Word‘as man siūlo „autokratizacija“ pakeisti į „autoerotizacija“. Visgi šiandien kalbėsime apie daug kam, spėčiau, pabodusį, bet labai svarbų reiškinį – demokratijos nuosmukį. Praėjusiais metais Lietuvoje galėjome įsitikinti, kad tai įmanoma ir pas mus.

Diskutuojant apie bet kokią problemą, būtina atsakyti į kelis esminius klausimus: kas, kaip ir kodėl vyksta.

Dažniausiai diskusijose šie žingsniai yra greitai praskipin‘ami ir peršokama prie paties įdomiausio – ką daryt, kaip dainavo Radži. Gimstamumo krizė Lietuvoje yra puikus pavyzdys. Gerai nesuvirškinę to, kas ir kodėl apskritai vyksta pasaulyje, politikai ir Facebook‘o ekspertai siūlo receptus mūsų šalelei: diskotekos, išmokos, rūpintojėliai, atjungti internetą.

Kalbant apie demokratiją, raktinis žodis dažnai yra populizmas. Populistai yra grėsmė demokratijai. Reikia kovoti su populistais.

Gerai, su tuo, kad apskritai populizmas kelia grėsmę šiuolaikinei demokratijos formai – liberaliai demokratijai – sutinku. Tačiau jei mes nebandome suvokti populizmo reiškinio ir jo priežasčių, tada gerokai mažėja tikimybė su juo sėkmingai kovoti. Kaip Trumpui prieš Iraną.

Galima žiūrėti ir taip: populizmas ne tik grėsmė šiuolaikinei demokratijai, bet ir tam tikrų jos problemų simptomas.

Pavyzdžiui, gal dalies žmonių interesai iš tiesų nėra atstovaujami politikų. Galbūt populistai sako tai, ko liberalių demokratijų elitas dėl įvairių priežasčių tiesiog nenori pripažinti. Ir nebūtinai yra teisūs. Tada buka kova su populistais problemą tik pagilins.

Tai pasakęs ir įnešęs intrigos, atsiprašau: apie populizmą šiandien nekalbėsiu. Ateityje – būtinai, pažadu. Kaip tikras populistas. Pažadu ateityje pakalbėti ir apie Lietuvą, ką prisižadėjau paskutiniame savo įraše. Bet jūs mane žinot: pradedu rašyti tekstą ir jis virsta serija..

Ką šiandien pažadu, tai daugiau muzikos. Ji palengvins teksto apie autoerotizacijas, tai yra, autokratizacijas įveikimą.

Taigi, kas ir kaip vyksta su ta demokratija pasaulyje? Ieškodami atsakymų, nersime į tris autokratizacijos bangas, šoksime per Mianmaro perversmą, klausysime menkai su tema susijusių muzikinių rekomendacijų, kritiškai žiūrėsime į ekspertų skalambijamą liberalios demokratijos krizę ir klausime, kodėl jų akyse mes buvome blogesni už latvius.

Štai keli teiginiai iš paskutinės „V-Dem“ instituto, kuris rimčiausiai ir išsamiausiai tyrinėja demokratijos būklę pasaulyje, ataskaitos:

• 2025 metų pabaigoje pasaulyje buvo 92 autokratijos ir 87 demokratijos.

• Apie 74 proc. pasaulio gyventojų gyvena autokratijose.

• Tik 7 proc. pasaulio gyventojų gyvena liberaliose demokratijose.

• Autokratijos kryptimi šiuo metu juda 44 pasaulio valstybės.

Palyginus su dvidešimt metų atgal, tendencijos apsivertė aukštyn kojomis: kaip matote iš grafikų, dabar pasaulyje yra daugiau valstybių, kuriose žodžio laisvė ir rinkimų kokybė prastėja, ir gerokai mažiau – tokių, kuriuose demokratiniai rodikliai gerėja.

“V-Dem” tyrėjų ekosistema sako, kad mes gyvename trečiosios istorinės autokratizacijos bangos aukščiausiame taške. Bet nėra aišku, ar pats pikas jau pasiektas.

Žinoma, autokratizacija reiškia kryptį, bet ne galutinį tašką: tai konkrečios valstybės judėjimas nuo autokratijos link.

Tas judėjimas gali būti trumpalaikis. Jis gali tiesiog reikšti demokratijos kokybės suprastėjimą. Arba, jei buvo pradėta jau autoritarizme, jo sustiprėjimą.

Nuo Garliavos iki Kauno gerokai arčiau, nei nuo Vilniaus. Kita vertus, net jeigu vasarą kažkodėl nuvažiavote prie Žaliųjų ežerų, vis dar buvote sostinėje. Ir dabar tai jau tikrai grįžote (tie kamščiai…).

Žinoma, judėjimas gali reikšti ir slenksčio peržengimą – kai valstybė iš demokratinės tampa autoritarine. Serbija kažkada buvo demokratija. Bet nebėra. Žinoma, čia svarbu ir kriterijai.

Demokratijos su liniuote neužčiuopsi. Bet bandyti galima. Ir čia reikia šiek tiek pasitikėjimo ekspertais. Žinoma, išlaikant kritiškumą.

Pabandykite įsivaizduoti visiškai uždarą ir represyvią diktatūrą. Kur nėra konkurencijos, lygybės, laisvo žodžio, o už menkiausią kritiką vadui būsite išsiųsti į perauklėjimo stovyklą.

Spėčiau, kad daug kas iš jūsų pagalvojote apie Šiaurės Korėją.

Ir pataikėte į dešimtuką. Tiksliau, nuliuką. Tai „V-Dem“ pateikiamos liberalios demokratijos skalės apačia. Jų duomenyse Šiaurės Korėja turi 0,01 vertinimą. Nežinau, už ką tas “nol nol vienas”. Gal už tai, kad jie turi partiją. Vieną.

Idealios, šimtaprocentinės liberalios demokratijos, kaip ir idealaus politiko, pasaulyje nerasime. Arčiausiai yra Danija su 0,88 (čia tik skaičius).

Taigi, kai galvojame apie demokratizaciją ir autokratizaciją, lengviausia žiūrėti taip: ar konkreti valstybė juda Šiaurės Korėjos kryptimi, ar Danijos. Atitinkamai kryptis nereiškia pasiekto taško. Jei stovite kamščiuose ties Gariūnais, tai nereiškia, kad jau esate Kaune.

Taigi, ar reikia nerimauti?

Buvo iškelta viena ne tiek optimistinė, o gal kiek labiau realistinė teorija. Pagal ją, pastarąjį dešimtmetį pasaulyje tendencijos yra logiškos, kadangi XX amžiaus pabaigoje išskirtinai didelis skaičius valstybių pabandė demokratizuotis. Akivaizdu, kad ne visoms tas pavyksta.

Pažiūrėkime giliau.

Moderniais laikais pasaulyje demokratija sklido trimis etapais. Pirmasis XX a. pradžioje apėmė daugiausiai Europą: čia prisijungė ir Lietuva, 1918 m. atkūrusi Nepriklausomybę ir surengusi laisvus parlamento rinkimus. Ir suteikusi piliečiams visuotinę balso teisę.

Tačiau šios bangos demokratija buvo itin trapi. Fašistinių ir komunistinių ideologijų plitimas, ekonominiai sunkumai prisidėjo prie to, kad ją įveikė kontra-reakcija: pirma autokratizacijos banga. Deja, čia sudalyvavome ir mes – pirmiausia savo politikų rankomis, per 1926 m. perversmą. Po to mūsų demokratijos likučius pribaigė nacių ir Sovietų Sąjungos okupacijos.

Antrojoje demokratizacijos bangoje Lietuva nefigūravo. Bet prie jos prisijungė nuo nacių įtakos išvaduotos Vakarų valstybės, įskaitant Vokietiją, Italiją ir Japoniją, taip pat nemažai naujų, nuo kolonijinės valdžios išsivadavusių valstybių. Tiesa, jų demokratiniai eksperimentai truko neilgai – daugelis jų baigėsi kartu su antrąja autokratizacijos banga.

Na, jūs jau pagaunate bangą.

Ta proga muzikinė pertrauka – geriausia man žinoma daina su žodžiu „Wave“ savo pavadinime.

Grįžtame tiesiai į trečiąją demokratizacijos bangą, kuri prasidėjo Pietų Europoje: 1974 m. Portugalijoje įvyko Gvazdikų revoliucija, netrukus demokratizacija pasiekė Ispaniją ir Graikiją, o vėliau – Lotynų Ameriką ir kitus pasaulio regionus. Žlugus Sovietų Sąjungai, prie šios bangos prisijungėme ir mes, kartu su gausybe kitų buvusių komunistinių valstybių.

Vėlgi, kai kuriose jų šis demokratinis eksperimentas truko labai trumpai.

Iš Staffan I. Lindberg grafiko (visas tyrimas čia) žemiau matote, kad trečioji autokratizacijos banga pradėjo kilti dar nepasiekus pasaulinės demokratizacijos piko – kaip ir elgiasi tikros bangos jūroje.

Apie 1993 m. net 71 valstybė pasaulyje judėjo demokratijos kryptimi. Tačiau kai kurios jau tada suko atgal. Puikiai žinome, kaip greitai Aliaksandras Lukašenka konsolidavo valdžią Baltarusijoje.

Rusijoje demokratizacija irgi neįsibėgėjo. Vladimiro Putino įsitvirtinimas valdžioje tapo vienu pirmųjų naujos autokratizacijos bangos archetipų.

Lietuva į šią bangą (kol kas) nepapuolė – kartu su Latvija ir Estija esame demokratijos sėkmės istorijos regione. Bet tai nereiškia, kad reikia užmigt ant laurų.

Ateityje giliau panagrinėsime, kiek atspari yra Lietuvos demokratija, o dabar pažiūrėkime, kas būdinga trečiajai autokratizacijos bangai pasaulyje.

Ji turi savo specifiką ir skiriasi nuo ankstesnių laikų. Pirmose dviejose bangose demokratijos žlugdavo trimis būdais.

Pirma, karinis perversmas. Taip žlugo apie 39 proc. demokratijų pirmoje ir antroje bangose.

Kaip žinom iš savo patirties tarpukaryje, jų žmogus gali ir nepajusti: nueini miegoti demokratijoje, o atsibundi jau autokratijoje. Aišku, jei gyveni sostinėje, kur įprastai vyksta perversmai, važiuodamas dviračiu į darbą gal išvysi ir tokių vaizdų, kaip kad 1973 m. Čilėje:

Perversmai vyksta ir šiais laikais. O jeigu jam prasidėjus mieste filmuojate vaizdo įrašą „TikTokui“, gal net „pasiseks“ įamžinti ir režimo pasikeitimą. Taip 2021 m. nutiko vienai fitneso entuziastei Mianmare: ji šoko prieš kamerą, nė nepastebėdama, kad už jos nugaros, parlamento link, važiuoja šarvuoti automobiliai.

Taip baigėsi Mianmaro demokratizacijos dešimtmetis. Dabar ten opozicinės partijos uždraustos, siaučia pilietinis karas, ekonomika subyrėjusi. Deja, čia baigiasi ir atviras tekstas…

Read more

Subscribe now

Kaip jums atrodo, kiek svarbus kiekvienas iš šių dalykų tam, kad žmogus būtų laikomas tikru lietuviu?

• Būti gimusiam Lietuvoje.

• Turėti Lietuvos pilietybę.

• Mokėti kalbėti lietuviškai.

• Gerbti Lietuvos politines institucijas ir įstatymus.

• Būti krikščioniu.

Spėčiau, kad išskyrus krikščionio kriterijų, likusiems suteikiate didelę arba gana didelę svarbą.

Žinoma, tikriausiai teko pamąstyti ir ties kitais: pavyzdžiui, ar būtina lietuviui gerbti Seimą ir prezidentą, nepaisant to, kas eina pareigas? Kaip traktuotume “West Ham United” debiutavusį Airidą Golumbeckį, jei jis ateityje panorėtų atstovauti Lietuvos vyrų futbolo rinktinei?

Visgi neabejoju, nors apklausos ir nedariau, kad didžiulę svarbą mokėjimui kalbėti lietuviškai ir pilietybės turėjimui teiktų didelė, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, nepriklausomai nuo jų pažiūrų.

Bet štai JAV yra šiek tiek kitaip.

Politologas John Sides atliko įdomų “YouGov” apklausų palyginimą: kaip JAV gyventojai atsakė į klausimus apie tai, kas yra svarbu būti tikru amerikiečiu, 2016 ir 2026 m. Kartu buvo palyginti demokratų ir respublikonų atsakymai.

Paprastumo dėlei sudėjau atsakymus “labai svarbu” ir “gana svarbu” į vieną skaičių (proc.).

Pereikime per visus klausimus.

Būti gimusiam JAV: apie 60 proc. amerikiečių šį kriterijų laiko svarbiu ir skaičius nuo 2016 m. yra paaugęs.

Panašu, kad už šią tendenciją yra atsakingi respublikonai: jų gretose pokytis reikšmingas, net iki 83 proc. O demokratai kaip buvo, taip ir lieka pasidaliję ties šiuo klausimu per pusę.

Turėti JAV pilietybę: čia reikšmingų pokyčių nėra. Respublikonai visiškai vieningi šiuo klausimu (99 proc.). Demokratų absoliuti dauguma irgi palaiko pilietybės reikalavimą, bet jų skaičius (83 proc.) mažesnis.

Mokėti kalbėti angliškai: bendras pritarimas šiam reikalavimui yra kiek sumažėjęs, iki 80 proc.

Šį pokytį “vairuoja” demokratai: per dešimtmetį anglų kalbą kaip tikrą amerikietiškumą matančių demokratų proc. nukrito nuo 76 iki 65.

Respublikonų palaikytojai, išskyrus kelis procentukus (gal nesuprato klausimo), išlieka labai vieningos nuomonės.

Būti krikščioniu: dabar tik vos kas penktas demokratas mano, kad tai yra svarbu tikram amerikiečiui. Tačiau tarp respublikonų šį kriterijų svarbiu laikančių skaičius reikšmingai paaugo, iki 66 proc.

Gerbti JAV politines institucijas ir įstatymus: čia pokyčių faktiškai nėra. Demokratai šiek tiek atsilieka, bet net ir tarp jų 9 iš 10 sutinka su šiuo reikalavimu.

Viena vertus, šie rezultatai rodo, kad amerikiečiai sutaria dėl daugumos kriterijų tikram amerikietiškumui. Ypač visiems svarbu JAV pilietybė, anglų kalbos mokėjimas ir pagarba įstatymams.

Kita vertus, tendencijos rodo ir išsiskiriantį amerikiečio tapatybės matymą. Respublikonams vis svarbiau tampa krikščioniškas, JAV gimusio amerikiečio vaizdinys (taigi, natūralizuoti imigrantai čia nepatenka; toks vaizdinys įtakoja ir JAV administracijos požiūrį į Europos šalių vidaus politiką, toleranciją radikaliai dešinei). Demokratams krikščionybė apskritai nebesvarbi, o gimimo JAV kriterijus dalija jų elektoratą į dvi panašias dalis.

Poliarizacijos čia mažiau, nei ties kitais klausimais – pavyzdžiui, vertinant Trumpo veiklą. Tačiau nuomonių išsiskyrimai irgi reikšmingi. Ir jie rodo skirtingus Amerikos matymus.

Labai galimas daiktas, diskusijos šiais klausimais greitu metu aktualės ir Lietuvoje. O jai bus skirta daug dėmesio ilgesniame įraše kitos savaitės pradžioje. Tiesa, kalbėsime ne apie tapatybę, o apie tai, kiek atspari yra mūsų demokratija. Pamąstykite ir galėsime palyginti matymus!

Į antraštės klausimą daugelis turi paruoštą atsakymą. Ir, kaip pastebėjau, jie dažnai būna kraštutiniai: arba „viskas labai gerai, kaip yra dabar“, arba „pjaukime Seimo narių skaičių per pusę“.

Subscribe now

2019 m. šiuo klausimu jau turėjome referendumą, kuriame buvo siūloma sumažinti Seimo narių skaičių iki 121. Nors tada absoliuti dauguma dalyvavusių pasisakė už (74 proc.), nuostatos nepavyko priimti dėl per menko rinkėjų aktyvumo ir referendumas neįvyko.

Siūlymai mažinti Seimo narių skaičių, argumentuojant sumažėjusiu gyventojų skaičiumi, vis iškyla iš naujo: pavyzdžiui, apie tai prabilo įtakingas verslininkas Dainius Dundulis.

Tačiau objektyvūs skaičiavimai rodo nuosaikesnį vaizdą. Taip, pagal dabartinį Lietuvos gyventojų skaičių – apie 2,88 milijono – mūsų Seimas gali būti traktuojamas kaip šiek tiek per didelis. Taikant skirtingus modelius, optimalus Seimo narių skaičius būtų 129, 134, o gal ir 142.

Bet ar tokia minimali reforma kažką esmingai keistų? Abejoju.

Jei būtų pavykęs 2019 m. referendumas, tada būtume tiesiog nuėję pora žingsnių į kitą pusę: Seimas būtų tapęs šiek tiek mažesnis, nei, remiantis mano apskaičiavimais, turėtų būti.

Jums tikriausiai įdomu – o gal ir neįdomu – kaip priėjau prie tokių skaičių. Apie tai kalbėsiu toliau.

Parlamento narių skaičiaus siejimas su gyventojų skaičiumi yra intuityvi ir visai teisinga idėja. Vis dėlto, kaip ir kiekviena paprasta idėja, jos įgyvendinimas turi svarbių išlygų.

Galima į tai žiūrėti visiškai paprastai. Sakykime, egzistuoja tam tikras optimalus žmonių skaičius, kuriam turėtų atstovauti vienas parlamentaras. Tarkime, tas skaičius yra 30 tūkstančių.

Jau čia tikriausiai pagalvojote: pala, o iš kur tas skaičius? Kodėl ne 35? Arba 27 su puse tūkstančio?

Taigi, iš karto susiduriame su problema: teoriškai, nepažvelgus į realią valstybių statistiką, pagrįsti idealų gyventojų skaičių, tenkantį vienam parlamentarui, gal net neįmanoma.

Bet pradžiuginsiu jus. Šito skaičiaus neištraukiau iš kokios nors patogios vietos, o paėmiau Europos valstybių parlamentų atstovavimo santykio medianą.

Iš viso į imtį pateko 46 valstybės, o duomenis, kaip ir kitus toliau tekste, ėmiau iš organizacijos „Inter-Parliamentary Union“ duomenų bazės. Kadangi norime lyginti palyginamus dalykus, jei valstybė turi dvejus parlamento rūmus, analizėje yra naudojama žemesniųjų statistika.

Jeigu dar tiksliau, Europos mediana lygi 30 299 gyventojams vienam vidutiniam parlamentarui. Tačiau mums didelio tikslumo nereikia, nes noriu pademonstruoti šiokį tokį absurdą, kuris atsiranda tą patį santykį pradėjus taikyti visoms valstybėms iš eilės.

Seimo dekapitacijos šalininkus Lietuvoje, žinoma, toks kriterijus pradžiugintų. Jeigu vienas parlamentaras turėtų atstovauti maždaug 30 tūkst. gyventojų, parlamentarų skaičių reikėtų reikšmingai mažinti – iki 96.

Tačiau būkime objektyvūs, ar gi ne taip? Jeigu kriterijus visiems vienodas, tuomet prasieikime po Europą ir įgyvendinkime reformas visur. Kad visose valstybėse būtų toks pats atstovavimo santykis.

San Marinas, Lichtenšteinas ir Monakas po tokios reformos liktų su vienu parlamentaru. Andora turėtų tris vietoj dabartinių 28. Islandija – vos 13 vietoj dabartinių 63.

Kitame kraštutinume po tokios reformos turėtume gigantiškus parlamentus. Keturios valstybės – Prancūzija, Italija, Vokietija ir Turkija – galėtų „džiaugtis“ daugiau nei 2 tūkstančiais rinktų politikų. Ir čia kalbame tik apie žemuosius parlamento rūmus – kai kurios šalys dar turi ir dviejų rūmų sistemą.

Vien Vokietija turėtų rinkti 2 818 parlamentarų vietoj dabartinių 630. Tiesa, realybėje Bundestage dėl savitos rinkimų sistemos kartais būna šiek tiek daugiau narių, bet tikrai ne du tūkstančiai.

Teorinis protas čia kužda, kad kažkas negerai. Neišvengiamai prieiname prie dviejų pastebėjimų:

Pirma, parlamento narių skaičius negali būti labai mažas: tokiu atveju kenčia visuomenės atstovavimas, o mažesnį kiekį parlamentarų yra lengviau įtakoti interesų grupėms.

Antra, parlamento narių skaičius negali būti labai didelis: sunku tampa susigaudyti tarp aibės politikų, sunku koordinuoti jų veiklą, atsiranda perteklinės parlamentinės biurokratijos rizika.

Atitinkamai ryšys tarp gyventojų skaičiaus ir parlamentų dydžio realybėje nėra idealiai tiesinis. Kai paprašome statistinės analizės programos “R” surasti geriausiai tinkančią kreivę duomenims, gauname štai ką (atskiri burbuliukai atitinka konkrečią Europos valstybę).

Mažoms ir didesnėms valstybėms kreivė labai skiriasi. Iki tam tikro lygmens, maždaug 10 milijonų gyventojų, populiacijos didėjimas lemia gana staigius parlamento narių šuolius (kreivės apačia labai stati). Tačiau toliau parlamentai jau didėja gerokai lėčiau, kreivė tampa gulstesne.

Aišku, jeigu labai norisi, galima daryti paprastą tiesinę funkciją, kuri daro prielaidą, kad parlamento narių skaičius visada didėja per tą patį koeficientą, augant gyventojų skaičiui.

Tik Lietuvai tai mažai ką tekeičia. Esame šiek tiek virš linijos, modelis pagal mūsų populiaciją numato 129 parlamento narius.

Kitas variantas: iš populiacijos ištraukti kubinę šaknį ir palyginti ją su parlamentų dydžiais. Politologas Reinas Taagepera siūlo, kad būtent toks skaičius ir turėtų būti optimalus parlamento dydis (Lietuvos atveju tai apie 142, kas būtų didesnis Seimas, nei dabar). Tačiau dar norisi pažiūrėti, kokia koreliacija gaunasi su realiais duomenimis.

Pritaikius populiacijos duomenims kubinę šaknį, tiesinė funkcija iš pažiūros tinka geriau, bet kai kurioms mažoms valstybėms grybauja ir spėja netgi minusinį parlamento skaičių.

Pagal tokį modelį, Lietuvos parlamentarų skaičius turėtų būti apie 134. Tai vos mažiau, nei yra dabar.

Po teisybei, prisirišant prie gyventojų dydžio, Europoje yra valstybių, kurių parlamento narių skaičius optimalų viršija gerokai daugiau: pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ir Švedija galėtų susimažinti per šimtą.

Taigi, Lietuva, kad ir kokį objektyvų kriterijų paimtume, pagal realaus pasaulio duomenis ir jos gyventojų skaičių nuo optimalaus parlamento dydžio skiriasi labai nedaug.

Todėl įsitvėrusiems Seimo narių mažinimo argumento, jeigu siekiama objektyvumo, neužtenka rodyti į gyventojų skaičių. Jie privalo įrodyti, kad Lietuva yra tokia ypatinga, kad jai vienai (ignoruojant kitas Europos demokratijas) reikia taikyti išskirtinius reikalavimus.

O jeigu manote, kad šitos Lietuvos viešajai erdvei reikia duomenimis pagrįstos politologijos, kviečiu prisidėti prie “Paklaidos ribų” naujienlaiškio elito su mokama prenumerata:

Subscribe now

Foto šaltinis: Volodymyro Zelenskio “X” paskyra.

Šis tekstas remiasi į kelias prielaidas.

Pirma, Europos Sąjungos (ES) valstybių karinė, politinė ir humanitarinė parama Ukrainai yra vienas esminių veiksnių, siekiant pažaboti Rusijos agresiją.

Antra, Ukrainos visuomenė tikisi ne tik ES paramos, bet ir šalies integracijos į pačią ES.

Subscribe now

Ukrainos geopolitinį apsisprendimą paskatino Rusijos agresija. Kaip matome iš grafiko, ukrainiečių, pritariančių šalies prisijungimui prie ES, procentas pastarąjį dešimtmetį sparčiai didėjo. Be Volodymyro Zelenskio išrinkimo prezidentu 2019 m. (tai rodo, kad lyderių apsisprendimai irgi svarbu), kiti du teigiamos nuomonės apie ES narystę kilimo periodai sutampa su Krymo aneksija 2014 m. ir atvira Rusijos invazija 2022 m.

Maždaug devyni iš dešimties ukrainiečių pritaria šalies prisijungimui prie ES. Beveik visi. Tiesa, aiškiai pasitikinčių aljansu yra mažiau. Plačiau apie ukrainiečių požiūrį į ES rasite čia.

Trečia, Rusija siekia silpninti Vakarų saugumo architektūrą ir paramą Ukrainai – įskaitant Ukrainos narystės ES perspektyvą ir Europos gynybos stiprinimo planus.

Ketvirta, Europos valstybių bendras ekonominis ir karinis potencialas gerokai viršija Rusijos galią.

Penkta, Europos valstybės yra demokratinės, todėl visuomenės nuomonė čia yra svarbi politinių sprendimų dalis. Jeigu mažėtų parama Ukrainai ar žmonių noras stiprinti Europos gynybą, politikams taptų sunkiau išlaikyti ilgalaikę paramą sprendimams.

Atsispiriant į prielaidas, galima kelti hipotezę: vienas iš Rusijos komunikacinio karo ir galimų planų surengti išpuolį prieš ES šalį uždavinių (jei ne pagrindinis) yra paveikti Vakarų visuomenių nuostatas: taip, kad silpnėtų sutarimas dėl paramos Ukrainai ir Europos gynybos.

Todėl svarbu žinoti, ką europiečiai mano apie tai ir apie Rusijos grėsmę. Šiandien nagrinėsime, kuriose ES valstybėse prorusiškos nuostatos yra labiausiai, o kuriose – mažiausiai paplitusios.

Rezultatai gali šiek tiek nustebinti.

Pagrindiniai aspektai, kuriuos analizuosime, yra šie:

• Rusijos grėsmės suvokimas Europoje;

• Požiūris į ES gynybos stiprinimą.

• Pritarimas skirtingoms paramos Ukrainai formoms.

Nagrinėsiu apklausų duomenis iš šių metų pirmoje pusėje atlikto Eurobarometro tyrimo, kuriame buvo įtraukta daug klausimų, leidžiančių šiuos aspektus įvertinti išsamiai. Buvo atliktos reprezentatyvios apklausos visose 27-iose ES valstybėse. Daugiau čia.

Iš pradžių aptarsime rezultatus visos ES mastu, tarsi į ją žvelgtume kaip į vieną visuomenę. Vėliau leisimės į valstybių lygmenį ir pažiūrėsime, kuo skiriasi skirtingų ES šalių požiūriai.

ES gyventojai mato Rusijos grėsmę, bet yra niuansų

Pradėkime nuo to, ar europiečiai apskritai mato Rusiją kaip grėsmę.

Kaip matote iš grafiko, su tuo, kad Rusijos invazija į Ukrainą kelia grėsmę ES saugumui, sutinka (visiškai arba greičiau) apie 76 proc. aljanso gyventojų. Tiesa, grėsmės savo valstybei vertinimas yra kiek žemesnis, apie 70 proc. Skirtumus tarp šalių aptarsime vėliau.

Kaip ES turėtų reaguoti į grėsmes saugumui?

Kaip matote iš kito grafiko, bendradarbiavimo gynybos srityje principas yra populiarus: tam ES lygmeniu pritaria apie 80 proc. gyventojų.

Tačiau kartu matome, kad bendras principas nėra tolygu priemonėms. Nors ir turime absoliučią daugumą europiečių, norinčių daugiau lėšų gynybai, šis procentas reikšmingai mažesnis – viso apie 64 proc., sudedant “visiškai pritaria” ir “greičiau pritaria” stulpelius.

Europoje yra apie trečdalį (29 proc.) gyventojų, kurie gynybos išlaidų didinimui nepritaria.

Kaip dėl paramos Ukrainai?

Atsispirsime nuo pritarimo pačiam bendriausiam teiginiui, kuriame matuojama noras remti Ukrainą: “Europos Sąjunga turėtų remti Ukrainą tol, kol bus pasiekta ilgalaikė ir teisinga taika”.

Iš šitos formuluotės nėra aišku, kas yra teisinga taika, kam ji turėtų būti teisinga, kaip ES turėtų remti Ukrainą. Tai yra labiau principinis pusių pasirinkimas ir geopolitinis orientyras.

Kažkokiu būdu remti Ukrainą iki ilgalaikės taikos nori apie 76 proc. ES gyventojų. Kaip matote, yra apie 20 proc. tam greičiau arba visiškai nepritariančių.

Pažiūrėkime konkrečiau. ES ir jos narės iki šiol ėmėsi tokių priemonių:

• Ekonominių sankcijų taikymas Rusijos vyriausybei, įmonėms ir asmenims

• Karinės įrangos pirkimo ir tiekimo Ukrainai finansavimas

• Nuo karo bėgančių žmonių priėmimas ES

• Finansinės ir humanitarinės paramos teikimas Ukrainai

• Ukrainos, kaip potencialios ES narės, kandidatės statuso suteikimas

Pažiūrėkime, kaip joms pritaria europiečiai.

Nors absoliuti dauguma ES gyventojų yra linkę pritarti viskam, priemonės pagal populiarumą skiriasi.

Didžiausias pritarimas yra nuo karo bėgančių ukrainiečių priėmimui (viso 80 proc.) ir humanitarinei paramai (75 proc.).

Ekonominės sankcijos Rusijai (įskaitant įšaldyto Rusijos turto panaudojimą paramai Ukrainai finansuoti) yra trečioje vietoje, joms pritaria apie 70 proc. ES gyventojų.

ES kandidatės statusas (turint galvoje potencialios narystės tikslą) ir karinės įrangos tiekimas (finansavimas) Ukrainai yra mažiausiai populiaru: atitinkamai 57 ir 56 proc. Taigi, šie aspektai turi didžiausią potencialą politiškai skaldyti ES visuomenes Ukrainos klausimu.

O kai kurios visuomenės yra žymiai jautresnės tokiam skaldymui – dėl to, kad jose Rusijai palankių nuostatų yra gerokai daugiau, nei kitose ES narėse.

Apie skirtumus tarp ES šalių, taip pat apie sąsajas tarp veiksnių (pavyzdžiui, Rusijos grėsmės suvokimo ir paramos Ukrainai) kalbėsime toliau tekste. Čia ES valstybės bus skirstomos į kategorijas pagal tai, kiek ir kokioms pagalbos Ukrainai formoms pritaria jų gyventojai.

Kas Europoje daugiausiai ir mažiausiai remia Ukrainą?

Spoiler alert: mes esame tarp lyderių, bet yra ir remiančių Ukrainą stipriau.

Read more

Atvirai deklaravusius savo homoseksualią orientaciją Lietuvos politikus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Subscribe now

A. a. Rokas Žilinskas apie ją viešai prabilo jau eidamas parlamentaro pareigas. Vėliau, perėjęs į konservatorių gretas, jis dar du kartus buvo išrinktas į Seimą, o rinkėjų reitingavimas ne kartą kilstelėjo jį į aukštesnę sąrašo vietą.

Vis dėlto, kadangi Žilinskas buvo plačiai Lietuvoje žinomas žmogus, o apie LGBT teises kalbėjo atsargiai, sunku įvertinti, kiek jo orientacija turėjo įtakos rinkėjų pasirinkimui.

Tomas Vytautas Raskevičius apie LGBT temas atvirai kalbėjo dar rinkimų kampanijos metu, neslėpė asmeninio gyvenimo ir iki šiol yra vienas ryškiausių Lietuvos politikų, siekiančių tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymo. Jis taip pat buvo kartą išrinktas į Seimą, su Laisvės partija.

Raskevičiaus atvejis įdomus tuo, kad jo pozicija rinkėjų reitingavime nesustiprėjo: 2020 m. Seimo rinkimuose buvęs antrasis Laisvės partijos sąraše, po reitingavimo jis nukrito į trečiąją vietą.

Kaip rodo Ainės Ramonaitės analizė, netgi tarp Laisvės partijos rinkėjų 2020 m. rinkimuose apie 20 proc. nepalaikė tos pačios lyties santuokų (žr. lentelę). Tai gali būti viena iš tokio reitingavimo priežasčių.

Vakarų Europoje, skirtingai nei Lietuvoje, LGBT žmonių teisės jau kurį laiką pripažįstamos įstatymiškai. Daugelyje valstybių ten įtvirtintos tos pačios lyties santuokos, o joms pritarimas atsispindi visuomenės apklausose.

Pavyzdžiui, 2023 m. Eurobarometro apklausoje net apie 69 proc. europiečių visiškai ar greičiau pritarė šiam teiginiui: “Lesbietės, gėjai ir biseksualūs žmonės turėtų turėti tokias pačias teises kaip heteroseksualūs žmonės (santuokos, įvaikinimo, tėvystės teises)”.

Visgi yra ir reikšmingų skirtumų.

Kaip matote iš žemėlapio (ačiū dirbtiniam intelektui!), kai kuriose valstybėse pritarimas LGBT teisėms netgi viršija 90 proc., pavyzdžiui, Švedijoje ir Nyderlanduose. Tačiau einant į rytus jis mažėja. Lietuvoje tam pritaria apie 29 proc. respondentų.

Žinoma, dideli skaičiai Vakarų Europoje gali reikšti net tik nuoširdų pritarimą, bet ir socialiai priimtino atsakymo pasirinkimą.

Tą netiesiogiai rodo rinkimų rezultatai. Yra mokslininkų, kurie mano, kad radikalios dešinės populistų augimas yra susiję su Vakarų visuomenių reakcija į kultūrinį progresyvumą.

Suomijos prezidento rinkimai 2024 m. suteikia gerą progą panagrinėti šį klausimą: ar rinkėjai slepia savo neigiamas nuostatas į LGBT kandidatus, o gal jos neturi reikšmingos rolės?

Juose dalyvavo devyni kandidatai, tarp kurių buvo ir žaliųjų atstovas Pekka Haavisto – atvirai homoseksualus politikas, figūravęs tarp lyderių visuomenės apklausose. Suomijoje plačiai žinoma, kad jo gyvenimo partneris yra vyras. Haavisto pateko į antrąjį turą, kuriame nedidele persvara (surinkęs 48,4 proc. balsų) nusileido centro-dešinės kandidatui Alexandrui Stubbui.

Suomija analizei tinka dėl dar dviejų priežasčių.

Pirma, kaip matyti iš žemėlapio, absoliuti visuomenės dauguma (apie 75 proc.) pritaria LGBT teisėms, tačiau išlieka ir aiški mažuma, kuri tokių nuostatų nepalaiko.

Antra, Suomijos prezidentas labiau reikšmingas užsienio ir saugumo politikoje, o abu pagrindiniai kandidatai laikėsi griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, rėmė Ukrainą ir palaikė Suomijos narystę NATO.

Todėl šiuose rinkimuose asmeninės kandidatų savybės (pavyzdžiui, orientacija) galėjo turėti santykinai didesnę reikšmę nei ten, kur kandidatų politinės pozicijos ryškiai skiriasi.

Jaakko Hillo su kolegomis žurnale Electoral Studies publikavo tyrimą, kuriame nagrinėjo homofobiškų nuostatų poveikį Suomijos prezidento rinkimams. Jie atliko apklausą, kurioje respondentai buvo suskirstyti į tris grupes: atviro klausimo, eksperimento ir kontrolės. Daugiau informacijos apie tyrimo metodologiją galite rasti čia.

Nors autoriai atliko ir apklausos eksperimentą, pasirodo, kad rinkėjai noriai pasisako apie nenorą balsuoti už LGBT kandidatą ir jų klausiant atvirai.

Respondentų buvo teirautasi, kodėl jie nebalsavo už konkretų kandidatą. Buvo galima pažymėti šias savybes:

• Kandidato lytis

• Partija

• Lyderystė

• Kandidato partneris

• Pasirodymas debatuose

• Patirtis

• Negebėjimas būti vienijančia figūra

Žemiau matote atsakymų (proc.) apibendrinimą pagal kandidatų lytį ir seksualinę orientaciją.

Dažniausiai nurodomos priežastys nebalsuoti už konkretų kandidatą buvo partinė priklausomybė, lyderystės gebėjimai ir nesugebėjimas vienyti žmonių.

Bet jeigu žiūrime į kandidato partnerio (sutuoktinio) motyvą, čia iš karto krenta į akį: jeigu kitiems (heteroseksualiems) kandidatams jis visiškai nesvarbus, net 35 proc. respondentų, nebalsavę už Haavisto, kaip priežastį nurodė jo partnerį (kuris, žinoma, yra vyras).

Autoriai papildomai atliko ir apklausos eksperimentą, kuriame žmonės turėjo tiesiog rinktis skaičių kandidatų savybių, nenurodant jų konkrečių. Tada palygino kontrolinę (be “partnerio” varianto) ir eksperimentinę grupes (su variantu “partneris”). Skirtumas, parodantis nenorą rinktis LGBT kandidatą, buvo identiškas atviram klausimui: apie 34,4 proc. punktus.

Taigi, reikšminga dalis suomių pripažįsta, kad jų balsavimo motyvai susiję su neigiamomis nuostatomis į LGBT kandidatą. Kartu tai rodo, kad šie motyvai tam tikruose rinkimuose gali daryti nemažą įtaką rezultatui – Haavisto iki pergalės trūko labai nedaug.

Net ir liberalioje Šiaurės šalyje.

Foto: WSJ.

Kiekvieną rytą, prisėdęs prie kompiuterio ir gurkšnodamas arbatą, pro langą matau darbuotojus, kurių dirbtinis intelektas (DI) nepakeis. Priešais mano namą kyla naujas daugiabučių kvartalas.

Subscribe now

DI nepakeis ir mano kirpėjo, nors pas jį seniai bebuvau. Tuos vizitus pakeitė galvos skutimo mašinėlė. Vis dėlto neabejoju, kad kirpėjo klientų srautui tai reikšmingos įtakos neturėjo.

Tačiau kai kurias mano darbo užduotis DI jau dabar atlieka gerokai efektyviau. Pavyzdžiui, anksčiau pasitaikydavo, kad ištisą dieną prasėdėdavau ieškodamas veikiančio kodo sudėtingesniam grafikui. Dabar DI tinkamą sprendimą randa gerokai greičiau.

Keista būtų skųstis dėl tokios pagalbos. Tai išlaisvina laiko užduotims, kuriose DI su manim nekonkuruoja – pavyzdžiui, ruoštis paskaitoms, kur gyva komunikacija su studentais yra nemažas dėstytojo-žmogaus pranašumas. Arba tekstų rašymui (kurių gramatiką paredaguos DI).

Apie DI poveikį ekonomikai dabar kalbama daug. Reikia pripažinti, kad net ir artimą ateitį tiksliai prognozuoti čia sudėtinga, scenarijų yra įvairių. Vienas kelias bandyti suprasti, kas mūsų laukia – lyginti su praeities ekonomikos (išoriniais) šokais.

Bent jau JAV kontekste dažnas palyginimo taškas - praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje prasidėjęs ir iki maždaug iki 2008 m. išsirutuliojęs Kinijos importo šokas. Atsivėrusi prekyba ir pigesnės prekės iš Kinijos neigiamai paveikė dalį pramonės šakų, pavyzdžiui, žaislų ir avalynės gamybą. Paveiktuose sektoriuose dalis žmonių neteko darbo.

Kinijos importo šokas pasižymėjo kelioms pagrindinėmis savybėmis:

1. Jis neproporcingai paveikė mažesnį išsilavinimą turinčius darbuotojus.

2. Jo poveikis buvo geografiškai koncentruotas tam tikruose regionuose.

3. Didžiausią žalą patyrė vietovės, kuriose buvo mažiau žmogiškojo kapitalo – mažesnis išsilavinimo lygis ir mažiau galimybių prisitaikyti prie ekonominių pokyčių.

Pastarąją savaitę teko skaityti įdomų tyrimą (yra ir išsamesnis interviu), kuris siekia panašiu kampu įvertinti galimo DI šoko poveikį JAV ekonomikai ir atranda atvirkščią variantą.

Adam Ozimek su kolegomis siekė įvertinti, kiek žmogaus atliekamų užduočių kokiam darbe gali pakeisti, automatizuoti DI ir tada suskirstė profesijas pagal pažeidžiamumą. Žinoma, tai spekuliatyvus metodas, bet kai kalbame apie ateitį, mokslinės spekuliacijos, neišvengiamos.

Kaip matyti iš grafiko, bent jau JAV darbo rinkoje apie 27 proc. darbuotojų dirba tokį darbą, kuriame DI galėtų atlikti maždaug pusę užduočių. Darbų, kuriuose būtų galima automatizuoti daugiau nei 90 proc. užduočių, yra mažiau nei vienas procentas. Taigi daugumai darbuotojų (kol kas) DI nekelia tiesioginės grėsmės.

Skirtingai nei Kinijos importo šoko atveju, kai šiandien žinome, kad didžiausia rizika netekti darbo teko maždaug 5 proc. darbuotojų, DI poveikio kol kas negalime taip tiksliai įvertinti. Neaišku, kuriame užduočių automatizavimo lygyje – kai DI gali atlikti 50 proc., 70 proc. ar daugiau darbo užduočių – prasideda realus pažeidžiamumas.

Pati profesija gali išlikti, tačiau jos turinį sudarys naujas užduočių rinkinys, o DI daugeliu atvejų tiesiog padės efektyviau atlikti darbą.

Nepaisant to, kurį pažeidžiamumo lygmenį imame, galioja pagrindinės analizės išvados:

1. Palyginti su Kinijos importo šoku, DI poveikį galimai patirsiantys darbuotojai yra gerokai labiau išsilavinę.

2. DI poveikiui labiau pažeidžiami darbuotojai gauna didesnes pajamas nei darbuotojai, paveikti Kinijos importo šoko.

3. DI poveikis darbo vietoms yra gana tolygiai pasiskirstęs visoje JAV.

Remiantis į šias išvadas, autoriai pateikia gana optimistinį požiūrį į DI poveikį darbo rinkai JAV: pagal juos, labiausiai paveikti žmonės turės didžiausias galimybes ir gebėjimus persiorientuoti, pakeisti savo darbo pobūdį (pavyzdžiui, išryškinant DI nepaveiktas užduotis) arba susirasti naują (čia gali padėti ir tam tikra finansinė pagalvė).

Kaip matote iš grafiko, kuo didesnis darbuotojų pažeidžiamumas DI poveikiui, tuo didėja grupės išsilavinimas. Labiausiai paveikiamoje grupėje 74 proc. turi bakalauro ar aukštesnį laipsnį.

Kalbant apie JAV geografiją, skirtingai nei Kinijos šokas, kuris labiausiai atsiliepė Vidurio Vakarams (midwest) ir Pietums, tolygus DI poveikio geografinis pasiskirstymas reikštų mažesnį ekonomikos sukratymą – ir vyktų tose vietose, kurios gali įveikti pokyčius.

Yra ir pesimistiškesnių požiūrių. Kiti analitikai atkreipia dėmesį, kad ne visi (nepaisant tendencijos) darbai, galimai paveikti DI, yra susiję su aukštu išsilavinimu: pavyzdžiui, jį nebūtinai turės personalo darbuotojai, buhalteriai, atlyginimų apskaitos specialistai.

Šiuose darbuose dirba neproporcingai daug moterų su viduriniu išsilavinimu – įdomi ekonomistės Molly Kinder mintis, kad joms DI šokas gali reikšti tą patį, ką vyrams be aukštojo reiškė deindustrializacija.

Norėtųsi pamatyti panašias analizes Lietuvos ar ES lygmeniu. Bent jau pagal tokį žemėlapį, esame daugiau išsilavinę už Europą, o šalies viduje Vilniaus regionas – daugiau už likusią Lietuvą.

Kita vertus, kaip rodo vieno premjero istorija, geras klausimas, kas už dalies tų akademinių laipsnių Lietuvoje slypi – ir kiek jie iš tiesų padės prisitaikyti prie galimo DI šoko.

Iki svarbiausių šių metų rinkimų pasaulyje liko vos daugiau nei trys mėnesiai. Puiki proga aptarti, ką amerikiečiai rinks, kokios šiandieninės prognozės ir kaip jas reikėtų skaityti.

Kaip puikiai žinote, JAV parlamentas – Kongresas – susideda iš dvejų rūmų: Atstovų rūmų ir Senato. Pirmuosiuose yra 435 vietos – tai amerikiečių tautos atstovybė, šiuo principu primenanti mūsų Seimą. Senate yra 100 vietų – jis sukurtas kaip JAV valstijų atstovybė.

Visos 435 Atstovų rūmų vietos renkamos kas dvejus metus vienmandatėse apygardose, taikant vieno turo sistemą. Apygardos sudaromos taip, kad rinkėjų skaičius jose būtų daugmaž vienodas.

Šie metai – ne išimtis: amerikiečiai rinks visus Atstovų rūmus. Juose yra ir tokių kongresmenų, kurie pirmą kartą išrinkti dar 1980-aisiais ir eina jau 23-iąją savo kadenciją.

Subscribe now

O jūs galvojote, kad čia pas mus Seime vis tie patys sėdi.

Su Senatu yra sudėtingiau. Senatoriai renkami šešerių metų kadencijai, tačiau ne visi kartu: kas dvejus metus atnaujinama apie trečdalis Senato. Šiais metais amerikiečiai rinks senatorius į 35 vietas.

Kadangi rinkimai vyksta įpusėjus JAV prezidento kadencijai, jie taip ir vadinami – midterms. Jie iš naujo nulemia, kuri partija kontroliuos abu Kongreso rūmus, todėl gali smarkiai apsunkinti (kas nutinka dažniau) arba, priešingai, palengvinti prezidento darbą. JAV prezidentas – nepaisant to, ko kartais norėtų Trumpas – tikrai nėra visagalis.

Nors Trumpas dabar gana mažai remiasi Kongresu, kurį kontroliuoja jo paties partija, ir kiek įmanoma plečia vykdomosios valdžios ribas, demokratų dauguma galėtų jam gerokai apsunkinti gyvenimą. Visų pirma per pinigus: galėtų mažinti ar blokuoti finansavimą kai kurioms prezidento iniciatyvoms. Arba, priešingai, duoti daugiau lėšų kryptims, kurioms Trumpo administracija iki šiol šykštejo – pavyzdžiui, tarptautinei paramai.

Istoriškai Atstovų rūmų rinkimai prezidento partijai būna nesėkmingi: jeigu ji neturi daugumos, paprastai jos neįgyja, o jeigu turi – dažniausiai ją praranda. Tik kelis kartus Baltųjų rūmų šeimininkė per midterms gavo daugiau vietų, nei turėjo iki jų. Paskutinį sykį taip įvyko 2002 m., kai parama respublikonams augo dėl kovos prieš terorizmą.

Grafike matote, kiek prezidento partija pralošdavo (raudona) ar išlošdavo (žalia) vietų midterms nuo 1862 m. iki dabar.

Su Senato rinkimais situacija kitokia, nes kas dvejus metus renkama tik dalis senatorių. Todėl rezultatai labiau priklauso nuo konkrečių valstijų žemėlapio: prezidento partija kartais sustiprina savo pozicijas, kartais išlaiko turėtą daugumą, o kartais ją praranda.

Per paskutinius dešimt Senato rinkimų, kurie vyko kadencijos viduryje, prezidento partija šešis kartus prarado vietų, kartą jų skaičius liko toks pats, o tris kartus – netgi padidino savo atstovavimą. Taip nutiko 2018 ir 2022 m., atitinkamai prie Trumpo ir Biden’o.

The New York Times paprašė šešių ekspertų pasidalinti savo prognozėmis. Kaip matote iš grafiko, visi jie spėja, kad demokratai turės daugumą Atstovų rūmuose (House) – bent penkių vietų persvara.

Tačiau nuomonės išsiskiria dėl Senato. Trys iš šešių ekspertų mano, kad po rinkimų Senate bus lygybė (50 respublikonų ir 50 demokratų), du prognozuoja, kad Trumpo partija išlaikys daugumą ir tik viena ekspertė mano, kad demokratai turės bent kuklią – vienos vietos – persvarą.

Prognozės atsargios: apie mėlynąjį cunamį jos nekalba. Kodėl, jei Trumpas yra toks nepopuliarus?

Toliau nagrinėsime šiuos dalykus:

• Kaip ir kodėl amerikiečiai vertina Trumpą

• Dėl ko respublikonai Trumpą jau kaltina daugiau, nei Bideną

• Kokie rinkėjai nulems midterms rinkimus

• Kiek ir kurios apygardos JAV šiais metais yra svarbios

• Kodėl negalime pasitikėti (kai kuriomis) apklausomis ir gerai prognozuoti midterms rinkimų

Trumpas kenkia respublikonams, bet…

Kiek kartų šiame Substacke besugrįžtume prie Trumpo populiarumo temos, žinia iš esmės nesikeičia: jis išlieka toks pat nepopuliarus arba tapo dar nepopuliaresnis nei anksčiau.

Read more

Baigėsi pasaulio futbolo čempionatas. Geriausia jo komanda laimėjo vieną nebodžiausių finalų, kokį tik pamenu.

Subscribe now

Šiame čempionate buvo įspūdingesnio futbolo nei Ispanijos – iki pusfinalio labiausiai žavėjo Prancūzijos puolimas. Individualiai spindėjo Messi ir Mbappé, o ne Yamalis. Buvo įdomesnių rungtynių, didesnių sutriuškinimų ir stipresnių emocijų. Ten, kur nebuvo Ispanijos.

Bet ispanai žaidė geriausiai organizuotą, kokybiškiausią ir prie varžovų puikiai prisitaikantį futbolą.

Per visą čempionatą jie praleido tik vieną įvartį. Išskyrus pirmąsias rungtynes su Žaliuoju Kyšuliu, kitose užtikrintai judėjo link pergalės, kontroliuodami rungtynes. Pakeliui į titulą Ispanija įveikė sunkų kelią – Portugaliją, Belgiją, Prancūziją ir Argentiną.

Tai buvo pelnyta kolektyvinė pergalė.

Vis dėlto vertinant ne pagal ispanų sirgalių džiaugsmą, kad jų komanda geriausiai pasaulyje ridena apvalią pūslę, o pagal apčiuopiamą poveikį valstybėms, tikrieji šio čempionato laimėtojai nėra ispanai. Tokią teoriją pristato politologė Elizabeth Plantan. Pagal ją, didžiausiais laimėtojais tapo keturios mažos šalys, pirmą kartą dalyvavusios pasaulio čempionate – Kiurasao, Žaliasis Kyšulys, Uzbekistanas ir Jordanija.

Per liepą pasaulio susidomėjimas jomis staigiai išaugo. Pagal “Google” paieškas pirmavo Žaliasis Kyšulys – palyginti su praėjusiais metais, jų padaugėjo daugiau nei 5000 procentų.

Žinoma, vien momentinis dėmesys pokyčių savaime nesukuria. Tačiau tokios nemokamos pasaulinės viešųjų ryšių kampanijos duoda progą institucijoms. Kiurasao centrinis bankas pateikė rekomendacijas, kad valstybė turėtų išnaudoti čempionato dėmesį ir reikšmingai sustiprinti turizmo sektorių. Turistų antplūdžio tikisi ir Žaliasis Kyšulys.

Proga naudojosi ir Uzbekistanas – prie nacionalinės rinktinės rungtynių priderino diplomatinę misiją ir su Vašingtono sprendimų priėmėjais aptarė bendradarbiavimo perspektyvas.

Vis dėlto, kalbant apie pasaulio čempionatą, labiausiai man įsiminė ne 5000 proc. išaugusios paieškos apie Žaliąjį Kyšulį ar net dešimt Mbappe įvarčių, o 41 proc. Tiek jaunesnių nei 30 metų vyrų JAV, remiantis „YouGov“ apklausa, mano, kad pasaulio čempionate įmuštų 11 metrų baudinį.

Bendroje populiacijoje skaičiai mažesni, tačiau vis tiek maždaug kas penktas JAV suaugęs žmogus mano, kad tokį baudinį tikriausiai įmuštų. Padarytų tai, ko šiame pasaulio čempionate bent po kartą nepavyko net tokiems didmeistriams kaip Messi ir Mbappé.

Beje, pats Messi per visus jo pasaulio čempionatus realizavo tik pusę 11 metrų baudinių, kuriuos mušė rungtynių metu (neįskaitant baudinių serijų) – keturis iš aštuonių.

Jeigu žiūrėtume tik į baudinių serijas, pasaulio futbolo čempionatai yra sunkus išbandymas net ir profesionalams: 1976–2004 metais jų metu buvo realizuota 71,2 proc. baudinių. Palyginimui, Europos čempionatuose futbolininkai sėkmingai mušė 84,6 proc. bandymų baudinių serijose. O tyrimai rodo, kad psichologija čia tikrai svarbi.

Amerikiečiams pasitikėjimo savimi netrūksta. Gal todėl dalis jų taip mėgsta Donaldą Trumpą. Savo spyriu ypač pasitiki jauni respublikonai. Tarp jaunesnių nei 45 metų vyrų net 58 proc. šios partijos rėmėjų mano, kad pasaulio čempionate įmuštų 11 metrų baudinį. Palyginimui, taip galvoja tik 28 proc. demokratų ir 26 proc. nepriklausomų rinkėjų toje pačioje amžiaus grupėje.

Tai, kad žmonės yra linkę pervertinti savo gebėjimus, nėra naujiena. Klasikinis pavyzdys yra vairavimo įgūdžiai. Pagal 1995 m. JAV transporto departamento reprezentatyvią gyventojų apklausą, apie 53 proc. amerikiečių mano, kad jie vairuoja geriau, nei vidurkis. Dar 45 proc. mano, kad jų vairavimo įgūdžiai yra vidutiniai. Išsamesni moksliniai tyrimai patvirtina, kad tokia tendencija būdinga ir kitoms valstybėms.

Kita vertus, kitus vertinti yra žymiai lengviau. Tikriausiai žinote, kad Joe Bideno prezidentavimo metu daug amerikiečių – netgi apie pusę – jo proto aštrumą vertino prastai.

Tačiau nauja apklausa JAV rodo, kad ir Donaldas Trumpas pasivijo savo buvusį oponentą. Kaip matote iš grafiko, apie 46 proc. amerikiečių rinkėjų stipriai abejoja prezidento protine nuovoka.

Aišku, politinės simpatijos čia irgi svarbios. Stipri Trumpo rėmėjų mažuma, apie 21 proc. nuo visų rinkėjų, galvoja, kad jų prezidento proto aštrumas šiuo metu yra puikus.

Nepaisant to, ką galvojame apie Trumpo protinius gebėjimus, jo darbo vertinimai visuomenėje negerėja. Tačiau apie tai, taip pat apie artėjančių Kongreso vidurio rinkimų („midterms“) prognozes, išsamiau – jau kitą savaitę, specialiai tam skirtame šio Substacko įraše.

O tai, ką skaitėte šiandien, yra tam tikra naujiena. Startuoja nauja rubrika – „Mokslo šortai“.

Ji gimė iš dviejų dalykų: Substacko realybės ir mano seno noro dalintis įdomiais, duomenimis pagrįstais pastebėjimais apie politiką ir visuomenę.

Substacko realybė tokia, kad norint reguliariai rašyti ir išlaikyti kokybę, reikia laiko ir pastangų. Todėl prenumeratorių parama yra labai svarbi. Tačiau realybė yra ir tai: žmonės turi daug pasirinkimų, daug prenumeratų, o laiko ir galimybių papildomoms išlaidoms ne visada pakanka.

Paywall’as reiškia, kad daugumą tekstų perskaitys tik mažuma. Be to, nors rašytojų internete daugėja, diena dėl to netampa ilgesne.

Esu labai dėkingas savo mokamiems prenumeratoriams – žemiau rasite nuorodą, jei norėtumėte prie jų prisijungti. Tačiau kartu noriu palaikyti ir švietėjišką ilgalaikio projekto “Jastramskis rašo” dalį.

Todėl bandau tokį kompromisą: reguliariai parengti trumpesnius, per penkias minutes (ar netgi mažiau) perskaitomus tekstus. Jie bus skirti konkrečiam įvykiui, naujam tyrimui ar įdomių duomenų apžvalgai. Ir nemokami.

Tai ir yra rubrika, kurios pirmąjį tekstą šiandien perskaitėte (arba išklausėte) – „Mokslo šortai“. Planuoju per mėnesį publikuoti 2–3 tokius įrašus, dažniausiai darbo savaitės pabaigoje.

Savaitės pradžiai (plačiąja prasme – iki trečiadienio vakaro) pasiliksiu ilgesnius tekstus, kurių didesnė dalis bus skirta mokamiems prenumeratoriams. Kartais temos natūraliai susijungs su “Mokslo šortais”, kaip nutiko šiandien: baigėme Trumpu ir nuo jo pradėsime.

Atnaujintas formatas reikštų maždaug 5–6 įrašus per mėnesį: pavyzdžiui, 2–3 „Mokslo šortus“ ir 3 ilgesnius tekstus.

Pabandykime.

O jeigu jums patinka projektas “Jastramskis rašo” ir norite paremti šį Substacką, čia rasite prenumeratos variantus:

Subscribe now

Prieš kokį dešimtmetį įvadiniame statistikos kurse su studentais nagrinėdavome pasaulio gimstamumo duomenis. Tuo metu tema Lietuvos viešoje erdvėje dar nebuvo madinga.

Kaip ir derėtų mokslo tyrime, seminarą pradėdavome nuo teorinės diskusijos – kas galėtų paaiškinti, kodėl pasaulio valstybės skiriasi pagal tai, kiek vienai moteriai tenka gimusių vaikų (gimstamumo rodiklį)? Išsilavinimas, urbanizacija, o gal kultūriniai skirtumai?

Įstrigo vienas pusiau rimtas studento pasisakymas, kuris skambėjo maždaug taip (citata nėra tiksli):

Elektra paaiškina. Nes kai nėra elektros, tai… na, suprantat, žmonės neturi ką veikti sutemus.

Tą seminarą prisiminiau, kai publikavau tekstą apie gimstamumo krizę Lietuvoje ir pasaulyje. Jis sulaukė daug komentarų ir tvirtų nuomonių. Tai normalu, nes reiškinys yra labai svarbus ir žmonėms rūpi. Ne visi komentatoriai tą tekstą skaitė, bet tai irgi, deja, yra normalu.

Štai, kas, anot komentatorių, paaiškina gimstamumo mažėjimą (daugelis citatų tikslios, tik kai kurias paredagavau dėl aiškumo):

• Religingumo mažėjimas.

• Tai tiesiog bendras civilizacinis poslinkis.

• Lyčių konkurencija.

• Dėl socialinių ir technologinių pokyčių daugybei žmonių vaikai tapo mažai reikalingi.

• Nevaisingumas didėja ir dažnėja.

• Anksčiau vaikai buvo pensijos garantas: kuo jaunesnė karta, tuo labiau jai tai yra neaktualu.

• Visuomenė nenori judinti patriarchalinės santvarkos.

• Pagrindinė priežastis yra kultūra.

• Žmonės per gerai gyvena: supranta, kad nėra tiek laimės iš tų vaiku.

Žinoma, tai tik maža komentarų dalis.

Ne visi komentatoriai įsitikinę, kad jų teorija yra vienintelė ir geriausia, kaip koks Paksas. Visgi daugeliui jų atrodo, kad nurodoma priežastis yra pagrindinė ir paaiškina labai daug.

Tačiau kai matai visumą, tampa aišku: skirtingi žmonės akcentuoja skirtingus dalykus. Vieni beda pirštu į technologinius pokyčius. Kiti kaltina kultūrą arba ideologiją. Treti mato racionalius apskaičiavimus (vaikai neapsimoka arba yra mažai ekonomiškai reikalingi).

Kai kurie paaiškinimai prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, jeigu manome, kad dėl gimstamumo mažėjimo kaltas tradicinių (kad ir ką tai reikštų) normų ir religijos menkėjimas, tada keista būtų galvoti, kad tolesnis „patriarchato griovimas“ čia kažką išspręstų.

Čia prisimenu kažkur matytą iš universiteto išstojusio studento komentarą: nepatiko socialinių mokslų studijos, nes tai, kas jose dėstoma, esą galima pažiūrėti dešimties minučių „YouTube“ vaizdo įraše.

Žinoma, galima. Apskritai daugelis žmonių turi pakankamai teorinio įžvalgumo arba empirinės patirties, kad pateiktų paaiškinimus, kurie sutinkami ir socialinių mokslų tyrimuose.

Tačiau yra dvi problemos.

1. Vieno žmogaus (ar dešimties minučių „YouTube“ įrašo) žvilgsniui neįmanoma (nebent tai būtų genijus arba pusdievis) suvokti visumą ir įvertinti, kiek jo paaiškinimas iš tiesų paaiškina.

2. Antroji – diametraliai priešingų tiesų ir teorinio grynumo problema. Štai liaudies išmintis sako: „Neperšokęs griovio, nesakyk op“ ir „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Abu posakiai skamba lyg ir protingai, bet akcentuoja skirtingus principus (atsargumą ir riziką).

Iš karto pasakau: socialiniai mokslai irgi nėra pajėgūs visko gražiai paaiškinti ir išspręsti taip, kad nebekiltų diskusijų. Tačiau bent jau pasigilinimas į tyrimus leidžia sumažinti teorinę aroganciją ir suprasti, kiek iš tiesų dalykai yra sudėtingi (o gal tikrai paprasti).

Vienas iš minėto mano seminaro tikslų buvo (ir vis dar yra) parodyti studentams, kad joks paaiškinimas nepaaiškina VISKO – net ir tada, kai randame stiprią koreliaciją (pavyzdžiui, tarp raštingumo ir gimstamumo). Paimkime kitą pavyzdį iš mano paskaitų.

Žemiau grafike matote ryšį tarp pasitikėjimo parlamentu (skalė nuo 1 iki 10) ir aktyvumo parlamento rinkimuose (proc.) Europos valstybėse. Šiokia tokia koreliacija matyti.

Šis grafikas moko dviejų dalykų.

Pirma, nedaryti prielaidų apie paprastą reiškinių priežastingumą.

Yra tyrimų, rodančių, kad politinis pasitikėjimas veda prie didesnio aktyvumo (pavyzdžiui, šis). Bet gali būti atvirkščiai: kai kur balsavimas rinkimuose skatina pasitikėjimo parlamentu didėjimą.

Priežastį ir pasekmę, priežastinius mechanizmus atpinti yra sudėtinga. Tai labai didelis iššūkis socialiniams tyrimams, jau nekalbant apie vieno komentatoriaus nuomonę Facebooke.

Antra, reiškinius įprastai paaiškina ne vienas dalykas, o mažų mažiausiai keli. Ir tai gerai matosi iš grafiko.

Net jeigu priimame prielaidą, kad priežastingumas vienakryptis (pasitikėjimas → aktyvumas), akivaizdu, kad jis paaiškina tik dalies valstybių aktyvumą (taškučiai ant tiesės).

Tačiau Belgija turi gerokai didesnį aktyvumą, nei turėtų pagal politinį pasitikėjimą modelyje.

Kodėl?

Belgija turi privalomą balsavimą. Tai tik šiai valstybei aktualus dalykas, kitų nepaaiškins, bet į mozaiką turime įtraukti.

Teorinis modelis pasipildo:

Aktyvumas = Pasitikėjimas + (Ne)privalomas balsavimas

Lietuvoje aktyvumas yra gerokai mažesnis, net ir turint omenyje gana menką pasitikėjimą parlamentu.

Kodėl?

Čia gali būti daug paaiškinimų. Vienas jų – kadangi į oficialų rinkėjų registrą įtraukiami ir emigravę žmonės, realus nuolatinių Lietuvos gyventojų aktyvumas yra didesnis.

Teorinis modelis vėl pasipildo:

Aktyvumas = Pasitikėjimas + (Ne)privalomas balsavimas + Emigravę rinkėjai

Tai nėra išsamus aktyvumo paaiškinimo teorinis modelis. Šiaip nebūtų gera statistinė strategija rankioti po paaiškinimą kiekvienai valstybei. Tai demonstracija, kad norint suprasti skirtumus tarp valstybių arba žmonių, mes turim priimti tai, kad priežasčių yra daug.

Bet kaip išsiaiškinti, kiek skirtingos priežastys svarbios? Čia reikia gerų metodologinių sprendimų.

Dabar jau galime grįžti prie gimstamumo temos ir aptarti du naujus tyrimus. Pirmasis siekia įvertinti, kiek elektrifikacija paaiškina gimstamumo mažėjimą XX a. pradžios JAV. Antrasis tiria religingumo mažėjimo poveikį gimstamumui šiuolaikinėje Suomijoje.

Dulkių siurblio teorija

Staigūs ir didelio masto gimstamumo pokyčiai pasaulio istorijoje nėra naujiena. XX a. pirmoje pusėje JAV nutiko būtent tai: jeigu amžių sandūroje gimstamumo rodiklis (total fertility rate) siekė apie 3,8 vaiko vienai moteriai, tai 1940 m. jis jau buvo nukritęs iki 2,3.

Read more

Pastaraisiais mėnesiais rašiau apie diktatorius, socialdemokratus, demografiją – ir pamiršau savo pažadą kartas nuo karto pailsėti nuo politikos. Tad jau subrendo (o gal net ir perbrendo) laikas pasidalinti tuo, ką skaitau, kokius žaidimus žaidžiu ir ką žiūriu.

Subscribe now

Tiesa, knygų rekomendacijas pataupysiu. Ir ne tik todėl, kad pasaulio futbolo čempionatas atima laiką iš skaitymo (ketvirtfinalio prognozės: Anglija, Prancūzija, Ispanija, Šveicarija). Planuoju atskiru tekstu apžvelgti tarptautinio Bookerio premijos trumpojo sąrašo knygas – liko perskaityti dvi, tad laukite įrašo liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje.

Šiandien bus inovacija mano apžvalgose: šalia patikusių kūrinių pasidalinsiu ir nusivylimais. Toks sutapimas, kad pastaruoju metu nusvilau kai kurių mėgstamų kūrėjų darbais.

Pradėkime nuo serialų. Prieš pora mėnesių užsisakiau “HBO Max” ir tai sąraše atsispindi.

“The Pitt”

Nesu ligoninės dramų fanas. Mano mėgstamiausias serialas apie medikus iki šiol buvo “Scrubs”, kuris tikrai gerai žanro nereprezentuoja. Dar žiūrėjau pora "Daktaro Hauso” sezonų.

Nors mano imtis maža, skaitytos recenzijos patvirtina įspūdį: “The Pitt” esmingai skiriasi nuo kitų žanro atstovių, nes tai TIKRA ligoninės drama. Ji sukasi būtent apie medikų darbą ir jo iššūkius. O ne tai, kas kam (ne)pasipiršo ar koks yra narcizas ar genijus.

“The Pitt” mes (beveik) nematome gydytojų ir seselių už ligoninės ribų. Kiekvienas sezonas vyksta kone “realiu” laiku ir seka vieną skubios pagalbos skyriaus pamainą. Viena serija – viena valanda darbo. Daug plėstis nereikia, nes tikiu, kad jau girdėjote apie šį serialą.

Tiesiog patvirtinsiu, kad puikūs atsiliepimai yra pelnyti.

Negaliu objektyviai vertinti realistiškumo, nes niekada nedirbau (JAV) ligoninėje. Visgi “The Pitt” įtikina: detalus traumų vaizdavimas, medikų nuovargis, JAV sveikatos apsaugos sistemos kuriozai, pacientai, kurie su „Google“ pagalba įsivaizduoja esantys protingesni už daktarus. Geri aktoriai, yra tragedijos, cinizmo, humoro, empatijos, visko yra.

Žiūrint iš realizmo perspektyvos, vienas trūkumas galėtų būti tai, kad į du sezonus sugrūsta kone viskas, kas gali nutikti didelėje ligoninėje (ir tikriausiai ne vienoje) per kokius metus. Pačiam žiūrėjimo įdomumui, be abejo, tai yra pliusas.

“Reply 1988”

Šitas serialas man sugadino korėjietiškas dramas, nes jį pažiūrėjus, kad ir ką bandyčiau – tiesiog nebeįdomu. Kita vertus, akivaizdu, kad jis buvo labai naudingas, nes sutaupė laiko.

Kad ir kokį šio žanro topą imtum, “Reply 1988” yra viršūnėse. Sėkmės receptas yra aiškus: universali žmonių nostalgija jaunystei kartu su korėjietiškos kultūros artefaktais ir kasdieniu gyvenimu.

Absoliuti dauguma serialo vyksta vienoje gatvėje ir apima vienerius metus kelių joje gyvenančių šeimų gyvenimo. Kadangi „Reply 1988“ vyksta laikotarpiu, kai tiek Pietų Korėjoje, tiek Lietuvoje vyko dideli ekonominiai ir politiniai pokyčiai, prasidėjo globalizacijos era, neišvengiamai pradedi lyginti: džinsai, pirmieji ausinukai, kompiuteriai.

Skirtumų, žinoma, yra daugiau. Serialas leidžia sužinoti ir įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad Pietų Korėjoje ilgą laiką galiojo draudimas tuoktis žmonėms su ta pačia pavarde, net jeigu jie buvo iš skirtingų šeimų.

Tai gal ir nėra idealus palyginimas, bet savo dvasia “Reply 1988” turi artimo mūsiškiam “Pietinia Kronikas” filmui.

“A Knight of the Seven Kingdoms”

HBO gręžia ASOIAF pasaulį, kiek tik gali. Ir nors “House of the Dragon” iki šiol neprisijaukinau, septynių karalysčių riteris man priminė, kad visgi mėgstu George R. R. R. Martiną ir tą visatą.

Tai yra tiesiog miela (kiek įmanoma purviname ir negailestingame Westerose) istorija apie šiek tiek nevykusį pradedantįjį riterį ir prie jo prilipusį šiek tiek ypatingą berniuką. Čia gerokai daugiau humoro, nei kituose dviejuose serialuose. Aišku, kadangi originalios apysakos (kuri atitinka pirmą sezoną) pagrindinis įvykis yra riterių turnyras, tai čia neapsieinama be lūžusių kaulų ir nelabai (o gal šiek tiek) prasmingų mirčių.

Bet sumoje – jei jums patinka GRRM, ypač jo trumpesnė proza, tai tikrai patiks ir “A Knight of the Seven Kingdoms”.

Serialų apžvalgą baigiu vienu nusivylimu.

“Rooster”

Aš labai norėjau pamėgti šį serialą. Teorijoje atrodė, kad jis puikiai subalansuotas man:

• Steve Carell, kurį labai mėgstu (kas nemėgsta), vaidina veiksmo romanų rašytoją.

• Tai Bill Lawrence, kuris kūrė (buvo vienas kūrėjų) “Scrubs”, “Ted Lasso”, “Shrinking”, darbas.

• Serialo veiksmas vyksta universitete ir visi pagrindiniai veikėjai yra dėstytojai (arba studentai).

Pirma serija buvo nebloga, antra – visai nieko, bet po to viskas žemyn ir į plokštumą. Jeigu Lawrence kitur pavyksta paimti tam tikrą profesinę terpę (ligoninė, psichoterapeutai, futbolo komanda) ir jos parametruose išvystyti gerą komediją, čia viskas… banalu, neskanu.

Humoras persismelkia amerikietiško studentavimo klišėmis ir yra tingus (tai aišku, kad ledo ritulio komandos treneris prasigėręs). Veikėjų dramos dirbtinės (“o ne, mano tėtis nusprendė padėstyti universitete, kuriame dirbu”). Situacijos neįtikina ir kelia papildomų klausimų (pagal ką dekanas nusprendžia, kuriuos magistro studentus kviestis į pirtį?).

Bet labiausiai visgi užkliuvo kultūrinis Rusijos normalizavimas. Jau Ted Lasso vienoje vietoje keistai atrodo juokelis “Darn tootin’ Vladimir Putin!” (kodėl ne “Darn bitter Adolf Hitler”?).

Phil Dunster čia vaidina Rusijos istorijos dėstytoją. Nežinau, gal tai subtilus žaidimas su tuo, kad jo veikėjas yra šioks toks antagonistas. Bet tuo abejoju. Per daug dažnai matome scenas, kur studentai, pavyzdžiui, juokingai (“juokingai”) kartoja paskui dėstytoją „spokojnoj nochi“ (juokinga, kai amerikiečiai bando kalbėti rusiškai). Kam to reikia?

Kaip žmogus, šiek tiek susijęs su akademija, žinau, kad rusai Vakaruose ilgą laiką buvo uždominavę Rytų Europos studijų lauką. Tai prisideda prie to, kad daugelio vakariečių akyse šis regionas tapo tiesiog Rusijos sinonimu. “Rooster” toliau palaiko šitą įvaizdį.

Kad bent jau būtų juokinga.

O dabar pereikime prie knygų.

Jonathan Franzen “Kryžkelės”

Net jeigu nesate skaitę Franzeno, gal girdėjote, kad jo romane „Pataisos“ Lietuva ir Vilnius vaizduojami kaip… Na, kaip ir tikėtumeisi, kad amerikiečiai įsivaizduotų Rytų Europą in the 90s – totali korupcija, gyventojai valgo arklieną, vyksta perversmai, o tankai važinėja gatvėmis.

Man norisi tikėtis, kad šis įvaizdis pagerėjo, bet naujausia Franzeno knyga to negali patvirtinti: visas veiksmas čia vyksta JAV. Kaip ir „Pataisose“, tai greit įtraukiantis pasakojimas, mezgamas per penkis šeimos veikėjus (vyrą, žmoną, du sūnus ir dukrą). Skirtingi požiūrio taškai ne tik išpučia romaną iki beveik 700 puslapių lietuviškame leidime (lietuviams patinka didelės raidės), bet ir leidžia visapusiškai įsigilinti į veikėjų tarpusavio dramas, priekaištus ir motyvus. Kiekvienas turi savo pretenzijų ir paslapčių.

Veiksmas vyksta 1971 m. kontekste – Vietnamo karas, pilietinių teisių judėjimai, hipiai, narkotikai. Tai reikšmingų politinių ir socialinių pokyčių laikotarpis. Todėl įdomus rašytojo pasirinkimas, kad viena centrinių knygos temų yra tikėjimas. Daug neišduodamas pasakysiu: šis pasirinkimas pasiteisina, o visi puslapiai visiškai neprailgsta.

Sako, kad bus ir knygos tęsinys.

Ian McEwan “Atpirkimas”

Naujausią McEwano knygą “Pamokos” rekomendavau ankstesniame įraše, ją delegavau ir į Tomo Ramanausko vasarines rekomendacijas (ten galite rasti krūvą kitų gerų knygų rekomendacijų).

Žinot, kaip būna su kokia nors patikusia daina, kurią pasiūlo “Discover Weekly”? Suki, suki ją, tada pabandai kitus grupės kūrinius ir supranti, kad jie esmingai skiriasi ir ne tavo skoniui.

Tai bent jau kol kas McEwanu taip nenutiko. Tarp padėvėtų knygų skelbimų susiradau vieną geriausiai iki šiol jo vertinamų romanų “Atpirkimas“. Padariau pavedimą. Gavau siuntą. Ją atplėšiau. Pradėjau skaityti. Patiko. Dabar rekomenduoju ir jums.

1935 m. mergaitė Brioni padaro klaidą, kurią ištaisyti bandys visą likusį gyvenimą. Į tą klaidą susipina veiksniai, kurie subtiliai atskleidžiami knygos pirmoje dalyje: klasiniai ir socialiniai skirtumai (Brioni yra iš aristokratų šeimos), atsitiktinumas, vaikiškos fantazijos.

McEwanas demonstruoja rašytojo aukštumas dviem lygmenimis. Pirma, veikėjų psichologiniais portretais ir mąstymo procesais. Antra, gebėjimu įtikinamai perteikti drastiškai skirtingas situacijas: pavyzdžiui, aukštuomenės vakarienę ir Diunkerko operaciją.

Pagal šią knygą yra sukurtas filmas su Keira Knightley, bet jo nežiūrėjau ir tikriausiai nežiūrėsiu.

O dabar eikime prie knyginio nusivylimo.

Andrzej Sapkowski “Kvailių bokštas”

Deja.

Žiūrėkit, man labai patiko visos “Raganiaus” ciklo knygos ir apsakymai. Gal aš pasikeičiau nuo tada, kai jas skaičiau. Nes praėjo gal kokių dešimt metų. Bet tarkime, paėmiau iš naujo “A Game of Thrones” – ir nors ne tas pats, kaip jaunysteje, bet vis tiek turėjau gerą laiką iki paskutinio puslapio.

O štai su Sapkowskiu ir Husitų trilogijos pirma knyga striginėjau nuo pat pradžios. Nuo pat pirmo skyriaus, kur nesupratau, kodėl kai kurias lotyniškas eilutes reikia versti, o kita tai tegu pats skaitytojas googlina (kaip suprantu, tai ne vertėjo, bet knygos originalo problema).

Aš kažkiek suprantu sprendimą neversti, kai skaitau Cormaco McCarthy pasienio trilogiją. Spjaudausi, verčiuosi per google translate tuos dialogus ispanų kalba, bet kažkiek suprantu.

Kodėl “Kvailių bokšte” reikia knygos gale pateikti kai kurių lotyniškų išsireiškimų ar psalmių vertimus, o ties kitais – pasiųsti skaitytoją konsultuotis su Šventuoju raštu, man sunkiau suvokt.

Velniai nematė, jei tai būtų viena problema.

Autorius neabejotinai daug žino apie istorinį laikotarpį, kuriame makaluojasi pagrindinis veikėjas Reinmaras iš Bieliavos. Malonios sąsajos su Lietuva, vis paminimas Jogaila, tai, kad veiksmas vyksta Silezijoje. Tačiau tekstas yra tiesiog perkrautas terminų ir vardų, kurie pasakojimui nieko neduoda – atvirkščiai, kaip ir tie lotyniški (neversti) inkliuzai, išmuša iš jo.

Vietomis atrodo, kad knygos autorius norėjo į ją perkelti kuo daugiau dalykų iš liturginio žodyno, XV a. pradžios Silezijos didikų telefonų knygos ir aprangos katalogo.

Jeigu tam tikro termino neranda lietuviškas google ir man reikia su dirbtiniu intelektu konsultuotis, bandant išlankstyti, kas čia yra – tą pateisinti galima nebent jei originalus sumanymas ir yra priversti skaitytoją patupdyti į mentalinį kvailių bokštą. Aš iki šiol nesuradau, kas yra “odžyvonsas”.

Kažkada esu skaitęs šiek tiek paniekinantį Sapkowskio atsiliepimą apie (apskritai) kompiuterinius žaidimus. Husitų trilogija parašyta dar iki “The Witcher” sėkmės, tad negalėjo būti jo įtakota. Bet knyga skaitosi taip, lyg pagrindinis veikėjas vykdytų kvestą žaidime.

Išjoja. Susiranda kompanionų. Pašneka su NPC. Pasikapoja su priešais. Susitinka kokį mistinį padarą arba tris raganas. Praskrenda kaukolė. Vėl pasikapoja. Gauna malkų. Sprunka.

Ir vėl iš naujo.

Žinau, kad šios knygos turi mūsuose fanų, tad prašom, rašykit į komentarus, apginkit, padėkit man suprast.

Pabaigai – kelios vaizdo žaidimų rekomendacijų.

“Slay the Princess”, sukūrė Black Tabby Games

Labai įdomus konceptas.

Jūs turite nužudyti princesę. Jeigu jos nenužudysite, įvyks pasaulio pabaiga. Kodėl taip yra, jums niekas nepaaiškina, tačiau žaidimo pasakotojas tikina, kad juo turite pasitikėti.

Kad ir ką nuspręsite, lengva nebus. Princesė, žinoma, yra kitokios nuomonės. Ji bandys jus įtikinėti, melsti, manipuliuoti ir visai kitaip stengtis išvengti savo gyvenimo pabaigos.

Atrodo, paprasta, ir iš tiesų – žaidimą galima baigti labai greitai. Tačiau. Jo pabaiga yra tik jo pradžia. Nesinori labai spoilinti, tačiau įvykdę savo misiją (ar neįvykdę) vėl atsidursite ten, kur pradėjote. Tačiau šis tas bus pasikeitę. Pavyzdžiui, su jumis kalba dar vienas balsas.

Beveik kiekvienas jūsų dialogo pasirinkimas (žaidimas vyksta tik per juos, tai vizualinės novelės tipas) lemia tolesnių įvykių, princesės reakcijų, jos transformacijų išsišakojimą.

Sakyčiau, žaidimas neblogai sužaidžia moralės dilemomis ir tam tikrais filosofiniais konceptais. Rekomenduoju.

“The Drifter”, sukūrė Powerhoof

Trileris ir greitas veiksmas, atrodo, nėra suderinami su adventure žanru ir pikseliais. “The Drifter” šią prielaidą klibina.

Pagrindinis veikėjas Mick Carter yra bastūnas, kuris paskutinius penkis metus praleido atsiskyręs nuo savo šeimos, keliaudamas (nemokamai) traukiniais ir iš esmės priėmęs valkatavimo sąlygas.

Dabar jis grįžta į savo mamos laidotuves. Viena kliūtis: kai išlipa iš traukinio, jį pagrobia ir nuskandina kažkokie kaukėti nevidonai. Sprendimas kliūčiai: pasirodo, veikėjas turi savybę persikelti laiku atgal į kelias (ar keliolika) akimirkas iki savo mirties ir gauna šansą jos išvengti.

Ši žaidimo savybė nėra pernelyg dažnai naudojama, tačiau atitinkamose vietose ji suteikia nemažai įtampos ir trilerio pojūčio. Atitinkamai jį stiprina greitai besikeičiantis siužetas.

Kitais požiūriais tai labai tvarkingas, gerai optimizuotas adventure, kurį patogu žaisti ir su žaidimų pulteliu.

O jeigu jums norisi šiek tiek mistiškesnio, poetiškesnio adventure žaidimo, tada rekomenduoju

Norco, sukūrė “Geography of Robots”

Luizianos valstija ir jos bayou (pelkėti vandens telkiniai ir upių atšakos) puikiai tinka mistikai ir detektyvams: pavyzdžiui, “Interviu su vampyru” arba pirmasis “True Detective” sezonas.

“Norco” mistikos yra, bet tai visų pirma distopija, kurioje JAV subyrėjo į daugelį politinių vienetų, korporacijos perima valstybės rolę, plinta kultai. Vizualiai žaidimas yra gražus (jeigu jums patinka pikseliai) ir liūdnas, paliečia gana įvairias temas, nuo tikėjimo iki šeimos. Kūrėjai startavo nuo projekto apie Luizianą po uragano “Katrina” ir tai išsivystė į žaidimą.

Skirtingai nei “The Drifter”, čia daugiau įvairių mechanikų: ne tik daiktų inventorius, bet ir minčių voratinklis, galimybė su virtualiu telefonu įrašyti kitų personažų žodžius. Kartais netgi reikia pašaudyti arba naviguoti laiveliu po pelkėtos upės labirintus. Ne visos šios mechanikos išpildytos idealiai, bet nesakyčiau, kad nusibosta, nes žaidimas nėra ilgas.

Artimiausias palyginimas pagal žaidimo dvasią (bet ne pagal mechanikas) būtų “Kentucky Route Zero” – tik su žymiai (nors ir ne 100 proc.) daugiau prasmės turinčiu siužetu.

O ką jūs skaitote, žaidžiate ar žiūrite vasarą?

Pasidalinkite komentaruose!

Užtenka apie socialdemokratus. Vasara skirta poilsiui nuo politikos ir, žinoma, knygoms.

Daugiau nei penkeri metai praėjo nuo tada, kai išėjo mano pirmoji ir kol kas vienintelė knyga „Mums reikia vado?“.

Per tą laiką sulaukiau vieno kito klausimo: kada antroji knyga? Mano atsakymas būdavo miglotas – antroji knyga bus, tik dar nežinau kada. Bet greičiausiai tai bus grožinė literatūra.

Kai tik rasdavau laisvesnę ir kitais darbais neužpildytą popietę, vis prisėsdavau prie romano. Darbas vyko ir tebevyksta lėtai. Vis sugrįždavau prie jau parašytų skyrių – juos pildydavau, perrašinėdavau, tikslindavau. Vis savęs klausdavau ir klausiu: ar pavyks?

Nors nuo pradinio sumanymo nenutolau, per kelerius metus projektas išsiplėtė, ir praėjusiais metais, sudėliojęs paskutinį sakinį, supratau – parašiau ne knygą, o tik pusę jos. Kartu supratau ir tai, kad pavyks. Bet ar ir kada ją išleisiu, to pasakyti dar negalėjau ir negaliu.

Kol kas dar nenoriu atskleisti pavadinimo, siužeto ir, jeigu taip galima pasakyti, pagrindinės idėjos.

Tačiau manau, kad pribrendau savotiškam eksperimentui – pasidalinti su jumis rašomo romano ištrauka (o jeigu sudomins, galbūt ir ištraukomis, daugiskaita). Kadangi dėl asmeninių priežasčių romano rašyme turėjau gana ilgą, daugiau nei pusės metų pertrauką, galbūt tai suteiks motyvacijos prie jo grįžti ir pagaliau parašyti antrąją knygos dalį.

Šiam eksperimentui pasirinkau šiek tiek eksperimentinę knygos vietą – joje sutinkame pagrindinio knygos veikėjo močiutę Stefaniją. Pats labai mėgstu knygas, kurios parašytos iš skirtingų veikėjų požiūrio taškų (POV), turi kelias siužetines linijas arba net savotiškus apsakymus romano viduje.

Stefanijos skyriai yra tarpinis variantas. Jie nenustelbia (net, sakyčiau, neatskleidžia, jeigu skaitomi atskirai) pagrindinio siužeto ir veikėjo kelionės. Tačiau pačios Stefanijos istorija leidžia geriau suprasti knygos pasaulį, jo logiką ir šalutinių veikėjų paveikslus.

Manau, tai puikiai tinka tikslui – ir šiek tiek supažindinti jus su mano rašymo stiliumi, ir su pačia knyga, kol kas neišduodant jos pavadinimo ir pagrindinio siužeto.

Šias ištraukas galima skaityti kaip savarankišką, uždarą apsakymą. Iš viso knygoje (šiuo metu) yra trys Stefanijos skyriai – pradžiai planuoju publikuoti pirmąjį jų, trimis dalimis.

O toliau – žiūrėsime.

Vasaros eksperimentas prasideda.

Read more

Šiandien giliau nersime į Lietuvos socialdemokratų idėjas ir praktiką valdžioje. Neišvengsime ir Brazausko, bet žiūrėsim plačiau – į valdymo rezultatus, kitus premjerus, rinkėjus.

Subscribe now

Pradžiai anekdotas.

Grįžta viena Lietuvos socialdemokratų galvų iš komandiruotės. Pasitikrina elektroninio pašto dėžutę – o ten laiškas nuo viešųjų ryšių konsultantų.

Jie klausia:

„Gerb. socialdemokrate, jau norime išplatinti pranešimą spaudai. Gal galėtume patikslinti vieną detalę: koks, pagal jus, turėtų būti pajamų mokesčio progresyvumas?“.

Socialdemokratų galva pasikrapšto pakaušį, šypteli į ūsą (galimą) ir atrašo:

„Tai jūs geriau žinosit, kokį ten mokestį įrašyti, kaip geriau atrodytų“.

Ir išskrenda į kitą komandiruotę.

Po dviejų savaičių grįžta – rinkimai laimėti. Nice.

Dalis šio anekdoto įvykių ir aplinkybių yra išgalvotos. Bet kaip sako mano (bet ne LSDP) bičiulis Paulius Ambrazevičius, kiekviename pokšte yra ir žiupsnis pokšto.

Situacija „įrašykite mokestį patys“ yra paremta patikimais šaltiniais, kurių, žinoma, neatskleisiu.

O dabar eikime prie tyrimų.

Tikriausiai žinote projektą “Mano balsas”. Tai politinis kompasas. Atsakote į vertybinių klausimų testą ir pamatote, kuriai Lietuvos partijai (kandidatams) jūsų vertybės artimiausios.

Paimkime, pavyzdžiui, 2016 metų projektą. Dešimt metų po Algirdo M. Brazausko eros, bet dar prieš Gintauto Palucko maištą ir socialdemokratinių darbo „bebrų“ pasitraukimą.

Beje, kad ir ką galvotumėte apie jų įkurtą partiją, bet logotipas yra legendinis. Išsisaugojau šį atviruką, puikiai tinka šventėms:

Grįžkime į politinį kompasą. Ten „bebrų“ nėra, bet yra socialdemokratai.

Štai taip išsidėsto pagrindinės partijos dviejose vertybinėse ašyse. Viskas logiška. Konservatoriai linksta į dešinę ir yra truputuką konservatyvūs. Liberalai liberalūs viskame. Valstiečiai tokia kaip ir centro kairė ekonomikoje, bet ir biškutį tradiciniai.

Socialdemokratus randame ten, kur ir turėtume. Ekonomiškai jie kairieji, nori daugiau reguliavimo, perskirstymo. Bet ir daugiau už asmens laisvę, nei konservatoriai.

Kažkur čia galai nesueina, tiesa?

Kažkoks disonansas tarp minėto anekdoto ir deklaracijų. Partija, kuri save mato į kairę, tikrai turėtų žinoti, kokių nori mokesčių.

Šitą disonansą šiandien ir nagrinėsime. Įvairiais kampais.

Read more

New Yorko „Knicks“ nutraukė prakeiksmą ir po 53 metų pertraukos tapo NBA čempionais. Čempionų žiedą iškovojo ir vienas mano mėgstamiausių buvusių „Suns“ žaidėjų – Mikal Bridges.

Algirdas M. Brazauskas yra buvęs New Yorke, jis ten 1994 m. kalbėjo Jungtinėse Tautose. Tą akimirką matote nuotraukoje.

Bet šiandien žiedus, tai yra ministrų postus, Lietuvoje matuojasi nauja socialdemokratų koalicija be „Nemuno aušros“. Ar jai pavyks nutraukti Brazausko prakeiksmą?

Vargu.

Tęsiant ne pačias garbingiausias socialdemokratų lyderių tradicijas, Mindaugas Sinkevičius vengia atsakyti į nepatogius klausimus.

Kodėl reikia nutraukti koaliciją su „Nemuno aušra“ – savaime aišku. Bet lieka įdomesnis klausimas – kodėl reikėjo ją apskritai sudaryti ir murkdytis beveik du metus?

Čia turime įvairių versijų. Vieną man primena Facebooko komentatoriai: kad taip užsispyrė Saulius Skvernelis. Kitoje versijoje Gintautas Paluckas to siekė (dėl savo reikaliukų ir ryšiukų) ir Skvernelio kaprizais pasinaudojo kaip patogiu pretekstu.

Neginčiju to, kad pas tuometinius (kaip greit bėga laikas) socialdemokratų ir „demokratų“ lyderius visokių ten išskaičiavimų galėjo būti. Skvernelio žodis, be abejo, buvo lygu partijos žodžiui – kaip aptarėme praėjusią savaitę, ši ir laikėsi ant jo reputacijos.

Bet LSDP yra senesnė, rimtesnė, didesnė partija. Deklaruojanti kairiąją ideologiją. Nepaisant to, koalicija su „Nemuno aušra“ atrodė gera idėja tiek 51 jų parlamentarui (atmetus Palucką), tiek veteranui Juozui Olekui, tiek kitiems partijos lyderiams ir daugeliui eilinių narių.

Koalicija LSDP tiko ir patiko. Nes variantų būta ir kitų: pavyzdžiui, mažumos vyriausybė su konservatorių parama strateginiams sprendimams.

Praėjusį tekstą baigiau cliffhanger‘iu: žadėjau paaiškinti „LSDP + NA = KMPL1” du metus” dilemą, grįždamas į Brazausko epochą.

Prie jos ir grįšime, nes noriu paaiškinti didžiausią socialdemokratų problemą – tą, kuri savo ruožtu padeda suprasti ir koaliciją su „Nemuno aušra“.

Problema paprasta: LSDP nėra tikri socialdemokratai.

Gal kažkada jie tokiais taps – užuomazgos, reikia pripažinti, matosi (ta pati Inga Ruginienė, nežiūrint į kompetencijas premjero postui, pagal patirtį ir pažiūras yra kairioji). Bet dabar nėra. Ir todėl LSDP galėjo obuoliauti su Remigijumi Žemaitaičiu.

Kai sakau, kad LSDP nėra socialdemokratai, aš neturiu galvoje, kad jie nepasisako už LGBT teises ar kitas kultūriškai progresyvias idėjas. Taip, tai yra dalis šiuolaikinės socialdemokratijos. Bet žiūrint istoriškai, didelę dalį laiko socialdemokratų partijos apsiėjo be to.

Bet štai ko Vakarų socialdemokratai niekada nedarydavo – nesileisdavo į koalicijas su veikėjais, nuteistais už antisemitizmą. Tikri socialdemokratai taip nesielgia.

Aš šitą socialdemokratų problemą (kad jie nėra tuo, kaip save vadina) aiškinu per Brazausko prakeiksmą.

Brazausko politinė mintis (jeigu taip galima vadinti) ir veiksmas daugeliu aspektu buvo visiškai priešingi įprastai socialdemokratijai.

Bet LSDP puolė į platų glėbį ir kartu su Brazausko lyderyste priėmė jo politinius įpročius: pavyzdžiui, ėjimą į koalicijas su belenkuo, kad tik ne su konservatoriais.

LSDP apsibrėžė save kaip Brazausko partiją. Tai giliai įsigręžę į partijos DNR, nepaisant vėlesnio skilimo (po teisybei, kai dabar jau viską žinome, senuosius „bebrus“ išvijęs Paluckas didžiojoje politikoje elgėsi ciniškai ir ne itin socialdemokratiškai).

Tu negali būti Brazausko partija ir socialdemokratais vienu metu. Čia kaip pica su ananasais. Kulinarinė (politologinė) nesąmonė, nors daliai žmonių ir patinka.

Bet kai save įtikini, kad pica su ananasais yra visiškai normalu, tuomet nieko keisto, jei ant jos galiausiai atsiranda ir kečupo – šiuo atveju pavadinimu „Nemuno aušra“.

Pirmame tekste sakiau, kad neplanavau jo rašyti, tuo labiau dviejų. Tačiau einant kuo toliau į lietuviškos „socialdemokratijos“ mišką, tuo daugiau radau medžių, tai yra, brazauskų. Todėl ši mini-serija išsiplečia į bent jau tris tekstus.

Tam trečiam tekstui pasilieku platesnę LSDP ideologijos analizę. O šiandien kalbėsime apie tai:

• Kas yra socialdemokratija

• LSDP ištakas

• Ekskomunistų DNR

• Prie ko čia Blinkevičiūtė

• Kas finansavo LSDP kampaniją 2000 m. ir ką tai apie juos pasako

Read more

Aš neketinau rašyti šio teksto. Dar labiau neketinau rašyti dviejų.

Daugeliui žmonių pastaraisiais mėnesiais sakiau, kad Lietuvos politika man yra gerokai atsibodusi ir neturiu ką naujo pasakyti.

Subscribe now

Bet socialdemokratų sprendimas nutraukti koaliciją su „Nemuno aušra“ yra šiokia tokia naujiena. Mačiau, kad ji nustebino ir kai kuriuos kolegas politologus. Kartu tai gera proga išdėstyti savo mintis apie tai, kas yra ta Lietuvos socialdemokratų partija ir kas su ja negerai.

Socialdemokratų atsisveikinimas su Remigijumi Žemaitaičiu yra savaime įdomus ir pradėsime nuo jo. Tačiau gerokai įdomesnis klausimas yra šis: kodėl apskritai su „Nemuno aušra“ (NA) valdžioje buvo ištempti beveik dveji metai, nuolat šaudant sau ir valstybei į kojas?

Karolis Žukauskas, kurį, spėju, visi skaitote, tai aiškina per įtartinus LSDP (buvusių) lyderių ir Žemaitaičio ryšius kriminaliniame pasaulyje ir Baltarusijoje (beje, kai pribaiginėjau šį tekstą ir ruošiausi publikuoti, Karolis paleido ir savąjį apie koalicijos baigtį – įdomus sutapimas!).

Čia gali slypėti ir viena koalicijos perkrovimo priežastis: išaugus grėsmei, kad partija bus visam laikui apibrėžta kaip kriminalinė, apie tolesnę karjerą mąstančios socialdemokratų galvos nebeturi pasirinkimo. Skirtingai, nei šioje kadencijoje (galimai) bandę „išsicashinti“.

Visgi abejočiau, kad dauguma socialdemokratų apie tuos (galimus) ryšius žinojo. Nepaisant to, penkiasdešimt vienas jų parlamentaras (atmetus Palucką) vis tiek manė, kad obuoliauti su „Nemuno aušra“ yra gera idėja. Kaip pastebi Saulius Spurga, bendro „darbo“ tęsti dar prieš kelias dienas problemų nematė Juozas Olekas ir kiti. Nepaisant…

Na, tikriausiai jau visi žinote, kas yra „Nemuno aušra“ ir Žemaitaitis.

Manau, kad dalis atsakymo į LSDP koalicinio užsispyrimo dilemą yra giliau – šios partijos istorijoje ir tai, kaip ji save politiškai supranta.

Asociatyvinė nuotrauka.

Ir kai pradėjau rašyti, supratau – per vieną įrašą neišsiteksiu. Apie gilesnes, ilgalaikes priežastis kalbėsime būsimame, antrame šios mini-serijos tekste apie socialdemokrat-error.

O šiandien – svarbiausi akcentai apie koalicijos ir netgi galimą premjerės Ingos Ruginienės keitimą.

Kam to reikia ir kas gauna naudą?

Pirma, to reikia socialdemokratams.

Manau, kurį laiką jie gyveno kliedesyje, kad yra populiaresni, nei rodo realybė. Ir save įtikino, kad visa kritika, skirta koalicijai – tai kažkokio ten Vilniaus “burbulo” konspiracija.

Seimo rinkimų antras turas dažnai susuka galvą laimėtojui. Ilgam. Pagal partijos sąrašą LSDP gavo 19,3 proc. balsų. Vos vienu proc. punktu daugiau, nei konservatoriai. Bet sėkmingai susiklostęs antras turas ir balsavimas prieš valdžią socdemams davė 52 vietas Seime.

Jie nėra nei pirmi, nei paskutiniai, apsvaigę nuo tokios pergalės. Iki šiol sklando legendos, kaip 1996 m. Tėvynės sąjunga galvojo, kad atėjo į valdžią jau „visiems laikams“. Po 2016 m. rinkimų „valstiečiai“ ilgai negalėjo patikėti, kad jų triumfas nėra tvarus.

Socialdemokratai nėra kažkokioje visiškai tragiškoje pozicijoje. Visgi jų reitingų trajektorija eina po truputį žemyn – vis labiau atsiliekant nuo konservatorių. O pačios vyriausybės vertinimai yra stipriai neigiami. Kad ir ką apie savo darbą galvotų Ruginienė.

Kol socdemai valdžioje praranda populiarumą, Žemaitaičio partija toliau sėdi, kur sėdėjusi: už ją balsuotų apie 8-9 proc. gyventojų.

Tą aiškiai matome iš „sekam.lt“ duomenų – šis gerą darbą darantis puslapis apibendrina pagrindinių Lietuvos apklausų reitingus ir pateikia partijų reitingo vidurkius.

Antra, to reikia partijos lyderiui Mindaugui Sinkevičiui.

Šis politikas prieš kelis metus buvo be penkių minučių Lietuvos premjeras. Bet nuotykiai su čekiukiais ir televizoriais nulėmė, kad pastaruosius metus jis praleido už Seimo ribų: iš šalies stebėdamas Paluckiadą, partijos reputacijos trypimą koalicijoje su Žemaitaičiu ir Ruginienės eksperimentą.

Sinkevičiaus išteisinimas ir socdemų klaidos jam suteikė progą tapti partijos lyderiu. Bet kam? Tam, kad pirmininkautų LSDP būdamas už Seimo ribų ir stebėtų tolesnį jos smukimą?

Manau, Sinkevičius puikiai supranta: po dar dvejų Ruginienės ir Žemaitaičio tandemo metų jam ne tik premjero postas gali tapti nepasiekiamas. Gali tekti vadovauti didžiausiai Lietuvos neparlamentinei partijai.

Socialdemokratų sprendimas nėra vertybinis. Jo reikia partijai, jo reikia ir partijos pirmininkui: bent iš dalies stabilizuoti LSDP reputaciją ir tvirtai perimti jos lyderystę.

O jeigu kartu dar pavyktų porą metų pasėdėti premjero kėdėje? Tuo geriau.

Visgi socialdemokratai gali norėti daug ko, bet keičiant koaliciją, jiems reikia, kad į ją norėtų ir demokratai „Vardan Lietuvos“.

Taigi, trečia, naujos koalicijos reikia „demokratams“.

Įtarimai dėl korupcijos Sauliui Skverneliui sudavė didžiulį smūgį partijos įvaizdžiui, kuris, panašu, ir laikėsi ant Skvernelio reputacijos.

Štai kokia yra „demokratų“ reitingų trajektorija:

Ojojoj.

Net neabejoju, kad partijos viduje jau dega visos raudonos lemputės. Vilija Targamadzė kažką ten kalba apie „švietimo partiją“, bet realiai ji palieka skęstantį laivą.

Demokratams būtini radikalūs sprendimai, jei jie nenori po šios kadencijos nugrimzti į politinę užmarštį. Paprastai Lietuvoje partijoms reitingų gelbėjimas einant į valdžią nėra rekomenduotinas receptas. Tačiau „demokratų“ situacija yra kitokia.

Jiems reikia antraščių, kuriose nuolatos figūruotų Virginijus Sinkevičius – perprogramuoti visuomenėje susiformavusį lyderio įvaizdį.

Jiems reikia padoriai dirbančių ministrų, kad galėtų parodyti: kaip partija esame verti pasitikėjimo, nepaisant įtarimų buvusiam pirmininkui.

Jiems reikia stebuklo. Bet opozicijoje jo nerasi.

Netikiu socialdemokratų vertybiniu nušvitimu – nors Mindaugo Sinkevičiaus kalbos apie tai, kad koalicija turėtų gebėti kartu priimti nacionalinio saugumo sprendimus, ir planai dėl atnaujintos, socialiai orientuotos Vyriausybės programos skamba teisingai.

Pasirinktas laikas – kai koalicija keičiama prieš pat agurkų sezoną ir jau priėmus LRT pataisas (su Žemaitaičio pagalba; demokratai tam nebūtų pritarę) – rodo aiškų strateginį apskaičiavimą.

Aišku, valstybei tai turėtų išeiti – sakau tai labai, labai atsargiai – į naudą. Paprastai vengiu drastiškų apibūdinimų, tačiau tai, kas pastaraisiais metais vyko vyriausybėje, būtų išerzinę ir Algirdą M. Brazauską. Nors įtariu, kad kadencijos pradžioje jis ir pats būtų sudaręs koaliciją su „Nemuno aušra“.

Gali būti toks šalutinis efektas: į opoziciją išėjęs Žemaitaitis įjungs naują populizmo-antivalstybizmo pavarą, o jo reitingai nemažės (nors kartu manau, kad jų lubos nėra labai aukštos).

Nežinau, ar jam apskritai dar buvo reikalinga koalicija. Kad ir ką „Nemuno aušra“ gavo iš valdžios, arba jau nesužinosime, arba išgirsime ne iš politologų komentarų, o iš žurnalistinių ir (galimai) teisminių tyrimų.

Kitas šalutinis efektas – gero užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio keitimas (įdomu, ką galvoja Nausėda; aišku, geras klausimas, ar kam nors Seime dar įdomu, ką jis galvoja). Ir jeigu socialdemokratai tą stums – kils rimtas klausimas, ar jie galvoja apie Lietuvą.

Budrys turi dviejų “Sinkevičių” problemą. Vienas norėtų užimti jo vietą (Virginijus). Antras (Mindaugas) norėtų iš vyriausybės išmesti vieną populiaresnių jos ministrų ir konkurentą.

Vėlgi, vertybių čia zero. Jeigu keiti koaliciją, norėdamas geriau sutarti dėl strateginių ir vertybinių dalykų, tai mažiausiai norėsi keisti ministrą, kuris puikiai tuos reikalavimus atitinka.

Socialdemokratai apie Nausėdą, panašu, labai daug negalvoja – tačiau jeigu prezidentūra prisimintų savo formaliąsias ir ne galias, Budrio cancelinimas turėtų sukelti rimtas įtampas. Norint patvirtinti naujus ministrus ir premjerą (?), prezidentui įsiteikti reikės – nors patys socdemai ir stipriai prisidėjo prie to, kad jo autoritetas taip susilpnėjo (vėlgi, atsakomybė bendra; nėra ko saistytis su tokia koalicija).

Čia jau laikas judėti prie antrojo klausimo: kodėl beveik dvejus metus socialdemokratams – įskaitant ir tokius rimtus politikus kaip Juozas Olekas – atrodė visai gera mintis sėdėti vienoje valtyje su Žemaitaičiu?

Norint suprasti šį pasirinkimą, tenka grįžti dar į Brazausko epochą.

Bet apie tai – jau kitame tekste.

Filipinų diktatorius Ferdinand Marcos sako savo paskutinę kalbą (prieš 1986 m. jį nuvertusią revoliuciją). Dešiniajame kampe stovi jo sūnus, 2022 m. išrinktas Filipinų prezidentu. Foto: Washington Post.

Subscribe now

Ar prisimenate Antano Smetonos brolio anūką Rimantą Smetoną?

1997 m. jis taip pat siekė tapti Lietuvos prezidentu, tačiau balsų šiek tiek pritrūko – negavo net vieno procento.

Vis dėlto negalima sakyti, kad pavardė jam nepadėjo politikoje. Smetona buvo tris kartus išrinktas į Seimą (du kartus – vienmandatėse apygardose) su trimis skirtingomis partijomis: tautininkais, valstiečiais ir “Tvarka ir teisingumu”. Jo pažiūros buvo gana savotiškos: nors stojimui į NATO pritarė, bet prieštaravo Lietuvos narystei ES.

1996 m. Rimantas neatsitiktinai triumfavo Ukmergės vienmandatėje apygardoje: būtent dabartiniame Ukmergės rajone gimė ir pradinę mokyklą baigė jo beveik-protėvis Antanas Smetona. Vėliau, dar prieš baigdamas politinę karjerą Pakso partijoje, politikas su „valstiečiais“ 2004–2008 m. spėjo patekti ir į Lietuvos valdančiąją koaliciją.

Rimantas Smetona yra arčiausiai to, ką Lietuvoje galėtume vadinti diktatoriaus ar jo palikuonio grįžimu į valdžią (nujaučiu, kad pagalvojote apie Brazauską – aš irgi kartais apie jį pagalvoju, prie jo dar sugrįšime).

O dabar palikime Smetonų dinastiją politinėje pensijoje ir persikelkime į labiau saulėtas šalis. Tęsiu tekstų seriją apie autokratijos įpėdinius, o šiandien nagrinėsime ir sužinosime:

• Kaip brazilai į kalėjimą pasiuntė savo prezidentą, bet rimtai svarsto jo sūnaus kandidatūrą.

• Kaip dažnai demokratijos išsirenka buvusius diktatorius – ir kuri valstybė tai padarė du kartus.

• Kuri šalis pasaulyje pirmauja pagal perversmų skaičių.

• Kodėl žmonės renka buvusius autokratus ir jų vaikus – nepaisant autoritarinio bagažo.

• Kaip Filipinai iš naujo įsimylėjo savo diktatorių dinastiją (nepaisant tūkstančių batų).

Read more

Pastaruoju metu visi kalba apie mažėjantį gimstamumą. Kas antras turi savo paaiškinimą ir netgi sprendimą. Greitai persijungiame iš geopolitikos į demografijos eksperto režimą.

Tema tikrai svarbi. Žiūrint į žmonijos ateitį, sunku būtų sugalvoti svarbesnę. Todėl vis paskaitau į ją besigilinančių žurnalistų straipsnius, mokslinius tyrimus, nagrinėju grafikus.

Iš to susidariau tris pagrindines išvadas.

Pirma, nors Lietuvos rodikliai yra vieni mažiausių ir turime savitų ypatumų, esame platesnės tendencijos dalis: pastaraisiais dešimtmečiais gimstamumas sparčiai mažėjo visame pasaulyje. Ši tendencija neaplenkė nei išsivysčiusių, nei besivystančių valstybių.

2006 m. distopiniame filme Children of Men buvo vaizduojamas 2027-ųjų pasaulis, kuriame du dešimtmečius negimė nė vienas vaikas (pagrindinė teksto nuotrauka – iš šio filmo).

2027-ieji jau visai arti. Nesame distopijoje. Bet po truputį judame jos link

Grafike matote, kaip keitėsi gimusių vaikų skaičius vienai moteriai (fertility rate: toliau jį vadinsiu gimstamumo rodikliu) pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje nuo 1950 m. iki dabar. Europoje gimstamumo vidurkis 2023 m. buvo 1,4. Lietuvoje – 1,2. Atsiliekame tik vos.

Jungtinių Tautų duomenys, tikėtina, yra pernelyg optimistiški ir dalyje pasaulio pervertina gimstamumo rodiklius.

Ekonomistas (ir vienas pagrindinių mokslininkų, tiriančių demografinių pokyčių pasekmes) Jesus Fernandez-Villaverde įsitikinęs: pasaulinis gimstamumo rodiklis jau nukrito žemiau pakaitos lygio (replacement rate), kuris yra lygus 2,1 ir reikalingas tam, kad pasaulio populiacija nemažėtų.

To niekada nebuvo nutikę per visą žmonijos istoriją.

Antra, nors yra pasiūlyta tikrai solidžių teorijų (pavyzdžiui, technologijų ir ypač išmaniojo telefono vaidmuo), niekas negali 100 proc. užtikrintai paaiškinti, kodėl ir ypač kaip vyksta ši krizė. Tiesą sakant, kai kurie mechanizmai nėra visiškai aiškūs net ir demografiniuose procesuose, kurie vyko anksčiau nei pastarieji technologiniai pokyčiai.

Atsakymas į pasaulio demografinę krizę apima bene svarbiausią sprendimą gyvenime, kokį tik gali priimti individas, fundamentalius klausimus apie gyvenimo prasmę ir žmonijos likimą, visą eilę kultūrinių, socialinių, ekonominių ir kitokių veiksnių. Tokia teorija turi apimti viską: pinigus, kultūrą, technologijas, politiką, filosofiją.

Labai patiko ekonomisto Nicholas Eberstadt mintis: asmuo, kuris tai paaiškins, nusipelnys Nobelio premijos. Bet ne ekonomikos, o literatūros srityje.

Trečia, atitinkamai niekas nėra atradęs gerai veikiančių viešosios politikos priemonių, kurios šią krizę spręstų.

Jeigu tik atsiras toks žmogus – o jeigu jį rasite, tai be abejo, rašantį komentarus FB – siųskite tą genijų pasaulio sprendimų priėmėjams. Nesu tikras, kad jie jį išklausys (Donaldas Trumpas, pavyzdžiui, ir taip turi ką veikti), tačiau kol kas niekas dar nėra gerai suveikę.

Visgi apie tai, kas veikia arba neveikia (pavyzdžiui, ekonominės paskatos šeimoms), skatinant gimstamumą – gal kitą kartą. Šiame tekste norėčiau koncentruotis į pirmą (kas vyksta) ir antrą (kodėl vyksta) aspektus.

Nepretenduoju į visažinystę. Turime puikių demografų ir ekonomistų. Mūsų žiniasklaidoje tikrai pateikiama įdomios ir pagrįstos informacijos: pavyzdžiui, rašant šį tekstą, TV3 publikavo reportažą faktiškai ta pačia tema. Jame cituotas įspūdingas Financial Times žurnalistų tyrimas, kurį aptarsime ir čia. Ten daug gerų įžvalgų, tačiau pačiam pasikapsčius po duomenis, kilo ir viena abejonė – bandysiu pridurti savo du centus.

Kartu norėčiau atskleisti, kiek visgi kompleksiška ir sudėtinga yra gimstamumo krizės tema. Nors į šį tekstą sudėjau daug valandų skaitant, rašant ir kapstantis po skaičius, nusprendžiau jį atverti visiems. Jeigu manot, kad tokių analizių mūsų viešajai erdvei reikia – pagalvokite apie mokamą prenumeratą. Tik jūsų parama man padeda palaikyti kokybę.

Pradėti reikėtų nuo to, kad gimstamumo mažėjimas yra ilgalaikis procesas, kurio pirminių priežasčių ieškome tikrai ne šiame amžiuje ir ne tuštėjančiose Šeduvos diskotekose. Matėme, kad Lietuvos ilgametė tendencija daugmaž (prie skirtumų dar grįšime) atitiko Europos.

Nors šiandien kalbame (pagrįstai) apie krizę, bet istorinės gimstamumo mažėjimo priežastys rodo gerus dalykus: jos susijusios su didėjančiu socialiniu ir ekonominiu išsivystymu.

• Medicinos pažanga reiškė ženkliai kritusį kūdikių mirtingumą.

• Kontracepcija ir švietimas mažino neplanuotų nėštumų skaičių.

• Paslaugų ekonomikos plėtra ir didėjantis moterų išsilavinimas lėmė jų platesnį įsitraukimą į darbo rinką.

• Liberali demokratija ir feminizmo idėjos reiškė kultūrinį-politinį pokytį: įgalino moteris pačioms spręsti dėl savo kūno ir karjeros.

• Ekonominis išsivystymas ir gerovės valstybė nuėmė nuo tėvų spaudimą gimdyti daugiau vaikų dėl ekonominių motyvų: kad padėtų ūkyje ir tarnautų kaip draudimas senatvei.

Vaikų turėjimas yra ir kultūrinis, ir ekonominis sprendimas. Aptartas priežastis galime sudėti į vieną super-veiksnį: ir pažiūrėti, kokia koreliacija tarp socialinio valstybių išsivystymo ir gimstamumo.

Jungtinių Tautų Vystymosi programa (UNDP) kiekvienais metais sudaro Žmogaus socialinės raidos indeksą (Human Development Index, HDI). Jis apima gyvenimo trukmę, švietimą ir pragyvenimo lygį – esmines dedamąsias ką tik aptartose tendencijose.

HDI turi reikšmes nuo 0 iki 1: kuo jis didesnis, tuo aukštesnė konkrečios valstybės socialinė raida. Pažiūrėkime, kaip šis indeksas 2023 m. paaiškina gimstamumo rodiklius konkrečiose valstybėse.

Tikriausiais ir be tiesės matytume, kad ryšys yra stiprus ir atvirkštinis: didėjant HDI, mažėja gimstamumas. Kalbant statistiniais terminais, HDI paaiškina apie 73 procentų skirtumų tarp valstybių pagal gimstamumą.

Kartu galime pastebėti ir tai, kad kai kurių valstybių gimstamumas neatitinka to, ką joms spėtų modelio tiesė. Tai rodo, kad socialinis išsivystymas nepaaiškina visko. Pavyzdžiui, Izraelyje yra net per 1,6 didesnis gimstamumas, nei modelis spėtų pagal šalies HDI. O anti-rekordininkė Pietų Korėja su 0,7 gimstamumu – gerokai žemiau tiesės.

Lietuva irgi yra žemiau. Kitaip tariant, pagal mūsų socialinį-ekonominį išsivystymą, gimstamumas yra per 0,2 mažesnis. Tai nėra didelis skirtumas ir atitinka mūsų atstumą nuo Europos vidurkio. Visgi kartu galime pastebėti ir tai, kad nemažai išsivysčiusių valstybių (pavyzdžiui, Suomija, JAV) modelio spėjimus (kol kas) pralenkia.

Čia galbūt yra tam tikros erdvės viešosios politikos sprendimams. Galbūt.

O dabar bus trys “bet”.

Pirmas “bet”: kaip ir daugelyje socialinių reiškinių, priežastingumas nebūtinai yra vienos krypties. Mažėjantis gimstamumas reiškia neigiamą įtaką ekonomikai: jis mažina darbingo amžiaus žmonių kiekį, slopina bendro produktyvumo ir, žinoma, ekonomikos augimą.

Financial Times analitikas John Burn-Murdoch pateikia Japonijos pavyzdį. Jo grafikai aiškiai iliustruoja mažėjančio gimstamumo poveikį: nors Japonijos darbuotojų produktyvumas nuosekliai augo (1 grafikas iš kairės), sparčiai mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis (vidurinis grafikas) lėmė tai, kad šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui laikui bėgant atsiliko nuo kitų išsivysčiusių valstybių (3 grafikas).

Antras “bet”: nors išsivystymo įtaka ir atrodo akivaizdi, bet ne visi mechanizmai, asmeninių sprendimų motyvacijos yra aiškūs.

Pavyzdžiui, paimkime vieną socialinės raidos aspektą, vaikų iki 5 metų mirtingumą. Kaip ir ankstesniame grafike, koreliacija su gimstamumu stipri: mažesnis mirtingumas valstybėje reiškia mažiau vaikų.

Kaip rašo žurnalistė Stephanie H. Murray, ryšio tarp vaikų mirtingumo ir gimstamumo pobūdis nėra visiškai aiškus. Gali būti, kad visuomenėse, kuriose vaikų mirtingumas yra didelis, tėvai „pakeičia“ prarastus vaikus. Tačiau gali veikti ir subtilesnis mechanizmas: vaiko netekties patirtis paskatina tėvus susilaukti daugiau vaikų.

Yra studijų, kurios paremia antrąją interpretaciją. Tokios psichologijos pasekmės išsivysčiusiose valstybėse su mažu mirtingumu reiškia: dabar, jei žmonės nori dviejų vaikų, jie apgalvotai ir siekia turėti būtent du vaikus. Tai galimai prisideda ir prie sprendimų atidėjimo.

Ironiška, bet toks apgalvotas požiūris lemia ir tai, jog dažnai pasirenkame turėti mažiau vaikų, nei gal norėtume.

Ir tai tik vienas pavyzdys, kokia kompleksiška yra gimstamumo ir su juo susijusių sprendimų tema.

Trečias “bet”: socio-ekonominis išsivystymas mažai padeda paaiškinti tai, kad pastaruoju metu pasaulyje gimstamumas mažėja VISUR, nepriklausomai nuo šalies turtingumo ir bendro išsivystymo.

Ši tendencija per pastaruosius 15 metų įgavo didelį pagreitį (žr. grafikų dešinę, patamsintą zoną):

Nors HDI lygis, kaip matėme, stipriai koreliuoja su gimstamumo lygiu, bet jo pokyčiai valstybėse per pastaruosius tris dešimtmečius yra visai nesusiję su gimstamumo rodiklio pokyčiais. Gimstamumas mažėjo visur: tiek šalyse, kuriose socialinė raida stagnavo (pavyzdžiui, Libijoje), tiek ten, kur HDI reikšmingai augo (pavyzdžiui, Kinijoje).

Turiu pripažinti, kad rengiant tekstą man tai buvo siurprizas: viena didžiausių gimstamumo griūčių pasaulyje šiandien vyksta Lotynų Amerikoje.

Pagal Financial Times skaičiavimus, Meksika jau dabar turi mažesnį gimstamumo rodiklį nei JAV.

Meksika priskiriama aukštos socialinės raidos valstybių grupei. Tuo negali pasigirti Gvatemala, kuri pagal HDI atsilieka ne tik nuo Europos, bet ir nuo Lotynų Amerikos vidurkio. Bet tai Gvatemalos neapsaugo nuo demografinės krizės: gimstamumo rodiklis ten 2000 m. siekė apie 4,6, o nuo tada per du dešimtmečius sumažėjo perpus – iki 2,3.

Visas pasaulis grimzta į demografinę krizę. Tailandas ir Kolumbija šiandien turi mažesnius gimstamumo rodiklius nei Lietuva.

Naujas tyrimas apie Kiniją rodo: vis daugiau jaunų moterų teigia, kad nenori vaikų. Tarp 2012 ir 2023 m. apklausose ten smarkiai išaugo dalis žmonių, nurodžiusių, kad visiškai nenori vaikų: nuo maždaug 5% iki 32%. Kartu stipriai augo skirtumai tarp lyčių: tokį nenorą šiandien išreiškia beveik pusė jaunų (18-24 metų) amžiaus moterų Kinijoje (žr. grafiką).

Kinijoje gimstamumo rodiklis yra lygiai 1.

Turime pakankamai faktų, kad kiltų įtarimas: pasaulyje vyksta kažkas kokybiškai kitokio, ko negali (ar bent mažai tegali) paaiškinti ankstesnės teorijos ir socio-ekonominis išsivystymas.

Ir pagrindinis įtariamasis yra technologijos. O jeigu dar konkrečiau, tai jūsų išmanusis telefonas.

Bene pagrindinis grafikas Financial Times analizėje, rodytas ir minėtame TV3 reportaže, yra šis:

Skirtingų spalvų kreivės atspindi skirtingus pasaulio regionus, nuo Vakarų iki Artimųjų Rytų, nuo už-Sachario iki Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos. Visur nutiko tas pats dalykas: šalyje paplitus išmaniesiems telefonams, gimstamumas (grafike išreikštas procentais nuo tendencijos iki lūžinio momento) pradėjo sparčiai mažėti.

Case closed. Ar ne?

Lūžis ir pokyčiai yra per daug akivaizdūs, kad tai būtų tik sutapimas. Kiek teko skaityti, ekspertai daugmaž sutaria, kad šiuolaikinių skaitmeninių medijų kompleksas – išmanieji telefonai, internetas, socialinės medijos – veda į gimstamumo krizę.

Visgi yra diskusijų dėl priežastinio mechanizmo.

Pirmoji yra socializacijos tezė, kuri skamba paprastai: kadangi žmonės vis daugiau laiko praleidžia išmaniuosiuose telefonuose ir socialiniuose tinkluose (arba žiūrėdami „Netflix“), mažėja gyvo bendravimo laikas. Išmanieji telefonai iš esmės transformuoja jaunų žmonių laisvalaikį. Dėl to užmezgama mažiau romantinių santykių tarp jaunų vyrų ir moterų, o, kaip žinia, vaikai gimsta būtent iš tokių santykių.

Naujas tyrimas rodo, kad JAV ir Jungtinėje karalystėje gimstamumas pirmiausiai ir sparčiausiai sumažėjo tose vietovėse, kuriose anksčiausiai buvo įvestas 4G mobilusis ryšys.

Financial Times šią tezę paremia grafikais, kurie rodo, kad vis mažiau jaunų žmonių (nuo 15 iki 29 metų) Korėjoje ir Vakaruose su draugais ar artimaisiais gyvai leidžia laiką (bent kartą per savaitę).

Ypač Korėjos statistika yra stulbinanti: per dvidešimt metų jaunų žmonių socializacija krito perpus.

Visgi čia kyla ir papildomas klausimas: jeigu gimstamumas krenta visame pasaulyje, kur kitos valstybės?

Prie jo tuoj prieisime, bet man kilo šiokia tokia abejonė ir dėl Europos duomenų. Trečias grafikas iš kairės (jo vertikalios ašies ribos) šiek tiek dramatizuoja žemyno tendenciją: jaunų žmonių socializacijos kritimas jame yra maždaug nuo 88 iki 78 procentų.

Be to, kyla abejonė, ar apskritai yra ką aiškinti: bent jau Europos gimstamumo vidurkis, nepaisant kai kurių šalių (Lietuva) specifikos, per du dešimtmečius tiesiog grįžo į amžių sandūros padėtį, apie 1,4.

Gal yra taip, kad būtent mes mažiau socializuojamės, nei kiti europiečiai, ir pasidavėme telefonų de-romantizacijai?

Nusprendžiau grįžti į originalius Europos socialinio tyrimo (EST) duomenis, naudotus Financial Times.

Bent jau mano analizė nerodo kažkokių dramatiškų pokyčių nei Europoje, nei Lietuvoje. Susidėliojau visas EST apklausų bangas nuo 2002 metų ir paskaičiavau, koks procentas jaunų žmonių (nuo 15 iki 29 metų) atsakė, kad bent kartą per savaitę susitinka su draugais, giminaičiais ar kolegomis. Palyginau ES (plius Islandija, Šveicarija ir Norvegija) bendrą rodiklį su Lietuvos (jos duomenys prieinami nuo 2010 metų tyrimo bangos).

Kalbant apie Europą, nėra matyti kažkokio lūžio. Žiūrint į paskutines dvi apklausas, gal ir galime fiksuoti pamažėjimą, tačiau didesnę dalį periodo linija yra beveik horizontali. Skirtumas tarp 2002 (83 proc.) ir 2023 m. (76 proc.) vos peržengia paklaidos ribas.

Jauni lietuviai iš tiesų socializuojasi šiek tiek mažiau (5-9 proc. punktais), nei europiečiai – bet neguldyčiau savo akademinės reputacijos, kad tai paaiškina gimstamumo skirtumą. Aiškesnis socializacijos kritimas yra 2020 m., bet, tikėtina, labiau dėl COVID-19, nei dėl telefonų. O paskutinėje apklausoje jau ir nebesiskiriame nuo europiečių.

Kaip dėl likusio pasaulio?

Mano mėgstamo žurnalisto Derek Thompson interviu (rekomenduoju visą, jis atviras) su jau minėtu ekonomistu Fernandez-Villaverde pateikia antrą telefonų įtakos interpretaciją.

Pagal Fernandez-Villaverde, socialinės medijos ir išmanieji telefonai paspartino socialinių normų globalizaciją. Dabar kiekvienas gali įsijungti socialines medijas ir pamatyti, kaip gyvena žmonės New York arba Kalifornijoje. Ši ištrauka iš interviu yra esminė:

Tai ypač stipriai paveikė šalis, kur lyčių lygybė socialinėse normose yra menka. Tokiose šalyse kaip Pietų Korėja ar daugelyje Lotynų Amerikos valstybių, kur namų ruošos darbų pasiskirstymas yra labai nelygus, vis daugiau jaunų moterų žvelgia į pasaulį ir klausia savęs: „Kodėl turėčiau dirbti savo vyrui 24 valandas per parą?” Socialiniai tinklai iš esmės pakeitė šį suvokimą.

Čia yra gera vieta grįžti į esminę teksto žinią: tiek gimstamumas apskritai, tiek pastaroji demografinė krizė yra itin sudėtingas reiškinys, kone reikalaujantis teorijos “apie viską”.

Šiais laikais yra populiarus atvirkštinis variantas, “išmaniojo telefono teorija apie viską”. Pagal ją daugelį šiuolaikinių problemų, pavyzdžiui, politinę poliarizaciją ar mokinių gebėjimų prastėjimą, iš esmės paaiškina vienas veiksnys – išmanieji telefonai.

Neabejotinai šios dvi teorijos persidengia, o šiuolaikinė skaitmeninė aplinka (bent jau dalyje pasaulio valstybių) prisideda prie demografinės krizės.

Kita vertus, minėtame interviu pateikiama ir daugiau priežasčių, kodėl pasaulis išgyvena gimstamumo mažėjimą: tolesnė paslaugų ekonomikos plėtra, spaudimas įgyti vis aukštesnį išsilavinimą, didėjančios būsto kainos (šis paaiškinimas gerai tinka Vakarų problemoms).

Yra dar viena teorija, kuri tinka ir Vakarams, ir visam pasauliui, bet, atrodo, ypač subalansuota mums: kad gimstamumo kritimas yra susijęs su nesaugumo jausmu ir nežinomybe dėl ateities.

Kai žiūriu į gimstamumo rodiklio tendencijas Europoje ir Lietuvoje per pastaruosius tris dešimtmečius (grafikas žemiau), matau kelis esminius dalykus.

• Mūsų gimstamumo kritimas po 1990 metų buvo gerokai spartesnis, nei Europoje.

• Gimstamumas Lietuvoje stabilizavosi apie 2003 m. ir vėl ėmė augti.

• Pasiekęs piką ir net pralenkęs Europos vidurkį, apie 2015-2016 m. metus Lietuvoje gimstamumas vėl ėmė mažėti: ir tas mažėjimas tapo ypač spartus pastaraisiais metais.

Nemanau, kad išmanieji telefonai buvo vienintelė ar pagrindinė pastarojo kritimo priežastis.

Mano teorija yra tokia: nors bendras mūsų gimstamumo lygis (palyginus su pasauliu) yra neblogai paaiškinamas socio-ekonominio išsivystymo, jo svyravimai per tris Nepriklausomybės dešimtmečius rodo aiškią koreliaciją su saugumo ir nesaugumo laikotarpiais.

Laukiniais 90-aisiais, krentant BVP, bandant prisitaikyti prie laisvos rinkos pokyčių ir išaugus organizuotam nusikalstamumui, subjektyvus nesaugumo jausmas Lietuvoje buvo didelis. Nežinomybė dėl ateities – taip pat.

Gimstamumas krito.

Įstojus į ES ir NATO, valstybei apsitvarkius su nusikalstamumu, o ekonomikai atsistojus ant kojų, gimstamumas ėmė kilti. Pradėjome jaustis saugiau, matyti savo ateitį Europoje kaip normali vakarietiška valstybė.

2014 m. Rusija okupuoja Krymą. 2016 m. JAV išrenkamas Trumpas ir mūsų saugumo garantijos NATO pirmą kartą pasvyruoja. Gimstamumas Lietuvoje pradeda krypti žemyn. Kol kas nežymiai.

2020 m. įvyksta COVID-19 pandemija, o 2022 m. rusija pradeda atvirą karą prieš Ukrainą.

Mūsų gimstamumo rodikliai įgauna pagreitį žemyn.

Galvoti, kad išspręsime tai, ko dar neišsprendė didžiausi pasaulio protai – naivoka. Bet mūsų atveju nesaugumo jausmas, manau, tuos kelis skaičius po kablelio gimstamume atima.

Foto šaltinis: 15min.

Jau senokai norėjau parašyti apie panašumą tarp sporto klubų ir politinių partijų palaikymo. Tad ačiū už progą Šarūnui Jasikevičiui ir šaršalui dėl „Ryto“ pergalės FIBA Čempionų lygoje.

Pavėluoti sveikinimai „Rytui“ – žinau, kad tarp skaitytojų yra karštų jo fanų. Finalo rungtynės buvo įspūdingos, reta komanda randa valios (ir pavydėtinos sėkmės) šitaip atsitiesti.

Kartu nesupykite, bet ir jūs, ir tos „vienos Lietuvos komandos“ fanai šiek tiek primenate Donaldo Trumpo ar bent jau konservatorių Lietuvoje rėmėjus. Tai savaime nėra blogai. Bet panašumų yra.

Tuoj viską paaiškinsiu.

Iš karto prisiduodu, kad pats nei Lietuvos klubiniame sporte, nei politikoje neturiu stiprių tapatybių. Palaikau Vilniaus „Žalgirį“ futbole, bet kažkada stadione džiaugiausi „Riterių“ patekimu į kitą europinio turnyro etapą (o dar seniau – kai FBK Kaunas įveikė Glazgo „Rangers“).

Lietuvos rinkimuose esu balsavęs už mažiausiai keturias skirtingas partijas (kiek atsimenu). Eurolygoje vis užmetu akį į Kauno „Žalgirį“ , bet LKL man suteikia nulį emocijų.

Aišku, pažįstu žmonių, kurie lengva ranka, panašiai kaip Jasikevičius, galėtų rėžti:

Lietuvoje yra tik viena partija.

Ne visi sporto (ar partijų) fanai yra tokie kategoriški. Bet tie, kurie turi stiprias tapatybes („esu lietuvis, metalistas, konservatorius, rytfanis ir Viršuliškių autochtonas), pasaulyje linkę braižyti nematomus apskritimus, į kurių vidų kiti nėra lengvai įleidžiami.

Šitą pamoką aiškiai išmokau pirmame universiteto kurse. Kartą grupiokui, tuometinio „Lietuvos ryto“ gerbėjui, užsiminiau, kad visai norėčiau nueiti į Vilniaus klubo rungtynes.

Šis vyptelėjo ir metė:

O ką tu ten veiksi? Gi esi žalgirinis, žalia bulvė [red. pastaba – vietoj „bulvės“ ten galimai buvo kitas žodis].

Kadangi santykis buvo draugiškas ir pasipešiodavome žodžiais, tai neįsižeidžiau. Bet ir aiškiai supratau, kad sporto pasaulyje yra ribos, apie kurias iki tol nebuvau pagalvojęs.

Šios ribos panašios į tas, kurias nubrėži, kai į mokyklą ateini su Lozoraičio ženkliuku (tai nuoroda į istoriją, man nutikusią trečioje klasėje ir aprašytą knygoje „Mums reikia vado?“).

Leftistas nėra pageidaujamas respublikonų suvažiavime. Jei kartą per savaitę su draugais žiūri „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje – Vilniaus klubo Europoje palaikyti tau nebeleidžiama.

Taip, palaikiau Kauno „Žalgirį“, bet tas sirgimas man visada buvo per Lietuvos klubo Europoje prizmę.

Vienos mano pirmųjų (tikėtina, ir paskutinių) ašarų, išlietų dėl sporto, išriedėjo kokiais 1996 ar 1997 metais, kai „Žalgiris“ eilinį kartą iškrito Saportos taurės atkrintamųjų ketvirtfinalyje – taip ir nepasiekęs išsvajoto finalo ketverto. Tais laikais klubai, patekę į šio (tuomet antro pagal pajėgumą) turnyro pusfinalį, užsitikrindavo vietą Eurolygoje.

Visgi man ta tapatybė nebuvo tiek išskirianti, kad užkirstų kelią Europoje palaikyti kitus klubus.

Pamenu, kad mane netgi erzino „Žalgirio“ dominavimas vietinėje LKL ir buvau suintriguotas, kai 1999 m. tuometinis „Lietuvos Rytas“ subūrė įdomią komandą su jaunais Macijausku ir Šiškausku. Nesakyčiau, kad labai liūdėjau, kai po metų jie LKL finale įveikė „Žalgirį“. Bet buvo smagu, kai “Lietuvos Rytas” pateko į Saportos taurės pusfinalį.

Gal ne tiek smagu, kaip “Žalgirio” triumfas Eurolygoje, bet tikrai malonu (reikia pastebėti, kad tuo metu nepažinojau nei vieno tikro rytfanio).

Vietoj buvusio nulio komandų Eurolygoje vėliau kartais turėjome net dvi – man, anksčiau sekusiam klubinio Lietuvos krepšinio juodą periodą Europoje, tai buvo oranžinio renesanso laikotarpis.

Visgi po kontakto su rytfaniais Vilniuje po truputį ėmiau galvoti – o gal ir esu žalgirinis? Mano tėtis iš Kauno, aš dėl „Žalgirio“ ašaras liejau, o čia nedėkingi vilenski mane dar bulve [red. pastaba – ne bulve] vadina?

Tolesnius studijų metus – iki pat magistro pabaigos – sukausi socialinėje aplinkoje, kurioje buvo nemažai “Ryto” fanų. Nejučia LKL finaluose pradėjau karščiau palaikyti “Žalgirį”. Puikiai atsimenu Jomanto tritaškį dūrį 2009 m. finale ir kaip širdelė nusmigo į kulnus.

Tai man dabar primena partinę poliarizaciją.

Įsivaizduokite, kad jūs esate, pavyzdžiui, centro dešiniųjų pažiūrų. Jums tinka ir daugelis centro kairės sprendimų: gal, visai palaikytumėte kairiųjų vyriausybės sprendimą procentu pakelti PVM vardan gero tikslo. Kodėl ne? Jeigu antrame rinkimų ture nebūtų dešiniojo, galėtumėte paremti ir centro kairės kandidatą.

Bet štai ateina koks aršus kairysis, beda pirštu į jus ir sako: „fašiste tu, nereikia mums tokių balsų“.

Jūs tikrai savo pažiūrų nepakeisite į kairę. Labiau tikėtina, kad apsisuksite ir nueisite dar toliau į dešinę – nuo tų „leftistų“. Greičiausiai niekada jau nepalaikysite jokio jų kandidato. Kitą pusę konsoliduoti – ar netgi poliarizuoti – labai padeda tai, kai įžeidinėjamos jų pažiūros.

2016 m. staiga iškilus Trumpui, demokratų rinkėjai ėmė vis palankiau žiūrėti į imigraciją: nors iki tol abiejų JAV partijų rėmėjai apie ją mąstė gana panašiai, skirtumai buvo nedideliai.

Bet Trumpas aršiai kalbėjo apie sieną ir deportacijas, nemandagiai atsiliepė apie demokratus, jų kandidatę Hillary Clinton. Į tai reaguodama JAV centro kairė nuvažiavo į kitą pusę.

Aišku, efektas nebūtų toks stiprus, jeigu žmonės apskritai neturėtų jokios partinės tapatybės.

Kas tai yra? Pasiremkime Aine Ramonaite (knyga “Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai?”, 2014, p. 12):

Šis tapatinimasis yra psichologinis prisirišimas prie savo socialinės grupės, susiformuojantis dažniausiai ankstyvosios socializacijos metu, dar prieš pradedant balsuoti, ir per gyvenimą dažniausiai nekinta (Campbell et al. 1960). Du pagrindiniai partinės tapatybės susiformavimo šaltiniai yra tėvų ir socialinės aplinkos įtaka.

Universitete turiu pasirenkamąjį dalyką apie partijas ir rinkimus. Pirmoje jo paskaitoje rodau šį paveiksliuką studentams ir klausiu: kas yra bendro tarp futbolo klubo ir partinės tapatybės?

Aišku, paveiksliukas klaidina (dėstytojai kartais gali pagudrauti). Jame futbolo klubai sudėlioti pagal politinę orientaciją. Pavyzdžiui, “Livorno” rėmėjai yra žinomi kaip radikalių kairiųjų pažiūrų. Nenuostabu, turint omenyje, kad tame mieste buvo įkurta Italijos komunistų partija.

Paveiksliukas (sąmoningai) klaidina, nes skatina galvoti apie tokį priežastingumą: mes turime vertybes (ideologiją) ir pagal ją renkamės klubą. Juk jeigu esi komunistas, neimsi palaikyti kokio “Lazio”.

Toliau tekste aiškinsimės, kodėl partinė tapatybė nėra racionali, dėl kurio klubo esu verkęs, kodėl jūsų draugai palaiko „Manchester United“ ir kuo jie panašūs į greatest generation.

Neišvengsime ir mano meilės Phoenix „Suns“ krepšinio klubui iš kaitriosios Arizonos.

Read more

Antonio de Oliveira Salazaras mirė savo lovoje, būdamas 81-erių. Labai tikėtina, manydamas, kad yra Portugalijos diktatorius.

Salazaras iš tiesų buvo vienas ilgiausiai išsilaikiusių XX amžiaus diktatorių. Portugaliją kaip premjeras jis valdė 36 metus, nuo 1932 iki 1968 m. Estado Novo režimo architektas neturėjo biologinių palikuonių ir nebuvo numatęs, kas jį turėtų pakeisti.

Pora metų iki savo mirties Salazaras patyrė insultą ir paniro į komą. Be lyderystės likę jo artimiausi valdžios bendražygiai turėjo priimti sprendimą. Jie žinojo, kad autokratijose lyderio vakuumas yra labai rizikingas reikalas.

Iki tol simbolinį vaidmenį turėjęs šalies prezidentas Americo Tomas ėmėsi iniciatyvos ir atliko keliasdešimt interviu su aukštais režimo pareigūnais. Nuo Salazaro komos pradžios iki naujo premjero Marcelo Caetano paskyrimo praėjo vienuolika dienų.

Bet dar po mėnesio Salazaras pabudo ir ėmė pats valgyti.

Nors Portugalijos prezidentas Tomas ir išsprendė lyderystės krizę režime, bet šį sprendimą iškomunikuoti Salazarui pabijojo. Tiek ligoninėje, tiek vėliau išleidus (jau buvusį, tik to nežinantį) diktatorių į namus, artima aplinka palaikė šaradą, kad jis dar valdo.

Nėra aišku, kiek Salazaras tuo metu buvo sąmoningas. Jo biografijos autorius Filipe Ribeiro de Meneses pateikia skirtingus artimų žmonių ir bendražygių parodymus. Pagal vienus jų, diktatorius jau menkai orientavosi, buvo pusiau paralyžiuotas ir pusiau aklas.

Kiti sako, kad Salazaras daugmaž atsigavo ir dažnai demonstravo aiškų protą. Netgi suprato, kas įvyko, ir apgailestavo, kad bendražygiai pasinaudojo jo liga, nustumdami į šoną.

Visgi vienas komiškas epizodas verčia stipriai abejoti tuo, kad Salazaras gerai orientavosi situacijoje. Prancūzų žurnalistui iš jo buvo leista imti interviu – su sąlyga, kad nebus užsiminta apie režimo pokyčius. Viena vertus, Salazaras atrodė neblogai informuotas apie tai, kas vyksta pasaulyje – žinojo, kad amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje.

Bet jis tikrai nežinojo, kad pats Portugalijos jau nebevaldo.

Sakė žurnalistui, kad Caetano (tuometinis premjeras) yra drąsus žmogus, kuris išdrįsta kritikuoti patį Salazarą – bet norėdamas kažką keisti, jis turėtų būti ministrų kabinete...

Salazaras mirė 1970 m. Niekas iš bendražygių jam taip ir neišdrįso į akis pasakyti tiesos.

Be savo architekto ir ilgamečio valdovo Estado Novo režimas ilgai neišsilaikė. 1974 m. jaunesniųjų karininkų grupė suorganizavo perversmą, prie kurio prisijungė ir į gatves išėjusi visuomenė.

Taip įvyko taiki gvazdikų revoliucija.

O jūs, tikiu, jau norite mane sustabdyti.

Teksto pavadinime yra Putinas ir Lukašenka. Pirmoje nuotraukoje Baltarusijos diktatorius su sūnumi Kolia, jie svečiuose pas Obamas. Tad prie ko čia Kaunas, tai yra, portugalai ir gvazdikai? Ir ne tik sūnaus Kolios, bet apskritai palikuonių neturėjęs Salazaras?

Galbūt šiek tiek ir clickbait‘as, pripažinsiu. Be tik šiek tiek. Mus, be abejo, labiausiai domina tų dviejų Rytų diktatūrų ir jų fiurerių likimas.

Neturiu krištolinio kamuolio, į kurį pažvelgęs sužinočiau, kaip Lukašenka ir Putinas baigs savo dienas. Bet turiu teorijos, tyrimų, statistikos apie diktatorius. Tai padės geriau dėlioti, su kuo turime reikalą, ir ko galima tikėtis. Kaip apskritai diktatoriai pasitraukia iš valdžios?

Prie Kolios dar tikrai grįšime.

Nes jo klausimas platesnis: kaip dažnai diktatoriai, kurie nėra monarchai, sėkmingai perduoda valdžią savo vaikams?

Spoiler alert: labai retai.

Salazaro koma ir gvazdikų revoliucija Portugalijoje moko, kad diktatorių pasitraukimai yra komplikuotas reikalas, kuriame dažnai nesuveikia tvarkingi algoritmai.

Demokratijoje valdžia būna išbalsuojama ir eina pailsėti į atsarginį opozicijos suolelį. Diktatūrose būna gerokai įvairiau.

Pavyzdžiui, Salazaras buvo vienas iš tų diktatorių, kuris faktiškai ištempė iki pasitraukimo dėl natūralių priežasčių. Visgi labai norint gal ir galėtume teigti, kad tai buvo švelnus perversmas. Kuriame tiesiog niekas neturėjo kiaušų informuoti nuverstojo.

Nors tai nėra retas reiškinys, diktatoriaus mirtis lovoje einant pareigas vis dėlto nėra tipiškas scenarijus.

Apskritai, staigus Salazaro bendražygių veikimas ir vėlesnis Estado Novo griuvimas rodo, kad diktatoriaus pa(si)traukimas režimui yra kritinis epizodas, sunkiai prognozuotinas.

Štai svarbus skaičius: apie pusę diktatūrų neišgyvena lyderio kaitos ir griūna kartu su juo.

Fifty/fifty.

Salazaro pasitraukimas nėra tipinis, nes apskritai nėra idealių, tipiškų ir lengvai prognozuojamų scenarijų, kaip pasaulio diktatoriai praranda ar perduoda savo valdžią.

Aišku, tai nereiškia, kad nėra pasitraukimo tipų. Apie juos ir pakalbėkime.

Diktatorių baigtys

Žemiau grafike matote diktatorių pasitraukimo iš savo postų statistiką tarp 1950 ir 2012 metų. Viso čia įtraukti 473 autokratai, kurie šiame periode vienu ar kitu būdu prarado galią.

Patogumo dėlei oranžine spalva pažymėjau būdus, kurie yra inicijuoti (ar įgalinti) iš režimo vidaus, jo insaiderių. Žalia spalva – kai diktatorius nuverčiamas iš režimo išorės, jo priešininkų. Kiti stulpeliai žymi mirtį einant pareigas arba užsienio intervenciją.

Likęs tekstas (apie 3/4) yra po paywallu, o su kitais skaitytojais pasimatysime kitame įraše.

Read more

Su Tarptautine darbo diena, kas ją švenčiate!

O kaip rodo raudonai šviečiantis žemėlapis, švenčia (beveik) visas pasaulis.

Mano santykis su pavasarinėmis šventėmis yra savotiškas. Dažnai nelaukiu jų. Dėstant universitete, pavasario semestras yra nusėtas nedarbo dienų minomis, kurios sprogdina tvarkaraštį.

Jas klasifikuoju taip:

• Pataikė penktadienį – all good, nėra nuostolių (jau nuo seno penktadieniais paskaitų neturiu).

• Pataikė dieną, kai pasirenkamieji kursai, turintys vieną grupę ir seminarą – ok, nesunku perkelti (arba, labai iš bėdos, sujungti dvi temas).

• Pataikė pirmadienį – galvos skausmas, nes srautinio (visam kursui privalomo) dalyko diena, iškrenta du seminarai ir paskaita. Tada arba aukoji savaitę (temą), arba žaidi akademinio tvarkaraščio „Tetrį“: kada bus laisva didžioji auditorija, kada gali studentai (perkeltose paskaitose lankomumas visada mažesnis), gal paprašyti kitoms grupėms seminarus vedančio kolegos priimti studentus (bet seminarai su 55 žmonėmis nėra efektyvūs). „Tetrio“ laimėti neįmanoma, man rodos.

• Pataikė į daugiau nei vieną pirmadienį – pradedu kelti klausimus, ar ne per daug pavasarį tų nedarbo dienų. Niūniuodamas pavadinime cituojamus darbo liaudies dainius „Armatūra“ . Jeigu Velykos pataiko balandį, tai kiekvieną mėnesį bent po vieną šventę (nuo vasario).

Apskritai, jeigu noriu išdėstyti visą pavasario programą (įprastai apie 15 temų kurse), šventinė diena man tiesiog reiškia darbo perkėlimą į kitą savaitę.

Tai ar ne per daug poilsiaujam, lietuviai?

Aiškindamasis mūsų ir europiečių darbo reikalus, radau įdomios statistikos ir tyrimų. Skubu pasidalinti.

Šiuo metu Lietuvoje turime šešiolika švenčių (nedarbo dienų). Bet trys iš jų (Mamos diena, Tėvo diena ir Velykų pirma diena) visada būna sekmadieniais, kai dauguma žmonių turi poilsio dieną. Todėl efektyviai, vardan statistikos, skaičiuočiau 13 švenčių per metus.

Pažiūrime, kaip atrodome Europos kontekste. Grafikas rodo, kiek skirtingos valstybės turi realių šventinių (nedarbo) dienų. Duomenys iš čia.

Europos švenčių mediana yra 12. Taigi, poilsiaujame šiek tiek daugiau nei vidutinis europietis.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad skirtumai apskritai nėra dideli: daugiausiai šventinių dienų turintį Kiprą (15) ir mažiausiai – Vokietiją ar Nyderlandus (po 9) skiria tik šešios dienos.

Kita vertus, tai viena diena virš papildomos darbo savaitės per metus – netgi daugiau išeiginių, nei „Armatūros“ apdainuotoje savaitėje. Išeiginės penkios, darbo dienos dvi!

Galima pažiūrėti ir kitaip: kiek viso per metus valandų išdirba vidutinis šalies darbuotojas. OECD organizacija pateikia Europos ir kitų valstybių duomenis (iš 2023 metų):

Matome, kad mažiausiai poilsio dienų turintys vokiečiai (bent jau šioje duomenų imtyje) šiaip jau dirba mažiausiai: vidutiniškai 1335 valandas per metus. Darbščiausi, bent jau pagal formalų laiką, yra Pietų Amerikos – Kolumbijos, Meksikos, Kosta Rikos gyventojai.

Kaip gi mes?

Vizualiai matosi, kad Lietuva yra daugmaž variacinės eilutės viduryje (raudonas stulpelis). Vidutinio lietuvio nudirbtų valandų skaičius (1641) tarp OECD šalių yra kone idealiai centre: šiek tiek mažiau nei OECD vidurkis (1668), bet daugiau nei mediana (1632).

Aišku, jeigu pažvelgsime į produktyvumą, situacija jau kitokia. Grafikas žemiau išrikiuoja valstybes pagal tai, kiek viena darbo valanda jose „generuoja“ bendrojo produkto, doleriais.

Daugiausiai dirbantys meksikiečiai ir kolumbiečiai pagal produktyvumą yra jau paskutinėse vietose. Mes (raudonas stulpelis) už juos atrodome geriau (60 dolerių į BVP per darbo valandą), bet visgi atsiliekame nuo OECD vidurkio, kuris yra apie 74 dolerius.

Iš pirmo žvilgsnio, ryšys tarp darbo valandų ir produktyvumo yra atvirkštinis: kuo daugiau šalyje dirbama, tuo mažesnis produktyvumas. Taip ir yra (žr. grafiką apačioje), koreliacija gana stipri. Visgi yra įdomių išimčių, kurios šį tą pasako apie valstybių ekonomiką.

Akys natūraliai krypsta į Airiją: visgi jos ekonominiai rodikliai būna išpūsti dėl čia įsikūrusių „Apple“, „Google“ ir kitų būstinių.

Sakyčiau, iškalbingesnė yra JAV pozicija: ypač palyginus su daugeliu kitų Europos valstybių. Amerikiečius randame gerokai virš tiesės: jie yra arčiausiai tuštokos grafiko zonos (viršuje dešinėje), kuri reiškia daug darbo valandų, bet ir aukštą produktyvumą.

Amerikiečiai patenka į top dešimt pagal abu šiuos OECD kriterijus. Tad nieko keisto, kad pagal vidutines pajamas ir BVP vienam gyventojui JAV lenkia Europą. O kai kuriais atvejais – pavyzdžiui, lyginant su Prancūzija – šis atstumas pastaruoju metu tik didėja.

Kaipgi Lietuva?

Jeigu žiūrėti griežtai į šitą, labai paprastą statistinį modelį: tada mūsų produktyvumas yra kiek mažesnis, nei turėtų būti pagal darbo valandas (esame žemiau tiesės). Kaip matote, esame gana arti japonų. Europietiškasis Hokaidas, kaip mūsų niekas nevadina.

Dar verta atkreipti dėmesį į Vokietiją: mažiausiai dirbantys vokiečiai pagal produktyvumą yra tik vienuolikti.

Tą mato ir Friedrichas Merzas, metų pradžioje paraginęs savo tautiečius daugiau dirbti. Vokietijos kancleris čia nesustojo: pakritikavo tai, kiek vokiečiai per metus panaudoja nedarbingumo dienų (ima biuletenį, kaip pas mus sakoma). Populizmu jo neapkaltinsi.

Vokietijos darbuotojų atstovų analizė rodo, kad kancleris truputį perdėjo. Bet tik truputį, sakyčiau.

Vokiečiai iš tiesų ima biuletenį (grafikas apačioje) dažniau (vidutiniškai 3,6 savaites per metus), negu Europos vidurkis (2,6 savaitės). Kita vertus, yra valstybių, kuriose „sick days“ naudojamos dar dažniau.

Įdomi Lietuvos pozicija. Esame vieni iš paskutinių pagal tai, kiek praleidžiame savaičių nedarbingi (vos 1,5 savaitės).

Reikia pastebėti, kad tai duomenys iš apklausų: šitaip galime palyginti valstybes, bet atsiranda žmogiškas ir kultūrinis faktoriai. Taigi, gal lietuviai drovisi pasakyti, kad ima nedarbingumą.

Kita vertus, duomenys gali reikšti ir tai, kad kai kuriose šalyse žmonės bijo prarasti pajamas ir todėl į darbą eina snargliuojantys. Abejotina, kad rumunai yra didieji Europos sveikuoliai – nors pagal šiuos skaičius, jie dėl ligos praktiškai darbo nepraleidžia.

Na, ar bent taip sako.

Kad ir kaip ten būtų, reikia pripažinti: gyvename laikais ir žemyne, kuriame darbo žmonių teisės saugomos labiau nei bet kada anksčiau.

Darbo dienos proga browsindamas tyrimus šia tema, žurnale The Economic History Review aptikau naują straipsnį apie vaikų darbą XIX a. Britanijoje. Jame pateikiami duomenys sukrečia ir kartu parodo, kokį kelią visgi nuėjome: tokia statistinė Charles Dickenso romanų iliustracija.

Žemiau matote skaičius iš vieno medvilnės fabriko: kokią dalį darbuotojų sudarė vaikai, suaugę ir jauni žmonės 1838-1844 m. Tik paskutiniais metais suaugusių žmonių dalis viršijo pusę.

Iki paskutinių įrašų (1843-1844 m.) daugiau nei pusę fabriko darbuotojų sudarė žmonės, kuriuos šiais laikais vadintume nepilnamečiais. Iki 22 proc. darbuotojų buvo vaikai tarp 8 ir 12 metų amžiaus. Taigi, vaikų išnaudojimas darbe Britanijoje buvo paplitęs bent iki XIX a. vidurio.

Dar 1851 m. vien medvilnės fabrikuose Anglijoje ir Velse dirbo virš 30 tūkstančių vaikų.

Trumpam persikelkime į dabartį: gal esate girdėję pasibėdavojimų, kad šiuolaikiniai žmonės labai tingūs, net į sporto klubą su automobiliu važinėja. Kaip manote, kas daugiau dirba dienų per metus: šiuolaikinis ofisinis ar Europos valstietis viduramžiais?

Žiūrint griežtai į reguliarias darbo dienas – ofisinis. Valstiečių darbas buvo sunkus ir intensyvus, bet sezoniškas: koncentruotas į sėjos ir derliaus laiką. Aišku, tai nereiškia, kad likusią metų dalį jie tinginiaudavo. Būdavo kaimo švenčių, bet reikėjo daryti ir kitus ūkinius darbus.

Bet užteks apie valstiečius.

Leonardo Ridolfi disertacija apie Prancūzijos ekonomiką nuo XIII a. iki pat 1789 m. revoliucijos rodo, kiek darbo dienų per metus dirbo samdomi darbininkai, pavyzdžiui, statybose.

Nėra aišku, kiek yra patikimi Ridolfi duomenys apie pirmus kelis amžius. Visgi aišku tai, kad XV amžiuje algas gaunantys prancūzai galėjo dirbti kiek virš 250 dienų per metus. Tai daugiau, nei dirba šiuolaikinis samdomas europietis – bet mažiau, negu dabarties meksikietis.

Beje, galite matyti, kad nuo XV a. kelis kitus šimtmečius darbo dienų skaičius pradėjo sparčiai augti.

Panašios išvados yra ir iš tyrimų apie kitas šalis, pavyzdžiui, tą pačią Britaniją. Ankstyvasis kapitalizmas reiškė, kad dirbo visi (įskaitant vaikus) ir dirbo daug.

Vėliau (grafikas iš čia) vidutinio vakariečio per metus dirbtų valandų skaičius ėmė ženkliai kristi: augant produktyvumui, gerėjant darbo teisės standartams, įsitvirtinus gerovės valstybei.

Bet vėl matome ir tai, kad amerikiečiai iki šiol dirba daugiau, negu Europa.

Aišku, bendrai visi ilsimės daugiau. Netgi per (tarptautinę) darbo dieną.

Pabaigai mokslinis anekdotas.

Rengdamas šį tekstą, aptikau įdomios informacijos apie vieną disertaciją: sako, kad buvo lyginta Serbijoje 8-ajame dešimtmetyje veikusi FIAT gamykla su beveik identišku fabriku Turine.

Deja, man nepavyko rasti originalaus šaltinio. Tad negaliu garantuoti, kad tokie rezultatai tikrai buvo.

Bet turint galvoje tai, ką bendrai žinome apie socializmų ir komunizmų neefektyvumą, jie atrodo įtikinamai. Socializme FIAT darbuotojai dirbo realiai per pusę mažiau valandų, nei italai. Atitinkamai Serbijos gamyklos produkcija buvo per pusę mažesnė, nei Italijos.

Darbas išlaisvina žmogų, o socializmas išlaisvina nuo darbo. Kartu, žinoma, išlaisvina ir nuo produkcijos, ir ekonominės gerovės...

Subscribe now

Subscribe now

Seniai nebuvo rubrikos „kas už juos balsavo?“.

Jau nagrinėjome 2024 m. Seimo rinkimų elektoratą, Vytauto Sinicos ir Gitano Nausėdos gerbėjus, Lietuvos jaunimo balsavimo ypatumus. O šiandien narstysime šiuolaikinės politinės istorijos įdomybę – Arūno Valinsko įkurtą Tautos prisikėlimo partiją (TPP).

TPP rinkėjus viliojo pramogų pasaulio žvaigždėmis, dešimt priesakų (neaišku kam, gal rinkėjams) vietoje programos (pavyzdžiui, „gerbk senolius, nes jie tau tiesė kelią“) ir originalia, kitų partijų pažadus pašiepiančia kampanija (ką žadėjo TPP, nebuvo aišku).

Nuo Pakso apkaltos ir „valstybininkų“ skandalo jau pavargusioje Lietuvoje tai „paėjo“. Už TPP sąrašą 2008 m. Seimo rinkimuose balsavo 15,1 proc. rinkėjų ir to užteko antrai vietai daugiamandatėje – daugiau gavo tik laimėtojai konservatoriai.

Iš viso Valinsko partija susižėrė 16 mandatų. Staigi sėkmė sugundė siekti valdžios: TPP prisijungė prie keturių partijų koalicijos ir taip įgalino Andriaus Kubiliaus vyriausybę.

Politikos naujokams atiteko dvi ministerijos (aplinkos ir kultūros), o lyderis Arūnas Valinskas tapo Seimo pirmininku – vienu iš trijų, kaip pats sakė.

Visgi politinis olimpas, kaip žinia, Lietuvoje yra įnoringas. TPP žvaigždė nusileido taip staigiai, kaip iškilo. Partija pykosi viduje. Rinkėjams, panašu, nepatiko tai, kad TPP parėmė Kubiliaus vyriausybės kovos su krize priemones, viešųjų lėšų taupymą. 2009 m. Europos parlamento rinkimuose jų sąrašas gavo 1 procentą balsų. Vėl antroje vietoje. Tik šį kartą jau nuo galo.

Toliau sekė bendražygių išdavystės, partijos skilimas ir Valinsko atstatydinimas iš Seimo pirmininko posto. Vėliau TPP susijungė su irgi jau išnykusiais liberalcentristais (liberalų Lietuvoje kažkodėl niekada netrūko), bet tai neišgelbėjo nei vienų, nei kitų.

Dabartinėje politikoje iš originalių TPP parlamentarų išliko nedaug kas. Antanas Nedzinskas šaudo šampaną Seime su socialdemokratais, o Donalda Meiželytė dabar yra Vilniaus vicemerė nuo Laisvės partijos. Amžiną atilsį Rokas Žilinskas buvo du kartus išrinktas į Seimą su Tėvynės sąjunga.

Kiti TPP nariai – pavyzdžiui, tas pats Valinskas – sėkmingai sugrįžo į pramogų pasaulį. Ligitas Kernagis bandė su Puteikiu ir Krivicku patekti atgal į Seimą, bet nesėkmingai.

TPP dalis politologų nuo pat pradžių nurašė kaip eilinį populistinį projektą, už kurį balsavo protesto rinkėjai. Žiūrint taip, ši partija nieko gero Lietuvai nedavė, užimdama laikiną vietą ilgoje demagogų eilėje: nuo Pakso ir Uspaskicho iki Drąsos kelio ir Žemaitaičio.

Sunku vertinti TPP poveikį viešajai politikai. Tai priklauso nuo to, kaip vertinate Kubiliaus vyriausybę.

Jei manote, kad dešinieji po krizės pastatė šalį ant gerų ekonomikos ir fiskalinės drausmės bėgių, tada turime pripažinti ir sprendimus parėmusios Valinsko partijos vaidmenį.

Jeigu manote, kad ta vyriausybė prie ilgalaikės Lietuvos sėkmės neprisidėjo, tai TPP tampa tuščia išnaša.

Kalbant apie partijos įvaizdį ir rinkėjus, situacija nėra paprasta. Aš analizėje apskritai nemėgstu klišių „populizmas“ ar „protestas“ – ypač jei kalbėtojas neapibrėžia, apie ką kalba. Bet čia buitinė politologija. Tegu ja užsiima politologai-pliurpologai.

Būta įdomių tyrimų apie TPP.

Jūratė Kavaliauskaitė laikė šią partiją galvosūkiu, kuriam išspręsti nepakanka įprastinių (buitinės) politologijos priemonių. Savo analizėje ji parodė, kad TPP kampanija buvo „parodija, kuria pretenduojama demaskuoti valdžios kaukes, rinkiminių pažadų nelogiškumą, parodyti, kad neatitinka rinkėjams siūlomi įvaizdžiai ir tikrieji politikų motyvai bei darbai“.1

Viena vertus, pagal tokią išvadą TPP tikrai galėjo išreikšti protestą prieš politinę tuštybės mugę, ideologijų, pažadų nuvertėjimą.

Kita vertus, Valinsko projektas atsiskyrė nuo VISŲ (taigi, ir Uspaskicho, ir Pakso projektų) ir nežadėjo nieko konkretaus.

Taigi, įdomu: koks buvo jų rinkėjas?

Analizės duomenys yra iš 2008 m. porinkiminės apklausos, kurią atliko „Vilmorus“ ir užsakė VU TSPMI mokslininkai. Originalus duomenų rinkinys viešai prieinamas čia: galite parsisiųsti ir narstyti. O jei tam neturite laiko, toliau pasakoju apie savo skaičiavimus.

Pradžioje pažiūrėkime, iš kur TPP rinko balsus: už ką 2004 m. Seimo rinkimuose balsavo jos elektoratas?

Peršasi dvi išvados.

Pirma, TPP rinko balsus iš beveik visų didesnių partijų po truputį: Darbo partijos (17%), konservatorių (10%), socialdemokratų (10%). Kadangi Darbo partija gavo daugiausiai balsų 2004 m., natūralu, kad iš jų buvo galima “paimti” šiek tiek daugiau. Išimtis šiame vinigrete yra liberalai, kurie pas Valinską nėjo: kuklus jų procentukas palenda po kitomis partijomis.

Antra, šoumenai beveik pusę savo balsų rinko iš žmonių, kurie arba apskritai nebalsavo (17%), arba neatsiminė, už ką balsavo (30%). Spėčiau, kad neatsiminimas yra kitas būdas pasakyti, kad nebalsavai.

Taigi, TPP strategija šaipytis iš visų pasiteisino: iki pusės jos rinkėjų anksčiau neturėjo politinių preferencijų.

Toliau narstysime TPP rinkėjų demografiją ir vertybes: žiūrėsime, kur jie gyveno, kokio buvo amžiaus ir išsilavinimo, ką manė apie abortų draudimą, sovietmetį ir prezidento galias.

Read more