Nekantrauju tau šįkart pristatyti neįprasto formato laišką.

Jei pažįsti bent truputį Lietuvos bendruomenės Substack’e, turbūt jau pastebėjai, kokie įdomūs čia rašantieji. Ir kiekvienas su savo unikalia istorija.

Tokia ir Gustė: nuotykingą gyvenimą gyvenanti psichologė ant riedlentės.

Pasikviečiau Gustę pasikalbėti, nes jau ilgą laiką noriu priartinti psichologų bendruomenę prie mūsų, paprastų mirtingųjų :D. O jei rimtai – čia susipažinusios supratom, kiek daug artimo turime… Esam bendraamžės, turim dukras, didelę dalį mūsų kasdienybės užima psichologija (Gustės atveju tai – profesinis kelias, mano – nuoširdus susidomėjimas laiko psichologija).

Gustė Ovčinnikova – psichologė, mama, buvusi buriuotoja ir savęs ieškotoja. Gustė pradėjo rašyti Substack tekstus kaip atvirus pasidalinimus: kuo gyvena ir ko mokosi dirbdama su klientais.

Šiuo tekstu Gustė siekia sužmoginti psichologus, ir galbūt tai kažką padrąsins kreiptis pagalbos. Gero skaitymo!

Tapsmas mama

V: Savo tekste apie pyktį užsimeni apie motinystės jausmų dualizmą bei leidimą pykti ir mylėti vienu ypu. Man ši tema artima. Kai pati tapau mama, visiškai nesupratau, kas vyksta; nežinojau, kad taip jaustis yra normalu. Regis, motinystė yra nuolatinis dvilypio jausmo išgyvenimas. Labai įdomu – papasakok daugiau, ką tau reiškia kasdien patirti tokią emocijų amplitudę.

G: Prieš pradėdama rašyti atsakymą giliai atsidusau… Sunku žodžiais apsakyti tą nuolatinę jausmų karuselę, iš kurios negali išlipti. Pirmais motinystės mėnesiais buvo sunkiausia, kad taip stipriai viską jaučiu ir taip greitai emocijos keičiasi arba tenka jas pakeisti. Niekada taip stipriai nepatyriau emocinių kalnelių, kai vieną akimirką šypsausi, jaučiuosi laiminga, o kitą krentu ant žemės verkdama.

Buvo labai sunku… Prabėgus keliems mėnesiams po gimdymo, ėjau pasitikrinti pas psichiatrę dėl pogimdyvinės depresijos. Požymiai nebuvo tokie ryškūs diagnozei gauti. Su laiku savijauta gerėjo: padėjo nemokamos nuotolinės psichologės konsultacijos per visuomenės sveikatos biurą. Kalbėjausi su kitomis mamomis draugėmis, kurios irgi išgyveno ne tik džiaugsmą. Iš giminės jaučiau spaudimą visada būti linksma ir tik džiaugtis motinyste…

Dabar prie vienų dalykų organizmas jau, sakyčiau, priprato, kiti dar, būna, išmuša „saugiklius“. Nuotaika svyruoja rečiau ir jaučiu, kad išmokau greičiau „persijungti“: iš vienos emocijos į kitą, iš laiko sau į dėmesį dukrai.

Leave a comment

Patirti laiką

V: Dėkoju tau, kad taip atvirai pasakoji apie įvairius motinystės patyrimus. Paprastyn rašau apie laiko minimalizmą per laiko psichologijos perspektyvą. Sakei, jog laiko tema tau svarbi. Kuo? Koks jis tau – tekantis, bėgantis, stovintis? Taip pat labai įdomu sužinoti, ar laiko patyrimas tapus mama pasikeitė? Jei taip, kaip?

G: Erzina atsiradęs laiko fragmentiškumas, priverstinis veiklos sustabdymas, dėmesio perkėlimas ir vėlavimas, nes anksčiau visada buvau punktuali. Nebesukontroliuoju laiko taip, kaip seniau: ne tik nuo manęs priklauso, kada išeisiu pro duris. Pasikeitė laiko suvokimas tapus mama, nes dienos ir neretai naktys, atrodo, slenka vėžlio greičiu. Tačiau, pažvelgus plačiau, atrodo, kad daug greičiau tas laikas bėga! Jau eina aštuntas mėnuo, kaip esu mama, ir negaliu tuo patikėti :O.

Paaštrėjo ir kita tema, kuri slepiasi kažkur sąmonės kamputyje, prie kurios bijau liestis. Tai gyvenimo laikinumas ir artėjanti mirtis. Kai tapau mama, mano tėvai tapo seneliais. Labiau atkreipiu dėmesį į jų senstančius veidus, lyg tyčia ėmė daugėti jų sveikatos problemų. Baisu, liūdna, nenoriu galvoti apie jų senėjimą. Norisi, kad jie spėtų kuo labiau atsidžiaugti savo anūkėle, o močiutės – proanūke.

Prieš gimdymą labai pergyvenau, kad man gali blogai baigtis arba kad vyras netikėtai mirs ir aš liksiu viena su vaiku.

Subscribe now

Gyvenimas užsienyje

V: O su tuo gyvenimu, regis, pati darei ir darai daug: tau teko gyventi užsienyje, kur mokeisi ir savanoriavai. Kaip sekėsi kurti kasdienybę naujoje aplinkoje? Kaip susikūrei namus ten, kur viskas iš pat pradžių taip svetima? Ir kas sugrąžino į Lietuvą?

G: Baiginėdama mokyklą sugalvojau, kad noriu studijuoti psichologiją Anglijoje. Kryptį jaučiau jau seniai, o užsienį pasirinkau vedama įsivaizdavimo, kad ten geriau. Išvažiavau viena, nieko nepažinodama ir net nesilankiusi šalyje anksčiau.

Dažnai grįždavau į Lietuvą ir beveik kiekvieną skrydį atgal arba važiuodama iš oro uosto praverkdavau. Liūdėjau, nenorėjau grįžti į laikinus namus, kur niekas nelaukia. Nors ir turėjau naujų draugų, veiklų, bet namai yra namai :(.

Ši patirtis sustiprino mano psichologinį atsparumą, nes studijų mesti nenorėjau, todėl tekdavo susiimti ir tęsti. Tapau savarankiškesnė, išmokau veikti, ką noriu, viena, – kad ir nuvažiuoti į koncertą Londone. Tačiau – labai keista – apsigynusi bakalaurą nebenorėjau grįžti į Lietuvą!

Stvėriau galimybę sudalyvauti Erasmus+ programoje ir metams išvykau į Italiją savanoriauti. Savanoriavau dienos centruose, kur lankosi žmonės su įvairiomis intelekto negaliomis. Darydavom įvairius rankdarbius, kūrėm spektaklius. O kai išmokau susikalbėti itališkai, vedžiau užsiėmimą apie emocijas.

Atėjus žiemai, nublanko Italijos vasariškas žavesys ir liko tik monotoniška rutina. Nusibodo tos pačios veiklos centruose, norėjau kažko daugiau, tad sugalvojau grįžti į Lietuvą studijuoti psichologijos magistrą. Taip nutiko, kad prasidėjusi COVID-19 pandemija davė dingstį užbaigti savanorystę po pusmečio ir grįžti į Lietuvą.

Riedlentės ir buriavimas

V : Esi užsiminusi, jog ne per seniausiai pradėjai mokytis važiuoti riedlente. Vienas klausimas – kodėl? :D O jei pratęsiant: mane labai žavi įdomūs aplinkinių hobiai, kurie visai ne apie produktyvumą, tobulėjimą kaip tokį ir pan., o tiesiog smagūs, neįprasti hobiai. Tai kodėl riedlentė? Ir gal užanty turi dar vieną kitą tau svarbią veiklą?

G: Aha, riedlentė labai random ir man pačiai, nes niekada nebuvau bandžiusi :D. Mane įkvėpė Neringos Rekašiūtės patirtis: kaip ji mokosi ir kiek tame yra psichologinių elementų. Tenka įveikti baimes, vidinį kritiką, išlaisvinti sustingusias kūno energijas. Reikia daug susikaupimo ir kartu atsipalaidavimo, per daug nekontroliuoti situacijos, prisiminti kvėpuoti.

Beje, gimiau buriuotojų giminėje ir nuo vaikystės vasaras leisdavau Kauno mariose. Nelabai mėgau šio sporto, nes buvo sunku, šalta, šlapia, pavojinga. Erzindavo ir berniukai, kurie kabinėdavosi, atiminėdavo daiktus ir kitaip mane nervindavo. Pliusas tas, kad apkeliavau nemažai Europos šalių, susipažinau su savo vyru ir geriausiomis draugėmis.

Atsimenu epizodą iš vaikystės: kartą po varžybų Kauno mariose taip nurimo vėjas, kad man niekaip nepavyko grįžti į krantą. Treneriai kitus vaikus partempė namo, o mane kažkaip pamiršo. Man kokie 7-8 metai, stebiu saulėlydį virš Pažaislio vienuolyno iš savo laivelio ir žliumbiu. Buvo baisu.

Bet ne taip baisu, kaip kartą Atlanto vandenyne, prie Tenerifės krantų, kai būdama 16-os vos nepaskendau...

Share

Psichologas irgi žmogus

V: Kadangi esi psichologė, man labai mãga paklausti apie psichologo idealizavimą: kliento perspektyvoje psichologas gali pasirodyti bebaimis-neklystantis-ramybės-oazės karalius. Kviečiu sužmoginti psichologą ir, kiek norisi, atvirai pasidalinti – ar iš tikro psichologu tampama, o gal yra yra tam tikros savybės, kurias jau būtina turėti ir jų neišmoksi?

G: Aš irgi taip galvojau apie savo psichoterapeutę, kėliau ją ant pjedestalo ir trūkčiojau antakį, kai pasielgdavo ne pagal mano įsivaizdavimus :D. Pati sau irgi kėliau nerealius standartus. Pavyzdžiui, norėjau būti rimta, visada pasitempusi, turinti ką protingo pasakyti ar paklausti, negalėjau nusišnekėti. Tai man kėlė tiek daug įtampos, kad net drebėdavo mano balsas.

Prisipažinau savo terapeutei, kad pavydžiu jai, jog ji gali atsigerti per mūsų konsultaciją, nusižiovauti ar kojas patogiau susikelti ant fotelio. Maniau, kad ne terapiškai atrodys, nors terapija visai ne apie tai. Susimąsčiau, kad mano darbui su savimi netrukdė jos buvimas žmogiška terapeute su savais poreikiais.

Netikiu, kad įmanoma būti tuščiu baltu lapu ar tik klientą atspindinčiu veidrodžiu, be krislelio savęs. Kaip tik žmogiškumas padeda klientams atsipalaiduoti, labiau susitapatinti su specialistu. Svarbu būti empatišku ir jautriu, remtis ne tik protu, bet ir intuicija, kurti emociškai saugų ryšį. Reikia ugdytis ir savo atsparumą, kad nesusilietum su kito istorija, neparsineštum darbo namo.

Aš irgi esu žmogus ir man taip pat būna sunku. Kartais nesuvaldau savo nerimo, pykčio, tvarkausi su perfekcionizmu ir vidiniu kritiku. Kaip užauginti žmogų mokausi per bandymus ir klaidas, nes nebūtinai psichologijos žinios padeda motinystėje.

Leave a comment

žiū, kokią smagią lauko gėlių puokštę tau nešu:

Substack’o bendruomenė yra nuostabi: atvira, nuolat auganti ir auginanti. Dėkinga už kiekvieną naujai prisijungusį ar jau ilgai skaitantį ir palaikantį. Man atrodo, per mažai kalbu, kiek daug tas palaikymas reiškia.

Ir aš visada už bendradarbystes su kitais čia rašančiais – gal darom collab’ą, hm? :)

O šiandien atnešu ne tik gėlių, bet ir asmenišką tekstą. Pastaruoju metu mažai diskutuoju apie teorijas ar laiko psichologiją ir gerokai daugiau dalinuosi apie savo kelią laiko minimalizmo link.

Skaitai paskutinę gyvenimo sezonų ciklo dalį. Po vasaros lauks ruduo, o apie jį kalbėjom jau praeitą rudenį. Tai buvo ir pirmasis tekstas gyvenimo sezonų tema, jei norėtųsi sugrįžti ir prisiminti (ar susipažinti), kas tie gyvenimo sezonai yra.

Kaip tau gyvenasi, kol vasara ima lėtai lėtai riedėti pabaigos link? Iškart atsiprašau užkietėjusių vasaros fanų už priminimą, kad mes jau antroje vasaros pusėje :D.

Ar apskritai sureikšmini vasarą kaip smagiausią metų laiką ir stengiesi užpildyti kiekvieną minutę, o gal ji tau nė neišskirtinė?

Leave a comment

Kaip aš mokausi save girdėti

Man vasara – tiesiog vienas iš sezonų. Nebandau ir visų metų planų į vasarą sukišti. Atvirkščiai. Šiemet šio sezono tikslai banguoja kaip jūra vėjuotu oru; jie gan daug sutelkti į mano vidinę būseną. Mokaus brėžti aiškesnes asmenines ribas, noriu išgirsti save (pasirodo, nelabai girdžiu, laba diena!). Mokausi veikti dalykus viena ir funkcionuoti gan gilios nežinomybės apsupty.

Yra kokie trys variantai, kaip dabartinė mano kasdienybė gali pasikeisti per artimiausius mėnesius, ir tikriausiai realus scenarijus vis tiek bus tas ketvirtas – būtent tas, kurio neapmąsčiau, nesuplanavau ir nesudėliojau iki galo. Tad galbūt pats laikas tai priimti. Ir gal jau laikas nusiimti visagalybės karūną, hehe.

Mieli fellow overthinkeriai, tai pradėkim jau tą savo planavimo energiją skirti ne tik tam, ką mokam geriausiai? ;)

Subscribe now

Be lauko gėlių, turiu šiandien tau ir tris įžvalgas ar pasiekimus, kurių laikausi kaip inkarų savo vidinių abejonių ir pokyčių kontekste:

1. Aš vis dar nežinau ir jau nesitikiu prieiti kažkokio galutinio, nebekintančio žinojimo apie tai, kas esu, ko aš noriu, kokio (idealaus) darbo man reikia. Tikrai žinau, kad keičiuosi. Aš nuolat keičiuosi, ir nuoširdžiai nesuprantu, iš kur atsirado ta gerai žinoma frazė, kad žmonės nesikeičia.

   

   Taigi, nors ir atviriau priimu kismą ir amžinas paieškas, aš vis rečiau laukiu išorės patvirtinimo mintims, kurias mintiju, jausmams, kuriuos jaučiu, sprendimams, kuriuos priimu. Man nuoširdžiai ima neberūpėti universalūs sprendimai; patys geriausi, racionaliausi, normaliausi išminti keliai, kuriais eiti neva tinkama. Nėra lengviausio kelio, nėra teisingiausio nugyvento gyvenimo, ir apskritai – kai gyveni savo gyvenimą vis pilniau, svorį pameta išorės patarimai. O ir pačiam nesinori jų laidyti. Kuo toliau, tuo man aiškiau, kad iš esmės apie kito gyvenimą žinau labai mažai, ir teisingo atsakymo, kaip jį nugyventi, tiesiog nėra – niekada ir nebuvo.

   Jaučiu, kad prisijaukinu tam tikrą brandą kontroliuot mažiau, o priimti daugiau.

2. Ir vėl nieko naujo nepasakysiu… Beje, kartais man atrodo, kad Paprastyn rašau apie pačius banaliausius reikalus gyvenime; bet jie tiek reikšmingi, tiek svarbūs, kad jų gelmę galim kapstyt be paliovos.

   Na, bet grįžtu prie temos: atsitraukimas nuo socialinių tinklų, kurį pradėjau vasaros pradžioje ir toliau tęsiu, yra didelė dalis mano šiandienos ramybės. Didelė dalis ką tik minėto pasitikėjimo savimi, o gal verčiau taikos su savim. Substack’as, aišku, neįeina, – niekur iš čia nesitrauksiu, čia labai gera būti.

   

   Kalbėti vien apie atlaisvėjusį laiką nepakaktų; atlaisvėjo tiek daug širdies ir proto, darosi daug paprasčiau girdėti save (kaip ir rašiau, čia vienas iš mano vasariškų tikslų). Atlaisvėjo rankos, kurios rašo, skaito, apkabina artimą, piešia/kuria kažką visiškai nereikšmingo, bet smagaus sau (nes gal ne viskas turi būti produktyvu, kaip manai?). Kuo mažiau blaškau savo dėmesį, tuo silpnesnis ir FOMO.

   Kiek daug akmenų ir akmenukų nuriedėjo nuo krūtinės supratus, kad aš neprivalau dalintis, neprivalau ir sekti. Nieko socialiniams tinklams neprivalau.

3. O pabaigai – truputėlis saldžiai kartaus, karčiai saldaus jausmo, apie kurį vis pasakoju Paprastyn. Mano mylimo serialo The Office paskutinėje serijoje nuskamba gan skaudžiai persmelkiantys žodžiai:

Mes laukiam. Tas ryškiai saldus laukimo jausmas, kai nekantraujam laukdami artėjančios kelionės, susitikimo su draugais, rytojaus, gimsiančio vaiko, vestuvių, laisvadienio. Laukimo drugeliai pilve kuria lūkestį ir viltį. Mes visada visada laukiam, kol gyvenimas mojuoja rankom, bandydamas atkreipti dėmesį, jog jis čia irgi yra. Kad ir kokių mažų ir, regis, nereikšmingų kasdienybės smulkmenų jis pilnas.

Turbūt pastebėjai, kad Paprastyn mažai dalinuosi įprastais tikslais, tokiais kaip karjeros ambicijom. Nes paprasčiausiai neturiu tokių. Nesu nusipiešusi karjeros laiptų, eskalatorių ar kopėčių. Turiu veiklos tikslų, norimo sukurti pokyčio tikslų, bet nepildau būtinų pasiekti rolių ir statusų sąrašo. Mano tikslai (kuriuos keliu kas sezoną, hence gyvenimo sezonų rubrika) visada siejasi su didžiausia mano baime (didesne už vorų baimę!), ir ta baimė yra nenugyventi savo gyvenimo.

Iš esmės mano didžiausia užduotis dabar yra nebelaukti. Išeiti iš to, ką moku geriausiai: planuoti, strateguoti, perplanuoti ir kauptis neva geriausiam variantui. Tiesiog kiekvieną dieną eiti gyventi savo gyvenimo, kurio dienos paprastos, ir apie tą gyvenimą rašyti.

O tokių dienų dauguma: gal ir nuobodulio nestinga, gal ir rutinos. Pilna pilkos, sumaišius gyvenimo baltą ir juodą.

Tas mistiškas nepasiekiamas balansas, kurio norisi visame kame? Pilka skamba.. neskamba ji. Šita spalva neįdomi; vienam apie stagnaciją, kitam apie liūdesį ar mūsų cepelininį dangų trumpomis rudens dienomis.

Bet pilka yra viskas, kas telpa tarp mūsų ups&downs, kai, rodos, nevyksta nieko (o iš tikro tai vyksta pats tikriausias, nesumeluotas, nesuvaidintas gyvenimas). Pilka yra grįžimas namo penkiskart per savaitę, kur laukia ir betvarkė, ir namų jausmas. Pilka yra kai vis dar turi ko pasiilgti ir kuo rūpintis, nors mielai pabūtum sau. Pilka yra kasdien rinktis gyventi savo gyvenimą, priimant jo (ne)patogumus, (ne)sklandumus ir all that jazz.

Man retai bereikia motyvacinių kalbų, pop-psichologijos knygų, bandančių išspardyti užpakalį, išjudinti iš vietos, sukurti greitai byrančio laiko įspūdį (ir taip dar labiau auginti FOMO). Džiaugiuosi turėdama kiek kitokį laiko tėkmės indikatorių: aš matau einantį laiką savo nuolat augančio vaiko akyse. Ir kartu patvirtinimą, kad iki šiol aš niekur nepavėlavau.

O kaip tu pastebi laiko tėkmę?

P.S. Aišku, kad berašant pastarąjį klausimą prisiminiau, jog nepasidalinau vasaros sezono daina. O tai jau tradicija, tai tradicijų nelaužom. Skamba man šiuo etapu:

Nebijokim bangų,

Vaida

Kokią frazę išgirdęs/-usi patiri lengvą nervinį tiką? Nuo kokių žodžių šiek tiek nupurto?

Man – leisiu sau pasilepinti.

Ne, ne tada, kai žmogus kalba apie savaitgalį fancy SPA. Tada, kai vadinamasis lepinimasis reiškia paprasčiausią savipriežiūrą: normalų išsimiegojimą, maisto įvairovę (jo, ledai yra tiesiog ledai, ir jie nėra kažkuo išskirtiniai, ir jų nereik užsidirbti).

Lepinimasis gali reikšti paprasčiausią išėjimą iš išgyvenimo režimo.

Kitų mes nelepinam. Kitais mes tiesiog rūpinamės: kai suteikiam poilsio akimirkų, pagaminam jiems pusryčius, atitraukiam nuo buities. Bet sau visa tai duoti kažkodėl daug sunkiau. Save mes ribojam: per daug gero nėra sveika. Kaip manai, kodėl taip elgiamės?

Leave a comment

Kviečiu padiskutuoti, o iš savo perspektyvos tik priminsiu apie seniau rašytą tekstą. Jame tyrinėju darbinės prasmės paieškas ir human doing erdvę, kurioje visi sukamės. Tai aišku, kad high performer’ių kultūroj kėlimasis penktą ryto (o gal jau ir ketvirtą?) vertinamas labiau nei geras poilsis.

Retas kuris pasiims nedarbingumo dienų sirgdamas, nes „dar gali“ (bet šiukštu neleis dirbti sergančiam artimajam, užkamšys jį kaldrom ir kas valandą neš arbatų). Neatsakys į pasiūlymą „ne“, nors vidus rėkia ramybės (bet kvies pervargusius draugus brėžti aiškesnes ribas). Nepažiūrės jau nuo paauglystės mėgstamo feel-good serialo, nes tai neproduktyvu, ir šiaip, jau matęs – ką čia žiūrėsi penktąkart.

Kuo labiau nuvargę esam, tuo paprasčiausi dalykai atrodo prabanga. Faina, kai tai galim įvertinti, bet rizikinga, kai tos neva prabangos sau neleidžiame. Šitoj darytojų kultūroj žmogus vertinimas už tai, ką daro, o ne už tai, kad tiesiog yra. Galbūt dėl to mums taip sunku sau leisti nedaryti?

Popiežiaus vizito tebelaukiantys servizas ir patalynė

Turiu tau nedidelę linksmą istoriją. Tikiu, panašių esi girdėjęs/-usi ir tu. Gal turi tą dėdę ar tetą, močiutėlę ar bočių, kuris laiko extra servizą TAI ypatingai progai. Tik neaišku kokiai… Net anūkės vestuvių proga neištraukia. Nes turbūt laukia.. popiežiaus?

Draugė kartą pasakojo apie giminaičius, kurie dovanų sulaukė aukštos kokybės patalynės (jie tikrai tos dovanos norėjo ir prašė) – bet nepradėjo naudoti metų metais. Nes, nu, ateičiai. Gaila gi, nauja graži patalynė, o namie dar yra nutrintų – bus gerai, tiks.

Šita kurioziška situacija labai primena Moniką iš Draugų epizodo: ji trūks plyš vengia naudoti prabangų servizą draugų vakarienės metu, nes laukia TOS dienos.

Mes atidedam naudingo daikto naudojimą, kelionę, dovaną ateičiai. Kažkada, kai reikės labiau – o dabar dar galiu pakentėti, gi nėr taip blogai?

Ariam tiek, kad vėliau net ir ta stipriai-nusipelnyta-ir-taip-laukta kelionė virsta nusivylimu, nes pervargimas taip greit nepaleidžia. Nusivarom iki tokio lygio, jog anksčiau džiuginęs šokoladuko suvalgymas tampa beskoniu ir beprasmiu ritualu.

Gyvenimo atidėliojimo kaina

Tiek daug žinoma apie atidėliojimo kainą darbų ir mokslų kontekste.

Man kartais atrodo, jog priimam šiandienos gyvenimą kaip pažadą ateičiai. Pažadą, kad tas gyvenimas bus, ir jis leis mums pasimėgauti visais atidėliotais reikalais. Žodžiu, ateis būtent TA diena, kai varysi į TĄ kelionę, apsirengęs TAIS rūbais, įsikandęs TĄ bandelę, ir nuo tos dienos jau viskas bus kitaip.

Tik niekas mums nežada to gyvenimo. Esam neapsaugoti nuo pokyčių ir kontroliuoti galime gan mažai.

Be to, tampame tuo, ką kartojame kasdien, ir jei didžioji dalis mūsų gyvenimo sukasi ne apie mus, TA ypatinga diena niekada neišauš. Mes tiesiog kartosim ir toliau arsim, nes kitaip nebemokam.

Kai daugiau galvojam apie kitus žmones ar kitus daiktus, rūpesčius ar tampam tėvais, seneliais, namų savininkais, sklypų prižiūrėtojais ir visu kuo, vis mažiau mums lieka mūsų. Mes išdalinam save mylimiems, namams, darbams, draugams, ir jau net nebežinom, ko norim.

Ir tada tas (kad ir laiku išnaudotas!) SPA kuponas neužpildo, nesugrąžina visų jėgų ir nepakrauna, kaip rodė reklamoj, o apkrauna dar labiau. Nes rūpestis savimi prasideda nuo išmiegotos nakties, sielą glostančio maisto ir artimų ryšių akimirkose, kai, regis, nieko nevyksta. O ne nuo valandos masažo, po kurio, kitų akimis, turėtum švytėti.

Duokdie mums visiems išlept nuo kokybiško poilsio, sveiko santykio su maistu, įpročio dovanoti sau be progų, neskubėti. Kai patenkinam poreikius, tada ir tas saldainis labiau širdį paglosto. Tik kai širdį vien jais ir tik jais amžinai glostom, su laiku ima darytis labiau šleikštu nei šilta.

Labai linkiu sau ir tau nelaukti.

Susipažinom mes čia, Substack’e, ir supratom, kad turim daug mums artimų bendrų temų, tad ėmėm susirašinėti laiškais. Gyvais, neiščiustytais, neišdailintais. Ir tuos laiškus pavertėm Substack tekstu dar balandį.

Tik pajutom: visoms mintims tąkart erdvės neužteko, ir sėdom rašyti vėl. Šįkart – apie gyvenimo repeticiją ir kaip mes iš jos (ne)bėgam. Kviečiame skaityti, dalintis ir komentuoti, kas surezonavo. Linkėjimai! 👋

2026-04-11 Šarūnė

Dar nepaleidom į pasaulį pirmojo savo teksto, o aš jau naują pradėjau.

Aną savo tekstą pabaigėme mintimis apie gyvenimo repeticiją. Svarstėm, kiek iš mūsų „yra nusimatę, kad kitas pirmadienis, kitas mėnuo, kiti metai jau BUS TAS gyvenimas, kuriam jau nebereikės repeticijų? Kad šita va dabartinė repeticija yra pati paskutinė?”

Kaip manai, gal bendrom jėgom sugalvokim, kaip iš tos repeticijos pabėgt? Aš paskutiniu metu jau lyg ir pradėjau pabėgimo planą regzt, bet įdomu būtų ir tavo mintis išgirst. Gal kartu bus lengviau?

2026-05-11 Vaida

Pabėgimas iš repeticijos. Geras! Kai tą pabėgimą planuoju, atrodo, tik ir toliau sukuosi toj pačioj repeticijoj (meta užsisukimas). Aišku, žinau, žinau, kad sustot ir išlipt tai reikės.

Nenorėčiau, kad tą nesibaigiančią repeticiją nutrauktų kažkoks didelis sukrėtimas. Ne veltui gi sako, kad antras gyvenimas prasideda tada, kai supranti, kad turi jį tik vieną. Skamba baisiai dramatiškai ir taip saldžiai, lyg susivertus kondensuoto pieno skardinę. Kita vertus, dažnai jaučiamės amžini, ir nėra čia ko labai pykti: jei mūsų kasdien nė akimirkai nepaleistų mintys apie mūsų trapumą, turbūt pajėgtume tik paralyžuoti nerimo sėdėti kamputyje. Ir tada gyvenimo irgi nebūtų.

O repetuoti yra labai patogu. Nu žiauriai! Tik aš tada tikrai nežinau, kas yra tas gyvenimas. Gal laukiam dienos, kai nesuklysim? Kai viskas eis pagal planą. Kai pasportuosim ryte, nesusipyksim su namiškiais dėl menkniekio vakare, ir jau tikrai nevalgysim pridėtinio cukraus (ir bananų prieš miegą, nes kažkas kažkada pasakė, kad negalima). Tada va jau gyvensim: kitų nutapytą tobulą paveikslą, kur nėra vietos klaidai, abejonei ir visokioms „blogoms“ emocijoms. Kiekvieną dieną – viskas taip pat.

Ir tada suprantu – taip neunikalu, neįdomu, prėska. Repetuojam ir kviečiamės nuobodulį, ne kitaip.

Kaip tu tame repeticijos patogume jauties? O gal esi jau kitur?

2026-05-17 Šarūnė

Hmm, aš šiuo metu geriau renkuosi, kad ir mažais žingsneliais, bet judėt į priekį, o ne laukt, kol viskas gyvenime suguls į tobulas vietas ir man tereiks lengva ranka dailius paskutinius štrichus sudėt.

Man šiuo metu labai padeda dvi knygos, dabartiniai gyvenimo vadovėliai:

• Rick Rubin „Creative Act A Way of Being“

• David ir Tom Kelley „Creative Confidence: Unleashing the Creative Potential Within Us All“

Kiek ten gerų citatų! R.Rubin knygą aš kartais tiesiog ryte atsiverčiu atsitiktinai paskaityt. O paskui visą dieną nešiojuosi su savimi perskaitytas mintis. Įsivaizduoju, kad visata taip su manimi kalba (čia irgi Rubin idėja).

O kalbant apie gyvenimo repeticijas, dizaineriai David ir Tom Kelley padovanojo labai paprastą, bet naudingą mintį:

„You know you are going to drop the ball, make mistakes, and go in a wrong direction or two. But you come to accept that it’s part of learning.“

Aš dabar bet ką darydama tuo vadovaujuosi. Toks požiūris mane labai išlaisvina. Dar prieš pradėdama kažką daryt žinau, kad suklysiu, bet priimu tai ir darau. Tada nukrenta „reikia padaryti tobulai” našta ir pasidaro smagu tiesiog bandyti. Kaip tik apie tobulo gniaužtus rašiau prieš keletą mėnesių, gali užmestį akį, gal pravers.

Grįžtant prie pabėgimo temos, sakyčiau, kad mano pabėgimas iš repeticijos jau įvyko - sukūriau kūrybiškumo workshop’ą ir pravedžiau jį kolegoms. Apie tai pasakojau viename iš ankstesnių savo tekstų. Ilgai galvojau apie tokį workshop’ą ir galiausiai pasiryžau. Ar buvo tobula? Ne. Bet buvo smagu, įdomu, daug išmokau ir svarbiausia kilo naujų minčių, atsirado naujos energijos.

Manau, nustojus repetuot, sukyla tas tikrojo pasirodymo jauduliukas. Tada ir energijos daugiau, ir pasirodymas įtaigesnis, paveikesnis.

O kaip tau sekasi? Ar pavyksta žengti praktinius žingsnius pabėgimo link?

2026-05-18 Vaida

Labas! Oi kaip gera skaityt tavo ryžtingą, motyvuotą, bet kartu ir taikoj su savim gimusį laišką.

Aš dabar esu kažkur tarp. Kur galėčiau laikyt save aplinkybių auka (negaliu dabar keist darbo, nes tas ir anas; negaliu skirt daugiau laiko Substack’ui, nes dar kažkas... Negaliu negaliu negaliu…). Iš esmės kažkiek šita būsena atpalaiduoja nuo nuolat besisukančių minčių apie tą pabėgimą. Man atrodo, tiek daug apie jį pastaruoju metu galvoju, tiek spaudimo jaučiu GYVENTI, kad nebežinau, ar išeina tiesiog būti.

Žinai, turbūt su šiuo bandymu pabėgti yra panašiai kaip su kelionėm. Maždaug taip: pakelkit rankas tie, kurie nesat išvarę kelionėn galvodami, kad pabėgsit nuo savęs. Ar bent vienam pavyko? Kelionės iliuzija gerokai mielesnė nei jos realybė.

Tai gal aš dabar taip ir su šiuo pabėgimu iš repeticijų jaučiuosi. Nenoriu prisaldinti visų kitų galimų mano gyvenimo scenarijų, kol juose dar nesu ir tos realybės nežinau. Nes anksčiau dažnai atrodydavo (o ir dabar dar kartais), kadgi žolė žalesnė kitur: kitam darbe, naujoj rolėj, skrydžio biliete, neragautam maiste, freelancinim’e, ir taip toliau, ir panašiai. Ką noriu pasakyti, tai tik tiek, jog prieš bėgdama iš to, kur esu, dabar bandau suprasti, kur noriu būti. Vėl planuoju, užuot dariusi, sakysi? Gal. O gal matuojuosi, judu sraigės greičiu. Tą pokytį užčiuopti labai sunku, nes jis nedramatiškas, neryškus; nes judu lėtai. Kadangi mano Substack’as apie laiką – svarbiausią man vertybę – tai turbūt ir čia siekiu įsivertinti, kam tą vertybę noriu skirti.

Aš taip džiaugiuosi už tave, kuriančią čia, vis plečiančią bendruomenę ir neseniai įgyvendinusią workshop’ą. Labai gera džiūgauti už kitą, kuris ima ir daro. Ir tokiai patirčiai nėra kurso, nėra žingsnis-po-žingsnio plano, tobulos struktūros (pagooglinus tikrai galim rasti, bet dažniausiai pasikartojantis tokių šaltinių sekimas tėra tik dar viena atidėliojimo išraiška). Taip jauku skaityti, kad duodi sau teisę klysti, erdvės nežinoti ir auginti savo kūrybiškumo raumenį, kartu padėdama jį ugdyti kitiems. Apkabinu ir sveikinu! Skamba autentiškai, jautriai ir šiltai. Labai reikia tokių su kitais žmonėmis dirbančių žmonių: tikrų, nevisažinių.

O kad repetuočiau tą gyvenimą mažiau, šiuo metu imuosi tokių veiksmų: rytojui užsiblokavau laiką rašyti, poryt – mąstyti apie tai, kaip mano laiko minimalizmo idėja galėtų pasiekti daugiau žmonių (taip, man reikia laiko bloko mąstymui, nes kitaip mane užvaldo kasdienybės mental load :D). O savaitgaliui irgi buvau įsirašiusi į kalendorių ryškų raudoną didelį bloką. Šitas toks įdomesnis – specialiai veikti nieką. Arba viską, bet tik iš jausmo. Psichoterapijoj pastebėjau, kad jau ilgą laiką nebeturiu nedidelių, malonių, neproduktyvių užsiėmimų apie nieką. O tiksliau: apie poilsį be tikslo. Tai turbūt ir tau tokio palinkėsiu. Labai nenoriu, kad praūžtų vasara net nepastebėta.

2026-05-19 Šarūnė

Ačiū, Vaida, už palaikymą ir gražius žodžius! Dalinantis savo gyvenimo kelione daug smagiau, įdomiau ir efektyviau keliauti!

Gražios, lėtos vasaros ir linkiu mum visiem sėkmės su savo kasdiene kūryba!

Kokia knyga tavo namuose visada ant akių? Pas mane – ši:

Jau su Aleksandra kalbėdamasi paminėjau Oliver Burkeman Four Thousand Weeks, bet jaučiu, kad ji verta dar ne vieno ir ne dešimties paminėjimų. Tiesa, knygą taip pat galima rasti išverstą į lietuvių kalbą.

Kaip nugyvent savaitę, kai žinai, kad jų iš viso apie 4000, ir tau dabar skaitant šį sakinį jų jau likę gerokai mažiau? Kaip nesustingti baimėje? Kaip neskubėti gyventi laike, kurio tiktai mažėja?

Atėjo laikas paskutinei šio ciklo daliai. Pačiai asmeniškiausiai, kurią rašant nekantriai spaudalioju klaviatūrą. Jokių paremta x tyrimu ar tyrimai parodė, kad… Kad ir kaip įdomu knaisaliotis man po tuos straipsnius, aš jau labai laukiau tau šįkart išsiųsti daugiau jausmo.

O jei į mano Substack užsukai pirmąsyk, tai ciklas Laiko psichologija susideda iš šių rašinių:

1. Laiko suvokimas per istorijos prizmę – spausk ir skaityk apie skirtingas laiko tekstūras bei abejones apie tai, ar laikas tikrai pinigai. O gal pinigai – laikas?

2. Tyrimai apie laiko suvokimą – šiame rašinyje pristatau kelis įdomus tyrimus. Štai, tarkime, kad žmonės mieliau renkasi elektros šoką užuot pabuvoję vienumoje, su savimi. Shocking?

3. Susidraugauti su laiku – tekstas, kurį skaitai dabar.

Apgaulė ar savisauga?

Dažnai pagaunu save jaučianti, kad dauguma mūsų truputėlį save apgaudinėjam. Vieni daugiau, kiti mažiau. Šiek tiek vaidiname esą amžini. Vieni tai darom netausodami savęs ir savo sveikatos, kiti nuolat atidėdami asmeniškai svarbius tikslus (nes visada yra buitekas, visada yra kuo rūpintis, visada bus ką statyti aukščiau savęs. Been there, done that). Treti einam į miestą, pasineriam į triukšmą, užsimirštam. Iš esmės sukuriam aplinkybių prasiblaškymams nuo minties, kuri vis tiek karts nuo karto aplanko.

Aišku, jei kasdien gyventume laikinumo nerime, tiksinčiose gyvenimo minutėse, tai tikriausiai greit nuprotėtume. Natūralu, kad mūsų rutinų automatizmas, kasdienybė, socialiniai ryšiai ir visa kita, ką dažnai laikome prasiblaškymu, gyvenimo trapumo mintis atitolina, o kartu mus ir truputėlį saugo.

Nei viena, nei kita, regis, nėra sveika. Ir viena, ir kita savotiškai stabdo patį gyvenimą, nes mirkstant nerime sunku pakelti pirštą, o plūduriuojant iliuzijose lengva pamesti realybės pojūtį.

Man regis, per mažai gyvieji kalba apie mirtį ir jos baimę, tarsi jos net nebūtų. Gal lengviau būtų pradėti kalbą ne apie mirties, o apie negyvenimo, baimę. Jei taip sunku net imti galvoti šia tema, tai galbūt dėl to, kad šiuo metu negyvenam savo gyvenimo. Neramu, kad iššvaistysim laiką. Neramu, kad neteksim jų kontrolės. Neramu, kad nėra prasmės, nes viskas vis tiek baigsis.

Bet ilgai tokiuose mintijimuose neužsibūnam, nes juk nėra kada. Skubam gyventi, skubam į senatvę, kartu ir mėgindami iš tos senatvės pabėgti – iki skausmo pažįstamas užburtas ratas. Ar teko girdėti frazę, kad mes senyn, o laikas – greityn? Ir čia ne iš piršto laužtas teiginys: kai gyvename automatu, skubame rutinoje, mūsų atida gerokai silpnesnė. Neretai su amžiumi patiriame ir mažiau naujų patirčių (kurias norėtųsi prisiminti, prie kurių vis sugrįžtume).

Laimingas tas, kuris (ne)turi laiko?

Laikas man – vertybinis resursas, kurio visada mažėja. Produktyvumo įrankių kūrėjai ir asmeninio efektyvumo mokytojai kartoja, kad laiko galima susikurti. Tik yra (ne)didelė problemėlė (apie ką rašo ir mano mylimas autorius, kurio knygą minėjau teksto viršuje): mes visada randam, kuo tas atsiradusias laiko skylutes užpildyti. Užuot padėkoję puikioms šiuolaikinėms technologijoms, kurios padeda atlaisvinti sau erdvės poilsiui, mes suprunkščiam, kaip čia ta skalbenkė per lėtai dirba ir einam dar (užsi)dirbti, dar mokytis, dar studijuoti ir pirkti. Nors, in the end, nesam tikri, ar to norim, ar tie tikslai autentiški, ar apskritai pasimėgaujam procesu. O gal gyvenam tik nuo vieno tikslo iki kito? Buitis ir visa kasdienybė mums pradeda trukdyti, todėl apsistatom save technologijom ir einam dar labiau save overwhelminti. O laikas sau toliau teka, tikrai nežadėdamas mums daugiau nei jo yra dabar.

Kaip aš su tuo būnu? Nuolat sau primenu apie savo laikinumą. Bandau iš naujo atrasti buitį. Tą nuobodžią, saugią buitį. Taip pat sąmoningai susimažinu info srautus, socialinius tinklus, nes žinau, kad reikšmingus dalykus susižinosiu ir be jų. O ir šiaip: neturiu ir nenoriu turėti energijos tam, kas mane išsiurbia, užuot bent kiek pripildę. Pavargau pavargti (?)

Leave a comment

Laikinimui suvokti nereikia laukti krizės

Gyvenimo trapumo ir laikinumo jausmas stipriai sutirštėja staiga nutikus krizei. Ar prarandam artimą žmogų, ar patys susiduriam su sveikatos/santykių bėdom. Ir tokiame kontekste tikiu, esi ne kartą girdėjęs, kad situacija verčia apmąstyti gyvenimą ar primena, kokie mes laikini.

Ar gali būti, kad pasirinkus gyventi savo gyvenimą mirties baimė tampa nebe tokia stipri? Kai sąmoningai renkamės, sąmoningai ir atsisakome. Priimame savo ribotumą, laikinumą, trapumą – viską, nuo ko užsisukus mirties baimėje norisi bėgti.

Tik kad nuolat girdim, jog galim viską. Viskas įmanoma čia ir dabar. Turim visą laiką, mes jį visą kontroliuojame. Vienu metu galime turėti viską, ko užsigeidžiam. Rašau, šaržuoju, ir jaučiu, kaip nervingai šypteliu. Turėt beribes galimybes – tikriausiai beprotiškai sunkus krūvis. Kiek daug sprendimų, abejonių, nestabilumo.

Subscribe now

Nu purto mane nuo to žodžio standartas, nors tu ką. Dėl to ir pavadinime atsirado skliausteliai su priešdėliu ne. Ir aš išvis nežinau, kas ir kodėl mums gali sakyti, kaip yra standartiška (a.k.a įprasta, tinkama) gyventi savo gyvenimą. Savo.

Man regis, vis labiau atsipalaiduoju. Tik, teko girdėti, kad kitų akyse atrodau visai nepastovi, nepatogi, nenurimstanti (atsipalaidavus, bet nenurimstanti 🙃). Kuo labiau gilyn į gyvenimą – santykiai, motinystė, darbai, kūryba, hobiai, mokslai… Tuo daugiau džiazuoju. Šitas tekstas gimė iš laisvės ir noro drąsiai kalbėti apie tai, kas man rūpi ir ne; ir to didelio noro laisvę ir savitą gyvenimą palaikyti, ir skatinti apie tai kalbėti mus visus.

Kaip ilgai, vaje, kaip žiauriai ilgai man rūpėjo, ką pasakys kiti (ir turbūt labai normalu tai paauglystėje, bet tikiu, kad su laiku turi keistis). Dalinuosi keliais savo gyvenimo (ne)standartais, truputėlį papasakoju apie save ir prisegu nuorodas į kitus savo rašinius, su kuriais kviečiu susipažinti.

1. Mano galvoje neegzistuoja karjeros kopėčios, aš neturiu galutinio karjeros tikslo ir netikiu, kad visada būnant dabartinėje rolėje jau reikia trokšti kitos (ir būtinai judėti vertikaliai, o ne horizontaliai ir įstrižai ar dar kaip kitaip). Galima nejudėti, galima apsisukti ir sugrįžti, galima persigalvoti ar po ilgesnės pertraukos pajusti poreikį pokyčiui. Užuot įsivaizdavusi tas standartines kopėčias, aš savo galvoje piešiu žemėlapį, didelį sodą ar dar kitokį panašų vaizdinį, kuriame galiu judėti ne tik aukštyn; jame galiu ir parymoti, ir pasidžiaugti; ir atsitraukti, ir mėgautis. Lengva sakyt, bet sunku padaryt, hm?

   ---

2. Studijos neprasideda būtinai tik pabaigus mokyklą, bet ir nesibaigia 4-6 metai po to. Nemanau, kad pirmoji pasirinkta studijų kryptis apibrėžia gyvenimo kelią. Bakalaurą baigiau po mokyklos, magistrą (kitoje srityje) – po trejų metų pertraukos. Dabartiniame darbe pirmųjų studijų žinios reikalingos tik dalinai, bet su šypsena ir dėkingumu prisimenu kai kuriuos dėstytojus. Turbūt man labai svarbu į gyvenimą integruoti patirtis, kurios iš dabartinio taško gali pasirodyti visai ne į temą. Daug ir ilgai tą ne į temą aspektą tyrinėjau terapijoj, aptariau su draugais, ir nepriėjau jokios išskirtinai netikėtos išvados. Tik tai, kad aš nuolat keičiuosi ir kitaip būti tiesiog negalėjo. Beje, poros metų bėgy ruošiuosi studijuoti psichoterapiją, ir man tuoj trisdešimt. Ir man tiesiog įdomu (ir šito užtenka).

   ---

3. Laikas man svarbiau už pinigus (aišku, proto ir galimybių ribose 🙃). Nors vis dar jaučiu, kad mūsų kultūroje labai vertinamas „pasidaryk pats“ principas, kai man prireikia pagalbos ir ta pagalba man gali sutaupyti daug laiko, dažnai jos ieškau užuot bandžiusi viską išspręsti pati. Pvz., mums labai pasiteisino kas porą savaičių atvykstanti namų tvarkytoja. Užaugau, deja, su visokiom laukinukėm per teliką, tai valytojos idėja pradžioje atrodė kaip prabangos paslauga; anaiptol!

   ---

4. Kasdienybėje nebeieškau laimės pojūčio; ieškau prasmės. O kartais ji ateina ir pati:

   ---

5. Tęsiant vaikų temą, turėti vieną vaiką man irgi reiškia gyventi pilnoje šeimoje (dažnai vis dar girdžiu apie bent dviejų vaikų standartą, kuris neva būtinas pilnai visavertei šeimai). Beje, nesusituokę ilgalaikiai partneriai be vaikų – irgi šeima. Draugai irgi gali būt šeimos dalis. Turbūt jau matai, kad ne(si)klijuoju rigidiškų etikečių.

   ---

6. Priimu nelogiškus (?) sprendimus. Nenorėčiau keltis į didesnį namą, net jei ir galėčiau, vien dėl to, kad galiu. Aš kaip tik svajoju grįžti atgal, arčiau miesto centro, į butą. Betono vaikas esu, Vilnių išvaikščiojau savo kojom, ir taip gera man jame būti. O pokyčius laikau natūralia gyvenimo tėkmės dalimi: kažkada atrodė, kad norim keltis toliau. Ir išsikėlėm į kotedžą. Dabar poreikiai ir norai kiti. Kodėl dažnai neleidžiam sau to priimti ir mąstom, kad turbūt apskritai stipriai suklydom (nes kam išvis reikėjo pirkt būstą toliau nuo miesto, jei dabar norisi grįžt?!). Pradedu jausti, kad pokyčiai vis dažniau man neša savotišką ramybę; primena, kiek dar daug apie gyvenimą nežinau, kiek dar daug likę patirti.

   Leave a comment

   ---

7. Tęsiant galėjimo vs reikėjimo temą: prabanga man yra svetimas reikalas. Neturiu poreikio didinti išlaidas vien dėl to ir tada, kai auga pajamos. Jaučiu, kad daiktų man reikia nedaug. Nesureikšminu jų, specialiai mažinu jų kiekį (siekdama mažinti tų daiktų keliamą triukšmą), nenoriu skirti savo laiko rūpintis daiktais (tikiu, kad daiktai turi padėti, o ne apkrauti).

   ---

8. Nemanau, kad vaikystė ir ankstyvoji suaugystė yra the best times ever. Jo, palyginus rūpesčių gan mažai (buiteko išvis nedaug); bet man atrodo, kad suaugę mes pernelyg sumažinam jaunų žmonių problemas, emocinius sunkumus, daug ką sutraukiam į nebrandos sąvoką (net kai galvojam apie savo pačių praeitį, per daug metų atsitraukę nuo to laikotarpio sunkumų, juos sumenkinam). Bet ten vyksta tiek daug! Tai tokių didelių sprendimų ir pokyčių laikas, kuriame kartais labai vieniša, kur taip dažnai jautiesi nesuprastas. Tą etapą atsimenu kaip žiauriai svarbų, unikalų, sunkų; kaip kažkokias džiungles, kur be patikimo gido galima stipriai paklysti. Už jį jau jaučiu dėkingumą, bet nesaldinu ir neidealizuoju. Šiandien kur kas geriau žinau, kas esu, kas man svarbu ir ko aš noriu, nei dešimt metų atgal.

   ---

9. Neturiu gyvenimo milestone’ų, checkpoint’ų; neskirstau jo į jubiliejus ir kitas max grand progas. Pvz., apie vestuves nelabai kada ir svajodavau. Kai jos atėjo, organizavome minimalias (apskritai jų nenorėjome, tuokėmės iš esmės iš teisinių paskatų, ir dar turėjom atsiginti nemažai giminės spaudimo, kad nu kaip čia taip 🙃). Iki šiol labiau minime pažinties, o ne vestuvių, dieną. Vestuvėse buvo smagu, jauku, bet dar smagiau, kad viską darėme pagal save, o ne, ehem, standartą. Ir apskritai vis labiau sureikšminu kasdieną, o ne kalendoriuje numatytą konkrečią šventinę dieną, kurią turim švęst.

   ---

10. Nuolat sau (ir savo artimai aplinkai) primenu apie laikinumą. Tada dauguma dramblio dydžio bėdų susitraukia į razinos mastelio problemėles. Tada nesinori ir laukt tų ypatingų progų. Paprastas saulėtas vakaras po darbų, pasivaikščiojimas su drauge kur akys mato ar naujas iš darželio vaiko parsineštas žodis tampa ypatinga dienos dalim. Daug daugiau tada ir prasmės, o iš jos susikuria ir laimė. Ir va laimės net nebereikia ieškot, laužyt galvą, kaip ji turi atrodyti. Maži dalykai – jau nuobodu; nieko čia naujo, sakysi. Ir žiauriai viskas paprasta, ir žiauriai viskas banalu, tiesa?

    Subscribe now

-taip noriu mokytis, bet jau per vėlu. Keturis ar šešis metus atiduot dar?

-man jau virš trisdešimt, tai viskas jau, ką čia… Senstu. Svajone, lik sveika :D.

-susilaukus vaiko, atrodo, gyvenimas sustojo. Tai čia taip toliau ir bus viskas? Nuobodžiai, buiteke…

-tu irgi manai, kad čia tik toks tas suaugusio gyvenimas gali būti? Tas pats per tą patį? Iki pensijos? O tai jau nebegyvensiu?

****

Mintis, kuri mane dar vis apsilanko gyvenime. Tik dabar rečiau (ironiška, nes metų tai man gi daugiau dabar nei prieš 5 metus). Ir dažniausiai ta mintis aplanko, kai bandau gyventi ne savo gyvenimą, kai jame trūksta kūrybos ir drąsesnių, nepatogių sprendimų.

Tikrai kartkartėm dar pagalvoju, kad kažkada anksčiau priėmiau, mano manymu, ne tokį gerą sprendimą (pvz, mokslų krypties, nes oi kaip lengva vertinti praeities save iš dabartinio taško). Ir tarsi dabar jau nebegaliu nieko pakeisti. Daug apie tai kalbėtasi su draugėm, terapijoj, koučinge, mentorystėj. Įdomu ir tai, kad vėlavimo jausmas nebūtinai koreliuoja su amžiumi, nes girdžiu šitą sunkų svorį ir iš dvamkelerius skaičiuojančių, ir dukart vyresnių. Didelė, sunki tema. Ir, aišku, vėl apie laiką. Jau prateriojau tiek laiko, tai bijau dabar suklyst ir jo prarasti dar ir dar. O tau ar pažįstama?

Ir savy, ir kituose pastebiu, kad savęs nugalinimas, kad jau neva nebegali, saugo. Palieka patogioj pozicijoj. Nieko nedarai, ramiai sau gyveni. Nereikia rizikuot ir mokėt kainos. Bent išoriškai ta ramybė atrodo nuostabiai! Tik o kas iš tikro vyksta viduj? Ar tikrai nieko nedarydami mes suvokiam priėmę sprendimą?

Šiandien išgirdau labai stiprią mintį, kad vėlavimo jausmas, kad ir kaip nemalonus, duoda labai daug informacijos. Pirma: kad esi sąmoningas žmogus, apskritai mintijantis, kas jam svarbu. Antra: kad labai gerai žinai, kas tavęs neišpildo (dabartinė būsena pasako daug). Trečia: kad laukia labai įdomus kelias, jei priimsi sprendimą juo eiti.

Laikas, kai nedarom nieko, bet apie tai galvojam, – irgi kaina. Ir tikrai, jaučiu vis stipriau, kad baisiau yra ne pabandyti, o nedaryti nieko ir tą sunkių minčių ir atidėliojimo kuprą neštis ant savęs kasdien, su ja eiti miegoti ir keltis. Mums gaila laiko, kurį galėtume atiduoti tam, apie ką vis svajojam. Ir šitoms sunkioms mintims skiriam tą patį laiką, kurio jau nebeatgausim.

Aš tik nenoriu akcentuoti darymo kaip produktyvumo sinonimo. Jei jau pažįsti pagrindines Paprastyn temas, tuomet neabejoji, kad šiuo tekstu neskatinu daryti dėl darymo. Veikti automatu. Siekti kažko dėl to, kad taip daro visi (ir dėl to visi tai dar dėčiau klaustuką).

Noriu pabrėžti visai kai ką kito. Mes priimame sprendimus dažniausiai nežinodami, ar jie teisingi. Kuriam kelią procese, o ne prieš pradėdami juo eiti; nes dar nežinom, kiek iš tikro jame bus duobių, įkalnių ir nuokalnių. Prieš žengiant pirmą žingsnį, natūralu, yra daug baimių ir rizikų.

Leave a comment

Kai imamės rizikingų ir širdžiai svarbių darbų, mums neretai norisi iškart jausti tik geras emocijas ir tarsi pasitvirtinti, kad darom teisingai. Ir odievemano kiek kartų aš nutraukiau įvairiausias (mini)veiklas dėl to, kad to teisingo jausmo vos tik spragtelėjus pirštais nepajusdavau. Nes tarsi abejoti tuo, ką jau pradėjai (su didele meile, iš visos širdies ir sielos), – nelegalu.

Manau, mes tikrai vėluojam. Tik ne mokslus pabaigt, verslus sukurt ir būt viskas viename. Nors šiaip tai dažnai privengiam gert trys viename kavos ar pirkt penkias funkcijas turinčių skalbyklių ir džiovyklių, nu nes kažkaip ne taip gerai veikia tokie multifunkciniai daiktai. Bet patys sau neretai keliam lūkestį būt trys/penki/dvidešimt viename.

Tai kur mes vėluojam? Dažnai susikuriam iliuziją, kad vienas ar kitas pasiektas tikslas, išsipildžiusi svajonė tą mūsų gyvenimą pradės. Kad nuo to taško viskas tik į priekį, aukštyn ir tobulyn. O kol kas dar palaukim. Dar pahustle’inkim. Ir taip vėluojam gyvent.

Velykų išvakarėse linkiu kasdien priimti savąjį gyvenimą, koks jis tą akimirką yra. Gyvenimas vyksta ir tada, kai galvojam, kaip jį nugyventi. O tai, kad jį (per)planuojam taip įnirtingai, tikrai nemažai pasako, kad turbūt mūsų gyvenimuose labiausiai mums trūksta mūsų pačių.

Siunčiu šiltus linkėjimus: pilnatvės ne lūžtančiuose nuo gėrybių staluose, o giliuose pokalbiuose su savimi ir tais, su kuriais praleistas laikas labai rūpi. Ir to vieno (nedidelio) žingsnio grįžt prie savęs, dėl savęs.

Subscribe now

tikiu, kad ir tavo dienos eina vis labiau pavasaryn.

Šiandien dalinuosi trijų tekstų ciklo antrąja dalimi. Ciklas Laiko psichologija susideda iš šių rašinių:

1. Laiko suvokimas per istorijos prizmę – spausk ir skaityk apie skirtingas laiko tekstūras bei abejones apie tai, ar laikas tikrai pinigai? O gal pinigai – laikas?

2. Tyrimai apie laiko suvokimą – tekstas, kurį skaitai dabar.

3. Laiko patyrimas ir mirtis – vėliau pavasarį pasirodysianti paskutinė šio ciklo dalis.

Bet prieš pradedant – mini apklausa. Kadangi noriu ir toliau auginti savo nuostabią Paprastyn bendruomenę, imu mąstyti apie įvairias galimybes Substack’e:

Ačiū tau už aktyvų dalyvavimą Paprastyn. O šiandien peržvelgsiu kelis labai įdomius, kūrybiškus tyrimus apie laiko patyrimą, ir vienas iš jų bus lie-tu-viš-kas, valio!

Tai ar tikrai žmogus mokosi iš savo klaidų?

Mėgstam save priskirti prie optimistų, pesimistų arba realistų. Bet planuotojai tai mes visi optimistai! :D

Vadinamoji „planning fallacy“, arba planavimo klaida, – tai dviejų JAV mokslininkų Daniel Kahneman ir Amos Tversky suformuotas terminas. O ši tema pas juos atėjo labai natūraliai: stebėdami kolegas darbe jie ėmė ir pastebėjo, kad kolegų projektų terminai labai dažnai nukrypdavo nuo jų planų. O kodėl gi?

Suplanuojame per mažai laiko užduotimis. Ok, nieko naujo, viskas kaip ir aišku. BET. Įdomu tai, jog iš klaidų nepasimokom ir toliau planuojam pernelyg optimistiškai, galvodami, kad, na, jau šįkart tai tikrai bus kitaip.

Ar galim kažką padaryti, ar taip ir liksim tais naiviais optimistais? Autoriai taisyti šią planavimo klaidą kviečia aktyviai naudojantis minėta „išorine“ informacija, taip pat pridedant net 30-50% buferį prie numatyto užduočiai skirsiamo laiko. O įdomiausias jų pasiūlymas, mano manymu, yra nuostabus projektų vadovų įrankis. Tai pre-mortem: reikia imituoti scenarijų, kad užduotis jau siaubingai nepavyko, viskas sugriuvo. Iš esmės sušaržuoji juodžiausią rezultatą ir tuomet gali įsivertinti savo užduoties rizikas: numatyti į priekį, kokios problemos gali iškilti, iškart įsivertinant, kaip užbėgti joms už akių.

Subscribe now

Gal į laisvo kritimo atrakcioną?

Ar teko girdėti apie skirtingą laiko suvokimą patiriant įvairias emocijas? Pavyzdžiui, depresyviu epizodu laikas ištįsta, lėtėja. Apie tai kalbu ir pirmajame ciklo tekste, o čia dėmesį sutelksiu į išgąstį.

Štai JAV neuromokslininkas David Eagleman iš panašios patirties padarė labai įdomų tyrimą, tik čia viskas vyko gerokai aukščiau. Kadangi esti manymas, jog išsigandus laikas sulėtėja, Eagleman norėjo tai patikrinti.. paleisdamas tyrimo dalyvius iš maždaug 46 m aukščio. Viskas, žinoma, vyko saugiai, apačioje jų laukė apsauginis tinklas. Kritimo metu jie turėjo stebėti ant rankos pritvirtintą aparačiuką su greitai besikeičiančiais skaičiais; įprastomis sąlygomis tie skaičiai buvo neįskaitomi, nes keitėsi pernelyg greitai. Eagleman su kolegomis iškėlė hipotezę, kad kritimo sąlygomis dalyviai tuos skaičius turėtų įskaityti geriau.

Tyrimo rezultatas parodė, jog iš tiesų dalyviams kritimas jautėsi ilgesnis kad iš tiesų jis truko. Tačiau įskaityti skaičių prietaise jiems nepavyko. Taigi, Eagleman suprato, kad mes patys savo atmintyje adrenaliną sukėlusius įvykius prisimename kaip lėtesnius, neva ilgiau trunkančius. Įsimename juos ryškiau, su daugiau detalių, bet tai yra mūsų pačių konstruojama realybė jau po fakto. O jei įdomu, kaip viskas vyko, džiaugiuosi atradusi šį trumpą filmuką (nostalgija pirmiesiems YouTube video ir jų nuo-sta-biai kokybei :D):

Laiko perspektyva, elgesys & asmenybė

Reikšminga laiko perspektyvos teorija priklauso puikiai žinomam JAV mokslininkui Philip Zimbardo. Didžioji dauguma jo vardą sieja su Stanfordo kalėjimo eksperimentu, bet Zimbardo itin daug gilinosi ir į laiko temą, ypač vėlesnėje karjeroje. Zimbardo tiesiogiai susiejo mūsų laiko perspektyvą su mūsų elgesiu.

Netrukus šią teoriją pristatysiu, tik noriu pasidžiaugti Lietuvos pasiekimais laiko suvokimo tyrimų plotmėje. Profesorius Antanas Kairys savo daktaro disertacijoje pristatė laiko perspektyvos sąsajas su asmenybės bruožais. Apskritai šio mokslo žmogaus man visada taip įdomu klausytis, o dar studijų laikais prasilenkiant fakultete profesorius visada maloniai pasisveikindavo (nors nieko niekada man nedėstė, deja :( ). Atradusi šį tyrimą sunkiai galėjau patikėti, kad laiko perspektyvą galime asocijuoti su pakankamai stabiliais asmenybės bruožais.

Štai penkios Zimbardo pristatytos laiko perspektyvos bei Kairio pateiktos tų perspektyvų sąsajos su asmenybės bruožais (remiantis Didžiojo penketo asmenybės bruožų teorija):

1. Negatyvios praeities perspektyva: kai kažko gailimės, akcentuojame sunkias patirtis, traumas, neigiamas nuostatas. Kairys pastebėjo neigiamą šios perspektyvos koreliaciją su ekstraversija ir sąmoningu bei pridėjo, kad jai būdingas neurotizmas.

2. Pozityvios praeities perspektyva: kai šiltai, sentimentaliai prisimename praeitį; ją asocijuojame su laime, stabilumu. Kairys šią perspektyvą sieja su su labiau išreikšta ekstraversija ir sutariamumu.

3. Hedonistinė dabarties perspektyva: kai siekiame greito malonumo, imamės rizikingų sprendimų, elgiamės impulsyviai ir „gyvenam taip, tarsi nebūtų rytojaus“. Kairys ją sieja su didesniu atvirumu patirčiai, ekstravertiškumu, o sąmoningumas šiuo atveju mažesnis.

4. Fatalistinė dabarties perspektyva: kai laikome save bejėgiais; manome, kad ateitis jau iškalta akmeny ir nieko dabartyje padaryti nebegalime. Kairys šią perspektyvą sieja su neurotizmu ir sutariamumu, o mažiau su sąmoningumu.

5. Ateities perspektyva: akcentas į planus, tikslus, atidėtą malonumą, atpildą ateityje; būdingas kontroliuojantis elgesys ir dėmesys pasiekimams. Rečiau siekiama naujovių, aštrių pojūčių. Kairys ją sieja su sąmoningumu.

   Apie Zimbardo ir Kairio tyrimus sužinojau iš Dialogo. Podcasto kūrėjai apžvelgdami šią temą pažymėjo Zimbardo numatytą idealią žmogus laiko perspektyvą: jis pasižymi pozityvia praeities perspektyva, dalinai hedonistinės dabarties perspektyva bei dalinai ateities perspektyva; negatyvios praeities ir fatalistinės dabarties perspektyvos turėtų būti juntama mažiausiai.

Duot sau ramiai pasėdėt? Pf, niekad! (*nusikrato elektra*)

Pradedu šią pastraipą, o galvoje ima skambėti Apie ką galvoji, kai vienas/Vienas tu pasilieki:

JAV mokslininko Timothy D. Wilson 2014 m. eksperimentas kvietė jo dalyvius ramiai vienumoje pasėdėti 15 minučių. Su savo mintimis dalyviai sėdėjo kambaryje, kuriame nebuvo jokių dėmesį nukreipiančių daiktų (telefonų ar kitų ekranų, knygų ir pan.). Tiesa, vienas reikšmingas daiktas tame kambaryje buvo, ir jiems buvo leista jį naudoti: tai mygtukas, kurį paspaudus sau sukeli nedidelį elektros šoką (nedidelį, bet nemalonų).

Rezultatas irgi sukelia šoką: išbūti 15 min. didžiajai daliai dalyvių buvo nemalonu. Apie 67 proc. vyrų ir 25 proc. moterų paspaudė mygtuką. Vienas iš dalyvių tą mygtuką paspaudė net 190 kartų (tačiau šį atvejį mokslininkas iš tyrimo nusprendė išbraukti kaip vadinamąjį outlier (liet. išskirtis, galinti reikšmingai iškraipyti tyrimo rezultatus).

Ką mums tai gali sakyti? Juk taip akcentuojame savirefleksijos svarbą kasdienybėje!

Subscribe now

Wilson atlikęs tyrimą interpretavo rezultatus patvirtindamas, kad žmogus siekia nuolat būti santykyje su išoriniu pasauliu. Kaip mėgstam sakyti, esam socialinės būtybės. Be tų išorinių stimulų ir, pavyzdžiui, negebant medituoti ar sąmoningai reflektuoti, išbūti vienam gali būti itin sunku. O technologijų, ypač išmanių telefonų, vaidmuo mūsų gyvenimuose savirefleksijos įgūdžius tik dar labiau atbukina. Turėkim omeny, kad tyrimas atliktas 2014 m. Truputį baugu, kokie rezultatai būtų šiandien.

Kol kas tiek. Toliau rašau apie pavėlavimą gyventi; tai bus kur kas asmeniškesnis rašinys nei šis. Taip pat dar pavasarį Tave pasieks paskutinis laiko psichologijos ciklo tekstas: giliau tyrinėsim, kas gi tas laiko patyrimas praktiškai, ir didelį dėmesį skirsim mirties temai. Ne dramatiškai, o paprastai; skamba tamsiai, jo, bet tikiuosi šią temą atskleisti pakankamai šviesiai.

Siunčiu Tau šilto pavasario :).

Leave a comment

Labas, mojuoju tau ir dėkoju, kad kartu einam Paprastyn. Šįkart tekstas gan asmeniškas, lengvas ir pavasariškas.

Long time no see? O gal ⬇️

Šįkart per tekstą mus lydės Friends. Esu ir Office’o gerbėja, daug šio serialo gifų panaudojusi tekste apie nežinią, kuo gi nori būti užaugęs. Labai kviečiu jį paskaityti, jei nuolat ruminuoji darbų prasmės vs stabilumo klausimais, o už viską labiau lauki „viskas įskaičiuota“ atostogų.

Kapsi paskutinieji skaičiai iki pirmojo šimto prenumeratorių, ir mano širdis sąla jaučiant dėkingumą; smegenys ūžia kaip avilys nuo idėjų, kiek daug visko noriu su jumis pasidalinti Substack’e. Nuoširdžiai mėgstu šią platformą ir jaučiuosi atradusi mediją, į kurią taip gera kasdien sugrįžti. Bet ne dėl FOMO, anaiptol.

O šiandien apie gyvenimo sezonais dalį, nes.. atėjo pavasaris.

Maisto nevertinu pažymiais, restoranų ir lankytinų vietų – žvaigždutėm, o nuotaikai nepriskiriu įvertinimo nuo 1 iki 10. Nežaidžiu favoritų žaidimų, o bet tačiau – hands down, pavasaris yra mano mėgstamiausias sezonas. Kodėl gi?

Jo metu turiu daugiau jėgų, vis dažniau laiką leidžiu lauke. Šviesiais rytais ir vakarais kyla kūrybinių idėjų: dalis jų materializuojasi, dalis užsimiršta. Norisi daugiau keliauti, mažiau laiko leisti namuose (tam buvo rudens galas ir žiema, ir buvo labai gerai, bet jau gal ir gana). Jaučiu didelį kelionių ilgesį, ypač pavasarį jis man sustiprėja. Kadangi turiu dar palyginti mažą vaiką, savarankiškas keliones planuoti sudėtinga, bet jau kyla idėjų į priekį. O Kuršių nerija balandį/gegužę yra mylimiausia vieta Lietuvoje (apie tai ir gerokai daugiau jaukiai kalbam su Aleksandra). Galiausiai pavasarį nestinga tikslų: jie ateina savaime, labai natūraliai ir dažniausiai labai tikslingai.

Subscribe now

Tik viskas – palengva, iš lėto, visai kaip gamtoj. Nes niekas, kas forsuojama, nebus tvaru ir neišaugs. Na, arba išaugs, tik su didele tikimybe greit nuvyst. Šita mintis man veikia kaip puikus priminimas sau apie esminę proceso, o ne rezultato, svarbą. Apie procesą dar kalbėsim, o prieš pasidalinant savo sezono tikslais, žinoma, nepraleiskim tradicinės šio tekstų ciklo muzikos rubrikėlės. Jei Žiemos dalyje dalinausi šiluma apgaubiančia daina, tai šįkart truputį judesio! Jungle, beje, jau daug metų yra viena mylimiausių mano grupių.

Gyvenimo sezonų cikle dažnai dalinuosi savo sezono tikslais, t.y. ką nusimačiau siekti pasiekti per artimiausius tris pavasario mėnesius, apimdama asmeninės sveikatos&savijautos, santykių&šeimos bei darbų&veiklų kategorijas. O kodėl būtent taip dėliojuosi ir vengiu planuoti metams į priekį – paaiškinu čia.

Ši nedidelė skiltis labai asmeniška, bet gal kam bus artima? Per pavasarį sieksiu:

1. įtvirtinti žinojimą, kad turiu (ir noriu) prioritizuoti save, nes niekas už mane to nepadarys. Bet ne trendiniais manifestavimo principais, o labai žemiškais. Ir tokiais žemiškais, kad skaitydamas(-a) kažkiek gal ir juoksies. Pvz., kovo mėnesį tai man reiškia 3x3 daržovių taisyklę – triskart per dieną po tris skirtingas daržoves – kad ir ant sumuštinio, kad ir iš šaldyto daržovių mišinio maišelio, įmaišyto į šakar makar troškinį, kokius dažniausiai ir darau. Kuo paprasčiau, kuo lengviau. Tokie žemiški tikslai, tikiuosi, primena, kad rūpestis savimi neturi reikšti prabangių ir brangių ar masyvių pokyčių: šiuo metu man tai labai apie mitybą, judesį ir miegą. Tris esminius sveikatos dėmenis, kuriuos prieš kurį laiką ganėtinai apleidau, ir pasekmes jaučiu dabar. Jei vis dar negaliu pasirinkti, kad išmiegosiu būtent 8 nepertraukiamas valandas, tai su mityba visai kitaip: čia kontrolė mano rankose.

2. su šeima susirasti tinkamus naujus namus. Esam etape, kai norim savąjį būstą parduoti ir atsikelti arčiau miesto centro į jau įrengtą butą. Tai laikau nemažu projektu, kuriam po truputį ruošiamės. Gal ir sezono tam neužteks. Toks, regis, visai smagus projektas gali atnešt daug nerimo, kurį savyje seku ir bandau priimti. Kyla klausimų: o kas, jei nerasim pirkėjo? O kas, jei rasim pirkėją, bet patys nesusirasim, ką nusipirkti? Ir būstai tokie brangūs dabar, ar pavyks rasti tinkamą? Kiek ir kokių kompromisų čia galim daryti?

3. auginti Substack bendruomenę dalinantis ne tik tekstais, bet jau ir pirmaisiais (ne)mokamais produktais. Noriu, kad Paprastyn bendruomenė liktų atvira, prieinama, ir bent didžioji dalis tekstų kol kas liktų nemokami. Galvoju ir apie viziją, kokius (mini) produktus galėčiau kurti, kokią nišą užimti. Bet pirmiausia mėginu suprasti, ar tai tikrai ateina iš manęs, o gal tai neva būtini žingsniai auginant bendruomenę, kuriuos daro kiti ir kuriuos sau dirbtinai prisiskiriu. Idėjų, kaip ir minėjau, pilna, galvoje dūzgia smagus avilys.

   O ko norėtų pati Paprastyn bendruomenė? Čia kalbam apie laiką ir gyvenimą paprasčiau. Galbūt iki šiol nepaliečiau tau svarbios temos, kuri, manai, puikiai įsilietų į šią bendruomenę?

   Leave a comment

Tekstą pradėjau mintimis, kaip pavasarį jaučiu gerokai daugiau energijos. Sėdėdama šildant saulei taip užsimotyvavau, taip įsikvėpiau. Bet iškyla rizika įpulti į tikslų siekimo sprintą tam pavasariui įsibėgėjus. Tai kai tiek norų, tikslų ir svajonių, kaip nesudegti?

Pastaruoju metu daug ir ilgai galvoju apie tą garsųjį overwhelm jausmą, kuris apninka dar net nieko nedarant. Ir kad jame būti dažnai gerokai sunkiau nei daryti. Kai sunkiausia tiesiog PRADĖTI arba TĘSTI pradėjus prieš kurį laiką; gigantiški tikslai ir planų paragrafai atima žadą, kelia nerimą ir baugina. Dažniausiai tol, kol nepradedi. Kol ant stalo (ir galvoje) nėra tvarkos. Žemiau dalinuosi keliais būdais, kurie gali padėti išsklaidyti tą intensyvų jausmą ir padėti veikti sveiku tempu:

1. Išsikuopk tikslų spintą: daug šviežių idėjų, bet senos dūlėja su truputėliu (arba daug) progreso? Prieš įsipareigojant naujiems tikslams, pasibaik tuos senuosius, į kuriuos jau įdėjai širdies ir meilės (nebent jie ėjo ne iš tavęs ir juos vilkinai, tuomet geriau jau mesti lauk nei skirti dar daugiau laiko. Gaila jau įdėto laiko? Bet jei tęstum, įdėtum jo dar ir dar daugiau, o atgal nebeatgausi.).

   

2. Susikurk tikslų kapsulę: trys mėnesiai ir vienas/du/trys tikslai. Apie tai ką tik pasakojau iš savo asmeninės perspektyvos. Ne daugiau nei trys tikslai, jokių papildomų ir nice-to-have užduotėlių. Trys tikslai turėtų atspindėti esmines vertybes (todėl jei sakai, kad sveikata tau svarbu, bet nei vienas iš tikslų to neatspindi, tai sveikata, tikėtina, sėdi ant atsarginių žaidėjų suolelio).

   

3. Primink sau maldelę apie planavimą ir laiką: gyvenimas yra laikinas, todėl aš nevaidinsiu, kad esu gyvenimo repeticijoj ir kad gyvenimą pradėsiu tada, kai būsiu pasiruošęs(-usi). Planuoti nelygu tą planą įgyvendinti. Man nereikia tobulo plano, kad pradėčiau; jau pradėjus galiu savo planą pasitvirtinti arba adaptuoti.

   

4. O užėjus nerimui – nusistatyk 15-20 min. laikmatį aktyviam nerimo mintijimui. Šią idėją aptariu interviu su Aleksandra. Iš esmės tam, kad įkyrios mintys ar pergalvojimai nenugvelbtų visos dienos resursų, man visai pasiteisina nedidelę atkarpą dienos paskirti būtent nerimavimui :). Susirašau visas mintis, kurios yra apie (ne)kontrolę, ką prisibijau užmiršti, kur noriu mini planelio ir pan. Esu girdėjusi, kad kitiems padeda vaikščiojant mintis įgarsinti balsu. Arba tiesiog ramiai pergalvoti turint tam dedikuotos erdvės, nors ir 5 minutes.

5. Pasižymėk taškus progrese (t.y. kelyje tikslo link), po kurių eisi pirkti ledų - arba bet ko, ką labai mėgsti. Pastarosiomis savaitėmis savo darbe vėl pastebėjau tą nuolat pasikartojantį trend’ą: siekt daugiau, geriau, ir žiūrėti tik tolyn, visai neįvertinant dabartinių pastangų. Gal ir kiek juokinga save apdovanoti, kai pasiekei vieną dešimtąją savo tikslo :)? Bet sezoniniai tikslai apima net 3 mėnesius gyvenimo. 12 savaičių. Ketvirtadalį metų. Aš nenoriu švęsti tik keliskart per metus. Noriu nuolat prisiminti, ką ir kodėl darau, ir noriu švęsti progresą. Nes išlikti progrese nėra lengva, sutinki? Tad lai ir būna šio sezono akcentas progresas, o ne rezultatai.

Dėkoju, kad esi kartu, ir siunčiu šiltą pavasarinį linkėjimą, kad paukščių čiulbėjimas užtildytų nereikšmingą triukšmą.

Pakalbėkim apie laiką. Surprise surprise – Paprastyn daugiausia ir kalbam apie jį. Bet ką dar naujo sužinosim? Gi suprantam, kad prieš laiką visi esam lygūs: turim 24 valandas, 7 dienas per savaitę, 12 mėnesių per vienerius metus, per kuriuos bandom gyventi, kurti, kartais tiesiog išbūti.

O kas jei laiką patiriam skirtingai? Kaip galime jį suvokti? Jis tirpsta, stovi, teka – kiekvienam iš mūsų vis kitaip, ir net kiekvieno iš mūsų skirtingose dienose jis kitoks.

Laiko tema Paprastyn yra kertinė; čia bandome kurti daugiau prasmingo laiko. Sumaniau pasigilinti bei savo minimalias žinias apie laiko psichologiją praplėsti. Šis tekstų ciklas susidės iš trijų dalių:

1. Laiko suvokimas per istorijos prizmę

2. Tyrimai laiko psichologijos srityje

3. Laiko patyrimas ir mirties tema

Beje, jei ne Dialogas podkastas, vargiai būčiau tiek vertingos medžiagos atradusi, kuri man taip padėjo narplioti laiko psichologijos temą.

Lietuvių kalba kito tokio tiršto naudinga informacija turinio apie laiko psichologiją kol kas neradau. Ir šiaip, jau turbūt ne vienas mano prenumeratorius žino, kad šį duetą nuoširdžiai labai, labai mėgstu, o kiekvienas naujas išleistas jų pokalbis man yra nedidelė šventė.

Seniai seniai gyveno… subjektyvus laikas

Jei ir atrodo, kad subjektyvus laiko suvokimas (t.y., kad visi laiką patiriam skirtingai) yra kažkas labai sudėtingo, ilgai nesuprasto neatrasto, tai grįžtelėkim truputėėėlį atgal.

Laikas turėjo du skirtingus vardus jau senovės Graikijoje. Tai Kairos ir Chronos. Pastarasis reiškia mechaninį (kitaip tariant, objektyvų ar išorinį) laiką, o Kairos siejamas su asmeniniu laiko patyrimu (arba subjektyviu, vidiniu laiku). Žemiau esančioje iliustracijoje gali matyti šių sąvokų skirtumą: jei Chronos atveju viena valanda lygi kitai vienai valandai, tai Kairos viena valanda anaiptol nelygi kitai vienai valandai, nes laiką patiriame skirtingai. Taip yra todėl, kad laikas gali tapti tirštas ir klampus, kai mums emociškai sunku; lėtas kaip sraigė, kai kažko laukiame; greitas ir birus kaip smėlis, kai skubame daug nuveikti.

Teologas ir filosofas Šv. Augustinas itin daug dėmesio skyrė subjektyviai išgyvenamo laiko temai ir neretai yra laikomas jos pradininku. Viena žymesnių jo citatų sako:

Kas yra laikas? Jei manęs niekas neklausia, aš žinau. Jei noriu paaiškinti klausančiajam, aš nežinau.

Man šie paradoksalūs Šv. Augustino žodžiai taikliai apibūdina unikalų laiko patyrimą. Nors ir visi universaliai esame laike ir jį patiriame, bet kiekvienas mūsų išgyvename jį savaip; naujas gyvenimo etapas dažnai su savimi atsineša dar ir savitą laiko tėkmę. Ją jaučiame, bet žodžiais apibūdinti ir į logiškus rėmus įdėti šią asmeninę patirtį gali būti sunku.

Tai gal visgi neužteks laiko apibrėžti tik mechaniškai – sekundėmis, minutėmis ar valandomis?

Subscribe now

Viduramžiai ir Naujieji amžiai: laiko standartai ir kas yra tas dabar

Šokim į tolimesnius laikus. Viduramžiais išrasti ir pradėti naudoti laikrodžiai bėgant amžiams laiką pavertė kur kas labiau standartišku, išoriniu, pamatuojamu reikalu. Jei seniau gyventa daugiau iš jausmo ir pagal dienos ritmą, tai laiko eksternalizacija (a.k.a standartizavimas, laikrodžiai) sukūrė savotišką įtampą tarp išorinio ir vidinio, žmogaus patiriamo laiko.

Bet! Prisistato anglų filosofas John Locke ir atskiria laikrodžių laiką nuo žmogaus patiriamo laiko; jis kalba, kad laikas yra mentalinis konstruktas, kurį suvokiame mūsų sąmoningumo pagalba, išgyvendami pokyčius ir reflektuodami. Šia ir panašiomis temomis kalba ir daugiau filosofų (pvz., William James), tik taupydama laiką iriuosi tolyn, šių dienų link.

Bet! Žinoma, nepraleisiu psichologijos tėvo Wilhelm Wundt – vokiečių fiziologo ir psichologo. Jis 1879 m. atidaro pirmąją psichologijos laboratoriją, o viena iš jo domėjimosi sričių – dabar momentas. Tiksliau, – va dabar tai sumaišysiu kortas, – jo manymu, dabartis nėra taškas laike. Skamba paradoksaliai? Na, Wundt sakė, kad dabartis gali būti išmatuota, ir tai yra kelių sekundžių trukmės langas. Būtent todėl girdime ne paskiras natas, o melodiją; ne paskirus garsus ar žodžius, bet frazes ir sakinius.

Taigi, nors ankstyvos modernybės amžiais laikas griežtai standartizuotas, ir toliau ieškota atsakymų, kaip žmogus patiria laiką. O kad laikas gali turėti įvairias tekstūras, sužinosim jau netrukus.

XX amžius: laikas ir jo tekstūros

Ar pastebėjai, kad kartais laikas tempiasi kaip tas mielas gyvūnas tinginys, o kitomis dienomis nebespėji susigaudyti, kuri čia savaitės diena ir ką tik atsikėlęs, žiū, vėl ruošiesi miegui? Patyrus sunkesnį etapą, laikas tampa klampesnis, tirštesnis, lėtas kaip sraigė; įsitraukus į veiklą ir skubant ta sraigė, regis, užšoka ant lekiančios raketos, ir jau norisi dainuoti, kad laikas byra kaip smėlis tarp pirštų?

Minėtas JAV filosofas ir psichologas William James kalbėjo apie juntamą laiką ir taip padėjo tvirtus pagrindus laiko suvokimo ir patiriamų emocijų sąsajai. Ją vėliau, XX amžiuje, tyrinėjo ir praplėtė ne vienas mokslininkas. Pvz., prancūzų filosofas Henri Bergson šio amžiaus pradžioje pažvelgė į laiką kokybiškai, ne kiekybiškai, ir teigė, kad laikas nėra tiesiog greitas ir lėtas. Bergson pasakojo apie skirtingas laiko tekstūras. Paprastais žodžiais tai skambėtų maždaug taip: liūdesys, pasyvumas laiką ištempia, apsunkina, o džiaugsmas, veiklumas jį palengvina, leidžia jam tekėti kaip upei. Bergsono dėka, emocijos tapo centrine ašimi laiko patyrime.

Vėliau šią temą tęsė prancūzų psichologas Paul Fraisse, didžiąją savo mokslininko karjeros dalį skyręs laiko suvokimo temai ir jai susisteminti. Empiriniais duomenimis Fraisse patvirtino anksčiau filosofų iškeltas mintis, kad emocijos turi įtakos laiko suvokimui. Jis įvardijo ir esminius laiko patyrimo veiksnius: dėmesys, emocijos, veiksmas ir atmintis.

Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen kalbėjo apie itin intensyvų šiuolaikinės visuomenės gyvenimo ritmą bei patiriamą akimirkos tironiją. Taip, beje, pavadinta ir jo knyga, kurioje daug dėmesio skiriama modernaus pasaulio skubrumui, informacijos kiekiui ir technologijų gausai. Visa tai iš esmės keičia, kaip patiriame laiką. Nors Akimirkos tironiją Eriksen parašė dar XX a. pradžioje, jo idėjos labai aktualios ir dabar, socialiniams tinklams uzurpavus paskutinius mūsų dėmesio likučius.

Laikas tampa fragmentuotas, nes mūsų dėmesys nuolat laksto nuo vienos prie kitos užduoties. Esame pasiekiami visur ir visada, neretai jaučiamės priblokšti (overwhelmed), mūsų kasdienybėje likę mažai vientisumo, nuoseklumo. Juk turbūt skaitydamas/-a šį tekstą bent kartą patikrinai pranešimus telefone ar apmąstei dienos reikalus? Kasdien esame įsitraukę į daugybę mažų ir didelių reikalų vienu metu (mental load), bet gyvenime laiko, rodos, vis mažiau ir mažiau. Ar jauti, kad artėjam prie kertinių Paprastyn minčių?

Lėtas laikas, Eriksen manymu, tampa vertybiškai svarbus (ir retai pasiekiamas); lėto laiko dėka galime giliau mąstyti, kurti ilgalaikius santykius ir apskritai geriau išlaikyti dėmesį.

Laikas šiandien: laikas – pinigai ar pinigai – laikas?

Aš taip nuoširdžiai nekenčiu tos populiarios frazės. Bet prie jos sugrįžkim kiek vėlėliau.

Šiandien laiko psichologijos tyrimų lauke temų apstu. Štai JAV psichologas ir autorius Martin Seligman mus pervadina homo prospectus. Jo nuomone, šiuolaikinis žmogus gyvena su nuolatine nuostata į ateitį. Juk pastoviai kuriame planus, tikslus, svajones, patiriame nerimą (nukreiptą, žinoma, į ateitį) ar viltingumą. O štai dabartyje (ar praeityje) gyvename kur kas trumpiau.

Greito ir lėto laiko klausimus tyrinėjęs vokietis Marc Wittmann teigia, kad laiko pojūtis stipriai surištas su mūsų pačių kūno pojūčiais. Pavyzdžiui, jaučiant skausmą ar žiovulį keliantį nuobodulį, laikas sulėtėja. Sulėtėja jis ir amžėjant, nes, palyginus su aktyvia ir intensyvia jaunyste, vyresniame amžiuje gausu pasikartojančių įvykių, nusistovėjusių rutinų. Naujų patirčių, iš kurių susikurtų prisiminimų, senatvėje kur kas mažiau. Taigi, kuo mažiau kasdienybėje kažko naujo ir kuo daugiau kažko nuspėjamo, tuo laikas eina greičiau.

Būsiu atvira: truputėlį nustebau, nes visada maniau, kad tie, kurie gyvena aiškiai, stabiliai, turi rutinas, nesitaško – tie ir turi daugiau laiko. Bet turbūt tose rutinose labai lengva paskęsti ir nebeatskirti dienos nuo vakaro, trečiadienio nuo sekmadienio. Vienodos dienos susilieja ir mūsų prisiminimuose. Bet, tikiu, ir besisukant kasdienybės rate gyvenimas yra labai vertingas, ir jis gali būti gražus. Kita vertus, gal jei ta kasdienybė pilka ir vienoda, galim atrasti nesudėtingų būdų tų prisiminimų sukurti?

Tekstą pabaigsiu papasakodama apie mane tikrai suintrigavusią Kanados ir JAV autorę Ashley V. Whillans, kuri į laiko psichologiją pasižiūrėjo per laiko vertės (net ir piniginės!) perspektyvą.

Šios Harvardo profesorės pristatytas laiko skurdo (time poverty) konceptas atliepia šiuolaikinio žmogaus kasdienybės „mantrą“: tiek daug visko reik nuveikti, o laiko vis neužtenka. Jos tyrimai stebina (ne iš gerosios pusės): laiko skurdas tokioje hustle kultūroje gali pakenkti sveikatai taip pat panašiai kaip gyvenimas žemiau skurdo ribos.

Beje, tekstą pradėjau su posakiu laikas – pinigai. Bet ar tikrai? O gal pinigai – laikas?

Iki šiol reikšmingiausiu laikomas Whillans tyrimas, kuriame ji įrodo, jog laiką vertinant labiau nei pinigus galime pasiekti daugiau pasitenkinimo gyvenime. Ji siūlo deleguoti nemėgstamas veiklas (pvz., pasakodama apie laiko vagis miniu namų tvarkymą). Už jas sumokame tam, kad liktų daugiau laiko mums mėgstamoms ir svarbioms veikloms.

Na ir pabaigsiu tekstą spalvinga Whillans sukurta sąvoka laiko konfeti (time confetti). Tokį charizmatišką pavadinimą autorė suteikė gan liūdnokam nūdienos realybės reiškiniui: mūsų laisvas laikas yra pertraukiamas, sutrukdomas ir suplėšomas (tarsi į mažyčius konfeti lapelius) nuolatinių skaitmeninių pranešimų, žinučių ir priminimų. Savo nuolatiniu darbu laiko psichologijos srityje autorė siekia rasti būdų, kaip tuos mažutėlyčius konfetti lapelius sujungti į sąmoningus laiko blokus.

Social preview photo by Gaelle Marcel on Unsplash

Esi svarbi Paprastyn bendruomenės dalis; ačiū tau, kad skaitai, daliniesi, komentuoji. Tikiuosi, laikaisi gerai ir šiandien jau turėjai ar dar turėsi bent vieną galimybę pabūti ne pagal planą.

Šįkart trumpai. Jaučiu, kad norisi savo tekstais sugrįžti dažniau, o tie ilgieji tikrai užtrunka.

Jei dar nesam pažįstami (čia kviečiu susipažinti plačiau), esu projektų vadovė pagal išsilavinimą, darbus ir asmenybę. Žodžiu, organizatorė-planuotoja trys tūkstančiai, šaržuojant.

Prireikus sudėlioti kelionės planą - aš čia; prireikus sukurti namų tvarkos sistemėlę - vėlgi, aš čia. Na, trumpai tariant, man LABAI patinka planuoti, organizuoti, optimizuoti. Kartais turbūt labiau mėgaujuosi planavimu nei konkrečiu suplanuotu įvykiu (auč). Kokia galybė, regis, mano rankose, kai kurį laiką jaučiuosi taip visai neblogai kontroliuojanti laiką.

Tik vaje vaje, bėda bėdelė, lazda turi du galus. Šitą savo stiprybę nešu kaip vėliavą darbo pokalbiuose, tačiau tikrame, realiame gyvenime aš nemažai ir prarandu. Sumaniau pasidalinti; o gal tai paskatins mane ir kitus likimo draugus mažiau tais planais sekti. Bent jau ne aklai, o prieš gyvenimą vis plačiau atsimerkiant.

Subscribe now

Ką tokie gyvenimo projektų vadovai kaip aš neretai prarandam:

• Spontaniškumą. Kada paskutinįsyk padarei kažką tiesiog, be plano, be reikalų be bandymo vienu šūviu nušauti du zuikius? Kada paskutinįkart dienos planas buvo neturėti plano ir tiesiog veikti iš jausmo? Kas apskritai tas „iš jausmo“, kai taip retai įsiklausom į savo kūną, poreikius? Aš specialiai į savo Google priminimų kalendorių tam tikroms dienoms įsidedu priminimą nedaryti nieko. Arba iš anksto nusimatau tą dieną, kuriai neplanuosiu nieko. Ironiška, tiesa? Mums prireikia priminimų neveikti autopilotu, neužsidėti „dar vieno nedidelio greito reikaliuko“ į kiekvieną dieną, jau ir taip trūkstant erdvės tiesiog pakvėpuot.

• Lankstumą. Gyvenimo projektų vadovai neretai praranda lankstumą atsitikus, kaip mėgstam sakyti, gyvenimui, t.y. nemaloniems netikėtumams. Lankstumas stresinėse ar nepatogiose situacijose man atrodo didžiulis įgūdis, kurio ilgai mokiausi ir tebesimokau. Tų pačių projektų vadovų darbo skelbimuose aš nuolat matau pasikartojantį reikalavimą gebėti išlaviruoti, kai reikalai vyksta ne pagal planą. Tik kažkaip darbe tai neretai pavyksta lengviau nei tiesiog kasdienoje. Galbūt dėl to, kad kasdienoje kartais turime itin nerealistiškų lūkesčių sau ir savo artimiausiai aplinkai, hm?

• Neskubėjimą. Gali atrodyti, kad sau prieštarauju. Juk jeigu suplanuoji gerai, tai kur čia skubėti? Bet dažnai mes, tie gyvenimo projektų vadovai, gyvenam ateitimi, vis žiūrėdami į priekį. Norim sukišt į dieną daugiau nei iš tikro sveikai ir neskubant tai įmanoma padaryti. Juk jei gerai suplanuoji, sutaupai daug laiko? Kur tą sutaupytą laiką dėti? Žinoma, į dar daugiau veiklų, kurios laukia backlog’e. Noriu tikėti, kad atsivalgę šito amžino užimtumo vis dažniau renkamės ne griežtą dienos struktūrą, o tėkmę. Man regis, žmonės, gyvenantys mažiau metodiškai, o daugiau pagal tėkmę, tiek ir lengviau priima netikėtumus, tiek ir dažniau patiria to taip išsvajoto-apdainuoto-apgiedoto čia ir dabar.

O kad ir būna dienų, kai to-do sąrašėliai gan realistiški ir nedideli ir kai nueinu miegoti atlikusi viską, vis tiek šiltesnį jausmą išsinešu kitokiomis dienomis. Tai dienos, kuriose kažką veikiau ne pagal planą: susitikau su drauge brunch’o tą pačią dieną (o ne planuojant savaitėm prieš), išėjau su dukra pasivaikščiot (ir palikau tą amžinai neatliktą buiteko darbą dar palūkėti), ir kai nedariau nieko, ką įsirašyčiau į darbų sąrašą. Nes likau namie, kuriuose kvepėjo sausainiais (nors už tų namų sienų vyko daug įdomaus, ir FOMO išpažinėjai žegnotųsi tai matydami).

Tai dirbti samdomą darbą ar ant savęs? Bet turim paskolą ir lizingą, ir vaiką, o ir būstą keist norisi, tai kaip tas ant savęs atrodys, kiek aš uždirbsiu? Tai gal tik truputį ant savęs, bet šiaip dirbt samdomą? Bet kada tada man miegot arba gyvent asmeninį gyvenimą? Tai gal tiesiog samdomą darbą dirbt ir tiek? Bet tada kur prasmė, kur išsipildymas? Tai ok, tada susirasiu prasmingą samdomą. Bet tokiam nemoka gerai. Tai ok, dirbsiu samdomą ir darysiu KAŽKĄ SAVO (tik nuo kitų metų; nuo pirmadienio; kai jausiu, kad turiu laiko. Surprise surprise: laiko niekada savaime neatsiranda, o dažniausiai net sumažėja).

Tai čia taip ir gyvensiu visą gyvenimą plevėsuodama, neapsispręsdama tarp vieno ir kito? O gal taip yra ir daugiau gyvenančių? Ar jau visi atradę savo zen ir ikigai, tik man čia kažkokia ketvirčio amžiaus krizė tebesitęsia? O gal tiesiog nebekreipt dėmesio ir gyvent, ir dirbt darbą, kuris nelabai išpildo, ir džiaugtis nedideliais gyvenimo malonumais, ir stebėt lėtai judančią sraigę ir užsirašyt, kad esu slow living entuziastė, nors visai nesu, ir laukt savaitgalių, taupyt atostogom ir tiek?

Ir šypsena spaudžias, ir ašara kaupias berašant.

Nežinau, ar Tu skaitydamas(-a) atpažįsti tą šlykštoką jausmą, kai iš tikro tai labai lauki savaitgalių, o į atostogas įkrauni tiek lūkesčių, kiek joks viskas įskaičiuota penkių su pliusu žvaigždučių viešbutis neišpildytų? Nes iš tikrųjų juk reikia ne tų pompastiškų atostogų, į kurias taip trokštam pabėgti ir iš kurių po to taip liūdna sugrįžti, o pilnesnio gyvenimo iki jų.

Atostogos yra trupinys gyvenimo. Trupinukas. Nes, sudėjus visus vakarus, daug ilgiau šluojam trupinius nuo vakarienės stalo, nei gulim po palme Graikijos kurorte. Tai kaip padaryt, kad tuos trupinius šluojant kasdien nekankintų mintis – kaip nenoriu rytoj darban?..

Ar tikrai prasmė ir stabilumas yra tie žodžiai, kurie viename sakinyje egzistuoti tiesiog negali? Ir išvis, ar mes dar esam kažkas kitas, o ne mūsų darbas? Einam ieškot atsakymų. Patyrinėjau keletą mokslinių straipsnių, paknebinėjau savo asmeninę patirtį ir, aišku.. vieno teisingo atsakymo neradau. Bet kiek nusiraminau, tad tikiu, kad bent vieną panašiai besiblaškančią sielą šis tekstas irgi galės šiek tiek įžeminti.

Tai važiuojam, įsikvėpę Michael Scott pasitikėjimo!

Dabar mes – human doing, nebe human being

Pradėsiu nuo pačių pradžių: kodėl, o kodėl tie veiklų klausimai tokie jautrūs? Atrodo, natūralu: mums svarbu ieškoti prasmės, norim išsipildyti (viskas pagal Maslow piramidę checks out; reiškias, esam gyvenime apdovanoti, kad apskritai turim laiko ir jėgų apie tai susimąstyti). Tik reikalas dar tas, kad esam jau nebe human being’ai, o human doing’ai. Pirmąsyk terminą human doing išgirdau mano labiausiai klausomam ir mylimam podkaste Dialogas. Tapę veikiančiais, darančiais, visa keičiančiais tarsi užsidėjome aukštesnio statuso žvaigždutę sau virš galvos. Nes tiesiog būti pasidarė truputį ne lygis.

Reikia keltis penktą, reikia keist pasaulį (ir būtinai kuo didesniais mastais, nes niekas juk tavo kambario ir kiemo nemato). Reikia šokt iš visų komforto zonų, reikia, kad paskaudėtų, reikia, kad būtų nepatogu. Žodžiu, atsiranda daug žodžio reikia. Tuo metu žodis noriu sėdasi ant suolelio pailsėti.

Ar gali doing ir being sugyventi kartu? Bandau tikėti, nes neįsivaizduoju nei vieno, nei kito viešpataujančio šitam pasauly, kuriame kartu ir taip ilgu tylos, ir taip maga viską veikt. Frank Martela1 rašo apie keturis žmogaus egzistencijos modusus: turėti, mylėti, daryti, būti. Ir nei vienas jų nėra atsietinas nuo gyvenimo ir geros savijautos. Tad jei human doing siejamas su eksternalizuojamomis išraiškomis, tikslų siekimu ir aktyvumu, tuomet human being – tiek pat svarbus dėmuo, tik kitame poliaus gale, ir jis jau kalba apie apie buvimą, patyrimą. Jei pirmasis skatina mąstyti ne tik apie dabartį, bet ir ateitį, kartais ir praeitį, tai antrasis fokusuojasi tik į viena – kas vyksta dabar. Su manimi, mano mintimis, mano kūnu, jausmais. Atrodytų, jie vienas kitam gali visai netrukdyti. Noriu tikėti, kad esam ir viena, ir kita, tik duodam pirmenybę human doing’ui, nes jis ryškesnis, matomesnis, garsesnis.

O kartu vis tiek gailimės praėjusio laiko ir prarastų buvimo momentų, kuriuos ištirpdė aklas veikimas.

Man atrodo, mes tiek įsipratę save vertinti nusistatytais KPIsais, arba kiekybiškai išmatuojamomis vertėmis, kad visi gyvenimo etapai turi būti produktyvūs: pavyzdžiui, moteriai motinystės laikotarpyje, regis, trūks plyš reikia susirasti darbelį arba susikurti verslelį. O šiaip tai samdomas viso etato darbas yra tik pirmas levelis. Neužsisėdėk, tau sako: atrask daugiau, pradėk freelancint, turėk savo nišą ir išleisk podkastą, o po to parašyk knygą (eiliškumas nebūtinai visada toks). Šaržuoju, jaučiu, kaip perspaudžiu, bet iš esmės juk turim tiek galimybių, tiek mažai resursų, o norim tiek daug. Ir tos žiurkių lenktynės užsisuka.

Spaudimas, kuris ne apie mane

Nemalonų drugelių pilve jausmą sukelianti tuštuma pabudus ryte. Ji kyla iš, kitų akimis, „gero” darbo, be jokios dvasios jame. Pažįstama?

Arba ta tuštuma, kai taip norisi stabilumo, aiškumo, betgi reikia būti verslininku, reikia kažką SAVO sukurti, kitaip gyvenimas negali būti pilnas. Kaip ir galėtumei džiaugtis, kad gyveni norimą nuspėjamą kasdienybę, bet ta aibė galimybių neleidžia nurimti.

Gal dar pasikalbam apie kelis būdus, kuriais save spaudžiam? Vienas pirmųjų, šaunantis į galvą, tai, kad „visi viską daro, visi žiauriai užimti, visiems pavyksta, tai reiškia, kad ir man reikia”. Šalia (arba vietoj) samdomo darbo reikia turėti individualią veiklą, verslo liudijimą, o gal net ir abu, ir galiausiai užaugti iki mažosios bendrijos. Nes reikia. Kodėl? Nu nes reikia. Mamos motinystės atostogose, 10+ metų vienoje srityje praleidę specialistai, studentai, mylimus hobius turintys darbuotojai – visi. Ryškiai šviečianti rožinė iliuzija, kad kitiems kaip per sviestą: nekainuoja laisvo laiko, poilsio valandų ir tų dienos tarpų, anksčiau paskirtų pasirūpinti savimi, artimiausiais santykiais, šeima ar tiesiog pabūti. Juk ta laisvė, su kuria startuojam įvairiausiose veiklose žavi ir masina pabandyti, ir nėra nieko gražiau nei savo veikloje įsiprasminęs žmogus, radęs taiką su savimi, savo paieškomis.

Tik dar mažokai šnekam apie užkulisius to darbo sau. Kai hobį paverti darbu, jis kur kas labiau įpareigoja. Apkrauna ir ant rankų pirštų sunkiai suskaičiuojamos pareigos, kurias prisiimi sau. Laisvė? Taip. Gali nedaryti nieko, ir nieko negauti. Arba gali dirbti 14 val. Nėra jokių rėmų, nuo kurių kartais pavargstame samdomame darbe. Bet kartu ir nėra jokių rėmų! Reiškias – dirbti ant savęs iš tikro ir reiškia viską nešti ant savęs, keičiant dešimtį pareigybių kepurėlių vieną po kitos dienos eigoje.

O kur dar labiausiai erzulį ir sielos niežulį varanti hustle – kultūra. Lietuviškai: „nesisuksi - negyvensi”. Iš esmės išsitaškymą ir nuovargį garbinantis kultas, kai vis negana, kai varva akys ir lūžta nugara. Pati žinau, kaip sunku save stabdyti sugalvojus kažkokią tame etape, rodos, super extra gerą idėją. Kai degi savo pomėgiu ir nori eit planuot, dėliot, strateguot. Ir dar labiau trigerina, kai galybes žiūrovų turintis youtuberis ar minias skaitytojų renkantis rašytojas išsipasakoja, kaip perdegė ir kad niekas šiukštu nedarytų taip, kaip darė jis; ir saugotų save ir miegotų, ir valgytų, ir medituotų triskart dienoj, bet kartu atskleidžia, kad būtent tas degimas prieš pat perdegimą ir sukrovė veiklos pagrindą, turtą ir žinomumą.

Tikiu, labai stipriai tikiu, kad hustle mada jau užleidžia erdvę saikingesniam, racionalesniam veikimui, kuriame yra kuo kvėpuoti. Vis plačiau ir garsiau kalbama apie ilgalaikį nuoseklų tikslų siekimą, o jis neįmanomas be paprasčiausių bazinių poreikių patenkinimo2. Kai daugiau ir daugiau akcentuojam, kad niekas gyvenime neįvyksta greitai, tada ne taip vieniša su tais savo pomėgiais, kurie į pelningą veiklą vis dar nepavirto. O ir klausimas, ar tikrai noriu juos pelninga veikla paversti? O gal užtenka to, ką turiu?

Žinoti, kada sustoti, kada atsisakyti ir kada užtenka

Man atrodo, kad mums niekada negana.

Kiek dažnai matom garsiai kalbančius apie tai, kad jiems dabartinės darbo pozicijos užtenka, jie tiesiog nenori kilti karjeros laiptais ir čia ir sustos? Nu kažkaip nenormalu, neįprasta, kažkas negerai, juk turime norėti visada tik geriau. Tik pirmyn, tik į priekį, į žvaigždes, etc!

Bet jei užtenka ir dabar? Daug kalbam apie tai, kad pinigų stygius kelia galvos skausmą. Bet tiesa ir ta, kad uždirbti daugiau nei iš esmės reikalinga irgi reikštų galvosopį, ką su tais pinigais daryti. Kaip jų nepraganyti infliacijai, nepasirinkti neteisingų investavimo sprendimų ar neišleisti ant visiškai nereikalingo pirkinio, kurį tiesiog gali įpirkti. Gali, bet nereikia. Man atrodo, gyventi kiek žemiau savo galimybių yra labai vertingas įgūdis.

O kartais tą stabdį paspaust sunku net ne dėl pinigų. Nepamirškim seno gero people pleasing, a.k.a. noro visiems įtikti. Visur visiems visada padėti, priimti pasiūlymus, papildomas atsakomybes, nes neduokdie prarasiu galimybę: būti matomu, reikalingu, naudingu. Šitas velniškas įprotis ne praturtina mūsų gyvenimą, o verčiau trukdo skleistis mūsų autentiškumui, atima drąsą būti savimi3.

Norėti turėti viską veikiausiai atima DAUG energijos. Nepavykstant turėti visko jos prarandama dar ir dar. Turiu vieną gerą ir vieną blogą žinią, ir pradėsiu nuo geros.

Esu tikra: viską galima turėti.

Bet blogoji žinia: tą viską reiks apsibrėžti.

Kai norime turėti VISKĄ, belieka tą VISKĄ apsibrėžti

Atsisakyti vis daugiau tam, kad būtume. Ne human doings, o human beings. Mes kasdien kažkur smegenų kamputyje galvojame, kad galėtume dar geriau valgyti, daugiau sportuoti, būti pakantesni artimiausiems, pasiekti dar vieną tikslą darbuose, bet ir daugiau ilsėtis, perskaityti keliskart daugiau knygų, išmokti amato, pagimdyti vaikų, išsikuopti namų kiemą. Na, žodžiu, viską iš visų sričių to-do sąrašų išsibraukti. Nebepalikti nieko rytojui, nueiti miegoti su visiškai tuščia galva žinant, kad padarei viską. O dėl ko tada verta keltis rytoj?

Apsibrėžti savo VISKĄ dabarčiai nelygu tai įrėžti akmenin. Gyvenimas kinta, ir VISKAS po kurio laiko gali atrodyti visai kitaip, nei atrodė praeitame gyvenimo etape. Didžiausias melas, kurį sau melavau, tai kad kažkada VISKAS išsispręs. Kažkada nebeliks galvosūkių, sugendančių indaplovių, darbai eisis kaip per sviestą, o santykiai vien tik skleisis ir žydės. Išsispręs tikrai tik tada, kai nebebus kam viso to spręsti, a.k.a. kai manęs nebeliks.

O dabar, kad jau vis dar esu, įsipilsiu dar vieną puodą arbatos ir pakartosiu sau, kad jau turiu daug, jau turiu viską (kitam turbūt taip neatrodys, bet oh well). Ir visam tam pokyty trūks plyš stengsiuos nepamiršti, kad vertė nematuojama pasiekimais. Ją tiesiog turim, ji yra duotybė. Joks pasiekimas jos nepadidina. Ji tiesiog yra ir bus.

Subscribe now

Ir turbūt dar ne kartą kelsiu klausimą, ar yra vienas vienintelis visam laikui teisingas sprendimas: samdomas darbas, freelance ar verslas. Tik kam išvis save riboti neleidžiant sau vėliau pasirinkimo pakeisti? Kaip ir sakiau, nieks į akmenį neįrėžta. Tik kartais itin sureikšmindami savo mintis ir veiksmus, mes manom, kad priimam nebepakeičiamus sprendimus. Pagaugai kūnu nueina, kai galvoju, kaip kartais paniškai bijom suklysti, tam sugaišdami daug daugiau nei suklydę ir priėmę variantą b ar net z.

O ar tikrai prasmė ir stabilumas viename sakinyje būti negali? Tikiu, kad prasmės keliu galiu eiti tik tada, kai turiu tvirtą pagrindą po kojom; kai esu pasirūpinusi savo baziniais poreikiais ir man stabilu tiek, kad atsiranda erdvės kvėpuoti ir galvoti apie prasmę. Ir tada renkuosi prasmę.

Pasirinkimai yra viskas, jie kuria mūsų realybę, tačiau nei vienas jų nėra pats iš savęs patogus. Ir kiek daug iš tiesų jie duoda: nusprendusi saugoti savo resursus, tuomet ir renkuosi saugoti savo resursus. Viskas. Ne kažką tarp, ne šiek tiek panaktinėjimo, laužant galvą, kas gi bus tas mano proveržis. Tada jo arba nebus, arba jis bus, bet negreitai. Bet užtat (primenu sau garsiai) aš saugau resursus, nesigailėdama, kad proveržis palauks ant atsarginių suolelio. Arba prasiverš mažais, lėtais žingsneliais, nes turėsiu iš kur tam kantriai ir stabiliai kasdien semtis jėgų.

Leave a comment

Tik neskubėk išjungti šio laiško: neskatinsiu tavęs užsirašyti į grupines treniruotes nuo sausio 2 dienos ar keltis 5 valandą ryto, nes taip neva reikia (?).

Ir ne, metinių tikslų aš jau kurį laiką negalvoju (kodėl gyvenu sezonais, o ne metais, pasakoju čia).

Taigi, kuo sieksiu gyventi kitais metais? Pastebėsi – visus 10 pažadų sieja laikas. Kitaip Paprastyn Substack’e turbūt ir negalėtų būti :)…

1. Daugiau būti ten, kur esu, o ne galvoti, kas bus. Galvojimo apie ateitį „bonusas”: gailėjimas savęs ir laiko, kurį praleidai fikcinėj ateity, užuot gyvenus savo gyvenimą. Nes ne tik kad negalim kontroliuoti ateities, bet dar ir apvagiam savo dabartį. Žinau, žinau, pradedu nuo itin sudėtingo pasižadėjimo, bet šis, manau, bus esminis man kitais metais.

2. Ne tik rūpintis savo vaiku, bet ir savimi. Tik pavyzdžiu galiu jai parodyti, kad irgi esu svarbi. Todėl mažiau valgymo atsistojus ir lakstant, ir daugiau vakarienių prie ąžuolinio bendro stalo, apie kurį įsirengdama namus taip svajojau (joks kitas daiktas namuose man nėra toks reikšmingas kaip valgomojo stalas, prie kurio kartu su šeima praleidžiam vieną kokybiškiausių laiko tarpų dienoje).

3. Išbraukti iš bendro namų užduočių sąrašo viską, kas neneša aiškios vertės ir ko išvis nenorim daryti. To-do sąrašai gimsta greičiau nei spėjam rašytis, bet ar tikrai viskas verta mūsų laiko?

4. Turėti ne tris, keturias ar penkias dienos užduotis, o tik vieną. Tą, kuri reikšminga. Tam, kad negraužčiau savęs dienos gale peržiūrinėdama, ko nespėjau padaryti, o pasidžiaugčiau, kad skyriau vienam svarbiausiam reikalui savo dėmesį ir laiką. To nepavykus padaryti (o tokių dienų tikrai bus, ir viskas su tuo ok), judėčiau su ta pačia užduotimi kitą dieną.

5. Ir toliau daug klausytis, skaityti ir mokytis apie laiką ir laikinumą, nes kitaip labai lengva imti ir užsimiršti bei pradėti gyventi autopilotu. Paprastyn irgi kuriu tam, kad priminčiau sau apie tai. Jei aktualu, pakomentuoki; mielai paskirsiu tekstą pasidalinti įsimintiniausiais autoriais/podcastais, kalbančiais šiomis temomis.

   Leave a comment

6. Lygintis su savimi, ne su kitais, ir tik tose plotmėse, kur išties noriu tobulėti. Visa kita – absoliučiai nereikšminga, siurbia energiją ir laiką bei kviečia į perdegimą. Ir viskas ok, kad nemoku įmantriai gaminti, siūti ar nekepu naminės duonos, ar kad dirbdama su techninėmis komandomis pati visai nelaikau savęs tokia. Turiu kitų stiprybių, kurias renkuosi auginti, užuot bandydama visiems būti viskuo.

7. Tęsti neskrolinimo tradiciją. Neskaičiavau, kiek laiko šiemet man tai sutaupė, bet labai pasijautė energijos ir emocinės sveikatos prasme. O ir visai nepasigedau jo kasdienybėje.

8. Švęsti gyvenimą ir vis rečiau sakyti „kada nors”. Kartais tai gali reikšti daugiau susimokėti už patogumą, išskirtinę patirtį; arba pagaliau skirti laiko suplanuoti ir įvykdyti savo svajones, kurios, atrodė, gali palaukti, bei mokytis dovanoti ne tik kitiems, bet ir sau. Dosniai. Nėra prasmės laukti, geresnio laiko nebus, daugiau jo neatsiras. Kiekvieną dieną atsikėlus turiu vis mažiau likusio laiko – man ši mintis yra paveikesnė už bet kokias motyvacines ir self-help knygas.

9. Dar mažiau klausytis tų, kurie nuomonėmis dalinasi į kairę ir dešinę. Bet ir toliau klausytis tų, kuriems nuoširdžiai rūpi. Ir turėti ryžto nesutikti bei pasilikti prie savo nuomonės. Taip pat vis drąsiau sakyti „ne” be poreikio pasiteisinti, taip vėlgi saugant savo resursus ir.. taip, atspėjai, laiką :).

10. Auginti savo Substack bendruomenę, augti su ja kartu, ir dar dažniau jai dėkoti. Šiuos metus uždarau su 50+ prenumeratorių. Man tai yra tiek daug! 50+ žmonių, kurie įsileidžia mano mintis į savo asmenines pašto dėžutes, į savo galvas ir širdis. Taip jautru, taip gera! Tai ir pradėsiu dėkoti jau dabar, nes nereikia juk tų Naujųjų laukti, kad pasižadėjimus vykdytume: ačiū, kad esi kartu, komentuoji ir prenumeruoji. Man tai reiškia, kad esu ne viena tokia, kuriai laikas pasirodė einąs per greit, ir kuri nori to paprasto, bet pilno, gyvenimo.

    Subscribe now

    Vakar gan vėlai vakare turėjau netikėtą, bet labai svarbų man pokalbį, su drauge apie mirtį, mirties baimę, mūsų laikinumą ir gyvenimo trapumą. Pakalbėjom, nurimom; priėmėm, kaip svarbu apie tai kalbėti garsiai, įvardyti nuolat po kilimu paslepiamas mintis ir padiskutuoti, ką gi su tuo galime daryti, kad gebėtume su tomis mintimis sugyventi, o ne varyti diena iš dienos nemirtingumo autopilotu. Kviečiu pabandyti pasikalbėti apie tai su tau artimu žmogumi: pamatysi, vietoje bandymo bėgti nuo vis prisivejančio laikinumo, jį priėmus pasidaro tykiau ir šviesiau. Nukrenta didžiulė našta neiškalbėtų jausmų.

    Keliu mėtinės kombučos taurę už mus visus ir siunčiu apkabinimų! Kviečiu pasidalinti savo pasižadėjimais komentaruose.

    Kuo tikresnio laiko mums kitais metais.

    

Labas darkart. Kaip tavo švenčių laukimo savijauta? Ar tai, kad už lango labiau ruduo, ją veikia? O gal turi savo Advento laikotarpio tradicijų? (Šiaip labai įdomu! Jei nori, pasidalinki komentaruose.) Šiandien papasakosiu apie savo gan lėtą tempą žiemą, apie pabaigas ir kodėl man rugsėjis labiau pradžia nei Naujieji. Kartosis pakankamumo tema ir mintys apie netobulų švenčių džiaugsmą. Galiausiai pasiūlysiu busy bitėms skirtų alternatyvų, kaip per šventinį laikotarpį praeiti su ramybe ir sąmoningumu, o kartu mažiau nuovargio ir įtampos. Arba kaip galime išties pražiemoti, o ne prabėgti, šią žiemą. Ir šiek tiek iš dūšios palinkėsiu, galimai atsilabindama jau iki 2026-ųjų (nors kas ten žino, gali dar gimti naujas tekstas 🤷🏻‍♀️). Tikiuosi, kad šis rašinėlis tau bus lengvas, toks truputį vaikiškas ir kvepiantis nesudegusiais imbieriniais sausainiais.

Aišku, kaip ir pirmąjį, antrąjį Gyvenimo sezonais tekstą pradėsiu daina. Ilgai sukau galvą, nes tarp kasdienybėj skambančių nuostabių vaikiškų Tilidūdos dainelių ir, žinoma, kalėdinio himno Driving Home for Christmas, labiausiai mano buvimą dabar atspindi man šiuo metu gražiausias pakankamumo jausmą įvardijantis kūrinys:

Laikas nuo gruodžio 1 iki Kalėdų man kone labiausiai apie pakankamumo jausmą: pakanka to, kokia esu, kiek turiu, kiek galiu. Aplink gali siautėt tikros pūgos ir audros dramatiškų bandymų viską iki Naujųjų tobulai suspėti, anei jokios skolelės ir neužbaigto darbelio. Nes gal visai gerai ir kai gana, kai pakanka. Vis tiek jau seniai aišku, kad niekada nebus tobulai, visiškai išbaigtai.

Subscribe now

Dabar turbūt nuskambėsiu lyg girdamasi (o mūsuose kažkaip dar nepriimtina sakyti, kad gal visai ir nestresuoju, gal visai gerai ir sekasi, bet, na, gerai, pabandom pasigirti :D). Daug mąsčiau, kaip švenčių laikotarpio vaizdinys mano galvoje keičiasi, o ypač su pastarosiomis žiemomis. Anksčiau šie švenčių laukimo laikotarpiai atrodydavo rimtiems suaugusiems labai rimti ir intensyvūs. O man vis dar tereikėdavo atsisėsti prie stalo, gal kokį desertą atsivežti, bet iš esmės likdavau vaiko ar svečio rolėje be didelių atsakomybių. Ir vis atrodydavo, kad va kai užaugsiu, tai jau bus to suaugusio žmogaus užimtumo, lėkimo, degimo, o ką jau kalbėti apie šventinį laikotarpį... Nu laukiu laukiu, ir.. nėra jo. Kad ir nutinka dienų, kai jautiesi pasitaškęs, kartu toks ir apie nieką, toks visas meh, pradedi savęs pagailėti, paniurzgėti, bet tokia diena irgi diena, ir ji eina ir praeina. Tik aš vis dar laukiu to adulting pasaulio žiurkių lenktynių, ir kaip nepapuolu į jas, taip nepapuolu. Vis aiškiau darosi, kad renkuosi į jas nepulti.

Nors jau visai nemažai užgyventa: per šventes neretai kviečiam svečius pas save, turim vaiką, esam gan veiklūs. Visai galėtume lėkt laukais palaidais plaukais ir rėkt, kad visko per daug, višta sudegė, o eglutė kažkokia kreiva, ir išvis, cancelinam tas Kalėdas. Tiesa, matau vieną ryškią tendenciją, kurią kaip tradiciją saugau savo šeimoje: mes renkamės, kur paskubėti, kur ne. Kur turėti „paruoštukų”, prašyti pagalbos, palikti netobulai, o kur įdėti daugiau pastangų. Pavyzdžiui, mes žinom, kad nenorim viso stalo nukrauti patys: tai reikštų pavargti prieš, per ir po, neprisėdant pastoviai lakstyti į virtuvę, menkai pasimėgauti draugija, kas mums ir yra svarbiausia. Taip pat mum visiškai nesvarbus dovanų aspektas, tad kelinti metai nesikeičiam materialiom dovanom su vyru, o kitas dovanas jau nuo rudens truputį po truputį kaupiu po laiptais (iš tikro nieko ten labai neprikaupiu, bet esmė, kad tas minimalus pasiruošimas vyksta palaipsniui, neskubant). O ir pastebėjau: kuo pilnesnė širdis, kuo daugiau vidinės ramybės, tuo mažiau apie dovanas išvis norisi galvoti, ypač ką pati norėčiau gauti. Dovanoti gera, bet dėkingumą vis dažniau mieliau parodau per laiką kartu. Na, ir galiausiai.. mūsų eglutė šiemet išties kreivoka. Užtat ji miela, nu ir man tiesiog neskauda, kad ji kreiva; gal neturiu tiek laisvos erdvės galvoje, kad galėčiau ją užpildyti stresu dėl netobulos eglutės 🤷🏻‍♀️.

Nežinau, kas tai – ar pernelyg didelis nesureikšminimas, ar prioritetai kitur? Gal tikrai turime mažiau įsipareigojimų, mus supa pakankamai nedidelis ratas artimųjų ir tiesiog nesekam mums nevertingais trend’ais? O ir šiaip, žinai, kur daugiausia jauduliuko ir nekantrumo šiuo metu jaučiu? Nenusėdėdama, kas tam Advento kalendoriuj rytojaus dienoj pasislėpė! Ir visai nesvarbu: ar kai ten laukia šokoladas, ar arbatos, ar vaikiški magnetukai. Sakau, tos Kalėdos manyje vaiką pažadina, ir visai man dėl to negėda.

Savo ramaus šventinio laukimo pagyrų monologą baigiau. O jei rimtai, man atrodo, kad per mažai tokių tų Advento laikotarpių, kai iš esmės nieko labai ir nevyksta. Net keista dalintis; regis, niekam tokia tyla nėra aktuali, nes viskas dabar visur dega. TURI degti. Ne tik židiniai namie. Tiksliau, net neaišku, ar tie išvis rusena, nes pilna gaisrų: darbai, dovanos, renginiai, vakarėliai, susitikimai, maistas… Ir tą degėsio kvapą pajutus ne vieną girdžiu sakant: „greičiau praeitų ir būtų ramu”. Šitai frazei nuskambėjus man norisi viduj sucypt. Kodėl taip turi būti? Kodėl susikuriam tokias šventes, kurių pabaigos laukiam dar net joms neprasidėjus? Ir išvis… Mes visada laukiam: jei ne švenčių, tai kad jos greičiau pasibaigtų.

Nuo mažens nemėgstu pabaigų: pamenu, su mama žiūrim kokį animacinį filmą, ji glosto man galvą ir jau, jaučiu, artėja titrai. Liūdesėlis, nes reikia iš to fantastinio pasaulio grįžt į savąjį, ir tikrai ne visada labai fantastišką. Dar dabar kartais tyliai paliūdžiu susidurdama su pabaiga: matydama, kad mylimas serialas eina į pabaigą, kad po jaukios išvykos jau reikia grįžti namo arba kad, rodos, ką tik pradėto valgyt burgerio beliko jau tik kąsnis, ir tik tos sausos bandelės 🤦🏻‍♀️.

Bet šitas šventiškas gražus metų pabaigos ritualas pavadinimu Naujieji metai man padeda pabaigas po truputį pamėgti. O ir tas gruodžio galas kažkoks ne toks ir skausmingas. Kadangi gyvenu sezonų ritmu, sausio 1-a man kur kas mažesnė pradžia nei rugsėjo pirma. Jei štai Kalėdų laukiu ir nekantrauju vėl kaip mažas vaikas, tai Naujieji savo svarba ir reikšme bei pompastika metai iš metų vysta kaip tas vienintelis likęs per šventes nesuvalgytas mandarinas. Gera pamatyti sau mielus žmones, ant viso garso užgrojus ABBA apsikabinti, pasibučiuoti ir kitą dieną turėti laisvadienį; kai vidurdienį gali paklausyt per LRT Vienos orkestro arba tradiciškai suvalgyti želė torto. Bet tada ateina sausio 2-a ir nelabai tu ten kažkoks transformavęsis. O štai netrukus atidunda ir baisusis Blue Monday, ir Naujųjų tikslai jau pradeda braškėti.

Rašau ir jaučiu: skambu niūriai. Taip niūriai, kaip atrodo mūsų cepelininis dangus besniegę žiemą. Juk laukti šiaip gali būti tikrai labai labai gera, ir ypač kai žiema tokios net neprimena. Šios savaitės iki Kalėdų man ir pačiai magiškos, nors, regis, nieko ypatingo kasdien nedarau, o laukiu.

Tik kiek kitaip, kai gyvenam vien laukimu. Darosi tuštoka; dar tuščiau uždarius namų duris po visų švenčių, jei į tas šventes einam su išganingais lūkesčiais apie tobulą šeimą, tobulą stalą, tobulą vaizdą pro langą. Žiemos šventės yra tiesiog I-D-E-A-L-I terpė patirti neišpildytų lūkesčių tuštumą, o gal išsipildymą arba kažką tarp. Man pačiai būdavo taip: ne kartą galvoje susikurtas švenčių atvirukas versus iš tų švenčių išsineštas jausmas disonuodavo juodai. Iki kol galiausiai supratau, kad niekas – nei maistas, nei dovanos – tik atmosfera, kurią sukuriam mes patys, tą šventinę dvasią ir dovanoja. Jos neatneš net Kalėdų senelis, ups 🙃.

O dabar prie praktinės dalies! Kelios alternatyvos užsiėmusiems ir nuo to užimtumo pavargusiems, bet švenčių laukiantiems:

1) Dovanų pirkimo karštinę bent dalinai pakeisk į laiko dovaną → skirk kelias savo valandas prie arbatos kartu su brangiu žmogumi. Beje, ar ir tu jau TAM amžiuj, kai laiko skyrimas kitam išties brangiausia dovana hehe? 🤭

2) Suvaldyti lūkesčiai generalinei namų tvarkybai duos erdvės kvėpuoti → namai ne muziejus, ir čia irgi veikia pakankamumo principas. Steriliuose namuose jauku nebūna, o ir, tikiu, nesinori, kad imtų drebėti rankos pamačius ropinėjantį sūnėną tepant uogienę ant matinių spintelių, kurias valandom šveitei. Jau minėtam Kalėdų seneliui iščiustyti namai tikrai nebūtini; surprise surprise – jis vis tiek ateis ir pro suodiniausią kaminą. O jei šventinis periodas ir taip užimtas, generalinė tvarka gali palaukti kiek ramesnio gyvenimo etapo.

3) Šventinio stalo apsivalgymo kelionę keisk į degustacinę patirtį → ar ir tu matai, kad Mezym’o poreikis vaistinėse gruodžio antroj pusėj vis mažėja? Ar čia tik mano burbule? Man taip smagu dalyvauti suneštinėse vakarienėse, kur kiekvienas pasirūpina po vieną kitą patiekalą visiems po truputį paragauti. Ir gaminimo istorijų prisiklausai, ir atrandi naujų skonių. Nors silkės pataluose, kūčiukų ir aguonpienio, aišku, niekas nenuvainikuos, net neverta bandyti.

4) Brangūs kalėdiniai ir naujametiniai renginiai neprilygsta šeimos tradicijoms → gal žaidžiat stalo žaidimus ar Kahoot’ą susėdę aplink stalą per Kalėdas, o gal tais visai pilnais pilvais (žr. punktą Nr. 3) išeinat pasivaikščioti ir (laikom čiūrus) pačiuožinėti ar pabraidyti po pusnis. Tradicijos turi savo magiją, o jei dar per gražiausias metų šventes… Tiesa, jos lengvos ir gražios ne visiems. Per sunkumus einantiems šis laikotarpis gali tik dar labiau išryškinti skaudulius. Tad dar viena nuostabia šeimos tradicija per šventes gali tapti savanorystė ar auka pasirinktai organizacijai (jau kurį laiką pačiai gera prisidėti prie Niekieno vaikai. Jie rūpinasi, kad ligoninėse neliktų nė vieno vienišo vaiko).

5) Užuot sureikšminę naujų metų startą, rinkimės pasimėgauti. Būsiu žiauri ir dramatiška (*grėsminga muzika*) → sausio 1-oji nėra diena iš didžiosios raidės, ji tiesiog ateina. Ji neturi tikslų policijos, kuri galėtų supakuoti tave, nes to dvylikto tikslo iš sąrašo neįgyvendinai, o dešimto tai išvis net nepradėjai. Atėję nauji metai nei nubraukia, nei išdidina, ką padarei praeitais. Tai galime tik mes patys. Į sausio 1-ąją neturim šokti su puokšte naujų masyvių tikslų bijodami sufeilinti jau pačią pirmą dieną. Net susimąsčiau: jei sausio 1-oji būtų žmogus, turbūt jaustų nuolatinį beprotišką spaudimą suteikt visiems nušvitimą. Gi viskas ok kiekvienam mūsų tęsti tai, kas svarbu, kas rūpi, neprisirišant prie fejerverkais pažymėtos datos.

Bet, suprantu, – kartais taip trošku to šviežio starto. Kodėl gi nepradėjus tradicijos sausio 1-ąją save pradžiuginti lengva, švelnia sau tradicija, nauju ritualu ar hobiu? Be lūkesčio, kad privalo tikti ir patikti. Nereikia JAU būti keramiku, kad patirtum, kaip terapiškai veikia molis; pradėti bėgti neįsipareigojant maratonui turbūt jau sunkiai beįmanoma, bet gal verta išsikelti sau ir tokį tikslą? Pamenu, man vieną sausio 1-ąją toks iššūkis buvo boksas. Nei aš kontaktinio sporto gerbėja, nei ilgai lankiau, bet tiesiog daviau sau galimybę be įsipareigojimo pasibandyti ir pamatyti save naujai. Ir buvo smagu. O daugiau nieko ir nereikėjo.

Jau pabodęs (pravėsęs, pun intended) juokelis tarp naujai gimusių mamų skamba kažkaip taip: pasiruošk, mamule, karštos kavos ilgai nebeišgersi.

Prie šito grįšiu kiek vėliau, o dabar rašau ir geriu karštą arbatą ;).

Tikiu, kad svarbu rašyti iš savęs; tuo, kuo gyvenu, net jei užrašų backlog’as pilnas kitų tekstų juodraščių, net jei mintys savaime nediktuoja temų, kuriomis įprastai rašau. Ir tik žiū, berašant viskas vis tiek susidėlioja apie esminę Paprastyn temą – laiką.

Retokai man ima ir gimsta tekstas apie motinystę; gal kad labai jautru ir nedrąsu taip atvirai rašyti, o gal kad ir taip tiek daug apie ją visur. Tikriausiai pati nuo jos pavargstu, ir kontempliuoti tuomet sunkiau. Tik tiesa ta, kad daugiau nei metus didžiają dalį dienos praleidus su vaiku, šis etapas tiesiog persmelkia. Jis kūliais verčiasi ir verčia mane pačią. Tiesiog negali apsimesti, jog vis dar esi tas žmogus iki vaiko (kokia aš buvau, jau tikrai nebepamenu 🤷🏻‍♀️).

Noriu pasidalinti su tavimi trimis išmoktomis mamystės pamokomis, o kartu šiuo tekstu ir uždaryti besibaigiantį motinystės atostogų etapą. Taip, prunkštelėjau berašydama šitą frazę, nes atostogų aš neturėjau jau ilgai. Tik kad jų čia ir neieškojau. Užtat motinystėje pailsėjau nuo bet kokių kaukių, vaidmenų, neprasmingų veiklų ir neauginusių ryšių. Atrodo, kad gyvenimas prisipildė, o kartu ir prasivalė, išsigrynino, subrendo.

Ir tikrai nuoširdžiai nežinau, ar neturintiems vaikų šis tekstas bus aktualus ir įdomus, nes nei vienos iš šių trijų pamokų aš nė neįsivaizdavau galinti išmokti prieš turint vaiką; ir išvis, būtent apie šitus jausmus, pojūčius, išgyvenimus nieko nenutuokiau ir nemąsčiau net laukdamasi. Gal ir skaičiau apie juos; bet viena yra tas saldžiai karčias ir karčiai saldžias istorijas skaityti juodu ant balto, kita – savu kailiu patirti, šalia to mažokai pamiegoti, nevisiškai pasirūpinti savo poreikiais ir nutrinti bet kokias asmeninės erdvės ribas. Užtat ką jau ką, bet naktį pažadinta tai tikrai galėjau kaip žirnius išberti visas žinias apie naujagimio pereinamas odos būkles ir saugaus kūdikio primaitinimo gaires. Tiesa, nors šios žinios ir naudingos, dar naudingiau yra save šiame pokytyje pažinti.

Tad štai tos pamokos, o gal verčiau patyrimai, kurie formavo mane ir kartu labai supaprastino mano gyvenimą:

1. PRASMĖS PAIEŠKOS (NEBE)REIKALINGOS? Didžiąją savo gyvenimo dalį vijausi prasmės. Dėl jos keičiau darbus, ėjau mokytis ir vienus mokslus mečiau, piešiau-rašiau-vizualizavau nesuskaičiuojamą kiekį planų, kaip tą savo ikigai susikurti. Drąsiai tapdavau naujoke, neprisirišdavau prie to, kas manęs netenkindavo. Visad atrodė, kad be prasmės taip nyku, taip vienoda, kad net dusina; pastoviai kažkoks tai gumulas gerklėj kutena ar nemalonus jausmas saulės rezginy skaudena. Šiandien apie prasmę, regis, galėčiau negalvoti. Prasmė? Mano aukščiausiai prasmei jau daugiau nei metai. Bet… o kur dabar aš? Labai įdomus ir iki šiol nepatirtas jausmas vienu metu neabejoti dėl gyvenimo prasmės ir tvirtai žinoti, kad kiekvieną rytą keltis verta, bet kartu ir nebesuprasti savo identiteto. Iš naujo pažinti, kas per žmogus esi. Nė su žiburiu ieškant nerasti to, kuo buvai, nes jau niekada nebebūsi. Kai gan ilgą laiką esu kone susiliejus su kitu, reikia sąmoningai pripažinti, priimti ir kartais net priminti, kad aš pati sau irgi svarbi. Tik kad ir priminus neįvyksta kardinalaus pokyčio, staiga neatsiveria asmeninio laiko ir erdvės marios, kai visi asmeniniai klausimai tampa atsakyti. Dabar aš rūpinuosi jau ne tik savim, bet ir kitu, galvoje nešiodamasi tuos vidinius klausimus (oi ne, jie tikrai neišnyko!), o kartu mokydamasi savo galvoje neužsisėdėti, kai prieš akis vyksta gyvenimas. Dabar aš trypčioju, aplink matydama daug kelių ir takelių, šiek tiek bijodama tą kelią dėl takelio pamesti. Bet kai yra prasmė, kai yra į ką atsiremti, nes jau daug kas mano gyvenime labai aišku, tai išbūti ir priimti nežinomybę be švariai sudėlioto ikigai darosi kiek lengviau.

2. VAIKAS GYVENIMUI, VAIKAS PASAULIUI, VAIKAS NE MAN: čia jau tapo kone mano mantra. Esu kontakto žmogus, man kaip oro reikia apsikabinimų, pokalbių. Man gimė lygiai toks pat vaikas lipdukas – geriausia prasme, kokia tik gali būti. Ir taip aš atradau, kad man irgi reikia asmeninės erdvės haha. Beje, kiek nukrypsiu, gal jau ir pastebėjai, bet aš jaučiu tiesiog pulsuojantį dvilypumą visame šiame tekste. Tai ir čia: asmeninės erdvės man reikia, bet kartu mano vaikas jos ribas kasdien išbando; kartu aš ir noriu savo individualumą sergėti, bet ir atiduoti daugiau savęs sąmoningam buvimui su ja. Ir taip diena iš dienos, savaitė iš savaitės aš mokausi prisijaukinti tą jau niekada iki galo nebe laisvą savo laiką. Ir tai sunku, kai naktis gerai neišmiegota, kai viduj spragsi idėjos ir asmeniniai reikalai (nes, jo, dargi ir tokių būna 🤭). O lengviau tada, kai savi poreikiai pastebėti ir bent dalinai užpildyti, ir kai yra jėgų sau priminti, kaip iš tiesų trumpai aš savo veiksmais, pasirinkimais ir meile turėsiu įtakos savo vaiko augimui. Kartoju sau: žinau, jog mano vaikas šiaip tai tikrai ne man, ne mano. Ir manau, kad tai ne apie jos paleidimą sulaukus 18-os. Jau dabar, jai augant ir jos mažam gyvenimo burbului besiplečiant į vis didesnį pasaulį, tenka sau įžnybti ir garsiai sau priminti: neapsaugosiu jos nuo skausmo, nusivylimų, atstūmimų ir to kito gyvenimo, kurio ji dar nematė. Dabar skiepo vietą skauda ne tik jai – skauda ir man. Vėliau jai skaudės ir širdį, ir už jos širdį skaudės ir man. Tik manęs reikės vis mažiau; o gal ne mažiau, bet jau visai kitaip. Trauksiuosi tam, kad jos pasaulis plėstųsi, bet visada būsiu šalia. Kiekvieną dieną mokysiuos priimti, kad dalis mano širdies nuo 2024 m. rugpjūčio vaikšto už mano kūno ribų ir kad aš išgyvensiu dėl tos širdies dalies, tik ji ne mano, ji eis savo kelią, o man beliks (pasi)tikėti. Nes mano dukra ne man, ji pasauliui, ji gyvenimui, kurį yra skirta jai patirti. Būna, pagraužia širdį, kai suprantu, kad žiūrėdamą į vaiko akis turbūt visam likusiam gyvenimui tose akyse kaskart matysiu tą pirmąjį pirmosios dienos žvilgsnį. Matysiu ir antrąjį, kintantį jai kasdien vis augant; šis žaižaruojantis gyvybe žvilgsnis mane skatins ir mokys, kad vaikas neturėtų tapti gyvenimo centru, aplink kurį suktųsi visas mano laikas, lūkesčiai, emocijos, ir kad aš pati, tapusi nematoma, tame laike neištirpčiau. Noriu, kad dukra matytų pilnai gyvenimą rieškučiom semiančią mamą, nes kol kas (ir tik kol kas) esu jai pavyzdys, iš kurio ji apie tą gyvenimą mokosi.

   Artima? Prenumeruok Paprastyn, ir naujas tekstas pats atkeliaus į tavo pašto dėžutę prie kavos:

3. LAIKAS TIRPSTA SKAUDŽIAU: ne, jis man nebėga kažkaip greičiau nei anksčiau. Bet laiką jaučiu kur kas stipriau. Kas jau kas, bet motinystė labiau už viską įrodė mano mirtingumą, laikinumą, mano kūno trapumą ir stiprybę. Aš gedžiu to, ko jau nebebus, ir kad tai, kas bus, irgi laikina. Man atrodo, motinystėje kalbėti apie asmeninį gedulą ne visada lengva. Nesgi drįsk tu čia man GEDĖTI dabar! Ligoninėje gimus dukrai manęs laimingos, bet verkiančios ir pavargusios klausė, kodėl aš verkiu, juk va vaikas gimė, džiaugtis turėčiau, ir palydėjo kreivoku žvilgsniu, kad kažkas čia ne taip, nestandartiškai... O išgedėti sveika: kiekvienas pasirinkimas dabar yra savotiška auka, kad ir kaip dramatiškai šis žodis skamba (labiau mėgstu anglišką trade off). Jau nebėra tiesiog lengvų pasirinkimų be kad ir mažiausio vidinio kartėlio... Dabar aš visada renkuosi tarp kelių man svarbių dalykų, nes nesvarbių išvis regėjimo lauke nebeliko. Tad vėlgi, tai gyvenimas su nuolatiniu dvilypiu jausmu. Kad ir kaip aš vis tiek advokatausiu, kad naujagimio mamai nereiktų aiškinti, kaip svarbu pozityvas, energija ir nuolatinė plati šypsena visais nuolatiniais dantimis, nes „pamatysi, tuoj šitas sliekiukas kokoniuke užaugs ir išeis“, motinystėje, kaip jokiam kitam etape mano gyvenime, nebuvo tiek daug pirmų ir paskutinių kartų. Galima būtų lengvai įsikibti tų paskutinių kartų, to tirpstančio laiko ir ruminuoti pabaigose, rymoti lyg rūpintojėliui. Bet čia vyksta gyvenimas, su vaiku jis virte verda, ir aš noriu rinktis tą gyvenimą. Ačiū rašymui, kad jis visas mintis padeda susirinkti ir taip galiu įsiprasminti savo patirtis.

   O šiaip tai… Kaip lengva pasidaro, kai žinai, kad nieko niekada jau nebus svarbiau. Ir tos visos nežinomybės apie ateitį, darbus, veiklas ir asmeninius siekius ima trauktis, ir darosi šviesiau. Taip ramu suvokiant, kad bent dėl vieno (ir brangiausio!) gyvenime jau tikrai nesiblaškysiu. Kiekvieną rytą keltis yra labai, labai dėl ko. Ir matyti, kaip auga, ir augti kartu. Ir gerti tą pašalusią kavą irgi būna visai skanu, nes ji atšąla gyvenant gyvenimą to the fullest, kad ir koks pilnas buities jis būtų – toks dabar tas gyvenimas, ir aš jį priimu. O jis tikrai nebus amžinai toks: su kreidelėmis išmargintomis grindimis, jogurtu plaukuose ar nesibaigiančiais žieminių drabužių sluoksniais. Labai greit bus jau vėl kitaip, o karštos kavos išgerti irgi dar tikrai spėsiu (baigdama rašyti įsitikinau, kaip tikrai nemėgstu šio pasakymo 🤭). Esu dėkinga, kad ši kompleksiška motinystės patirtis man supaprastino gyvenimą. Vat ir tėkštelėjau čia oksimoroną pabaigai. Na bet rimtai: dabar jis gerokai paprastesnis nei tada, kai turėjau marias laiko, atsakiau tik už save ir vaikiausi prasmės. Ji mane pati susirado.

Siunčiu šiltą apkabinimą kiekvienai mamai ir kiekvienam tėčiui, kurie šią akimirką vienu metu jaučia ir dėkingumą, ir nuovargį, ir liūdesį, ir išsipildymą. Visa tai yra mūsų neiščiustytas grynas gyvenimas, kurio mūsų nemokė. Kartais nebūsim pilni, bet turėsim atbūti dieną, pilną mažo žmogaus didelių emocijų. O kartais patys sproginėsim meile po šilto vaiko apkabinimo, kai to mažiausiai tikėsimės.

Sunku? Būna, tikrai, tikriausiai ir tau. Bet ar bent kruopele savęs nutuokiau, kad būsiu apdovanota tokio gylio gyvenimu, kuris moko mane labiau mylėti ir save?

Subscribe now

Photo by Drew Tilk on Unsplash

„Aš nežinau, kur laikas ištirpo…“ ​​– kertam rankom, kad šitą frazę bent kartą sakei/girdėjai pastarąją savaitę. Kai tas laikas tirpsta ilgai lauktoje kelionėje/apsikabinus šunį/žiūrint tokį įtraukų filmą, kad net verdančius makaronus pamiršti, makes sense.

Bet jei diena iš dienos, savaitė iš savaitės, šita frazė yra pagrindinė tema, kuria gyveni, – tikiu, kad šis tekstas tau gali padėti bent dalį to laiko rieškučiom susemti. Ir čia pagaliau atsiskleisiu kaip namų organizavimo guru, santykių koučerė ir asmeninio augimo mentorė. Aišku, juokauju, stengsiuosi rinkti žodžius labai atsargiai.

Kai galvoju apie laiko vagis, norisi juos aptikti, supakuoti ir išmest lauk. Lyg yra kažkas kitas dėl to mūsų laiko trūkumo kaltas. Tik tada pažvelgiu į savo juodraštį ir matau, kad į veidrodį verčiau pasižiūrėti reiktų… Nes kiek daug mes patys save apvagiam!

Pradėsim nuo Daiktų (ir namų), tada eisim gilyn prie Ryšių (surprise surprise: santykiai reikalauja mūsų laiko, ir kartais to nėra verti *griausminga muzika*), ir galiausiai pabaigsim su Asmeninių reikalų tema (ir kaip gyvenimas praeitimi ir ateitimi gali mus apvogti).

Taigi, daiktai: kada namai ir apskritai materialių daiktų aplinka ima vogti mūsų laiką? Dažniausiai tada, kai pradedame jiems tarnauti. Kai daiktai, užuot palengvinę kasdienybę, ir namai, užuot mus pripildę, pareikalauja nemažai resursų. Tarkime, mumyse apsigyvena juoda/balta mąstymas: gyvenu nuolatiniam chaose ir dešimt minučių nerandu antros kojinės. Arba viskas taip iščiustyta, kad tegul vaikas net nedrįsta savo uoguotais pirštais prisiliesti prie stalo. Nei tas, nei tas ilgalaikėje perspektyvoje nėra realistiška: ištaškai save ir tos kojinės ieškodamas, ir muziejaus tvarką palaikydamas. O jei dar kojinių perteklius? Nors tikrai gi tų neoninių raštuotų taip niekada ir neužsidedi. „Bet galgi prireiks…“ Mintiji trečius metus iš eilės, ir palieki dūlėti spintoj. Nes o gal?

1Ką veiktum su atgautom 2.5 dienom? Mane net truputėlį vadinamasis sprendimų paralyžius apėmė begalvojant, ką su tiek erdvės veikti! Tiesa, nors Paprastyn visada prioritizuoju laiko temą, įdomu dar ir tai, kad daiktų perteklius bei bendra netvarka siejama dar ir su kognityvine perkrova ar net emociniais sunkumais. Ypač tai aktualu, kai namų aplinka dar ir pagrindinė darbo vieta (*kelia ranką*)2.

Ką darom? Man be galo patinka mintis, kad jei norim lengvai palaikomos tvarkos, reikia lengvos aplinkos, t.y. kuo mažiau daiktų, namai funkcionalūs, netriukšmingi (nes daiktų gausa irgi yra prilyginama savotiškam triukšmui). Kuo mažiau yra ką tvarkyt, tuo ir paprasčiau susitvarkyt. Tačiau jei mėgsti dekorą, brangini sentimentalius daiktus ar gyveni su kaupti linkusiu partneriu, ką tada 🤔? Ir jei dar neįkrenti į kategoriją tų, kurie tvarkymąsi prilygina poilsiui? Kadangi ir aš neįkrentu, tai pasidalinsiu, ką pasitelkiu pasilengvinti, supaprastinti savo namus. Nežinau, ar tai patartų profesionalūs namų organizatoriai, tiesiog šie dalykai jau kurį laiką veikia:

• Daiktai turi savo vietą: o jei neturi, reiškia eina į namų neturinčių daiktų krepšį (taip, tą su nebeveikiančiais ausinukais ir pamesta pirštine, kurios kitą porą galimai prarijo skalbyklė). Naujus namus daiktai našlaitėliai atranda tą krepšį peržiūrėjus kas porą mėnesių (arba lekia lauk, jei neatranda).

• Kiekvieną sezoną atliekant rimtesnį tvarkymą (arba bent kas pusmetį) kartu atsisveikinu su netarnaujančiais, bet mano dėmesio ar erdvės reikalaujančiais daiktais. Atsisveikinu be gailesčio, nes jei 3-6 mėnesius daiktas sėdi be dėmesio, jau žinau, kad ramia širdimi galiu jį atiduoti, parduoti, padovanoti, o pernelyg panaudotą ir išmesti ar pernaudoti (nutrinta maikutė yra tobulas skuduras auginant vandens pramogas dievinantį todlerį-ruonį).

• 20 min. tvarkymosi darbo dienomis rutina skirtingoms namų zonoms užuot skyrus didelį gabalą savaitgalio: nemeluosiu, tikrai nesilaikau šio punkto tobulai be klaidų kasdien, to ir nesiekiu, bet mokausi įprasti (prieš atsirandant todleriui-ruoniui buvo lengviau laikytis haha). Šeimoje išsibandome skirtingas zonas skirtingomis dienomis, siekdami atrasti tą sweet spot, kada kokią namų zoną tvarkytis patogiausia. Pavyzdžiui, virtuvė penktadienį ar šeštadienį, nes savaitgalį apsiperkame kitai savaitei. Visada visada tvarkausi (kaip ir dirbu) blokuodama užduotis, t.y. sugrupuodama panašaus tipo užduotis, kad nelakstyčiau su penkiais skirtingais skudurėliais po namus pirmyn atgal.

• Pasvėrus finansinius už ir prieš, namų tvarkytojo paslaugos. Išbandyta kelioms namų erdvėms, tikrai patiko, po truputį tampa kasdienybe mūsų šeimoje. Pastebėjau, kad itin svarbu tiksliai susiderinti poreikius, priemones ir kitus klausimus (tvarkytojo lūkesčiai sau gali būti aukštesni nei paties! 🤭). Visai naudinga prieš pasikviečiant atlikti declutter’inimo procesą. Pradiniai susitarimai iš pat pradžių pareikalaus šiek tiek laiko ir atrodys, kad lengviau tiesiog pačiam susitvarkyti, o ir tas kažkiek keistas jausmas įsileisti nepažįstamą (kad ir profesionalų) žmogų valyti savo vonios... Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje įsivertinus, kad tvarkytis šeimoje nemėgstam ir mums to laiko gaila, tai tikrai verta.

Summa summarum – namuose gyvename, juose norime jaukumo, gyvenimas nėra sterilus, tad tegul namai ir neatrodo kaip muziejus.

Subscribe now

Štai ir baigėsi pirmas ir paskutinis šio teksto bullet point’ų sąrašas, nes toliau judam ten, kur tvarkingai punktais surašyti darysis vis sunkiau… Nežinau, kaip tau bus skaitant, bet man rašant šitą tekstą su kiekviena vis gilesne tema darosi kiek nepatogu… Apie tvarką tai gal ir galiu kažkuo nuo savęs pasidalinti, kas man veikia, bet kaip reikės daryti su kitom dviem temom? Kaip dalintis apie santykius ar kitus asmeniškumus, kad nepasirodyčiau neva top tips&tricks dalinanti ekspertė (ir neduokdie, tikrai patarti negaliu ir nenoriu). Bandau: pasistengsiu rašyti asmeniškai ir fokusuotis į dalinimąsi, o ne kažkokį know-how, kurio aš nuoširdžiai tebeieškau metai iš metų; nenueiti į didaktikas, o verčiau remtis tyrimais ir bendrais pastebėjimais, kuriuos pažymiu išnašose teksto pabaigoje.

Santykių su kitais sferoje man iškyla dvi pagrindinės mintys, kurios suėda siaubingai daug energijos ir, aišku, laiko: negebėjimas paleisti ir atvirumo baimė.

Vienas didesnių atradimų per gyvenimą: nėra nieko daugiau išlaisvinančio nei paleisti, nes tik tada atsiranda erdvės tikresniems santykiams su žmonėmis, kurie visai šalia, bet jų nematai, kol įsikibęs kitų, emociškai neprieinamų, arba tiesiog pasirinkusių eiti kitais keliais. Gali būti nelengva priimti, kad santykiai šiam gyvenime irgi gan nepastovus reikalas, nes kiekvienas gyvenam itin skirtingais sezonais, net jei pas visus ruduo. Natūralu, kad kinta, natūralu, kad išeina, natūralu, kad ateina nauji, sugrįžta ir nebesugrįžta seni. Užtat norisi pasidžiaugti, kaip praėję skirtingus etapus kai kurie santykiai ir sustiprėja ir kaip uždera naujų jaukių ryšių, nereikalaujančių filtruoti ir maskuoti kiekvieno žodžio.

O kaip dėl to atvirumo santykyje baimės? Ar pavyksta pasakyti, kad susitikti šįkart nenoriu, negaliu? O jei negaliu kelis kartus iš eilės, kaip tada? Kiek bendrauju dėl to, kad taip patogiau nei pasakyti, kad bendrauti nenoriu, nes santykis ne pildo, o sekina? Arba gal norisi atsitraukti, nes tiesiog ne dabar (nebūtinai atsisveikinti, bet bent spustelti pauzę, kad pasirūpintume savo resursais ir galimai net sukurtume patvaresnį ryšį, kuriame galime būti savimi, užuot bijoję pripažinti sau ir kitam tiesą3)? O gal jaučiu pareigą rūpintis, nors paties viduje tuštoka rūpesčio savimi, ir jau nelabai bėra kaip ir būti dėl kito? Tikriausiai labai sunku atsitraukti iš santykio atvirai pasakant kitam žmogui, kaip jaučiamės, nes nenorim skaudinti. Nes mums turbūt rūpi, ką apie mus galvoja. Nes ir mes nenorime būti atstumti. Kad ir kaip nepatogu, kad ir kaip tokį pokalbį gal ir siekiame atidėti, bet esu amžinai dėkinga, kad galiu tai atvirai pasakyti artimiems žmonėms ir kad jie yra pasakę man. Nepatogume pažįstam kits kitą daug geriau nei maskuodamiesi mandagumu.

Ir čia pereinu į paskutinę teksto temą – asmeniniai reikalai, kur paliesiu gyvenimo bet kur, tik ne dabartyje, patirtį. Norim būti tie patogūs žmonės, nes kažin „kas ką pagalvos“; gyvenam KAŽKIENO kito gyvenimą, nes KAŽKO iš manęs tikisi. Laba diena 👋! Kas tas kažkas? Jei ir yra tas kažkas, tai turbūt jis gyvena tokį neapsakomai nuobodų savąjį gyvenimą, kad sugeba tik sekti ir kontroliuoti tavąjį. Bet veikiausiai to kažko net nėra; turbūt jau būsi girdėjęs/-usi psichologijos sąvoką spotlight effect (vadinamasis prožektorių šviesos efektas), kai mums atrodo, kad kiti mus labai stebi, tada mes susirūpiname tuo, ką tie stebintys pagalvos. O iš tikro tai niekam labai ir nerūpi, nes visi labiausiai galvojame apie save (kas ir gerai!). Ir tikrai nieks ilgai neprisimins, kol tu ruminuosi savo galvoje tuos nereikšmingus praeities įvykius, kai darbo susitikimo metu tarpdanty petražolės lapelis buvo įstrigęs ar liežuvis susisuko ir nesąmonę pasakei. Esu tikra: kiekvienas iš aplink esančių žmonių per gyvenimą irgi turėjęs bent vieną aguoną tarpdanty įstrigusią kalėdinio vakarėlio metu.

Būna, užsidarome burbule pavadinimu „gyvenimas ateitimi“. Užkuriam tikslus su nerealistiškom ir mum net nepriimtinom ryto ir vakaro rutinom, nes dabar tokios trendina. Nuoširdžiai nekenčiam to rytinio primesto sporto ir mieliau tiesiog prasieitume vakare, bet jau nebetikim savimi. Klausom kitų, nes jie trendina, todėl turbūt žino geriau, patikim jais, kad toks gyvenimas ir turi būti, ir kad kažkada mes būsim tie tobulai rutinose neklystantys, tobulai lėtai tobulą maistą kramtantys, vakarines veido kaukes užsidėję ir matcha geriantys paveiksliukai iš instagramo. Bet dar ne šiandien, gal rytoj, nes šiandien tiesiog per sunku, rytoj gal pavyks, rytoj vėl įsijungsiu tą iliuziją ir jos sieksiu; nes už tų tobulų rutinų siekių šiandien buvo ir paprasti paprasto žmogaus rūpesčiai, ir visada namie laukiantis buitekas, ir sergantys vaikai, ir tiesiog šiandien nesidirbo, ir tiesiog šiandien norėjosi bandelės. Bet rytoj tai jau tikrai pradėsiu, ir jokių bandelių never ever!

Paieškojau, ar šitoks gyvenimo būdas yra įvilktas į kokį nors konkretų terminą, tai tikrai yra, o tai tik rodo, kad turbūt su tuo susiduriam ne vienas ir ne keli (false hope syndrome, pirmąkart paminėtas psichologų Polivy ir Herman4).

Gyvenimas ateitimi, gyvenimas kaip repeticija – šia tema aš tikrai rašysiu didelį atskirą rašto darbą, nu arba bent kelis Substack’o tekstus, tad čia nesiplėsiu, nes bijau, kad iki čia jau net nieks ir neperskaitė :D. Ir šita tema giliai giliai asmeniška. Kaip sunku kartais pradėti, nes planas dar puikiai nesustyguotas. Kai apsimeti užimtas be konkrečios prasmės, o tarpusavyje konfliktuoja garsiai deklaruojami prioritetai ir realus elgesys (misaligned values). Reikalai dėl reikalų, be jokio žingsnio pirmyn. Trumpai tariant, tobuli spąstai tokiems planuotojams kaip aš.

Tai kaip pradėti gyventi, o ne repetuoti? „Šeši nuliai milijonas“ laidos vertas klausimas. Turbūt du sunkiausi, bet ir daugiausia rezultato sukurti padedantys veiksmai, kurie man atveria akis iki šiol, nes dar kartais repetuoju: 1) sakyti labai daug NE, kad pasakyčiau vieną kitą TAIP; 2) vadovautis Pareto principu kaip dar vienu Dievo įsakymu. Nes tikrai nereikia žinoti visko, kad pradėčiau, o pradėjusi (jei tikrai patinka, jei tikrai mano!) įsiliesiu į flow būseną. Bet iškart kyla mintis: o kas jei reikia daryti, nos nepatinka? Apie tai irgi turiu idėją parašyti, ir ją įsimetu į skaitmeninę idėjų skrynutę.

Beje, ar teko matyti „Yes Man“ su Jim Carrey? Man šitas filmas dažnai iškyla kaip vienas pavyzdžių, kaip juoda/balta gyvenimas daugiau atima nei duoda. Ir kaip ėmus visada ir visur kartoti TAIP galima daugiau prarasti nei laimėti. Tai kaip – ar būsi FOMO (FEAR of missing out), ar JOMO (JOY of missing out) stovykloj? O gal ROMO (RELIEF of missing out)?

Šįkart tekstą noriu pabaigti pasiskolindama citatą iš man labai artimus tekstus rašančios apie tai, kaip patys esam atsakingi už save. Nes iš tikro tai niekam nerūpi (vėlgi, gerąja prasme!), o šis supratimas gali sutaupyti daug tavo energijos, valandų ir kitų resursų: „Ir galų gale, kai išdrįsi daryti, suprasi, kad nieks nežiūri, nieks niekada ir nežiūrėjo.“

Tai kaip ten – ar tikrai laikas taip greitai bėga gyvenant savo gyvenimą?

Kadangi dabar gyvenu pulsuojančiu kismu, tai ir tekstą taip nuoširdžiai norėjosi rašyti apie gyvenimo sezonus. Apie nuolatinį judėjimą, tik ne tokį forsuotą, o natūralų, ganėtinai minkštą. Nors gyvenimas ir juda, verčiau gal kartais net ir lekia šuorais ir verčias kūliais, bet jaučiu, kad mano energija ir disciplina dabar kažkur po rudeniniais lapais pasislėpę.

Ruduo yra mano gimtadienio sezonas; nežinau, ar būtent dėl to turiu tokį šiltą santykį su šiuo šaltu, tamsiu, šlapiu ir vėjuotu sezonu. Tiksliau, ruduo man toks: auksinis, kvepiantis žvakėmis ir lietumi, ir, aišku, jaukus. Pastebiu, kad metai iš metų rugsėjis atneša absoliučiai nenuspėjamų startų, ir tie startai kur kas sėkmingesni nei naujametiniai pažadai. O pastarieji tai tokie saldūs saldūs, šventiški, taip tinka prie stalo su balta mišraine… Bet tiesa ta, kad žiema man niekad natūraliai nesisiejo su naujomis pradžiomis (o tau?). Net labiau su pabaigomis, poilsiu, statiškumu, stagnacija (o skamba jau taip neskaniai, jau taip nemotyvuojančiai!). Bet apie žiemą kitąsyk.

Metiniai tikslai ir planai jau eilę metų dūla kažkur Notion’o archyvuose. Planuodavau, nes visi planuoja (?) metams į priekį. Galėtumei sakyti, kad tikriausiai tiesiog nemoku planuoti, jei tie planai ir lieka popieriuje. Turbūt dėliojuosi nerealistiškas užduotis, jei nepavyksta įgyvendinti, o gal motyvacijos ar disciplinos trūksta? Tie naujametiniai tikslai su laiku nutoldavo, pradėdavo gyventi atskirą gyvenimą ir paprasčiausiai nusibosdavo (su mokslu pasitvirtinau, kad aš tokia ne viena1!). O jei man neįdomu, jau turbūt žinai – aš tikrai nepersistengsiu, man tiesiog gaila laiko. Galiausiai pajutusi, kad gyvenimas pasisuka įvairiom kryptim kur kas greičiau nei mes apsisukam aplink Saulę, nustojau planuoti metams į priekį, ir susitikau su sezonais.

Kurį laiką studijų metu užsienyje gyvenau kartu su drauge. Pamenu, ji labai juokdavosi, kai grįžusi namo įlėkdavau į kambarį su pirkinių krepšiu demonstratyviai parodyti: “Va, nupirkau žiauriai gerų makaronų, o tas šokoladas tai jau išvis amazing, tu pabandyk”. Sakydavo, kad galėčiau pardavinėt dalykus, nu reklamuotoja visiška. Čia gal šiek tiek ir pabandysiu pareklamuoti tau planavimą sezonais. Tai kodėl manau, kad visai verta pabandyti planuoti sezonais?

Subscribe now

Pradėkim nuo to, kad turi nei per daug, nei per mažai – tris mėnesius. Kaip tai veikia man: dažniausiai sezonui turiu tris tikslus. Kiekvienas iš jų turi atitikti mano tris vertybinius pamatus: vienas mano sveikatą, kitas santykius, trečias veiklas. Žinoma, tavieji pamatai gali būti visai kiti. Man tik atrodo ganėtinai lengva pagal juos planuoti, nes per pastaruosius metus pasitikrinau ir įsitikinau – pamatai nesukruta, neišjuda, nebetampa staiga visiškai neaktualūs. Susidėlioju tris sezono tikslus, kurie neša vertę man (darsyk pabrėšiu – man, o ne kažkam, kam galimai tie tikslai gali pasirodyti neambicingi, nuobodūs, buitiški, ir dar ne pagal SMART metodą suformuluoti). Tie tikslai vėliau kaskaduoja į mėnesių ir savaičių užduotis. Taip planuodama esu gan tiksli, bet kartu ir lanksti gyvenimui, kuris vis įvyksta ir įvyksta man, užkietėjusiai planuotojai, dar bandančiai sukontroliuoti gyvenimą, nors, pripažįstu, vis rečiau pavyksta. Galiausiai, baigusi planuoti, sezono tikslus užsirašau ten, kur jie niekaip nepasimes: Google Keep užrašuose juos iškeliu pačiame appso viršuje, kad, kai planuosiu mėnesį ar norėsiu prisiminti kurį nors tikslą, jis būtų pasiekiamas pora paspaudimų. Šaldytuvas irgi visai gera vieta ;).

Pradėjęs/-usi planuoti sezonais pamatysi: šitas būdas nuostabiai atspindi cikliškumą, natūralią laiko tėkmę, savaiminį perėjimą kito sezono link, priminimą, kad niekada nepradedi nuo nulio ir neprivalai baigti šimtuku. Jis švelnus, atlaidus ir jautrus. Jis primena, kad pokyčiui reikia laiko, jis neįvyksta per dieną ar dvi; kad galima keisti gyvenimą švelniai, be fanfarų, be fejerverkų, be gigantiškų transformacijų. Taip gera žinoti, kad nesi įrėmintas konkretaus iš oro sugalvoto periodo, o verčiau plauki su laiku taip, kaip tai natūraliai daro gamta. Net jei tavo rudens sezonas neprasidėjo rugsėjo 1 rytą ir nesibaigs būtent lapkričio 30 d vakarą. Ne apie konkrečias datas šitas gyvenimas sezonais (kitu atveju, ką aš veikiu jau spalio vidury pristatydam šitai?), o labiau pagautą ritmą gyventi geriau girdint ir jaučiant aplinką, atpažįstant ir pripažįstant savo energijos virsmus, ir leidžiant sau planuoti pagal save. Kad kuo rečiau jaustume, kad kažkur vėluojam.

Šiaip tai mums sako, kad ruduo apie refleksiją; apie tiltą, jungiantį žydinčią vasarą nubučiuotais žandais ir tylią miegančią žiemą. Tai čia teoriškai, jei gyventume idealiai atspindėdami sezonų kaitą. Tik kad mūsų kultūroje ruduo dažnai žymi labai daug naujų etapų; retai kada girdžiu kas rudenį ramiai ir tyliai pasitinka. Nors gamta, atrodo, ruošiasi, kaupiasi žiemai, mes nestabdom (o jei vasarą ilsimės, tai rudenį išvis gazą iki dugno spaudžiam).

Man pačiai ruduo nėra nei vien sustojęs laikas stebint sraigę, nei totalus chaosas. Jis tiesiog žymi kismą, dažniausiai su vidiniu smalsumu susijusius pokyčius, bet ir nenumaldomą lėtėjimą, susitelkimą vidun. Toks pereinamasis laikotarpis – tarp vis dar trykštančios vasaros energijos ir artėjančio žiemos miego. Daugiau laiko namie. Nauji mokslai. Daugiau šilto naminio maisto. Teatro. Naujų dar nebandytų veiklų. Iškeptų paskutinių cukinijų. Jaukių draugų susitikimų namuose. Balų, į kurias norisi šokinėti (ir nesvarbu, jei kažkas ir mato), mylimų nutrintų džemperių ir treningų (jau reikia naujų, bet dar bus geri ir šiti). Šaltuko, kuris kaipmat pradingsta įžengus pro namų duris, nes ten kvepia šildantys troškiniai ir cinamoninis obuolių pyragas. Ir pilna tamsos, kuri ne gąsdina, o kviečia įsisupt į pledą ir įsijungt TĄ namų jausmą suteikiantį serialą (Gilmore Girls!). Ta tamsa mane tikriausiai ir lėtina diena po dienos, vakaras po vakaro. Atpalaiduoja, pravalo bičių avilį primenančią galvą. Nes iš tikro taigi niekur aš nevėluoju. Su gruodžiu ateis bent jau kalendorinė žiema, o su ja, tikiuosi, ir kitas tekstas apie gyvenimą sezonais.

Atsisveikindama jaučiu, kad dar nepasakiau, jog keltis tikslų išvis neprivalom (ANE?!). O jei rimtai, linkiu, kad jei dėliojiesi sau tikslus, tai kad jie būtų apie tave, tau tarnaujantys, o ne tiesiog gerai atrodantys ant popieriaus.

Kas toliau? Toliau sėsiu prie juodraščio apie keliones ir kultūrą (neseniai grįžau iš Danijos; papasakosiu, kuo laikas ten toks svarbus); šalia bandau pabaigti tekstą apie laiko vagis ir ką tik perklausiau mano mylimiausio podcast’o Dialogas įrašą apie laiko psichologiją. Žodžiu, kaupiu labai įdomios medžiagos apie, taip, atspėjai, LAIKĄ, ir nekantrauju rašyti, tik reikia.. ehem.. laiko. Ir jo tikrai turiu, tik nenoriu išbarstyti savo fokuso ten, kur jo dabar reikia labiausiai. Iki kito karto, ir tikiuosi, kad tavo namai irgi cinamonu kvepia (ir aišku, pabaigai, mano rudens serialo citata žemiau).

Iki motinystės nuobodulys man buvo trukdis, stabdis, laiko vagis.. you name it. Motinystėj jis – nori nenori – ėmė vilktis iš paskos kiekvieną mielą dieną (šiltas ačiū , kuri „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ su švelnumu išteisina nuobodulio jausmą būnant su vaiku. Nes jo DAUG, ir nuo jo neištrūksi.). Kad ir kaip kartais norėčiau, jau nebegaliu lengva ranka imt ir išsivaduot nuo žiovulį keliančios dienos, nes dabar esu atsakinga ne tik už save. O kartu bėgant mėnesiams stebiu, jog net ėmiau saugoti nuobodulį dienoje; nebebado man jis akių, o kaip tik toks pūkuotas ir mielas, kai prijaukintas. Tai kodėl tą nuobodumą pradėjau laikyti dovana?

Pakelkit rankas, kam dėkingumo tema jau.. pabodo? Bet be jos kalbėti apie pasitenkinimą ten, kur esi, turbūt sunkiai įmanoma. Gal skamba ir paradoksaliai: nuobodžioje kasdienybėje už ją imti dėkoti… Tas pats per tą patį juk, rutina po rutinos, vienoda, viskas kartojasi, gi už-kni-sa. Trindami jau nutrintus namų kampus, atpažindami mylimo žmogaus savijautą iš pusės žvilgsnio… Taip, jau net nebe žodžio, o žvilgsnio! Jau nebereikia net pilnai akių vartyt. Juokauju. Tai gal taip tiesiog atbunkam?

Tikiu, kad gali būti priešingai: diena iš dienos darydami tą patį mes renkamės, ar keiksimės eidami per neišvengiamą kasdienę rutiną, ar laikysimės jos kaip inkaro. Ypač kai aplink vyrauja nežinomybė – vidinė, geopolitinė, sveikatos, santykių – ir nerimas ima nukrapštinėti paskutinius dėmesio likučius. Akys laksto nuo darbų sąrašų prie užrašų, nuo teksto žinutės prie balso žinutės, kol sustoja ir nurimsta prie taip pažįstamo kvapnaus kavos puodelio, prie tų žolynų kieme, kurie vis dar taip pat siūbuoja nuo vėjo. Ir tada taip ramu pasidaro, kad yra kas kartojasi.

Nuobodulys ir stabilumas tikrai gali bent trumpam užliūliuoti, leisti pailsėti paleidus kontrolę. Pakartoju sau galvoje: paleidus kontrolę. Rašau ir nusišypsau, nes šitas reikalas man, užgimusiai planuoti ir organizuoti, ir dar išmėginti n hobių, ir pamatyti pasaulio, ir sukurti tvarius ryšius, yra didysis galvosūkis. O jei ir paleidžiam kartais tą kontrolę, tai estafetę neretai perima.. draugelis fomo. Sekam kitų VISADA įdomius ir NUOLAT pilnus kasmėnesinių atostogų ir naujų patirčių gyvenimus, kurie TIKRAI nebūna nuobodūs, nes TIK MANO vieno toks vienodas tas pasaulėlis.

O jei rimtai, tikiu, kad nuobodulį prisijaukinus net nebelieka būtinybės dienoje rasti laiko specialiai dėkingumo praktikai, nes šis tampa neatsiejama kasdienybės dalimi. Man atrodo, paprasčiausiai ramiai būdami savo veikiančiose rutinose, nuoširdžiai atlikdami savo kasdienius darbus mes jau rodom dėkingumą gyvenimui. Žinoma, svarbu, kad tos rutinos veiktų, o ne būtų dar vienas galvos skausmas; o šią temą kartu patyrinėsim kiek vėliau.

Tiesa, manau, kad toks gyvenimas yra privilegija, ne duotybė. Gal tik atrodo, kad nuobodžiam buvime nevyksta nieko. O iš tikrųjų jis virte verda; jis kunkuliuoja ir be bucket list'ų, kelionių ar didelių švenčių. Mums niekas nežadėjo, kad gyvenimas eisis kaip nesibaigiantis festivalis. Jis neturi priminti veiksmo filmo, laisvo kritimo ir amerikietiškų kalnelių kartu sudėjus (o duokdie gal ir nereikia!). Tikiu, kad gyvenimas, dovanodamas aiškumą, pastovumą ir rutinas (o su visa šia chebra ir nuobodulį) mums suteikia pagrindą, kurį pasiklojus kur kas lengviau tuos kalnelius prakvėpuoti.

Sau vis primenu, kad turiu vidinę asmeninę misiją: kad kuo mažiau per gyvenimą gailėčiausi, jog kažką per mažai vertinau, o dabar jau per vėlu. Net jei kartais atrodo, kad būsim šitam nuobodume amžinai (o amžinai, deja deja, nebūsim) – tai reikštų džiaugtis tuo, kas tiesiai priešais mūsų nosis dabar. Ne tada, kai jau prarasim; ne tada, kai kokia nemaloni staigmena mus privers įsivertinti, ką turėjom. O dabar, kol dar yra: ir tas „dabar“ vyksta ne poryt ir ne po pusmečio; kodėl, o kodėl taip sunku mums kartais tai priimti? Jis yra, kai sukame tuos pačius kasdienybės buities, darbų, santykių ratus, galvoje nešiodamiesi mintį, kad, jo, gal visai jau ir užkniso. Jis yra augintinio nosim nubučiuotam lange, jis yra šeštą vakaro spūstyje, kai kremti raziną mašinoje, ir jis tikrai yra kalėdinių dovanų paieškų padūsavimuose. „Dabar“ yra amžinai prikrautoj kriauklėj, kurios prieš miegą jau nebeturėjai jėgų sutvarkyt.

Bet tai kaip faina, kad yra kam tuos indus į kriauklę sukrauti, kad ji nėra visiškai tuščia. Ir kad ryt vėl lauks tas pats; tikiuosi.

Man taip smagu, kad perskaitei. Kaip manai, gal visai ir nesunku tą nuobodulį įsimylėt? Kad jau turim dėl ko paburbėt, tai ir paburbėkim, nes ir įsimylėję galim burbėti.

Pabaigai pridedu trikampių sumuštinių nuotrauką. Ji man idealiai atspindi šitą tekstą. Juokauju, kad šie sumuštekai mane įžemina: man jie yra tokieee pažįstami, visada tokie patys, bet kaskart juos valgydama žinau, kad bus taip pat gerai! Kad ir kaip nuobodžiai, tai yra visiškas comfort food. Tai va, dalinuosi, linkėdama skanių (kad ir nuobodžių!) pietų ir kad ta kriauklė nebūtų tuščia :).