Prabundu visiškoje tamsoje. Mano vidinis laikrodis sako, kad jau rytas, nors už lango visiškai tamsu. Prie kojų mieganti kalytė Žmona pajunta, kad jau nebemiegu ir ateina pasisveikinti. Tyliai sušnopuoja spintelėje ant mano rūbų įsitaisęs ciūcikas Ycikas ir knarkteli vyras. Ant šono užšoka katė. Vadinasi jau galima keltis, beveik 5 valanda ryto.

Dar prieš porą savaičių tokių metu nubudus buvo šviesu. Taip, pagaliau sugrįžo tamsa… Ir ryto brėkšmos aiškume suvokiu – ir vėl ratas apsisuko. Vėl baigėsi šviesiosios naktys, vėl grįžo rytas ir vakaras, vėl diena trumpės, vėl prasidės mokslo metai, vėl atkeliaus Vėlinės, dar vėliau kalėdinis šurmulys, pošventinis atsipalaidavimo laikotarpis, ilgas nuobodus sausis, trumpasis vasaris su sėklų pakelių šiugždesiu, ilgai lauktas kovas, daržo pradžios balandis ir gegužė, atnešanti nepakenčiamas ilgąsias dienas, birželis nukamuotas mieguistumo ir vėl liepa bei rugpjūtis su visa savo vasariška gausa ir tamsos sprogimu prieš rudenį.

Šiemet kaip niekada aiškiai matau šį ratą. Kartais, kai pavyksta sustoti nesibaigiančių vasaros darbų sūkuryje ir sustingus apsidairyti, vis ryškiau matau tą griozdišką, aprūdijusį, girgždantį, bet vis tiek besisukantį ratą. Ir man darosi baisu. Nes jis sukasi, sukasi ir sukasi ir niekas nesustabdys šio sukimosi tol, kol gyvuos pasaulis. Jis sukosi milijonus metų iki manęs ir suksis dar milijonus metų, kai aš mirsiu. Nepaliaujamas judesys sutraiškys mano kaulus ir pavers juos dulkėmis, kurios patręš ateinančias po manęs kartas, kaip protėvių dulkės suteikė gyvenimą man. Ratas plikas, vien metalinės amžinos konstrukcijos, jokių papuošimų, jokio pasigailėjimo. Niekas jo nesustabdys. Šviesa – tamsa, šaltis – šiluma, sausa – šlapia, kieta – minkšta, aukšta – žema, viskas vis keliaus ir keliaus ratu, kol mane sutraiškys mano pačios svoris ir amžius.

Dar vienas tamsos sugrįžimas, jau keturiasdešimt devintas. Kaip aš tos tamsos laukiau, kaip ilgėjausi pilkų ramių rytų ir sambrėškos vakare… Nesu veiksmo žmogus, man tiesiog kaip oras ir vanduo reikalingi rytai, kol visi namiškiai miega. Tam, kad galėčiau iš lėto sugrįžti į šį pasaulį iš sapnų karalystės. Tam, kad apsiprasčiau, susitaikyčiau, pabandyčiau sapnus pratęsti kokioje tylioje knygoje, kol dar nereikia ruošti pusryčių, lesinti vištų, guosti vaikų ir vėl iškeliaujančių į mokyklą. Vasaros šviesa mane sukrečia. Perėjimas iš sapnų pasaulio į realybę yra per šiurkštus. Nėra kada svajoti, skaityti, reikia bėgti laistyti, ravėti, sėti, rinkti, rauginti ir marinuoti, ieškoti pasislėpusių vištų ir džiaugtis ką tik išsiritusiais viščiukais, žydinčiomis rožėmis ir nokstančiais pomidorais.

Ratas kiekvienais metais grėsmingai artėja. Aiškiai suvokiu, kad nieko naujo gyvenime jau nebus, viskas suksis nenumaldomu ratu ruduo-žiema-pasaris-vasara-ruduo… Šalta metalinė konstrukcija vis artės ir artės, užgoždama visą vaizdą į pasaulį. Suvokimas, kad pabaiga artėja, atims iš manęs vis daugiau džiaugsmo, laimės, galimybių. Su gailesčiu žiūriu į vaikštančius užmerktomis akimis, tamsiais akiniais, svajojančius apie amžiną jaunystę, kol nematydami kur eina patys atsitrenkia į rato metalą.

Tačiau tamsūs rudens ar žiemos rytai, kai aš keliuosi prieš ketvirtą valandą, nenuėjo veltui. Sėdėdama viena savo kamputyje aš spėjau nuausti tankią, sunkią, ryškiai raudoną užuolaidą. Iš kasdienybės darbų, suteikiančių mano gyvenimui prasmę. Iš meilės vyrui, vaikams, tėvams, draugams ir nedraugams. Iš šviesių rytų apkamšytų rūko. Iš spalvotų spalio lapų ir baltų raštuotų snaigių. Iš vilnonių siūlų, sumegztų į raštuotas pirštines. Iš obuolių ir grybų pyragų, naminių makaronų ir vytinamų briedienos dešrelių, rūkytų kumpių ir lašinių. Iš įvairiaspalvių daržovių stiklainių mano lentynoje. Iš visokių rūšių pupelių ir džiovintų čiobrelių. Iš knygų rietuvių. Ir iš savo rašomų tekstų.

Dabar aš užtraukiu ryškiai raudoną užuolaidą, kad nematyčiau surūdijusio nenumaldomo rato. Užkamšau visus kraštus, kad papūtęs vėjas nepakeltų sunkaus audeklo. Nieko nenoriu matyti ir žinoti. Noriu tik gyventi šia diena, džiaugtis artėjančiomis krosnelės dienomis ir baigti rinkti derlių. Švęsti vakaro sugrįžtuves ant stalo dedant karštą obuolių pyragą. Kasti dideles bulves ir virti pilkus cepelinus. Laukti elnių rujos garsų raistuose. Matyti spalvas ir užuosti kvapus.

Bet ir vėl ankstyvo ryto aiškumoje staiga pajaučiu metalinį kvapą. Žinau, žinau, kad tas ratas yra už užuolaidų, ir prieš stiprų rudeninį vėją užuolaidos, kad ir kokios raudonos, neatlaikys. Vėjas jas vėl kilstelės ir pamatysiu, kad ratas dar arčiau atriedėjo. Na ir tegul rieda, nusprendžiu. Kadangi daugiau nieko negaliu padaryti, susitaikau ir su didžiuoju gyvenimo ratu, ir su ryškiai raudonomis dulkėtos kasdienybės užuolaidomis. Sulaukusi vėlyvos šviesos vėl einu austi šimtaraštės gyvenimo juostos - juk joje viskas telpa, ir formos, ir spalvos, ir jų amžina kaita.

Leave a comment

Prieš kelias dienas įdėjau postą apie gyvatę ir kaimynystę ir buvau labai nustebusi. Ši tema sulaukė tiek dėmesio, kurio visiškai nesitikėjau. Kaip visada – nustebina tai, kas mums atrodo savaime suprantama. Šį kartą tai elementari pagarba. Pagarba aplinkiniams. Artimiesiems, tolimiesiems, kaimynams. Taip pat artimiesiems ir kaimynams ne žmonėms – gyvūnams, medžiams, žolėms.

Turbūt aš pati plaukioju senoviškame pasaulyje, kuriame gyveno ir senosios gentys. Joms buvo vienodai, ar prieš juos stovi žmogus, ar medis, ar žolės stiebas, visi jie yra vienodai reikšmingi, svarbūs, gerbtini arba žudytini. Ne veltui Amerikos indėnai taip ir sako: bebrų gentis, medžių gentis, žuvų gentis ir mažieji jų broliai - žmonės. Mes esame mažieji broliai, o ne jie – visi, kurie mus supa, saugo, maitina. Indėnai tiki, kad žvėrys ir gyvūnai atiduoda mums save, kad galėtume juos suvalgyti, pasistatyti namus, gydytis ir juos už tai labai gerbia. O ką mes galime jiems atiduoti, kaip atsilyginti? Ogi labai paprasta – savo dėkingumu ir pagarba. Žmogus – vienintelis padaras, galintis išreikšti savo dėkingumą kalba, malda, menu, pagarba duodančiajam. O tai yra labai didelis dalykas, tai dovana, kuria gavome iš Dievo ir Gamtos.

Nežinau kodėl, tai tikrai ne mano pačios nuopelnas, todėl neturiu kuo girtis, bet ši pagarba supantiems „organizmams“ yra esminė mano sielos dalis. Štai kodėl mane nustebino požiūris į gyvatę – ji nuodinga, negalėčiau iš namų išeiti, reikia „sutvarkyti“ avietyną, kad ji neturėtų kur gyventi, arba – šaunuoliai, kad leidžiate jai gyventi šalia. Kaip aš galiu neleisti jai čia gyventi, kai ji priklauso šiai vietai? Kaip galima sugriauti kieno nors namus, vien dėl to, kad tau ji nepatinka? Kaip galima naikinti vien dėl to, kad bijai? Dabar parašiusi suprantu, kad būtent taip ir veikia žmonių pasaulis… Gal todėl taip stengiuosi pabėgti nuo jo kuo toliau…

Mano pasaulyje beveik viskas, kas gimė turi gyventi. Jei ta durnaropė, dilgėlė ar balanda išdygo prie mano durų, tai ji ten ir liks. Aš gal apskabysiu kelias šakeles, kad man netrukdytų praeiti, bet turbūt dažniau tiesiog apeisiu ratu, net nesusimąstydama ką ir kodėl darau. Jei mano kieme išdygsta kurmiarausis, aš ir jį apeinu. Jei jis ant takelio – palyginu su grėbliu, nes nemalonu įlipti tamsoje į šviežios, purios žemės kalną. Piktžoles, išdygusias lysvėse raviu tol, kol jos netrukdo augti daržovėms. Ir išrautas dedu atgal, ant tos pačios žemės. Nes tiesiog negaliu apiplėšti Žemės. Kiek ant jos užaugo, tiek reikia ir sugrąžinti. Tiesa, dalis nukeliauja vištoms, bet jos atsilygina savo mėšliuku – lygiosios. Mano darže niekada neišnyks piktžolių sėklos, nes leidžiu žydėti – juk iš jų renka nektarą bitės, ypač rudeniop, kai pievos jau nežydi. Krūpteliu, kai atvažiavusi tvarkinga teta praeidama automatiškai išrauna pradedančią žydėti kiaulpienę lysvėje. Nepykstu ir nesinervinu, kai kanda uodai, gyliai ar zyzia vaisinės muselės. Čia jų karalystė, aš tiesiog pasislepiu savo urvelyje – namuose. Namų sienose žiemą cypia pelės, viena net buvo įsirengusi gūžtą sienoje prie mano galvos ir naktimis girdėdavau, kaip cypia maži peliukai, kai grįžta mama. Nesvarbu, kad jos išgraužia urvelius, man patinka gyvas namas. Be to – jos labai padorios, nešika virtuvėje ant stalų ir beveik neliečia palikto maisto. O jei ir graužtų – vadinasi aš pati kalta, kad jo nesaugau.

Nepykstu ant lapių ir vanagų, nunešančių vištas ir antis. Čia jų medžioklės plotai, aš čia svetima. Todėl turiu susimokėti duoklę už galimybę gyventi tarp jų. Tai nereiškia, kad niekada neteko atsikratyti plėšrūnais… Teko, prisipažįstu. Bet tokios šio žaidimo taisyklės. Nusinešei ir pabėgai – tau pasisekė, miške tavęs nevaikysiu. O jei jau pagavau aptvare – tau nepasisekė, šį kartą aš laimėjau ir mano vištos galės ilgiau gyventi. Medžioklė irgi yra pagrįsta pagarba, ką man besakytumėte. Kiekvienas žvėris turi galimybę pabėgti, visai ne taip, kaip gyvulys auginamas tvarte. Kiekvienas sumedžiotas žvėris yra pagerbiamas – tylos minute po šūvio, pušies šakele, kruvinomis rankomis, kuriomis pats susitvarkai su maistu, viduriais paliekamais varnoms ir lapėms. Čia jums ne vištos krūtinėlė iš pakelio, koks kvailys galėtų pagerbti tylos minute atidarytą pakį..

.

Negaudau ir neimu ant rankų savo vištų, ančių, triušių. Nes matau, kad jiems tai yra stresas. Žinoma, galima juos prisijaukinti, žmonės irgi sugeba prisijaukinti savo stresą, bet kas jiems iš to? Ilgas jaukinimosi etapas, kad paskui tiesiog galėtų atkentėti mūsų norą kažką paglamžyti? Gerbiu jų norus. Jei man parodo, kad nenori, tai ir neimu. Jai atsiranda tokia, kuri pati parodo, kad nori – tada glostau. Taip pat elgiuosi su savo šunimis, iš kurių vienas negali pakęsti ėmimo ant rankų. Taip darau ir su svetimais mažais vaikais – paklausiu jų pačių, o ne tėvų, ar galiu paimti ant rankų? Dažniausiai jie atsisako, nusišypso ir paslepia veidukus mamai tarp krūtų. Man ir taip gerai, nors labai mėgstu laikyti mažus minkštus jų kūnelius, bet turiu gerbti jų norus. Mano norai dar ne viskas, bendravime neturi būti prievartos. Kaip ir su tomis meiliomis vištomis...

Man pasisekė, kad nelaikau savęs pasaulio šeimininke. Aš - mažesnė už beržą. Net tą, išdygusį mano lysvėje. Perkeliu jį kitur, kad netrukdyčiau augti. Ne jis man netrukdytų, o aš jam… Palieku šunpetres daržo pakraščiuose, kas kad panašios į petražoles. Aš žinau, kur sėju ar sodinu petražoles, kitur man jos netrukdo. Mano aplinka velniškai netvarkinga žmogaus akiai, bet draugiška man ir mano kaimynams žalčiams, ežiams, paukščiams, angims, rupūžėms, uodams, drugeliams, durnaropėms, dilgėlėms ir šunpetrėms. Už tai jie man leidžia užauginti kasmet vis daugiau daržovių. Atsilygina vis didesne paukščių ir vabzdžių įvairove. Leidžia man sužinoti vis daugiau naujo, pasidžiaugti naujais augalais ir gyvūnais. Leidžia man gyventi šalia. Ne su jais, ne tarp jų – bet šalia. Aš esu žmogus, ir turiu jausti ir rodyti dėkingumą už jų pakantumą. O ne atvirkščiai…

Mūsų, žmonių, prakeiksmas yra noras viską tvarkyti, saugoti, rikiuoti pagal mūsų pačių taisykles, primetant kitiems savo valią. Jei gamta pradeda elgtis taip, kaip mes, tada žmogus pasišiaušia. Mes galime berti sėklas į dirvą, bet niekas kitas negali ten berti savo sėklų, kitaip mes jas išravėsime. Mes galime auginti fermas, bet niekas neturi teisės auginti pelių fermų mūsų namų sienose. Mes galime iš meilės glamžyti ir žmoginti gyvūnus, bet joks gyvūnas negali su mumis elgtis kaip lygus mums, kitaip sukeliame skandalą. Galime užpilti gyvates spiritu, bet neduokdie ji įkas, jei užminsime, tada ta istorija pakliūtų į naujienų portalus ir sukeltų isteriją...

Šiemet prie pat mano durų auga durnaropė, šunpetrė ir balandų kuokštelis. Po langais žydi pelargonijos. Kiemas išraustas Žmonos ir kurmių, vieną kurmį išgelbėjau iš Žmonos nasrų ir paleidau atgal, tame pačiame kieme. Netoli esančioje šakų krūvoje gyvena gyvatė. Kompostinėje dauginasi žalčiai. Daržą supančių šakų krūvose ir aplink daržą esančiuose dilgėlynuose gyvena ežiai, peri medšarkės. Kažkur pastoviai tyko lapė, o virš galvos klykauja vanagas ir kranksi varnai. Liepų sodinukus nugraužė stirnos. Daržas pasislėpęs nuo saulės ir lietaus žolių krūvose – nurautų ir žydinčių. Tarp gėlyno gėlių auga pupelės, kukurūzai ir savaime išdygusios rugiagėlės. Tarp viso šio knibždėlyno baigia užaugti mano trys vaikai, laksto du šunys, trys katės. Ir kažkur toliau, per daug netrukdydama jiems visiems daryti tai ką turi daryti, esu aš… Ne kartu, ne viena iš jų, ne lygi, o pagarbiu atstumu, kad netrukdyčiau jiems gyventi savo gyvenimo ir kuo mažiau versčiau elgtis pagal mano norus.

Leave a comment

Įdomus dalykas ta vasara. Atrodo, tiek daug visko auga, žydi, noksta. Tiek daug rinkimo, auginimo, gaminimo. Bet laiko visam tam nebelieka… Blaškaisi kaip koks drugelis nuo gėlytės ant gėlytės ir ničnieko nespėji. Aš galvojau, kad vasarą šis naujienlaiškis bus labai svarbus tiems, kas norės kuo daugiau sužinoti apie laukinius valgomus augalus, bet pamiršau, ką reiškia vasara man ir kitiems... Mokytis reikia kai šalta, kad vasarą teliktų panaudoti žinias.

Akivaizdžiai matau, kad labai retas iš jūsų spėja atsidaryti naujienlaiškį. Ir pati dabar taip užsisukau su derliaus nuėmimu, konservavimu, svečių priėmimu, pasiruošimais mokyklai. Patiekalų gaminimas naujienlaiškiui tapo prievartinis, taip kūryba virsta darbu ir netenka prasmės. Kiekvienam žmogui bent vieną kartą metuose priklauso atostogos, todėl ir aš nusprendžiau jomis pasinaudoti.

Grįšiu su naujais patiekalais iš grybų ir augalų rugsėjo pradžioje, kai išleisiu vaikus į mokyklą ir atsiras daugiau laiko ir erdvės kūrybai. Jūs tuo tarpu irgi pailsėkite, pasinaudokite paskutinėmis vasaros savaitėmis, o rudenį mokysimės ir gaminsime toliau.

Visus sveikinu su Žolinėmis ir iki pasimatymo rudenį,

Ieva

Leave a comment

Vieną gražią rugpjūčio dieną Marcelė, Jurgis, Tėtis ir Mama išsiruošė prie upės. Iš pradžių sustojo degalinėje ir įsipylė brangaus kuro, kad džipas nesustotų pusiaukelėje. Ten daug dėdžių ir tetų pirkosi buterbrodus su sasyskomis ar kažką panašaus. Marcelė irgi labai norėjo vieno tokio, bet jos durelėse buvo mygtukas, kurį tėvai užspaudžia, kad maži vaikai neiškristų iš važiuojančio džipo arba nepabėgtų degalinėse. Vietoje buterbrodo Marcelė gavo ledų ir vytintų dešrelių. Tų, kur atidarius pakelį automobilyje pasklinda baisesnis kvapas nei aplink Yciką, kai priėda miežinės košės su lašinių skūromis…

Vėliau šeimyna ieškojo naujo kelio prie senos upės. Įdomu, kodėl upė yra moteriškos giminės, o jos vardas – vyriškos? Mano manymu, Merkys yra tikras upinas. Na, arba upius. Gerai, sakykime, kad Merkys yra upius, o jau Nemunas tikras upinas. Grįžtam prie kelių. Vienas keliukas atvedė į kažkokios babytės sodybėlę, Vienoje keliuko pusėje trobelė, kitoje – pririštas šunelis, keli sudūlėję ūkiniai pastatėliai, o priešais – ženklas „Į stovyklavietę“. Susidrovėję, kad tenka važiuoti per vidurį kiemo, jie apsisuko, pamojavo babytei ir nuvažiavo atgalios. Kitas keliukas vedė paskui traktorių su šieno vartytuvu. Tėtis pagal savo atsiminimus važiavo tiesiai, kol įsibedė į sodybą. Teko apsisukti. Tada Jurgis įsijungė googlemapsus ir pasakė „važiuok tiesiai, už sodybos turi būti kelias“. Tėtis užmetė akį į Jurgio telefoną, pabraižė kažką pirštu jo paviršiuje, apsisuko ir grižo į sodybą. Šį kartą pavažiavo keliais metrais toliau, bet teko ir vėl sustoti, nes tai, kas atrodė lyg apaugęs keliukas už sodybos, nutrūko ir pasinėrė į tvenkinį… Ir vėl teko apsisukti, o gretimoje sodyboje stovinčios prie voveruškų krepšių tetos atrodė kur kas piktesnės, nei apsisukant pirmą kartą. Be to, prie jau artinosi dėdės ir nebeliko prasmės daugiau sukinėtis.

Tėtis, pavažiavęs kiek toliau nuo dėdžių ir tetų, sustojo, išsitraukė savo popierinius mapsus, eilinį kartą paburbėjo, kad nepasiėmė akinių. Nuo jaunystės akiniuota mama eilinį kartą pakomentavo, kad jau pats laikas džipe laikyti atskirus akinius žemėlapiams studijuoti. Tėtis eilinį kartą tuo metu buvo išjungęs klausą, kad regai netrukdytų. Jurgis tuo tarpu sėdėjo ant meduolių maišo ir junginėjo kitus mapsus savo telefone, burbėdamas, kad kai kuriuose tvenkinys pažymėtas, o kituose nepažymėtas. Marcelė kramtė priešpaskutinę dešrelę. Galų gale džipas pasuko trečią kartą ir šeima pagaliau atsidūrė prie Merkio upiaus. Visi pasklido po apylinkes ir užsiėmė savo mėgstamais reikalais.

Jurgis išsitraukė muselinę meškerę ir įsibridęs su visomis kelnėmis bandė pagauti savo svajonių žuvį vakarienei. Jis tai vadino „wetwading’u“. Tėtis pasiėmė fotoaparatą ir nuėjo fotografuoti drugelių. Tai dabartinis jo apsėdimas, kuris reiškia, jog mamos fb bus visas drugėtas. Mama įlindo į krūmus ir pradėjo rinkti voveraites bei sau po nosimi burbėdama kurti voveraičių cukatų ir morkų pyrago su voveraičių cukatais receptą.

Tuo tarpu Marcelė ganė ožius. Jų buvo daug ir įvairių. Tokių kaip Jurgissuvalgėpaskutinędešrelę, Vanduoperšaltas, Dugnasperakmenuotas, Važiuojamkurnorskitur, Argrįždamiužsuksimeįparduotuvę ir dar kitų, lygiai tokiais pat ilgais ir nesuprantamais vardais. Galų gale, kai visi klausytojai išsisklaidė kas sau, jai teko su visais ožiais lįsti į upę. Bet tada vienas iš jų, pats pikčiausias ir nežinia kokiu vardu, įsibėgėjęs nuo Merkio šlaito kad dėjo jai į užpakalį - net ragai Marcelei ant kaktos iššoko!

Tai jau buvo rimta. Šeimynai teko greitai susirinkti savo žaislus ir grįžti prie upės. Jurgis savo svajonių žuvį įsidėjo atgal į svajonių stalčiuką. Tėtis uždarė fotoaparato objektyvą, kad neišskraidytų nufotografuoti drugiai, mama uždengė krepšelį, kad neiššokinėtų voveraitės. Visi susirinko aplink Marcelę su ragiukais. Ir ką dabar daryti? Sekmadienis, poliklinika uždaryta, o į ligoninę su ragais neleidžia… Bažnyčioje pamaldos baigėsi. Vietiniai veterinarai žvejoja. O bent kiek medicinoje nusimanančios vietinės bobulės jau seniai atsisuko trečia bambalį alaus ir dabar su jomis jau sunku susišnekėti…

Galų gale mama atsiduso, išsitraukė savo parūdijusį grybavimo peiliuką, nubraukė jį į suknelės padurką, suspaudė Marcelę tarp kojų ir vienu brūkštelėjimu nupjovė ragiukus. Ožiukas pasimuistė ir atbuline eiga išlindo iš Marcelės. Vaikas iš karto nušvito, nurimo, susirinko šlapią maudymuką ir nuėjo prie mašinos ganyti driežiuko be uodegos. Mama iš nervų nuėjo gerti karšto vandens su burbuliukais, nes niekas taip gerai nenuramina nervų, kaip burbulinis vanduo kelias valandas pastovėjęs automobilyje saulėkaitoje. Tėtis nufotografavo dar kelis laumžirgius ant Jurgio batų. Jurgis išsigręžė kiaurai šlapias kelnes ir triusikus, apsivyniojo užpakalį rankšluosčiu ir sėdo į mašiną graužti sumaigytų meduolių, nes jam tokie patys skaniausi. Visi nusprendė, kad nuotykių šiai dienai užtektinai ir pasuko namo.

Paskutinis nuotykis laukė prie keliuko į jų sodybą. Ten, prie šaltalankių lauko sutiko viso kaimo vyrus su dviem traktoriais. Nes prireikė antro, kad ištrauktų pirmą, o tada atėjo ir kiti, padalinti patarimų. Tėtis būtinai turėjo sustoti, nes jis juk irgi šio kaimo vyras ir be jo patarimų kiti tikrai neišsiverstų. Tik Jurgis, visas perbalęs užsidarė užtamsintą langą ir tupėjo murmėdamas po nosimi „Aš juk be triusikų…“, nes vienas iš tų traktorius skandinusių vyrų buvo jo būsimas darbdavys, šaltalankių lauko ūkininkas...

Leave a comment

Šią savaitę ir vėl nelindau iš namų, nes karščiai man nuodingi… Tarsi karščių neužtektų, mūsų paraistes užpuolė ištisas debesis gylių. Uodus galima iškęsti, tiesą pasakius, mes į juos beveik nereaguojame, bet gyliai kitas reikalas. Jie kanda skaudžiai. Ryte, kol dar gyliai apsnūde, bėgdavau į daržą nurauti svogūnų, nes dabar būtina pasėti ropes ir ridikus rudens derliui. Tuoj gyliai pasislėps, tada prasidės širšių, vapsvų ir širšuolų antplūdis. Ir vaisinių muselių debesys…

Pati į mišką nėjau, bet namuose yra žmonių, kuriuos galima išsiųsti, kad atneštų voveraičių pyragui ar sriubai. Išsiunčiau dukrą su tuo metu pas mus viešėjusiu draugu ir jie per valandą pririnko pilną krepšelį grybų. Dzūkijoje gyvenu jau septintus metus ir iš tiesų po truputį tampu dzūke, o jie voveraičių nevalgo. Dzūkams voveraitės ne grybai. Tinka tik į supirkimo punktus nešti. Anksčiau ir aš pati rinkdavau ir priduodavau, kai reikėjo pašarų putpeliukams ar papildomo euro, rinkdavo ir vaikai, bet šiemet kažkaip nėra ūpo. Per daug tų lepeškų, atsargoms pasirinksiu kai bus vėsiau

.

Tačiau voveraitės yra nuostabūs grybai pradedančiam grybautojui. Arba tiems, kurie gyvena toliau nuo miško ir nėra tokie išlepinti, kaip mes, miškų gyventojai. Jas labai lengva atpažinti, beveik nėra panašių nuodingų grybų, paprasta gaminti ir mėgsta valgyti net vaikai, o šaldytuve gali stovėti net savaitę, negenda. Voveraičių galima prisirinkti ir pasiruošti atsargų žiemai. Bet kartu šie grybai nėra taip paprastai paruošiami atsargoms, kaip kokie baravykai. Pastaruosius užtenka nuvalyti iš dėti į šaldiklį ar išdžiovinti, o štai voveraitės šaldomos apkarsta, o išdžiovintos tampa neįkandamos, kad ir kiek virtumei… Reikia žinoti tam tikrus niuansus. Va ir pakalbame apie voveraites ir jų atsargas.

Voveraičių atsargos žiemai

Šaldymas. Jokiu būdu nešaldykite šviežių voveraičių, jos atšildžius bus visiškai nevalgomos – karčios. Kartais apkarsta ir virtos voveraitės. Pats geriausias būdas užšaldyti šiuos grybus, tai troškinti svieste, aliejuje ar kituose riebaluose, kol neliks skysčio, atvėsinti ir tada užšaldyti. Taip paruoštas voveraites šaldiklyje galima laikyti apie pusę metų. Atšildžius tereikės šiek tiek pakepinti ant keptuvės.

Džiovinimas. Nedžiovinkit voveraičių, neverta. Jau bandžiau ne vieną kartą ir nieko gero nebuvo. Net pusdienį troškinant ant mažos ugnies voveraitės vis tiek išliko kietos kaip puspadis… Vienintelis būdas, kaip įmanoma suvalgyti džiovintas voveraites – tai sumalti į miltelius ir juos dėti į sriubas ar padažus.

Rauginimas. O štai šis būdas nepelnytai užmirštas. Voveraitės labai tinka rauginimui. Skanu ir vienos, ir mišiniuose – su paprastais kopūstais, kim či, maišytos su kitais grybais, morkomis ar ridikais. Voveraites rauginimui perrenkame, didesnes galima supjaustyti ar suplėšyti juostelėmis – makaronais, tada išvirti pasūdytame vandenyje, nukošti, atvėsinti. Atvėsusias voveraites sumaišome su smulkintu česnaku, įdedame kelis juodus pipirus, kelis kvapiuosius pipirus, porą lauro lapelių ir sudedame į stiklainį ar indą skirtą rauginimui. Ant viršaus uždedame serbentų, vyšnių, ąžuolo lapų, uždengiame krieno ar vynuogių lapais ir užpilame sūrymu pagamintu iš 1 l vandens ir 35-40 gr druskos. Palaikome 3-5 dienas kambario temperatūroje ir nešame į vėsią vietą, kad baigtų raugintis. Ragaujame po poros savaičių.

Jei norime rauginti su daržovėmis, vis tiek voveraites iš pradžių nuverdame, atvėsiname ir tik tada maišome su supjaustytomis daržovėmis – kopūstais, morkomis, ridikais ar kitomis. 1 kg daržovių ir grybų mišinio imame 20-25 g druskos, viską išmaišome, sudedame į rauginimui tinkamą indą ir paslegiame. Laikome kambario temperatūroje 3-5 dienas, vėliau nešame į vėsią vietą. Kai raugiu kopūstus su grybais, pirma pranyksta grybai, ir tik tada kopūstai…

Marinavimas. Voveraites galima marinuoti su actu atskirai ir valgyti jas kaip ir kitas marinuotas daržoves. Galima tokias dėti į mišraines ar salotas – visur, kur dedami marinuoti pievagrybiai. Marinavimui voveraites išverdame pasūdytame vandenyje, sudedame į švarius 0,5 l stiklainius ir užpilame karštu marinatu (aš marinatą verdu iš 1 dalies 9 proc. acto, 1 dalies cukraus 3 dalių vandens, bet jūs galite daryti bet kokį jums įprastą ar patinkantį variantą) ir pakaitiname karšto vandens vonelėje 10 – 15 minučių. Į stiklainius su voveraitėmis galima dėti pipirų, česnakų, garstyčių, čili pipirų, lauro lapelių, čiobrelių ar kitokių mėgstamų prieskonių ir žolelių.

Kitas būdas marinuoti voveraites, tai dėti jas į įvairias daržovių mišraines – daržovienes. Kaip žinia, jos verdamos iš cukinijų, aguročių, ir kitų didelių peraugusių daržovių, dedant pomidorų ar pomidorų pastos. Aš pati šių košių nemėgstu, bet kai į daržovienes pradėjau dėti grybų, situacija pagerėjo. Grybai daržovienėms suteikia aromato ir skirtingos tekstūros, atsiranda kietesnių kąsnelių. Tokias košes naudoju žiemą sriuboms, troškiniams virti, pupelėms troškinti.

Read more

Jau rugpjūtis, ar galite tuo patikėti?! Vasara persirito per vidurį ir dabar mūsų laukia pats gražiausias jos gabaliukas. Su spalvomis, nes pievos ir laukai nusidažo skirtingais žaliais, geltonais ir rudais atspalviais. Su uogomis miškuose, nes pilna mėlynių, aviečių, gervuogių, tuoj bus bruknių, šaltalankių, erškėtuogių, šermukšnių ir putinų. Su paskutinėmis vasaros gėlėmis, nes pilnu tempu žydi baltos kraujažolės, putokliai, geltonos rykštenės, bitkrėslės, jonažolės, mėlynos trūkažolės ir rugiagėlės. Miškuose bus pilna įvairių grybų, o pamiškėse laukinių obuolių, kriaušių ir riešutų. Su rūkais ir nuostabiu rūgštelėjusiu artėjančio rudens aromatu. Su žvaigždėtomis naktimis ir pilnais krepšiais daržovių. Rugpjūtis – pats gražiausias vasaros mėnuo, bent jau man.

Vakar važinėjau po miškus. Atsivežiau glėbį gėlių džiovinimui. Dalį jų džiovinsiu arbatoms, alui, midui, girai ar prieskoniams. Tai jonažolės, kraujažolės, rykštenės, bitkrėslės, gysločiai. Dalį pakabinau džiūti žiemos puokštėms – katpėdėles, šlamučius, dirvinius kiečius, karlinas. Ir radau milžinišką lauką rutuliukų – bandrenių. Turbūt juos kažkada sėjo bitėms ir išplito po visus laukus, krūmynus, atžalynus. Nuostabus vaizdas, primenantis Lorakso filmuką su rutuliniais medžiais. Pririnkau bandrenių puokštę džiovinimui

.

Miškuose pilna voveraičių, galima rasti baravykų ir raudonikių, bet Dzūkijoje jų dar nedaug, pirmieji ir atsitiktiniai. Šią savaitę keliausiu voveruškauti atsargoms, todėl kitą naujienlaiškį skirsiu voveraitėms. Bus pyragas, likeris, gal vynas, ir būtinai apie tai, kaip ruošti atsargas, nes voveraitė – užsispyręs grybas, kurį ne taip paprasta išsaugoti. Šį kartą grybų radau ir ant medžių – tai valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus ), puikus ir labai skanus grybas, tik svarbiausia jį surasti, kol dar labai jaunas ir lengvai nupjaunamas peiliu, kaip nuotraukoje Geltonpintes angliškai vadina „Chicken of the woods“ - miškų viščiukas. Aišku, dėl spalvos, nes ji ryškiai geltona, kaip ir mano viščiukai, išsiritę šią savaitę. Bet ne tik dėl spalvos, šis grybas iš tiesų primena vištieną. Juos galima troškinti su vynu ir grietinėle, supjaustyti juostelėmis ir kepti ant sviesto, marinuoti, arba kepti kartu su kitomis daržovėmis orkaitėje

.

Šiuo metu miškuose noksta kelios valgomos, bet mažai žinomos uogos – katuogės ir varnauogės. Jas sunku supainioti su nuodingomis uogomis, todėl ramiai galite ragauti. Katuogės primena avietes, tik iš mažiau „burbuliukų“, ir jų skonis nėra ypatingas, rūgštoka sultinga uoga ir tiek. Žiūrėkite, kad ir uogos, ir lapai primintų avietes. Galima rinkti kartu su lapais, džiovinti ir žiemą iš jų virti arbatą. Varnauogė neturi išskirtinio skonio, bet irgi tinka arbatoms ar fermentuotiems gėrimams – girai, alui virti. Renkamos su visomis šakelėmis ir džiovinamos. Arba galima virti įvairių miško uogų uogienes, įdedant mėlynių, aviečių, bruknių ar kitų uogų. Taip pat šias uogas galima dėti į fermentinius sirupus - Cheong

.

Geltonpintė kepta orkaitėje su baklažanais, pomidorais, cukinijomis ir svogūnais

Reikės

1 nemažo balkažano

1 jaunos cukinijos

gabaliuko jaunos geltonpintės

kelių nedidelių pomidorų

1-2 svogūnų

galima dėti saldžią arba aštrią papriką

druskos, pipirų, prieskoninių žolelių (laukinių čiobrelių, raudonėlių, kraujažolių lapelių)

aliejaus kepimui

Daržoves supjaustome vienodo dydžio gabaliukais, pomidorus perpjauname pusiau, pasūdome, apibarstome pipirais ir žolelėmis ir apšlakstome aliejumi. Aliejaus negailėkit, tegul daržovės skrunda jame. Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių, daržoves ir grybus vienu sluoksniu suberiame į skardą, kad vienodai keptų ir kepame apie 40 minučių, kartais pavartydami, kad neliptų prie dugno, kol gražiai apskrus. Valgome su mėsa, šviežia duona, salotomis

.

Cheong – korėjietiški fermentiniai sirupai iš vaisių, uogų ir žolelių

Dabar šie sirupai yra labai gerai žinomi ir madingi visame pasaulyje. Cheong – korėjietiškas pavadinimas, nes sirupas buvo pradėtas gaminti Korėjoje, ir kiek žinau, būtent budistų vienuolynuose, kur valgomas vegetariškas maistas. Tai nėra senovinis produktas, jis atsirado XX a. viduryje, kai cukrus pasidarė laengvai prieinamas ir pigus produktas.

Cheong yra vaisių, uogų, žolelių mišiniai, maišomi vienodomis dalimis su cukrumi ir laikomi nuo kelių mėnesių iki kelių metų, kol cukrus ištraukia visas sultis iš sudėtinių dalių ir prasideda spontaniška laukinė fermentacija, kurią sukelia laukinės mielės esančios ant vaisių, uogų ar žolelių. Kai fermentacija baigiasi, t.y nustoja burbuliuoti, gautas sirupas labai ilgai negenda. Toks sirupas naudojamas arbatoms virti, gėrimams, kokteiliams gaminti, desertams pagardinti. Taip pat ir nesaldiems patiekalams gaminti – šlakelis tinka į troškinius, į padažus, kad pagyvintų skonį, tinka į marinatus, salotų užpilus, keptoms daržovėms pašlakstyti. Cheong’as gali būti ir vaistinis preparatas gydantis skaudančią gerklę, peršalimą, skatinantis virškinimą ar kitus negalavimams gydyti, priklausomai nuo to, kokias žoleles, uogas ar vaisius dėsite. Juk kiekvienas maistas gali būti ir vaistas. Ir labai įdomu pažaisti su skoniais, nes šis sirupas neturi jokių taisyklių, išskyrus cukraus kiekį ir jūsų skonį. Vietoje cukraus galima naudoti ir medų, bet jis pakeičia skonį.

Pagrindinis receptas

Reikės

1 kg įvairių uogų, vaisių, žolelių mišinio

1 kg cukraus arba medaus

3 l stiklainio

gabaliuko audinio jam uždengti,

dangtelio

Uogas ir vaisius perrenkame, nuplauname, nudžioviname, sumaišome su žolelėmis ir dalimi cukraus, sudedame į stiklainį ar kitą rūgščiai atsparų indą ir ant paviršiaus supilame likusį cukrų. Indą aprišame audeklo skiaute, kad nelįstų vabzdžiai ir pridengiame dangteliu, bet neužsukame. Po kelių dienų cukrus iš uogų ir vaisių ištrauks sultis ir nusės apačioje. Galite kartais stiklainį pakratyti ar pamaišyti, bet galima ir nieko nedaryti, ilgainiui cukrus vis tiek ištirps. Po kelių dienų pamatysite, kad skystis pradėjo burbuliuoti. Dėl didelio kiekio cukraus fermentacija negali įsibėgėti ir putų nebūna daug, bet vis tiek, kol burbuliuoja neužsukite dangtelio. Kai kurie produktai sulčių turi daugiau, kai kurie – mažiau, todėl fermentacija gali būti nenuspėjama. Indą su sirupu laikome kambario temperatūroje nuo kelių mėnesių iki metų. Kai aktyvi fermentacija baigsis, t.y, nebeburbuliuos, galima nukošti skystį. Vaisius ir uogas galite panaudoti desertams, o likusį sirupą supilkite į indą ir palikite toliau fermentuotis. Dabar jau galite po truputį jį naudoti maisto gaminimui ar vaistams, bet skonis susiformuoja ir susistovi maždaug po metų.

Korėjiečiai šį sirupą fermentuoja apie 3 metus, kol cukrus beveik visiškai suvalgomas mikroorganizmų, atsiranda rūgštokas skonis ir tada naudoja maistui gaminti. Ilgiau laikant iš šio sirupo gauname actą.

Agrastų ir kraujažolių cheong’as

Reikės

0.5 kg agrastų

0.5 kg cukraus

1 stiklinės šviežių kraujažolės žiedų

Agrastus perpjauname per pusę ir sumaišome su cukrumi ir kraujažolėmis, sudedame į stiklainį ir ant paviršiaus supilame likusį cukrų. Aprišame marle ir uždedame dangtelį, bet neužsukame. Laikome kambario temperatūroje 2 mėnesius, tada nukošiame tirščius, o likusį sirupą supilame į butelį ir dedame į spintelę. Kartais patikriname, ar neužsigazavo.

Galimi variantai

Kaukazinės slyvaitės ir jonažolės, arbūzų žievė ir bazilikai, agurkai ir bazilikai ar perilės, avietės, katuogės ir jų lapai, šeivamedžio uogų cheong’as, šermukšnių uogos, rūgštūs obuoliai ir nesubrendusios pankolių sėklos, apelsinai, citrinos, persikai ir kiti egzotiški vaisiai ir dar daugybė derinių iš vaisių, uogų, žolelių, daržovių ar net grybų.

Leave a comment

Visi turi savo vardus. Saulė yra Saulė, žemė – Žemė, žmogus – žmogus. Dar yra kiekvieno atskiro žmogaus vardas, tas rašomas iš didžiosios raidės. Štai pavyzdžiui mano vardas yra Ieva. Čia lietuviškai. Kai rašau anglakalbiams, savo vardą rašau iš mažosios raidės – ieva, nes man nepatinka, kai jie man atgal atrašo Leva. Gal aš ir lieva, bet nemėgstu, kai man tą sako į akis.

Dar yra gyvūnai ir augalai. Gyvūnų pavadinimai rašomi iš mažosios – lapė, kiškis, putpelė, višta, šuo, briedis, stirna, echidna ir ančiasnapis bei dančiasnapis. Bet kai šalia atsiranda žmogus, tai iš karto prasideda didžiosios raidės. Štai šunys įgyja Sargių, Brisių, Rujų, Ycikų vardus, katės gali būti Juodės, Micės, Kisės arba net Pindos (tikrai, turėjau tokią katę). Mano visų triušių vardai yra Troškiniai, gaidžių – Sultiniai, avinų – Charčio ir Chašlama. O va vištos, triušės ir ožkos vardų neturėjo. Užtai gyveno daug ilgiau. Vienu žodžiu gyvūnai, gyvenantys savo gyvūnišką, nepriklausomą nuo žmogaus gyvenimą, asmeninių vardų neturi ir yra laisvi, o tie, kurie priklauso žmogui, kaip antkaklį įgyja savo vardą ir yra priversti atsiliepti, kai juo šaukia.

Augalai… Štai pavyzdžiui „našlaitė“ rašoma iš mažosios, ir niekada nesukonkretinama, kokia ji našlaitė. Šiaip gali būti jų įvairių – dirvinė, šuninė, kvapioji, net pašepėlė. Bet va, atsiranda koks išsilavinęs savo srities žinovas ir iš karto pradeda rašyti didžiąja raide – Viola odorata. Aišku, lotyniškai, kaip kitaip pademonstruosi savo išsilavinimą… Įtariu, kad pačiai našlaitei giliai nusispjauti ir į lotynų, ir į lietuvių kalbas, ir net į savo pavadinimą. Jai terūpi žemė, šiltas pavasario oras, lietus, pirmosios bitės ir aplink augantys augalai jos asmeninėje ekosistemoje. Nuoširdžiai pasakius, man irgi nelabai rūpi jos lotyniškas, o kartais ir lietuviškas vardas. Man labiau patinka indėnų išmintis – visiškai nebūtina žinoti visuotinai priimtų augalų pavadinimų, tiesiog susidraugauk su konkrečiu augalu ir galėsi jį pavadinti kaip norėsi, svarbiausia tada tu jį saugosi kaip savo draugą. O ne kaip tuščią, bet iš didžiosios raidės rašomą vardą.

Kartais ir daiktai turi vardus, štai mūsų džipo vardas yra Reindžytė. Sena kekšė… Užsispyrusi kaip primadona, pinigų suėda kaip slibinas ant aukso kalno, pastoviai važinėja į sanatorijas ir pas privačius automechanikus, bet vyras vis tiek ją labiau myli nei mane. Arba Remarkas, jis rašė apie automobilį Karlą, seną geldą lenktyninio automobilio varikliu. Namai kartais irgi turi vardus, ir man labai gražus tas paprotys. Pepės Ilgakojinės namai vadinosi Vila Vilaitė, Vilniuje yra Rotušė, Gedimino Pilis ir Parlamentas, o štai atsiskyrėlis prie Treigo ežeroŠkotijos kalnuose turi lauko tualetą vardu Bottomles Pit. Mūsų pastatai bevardžiai, tik dėl vieno pavadinimo man vyrai viską išaiškino konkrečiai. Kai mano vyras su draugu, tik atsikrausčius į Šikamiškį, pačioje karantino pradžioje man statė šiltnamį, jį pavadino „šiltadaržiu“ ir kiekvieną kartą mane taisydavo, kai pavadindavau šiltnamiu. Pasirodo šiltadaržį galima statyti be gulsčiuko ir jo durys gali neužsidaryti. O jei statytumei su gulsčiuku, pritaikytomis durimis ir langais, kaip dabartinis šiltnamis, kurį vyras statė be draugo (bet su gulsčiuku), tai čia jau – šiltnamis. Šiltadaržio vietoje dabar auga bulvės, o šiltnamyje noksta pomidorai. Visi iš mažųjų raidžių, nes veislės ilgainiui susipainiojo, susikryžmino, ir dabar jau pati laukiu, kol pradės nokti visi, tada pamatysiu, kas su kuo…

Na, bet šitie vardai ir pavadinimai yra niekis, palyginus su tuo, kaip žmonės dabar pamėgo įvardinti savo išskirtinumus… Oi, kokių tik įdomybių dabar nėra. Depresija jau tapo bendriniu pavadinimu, ir jos neberašo iš didžiosios, ji to nebeverta. Bet kiek visokių vardinių kompleksų, spektro sutrikimų, sindromų, traumų, potrauminių sindromų, ir kitokių velnių! Net gražu paklausyti, kaip žmonės juos matuojasi, keičiasi jais, vieną išauga, bet priauga iki kito, vieno mada tampa atgyvena, bet tada iškyla naujas. Kai kurie niekada nenueina nuo bangos, kaip vaikystės traumos ir vaikiškas poreikis viską nurašyti tėvams, jie mat dėl visko kalti. Kai kuriuos neaišku už ką uždraudžia vadinti atskiru vardu ir priskiria prie kito vardinio sutrikimo, kaip štai Aspergerio sindromą. Ir ką jis jiems padarė? Man asmeniškai jis buvo visai žavus, net kažkada galvojau, gal reikėtų jį prisijaukinti, visai tiko prie mano veido bei sudėjimo. Nespėjau… Autizmo spektro sutrikimai man ne prie širdies. Tegul bus „aš tiesiog lengvai išprotėjusi“. Kažkada girdėjau, kaip mano abu bernai kalbėjosi tarpusavyje ir vyresnysis sakė – man tai tikrai ADHD. O aš jį visada laikiau tik labai judriu, jautriu ir pasiutusiu vaiku… Arba kažkada teko bendrauti su žinomo restorano jaunimu, ir dvidešimtmetis pradėjo pasakoti apie savo depresiją. Vyras tylėjo, kramtė lūpas, o grįžęs namo pareiškė – eitų jis geriau jau į barą vietoje poliklinikos, prisigertų normaliai ir po gero pachmielo suprastų kas yra tikras gyvenimas ir ko jis vertas.

Vienu žodžiu, reikia pripažinti, kad pasaulis komplikuojasi itin greitai. Ir viena iš priežasčių – mūsų įprotis visiems ir viskam suteikti vardus. Kol benamis šunelis krausto šiukšlynus, tol jis niekam ne problema, bet tik pagauk tokį, suteik vardą ir atsiranda Šarikovas, kuris staiga tampa viso daugiabučio problema ir planuoja tas problemas plėsti erdvėje. Aišku, ir laike. Štai kodėl aš, eidama į laukus ir pievas, nustojau imti žinynus, ir gėles pradėjau vadinti tiesiog gražiomis gėlėmis. Kad nesukelčiau daugiau problemų sau, namiškiams ir aplinkiniams žmonėms. Aišku, ir pačioms gėlėms bei gėlėtoms pievoms. Mums nereikia daugiau vardų ir iš jų kylančių didelių problemų...

Leave a comment

Vasaros savaitės keliauja viena paskui kitą. Vieną savaitę kepina karščiai, kitą – lija lietus. Tiesą pasakius, neprisimenu tokios vasaros, kai ištisus du mėnesius lietus ir karščiai keistų vienas kitą kas antrą savaitę. Smagu, kad pradėjau šį naujienlaiškį, nes šios vasaros orus užfiksuosiu ilgam.

Gamta keliauja savo keliu, viskas spindi, dulkės nuplautos. Žemė nei užmirkusi, nei perdžiuvusi, net keista… Žolynai, kurie jau nugyveno savo vegetacijos laiką, nurudo, o tie, kurie vis dar auga ir žydi – žali ir sultingi. Miške ant takelių matyti išsiraizgiusi balta grybiena, bet nepasakyčiau, kad Dzūkijoje pilna grybų. Kaip tik šią savaitę važinėjau po šilus, mačiau tik voveraites. Bet vasarą aš beveik negrybauju. Sėdžiu savo daržuose ir ruošiu atsargas žiemai. Ir į tas atsargas vis įterpiu laukinius augalus, kaip prieskonius, kaip arbatas, kaip maistą tam metui, kai lauke jau nieko nebebus

.

Ką dabar reikėtų rinti miškuose ir laukuose. Vis dar žydi kraujažolės, jonažolės, dedešvos, snapučiai, dirvuolės, čiobreliai, rugiagėlės, vingiorykštės, bet dauguma jų žiedų jau spėjo nužydėti, todėl reikia rinkti po mažai, paliekant nužydėjusias sėklų brandinimui. Pradeda žydėti bitkrėslės ir rykštenės, geltonuoja šlamučių guotai, baltuoja morkų žiedynai, vis aukščiau keliauja gauromečių, tūbių, nakvišų žiedai, kai jie pasieks viršų – baigsis vasara… Pilna valgomų sėklų – barščių, pastarnokų, kmynų, dilgėlių ir balandų. Miškuose renkamos voveraitės, pirmieji baravykai ir raudonikiai, skėtinės žvynabudės ir ūmėdės. Pilna mėlynių, dar yra žemuogių ir vaivorų, pradeda rausti bruknės, šermukšniai ir putinai, raiste jau mačiau, kad bus spanguolių. Daržuose po lietaus ir vėl sužaliavo valgomos piktžolės – balandos, galinsogos, žliūgės, braškių lysvėje atžėlė dilgėlės. Ir visur aplinkui pilna mažylių. Vienur sutikome trinukus stirniukus, kitur matėme mažus kiškučius, pakelėse pilna tik pradėjusių skraidyti paukštelių, o vakar iš kamino teko traukti kregždžiuką… Net mano vištos išsiperino viščiukų. Visi dabar skuba, nes artėja ruduo ir reikia spėti užauginti mažylius

O dabar receptai. Šią savaitę siūlau išsikepti dilgėlių sėklų duoną, prisirinkti balandų sėklų ir jas išsikepti svieste, ir dar du receptai iš pupų, kurių galima nusiskinti iš laukų (t. y. pavogti… aš jų nevogiau, mano darže jos šiemet kuo puikiausiai užderėjo, bet vis tiek kartais nesusilaikau ir nusiskinu kelis kukurūzus, pupas ar žirnius iš svetimo lauko, nes juk vogti – skanesni. Labai stengiuosi neišmindyti laukų ir nepadaryti didelės žalos, bet esu tik žmogus… Pupos dažniausiai auginamos kaip žalioji traša ar pašaras, tai nusiskynę kelias ankštis didelės žalos nepadarysime, bet tik ša – niekam daugiau apie tai nesakykit, tegul tai bus mūsų paslaptis.)

Read more

Vasaros vakaras po karštos, drėgnos dienos. Sėdžiu prie durnaropės, išdygusios netoli namų durų, su dubeniu ant kelių ir aižau žalius žirnelius šaldymui. Aplink mane sukasi kregždės, gaudydamos muses, o tiesiai į ausį šaižiai čirpia Marcelės papūgėlės narvelyje, pastatytame ant senos skrynios. Dangus virduliuoja nuo debesų. Aplink griaudžia ir žaibuoja. Girdžiu vėjo lankstomų beržų ir pušų ošimą, artėjančio lietaus šnarėjimą. Šalia manęs sėdi vyras ir irgi aižo žirnius, tarpuose tarp žaibų girdžiu žirnių ankščių trakštelėjimus po pirštais ir žirnelių bumpsėjimą į dubenį. Ir vyro šneką, nes jis yra tikras verbalinis teroristas (tokį apibūdinimą kažkada skaičiau viename Bernardinų straipsnyje ir pagalvojau, kad jis yra labai taikliai pritaikomas kai kuriems žmonėms), aš visada o visada girdžiu, kur jis dabar yra. Bet jau susitaikiau ir prisitaikiau prie tokio garsinio fono. Kažkur iš namų atsklinda besiginčijančių vaikų balsai, tai irgi įprasta. Gurkšteliu dar vieną gurkšnį vandeniu praskiesto vyno ir atsidūstu – niekada nebuvo ir daugiau niekada nebus tokio vakaro.

Buvo tų vasaros vakarų… Ir geresnių, ir blogesnių. Ir šaltesnių, ir karštesnių. Ir sausesnių, ir lietingesnių. Bus jų dar tiek ir tiek. Bet tokio, kaip šis – niekada. Tokio, koks buvo vakar irgi nebus. Užvakarykštis taip pat nepakartojamas. Rytdienos vakaras bus unikalus. Įdomiausia yra tai, kad visi šie išskirtiniai vakarai yra neplanuoti, nelaukti, neruošti. Niekas jų neanonsavo – „Ateikit, pažiūrėkit, pamatysit ko nematę, tai vienintelė galimybė pamatyti išskirtinį vasaros vakarą, mūsų komanda ruošė jums šį pasirodymą, metų metus, tai vienintelis toks renginys, nusigraušit nagus iki alkūnių, jei neateisit!“ Tai yra tiesiog eilinis, paprastas, pirmadienio, liepos 13 dienos vasaros vakaras. Unikalus savo orų, žmonių, gyvūnų, darbų, temperatūros, apšvietimo, maisto ir nuotaikos deriniu. Daugiau tokio aš jau niekada nepamatysiu ir nepatirsiu. Ir jis yra dabar.

Būtent tai gyvenime man ir yra svarbiausia. Ne kažkokie ilgai laukti renginiai, koncertai, progos, o paprastų dienų nepaprastumas. Kaip išmokti vertinti tas nuvertinamas paprastas dienas? Kaip suprasti, kad kiekvienas momentas yra nepakartojamas savo atsitiktinių kombinacijų dėka? Kaip įsigyventi į esamą momentą, įsiklausyti į jį, įsižiūrėti ir priversti save pajusti tik tai, kas yra dabar, šiuo metu? Nelaukti, neplanuoti, neprisiminti, tik slysti dabartimi? Ar tai yra įmanoma? Ir iš viso – kodėl toks svarbus tas momentas, kam reikia jį gaudyti

?

Ogi todėl, kad tai būtent tas momentas, kai aš galiu kažkaip pakeisti savo gyvenimą. Ne prisimindama, kaip buvo blogai vakar ir planuodama, kaip bus geriau rytoj, o dabar. Būtent dabar yra labai galingas laikas, keičiantis ateitį. Kartą ir visiems laikams. Taip buvo, kai pirmą kartą įkėliau koją į Šikamiškį. Atsitiktinių kombinacijų, priklausančių ir nepriklausančių nuo mano norų ir pastangų dėka, paprasta, niekuo neišsiskirianti diena, viena jos akimirka staiga prisipildo galios ir pakeičia visą gyvenimą. Štai kodėl svarbi čia ir dabar akimirką. Štai kodėl nevalia užsimiršti kitų gyvenimų stebėjime, štai kodėl visada reikia visu savo kūnu, protu ir siela panirti į čia ir dabar.

Ši akimirka yra labai slidi, man sunku ilgai išbūti joje. Vis pasiimu knygą, rankdarbį ir panyru į savo svajonių pasaulį… Visa laimė, kad gyvenimas gamtoje ir ūkyje yra kaip inkaras įsikabinęs į dabarties akimirką ir neleidžiantis man dreifuoti išgalvotų pasaulių vandenynuose. Gyvenimas kasdien mane pagauna už pakarpos ir beda nosimi į dabarties akimirką: žirnelius ar pupas, kuriuos reikia nurinkti ir užšaldyti, viščiuką, kuris įkrito į vandens kubilą ir reikia jį išdžiovinti ir sušildyti, pirmą pomidorą ar agurką. Vasarą ta mano nosis būna net raudona nuo tokio badymo ir kaip švyturys šviečia prieš akis, kur bepasukčiau galvą. Yra šansų, kad taip išmoksiu kuo dažniau matyti čia ir dabar akimirką. O jau tada galėsiu pagydyti nosį...

Sėdžiu, aižau žirnelius, klausau vyro pliurpalų, dangus net verda nuo debesų ir žaibų. Akimirka stovi vietoje ir pildosi, kaip dubuo su žirniais..

.

Leave a comment

Kiekvieną liepos mėnesį būna tokia savaitė, kuri praneša – vasara persirito per vidurį, ruduo jau ne už kalnų. Man tai būna diena, kai aš staiga suprantu, kad lauke rytais nebegirdėti paukščių čiulbesio, nutilo gegutės. Tiesiog atsibundi vieną rytą ir išgirsti tylą… Kitas ženklas, kad keliaujame link rudens – tai pradėję būriuotis paukščiai ir pirmieji pageltę lapai, vakar mūsų tvenkinys buvo visas padengtas geltonais žagrenių ir beržų lapeliais. Aišku, tai dar ne rudeniniai geltoni lapai, tai daugiau karščių ženklas. Bet faktas, kad medžių lapai pradėjo senti… Kaip ir pievos. Prieš kelias savaites jos dar švietė žaluma, o dabar jau nurudusios nuo sausų smilgų. Žydi vasaros pabaigos gėlės – trūkažolės, putokliai, kemerai, bitkrėslės. Miškuose pradeda dygti rimtesni grybai nei voveraitės. Miškai raudonuoja nuo aviečių, mėlynuoja mėlynėmis, medlievomis, obelys jau linksta nuo obuoliukų, noksta retesnės uogos – katuogės, ievos. Šermukšniai, putinai, bruknės, spanguolės, šaltekšniai, šaltalankiai irgi baigia užauginti uogeles ir tuoj jos pradės keisti spalvą.

.

Man vasara keistas metas – visko tiek daug, bet kartu viskas taip lėtai keičiasi, kad sunku sugalvoti apie ką rašyti kiekvieną savaitę, ar ką pagaminti savaitgalio naujienlaiškiui… Tiesą pasakius, nemėgstu vasaros, esu labai jautri karščiui ir daugumą dienų tiesiog turiu praleisti įlindusi į patį vėsiausią kampą, nes saulėje pradedu alpėti. Kaip kiti nemėgsta žiemos šalčių ir susivynioję į pledus laukia, kol atšils ir vėl galės gyventi, dirbti, kurti, taip aš darau vasarą. Tiesiog stengiuosi išgyventi ir sulaukti to meto, kai mano smegenys ir vėl įsijungs pilnu pajėgumu ir aš vėl galėsiu vaikščioti miške, pievose, raistuose. Vasarą aš nerenku žolių, beveik neuogauju, negrybauju, nebent būna dienų, kai oro temperatūra neviršija man mirtinų 23 laipsnių karščio. Todėl nepykite, jei kartais kokią savaitę praleisiu ar pavėluosiu išsiųsti naujienlaiškį. Aš labai stengiuosi, bet kartais tiesiog negaliu… Ateis ruduo, ir vėl atsigausiu, galėsiu kurti ir atsilyginsiu įdomesniais receptais.

O šiame naujienlaiškyje papasakosiu apie vieną labai svarbų laukinių augalų panaudojimo būdą – antpilus su alkoholiu. Ir įvarius jų variantus – biterius, trauktines, likerius.

Read more

Visą savaitę ištisai pliaupė lietus, vos spėdavau iškelti koją iš namų, ją iš karto aplydavo. Nei į mišką nueisi, nei po pievas pabraidžiosi, nei liepžiedžių ar čiobrelių pasirinksi… Išplovė ir visas mintis iš galvos, todėl šis naujienlaiškis toks pavėluotas ir trumpas. Vos tik nustojo lyti, viską mečiau ir išvažiavime į laukus bei miškus ieškoti augalų, grybų, uogų ir įkvėpimo.

Radau ir įkvėpimą, ir voveraičių, ir medlievų, mėlynių, žemuogių, aviečių. Ir dar radau šlamučių, o jų laukiau jau nuo žiemos, kai pamačiau kaip kažkokia jauna ir simpatiška kinė savo jūtūbės kanale kepa šlamučius. Aišku, žinojau, kad kinai valgo viską, bet kad valgytų net šlamučius, negalėjau įsivaizduoti. Dabar jau galiu, galiu pasiūlyti ir jums paragauti.

Ką dabar reikėtų rinkti miške, pievose, palaukėse? Visų pirma reikia neskubėti ir leisti žemei pradžiūti bent kelias dienas. Nes iš tiesų visos voveraitės miške įmirkusios, prieš gaminant teko jas net apvirti, kad atsikratyčiau papildomo vandens ir jos keptų, o ne troškintusi lietaus vandenyje ir savo sultyse. Miškuose šiemet labai daug uogų: po medžiais, pavėsyje dar yra žemuogių, baigia sunokti mėlynės, bet skubėti jas rinkti dar neverta, dar kelios šiltos dienos ir jos bus pačios tos. Pradeda nokti miškinės avietės, tokios saldžios, tokios kvapnios! Tiesiog būtina prisirinkti bent litrą ir užsišaldyti ar išsivirti uogienę toms dienoms, kai prasidės sezoniniai peršalimai ir slogos. Kirtimuose mėlynuoja medlievos, apie jas papasakosiu šiek tiek plačiau, nes ne visi žino šias puikias uogas. Po truputį auga bruknės, yra ir spanguolių raisteliuose, bet kol kas dar neaišku, koks bus jų derlius, laukinės obelys ir kriaušės net linksta nuo vaisių

.

Lietus nuplovė visą aromatą ir skonį iš žydinčių augalų, bet po kelių dienų ir vėl bus galima rinkti paskutinius liepžiedžius, čiobrelius, lipikus, vingiorykštes,jonažoles. Ir pradėti rinkti kraujažoles, pelynus, šlamučius, rykštenes ir kitus antros vasaros pusės augalus. Tikrai, vasara jau persirito į antrą pusę. Vientisą žalumą suardo nugeltusios smilgos pievose, gelsvėjantys javų laukai, baltuojantys žydinčių grikių laukeliai… Tuoj viskas labai smarkiai pasikeis ir sugrįš rytas bei vakaras. Mane jau net šiurpas purto, kaip pasiilgau auksinės rugpjūčio šviesos, prieblandos ir rūkų…

O dabar receptai.

Read more

Tikrai, kiek daug pasaulyje yra daiktų ir dalykų, kurių man visiškai nereikia… Man nereikia pusės rūbų, kuriuos turiu, pusės indų virtuvėje, nereikia giliai įkištų į skrynią austinių lovatiesių. Man net tos senovinės skrynios nereikia… Nereikia ir virtuvinio kombaino, kurį pirkau po 3 metų svarstymų… Nebereikia dušo namuose, be kurio kažkada galvojau, kad negalėčiau gyventi. Nereikia ir tualeto namuose, nes koks skirtumas kur šikti… Nereikia didelio namo, plataus kiemo, erdvių kambarių, kabineto darbui. Nereikia ir išmanaus telefono su savimi besitampančio paštą, feisbuką, navigaciją, banko sąskaitas ir kitus darbinius reikalus, kurių dažniausiai visiškai nereikia.

Nereikia man gatvės triukšmo. Šviesos naktį, trukdančios pelėdoms ir šikšnosparniams. Nereikia naujos suknelės, kad pataisyčiau smunkančią savivertę. Nereikia pokalbių su žmonėmis, kad pasakyčiau savo nuomonę. Nereikia muzikos namuose, kad perrėktų zyziančius uodus, gaidžius ir burkuojančius karvelius. Nereikia televizoriaus, radijo ir kitų laiko užmušimo aparatų, nutildančių mintis. Nereikia parduotuvių į kurias kartais einu malšinti ne kūno, o sielos alkį.

Nereikia tiek daug maisto, nors aš taip mėgstu gaminti… Nereikia tiek daug knygų, nors be jų negaliu gyventi. Nereikia tiek daug siūlų, virbalų, vąšelių. Nereikia tiek daug stiklainių, nors taip mėgstu juos pildyti. Nereikia daug pinigų, nes juos turėdama sukuriu labai daug dvasinio triukšmo, galvodama, ko čia man dabar reikia. Nereikia to, ką turi kiti, nes nereikia net to, ką turiu pati.

Tiek daug nereikalingų daiktų ir dalykų… Blogiausia yra tai, kad juos taip sunku suvaldyti. Jie tarsi tas vaikiškas traukinukas, surištais virvele vagonais. Įsikimbi vienos virvutės, ir iš paskos traukiasi visa virtinė. O tada prireikia dėžės, kad turėtumei kur juos susidėti. Dėžei reikia kambario, kur galėtumei ją laikyti. Kambariui reikia namo, namui reikia kiemo, kiemui reikia tvoros, tvorai reikia gatvės, gatvei reikia automobilių, automobiliams tepalų, tepalams bakelių, bakeliams parduotuvių, parduotuvėms jūrinių konteinerių, konteineriams lainerių, laineriams degalų… O kitoje pusėje stoviu aš, ta, kuriai nieko nereikia, tik patraukti už virvutės.

Kartais taip nutinka ne tik su daiktais, o su mokslais, knygomis, dvasinėmis praktikomis. Tik patrauk už virvutės ir atkrypuoja visa virtinė ančiukų, kurių tau visiškai nereikia… Anksti ryte tyliai pradedi mokytis „kažko tokio“, o tada sužinai, kad tam reikės kelių naujų knygų, sensėjaus, jogos kilimėlio, naujų kelnių ir daug laiko. Arba specialių prieskonių, ypatingos šluotelės tešlai maišyti ir sezamų aliejaus. Ypatingo vąšelio maroko nėrimui. Dar daugiau knygų. Dar daugiau žinių. Dar vieno naujo būdo visai nereikalingam daiktui sukurti.

Kodėl taip sunku sustoti ir tiesiog gerai išmokti vieną dalyką? Kodėl neišeina sunaudoti visų siūlų iki paskutinio galiuko ir tik tada ieškoti naujų? Kodėl būtinai reikia pirkti maistą, nors iš tiesų produktų pilnas šaldytuvas, šaldiklis, daržas, spintelės? Kodėl man taip reikia visko, ko iš tiesų nereikia? Kodėl aš vis tiek taip darau, net suvokdama, kad man iš tiesų nieko nereikia, turiu viską, kad galėčiau normaliai gyventi. Stogą virš galvos, maisto, rūbų, artimuosius, kūrybą ir priemonių kurti?

Iš nuobodulio? Nes atsibosta vienas žaisliukas ir prireikia kito? To, kurį parodė draugai suaugusiųjų darželyje - soctinkliuose ar reklamoje? Iš nesugebėjimo ilgesniam laikui susikaupti į vieną darbą, užsiėmimą ir jį užbaigti iki galo, ištobulinus visas smulkmenas, nuglaisčius visus nelygumus? Iš išsiblaškymo, kai taip greitai užmirštu, ką dariau ir imuosi kito darbo arba kai mane blaško pasaulis ir amžinai besikeičiančios jo naujienos? Iš godumo, kai noriu mokėti viską, ką moka kiti, nors ir suprantu, kad tai visiškai neįmanoma? Siekdama tobulumo visose srityse? Norėdama sukurti kažką naujo, ko dar niekas nėra matęs ir nenori matyti? Iš garbėtroškos sukurti kažką „tokio“, ko iš tiesų niekam ir nereikia?

Kodėl man vis kažko reikia, nors kai sėdžiu tyliai kambaryje ir stebiu skraidančią musę, daugiau nieko nenoriu? Arba kai vaikštau miške ir nieko neieškau? Kodėl vienu metu mokausi kažko nedaryti ir tuo pačiu mokausi kažką daryti? Nors suvokiu, kad svarbesni yra nedarymo mokslai… Kodėl taip sunku nenorėti, nesimokyti, nedirbti, neturėti? Kodėl nepirkimas, nesimokymas, neturėjimas laikomas stagnacijos ženklu, o tuščio judesio kėlimas aplink save – progresas? Kodėl taip stengiamasi nepastebėti, kad buvimas tik čia ir dabar, su tuo, ką turi, yra pats didžiausias mokymasis? Kodėl taip sunku save ištraukti iš to verdančio katilo ir pakabinti taip, kad nuvarvėtų visos jame virusios surūgusios sultys? Kodėl taip sunku save apriboti ir nenorėti daugiau?

Ir iš viso - kodėl aš tiek daug klausiu „kodėl“? Todėl, kad noriu sužinoti kažką, ko iš tiesų niekam nereikia žinoti, nes tada tas žmogus staiga pasidaro nepatogus ir nereikalingas? Maždaug toks, koks ir buvo Sokratas...

Leave a comment

Va čia tai savaitėlė pasitaikė… Pirma pusė buvo visiškas košmaras. Ypač man, nes visiškai nepernešu karščių ir turėjau ištisai slapstytis pritemdytoje troboje. O tada atkeliavo lietus ir aš tiesiog išsileidau kaip senis besmegenis kovo mėnesį. Miške nebuvau, pievose irgi, tik trumpam nuvažiuodavome prie upės, kad galėtume įšokti į šaltą vandenį.

Bet ir tiek užtenka, kad pamatyčiau, ką dabar reikia rinkti. Pilni paupiai ir šlapynės vingiorykščių, viskas taip iškvėpinta jų svaiginančiu kvapu, visur net dūzgia nuo vabalų ir bičių, kurie itin mėgsta šias gėles. Vingiorykštės yra labai svarbios vaistažolės susirgus peršalimo ligomis, pakilus aukštai temperatūrai ar sutrikus virškinimui. Taip pat vingiorykštės yra nepamainomas augalas fermentuotiems alkoholiniams ir nealkoholiniams gėrimams. Ne veltui anglai jas vadina „meadowsweet“, „mead wort“ – midaus gėlė, midaus žolė. Ji neleidžia gėrimams perrūgti, sugesti.

Vis dar žydi čiobrelių kilimai, pradėjo žydėti liepos. Liepžiedžiai irgi nuo seno dedami į midų, alų ir kitus gėrimus. Dabar reikia tik ištaikyti sausesnę dieną ir skubėti prisirinkti šių žolelių.

Pražydo ir žagreniai, jų žiedai labai medingi, visas krūmynas prie mūsų kūdros net dūzgia nuo bičių. Aš vis dar renku iš žemės išdygusius šviežius ūgliukus ir kepu juos su česnakais, tai mano metų atradimas, labai skanūs žalumynai. Kai žagrenių uogos paraudonuoja, jas galima rinkti ir naudoti kaip prieskonį arba arbatoms virti. Bet ir žydinčios kekės labai skaniai kvepia, galima iš jų virti arbatas arba kepti tešloje.

Vis dar pilna žemuogių, prasideda mėlynės, medlievos, ievų uogos. Bet mane dabar labiau domina nesunokusios sodų uogos – serbentai, agrastai, žalios braškės. Tai puikus salsų ir kitokių rūgščių padažų pagrindas. Dabar kaip tik renku nesunokusius agrastus ir perdirbinėju į pikantiškus padažus, pagardintus pievų prieskoniais. Beje, kaip tik puiki proga pakalbėti apie laukinius prieskonius, nes kol kas tas rinkimas yra labai vienodas ir toks dar bus kelias savaites, kol prasidės sėklavimo metas.

Laukiniai prieskoniai

Prieskoniams galima vartoti visas žoleles, kurias mes renkame arbatoms. Beveik visos turi karčiųjų, sutraukiančių medžiagų, kurios gali būti pipirų pakaitalu. Visos turi aromatinių medžiagų, galinčių pakeisti tam tikrus įprastus rytietiškus prieskonius. Kad būtų lengviau, aš būtent ir suskirstysiu pagal tai, kaip laukinėmis žolelėmis galima pakeisti įprastus prieskonius.

⁎Laukiniai „pipirai“ – kraujažolių, kiečių lapeliai ir žiedai, jonažolė, vingiorykštė, bitkrėslė, apynių spurgai.

⁎„Lauro lapai“ – balzaminės tuopos lapai, ąžuolo lapai, šermukšnių lapai, juodųjų serbentų lapai

⁎“Vanilė“ – baltųjų ir raudonųjų dobilų žiedai, ypač kai apatiniai jau peržydėję ir atsiranda ankštys, baltojo ir geltonojo barkūno žiedai ir lapeliai, ypač jauni ūgliai, lipiko žolė, šluotinių sausakrūmių žiedai, vingiorykščių žiedai (tik labai mažai, nes jie nuodingi)

⁎“Gvazdikėliai“ – geltonų ir raudonų žiognagių šaknelės.

⁎“Imbieras“ – ajerų šaknys.

⁎“Garstyčios“ – dirvinės čiužutės žolė ir sėklos, česnakūnės, trikartės žvaginės sėklos.

⁎“Krienai“ – patys krienai, česnakūnės, čiužutės, trikertės žvaginės šaknys, kartenių žolė.

⁎Aromatiniai prieskoniai – tie patys visiems įprasti čiobreliai, laukiniai raudonėliai, kraujažolės, kiečiai, diemedžiai, vingiorykštės, jonažolės, bitkrėslės, įvairios laukinės mėtos, kadagio uogos, apynių spurgai. Salierinių augalų lapai – laukinių barščių, pastarnokų, morkų, kmynų, šventgaršvių, skudučių. Visi žolynai, turintys intensyvų kvapą ir skonį, tinkantys sriuboms, troškiniams, mėsos, žuvies ar daržovių marinavimui prieš kepimą. Juos galima dėti iš žalius, ir džiovintus.

⁎Prieskoninės sėklos (vietoje anyžių, sičiuanio pipirų, kuminų ir kitų prieskonių) – laukinių barščių, pastarnokų, morkų, kmynų, skudučių, garšvų ir šventgaršvių sėklos. Visos jos turi labai ryškų skonį, ypač kai dar žalios. Bet galima rinkti ir išdžiuvusias, malti ir dėti visur, kur dedame stipraus skonio prieskonius. Beje, rytuose jos irgi renkamos ir iš jų daromi prieskonių mišiniai. Žagrenių uogos.

⁎Prieskoniai kepiniams (duonai, sausainiams, pyragams) – laukinės sėklos sumaltos tinka meduoliams kepti. Žolelių duonai čiobreliai, diemedžiai, raudonėliai, dobilai, barkūnas, medetkų, serenčių, rugiagėlių, nasturčių žiedlapiai. Prieskoniniams sausainiams tinka visi aromatiniai žolynai, garstyčių sėklų pakaitalai. Pyragams aromatizuoti tinka dobilų, vingiorykščių, barkūnų, sausakrūmių žiedai, ajero šaknys, žiognagių šaknys bet tik džiovinti arba ekstraktas.

⁎Kaip prieskonius galima naudoti džiovintas uogas (medlievas, žagrenius, ievas, šermukšnius, aronijas, bruknes, mėlynes, žemuoges ir kitas). Jos tinka padažams, troškiniams ar sriuboms pagardinti, kaip dalies miltų pakaitalas

Raugintos nesubrendusios salierinių augalų sėklos

Tokios sėklos labai tinka padažams, pagardams ar mišrainėms pagardinti, nes turi labai intensyvų skonį, šiek tiek rauginant susidariusios rūgšties ir yra lengvai sukramtomos, jų nereikia malti. Aš raugiau visas šakeles, bet galite nurinkti ir raugti tik pačias sėklas. Nenurinkau todėl, kad norėjau jog rauginimo skystis būtų intensyvesnio skonio, jį vėliau irgi naudosiu maistui gaminti.

Reikės

Nesunokusių žalių salierinių šeimos augalų sėklų – kmynų, gelsvių, laukinių barščių, pastarnokų, šventgaršvių, skudučių, morkų, krapų, kalendrų, garšvų. Tik rinkite sėklas nuo gerai pažįstamų augalų, nes tarp jų yra mirtinai nuodingų.

1/2 l vandens

15 - 20 gr druskos

1-2 česnako skiltelių

Sėklas ir česnako skilteles sudedame į stiklainį, ir užpilame sūrymu iš nurodyto kiekio vandens ir druskos. Paslegiame, kad niekas neiškiltų į paviršių ir rauginame kambario temperatūroje apie savaitę ar net ilgiau, jei norime rūgštesnio rauginio. Kai išrūgsta dedame į šaldytuvą.

Nesunokusių agrastų salsa su raugintomis sėklomis

Šiemet labai daug agrastų, tiek uogienės tikrai neprivirsiu. Bet prisiminiau, kaip kažkada seniai dariau agrastų salsą ir valgydavau ją su duona, net mėsos nereikėdavo. Sumaišius su raugintomis sėklomis, gavosi dar skanesnis padažas, tinkantis prie visko – mėsos, žuvies, kiaušinių, užtepas duonai, su keptomis bulvėmis ar kitomis daržovėmis, net čipsus galima į jį dažyti.

Reikės

1/2 stiklinės agrastų

1-2 svogūnų

1-2 skiltelių česnako

1 a.š. raugintų sėklų (jei neturite raugintų, tiks ir žalios, esu dariusi su gelsvės sėklomis, tik žalių reikės vos žiupsnio)

druskos

1 a. š. cukraus arba medaus

čili pipiro, jei mėgstate aštriai

Perrenkame agrastus, nugnybame kotukus ir žiedų likučius. Agrastus, svogūnus, čilį, sėklas ir česnakus pertriname kombainu ar rankiniu blenderiu į rupią košę, galima ir smulkiai supjaustyti. Pasūdome ir pasaldome. Jei košė labai skysta, galima supilti į sietelį ir palaikyti, kad nuvarvėtų skystis. Salsą dedame į šaldytuvą ir palaikome bent porą valandų, kad susimaišytų skoniai. Skysčio irgi neišpilame, jis labai tinka salotoms, kitiems padažams pagardinti.

Dilgėlių sėklų ir dobilų tempura

Pastaruoju metu vis žaidžiu su tempura, nes ką dar daryti, kai daržovės mažos ir jų nedaug? Ir dar tie mano svogūnai taip sužydėjo… Kepiau mažas žirnelių ir pupų ankštis, vyriškus cukinijų žiedus, svogūnų laiškus ir svogūnų žiedus. O tada pamačiau dilgėlių sėklas… Jos ir taip skanios, bet apvoliotos tešloje ir paskrudintos aliejuje dar skanesnės. Pakeliui nusiskyniau ir raudonų dobilų – o kuo jie blogesni už svogūnų žiedus? Ir viskas puikiai tiko su agrastų salsa.

Reikės

Didesnių dilgėlių sėklynų, nuskintų su koteliais

raudonų ir baltų dobilų galvučių

3 v. š. kvietinių miltų

1 v.š. krakmolo (tinka ir bulvių, ir kukurūzų krakmolas)

burbuliuoto mineralinio vandens (apie pusę stiklinės ar kiek daugiau)

druskos

šiek tiek papildomai miltų

aliejaus kepimui

Iš miltų, krakmolo, druskos ir mineralinio vandens užmaišome skystoką tešlą, maždaug tokią, kaip lietiniams blynams kepti. Padedame ją 10 minučių į šaldytuvą. Į keptuvę ar nedidelį storadugnį katiliuką įpilame aliejaus tiek, kad būtų bent 3 cm gylio. Dilgėlių sėklas ir dobilus iš pradžių apibarstome miltais, nupurtome, dedame į tešlą. Ištraukiame, palaikome, kad nuvarvėtų tešlos perteklius ir dedame į įkaitintą aliejų. Kepame kol apskrus, apverčiame ir apkepame kitą pusę. Ištraukiame ir padedame ant popieriniu rankšluosčiu ištiestos lėkštės, kad susigertų aliejaus perteklius.

Tempuros esmė – ją valgyti karštą, kol nesuminkštėjo tešla. Todėl jei planuojate tempuros vakarėlį, jį ruoškite virtuvėje, kad būtų galima ir kepti, ir valgyti, ir gerti, ir šnekėtis vienu metu

.

Leave a comment

Share Samanotas

Vienintelis soctinklis, kur aš sau dar neuždraudžiau „skrolinti“ (bet garantuotai tai padarysiu artimiausiu metu, nes šis veiksmas atima iš manęs labai daug realybės) yra Substack. Gal todėl, kad jis man yra dar naujas, gal todėl, kad čia reikia skaityti, o ne tik pažiūrėti. Ir man labai sunku susilaikyti ten, kur siūlo perskaityti ilgą tekstą… Bet ne apie tai.

Substack’e šiuo metu labai populiarūs savęs pristatymo postai. „Štai čia aš, va toks fainas/a, prisistatau visiems kurie ką tik atėjo į mano substack puslapį, kurie manęs dar nepažįsta. Va koks/ kokia aš esu, turiu tiek ir tiek vaikų, tokius ir tokius darbus, mėgstu tą ir aną, rašau apie tai ir dar šiek tiek apie tai, mėgstu valgyti šįbeitą ir bėgti maratonus“. Nu, galvoju, gal ir man reikėtų taip padaryti, o kuo aš blogesnė už kitus. Taigi, susipažinkime.

Sveiki, aš esu Ieva Šidlaitė, turiu ir dar vieną pavardę, bet ji skirta tik dokumentams ir piniginiams pervedimams. Jei norite pervesti pinigų, aš jums ją atskleisiu, o jei ne, tai užteks ir šitos. Esu eilinė, vidutinio amžiaus, stora namų šeimininkė, žylančiais plaukais ir trumparegėmis akimis. Ai, dabar jau ir ilgaregėmis, nes skaitant tenka nusiimti akinius. Man tuoj sukaks 50 metų ir aš dar niekada nesugebėjau išmokti užsidirbti keturženklių sumų. Bet išmokau išsiversti ir su dviženklėmis. Kiek sveriu, nežinau, nes svertis nustojau kai laukiausi trečiojo vaiko, prieš 10 metų, ir iki šiol nepradėjau to daryti. Bet laisvai galiu sakyti, kaip sakydavau savo gydytojai nėštumo metu – viskas gerai, svoris auga. Ginkdieve pradėtų kristi, tai tik ir lauk kokio vėžio ar panašiai… Namie neturiu ir veidrodžio. Yra vienas prieangyje, bet ten nėra apšvietimo ir jis labai kreivas ir išblukęs. Kartais nesišukuoju, o kai susišukuoju, namiškiai sako, kad tą pastebėti gali tik jie, matantys mane kasdien. Plaukų nedažau, nes man patinka sidabrinė spalva. Ir neturiu veidrodžio

.

Pagimdžiau ir vis dar auginu 3 vaikus, amžius nuo 9 iki 20 metų. Jie man kartais atsibosta ir aš baubiu ant jų kaip koks jautis, ar tiksliau pasakius, karvė. Beje, karves aš labai mėgstu, norėčiau turėti karvučių tvarto kvepalus, nes net jų mėšlo krūvos pavasario laukuose man sukelia nostalgijos priepuolį ir priverčia grįžti mintimis į vaikystę. Šiaip manęs į vaikystę ir ankstyvąją jaunystę niekas nepriverstų grįžti. Išskyrus tvartų kvapą. Jooo, tada buvau graži, plona ir nepražilusi, bet durna kaip čebato aulas… Dabar pradedu raukšlėtis, žilti ir galiu sau ramiai kikenti iš visų, kurie būdami 50 metų vis dar bando savo atvaizdą veidrodyje pritempti prie to, kurį norėtų matyti. Bet čia ne apie jus, o apie mane.

Labai mėgstu daržus, vištas, antis, ožkas, mažus vaikus, mišką, bet dar labiau mėgstu sėdėti savo fotelyje apsikrovusi iš visų pusių knygomis, arbatomis, maistu, siūlais, kompiuteriu ir mintimis. Mintimis, kurias randu siūluose, knygose, daržuose ir užrašau kompiuteryje. Neturiu parkerio ar net asmeninio tušinuko, rankomis rašau tik pirkinių sąrašus mokyklinių sąsiuvinių likučiuose su pieštuko nuolauža. Sąsiuviniai dabar 3 ir 10 klasės, o pieštuką nugraužė kalė. Bet aš neturiu kantrybės ilgai sėdėti net tada, kai man patogu, todėl vis pašoku ir bėgu į daržą, virtuvę, mišką, ar vištinyką ir ką nors ten paveikiu, kol atsibosta, nes… neturiu kantrybės. Galbūt čia ir yra priežastis, kodėl neuždirbu keturženklių sumų…

Mėgstu tupėti namuose ir gaminti maistą, tą turbūt galima suprasti iš mano nuotraukos. Tikra teisybė, jas pamačiusi (juk prisimenate, aš neturiu veidrodžio) pagalvoju, kad gal ir būtų gerai numesti kokį desietką kilų. Bet vos pabandžiusi įsivaizduoti, jog tai reikštų kalorijų ir kąsnių skaičiavimą, alkio jausmą, nelaimingumo iš alkio pojūtį, galvojimą ne apie tai, kaip ką nors skanaus pagaminti, o apie tai, kaip ko nors skanaus nesuvalgyti, iš karto persigalvoju. Galų gale, vyras sakė, kad myli mane ir tokią – storą, susivėlusią, miltuotu sijonu. Ir tą įrodo veiksmais. Tai kol kas aš ir liksiu tokia, kokia esu.

Ką čia dar apie save galėčiau jums papasakoti? Ai, apie profesiją. Esu namų šeimininkė. Labai prasta namų šeimininkė, nes nekenčiu valyti dulkių, nuiminėti voratinklių, lankstyti skalbinių ir žiūrėti serialų. Na, ką padarysi, ne visi juk gali mėgautis savo profesija. Turiu ir hobių – maisto gaminimą, rašymą, ūkį, fantastinių knygų skaitymą. Moku skaityti tą pačią knygą po 10 ar daugiau kartų. Man patinka pasikartojimai, kuriuose kaskart gali rasti naujovių. Kažkada man paskambino tetutė iš Mokesčių inspekcijos, nepamenu, kokiu klausimu. Bet aš, pasinaudojusi proga, paklausiau – kokius mokesčius turi susimokėti namų šeimininkė ir kaip užregistruoti tokią veiklą. Tetutė baisiai pasimetė ir pasiuntė mane… į Sodrą. Bet aš jau žinau, kas būtų, nuėjus ten, kur siunčia… Būtų mane pasiuntę… į mokesčių inspekciją. Todėl nusispjoviau ir užregistravau rašytojos veiklą. Štai kaip aš suradau savo oficialią profesiją.

Neatostogauju ir neturiu išeiginių. Paskutinės atostogos buvo prieš 16 metų, kai paskutinį kartą kirtau Lietuvos sieną. O tada seneliai pasakė, kad daugiau mūsų vaikų ilgiau nei 2 dienos nežiūrės ir nuo to laiko aš nenoriu atostogauti. Nes lakstyti paskui vaikus man lengviau vietoje. Išeiginių irgi neturiu, yra tik tingiadieniai, kai ilsiuosi pasyviai. Po to, kai pašeriu gyvulius ir vaikus, palaistau šiltnamį, iškepu pyragą, išplaunu indus, užraugiu 5 l agurkų ir iškabinu skalbinius.

Neturiu gražesnės nuotraukos. Yra tik tokios. Todėl, kad aš nesu graži. Ir tuo džiaugiuosi. Juk grožis – laikinas dalykas, dėl jo reikia labai daug stengtis. O negrožis – pastovus, man patinka pastovumas. Būdama negraži, turiu labai daug laisvo laiko ir spėju daug darbų padaryti. O jei nespėju, tai man vienodai rodo, tų darbų bus iki gyvenimo pabaigos. Sakyčiau, kad esu visai laiminga, bet tai būtų taip nemadinga… Ir nepastovu. O kaip jau minėjau, mėgstu pastovumą. Jei netikėtai pasijaučiu labai laiminga, žiūriu Tarkovskį arba Trierą. Padeda. Kai pasijaučiu labai nelaiminga, irgi žiūriu Tarkovskį arba Trierą. Taip pat padeda. Kai būnu nei laiminga, nei nelaiminga, tada jaučiuosi laimingiausia.

Apie ką rašau savo substack’e? Apie tai, kas į galvą šauna. Tik vieną kartą per savaitę rašau tą, ką turiu rašyti, nes man už tai žmonės moka pinigus. Ir man tai visai patinka, t. y. ir rašyti, ir gauti už tai pinigus. Bet patinka ir rašyti negaunant pinigų. Nes taip laisviau, galiu rašyti belenką, ką ir dabar darau. Bet gal jau užtenka apie mane. Dabar galime pakalbėti apie jus

.

Share Samanotas

Leave a comment

Pusę savaitės aš žemuogiavau miškeliuose aplink mūsų sodybą. O kitą pusę slapsčiausi nuo prasidėjusių karščių ir stengiausi nekišti nosies į įkaitusį kiemą. Išbėgdavau tik palaistyti daržų, pasiskinti ko nors laukinio ar naminio vakarienei ir išsimaudyti tvenkinyje. Ir šį savaitgalį turėjau šeimos susitikimą, suvažiavo tėvai, vaikai, broliai su šeimomis. Maisto buvo pagaminta daug, o laiko fotografavimui visiškai neliko… Bet yra pats žoleliškiausias ir vasariškiausias tortas - su vingiorykščių grietinėle, sėklų ir vanilės akstraktų pagardintu biskvitu, uogomis, maceruotomis su melisomis ir mėtomis, papuoštas žiedais. Todėl šį kartą vienas receptas iš kelių receptų.

Kas vyksta gamtoje šią savaitę? Ogi noksta uogos. Pilnos pievelės raudonų žemuogių. Šiemet jos kaip reta gražios - didelės, sultingos, saldžios. Tokios, kaip mano vaikystėje. Šis neįprastas karštis išdžiovins pievose augančias žemuoges, bet jų dar sočiai bus miškeliuose pavėsyje, todėl atlėgus karščiams paskubėkite prisirinkti žemuogių atsargų žiemai. Iš šių uogų neišeina virti uogienių, nes jos pasidaro karčios, bet galima šaldyti, džiovinti ar sutrinti su cukrumi, sudėti į mažus stiklainėlius ir laikyti šaldytuve.

Noksta ne tik žemuogės. Kai kur galima aptikti ir laukinių braškių. Dažnai žmonės neatskiria šių uogų, nes jų dydis beveik vienodas, kartais ir skonis panašus. Pagrindinis, kartais užknisantis skirtumas – tai sunkiai atplėšiami nuo uogos kotai su lapeliais. Todėl prisirinkus laukinių braškių sunku ką nors gero iš jų pagaminti, telieka tiesiog valgyti arba džiovinti. Beje, jei turite daug naminių braškių ir verdate uogienę ar šaldote, neišmeskite nuo uogų nuskabytų kotelių su lapeliais, susidžiovinkite. Iš jų galima išsivirti labai kvapnios arbatos ar pasigaminti giros

.

Miškuose pradėjo mėlynuoti ir mėlynės, jau galima suvalgyti vieną kitą uogą, bet rinkimą derėtų atsidėti bent savaitei ar dviem. Kol kas uogos dar nesaldžios, neskanios. Kirtimuose ir pamiškėse noksta medlievos – ameliankiai. Pas mus tos uogos nėra populiarios, bet veltui. Medlievos atkeliavo iš Amerikos, ir ten jos buvo vienas iš svarbiausių indėnų produktų. Džiovintos medlievų uogos buvo visime žinomo „pemikano“ (trintos džiovintos mėsos sumaišytos su taukais) sudėtinė dalis. Aš pati šias uogas prisimenu iš vaikystės ir labai mėgstu. Mano babos kieme, Vilniaus centre, augo didžiulis krūmas medlievų, ir kai tik jos prinokdavo, mes su visa kiemo vaikų gauja aplipdavome krūmą. O suaugę eidavo ir vaikydavo mus, sakydavo – nevalgykit, apsinuodysite. Neapsinuodijome. Medlievų uogos tinka uogienei virti, džiovinimui, vėliau džiovintas galima sumalti ir dėti į kepinius vietoje dalies miltų

.

Uogaujant jau galima surasti ir pirmųjų grybų, voveraičių, vasarinių baravykų, lepšių. Tik trūksta lietaus ir jie pasipils iš po samanų.

Pievose ir pamiškėse pilna arbatžolių ir laukinių prieskonių, reikia skubėti prisirinkti čiobrelių, raudonėlių, kraujažolių, jonažolių, vingiorykščių, lipikų ir kitų aromatinių žolių, kad būtų ką veikti žiemą, kai teks gaminti iš atsargų. Tą aš ir darau dabar.

Bet pats įdomiausias ir man labiausiai patinkantis sezoninis rinkimas šiuo metu yra nesunokusios augalų sėklos, ypač salierinių augalų. Sunokusios ir išdžiuvusios kmynų, garšvų, laukinių barščių, skudučių, laukinių pastranokų, morkų sėklos yra puikūs prieskoniai. Bet kol žalios, lengvai sukramtomos - tikra skonio bomba. Jas galima žalias barstyti ant salotų, užtepų, sūrių, net desertų. Galima marinuoti, rauginti ar sūdyti. Galima virti sirupus ar giras, gaminti cukatus. Dėti į pyragus, sausainius, mėsos marinatus. Vienu žodžiu visur, kur norite pajusti pikantišką, rytietiškus prieskonius primenantį ir šiek tiek nutirpinantį liežuvį, kaip sičiuanio pipirai, skonį. Tik sėklas turite rinkti nuo augalų, kuriuos gerai pažįstate, nes salierinių šeimoje yra mirtinai nuodingų augalų. Beje, galima rinkti nesunokusias sėklas ir nuo daržo augalų – krapų, kmynų, pankolių, garduoklių, kalendrų. Taip pat pasidairykite dilgėlynuose, jau yra dilgėlių sėklų. Tik nesupainiokite su žiedynais. Žiedynai balkšvi ar gelsvi burbuliukai, o sėklos ryškiai žalios ir kampuotos.

Tiek šiam kartui, einu priimti svečių, o jus palieku su vienu receptu į kurį įeina dar bent keli.

Read more

Iš pradžių labai atsiprašau, kad vėluoju išsiųsti naujienlaiškį. Po savaitės lietaus nuėjau į savo daržą, ir pakraupau… teko viską mesti, bėgti ravėti ir mulčiuoti, kol dar matėsi svogūnų laiškų viršūnės. Bet dabar jau ramu, galiu vėl gaminti ir rašyti. Šią savaitę norėjau paskirti ir vėl vienai temai – arbatoms.

Ilgiausios dienos reiškia, kad visi augalai skuba žydėti. Šiemet pievos kaip niekad aukštos, gėlėtos, spalvotos. Dauguma pievų gėlių savo žydėjimą atidėjo Rasoms, ne visada taip pavyksta. Bet šiemet tikrai galima rasti net ir paparčio žiedą. Taigi, kokius žolynus rinkti žiemos arbatoms, kaip juos džiovinti ir kaip paruošti gėrimui? Ir nepamirškite, žolių arbatos tinka ne vien tik gėrimui, bet ir maisto gaminimui.

Žolynai arbatoms

Žiedai gali būti renkami dėl savo aromato ir skonio arba tiesiog dėl grožio. Žolelių arbatoms svarbu ir viena, ir kita. Juk žinote, kaip smagu tarp džiovintų parudusių, nors ir labai kvapių žolelių rasti ryškiai mėlynų, raudonų ar geltonų žiedelių.

Žiedai:

jonažolės, kraujažolės, vingiorykštės, raudoni ir balti dobilai, garšvų, kmynų, morkų žiedai, varpelių, sinevadų žiedai (tik žiedlapiai, kitos dalys nuodingos), perluotis, liucerna, barkūnas – baltažiedis ir geltonžiedis, lipikai – balti ir geltoni, čiobreliai, raudonėliai, pieviniai šalavijai, šlamučiai, bitkrėslės, rožės, gauromečio žiedai, lakišiai, liepos žiedai, rykštenė, dedešvos, snapučiai, rugiagėlės, viržiai, sidabražolė, taukės, pelėžirniai ir vikiai, baltagalvės, bevainikės ramunės ir dar daug žiedų, kuriuos aš pamiršau paminėti.

Darželių gėlės:

medetkos, ramunėlės, serenčių žiedlapiai, melisos, mėtos, šalavijai – vaistiniai ir kvapieji, monardos, bijūnų, rožių žiedlapiai, varpeliai, agurklės, juozažolės, dašiai, įvairūs čiobreliai, mairūnai, petražolės, bazilikai, perilės, galima net susidžiovinti daržovių žiedus, jei per daug žydi ir reikia praretinti, kad daržovės užaugtų didesnės (vyriški cukinijų ir moliūgų žiedai, pupelių, žirnių žiedai, kt.)

Žolės ir lapai

pelyno, kiečių lapeliai ir žydinčios viršūnėlės, raskilos žolė (lapai ir žiedynai), žemuogės (visas augalas su šaknimis), dilgėlės lapai su žiedynais, mėtos (vandeninės, dirvinės ir kitos rūšys), sukatžolė, beržų, aviečių, gervuogių lapai ar net šakelės su prinokusiomis uogomis, gysločiai (plačialapiai ir siauralapiai), bruknių, mėlynių lapai, gailių lapai, gauromečiai, notrelės, puplaiškiai, serbentų lapai, obelų, kriaušių, šermukšnių, vyšnių lapai.

Kitos augalų dalys (šaknys, žievė, šakelės) irgi tinka arbatoms, bet jos renkamos rudenį. Todėl dabar geriausia susikaupti į žiedus ir lapus, viską gerai išdžiovinti, o mišinius geriau ruošti kai baigiasi lauko sezonas.

Read more

...Aš esu šikšnosparnis, kabantis palėpėje žemyn galva, suglaudęs sparnus ir laukiantis, kada pagaliau prasidės sutemos. Laukiau nuo pat ryto. Laukiau laukiau – ir nesulaukiau. Pavargusi nuo laukimo, užmigau ir pramiegojau visą medžioklės sezoną… lauke ir vėl šviesu…

...Esu pelėda, kurią nervina pastovi šviesa, skaudinanti dideles, išpūstas akis. Tupiu ištisą ilgą kaip šimtmečiai dieną, svajoju apie skanų kąsnelį, kokią šiltą pelę ar didelį vabalą, snūduriuoju įkyrioje šviesoje. Dūsauju, galvodama, kad ir tamsoje pelių sunku surasti, kai aplinkui tiek daug žolės… Na, kur tu ten pamatysi pelę, kai siūruoja smilgos, aplink marguoja gėlės. Tupiu ir svajoju, kad greičiau ateitų vasaros pabaiga, grįžtų sutemos ir nušienautos pievos… O dabar tik mirktelėjau ir saulė staiga išlindo beveik toje pačioje vietoje, kur ir nusileido...

...Esu vyturys. Vos atskridęs į šitą priešiaurio šalį, kiekvieną rytą esu verčiamas atsibusti vis anksčiau ir anksčiau. Turiu čyrenti nuo pat ankstaus ryto iki vis tolstančio vakaro. Diena ilgėja, mano nuovargis auga, daina tampa vis skaudesnė... Neapsikentęs tokių sąlygų tuoj pat apsisuksiu ir išlėksiu ten, kur būna ir diena, ir naktis, kur galima ir padainuoti, ir pamiegoti.

...Esu skruzdėlė. Einu gulti, kai saulė nusileidžia, keliuosi kai tik pateka. Ir visą laiką kažką tempiu, tempiu, tempiu. Į namus, iš namų. Tai šapą, tai kitą skruzdę, tai vabalą. Atrodo, kad dabar nėra laiko prisnūsti nors valandėlę. Va, visai sukūdau per šitą nesibaigiančią, begalinę dieną, liemuo tapo kaip siūlas

…

O aš esu tik žmogus… Įpratusi gyventi pagal gamtos ritmą, sezoną, pagal saulę ir mėnulį. Birželio šviesa mane gąsdina. Kur dingo naktis? Kur slepiasi sutemos? Kodėl iš mano gyvenimo staiga dingo tamsa? Kada eiti miegoti ir kada keltis? Kaip miegoti, kai ištisai šviesu? Kaip atsibusti, kai negalėjai užmigti? Kaip dirbti, kai neišeina pailsėti? Kada valgyti pusryčius ir kada vakarienę, jei atyrodo, kad visada pietų metas? Kaip švęsti šventes, jei ir prieš jas ir po jų, negali pabūti ramiai? Kur dingo įprasta kasdienybė? Kur prapuolė valandos? Kodėl aš pasiklydau ir nebežinau, kokia dabar mėnulio fazė? Kur slepiasi žvaigždės? Kada aš paskutinį kartą mačiau tikrą tamsą? Kada pagaliau ji sugrįš?…

Šliaužioju po sodybą kaip koks surūgęs grindų skuduras, šuns išvilktas į amžiną, negailestingą, viską atskleidžiančią šviesą. Skaudžią ir pjaunančią akis. Ilga kaip šimtmečiai diena… Tikrai. Susirandu Čingizo Aitmatovo knygą ir pabėgu į Sarozekų dykumą, kad nors kiek priblėsinčiau lietuviško birželio šviesą, tokią tiesioginę, beprasmę, be šešėlių, be pustonių, be svajonių...

Ir staiga užsisvajoju apie rugpjūčio mėnesį. Auksinės šviesos nutviekstą rugpjūčio popietę, kai auksu švyti javų laukų ražienos, nugeltusios iki aukso spalvos smilgos pievose, auksiniai obuoliai ant mano laukinio sodo obelų… Kai grįžta sutemos, kai atsiranda šilta prieblanda, kai į šiaurę atskrenda rytas ir vakaras, kai man kyla noras kasdien švęsti gyvenimą, valgant auksinius pomidorus ir moliūgus, kriaušes ir melionus, kai net agurkai nusidažo geltona spalva.

Bet gal, tik maža maža tikimybė, kad taip gali būti, tik galimybė… Gal tikrai ta birželio šviesa be jokios romantikos skirta tik tam, kad aš spėčiau pasiilgti sutemų? Taip, kaip pasiilgstu pirmo šviežio agurko per ilgą žiemą?…

Taip, žinau, žinau, kad didžioji dalis jūsų galvos: „Ir ko gi ji čia burba, kai šviesu gražu, saulėta?“ Bet aš taip pat galvoju apie jus žiemą: „Ir ko čia skųstis, kai galima net dieną matyti žvaigždes ir mėgautis lietumi ar šlapdriba, traškančia ugnimi krosnelėje?“ Tiesiog leiskit man švęsti Rasas, kaip paskutinę ilgiausią vasaros dieną. Dieną, nuo kurios naktys pradeda ilgėti ir po truputį atsėlina sutemos

…

Leave a comment

Share

Ar tyla yra ten, kur nieko nesigirdi, tik cypimas ausyse? Ar tik ten, kur negirdėti žodžių? Ar miške būna iš tiesų tylu? Ar tylu ten, kur nėra žmogiško burzgimo – mašinų, lėktuvų, dronų, pranešimų pypsėjimo ir muzikos? Ar tikrai tylu būna kai skaitai ir rašai, kai ausyse skamba neištarti, bet perskaityti žodžiai?

Aplink mane pilna garsų. Vos ryte išėjusi į lauką išgirstu kregždžių plepėjimą, gaidžio giedojimą, paukščių pokalbius ataidinčius iš beržyno, alkanų varnėniukų čypsenimą. Kažkur prie tvenkinio įsitaisė išprotėjęs žiogas, supainiojęs vasaros mėnesius. Dar čia yra neapsisprendėlis griežlys. Tai jis griežia vienoje sodybą supančių aukštų pievų pusėje, tai kitoje. Naktimis po langais koncertuoja varlės ir vis primena man knygą apie anarchistų tėvą Bakuniną, kuris ištremtas į Italiją, iškasė savo kieme balas, kad varlių kurkimas primintų gimtąją Rusiją… Dar yra šunų lojimas, vaikų niautynės ir ištisai girdimas vyras, kuris net neturėdamas su kuo pasikalbėti, vis tiek garsiai šneka.

Kai išvažiuoju į civilizaciją, triukšmas mane užgriūna ir prislegia savo svoriu. Garso tarša yra siaubingas dalykas, o aš jam itin neatspari. Kiekvienas netikėtas stipresnis garsas mane šokdina iš vietos tiesiogine žodžio prasme, o kai ūžia iš visų pusių, aš tiesiog pasimetu ir suakmenėju viduje.

Grįžusi iš miesto klausausi savo sodybos tylos garsų. Ir štai čia aš pasimetu – kas iš tiesų yra ta tyla? Palyginus su miesto ūžimu, mano gaidžiai ir varlės visiškai netrukdo miegoti nei dieną, nei naktį. Net ir tas griežlys neprilygsta troleibusų ar greitųjų pagalbų kaukimui po langais. Palyginus birželio ar gegužės mišką su rugpjūčio mišku, gamtos tyla įgauna visai kitokią prasmę. Vėjyje ūžiantis miškas atrodo kaip tyla, kai palygini su pokalbiais prie stalo. Šaltos žiemos dienos tyla visiškai kitokia nei rudens, kai vis dar girdėti išskrendančių gervių klyksmai. Ir kokia tyla palieka po paskutinio klyksmo

…

Na gerai, vienkiemis po Vilniaus ar net Varėnos atrodo tikra tylos oazė, net kai čia būna 3 vaikai, 3 šunys ir gauja gaidžių. Kai visi žmonės išsivaikšto po mokyklas ir darbus, čia būna dar tyliau. Kai atsibundu 4 valandą ryto ir sėdžiu prie uždaryto lango, apsupta skaitomų ar rašomų tekstų, tyla būna dar gūdesnė. Bet kuo ilgiau pabūnu tyloje be svetimų žodžių, tuo girdimesni tampa žodžiai galvoje. Kartais skaitomų knygų žodžiai tampa tokie garsūs, kad aš nebegirdžiu jokio realaus mane supančio pasaulio garso. Vidiniai žodžiai nustelbia net eilinį įspėjimo signalą apie įskridusį į mūsų šalį droną. Tylos nebelieka, kai mintyse ir vėl ginčijuosi su vaikais, tėvais ar vyru. Kai įrodinėju visiems 6 ar kiek ten dabar milijardų žmonių gyvenančių Žemėje, kad čia aš esu teisi, o jie – ne. Tyla baigiasi, kai mano mintyse pusę nakties sukasi kažkokia baisiai nuvalkiota ir visiškai nepatinkanti dainelė. Tylos nėra, kai mintyse dėlioju dienos darbų sąrašą ir bandau į jį įterpti dar vieną neatidėliotiną reikalą ir įrodinėju sau, kad jo tikrai negalima atidėti. O kai visi minčių garsai persipina su šeimynos keliamu kasdieniu triukšmu, man kartais atrodo, kad tuoj susprogsiu, kaip pernelyg stipriai pripūstas balionas.

Tada tenka išeiti į lauką ir sugrąžinti tylą. Ir visiškai ne tą, kuri mane supa realiame pasaulyje. Tenka sugrąžinti vidinę tylą. Skaityti tildančias knygas, kuriose abejomis rankomis reikia laikytis tik vienos siužetinės linijos. Kartoti mintinai žinomų eilėraščių eilutes ar maldų žodžius. Skaičiuoti mezginio akis. Arba užsimerkus klausytis mane supančio triukšmo – vaikų dūzgimo, vyro ginčų su pasaulio naujienų portalais, šunų lojimo, paukščių čiulbėjimo, lietaus barbenimo į skardinį stogą ir medžių ūžimo vėjyje. Ir tik tada, kai mano viduje nutyla visi ginčai, aš pripažįstu, kad tikroji tyla yra tada, kai mane supa kasdieniniai, niekam netrukdantys garsai, persipinantys į tylos dainą..

.

Leave a comment

Share

Šią savaitę visur prasidėjo tikrasis pievų žydėjimas. Žydi smilgos, vis dar baltuoja builiai, garšvos, geltonuoja vėdrynai. Bet jau pradeda žydėti ir tikrosios mūsų pievagėlės – katilėliai, baltagalvės, rugiagėlės, lipikai ir visos kitos. Saulėtose pievelėse pasirodė pirmosios žemuogės. Jau mačiau parduodamas voveraites, bet pati dar neradau… Kitą naujienlaiškį skirsiu arbatoms ir prieskoniams tinkamų žolynų rinkimui, paruošimui ir džiovinimui, o šį skiriu rožėms.

Ilgą laiką nemėgau rožių, bet kažkas viduje pasikeitė ir dabar aš visur jas matau ir negaliu atsigrožėti. Kelias net nusipirkau ir pasisodinau. O tai jau gana neįprasta, nes sodinukų beveik neperku, aš juos susirenku pakelėse, miškuose, pievose, apleistose sodybvietėse. Nustebtumėte, kiek daug galima tokių rasti. Pirmą rožę persikėliau iš sodybos pakraščio į kiemo vidurį, dabar ji išaugo į didžiulį krūmą ir kvepia vos išėjus pro duris… Nuotraukoje matote baltas mažas roželes, tankiadyglį erškėtį, kurį radau seniai apleistoje sodyboje. O po nuotraukos įkėlimo į Facebook’ą, man parašė žmogus iš Botanikos instituto, ieškodamas mano močiutės erškėtrožių

…

Taip, su erškėtrožėmis aš užaugau, rožės visada buvo šalia, nors erškėčių niekada nelaikiau tikra rože, aš juos mėgau kaip maistą – arbatas, sirupus, erškėčių puseles konservuotas sirupe. Mano močiutė, tėvo mama, buvo botanikė, o jos tyrimo objektas buvo žvyrduobių, smėlynų ir kitų nederlingų vietų apželdinimas. Daugiausiai dirbo su šaltalankiais ir erškėčiais. Mes su broliu iš jos juokdavomės, sakydavome, kad erškėčius mato už 5 kilometrų. Dabar jau tai suprantu, nes pati matau ir atskiriu augalus iš tolo, net konkrečiai jų nematydama… keista, bet visa praėjusi savaitė buvo kupina rožių žiedų.

Rožių žiedai nuo seno yra valgomi. Iš tiesų valgomas gali būti visas augalas – lapai, stiebai, žiedai, vaisiai, bet niekur nemačiau kad valgytų žalias dalis. Gal todėl, kad užtenka ir žiedų, kurie yra labai kvapnūs ir turi saldžiai kartų skonį, o visos kitos dalys yra per daug dygliuotos. Vienintelis dalykas, kurį reikia žinoti prieš valgant – ar rožės nebuvo purkštos chemikalais. Vien dėl šios priežasties nerekomenduoju valgyti dovanotų rožių žiedlapių, jei jau gavote labai kvapnią rožę ir gaila išmesti, išdžiovinkite ir naudokite ją patalpoms kvėpinti, popuri rinkiniuose arba kvapų maišeliuose.

Rožių žiedai buvo ypač mėgstami Artimuosiuose ir Viduriniuose rytuose, ten galite rasti daugybę patiekalų su rožių žiedais arba su rožių vandeniu. Yra plovas su rožėmis, ryžių pudingai, labai daug saldumynų su rožių vandeniu, pieno produktai įkvėpinti rožėmis, rožių uogienė, džiovinti žiedlapiai kaip prieskoniai ir papuošimai, rožių žiedlapiai dedami į mėsos troškinius ir dar daug kitų. Aišku, labiausiai tam tinka kvepiančios rožės. Lietuvoje auga nemažai laukinių erškėčių rūšių, dauguma jų labai kvapnūs.

Maistui renkami dar nepražydę pumpurai, ką tik pražydę žiedai ir tiesiog jau žydinčių žiedlapiai. Juos galima džiovinti, virti su cukrumi į uogienes, dėti į padažus, užpilti actu, aliejumi. Galima dėti į kepinius arba į kitus saldžius patiekalus, kuriems taip suteikiamas nerealus aromatas, bet yra vienas „bet“ – žiedlapiai turi šiek tiek kartumo. Kai kur tas kartumas visai tinka – arbatoms, padažams, net kai kuriems saldėsiams. Bet kitur reikia šiek tiek išmonės, kad desertas kvepėtų rožėmis, bet nebūtų kartus. Vyras fotografuodamas man papriekaištavo, kad patiekaluose nėra rožių, jos tik užbarstytos ant paviršiaus… Bet tai nėra tiesa, juose tikrai yra rožių, tik jos įdėtos kitaip…

Prie erškėčių vaisių dar grįšime rudeniop, o dabar gaminame iš žiedlapių.

Rožių actas

Rožių vandens galite nusipirkti rytietiškų maisto prekių parduotuvėse arba naudoti rožių hidrolatą. Aišku, galima gaminimui pasidaryti ir žiedlapių nuovirą, bet verdant kartumas pereina į skystį… Aš vietoje rožių vandens dariau rožių actą. Tai labai paprasta, o actas yra labai didelis gėris, ypač kai turi didelę žolelių actų kolekciją.

Žolelių actas gali būti naudojamas ne vien tik salotų padažams ar marinavimui. Jis tinka visur, kur naudojame citrinas. Tiesą pasakius, mano namuose citrinų nebūna, vietoje jų visur naudoju actą. Taip, net gėrimams ar kokteiliams parūgštinti. Tam bus skirtas ir rožių žiedlapių actas. Dalį jo lygiomis dalimis sumaišysiu su cukrumi, šiek tiek pakaitinsiu, kol cukrus ištirps ir turėsiu labai kvapnų acto sirupą, kurio kelis lašus įsilašinsiu į burbuliuotą vandenį kai ateis didieji karščiai ir vandens atsigėrimui jau neužteks. Arba įpilsiu šlakelį į vandenį ir sušaldysiu ledukus. Arba gardinsiu šaltą žolelių arbatą.

Reikės

1-2 stiklinių rožių pumpurų ir žiedlapių

1 stiklinės obuolių acto

Žiedlapius ir pumpurus surenkame ryte, kai tik nudžiūsta rasa ir paskleidžiame pusvalandžiui ant rankšluosčio patiesto saulėkaitoje, kad išsibėgiotų vabaliukai ir vorai, jie irgi labai mėgsta rožes. Tada viską sudedame į švarų stiklainį ir užpilame actu. Laikome apie 3 dienas, kol žiedlapiai taps beveik bespalviai, o skystis nusidažys rožine spalva. Nukošiame ir supilstome į tamsaus stiklo buteliukus. Laikome tamsioje spintelėje kambario temperatūroje.

Rožių ledai be ledų aparato

Čia vienas iš tų patiekalų, kur rožių nesimato, bet jos yra. Labai daug gėlių savo aromatą gerai atiduoda pieno produktams. Jei naudojame džiovintus žiedus, tai juos reikia užpilti užvirintu pienu ar grietinėle, o jei naudojame šviežius žiedus, kaitinti nereikia, užpilame šaltu pienu ir palaikome bent kelias valandas arba per naktį šaldytuve. Taip iš žiedų ištraukiamas aromatas ir dalis skonio, bet kartumo neperimame.

Reikės

500 ml plakamos grietinėlės, bent 30 proc. riebumo

100-150 ml kondensuoto pieno

saujos kvapnių rožių žiedlapių

Žiedlapius užpilame grietinėle ir palaikome 3-12 valandų šaldytuve. Nukošiame grietinėlę ir išplakame ją iki standžių putų. Atsargiai įmaišome kondensuotą pieną, jei norite saldesnių ledų, dėkite daugiau kondensuoto pieno, jei norite ne tokių saldžių - mažiau. Masę apibarstome rožių žiedlapiais ir dedame į šaldiklį bent 3 valandoms, kad sušaltų.

Rožių pudingas

Libane ir kitose Vidurinės Azijos šalyse tokį patiekalą vadina Riz bi Haleeb ir jį virdami pila rožių vandenį. Pačių žiedlapių čia irgi nepamatysite. Nors jei jums tinka kiek kartesnis skonis, galite įberti ir virdami. Mano dukra griežtai atsisako valgyti ką nors, kur mato „plaukiojantį“ gabaliuką augalo, todėl aš rožes užpyliau pienu ir palaikiau per naktį šaldytuve. Skonio ir kvapo tikrai užteko.

Reikės

1/2 stiklinės ryžių

1 l pieno

100 gr cukraus

1 v.š. krakmolo

1 stiklinės rožių žiedlapių

žiupsnelio druskos

1 v.š. rožių vandens arba hidrolato (jei turite)

Žiedlapius surenkame ryte, kai nudžiūva rasa, palaikome pusvalandį saulėje, kad išbėgiotų vabaliukai ir užpilame pienu. Laikome šaldytuve bent 2 valandas, galima ir per naktį. Ryžius užpilame vandeniu, palaikome pusvalandį, ir išskalaujame po tekančiu vandeniu. Žiedlapius nukošiame ir nukoštą pieną supilame ant ryžių, jei turime supilame rožių vandenį, įberiame žiupsnelį druskos. Pasiliekame kelis šaukštus pieno, kad turėtume kur ištirpdyti krakmolą. Ryžius verdame vis pamaišydami apie valandą, kol ryžiai visiškai išverda ir net „pasileidžia“, tada sudedame cukrų. Krakmolą išmaišome likusiame piene ir supilame į ryžių masę visą laiką maišydami. Šiek tiek pakaitiname kol sutirštės masė ir paliekame kad atšaltų. Valgome šaltą, galima apibarstyti rožių žiedlapiais, smulkintais pistacijų riešutais arba tiesiog rudu cukrumi.

Šernienos troškinys su rožių žiedlapiais

Šerniena visada reikalauja kažkokių salstelėjusių prieskonių. Todėl ją troškina su šokoladu, slyvomis, o aš tiesiog turėjau daug rožių… Jei neturite šernienos, kuo puikiausiai tiks ir kiauliena ar aviena.

Reikės

1 kg šernienos (kiaulienos, avienos ar jautienos)

1/2 stiklinės rožių žiedlapių

1-2 svogūnų

2-3 skiltelių česnako

2-3 v.š. sojų padažo

1 v.š. pomidorų pastos

1 v.š. saldžių paprikų dribsnių

druskos, pipirų

šiek tiek ruginių miltų mėsos apibarstymui

aliejaus kepimui

Mėsą supjaustome kubeliais, pasūdome, pabarstome pipirais, apvoliojame miltuose ir apkepame ant įkaitintų riebalų, kol paruduos. Išimame iš keptuvės, sudedame į troškinimui skirtą ketaus ar molio puodą. Toje pačioje keptuvėje apkepiname smulkintus svogūnus ir česnakus, kai jie pradės gelsti, suberiame rožes, paprikos dribsnius ir pomidorų pastą, supilame sojos padažą, gerai išmaišome ir viską supilame ant mėsos. Įpilame vandens, kad apsemtų mėsą ir dedame į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Troškiname 2-3 valandas, kartais patikrindami, ar nereikia įpilti papildomai vandens. Patiekiame su šviežia duona arba bulvių koše.

Share

Leave a comment

Read more

Tai yra senas tekstas, kurį ir vėl verta prisiminti. Man vis dar įdomu, iš kur kilo ta visuotinė neapykanta žolei? Kodėl laikoma, kad nešienauta pieva yra netvarkinga? Kodėl nuskusti stagarai yra gražu? Kam naudinga tiesiog vienspalvė, nerealių pinigų (trąšos, priemonės, žoliapjovės, laikas) reikalaujanti dykuma prie namo? Kodėl veja – tai gražu, o pieva – netvarka?

Praėjus dar 2 metams po teksto, šiemet pastebėjome dar vieną dalyką – labai sumažėjo erkių, šiemet jų beveik nepagauname, nebent išvažiuojame kažkur į svetimas pievas. Vaikštome po aukštą žolę kasdien. O iš kur tos erkės bus, kai aplink sodybą zuja šitiek paukščių, varlių, vabzdžių, mylinčių natūralias pievas ir mėgstančių skanutėles erkes…

Kiek begyvenčiau, man vis tiek aukščiausias Dievo tvarkos ženklas bus nuostabios gėlėtos pievos su vėjyje siūbuojančiomis smilgomis… Ten yra gyvybė, ten yra paslaptis, ten yra aukštesnė tvarka, nei suvokia siauras, nušienautas žmogaus protas...

O dabar senas tekstas.

Kol gyvenau mieste, ar net sodyboje su visais patogumais ir be jokių gyvulių, nesupratau, kas yra žolė. Dabar jau šeštus metus gyvenu tikrą kaimietišką gyvenimą su vištomis, ožkomis, triušiais, daržais, ganyklomis ir supančiomis nuostabiomis, krūmokšnių prižėlusiomis pievomis. Nepatikėsite, bet pavasarį aš taip siaubingai laukiu, kol pakils žolė, sužaliuos garšvos ir šunažolės, kol užuovėjoje sužels dilgėlės, kol lapus iškels ir žiedus parodys pirmosios pienės. Kol mūsų keliuką tarp daržo ir tvarto nuklos dobilų kilimas. Kol galėsiu eiti takeliu iki vištų aptvaro plačiai į abi puses išskėtusi rankas, tarsi bėgčiau ką nors apkabinti. Prieš mane niekas neina, čia aš noriu apkabinti žolynus, kurie glosto mano ištiestas rankas, pinasi tarp išskėstų pirštų ir palieka ant jų vasaros kvapą, žiedadulkes ir nužydėjusius žiedlapius. Žolė yra gyvybė. Žolė yra maistas – mėsa, pienas, sviestas, sūris, daržovės, kiaušiniai, grūdai. Be žolės nebūtų pašaro karvėms, ožkoms, avims. Be jų nebūtų mėšlo, be mėšlo nebūtų javų ir daržovių…

Pas mus atvažiavo draugas, apsidairė, atsiduso ir pasakė – pas mane viskas jau seniai būtų tvarkingai nušienauta. Atvažiuojant kitiems svečiams mes skubame praskusti bent kiemą. Mums patiems netrukdo žolė, užtenka dalgiu kasdien pašienauti augančiu kieme dobilų triušiams - žolę taupome. Jei jau šienaujame su žoliapjove, susmulkintą žolę atiduodame vištoms. Ir tai ilgai abejoju, kam šiuo metu tos brangiosios žolės labiau reikia, ar vištoms, ar agurkų mulčui… Aš laukiu lietaus, kad jis augintų žoles. Apeinu ratu kiekvieną kiaulpienę, ant kurios tupi bitė. Nešienauju, kur nereikia, bent jau kol spės subrandinti sėklas laukiniai kmynai, gaisrenos, jonažolės. Atvažiavusi į šią sodybą buvau apstulbinta šieno kiekio kluone - sodyboje, kur jau daugybę metų nėra jokio žolėdžio. Ir siaubinga skurduma pievose. Pagyvenusi nešienaujamose pievose kelis metus, pastebėjau, kad staiga jose pradėjo atsirasti jonažolių, kmynų, kraujažolių, gaisrenų, katilėlių. Atsirado putinų ir aronijų krūmelių. Staiga pas mus ėmė atskristi vis daugiau paukščių rūšių. Jų ypač padaugėjo, kai šalia daržo sukroviau šakų krūvas, kurios užstoja rytų ir šiaurės vėjus. Padaugėjo rupūžių, žalčių, tritonų. Žiurkių, pelėnų ir ežių. Pelėdų. Ir visa tai vien dėl žolės… Kurią tvarkingi šeimininkai net negyvendami čia, nušienaudavo ir sudėdavo į kluoną. Kad būtų gražu, tvarkinga.

Važiuodama per tvarkingus nacionalinio Dzūkijos parko kaimus giliai savyje aš verkiu. Šiemet sausra, aš kasdien vaikštau su dalgiu po obelimis ir ieškau bent kuokštelio žolės triušiams. Žolės nėra, auga šienas… O tuose išpuoselėtuose etnografiniuose kaimuose su žoliapjovėmis ir trimeriais siaučia vandalai, kurie paskendę dulkių debesyse drožia žolės užuomazgas iki pat šaknų. Ir ne tik savo kieme, net už tvoros, net pakelės griovius… Hektarus žolės, tonas maisto, milijonus kilometrų urvelių, tinklų, slaptaviečių. Žinau, tai išsilavinę, geranoriški žmonės, kurie išgirdę mane labai nustebtų. Juk žolėje gyvena ERKĖS. Žolę reikia pjauti ir erkių neliks. Galbūt. Galbūt jų ir neliks. O kartu ir skruzdėlių, sliekų, kurmių, žvirblių, pelėdų, lapių… Ir mūsų… Ir jei nešienausi žolės savo kieme ji užaugs ir bus netvarkinga. Tada tave gali paskųsti kaimynai, kad augini piktžoles ir jų sėklas leidi į dangų, tiesiai Dievui pro langus.

Myliu žolę. Man ji nėra erkių slėptuvė. Man laukinė pieva nėra netvarkinga. Man ji yra pati tvarkos viršūnė. Žolių sėklos kyla savo parašiutais į dangaus platybes ir džiugina Dievo akį. Nes juk pasaulis buvo sutvertas taip tvarkingai, jis taip tvarkingai palaiko savo pusiausvyrą. Žolė auga aukšta ir sultinga, po ja yra visa požemių karalystė su sliekais, karaliais kurmiais, statančiais smėlio pilis, visa grybų ir mikroorganizmų knibždėlynė. Tarp žolių šmirinėja sraigės, skruzdės, visokie vabalai, vorai, kitokie šliaužūnai – angys, žalčiai, pelės, pelėnai, kirstukai, ežiai, barsukai. Joje ganosi stirnos, kiškiai, elniai, ožkos, karvės, avys. Žolę lesa mano vištos, dilgėlyne nuo vanago slapstosi viščiukai. Aš irgi einu į pievas, ten auga vaistažolės, arbatažolės, prieskoniai. Kartais ten aptinku pievagrybių ar žvynabudžių. Ir erkių. Taip ir jų yra, jos gi irgi turi teisę gyventi pievose. Nors joms čia gerokai pavojingiau, nes pilna natūralių priešų. Jokia višta neatsisakys ant žolės stiebelio prilipusio skanaus kąsnio. Ir zylė neatsisakys, gal ir žvirblis, špokas, ar strazdas.

Myliu žolę. Pirmus kartus pašienavusi jos savo triušiams, lengviau atsikvepiu. Baigėsi sausas racionas, triušiai kemša pilnais žandais. Žolė kvepia ir virsta skania, maistinga mėsa. Ožkos jau ganykloje, perdirba žolę į pieną man ir ožiukams. Ir į mėšlą – trąšas mano daržui. Bus ir sūrio, ir bulvių, ir mėsos. Ir baigėsi šieno nešiojimas gyvuliams, amžinai subadytos ir išbertos rankos nusidažys žalia spalva

.

Leave a comment

Share