Antra vasaros apžvalgos dalis yra pilna nuotraukų, tad gali būti, kad viskas jūsų pašto dėžutėj netilps, bet jei paspausite ant emailo atsidarys substackas ir viską jums pilnai iki galo parodys, gero žiūrėjimo!

MAISTAS

Trešnių ir rabarbarų (tik juos pakeičiau slyvomis) pyragas pagal Kitchen Julie receptą ★★★★★

Žemuogės - ačiū, kad tik vieną man palikot, ir ta buvo kažkokia rūgšti ★★☆☆☆

Sezaminiai sausainiai - atrodė, kad bus labai sausi, bet buvo visai ne sausi ★★★★★

Sakai ramenas Vilniuje… Labai norėčiau, kad būtų penkios žvaigždutės, bet deja negaliu jų tiek duot, nes per daug makaronų ir nepakankamai skystimo + apšvietimas kažkoks tragiškas - lempa kabo virš kaktos ir žibina į akį. Japonijoj to nebūtų ★★★★☆

Sūrelis su matcha… Labiau juokinga nei matcha ★★☆☆☆

Ir dar keli dalykai, kurių nenufotkinau, bet privalau pakomentuot:

Plovo Taškas Visagine - gerai, bet mažokos porcijos ★★★★☆

Rūkytos dešrelės iš Lidlo - būčiau žinojus, kad pravažiavus Vokietiją jų taip lengvai neberasiu būčiau urmu visą krūvą atsivežus, bet yra kaip yra ★★★★★

Spoon Out & Cepai Halės turguj - tobula vieta lietuviams su draugais iš Azijos - vienam cepukai, kitam tom yumas, visi laimingi ir dar draugiškas balandis pakalbina ★★★★★

VANDUO

Jeigu nesate darę mineralinio vandens degustacijos, tai labai rekomenduoju. Žinoti ir turėti savo top mineralinių bent trejetuką, manau privalu kiekvienam save gerbiančiam suaugusiam, o ir daugeliui vaikų nepakenktų. Šiaip labai smagus užsiėmimas, sveikas, tinkamas visai šeimai, ir nedaug kainuoja. Be to, svečiuojantis kitose šalyse irgi visada turi ką veikti.

Man tai Hermis skaniausias, o jums?

KEMPINGAS

Delfinai ir satelitas ★★★★☆

Palapinė - tunelis tiesiai į mašiną ★★☆☆☆

Kapsulinis miegamasis - priekaba ★★★★☆

Šitas džipas su palapine ant stogo - tiesiai į mano vision boardą ★★★★★

Mano pačios mielas rytinis vaizdas irgi neblogai ★★★★★

AMSTERDAMAS

★★☆☆☆

Nesupratau kas vyksta Amsterdame, bet visas miestas pilnas šiukšlių… Palygint su juo - ir Berlyne, ir net Londone yra labai švaru ir tvarkinga. Taip pat Amsterdame per daug atitrūkusių nuo realybės žmonių. Vakare jau sutemus ėjom per ilgą tiltą ir didelis raumeningas juodaodis mums kirto kelią ir užšoko priešais mus ant tilto turėklo. Galvojau, arba dabar jis pats žudysis, arba čia man dabar amen, nes jis lengvai galėtų mane pakelti viena ranka ir sviesti nuo tilto kaip kokį seną batoną žuvėdroms. Bet jis porą sekundžių ant to turėklo pastovėjęs nušoko atgal į kelio pusę ir nubėgo sau iš kur atbėgęs, ir aš net abejoju, kad jis mus matė.

Vėliau kai sėdėjau mašinoj, kitas jaunuolis netoliese šoko pats sau vienas kaip koks techno vikingas ir galvojau tikrai filmuoja tiktoką, nes kažkaip žiūrėjo į vieną tašką ir vis kartojo judesiukus. Bet kai praėjau pro jį tai nei jis ką filmavo, nei ausines turėjo, tiesiog repetavo sau vienas krūmuose kažką vienuoliktą vakaro.

Palieku, su dviem tauriom Visagino nuotraukom… ate vasarai!

Baidarės ★★☆☆☆

Ar tikrai yra žmonių, kuriems plaukti baidarėmis yra penkių žvaigždučių patirtis? Nes aš jeigu jau plaukiu baidarėm tai reiškia tik vieną dalyką - jau praėjo bent penki metai nuo paskutinio plaukimo, nes būtent tiek laiko reikia, kad užsimirštų visos baidarių nesąmonės ir nepatogumai, ir pradėtum naiviai galvot, kad gal visai nieko būtų praplaukti Šešupos upe tuos 42 kilometrus… Kietos nepatogios kėdės, sėdėjimas baidarės dugne telkšančioje baloje, visur lendančios įkyrios musės, kepinanti saulė, pastoviai kažkokie medžiai styrantys iš po vandens paviršiaus ir tos nendrės… valandų valandos vienodų nesikeičiančių nendrių… Nepatyręs baidarininkas dar rizikuoja patekti į maršrutą, kuris baigiasi valandos ar dviejų plaukimu PRIEŠ SROVĘ, tai bent šito vieno dalyko per paskutinius penkis metus nepamiršau ir dėl to baidarės gauna dvi žvaigždutes vietoj vienos.

Aišku, baidarės leidžia Lietuvoje nuveikt kažką kitokio ir pamatyt gamtą iš kitos pusės (iš apačios). Man pačiai smagiausia, kai laumžirgis ant kelienio nutupia ir galiu jį pavėžint. Dar aišku fajna sustot ir pasimaudyt, pavalgyti savo sumuštinį, kartais kažkokio gražaus vaizdo pamatyti. Bet tos likusios keturios valandos ir visas tas irklavimas, tai kažkoks blogas per ilgai trunkantis sapnas…

Subscribe now

Caravaggio Vilniuje ★★★★☆

Keturios žvaigždutės vien už tai kiek aš juokiausi, o kaip mano teta mėgsta priminti - juokas juk gamina vitaminą C. Nebuvau daug įsigilinus į kas tai per renginys, tik aišku žinojau, kad Caravaggio paveikslų į tokias provincijas dažnai niekas nevežioja, tad reikalas retas.

Trečio Radvilų rūmų aukšto tamsiam kambary visi lankytojai šnibždėjosi tyliai tyliai kaip kokioj šarvojimo salėj. Atmosfera buvo ekstremaliai religinga ir pagarbi. Pats paveikslas buvo apšviestas keista lempute, bet nepaslėptas po stiklu kaip kad didžiuosiuose pasaulio muziejuose. Intymu.

Paveikslo tekstas užėmė beveik daugiau vietos nei pats paveikslas, ir skaitant jį užkliuvo vienas sakinys, kurį perfrazuoju, nes tiksliai neprisimenu: “šis paveikslas yra beveik be abejonės Caravaggio darbas”. Ta prasme, ką norim pasakyti, gerbiami vilniečiai, tai kad čia yra tikrai tikrai Caravaggio prisiekiam, patikėkit mumis.

Paveikslas priklausė šveicarų šeimai, kurie pagaliau įtikino Caravaggio ekspertus, kad čia yra tikrai šio genijaus darbas. Bet iš tikrųjų tai niekas to 100 procentu nežino ir negalėtų pilnai įrodyti. Bet greičiausiai, kad čia visgi Caravaggio. Turbūt. Beveik be abejonės.

Šį darbą jau buvo nuvežę parodyti į Tokiją, Naujajį Delį ir va dabar į Vilnių. Nežinau, kur toliau, bet gal į kokį Džibutį? Toks įdomus maršrutas - miestų, kuriuose šiaip jau žmonėms jokie Caravaggio nėra lengvai pasiekiami. Ne, aš nieko nesakau, tik šiaip pastebėjimas.

Pačiam paveiksle pavaizduota Marija Magdalena ištikta ekstazės, nes po trisdešimties metų oloje ji pagaliau išėjo į dienos šviesą. Jeigu po trisdešimties metų oloje ir mano veido oda būtų tokia graži ir lygi kaip tam paveiksle, aš manau ir mane ištiktų gyvybei grasinanti ekstazė.

ŠMC paroda ★☆☆☆☆

Blogiau nei baidarės. Nežinau už ką tą vieną žvaigždutę duodu, gal nes bilietas kainavo keturis eurus vietoj aštuonių tą dieną? Niekas nepaaiškino kodėl.

Kaip suprantu, ši paroda buvo didysis ŠMC atidarymas, grupinis šou, kurio pavadinimo nepamenu ir aišku galėčiau patikrinti jų svetainėje, bet tingiu, nors šiaip netingiu, tiesiog nebenoriu to siaubo dar kartą išgyventi. Parodos tekstas kritikavo kitas meno institucijas už tai, kad jų rodomas menas yra pernelyg ilgažodiškai aiškinamas parodos tekstų. Visa tai buvo atspausdinta KNYGOS formato ŠMC parodos tekste kompanjone, tai aš nežinau ar jie čia sąmoningai tokį ironijos levelį stumia, ar tiesiog kairė ranka nežino ką daro dešinė?

Iš visų pasaulio dalykų ši paroda man labiausiai priminė sandėlio reviziją. Kai iš rūsio ar sandėlio trauki seniai pamirštus daiktus, kartais dar sudėdamas du į vieną, pavyzdžiui kokią pakabą įsmeigdamas į vandens butelį ir išdėlioji juos į vieną labai didelę salę belenkaip. Tada prie kiekvieno padedi po didelį skaičių, kad namiškiai balsuotų - šitą išmetam, dovanojam ar pasiliekam? Tik vietoj balsavimo, čia reikia atsiversti atitinkamą puslapį toj parodos teksto KNYGOJ ir PERSKAITYTI KŪRINIO PAAIŠKINIMĄ, kaip ir visose kitose institucijose.

Daug parodos kūrinių gali apsimesti menu tik dėl konteksto kuriame jie yra. Net Pakui Hardware judančią skulptūrą jei pamatyčiau prabangių lempų dizaino parduotuvėj Domus Galerijoj, sakyčiau, o įdomi lempa. Kitus darbus - jei pamatyčiau Visagine prie konteinerių, galvočiau, o ir vėl vietiniai bardaką daro. Nuo Duchampo Fontano/pisuaro praėjo jau šimtas metų, o mes vis dar čia.

Vairavimas per visą Europą nuo Visagino iki Londono

Bendrai tai ★★★★★, nes sveikai ir saugiai pasiekiau namus, bet su niuansais:

Geriausios vietos:

1. Berlynas - super. Visi rieda lėtai ramiai, neskuba, neburnoja, nepanikuoja jei kažką ne taip padarai, parkavimosi daug ir nors ne visas lengvas, gan daug ir lengvo

1. Lenkija - nesitikėjau, kad teks gyvenime ką nors panašaus pasakyti, bet Lenkijos keliai puikūs, tiesūs ir lengvi, o vairuotojai labai normalūs. Čia gal reikėtų pažymėt, kad kadangi važiavau savaitgalį tai nebuvo furų, kas turbūt labai pagerino šią patirtį

1. Nuo Visagino iki Kauno - lengva, tuščia, kartais reik kokį traktorių aplenkt. Tik kelio danga nestabili ir tampo i šonus.

Blogiausios vietos:

1. Kaunas. Čia realiai vos neįvažiavau diedui į šoną. Nes pasirodo Kaune labai normalu iš šalutinio kelio kirsti pagrindinį kelią niekur nežiūrint ir mojuot po to piktai, kad tu durna. Aš kol sėdėjau šoke ant stabdžių abi kojas uždėjus, dar keli ereliai lygiai taip pat įvarė į kelią niekur nežiūrėdami

1. Vilnius. Čia tai toks jausmas, kad jei greit nevažiuoji tai ko išvis tą mašiną pirkai snargliuk? Jei truputį lėčiau parkuojies, tai sorry pati kalta, vietos jau nebėra, nes ją jau užsigrobė Mindaugas, Lukas arba Saulius. Vilnius yra laikas pinigai, ne kaip koks Berlyno kaimas

1. Londonas. Viduramžių platumo vieno arklio dydžio gatvės ir kita kelio puse atvažiuojantys šiuolaikiniai visureigiai - ne ta gyvenimo situacija, kurios aš laukiau ir apie kurią svajojau.

Arba/ir

Norėjau rašyt - nu va paatostogavau nuo Substacko ir grįžtu po mėnesio tylos, bet tai nebūtų tiesa, nes aš juk niekada neatostogauju. Birželį įsikrausčiau į naują tapybos studiją ir pradėjau meilės ir aistros kupinus santykius su tiesiog rastu, bet pilnai veikiančiu Nespresso Krups kavos aparatu. Nesu kavos šalies gyventoja, tad niekada tokio ekstravagantiško daikto nebūčiau leidus sau pirkti, bet dabar kai jį turiu, tai esu visiškai jam pavaldi.

Kasdieną labiausiai laukiu savo ir Nespresso interakcijos, nes jis man kaip gyvas daiktas! Paspaudžiu mygtuką, ir Nespresso maloniai mirksi savo švieselėm, tarsi klausdamas - na, tai kokią kavą šiandien darysim? Tą su lazdyno riešutukais, ar tą, kur kaip šokoladas su sausainiais? Aš atsakingai išsirenku katrą, nes gaunu tik vieną per dieną, juk kitaip išprotėčiau (ir taip galimai jau išprotėjau) ir įsmeigiu kavos pod’ą į aparatą vienu lengvu rankenos judesiu. Statau puodelį, spaudžiu mygtuką ir, kaip pramonininis traukinys, Nespreso bilda, ūžia, lašina mano kavą, o per studiją pasklinda tobulas jaukumo aromatas.

Gerti pačią kavą jau nebe taip įdomu, tiesiog geri ir viskas… Net truputį liūdna, kad dabar reiks vėl laukt rytojaus, kad kartot visą šį performansą.

Prisimenu, kai buvau maža, tėvas nupirko mums pirmą vidiaką. Rytais net prieš

Read more

Man atsisuko paskutinis varžtelis ir aš šitą laišką įrašiau jums kaip tikrą Naktį Prie Radijo laidą net su muzika gale. Tad tie, kas norit pasiklausyt vietoj skaitymo, šiaip išgirst mano balsą, ar sužinot kokios aš ten muzikos įdėjau spauskite čia:

Įjunk radiją čia

O toliau - viskas kaip visada:

Pirmadienis, birželio 1d.

Šiandien darbe įsijungiau dvidešimt laptopų ir restartinau juos for fun dvi valandas. Nors gal ne tiek dėl to smagumo, kiek dėl algos, kurią tikiuosi sumokės. Praeito mėnesio kolkas dar tik pusę sumokėjo, bet juk ne devyniasdešimtieji ir ne Lietuva, tai viliuosi, kad čia tikrai tik “buhalterio klaida”, nors ir akivaizdu, kad šita mokykla pinigų visai neturi. Dar gerai, kad nieko pirkti nenorėjau.

Prieš savaitę mokykla atostogų proga paruošė nemokamus pusryčius visiems darbuotojams (šiaip turbūt iš mano algos apmokėtus) ir aš aišku naiviai galvojau, kad oho kaip fajna. Tik pusryčių metu paaiškėjo, kad kitose mokyklose tokie nemokami pusryčiai yra dalinami kiekvieną mielą dieną, o mūsiškėje tuo tarpu aš net druskos negalėjau rast. Bet tai dar neblogiausia! Blogiausia, ir apskritai

Read more

Pilna tekstinė versija mano substacke

Mes nesame niekada susitikę ir aš jums kas porą savaičių porinu savo gyvenimą ir pasakoju istorijas, o jūs man ką? Man gal irgi apie jumis įdomu?

Tad skelbiu didžiąją Naktį Prie Radijo skaitytojų apklausą! Pildydami ją užtruksit ne ilgiau nei penkias minutes, nes padariau taip, kad viskas būtų lengva čiki piki prašau spausti mygtuką

Pildyti apklausą čia

Maldauju atsakykit mano 12 trumpų smagių klausimų, kad aš suprasčiau kas jus čia veža ir toliau galėčiau tinkama kryptim vežt. Duokit man savo nuomonę, nes man nevienodai :)

Jeigu dar neįtikinau - tai iš visų užpildžiusių apklausą išrinksiu net tris laimėtojus, kurie gaus šešis mėnesius nemokamos prenumeratos, su kuria pasiekiamas mano pilnas archyvas, ir kas žino gal net bus naujų ekskliuzyvinių laiškų mokantiems prenumeratoriams?

Tad prašau, nesnaudžiam ir vietoj žinių, feisbuko ar instos, pildom NPR (Naktį Prie Radijo) apklausą:

Didžioji NPR Apklausa

AČIŪŪŪŪŪ

- Tavo kaimynė mane parekomedavo? - klausia, bet aš nesuprantu apie kurią kaimynę eina kalba.

- Ne - sakau, - pati susiradau.

- Nes aš tavo kaimynę mokau. Tą juodaodę mergaitę. Galvojau gal kažką sakė, o gal matei mus per langą.

- Aaa nee… Čia atsitiktinai taip gavos, kad jūs monopoliją mūsų gatvėj turit, - kaip kokiuose Trakuose, pagalvojau.

Kai papasakojau kam man, šimtą metų teises turinčiai, reikia vairavimo pamokų, E. labai ilgai juokėsi. Nuo teisių išlaikymo niekada neturėjau savo automobilio, o dauguma mašinų kurias tekdavo tai šen tai ten pavairuot buvo automatinės, tad mano pavarų dėžės žinios yra praktiškai išsitrynusios. Nes, pasirodo, kad važiuoti mašina tai nėra tas pats, kas važiuoti dviračiu, ir kartą išmokęs rizikuoji labai lengvai atmokt. Be to, dar nė karto nesu Anglijoj, o juo labiau Londone, suprask kita kelio puse, vairavus.

Tai yra labai juokinga žinant, kad mano teisės yra angliškos. Kaip gi taip nutiko?

Read more

Truputį juokinga aišku rašyti apie Euroviziją dabar, kai jau turbūt vien tik drambliai atsimena kas ten ir kada “myžti” labai norėjo bei kitus pasirodymus. Bet aš turiu nešališką nuomonę, tai negi dabar vien sau ją laikysiu?

Sakau nešališką, nes kaip tikra nelietuvė europietė pirmą kart Lietuvos dainą išgirdau per pusfinalį, o antrą - per finalą, tad, be jokio išankstinio nusistatymo - mano įspūdžiai:

1. Fajnaj atrodo

2. Kas čia per daina? Stresas!! Kažkur per vidurį prasidėjo subtitrai, bet tai o kokia kalba jis čia dainuoja, palauk reik skaityt, oj išjungė jau subtitrus, bliamba ką praleidau kaži? Vėl nauja kalba? aaa kyla kraujospūdis

3. Grįžtam į priedainį, baisus bytas ir jis dar lupa natą per šoną aaaa kraujuoja ausis išjunkit

Man visko šitam gabale buvo per daug: per daug ritmo pasiketimų, per daug melodinių šuolių, per daug staigių kalbos keitimų. Kalbas keist apskritai tik Skampams leisčiau, nes tik jiems tai natūraliai gaunasi. Per daug subtitrų? O gal per mažai? Ne, visgi net tos trys eilutės - per daug. Tad kai šis košmaras dainos formate baigėsi, man labai palengvėjo… Bet neilgam, nes tada parėjo rezultatai ir kažkokių pagoniškų burtų dėka (arba tik dėl to, kad pusfinalis buvo visiškų šūdų pyragas) Lietuva pateko į finalą ir aš supratau, kad teks dar kartą žiūrėt.

Šiaip po visko likau nustebus, kad daug žmonių Lietuvoj buvo įtikėję, kad čia buvo geras ir tinkamas šiam konkursui gabalas. Be abejo, tai nebuvo absoliutus dugnas - akivaizdu, kad tas plikas sidabre pavoliotas vyrukas deda daug pastangų į savo… kaip čia pavadinti - pantomimos/muzikinio teatro žanrą. Bet daina nepataikė į nei vieną, mano nuomone būtiną Eurovizijos kategoriją:

1. Geras linksmas keistas tūsas, kurį norisi dar kartą išgirsti ir kuris linkčioja tavo galvą (Pvz tie italai su Damiano bei šių metų nugalėtoja)

2. Emocijos, nuoširdumas, paprastumas (tas portugalas su širdies liga)

3. Etnografijos būrelis (Ruslana iš Ukrainos)

Lietuvos pasirodyme nebuvo tūso ir asmeninės emocijos, bet atvirkščiai: teatrališkumas, šaltumas, nepasiekiamumas. Jei gabalas vežtų gal ir nebūtų problemų, bet ogi tačiau deja, bet nė centimetro nepavežė.

Iš kitos pusės galvoju, kad gal tas pasirodymas visai atspindi mūsų tautą, nes Lietuvoj visada reikia įrodyt, kad tu esi vertas būti. Pats turi stengtis ir dar tavo pastangos turi stengtis, kad kitiems iš tolo matytųsi. Tai šiuo atveju dainininkas sudėjo ir daug kalbų, ir dar titrų, ir lėtai pagrojo, ir bytą užmetė, ir net fakin sidabru apsiklijavo, nu tai ko tai Europai dar reikia? Ką dar šitas žmogus galėjo padaryt? Juk turėtų būti pliusas vien už pastangas, o čia šitiek visko priveikei ir vistiek jiems negana.

Mes aišku mokam stengtis, mokam būt pirmūnais, viską teisingai daryt, dažnai geriau už kitus. Esam labai kompetetingi įvairiose srityse, mokam puoselėt savo kultūrą, kalbą ir tradicijas, na tikrai esam tokie VERTI išlikimo žmogeliukai.

Bet ar esam išmokę atsipalaiduot ir tiesiog būt per lengvumą? Daryt mažiau, o ne daugiau? Neįrodinėt kažką pastoviai, o tiesiog euft, kaifuot, gyvent ir žvengt ir aplinkinius ta savo lengva charizma užkrėst? Nevertint žmonių tik už pasiekimus, bet tiesiog pasidžiaugt jų esybe nestumiant į nuolatines varžybas? Žmogus labiausiai švyti kai yra atsipalaidavęs, priimtas ir mylimas.

O muzikoje visada laimi tie, kuriems yra fajna. Kurie yra kūl. Na, Euroviziją vadinti muzika gal ir per stipru, bet jūs suprantate. Galima ginčytis, kad ir bangaranga buvo gan sudėtingas pasirodymas su be galo daug atsargiai surepetuotų elementų, bet visgi ta mergina buvo kūl. Pats gabalas vulgarus ir baisus, bet bliamba ir truputį veža, o ten ir yra tas eurovizinis sweet spot - kur tau pačiam nuo savęs šlykštu, bet tūsini.

Jeigu nebūtų dabar už lango 33 laipsniai karščio, gal kažkaip ir įdomiau sureziuomuočiau šias mintis, bet rašau ant ištirpusių smegenų, nes juk negaliu dar vieną savaitę laukt, kad Euroviziją aptart.

Pabaigai - porą nuotraukų, kaip londoniečiai maudosi labai purvinam šunų, žąsų ir srutų nuotekų prūde, nes nu vat o kas jiems - nei eurovizija nei higiena nė motais.

Bet štai vieną tokią nelegalią, iki SEPTYNIŲ dirbančią kavinę Hampsteade radus, turiu dabar ne dvidešimt minučių, o visą valandą ir dvidešimt minučių - tai pažiūrėkim ar užteks man laiko išsireikšti?

Miesto gyvenimas man šiaip labai patinka. Kai nereikia būti įstrigus kažkur vienoj vietoj (darbe), bet turi susitikimų, reikalų reikaliukų ir lakstai kaip Keri Bredšou iš vienos gatvės į kitą su savo lengvu pavasariniu paltu ir laikraščiu užantyje.

Hatton Gardene užsukau pataisyti savo nutrūkusios auksinės grandinėlės. Hatton Gardenas, tai Londono Deimantų Distrikto (kurį galėjot matyt Uncut Gems filme) versija: ilga gatvė pilna petys petin susilgaudusių auksinių deimantinių žiedų vitrinų, žėrinčių auskarų, vėrinių ir aplink juos zujančių mažaūgių pardavėjų su batono dydžio grynųjų ryšuliais kišenėse, na o visą šią florą ir fauną ramiai stebi po medžiais medituojantys spintos figūros apsauginiai.

Mano meistreliai šaltkalviai įsikūrę įėjime tarp dviejų tokių vitrinų tik po aštuoniom spynom, kur kiekvienai reikia atskiro kodo atrakint, tarytum pas kokį mėlynbarzdį į svečius einant. Turėjau leistis žemyn į rūsį, ir į rūsio rūsį, o ten mane pasitiko mieliausias ir mandagiausias tatuiruotas anglas ir barzda jo buvo ryža ir visai ne mėlyna. Panagrinėjęs mano varganą, bet sentimentaliai svarbią grandinėlę, pažadėjo labai gerai per tris savaites sutaisyti ir geranoriškai mane išleido.

Pakilus iš to prieštvaninio bunkerio ir vėl pripratus prie dienos šviesos, ėjau pro Leather Lane, kur jau kūrėsi tos dienos pietų kioskeliai: káriai, haliumiai, biurgeriukai ir kita “gatvės maisto” klasika. Buvo labai tylu, visi susikaupę žiūrėjo į savo grilio dūmus lyg ateities juose ieškodami, ir su aplinkiniais niekas nebendravo.

Radau rajono paštą ir išsiunčiau per savaitgalį parduotas knygas, nes nors ir įmanoma Rimantę iš knygyno išprašyti, bet jau knygyno iš Rimantės tai niekaip. Tada nuėjau į stotelę laukt autobuso su kitom įvairių rasių mergelėm ir staiga prie mūsų prisijungė beprotis.

Iš kur žinau, kad beprotis, nors nieko tokio beprotiško lyg ir nedarė? Na jis labai

Read more

Atsibudau ryte, padariau mankštą, pameditavau, ir besiklausydama saulėto paukščių čiulbėjimo bei senų Frank Oceano gabalų nusprendžiau paklausti pasaulio - ką gi aš šiandien galėčiau tau padaryti? Ko tau, pasauli, iš manęs dabar labiausiai reikia? Ir pasaulis atsakė, kad padrikas minčių kratinys mano naujienlaiškyje būtų pats tas, tai važiuojam:

1. Paauglių pagarba

Pradėjau dirbt su paaugliais, tiksliau merginom paauglėm, tad teko ir save tokio amžiaus prisiminti. Nežinau, ar ir kitoms yra taip buvę, kai jauti kad jaunos mergaitės tave stebi ir tu jiems esi kažkiek fajna ir jos gal net norėtų būt tokia kaip tu kažkada? Aš kai buvau paauglė irgi žiūrėjau į vyresnes, bet man rūpėjo tik merginos, kurioms apie 20, o tos virš trim tai jau buvo senos neaktualios tetos. (na gal išskyrus Liudmilą, apie kurią pasakojau, bet tada dar nebuvau paauglė).

Tai supratau, kad šių paauglių akyse aš esu jau persirpęs bananas ir kaip kokia boba nebesu jom įdomi. Bet vat ko aš nežinojau tai, kad būna gyvenime toks ypatingas palengvėjimas, kuris ateina su žinojimu kad tau jau nebereik paauglių approvinimo, respekto ar kaip čia lietuviškiau pasakius - gilios žavesiu persmelktos paauglių pagarbos. Jau per vėlu stengtis atrodyt kietai, madingai ar kažkaip “jų pusėje” - ir viskas su tuo yra ok aš dabar būsiu jom tetutė, kas man visai tinka.

2. Adhd

Iš 150 paauglių, net 50 turi specialių reiklavimų egzaminų laikymui - nuo disleksijos ir nerimo sutrikimų, iki visiško nemokėjimo rašyt ranka ir dar įvairių kitų kombinacijų ir komplikacijų. Tai gaunasi trečdalis, ir kasmet tas skaičius auga. Faktas, kad kažkada neužilgo pasieksime kritinę masę ir tie reikalavimai jau nebebus specialūs. Specialiais taps tie, kurie be problemų galės kažką tiesiog paimt ir padaryti. Visai laukiu to momento, nes nusibodo klausyt kaip kas antras žmogus negali kažko padaryt, nes turi online diagnozuotą Adhd. Juk kam lengva susikaupt šiais laikais? Man tikrai nelengva - va negaliu vienos minties išvystyt visam laiškui tai šokinėju.

Kai visi oficialiai turės Adhd, kaip pasiteisinimą jį būtų galima naudot tik tiems žmonėms, kurie pavyzdžiui sakydami savo vardą, pamirš vidurį žodžio ką sakė, nes o wow pro veidą praskrido itin patrauklus balandis.

3. Kelionės

Mano nauja tezė yra, kad žmonės per daug keliauja. Ne visiems reikia, būtina ar privaloma tai daryti. Ne visi tam gimę. Manau, yra daug žmonių kurie kažkur varo, nes juk per atostogas reik kažkur varyt. Bent jau tam, kad turėtum kitiems ką papasakot ir nebūtum toks apkerpėjęs sovietinis burundukas. Bet! Jeigu

Read more

Šiandien turėjo atkeliaut pirmas mano laikraštis ir aš kaip kokia antrokė Kalėdų rytą lėkiau prie durų net veido nenusiprausus jo ieškot…tik neradau! Kaip suprast - Kalėdų senelis mane praskipino? Jų klientų aptarnavimas labai operatyviai man atsiuntė nuotrauką, kad laikraštis iš tiesų buvo pristatytas, tik toj nuotraukoj visai ne mano namas!

Išsirinkau Financial Times, o ne kokį Guardian, nes nemėgstu kai vietoj žinių tau serviruoja propagandą. Kartą Guardian buvo toks pasipiktinęs straipsnis, apie tai kaip moteris norėjo pamaitint savo kūdikį prabrangaus viešbučio foje, ir buvo paprašyta prisidengti savo nuogą krūtį. Ir visa straipsnio esmė buvo sukelti tau reakciją, nes fu kapitalistiniai turtuoliai riboja moters ir net visos gamtos teises. O kitoj barikadų pusėj yra the Times, kuriems daugiausia problemų kelia trans žmonių teisės ir tualetai. Tai aš pagalvojau, kad Financial Times tarnystė pinigui garantuos man būtent tokį šaltakraujiškumo ir objektyvumo lygį kokio aš ir ieškau. Nors jeigu jie net man adreso negali rasti, tai gal aš visgi per daug tikiuosi.

Kadangi FT programėlėj galiu skaityt visą archyvą (prisiekiu, aš jų nereklamuoju) atsidariau straipsnį su gražiom arkliukų nuotraukom. Įjungiau audio versiją - švepluojantis kaip po širdies smūgio roboto balsas, na bent nenuobodu.

Straipsnis ne šiaip apie arkliukus, bet apie jų klonavimą, kuris vyksta jau seniai ir yra, pasirodo, priimtinas. Arklių ir ponių varžybose yra labai svarbus gyvūno būdas ir temperamentas, tad kai turi gerą arklį, gali pridaryt daug jo, tiksliau jos (kūmelės šiuo atveju yra žymiai paklausesnės) kopijų, ir turtingi raiteliai už tai labai brangiai mokės. Viskas pateisinama tuo, kad gyvūnus ir taip dažnai kryžmina tokiu būdu stengdamiesi juos modifikuot, tad klonavimas tiesiog paspartina tą procesą. Vat nežinojau.

Dar nežinojau, kad Amerikoj žmonės valgo klonuotą mėsą. Jiems gal to net nesako? Gal aš ir valgiau kai ten buvau? Bet tai o kam klonuot, negi karvės nebegimdo? Europos Sąjunga draudžia klonavimą, bet Anglijai išstojus, gal ir aš kiekvieną mėnesį valgau vis tą pačią kiaulytę? Gal po kelių metų ta kiaulytė, bus ne tik klonuota, modifikuota, bet dar ir su instaliuotu dirbtiniu intelektu galės

Read more

Džiaugiuosi, kad kovas dar neprabėgo, nes tai geras mėnesis. Moterų diena, nepriklausomybės atkūrimas, mano gimtadienis ir pavasario lygiadienis, po kurio viskas tik šviesyn. Niekas taip nedžiugina gyvenimo kaip seniai matyta pavasario saulė ištirpdžius sniegą ir išdžiovinus visas pliurzas. Šilta ant žando, kai iškiši jį į balkoną paklausyt paukščių dainų, o Londone tai jau šilta ir ant šlaunų (vakar mačiau pirmas nuogas).

Man šiandien sunkanka 39 (oho kaip solidu!) ir aš tikėjausi kažkokio bent minimalaus meltdowno, kuris daug kam būna ties 29-u gimtadieniu. Žinot tą jausmą, kai TIK METAI liko iki trisdešimt, o tu dar neapsiženijai, nepagimdei, namo nenusipirkai, nepakeliavai, magistrantūros nebaigei (susidėliokit sau aktualią kombinaciją) ir dabar turi skubėt, nes po trisdešimties, kaip žinia dalykai, jau nebesidaro.

Tai vat kai sueina 39, bent jau man ir mano draugams, yra iš tikro atvirkščiai. Tas dvidešimt kažkelių metų skubėjimas, savęs testavimas ir įrodinėjimas jau senokai yra pakeistas tokiu giliu b*bio padėjimu. Dabar jei aš atsikeliu ryte ir man neskauda nugaros, tai čia jau yra gera diena, ir nieko kito aš sau nesu skolinga. Ir kuo toliau tuo stipriau atrodo, kad sekančioj savo dekadoj aš dar labiau pasilinksminsiu.

Bet va pastebėjau, kad parašiau tą skaičių 39 ir tarsi iš kažkokio sovietinio samovaro man įvarvėjo mintis - kad ogi gal nereikia garsiai čia skelbti savo amžiaus per pasaulinį internetą? Nes gal gi kai kurie žmonės galvoja, kad aš esu jaunesnė, ir yra gerai, kad jie taip galvoja!!?… Visgi užaugau aplinkoj, kurioje buvo labai nemandagu klausti moters amžiaus, o ir tai pačiai moteriai “pamesti” kokius

Read more

Prieš savaitę gavau diagnozę, kad mano myliamiausiam Berčiui, dešimties su puse metų kokapu šuneliui, galutinės stadijos inkstų nepakankamumas, kitaip žinomas kaip amen. Pas veterinarą kreipėmės, nes Bertis, kuris anksčiau nekramtydamas rijo viską ką jam duodavai, dažnai net pirštus nukąsdamas, pradėjo nepabaiginėt savo pusryčių ir vakarienės. Iš pradžių palikdavo truputį, po to jau pusę, o po dienos ar dviejų išvis nebenorėjo liest maisto. Be to jam labai dvokė iš burnos. Galvojau, kad sugedo dantys, skauda ir sunku valgyt… O vaikeli, kaip aš klydau.

Kai detaliai nupasakojau veterinarei visus simptomus, ji iškart rekomendavo daryt kraujo tyrimus, nes tik taip bus aišku, kas jam yra. Aš jai bandžiau sakyt, kad bet jūs pažiūrėkit į jo dantis normaliai, ten gal kokie puvėsiai jam kliudo? Sakė, jo ok pažiūrėsim kai kažką žinosim iš kraujo tyrimų. Na, ji matyt iškart nujautė kas ir kaip.

Tą vakarą važiuodami namo sulaukėm skambučio su preliminariais rezultatais ir moteris, kuri skambino, buvo ne ta mūsų veterinarė, o kita, ir pavadinkim ją deramai - laboratorijos žiurkė. Ir ji sakė, cituoju: “turim du variantus, arba palikit Bertį mums ir dedam ant lašelinių, bet na tokioj stadijoj jau nepadės iš tikro, arba galit rytoj atvežt ir užmigdysim.” Ta prasme kąąąą??? Kaip taip apskritai galima su žmonėm šnekėt? Ateini naiviai šuns dantų patikrint, o tau sako tai gerai žudom rytoj, kelintą būsit? Toks jausmas, kad jiems atsikratyt svarbiau nei pagydyt. Wtf.

Tai aišku labai supykau, labai verkiau. Nu negalima žmonėm sakyt, kad davaj žudom tavo šunį rytoj, kai jis net neatrodo, kad miršta. Net gailiuosi, kad buvau pernelyg mandagi ir tiesiog numečiau ragelį nepasiuntus jos ant trijų raidžių. Bet tai buvo tas vakaras, nuo kurio mano laikas sustojo.

Nuo praeito trečiadienio esu namie, stebiu priešais savo akis nykstantį gyvenimą ir filosofuoju. Išsistudijavau kraujo tyrimų rezultatus Chat GPT ir suprantu, kas vyksta su visais toksinais ir anemijom. Suprantu ko tikėtis artimiausiu metu. Matau, kad Bertis nesikankina nuo aštraus skausmo, tiesiog jam yra giliai nepatogu, silpna, ir kuo toliau tuo labiau jo pasaulėlis traukiasi, ir dabar jau yra susitraukęs tik į vieno kambario vieną pusę. Pažadėjau jam, kad nemirs jokioj keistoj veterinarijos ligoninėj, o tik namie. Tikiuosi tai pavyks padaryti natūraliai, bet jei staiga ims labai kankintis, galbūt teks galvot iš naujo.

Mirties laukimas yra labai keistas laikas. Kai terminaliai serga žmonės - neturime kito pasirinkimo, laukiame. Net negražu sakyti, kad laukiame, nors kartais tai ir būna tiesa. Juk turi vertinti ir maksimaliai išnaudoti tą laiką, kol dar esate kartu. Negražu laukt kito žmogaus mirties. Kažkaip ne tai kad negražu, bet net jei ir lauki jos vistiek kažkaip nepatogu tai pripažinti.

Su šunimi irgi panašiai. Vertinu laiką kartu, dėkoju jam už jo angelišką draugystę ir kuriu jam fantazijas apie tai koks nuostabus bus jo sekantis gyvenimas. Bet iš kitos pusės, mano pačios gyvenimas dabar yra visiškai sustabdytas, niekur neinu (nes spoiler alert dar neradau darbo), negaliu eit į studiją ir tapyt kažkokio durno paveikslo, kol Bertis merdi namie ir nežinau ar grįžus dar jį rasiu. Tai va iš kitos pusės galvoju, kokia esmė nedaryti jam eutanazijos iš karto kaip ta šarlatanė kraujo tyrimų mirtininkė ir rekomendavo pirmą vakarą? Jeigu aišku, kad jam galas ir dabar jau tik blogyn. Kam laukt, kam matyt jį tokį sukūdusį, paliegusį, nusilpusį… Juk ko nepribuvęs jau nepribūsi.

Nežinau, aš gal durna, bet tikiu, kad reikia sutikti mirtį kai ji ateina. Ji yra vienas iš nedaugelio gyvenimo po saule garantų. Bus tikrai ir bus visiems ir na… ji nėra mūsų patogumui sukurta. Netelpa į mūsų užimtą produktyvią vakarietišką dienotvarkę, nes tiksliai nepraneša, kada ateis. Bet būk ramus, tikrai ateis. Ir tas amžinas klausimas, o tai kaip ten būna kai miršti? Ir nežinau ar Bertis pavyzdžiui supranta kas jam vyksta, mokslininkai sako nėra tam įrodymų… Bet, kad gamta už mokslą protingesnė tai čia jau seniai faktas.

Pirmą kartą man teko matyti kažkieno pilną gyvenimo ratą. Nuo tada kai Bertis buvo apelsino dydžio dviejų mėnesių ciucikas iki dabar - senas, daug atkentėjęs ir kantrus. Per savo linksmą gyvenimą jis pakeitė net septynias rezidencijas ir apsilankė daugiau nei dvylikoje šalių. Labai mėgo palot, pasivoliot, palakstyt, pasimaudyt, ir aišku pavalgyt. Visus, ką sutiko aplodavo ir labai mylėjo, kartais tai darydavo tuo pačiu metu. Turėjo vieną žmoną Lolą ir daug neįpareigojančių santykių su tos pačios lyties šunimis.. Net per savo paskutinį pasivaikščiojimą jis pats nuėjo iki vietinio parkelio, ten sutiko tokį nuviepusį spanielių, kuris pasirodo irgi ligotas, irgi dešimties su puse metų amžiaus ir į parką buvo atvežtas su vežimėliu. Jie matyt save vienas kitame atpažino ir tada ilgą laiką bandė visaip poruotis vienas ant kito be jėgų bet su nusiteikimu lipdami. Šiaip buvo labai juokinga.

Labiausiai pasiilgsiu nepažabojamo Berčio džiaugsmo kiekvieną rytą, vien dėl to, kad ir vėl mes visi atsikėlėm ir vėl mes visi gyvi.

Toks pramiegojimas pastaruoju metu dažnai ištinka, tad jau įpratę su užmiegotom akim visi trise išsigrūdom iš namų. Nusprendėm nuvaryti į tokią kavinę Turnpike Lane, kurioje anksčiau gan dažnai lankydavomės. Jos senas savininkas buvo filmų mylėtojas, o ant sienų kabojo įvairūs plakatai su terminatorium ir Al Pačinu, o lentynose buvo pilna knygų apie filmus ir net senų VHS kasečių. Bet dabar deja, galbūt savininkui pasikeitus, ši vieta kaip ir

Read more

Sėdžiu tradiciniam pub’e su S, S ir S. Trys vyrai, kurių visų vardai prasideda S raide. Reik kažkaip sugalvot kitaip trumpint. Du švedai ir vienas anglas (įeina į pubą) - pernelyg primena anekdoto pradžią, tad pagal tautybes irgi nevadinsiu. Gal tegu būna Mitia, Ivanas ir Alioša, kaip iš Karamazovų? Apsimeskim, kad meno broliai.

Kadangi Ivanas su Alioša - vienos mamos, tai tebūnie abu švedai, o pusiau brolis Mitia - anglas. Pagal charakterių panašumus gal kitaip gautųsi, bet let’s keep it simple. Priskaičiuojant mane, beje nebūsiu Grušenka, nes ir taip aišku, kad yra tik viena Rimantė: prie stalo sėdi du tapytojai, vienas skulptorius ir vienas plataus profilio menininkas.

Iš ryto su Mitia ir kolega T lankėmės parodoj Perimeter galerijoje. Galeriją įsteigė graikas milijardierius, kad parodyt pasauliui savo meno kolekciją, arba kaip jis pats mėgsta sakyti “give back to the community”. Smagu kai žmonės savo narciziškumą sugeba pateikti kaip labdarą visuomenei.

Galerija sunervavo, nes tas graikas samdė tikrus architektus jai įrengti, o rezultatas toks, kad įėję į pastatą žavimės dideliais apvaliais laiptais su auksiniais ir balinto ąžuolo turėklais, o ne kažkokiu ten menu.

Įėjus, mūsų iš karto prašoma nusiimti batus arba apsimauti tuos batų prezervartyvus kaip per kovidą. Ką graikui milijardieriui neužtenka pinigų

Read more

Kai siunčiau vienam draugui nuotraukas iš kavinių Visagine, sakė wow kaip švaru. Jo, mes Londone jau seniai pripratę patys visus stalus nusivalyt. Čia viskas taip negražu ir purvina, ir gal tik senam žmogui tokie dalykai rūpi, bet tai ok tada aš esu sena. Arba kaip mano kitas draugas sako - viską Anglijoj turim, tik dažniausiai niekas neveikia. Imperija, tik be vergų, tad nėr kam stengtis.

Bet aš grįžus į Londoną, dar ir kaip stengiuos, nes bandau susirasti darbą. Siunčiu darbo paraiškas kaip gera imperijos vergė, tik deja kažkodėl mano seni triukai nebeveikia. Prieš dešimt metų labai lengvai kaip įžūli imigrantė iš vietinių galėdavau išvogt visas darbo vietas. O dabar taip smarkiai nesiseka, kad pradedu įtarti, kad dirbtinis intelektas jau pradėjo iš manęs tas darbo vietas vogti. Kaip kitaip paaiškinti tai kas vyksta?

Praeitą sekmadienį gavau eilinį neigiamą atsakymą iš darbo vietos, kuri man idealiai tiko. Jie prašė fotografijos patirties, kurią aš turėjau, nes studijavau fotografiją bei dirbau foto asistente. Dar jie norėjo, kad žmogus turėtų “front of house” patirties, ko aš turėjau net kelis metus. Tada dar reikėjo šiaip administracinės patirties, o aš realiai esu dirbus ADMINISTRACIJOS koordinatore, ir paskutinis reikalavimas buvo turėt patirties su naujienlaiškiais… Na jūs suprantate.

Nesakau, kad aš turėjau automatiškai gauti tą darbą, bet tikėjausi, kad bent į pokalbį pakvies pažiūrėt kas čia toks per žmogeliukas idealiai atitinkantis jų reikalavimus. Beje juokingiausia buvo tai, kad su visais tais nišiniais reikalavimais valandinė darbo alga buvo tik kokių trisdešimčia centų daugiau nei kai aš dirbau knygyne pardavėja, kur iš esmės jokios patirties nereikia…

Nors kaip žinia net ir tokio darbo aš šiais laikais negaliu gauti, nes ten kur patirties nereikia, reikia daug entuziazmo, o aš jo nesąmonėms stokoju. Iš aštuonių mūsų ten laikinai per Kalėdas dirbusių knygynas pasiliko ilgalaikiam darbui tik vieną (spoiler alert - ne mane). Ta mergina, kuri gavo ilgalaikį darbą, prisimenu vieną dieną sakė

Read more

2026-iems nekūriau jokių tikslų. Atvirkščiai, labiau tokius gal anti-tikslus. Ateinančiais metais noriu mažiau blaškytis ir telkti dėmesį tik į svarbius dalykus. Gal mano nusiteikimui labai tiktų tas nuvalkiotas Less is More? Bet aš tikiuosi, kad tas less is more iš tikro bus less is more is more.

Man svarbiausia sukontroliuoti savo hobių ir interesų platumą, nes aš jų turiu per daug. Kai dirbau knygyne, daugiausia laiko praleidau istorijos skyriuje, nes sugebėjau per darbo pokalbį juos įtikinti, kad esu kažkokia istorijos ekspertė. Iš istorijos valstybinio gavau 96, ko nepamiršiu niekad, nes čia turbūt aukščiausias rezultatas Tallat-Kelpšos istorijoje. Bet deja jokiais kitais pasiekimais šioje srityje negaliu pasigirti.

Beleisdama savo dienas istorijos skyriuje knygyne supratau, kad klasikos srityje pas mane spragos, tai prisipirkau visokių Pompėjos istorijų, Sofoklio pjesių, Odisėjų, Iliadų ir Plutarcho bei Suetonijaus gandų bei pasakojimų. Tai kada aš dabar visa tai skaitysiu?

Tad nusprendžiau 2026-aisiais leisti sau turėt tik keletą hobių:

• Mokysiuos japonų kalbos

• Mokysiuos japoniškai rauginti įvairius… augalus? daržoves? vaisius?

• Ir… karts nuo karto paskaitysiu kažką iš savo klasikos bibliotekos.

Subscribe now

Viskas. Viešai žadu jokioj kitoj pomėgių srity nepersistengti, ir tai atveda mus prie šios dienos naujienlaiškio temos - kas gi bus su Naktį Prie Radijo substacku?

Ogi, pokyčiai.

Read more

Emily in Paris yra oficialiai tapęs efektyviausia legalia smegenų ląstelių naikinimo priemone, o aš juk visą mėnesį laukiau šio Kalėdų stebuklo - kai gyvuliukai šnekučiuojasi žmonių kalba, vanduo vynu bėga, o aš transformuojuosi į tarpšventinę sofos bulvę.

Visą gruodį praleidau dirbdama knygyne, nes reikėjo išpildyti eilinę savo vaikystės fantaziją. Darbas knygyne skaitymo mylėtojų ir panašaus plauko buvusių moksliukų yra romantizuojamas iki tokio lygio, kad apie jį žmonės net rašo, perka ir skaito knygas.

Leisdama šį mėnesį tarp knygų pagalvojau, kad gal čia miško maudynių efektas? Shirin Yoku? Nes knygos tai juk tie patys medžiai - tik mirę, o jų mirtis kompensuojama žinių potencialo ir išsilavinimo aspiracija. Prisipirkęs knygų nesijauti purvinas eilinis kapitalizmo vergas, o toks labiau į save investuojantis, protingėjantis, evoliucionuojantis ir informuotas pilietis.

Dauguma žmonių yra įtikėję, kad skaityti yra labai gerai ir itin didelė vertybė. Ypač svarbu tai įdiegti vaikams, nes juk padeda su susikaupimu, vaizduotės ir dėmesio lavinimu, minčių suvokimu ir taip toliau ir panašiai… Nemanau, kad ta dauguma žmonių klysta. Bet visgi pridurčiau savo trigrašį, kad skaitymo nauda labai priklauso nuo to ką skaitai… Nes bliamba tie tiktokiniai romanai, kuriuose visi veikėjai kalba vienu balsu, o jų motyvacijos kažkokios šizofreniškos, tai ką aš žinau…

Per šį mėnesį ar du, kiek ten dirbau, supratau, kad man trūksta to bendro entuziazmo, kurį geram knygų pardavėjui privalo kelti vien knygų egzistavimas. Lygiai kaip mano šuo turi per daug nuomonių nei kad dera turėti geram šuniui, taip ir aš turiu per daug įžvalgų nei pridera turėti gerai knygų pardavėjai. Didelės

Read more

SAUSIS

Įsikrausčiau į savo naują studiją Karališkam Meno Koledže tęsti prieš metus pradėtų tapybos magistratūros mokslų. Naujas kursas ir naujas dėstytojas.

Substacke svarsčiau kodėl mums gaila, kad nuo šiol visi bus ploni

VASARIS

Mokslai įsivažiavo ir turėjau daryti savo Menininko Paskaitą, kuriai besiruošdama supratau, kad lietuvybės neišvengsi

KOVAS

Persikrausčiau į naują butą - be šildymo, karšto vandens ir kitų malonumų. Tada naiviai galvojau kad remontas per porą mėnesių bus baigtas, o dabar galiu

Read more