pareigų, žiniasklaidos dėmesys buvo sutelktas į jos aprangą. Tokia redakcinė pasirinkimo logika nukreipia auditorijos dėmesį nuo politikės veiklos ir politinio konteksto į jos išvaizdos vertinimą.

Du balsai

Šie du balsai - smerkiantis ir besižavintis - nėra šios redakcijos išradimas. Dar 1996 m. amerikiečių psichologų tyrimas, paskelbtas mokslo žurnale „Journal of Personality and Social Psychology”, parodė, kad išankstinis nusistatymas prieš moteris retai pasireiškia vien priešiškumu. Priešiškasis seksizmas baudžia moteris, kurios peržengia joms priskirtas ribas - yra pernelyg ambicingos, garsios ar „netinkamai“ elgiasi. Geranoriškasis seksizmas, priešingai, apdovanoja tas, kurios atitinka tradicinius lūkesčius: jos giriamos už švelnumą, moteriškumą, grožį ar eleganciją. Viena drausmina, kita skatina prisitaikyti. Apie tai, kaip ši logika nuo mažens moko moteris užimti kuo mažiau erdvės ir elgtis „gražiai“, jau rašėme „Lygiosios“ kitame substack’e “Erdvės užėmimo psichologija: moterų kūno laikysena, erdvės naudojimas ir savivertė”.

Būtent geranoriškoji forma gali būti sunkiau atpažįstama ir todėl paveikesnė. Belgų psichologo B. Dardenne’o komanda tyrimuose nustatė, kad geranoriškas seksizmas pakenkia labiau nei atviras priešiškumas. Atvirą priešiškumą lengviau atpažinti ir atmesti, o globėjiškas tonas skatina moteris pradėti abejoti savo gebėjimais.

Kodėl įtakingos moterys taip dažnai sulaukia tokio dėmesio?

Tai aiškina vaidmenų atitikties (ang. role congruity) teorija, kurią 2002 m. mokslo žurnale „Psychological Review“ pristatė amerikiečių psichologai. Visuomenėje lyderystė vis dar siejama su tradiciškai vyriškomis savybėmis - ryžtingumu, autoritetu, emociniu santūrumu. Todėl moteris, kuri vienu metu yra ir akivaizdžiai kompetentinga, ir akivaizdžiai moteriška, prieštarauja nusistovėjusiam lūkesčiui. Vienas paprasčiausių būdų šį prieštaravimą neutralizuoti - perkelti dėmesį nuo jos sprendimų prie jos išvaizdos.

Tokio vertinimo neišvengia net aukščiausias pareigas einančios moterys. 2017 m. kovą, kai Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May ir Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon derėjosi dėl „Brexito“ ir galimo antrojo Škotijos nepriklausomybės referendumo, kitą dieną „Daily Mail“ pirmajame puslapyje pasirodė antraštė: „Never mind Brexit, who won Legs-it!“ Britų spaudos priežiūros institucija sulaukė daugiau kaip trijų šimtų skundų, tačiau redakcija gynėsi, kad tai buvęs tik lengvo tono tekstas. Toks argumentas kartojasi nuolat: dėmesio nukreipimas į moters išvaizdą pateikiamas kaip nekaltas humoras ar komplimentas.

Dvigubi standartai

Ir vis dėlto Lietuvos žiniasklaidoje moterų politikių išvaizdos vertinimas jau seniai tapęs įprasta praktika. Dar 2016 m. tas pats TV3 portalas pakvietė įvaizdžio specialistę analizuoti tuometinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės „stiliaus metamorfozes“, o publikaciją papildė net 59 nuotraukų galerija. Specialistė teigė, kad aukštas pareigas einančios moterys savo įvaizdžiu turi rūpintis ne mažiau atsakingai nei politiniais įsipareigojimais. Taip aiškiai suformuluojamas lūkestis, kuris vyrams politikams taikomas gerokai rečiau.

Panašiai buvo kalbama ir apie kitas politikes. Dalios Grybauskaitės dešimtmetį trukęs prezidentavimas ne kartą buvo aptariamas per mėlyno kostiumėlio ar kruopščiai sušukuotų plaukų prizmę. Buvusios premjerės Ingridos Šimonytės įvaizdis portale „Diena.lt“ buvo įvardytas kaip „chaotiškas, griežtos direktorės stilius“. Šį skirtumą tiksliai įvardijo pati Ingrida Šimonytė. „Jeigu būčiau vyras, tai dalies priekaištų, kuriuos girdžiu, negirdėčiau“, - sakė ji „Žinių radijui“. Ji pridūrė neprisimenanti, kad kas nors būtų „vaikščiojęs su liniuote ir matavęs, ar teisingai kaklaraištis užeina už diržo, ar marškiniai idealiai parinkti prie kostiumo“. Jos išvada buvo paprasta: „Man atrodo, kad vis dar yra tam tikras kultūrinis dalykas, kad moteris pirmiausiai turi atrodyti, o tada jau būti. O vyras turi būti, o jau kaip atrodo, taip atrodo“, - dėstė premjerė.

Šios tendencijos mastą parodė ir bendrovės „Mediaskopas“ atlikta analizė, kurią paskelbė „15min“. Ji atskleidė, kad per beveik devynis Ingos Ruginienės darbo premjerės poste mėnesius pasirodė beveik šimtas publikacijų apie jos išvaizdą - aprangą, rankinę, makiažą ir net kvepalus.

Dėmesys moters išvaizdai gali turėti realių pasekmių jos vertinimui kaip kandidatei. 2013 m. JAV organizacijos „Name It. Change It.“ užsakytas eksperimentas parodė, kad rinkėjų požiūrį paveikia pats moters išvaizdos aptarimo faktas. Dalyviams buvo pristatyta išgalvota kandidatė ir jos varžovas vyras. Kandidatės išvaizdos aprašymas - nesvarbu, ar jis buvo kritiškas, neutralus, ar palankus - mažino jos palaikymą, tuo tarpu panašus dėmesys kandidatui vyrui jokios įtakos neturėjo.

Kodėl visuomenė įsitraukia?

Vis dėlto tokio pobūdžio turinys negalėtų veikti be auditorijos įsitraukimo. Dauguma komentarų po minėtu straipsniu buvo parašyti slapyvardžiais, tačiau jų turinys atskleidžia bendrą diskusijos kryptį. Vienas komentatorius rašo: „Juk cia ne diskoteka, cia darbas... Paprastas kostiumelis ir tiek!“. Net ir ją ginantys komentarai, pavyzdžiui, „Ko jus kabinates prie graziu moters koju. Pavydas ima...“, išlaiko tą pačią diskusijos logiką - dėmesys ir toliau sutelkiamas į moters išvaizdą. Taigi, nepriklausomai nuo pozicijos, komentatoriai priima pradinę straipsnio prielaidą, kad politikės kūnas yra tinkamas viešos diskusijos objektas.

Tokie klausimai sulaukia daug atsakymų iš dalies todėl, kad įvertinti išvaizdą yra paprasčiau nei gilintis į politinius sprendimus. Be to, moterų išvaizdos vertinimas yra įprasta kasdienės komunikacijos praktika, per kurią atkuriamos lyties normos. Psichologai Johnas Jostas ir Mahzarin Banaji šį reiškinį sieja su sistemos pateisinimu (ang. system justification) - polinkiu nusistovėjusią socialinę tvarką laikyti natūralia ir teisinga. Todėl dalyvavimas tokiose apklausose nebūtinai reiškia sąmoningą siekį menkinti moteris - veikiau jis atspindi įprastas socialines normas.

O tokios apklausos kuriamos žinoma pirmiausia todėl, kad jos skatina auditorijos įsitraukimą. Plačiausiai plinta turinys, sukeliantis stiprias emocijas, skatina skaitytojus užimti vieną iš siūlomų pozicijų. Skaitmeninėse platformose moralinį pasipiktinimą išreikšti ypač lengva, todėl toks turinys plinta sparčiau. Šiame procese žmogaus kūnas tampa dėmesį generuojančiu turiniu.

Išvada

Gali atrodyti, kad didesnis dėmesys moterų politikių išvaizdai yra sena viešojo gyvenimo ypatybė, kurią sunku pakeisti. Tačiau Lietuvos politinė istorija rodo, kad moterys nuo pat valstybės demokratinių institucijų kūrimosi buvo aktyvios politinio gyvenimo dalyvės, nors jų vieta politikoje ne visada buvo priimama lengvai.

Moterys dalyvavo kuriant Lietuvos demokratijos pamatus: Kaune vykusiame pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje jam vadovauti pradėjo vyriausia Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o sekretoriavo jauniausioji narė Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Kaip pažymi Seimo istorinė kronika, tai, kad pirmąjį parlamento posėdį atidarė moterys, tuo metu buvo išskirtinis ir pasauliniu mastu pastebėtas įvykis. Taip pat, kai politikė Felicija Bortkevičienė buvo pasiūlyta į ministres, šis siūlymas sulaukė pasipriešinimo - buvo teigiama, kad „neatėjo dar tas laikas, kai moterį galima būtų statyti valdžios priešakyje“. Ministro pareigų ji taip ir negavo.

Po daugiau nei šimto metų pasipriešinimas neišnyko - jis tik pakeitė formą. Šiandien rečiau abejojama, ar moteriai apskritai vieta valdžioje. Vietoj to dažnai vertinama jos išvaizda, apranga ar elgesys. Tai nėra atviras draudimas dalyvauti politikoje, tačiau tai parodo, kad moterys viešojoje erdvėje vis dar vertinamos kitaip nei vyrai.

Kad šį mechanizmą galima keisti, taip pat parodė prieš tai minėtas eksperimentas „Name It. Change It.“. Jis taip pat atskleidė, kad žalą galima sumažinti: kai kandidatė viešai įvardija seksistinį vertinimą ir pabrėžia, kad dėmesys skiriamas jos išvaizdai, o ne kompetencijai, ji susigrąžina dalį rinkėjų palaikymo. Kitaip tariant, įvardytas seksizmas praranda galią, nes visuomenė pradeda atpažinti dvigubus standartus. Panašų principą matome ir anksčiau aptartoje Ingridos Šimonytės pozicijoje – viešai kalbėdama apie dvigubus standartus, taikomus moterims politikoje, ji ne tik atkreipia dėmesį į problemą, bet ir skatina visuomenę juos atpažinti.

Vis dėlto tikrasis pokytis prasideda nuo to, kokį dėmesį pasirenkame skirti viešajame gyvenime dalyvaujančioms moterims. Žurnalistams tai reiškia atsakomybę vertinti ne tik tai, kas patraukia dėmesį, bet ir tai, kas iš tiesų svarbu. Skaitytojams tai reiškia gebėjimą atpažinti, kada tariamai nekaltas komentaras ar „komplimentas“ iš tiesų nukreipia dėmesį nuo atlikto darbo. Dvigubi standartai tampa matomi tuomet, kai paklausiame, ar toks pats dėmesys būtų skiriamas vyrui politikoje. Jei atsakymas neigiamas, verta klausti, kodėl moters išvaizda vis dar taip dažnai tampa viešo vertinimo objektu. Lygiavertis požiūris prasideda tada, kai moterys viešojoje erdvėje vertinamos pirmiausia pagal tai, ką jos daro, o ne pagal tai, kaip jos atrodo.

Šaltiniai

1. Akmenytė-Ruzgienė, V. (n.d.-a). 1920 m. gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo atidarymo kronika. Lietuvos Respublikos Seimas. https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38020&p_k=1&p_a=1745&p_kade_id=9

2. Akmenytė-Ruzgienė, V. (n.d.-b). Rinkimų teisė ir moterys 1920–1940 m. Lietuvos Respublikos Seime. Lietuvos Respublikos Seimas. https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37727&p_k=1&p_kade_id=9&printVersion=1

3. Berger, J., & Milkman, K. L. (2012). What makes online content viral? Journal of Marketing Research, 49(2), 192–205. https://doi.org/10.1509/jmr.10.0353

4. Crockett, M. J. (2017). Moral outrage in the digital age. Nature Human Behaviour, 1(11), 769–771. https://doi.org/10.1038/s41562-017-0213-3

5. Dardenne, B., Dumont, M., & Bollier, T. (2007). Insidious dangers of benevolent sexism: Consequences for women’s performance. Journal of Personality and Social Psychology, 93(5), 764–779. https://doi.org/10.1037/0022-3514.93.5.764

6. Dėmesį kaustė Lauros Asadauskaitės įvaizdis: Svarbiam posėdžiui – mini sijonas. (2026, July 15). Vakarų ekspresas. https://ve.lt/gyvenimas/zmones/demesi-kauste-lauros-asadauskaites-ivaizdis-svarbiam-posedziui-mini-sijonas

7. Dizaineris įvertino I. Šimonytės aprangą: Chaotiškas, griežtos direktorės stilius. (2021, November 19). Diena.lt. https://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/dizaineris-ivertino-i-simonytes-apranga-chaotiskas-grieztos-direktores-stilius-1052082

8. Eagly, A. H., & Karau, S. J. (2002). Role congruity theory of prejudice toward female leaders. Psychological Review, 109(3), 573–598. https://doi.org/10.1037/0033-295X.109.3.573

9. Glick, P., & Fiske, S. T. (1996). The Ambivalent Sexism Inventory: Differentiating hostile and benevolent sexism. Journal of Personality and Social Psychology, 70(3), 491–512. https://doi.org/10.1037/0022-3514.70.3.491

10. Ingrida Šimonytė: „Jeigu būčiau vyras, tai dalies priekaištų, kuriuos girdžiu, negirdėčiau“. (2022, August 1). TV3. https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/ingrida-simonyte-jeigu-buciau-vyras-tai-dalies-priekaistu-kuriuos-girdziu-negirdeciau-n1181344

11. Įvaizdžio specialistė įvertino Loretos Graužinienės stiliaus metamorfozes. (2016, February 14). TV3. https://www.tv3.lt/naujiena/zmones/ivaizdzio-specialiste-ivertino-loretos-grauzinienes-stiliaus-metamorfozes-n861005

12. Jost, J. T., & Banaji, M. R. (1994). The role of stereotyping in system-justification and the production of false consciousness. British Journal of Social Psychology, 33(1), 1–27. https://doi.org/10.1111/j.2044-8309.1994.tb01008.x

13. Kot, A. J. (2026, June 3). Sporto reformos ginčas: Ministerija ramina, Asadauskaitė įspėja dėl galbūt ydingo modelio. LRT. https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/2949299/sporto-reformos-gincas-ministerija-ramina-asadauskaite-ispeja-del-galbut-ydingo-modelio

14. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija. (n.d.). Istorija. https://pentathlon.lt/istorija/

15. Mikalčiūtė-Urbonė, R. (2026, July 3). Ruginienė: „Diskusijos apie mano išvaizdą kartais virsdavo patyčiomis“. 15min. https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/seksizmas-lietuvos-politikoje-kodel-moteru-rankines-aptarinejamos-dazniau-nei-ju-sprendimai-1040-2715728

16. Name It, Change It. (2013). Appearance research: Executive summary. Women’s Media Center; She Should Run. https://web.archive.org/web/20151024173032/http://www.nameitchangeit.org/page/-/Name-It-Change-It-Executive-Summary-Appearance-Research.pdf

17. Ne vienam užkliuvo Asadauskaitės atidengtos įdegusios kojos Seime. (2026, July 16). TV3.lt [Facebook įrašas]. https://www.facebook.com/tv3.lt/posts/ne-vienam-u%C5%BEkliuvo-asadauskait%C4%97s-atidengtos-%C4%ADdegusios-kojos-seime/1044844044561637/

18. Pamatęs Seimo narės Lauros Asadauskaitės sijoną išklojo, ar jis tinkamas darbui: „Moteris…“. (2026, July 15). TV3. https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/pamates-seimo-nares-lauros-asadauskaites-sijona-isklojo-ar-jis-tinkamas-darbui-moteris-n1536175

19. Perminas, P. (2026, July 14). Asadauskaitė stebisi sprendimu dėl sporto komisijos: Partijos lyderis melavo. LRT. https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/2990327/asadauskaite-stebisi-sprendimu-del-sporto-komisijos-partijos-lyderis-melavo

20. Ponsford, D. (2017, March 28). Daily Mail tells critics to ‘get a life’ after 300+ IPSO complaints and sexism backlash over ‘Legs-it!’ front page. Press Gazette. https://pressgazette.co.uk/publishers/nationals/daily-mail-tells-critics-to-get-a-life-after-300-ipso-complaints-and-sexism-backlash-over-legs-it-front-page/

21. West, C., & Zimmerman, D. H. (1987). Doing gender. Gender & Society, 1(2), 125–151. https://doi.org/10.1177/0891243287001002002

Kol mano sporte viskas buvo pateikiama „tiesiai šviesiai“, visuomenėje šis standartas pateikiamas kiek subtiliau (na, gal išskyrus 2000-uosius) - „heroin chic“, „summer/bikini body“, „sveikas gyvenimo būdas“ „geriausia savęs versija“, ar net „clean girl“. Kiekvieną kartą, kai atrodo jau išsilaisvinome, žiūrime į 2000-ųjų kūno madas (lyg kūnas būtų rūbas, kurį galime pakeisti tą pačią dieną), galvojame, kokie žiaurus buvo tuometiniai standartai - tada atsidarome socialinius tinklus ir žiūrime ryto rutinas, pilateso kūnus ir „ką valgau per dieną“ video. Pastarąjį dešimtmetį atrodė, kad grožio standartai tarsi pagaliau keičiasi - socialiniuose tinkluose dominavo BBL (Brazilian Butt Lift) estetika - siauras liemuo, dideli klubai, ryškios kūno formos. Bet net ir ši tendencija iš esmės nepaneigė lieknumo idealo. Buvo toleruojamas tik labai specifinis kūnas - riebalai „leistini“ tik klubuose, sėdmenyse ar krūtinėje, tačiau jokiu būdu ne pilvo srityje ar rankose. Kitaip tariant, moterims ir toliau buvo keliami beveik neįmanomi reikalavimai.

Tačiau socialiniuose tinkluose galima vėl pastebėti staigų posūkį ir įšėjimą iš BBL eros - vis daugiau garsenybių mažina implantus, tirpdo užpildus ir atsisako ryškių kūno formų, vietoje jų grįžta itin liekno kūno estetika. Nors standartai keičiasi, moterų kūnai ir toliau tampa mada - tarsi juos būtų galima pakeisti taip pat greitai kaip spintos turinį.

Sunku nepastebėti Kardashian-Jenner šeimos įtakos. Milijonus sekėjų turinčios moterys ne vienerius metus diktavo pasaulines kūno tendencijas - išpopuliarino didelę krūtinę ir klubus, itin siaurą liemenį, ryškias kūno formas. Vėliau, pasikeitus madai, jų pačių išvaizda taip pat keitėsi - dalis numetė svorio, galbūt net pašalino implantus, ryškiai suplonėjo veidai ir kūnai. Jaunoms merginoms siunčiama žinutė, kad kūnas turi keistis kartu su mada, nors daugumai žmonių nėra prieinamos nei brangiausios plastinės operacijos, nei geriausi pasaulio chirurgai. Tai sukuria visiškai nerealistiškus lūkesčius savo kūnui.

Apie 8.6% mergaičių, merginų, moterų susidūria su valgymo sutrikimais (Deloitte Access Economics, 2020) - vien ši statistika turėtų parodyti, kaip stipriai isišaknijęs reikalavimas moterims būti lieknoms ir kaip šis grožio standartas yra pavojingas gyvybei. Valgymo sutrikimai pasižymi antru didžiausiu mirtingumo rodikliu iš visų psichikos sutrikimų juos lenkia tik priklausomybė nuo opioidų. Nuo valgymo sutrikimų kasmet miršta tūkstančiai moterų, kai kurios jų net nesulaukusios pilnametystės (Arcelus et al., 2011).

Daugumai turbūt ir savaime suprantama, kad valgymo sutrikimai yra blogai - tačiau išgirdus apie juos pirma susidaro išsekusios, ligotai lieknos merginos vaizdinį. Tai yra klaidinga, nes anoreksija, bulimija ir kiti, vis dėl to yra psichologiniai, o ne kūno sutrikimai. Žmogus gali atrodyti visiškai “normaliai”, sportuoti, eiti į darbą ar mokyklą, bet mintys jau gali būti visiškai pavergtos maisto, kalorijų ir savo kūno. Dažnai būtent tai ir yra pavojingiausia - kančia lieka nematoma, nes ji ne visada atsispindi veidrodyje. Maždaug tik apie 6% valgymo sutrikimų turinčių žmonių mediciniškai priskiriami prie nepakankamo svorio. Kitaip tariant, dauguma žmonių, sergančių valgymo sutrikimais, išoriškai atrodo “normaliai” (Flament et al., 2015).

„Aš neatrodau ligotai, todėl man viskas gerai“ - taip galvodavau ir sakydavau aš, kai tuo pačiu metu mano galvą beveik 24/7 laiko buvo okupavusios mintys apie maistą - prisiekiu, net sapnuodavau su tuo susijusius sapnus. Ryte atsikėlus iš karto pradėdavau planuoti ką valgysiu, o vėliau tos mintys išsiplėsdavo - kažko suvalgiau per daug, pavalgiau per anksti ar per vėlai, neužtektinai baltymų, vėl noriu valgyti, bet dar negaliu. Budavo ir nesusijusių su maistu, tokių kaip „ką apsirengti, kad šlaunys neatrodytų storos“, „šitos palaidinės nesidėsiu, mano rankos atrodo didelės“ ar „reikia pasikontūruoti veidą, kad žandai nebūtų lyg išsipūtę“. Labai gerai prisimenu, kaip net karščiausią vasaros dieną į treniruotes traukdavausi storas juodas pėdkelnes, kad kojos atrodytų lieknesnės.

Išvaizda nėra patikimas rodiklis - maždaug tik apie 6 % valgymo sutrikimų turinčių žmonių mediciniškai priskiriami prie nepakankamo svorio. Kitaip tariant, dauguma sergančiųjų išoriškai atrodo „normaliai“. Tačiau net ir tada, kai didesnio kūno svorio žmonės pasižymi valgymo sutrikimams būdingu elgesiu 2,45 karto dažniau nei normalaus svorio asmenys, valgymo sutrikimai jiems diagnozuojami maždaug dvigubai rečiau nei normalaus ar nepakankamo svorio pacientams. Tai rodo, kaip stipriai mūsų supratimas apie valgymo sutrikimus vis dar siejamas su kūno dydžiu, o ne su pačiu sutrikimu (Ramaswamy & Ramaswamy, 2023).

Turbūt dauguma prisimena ar jau žino, apie 2000-ųjų pradžioje pasaulį buvo užvaldžiusią „heroin chic“ estetika - itin liesi kūnai, išryškėję kaulai, pavargęs žvilgsnis. Kate Moss frazė „nothing tastes as good as skinny feels“ tapo kone visos eros šūkiu, o vėliau šią estetiką perėmė ir „Tumblr“ kultūra - tarpo tarp šlaunų nuotraukos (papildomi taškai, jei dar ir keliai nubrozdinti), „thinspiration“, citatos apie alkį kaip valios įrodymą ir bendruomenės, kurios romantizavo valgymo sutrikimus. Nors šiandien į tai žiūrime kaip į praeities absurdą, daugelis tų idėjų tiesiog pakeitė estetiką.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie sugrįžtančią „skinny epidemic“, nors, tiesą sakant, ji niekada ir nebuvo dingusi - net BBL eros metu, lieknas kūnas vis vien buvo standartas, kūno mada tik „prasiplėtė“ dar vienu variantu. Jeigu anksčiau buvo tiesiogiai sakoma, kad moteris turi būti kuo lieknesnė, šiandien tas pats reikalavimas slepiasi po „wellness“, „disciplinos“, „produktyvumo“ ar „sveikatos“ etikete. Vietoje „thinspiration“ šiandien matome estetiškus „what I eat in a day“, „pilates body“, „hot girl walk“, „gut health“, baltymų skaičiavimus, subtilius „body check“ vaizdo įrašus ar pastaruoju metu net tokius kaip „my biggest fear is being fat“. Lieknumas nebėra reklamuojamas taip akivaizdžiai - jis parduodamas kaip sveikata, savikontrolė ir sėkmė.

Daugelis valgymo sutrikimų požymių šiandien yra visai socialiai priimtini. Maniakiškas siekis nueiti bent 20 tūkstančių žingsnių kasdien, itin griežtas nesveiko maisto ribojimas ar įkyrus baltymų sekimas dažnai sulaukia komplimentų, o ne susirūpinimo. Kol žmogus atrodo pakankamai lieknas ir funkcionalus, jo santykis su maistu retai kam kelia klausimų. Problema pastebima tik tada, kai kūnas tampa per daug išsekęs, nors psichologinė kančia dažniausiai prasideda gerokai anksčiau.

Prie to prisideda ir socialinių tinklų algoritmai. Užtenka keletą kartų sustoti ties panašiu turiniu, ir naujienų srautas netrukus prisipildo vis naujų „sveikatingumo“ patarimų, rytinių rutinų, dietų ir treniruočių. Riba tarp įkvepiančio turinio ir valgymo sutrikimus normalizuojančių žinučių tampa vis sunkiau pastebima.

Tyrimai rodo, kad beveik pusė (46 %) 13-17 metų paauglių dėl socialinių tinklų jaučiasi prasčiau vertinantys savo kūną, o žmonės, socialiniuose tinkluose praleidžiantys daugiau nei tris valandas per dieną, net du kartus dažniau susiduria su valgymo sutrikimais nei tie, kurie juose praleidžia mažiau laiko. Viename tyrime net 49 % “Instagram” vartotojų, sekusių sveiko maisto paskyras, nustatyti nervinės anoreksijos simptomai (Sidani et al., 2016). Tai nereiškia, kad socialiniai tinklai sukelia valgymo sutrikimus, tačiau jie gali sustiprinti kūno nepasitenkinimą, normalizuoti žalingą elgesį ir tapti ypač pavojinga aplinka žmonėms, kurie jau yra pažeidžiami. Lieknumas nebepristatomas kaip tikslas - jis tampa tariamu šalutiniu „teisingo” gyvenimo būdo rezultatu. Tačiau žinutė išlieka ta pati: kuo mažiau vietos užimi, tuo esi geresnė, labiau kontroliuojanti save ir vertesnė susižavėjimo.

Šiandien vis dar skirtingai reaguojame į moterų kūnus. Liekna moteris dažniau apibūdinama kaip „prisižiūrinti save”, „disciplinuota”, „graži”, „tvarkinga”, o kartais net „švari”. Tuo tarpu pilnesnė moteris daug dažniau sulaukia nepageidaujamų komentarų, “susirūpinimo dėl sveikatos” ar net pašaipų. Moters vertė pernelyg dažnai siejama su jos išvaizda (Flament et al., 2015). Kol lieknumas bus pristatomas kaip savidisciplinos, sėkmės ar net moralinio pranašumo įrodymas, kol socialiniuose tinkluose bujos lieknumo mados, atsiras žmonių, kurie dėl jo aukos savo fizinę ir psichologinę sveikatą.

Kūno mados keičiasi kas kelerius metus, tačiau moterims siunčiama žinutė išlieka ta pati - tavo kūnas dar nėra pakankamai geras. Vakar reikėjo būti Kim Kardashian, šiandien - 2000-ųjų modeliu, rytoj greičiausiai atsiras dar vienas idealas. Vienintelis būdas iš šio ciklo ištrūkti - nustoti vertinti savo kūną kaip projektą, kurį reikia nuolat taisyti.

Jeigu kažką kamuoja mano prieš tai aprašytos mintys, suteiksiu vilties, jog nuo jų pabėgti tikrai įmanoma - apie 4 metus jau jos nebelenda man į galvą. Labai padėjo žiūrėti į savo kūną neutraliai ir valgyti kada norisi, tai, ko norisi. Svarbiau nei išvaizda yra turėti energijos, gebėti kažką pakelti ar elementariai gyventi - nes gyvenimas yra daugiau nei nuolatinis mąstymas apie maistą bei išvaizdą. Skatinu nueiti į terapiją, taip pat straipsnio pabaigoje pridėsiu kontaktų, kur galima kreiptis pagalbos.

Vienas iš gerų dalykų, kurį išmokau iš savo vyro, yra visokio nepriimtino socialinių tinklų turinio raportavimas. Nors žalingų vaizdo įrašų neuždrausime, galime apie juos pranešti kaip netinkamus - dažnai tokie yra ir ištrinami. Rūpinkimės savo ir kitų psichologine sveikata.

Kur kreiptis pagalbos?

• https://vpnamai.lt/valgymo-sutrikimu-linija/ (antradieniais 18.00–22.00 val., +37063122777; +37063155777)

• https://pagalbosmoterimslinija.lt (visą parą, +37080066366)

• https://jaunimolinija.lt (visą parą, +37080028888)

Šaltiniai:

Deloitte Access Economics. The Social and Economic Cost of Eating Disorders in the United States of America: A Report for the Strategic Training Initiative for the Prevention of Eating Disorders and the Academy for Eating Disorders. June 2020. Available at: https://www.hsph.harvard.edu/striped/report-economic-costs-of-eating-disorders/.

Arcelus, Jon et al. “Mortality rates in patients with anorexia nervosa and other eating disorders. A meta-analysis of 36 studies.” Archives of general psychiatry 68,7 (2011): 724-31. https://doi.org/10.1001/archgenpsychiatry.2011.74

Flament, Martine F. et al. “Weight Status and DSM-5 Diagnoses of Eating Disorders in Adolescents From the Community.” Journal of the American Academy of Child & Adolescent Psychiatry 54, no. 5 (2015): 403–411.e2. https://doi.org/10.1016/j.jaac.2015.01.020

Sidani, J.E., Shensa, A., Hoffman, B., Hanmer, J., & Primack, B.A. (2016). The association between social media use and eating concerns among U.S. adults. Journal of the Academy of Nutrition and Dietetics, 116(9), 1465-1472. doi: 10.1016/j.jand.2016.03.021 doi: 10.1016/j.jand.2016.03.021.

Ramaswamy, N., & Ramaswamy, N. (2023). Overreliance on BMI and Delayed Care for Patients With Higher BMI and Disordered Eating. AMA Journal of Ethics, 25(7), E540-544. https://doi.org/10.1001/amajethics.2023.540

VAIKŲ (NE)TURĖJIMAS – KOLEKTYVINĖ PROBLEMA?

Šiuo metu reprodukciniai pasirinkimai tampa ne tik individų, bet ir visos visuomenės diskusijų objektu. Tam yra pagrįsta priežastis – remiantis Eurostat (2024) duomenimis, Europos gimstamumo rodikliai 2024 m. buvo mažiausi per daugiau nei 20 metų. Vidutiniškai vienai moteriai Europoje tenka 1,34 vaiko. Lietuvoje situacija taip pat kelia susirūpinimą – natūralus gyventojų prieaugis 2024 m. buvo neigiamas ir siekė –6,4. Nors gali atrodyti, kad gimstamumo mažėjimas yra aktualus tik planuojantiems šeimą, ilgalaikės jo pasekmės palies visą visuomenę. Mažėjantis gimstamumas kartu su ilgėjančia gyvenimo trukme spartina demografinį senėjimą (Mikulionienė ir kt., 2018). Lietuvoje šis procesas yra ypač ryškus ne tik dėl natūralaus gyventojų senėjimo, bet ir dėl ilgalaikės jaunesnio bei vidutinio amžiaus gyventojų emigracijos. Mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui, vyresnio amžiaus gyventojai sudaro vis didesnę visuomenės dalį, o tai didina socialinės apsaugos ir pensijų sistemų apkrovą (Kairys ir kt., 2021). Vyriausybės strateginės analizės centro (2022) analitinėje apžvalgoje „Senstanti Lietuvos visuomenė“ prognozuojama, kad apie 2070 m. 65 metų ir vyresni asmenys sudarys net 33 % Lietuvos gyventojų. Jei dabartinės gimstamumo tendencijos išliks, vienam darbingo amžiaus gyventojui gali tekti beveik dvigubai didesnė vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo našta nei šiandien. Todėl gimstamumo mažėjimas tampa ne tik asmeniniu ar šeimos, bet ir reikšmingu visuomeniniu bei ekonominiu iššūkiu.

Tačiau Lietuvos vyriausybė kreipia dėmesį į šią problemą – grieba jautį už ragų ir kimba į darbus (ar šokius?). Pavyzdžiui, 2024 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl Lietuvos ilgalaikio socialinio tyrimo bei gimstamumo ir šeimos tyrimo atlikimo. Vienas iš šio tyrimo tikslų – rinkti, analizuoti ir skelbti duomenis apie Lietuvos gyventojų demografinę elgseną (gimstamumą, šeimos formavimąsi), ją lemiančius socialinius, ekonominius ir kultūrinius veiksnius, taip pat rengti ir vertinti duomenimis grįstą šeimos politiką (Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2024). 2021–2030 m. Nacionaliniame pažangos plane taip pat numatytas tikslas gerinti Lietuvos demografinę situaciją, didinant gyventojų socialinę gerovę, stiprinant jų sveikatą ir skatinant šeimos kūrimą (Deimantas ir Oertelė, 2023). Na, o jei nepasiteisins visi šie brangūs tyrimai ir projektai, visada galėsime pasinaudoti ponios Zailskienės pasiūlymu ir surengti šokius – galų gale, kam mums sudėtingos socialinės politikos priemonės, jei gal netyčia šokio žingsneliu visos apneštėsime?

KODĖL (NE)NORI VAIKŲ?

Nežinau, kaip Jūsų šeimose ar draugų ratuose, bet maniškiame klausimas „Kada vaikai?“ pasigirsta retai. Ir ačiū Dievui – nenorėčiau kiekvienai sutiktai tetai kartoti šio teksto tarsi maldos, bandydama pagrįsti savo poziciją. Vis dėlto draugų rate neišvengiamai vieni kitų paklausiame: „Tai ar nori vaikų?“ Savo atsakymu nesidalinsiu, tačiau pastebiu vieną dalyką – atsakius „ne“, dažniau seka „O kodėl?“, nei išgirdus „taip“. Gilindamasi į šią temą supratau, kad man įdomus ne tik pats pasirinkimas, bet ir tai, kaip jis vertinamas. Kodėl vienas atsakymas tarsi reikalauja paaiškinimo, o kitas – ne?

Ieškodama, kaip apie tai kalba kiti žmonės, nuėjau ten, kur dažnai randu labai skirtingų nuomonių – į Reddit. Paieškoje įvedusi „Why I don’t want kids“, radau ne vieną įdomią mintį. Viena(-as) narė(-ys) rašė: „I don’t think you should need a reason to not want something. Nothing against giraffes but I wouldn’t want one of those either.“ Ši frazė pasirodė labai paprasta, bet kartu pataikanti į esmę. Gal iš tiesų kartais per daug tikimės, kad nenoras turėti vaikų bus logiškai „pagrįstas“, nors pats noras dažnai nėra aiškinamas iki galo? Gal klausimas turėtų būti ne tik „kodėl žmonės nenori vaikų?“, bet ir „kodėl žmonės jų nori?“

Ir vis dėlto, už šių kasdienių klausimų slypi daug sudėtingesnis procesas – tai, kaip apskritai formuojasi ketinimas susilaukti vaikų. Ajzen ir Klobas (2013), remdamiesi planuoto elgesio teorija, teigia, kad šiuos ketinimus lemia požiūris į vaikų susilaukimą, suvokiamos socialinės normos ir jaučiama kontrolė priimant reprodukcinius sprendimus. Šiuos veiksnius formuoja įsitikinimai apie vaiko susilaukimo naudą ir iššūkius, aplinkos lūkesčiai bei suvokiamos galimybės ar kliūtys tapti tėvais. Įsitikinimai apie vaikų susilaukimą pradeda formuotis dar paauglystėje. Delbaere ir kiti (2024) nustatė, kad dauguma paauglių ateityje norėtų susilaukti vaikų, tačiau šie ketinimai laikui bėgant kinta. Tyrimai rodo, kad noras turėti vaikų siejasi su amžiumi, santykių stabilumu ir suvokiama gyvenimo kontrole (Gray ir kt., 2012). Stabilūs santykiai dažniausiai stiprina norą susilaukti vaikų, o didesnis neapibrėžtumas ar kontrolės stoka jį silpnina.

Reprodukciniams sprendimams taip pat svarbūs suvokiami tėvystės privalumai ir trūkumai. Finansiniai sunkumai, laisvės apribojimas ar atsakomybės baimė siejami su mažesniu noru susilaukti vaikų, o tėvystės prasmingumas, šeimos kūrimo galimybė ir emociniai aspektai – su didesniu noru tapti tėvais (Mynarska ir Rytel, 2019; Apostolou ir Kagialis, 2025). Vis dėlto šie sprendimai nėra universalūs. Nors tai individualus pasirinkimas, jam didelę įtaką daro socialinė ir kultūrinė aplinka. Pasirinkus neturėti vaikų dažnai susiduriama su aplinkos spaudimu ir klausimu „kodėl?“ (Herrington, 2013). Taip pat pastebima, kad žmonės, nusprendžiantys neturėti vaikų, dažniau atsiriboja nuo tradicinių lyčių vaidmenų, ypač moterys (Waren ir Pals, 2013). Tuo tarpu gyvenimas be vaikų gali būti labai skirtingai patiriamas – nuo laisvės ir pasitenkinimo iki liūdesio ar praradimo jausmo (Allen ir Wiles, 2013). Todėl vieno atsakymo, kodėl žmonės nusprendžia turėti arba neturėti vaikų, nėra. Šiuos sprendimus formuoja asmeninių patirčių, socialinių normų ir kultūrinių lūkesčių visuma – dažnai daug sudėtingesnė, nei atrodo iš išorės.

DĖL VISKO KALTOS MOTERYS…

„Lietuvoje sparčiai mažėjantis gimstamumas kelia daug klausimų: moterys nebenori gimdyti? Nėra tinkamų vyrų šeimoms kurti? Karjera svarbiau nei vaikai?“ – taip prasideda viena 2024 m. išleista populiari lietuviška laida. Klausimas skamba pažįstamai. Ir gana greitai tampa aišku, kam jis adresuojamas.

Labai dažnai, net jei tai nepasakoma tiesiai, atsakomybė už reprodukciją tarsi automatiškai perkelta moterims. Tarsi tai būtų vien jų „problema“. Šiai diskusijai jaučiuosi pasiruošusi ne todėl, kad turiu galutinį atsakymą, o todėl, kad pats kaltinimo mechanizmas atskleidžia, kur slypi problema.

Tėvystė ir vaiko auginimas yra abiejų partnerių atsakomybė. Tačiau realybėje ši atsakomybė pasiskirsto nevienodai. Nėštumo ir motinystės patirtis gali būti gerokai sudėtingesnė, kai trūksta partnerio palaikymo. Nors tėvo įsitraukimo svarba vis plačiau pripažįstama, praktikoje ji vis dar ribota – motinos su vaikais praleidžia reikšmingai daugiau laiko nei tėvai, o tai rodo nelygų rūpestingumo ir atsakomybės pasiskirstymą (Vagni, 2023). Kai partnerio palaikymo trūksta, tai veikia ir emocinę gerovę. Tokiais atvejais moterys dažniau patiria psichologinių sunkumų, įskaitant pogimdyminę depresiją (Chan, 2019). Tuo tarpu didesnis tėvo įsitraukimas, ypač kai jis moters suvokiamas kaip pakankamas, siejamas su geresne santykių kokybe ir stipresniu bendros tėvystės pagrindu (DeMontigny ir kt., 2020).

Svarbi šio proceso dalis yra komunikacija. Tiek vyrai, tiek moterys pabrėžia aiškaus kalbėjimosi apie nėštumą ir jo pasekmes svarbą (Severijns ir kt., 2024). Tačiau praktikoje ji dažnai stringa. Tyrimai rodo, kad moterys kartais neįvardija savo poreikių, o vyrai ne visada supranta, kokio palaikymo iš jų tikimasi, ypač kai moteris į pagalbą įtraukia ir kitus artimuosius (Vieira ir Aguiar, 2021).

Šiame kontekste atsiranda ir kontracepcijos klausimas. Kontracepcijos naudojimą veikia ne tik individualūs pasirinkimai, bet ir socialinės normos. Tyrimai rodo, kad vyrai dažnai mažiau įsitraukia į kontracepcijos vartojimą ir atsakomybę už jį (Smith ir kt., 2010). Be to, vyrams skirtų kontraceptinių priemonių yra mažiau, o ši sritis vis dar palyginti menkai tyrinėjama (Bitzer, 2025). Dėl to kontracepcijos atsakomybė dažnai perkelta moterims – tai patvirtina ir tarptautiniai tyrimai (Ekstrand ir kt., 2009; D’Souza ir kt., 2022). Net ir turint vyrams skirtų metodų, tokių kaip vazektomija, jų naudojimas išlieka palyginti retas – apie 6,8 % (Sayers, 2025). Tačiau kontracepcija, kaip ir reprodukciniai sprendimai apskritai, nėra vieno žmogaus atsakomybė. Tai turėtų būti suprantama kaip bendras procesas, grindžiamas abipusiu įsitraukimu ir pasidalinta atsakomybe (Bitzer, 2025).

Atsiprašau, bet susipažinusi su visa šita informacija labai gerai suprantu, kodėl moterys nenori vaikų. Atsakinga aš ir partneris – bet realybėje labai dažnai atsakomybė lieka moteriai: jos kūnui, jos sveikatai, jos emocinei būsenai ir jos kasdienybei.

TAI KĄ DABAR DARYTI?

Pirmiausia, norisi labai aiškiai pasakyti visiems dėdėms ir tetoms, kurie siūlo viengungio mokesčius, abortų draudimus ir kitas „genialias“ idėjas – reprodukcinė autonomija nėra papildomas pasirinkimas. Tai yra pagrindas. Reprodukcinė autonomija reiškia galimybę moterims ir poroms laisvai spręsti, ar ir kada susilaukti vaikų. Tai laikoma vienu esminių šeimos planavimo principų (Potter ir kt., 2019). Tačiau ši sąvoka nėra nauja – ji susiformavo istorinių kovų dėl moterų teisių kontekste, ypač siekiant užtikrinti prieigą prie kontracepcijos ir aborto bei apsaugoti nuo „priverstinės reprodukcijos“ (Johnston ir Zacharias, 2017). Nors formaliai pažanga akivaizdi, realybėje reprodukcinė autonomija vis dar priklauso nuo socialinio ir kultūrinio konteksto. Ją veikia kontracepcijos prieinamumas, lytiškumo ugdymas, teisinė sistema bei visuomenėje vyraujančios normos (Clague, 2024). Net ir turint informaciją, žmonių sprendimai ne visada yra visiškai laisvi – juos veikia spaudimas, stereotipai ir tradiciniai lyčių vaidmenys.

Diskutuojant apie šeimos planavimą, dažnai atrodo, kad tai labai „savaime suprantama“ tema. Tačiau asmeniškai – iki magistrinio darbo pradžios pati apie ją buvau susimąsčiusi gana mažai. Vis dėlto šeimos planavimas nėra tik planuojamas nėštumas. Tai taip pat ir sąmoningas sprendimas jo vengti, naudojant kontracepciją (WHO, 2025). Prieiga prie šių paslaugų labai priklauso nuo socialinio konteksto: politikos, kainos, paslaugų prieinamumo, stigmos bei socialinių normų (Clague, 2024). Pasauliniu mastu tai išlieka reikšminga problema – besivystančiuose regionuose milijonai moterų, nors ir nenorėdamos pastoti, nenaudoja modernių kontracepcijos priemonių dėl jų neprieinamumo ar informacijos stokos (Guttmacher Institute, 2017). Tai nėra tik „kitų šalių“ problema. Net ir Europoje iššūkiai išlieka: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje dalies moterų kontracepcijos poreikiai vis dar nėra patenkinti (WHO, 2026). Jungtinės Tautos šią problemą įtraukia į Darnaus vystymosi tikslus – siekiama iki 2030 m. užtikrinti visuotinę prieigą prie seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugų (UN, 2015). Galiausiai, šeimos planavimas nėra tik „asmeninis pasirinkimas“. Tai yra sveikatos, švietimo, lyčių lygybės ir ekonominių galimybių klausimas (WHO, 2025). Kai žmonės turi realią galimybę planuoti savo reprodukcinį gyvenimą, mažėja neplanuotų nėštumų, gerėja sveikatos rodikliai ir atsiveria daugiau galimybių dalyvauti visuomenėje.

Suprantu, kad mažėjantis gimstamumas yra reali problema. Senėjanti visuomenė, mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius ir auganti socialinių sistemų našta nėra išgalvoti iššūkiai. Tačiau kuo daugiau gilinuosi į šią temą, tuo labiau atrodo, kad problemos neišspręsime ieškodami kaltųjų. Reprodukciniai sprendimai nėra nei paprasti, nei vien tik individualūs – juos formuoja santykiai, informacija, socialinės normos ir realios galimybės. Todėl galbūt vietoj klausimo „kodėl žmonės nenori vaikų?“ vertėtų dažniau klausti: „ar žmogus išvis turi realią laisvę rinktis?“.

Šį kartą savo tekstą užbaigiu čia, bet tai tikrai nėra pabaiga. Šia tema dar turiu daug minčių, todėl prie jos dar grįšiu.

Jei turite minčių, patirčių ar visiškai kitokią nuomonę – labai laukiu jų. Man šita tema gyva būtent per pokalbį, ne per vieną „teisingą“ atsakymą.

Šaltinių sąrašas:

Ajzen, I., & Klobas, J. (2013). Fertility intentions: An approach based on the theory of planned behavior. Demographic Research, 29, 203–232.

Allen, R. E. S., & Wiles, J. L. (2013). How older people position their late-life childlessness: A qualitative study. Journal of Marriage and Family, 75(1), 206–220. https://doi.org/10.1111/j.1741-3737.2012.01019.x

Apostolou, M., & Kagialis, A. (2025). What makes parenthood rewarding: An exploratory analysis of perceived advantages of having children. Evolutionary Psychological Science, 11(2), 183–194. https://doi.org/10.1007/s40806-025-00436-4

Bitzer, J. (2024). Male contraception – Part of gender medicine and reproductive rights of men. Contraception, 145, 110734. https://doi.org/10.1016/j.contraception.2024.110734

Chan, K. L. (2019). The role of father involvement and intimate partner violence on postnatal depression among women with unintended pregnancy. Journal of Interpersonal Violence, 36(17–18), NP9864–NP9884. https://doi.org/10.1177/0886260519862274

Clague, J. (2024). Structural inequality and the social determinants of unintended pregnancy. Journal of Moral Theology, 6(CTEWC Book Series 6). https://doi.org/10.55476/001c.124017

deMontigny, F., Gervais, C., Pierce, T., & Lavigne, G. (2020). Perceived paternal involvement, relationship satisfaction, mothers’ mental health and parenting stress: A multi-sample path analysis. Frontiers in Psychiatry, 11, 578682. https://doi.org/10.3389/fpsyt.2020.578682

Delbaere, I., De Vos, M., Somers, S., Condorelli, M., Pening, D., Bogaerts, A., Vandepitte, H., Stoop, D., Harper, J., & Mertes, H. (2024). Do I want children later in life? Reproductive intentions of 1700 adolescents. The European Journal of Contraception & Reproductive Health Care, 29(3), 85–92. https://doi.org/10.1080/13625187.2024.2335651

D’Souza, P., Bailey, J. V., Stephenson, J., & Oliver, S. (2022). Factors influencing contraception choice and use globally: A synthesis of systematic reviews. The European Journal of Contraception & Reproductive Health Care, 27(5), 364–372. https://doi.org/10.1080/13625187.2022.2096215

Ekstrand, M., Tydén, T., Darj, E., & Larsson, M. (2009). An illusion of power: Qualitative perspectives on abortion decision-making among teenage women in Sweden. Perspectives on Sexual and Reproductive Health, 41(3), 173–180. https://doi.org/10.1363/4117309

Eurostat. (2024). Fertility statistics. Žiūrėta 2026-06-20, iš https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Fertility_statistics

Gomez, (2018). (trūksta pilno šaltinio – reikia patikslinti)

Gray, E., Evans, A., & Reimondos, A. (2012). Childbearing desires of childless men and women: When are goals adjusted? Advances in Life Course Research, 18(2), 141–149. https://doi.org/10.1016/j.alcr.2012.09.003

Guttmacher Institute. (2017). Adding it up: Investing in contraception and maternal and newborn health. https://www.guttmacher.org/fact-sheet/adding-it-up-contraception-mnh-2017

Johnston, J., & Zacharias, R. L. (2017). The future of reproductive autonomy. The Hastings Center Report, 47(S3), S6–S11. https://doi.org/10.1002/hast.789

Kairys, A., Zamalijeva, O., Bagdonas, A., Eimontas, J., Pakalniškienė, V., & Sadauskaitė, R. (2021). The well-being of older age Lithuanians: Policy implications. Psichologija, 65, 64–79. https://doi.org/10.15388/psichol.2021.47

Mikulionienė, S., Rapolienė, G., & Valavičienė, N. (2018). Vyresnio amžiaus žmonės, gyvenimas po vieną ir socialinė atskirtis. Lietuvos socialinių tyrimų centras.

Mynarska, M., & Rytel, J. (2019). Fertility desires of childless Poles: Which childbearing motives matter for men and women? Journal of Family Issues, 41(1), 7–32. https://doi.org/10.1177/0192513X19868257

Potter, J. E., Stevenson, A. J., Coleman-Minahan, K., Hopkins, K., White, K., Baum, S. E., & Grossman, D. (2019). Challenging unintended pregnancy as an indicator of reproductive autonomy. Contraception, 100(1), 1–4. https://doi.org/10.1016/j.contraception.2019.02.005

Severijns, Y., Van Osch, L. A. D. M., Jansen, J., Schutgens-Kok, E., De Die-Smulders, C. E. M., Hoving, C., Nieuwenhuijze, M., Schor, M., Scheepers, H. C. J., & Van Der Hout, S. (2024). How do partners make pregnancy-related decisions? Understanding the decision-making process of couples: A scoping review. Women’s Reproductive Health, 11(4), 852–875. https://doi.org/10.1080/23293691.2024.2345099

Sayers, J. T. (2025). Vasectomy in men ages 18–49 in the United States, 2022–2023. NCHS Health E-Stats. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK618093

Smith, J. L., Fenwick, J., Skinner, R., Merriman, G., & Hallett, J. (2010). Young males’ perspectives on pregnancy, fatherhood and condom use: Where does responsibility for birth control lie? Sexual & Reproductive Healthcare, 2(1), 37–42. https://doi.org/10.1016/j.srhc.2010.10.002

United Nations. (2015). Transforming our world: The 2030 Agenda for Sustainable Development. https://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1

Vagni, G. (2023). Bringing it all back home: Social class and educational stratification of childcare in Britain, 1961–2015. Journal of Time Use Research. https://doi.org/10.32797/jtur-2023-3

Vieira, A. F., & Aguiar, R. S. (2021). Benefícios para a gestante com a participação paterna no pré-natal: Uma revisão integrativa. Saúde Coletiva (Barueri), 11(68), 7375–7386. https://doi.org/10.36489/saudecoletiva.2021v11i68p7375-7386

World Health Organization. (2025). Family planning/contraception methods. https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/family-planning-contraception

Aš gerbiu mūsų teisinę sistemą, bet kai kuriems teismų sprendimams darau išimtį.

Aš nesu prieš LGBT, bet idėja apie jų teises man plaukus šiaušia.

Ir kiti dalykai, kuriuos viešai šneka Teisingumo ministerijos ministrė Rita Tamašunienė. Juokauju, paskutinio viešai netransliavo, bet mes kasdien vis geriau mokam skaityti tarp eilučių.

Gyvename laikotarpiu, kai savaime suprantami dalykai apie valstybės valdymą ir mūsų demokratiją, pamažu griūva. Vienas iš jų - principas, kad Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Dabar girdime apie žadamus pokyčius Vyriausybėje - belieka tikėtis, jog šį kartą - jau tikrai į gerą. Viena geresnių dovanų būtų nauja ministrė ar ministras Teisingumo ministerijoje, kadangi dabartinė ministerijos vadovė sprendimus apie Lietuvos žmonių gyvenimus priima remdamasi savo asmenine nuomone ir nusistatymais (kurie, beje, nėra demokratiški).

Iki ko nusivažiavome: chronologija

2000 m. Seimas Civiliniame kodekse numatė skirtingos lyties porų partnerystę (3.229 straipsnis pabrėžia - “tarp vyro ir moters”). Beje, jau daugiau nei 20 m. nuo kodekso priėmimo nėra įgyvendinamos nuostatos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos.

2018 m. birželio 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Coman ir kt. - Europos Sąjungos valstybės privalo pripažinti užsienyje sudarytas trečiosios šalies piliečio ir ES valstybės narės piliečio tos pačios lyties santuokas.

2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą dėl užsieniečių teisinės padėties - užsieniečiai sudarę tos pačios lyties santuoką arba partnerystę su lietuviais užsienyje gali teisėtai gyventi Lietuvoje.

2024 m. gegužės 29 d. buvusi Vyriausybė paprašė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar esamas partnerystės instituto reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.

2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinis Teismas paskelbė istorinį nutarimą - patvirtino, jog šeima gali būti kuriama partnerystės pagrindu, nepriklausomai nuo partnerystę sudarančių asmenų lyties. Taigi - esamas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstituciją.

Konstitucinio Teismo sprendimas pabrėžė, jog teisinis neapibrėžtumas žemina asmenų orumą, kelia nesaugumą privataus gyvenimo neliečiamumui, neužtikrina esminių šeimai būdingų garantijų, tokių kaip bendras turtas, vaikų saugumas ir bendra atsakomybė, teisė priimti sprendimus už partnerį kritinėse situacijose. Teismas taip pat aiškindamas Civilinio kodekso 3.229 straipsnį 2019 m. žymėjo, jog konstitucinė šeimos samprata neapsiriboja vyru ir moterimi, o yra neutrali lyties požiūriu. Svarbu paminėti, jog tame pačiame sprendime Teismas konstatavo, kad demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos.

Ką teoriškai reiškia KT 2025 m. balandžio 17 d. sprendimas? Tai, kad negali būti stabdomi procesai ar kliudomas partnerystės instituto įgyvendinimas nepaisant asmenų lyties – Seimas turėtų peržiūrėti realybės poreikių neatitinkančią tvarką, o Teisingumo ministerija paruošti technines galimybes įgyvendinti teismų sprendimus.

Kas įvyko praktikoje? Net nerandu pakankamai stipraus žodžio apibūdinančio didelį nusivylimą. Kol Teisingumo ministerija neparuošė teisės aktų pakeitimų, o Seimas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos, fiziniai asmenys, vietoje paprasto ir džiaugsmingo proceso, dėl partnerystės instituto įteisinimo, turi kreiptis į teismą. Tai turbūt nėra pats oriausias procesas bylinėtis teismuose mėnesius, kad galėtum registruoti partnerystę su partneriu, iki galo neįgydamas visų šeimos teisių, kurias skirtingos lyties asmenys įgija ką tik išėję iš bažnyčios.

Seime prieš tai buvo siūlomi du partnerystės įstatymo projektai, nei vienas jų nebuvo priimtas. Abu projektai numatytų mažiau teisių, nei įgauna skirtingos lyties partneriai po santuokos.

Šiame straipsnyje kalbu ne tik apie partnerystės įstatymą, nes problema yra daug gilesnė – aukščiausia šalies teisinė institucija – Konstitucinis Teismas priima sprendimą, o ministerija, atsakinga už sprendimo įgyvendinimą, demonstratyviai nusispjauna į mūsų teisinės valstybės normas. Ir čia net nėra svarbu ar palaikote tos pačios lyties partnerystes ar ne, visi turėtume labai supykti.

Ministrės Achilo kulnas

Po Konstitucinio Teismo sprendimo visu gražumu mano naujienų feed’as prisipildė Ritos Tamašunienės nuotraukų. Ministrė treptelėjo koja ir tarė: “Partnerystės įstatymo projekto tos pačios lyties partneriams mes neteiksime!” Na, dar paaiškino, kad tai prieštarauja jos partijos Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) programai, nes visiems ir taip aišku, kad partijos (atstovaujančios lietuvos lenkų mažumos interesus) programa yra viršesnė už Lietuvos Respublikos Konstituciją.

14 tos pačios lyties porų, teismo būdu apgynusių savo teisę į partnerystę, kreipėsi į antstolius, kad šie prašytų teismo skirti pinigines baudas Teisingumo ministerijai už sprendimo registruoti partnerystes nevykdymą. Gegužės mėnesį bendrosios kompetencijos teismas skyrė baudą - ministerija kasdien turės mokėti po 10 eurų nukentėjusiems iki kol bus įgyvendintas teismo sprendimas. Čia tai bent – Teisingumo ministerija mokės baudas, iš mokesčių mokėtojų pinigų, už tai, kad neįgyvendina teismo sprendimų. Negana to, ministerija ne tik, kad neišsigando ir nesusigėdo dėl baudų, nenusprendė pradėti dirbti savo darbo, bet dar ir planuoja apskųsti visus su partneryste susijusius teismo sprendimus.

Birželio pradžioje ministrė paskelbė, neva, partnerystės registravimas šiuo metu nėra įmanomas. O pasirodo, kad jau pernai metų pavasarį Teisingumo ministerija buvo numačiusi parengti Konstitucinio Teismo sprendimo įgyvendinimo tvarką, tačiau vėliau ministre tapo Rita Tamašunienė ir pakeitė ministerijos politinę kryptį. Teismo sprendimus įregistruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę ministerija yra apskundusi jau keturis kartus.

Pray away the Gay: Asmeninė nuomonė ir religiniai įsitikinimai – pagrindas sprendimų priėmimui

Negalime kalbėti apie ministerijos nekompetenciją nepaliesdami ministrės komandos asmenybių. Tamašunienė ir jos viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė nuosekliai deklaruoja pozicijas, kurios tiesiogiai kvestionuoja valstybės ir bažnyčios atskyrimo principą. Tarp kitko, ir pačioje Konstitucijoje nurodoma, jog Lietuva neturi valstybinės religijos.

Viceministrė K. Zamarytė-Sakavičienė nėra tik teisininkė. Ji ir pripažinimo sulaukusi tekstų autorė. Deja, pripažinimas apsiribojo tik tuo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pripažino jos tekstus menkinančiais LGBTQ+ bendruomenę, diskriminaciniais. Viename savo tekstų ji homoseksualumą lygino su vėžiu ar liga, teigdama, kad LGBT asmenys serga „palaidu gyvenimo būdu“. Kai apie tai buvo paklausta ministrė, jos atsakymas buvo puikiai leidžiantis apibrėžti ministrės kompetencijos ribas: „tas atvejis man nežinomas“, bet „jos įsitikinimai reiškiami gana pagarbiai“.

Dėmesio susilaukė ir 2018 m. Tamašunienės, kaip seimo narės, 3,7 tūkst. eurų komandiruotė į Okeanijos dieviškojo gailestingumo kongresą Australijoje. Labai unikalus buvo seimo narės sprendimas Lietuvos Seimą atstovauti religiniame festivalyje už mokesčių mokėtojų pinigus.

Atsižvelgiant, į ministerijos vadovybės pareiškimus ir sprendimų priėmimo religinius argumentus, kviečiu reflektuoti. Ar galite įsivaizduoti Sveikatos apsaugos viceministrę, kuri viešai teigtų, kad vėžys gydomas maldomis ir šventintu vandeniu, arba Krašto apsaugos viceministrę, kuri kvestionuotų NATO reikalingumą, nes Dievo meilė mus išgelbės? Su dabartine ministre priešaky, Teisingumo ministerijoje toks vertybinis ir profesinis disonansas yra norma.

Nemėgsta ne tik gėjų, bet ir moterų reprodukcinių teisių

Tiek ministrė, tiek viceministrė yra atvirai pasisakančios prieš moterų reprodukcines teises. Viceministrė, kaip rimtų tekstų autorė, parašė užsakomąjį straipsnį LRT apie tai, kad reikia mamas palaikyti visaip, išskyrus suteikiant laisvę pasirinkti nėštumą nutraukti. Taip pat, viceministrė dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Madride, kur skaitė pranešimą apie egoistes (moteris, nusprendusias neturėti vaikų) ir neigė Konstitucinio Teismo išaiškinimus apie šeimos sampratą. Tiesa, negalime pykti, nes ministrė tokį pasisakymą gyrė, o ir pati viceministrė vėliau paaiškino - čia ne valstybinė pozicija, o tik jos asmeninė nuomonė.

R. Tamašunienė iki tampant ministre, kaip LLRA-KŠS frakcijos seniūnė, abortus pavadino “sovietiniu palikimu”. Ironiška. O tapusi ministre, R. Tamašunienė paskelbė, kad už abortą valstybė neturėtų mokėti net ir prievartos aukoms. Taigi, ministerijoje yra stiprus pasipriešinimas ne tik su tos pačios lyties santykiais susijusiais klausimais, bet ir liečiančiais moterų reprodukcines teises ir laisves. Beje, LLRA-KŠS 2005 m. ir 2011 m. jau bandė įvesti abortų draudimą, o 2018 m. Seime pateikė įstatymo projektą, kuris numatytų bausmes abortą atlikusiems specialistams.

Laikas lipti iš duobės

2026 m. tarptautinė LGBTI teisių organizacija ILGA-Europe paskelbė naujausią indeksą pagal LGBTI žmogaus teisių užtikrinimą - Lietuva yra 37 vietoje iš 49 Europos valstybių – nukrito viena vieta žemiau nuo praėjusio indekso ir lieka tarp prasčiausių Europos Sąjungos šalių rezultatų. Šis indeksas ir Teisingumo ministerijos pozicija tikrai nenuteikia optimistiškai dėl lygybės principų pritaikymo Lietuvoje ir nesvarbu kiek kartu R. Tamašunienė pakartos, kad ji “tikrai ne homofobė”.

Įsivažiavus pokyčiams Vyriausybėje, daugiau nei 30 nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į socialdemokratų, demokratų ir LVŽS pirmininkus, ragindami neskirti R. Tamašunienės Teisingumo ministre. Viliuosi, kad į prašymus būtų atsižvelgta. Europarlamentaras Dainius Žalimas kartu su kolegomis kreipėsi į Europos Komisiją dėl Lietuvos institucijų neveiksnumo užtikrinant tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir garantijų nesuteikimo. Europos Komisija pagal kreipimąsi įvertins situaciją ir gali prašyti Lietuvos institucijų pateikti paaiškinimus kodėl nesilaikoma Europos Sąjungos teisės. Džiugina matyti, kad yra žmonių, kuriems rūpi, kurie nenusisuka ir neignoruoja neteisybės, o imasi lyderystės ir realių veiksmų atstatant Lietuvos demokratišką stovėseną.

Kol Teisingumo ministerijai vadovauja asmenys, kurių nuomonė virš įstatymo, teisingumas vykdomas tik nepaisant ministerijos, o ne jos dėka.

Birželio mėnesį jau įvyko Lithuanian Pride eitynės Vilniuje, bet kviečiu sudalyvauti rugsėjo mėnesį vyksiančiose antrosiose Lietuvos eitynėse – Kaunas Pride. Parodykime LGBTQIA+ bendruomenei mūsų palaikymą.

Šaltiniai:

1. Coman ir kt. byla, C-673/16. (2018, birželio 5). InfoCuria – Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. https://curia.europa.eu

2. JARMO. (2026). Liberalai perspėja: valdantieji siūlys uždrausti abortus. https://www.jarmo.net/2026/03/liberalai-perspeja-valdantieji-siulys.html

3. Laikmetis. (2026). Teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė vėl leftistų taikinyje. Laikmetis.

4. Lietuvos gėjų lyga. (2026). Lietuva smunka LGBT žmogaus teisių reitinge: pažanga išlieka simbolinė. https://www.lgl.lt/naujienos/lietuva-smunka-lgbt-zmogaus-teisiu-reitinge-pazanga-islieka-simboline/

5. LRT. (2026). Nemokamam abortui nepritarianti Tamašunienė: valstybė neturi mokėt net už prievartos aukas. LRT Mediateka. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000410440/nemokamam-abortui-nepritarianti-tamasuniene-valstybe-neturi-moket-net-uz-prievartos-aukas?srsltid=AfmBOor8edoQ8iwdKttzsbxVzVxoPXl8jGNSzxvciM1kcPj2SLIRdt40

6. Pankūnas, G. (2026, birželio 3). Tamašunienė: tikrai nesu homofobė. LRT. Tamašunienė: tikrai nesu homofobė - LRT

7. Petrakova, L. (2026, gegužės 26). Ministerijai nevykdant teismų sprendimo, 14 tos pačios lyties šeimų kreipėsi į antstolius. LRT. Tamašunienė: ministerija skųs sprendimą dėl baudų už partnerystės nevykdymą - LRT

8. Petrakova, L (2026, gegužės 27). Tamašunienė: ministerija skųs sprendimą dėl baudų už partnerystės nevykdymą. LRT. Tamašunienė: ministerija skųs sprendimą dėl baudų už partnerystės nevykdymą - LRT

9. Platūkytė, D. (2026, birželio 2). Tamašunienei – kritika dėl skundžiamų teismo sprendimų: tai yra homofobiška pozicija. LRT. Tamašunienei – kritika dėl skundžiamų teismo sprendimų: tai yra homofobiška pozicija - LRT

10. Tamašunienė, R. (2026). Pastarosiomis dienomis daug emocijų sukėlė... [https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=pfbid0NLoeGg8dK2c1r9qcZmsH3i7sgCdJEotUbHp8vbm8k1wUQDvFPU1iyEDmzX9SF16rl&id=100063777307309]. Facebook.

11. TV3. (2019). Tamašunienė – vokiečių kalbos mokytoja, tapusi vienintele Vyriausybės moterimi. TV3. https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/tamasuniene-vokieciu-kalbos-mokytoja-tapusi-vienintele-vyriausybes-moterimi-n1009911

12. Voveriūnaitė, S. (2018, gegužės 4). Lenkai dar kartą stoja prieš abortus – argumentai stebina. https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/05/04/news/lenkai-dar-karta-stoja-pries-abortus-argumentai-stebina-6181662

13. Žalimas, D. (2026). Vakar kartu su Europos Parlamento nariais Petru...[https://www.facebook.com/dainius.zalimas/posts/pfbid031fnVX96fsjdU3iwKooQL4SFmPZ1ABv4cKBjBHjGd3rjEgwfCHCeCq8mXfUoL85iPl]. Facebook.

Ne, visa tai neprasidėjo nuo TikTok’o kuriamų video. Man atrodo, kad internetas mėgsta apsimesti, jog trendai tiesiog atsiranda iš niekur, bet „feminine energy“ nėra nauja idėja. Ji tiesiog perrengta. Anksčiau tai slėpėsi po tradicinės moters pavadinimu, po to „cool girl“, tada „girl boss“, o dabar „soft girl“. Estetika pasikeičia, bet pati logika lieka ta pati – moteris turi prisitaikyti prie visuomenės nuotaikos. Po „girl boss“ eros atėjo totalus emocinis subyrėjimas. Mums metų metus buvo sakoma: būk ambicinga, nepriklausoma, produktyvi, sportuok, uždirbk, būk tobula, būk seksuali, bet ne per daug, būk moteriška, bet ne silpna. Ir vienu momentu moterys tiesiog perdegė. Socialinių tinklų algoritmai labai greitai tai suprato. Jie suprato, kad pavargusiai moteriai galima parduoti naują fantaziją – tau nebereikia kovoti, tiesiog grįžk į savo moterišką energiją. Ir psichologiškai tai yra labai stiprus smūgis moters psichikai, nes kai žmogus ilgai gyvena strese, smegenys pradeda ieškoti saugumo ir aiškumo. Tyrimai rodo, kad ekonominio ir emocinio nestabilumo laikais žmonės dažniau gręžiasi į tradicinius vaidmenis, nes jie suteikia nuspėjamumo jausmą (Sykes, 2025). Ir aišku, kad tai veikia.

Visa problema ta, kad šitos tendencijos neveikia kaip ideologija. Jos veikia kaip atmosfera. Tu tiesiog pradedi kitaip gyventi ir net nepastebi, kaip tai nutinka. Tu nebevadini savo nerimo nerimu, tu vadini jį „girlhood“. Tu juokauji, kad nemoki tvarkyti finansų ir sakai „girl math“. Tu nebenori viena eiti namo vakare ir pradedi romantizuoti mintį, kad vyras turi pasirūpinti. Tu nebenori konfliktuoti, nes internete moteriškumas dabar dažnai rodomas kaip švelnumas, pasyvumas ir emocinis lengvumas. Ir tada ateina labai keistas momentas, kai pradedi mažinti save tam, kad jaustumeisi saugi. Ne fiziškai, o psichologiškai. Kartais tai atrodo net labai nekaltai. Nebereiški pykčio, nes pyktis moteryje internete dabar dažnai vaizduojamas kaip vyriškoji energija. Ir blogiausia, kad visa tai atrodo kaip pasirūpinimas savimi, o ne kaip regresija.

Infantilizuoto moteriškumo estetinės tendencijos socialinėse medijose reiškinys gali būti suprantamas kaip kompleksinis psichologinės adaptacijos mechanizmas, kylantis iš didėjančio emocinio krūvio, socialinio nestabilumo ir vėlyvojo kapitalizmo formuojamo nuolatinio savęs optimizavimo spaudimo. Psichologijoje coping mechanizmai apibrėžiami kaip kognityvinės ir elgesio strategijos, padedančios individui reguliuoti stresą, mažinti emocinę įtampą ir prisitaikyti prie vidinių ar išorinių grėsmių (Lazarus & Folkman, 1984). Šiame kontekste „soft girl“, „feminine energy“ ir panašūs diskursai gali būti analizuojami kaip simbolinės emocinės savireguliacijos formos, suteikiančios saugumo, nuspėjamumo ir priklausymo jausmą. Liberalioje kultūroje moterims deleguojami prieštaringi vaidmenys: būti ekonomiškai nepriklausomoms, emociškai stabilioms, produktyvioms, estetiškai patrauklioms ir nuolat save tobulinančioms. Toks daugialypių lūkesčių rinkinys ilgainiui siejamas su chronišku psichologiniu perdegimu. Gill ir Orgad (2018) teigia, kad postfeministinėje kultūroje struktūrinės lyčių nelygybės dažnai perkeliamos į individualios atsakomybės lauką, taip sukuriant nuolatinio savireguliavimo ir savikontrolės spaudimą. Šiame kontekste „soft girl“ estetika funkcionuoja kaip kontrreakcija į hiperproduktyvumo normą. Ji siūlo alternatyvų moteriškumo modelį, paremtą lėtumu, emociniu švelnumu ir priklausymo iliuzija. Neuropsichologiniu požiūriu pasikartojantys ritualai, estetinis nuspėjamumas ir sensorinė rutina gali mažinti streso hormonų aktyvumą bei didinti kontrolės pojūtį (Hobson et al., 2018). Dėl šios priežasties „soft life“ praktikos dažnai veikia kaip trumpalaikės emocinės stabilizacijos strategijos. Vis dėlto reikšminga riba atsiranda tada, kai adaptacinės strategijos pereina į regresinius modelius. Psichoanalitinėje tradicijoje regresija apibrėžiama kaip gynybos mechanizmas, kai individas, patirdamas stresą, grįžta prie ankstesnių, labiau priklausomų elgesio formų (Cramer, 2006). Skaitmeninėje kultūroje tai atsispindi per infantilizuotą moteriškumo reprezentaciją („girl math“, „I’m just a girl“, „I’m baby“), kuri, nors ir pateikiama humoristine forma, gali normalizuoti atsakomybės vengimą ir savęs mažinimą. Papildomai, socialinių tinklų algoritmai sustiprina aiškius archetipinius identitetus taip redukuodami moters subjektyvumą į estetinę ir emocinę kategoriją. Banet-Weiser (2018) pažymi, kad šiuolaikinėje medijų kultūroje moteriškumas vis dažniau tampa komercializuota, estetiškai supaprastinta tapatybe. McRobbie (2009) tokį procesą sieja su postfeministiniu diskursu, kuriame „pasirinkimo laisvė“ dažnai maskuoja struktūrines galios asimetrijas. Apibendrinant, „soft girl“ fenomenas gali būti vertinamas kaip ambivalentiškas reiškinys: viena vertus, jis suteikia emocinio reguliavimo ir atsitraukimo nuo perdegimo galimybę, kita vertus, gali skatinti autonomijos silpnėjimą, regresinius elgesio modelius ir savęs redukciją į estetinį vaidmenį.

Ir man atrodo labai svarbu pasakyti dar vieną dalyką – internetas nemėgsta kompleksinių moterų. Algoritmai mėgsta archetipus. Todėl moterys internete vis mažiau tampa žmonėmis ir vis labiau tampa tokio gyvenimo būdo produktu. Ir kuo aiškesnė tavo rolė, tuo lengviau tave parduoti. Tyrėjai pastebi, kad šiuolaikinė socialinių tinklų kultūra dažnai supaprastina feminizmą iki individualių gyvenimo stiliaus pasirinkimų vietoj sisteminių klausimų (Hill, 2024). Kitaip tariant, politika pakeičiama estetika. Toks posūkis tampa labai pavojingas, nes moterys pradeda manyti, kad jų laisvė yra pasirinkti savo tam tikrą romantizuotą ir iškreiptą gyvenimo būdą.

Bet aš net nemanau, kad feminizmas silpnėja. Man atrodo, kad jis tiesiog pavargo. Mes užaugome girdėdamos, kad turime būti nepriklausomos, bet tuo pačiu gyvename pasaulyje, kuriame būstas tampa neįperkamas, darbo rinka išsekina, socialiniai tinklai naikina savivertę, o santykiai tampa vis labiau nestabilesni. Ir tada internete atsiranda mergina su kaspinu plaukuose, kuri sako: „gal tiesiog nustok kovoti“. Aišku, kad tai skamba viliojančiai. Tyrimai apie postfeministinę kultūrą rodo, kad šiandien moterims dažnai parduodama pasirinkimo iliuzija: net tradiciniai lyčių vaidmenys pateikiami kaip savęs įgalinimo forma, jeigu moteris pati juos pasirenka (Lambert & Ferns, 2024). Bet pasirinkimai niekada neegzistuoja vakuume. Jeigu visa sistema apdovanoja moterį už paklusnumą, švelnumą ir priklausomybę, tai nebėra visiškai laisvas pasirinkimas.

Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad „feminine energy“ taip stipriai susijusi su saugumu todėl, kad būti maža dažnai atrodo saugiau nei būti galinga. Galinga moteris dažnai kritikuojama, seksualizuojama, vadinama agresyvia arba dažnai susilaukia komentarų, kad jos tiesiog yra perdaug. Tuo tarpu „soft girl“ įvaizdis gauna daugiau švelnumo iš aplinkos. Ir smegenys tai labai greitai išmoksta. Todėl kartais moteriškumo performansas tampa savisaugos strategija. Tu tampi mažesnė tam, kad pasaulis tave mažiau baustų. Tokios mintys kelia liūdesį, nes daug merginų net nepastebi momento, kai jų švelnumas nustoja būti autentišku ir tampa išlikimo taktika.

Labiausiai mane gąsdina ne tai, kad merginos nori būti moteriškos. Mane gąsdina tai, kad internete moteriškumas vis dažniau painiojamas su vaikiškumu, su nežinojimu, emocine priklausomybe ir bejėgiškumu. Kartais atrodo, kad visa kultūra stumia moteris atgal į paauglystę. Visur tas pats tonas – merginos tiesiog kvailutės, emocionalios ir pasimetusios. Tik dabar tai pateikiama estetiškai. Ir kai seksizmas pateikiamas per humorą, jį daug sunkiau atpažinti.

Bet tuo pačiu nenoriu apsimesti, kad viskas juoda. Nes dalis šitų trendų atsirado ne iš kvailumo. Jos atsirado iš nuovargio. Iš noro pagaliau būti žmogumi, o ne projektu. Dalis moterų pirmą kartą gyvenime leidžia sau ilsėtis ir nebūti produktyviomis mašinomis. Ir tame tikrai yra kažkas gydančio. Kai kurie tyrimai net rodo, kad tam tikros socialinių tinklų bendruomenės gali mažinti vienišumo jausmą ir suteikti emocinį palaikymą per bendrų išgyvenimų dalijimąsi (Yuan et al., 2023). Todėl problema nėra pats noras švelnumui. Problema atsiranda tada, kai švelnumas tampa įkalinimu ir projektu.

Man atrodo, kad dabar gyvename labai keistame kultūriniame momente. Vienoje pusėje moterys niekada neturėjo tiek daug laisvių, kitoje – internete masiškai romantizuojama priklausomybė. Ir atrodo, kad ateityje matysime dar didesnį skilimą tarp moterų, kurios eis į autonomiją, ir moterų, kurios rinksis vadinamąją saugumo estetiką. Bet paradoksas tas, kad tikras saugumas niekada neatsiranda iš savęs sumažinimo. Tikras saugumas atsiranda tada, kai gali būti pilna savo versija ir tavęs už tai nereikia atsiprašinėti.

Todėl manau, kad svarbiausia yra pradėti nuo labai paprasto klausimo sau: ar aš tai renkuosi todėl, kad man tai nuoširdžiai patinka, ar todėl, kad taip jaučiuosi saugesnė? Tai labai svarbu išmokti atskirti poilsį nuo regresijos. Poilsis nėra problema. Problema prasideda tada, kai pradedi atsisakyti savo kompetencijų, kasdienių veiklų ar netgi keisti savo asmenybės bei charakterio savybes. Kai pradedi juokauti apie savo bejėgiškumą ir pamini tą nelemtą frazę „aš tiesiog mergytė“ kiekvieną kartą, kai nenori priimti atsakomybės už savo gyvenimą. Taip pat man atrodo svarbu stebėti, ką romantizuoja tavo algoritmas, nes algoritmai stiprina tai, į ką ilgiausiai žiūri. Jeigu tavo soc. medijose daug moterų, kurios idealizuoja priklausomybę ir emocinį infantilumą, ilgainiui tai pradeda atrodyti normalu.

Ir galų gale, kad visa ši tema iš tikrųjų yra ne apie kaspinus ar susimažinimą. Ji apie nuovargį. Mes gyvename laikais, kai žmonės yra emociškai perdegę. Ir kai sistema tampa per sunki, labai natūralu pradėti ilgėtis pasaulio, kuriame kažkas tavimi pasirūpina. Tik problema ta, kad istorijoje moterys labai brangiai sumokėjo už tą įsivaizduojamą saugumą. Todėl svarbiausias klausimas šiandien yra - ar mano asmenybė mane plečia, ar mažina? Nes gal tikrasis savęs įgalinimas nėra būti „girl boss“ ar tapti amžina mergaite. Gal tikrasis savęs įgalinimas yra pagaliau leisti sau būti pilnu žmogumi.

Šaltiniai

Banet-Weiser, S. (2018). Empowered: Popular feminism and popular misogyny. Duke University Press.

Cramer, P. (2006). Protecting the self: Defense mechanisms in action. Guilford Press.

Gill, R., & Orgad, S. (2018). The amazing bounce-backable woman: Resilience and the psychological turn in neoliberalism. Sociological Research Online, 23(2), 477–495. https://doi.org/10.1177/1360780418769673

Hill, C. (2024). Negotiating ugly feelings: Affect and body positivity in postfeminist times. Feminist Media Studies, 25(1), 194–209. https://doi.org/10.1080/14680777.2024.2404051

Hobson, N. M., Schroeder, J., Risen, J. L., Xygalatas, D., & Inzlicht, M. (2018). The psychology of rituals: An integrative review and process-based framework. Personality and Social Psychology Review, 22(3), 260–284. https://doi.org/10.1177/1088868317734944

Lazarus, R. S., & Folkman, S. (1984). Stress, appraisal, and coping. Springer.

Lambert, A., & Ferns, G. (2024). Into the depths of the feminine: A Jungian perspective on postfeminist working life. Human Relations, 77(10). https://doi.org/10.1177/00187267231199650

McRobbie, A. (2009). The aftermath of feminism: Gender, culture and social change. Sage Publications.

Sykes, I. (2025). From ‘girlboss’ to #stayathomegirlfriend: The romanticisation of domestic labour on TikTok. European Journal of Cultural Studies, 28(3). https://doi.org/10.1177/13675494241285643

Yuan, Y., Saha, K., Keller, B., Isometsä, E. T., & Aledavood, T. (2023). Mental health coping stories on social media: A causal-inference study of Papageno effect. arXiv. https://arxiv.org/abs/2302.09885

Absoliuti dauguma Europos Sąjungos valstybių – Danija, Belgija, Ispanija, Prancūzija, jau seniai leidžia pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims. Ir nė viena valstybė nesugriuvo. Pasaulio sveikatos organizacija nevaisingumą pripažįsta liga, o prieigą prie pagalbinio apvaisinimo – reprodukcine teise, nepriklausoma nuo šeiminio statuso. Cambridge universiteto tyrimas (Golombok, 2020) parodė, kad vienišų mamų sąmoningai susilaukti vaikai auga lygiai taip pat gerai kaip dviejų tėvų šeimose. Statistika kalba aiškiai, 2022 m. Lietuvoje nevaisingumas diagnozuotas 994 vyrams ir 6 866 moterims, 2023 m. – 965 vyrams ir 6 758 moterims. Bet didžiausia drama kilo ne dėl faktų, o dėl baimės, kad pradėsim „pardavinėti embrionus” ir neva kapitalizuosime vaiko gimimą. Rimtai? Moteris, kuri nori vaiko, galvoja ne apie kapitalizmą, o apie tai, kaip laikys tą mažą būtybę ant rankų. Bet kam faktai, kai galima tiesiog panikuoti.

Garsiausi šio projekto oponentai dažniausiai yra tie, kurie patys niekada nesusidūrė su nevaisingumo problema. Arba tie, kurių požiūrį formavo ne mokslas, o ideologija: šeimos maršų retorika, religinės dogmos, įsitikinimas, kad tik santuokoje gimęs vaikas yra „teisingas” bei, kad gyvybę į šį pasaulį galima atnešti tik pasislėpus už institucijos. Amerikos psichologų asociacija dar 2005 m. paskelbė, kad vaikų gerovę lemia ne šeimos struktūra, o santykių kokybė ir tėvų psichinė sveikata. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad šeimos samprata negali būti susiaurinta iki santuokos. Prof. Daiva Bartkevičienė viešai sakė ne kartą, kad draudimas vienišoms moterims tai ne šeimos apsauga, o moters teisių suvaržymas, verčiantis jas vykti į užsienį ir mokėti dvigubai. Tačiau moksliniai argumentai ir konstitucinė jurisprudencija Seimo diskusijose dažnai lieka nuošalyje.

Seimo salėje daugiausia apie moters kūną sprendžia vyrai. Europos Parlamentas 2021 m. rezoliucijoje aiškiai nurodė, kad prieiga prie pagalbinio apvaisinimo yra pagrindinė žmogaus teisė, nesaistoma šeiminės padėties ar seksualinės orientacijos. Tačiau Lietuvoje ši pozicija vis dar vertinama kaip radikali. Tuo tarpu realybė tokia: kasmet šimtai Lietuvos moterų vyksta pagalbinio apvaisinimo procedūrų į Čekiją, Ispaniją, Daniją, palikdamos tūkstančius eurų, kurie galėjo likti šalyje. Moterys neišvyksta iš Lietuvos todėl, kad užsienyje geresnė medicina. Jos išvyksta todėl, kad Lietuvos įstatymai joms sako – tu neturi tokios teisės.

Dažniausiai girdimas argumentas prieš įstatymo liberalizavimą skamba taip: „Mes tik norime apsaugoti.” Apsaugoti nuo ko? Nuo motinystės? Nuo galimybės pačiai spręsti, kada ir kaip susilaukti vaiko? Simone de Beauvoir dar 1949 m. rašė, kad moters laisvė prasideda nuo teisės kontroliuoti savo kūną. Praėjo beveik aštuoni dešimtmečiai, o Lietuvoje vis dar diskutuojama, ar moteris be vyro gali būti pilnavertė mama. Jungtinių Tautų CEDAW komitetas ne kartą rekomendavo Lietuvai užtikrinti vienodą prieigą prie reprodukcinių paslaugų visoms moterims, nepriklausomai nuo jų šeiminio statuso. Šios rekomendacijos kol kas lieka neįgyvendintos.

Embrionų reguliavimas Lietuvoje yra atskira problema. Galiojantis įstatymas numato, kad embrionų gali būti sukuriama tiek, kiek vienu metu pavyksta sukurti, tačiau vienu metu į moters organizmą perkeliamų embrionų skaičius negali viršyti trijų. Galutinį sprendimą dėl sukuriamų embrionų skaičiaus priima abu sutuoktiniai (partneriai), pasitarę su gydytoju. ESHRE 2022 m. gairėse aiškiai nurodyta: embrionų šaldymas yra saugi, moksliškai pagrįsta procedūra, kuri didina sėkmingumo rodiklius ir mažina moters organizmo apkrovą. Optimalus perkeliamų embrionų skaičius turėtų priklausyti nuo moters amžiaus, sveikatos būklės ir kiaušinėlių kokybės – daugelyje Europos šalių rekomenduojama perkelti vieną geriausios kokybės embrioną, o likusius saugiai konservuoti. Tai medicininis, o ne politinis sprendimas.

Lietuvoje gimstamumas krenta. Tai ne mano nuomonė, tai statistika. 2024 m. gimė 19 086 vaikai – gimstančių vaikų skaičius kasmet mažėja po tūkstantį ir daugiau. Valdžia kalba apie demografinę krizę, kuria programas, leidžia pinigus reklamoms su laimingomis šeimomis pievoje. Bet kai ateina moteris, vieniša, stipri, finansiškai nepriklausoma, ir sako: „Aš noriu vaiko, aš galiu jį užauginti”, jai atsako: „Palauk, o kur tavo vyras?” Tai nėra šeimos politika. Tai yra moters kontrolė.

Šis straipsnis rašomas ne iš politinės, ar teisinės, o iš žmogiškos perspektyvos. Iš perspektyvos moters, kuri mato, kaip moterys skrenda į kitas šalis tapti mamomis, nes sava valstybė joms atsako: tu viena esi nepakankama. Prof. Jolanta Reingardė yra sakiusi: „Lietuvos šeimos politika vis dar remiasi idealizuotu XIX amžiaus šeimos modeliu, kuris neatitinka šiuolaikinės visuomenės realybės.” Ir ji teisi. Galiojantys įstatymai neatspindi nei mokslo, nei visuomenės pokyčių, nei moterų, kurios jau seniai gyvena kitaip nei numato politikų sukurti šablonai.

Tai gal užteks? Gal užteks spręsti už mus. Gal užteks bijoti moterų, kurios drįsta gyventi ne pagal jūsų scenarijų. Mama tai ne žiedas ant piršto. Tai meilė, kurią duodi vaikui. Ir jokiam Seimo nariui, jokiam maršui, jokiai dogmai nepavyks man paaiškinti kitaip.

Galiojantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas veikia nuo 2016 m., kai skaitai jo nuostatas, sunku atsikratyti įspūdžio, kad jis buvo kuriamas ne tam, kad padėtų moterims, o tam, kad jas kontroliuotų. Kiekviena sąlyga, kiekvienas apribojimas liudija ne medicininį, o ideologinį pagrindą. Įstatymo 5 str. 3 d. leidžia pagalbinį apvaisinimą tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims. Vieniša moteris negali pasinaudoti šia paslauga. Nesusituokusi pora turi įrodyti bendro gyvenimo faktą. Valstybė turi patvirtinti santykių statusą, kad moteris galėtų pasinaudoti medicinine procedūra. Bet kurio kito organo transplantacijai tokių sąlygų nėra. Širdies operacijai taip pat. Tačiau pagalbiniam apvaisinimui reikia „leidimo“.

O embrionų reguliavimo istorija tai atskiras Lietuvos teisėkūros šedevras. Galiojančio įstatymo 10 str. 1 d. numato, kad embrionų gali būti sukuriama tiek, kiek vienu metu pavyksta sukurti, tačiau vienu metu į moters organizmą perkeliamų embrionų skaičius negali viršyti trijų. Galutinį sprendimą dėl sukuriamų embrionų skaičiaus priima sutuoktiniai ar partneriai, pasitarę su gydytoju. Problema kita: kol lytinių ląstelių banke laikomi anksčiau sukurti embrionai, nauji tos pačios moters pagalbiniam apvaisinimui negali būti kuriami (10 str. 6 d.). O jei embrionui preimplantacinės genetinės diagnostikos metu nustatoma genetinė patologija, sukelianti sunkią negalią ar kelianti grėsmę gyvybei, pagal galiojantį įstatymą jis vis tiek turi būti saugomas mažiausiai dvejus metus ir tik po to gali būti sunaikinamas. Naujasis projektas siūlo leisti tokius embrionus sunaikinti iš karto, nelaukiant dvejų metų termino. ESHRE duomenimis, šalyse, kur gydytojai turi daugiau laisvės priimti medicininius sprendimus – Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, sėkmingumo rodikliai ženkliai aukštesni, o daugiavaisiškumo rizika mažesnė. Nes gydytojai gali perkelti vieną geriausios kokybės embrioną, o likusius saugiai konservuoti. Lietuvoje moteris dažnai priversta kartoti skausmingą stimuliaciją vėl ir vėl dėl reguliacinių apribojimų, kurie neturi medicininio pagrindimo.

Lytinių ląstelių donorystės reguliavimas yra dar viena sritis, kur biurokratija užgožia medicinos poreikius. Galiojančio įstatymo 3 str. 11 d. draudžia lytinių ląstelių ir embrionų įvežimą ir išvežimą, išskyrus du atvejus: autologiniam naudojimui skirtų ląstelių ir embrionų judėjimą bei lytinių ląstelių donorų ląstelių įvežimą iš ES ir EEE valstybių. Tranzitui reikalingas sveikatos apsaugos ministro leidimas. Naujasis projektas siūlo supaprastinti šią tvarką: perkelti leidimų išdavimą kompetentingai institucijai (Nacionaliniam transplantacijos biurui), aiškiai reglamentuoti importo, eksporto ir tranzito sąlygas bei įtraukti reprodukcinius audinius, kurie galiojančiame įstatyme nėra paminėti. Tai leistų moteriai, norinčiai pasinaudoti, pavyzdžiui, Danijos spermos banko paslaugomis – viena geriausių donorystės sistemų pasaulyje – tai padaryti be nepagrįstų kliūčių. Seime ir šis siūlymas sulaukė pasipriešinimo, nors kalbama ne apie „vaikų importą”, o apie lytinių ląstelių logistiką – medicininę procedūrą, kuri padeda moteriai tapti mama.

Esminis naujojo projekto siūlymas: leisti pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims ir nesusituokusioms poroms. Būtent dėl jo vyksta didžiausias mūšis. Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 10 d. nutarime konstatavo, kad draudimas teikti pagalbinio apvaisinimo paslaugas vien dėl to, kad asmenys nėra sudarę santuokos ar įregistravę partnerystės, yra pagal Konstituciją draudžiamas žmogaus teisių varžymas dėl šeiminės padėties. Pagal aiškinamojo rašto skaičiavimus, vienišoms moterims atliekamų procedūrų skaičius sudarytų apie 10 proc. visų procedūrų, nesusituokusioms poroms apie 20 proc. Argumentai prieš visada tie patys: „Vaikui reikia tėvo”, „Šeima – tai mama ir tėtis.” Tačiau šie argumentai ignoruoja realybę. Tūkstančiai vaikų Lietuvoje auga šeimose, kur tėvas smurtauja, piktnaudžiauja alkoholiu arba tiesiog vieną dieną išėjo ir negrįžo. Žodis „tėvas” automatiškai nereiškia nei saugumo, nei meilės. Harvardo longitudinis tyrimas (2019) parodė, kad vaiko raidą labiausiai veikia ne tėvų skaičius, o tėvų įsitraukimas ir emocinis prieinamumas. Vieniša moteris, kuri sąmoningai pasirinko motinystę, kuri planavo, ruošėsi ir troško šio vaiko, yra pasirengusi mama. Ir tai ne nuomonė, o moksliniais tyrimais pagrįsta išvada.

Finansavimo klausimas atskleidžia dar vieną prieštaravimą. Valstybė šiuo metu finansuoja pagalbinio apvaisinimo paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto – 2024 m. jos suteiktos 2 461 asmeniui, tam išleista 1,7 mln. eurų. Naujasis projektas siūlo praplėsti finansavimą: vaisingumo išsaugojimo paslaugoms (papildomai reikėtų apie 1,1 mln. eurų PSDF lėšų per metus), embrionų konservavimui (apie 0,55 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų nuo 2029 m.), lytinių ląstelių ir reprodukcinių audinių laikymui (4,72 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų). Iš viso įstatymų projektams įgyvendinti reikėtų papildomai 5,27 mln. eurų valstybės biudžeto ir 1,61 mln. eurų PSDF biudžeto lėšų. Skandinavijos patirtis rodo, kad investicijos į reprodukcinę mediciną atsiperka: gimę vaikai moka mokesčius, kuria ekonomiką, augina šalį. Danijoje, kur pagalbinis apvaisinimas pilnai finansuojamas ir prieinamas vienišoms moterims, kas dešimtas vaikas gimsta pagalbinio apvaisinimo būdu. Danija dėl to nesugriuvo. Priešingai, ji klesti.

Dar vienas diskutuotinas aspektas: amžiaus cenzas. Galiojantis įstatymas numato, kad pagalbiniu apvaisinimu gali pasinaudoti moterys tik iki tam tikro amžiaus. Ir vėl sprendžia ne gydytojas, o politikas. Moteris, kuriai keturiasdešimt dveji, kuri yra sveika ir turi visas sąlygas auginti vaiką, turi tilpti į rėmus, kuriuos nubrėžė žmonės, neturintys medicininio išsilavinimo. Naujasis projektas šiek tiek lankstesnis, tačiau rėmai išlieka. Jungtinės Karalystės patirtis rodo, kad amžiaus ribos turėtų būti rekomendacinio pobūdžio, o galutinį sprendimą turėtų priimti gydytojas ir pacientė, atsižvelgdami į individualią sveikatos būklę.

Yra dar vienas aspektas, apie kurį diskusijose dažniausiai tylima. Šis įstatymas, ir galiojantis, ir siūlomas, yra heteronormatyvus. Parašytas taip, tarsi egzistuotų tik vienas šeimos modelis. Tos pačios šeimos, kurios Vakarų Europoje ramiai augina vaikus, Lietuvoje yra nematomos. EŽTT byloje Mennesson prieš Prancūziją (2014) konstatavo: valstybės turi pareigą ginti visų vaikų teises, nepriklausomai nuo tėvų šeiminės padėties ir jį pagimdžiusio asmens. Lietuvos įstatymai šioje srityje vis dar atspindi ne šiuolaikinę visuomenės realybę, o idealizuotą praeities modelį. Už šių įstatymų ir diskusijų stovi konkrečios moterys. Moterys, kurios skrido į Prahą, nes Lietuvoje joms buvo atsakyta suteikti galimybę būti mama, tos kurios skolinosi pinigus procedūroms Ispanijoje, nes čia jų kūnas buvo per daug reguliuojamas. Kurios verkė klinikų koridoriuose, nes trečias bandymas nepavyko, o ketvirto valstybė nebefinansuoja.

Didžiausias prieštaravimas yra šis: tie patys politikai, kurie balsuoja prieš liberalizavimą, tuo pačiu metu kalba apie demografinę krizę. Tie patys, kurie sako „Lietuva miršta”, bet neleidžia moterims gimdyti. Kurie kuria programas „Sugrįžk į Lietuvą”, bet stumia moteris į Čekijos klinikas ir Danijos spermos bankus. Eurostat duomenimis, Lietuva yra viena iš ES šalių su žemiausiu gimstamumo rodikliu: 1,2 vaiko vienai moteriai. Pagal aiškinamojo rašto duomenis, praplėtus pagalbinio apvaisinimo prieinamumą vienišoms moterims ir nesusituokusioms poroms, papildomai per metus būtų atliekama apie 738 procedūros. Ir šiame kontekste vis dar diskutuojama, ar leisti moteriai tapti mama be vyro. Šis prieštaravimas kalba pats už save.

Medicina šiandien gali stebuklus. Užšaldyti kiaušinėlį ir po dešimties metų atšildyti. Padėti moteriai po chemoterapijos susilaukti vaiko. Padėti porai, kuri dešimt metų bandė ir negalėjo. Tai mokslas. Tai pažanga. Tai gyvenimų keitimas. Bet Lietuvos įstatymas žiūri į šitą pažangą su įtarimu, tarsi ji būtų kažkas pavojingo. Galiojančio įstatymo 10 str. 6 d. draudžia kurti naujus embrionus, kol banke saugomi anksčiau sukurti. Embrionų konservavimas, kuris paprastai kainuoja 450–600 eurų, nėra apmokamas nei valstybės, nei PSDF biudžeto lėšomis – asmenys moka patys. Mūsų reprodukcinės medicinos specialistai yra pripažinti tarptautiniu lygiu. Bet jie dirba su surištomis rankomis, nes įstatymas juos verčia būti ne gydytojais, o biurokratais. Leisti gydytojams gydyti, matyt, per didelis iššūkis.

Norisi tikėti, kad ateis laikas, kai Lietuvoje moters sprendimas tapti mama bus gerbiamas, o ne reguliuojamas. Kai gydytojas galės gydyti, o ne skaičiuoti embrionus pagal politikų nurodymus. Kai vieniša mama bus ne stigma, o sąmoningas pasirinkimas. Kai valstybė padės, o ne trukdys. Kol to nėra, apie tai reikia kalbėti. Garsiai, aiškiai ir be atsiprašymų. Nes moters kūnas nėra balsavimo biuletenis. Ir joks įstatymas neturėtų spręsti, ar ji yra pakankama. Viena. Be leidimo.

Skaičiai nekelia abejonių – 19 086 vaikai 2024 m., mažėjantis gimstamumas, 15–20 proc. porų, susiduriančių su nevaisingumu, ir 2 800 vaikų, gimusių pagalbinio apvaisinimo būdu per septynerius metus. Konstitucinis Teismas jau pasisakė – draudimas diskriminuojant dėl šeiminės padėties prieštarauja Konstitucijai. Mokslas pasisakė – nevaisingumas yra liga, o pagalbinis apvaisinimas yra gydymas. Belieka pasisakyti Seimui. Ne ideologijos, o medicinos vardu. Ne baimės, o pažangos vardu. Kiekviena moteris, kuri nori tapti mama, nusipelno valstybės, kuri jai padeda, o ne klausia, kur jos vyras.

Šaltiniai:

1. ESHRE, „ART fact sheet” (2022) – duomenys apie pagalbinio apvaisinimo reguliavimą ES valstybėse ir embrionų šaldymo gairės.

2. Pasaulio sveikatos organizacija (WHO), „Infertility” (2023) – nevaisingumo pripažinimas liga ir reprodukcinės sveikatos teisės.

3. Golombok, S., „We Are Family: The Modern Transformation of Parents and Children”, Cambridge University Press (2020).

4. American Psychological Association, „Resolution on Sexual Orientation, Gender Identity, Parents and Their Children” (2005).

5. Europos Parlamentas, Rezoliucija dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių ES (2021/2548(RSP)).

6. Jungtinių Tautų CEDAW komitetas, „Concluding observations on Lithuania” (2019).

7. Lietuvos statistikos departamentas, Gimstamumo rodikliai (2024).

8. De Beauvoir, S., „Antroji lytis” (Le Deuxième Sexe), Gallimard (1949).

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nutarimas dėl šeimos sampratos (2011 m. rugsėjo 28 d.).

10. Europos Žmogaus Teisių Teismas, „Mennesson prieš Prancūziją” (2014), pareiškimo Nr. 65192/11.

11. Harvard Study of Adult Development, longitudinis tyrimas apie šeimos struktūros įtaką vaiko raidai (2019).

12. Eurostat, „Fertility statistics” (2024) – gimstamumo rodikliai ES valstybėse narėse.

13. Danish Fertility Society, statistika apie pagalbinio apvaisinimo būdu gimusius vaikus Danijoje (2023).

14. Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymas Nr. XII-2608 (2016 m. rugsėjo 14 d.).

Amber Heard ir Johnny Depp susipažino „The Rum Diary“ (2011) filmavimo aikštelėje. Šie susituokė 2015 metais ir po metų Heard pateikė skyrybų prašymą. Taip pat ji gavo laikiną teismo draudimą artintis Depp’ui, remdamasi, jog Johnny Depp smurtauja. Apie 2018 m., praėjus metams po jų skyrybų britų bulvarinis laikraštis „The Sun“ išleido straipsnį, kuriame Depp įvardijamas kaip „wife beater“ (liet. mušantis žmoną). Heard parašė straipsnį „The Washington Post“ apie patirtį susijusia su smurtu artimoje aplinkoje, kuriame neįvardija Depp. 2020 m. įvyko teismas, kuriame Depp kaltino „The Sun“ šmeižtu, tačiau teisėjas pripažino 12 iš 14 kaltinimų, teigdamas, kad didžioji dalis užpuolimų buvo įrodyti. Po šio teismo įvyko garsusis 2022 m. teismas JAV, Virdžinijoje.

Visu pirma, tikslinga paminėti, jog Amerikos teisinėje sistemoje yra prisiekusieji. Tai yra paprasti žmonės atrinkti tam, kad įvertintų teismo metu pateiktus įrodymus ir priimtu sprendimą, t.y. ar pagal pateiktus įrodymus (liudytojų parodymus, dokumentus, įrašus, ekspertų išvadas ir t.t.) sprendžia ar laiko kaltinamąjį kaltu. Šioje teisinėje sistemos prisiekusieji yra saugomi nuo bet kokios išorinės informacijos šaltiniu (t.y., jog jie gauna instrukcijas vengti bet kokios informacijos). Taip yra daroma, jog jie negalėtų susidaryti jokios nuomonės ir savo sprendimą grįstu tik tuo, kas yra pateikiama teisme. Kadangi teismas buvo globaliai viešas, po posėdžių plūdo begalės aptarimų. Platformose kaip TikTok, YouTube, X/Twitter buvo daug turinio, kuriame Amber Heard buvo pašiepiama ir nagrinėjama vien tik jos kūno kalba/kalbėsena. Taip pat šiuo metu yra gandų, jog buvo paleista „bot’ų“ (automatizuotos paskyros, kurios gali dirbtinai didinti matomumą, dalintis hashtags), kurie buvo palankūs Depp, tačiau tai nėra pripažinta faktu. Kadangi prisiekusieji nėra visiškai izoliuoti nuo viešųjų tinklų, tokia informacija galėjo neigiamai paveikti patį sprendimą ir taip pat sumažinti dėmesį į labai svarbią informaciją.

Pats teismas vyko dėl to, jog Depp padavė Heard į teismą dėl šmeižto (Heard straipsnio „The Washington Post“) ir norėjo prisiteisti 50 mln. JAV dolerių kompensacijos dėl sugadintos reputacijos. Heard pateikė priešieškinį reikalaudama 100 mln. JAV dolerių. Teismas buvo grindžiamas 3-jais straipsnyje minėtais teiginiais:

1. „Prabilau prieš seksualinį smurtą ir susidūriau su visuomenės pykčiu.“;

2. „Prieš dvejus metus tapau viešu asmeniu, atstovaujančiu smurtą artimoje aplinkoje.“;

3. „Turėjau retą galimybę realiu laiku matyti, kaip institucijos saugo vyrus, apkaltintus smurtu.“.

Neįvardijant visų 6 savaičių medžiagos, paminėsiu, mano manymu, svarbiausius teismo aspektus. Teisme buvo kalbama apie 2015 m. Australijoje įvykusį poros konfliktą. Abi pusės pateikė skirtingas istorijas. Depp tikino, jog Heard į jį metė degtinės butelį, kuris nupjovė jo vidurinio piršto galiuką. Jis sakė, kad savo krauju rašė ant sienos. Heard neigė sužalojusi Depp, teigė, jog tą naktį Depp ją seksualiai išnaudojo, įvedęs alkoholio butelį į jos makštį. Teisme buvo paleisti garso įrašai, kuriuose Heard prisipažino trenkusi Deppui, tačiau ne kumščiu. Taip pat buvo paviešintos žinutės, kuriose Depp vadino Heard „purvina kekše“ ir rašė, kad nori jos mirties. Klinikinė ir teismo psichologė, pasamdyta Depp teisininkų komandos, teigė, kad Heard turi ribinį ir histrioninį asmenybės sutrikimus, tačiau neturi potrauminio streso sutrikimo. Kita klinikinė ir teismo psichologė vėliau paliudijo, kad Heard vis dėlto turi potrauminį streso sutrikimą dėl tariamo „intymaus partnerio smurto“, kurį, kaip teigiama, prieš ją naudojo Depp. Taip pat byloje daug įrodymų, kad Depp turėjo reikšmingų problemų su alkoholiu ir narkotikais. Anot Heard, jis būdavo agresyvus, nenuspėjamas. Depp liudijo, jog kai kurie įvykiai yra iškraipyti ir Heard žinodama tai, naudoja kaip argumentą smurtui įrodyti.

Visą teismo nuotaiką trumpai galima apibūdinti taip, kol Heard, neretai verkdama, liudijo apie patirtą smurtą ir seksualinę prievartą, Depp savo liudijimo metu į klausimus neretai atsakinėjo su šypsena ir juokaudamas. Galiausiai prisiekusieji nusprendė, kad Heard apšmeižė Depp trimis teiginiais, ir priteisė jam daugiau nei 10 mln. JAV dolerių žalos atlyginimo, taip pat 350 tūkst. baudinės žalos. Kaip Heard priešieškinio dalį, jie taip pat nusprendė, kad vienas Deppo advokatas apšmeižė Heard vienu iš trijų ieškinyje išskirtų teiginių. Heard buvo priteisti 2 mln. JAV dolerių žalos atlyginimo. Po teismo Heard pasidalino tokia žinute savo Instagram platformoje „Aš to niekada nesirinkau. Aš gyniau savo tiesą, ir dėl to mano gyvenimas, buvo sunaikintas. Šmeižtas, su kuriuo susidūriau socialinėje žiniasklaidoje, yra dar ryškesnis pavyzdys to, kaip moterys vėl tampa aukomis, kai nusprendžia prabilti.“

Norėčiau akcentuoti, jog visuomenei ir šiuo atveju prisiekusiesiems, buvo sunku suprasti, kad nukentėjusieji, patiriantys bet kokį smurtą, nebūtinai į smurtą atsakys ašaromis. Aukos reakcija yra neprognozuojama ir subtili. Dalis visuomenės praleido pro akis, jog nukentėjusioji į smurtą atsakydama smūgiu, išlieka nukentėjusioji. Kai pora susitiko Amber buvo tik 22 metai ir tai buvo jos vienas pirmųjų didelio matomumo Holivudinis projektas. Johnny tuomet buvo 45 metai ir šis buvo vienas populiariausių Holivudo aktorių. Tai dar išryškina kaip sunku yra kalbėti apie patirtą smurtą ir rodo stiprią galios dinamiką. Kol Depp teigė, jog būtent dėl Heard kaltinimų neteko pelningų vaidmenų filmuose, tačiau virtinė liudytojų tvirtino, jog Depp karjera jau nuosekliai smuko dėl jo paties veiksmų dar prieš paskelbiant straipsnį laikraštyje „The Washington Post“. Po teismo Depp tapo naujų „Dior“ kvepalų „SAUVAGE“ veidu, tuo tarpu Heard tapo pajuokos objektu socialinėje erdvėje.

Kadangi viešojoje erdvėje ėmė plisti atsiprašymai skirti Heard, noriu akcentuoti dar vieną panašią situaciją. Gabby Petito buvo blogerė „Youtube“ platformoje. Ten ji dalindavosi vaizdo įrašais apie gyvenimą „ant ratų“. Mergina ir jos sužadėtinis Brian Laundrie tuo metu keliavo JAV. 2021 m. jie keliavo mikroautobusu po JAV nacionalinius parkus. Rugpjūčio 12 d. pietinio Jutos miesto Moabo policija buvo iškviesta dėl galimo smurto artimoje aplinkoje incidento, kuriame dalyvavo pora. Kadangi policininkai vilkėjo kūno kameras, įraše galime matyti Petito, kuri yra susigraudinus ir susijaudinus. Mergina teigė, jog tarp jų vyko ginčas. Laundrie teigė, jog Petito jam smogė. Pareigūnai rekomendavo jiems praleisti naktį atskirai, tačiau sužadinėtinių pora jokių kaltinimų vienas kitam nepateikė. Pora turėjo keliauti kelis mėnesius, vėliau tą patį mėnesį Petito Instagram paskyroje nebebuvo keliama jokių naujų nuotraukų. Laundrie vienas rugsėjo 1 d. grįžo namo į Floridą. Petito šeima apie jos dingimą pranešė po 10 dienų. Negana to rugsėjo 17 d. Laundrie šeima paskelbė apie Brian Laundrie dingimą. Prieš dingdamas jis slapstėsi nuo valdžios institucijų ir nesidalijo jokia informacija su policija. Federalinis tyrimų biuras (FTB) taip pat išdavė federalinį arešto orderį, apkaltindamas jį sukčiavimu naudojantis debeto kortele po Petito mirties. Galiausiai po mažiau nei mėnesio rugsėjo 19 d. Vajomingo Bridžer-Tetono nacionaliniame miške buvo rasti žmonių palaikai. Atlikus skrodimą, patvirtinta, kad palaikai priklausė Petito, buvo pripažinta, kad tai buvo žmogžudystė. Vėliau rasti ir Laundrie palaikai, tikinama, jog vyras nusižudė. Taip pat po savęs jis paliko raštelį, kuriame prisipažįsta nužudęs Petito. Pradžioje Petito buvo matoma kaip smurtautoja, tačiau galimai buvo smurto auka. Petito reakcija, kurią galime matyti kūno kameros įraše nebuvo tipinė „aukos“ reakciją ir buvo perskaityta netinkamai, nebuvo pasigilinama į visą įvykių seką.

Visuomenė skirtingai vertina kas yra vertas užuojautos. Jaunos merginos užpuolimas laikoma labiau patikimu kaltinimu nei seksualines paslaugas teikiančio žmogaus liudijimas, jog jį išprievartavo (Christie, 1986). Anot autoriaus, „tobula auka“ apima savybes kaip nekaltumas, pažeidžiamumas ir moralinis teisumas. Šis stereotipas ne tik formuoja kas yra auka, bet ir daro įtaka visuomenės reakcijai į nusikaltimą. Adomaityte (2024) teigia, jog idealios aukos samprata remiasi visuomenėje įsitvirtinusiais stereotipais apie tai, kaip turėtų atrodyti ir elgtis „tikra“ auka. Užuojautos sulaukia tie asmenys, kurie atitinka šį įsivaizduojamą modelį. Lengviau pripažįstami ir palaikomi tie, kurių patirtis bei elgesys atitinka nusistovėjusius lūkesčius. Tuo tarpu žmonės, neatitinkantys šio „idealios aukos“ stereotipo, dažnai susiduria su atskirtimi, abejonėmis dėl jų pasakojimų ar net kaltinimais.

Egzistuoja stereotipas, kaip turėtų reaguoti „tobula auka“ - pasyvi, akivaizdžiai emociškai paveikta, sukalbama ir labai gerai atpažįstama tokiose situacijose. Tačiau realybėje aukų reakcijos yra daug įvairesnės. Kai kurie žmonės sustingsta, kiti išlieka ramūs ar net bando įtikinti save, kad viskas yra gerai. Tokios reakcijos dažnai yra neteisingai interpretuojamos. Iš konteksto ištraukiamos pavienės detalės ir pagal jas formuojamas vertinimas, ignoruojant visą įvykių seką. Tačiau smurtas nėra vienas įvykis, tai yra įvykių seka. Dėl to aukų reakcijos, neatitinkančios stereotipo, kartais klaidingai interpretuojamos ne kaip aukos elgesys, o kaip pačių smurtą inicijuojantis ar palaikantis elgesys.

Šaltiniai:

Adomaitytė, R. (2024) „Kas turi teisę būti auka? Kaip žiniasklaida ir stereotipai formuoja požiūrį į seksualinius nusikaltimus“, Kriminologijos studijos, 12, p. 93–134.

BBC. (2025). What happened to Gabby Petito?

Berg D. (2023). Depp VS. Heard: Summary of the Defamation Trial Timeline. Trial Line.

Christie N. (1986). The Ideal Victim. Tekstas iš knygos: „Crime Policy to Victim Policy: Reorienting the Justice System“ Ezzat A. Fattah (ed.). MacMillan, 17-31

Gbogbo M. (2022). A timeline of Johnny Depp and Amber Heard’s relationship and key moments from court case. ABC.

Heard A. (2018). Amber Heard: I spoke up against sexual violence — and faced our culture’s wrath. That has to change. The Washington Post.

Michallon C. (2023). Johnny Depp and Amber Heard: A timeline of their relationship, allegations, and court battles. Independent.

Wagmeister E. (2023). Depp v. Heard’ Netflix Director Did Not Want to Interview Johnny Depp & Amber Heard: ‘I Wanted to Get Away From Any He-Said-She-Said Within the Trial. Variety

Tačiau su augančia priklausomybe socialiniams tinklams ir dirbtiniam intelektui lengva pamiršti paprastą tiesą: jei informacija patalpinta vietoje, prie kurios turi neribotą prieigą visi, tai savaime nepatvirtina, kad ji yra teisinga ar pagrįsta. Lygiai taip pat, kaip nusipirktas podcast’o įrangos rinkinys neatkeliauja kartu su psichologo diplomu ir licencija.

Toks prieinamumas tampa ypač pavojingas, kai vis jaunesnės kartos gauna prieigą prie šios informacijos neturėdamos jokių kritinio mąstymo įrankių jai įvertinti. Išskirtinai aktualus ir skausmingas to pavyzdys – susiformavęs „manosferos” (angl. manosphere) interneto bendruomenių tinklas, kuriame misoginizmą skatinantys diskursai plinta per forumus, podcast’us ir socialinę mediją. Čia šlovinamas ne tik moterų persekiojimas ir smurtas, bet ir smarkiai platinama „raudonosios piliulės” (angl. red pill) ideologija (Marshall, 2025).

Ši mąstysena – o kai kam, regis, ir gyvenimo būdas – reiškia savotišką „pabudimą” į tariamą tikrovę. Pavadinimas yra nuoroda į filmą „Matrica”, kuriame raudonoji piliulė pagrindiniam veikėjui suteikė galimybę išvysti žiauriąją realybę tokią, kokia ji yra. Tačiau šiame kontekste „pabudimas” reiškia įsitikinimą, kad pasaulis teikia pirmenybę moterims, o vyrai socialiai, ekonomiškai ir seksualiai yra jų valdžioje. Maždaug nuo 2016 m. misoginiški forumai pradėjo pereiti nuo „red pill” prie „black pill” mąstysenos – įsitikinimo, kad žmogaus patrauklumą lemia genetika ir kad tai, ar jis bus „incel” (angl. involuntary celibate – nenoromis celibate gyvenantis asmuo), yra iš anksto nulemta (Wilson, 2025). Tokios idėjos patrauklios, nes jos supaprastina sudėtingą socialinę realybę, suteikia aiškius „kaltininkus“ ir kuria bendruomenės jausmą tiems, kurie jaučiasi atstumti.

Sklando ir vadinamoji 80/20 taisyklė, teigianti, kad 80% moterų domina tik 20% vyrų – ir jei nuo gimimo nepatenki į tą laimingąjį procentą, neverta tikėtis surasti antrąją pusę. Šis teiginys, kaip ir dauguma šios mąstysenos postulatų, nėra pagrįstas jokiais moksliniais įrodymais, jis remiasi selektyvia interpretacija, kai kontekstas yra ignoruojamas, nors realūs socialiniai ir romantiniai santykiai yra kur kas sudėtingesni nei supaprastinti bendravimo modeliai. Blaiviai mąstančiam žmogui tai gali skambėti kaip lengvai atmetama nesąmonė – tačiau realybė yra skausmingai kitokia.

Algoritmai dirba už šios ideologijos propaguotojus. Tyrimai rodo, kad naujos „TikTok” paskyros per vos penkias dienas patiria kelis kartus daugiau misoginiško turinio savo naujienų sraute, o platformų algoritmai formuoja ribotą, vienašalę pasaulio prizmę, kuri su laiku tampa vis sunkiau įveikiama (Paterson, 2025). Stebina ir tai, kad aktyvūs didžiausių incel forumų vartotojai yra jau 15 metų amžiaus paaugliai – tačiau dažniausiai jie ten nepatenka sąmoningai ieškodami šio turinio. Dažnesnis kelias – vartotojas pradeda nuo patarimų dėl stiliaus ar išvaizdos, ieško pagalbos dėl psichinės sveikatos ar bendravimo su bendraamžiais, o algoritmas pamažu jį nutempia vis gilyn. Taip paaugliai tampa lengvai įtraukiami per problemų sprendimo ieškojimą, tada toks elgesys tampa normalizuotas, ir atsakymų į problemas ieškoma vis dažniau, kol galiausiai įvyksta radikalizacija ir idėjos tampa besiformuojančios mąstysenos pagrindu.

Tačiau kas iš to? Augdama irgi žiūrėdavau daug įvairiausio turinio internete, tačiau nesakyčiau, kad puoliau atkartoti viską, ką mačiau – gebėjau atskirti, kas priimtina, o kas ne. Greta socialinių medijų pelytės vaidmens, esu ir aistringa filmų bei serialų fanė. Visada, kai noriu ką nors nustebinti tikrai rimta rekomendacija, prisimenu Jacko Thorne’o ir Stepheno Grahamo sukurtą serialą „Paauglystė” (angl. Adolescence). Jo pagrindinė tema kaip tik ir yra anksčiau minėta 80/20 taisyklė bei pagrindinio veikėjo Jamie Millerio radikalizacija manosferos idėjų. Tai, aišku, nenutinka per naktį. Iš pradžių – tik lengvi pasisakymai apie „aukštos vertės vyrus” ir „mažos vertės moteris”, podcast’erių komentarai apie tai, kaip feminizmas „sugadino” pasimatymų kultūrą. Pamažu tai formuoja jo pasaulėžiūrą, kol banalios replikos, numestos persirengimo kambaryje, tampa jo realybe.

Tokios ideologijos jauniems vyrams siūlo patogų paaiškinimą jų baimėms ir nerimui. Berniukams, kurie jaučiasi izoliuoti ar nesugeba atitikti „tikro vyro” standarto, manosfera paduoda raminančią žinią: tai ne jūsų kaltė – tai moterų kaltė (Young, 2025).

Serialui einant į pabaigą tampa aišku, kad Jamie nėra išimtis. Nusikaltimas – jį atstūmusios mergaitės nužudymas – įvyksta pačioje serialo pradžioje, tačiau, toliau skleidžiantis įvykiams, vis ryškiau matome, kad Jamie nėra vienišas savo įsitikinimuose. Klasiokai, vietinės parduotuvės darbuotojai – visi išreiškia lygiai tokias pačias pažiūras. Ir tai, kas turėtų būti teisingumo byla tarp Jamie, įstatymų ir žuvusios mergaitės šeimos, pamažu virsta kažkuo kitu – simboliniu mūšiu, kuriame viena pusė yra mergaitė, pasak pažiūrų „mažos vertės moteris”, o kita – milijonai jaunų vyrų, nuoširdžiai tikinčių, jog vienintelė čia įvykdyta neteisybė yra pats Jamie suėmimas ir tyrimas prieš jį.

Bet gerai, kad tokie žiaurūs įvykiai atsitinka tik serialuose, ar ne? Deja, šis serialas buvo įkvėptas tikrų išpuolių. 2024 m. liepos mėnesį Jungtinėje Karalystėje Kyle Cliffordas nužudė tris moterų šeimos nares – tarp jų savo buvusią merginą Louise Hunt, jos seserį ir motiną – vos kelias dienas po to, kai Louise nutraukė jų santykius. Tyrimo metu paaiškėjo, kad likus mažiau nei parai iki nusikaltimo jis internete ieškojo Andrew Tate’o podcast’ų. Prokurorai teisme tiesiogiai susiejo žmogžudystes su misoginistine ideologija, apibūdindami jas kaip smurto, kurį propaguoja Tate, pasekmę. Elgesio kriminologė Alex Izsatt tai įvardijo aiškiai: Cliffordas neprarado savitvardos todėl, kad mergina nutraukė santykius – jis buvo įsitikinęs, kad turi teisę į jos dėmesį, o žodis „ne” jam reiškė ne pasirinkimą, o įžeidimą (Fullbrook, 2025).

Tačiau Kyle Cliffordo atvejis toli gražu nėra išimtis. 2020 m. Toronte vyras nužudė moterį ir sunkiai sužeidė kitą, naudodamas kardą, ant kurio buvo užrašyti incel bendruomenės šūkiai. Šis atvejis vėliau tapo vienu pirmųjų precedentų pasaulyje, kai teismas misoginistinį smurtą oficialiai kvalifikavo kaip teroristinį aktą – pripažindamas, kad neapykanta moterims gali būti lygiai tokia pat pavojinga ideologija kaip ir bet kuri kita ekstremistinė pažiūra (Matza, 2023). 2024 m. Turkijoje 19-metis, aktyviai palaikęs ryšį su incel grupėmis „Discord” platformoje, nužudė dvi bendraamžes moteris. Po nusikaltimo jis sulaukė ne pasmerkimo, o pagyrų iš tų pačių bendruomenių. Tai dar kartą parodė, kaip šios erdvės ne tik toleruoja, bet ir aktyviai šlovina smurtą prieš moteris. Turkijos valdžia reagavo užblokuodama „Discord” visoje šalyje – žingsnis, sulaukęs tiek pritarimo, tiek kritikos dėl cenzūros ribų (Reuters, 2024).

Tačiau kam tenka atsakomybė? Ar tėvai turėtų visiškai apriboti jaunimą nuo socialinių tinklų? Ar žodžio laisvė turėtų likti neapribota, nepaisant to, kokia informacija yra skleidžiama? Platformos kaip „TikTok”, „YouTube” ar „X” jau seniai nėra neutralios erdvės – tai pelno siekiančios organizacijos, kurių algoritmai sąmoningai formuoja tai, ką matome. Europos Sąjunga jau žengė pirmus žingsnius: Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA) reikalauja, kad didžiosios platformos aktyviai vertintų ir mažintų sisteminius rizikos veiksnius, aktyviai filtruotų siūlomą medžiagą ir pagrįstų teikiamas rekomendacijas vartotojams. Vartotojai gauna lengvesnę prieigą prie turinio raporto, blokavimo ir savo naujienų srauto pritaikymo. Platformoms taip pat draudžiama rodyti tikslines reklamas vaikams, o nepilnamečiams turi būti užtikrinta apsauga nuo jiems netinkamo turinio. Įmonės, kurios nesilaiko šių reikalavimų, gali sulaukti baudų, siekiančių iki 6% jų metinės pasaulinės apyvartos (Europos Komisija, n.d.). Tačiau tarp įstatymo teorijos ir realaus jo taikymo išlieka didelė praraja – tyrimai rodo, kad po DSA įsigaliojimo kenksmingo turinio kiekis platformose iš esmės nesumažėjo (MenEngage Alliance, 2025).

Lietuva čia atsiduria įdomioje pozicijoje. Kaip ES narė, ji automatiškai patenka po DSA skėčiu – tačiau nacionaliniu lygiu jokio atskiro teisinio atsako į manosferos skleidžiamą ideologiją nėra. Tai nėra išskirtinai lietuviška spraga: net ir Jungtinės Karalystės nacionalinėje „Prevent” strategijoje, skirtoje kovoti su radikalizacija, manosfera kaip reiškinys nėra minima nė karto, tik incelai paminėti pavadinimu, o visa platesnė misoginiška ideologija lieka teisiškai neatpažinta (Home Office, 2024). Tai reiškia, kad tol, kol valstybės neįvardija manosferos kaip atskiros grėsmės, mokyklos, tėvai ir kitos organizacijos lieka be institucinės paramos, spręsdamos problemą, kuri yra ne tik kultūrinė, bet ir auklėjamoji, ir politinė.

Kiekviena karta auga su vis didėjančia socialinių tinklų prieiga – prie turinio, kurio kokybė sunkiai kontroliuojama, prie algoritmų, kurie dirba tyliai, nuosekliai ir be pertraukų, ieškodami vis subtilesnių būdų pateikti vartotojams juos įtraukiančią informaciją. Susiduriame su kritiniu momentu, kai tėvų auklėjimas nebėra vienintelis formuojantis veiksnys žmogaus pasaulėžiūros. Atsiranda atsakomybės spraga, kai dalis pasaulėžiūros tampa stipriai formuojama socialinės medijos ir bendraminčių įtakos. Susikuria uždaras ratas tarp skleidžiamos informacijos ir ją skatinančių bendruomenių – ir jo sulaužymo įrankiais tampa tiek teisinis įsikišimas, tiek jam priešaraujančių organizacijų veikla.

Šaltiniai

Marshall, L. (2025). Inside the ‘incelosphere’: What the hit series “Adolescence” gets right about online hate. University of Colorado Boulder. https://www.colorado.edu/today/2025/09/29/inside-incelosphere-what-hit-series-adolescence-gets-right-about-online-hate

Europos Komisija. (n.d.). Digital Services Act. https://digital-strategy.ec.europa.eu/lt/policies/digital-services-act

Fullbrook, D. (2025). Crossbow killer jailed for life for triple murders. BBC News. https://www.bbc.com/news/articles/cg70vjmv08ro

Home Office. (2024). Prevent duty guidance: For England and Wales. GOV.UK.
https://www.gov.uk/government/publications/prevent-duty-guidance/prevent-duty-guidance-for-england-and-wales-accessible

Matza, M. (2023). Terrorism ruling first for Canada ‘incel’ attack. BBC News.
https://www.bbc.com/news/world-us-canada-65829240

MenEngage Alliance. (2025). What ‘Adolescence’ conceals about the manosphere. https://menengage.org/stories/what-adolescence-conceals-about-the-manosphere

Paterson, L. (2025). The manosphere is fueling extremist violence. Foreign Policy. https://foreignpolicy.com/2025/07/24/manosphere-extremist-violence-red-pill-terrorism/

Reuters. (2024). Turkey blocks instant messaging platform Discord.
https://www.reuters.com/technology/turkey-blocks-instant-messaging-platform-discord-2024-10-09/

Wilson, I. (2025). When misogyny goes viral: The digital roots of modern sexism. UAB Institute for Human Rights Blog. https://sites.uab.edu/humanrights/2025/11/06/when-misogyny-goes-viral-the-digital-roots-of-modern-sexism/

Young, C. (2025). What adolescence gets right and wrong about the manosphere. Pursuit. https://pursuit.unimelb.edu.au/articles/what-adolescence-gets-right-and-wrong-about-the-manosphere

(Raphael Renter, 2021)

Aš esu moteris, priklausanti LGBTQ+ bendruomenei. Tam, kad pripažinčiau šį visuomenei dar vis dažnai nepriimtiną ir „nepatogų“ faktą, man prireikė daug laiko. Ilgą laiką save kvestionavau – ar tikrai neklystu? Ar neapsimetinėju? Gal meluoju sau ir kitiems? Vienu metu ir juokinga, ir graudu, kad būdama 12-kos pajaučiau pirmąsias simpatijas merginoms, tačiau mintis apie neheterokseksualumą nustūmiau giliai į pasąmonę, o jos grįžo tik paauglystei einant į pabaigą.

Ir ilgą laiką mane kamavo klausimas – kas nutiko, kad ne mėnesį, ne pusmetį, o net kelis metus vengiau šio fakto, kol galiausiai jis pats neapsikentęs ėmė ir grįžo į sąmoningąją mano minčių dalį? Taip, būtų galima kaltinti religiją, kuria tuo metu tikėjau; būtų galima kaltę suversti ir asmenybiniams faktoriams. Tačiau kuo daugiau gyvenu, kuo daugiau reflektuoju, o tuo pačiu stebiu pasaulį, domiuosi ir skaitau, tuo geriau suprantu, kad greičiausiai visa tai yra daugybės persipynusių reiškinių pasekmė, dalį kurių ir aptarsiu šiame tekste.

LGBTQ+ moterų nematomumas teisinėje, visuomeninėje ir medicinos srityse

Ne paslaptis, kad LGBTQ+ moterys vis dar dažnai mažiau matomos, girdimos ir gerbiamos nei tai pačiai bendruomenei priklausantys vyrai. Ir tai – visiškai ne naujas konceptas. Pavyzdžiui, nors lesbietės praeito amžiaus 9 ir 10 dešimtmečiais buvo AIDS ir LGBTQ+ aktyvizmo priešakyje, jų pastangos ir indėlis ir toliau buvo ignoruojami ir pamirštami ne tik vyraujančiose seksualinės orientacijos klausimo diskusijoje, bet ir pačiuose LGBTQ+ bei feministiniuose judėjimuose (Soares et al., 2025). Lesbiečių (ir kitų neheteroksesualių moterų) nematomumo pasekmės jaučiamos iki šiol – vis dar trūksta teisinio pagrindo, apimančio LGBTQ+ moterų gyvenimą (Soares et al., 2025). Negana to, problemų kyla ir sveikatos priežiūros srityje – LGBTQ+ moterys, besikreipiančios medicininės pagalbos, neretai susiduria su gėdingomis, diskriminuojamomis ar net smurtinėmis situacijomis, pavyzdžiui, atsisakymu teikti pagalbą, moraliniais ir religiniais vertinimais (Soares et al., 2025).

Manau, sąrašas galėtų būti begalinis, ir tą galiu patvirtinti iš savo asmeninės patirties. Aš kone kasdien susiduriu su problemomis, kurios kyla vien dėl to, kad priklausau LGBTQ+ bendruomenei. Pavyzdžiui, kas kartą nuėjus pas gydytoją, man daužosi širdis, nes bijau, kad, jei dėl vienos ar kitos priežasties tektų atsiskleisti sveikatos specialistui, jis gali sureaguoti visiškai neprofesionaliai ir diskriminuojančiai. Net mano buvusi psichoterapeutė, kuri šiaip buvo nuostabi ir kompetentinga specialistė, vienąkart leptelėjo, kad gal turėčiau pabandyti suteikti daugiau šansų vyrams. Tai jeigu net žmogus, kuriuo pasitiki ir kuriam visiškai atsiveri, gali pasakyti tokį dalyką, ką kalbėti apie kitus žmones? Arba, tarkime, mane kamuoja nuolatinė baimė, kad, jei rasčiau žmogų, su kuriuo norėčiau susituokti, Lietuvoje tokios galimybės vis dar nebūtų. Juk nepanašu, kad tai nutiks per artimiausius kelerius metus, o laikas bėga, man nebe 16, todėl tikrai jaučiu baimę, ir, drįsčiau teigti, ji yra pagrįsta.

LGBTQ+ moterų reprezentacijos trūkumas medijose

Nors vis daugiau televizijos laidų ir serialų įtraukia LGBTQ+ priklausančius veikėjus (2019-2020 metais fiksuotas didžiausias skaičius LGBTQ+ bendruomenės veikėjų televizijoje, ir tai buvo aukščiausias rodiklis per 15 metų), kai kurios tapatybės net ir tokiu piko laikotarpiu buvo mažiau matomos (Annati & Ramsey, 2022). Tyrimai rodo, kad, kalbant apie LGBTQ+ bendruomenės matomumą žiniasklaidoje, homoseksualūs vyrai yra daug dažniau reprezentuojami nei lesbietės ar biseksualūs asmenys (tiek moterys, tiek vyrai) (Annati & Ramsey, 2022). Turbūt toli ieškoti pavyzdžių nereikia – dauguma populiarių šiuolaikinių LGBTQ+ serialų sukasi apie neheteroseksualius vyrus (pavyzdžiui, “Heartstopper“, “Young Royals“, “Modern Family“ ir t.t.), tuo tarpu serialai, vaizduojantys moteris, mylinčias moteris, dažnai yra nutraukiami po pirmojo ar pirmųjų sezonų – toks likimas ištiko “I Am Not Okay With This“, “The Wilds“, “Everything Sucks!“, “First Kill” ir pan. To priežastys varijuoja nuo pernelyg mažo susidomėjimo tokiais serialais iki misoginijos (angl. misogyny) ir neapykantos lesbiečių atžvilgiu (Clements, 2022).

Dar viena problema, išryškėjanti nagrinėjant neheteroseksualių moterų vaizdavimą medijose, yra tokių veikėjų stereotipizavimas ir sudaiktinimas, kuriamas orientuojantis į heteroseksualaus vyro žvilgsnį (angl. heterosexual male gaze) (Annati & Ramsey, 2022). Filmuose ir serialuose vaizduojamos lesbietės dažnai vaizduojamos kaip hiperseksualios ir dažnu atveju sudaiktinamos, be to, perteikiamos per stereotipinę moterišką išvaizdą (pavyzdžiui, atitinka visuomenėje moterims taikomus grožio standartus), o lesbiečių, laužančių lyties normas (pvz. butch lesbietės), ekranuose beveik nematome (Annati & Ramsey, 2022). Svarbu paminėti ir dar vieną motyvą, atsirandantį medijose – čia dažnai lesbiečių santykiai vaizduojami kaip laikini eksperimentai, ilgainiui pasibaigiantys tuo, kad viena ar abi veikėjos „grįžta prie heteroseksualumo“ (Annati & Ramsey, 2022).

Tai žinant atrodo beveik nenuostabu, kad augdama ir bręsdama tokių filmų ir serialų apsuptyje, aš ilgai kvestionavau savo seksualinę orientaciją. Serialų nutraukimas, kokybiškų filmų nebuvimas ir nuolatinis vyriško žvilgsnio, stebinčio nehetoreksualias moteris per sudaiktinimo prizmę egzistavimas ilgai trukdė pripažinti (sau ir kitiems), kad mano tapatybė yra validi, reali ir autentiška.

Dar didesnė rizika sveikatai ir gyvybei

Būti moterimi jau reiškia būti padidintos rizikos grupėje, kai kalbame apie smurtą, priekabiavimą ir diskriminaciją. Todėl būti moterimi, kuri dar ir priklauso LGBTQ+, reiškia padvigubėjančią riziką. Tyrimai rodo, kad nehetoreksualios moterys dažniau nei heteroseksualios moterys patiria diskriminaciją lyties pagrindu, ypač, kai tema sukasi apie darbo užmokestį ar galimybes gauti paaukštinimą (SteelFisher et al., 2019). Taip pat LGBTQ+ priklausančios moterys dukart dažniau patiria seksualinį priekabiavimą, grasinimus ar neseksualinio pobūdžio priekabiavimą bei smurtą (SteelFisher et al., 2019).

Tokia statistika mane iš tiesų gąsdina. Tikiu, gąsdino (sąmoningai ar ne) ir praeities mane, kuri „slėpėsi spintoje“. Juk jau nuo mažumės girdėjau siaubingas žinias apie pagrobtas, išprievartautas ar nužudytas moteris, o augdama ir plėsdama akiratį apie LGBTQ+ bendruomenę suvokiau, kad moterims, priklausančioms šiai bendruomenei, kyla dar didesnis nesaugumo jausmas. Tad, kad ir kaip stipriai dalis visuomenės yra įtikėjusi, kad seksualinė orientacija – pasirinkimas, fazė ar mada, nuoširdžiai manau, kad ši ir panaši statistika paneigia tokius vyraujančius mitus.

Situacija pasaulyje – skirtinga

Vis dėlto situacija pasaulyje – nevienoda. Visuose žemynuose, išskyrus Europą, yra bent kelios šalys, kuriose tos pačios lyties žmonių romantiniai ir seksualiniai santykiai yra draudžiami ir už juos baudžiama (Wilkinson et al., 2017). Žinoma, tokia statistika neteigia, kad Europoje nėra LGBTQ+ asmenų diskriminacijos, tačiau lygiai taip pat neteisinga būtų sakyti, kad situacija Europoje (ypač Vakarų ir Šiaurės) nėra kur kas geresnė, o visuomenė – nėra kur kas progresyvesnė, lyginant su, pavyzdžiui, Pietryčių Azija. Pastarojo regiono realybė tokia, kad LGBTQ+ asmenų žmogaus teisių pripažinimas yra nevienodas, prieštaringas, nenuoseklus – toje pačioje šalyje gali būti ir taikomi draudimai ar bausmės LGBTQ+ asmenims, vyrauti smurtas ir diskriminacija jų atžvilgiu, tačiau tuo pačiu vykti LGBTQ+ palaikantys renginiai ar būti išleisti kiti įstatymai, apsaugantys LGBTQ+ asmenis (Wilkinson et al., 2017).

Iš esmės šalys, kuriose nesaugu moterims, priklausančioms LGBTQ+, yra nesaugios visiems LGBTQ+ bendruomenės nariams (taip pat ir turistams), o tokių šalių pavyzdžiais galėtų būti Saudo Arabija, Iranas, Somalija, Uganda, Jungtiniai Arabų Emyratai, Malaizija, Pakistanas ir kt. Žinoma, svarbu pabrėžti, kad LGBTQ+ moterims rizika patirti smurtą ar diskriminaciją dar didesnė nei, pavyzdžiui, tai pačiai bendruomenei priklausantiems vyrams, nes jos priklauso net dvejoms rizikos grupėms, o kartais – ir daugiau (pvz. rasė, tautybė).

Tai ar viskas taip blogai?

Nesinori teksto baigti itin liūdna nata, tad noriu pasidžiaugti, kad, nepaisant visų aukščiau išvardintų problemų, priklausyti LGBTQ+ bendruomenei gali būti nuostabus jausmas. Turbūt didžiausia dovana, kurią gavau atsiskleidusi, o gal pirmiau sau pripažinusi tokį svarbų faktą apie save, yra autentiškumas ir asmeninė laisvė. Turbūt šios vertybės daugeliui mūsų yra itin svarbios, o būnant LGBTQ+ bendruomenės dalimi jos įgyja dar didesnę prasmę.

Taip, vis dar patiriu baimę ir nesaugumą, o kartais – gėdą, taip, retkarčiais pradedu abejoti savo ateities vizija, tačiau džiaugiuosi tuo, kad, daugiau ar mažiau, galiu būti savimi, o taip pat rasti žmonių, kurie turi panašias patirtis, ir tai suteikia galimybę stiprinti vienas kitą. Asmeninis augimas ir branda, bendruomenės palaikymas ir maži, bet reikšmingi visuomenės mąstysenos pokyčiai yra tai, kas mane skatina neabejoti savo seksualine orientacija ir didžiuotis tuo, kas esu.

Literatūra:

1. A3M Global Monitoring GmbH. (2025). LGBTQ+ Risk Map - A3M Global Monitoring. A3M Global Monitoring. https://www.global-monitoring.com/en/tourism/lgbtqplusriskmap/

2. Annati, A., & Ramsey, L. R. (2022). Lesbian perceptions of stereotypical and sexualized media portrayals. Sexuality & Culture, 26(1), 312-338.

3. Clements, S. (2022). From ‘First Kill’ to ‘Gentleman Jack,’ television shows about queer women are getting canceled at an alarming rate. Them. https://www.them.us/story/lesbian-sapphic-tv-cancellations-show-endings

4. Soares, M., Rodrigues, L., Nogueira, C., & Mattos, A. (2025). Discussing lesbian in/visibility: A scoping review. Sexuality & Culture, 29(4), 2046-2067.

5. SteelFisher, G. K., Findling, M. G., Bleich, S. N., Casey, L. S., Blendon, R. J., Benson, J. M., ... & Miller, C. (2019). Gender discrimination in the United States: Experiences of women. Health services research, 54, 1442-1453.

6. Wilkinson, C., Gerber, P., Offord, B., & Langlois, A. J. (2017). LGBT rights in Southeast Asia: One step forward, two steps back?.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip dar vienas ankstyvo talento ir sportinės sėkmės pavyzdys, tačiau iš arčiau, atsiskleidžia sudėtingas santykis tarp moters kūno, socialinių lūkesčių ir galios struktūrų. Liu pergalė, ne tik sportinis triumfas, bet ir pergalė prieš sistemą. Dailusis čiuožimas yra viena iš tų disciplinų, kuriose sportinis rezultatas neatsiejamas nuo estetinio vertinimo, todėl sportininkės kūnas tampa ne tik funkciniu įrankiu, bet ir nuolat vertinamu objektu. Šiame kontekste Liu patirtis atskleidžia, kaip formuojamas moters kūnas, kaip jis disciplinuojamas ir kokiomis sąlygomis jis gali būti susigrąžinamas kaip savarankiškas subjektas.

Jaunų sportininkių seksualizacija: nematoma, bet reali problema

Jaunos sportininkės neretai vertinamos ne tik pagal savo techniką, bet ir pagal išvaizdą, kūno proporcijas, aprangą ar net „brandą“. Tai sukuria pavojingą aplinką, kurioje merginos gali jaustis stebimos, vertinamos ir objektyvizuojamos nuo labai ankstyvo amžiaus.

Alysa Liu, pradėjusi varžytis tarptautinėje arenoje dar paauglystėje, neišvengiamai pateko į šį dėmesio lauką. Nors viešojoje erdvėje ji dažnai buvo pristatoma kaip „stebuklingas vaikas“ (angl. child prodigy), tokie naratyvai taip pat gali būti pavojingi – jie infantilizuoja sportininkę ir tuo pačiu metu leidžia ją stebėti per suaugusiųjų lūkesčių prizmę.

Svarbi šios analizės dalis yra objektifikacijos klausimas, kuris feministinėje teorijoje nagrinėjamas plačiai. Sandra Bartky mano, kad moterų kūnai patriarchalinėje visuomenėje yra disciplinuojami taip, kad atitiktų estetinius standartus, kurie riboja jų autonomiją. Dailusis čiuožimas yra viena iš sričių, kur ši dinamika ypač akivaizdi: sportininkė turi ne tik pasiekti aukštus techninius rezultatus, bet ir išlaikyti tam tikrą išvaizdą. Liu patirtis rodo, kaip šie reikalavimai gali sukurti įtampą tarp kūno kaip funkcijos ir kūno kaip objekto.

Svarbi šios analizės dalis yra objektifikacijos klausimas, kuris feministinėje teorijoje nagrinėjamas plačiai. Sandra Bartky mano, kad moterų kūnai patriarchalinėje visuomenėje yra disciplinuojami taip, kad atitiktų estetinius standartus, kurie riboja jų autonomiją. Dailiajame čiuožime ši dinamika ypač akivaizdi: sportininkė turi ne tik pasiekti aukštus techninius rezultatus, bet ir išlaikyti tam tikrą išvaizdą. Liu patirtis rodo, kaip šie reikalavimai gali sukurti įtampą tarp kūno kaip funkcijos ir kūno kaip objekto. [1]

Šią įtampą dar labiau išryškina Laura Mulvey „male gaze“ teorija, kuri analizuoja, kaip moterų kūnai pateikiami kaip vizualinio malonumo objektai. Nors Mulvey analizavo filmus, jos idėjos pritaikomos ir sportui, ypač tokiam kaip dailusis čiuožimas, kur pasirodymas yra vertinamas ne tik pagal techniką, bet ir pagal vizualinį įspūdį. Liu kūnas, kaip ir kitų sportininkių, buvo nuolat matomas ir vertinamas, o tai stiprina objektifikacijos procesą. [2]

Feminizmo kontekste tai yra kritinis klausimas: kaip apsaugoti jaunas merginas nuo objektyvizacijos, kartu leidžiant joms reikštis sporte, mene ar bet kurioje kitoje srityje? Liu atvejis rodo, kad svarbiausia yra suteikti joms balsą ir kontrolę – leisti pačioms spręsti, kaip jos nori būti matomos.

Savęs pažinimas kaip sėkmės pagrindas

Nepaisant to, Liu istorija rodo kitą kelią – būti savimi, net jei tai reiškia neatitikti lūkesčių.

Vienas ryškiausių jos išskirtinumų – autentiškumas. Ji niekada nepasirodė kaip „sukonstruota“ sportininkė. Jos pasirodymuose buvo jaučiamas natūralumas, unikalumas kartais net maištingumas. Būtent tai ir gali būti siejama su feminizmo idėjomis: moteris nėra privalanti įtilpti į vieną formą, ji gali pati apibrėžti, kas ji yra. [2]

Feminizmas šiame kontekste nėra vien politinė ar socialinė teorija. Tai – praktika gyventi pagal savo vidinį balsą. [3] Liu sprendimas pasitraukti iš sporto būnant karjeros viršūnėje gali būti laikomas vienu stipriausių šios idėjos pavyzdžių. [4] Jaunos sportininkės neretai susiduria su spaudimu „išnaudoti savo potencialą“, net jei tai kenkia jų gerovei. [5] Ji pasirinko save, savo poreikius ir psichologinę gerovę, o ne išorinį spaudimą siekti dar daugiau titulų.[6] Būtent tai siunčia stiprią žinutę jaunoms merginoms: tavo vertė nepriklauso nuo to, kokie yra tavo pasiekimai kitų akimis ir, kad potencialas neturi būti realizuojamas bet kokia kaina.

Sporte dažnai akcentuojama disciplina, darbas ir aukos. Tačiau vis dažniau kalbama apie kitą, ne mažiau svarbų aspektą – savęs pažinimą. Liu istorija leidžia manyti, kad tikrasis kelias į sėkmę prasideda ne nuo trenerių ar teisėjų, o nuo vidinio dialogo.

Būdama labai jauna, ji jau demonstravo išskirtinį gebėjimą suvokti, ko nori ir ko nenori. Tai nėra įprasta aukšto meistriškumo sporte, kur jauni atletai dažnai tampa suaugusiųjų ambicijų projektais. Liu atrodė kitaip – ji ne tik vykdė nurodymus, bet ir turėjo savo balsą.

Po jos olimpinės pergalės, ji interpretuojama kaip šios vidinės laisvės rezultatas. Ne aklas paklusimas sistemai, o gebėjimas ją perprasti ir išlikti savimi. Tai labai svarbi žinutė šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame jauni žmonės nuolat spaudžiami atitikti standartus – tiek sporte, tiek socialiniuose tinkluose, tiek kasdieniame gyvenime.

Pasitraukimas

Liu karjeroje lūžio taškas įvyko 2022 metais, kai ji netikėtai paskelbė apie pasitraukimą iš sporto būdama vos šešiolikos. Šis sprendimas buvo reikšmingas ne tik sportiniu, bet ir socialiniu požiūriu, nes jis prieštaravo dominuojančiam naratyvui, kad sėkmė turi būti siekiama bet kokia kaina. Ji pasitraukė ne dėl fizinių apribojimų ar nesėkmių, bet dėl emocinio išsekimo ir prarasto ryšio su pačiu sportu. Tai rodo, kad nuolatinė kūno kontrolė ir spaudimas gali turėti ilgalaikį poveikį ne tik fizinei, bet ir psichologinei savijautai.

Pasitraukimas iš sporto leido Liu pirmą kartą patirti savo kūną už šios griežtos sistemos ribų. Ji pradėjo eksperimentuoti su savo išvaizda, stiliumi ir identitetu, o tai galima interpretuoti kaip bandymą susigrąžinti kontrolę. Tokie pasirinkimai, kaip plaukų dažymas ar netradicinis stilius, nėra vien paviršutiniški – jie rodo pokytį santykyje su kūnu. Kūnas nebėra tik priemonė rezultatui pasiekti; jis tampa saviraiškos forma.

Kai Liu nusprendė sugrįžti į sportą, jos santykis su juo jau buvo pasikeitęs. Ji nebegrįžo kaip sportininkė, kuri aklai prisitaiko prie sistemos reikalavimų, bet kaip asmuo, kuris siekia išlaikyti didesnę autonomiją. Tai pasireiškė ne tik jos išvaizdoje, bet ir pasirodymų stilistikoje, kurioje atsirado daugiau individualumo ir mažiau siekio atitikti tradicinius moteriškumo standartus. Tokiu būdu jos sugrįžimas gali būti suvokiamas kaip bandymas perkurti savo vietą sistemoje, o ne tiesiog grįžimas į ankstesnę būseną.

Svarbu pabrėžti, kad Liu istorija nėra vien individuali. Ji atspindi platesnę tendenciją, kurioje moterys sporte vis dažniau kvestionuoja tradicinius lūkesčius ir normas. Tokie atvejai kelia klausimus apie tai, kokia kaina pasiekiama sėkmė ir kas laikoma „tinkamu“ moters kūnu sporte. Liu sprendimas pasitraukti ir vėliau sugrįžti savo sąlygomis rodo, kad alternatyvūs keliai yra įmanomi, net jei jie prieštarauja nusistovėjusioms normoms.

Išvada

Alysa Liu istorija jau dabar turi simbolinę vertę. Ji atspindi naują sportininkės modelį – ne tik stiprios fiziškai, bet ir sąmoningos, reflektuojančios, gebančios rinktis.

Jos triumfas yra įrodymas, kad būti savimi nėra kliūtis sėkmei – priešingai, tai gali būti jos pagrindas. Kartu tai primena, kad dar turime spręsti rimtas problemas, tokias kaip jaunų sportininkių seksualizacija ir pernelyg ankstyvas spaudimas.

Galiausiai, Liu istorija siunčia paprastą, bet galingą žinutę: tikrasis laimėjimas – tai gebėjimas išlikti savimi pasaulyje, kuris nuolat bando tave pakeisti.

Dažnai sporte ir apskritai visuomenėje stiprybė suprantama labai siaurai – kaip ištvermė, gebėjimas kentėti, peržengti ribas ir niekada nesustoti. Tačiau Alysa Liu istorija leidžia šią sampratą permąstyti. Jos sprendimas pasitraukti iš sporto aukščiausiame lygyje parodo, kad tikroji stiprybė gali slypėti gebėjime atsitraukti. Tai reikalauja ne mažiau drąsos nei pasilikti – ypač kai aplinka tikisi priešingo.

Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad savęs pažinimas nėra statiškas. Liu sprendimas nebuvo impulsyvus – tai buvo ilgo vidinio proceso rezultatas. Ji atpažino, kad sportas nebeatitinka jos emocinių ir psichologinių poreikių. Tokia refleksija dažnai ignoruojama aukšto meistriškumo sporte, kur prioritetas teikiamas rezultatui, o ne žmogui.

Šaltiniai

1 Mulvey, L. (1975). Visual pleasure and narrative cinema. Screen, 16(3), 6–18. https://doi.org/10.1093/screen/16.3.6

2 Bartky, S. L. (1990). Foucault, femininity, and the modernization of patriarchal power. In Femininity and domination: Studies in the phenomenology of oppression (pp. 63–82). Routledge.

3 International Olympic Committee. (2026). Winter Olympics 2026: Alysa Liu exclusive – “I was peak happiness out there on the ice”. Olympics.com. https://www.olympics.com/en/milano-cortina-2026/news/winter-olympics-2026-alysa-liu-exclusive-i-was-peak-happiness-out-there-on-the-ice

4 Geo News Digital Desk. (2026, March 9). Alysa Liu exposes traumatic “training” culture that pushed her to retire at 16. Geo.tv. https://www.geo.tv/latest/654912-alysa-liu-exposes-traumatic-training-culture-that-pushed-her-to-retire-at-16

5 Elbaum, R. (2026, February 9). Thawing the American ice princess. TIME. https://time.com/7371947/olympics-2026-milano-cortina-women-figure-skating/

6 Fan, J. (2026). Alysa Liu comes of age. The New Yorker. https://www.newyorker.com/sports/sporting-scene/alysa-liu-comes-of-age

Šis skirtumas nėra tik ergonominis ar biologinis fenomenas. Jis glaudžiai susijęs su socializacijos procesais, lyčių normomis ir psichologiniu savęs suvokimu. Viešosios erdvės užėmimo psichologija leidžia pažvelgti į subtilų, bet reikšmingą reiškinį: kaip moterų kūnai socialinėse situacijose neretai tampa mažesni, santūresni ir labiau kontroliuojami. Ši kūno kontrolė gali būti susijusi su platesniais psichologiniais procesais, įskaitant savivertę, socialinį saugumą ir vidinę savikontrolę.

Kūno laikysena kaip socialinės galios signalas

Kūno laikysena yra vienas svarbiausių neverbalinės komunikacijos elementų. Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad kūno pozicija gali signalizuoti dominavimą, pasitikėjimą savimi ar socialinę galią. Pavyzdžiui, žmonės, kurie sėdi išskėtę rankas ar kojas ir užima daugiau erdvės, dažniau suvokiami kaip turintys aukštesnį statusą arba didesnį pasitikėjimą savimi (Carney et al., 2010). Kita vertus, susitraukusi kūno laikysena – sukryžiuotos rankos, arčiau kūno laikomos galūnės, mažesni judesiai – dažnai siejama su paklusnumu arba mažesniu socialiniu dominavimu. Šios laikysenos ne tik formuoja kitų žmonių suvokimą, bet ir gali paveikti paties žmogaus emocinę būseną. Todėl jei esi moteris ir vaikystėje girdėjai pasakymą “suglausk kojas, nes velniukas įskris” arba kažką panašaus, kas gąsdintų ir verstų paklusti, tai tik dar vienas idiotiškas būdas kontroliuoti ir “mažinti” moterį.

Tačiau svarbu pažymėti, kad tokie kūno modeliai nėra pasiskirstę atsitiktinai. Tyrimai rodo, kad vyrai dažniau naudoja ekspansyvią kūno laikyseną, o moterys dažniau pasirenka kompaktiškesnę ir mažiau erdvės užimančią pozą (Hall et al., 2005). Net ir kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, sėdint darbo vietoje ar viešajame transporte, šie skirtumai išlieka. Naujesnės ergonomikos apžvalgos taip pat rodo, kad laikysenos skirtumai dažnai aiškinami biologiniais veiksniais, tačiau socialiniai veiksniai gali turėti ne mažesnę reikšmę (Mason-Mackay, 2024). Tai leidžia manyti, kad kūno laikysena gali būti ne tik fizinio patogumo rezultatas, bet ir socialinės struktūros atspindys.

Lyčių socializacija ir kūno disciplinavimas

Kad suprastume, kodėl moterys dažniau riboja savo kūno išraišką viešojoje erdvėje, svarbu pažvelgti į socializacijos procesus. Nuo ankstyvos vaikystės berniukai ir mergaitės dažnai mokomi skirtingų elgesio normų. Berniukai dažniau skatinami būti aktyvūs, triukšmingi ir užimti erdvę, o mergaitės – būti santūrios, tvarkingos ir „mandagios“ (Martin & Ruble, 2004). Šios normos gali turėti ilgalaikį poveikį kūno elgesiui. Pavyzdžiui, mergaitės dažniau mokomos sėdėti „gražiai“, laikyti kojas suglaustas ir kontroliuoti kūno judesius. Berniukams tokie reikalavimai paprastai taikomi rečiau. Ilgainiui šios normos tampa internalizuotos ir pradeda veikti kaip savikontrolės mechanizmas. Ūkiškai tariant, jeigu berniukas tyliai sėdi, tai jau gerai ir tiek užtenka, tuo tarpu mergaitėms dar ir susišukuoti plaukus reiktų, suglausti kojas, pasidėti rankas ant kojų ir patylėti.

Kadangi esu ganėtinai aktyvi socialinių tinklų naudotoja, ne vieną kartą esu mačiusi video, kuriuose moterys mokinamos “teisingai” elgtis socialinėse erdvėse pvz.: prie stalo, bendraujant su vyrais, valgant. Visada pastebėdavau, kad judesiai būna grakštūs, lėti, santūrūs. Atrodo lyg vis bandoma kažką patenkinti ir nebūti problematiškai. Objektyvizacijos teorija padeda dar giliau paaiškinti šį procesą. Pasak šios teorijos, moterys visuomenėje dažniau vertinamos pagal savo išvaizdą, todėl jos išmoksta nuolat stebėti savo kūną tarsi iš išorės (Fredrickson & Roberts, 1997). Tokia nuolatinė savistaba gali paveikti ne tik tai, kaip moterys vertina savo išvaizdą, bet ir tai, kaip jos juda ar užima erdvę. Kitaip tariant, kūnas tampa socialinio vertinimo objektu. Todėl jo kontrolė – laikysena, judesiai, erdvės naudojimas tampa savotiška savisaugos strategija. Užduodu retorinį klausimą pamąstymui - o nuo ko čia taip saugotis reikia? Ir ar būnant tokiai patogiai yra vienintelė išeitis likti “neliečiamai”?

Viešosios erdvės patirtis ir saugumo psichologija

Viešoji erdvė nėra vien neutrali fizinė aplinka. Ji taip pat yra socialinių santykių ir galios struktūrų arena. Tyrimai rodo, kad moterys dažniau patiria nuolatinį savo aplinkos vertinimą dėl galimų grėsmių (Pain, 2001). Tai gali pasireikšti įvairiais būdais. Moterys dažniau keičia savo maršrutus, vengia tam tikrų vietų ar laikų, o kartais net koreguoja savo kūno laikyseną ar judėjimo būdą, siekdamos sumažinti dėmesį. Tokia nuolatinė savikontrolė gali turėti psichologinių pasekmių. Net pati pastebiu, kaip keičiasi mano laikysena, jeigu jaučiu nerimą ar baimę būnant lauke ir matant, kaip link manęs eina grupė vyrų. Pavyzdžiui, naujesni tyrimai apie erdvinę orientaciją ir judėjimą rodo, kad moterys dažniau patiria didesnį erdvinį nerimą ir mažesnį norą tyrinėti naujas vietas (Di Marco et al., 2024). Tai gali būti susiję su platesnėmis socialinėmis patirtimis viešojoje erdvėje. Kitaip tariant, viešoji erdvė gali būti patiriama skirtingai priklausomai nuo lyties. Kai kuriems žmonėms ji gali būti galimybių ir laisvės erdvė, o kitiems – nuolatinio atsargumo zona.

Mikroelgesys ir erdvės mažinimas

Viešosios erdvės užėmimo psichologija atsiskleidžia ne tik dideliuose socialiniuose procesuose, bet ir kasdieniuose mikroelgesiuose. Pavyzdžiui: sėdėjimas suglaudus kojas, rankų laikymas arti kūno, vengimas užimti tuščią vietą, atsitraukimas susidūrus su kitais žmonėmis, atsiprašymas už fizinį buvimą erdvėje („atsiprašau“, „atsiprašau, kad trukdau“), kūno pasukimas į šoną einant siauru šaligatviu ar bandymas praeiti „mažesniu siluetu“. Tokie elgesio modeliai gali atrodyti nereikšmingi ar automatiniai, tačiau kartu jie kuria platesnį socialinį modelį, kuriame vieni kūnai tampa labiau matomi ir ekspansyvūs, o kiti – mažesni ir santūresni. Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad neverbalinis elgesys, įskaitant kūno laikyseną ir erdvės užėmimą, yra svarbus socialinės galios signalas (Hall et al., 2005). Todėl net subtilūs kūno judesiai gali prisidėti prie platesnių socialinių galios santykių reprodukcijos.

Vienas iš dažnai aptariamų pavyzdžių yra viešasis transportas. Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo terminas „manspreading“, apibūdinantis situaciją, kai vyras sėdi plačiai išskėtęs kojas ir užima daugiau nei vieną vietą. Nors šis reiškinys dažnai aptariamas humoristine ar kritine forma, jis atkreipia dėmesį į platesnį klausimą – kas socialiai laikoma „natūraliu“ erdvės užėmimu, o kas – „per dideliu“ ar „netinkamu“. Tyrimai apie neverbalinį dominavimą rodo, kad ekspansyvi kūno laikysena dažniau siejama su aukštesniu statusu ir dominavimu socialinėse situacijose (Burgoon et al., 2016). Tačiau mano manymu vyrai yra linkę užimti daugiau vietos iš didesnio nepasitikėjimo savimi. Mano asmeniniu, giliu įsitikinimu, jeigu pasitikėjimas savimi tau atrodo natūralus, tikrai nekils noras to demonstruoti, todėl kartais fizinis erdvės užėmimas praktikoje rodo, kad vyras rodo savo dominavimą ir galią dėl to, kad jis tik mano, kad toks yra, o ne todėl, kad iš tikrųjų pasitiki savimi. Sorry not sorry.

Šie mikroelgesiai dažnai susiję ir su saugumo strategijomis. Pavyzdžiui, moterys gali instinktyviai sumažinti savo kūno ekspresiją ar vengti akių kontakto situacijose, kurios atrodo potencialiai pavojingos ar nepatogios. Tokiu atveju kūno „susitraukimas“ tampa ne tik socialinės normos išraiška, bet ir savisaugos mechanizmu. Tyrimai apie moterų patirtis viešosiose erdvėse rodo, kad nuolatinis galimų grėsmių vertinimas gali formuoti kasdienius judėjimo ir elgesio modelius (Pain, 2001).

Ergonomikos tyrimai taip pat rodo, kad net darbo vietose moterų laikysena dažnai pasižymi mažesniu judesių amplitudės variantiškumu, o tai gali būti susiję su didesniu kūno kontrolės lygiu (van Niekerk et al., 2024). Tokie mikroelgesiai gali būti beveik nepastebimi, tačiau ilgainiui jie formuoja kasdienę socialinę realybę ir prisideda prie skirtingo erdvės patyrimo.

Kūnas, savivertė ir psichologinė gerovė

Kūno laikysena gali turėti įtakos ne tik socialiniam suvokimui, bet ir vidinei psichologinei būsenai. Kai kurie tyrimai rodo, kad ekspansyvi kūno laikysena gali sustiprinti subjektyvų pasitikėjimo savimi jausmą, net jei šis efektas nėra universaliai patvirtintas biologiniu lygmeniu (Carney et al., 2010). Jeigu tam tikra socialinė grupė nuolat skatinama riboti savo kūno ekspresiją, tai gali turėti ilgalaikių psichologinių pasekmių. Nuolatinis savikontrolės poreikis gali skatinti didesnį savikritiškumą ir socialinį nerimą. Be to, tyrimai apie savęs suvokimą rodo, kad moterų savivertė dažniau susijusi su socialiniais santykiais ir kitų žmonių vertinimu (Cross & Madson, 1997). Tai gali lemti didesnį jautrumą socialiniams signalams, įskaitant kūno kalbą. Tokiu būdu kūno laikysena tampa ne tik fizine, bet ir psichologine patirtimi.

Kultūriniai pokyčiai

Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje vis dažniau diskutuojama apie subtilias lyčių nelygybės formas kasdienėje aplinkoje. Socialiniuose tinkluose ir viešajame diskurse aptariami tokie reiškiniai kaip erdvės užėmimas viešajame transporte ar moterų saugumas miestuose. Šios diskusijos padeda atkreipti dėmesį į tai, kad socialinė nelygybė dažnai pasireiškia ne tik institucinėse struktūrose, bet ir kasdieniuose mikroelgesiuose. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokie pokyčiai reikalauja platesnio kultūrinio sąmoningumo. Lyčių normos yra giliai įsišaknijusios socialinėse institucijose, todėl jų transformacija vyksta palaipsniui (Ridgeway, 2011).

Viešosios erdvės užėmimo psichologija atskleidžia, kad kūno laikysena ir erdvės naudojimas nėra vien praktiniai ar individualūs pasirinkimai. Jie atspindi socialines normas, galios santykius ir kultūrinius lūkesčius. Tyrimai rodo, kad moterys dažniau riboja savo kūno ekspresiją viešojoje erdvėje ir užima mažiau fizinės erdvės nei vyrai. Šis reiškinys gali būti paaiškinamas lyčių socializacija, objektyvizacijos procesais ir saugumo patirtimis kasdienėje aplinkoje. Be to, kūno laikysena ir erdvės naudojimas gali būti susiję su psichologine gerove ir saviverte. Nuolatinis kūno kontrolės poreikis gali skatinti didesnį savikritiškumą ir socialinį jautrumą. Todėl viešosios erdvės psichologijos tyrimai yra svarbūs ne tik siekiant suprasti kasdienius socialinius elgesio modelius, bet ir analizuojant subtilius lyčių nelygybės mechanizmus šiuolaikinėje visuomenėje.

Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, kūno laikysenos ir erdvės naudojimo skirtumai gali būti susiję su ilgai egzistavusiomis socialinėmis galios struktūromis. Daugelyje istorinių visuomenių vyrai dažniau užėmė viešąsias, politines ir ekonomines erdves, o moterų veikla buvo labiau susijusi su privačia namų sfera. Tokia socialinė struktūra galėjo formuoti ir simbolinius kūno modelius: ekspansyvus kūnas siejamas su valdžia, aktyvumu ir dominavimu, o santūrus kūnas – su paklusnumu ar socialiniu prisitaikymu (Ridgeway, 2011).

Kai kurie mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į galimą ryšį tarp kūno laikysenos ir socialinių vaidmenų, susijusių su agresija bei gynyba. Ekspansyvi kūno laikysena dažnai suvokiama kaip dominavimo ar teritorijos žymėjimo signalas, kuris evoliuciškai gali būti susijęs su konkurencijos ar agresijos situacijomis (Burgoon et al., 2016). Tuo tarpu kompaktiška laikysena gali signalizuoti atsargumą ar konflikto vengimą. Nors šie modeliai nėra universalūs ir negali būti paprastai redukuojami į biologinius skirtumus, jie padeda suprasti, kodėl tam tikri kūno elgesio modeliai kultūriškai įsitvirtino kaip „vyriški“ arba „moteriški“. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad šie modeliai nėra nei neišvengiami, nei nekintami. Socialiniai elgesio modeliai formuojasi per socializaciją, todėl jie gali keistis kartu su kultūra (Martin & Ruble, 2004).

Ką galima daryti, kad ateities kartos patirtų viešąją erdvę lygiavertiškiau?

Vienas svarbiausių veiksnių yra ankstyvoji socializacija. Tėvai ir mokytojai gali sąmoningai vengti skirtingų kūno elgesio standartų berniukams ir mergaitėms. Pavyzdžiui, vietoj dažnų pastabų mergaitėms „sėdėk gražiai“, „būk ramesnė“ ar „nebūk per daug pastebima“, galima skatinti natūralų judėjimą, aktyvumą ir pasitikėjimą savo kūnu. Tyrimai apie lyčių socializaciją rodo, kad tokios kasdienės žinutės gali turėti ilgalaikį poveikį vaikų savęs suvokimui ir elgesiui (Martin & Ruble, 2004).

Mokyklose taip pat svarbu kurti aplinką, kurioje visi vaikai turėtų vienodas galimybes užimti erdvę – tiek fiziškai, tiek simboliškai. Tai gali reikšti skatinimą dalyvauti diskusijose, užimti lyderystės vaidmenis ar tiesiog drąsiai reikšti savo nuomonę. Tyrimai apie savęs suvokimą rodo, kad moterų savivertė dažniau susijusi su socialiniais santykiais ir kitų žmonių vertinimu, todėl palaikanti socialinė aplinka gali turėti svarbų vaidmenį stiprinant pasitikėjimą savimi (Cross & Madson, 1997).

Individualiame lygmenyje svarbus ir sąmoningumas apie savo kūno kalbą. Pastebėjimas, kaip mes sėdime, stovime ar judame viešose erdvėse, gali padėti suprasti, kokias socialines normas nejučia atkartojame. Tokia refleksija nebūtinai reiškia, kad visi žmonės turėtų elgtis vienodai ar demonstratyviai užimti daugiau erdvės. Tačiau ji gali padėti kurti aplinką, kurioje kūno ekspresija nėra ribojama vien dėl socialinių lūkesčių, susijusių su lytimi.

Apibendrinant galima teigti, kad viešosios erdvės užėmimo psichologija atskleidžia subtilų, bet reikšmingą socialinį reiškinį. Kūno laikysena, judesiai ir fizinės erdvės naudojimas nėra vien praktiniai pasirinkimai – jie atspindi socialines normas, galios santykius ir kultūrinius lūkesčius. Tyrimai rodo, kad moterys dažniau riboja savo kūno ekspresiją viešojoje erdvėje, o tai gali būti susiję su socializacija, saugumo patirtimis ir nuolatiniu socialiniu vertinimu (Fredrickson & Roberts, 1997; Pain, 2001).

Literatūra:

Carney, D. R., Cuddy, A. J. C., & Yap, A. J. (2010). Power posing: Brief nonverbal displays affect neuroendocrine levels and risk tolerance. Psychological Science, 21(10), 1363–1368.

Cross, S. E., & Madson, L. (1997). Models of the self: Self-construals and gender. Psychological Bulletin, 122(1), 5–37.

Di Marco, D., et al. (2024). Differences in wayfinding inclinations among women and men: A matter of personality and affect. Current Psychology.

Fredrickson, B. L., & Roberts, T. A. (1997). Objectification theory: Toward understanding women’s lived experiences and mental health risks. Psychology of Women Quarterly, 21(2), 173–206.

Hall, J. A., Coats, E. J., & LeBeau, L. S. (2005). Nonverbal behavior and the vertical dimension of social relations: A meta-analysis. Psychological Bulletin, 131(6), 898–924.

Martin, C. L., & Ruble, D. (2004). Children’s search for gender cues: Cognitive perspectives on gender development. Current Directions in Psychological Science, 13(2), 67–70.

Mason-Mackay, A. R. (2024). Gender, sex and desk-based postural behaviour: A systematic review re-interpreting biomechanical evidence from a social perspective. Applied Ergonomics.

Pain, R. (2001). Gender, race, age and fear in the city. Urban Studies, 38(5–6), 899–913.

Ridgeway, C. L. (2011). Framed by gender: How gender inequality persists in the modern world. Oxford University Press.

Van Niekerk, S. M., Mason-Mackay, A., Eljazzar, J., Albader, L., Saied, R., Qubaiah, R., & Latrous, M. (2024). How are sex-gender differences in chair-based postural variability explained? Ergonomics.

Savo aplinkoje esu girdėjusi pasisakymus, o kartais netiesiogines replikas, kad jei nori kilti pareigose privalai “arti”, apsiimti papildomu darbu, dirbti neapmokamus viršvalandžius, nesinaudoti atostogomis, ir vienas absurdiškiausių - nepriklausyti profsąjungoms (kitais žodžiais - jokiu būdu nesiekti teisingumo ir netrikdyti sistemos). Reziume: nori karjeros - dirbsi kiek reikia, kada reikia, neatlygintinai ir nesiskųsi. Tą dažniau girdžiu vyresnių kolegų ar pažįstamų tarpe, negana to, yra tikimasi tokią kultūrą palaikyti ir toliau, juk darbas žmogų puošia, tiesa?

Veikiausia visų kartų atstovams teko ar vis dar tenka susidurti su neteisybe darbo vietoje. Nepaisant galios sistemų ir hierarchijų, kultūrą keisti galime visi mažais žingsneliais. Vienas iš apsisaugojimo būdų yra žinoti savo teises (nepamirštant pareigų, jei kas norėtų prikibti) ir reikalauti to, kas priklauso pagal įstatymą, neleidžiant jų pažeidinėti.

Diskriminacija, teisių pažeidimai ir kiti baubai darbovietėje

Dažniausi darbuotojo teisių pažeidimai, tokie kaip neišleidimas atostogų, mamadienių, reikalavimai naudoti kasmetines atostogas vaikų ligos atveju ar neapmokami viršvalandžiai gali būti susiję su lyties aspektu. Įvairūs tokie pasiūlymai, grasinimai ar, galiausiai darbuotojo teisių pažeidimai, galėtų būti laikomi diskriminaciniais, jei vadovybė priėmė asmeniui nepalankius sprendimus dėl lyties, amžiaus, negalios, rasės ar kito tapatybės bruožo. Tačiau, ne visais atvejais tai bus susiję su diskriminacija. Tokie prašymai ar spaudimas dirbti daugiau ir neapmokamai yra neteisėta darboviečių praktika didinti pelną ar našumą, taupant resursus. Dažnu atveju, šie pažeidimai yra sisteminiai. Kai kuriose darbovietėse gali girdėti darbuotojų replikas “neprašyk, kad įformintų viršvalandžius, pas mus už tai papildomai nemoka.” Trumpai tariant, jūs, savo laisvą laiką, sveikatą ir ramybę aukojate, kad darbdavys sutaupytų. Bet kokiu atveju, ar diskriminacija ar sisteminė praktika - visa tai yra darbuotojo teisių pažeidimai.

Pagal Eurobarometro apklausą (2019), diskriminacijos sąvoka Lietuvoje dažniausiai yra siejama su darbo santykiais, o tiksliau su įdarbinimo, atleidimo procesais ir atlygiu. Pagal teisinę bazę, išskiriama 14 draudžiamų diskriminacijos pagrindų. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2018 m. duomenys rodo, kad pusė kreipimųsi dėl diskriminacijos darbovietėje buvo susiję su diskriminacija dėl lyties, kiti dažniausi buvo dėl amžiaus, negalios ir lytinės orientacijos. Lietuvoje apie 53 % moterų ir 61 % vyrų vis dar mano, kad svarbiausias vyro vaidmuo yra uždirbti pinigus. Įsitikinimas yra stipresnis tarp vyresnio amžiaus žmonių (65 m.+), o dažniausiai sutinkama nuomonė yra, jog moters pagrindinė atsakomybė - šeima. Dėl to nenuostabu, jog darbe moterys dažnai susiduria ir su užduotimis, kurios neįeina į pareigybes ir dažniau laikomos “moteriškomis” pavyzdžiui, papildomu administraciniu krūviu, prašymais pasirūpinti kolegų gimtadieniais, kavos gaminimu susitikimams ir panašiai. Na, mano du centai šiuo klausimu būtų, jog užduotys, kurios stereotipiškai yra vadinamos “moteriškomis” yra paprasčiausiai NEAPMOKAMAS DARBAS. Šia tema galima būtų dar 100 straipsnių parašyti, apie seksualinį priekabiavimą darbo vietoje, “glass ceiling”, pažeidimus ir diskriminaciją darbo pokalbių ar atrankų metu ir t.t.

Viršvalandžius dažniau dirba vyrai, beje, irgi dėl su lytimi susijusių skirtumų. Jei viršvalandžiai apmokami pagal įstatymą, jie gali uždirbti daugiau, “gerintis” vadovybei, o to kaina yra pervargimas ir mažesnis įsitraukimas į šeimos gyvenimą. Tuo tarpu neapmokami viršvalandžiai, kurie taip pat labiau prieinami vyrams, yra laikomi vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių būsimas paaukštinimo galimybes ir atlyginimą bei darbo vietos išsaugojimą recesijos atveju. Moterys, o ypatingai mamos, tokių pačių privilegijų dažniausiai negauna, nes: 1) galimybių dirbti viršvalandžius jos neturi dėl įsipareigojimų namuose; 2) mamos gali būti smerkiamos dėl karjeros išaukštinimo vietoje šeimos arba 3) apmokami viršvalandžiai joms paprasčiausiai nesiūlomi. Atsižvelgiant į nevienodas vyrų ir moterų galimybes laikytis šios „idealaus darbuotojo” kultūros, kai sveikintinas elgesys - ilgos (neapmokamo papildomo) darbo valandos, yra viena iš moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkio priežasčių. Šioje dalyje nebandau moterų įtikinti dirbti neapmokamus viršvalandžius, bet noriu pabrėžti, jog tokia praktika neturėtų egzistuoti apskritai.

Nepaisant jau išvardintų negėrybių, verta užsiminti ir apie nerašytas taisykles darbovietėje. Viena iš jų - išvaizdos standartai. Nors darbo vietoje gali būti nustatyti formalios aprangos reikalavimai, pasitaiko atvejų, kai net ir jų nesant iš moterų tikimasi dėvėti sijonus, nors formali apranga gali reikšti ir kelnes. Moterys taip pat dažnai girdi frazes „nusišypsok“ ar „kodėl tokia rimta“, kurios iš esmės reiškia lūkestį slėpti emocijas ir būti malonesnėms ar patrauklesnėms dėl kitų patogumo. Tai yra tiesioginė diskriminacija, išvaizdos kontrolė ir papildomo, neapmokamo emocinio darbo užkrovimas.

Dirbtinis intelektas gali sustiprinti nelygybę

Na ir kaipgi be dirbtinio intelekto (DI) dėmens mano tekste. DI egzistuojančias nelygybes dar labiau sustiprina dėl to kaip modeliai yra apmokomi. Vienas iš būdų - įdarbinimo procesuose. DI dažnai pasitelkiamas atrinkti kandidatų darbo aprašymus. Pagal Wen ir kitų (2025) tyrimą net ir pažangiausi DI modeliai gali diskriminuoti įsidarbinimo procesuose, dažniausiai dėl lyties ir rasės šališkumo. Vertinimai pagal lytį skiriasi priklausomai nuo srities ir sistemos: technologijų bei verslo plėtros srityse dažniau aukščiau vertinami vyriški gyvenimo aprašymai, o žmogiškųjų išteklių ir kai kuriose kitose srityse - moteriški.

Įstatymai: kieno našta?

Pagrindiniai su šio straipsnio tema susiję Lietuvos Respublikos įstatymai yra darbo kodeksas, lygių galimybių įstatymas ir moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Šiuose dokumentuose numatytos normos yra taikomos visiems darbdaviams. Taip pat visuose trijuose galioja ta pati taisyklė, jog esant teisių pažeidimui ar diskriminacijai, įrodinėjimo pareiga priklauso darbdaviui. Darbdavys privalo užtikrinti, jog darbuotojai ar būsimi darbuotojai nebus diskriminuojami, nepatirs priekabiavimo, jų teisės nebus pažeistos. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, jei jūsų teisės buvo pažeistos, jums tereikės parodyti pakankamai aplinkybių apie faktą, o darbdavys turės pagrįsti, kad sprendimas buvo objektyvus, nesusijęs su draudžiamu pagrindu ar veiksmai buvo teisėti. Institucijos, kurios sprendžia tokius klausimus yra: Darbo ginčų komisija (DGK), Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) arba teismas.

Taigi, išsiaiškinome, kokia yra teorinė situacija. Bet kaip dažnai darbuotojai ir darbuotojos kreipiasi į institucijas dėl teisių pažeidimo ar diskriminacijos? Kiek procentų darbuotojų žino savo teises ir kaip jas apginti? Neturiu atsakymo, bet vien savo aplinkoje žinau nemažai žmonių, kurie nežinojo nei apie viršvalandžių, nei apie papildomo darbo pavaduojant kolegą apmokėjimą. Tai ir įkvėpė mane rašyti straipsnį šia tema.

Nepaisant to, kad šiuos dalykus žinau, o prireikus greitai galėčiau susirasti reikalingos informacijos vis tiek vyrauja baimė reikalauti to, kas įstatymų numatyta tvarka man priklauso. Tai lemia ir emociškai nesaugi darbo aplinka bei aiškaus, skaidraus pranešimo mechanizmo nebuvimas. Situacija yra dar sudetingesnė, jei pažeidėjas yra tiesioginis vadovas. Tokiu atveju, nesulaukus pagalbos iš darbovietės (HR arba aukštesnes pareigas užimančių asmenų), verta kreiptis į DGK, LGKT arba teismą. Pagal darbo kodeksą, darbdavys privalo apsaugoti skundą pateikusį darbuotoją nuo galimo tolimesnio persekiojimo, priešiškos reakcijos ar antrinės viktimizacijos. Jei darbuotojas pateikia skundą dėl kolegos ar vadovo, darbdavys privalo užtikrinti jo apsaugą nuo galimo priešiško elgesio, ypač sistemingo ar seksualinio priekabiavimo atvejais. Tyrimo metu galimai pažeidimą padaręs asmuo gali būti laikinai perkeltas ar nušalintas iki 30 kalendorinių dienų, o skundą pateikęs darbuotojas gali būti perkeltas tik savo prašymu. Taigi, tam tikri saugikliai egzistuoja, jog situacijas spręsti būtų lengviau.

Kodėl dažniau atkreipiame dėmesį į šias problemas ir kaip galime keisti sistemą?

Mano nuomone, daug įtakos šiam darbovietės normų lūžiui turi tai, jog jaunoji karta, Gen Z, pradėjo atvirai kalbėti apie anksčiau tabu laikytas temas, tokias kaip psichologinę, emocinę sveikatą, perdegimą. Be to, informacija apie darbuotojo teises yra lengviau pasiekiama.

Tyrimai rodo, kad Gen Z didelę vertę suteikia darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai bei psichinei gerovei. Darbdaviai yra skatinami prisitaikyti, jog pritrauktų daugiau darbuotojų, sudarytų patrauklios darbovietės įvaizdį. Gen Z vertybes stipriai veikia socialiniai ir aplinkosauginiai rūpesčiai, kurie formuoja lūkesčius darbdaviams. Jaunimas renkasi dirbti įmonėse, kurios atitinka jų tvarumo ir socialinio teisingumo vertybes ir tikisi, kad darbdaviai puoselės aplinką, kurioje visi darbuotojai jausis gerbiami ir vertinami. Tačiau įmonės dažnai neišpildo jaunųjų darbuotojų lūkesčių.

Taip pat, šiomis dienomis galime rasti dešimtis, jei ne daugiau, teisininkių ar teisininkų socialinių tinklu platformų, kuriose jie informuoja savo auditoriją apie įstatymus, pažeidimus, galimus ginčų sprendimo būdus ir panašiai. Tad dabar yra greitai ir lengvai prieinama informacija, kurią seniau galėdavai sužinoti tik į rankas pasiėmus darbo kodeksą ir savarankiškai pasiskaičiusi.

Dabar yra vienas palankiausių momentų ne tik žinoti savo teises, bet ir realiai reikalauti, kad jos būtų užtikrinamos. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai informacija apie darbuotojo teises yra lengvai pasiekiama. Didėja ir darbdavių atsakomybė, nes įrodinėjimo našta diskriminacijos ir pažeidimų atvejais tenka jiems. Tuo pačiu metu keičiasi ir darbo rinka. Darbuotojų mobilumas didesnis, konkurencija dėl talentų stiprėja, o reputacinė rizika darbdaviams kelia realią grėsmę. Dar greičiau netinkamo darbdavio elgesį galima pasmerkti dėl socialinių tinklų - skandalai sklinda itin greitai, tad įmonei bus dar sunkiau rasti naujų darbuotojų. Tai reiškia, kad darbuotojo balsas šiandien turi daugiau svorio nei prieš dešimtmetį.

Apibendrinimas

Diskriminacija darbovietėje dažnai veikia per tylos kultūrą, nerašytas taisykles nekelti klausimų vadovybei ir nesipriešinti neteisingiems reikalavimams. Egzistuoja trys paminėti dokumentai, ginantys darbuotojų teises ir užtikrinantys gerovę, bet įgyvendinimas labai priklauso nuo darbdavio geranoriškumo ir atsakingumo. Dažnu atveju darbuotojas, turintis mažiau galios, informacijos ir resursų, nei darbdavys, nukenčia dėl savo teisių nežinojimo ar nesiryžimo imtis veiksmų. Pabrėžiu, jog tai neturėtų būti darbuotojo atsakomybe, nes teisės turėtų būti užtikrinamos automatiškai… Kadangi ne visos darbovietės tas teises užtikrina, šiai dienai yra labai svarbu ginti savo teises ir jas išmanyti. Tylos kultūra yra naudinga tik neveiksniam darbdaviui.

Norėčiau, kad šis straipsnis veiktų kaip kvietimas pasinagrinėti savo teises ir jų gynimo būdus. Saugokite savo brangų laiką ir sveikatą.

Keletas naudingų šaltinių:

Darbo kodeksas: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/10c6bfd07bd511e6a0f68fd135e6f40c/qwPUbwgxGZ

Lygių galimybių įstatymas: IX-1826 Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas: VIII-947 Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas

Diskriminacija darbo vietoje: https://lygybe.lt/wp-content/uploads/2023/05/lygiu_galimybiu_vadovas_2020.pdf (p. 9 - 21).

Kaip ginti savo teises: Kaip darbuotojams ginti savo teises?; Darbuotojo teisių pažeidimai ir jų gynimo būdai - KIZNĖ LEGAL

Šaltiniai:

1. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas, Nr. IX-1826. (2003). IX-1826 Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas

2. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Nr. VIII-947. (1998). VIII-947 Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas

3. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, Nr. XII-2603. (2016). XII-2603 Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas

4. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (2021). Darbdavių interviu įžvalgos apie šeimos ir darbo derinimą Lygybė

5. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (2020). Lygios galimybės darbovietėje: vadovas darbdaviams Lygybė

6. ygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (2019). Lygios galimybės Lietuvos darbo rinkoje: situacijos apžvalga Lygybė

7. Kiznė Legal. (n.d.). Darbuotojo teisių pažeidimai ir jų gynimo būdai. Darbuotojo teisių pažeidimai ir jų gynimo būdai - KIZNĖ LEGAL

8. Gulbinaitė, G., & Tilindienė, E. (2022). Kaip darbuotojams ginti savo teises?

9. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (n.d.). SADM primena, kada ir kokiomis sąlygomis darbuotojai gali dirbti viršvalandžius. SADM primena kada ir kokiomis sąlygomis darbuotojai gali dirbti viršvalandžius - Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija

10. Valstybinė darbo inspekcija. (n.d.). Verčia dirbti viršvalandžius? Būtinas jūsų sutikimas! Verčia dirbti viršvalandžius? Būtinas jūsų sutikimas! - Valstybinė darbo inspekcija

11. Janušauskienė, D. (2019). Diskriminacijos suvokimas ir požiūris į lygių galimybių principo užtikrinimą Lietuvoje. Filosofija. Sociologija, 30(2), 100–107.

12. Mazei, J., Backhaus, N., Wöhrmann, A. M., Brauner-Sommer, C., & Hüffmeier, J. (2023). Similar, but different: gender differences in working time arrangements and the work–life interface. Collabra: Psychology, 9(1), 87546.

13. Chung, H., & Van der Horst, M. (2020). Flexible working and unpaid overtime in the UK: The role of gender, parental and occupational status. Social Indicators Research, 151(2), 495-520.

14. World Economic Forum. (n.d.). How AI is worsening workplace gender gaps. How AI is worsening workplace gender gaps | World Economic Forum

15. Wen, A., Patil, T., Saxena, A., Fu, Y., O’Brien, S., & Zhu, K. (2025). FAIRE: Assessing racial and gender bias in AI-driven resume evaluations.

16. Kraght, H., & Brøndum, L. (2025). Bridging the generational divide: Soft skills and value perceptions of Gen Z in the workforce. Journal of Innovation in Polytechnic Education, 6(2), 41-70.

17. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. (2020). Lygių galimybių vadovas 2020. lygiu_galimybiu_vadovas_2020.pdf

Ką iš tikrųjų reiškia „matriarchatas“?

Žodis „matriarchatas“ ilgą laiką buvo klaidingai suprantamas. Buvo manoma, kad tai tarsi atvirkštinis patriarchatas, kur valdžia tenka moterims, o vyrai neturi jokios įtakos. Istorijos apie dominuojančias karalienes ir „bejėgius“ vyrus ilgą laiką buvo kaip pretekstas laikyti matriarchato teoriją nerealia arba grėsminga.

Vokiečių filosofė ir antropologė Heide Goettner-Abendroth, viena iš pagrindinių matriarchato tyrinėtojų, pabrėžia, kad painiava kyla iš paties termino prasmės. Graikiškas žodis arché reiškia ne tik „valdymą“, bet ir „pradžią“. Patriarchatas atspindi tėvų dominavimą, tuo tarpu matriarchatas - motinos kaip pradinės jėgos koncepciją („mothers of the beginning“).

Goettner-Abendroth apibūdina matriarchatinės visuomenes kaip tokias, kuriose vyrauja lygybė tarp vyrų ir moterų. Moterys, ypač motinos, dažnai atlieka svarbų vaidmenį bendruomenės gyvenime, tačiau tai nereiškia, kad jos valdo ar yra aukščiau kitų. Svarbu pažymėti, kad šioje temoje egzistuoja kelios panašios, bet skirtingos sąvokos, kurios dažnai maišomos. Pavyzdžiui, matrilinijinė visuomenė reiškia, kad šeimos turtas ar giminystė perduodama motinos linija, o matrilokalinėje pora gyvena moters šeimoje. Matrifokalinėje visuomenėje socialinis gyvenimas sukasi aplink motiną, tačiau tai nebūtinai suteikia jai politinę valdžią.

Tuo tarpu matriarchatinė visuomenė yra daug platesnė sistema: čia moterys dažnai atlieka pagrindinį vaidmenį bendruomenės gyvenime, tačiau viskas grindžiama bendru sutarimu, dalijimusi ir lygybe tarp lyčių. Šie skirtumai yra svarbūs, nes visuomenė gali būti matrilinijinė, bet ne matriarchatinė, o moterys gali valdyti turtą neturėdamos politinės galios. Matriarchatinė sistema nėra apie tai, kas „valdo“, o apie tai, kaip bendruomenė organizuojasi taip, kad visi galėtų prisidėti ir gyventi lygiavertiškai.

Senoji Europa

Žvelgiant į tolimą praeitį galime matyti, kad ankstyvosios žmonijos bendruomenės ne visuomet gyveno pagal patriarchalinį modelį. Tūkstančius metų prieš didžiųjų imperijų atsiradimą didelėje Europos dalyje klestėjo civilizacija, kurios pagrindas nebuvo valdovų autoritetas, o motinystės ir gyvybės garbinimas. Ši civilizacija gyvavo maždaug 7000-3500 m. pr. m. e. Ji pasižymėjo taikiu gyvenimo būdu, Didžiosios Deivės garbinimu ir stipria lyčių lygybe. Viena žymiausių šios civilizacijos tyrinėtojų buvo lietuvių archeologė Marija Gimbutienė. Daugiau nei keturis dešimtmečius tyrinėdama Pietryčių Europą, ji atskleidė bendruomenes egzistavusias dar prieš indoeuropiečių įsigalėjimą regione. Nors jos idėjos ilgą laiką buvo vertinamos skeptiškai, M. Gimbutienė nuosekliai gynė požiūrį, kad patriarchatas nėra amžina ar prigimtinė žmonijos būsena, o tik tam tikro istorinio lūžio pasekmė.

M. Gimbutienė aiškina, kad maždaug prieš 6000 metų iš stepių į Europą pradėjo plūsti klajokliai, vadinami „kurganais“, kurie atsivežė visiškai kitokias vertybes: griežtą hierarchiją, patriarchatą ir karinę jėgą. Ilgą laiką ši teorija daugeliui atrodė tik drąsi spekuliacija, tačiau 2015 m. atlikti senovės DNR tyrimai parodė, kad „kurganų“ migracija iš tiesų įvyko būtent tokiu mastu ir laiku, kokį numatė Gimbutienė. Tai įrodė, jog šiandieninis patriarchalinio pasaulio modelis nėra amžinas, o buvo atneštas per didžiulę istorinę transformaciją.

Taip pat M. Gimbutienė savo darbuose pastebėjo, kad senojo pasaulio atgarsiai geriausiai išliko ten, kur krikščionybė atėjo vėliausiai - pavyzdžiui, Lietuvoje. Archajiškas deivių Žemynos ir Laimos garbinimas liudija, kad mūsų protėvių pasaulėvoka kadaise sukosi apie moteriškąją prigimtį. Gimbutienė teigė, kad pirminė dievybė buvo moteriška, o vyrų dominavimas bei „Dievo Tėvo“ įvaizdis Europoje įsitvirtino gerokai vėliau, kartu su svetimšalių invazijomis.

Už Europos ribų

Naujausi tyrimai rodo, kad bendruomenės, kuriose giminė vedama pagal motinos liniją, nebuvo būdingos vien Europai. 2025 m. Kinijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad prieš 4750 metų ten klestėjo Fujia bendruomenė, kurios šeimos centras buvo moteris. Tai reiškia, kad vyrai keldavosi gyventi į moterų bendruomenes, o turtas ir šeimos vardas buvo paveldimi iš motinos pusės. Šie radiniai yra įrodymas, kad matrilinijinė santvarka egzistavo ir senovės Rytų Azijoje. Panašių pėdsakų aptinkama ir senovės Amerikos civilizacijose - pavyzdžiui, Čako kanjone būtent moterys užtikrindavo valdovų dinastijų tęstinumą.

Taigi žmonija ilgą laiką eksperimentavo su įvairiomis socialinėmis formomis. Matrilinijinės santvarkos dažniausiai vyravo ten, kur bendruomenės mažiau priklausė nuo sukaupto turto perdavimo ir kur gyventojų tankumas buvo nedidelis. Tokia santvarka padėdavo užtikrinti stabilumą, bendruomeniškumą ir teisingą išteklių paskirstymą.

Kas nulėmė santvarkų pokyčius?

Matrilinijinės visuomenės nykimas glaudžiai susijęs su perėjimu prie turto kaupimu grindžiamos ekonomikos ir centralizuotų valstybinių darinių atsiradimo. Istoriniai tyrimai rodo, kad senosios, motinos linija grįstos sistemos geriausiai veikė santykinai izoliuotose, mažai gyventojų turinčiose bendruomenėse. Situacija pasikeitė atsiradus paveldimam turtui, pavyzdžiui, gyvuliams ar dirbamai žemei, kuriems apsaugoti reikėjo fizinės jėgos. Kadangi valstybės pradėjo konkuruoti karine jėga, hierarchinė patriarchinė tvarka tapo efektyvesnė valdant ir ginant turtą. Dėl to senoji, sutarimu ir bendruomeniškumu paremta motiniškoji tvarka palaipsniui nyko ir prarado reikšmę naujose visuomenėse.

Mosuo „Moterų karalystė“

Nors anksčiau minėta senovės Fujia bendruomenė išnyko prieš penkis tūkstančius metų, jos dvasinis ir socialinis palikimas vis dar gyvas Himalajų papėdėje prie Lugu ežero. Būtent čia apie keturiasdešimt tūkstančių mosuo tautybės žmonių puoselėja santvarką, kurią šiuolaikinis pasaulis vadina „Moterų karalyste”.

Mosuo kultūroje nėra santuokos ceremonijų, bendro turto ar įsipareigojimo gyventi po vienu stogu. Mosuo kalboje net neegzistuoja žodžiai „vyras“ ar „žmona“. Santykių pagrindas - „gėlių kambarys“. Jauna mergina motinos namuose gauna savo erdvę, kur gali priimti savo mylimuosius. Šie santykiai vadinami „vaikščiojančiomis santuokomis“: vyras lanko moterį vakare ir grįžta ryte į savo motinos namus.

Mosuo namų ūkio širdis - vyriausia moteris, dažniausiai močiutė. Ji ne tik vadovauja šeimai, bet ir valdo išteklius bei priima svarbiausius sprendimus. Turtas ir pavardė perduodami moteriška linija. Vaikai lieka motinos namuose, todėl nekyla ginčų dėl jų globos. Biologinis tėvas gali lankyti vaikus ir juos remti, tačiau jo pagrindinė socialinė atsakomybė tenka seserų vaikams.

Vyrai šioje visuomenėje nėra atstumti ar engiami. Jie užima svarbius vaidmenis savo gimtosiose šeimose. Mosuo vyrai prižiūri žemę, dalyvauja bendruomenės sprendimuose ir rūpinasi giminės tęstinumu per seserų liniją. Vertinami ne už gebėjimą „išlaikyti“ žmoną, o už darbštumą ir lojalumą motinos namams.

Khasi bendruomenė

Šiaurės rytų Indijoje gyvenančių Khasi tautybės žmonių gyvenime taip pat moters vaidmuo yra šeimos centre, o viso turto ir giminės tęstinumo centras - jauniausia dukra. Ji paveldi protėvių namus ir visą šeimos turtą, tampa šeimos globėja bei atsakinga už tėvų priežiūrą ir religines apeigas. Visų vaikų pavardės perduodamos motinos linija, o jei šeimoje nėra dukros, giminė privalo ją įsivaikinti. Po vestuvių vyras persikelia gyventi pas žmoną, o turtas priklauso moterims, tuo tarpu politinė ir viešoji valdžia tradiciškai lieka vyrams.

Khasi pavyzdys griauna įprastą mitą, kad tokiose bendruomenėse moterys automatiškai turi valdžią visose srityse. Nors moterys kontroliuoja šeimos finansus ir turtą, kaimo tarybose sprendimus priima tik vyrai, o šeimą viešumoje dažniausiai atstovauja motinos brolis. Khasi vyrai savo motinos namuose yra gerbiami patarėjai, o žmonos namuose - svečiai, neturintys nuosavybės teisių.

2009 m. žurnale „Econometrica“ paskelbtame tyrime buvo palyginta Khasi gentis su masajais Tanzanijoje, kuri yra stipriai patriarchalinė visuomenė. Dalyviams buvo pasiūlyta rinktis tarp garantuoto užmokesčio arba trigubo užmokesčio, jei jie pasirodytų geriau už atsitiktinai parinktą varžovą. Tarp masajų vyrų konkurenciją pasirinko 50%, tačiau tik 26% moterų. Khasi genties atveju rezultatai buvo priešingi: 54% moterų pasirinko konkuruoti, o tarp vyrų konkuravo tik 39%. Tai reiškia, kad Khasi moterys buvo konkurencingesnės net už masajų vyrus. Tyrėjai daro išvadą, kad moterų ir vyrų elgesio skirtumų konkurencijos srityje negalima paaiškinti biologija - juos formuoja kultūra.

Kinhu sala

Tokios socialinės pusiausvyros pavyzdys egzistuoja ir Europoje - Estijai priklausančioje Kihnu saloje, Baltijos jūroje.

Kihnu yra nedidelė, izoliuota sala, kurioje bendruomeninis gyvenimas ilgą laiką formavosi pagal sezonišką vyrų darbą jūroje. Kol vyrai žvejodavo ar dirbdavo jūriniuose reisuose, moterys tapo kasdienio salos gyvenimo ašimi: jos rūpinosi šeimomis, ūkiu, sprendė praktinius klausimus, organizavo šventes, saugojo vietos papročius ir užtikrino kultūros perdavimą iš kartos į kartą.

Ši socialinė struktūra dažnai apibūdinama kaip „paskutinis Europos matriarchatas“, tačiau pats Kihnu bendruomenės gyvenimas neatitinka klasikinės valdžios perskirstymo logikos. Moterys čia nėra formaliai „valdžioje“, o vyrai - ne nustumti į paraštes. Veikiau tai bendruomenė, kurioje atsakomybės ir vaidmenys natūraliai pasiskirstė pagal gyvenimo būdą, tarpusavio pasitikėjimą ir praktinius poreikius.

Kihnu bendruomenė parodo, kad stiprus moterų vaidmuo nebūtinai reiškia dominavimą. Tai bendruomenė, kurioje lygybė praktiškai įgyvendinama kasdieniame gyvenime.

Išvada

Mes įpratę vertinti pasaulį per galios ir dominavimo prizmes, nes istorija ir kultūra nuolat akcentavo, kas valdo ir kas paklūsta. Todėl kalbėdami apie visuomenės santvarką tarsi automatiškai ieškome „viršesniojo“: jei ne vyrai, tai moterys.

Iš tiesų, tai, ką dažnai vadiname moterų valdžia, dažniausiai yra tiesiog natūrali pusiausvyra. Daugelyje bendruomenių, kurios mums atrodo „kitokios“, esmė nėra tai, kas kam nurodinėja, o kas sudaro bendruomenės centrą. Dažniausiai tai motina - ne formali valdovė, o namų ir tęstinumo simbolis. Šiose visuomenėse autoritetas pelnomas ne jėga, o rūpesčiu ir išmintimi, o bendruomenės gyvenimas grindžiamas bendradarbiavimu.

Galbūt dėl to, kad daugelyje pasaulio vietų moterų vaidmuo visuomenėje vis dar yra ribotas, susidūrę su bendruomenėmis, kuriose moterys yra stiprios, gerbiamos ir savarankiškos, esame linkę jas vadinti matriarchatais. Tačiau tokios bendruomenės kaip Kihnu rodo, kad svarbiausia yra ne valdžios perėmimas, o pusiausvyra. Tai visuomenės, kuriose akcentuojamas ne dominavimas, bet rūpestis ir bendruomenės tęstinumas.

Šie pavyzdžiai primena, kad patriarchatas nėra nei prigimtinis, nei neišvengiamas - tai viena iš daugelio istorinių visuomenės formų. Stiprybė nebūtinai reiškia dominavimą. Galima įsivaizduoti bendruomenes, kuriose santykiai grindžiami lygiaverčiu bendradarbiavimu, tarpusavio pagarba ir atsakomybe, kur žmonės palaiko vieni kitus ir siekia bendros gerovės, o ne griežtų hierarchijų.

Šaltiniai:

1. Goettner-Abendroth, H. (2012). Matriarchal Societies: Studies on Indigenous Cultures Across the Globe. Peter Lang Publishing. https://www.peterlang.com/document/1051053

2. Gimbutas, M. (1974). The Goddesses and Gods of Old Europe, 6500-3500 B.C.: Myths and Cult Images. University of California Press. https://ucpress.edu/books/the-goddesses-and-gods-of-old-europe/paper

3. Gimbutas, M. (1989). The Language of the Goddess. Thames & Hudson. https://thamesandhudson.com/the-language-of-the-goddess-9780500282496

4. Gimbutas, M. (1991). The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe. HarperCollins. https://www.harpercollins.com/products/the-civilization-of-the-goddess-marija-gimbutas

5. Haak, W. et al. (2015). Massive migration from the steppe was a source for Indo-European languages in Europe. Nature, 522(7555), 207-211. https://www.nature.com/articles/nature14317

6. Wang, J. et al. (2025). Ancient DNA reveals a two-clanned matrilineal community in Neolithic China. Nature. https://www.nature.com/articles/s41586-025-09103-x

7. Kennett, D. J. et al. (2017). Archaeogenomic evidence reveals prehistoric matrilineal dynasty. Nature Communications, 8, Article 14115. https://www.nature.com/articles/ncomms14115

8. YES! Magazine (2020). In the Mountains of China, Grandmothers Hold the Power (Mosuo bendruomenė). https://www.yesmagazine.org/health-happiness/2020/11/09/china-himalayas-grandmothers-mosuo

9. Indian Culture, Government of India. Matrilineal Tradition of Khasis. https://indianculture.gov.in/snippets/matrilineal-tradition-khasis

10. Wikipedia. Matrilineal society of Meghalaya (Khasi). https://en.wikipedia.org/wiki/Matrilineal_society_of_Meghalaya

11. Gneezy, U., Leonard, K. L., & List, J. A. (2009). Gender Differences in Competition: Evidence from a Matrilineal and a Patriarchal Society. Econometrica, 77(5), 1637-1664. https://www.econometricsociety.org/publications/econometrica/2009/09/01/gender-differences-competition-evidence-matrilineal-and

12. Visit Estonia. A glimpse of life on Estonia’s remote Kihnu island. https://visitestonia.com/en/a-glimpse-of-life-on-estonias-remote-kihnu-island

13. National Geographic (2018). The remote island where women call the shots (Kihnu). https://www.nationalgeographic.com/travel/article/pictures-kihnu-island-culture-matriarchy

Labai daug iš psichologinės ar biologinės prizmės šios temos neaptarinėsiu, kadangi tai ne mano kompetencijų ribose. Tačiau svarbu paminėti vieną esminį dalyką: lytis kaip socialinis konstruktas reiškia, jog visuomenė ir kultūra apibrėžia lūkesčius, kaip skirtingų lyčių žmonės “turėtų” elgtis, o šie elgesio modeliai nėra biologiškai nulemti. Atskirti biologinės (angl. sex) ir socialinės lyties (angl. gender) sąvokas yra svarbu, nes jos apibrėžia skirtingus reiškinius, kurie lietuvių kalboje yra dažnai sutapatinami. Biologinė lytis nusako kūno biologines charakteristikas - chromosomas, hormonus, reprodukcinius organus, tuo tarpu socialinė lytis suprantama labiau kaip socialinis konstruktas, apibrėžiantis visuomenėje egzistuojančius lūkesčius ir normas, susijusias su “tinkamu” moterų ir vyrų elgesiu. Tai reiškia, kad vadinamieji moteriški ar vyriški bruožai nėra biologiškai nulemti, bet išmokstami ir palaikomi socializacijos procesų. Kaip teigia Lorber (Lorber, 1994), socialinė lytis yra nuolat kuriama ir atkuriame kasdienese socialinėse praktikose, todėl kinta priklausomai nuo kultūrinio ir istorinio konteksto.

Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu dažnai teigiama priešingai - esą mes iš prigimties turime moterišką arba vyrišką energiją, kurią reikia puoselėti, auginti ir “teisingai išreikšti”. Dažniausiai - tam, kad susirastume antrą pusę ar išliktume patrauklūs priešingai lyčiai. Kartais ši idėja pateikiama subtiliau, pridengiama asmeniniu tobulėjimu - “būsi savo moteriškoje energijoje – jausies ramiau”, “vyriška energija būtina norint kažką pasiekti gyvenime”.

Ši retorika pasiveja ir homoseksualius santykius, kuriuose neretai bandoma dirbtinai atkartoti heteroseksualų modelį, ieškant “vyriško” ir “moteriško” partnerio. Tokia logika implikuoja, jog santykiai gali funkcionuoti tik tuomet, kai vienas asmuo atlieka dominuojančio, racionalaus ir aktyvaus “vyriško”, o kitas - pasyvaus, emocionalaus ir globėjiško “moteriško” vaidmenį. Tokiu būdu santykių dinamika redukuojama iki stereotipinių lyčių vaidmenų, kurie nėra pagrįsti tyrimais. “Vyriškos” ir “moteriškos” energijos diskursas, nors ir patrauklus dėl savo paprastumo bei pseudopsichologinio universalumo, iš esmės net homoseksualiuose santykiuose sugeba atkurti žalingas socialines lyčių normas.

Šios idėjos yra seksistinės ir grąžinančios mus atgal, labiau naudingos vyrams, nei moterims - sustiprina vyrų dominavimą pateikdamos jį kaip biologinę prigimtį - “vyriška” energija siejama su lyderyste, kontrole, sprendimų priėmimu ir autoritetu. Tokiu būdu vyrų galia santykiuose ir visuomenėje ne tik normalizuojama, bet ir pateisinama kaip būtina kažkokiam tai balansui. Tuo tarpu moterims “moteriška” energija dažniausiai apibrėžiama per pasyvumą, emocinį darbą, prisitaikymą, rūpinimąsi kitais ir savęs atsisakymą. Šios savybės pristatomos kaip moters “galios” šaltinis, apriboja moterų autonomiją, skatina nereikšti ambicijų, nenustatyti ribų ar neleidžia siekti galios be kaltės jausmo - moterims siūloma “augti” per paklusnumą, o vyrams - per kontrolę. Šis savipagalba ar biologija pridengtas turinys ilgainiui gali nukreipti dar ir kur kas pavojingesne kryptimi. Tyrimai rodo, kad susidūrimas su seksistiniu ir mizoginišku turiniu internete prognozuoja vėlesnį susidūrimą su kraštutinių dešiniųjų ideologijų turiniu. Mizoginiški įsitikinimai gali tapti savotišku paruošiamuoju pagrindu platesniam įsitraukimui į ekstremistines idėjas, ypač marginaliose internetinėse bendruomenėse. Tradiciniai lyčių vaidmenų lūkesčiai ir seksistiniai naratyvai, įskaitant dominavimo pagal lytį idėjas, gali veikti kaip laiptai link kraštutinių dešiniųjų ideologijų (Weiss, Koban & Matthes, 2024). Pastaraisiais metais auganti vienišumo epidemija taip pat prisideda prie tokio turinio ir pažiūrų populiarėjimo (Holt-Lunstad, 2024; Schmitt et al., 2025).

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, verta pažvelgti, kaip “moteriška energija” apibrėžiama socialiniuose tinkluose. Aš pati niekada rimtai savęs nevadinau “moteriška” - gal todėl, kad iki galo nesupratau, ką tai turėtų reikšti. Tad rašydama šį tekstą nusprendžiau padaryti savotišką eksperimentą ir peržvelgti kelis populiaresnius video bei podcast‘us šia tema, surasti, kas yra socialinių tinklų pseudomokslininkų įvardijama kaip “moteriška” ar “vyriška” energija.

“Moteriška energija”:

• paslaptinga

• kūrybiška

• rami

• švelni

• jautri

• geriausiai jaučiasi padėdama kitiems

• pažeidžiamumą laiko stiprybe

• rūpinasi ramybe santykiuose

• sprendimus priima remdamasi intuicija

• nesiima stereotipiškai „vyriškų“ darbų

Kontrastui - “vyriška energija”:

• dominuojantis

• sprendimus priima remdamasis logika

• ryžtingas

• orientuotas į rezultatus

• stiprus

Problema čia ne atskiri bruožai - dauguma jų savaime nėra nei blogi, nei geri. Problema atsiranda tada, kai žmogiškos charakterio savybės pradeda turėti lytį, o gyvenimo ar santykių sėkmė pradedama sieti su tuo, ar moteris pakankamai rami, švelni ir “ne per daug”, o vyras - dominuojantis ir racionalus. Svarbu pabrėžti, kad tokie stereotipai neturi tvirto pagrindo - psichologiniai tyrimai rodo, jog emocingumo, racionalumo ar sprendimų priėmimo srityse tarp vyrų ir moterų nėra didelio skirtumo, o esami labiau paaiškinami socializacija ir stereotipais, nei biologija (Hyde, 2005). Pavyzdžiui, vyrai nėra “mažiau emocingi” - jie dažniau skatinami emocijas slopinti arba reikšti socialiai priimtinesnėmis formomis, tokiomis kaip pyktis ar agresija, tuo tarpu moterų emocingumas yra labiau toleruojamas ir net skatinamas.

Šis mąstymas labai aiškiai atsispindi ir diskusijose apie “50/50 santykius”, kurie pastaruoju metu vis dažniau kritikuojami. Moteriai siūloma “priimti”, “leisti vyrui pasirūpinti”, o finansinė lygybė pateikiama kaip neva nepatraukli ar net žalinga santykiams. Tuo pačiu romantizuojamas “tradwife” modelis (moteris - namų ir šeimos centras, vyras - pagrindinis šeimos išlaikytojas), nors jis realistiškai prieinamas tik labai mažai žmonių grupei, kadangi ekonominiu požiūriu prieštarauja šiuolaikinėms realijoms. Daugumoje šalių vieno asmens pajamų nepakanka užtikrinti stabilų pragyvenimą, ypač atsižvelgiant į būsto kainų augimą, infliaciją, todėl modeliai, kur dirba abu partneriai dažniausiai yra būtinybė. “Tradwife” įdėja remiasi pajamomis, kurios daugeliui šeimų yra nepasiekiamos, tačiau šis aspektas dažnai nutylimas, kažkokią individualią “sėkmę” socialiniuose tinkluose pateikiant kaip normą. Dar būtina nepamiršti ir apie tai, jog finansinė priklausomybė didina moterų pažeidžiamumą skyrybų atvejais (ir ne tik, partneris gali ne tik palikti, bet ir sunkiai susirgti, numirti), riboja moterų žodį kasdieniuose sprendimuose - nuo asmeninių poreikių iki daugelio kitų dalykų.

Neretai tai bandoma pateisinti tuo, kad moterys atlieka daugiau nemokamo darbo namuose, statistiškai uždirba gerokai mažiau už vyrus, susiduria su papildomais sunkumais siekiant karjeros, paaukštinimo - tai tiesa (Ferrant, Pesando & Nowacka, 2014). Tačiau vyro mokama “alga” nėra šios problemos sprendimas. Namų tvarkytoja, auklė ar privatus šefas už simbolinę sumą neegzistuoja, o lygybė pasiekiama ne per romantizuotą finansinę priklausomybę, o realų atsakomybių pasidalijimą - ne tik finansų, bet ir darbų namie. “Vyras išlaiko moterį, o ji dėl to tvarko bendrus namus ir prižiūri vaikus” - tokiu būdu sisteminės problemos sumenkinamos, moterys raginamos prisitaikyti, o ne visuomenė keisti nelygias sąlygas. Drįsčiau teigti, kad apie tikrus “50/50” santykius kalbama retai - dažniausiai minimas būtent tik finansinis aspektas, kurio lygybės užtikrinimui santykiuose pasidalinti neužtenka.

Savo santykiuose turiu tą retą lygybę, su partneriu dalinamės ne tik finansais, bet ir darbais namie - partneris tiek pat kiek ir aš daro darbų - kalbu ne apie tuos “vyriškus”, kurių prisireikia kartą į pusmetį, pvz. įsukti naują lemputę, bet tokius kaip gaminimas ar namų tvarkymas. Neįsivaizduokit, kad neromantiškai pervedinėjam vienas kitam pusę sumos už maisto prekes - sekasi pasiskirstyti ir neskaičiuojant (tiesa, gal padeda tai, kad uždirbam beveik tiek pat, bet kitu atveju dalintume 50/50 procentaliai) ar skaičiuojam minutes, kiek koks darbas namie užtruks. Abu jaučiamės atsakingi, kad kažkuriam netektų per daug atsakomybės ar naštos vienoje vietoje ir tai pasiteisina - nežiūrėti į kažkurį kaip į išlaikytoją ar tvarkytoją.

Dar viena problema, kurią palaiko “moteriškos ir vyriškos energijos” naratyvas, yra emocinio darbo pasiskirstymas santykiuose. Moterims dažnai priskiriama atsakomybė ne tik būti ramiai, švelniai ar palaikančiai, bet ir nuolat rūpintis santykių ar vyro emocine būkle - pastebėti problemas, inicijuoti pokalbius, rūpintis partnerio jausmais ir santykių harmonija. Tuo tarpu vyrams leidžiama būti orientuotiems į tikslus, logiškiems ir emociškai mažiau įsitraukusiems. Tyrimai rodo, kad emocinis darbas santykiuose ir šeimoje neproporcingai dažnai tenka moterims (Offer & Schneider, 2011), o tai ilgainiui lemia nuovargį, frustraciją.

Disbalansas ypač aiškiai matomas socialiniuose tinkluose plintančiuose santykių patarimuose, kurie beveik visada adresuojami moterims. Kaip “suvilioti vyrą”, “kaip jo neatstumti”, “kaip išlaikyti jo susidomėjimą”, “kaip būti pakankamai paslaptinga” - visa santykių sėkmės atsakomybė subtiliai perkeliama moteriai. Tuo tarpu vyrams skirto turinio apie emocijas, komunikaciją ar atsakomybę santykiuose yra gerokai mažiau (Bhandari & Bimo, 2020).

Problemiška ir “moteriškumo”/”vyriškumo” turinio mėgstama paslaptingos moters idėja. Ji dažnai pristatoma kaip seksualumo ir patrauklumo forma, tačiau iš esmės tai yra prasta komunikacija, pateikta kaip strategija. Patarimai specialiai neatrašyti, siųsti dviprasmiškus signalus, laukti, kol vyras “vysis”, ar net sąmoningai atstumti (tikintis, jog vyras bandys dar labiau), normalizuoja ribų nepaisymą ir romantizuoja situacijas, kuriose “ne” interpretuojamas kaip “galbūt”. Tai ne tik nekuria sveikų santykių, bet ir prisideda prie prievartos kultūros palaikymo. Kaip ir visi, mėgstu kartais antros pusės paklausinėti paerzinančių klausimų - vienas jų kažkada buvo “jei būčiau tave atstūmus, ar būtum bandęs dar kartą?” - partneris atsakė, jog ne. Pirmoji mintis buvo apie tai, kad aš nepakankamai patinku, tačiau jam pridėjus “nes aš gerbčiau tavo nuomonę” supratau, jog partneris visiškai teisus - bėgiojimas paskui po atstumimo nėra nei romantiška, nei seksualu. Prievartos normalizavimas pradedamas tokiose “nekaltose” situacijose, pateikiant jas kaip romantikos standartą.

Santykiuose artumas ir trauka neatsiranda iš manipuliacijos, “moteriškos”/”vyriškos” energijos ar galios žaidimų. Jie atsiranda iš saugumo, atvirumo ir abipusės pagarbos. Tyrimai rodo, kad poros, kurios atvirai kalba apie savo poreikius, jausmus ir seksą, yra labiau patenkintos savo santykiais ir intymiu gyvenimu (Mark & Jozkowski, 2019). Tai visiškai prieštarauja idėjai, kad moteris turi būti tylesnė, mažiau inicijuojanti ar “ne per daug”, o vyras neturėti jausmų, dominuoti.

Kaip ir minėjau pradžioje, dauguma to, kas šiandien vadinama “moteriška” ar “vyriška” energija, yra ne prigimtinis reiškinys, o per kitą prizmę pateikiami socialiniai lūkesčiai. Skiriasi tik žodynas - jei anksčiau buvo daugiau kalbama apie “tinkamą moters vaidmenį” ar “tikrą vyrą”, dabar tai vietoj to vis dažnėja “energijų”, “prigimties” sąvokos, tačiau funkcija išlieka ta pati - palaikyti įsisenėjusią patriarchalinę sistemą. Moteris, kuri peržengia “moteriškos” energijos ribas (ambicinga, tiesmuka, vadovaujanti, reikli), dažnai apibūdinama kaip agresyvi ar “nemoteriška”, todėl mokoma sumenkinti save, kad išvengtų socialinės bausmės. Tuo pat metu vyras, laikomas pernelyg “moterišku” (švelnesnis, jautresnis, ne dominuojantis, mažiau orientuotas į karjerą), gali patirti nuvertinimą - tiek tarp kitų vyrų, kur “moteriškumas” tampa pašaipos etikete, tiek romantiniame kontekste, kur gali būti vertinimas kaip nepatrauklus. “Vyriškumas”, nors ir leidžia vyrams išlaikyti daugiau galios santykiuose, uždeda pareigą ją nuolat įrodinėti - būti “ramščiu”, uždirbti, neklysti, nesirodyti pažeidžiamu - tai galiausiai kenkia emociniam artumui su partnere, vaikais ir net kitais vyrais. Todėl vietoje klausimo, kaip teisingai įkūnyti vadinamąją moterišką ar vyrišką energiją, vertėtų pagalvoti, ar šios socialinės normos iš tiesų yra neutralios ir pagrįstos, kokius elgesio modelius jos normalizuoja, kieno galimybes ir ribas jos plečia ar siaurina, ir kaip šios galbūt iš pirmo žvilgsnio neproblemiškos įdėjos kasdienėse socialinėse praktikose prisideda prie lyčių hierarchijų atkūrimo, o ne lygiaverčių santykių kūrimo.

Šaltiniai:

• Mark, K. P., & Jozkowski, K. N. (2019). The importance of sexual communication to sexual satisfaction. Journal of Sex Research, 56(6), 1–12.
  https://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/00224499.2019.1568375

• Ferrant, G., Pesando, L. M., & Nowacka, K. (2014). Unpaid care work: The missing link in the analysis of gender gaps in labour outcomes. OECD Development Centre.
  https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC8406085/

• Offer, S., & Schneider, B. (2011). Revisiting the gender gap in time-use patterns: Multitasking and well-being.American Sociological Review. https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC9465331/

• Bhandari, E., & Bimo, S. (2020). Gendered advice in online relationship content. arXiv preprint. https://arxiv.org/pdf/2011.12096

• Hyde, J. S. (2005). The gender similarities hypothesis. American Psychologist, 60(6), 581–592. https://doi.org/10.1037/0003-066X.60.6.581

• Lorber, J. (1994). The social construction of gender. Sociological Theory.
  https://www.researchgate.net/publication/331764683_The_Social_Construction_of_Gender

• Weiss, J., Koban, K., & Matthes, J. (2024). A narrow gateway from misogyny to the far right: Empirical evidence for social media exposure effects. Information, Communication & Society.
  https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/1369118X.2024.2445637

• Holt-Lunstad, J. (2024). The loneliness epidemic: Exploring its impact on mental health and social well-being in modern society. ResearchGate.
  https://www.researchgate.net/publication/379294102_The_Loneliness_Epidemic_Exploring_Its_Impact_on_Mental_Health_and_Social_Well-Being_in_Modern_Society

• Schmitt, J. B., et al. (2025). Loneliness, online communities, and susceptibility to extremist narratives. Journal of Behavioral Sciences.
  https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2352154625000440

Apie mail-order brides sužinojau ne iš kur kitur, o iš „Simpsonų“. 30 sezono 6 serijoje, pavadintoje „From Russia Without Love“ (deja, bus spoileris), Bartas internetu iš Rusijos „užsako“ Mo žmoną. Žiūrėdama šią seriją net nepagalvojau, kad tai galėtų būti realybė – man tai atrodė labiau kaip kažkas nelegalaus, susijusio su „dark web“. Visgi prisiminiau tokius realybės šou kaip 90 Day Fiancé ir panašius projektus, todėl leidausi į „rabbit hole“ ir pradėjau ieškoti atsakymų.

Sveikos atvykusios į svajonių šalį…

Kaip ir galima tikėtis, viskas prasidėjo Amerikoje – tik labai seniai. Remiantis teisininkės prof. Marcia A. Zug knyga „Buying a Bride: An Engaging History of Mail-Order Matches“ (apie mano pyktį šiai knygai papasakosiu kiek vėliau), pirmasis toks atvejis fiksuojamas apie 1620 metus, kai anglai, atvykę į Ameriką ir pradėję kurti kolonijas, susidūrė su problema: kaip čia įsitvirtinti ilgam. Iš pradžių niekam nekilo didelių abejonių, kad kolonistai tuokiasi ir kuria šeimas su vietinėmis moterimis. Tačiau laikui bėgant tapo aišku, jog toks sprendimas valdžios netenkina – kolonistai „nusilaukėja“, išsižada krikščionybės ir, svarbiausia, nebedaro to, ką turėtų daryti (t. y. toliau užiminėti svetimas žemes). Taip gimė idėja iš Anglijos į Džeimstauno koloniją Virdžinijoje atgabenti daug jaunų, „tinkamų“ moterų. Reikalavimai buvo aiškūs: jos turėjo būti jaunos, vaisingos (vėliau prie šio sąrašo pridėta ir „gražios“), ištekėti už kolonijose jau gyvenančių vyrų, gimdyti daugybę vaikų ir… gaminti valgyti. Romantika, kaip suprantat, nebuvo prioritetas.

Kiek vėliau labai panašus scenarijus pasikartojo ir dabartinėje Kanadoje. Prancūzijos valdžia nerimavo, kad kolonistai per daug artimai susilieja su vietinėmis bendruomenėmis ir tampa „laukiniais“. Šiam reiškiniui XVII–XVIII a. buvo vartojamas terminas ensauvagement, reiškiantis visuomenės ar elgesio „sulaukėjimą“. Visa ši „misija“ buvo pavadinta filles du roi – Karaliaus dukromis. Į Naująją Prancūziją (dabartinę Kanadą) iš Prancūzijos atvyko apie 800 moterų. Svarbu paminėti, kad jos vyko savo noru, o kai kurios net buvo kilusios iš pasiturinčių šeimų. Jos turėjo pasirinkimo teisę: galėjo rinktis, kuris vyras patinka, atsisakyti piršlių ir net eiti į pasimatymus su keliais kandidatais (skandalinga).

Nors iš moterų buvo tikimasi beveik absoliučios tarnystės vyrui, ši avantiūra joms taip pat buvo labai naudinga – bent jau taip teigia knygos autorė (ir taip, tikiuosi visame šiame tekste jaučiate, kaip aš pati nuo šitos idėjos purtausi). Ir iš tiesų, pasirinkimas atrodė gana racionalus: vyras gimtinėje, kur galbūt net neturi teisės rinktis, ar gyvenimas svetur – su nemokama kelione, didesne laisve ir 50 livrų kraičiu, kuris šiandien prilygtų maždaug 7 000–10 000 eurų.

Visiems šis variantas atrodė labai patrauklus, todėl panašius sprendimus buvo bandoma taikyti ir kitur. Iš esmės viskas galėjo pavykti visai neblogai, tačiau šioje vietoje nugalėjo godumas. Luizianos mail-order bride programos tikslas buvo kuo greičiau nutraukti tarprasines santuokas, todėl atvykstančioms moterims buvo keliama tik viena sąlyga – jos turėjo būti baltaodės. Amžius, socialinis statusas ar net tai, ar jos atvyksta savo noru, tapo visiškai nesvarbūs. Tai buvo momentas, kai „mail-order bride“ programa tapo tuo, kuo iš tiesų buvo nuo pat pradžių. Anglijos masiškai buvo siunčiamos moterys iš ligoninių, kalėjimų ir kitų įstaigų. Toms, kurios dar turėjo pasirinkimą, buvo meluojama – žadama, kad atvykus jų lauks gražūs vyrai ir auksinis gyvenimas. Tačiau Luizianoje realybė buvo visiškai kitokia: sąlygos buvo itin prastos, nebuvo nei gražių vyrų, nei žadėtų turtų. Grįžimo galimybės taip pat nebuvo, todėl daugeliui teko likti ir mirti ligų bei skurdo alinamoje vietoje.

Visa ši situacija vėliau buvo bandoma sušvelninti ir pateisinti pasakojimais apie vadinamąsias casket girls. Buvo teigiama, kad tai buvo jaunos, dorybingos moterys, kurios į Luizianą atvyko savanoriškai, ieškodamos geresnio gyvenimo ir šeimos. Jos esą atsivežė mažas skrynias (angl. caskets) su kraičiu, simbolizuojančiu naujo gyvenimo pradžią. Tačiau ši romantizuota istorija slėpė tikrąją realybę – daugelis šių moterų neturėjo jokio pasirinkimo, buvo apgautos arba priverstos išvykti, o jų gyvenimo sąlygos atvykus buvo itin sunkios.

Nors šios istorijos buvo naudojamos siekiant nukreipti dėmesį nuo tikrosios problemos, žala jau buvo padaryta. Dėl to mail-order bride programos netrukus pasitraukė iš akiračio.

PAGALIAU APIE FEMINIZMĄ

Kaip ir minėjau anksčiau, nors visa tai galėjo skambėti kaip moterų pasirinkimas ir didelė laisvė, vis dėlto kyla klausimas – apie kokią moters laisvę galime kalbėti XVII amžiuje? Tačiau pasauliui vystantis, keitėsi ir žmonių mąstymas. Kartu su šiais pokyčiais vėl atsirado susidomėjimas mail-order brides reiškiniu. XIX a. pabaigoje vyrai ir moterys (nors gerokai dažniau moterys) pradėjo talpinti skelbimus laikraščių specialiose skiltyse, vadinamose „santuokos skelbimai“ (angl. matrimonial advertisements). Šis reiškinys buvo glaudžiai susijęs su pirmaisiais feministiniais, arba sufražisčių, judėjimais Jungtinėse Valstijose. Šie judėjimai kėlė klausimus apie moterų teisę į savarankiškumą, ekonominę nepriklausomybę ir asmeninį pasirinkimą, ypač santuokos kontekste. Moterims buvo primetama idėja, kad santuoka yra ne tik pareiga, bet ir strateginis sprendimas, galintis nulemti visą jų gyvenimą. Augant feministinėms idėjoms, moterys pradėjo suvokti, jog turi teisę ne tik priimti vyrų pasiūlymus, bet ir pačios aktyviai rinktis partnerį, kelti jam reikalavimus bei apibrėžti pageidaujamas savybes. Skelbimuose jos vis dažniau nurodydavo savo lūkesčius – būsimo vyro gyvenimo būdą, moralines vertybes ar socialinę padėtį. Tai buvo reikšmingas lūžis visuomenėje, kurioje moters vaidmuo tradiciškai buvo pasyvus ir priklausomas nuo šeimos ar bendruomenės sprendimų. Tokie moterų skelbimai suteikė joms bent dalinę laisvę – pagaliau jos galėjo rinktis pačios. Žinoma, tai ne visiems patiko, todėl bandymai uždrausti ar apriboti tokio tipo skelbimus laikraščiuose buvo gana dažni. Kartu atsirado ir įvairių pavojų – prievartautojų, apgavikų (nors tuo metu ši sąvoka dar neegzistavo, šiandien juos galėtume pavadinti „catfish“) ar net žudikų. Vis dėlto žmonės pernelyg neišsigando, ir manoma, kad per maždaug trisdešimties metų laikotarpį tokiu būdu Amerikoje susituokė apie du tūkstančiai šeši šimtai porų.

Santuoka - išsigelbėjimas

XX a. pradžioje, didėjant imigracijai į Jungtines Amerikos Valstijas, mail-order brides fenomenas įgavo populiarumą. Į šalį masiškai vyko žmonės, daugiausia vyrai iš Japonijos ir Kinijos, kurie buvo samdomi kaip pigi darbo jėga geležinkelių tiesime, fabrikuose, kasyklose ir žemės ūkyje. Šios imigrantų bendruomenės dažnai gyveno izoliuotai, sudėtingomis sąlygomis, be galimybės kurti šeimos gyvenimą. Tačiau į vadinamąją „svajonių šalį“ siekė patekti ne tik vyrai. Didelis susidomėjimas Amerika, ekonominės galimybės ir geresnio gyvenimo paieškos viliojo ir šeimas, ir vienišas moteris. Vis dėlto būtent vienišos imigrantės moterys tapo viena labiausiai diskriminuojamų grupių – joms patekti į JAV buvo itin sudėtinga arba beveik neįmanoma. Pagrindinis to meto argumentas buvo siejamas su prostitucijos baime. Remiantis ankstesniais istoriniais pavyzdžiais (ypač XVIII a. Luizianos kolonijine patirtimi), vyravo įsitikinimas, kad vienišos imigrantės moterys esą neišvengiamai užsiima prostitucija ir kelia moralinę bei socialinę grėsmę Amerikos visuomenei. Toks požiūris atspindėjo ne tiek realias grėsmes, kiek giliai įsišaknijusias baimes, moralinę paniką ir, žinoma, rasistines nuostatas. Tuo pat metu imigrantai vyrai buvo laikomi „dviguba grėsme“ – manyta, kad jie atima darbo vietas iš vietinių gyventojų ir kelia pavojų baltųjų amerikiečių moterims. Šis požiūris buvo grindžiamas klasikiniu amerikietišku rasizmu ir ksenofobija. Būtent šių dviejų tariamų „problemų“ sprendimui ir pradėta taikyti mail-order brides sistema. Ši praktika dažnai buvo vadinama picture brides, nes būsimi vyrai savo nuotakas pažindavo tik iš nuotraukų ir trumpų aprašymų. Moterys būdavo „parenkamos“ gimtosiose šalyse – dažniausiai per giminaičius ar pažįstamus, todėl šis procesas tam tikra prasme priminė suplanuotas santuokas (angl. arranged marriages). Atrinkta moteris gaudavo 90 dienų sužadėtinės vizą (iš esmės analogišką šiandien populiariame realybės šou „90 Day Fiancé“ vaizduojamai sistemai), per kurias pora turėdavo apsispręsti dėl santuokos.

Norėtųsi šią istoriją užbaigti ir palikti praeityje, tačiau tai nėra įmanoma. Remiantis įvairiais internetiniais šaltiniais, šiuo metu pasaulyje veikia šimtai tarptautinių santuokų brokerių (International Marriage Brokers, IMB) internetinių svetainių, orientuotų daugiausia į Vakarų šalių vyrus, ypač amerikiečius, ieškančius partnerių užsienyje. Nors šis reiškinys dažniausiai siejamas su JAV, jis taip pat populiarus ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais noras susirasti partnerę užsienyje ženkliai išaugo, o vadinamųjų mail-order bride paslaugų populiarumas sparčiai didėja. Skaičiuojama, kad per pastaruosius dešimt metų lankomumas šiose svetainėse išaugo tris kartus – šiuo metu jos sulaukia daugiau nei 2 milijonų apsilankymų per mėnesį. Vien JAV per metus sudaroma apie 10 000 tokių santuokų, o amerikiečiai vyrai laikomi aktyviausiais šių paslaugų naudotojais. Šios industrijos atstovai taip pat teigia, jog tokios santuokos pasižymi beveik dvigubai mažesniu skyrybų lygiu nei bendras JAV santuokų vidurkis.

Reinold ir kiti (2016) Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto užsakyto tyrimo metu sudarė 58 tarptautinių santuokų brokerių svetainių žemėlapį. Nors šis tyrimas neleidžia nustatyti tikslaus IMB skaičiaus pasaulyje, galima daryti prielaidą, kad analizuotose svetainėse dažniausiai lankosi europiečiai, ypač vokiečiai, olandai, airiai ir Jungtinės Karalystės piliečiai. Dauguma identifikuotų IMB svetainių siūlo įvairių tautybių moteris. Didžiausią dalį sudaro Rusijos ir Ukrainos moterys (48,28 %), taip pat moterys tik iš Rusijos (24,14 %). Kartu šios grupės sudaro daugiau nei 70 % visų analizuotų svetainių. Kitos dažniau pasitaikančios kilmės šalys yra Tailandas (10,34 %) ir Filipinai (6,90 %).

Analizuojant svetainėse pateiktą kontaktinę informaciją nustatyta, kad daugiau nei pusė IMB būstinių yra registruotos Europos Sąjungoje, daugiausia Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje (53,45 %). Beveik trečdalis svetainių veikia už ES ribų (31,03 %), dažniausiai Australijoje, Seišeliuose ar Rusijoje. Registracijos reikalavimai šiose platformose vyrams dažniausiai yra minimalūs. Net 77,59 % svetainių siūlo nemokamą registraciją, prašydamos tik pagrindinių asmens duomenų. Tuo tarpu moterų registracijos procesas neretai yra sudėtingesnis ir labiau kontroliuojamas – kai kuriais atvejais reikalaujama pateikti asmens dokumentų kopijas, nuotraukas ar net vaizdo įrašą, kai tokie reikalavimai vyrams netaikomi. Likusi dalis IMB svetainių reikalauja mokamo prisijungimo, kurio kaina svyruoja nuo 29 iki 850 eurų.

Be plataus praktinio naudojimo, šis fenomenas yra itin populiarus ir pramogų industrijoje. Šiai temai skirta daugybė filmų, serialų ir knygų, tačiau vienas žinomiausių ir populiariausių pavyzdžių yra kelis kartus minėtas realybės šou „90 Day Fiancé“. Ši laida pasakoja apie poras, kuriose vienas partneris yra JAV pilietis, o kitas – užsienietis, atvykęs į Jungtines Valstijas pagal sužadėtinio (K-1) vizą, suteikiančią porai 90 dienų apsispręsti, ar sudaryti santuoką. Kaip ir daugelyje kitų TLC kanalo laidų, „90 Day Fiancé“ akcentuoja konfliktą siekiant išlaikyti žiūrovų dėmesį: didelius amžiaus skirtumus, tėvų nepritarimą tarprasinėms santuokoms, neištikimybės kaltinimus bei situacijas, kuriose menkai angliškai kalbantys užsieniečiai turi prisitaikyti prie konservatyvios Amerikos kasdienybės. Tokia naratyvo struktūra formuoja įspūdį, kad užsieniečiai ir imigrantai vaizduojami kaip desperatiški apgavikai, o amerikiečiai – kaip naivūs romantikai. Nors kai kuriais atvejais abi pusės gali turėti savų interesų, toks vaizdavimas dažnai veda prie užsieniečių demonizavimo ir supaprastinto, stereotipinio santykių interpretavimo.

Ir kodėl aš pykstu?

Čia prasideda mano prieš tai minėtas pyktis dėl Marcia A. Zug knygos „Buying a Bride: An Engaging History of Mail-Order Matches“. Iki šiol daugiausia remiausi šia knyga, nes ji iš istorinės pusės labai įdomiai pateikia, kaip viskas vyko ir kokia buvo situacija. Tačiau kai autorė pradeda kalbėti apie šiuos laikus, mūsų nuomonės stipriai išsiskiria, ir tai man sukelia daug pykčio. Autorė bando įrodyti, kad nėra nieko blogo, jog vyrai „užsisako“ moteris iš kitų šalių. Pirmiausia, dėl to, jos teigimu, kaltos progresyvios amerikietės, kurios turi aukštus standartus, kurių vyrai negali patenkinti. Jos pristatomos mintys man skamba kaip tai, kad „karjeristės feministės“ viską sugadino, todėl vyrams liko vienintelė išeitis – „gelbėti“ moterį iš kitur. Tuo tarpu moterims, kurios gyvena prasčiau ir savo šalyje neturi galimybių siekti tikslų ar karjeros, lieka tik viena galimybė: ištekėti už amerikiečio, ir tik taip gauti šansą geresniam gyvenimui. Man yra labai liūdna ir pikta, jog santuoka vis dar dažnai yra vienintelė galimybė daugumai moterų pasaulyje tapti kažkuo daugiau. Tai rodo, kad jos vis dar labai suvaržytos ir kad tik su vyro pagalba gali pasiekti savo tikslus.

Tad savo pyktį noriu pagrįsti ir parodyti, kodėl iš tikrųjų mail-order bride yra blogai.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad tarptautinės santuokos per internetą iš pirmo žvilgsnio skamba panašiai kaip prekyba žmonėmis – juk „nusiperki“ žmoną internetu. Nors IMB veikla dažnai laikoma pakankamai saugia ir nėra oficialiai pripažįstama prekyba žmonėmis, Europos Parlamento sudarytoje ataskaitoje identifikuojamos trys pagrindinės teisinės spragos: tarptautinių santuokų brokerių veiklos reguliavimo trūkumas, suderinto šeimos susijungimo teisinio režimo nebuvimas ir apsaugos priemonių moterims santykių nutrūkimo atveju stoka. Ataskaitoje pabrėžiama papildomų prevencijos ir apsaugos priemonių būtinybė, nes imigrantės, sudariusios santuoką, laikomos ypač pažeidžiama grupe smurto artimoje aplinkoje atžvilgiu (Reinold et al., 2016).

Tarptautiniai santuokų tarpininkai dažnai prisideda prie apgaulingų santuokų ir moterų išnaudojimo internete. Jos verbuoja moteris iš skurdžių šalių, ypač Filipinų, pasinaudodamos jų ekonominiu pažeidžiamumu. Moterys viliojamos reklamomis ir pažadais apie geresnį gyvenimą, tačiau iš tiesų yra siūlomos Vakarų rinkai per fiktyvias pažinčių platformas. Filipinietės tokiose sistemose nuasmeninamos ir paverčiamos „prekėmis“, reklamuojamomis pagal stereotipinius įvaizdžius – kaip kuklios, paklusnios ir nekaltos. Vyrai, ieškantys vadinamųjų mail-order brides, moka tūkstančius dolerių už prieigą prie IMB svetainių arba net keliones į Filipinus, kurios kartais tampa priedanga prostitucijos tinklams. Dažnai Jungtinėse Valstijose manoma, kad tokios moterys imigruoja savo noru, todėl daugelis aukų nėra apsaugotos pagal prekybos žmonėmis įstatymus. Griežta imigracijos sistema dar labiau didina pažeidžiamumą – moterys, kurios tampa prekybos aukomis, kelis kartus dažniau patiria smurtą šeimoje, tačiau dauguma atvejų lieka neužfiksuoti dėl kalbos barjero ir kitų kliūčių. Vienas tragiškiausių atvejų – Susanos Blackwell nužudymas 1995 m. Vašingtono valstijoje. Dėl dvejų metų sąlyginio leidimo gyventi ji buvo priversta likti santuokoje, bijodama deportacijos. Teismo metu nėščia filipinietė, bandydama išsiskirti, buvo nušauta savo vyro.

Nors JAV taiko tam tikrą reguliavimą, IMB veikla nėra uždrausta. 2006 m. priimtas Tarptautinių santuokų tarpininkų reguliavimo aktas (IMBRA) įpareigoja tokias įmones tikrinti klientų kriminalinę ir šeiminę praeitį, tačiau kritikai teigia, kad šios priemonės nėra pakankamos aukų apsaugai.

Kita labai matoma problema yra tai, kad Mail-order brides industrija yra glaudžiai susijusi su rasizmo ir seksizmo praktikomis, kurios palaiko ir atkuria nelygybę tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Ši rinka klesti globalizacijos sąlygomis, išnaudodama ekonominius, socialinius ir kultūrinius skirtumus bei pateikdama tarptautines santuokas kaip individualų romantinį pasirinkimą, nors iš tiesų jos grindžiamos struktūrine nelygybe. Šiuolaikinė mail-order marriage rinka veikia kaip kapitalistinė sistema, kurios sėkmė priklauso nuo gebėjimo patraukliai reklamuoti „užsienio nuotakos“ įvaizdį. Dažnai kuriamas naratyvas vaizduoja moteris iš skurdesnių šalių kaip „egzotiškas“, paklusnias ir šeimai atsidavusias, kenčiančias nuo seksistinių vyrų ir atsilikusių kultūrų. Tuo pat metu Vakarų, ypač Amerikos, vyrai pristatomi kaip gelbėtojai, galintys suteikti saugumą, meilę ir „geresnę ateitį“. Toks pasakojimas atkuria kolonialistinį mąstymą, kuriame Vakarai laikomi morališkai ir kultūriškai pranašesniais.

Šis diskursas taip pat stiprina skirstymą tarp „gerųjų“ Vakarų vyrų ir „blogųjų“ užsienio vyrų, kartu priešpriešindamas užsienio moteris ir Vakarų moteris. Užsienio moterys idealizuojamos kaip tikroji moteriškumo norma, o Vakarų moterys vaizduojamos kaip „nukrypusios“ nuo tradicinių lyčių vaidmenų dėl feminizmo, seksualinės revoliucijos ir karjeros siekių. Tokiu būdu vyrai skatinami kaltinti Vakarų moteris dėl savo nesėkmių vietinėje pažinčių rinkoje ir pateisinti tarptautinę sutuoktinės paiešką. Be to, ši industrija dažnai orientuojasi į vyrus, kurie jaučiasi nevertinami ar nepageidaujami savo šalyje. Interneto svetainėse jie skatinami matyti save kaip labai geidžiamą vyrą, o santykių su užsienio moterimis pasirinkimas pateikiamas ne tik kaip asmeninis sprendimas, bet ir protestas prieš šiuolaikinius lyčių santykius, kuriuose vyrai nebeturi tradicinės galios ir moterų vaidmuo šeimoje labiau lygiateisis. Tradicinės šeimos vertybės, patriarchalinė šeimos struktūra ir vadinamasis „natūralus moteriškumas“ (tradicinis požiūris, pagal kurį moteris turi būti rūpestinga, paklusni ir šeimai atsidavusi) pateikiami kaip priešprieša Vakarų feminizmui.

Iš tikrųjų, po šito teksto išeinu labai sumišusi. Praleidau daug laiko skaitydama ir domėdamasi šia tema – perskaičiau knygų, straipsnių, naršiau Reddit ir Quora, skaičiau anonimines žmonių patirtis. Sužinojau, kaip veikia tarptautinių santuokų brokeriai (IMB), kaip moterys iš įvairių šalių, viliojamos pažadais apie geresnį gyvenimą, nuasmeninamos ir paverčiamos „prekėmis“ Vakarų rinkai. Supratau, kad nors IMB veikla dažnai laikoma „saugi“ ir neįtraukiama į prekybos žmonėmis įstatymus, iš tikrųjų yra daug teisinio reguliavimo spragų, apsaugos priemonių trūkumo ir aukų pažeidžiamumo. Daugelis moterų, įsitraukusios į tokias santuokas, patiria smurtą šeimoje, bet dažnai lieka nepastebėtos dėl kalbos barjero ir griežtos imigracijos sistemos. Nežinau, kaip žmonės gali tame įžvelgti pliusų ir nepastebėti, kad su tuo yra kažkas negerai. Skaitydama ir tyrinėdama jaučiu pyktį dėl sistemos neteisybės – dėl to, kad santuoka vis dar dažnai yra vienintelė galimybė daugumai moterų pasiekti kažką daugiau ir kad jos vis dar taip suvaržytos. Tikiuosi, kad ši tema jums paliko tokį pat stiprų įspūdį, kaip ir man.

Šaltiniai:

Reinold, J., Roosen, I., Hoogenboom, A., Westendorp, I., & Kock, K. (2016). International marriage brokers and mail order brides: Analysing the need for regulation. European Parliament, Directorate-General for Internal Policies, Policy Department C: Citizens’ Rights and Constitutional Affairs.

Lee, Angelina. (2022). Capitalizing Mail-Order Brides: American Hegemony and a Return to Pre-Feminism. Canadian Journal of Family and Youth / Le Journal Canadien de Famille et de la Jeunesse. 14. 21-31. 10.29173/cjfy29762.

Ackerman, T. (2021, February 23). America’s most taboo import: Mail-order brides. The International Affairs Review. https://www.iar-gwu.org/blog/iar-web/americas-most-taboo

Zug, M. A. (2016). Buying a bride: An engaging history of mail-order matches. New York University Press.

Etninis genocidas Uyghurs (Kinija), reprodukcinės kontrolės politika prieš musulmones moteris

Uigūrų padėtis Kinijos šiaurės vakaruose, Sindziango regione, šiandien yra vienas ryškiausių ir labiausiai dokumentuotų šiuolaikinio genocido pavyzdžių. Nors Kinija atkakliai neigia visus kaltinimus, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, žurnalistinės tyrimų komandos ir pabėgusiųjų liudijimai atskleidžia sisteminę, valstybės mastu organizuotą priespaudą, nukreiptą į uigūrus ir kitas daugiausia musulmoniškas turkiškas bendruomenes.

Xinjiangas, oficialiai vadinamas Uigūrų autonominiu regionu, jau dešimtmečius patiria masinę Hanų kinų migraciją, stiprėjančią sekuliarizacijos politiką ir kultūrinio ištrynimo spaudimą. Uigūrai kalba savo turkiška kalba, turi savitą religiją, tradicijas ir istoriją, todėl Pekino akyse tampa nepatogia atmintimi apie regiono autonomiškumą ir kultūrinį savitumą. Tačiau būtent po 2009 m. neramumų ir Xi Jinpingo įsakymo sinifikuoti visas religijas prasidėjo neregėto masto represijos. Sindziangas šiandien yra vienas labiausiai sekamų regionų pasaulyje - policijos postai, veidų atpažinimo kameros, skaitmeninė kontrolė, mobiliosios programėlės, stebinčios elektros naudojimą, namo durų atidarymo dažnumą ir net pokalbių turinį. Ši technologinė priežiūra leidžia valstybės aparatui reguliuoti net pačius intymiausius kasdienio gyvenimo aspektus, o bet koks nukrypimas nuo nustatytos normos tampa pretekstu represijai.

Šiame kontekste atsirado vadinamosios perauklėjimo stovyklos, kuriose, kaip manoma, buvo ir tebėra laikoma daugiau nei milijonas uigūrų. 2022 m. nutekinti slapti Kinijos policijos dokumentai atskleidė detalią stovyklų struktūrą, t. y. ginkluotus postus, šaudymo be įspėjimo politiką, griežtas bausmes už menkiausią nelojalumo ženklą. Tai yra aukšto saugumo įkalinimo įstaigos, o ne mokyklos. Stovyklose laikomi žmonės, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, jų vienintelė kaltė dažnai būna tai, kad su savimi sulaikymo metu turėjo Koraną, atsisakė gerti alkoholį, kalbėjo savo kalba, arba tiesiog naudojosi telefonu kitaip nei leidžiama.

Ypač žiauri smurto forma, tai represijos prieš uigūres. Pabėgusių moterų liudijimai ir žurnalistiniai tyrimai atskleidžia sistemines prievartos praktikas, tokias kaip priverstinį sterilizavimą, gimstamumo kontrolę, masinį išžaginimą, psichologinį ir fizinį kankinimą. Moterų reprodukciniai organai čia tampa politinės ideologijos lauku, kuriame nusprendžiama, kiek vaikų gimsta, kas turi teisę daugintis, ir ar etninė grupė gali turėti ateitį. Tūkstančiai moterų pasakojo apie priverstines spiralės įdėjimo procedūras, medicininius eksperimentus, abortus, atliktus be sutikimo, ir seksualinę prievartą, kuria siekiama palaužti jų dvasią ir sunaikinti bendruomenės pasipriešinimą. Tai yra klasikinė genocido formuluotė „intention to destroy, in whole or in part“.

Uigūrų kultūrinis paveldas taip pat taikinamas - mečetės naikinamos, kapai sulyginami su žeme, religiniai lyderiai dingsta be žinios, kalbos ir istorijos mokymas slopinamas. Kultūrinė eradikacija veikia kartu su ekonominiu pavergimu, priverstiniu darbu ir sistemingu bandymu ištrinti uigūrų tapatybės matomumą. Xinjiangas yra atsakingas už maždaug penktadalį pasaulio medvilnės gamybos, o tyrimai rodo, kad iki pusės milijono žmonių, tarp jų ir uigūrų moterų, priverstinai dirba medvilnės plantacijose bei gamyklose.

Tarptautinės organizacijos, įskaitant tokias valstybes JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę ir Nyderlandus, yra oficialiai paskelbusios, kad Kinija vykdo genocidą. Amnesty International ir Human Rights Watch dokumentavo masinį savavališką sulaikymą, šeimų atskyrimą, kultūrinių praktikų draudimą ir sisteminį seksualinį smurtą. Uigūrų vaikams taip pat tenka milžiniška smurto našta, jie atskiriami nuo tėvų ir patalpinami į valstybinį globos tinklą, kur jiems draudžiama kalbėti gimtąja kalba, praktikuoti religiją ir sužinoti apie savo kilmę. Tai yra sąmoningas bandymas nutraukti kultūrinį perdavimą – genocido forma, nukreipta į ateities kartas.

Kinija visus kaltinimus vadina melu, Pekinas tvirtina, kad stovyklose žmonės perauklėjami, mokosi kalbos, teisės ir darbo įgūdžių, kad regionas šiandien esą stabilus ir klestintis. Tačiau šie teiginiai neatlaiko konfrontacijos su realybe. Satelitiniai vaizdai rodo greitai besiplečiančias stovyklas, nutekinti dokumentai atskleidžia šaudymo be įspėjimo taisykles, o šimtai liudijimų iš pabėgusiųjų piešia visai kitokį paveikslą.

Uigūrų genocidas yra ir kūnų, ir atminties, ir ateities naikinimas. Jis vykdomas moderniais metodais – skaitmenine kontrole, priverstine darbo migracija, gimstamumo sumažinimu, kultūrinės erdvės steriliavimu. Tai genocidas, kuris pasitelkia ne tik fizinį smurtą, bet ir biopolitiką, t. y. teisę nuspręsti, kam leidžiama gyventi, o kam ne. Ši biopolitinė logika ypač ryškiai atsiskleidžia uigūrių moterų kūnuose, kurie tampa vieta, kurioje valstybė tiesiogiai reguliuoja tautos galimybę egzistuoti.

Šiandien uigūrų moterys, jų vaikai, jų kultūra ir jų balsai yra genocido epicentre. Jų išlikimas yra ne tik žmogaus teisių klausimas, tai klausimas apie tai, kas pasaulis tampa, kai priimame totalitarinį smurtą kaip geopolitinę normą. Uigūrų tragedija yra ne tolimos tautos istorija, o globalus perspėjimas, kai valstybė pradeda reguliuoti, kas tu gali būti, ką gali tikėti, ką gali gimdyti ir kuo gali tapti, ji pradeda naikinti ne tik žmones, bet ir pačią žmogiškumo esmę.

Vakarų Papua genocidas - kolonializmo pasekmė

Vakarų Papua atvejis atskleidžia, kaip kolonijinė valstybė gali naudojantis politine galia ir militarizuota kontrole nuosekliai ardyti tautos socialinį ir kultūrinį pagrindą. Tai nėra staigus smurto proveržis. Tai struktūruotas procesas, kuriame žemė, kultūra, demografija ir žmonių kūnai yra perrašomi pagal išorinės valstybės interesus. Ypač moterys čia tampa ta erdve, kurioje susikerta okupacijos logika ir patriarchalinė priespauda.

Vakarų Papua politinė istorija parodo kaip lengvai tautos teisė apsispręsti gali būti ištrinta. Olandija kaip užjūrio teritorijos metropolija ruošė papuasus savivaldai, kūrė institucijas ir simbolius. Vis dėlto tarptautiniai susitarimai perdavė teritoriją Indonezijai. Surengtas plebiscitas vyko ne demokratiškai, o kariuomenės kontroliuojamomis sąlygomis, todėl gyventojų apsisprendimas nebuvo laisvas. Balsavo tik mažytė kariuomenės atrinktų asmenų grupė. Bendruomenės valia nebuvo išgirsta. Nuo to momento papuasai buvo įsprausti į politinį rėmą, kuriame jų tapatybė tapo nepageidaujama.

Po integracijos prasidėjo plataus masto karinės ir administracinės operacijos. Kaimai iškeldinami arba sudeginami. Miškai ir žemės plotai paverčiami kasyklomis, plantacijomis ar karinėmis teritorijomis. Vietiniai gyventojai traktuojami kaip kliūtis ekonominiams projektams. Daug tyrimų rodo didelį žuvusiųjų skaičių, dingusių asmenų mastą, taip pat vaikų ir senolių naikinimą kaip politinės kontrolės priemonę. Šios operacijos tapo nuolatine valdymo praktika, rodančia sistemingą, ilgalaikę valstybės politiką prieš papuasus.

Tokių struktūrinių permainų centre atsiduria moterys. Jų kūnai tampa prievartos vieta. Kareiviai per reidus vykdo seksualinius nusikaltimus, kuriems būdingas viešumas, demonstratyvumas ir kolektyvinis pažeminimas. Tai nėra atsitiktiniai nusikaltimai. Tai metodas, skirtas palaužti bendruomenę. Išžaginama moteris praranda ne tik saugumą. Trauma įsirėžia į visos bendruomenės santykį su savimi ir su savo žeme. Ten kur patriarchalinė kultūra mato moterį kaip šeimos ir giminės tęstinumo ašį, jos sužalojimas tampa sąmoninga strategija, siekiant sudrebinti visą etninę grupę.

Papuasų moterys patiria daugiapakopį smurtą. Tai reiškia kad viena priespaudos forma stiprina kitą. Valstybinė prievarta maitina skurdą. Skurdas stiprina priklausomybę šeimos aplinkoje. O bet koks bandymas pranešti apie patirtą smurtą gali būti traktuojamas kaip politinis nusikaltimas. Moterys gyvena nuolatinėje rizikoje. Net jų pagalba viena kitai gali būti interpretuojama kaip separatizmas. Taip sukuriama uždara sistema kurioje smurtas tampa nenuginčijama kasdienybės dalimi.

Informacijos kontrolė Vakarų Papua yra dar vienas svarbus genocido elementas. Regionas dažnai uždaromas tarptautiniams stebėtojams, o vietiniai žurnalistai ir aktyvistai persekiojami. Tai reiškia kad moterų patirtis yra beveik nematoma. Nematomumas leidžia smurtui tęstis be tarptautinio spaudimo. Tuo tarpu represijos prieš moteris už tai kad jos dokumentuoja nusikaltimus tampa dar vienu būdu jas nutildyti.

Papildomas genocido veiksnys yra transmigracijos politika. Milijonai žmonių iš kitų Indonezijos regionų perkeliami į Papua. Dėl to vietiniai papuasai tapo mažuma savo pačių žemėje. Moterys praranda viešą erdvę ir kultūrinį matomumą. Miestai ir kaimai keičia socialinę struktūrą. Buvusios susibūrimo vietos nyksta. Tradiciniai ekonominiai moterų vaidmenys silpnėja. Tai ne tik demografinė transformacija. Tai bandymas sugriauti kultūrinį pagrindą kuriame moterys atliko svarbiausius socialinius vaidmenis.

Šiame kontekste moterų pasipriešinimas tampa esminiu. Jos dokumentuoja smurtą. Jos organizuoja bendruomenines paramos struktūras, kurios tampa alternatyvia viešąja erdve, išstumta iš oficialios politinės sistemos. Jos rizikuoja savo gyvybėmis kad išsaugotų tautos atmintį. Jų liudijimai parodo kad genocidas nėra vien kūnų naikinimas. Tai ir bandymas sunaikinti santykį su žeme, kalba, kultūra ir tradiciniais moteriškais vaidmenimis. Moters kūno užvaldymas tampa bandymu užvaldyti pačią tautą. Todėl Vakarų Papua moterys tampa ne tik genocido liudininkėmis, bet ir pagrindiniu įrodymu, kaip lytis ir kolonializmas persipina norint sunaikinti tautos biologinį ir kultūrinį tęstinumą.

Mianmaro genocidas - teisinio neapibrėžtumo pasekmė

Rohingyų bendruomenė, gyvenanti Mianmaro Rakhine valstijoje, daugiau kaip penkis dešimtmečius patiria sisteminę diskriminaciją, smurtą ir žmogaus teisių pažeidimus. 1982 metų Pilietybės įstatymas oficialiai atėmė iš Rohingyų teisę į pilietybę, įvardydamas juos kaip „nepilnateisius gyventojus“, nors jie šioje teritorijoje gyveno šimtmečius. Tai tapo pagrindine prielaida institucinei segregacijai bei valstybinėms represijoms.

Rohingyų padėtis smarkiai pablogėjo 2012 metais, kai smurtas tarp budistų rakhinų ir musulmonų rohingyų virto masinėmis atakomis, žudynėmis, šimtų kaimų sudeginimu ir dešimčių tūkstančių žmonių išvarymu. Nuo to laiko Rakhine valstijoje pradėtos kurti vadinamosios laikinosios stovyklos, kuriose Rohingyai faktiškai laikomi be judėjimo laisvės, prieigos prie sveikatos, darbo ar išsilavinimo.

2016-2017 metais Tatmadaw (Mianmaro kariuomenė) pradėjo didžiausią etninio valymo operaciją šiuolaikinėje šalies istorijoje. Vykdyti masiniai kaimų deginimai, sulaikymai, šaudymas be įspėjimo, masinės civilių egzekucijos ir plataus masto smurtas prieš vaikus. JT faktų nustatymo misija 2018 metais paskelbė išvadą, kad kariuomenės veiksmai rodo „genocidinę intenciją“, nes buvo naikinami visi Rohingyų bendruomenės pagrindai - gyvybės, namai, religija, kultūra ir fizinis saugumas.

Per kelis mėnesius iš šalies pabėgo apie 740 tūkstančių Rohingyų, dauguma jų moterys ir vaikai. Didžioji dalis persikėlė į Bangladešą. Dabar daugiau kaip 1,1 milijono Rohingyų pabėgėlių gyvena Kutupalongo ir kituose Bangladešo stovyklų kompleksuose, kurie laikomi didžiausiais pabėgėlių centrais pasaulyje. Bangladešas suteikė jiems laikiną apsaugą, tačiau gyvenimo sąlygos yra itin sunkios - trūksta maisto, vandens, o smurtiniai incidentai ir prekyba žmonėmis yra nuolatinė tokių stovyklų problema.

Mianmare likę apie 630 tūkstančių Rohingyų gyvena itin apribotoje erdvėje – dauguma jų laikomi vadinamosiose internavimo stovyklose, įkurtose po 2012 m. konflikto regione. Šios stovyklos veikia kaip uždaros zonos, gyventojai gali išeiti tik gavę specialius leidimus, kurie beveik niekada nesuteikiami. Tūkstančiai vaikų auga be galimybės lankyti mokyklą. Sveikatos priežiūra yra ribota, o kai kur pacientams atsisakoma padėti dėl etninės kilmės.

2024-2025 m. Rohingyų padėtis dar labiau destabilizavosi dėl ginkluotų susirėmimų tarp karinės chuntos ir Arakanų armijos. Pastaroji užėmė kelias teritorijas Maungdaw ir Buthidaung rajonuose, o tai sukėlė naują masinį civilių judėjimą ir žudynes. 2024 metų rugpjūtį įvykdyta ataka, per kurią žuvo apie 200 Rohingyų civilių, buvo didžiausias smurto protrūkis nuo 2017 metų. Nustatyta, kad daugybė aukų žuvo per dronų ir minosvaidžių smūgius, kai bandė palikti kautynių zoną.

JT, Human Rights Watch ir kitos organizacijos nurodo, kad 2023-2024 metais Mianmaro kariuomenė naudojo maisto blokadą kaip karo metodą. Humanitarinė pagalba į Rakhine dažnai neįleidžiama, o dalyse teritorijų draudžiama žvejoti, dirbti laukus ar kirsti mišką. Tai sukėlė plačiai paplitusią bado riziką. Daugiau kaip du milijonai žmonių Mianmare, dauguma jų Rakhine regione, susiduria su ekstremaliu maisto trūkumu.

Išorinis spaudimas Rohingyų atžvilgiu vyksta ir regioniniu mastu. Bangladešas tęsia pasiūlymus perkelti pabėgėlius į Bhasan Char salą, kuri pasižymi izoliacija ir pavojingomis klimato sąlygomis. Indija 2025 metais deportavo grupę Rohingyų, tarp jų senolius, moteris ir vaikus. Tokie veiksmai prieštarauja non-refoulement principui, draudžiančiam grąžinti asmenis į vietą, kur jiems gresia persekiojimas.

Tarptautiniai teisiniai procesai taip pat juda. Tarptautinis Teisingumo Teismas priėmė Gambijos pareikštą bylą prieš Mianmarą dėl genocido, o Tarptautinis Baudžiamasis Teismas jau pradėjo tyrimus dėl neteisėto Rohingyų deportavimo per sieną į Bangladešą. JT misijos duomenys rodo aiškų smurto modelį, kuris apima tyčinius išpuolius prieš civilius, kaimų deginimą, gyventojų deportavimą ir struktūrinį jų sugrįžimo ribojimą.

Rohingyų situacija šiandien atitinka kelias genocido proceso stadijas: diskriminaciją, persekiojimą, dehumanizaciją ir išnaikinimą. Bendruomenė yra politiškai izoliuota, ekonomiškai sužlugdyta, kultūriškai persekiojama, o jos fizinis buvimas šalies teritorijoje yra apribotas ar visiškai neįmanomas.

Rohingyų moterys genocido fone tampa dvigubu taikiniu. Seksualinis smurtas, priverstinis nėštumas, smurtas gimdymo metu, vaikų atskyrimas ir ūmi humanitarinė priklausomybė yra strategijos, kuriomis siekiama sugriauti ne tik fizinę, bet ir reprodukcinę bendruomenės ateitį. Tai leidžia matyti Rohingyų genocidą kaip procesą, kuriame moters kūnas tampa ne tik karo nusikaltimo erdve, bet ir mechanizmu, per kurį naikinama pati tauta, būtent tai yra esminė šio straipsnio analizės ašis.

Palestinos genocidas, arba kaip žydai suprato, kad metas pasirūpinti neva savo prigimtine teise

Gaza šiandien yra vieta, kur genocidas vyksta tiesioginiame eteryje, milijonams žmonių matant ir vis dėlto beveik niekam jo nestabdant. Nuo 2023 m. spalio pradžios Izraelis pradėjo tai, ką vis daugiau mokslininkų, tarptautinės teisės ekspertų, žmogaus teisių organizacijų ir net JT struktūrų įvardija kaip sąmoningą ir sistemingą palestiniečių, gyvenančių Gazos ruože, naikinimą. Šis naikinimas, tai palestiniečių gyvulinimas, kuris tęsiasi per visišką reikalingiausių priemonių blokadą, badą, sveikatos sistemos sugriovimą ir baigiasi tuo, kad ištisos šeimos ištrinamos iš gyvųjų tarpo. Ir viso to centre lieka moterų ir vaikų kūnai, paversti karo lauku, kolonijinio smurto žemėlapiu ir pasaulio abejingumo ekranu.

Per pirmuosius karo mėnesius Gaza buvo talžoma precedento neturinčiais bombardavimais. Per kelias savaites numestos dešimtys tūkstančių tonų sprogmenų, daugiausia ant tankiai apgyvendintų kvartalų. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, dar daugiau buvo sužeista, tūkstančiai palaidoti po griuvėsiais ir net neįtraukti į oficialią statistiką. Tai nėra abstraktūs skaičiai. Tai motinos, laikančios savo vaikų kūnus plastikiniuose maišuose. Vaikai, tampantys vieninteliais išgyvenusiais visos šeimos nariais. Seneliai, mirštantys be vandens, be vaistų, be galimybės atsisveikinti. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis žuvusiųjų yra moterys ir vaikai. Todėl darosi beprasmiška kalbėti apie tikslius karinius smūgius. Ši karo logika naikina ne tik kovotojus, bet ir pačią palestiniečių socialinę ir biologinę ateitį.

Genocidas pasireiškia ne tik tuo, kas sunaikinama bomba. Jis pasireiškia ir tuo, kas atimama. Gaza jau daugelį metų gyveno blokados sąlygomis, tačiau po 2023 m. spalio apgultis tapo visiškai hermetiška. Sustabdytas vandens tiekimas. Nutraukta elektra. Ribojamas ar sustabdomas maisto, degalų, medikamentų įvežimas. Humanitarinės organizacijos aiškiai įvardijo bado naudojimą kaip ginklą. Žmonės priversti valgyti žolę, gyvulių pašarus, gyventi tarp griuvėsių be stogų, kentėti nuo infekcijų, viduriavimo ir parazitų. Vaikai miršta ne todėl, kad taip jau susiklostė, bet todėl, kad taip yra suplanuota.

Sunkiai sužeisti ir sergantys žmonės nebeturi kur kreiptis. Didžioji dalis Gazos ligoninių sunaikinta ar nebefunkcionuoja. Akušerijos, intensyvios terapijos skyriai, greitosios pagalbos automobiliai tampa karo zonų dalimi. Nėščios moterys gimdo be nuskausminimo, be higienos, be saugumo. Kai kurios gimdo ant grindų perpildytuose pastatuose, neturinčios jokios medicininės pagalbos. Naujagimiai miršta inkubatoriuose, kai generatoriai išsijungia dėl degalų stygiaus. Bombarduojamos ir vaisingumo klinikos, laboratorijos bei reprodukcinės sveikatos centrai, tai išpuoliai, nukreipti į palestiniečių reprodukcinį tęstinumą, kurie atitinka genocido apibrėžimą kaip veiksmus, skirtus užkirsti kelią gimimams grupėje. Tai tiesioginis smūgis palestiniečių gebėjimui turėti ateities kartas.

Gaza taip pat patiria kultūrinio naikinimo mastą. Sugriauta didžioji dalis mokyklų, visi universitetai, archyvai, kultūros centrai, mečetės ir kapinės. Vaikams atimama teisė mokytis, žaisti, kurti prisiminimus. Formuojasi karta, auganti tarp griuvėsių, bado, traumų ir nuolatinės netekties. Tai reiškia ne tik fizinį išlikimo nutraukimą, bet ir kultūrinę ateities uždarymo politiką – tautos atminties, kalbos ir socialinio ryšio ardymą.

Izraelis teigia, kad tai ne genocidas, o gynybos operacija. Kad žuvę civiliai yra neišvengiama klaida. Tačiau istoriniai precedentai rodo, kad didžioji dalis genocidinių kampanijų buvo grindžiamos retorika apie savigyną, grėsmės neutralizavimą ar būtinybę apsaugoti valstybę. Tai leidžia suprasti, kad tokia argumentacija yra politinė strategija, o ne konfliktų realybę atspindintis faktas. Tai leidžia paaiškinti, kodėl ši retorika kartojasi ir šiandien. Esą kažkieno saugumas yra svarbesnis už kito žmogaus teisę gyventi.

Tačiau palestiniečiai nėra pasyvios aukos. Net ir tapusi viena labiausiai nuniokotų vietų žemėje, Gaza išlieka pasipriešinimo ir kūrybiškumo erdve. Moterys organizuoja savipagalbos tinklus, improvizuotas mokyklas palapinėse, slaptas klinikas ir virtuvės punktus. Jos dokumentuoja savo patirtis, rašo, kuria, filmuoja ir liudija. Net tada, kai pasaulis kartais labiau domisi raketų trajektorijomis nei žmonių istorijomis. Jų išlikimas yra politinis faktas. Jis paneigia bandymą palestiniečius sutalpinti į statistikos grafas ar vadinti šalutine žala.

Gaza yra ne regioninė tragedija. Ji yra globalus veidrodis. Ji primena, kad pažadas niekada daugiau neretai išsisklaido, kai atsitrenkia į geopolitiką ir interesus. Jei tarptautinė bendruomenė leidžia, kad tokios genocidinės politikos badas, apgultis, atakos prieš sveikatos infrastruktūrą ir masinis civilių žudymas būtų vykdomos be pasekmių, tai kelia klausimą ne tik apie Gazos ateitį, bet ir apie globalų žmogaus teisių režimo žlugimą. Ar genocidas šiandien dar turi ribas, ar jis tiesiog tapo dar viena priimtina kaina už kažkieno saugumą ir patogumą?

Ką gi tai pasako apie genocido tikslą?

Pasakyti ką nors užbaigiančio po visų šių istorijų yra sunku. Tačiau jei grįžtame prie klausimo, kaip patriarchatas kuria genocido sąlygas ir kodėl genocidas yra pavojingiausias moteriai, bendras vaizdas tampa labai aiškus.

Tarptautinė teisė genocidą apibrėžia kaip veiksmus, kuriais siekiama sunaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę visai arba iš dalies. Prie tokių veiksmų priskiriamas ne tik žmonių žudymas, bet ir rimtos fizinės bei psichinės žalos darymas, sąlygų, kurios turi lemti grupės sunaikinimą, sukūrimas, priemonės, skirtos užkirsti kelią gimimams, ir vaikų atskyrimas nuo bendruomenės. Šis apibrėžimas jau pats parodo, kad genocidas visada yra ir apie kūnus, ir apie ateitį, vadinasi apie moteris ir jų galimybę gimdyti, auginti, išlaikyti bendruomenę.

Patriarchalinė logika visose aprašytose situacijose veikia labai panašiai. Grupė, kurią norima sunaikinti, pirmiausia nužmoginama, dažnai naudojant būtent moterų ir vaikų demonizavimą, seksualizavimą, vaizdavimą kaip grėsmę arba kaip nieko nereiškiančią auką. Feministinės genocido studijos rodo, kad moterų kūnai sistemiškai paverčiami teritorija, kurioje įrašoma politinė žinutė priešui, o seksualinis smurtas ir reprodukcinės kontrolės priemonės tampa tyčine genocido taktika, o ne atsitiktiniu karo efektu.

Sudano Darfūre, Kongo rytuose, Amharoje, Vakarų Papua, Sindziange, Mianmare ir Gazoje matome tą pačią kombinaciją. Pirma, sukuriama sistema, kurioje moteris laikoma vyro, šeimos, giminės, kartais net valstybės nuosavybe. Antra, kai pradedamas genocidinis projektas, ši nuosavybės logika leidžia moters kūną paversti legaliu taikiniu. Masiniai išžaginimai Sudane, Kongo ir Amharos regione dokumentuojami kaip sąmoningai organizuota karo technologija, kuria siekiama išgąsdinti, išvaikyti gyventojus, išardyti bendruomenių struktūras ir kartu sunaikinti jų reprodukcinį pajėgumą.

Xinjiange priverstinės sterilizacijos, kontracepcijos priemonės ir abortai, atliekami be moterų sutikimo, tiesiogiai atitinka genocido formuluotę apie priemones, kuriomis siekiama sutrukdyti gimimams grupėje. Tyrimai rodo drastišką uigūrų gimstamumo mažėjimą ir sisteminę valstybės politiką, kuri nukreipta būtent į musulmoniškų mažumų reprodukciją. Šioje sistemoje moters kūnas yra vieta, kurioje priimami politiniai sprendimai dėl visos tautos ateities, o ne erdvė jos pačios pasirinkimams.

Rohingyų atveju Mianmare masiniai išžaginimai, prievartinis nėštumas, užpuolimai gimdymo metu ir vaikų atskyrimas nuo motinų buvo įvardyti kaip dalis genocidinio modelio, kurį tyrė JT ir tarptautiniai teismai. Šis smurtas ne tik sužaloja atskiras moteris, jis siunčia signalą visai grupei, kad jų bendruomenės tęstinumas yra nepageidaujamas, o kiekvienas gimusio vaiko kūnas yra politinė grėsmė.

Gazoje matome dar vieną genocido ir patriarchato sankirtą. Humanitariniai tyrimai rodo dešimtis tūkstančių žuvusiųjų, tarp kurių daug moterų ir vaikų, masinį ligoninių, gimdymo skyrių, vandens ir elektros infrastruktūros griovimą bei badą, kuris apibrėžiamas kaip sąmoningai sukurtos gyvenimo sąlygos, lemiančios fizinį grupės sunaikinimą. Tokiose sąlygose nėščios moterys gimdo be pagalbos, kūdikiai miršta dėl gydymo ir inkubatorių trūkumo, o vaisingumo klinikų, embrionų ir spermos saugyklų sunaikinimas tampa tiesiogine ataka prieš palestiniečių galimybę turėti ateities kartas.

Visa tai rodo bendrą struktūrą. Patriarchatas kuria pasaulį, kuriame moters vertė matuojama jos funkcija šeimai ir tautai, o ne jos pačios gyvenimu ir teisėmis. Kai atsiranda politinė valia tą tautą sunaikinti, ta pati logika leidžia moterį paversti patogiausiu taikiniu. Seksualinis smurtas, priverstinis nėštumas ar sterilizacija, vaikų atėmimas, badas, sveikatos sistemos griovimas, ypač reprodukcinės sveikatos srityje, tampa priemonėmis, kurios kartu naikina ir moterį, ir grupės biologinį bei socialinį tęstinumą.

Todėl genocidas yra pavojingiausias būtent moteriai. Ji patiria dvigubą smurtą. Pirmiausia kaip grupės narė, kurią bandoma fiziškai sunaikinti. Antra kaip moteris, kurios kūnas ir reprodukcinė galia yra specialiai taikinama, nes per ją eina visa bendruomenės ateitis. Tai matome tiek statistikoje, kur didelė dalis žuvusiųjų yra moterys ir vaikai, tiek teisinėje praktikoje, kai tarptautiniai tribunolai seksualinį smurtą ir priemones, nukreiptas prieš gimstamumą, pripažįsta genocido sudėtine dalimi.

Jei rimtai žiūrime į pažadą niekada daugiau, turime ne tik fiksuoti žudynes ir bombardavimus, bet ir klausti, kokia tvarka leidžia moters sunaikinimą laikyti priimtina karo, saugumo ar valstybės interesų kaina. Patriarchatas čia ne fonas, o struktūra, kuri daro genocidą įmanomą ir efektyvų. Kol moters kūnas bus laikomas įrankiu, simboliu ar nuosavybe, o ne savarankišku politiniu subjektu, genocidas visur pirmiausia bus smurtas prieš ją, o tik po to prieš visą tautą.

Šaltiniai:

• Austli, J. (n.d.) Papuan women and structural violence. Asia Justice and Rights.

• Elmslie, J. (n.d.) West Papua genocide risk reports. International Coalition for Papua.

• Human Rights Watch (n.d.) Indonesia: events in Papua. Human Rights Watch.

• International Coalition for Papua (n.d.) Annual reports on human rights violations in West Papua. International Coalition for Papua.

• International Center for Transitional Justice (n.d.) Enough is Enough: Papuan women’s experiences. ICTJ.

• Kingsbury, D. (2005) Autonomy and conflict in West Papua. London: Routledge.

• Saltford, J. (2003) The United Nations and the Indonesian takeover of West Papua, 1962–1969. London: RoutledgeCurzon.

• Timmer, J. (2007) Constructing Papuan identities. Leiden: KITLV Press.

• United Nations Human Rights Experts (n.d.) Statements on killings, displacement and torture in West Papua. United Nations.

• Yale Law School (2004) Indonesian human rights abuses in West Papua. New Haven: Yale Law School.

• Amnesty International (n.d.) Reports on sexual violence and apartheid against the Rohingya. Amnesty International.

• Human Rights Watch (n.d.) Documentation of Rohingya abuses in Myanmar and Bangladesh. Human Rights Watch.

• Fortify Rights (n.d.) Findings on mass atrocities, gender-based violence and starvation policies in Myanmar. Fortify Rights.

• UN Human Rights Council (2018) Report of the Independent International Fact-Finding Mission on Myanmar. Geneva: United Nations.

• UN Office for the Coordination of Humanitarian Affairs (n.d.) Humanitarian access and famine reports on Myanmar. OCHA.

• International Crisis Group (n.d.) Myanmar: Arakan Army, Tatmadaw and regional dynamics. International Crisis Group.

• Genocide Watch (n.d.) Genocide risk assessments and stage classifications. Available at: https://www.genocidewatch.com/countries-at-risk (Accessed: 29 December 2025).

• Women’s Refugee Commission (n.d.) Rohingya women and girls in refugee camps. Women’s Refugee Commission.

• Yale Law School Schell Center for International Human Rights (n.d.) Legal analysis of crimes against humanity and genocide in Myanmar. Yale University.

• Global Justice Center (n.d.) Feminist legal analyses of reproductive and sexual violence in Myanmar. Global Justice Center.

• United Nations Human Rights Council (2024) A/HRC/57/CRP.6. Available at: https://www.ohchr.org/sites/default/files/documents/hrbodies/hrcouncil/sessions-regular/session57/A-HRC-57-CRP-6-en.pdf (Accessed: 29 December 2025).

• BBC News (2013) Papua conflict explained. Available at: https://www.bbc.com/news/world-asia-china-22278037 (Accessed: 29 December 2025).

• Ekspertai.eu (n.d.) Indonezijoje jau daugiau kaip penkis dešimtmečius vykdomas papuasų genocidas nesibaigia. Available at: https://ekspertai.eu/indonezijoje-jau-daugiau-kaip-penkis-desimtmecius-vykdomas-papuasu-genocidas-nesibaigia (Accessed: 29 December 2025).

• Radikaliai.lt (n.d.) Pamiršti genocidai: apžvalga. Available at: https://www.radikaliai.lt/radikaliai/2234-pamirsti-genocidai-apzvalga (Accessed: 29 December 2025).

• Wikipedia (n.d.) Papua conflict. Available at: https://en.wikipedia.org/wiki/Papua_conflict (Accessed: 29 December 2025).

• Wikipedia (n.d.) Gaza genocide. Available at: https://en.wikipedia.org/wiki/Gaza_genocide (Accessed: 29 December 2025).

• Al Jazeera (2025) Sudan group accuses RSF of raping women fleeing El Fasher. Available at:https://www.aljazeera.com/news/2025/12/8/sudan-group-accuses-rsf-of-raping-19-women-who-fled-el-fasher (Accessed: 29 December 2025).

Mano pavyzdys apie Antrojo pasaulinio karo metu vykusį Holokaustą, tai šaižus priminimas jums, kad apie jokį kitą valymą greičiausiai daugiau man ir nebepapasakotumėte. Bet pripažinkime daugiau nei 70 metų kalbėjome apie tą vienintelį, gerai pažįstamą valymą, kurio tikslas buvo labai aiškus – išvalyti tautą taip, kad ji ne tik išnyktų, bet ir niekada nebeatsigautų. Būtent taip enciklopedijose ir žodynuose aiškinamas žodis genocidas, tai naikinimas pagal vienos rūšies ar genties (gr. genos) požymį. Tiesa, esama įvairių genocido apibrėžimų ir artimų sąvokų (etninis valymas, masinės žudynės ir kt.), tačiau visais atvejais kalbama apie civilių gyventojų naikinimą.

Genocido be priežasties nebūna. Tad kodėl jie vyksta? Pristatysiu vadovėlinius pavyzdžius, kodėl žmogus apskritai nusprendžia paskersti visą tautą. Pirmoji priežastis, religiniai ir socialiniai įsitikinimai (dėl jų, pavyzdžiui, Afrikoje ir Indijoje kankinamos bei žudomos moterys). Antroji, politika, niekaip nesibaigiantis Palestinos ir Izraelio konfliktas; nepripažįstamas armėnų, asirų ir graikų genocidas, vykdytas turkų; Kampučijoje raudonųjų khmerų įvykdytas 1,5 mln. žmonių genocidas; bosnių genocidas, vykdytas juodkalniečių ir serbų 1992–1995 m.; Holodomoras; japonų karo nusikaltimai; nigeriečių, laosiečių, čerkesų ir daugybės kitų tautų genocidai. Visi šie pavyzdžiai rodo, kaip ego ir negebėjimas spręsti konfliktų civilizuotai mus grąžina į archaiškus „dantis už dantį“ laikus. Trečioji priežastis, įsisenėję konfliktai ir karai, kurie pasiekė genocido stadiją per daugybę metų (Balkanai, Kaukazas, Kurdistanas).

Tačiau man įdomiausias ne pats motyvas, o tikslas. Tikslas išnaikinti tautą taip, kad ji niekada nebeatsigautų ir nesuklestėtų. Bent jau man sunku įsivaizduoti, kaip šis tikslas būtų įgyvendinamas be moters – be tos, kuri genocido epicentre tampa ne tik auka, bet ir priemone. Moteris genocido metu ne tik be gailesčio nužudoma, ji dažnai priverčiama savo akimis stebėti vaikų mirtį, patiria sistemingą seksualinę prievartą, kankinimus ir pažeminimą. Šis smurtas nėra atsitiktinis ar chaotiškas. Jis grindžiamas logika, pagal kurią moteris suvokiama ne kaip savarankiškas žmogus, o kaip bendruomenės, šeimos ir tautos tęstinumo ašis. Todėl jos sužalojimas tampa tiesioginiu smūgiu visai grupei.

Seksualinė prievarta kare nėra fizinio malonumo aktas. Tarptautinių tribunolų, žmogaus teisių organizacijų tyrimų analizė rodo, kad ji veikia kaip galios technologija – kaip sąmoningas metodas pažeminti visą tautą, palaužti vyrų gebėjimą save suvokti kaip gynėjus, sunaikinti socialinius ryšius ir įrašyti pralaimėjimą į pačius kūnus, kurie kuria tautą. Moters kūnas čia paverčiamas simboline teritorija, per kurią okupantas demonstruoja absoliučią kontrolę.

Šio siaubo „paradoksas“ slypi ne malonume, o patriarchalinėje logikoje: ta, kuri laikoma tautos garbės nešėja, tampa priemone tą garbę sutrypti. Smurtas prieš moterį leidžia agresoriui vienu metu pasiekti kelis tikslus – pažeminti bendruomenę, sunaikinti jos reprodukcinį saugumą ir palikti ilgalaikę traumą, kuri išlieka net tada, kai ginklai yra nuleisti. Taip moteris tampa ne tik genocido auka, bet ir centriniu instrumentu, per kurį siekiama, kad tauta nebeatsigautų.

Šio straipsnio tikslas parodyti, kaip moteris genocido metu tampa centru ir pagrindine priemone sunaikinti tautą taip, kad ši niekada nebeatsigautų. Taip pat mano tikslas, parodyti, kad genocidas vyksta kasdien, daugybe kitų formų, tokių kaip femicidas. Tai aktas, kuris šiuo metu veikia daugiau nei vieną žemyną, daugiau nei vieną tautą ir daugybę moterų, kurios, net suprasdamos joms gresiančias skriaudas, vis dar lieka ten, kur jų laukia baisiausias likimas.

Tarptautiniu mastu genocidas nėra suvokiamas kaip staigus, netikėtas sprogimas. Jis vystosi etapais. Plačiausiai naudojamas genocido raidos modelis, taikomas Jungtinių Tautų, Genocide Watch ir kitų organizacijų, išskiria dešimt genocido stadijų:

1. Klasifikaciją, kai visuomenė padalinama į „mus“ ir „juos“;

2. Simbolizaciją, kai tikslinė grupė pažymima kalba, stereotipais ar ženklais;

3. Diskriminaciją, kai atimamos politinės ir pilietinės teisės;

4. Dehumanizaciją, kai grupė vaizduojama kaip grėsmė, liga ar gyvuliai;

5. Organizacijų kūrimas, kai kuriamos ginkluotos struktūros ir planuojamas smurtas;

6. Poliarizaciją, kai nutildomi tautos nuosaikūs balsai ir eskaluojama propaganda; p

7. Pasirengimą, kai aukos identifikuojamos, izoliuojamos ir ekonomiškai alinamos;

8. Persekiojimą, kai prasideda atviri išpuoliai, deportacijos, badas ir seksualinis smurtas ir pan.;

9. Išnaikinimą, kai vykdomos masinės žudynės;

10. Neigimą, kai nusikaltimai slepiami, aukos kaltinamos, o genocidas vadinamas gynyba ar karine būtinybe.

Toliau pristatysiu 7 šiuo metu vykstančius genocidus, ir jų pagrindu parodysiu, ką reiškia būti moterimi XXI amžiuje.

Sudano genocidas – femicidas, diktuojamas dviejų politinių jėgų

Nuo 2023 m. balandžio Sudane vykstantis karas yra įvardijamas, kaip vienas žiauriausių XXI amžiuje. Šio karo šerdis - sisteminė lytinė ir etninė prievarta. Tam, kad suprastume tikrąją šio smurto prigimtį, būtina pabrėžti, kad būtent moterų ir mergaičių kūnai čia tampa pagrindiniu ginklu politiniame žaidime.

Sudano karas rodo, kaip vyriškos karinės struktūros naudoja moters kūną tam, kad įtvirtintų savo galią. Smurtas prieš moteris čia nėra šalutinis karo efektas, jis planuojamas iš anksto. Išžaginimai, seksualinė vergovė, moterų grobimas yra būdas pasakyti bendruomenei, kad ji prarado kontrolę ne tik teritorijai, bet ir savo ateičiai. Ten, kur patriarchatas moterį laiko šeimos ir tautos garbės nešėja, jos sužalojimas tampa greičiausiu keliu palaužti visą grupę.

Jungtinių Tautų faktų nustatymo misija savo ataskaitoje sudarė nedviprasmišką vaizdą, kuriuo Greitojo regavimo paramos (angl. Rapid Support Forces, RSF) ir jų milicijos įgyvendina plačiai paplitusį seksualinį smurtą, įskaitant masinį išžaginimą, seksualinę vergovę, prievartą etninėmis ir lyties pagrindu. Ypač žiaurūs išpuoliai nukreipti prieš Masalit, Fur ir Zaghawa bendruomenes Darfūre, kur moterys tampa taikiniais siekiant pažeminti, įbauginti ir sulaužyti bendruomenės struktūrą. Moters kūnas tampa ne tik fizinio, bet ir simbolinio karo erdve, kurioje kariuomenės perrašo politinę tvarką, jos yra žaginamos, kankinamos, žudomos. Tai nėra aukos, moterys ir mergaitės yra sąmoningos strategijos dalis, kurios tikslas nutraukti bet kokią galimybę bendruomenėms atsigauti.

Sudane labai aiškiai matyti, kad genocidas be patriarchato būtų ne toks efektyvus. Nėščios moterys žudomos tam, kad nebūtų ateinančios kartos. Mergaitės grobiamos ir naudojamos kaip seksualinės vergės. Vyrų valdoma karinė logika čia tiesiogiai nusitaiko į tai, kas moterį daro pavojinga sistemai, tai yra jos gebėjimą gimdyti, rūpintis, išlaikyti bendruomenės ryšius.

Humanitarinė situacija Sudane ne mažiau kraupi. Tai didžiausia pasaulyje žmonių perkėlimo į aplinkines teritorijas ir bado krizė. Vien 2025 m. pirmąjį pusmetį žuvo daugiau nei 3 300 civilių, o bendras žuvusiųjų skaičius gali siekti iki 150 tūkstančių. 25,6 milijono žmonių badauja, o humanitarinė pagalba nuosekliai blokuojama, ir tai nėra šalutinis karo efektas. Badas naudojamas kaip ginklas. Kai moterys kasdien priverstos ieškoti maisto, palikti stovyklas, keliauti pavojingais keliais, jos tampa dar labiau pažeidžiamos seksualinei prievartai, pagrobimams ir smurtui. Karo žiaurumą papildo sistemingas puolimas prieš vaikų teises. Sudano ginkluotosios pajėgos (angl. Sudanese Armed Forces, SAF) ir RSF žudo, sužaloja, grobia ir verbuoja vaikus, naudoja juos kaip kovotojus, skydus ar šnipus. Feminizmo teorijoje tai suprantama kaip reprodukcinės ateities griovimas, t. y. genocidas ne tik nukreiptas į dabartį, jis visada taikosi į tai, kas galėtų augti, vystytis, gyvuoti ateityje.

Ir vis dėlto, šio genocido sluoksniai nesibaigia ties fiziniu smurtu. Sudanas nė nėra ratifikavęs Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo - pagrindinės tarptautinės moterų teisių apsaugos sutarties. O karui prasidėjus, moterų teisės visiškai išstumtos - žurnalistės ir aktyvistės persekiojamos, interneto blokavimai nutildo feministines ir pilietines organizacijas, moterys nedalyvauja jokiuose taikos procesuose. Smurtas brutaliai ištrynė jas iš politinio gyvenimo. Genocido dalis yra ne tik moterų kūnų naikinimas, bet ir pačios jų galios pasisakyti, organizuotis, apsiginti sunaikinimas. Taip patriarchatas ne tik smurtauja prieš moters kūną, bet ir atima jai balsą, kuris galėtų tą smurtą įvardyti ir sustabdyti.

Sudano genocidas šiuo metu klasifikuojamas 9-ąja genocido raidos stadija – išnaikinimas.

Tylusis genocidas Konge - moters ištrinimas iš socialinio gyvenimo

Kongo Demokratinė Respublika yra viena iš tų vietų pasaulyje, kur genocidas vyksta taip ilgai, taip tyliai ir taip nuosekliai, kad globali bendruomenė beveik priprato jo nebepastebėti. Tačiau už šio tylos šydo slypi tragedija, kuri jau beveik tris dešimtmečius naikina bendruomenes, verčia žmones bėgti, o moterų ir vaikų kūnus paverčia strateginėmis karo priemonėmis. Nuo 1996 m. konfliktai Kongo rytuose nusinešė apie šešis milijonus gyvybių – tai vienas didžiausių ginkluoto konflikto sukeltų mirčių mastų nuo Antrojo pasaulinio karo.

Kongo tragedijos šaknys siekia 1994 m. Ruandos genocidą. Po Tutsių žudynių į Kongo teritoriją persikėlė iki dviejų milijonų Hutu pabėgėlių, tarp jų Ruandos genocido vykdyme dalyvavusios Ruandos išlaisvinimo demokratinės jėgos (angl. Democratic Forces for the Liberation of Rwanda, FDLR) grupuotės. Šios milicijos tęsė atakas prieš Kongą gyvenančius Tutsi kilmės gyventojus, ypač Banyamulenge bendruomenę Pietų Kivu regione. Banyamulenge puolimai paskatino atsakomąją mobilizaciją ir gynybinių judėjimų formavimąsi, iš kurių vėliau kilo M23 – viena šiandien labiausiai militarizuotų grupuočių Šiaurės Kivu provincijoje.

Kongo konfliktas gimė iš kolonijinės praeities, etninio susiskaldymo ir kovos dėl gamtos išteklių, tačiau jo centre visada išlieka žmogaus kūnas. Šioje erdvėje moteris tampa ne tik civiliu taikiniu, bet ir politiniu instrumentu. Smurtas prieš ją nėra atsitiktinis ar „šalutinis“ reiškinys. Tai struktūruota karo taktika, kuria siekiama išdraskyti bendruomenes, išvaryti šeimas iš jų žemės ir palaužti reprodukcinę ateitį, kuri laikoma esminiu tautos išlikimo pamatu.

Kongo karas yra ne tik teritorinis ar etninis, tai lytinio smurto karas, kuriame moterų ir mergaičių kūnai naudojami kaip ginklai, bausmės priemonės ir kontrolės būdai. UNICEF duomenimis, 45 % visų dokumentuotų seksualinio smurto aukų sudaro vaikai, o įvertinta, kad kas 30 minučių yra išprievartaujamas vienas vaikas. Seksualinis smurtas čia yra ne atsitiktinis reiškinys, o struktūruota genocidinė praktika, jis naudojamas įbauginti, išvaikyti bendruomenes, sutrikdyti socialinius ryšius ir naikinti reprodukcinius pajėgumus.

Net ir ligoninės, kurios turėtų būti saugiausios vietos, tampa karo zonos dalimi. Panzi ligoninės gydytojai kas mėnesį priima šimtus (300 – 500 atvejų) seksualinio smurto aukų, liudydami apie sistemingą moters kūno naikinimą. Tai rodo ne tik fizinį smurto mastą, bet ir valstybės bei ginkluotų grupuočių abejingumą tarptautinei teisei.

Kongo konfliktas taip pat yra apie moterų politinį ištrynimą, nuolatinis smurtas neleidžia joms dalyvauti vietos valdžioje ar taikos iniciatyvose. Jų balsai lieka sistemingai marginalizuojami, o patirtis statistika, kurią pasaulis perskaito, bet neišgirsta. Tai viena iš genocido formų – moteris išstumiama ne tik iš fizinės erdvės, bet ir iš politinio bei simbolinio pasaulio. Kai moteris negali dalyvauti sprendimuose, ji negali įvardyti smurto, o tai leidžia jam tęstis be pasekmių. Taip sunaikinama ne tik jos kūno neliečiamybė, bet ir jos teisė būti bendruomenės ateities dalimi.

Kongo situacija šiandien rodo, kad genocidas nebūtinai vyksta vienu momentu. Jis tęsiasi dešimtmečius ir tampa kasdiene gyvenimo struktūra, kurioje moters kūnas nuolat eksponuojamas smurtui, kontrolei ir baimei. Tai tylusis genocidas, nes jis vyksta be didelių politinių deklaracijų ir pasipriešinimo. Pasipriešinimas, tiesa, neįmanomas, kai esi laikomas tik kažkieno nuosavybe – daiktu.

Etnininis genocidas Amharoje (Etiopijoje), kai etninis valymas remiasi moters kūno nuosavybės logika

Jau daugiau nei tris dešimtmečius Etiopijoje vyksta tai, ką vis dažniau siūloma vadinti ne konfliktais, o sistemingu vienos etninės grupės amharų persekiojimu ir genocidinio pobūdžio procesu. Skaičiai, regionų pavadinimai ir konstitucijos straipsniai čia dažnai uždengia esminį dalyką - žmonių kūnus, kurių gyvenimai sąmoningai paverčiami taikiniais. Amharų persekiojimo istorija yra šios tautos moterų istorija, nes etninė priespauda ir lyčių nelygybė šioje šalyje susipina taip glaudžiai, kad jų nebeįmanoma atskirti.

Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio amharai įvairiuose Etiopijos regionuose tapo etniškai motyvuoto smurto objektu. Juos taikiniu pasirinko tiek valstybei artimos struktūros, tiek ginkluotos grupuotės, tiek vietos jaunimo judėjimai. Įsigalėjusi etninio federalizmo sistema ir konstitucinė „tautų teisė atsiskirti“ sukūrė tvarką, kurioje etninė tapatybė tapo ne tik politinio atstovavimo, bet ir gyvybės klausimu. Tai, kas ant popieriaus vadinama įvairovės apsauga, praktikoje pavirto grėsminga dirva naratyvams, vaizduojantiems amharus kaip istorinius engėjus, kolonizatorius, atsakingus už visas senas ir naujas skriaudas.

Iš šių naratyvų gimė labai konkretūs veiksmai. Skirtinguose regionuose, nuo Benishangul Gumuzo iki Oromijos, kartojasi panašus scenarijus. Ginkluoti būriai ateina į kaimus ankstyvais rytais ar naktį, ieško amharų šeimų, atskiria juos nuo kitų gyventojų ir žudo. Dalis išpuolių atrodytų kaip spontaniškos riaušės, jei ne tai, kad liudininkai pasakoja apie parengtus vardų sąrašus, iš anksto žinomas aukų pavardes, koordinuotą transportą ir ginklų tiekimą. Tai rodo iš anksto planuojamą smurtą, kuriam reikalinga logistika, informacija ir bent jau tylus valdžios sutikimas.

Moterims šis smurtas turi dar vieną, atskirą ir itin žiaurų matmenį. Daugybėje liudijimų kartojasi tos pačios istorijos – masiniai išžaginimai, grupiniai užpuolimai, seksualinis kankinimas, prievartinis nėštumas, prievarta nutraukti nėštumai, nuolatinės grasinimo ir pažeminimo praktikos. Moterų kūnai čia tampa tarsi vieša lenta, ant kurios žymima žinutė visai bendruomenei. Tai žinutė apie pažeminimą, apie tai, kad vyrai, šeimos, kaimai ir religinės bendruomenės nesugebėjo apsaugoti savo moterų. Patriarchalinėje visuomenėje, kur moters kūnas laikomas garbės ir gėdos nešėju, toks smurtas yra labai efektyvi genocidinė technologija. Vienu metu sunaikinamas ir fizinis kūnas, ir socialinė struktūra, kuri ant jo laikosi.

Tokios prievartos pasekmės yra daugiasluoksnės. Moterys ir mergaitės dažnai lieka be medicininės ir psichologinės pagalbos, daugelis jų patiria stigmą savo pačių bendruomenėse. Jos bijo kalbėti, nes nusikaltėliai dažnai išlieka šalia, o institucijos, kurios turėtų jas ginti, neretai yra įsivėlusios į smurto palaikymo mechanizmus. Dalis amharų moterų po išžaginimų priverstos bėgti į kitas šalies vietas arba svetur, netekdamos namų, artimųjų, socialinių ryšių. Taip moters kūnas tampa ne tik mūšio lauku, bet ir tiltų deginimo priemone – po to sugrįžti pilnavertiškai gyventi į ankstesnę erdvę tampa beveik neįmanoma.

Šis smurtas kyla ne iš niekur. Jis yra susijęs su struktūrine politika ir valstybės sprendimais. Amharai sistemingai stumiami iš tam tikrų teritorijų, jų gyvenamos vietovės priskiriamos kitoms administracijoms, žemė perskirstoma, o jie patys pradedami traktuoti kaip „svetimi“. Prievartiniai iškeldinimai, namų, derliaus ir infrastruktūros naikinimas, užblokuotos humanitarinės prieigos, uždarytos mokyklos ir sveikatos centrai kuria situaciją, kurioje kasdienis gyvenimas tampa nepakeliamas. Tai ne atsitiktiniai karo padariniai, o aiški žinutė: jūs čia nereikalingi.

Pastarųjų metų ginkluoti susirėmimai Amharos regione sustiprino jau egzistuojančias genocidines sąlygas. Civilių žudymai, savavališki sulaikymai, humanitarinės pagalbos ribojimas ir infrastruktūros griovimas tiesiogiai veikia moteris ir vaikus, kurie tampa labiausiai pažeidžiama konflikto grupe. Jų judėjimo laisvės suvaržymas ir fizinio saugumo nebuvimas didina riziką patirti seksualinį smurtą, išnaudojimą ir prievartinį perkėlimą.

Šalia fizinio ir seksualinio smurto nuolat veikia ir kalba, kuri kuria šiam smurtui pateisinimą. Politikai, regioniniai lyderiai ir įvairūs formuotojai viešai kalba apie amharus kaip apie istorinius agresorius, neteisėtus žemių užgrobėjus, grėsmę valstybės integralumui. Tokia kalba pamažu nužmogina, leidžia paprastiems žmonėms matyti kaimyną ne kaip žmogų, o kaip problemą, kurią reikia išspręsti, o smurtą – kaip iš anksto pateisintą veiksmą. Patriarchatas šiame fone padeda smurtui prieš moteris atrodyti kaip savaime suprantamam, jei moteris suvokiama tik kaip kažkieno nuosavybė, tuomet jos kūno sunaikinimas tampa itin patogia priemone pačiai tautai sutrypti.

Todėl amharų tragedija nėra tik dar viena etninė krizė Afrikos žemėlapyje. Tai pavyzdys, kas nutinka, kai valstybė paverčia tapatybę biurokratiniu ginklu, kai konstitucija įtvirtina etninį išskirstymą, o politinis elitas manipuliuoja istorinių skriaudų retorika tam, kad pateisintų dabartinį smurtą. Moterų patirtys šioje sistemoje atskleidžia genocido esmę, tai strateginis bandymas sunaikinti ne tik kūnus, bet ir bendruomenės atsistatymo galimybes, įskaitant reprodukciją, socialinius ryšius ir kultūrinę tapatybę.

Tema savo esme yra labai sunki, tad nusprendėme ją skelti į dvi dalis. Tačiau, nepaliksiu jūsų smalsauti apie kitus genocidus ilgai, antroji šio straipsnio dalis pasirodys lygiai po dviejų savaičių, pirmadienį.

Šaltiniai:

• Autesserre, S. (2010). The Trouble with the Congo: Local Violence and the Failure of International Peacebuilding. Cambridge University Press.

• Global Centre for the Responsibility to Protect. (2024). Atrocity Prevention Report: Democratic Republic of the Congo.

• International Rescue Committee. (2007). Mortality in the Democratic Republic of Congo: An ongoing crisis.
  International Rescue Committee. (2020). DRC Crisis Overview.

• Kelly, J. T. D., Betancourt, T. S., Mukwege, D., Lipton, R., & VanRooyen, M. J. (2011). Experiences of female survivors of sexual violence in eastern Democratic Republic of the Congo: A mixed-methods study. Journal of Interpersonal Violence, 26(16), 3379–3399.

• Mukwege, D., & Nangini, C. (2009). Rape with extreme violence: The new pathology in South Kivu, Democratic Republic of Congo. PLoS Medicine, 6(12), e1000204.

• OCHA. (2024). Democratic Republic of the Congo Humanitarian Needs Overview.

• Panzi Foundation. (2024). Annual Report on Sexual Violence in Eastern DRC.

• Prunier, G. (2009). Africa’s World War: Congo, the Rwandan Genocide, and the Making of a Continental Catastrophe. Oxford University Press.

• Stearns, J. (2011). Dancing in the Glory of Monsters: The Collapse of the Congo and the Great War of Africa. PublicAffairs.

• UN Group of Experts on the Democratic Republic of the Congo. (2022). Final report to the UN Security Council.

• UN Human Rights Council. (2024). Report on Human Rights Violations in Eastern DRC.

• UN Security Council. (2023). Report on Armed Groups and Resource Exploitation in the DRC.

• UNICEF. (2023). Child Protection in the Democratic Republic of the Congo.

• UN SRSG-SVC (Special Representative of the Secretary-General on Sexual Violence in Conflict). (2023). Annual Report on Conflict-Related Sexual Violence.

• Amnesty International. (2020). Ethiopia: At least 100 dead in surge of violence against ethnic minorities.

• UNICEF. (2023–2024). Humanitarian Action for Children: Ethiopia (ypač skyriai apie Amharos regioną).

• UN Office of the High Commissioner for Human Rights. (2023). Ethiopia: Deteriorating human rights situation in Amhara region.

• UN Office for the Coordination of Humanitarian Affairs (OCHA). (2024). Ethiopia Situation Reports.

• Early Warning Project, US Holocaust Memorial Museum. (2022–2024). Risk of Genocide and mass atrocities in Ethiopia.

• Human Rights Watch. (2024). “If the Soldier Dies, It’s on You”: Attacks on Medical Care in Ethiopia’s Amhara Conflict.

• Asylum Research Centre. (2024). Query response: Situation in the Amhara Region of Ethiopia.

Nors FDA (Food and Drug Administration) 1993 m. panaikino draudimą į klinikinius tyrimus įtraukti „vaisingo amžiaus ir galimybių“ moteris, nelygybė vis dar išlieka. Kaip neseniai pranešė „The Guardian“, 2019–2023 m. Jungtinės Karalystės reguliavimo institucijoms buvo pateikti 282 tik su vyrais atlikti tyrimai, palyginti su 169 tyrimais, kuriuose buvo tiriamos tik moterys. Šie skaičiai rodo, kad net praėjus beveik 30 metų po svarbių politinių ir strateginių pokyčių, tikras lygybės įgyvendinimas biomedicinos tyrimuose vis dar yra nepasiektas tikslas.

Medicinos sistema, sukurta vyrams

Svarbu paminėti, kad medicinos pasaulio pamatai buvo suformuoti ir išsiplėtė tarp 1950-ųjų ir 2000-ųjų pradžios – laikotarpiu, kai moterys tyrimuose buvo iš esmės nematomos. Todėl medicinos sistema buvo sukurta pagal vyrus ir vyrams. Nuo gaivinimo manekenų, kurie neturi krūtų ir primena vyrišką kūno anatomiją, iki tokių vaistų kaip aspirinas ar paracetamolis, kurie buvo testuoti su „aukso standartu“ laikomu 70 kg svorio vyru ir kurie iki šiol yra platinami rinkoje.

Bet kodėl tai svarbu? Kokį vaidmenį tai atlieka mūsų visuomenėje? Kaip teigia Cedars-Sinai kardiologė Martha Gulati, „Moterys neturėtų būti laikomos „išskirtine populiacija““. Tačiau būtent taip nutinka, kai jos yra neįtraukiamos į bazinius tyrimus – jos tampa antriniu pasvarstymu, laikomos per daug „kintančiomis“ ar „sudėtingomis“ tyrinėti.

Daugybė mokslinių publikacijų, tokių kaip Becker et al., 2016 ir Beery, 2018, paneigė šią klaidinančią prielaidą. Beery (2018) parašė puikią apžvalgą, kurioje pademonstruota, kad moteriškų graužikų įtraukimas į tyrimus nedidina duomenų variacijos ir nesukelia rezultatų neatitikimų. Nepaisant to, autorius paminėjo, jog tiriant įvairias biologijos sritis, 8 iš 10 jų dominavo vyriškoji lytis.

Ši ilgalaikė moterų atskirtis, nuo graužikų modelių iki klinikinių tyrimų, sukūrė dideles spragas mūsų supratime apie moterų fizinę ir psichinę sveikatą. Daug kartų moteriška biologija buvo laikoma „per daug sudėtinga“, todėl buvo reikšmingai vėluojama atpažinti specifinius lyties simptomus, ligas ar gydymo atsaką.

„Silpstančio kiaušinėlio“ mitas

Daugelis mūsų yra girdėję giliai įsišaknijusį mitą, kad „moterys turėtų susilaukti vaikų būdamos 20-ies, nes vėliau jų kiaušinėliai tampa „silpni“ ir „mažiau tikėtina“, kad bus apvaisinti. Tokie teiginiai daro didžiulį spaudimą moterims, dažnai versdami jas priimti gyvenimą keičiančius sprendimus – turėti vaikų anksčiau nei jos yra tam pasirengusios. Tuo tarpu vyrai kultūriškai buvo vaizduojami kaip turintys stabilius reprodukcinius pajėgumus net ir vėlyvame amžiuje.

Tačiau moksliniai įrodymai niekada tiesiogiai nepalaikė tokio skirtumo. Priešingai – jau daugiau nei dešimtmetį tyrimai rodo, kad spermos kokybė reikšmingai prastėja su amžiumi (Harris et al., 2011; Sharma et al., 2015; Pino et al., 2020), paveikdama DNR integralumą, spermatozoidų judrumą ir vaisingumą. Nepaisant to, viešoji diskusija liko neproporcingai sutelkta į moters, o ne vyro amžių.

Žinoma, tai nereiškia, kad moters vaisingumas su amžiumi nesikeičia. Šie pokyčiai egzistuoja (Owen et al., 2024), tačiau biologinės jų priežastys ir ypač moterų lytinių ląstelių (oocitų) biologija ilgą laiką buvo nepakankamai tiriama.

Nauji įrodymai meta iššūkį seniems įsitikinimams

Nauji tyrimai iš Pensilvanijos universiteto (Arbeithuber et al., 2025) pateikia iki šiol vienus stipriausių įrodymų prieš primityvią idėją, kad kiaušinėlių “kokybė” blogėja dėl su amžiumi kaupiamų pažeidimų. Mokslininkai analizavo moterų nuo 20 iki 42 metų mitochondrijų DNR (mtDNR) mutacijas kraujyje, seilėse ir oocituose.

Mitochondrijos, vadinamos ląstelių „energijos stotimis“, turi savo DNR, kuri daugiausia paveldima iš motinos, bet gali būti ir tėviškos kilmės (McWilliams & Suomalainen, 2019). Mutacijos mtDNR didėja daugumoje audinių su amžiumi ir yra susijusios su įvairiomis ligomis (Wen et al., 2025). Jei oocitai kauptų tokias mutacijas, tai galėtų paaiškinti mažėjantį vaisingumą. Tačiau tyrėjai to nerado. Kraujyje ir seilėse, kaip ir tikėtasi, mtDNR mutacijos didėjo su amžiumi. Tačiau oocituose – net ir vyresnėms nei 40 metų moterims – senstančio amžiaus sukeltų mutacijų nepadaugėjo.

Tai rodo, kad žmogaus oocitai turi unikalius apsauginius mechanizmus, išsaugančius jų mitochondrijų genomą dešimtmečiais. Šis stabilumas skiriasi nuo daugelio kitų audinių ir meta rimtą iššūkį idėjai, kad mtDNR pažeidimai yra pagrindinė vaisingumo mažėjimo priežastis moterims (Wang et al., 2025).

Tai nereiškia, kad amžius neturi jokios įtakos, tačiau tai kvestionuoja vieną iš dažniausiai kartojamų biologinių paaiškinimų.

Duomenys visada buvo čia: vyro amžiaus įtaka reprodukcijai

Jau daugelį metų tyrimai rodė, kad vyro spermos kokybė blogėja su amžiumi – prastėja DNR integralumas, judrumas, morfologija ir bendras vaisingumas. Tačiau šis faktas niekada neturėjo tokio poveikio viešajai diskusijai kaip moters amžiaus klausimas.

Tyrimai, tokie kaip Sharma et al. (2015), aiškiai parodė, kad vyresnis vyro amžius susijęs su mažesniu vaisingumu ir didesne tam tikrų vystymosi sutrikimų rizika. Tačiau šie duomenys buvo traktuojami kaip „antraeiliai“. Vietoj to, visuomenės dėmesys toliau buvo nukreiptas tik į moteris, kurių senėjimas laikomas turintis daugiau įtakos vaisingumui.

Nauji duomenys apie oocitų mitochondrialinį stabilumą dar labiau išryškina šį disbalansą: moterų lytinės ląstelės gali būti daug atsparesnės nei manyta, o vyriškos gametos (reprodukcinės ląstelės) – labiau pažeidžiamos ir greičiau senstančios.

Lūžio taškas moterų reprodukcinėje sveikatoje

Šis atradimas yra ne tik mokslinis pasiekimas. Tai kritinis momentas mūsų supratimui apie moters biologiją. Jis atskleidžia, kiek daug „faktų“ apie moterų kūnus buvo paremti prielaidomis, o ne tikrais įrodymais – mitais, gimusiais dėl tyrimų, kurie ignoravo pusę žmonijos.

Augant investicijoms į moterų sveikatos tyrimus ir kylant naujiems klausimams, atrandamos iki šiol nematytos biologinės dogmos. Tai turi realių socialinių pasekmių. Jei kiaušinėliai išlieka daug atsparesni nei manyta, spaudimas moterims gimdyti anksti netenka mokslinio pagrindo. Tai suteikia didesnę laisvę siekti išsilavinimo, karjeros, santykių ar asmeninio augimo be klaidingai interpretuojamo „siauro“ reprodukcijos lango.

Iš esmės, šie įrodymai žymi svarbų lūžį mūsų požiūryje į moterų kūnus, jų gyvenimus ir jų pasirinkimus. Jie atskleidžia, kaip mūsų sveikatos apsaugos sistemos, tyrimų prioritetai ir politikos sprendimai turi būti atnaujinti, remiantis tikslia moterų biologija, o ne pasenusiais mitais.

Kai mokslas pradeda vienodai tirti moteris ir vyrus – o ne traktuoti moteris kaip „išimtį“ – visuomenė įgyja aiškesnių žinių, moterys įgauna autonomiją, o ateities kartos paveldi medicinos pasaulį, kuris iš tiesų atspindi ir tolygiai gerbia abi lytis.

Norėdami žengti į priekį, turime pertvarkyti biomedicinos tyrimus taip, kad moterų kūnai nebūtų laikomi nukrypimu nuo vyriško standarto. Tam reikia sisteminių pokyčių: finansuojančios institucijos turi skirti prioritetą tyrimams, kurie apima abiejų lyčių dalyvius, etikos komitetai turi užtikrinti lyčių pusiausvyrą atrankoje, moksliniai žurnalai turi reikalauti skaidraus duomenų apie lyčių skirtumus pateikimo, o politinių sprendimų priėmėjaii turi skirti pakankamai lėšų moterų sveikatai. Svarbiausia, kad tyrėjai keltų klausimus, kurie būtų orientuoti į moterų biologiją, o ne ją nustumtų į šoną. Kai žmonija bus visavertiškai atstovaujama moksle kaip tyrėjai, dalyviai ir sprendimų priėmėjai, sukursime žinias, kurios bus ne tik tikslesnės, bet ir atspindės realybę. Šių spragų užpildymas nėra vien tik teisingumo klausimas. Tai yra būtina kuriant medicinos sistemą, tinkančią visiems.

Šaltiniai:

• Arbeithuber, B., Anthony, K., Higgins, B., Oppelt, P., Shebl, O., Tiemann-Boege, I., Chiaromonte, F., Ebner, T., & Makova, K. D. (2025). Allele frequency selection and no age-related increase in human oocyte mitochondrial mutations. Science Advances, 11(32). https://doi.org/10.1126/sciadv.adw4954

• Beery, A. K. (2018). Inclusion of females does not increase variability in rodent research studies. Current Opinion in Behavioral Sciences, 23, 143–149. https://doi.org/10.1016/j.cobeha.2018.06.016

• Miguel-Aliaga, I. (2022). Let’s talk about (biological) sex. Nature Reviews Molecular Cell Biology, 23(4), 227–228. https://doi.org/10.1038/s41580-022-00467-w

• Sharma, R., Agarwal, A., Rohra, V. K., Mourad Assidi, Muhammad Abu-Elmagd, & Turki, R. F. (2015). Effects of increased paternal age on sperm quality, reproductive outcome and associated epigenetic risks to offspring. Reproductive Biology and Endocrinology, 13(1), 35–35. https://doi.org/10.1186/s12958-015-0028-x

• Wen, H., Deng, H., Li, B., Chen, J., Zhu, J., Zhang, X., Yoshida, S., & Zhou, Y. (2025). Mitochondrial diseases: from molecular mechanisms to therapeutic advances. Signal Transduction and Targeted Therapy, 10(1), 9–9. https://doi.org/10.1038/s41392-024-02044-3

• Pino, V., Sanz, A., Valdés, N., Crosby, J., & Mackenna, A. (2020). The effects of aging on semen parameters and sperm DNA fragmentation. JBRA Assisted Reproduction. https://doi.org/10.5935/1518-0557.20190058

• Harris, I. D., Fronczak, C., Roth, L., & Meacham, R. B. (2025). Fertility and the Aging Male. Reviews in Urology, 13(4), e184. https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC3253726/

• Becker, J. B., Prendergast, B. J., & Liang, J. W. (2016). Female rats are not more variable than male rats: a meta-analysis of neuroscience studies. Biology of Sex Differences, 7(1), 34–34. https://doi.org/10.1186/s13293-016-0087-5

• Wang, T., Xu, P., Yuan, J., Chen, H., Guo, X., Gao, J., Wang, Y., Yao, D., Li, X., Liu, B., & Liu, Y. (2025). Mitochondrial dysfunction in oocytes: implications for fertility and ageing. Journal of Ovarian Research, 18(1), 186–186. https://doi.org/10.1186/s13048-025-01764-6

• Desk, T. L. (2025, October 9). Not just women, men too have a biological clock that starts ticking at….. The Times of India; The Times Of India. https://timesofindia.indiatimes.com/life-style/health-fitness/health-news/not-just-women-men-too-have-a-biological-clock-that-starts-ticking-at-/articleshow/124402854.cms

• aleksandra.zurowska. (2025, October 6). Women’s Eggs Resist Aging at the Mitochondrial Level. European Medical Journal; EMJ. https://www.emjreviews.com/reproductive-health/news/womens-eggs-resist-aging-at-the-mitochondrial-level/

• Beyond breasts & babies: women’s health held back by medical blind spots. (2025). UNSW Sites. https://www.unsw.edu.au/newsroom/news/2025/09/beyond-breasts-and-babies-womens-health-held-back-by-medical-blind-spots

• Why we know so little about women’s health. (2024). AAMC. https://www.aamc.org/news/why-we-know-so-little-about-women-s-health#:~:text=1977:%20The%20FDA%20creates%20a,childbearing%20age%20from%20medical%20research