Ir nu tikrai, gerai pagalvojus, ar mes galime sau leisti tokią prabangą, nuolat laukti įkvėpimo? O gal verta pabandyti nuobodžiai ir nuosekliai tiesiog dirbti tam, kad tas įkvėpimas ateitų? Jei atvirai, tai aš galvoju, kad mes tiesiog per stipriai romantizuojam įkvėpimą. Visi tie menininkai su cigariuku rankoje laukiantys mūzos. Nuu suprantat.

Man atrodo, kad įkvėpimas yra tik vienas mažas sraigtelis kūrybiškumui ir kūrybiniams rezultatams. Kuo daugiau galvoje, mintyse ir širdyje turi prisiminimų, idėjų, žinių, matytų vaizdų, skaitytų istorijų ir kuo daugiau gylio, platumo ir įvairovės šiuose komponentuose, tuo dažniau tave tas mistinis įkvėpimas aplankys. Ir moksliniai tyrimai, tyrinėjantys kūrybiškumą ir įkvėpimą ir mano asmeninė patirtis patvirtina, kad kuo daugiau turėsime viduje ir kuo daugiau sričių smalsiai liesime, tuo stipriau tai veiks mūsų kūrybiškumą.

Jei taip plačiau pažiūrėsim, tai jei nori būti kūrybiškas, tai iki gyvenimo galo turi patirti intelektualinį nerimastingumą. Turi mesti save ten, kur nepatogu, ten, kur nežinai ir neturi kompetencijos. Tada jau eini per tuos nepatogius procesus, mokaisi ir kažkuriuo metu tikrai patirsi nušvitimą ir mūzų apsireiškimą. Nes niekas kitas taip neskatina kūrybiškumo, kaip smalsumas pasauliui ir naujos žinios ar įgūdžiai. Platus žvilgsnis, skirtingos disciplinos, dėsningumai. Viskas kažkaip ten pas mus apsijungia ir įtakoja kūrybiškumą. Aš irgi anksčiau laukdavau įkvėpimo, ypač tada, kai kūdikį ant rankų supavau dieną naktį. Tada, kai visa mano egzistencija buvo nusysiota ir nuvemta. Kai vaizdai paroje nesikeisdavo mėnesiais. Ar sulaukiau? Žinoma, kad ne. Nes laukiau to, kas neįmanoma. Laukiau kūrybinio įkvėpimo, nuolat galvodama apie jį. O reikėjo gal geriau naują knygą paskaityti ar gerą filmą pažiūrėti pieną traukiant. Nes ne įkvėpimo reikia laukti, o kažko, kas mus pajudintų.

Nes kai lauki įkvėpimo, tai nori žinojimo, ką darai. Bet kūryba, vis dėl to, veikia priešingai. Varom ten, kur nieko nesuprantam, neturim kompetencijos, nežinom, koks bus rezultatas, bet tada išmokstam, suprantam, sujungiam su tuo, ką jau žinom ir tada jau laukiam įkvėpimo. O tada ir vėl dirbam jau su žiniomis ir su įkvėpimu.

Realiai kūrybiškumas kaip koks žemėlapių braižymas. Čia prisiminimas, čia, žiū, perskaityta knyga, prasmingas pokalbis su žmogumi, gal kokia dar vaikystės patirtis, filmas geras pažiūrėtas, gal eksponatas muziejuje ir jo keistoka prigimtis. Ir, žiūrėk, kažkaip dalykai susisieja ir iš to kokia nauja idėja atsiranda. Tai įkvėpimas neatsiras iš lempos. Reikia turėti iš ko jį sukonstruoti.

Norit dabar labai paprastai paaiškinsiu per fotografiją?

Vat sėdi žmogus A su savo beveik du gabalus kainuojančiu naujausiu Iphone ir laukia įkvėpimo. Sako, kai bus nuotaika, kai bus įkvėpimas jau tada kai eisiu, kai fotkinsiu, tai laikykitės.

Ir yra kitas, žmogus B, su gal prastesniu, gal tokiu pat geru Iphone. Bet jis sako šiknon įkvėpimą, varau fotkint. Išeina į gatvę, prifotkina 20 prastų kadrų, nuu nesupranta nei kaip architektūrą gerai nufotkinti, nei kaip tą saulėlydį pagauti. Bet tada paskaito kokią knygą apie architektūrą, panagrinėja nuotraukas, esančias toje knygoje. Tada perskaito mano fotografijos telefonu ir vizualinės disciplinos vadovą. Gal dar kokį filmą pažiūri ar į parodą nueina pažiūrėti, kaip šviesa ten krenta, kokie sprendimai išdėstymo ir apšvietimo parinkti. Ir pyst po mėnesio ar po kelių tokio smalsavimo jau kažkas ten viduje panašaus į įkvėpimą atsirado.

Tai iš esmės, įkvėpimas reikalauja nežinojimo. Jeigu jau žinai, tai kur tam įkvėpimui rastis?

Tai gal jau neberomantizuokim įkvėpimo? Ar mums tikrai reikia “leidimo” pradėti tik įsikvėpus? Kartais pats darbas yra tai, kas įkvepia labiausiai.

Linkėjimai!

Jei sekate mane instagrame, tai gal matėte, kai praeitą savaitę pasidalinau, kad duše man kilo labai gera idėja naujam reels’ui, bet kol išsimaudžiau ir išskyriau besikalančius vaikus, tai pamiršau ją ir iki dabar neatgaminau :D Šiaip iš šios situacijos ir kilo idėja šiam tekstui. Nes wtf yra, kad geriausios idėjos dažniausiai ateina netikėtai ir ne visai laiku. Nu ir pradėjau kapstytis, kaip čia taip atsitinka. Mes dažniausiai labai paprastai nusakom, kad įkvėpimas aplankė, bet kaip ir kodėl būtent tuo metu? Gal yra kažkoks įdomus paaiškinimas? Ir yra, žinokit! Gal jau pagaunate po truputį? Gal smegenys ne dirbant idėjas generuoja? O priešingai? Gal mums nedirbant smegenys ne ilsisi?

Tėvai, auginantys mažus vaikus, tikrai mane supras. Žinot, kai palieki vaikus seneliams ir galvoji, kad va dabar tai pavarysiu, va dabar tai pasieksiu savo produktyvumo viršūnę? Aš visada taip galvoju. Vis dar, po tiek patirtų produktyvumo žemumų, kol vaikai pas senelius. Nuvežu vaikus, grįžtu, atsisėdu ir pradedu galvoti, kokį čia naują reels’ą pafilmuoti ar tekstą parašyti. Galvoju intensyviai, susikaupus, nes niekas galvos nebirbina ir tada… Nieko. Visiškas niekas įvyksta. Absoliučiai nieko nesugalvoju. Analitinis mąstymas su visais savo problemų sprendimo mechanizmais ir vėl paveda. Sąmoningai ieškau sprendimo, bet mano smegenys įstringa tuose pačiuose mąstymo šunkeliuose. Bet vat kai nueini į dušą ar tūliką, išeini pasivaikščioti, plauni indus - įvyksta magija. Nors tą magiją, pasirodo, galima visiškai racionaliai paaiškinti.

Mūsų sąmoningas susitelkimas į “problemą” (vadinkime reels idėjų štilį “problema”, cheche) atsipalaiduoja. Smegenys nesąmoningai vis tiek apdoroja informaciją, bet kai nėra spaudimo, jos gali ir visai nesąmoningai pakišti nesusijusias idėjas. Atsipalaidavus nuo sąmoningo ieškojimo, sumažėja ir vidinė cenzūra. Nes kai labai ieškome, kaip tą problemą išspręsti, tai ir vertinam per daug stipriai. Čia, žiūrėk, kvaila, čia - nesigaus, o šitas išvis nesuveiks ir t.t. Tai vat taip dušas ar tūlikas gali būti puikiausia terpė mūsų smegenims sukurti netikėtus ryšius iš tolimesnių prisiminimų, idėjų ir patirčių.

2001 m. neurologas Marcus Raichele su kolegomis pastebėjo keistą reiškinį, kurį dabar jau vadiname Default Mode Network (DMN). Tai vienas geriausiai ištirtų smegenų tinklų šiuolaikinėje neuromokslo literatūroje. Tuo laiku fMRI tyrimai daugiausia ieškojo, kurios smegenų sritys įsijungia, atliekant užduotis, bet Raichle pastebėjo, kad yra sričių grupė, kuri tampa aktyvesnė… tadadam! Tada, kai žmogus nedaro nieko konkretaus - ilsisi, svajoja ir leidžia mintims klaidžioti. Tuo metu tai buvo didelis paradoksas, nes mokslininkai manė, kad smegenys ilsintis išsijungia. O gavosi lygiai priešingai. Smegenys labai intensyviai dirbo, tik truputį kitaip.

Nuo 2001 metų praėjo daug laiko ir jau tūkstančiai mokslinių tyrimų padaryta apie DMN. Ir jau turbūt krovėt lagaminą kūrybinių idėjų įkrovai, bet dar palaukite. Įdomiausia dalis tik prasideda.

Ilgą laiką buvo manoma, kad kūrybiškumas yra tik DMN nuopelnas. Bet naujausi tyrimai lipdo visai kitokią ir daug sudėtingesnę dėlionę. Kognityvinis neurologas, tyrinėjęs kūrybiškumą, Roger Beaty, savo darbuose teigia, kad kūrybingiausi žmonės geba ne tik aktyvuoti DMN, bet ir efektyviai koordinuoti jį su vykdomosios kontrolės tinklu (angl. Executive Control Network).

Ir ką gi tai reiškia, mano gerieji skaitytojai? O gi tai, kad geniali idėja neatsiras vien todėl, kad išvarėt pailsėti ar leidot sau pagulinėti ant sofkės. Geniali idėja atsiras tada, kai sukaupsit daug informacijos, tada leisit smegenims atsipalaiduoti ir laisvai jungti skirtingas mintis ir galiausiai kažkuris ten smegenų tinklas įvertins, ar idėja apskritai verta dėmesio.

Tai kūryba nėra chaosas. Kūryba nėra visiška smegenų laisvė. Ir kūrybiškumui nereikia visiško atsipimp… oj atsipalaidavimo.

Moksle net yra toks terminas Incubation effect. Daug eksperimentų parodė, kad po pertraukos žmonės neretai randa originaliausius sprendimus. Ne tie, kurie varo be sustojimo. Manoma, kad atsitraukimas sumažina įstrigimą viename mąstymo šunknelyje ir leidžia pamatyti kitus takelius ir kelius.

Bet esmių esmė čia yra, kad pertrauka ar atsitraukimas, kaip bepavadinsim, neveiks, jei prieš ją nebus intensyvaus darbo. jei nuolat negalvojam apie problemą (o aš galvoju. Blemba, kaip galvoju. Kaip noriu originalesnių idėjų reels’ams (:D)), tai duše magija irgi neįvyks. Smegenys tiesiog neturės resursų toms naujoms jungtims kurti. Ir čia jau vedam supaprastintą formulę.

Intensyvus problemos nagrinėjimas - atsitraukimas nuo jos - “aha” akimirka!

Ir po viso šito narpliojimo, man atėjo visai netikėta mintis, kuri ir visą tekstą kita linkme pakreipė. Ar gali būti, bet tik gali būti, kad freelancinimas yra toks truputį nuodas kūrybiškumui? Aš pati tą pajaučiau savo kailiu jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Ir dabar, kaip niekada anksčiau, noriu eiti dirbti. Bet dirbti tą normalų darbą. Po tiek metų freelancinimo romantizavimo, aš noriu struktūros savo gyvenime, nes jaučiu visa savo esybe, kad taip geriausiai skleisis mano kūrybiškumas. Aš dar galiu apsigalvoti, negalvokit (:D), bet tas fragmentuotas dėmesys man vis labiau atrodo kaip gilaus mąstymo ir originalių idėjų priešas.

Turi būti tikrai aukšto meistriškumo freelanceris, jei sugebi turėti aiškią dienotvarkę, nedirbti tik tada, kada nori. Jei didžiąją dienos dalį nėra gilesnio susikaupimo blokų ir dažniau būname tame default režime, tai sveikas, brangus paradokse, mes neturime ir palankių sąlygų kūrybai. Ne nuolatinis poilsis ir chaotiškas režimas gimdo kūrybiškumą. Kūrybiškumas atsiranda ten, kur gražus, ritmiškas ir subalansuotas šokis tarp dviejų režimų. To analitinio ir to default.

Tai tas mūsų taip romantizuojamas “pusiau poilsio”, “workation” režimas ilgalaikėje perspektyvoje gali slopinti kūrybiškumą. Nėra intensyvaus susikaupimo, tai nebus ir ką inkubuoti. Jei nebus atsitraukimo, tai nebus ir kada idėjoms persitvarkyti. Freelanceriai tikrai retai išbūna vienoje būsenoje iki galo. Mes tokie nei susikaupę, nei atsitraukę. Ir taip per dieną vis persijunginėjam tarp užduočių. Taip kaip mano aštuonmetis dainas mašinoj junginėja. Žiauriai užknisa. Ir smegenis mūsų užknisa.

Mums reikia gilaus pažintinio krūvio. Kaip oro. Nes kitaip neturės mūsų smegenys medžiagos, iš kurios galėtų kurti naujas jungtis. Iš pradžių viskas fainai atrodo. Nereikia sėdėti darbe, visas laikas tik tau ir dėl tavęs, bet po metų ar kelių pastebim, kaip idėjos supanašėja ir motyvacija krenta.

Tai galim sum up’int gal jau?

Renkam informaciją, mokomės, stebim, analizuojam. Intensyviai ir giliai. Ieškom dėsningumų, kaupiam medžiagą, ieškom sprendimo būdų. Nebus kūrybos be šitų. Kūrybiškumas nėra spontaniškas. Disciplinos labai reikia.

O tada jau reikia atsitraukimo. Tam, kad smegenys nebeieškotų teisingo atsakymo, o tyrinėtų įvairias galimybes.

Tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp susikaupimo ir atsitraukimo, tarp kontrolės ir laisvės dažniausiai gimsta originalios idėjos.

O jei dabar pabandytume pritaikyti fotografijai šiuos principus? Ne apie tuos techninius fotografijos dalykus aš čia, o apie fotografinį matymą.

Dabar mes nebežiūrime į pasaulį. mes jį atpažįstame. Objektus ir scenas mes atpažįstame. Prognozuojame realybę iš to, ką jau žinome. Kaip mūsų protėviai, už išliką kovoję. Bet gerai fotkins tas, kuris trumpam išjungs automatinį pasaulio matymą ir pradės ieškoti to, ko paprastai nepastebi.

Atkreipkite dėmesį, ką fotkina vaikai. Tie, kurių smegenys dar nėra išmokusios, kas yra “verta dėmesio”. Jie fotkina mūsų akimis “nesąmones”. Bet gal vis dėl to ir vėl mes turime ko pasimokyti iš savo vaikų?

Kviečiu Jus pradėti kaupti informaciją, mokytis, analizuoti. Intensyviai ir giliai apie fotografiją ir vizualinę discipliną. Su mano Fotografijos telefonu ir vizualinės disciplinos vadovu.

Tik Substack skaitytojams su nuolaidos kodu SUBSTACK40, priklauso -40% nuolaida.

Ir, kaip visada, atsiprašau uz klaidas. Rašau su dviem bambliais, nuolat zujančiais aplink.

Linkėjimai, Simona.

Milžiniški kiekiai vaizdų instagrame ir tiktoke mūsų akis pasiekia per dieną ir galime lengvai apsigauti, kad gyvename vizualinės kultūros klestėjimo eroje. Tiek daug gražių vaizdų ir kasdien mus lyg šlapiu skuduru per veidą daužančios, socialinių tinklų sukurtos ir dominuojančios idėjos ir stereotipai apie tai, kas yra gražu. Ir čia ant žemės puikiausiai mus gali nuleisti būtent wabi-sabi filosofija. Bent trumpam, bet ir tai yra gerai. Gali padėti pajausti pasitenkinimą kuklesnėmis akimirkomis, daiktais ir vaizdais.

Wabi-sabi yra japonų estetikos filosofija. Pagrindinė jos idėja yra pamatyti grožį ten, kur jis yra ir tokį, koks jis yra. Ne padaryti gražiau, o pamatyti tai, kas ir taip yra gražu. Ne tobula, bet gražu.

Pati filosofija atsirado dar 15 - 16a. Tuo metu Japonijos elitas žavėjosi prabanga: kinų keramika, puošnūs indai, rafinuotos formos, simetrija. Ir tuo metu, kartu su dzinbudizmo idėjomis, ėmė rastis visai kitas požiūris, kurį sąmoningai rinkosi arbatos meistrai. Jie pradėjo rinktis paprastus, vietinių gamintus, grubių tekstūrų ir netobulų formų indus. Ir negalvokit, jie galėjo sau leisti ir tuos prabangius, “importinius”, bet būtent tuose netobuluose jie įžvelgė daugiau tiesos (taip, būtent tiesos. Būtent šis žodis yra pabrėžiamas). Na ir taip labai po truputį formavosi tai, ką mes dabar vadiname wabi-sabi. Ši filosofija yra apie nepastebimus ir nepastebėtus dalykus.

Amerikiečių rašytojas ir estetikos tyrinėtojas, daug metų gyvenęs Japonijoje ir velniškai susižavėjęs jos estetika, rašė: “Wabi-sabi - tai netobulų, laikinų ir neišbaigtų dalykų grožis”. Man labai patiko jo idėja, kad ši filosofija yra apie gebėjimą pastebėti tai, ką kiti laiko nereikšminga. Dar savo knygoje “Wabi-sabi for artists, designers and philosophers”, Leonardas rašė, kad jei šiandien japonų paklaustumėte, kas yra wabi-sabi, tai dauguma galvą tiesiog papurtytų ir pasakytų, kad labai sunku paaiškinti. Ne todėl, kad nežino, o todėl, kad tikrai sunku paaiškinti. Tai ne taisyklės ir apibrėžimai. Tai požiūris, būdas matyti ir jausmas, kuriuo gyveni.

Dar nešoku prie wabi-sabi taikymo fotografijoje, nes labai įdomi ir šių žodžių reikšmė. Atleiskit man, bet negaliu neparašyt. Paskutiniu metu esu tarsi apsėsta japonų kultūra, svajoju ten vieną dieną nukeliauti ir sakau, kad dabar ruošiuosi tai kelionei beskaitydama ir besidomėdama. Ir vieną dalyką, beskaitydama, tikrai supratau. Japonų žodžių tiesiog neįmanoma tiksliai išversti. Nes žodžiai dažnai nėra tiesiog žodžiai. Ten visas jausmas, nuotaika ar požiūris gali sutilpti. Šie du žodžiai, apie kuriuos šiandien rašau, taip pat nėra išimtis. Jų reikšmė per šimtmečius keitėsi (taip, žodžių reikšmė taip pat gali keistis. Crazy visiškai). Iš pradžių wabi-sabi turėjo neigiamą reikšmę. Jis reiškė vienatvę, skurdą, atsiskyrimą nuo visuomenės ir tokį, naa paprastumą, bet paprastumą iš būtinybės. Nes kitaip negali. Tačiau sąveikaujant su dzinbudizmu, prasmė ir reikšmė pradėjo keistis. “Wabi” įgavo sąmoningai pasirinkto, paprasto gyvenimo, pasitenkinimo tuo, ką turi, ramybės be prabangos, kuklumo (bet to gerojo) prasmę. Šiuo metu “wabi” iš esmės reiškia būseną, kai supranti, kad nereik gyvenime pertekliaus.

“Sabi” tuo tarpu kažkada reiškė vienatvę, senėjimą ir nykimą, bet laikui bėgant, reikšmė taip pat keitėsi. “Sabi” tapo daiktu su istorija, laiko palikta žyme, oriu senėjimu.

Čia, vakaruose, grožį mes suvokiame kaip būdvardį. Gražus namas, gražūs daiktai, graži nuotrauka. O wabi-sabi grožį suvokia kaip veiksmažodį. Tai nėra kažkokia savybė, kurią kažkas turi. Tai gebėjimas pamatyti. Vienam žmogui įskilus lėkštė bus “ant išmetimo”, o kitam - gražiausias daiktas namuose.

Toks požiūris į pasaulį yra vertingas kiekvienam iš mūsų. Mes visi turime fiksuotas idėjas apie tai, kas yra tobula ir kai kažkas vyksta ne link to “tobula”, mes jaučiame nusivylimą. Net mūsų pačių kūnai ne link tobulybės eina. Jie nyksta ir silpsta. Ir net jų mes negalime priimti su meile ir pagarba (aš ne išimtis, negalvokit. Paskutinį pusmetį kas dvi savaites aš ieškau, kur botoxo susileist, nes matau pirmus senėjimo požymius. Sunku juos priimti. Niekada negalvojau, kad taip sunku bus). Bet wabi-sabi filosofija ir moko sąmoningai pastebėti ir vertinti netobulumus. Praktikuojant nuolat ir gyventi gali tapti ramiau.

Ir čia, man atrodo, slypi ir geros fotkės esmė. Geri fotkintojai (ne fotografai. Nes fotografai jau yra pro. Aš čia apie tuos, kurie gerai fotkina, bet tai nėra jų uždarbio šaltinis, tarkime taip) moka pamatyti grožį ten, kur 99% žmoniųi nepamato.

Tai kaip gi mes galime patirti wabi-sabi per fotografiją?

Pats pirmas ir pats svarbiausias dalykas, kurį wabi-sabi kviestų padaryti, tai sulėtėti. Žinau, nuvalkiotai gal jau skamba. Bet aš ir pati savo mokiniams visada sakau ir pati sąmoningai tai praktikuoju. Sustokim. Ir apsidairykim. Tik taip pastebėsim ir įvertinsim nepastebimą, netobulą realybės grožį. Pastebėkime tai, kas yra čia pat, aplink mus. Nuskilę indai, kiaušinių lukštai, purvini indai po vakarienės, purvinos vaikeliūzų kojos, raukšlės, rūdys, nutrupėjus siena, šlapi botai, prapjautas maistas. O dabar pažiūrėkime į šiuos netobulus dalykus su tokia pat meile ir švelnumu, kaip žiūrime į tobulą saulėlydį, naujus indus, ką tik patiektą maistą.

Jei dabar užeitumėte į japonišką arbatinę chashitsu (“arbatos kambarys”), Jūs pajaustumėte vieną prasmingiausių japoniškos arbatos ceremonijos elementų. Irtai yra žemas įėjimas (nijiriguchi). Jis padarytas sąmoningai. Taip, kad kiekvienas įeinantis turėtų žemai pasilenkti, taip tarsi paleisdamas aroganciją. Ir taip visi, nepriklausomai nuo jų statuso ar socialinies padėties, tampa lygūs. Ši tradicija siejama su 16a. arbatos meistru Sen no Rikyū, kuris suformavo daugelį arbatos ceremonijos principų ir padėjo pagrindus wabi-sabi estetikai. Jo tikslas buvo chashitsu padaryti vidinės ramybės ir lygybės vieta. Tai kaip į chashitsu neįeisi pakelta galva, taip ir wabi-sabi fotografija niekada nebus apie tobulą kadrą. Labai kviečiu bent pabandyti prie objekto prieiti su nuolankumu. Tada ir pamatysime jį kitaip.

Būkite smalsūs. Mes visi turime įgimtą smalsumą, bet ne visi jį puoselėjame. Smalsumas mus verčia keliauti, mokytis, skaityti, susipažinti su žmonėmis. Smalsumą mes galime nukreipti į netobulumo paiešką. Apsidairykite savo namuose, išeikite vaikščioti, užeikite į seną namą ir stebėkite jo senas laiptines. Smalsiai ieškokite to, kas nėra tobula.

Paprastumas taip pat yra vienas iš wabi-sabi elementų. Atkreipkite dėmesį į visas detales ir nebūkit išrankūs. Fotkinkit ten, kur velniškai nuobodu, nes gaaal ten ir yra istorijos esmė?

Eksperimentuokite su tyčinėm klaidom ar “defektais”. Susiliejimai, grūdėtumas, spalvų “užtintinimas”, kontrasto sumažinimas, klasikinių taisyklių nesilaikymas (laužyti taisykles rekomenduoju tada, kai jas tvirtai perpratote. Tą padarysite su mano “Fotografijos telefonu ir vizualinės disciplinos vadovas”). Tikras gyvenimas ne visada bus simetriškas, šviesa ne visada bus tobula, drabužiai glamžysis, namai nebus kaip vizualizacija, o vaikai nejudės kompoziciškai teisingai.

Wabi-sabi, mano akimis, gali įprasminti laikinumą fotografijoje. Japonų estetikoje grožis egzistuoja, nepaisant laiko. grožis čia priimamas su laiko paliktais pėdsakais. Paviršiai braižosi, audiniai dėvisi, keramika skyla, žmoguje atsiranda raukšlės. Ir tai nėra defektai. Taip veikia laikas. Ir kai tai gebėsime priimti, tai ir mūsų fotografija pasikeis. Kai nustosim laukti idealių sąlygų, tobulų namų, gražiai aprengtų vaikų, estetiškų kavinių, atrasime tikrą autentiką, kuri pasakos tikrą mūsų istoriją. Mes patys renkamės, ar bandyti taisyti tai, ką šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje laikome klaida, ar įprasminsime “klaidą” ir akimirkos laikinumą.

Ir aš Jums šiandien tikrai neduosiu fotografijos patarimų. Mano tikslas šiandien - atverti Jums akis ir parodyti, kad egzistuoja zona, kurios niekas nefotkina.

Atleiskite už klaidas. Kaip visada, rašau Jums, kai aplink laksto du mazgiai ir nuolat kažko iš manęs reikalauja :D

Linkėjimai, Simona.

Pamenat, kada atradot instagramą? Pamenat, ką žmonės tais senais senais laikais keldavo? Keldavo gi nejaukiai paprastas, lyginant su nūdienos fyntais, nuotraukas. Kavos puodelis su “Good morning” stikeriu, šuniukai, kačiukai, išdegęs saulėlydis buvo visai cool. Mes ten tiesiog dokumentavom savo gyvenimus. Be jokio tikslo, be turinio kūrimo ir tikrai jau be strategijų. O šiandien? Šiandien mes kuriam turinį ir visais įmanomais būdais bandom sudominti , įtraukti, išlaikyti dėmesį, parduoti, kurti bendruomenę, auginti auditoriją. Niekam tada nerūpėjo estetiniai standartai, nes tokių nebuvo. Nufotkinau ir keliu.

Bet tada atėjo filtrai. Mes pradėjom gražinti realybę. Tiesiog va taip paprastai užmeti filtrą ant bet kokios nuotraukos ir, žiūrėk, jau turi tokią šiltą, romantišką fotkę. Tokią, kokią tos didelės influencerės turi. O koki kūrybiški tada visi jautėsi! Jau kokie meniški! Kokio dailumo tos nuotraukos atrodė.

O kas po to? O po to jau ir presetai į rinką atėjo. Presetai mums daug žadėjo. Va dabar tai užsimesiu presetą ir būsiu matomas ir parduosiu ir auditoriją auginsiu. Fotografai kūrė presetus ir tapo oficialiais estetikos pardavėjais. Nes mums žadėjo, kad spalvų vientisumas, visiškai į šonus nenuvažiuojanti stilistika atrakins mums instagramo duris ir langus. Ir taip mes pirkom pažadus (aš niekada nepirkau. Man visada tai atrodė nesąmonė. Am i better than everyone?:D), kad dabar mes atrodysim kaip tikri influenceriai, va dabar tai varysim ir instagramo kalnus versim. O kas įvyko galiausiai? Didysis instagramo paradoksas įvyko, aš Jums pasakysiu. Visi instoj tapome vienodi (sakau “mes”, nes tai tikrai buvo neįtikėtinai masinis dalykas). Smėlio spalvos estetika, rusvi tonai, smilgos, kavos puodeliai. Visi tikėjosi, kad šita presetų sukurta estetika yra raktas į sėkmingus pardavimus ir matomumą. Tuo metu ir visa influencerių rinka stipriai augo, tai mes tiesiog bandėm kopipjuoti tą beige skandinavišką estetiką. Presetai tapo greitu keliu į profesionalų įvaizdį.

Ir tai, turbūt, buvo pamatas tam, kas sekė toliau. Turinio kūrėjai pradėjo samdyti fotografus ir kurti turinį į priekį. Dar vėliau atsirado contento fotografai (žinokit, ir aš vienai dienai ja buvau, bet iškart supratau, kad jei tai darysiu, tai meluosiu sau. Vėliau suprasite, kodėl taip sakau), kaip visiškai autentiška niša. Ir net iki šių dienų tai yra populiari paslauga. Ir gal net kažkuriuo trumpu laikotarpiu tai veikė.

Bet paskutiniai metai, stebint instagramo pokyčius, man yra patys saldžiausi, nes gyvenam autentiškumo renesanse! Nuo visiško autentiškumo, mes nukeliavome prie estetinio perfekcionizmo ir dabar vėl grįžome atgal prie autentikos. Tik jau daug aukštesniame vizualiniame lygyje. Nu nes negalvokit, išlepom mes nuo tų gražių vaizdų ir tie išdegę saulėlydžiai mūsų nebetenkins.

Ir čia mes jau galime kalbėti apie šių dienų aktualijas. Visi, esantys ir bandantys būti instagrame, turi suprasti, kad ne graži ir profesionalli nuotrauka yra komunikacijos esmė. Jei nori parduoti save, savo prekę ar paslaugą, turi stebėti aplinką ir procesus, užfiksuoti tikrą istorijos momentą taip, kad jis būtų vizualiai stiprus. Nes estetika vis dar svarbi. Mes mėgstam gražius vaizdus, mes sustojam prie gero kadro, vertinam gerą skonį, bet tiesiog nebenorim matyti statiškų, netikrų, išpozuotų vaizdų. Nes va jų tai prisižiūrėjom su kaupu. Dabar esame alkani tikrumo. Tik to, su geresniais fotografiniais įgūdžiais, cheche.

Tai kad būtų motyvacijos daugiau patiems kurti vaizdus, o su jais ir vizualines istorijas, pakalbėkime šiek tiek apie tai, kaip žmogus iš esmės perka dalykus šiandien. Nes mes šiaip esame linkę galvoti, kad esame žiauriai logiški ir sprendimus priimame labai sąmoningai, bet, o bet. 1990 metais, neuromokslininkas Antonio Damasio tyrė pacientus, kurių smegenyse buvo pažeista sritis, atsakinga už emocijų apdorojimą. Ir žinot, kas ten įdomiausia buvo? Jų intelektas išliko normalus, bet jiems buvo sunku priimti pačius paprasčiausius sprendimus, pvz.: kur pietauti, ką pasirinkti iš kelių variantų. Tai, matot, kai emocinis mechanizmas neveikia, žmogus gali galvoti, bet jam sunku pasirinkti. Nes mes visada pirmiausia jaučiam ir tik vėliau kažką ten racionalizuojam.

Mes perkame istoriją ir žiūrime istoriją, nes istorijos sukelia jausmą. Įsivaizduokit, kad stebite du keramikus. Vienas, pasidaręs pro sesiją su gražiais outfitais, rankose laiko savo kurtus produktus, puodeliai gražiame fone su tobulu studijiniu apšvietimu. Gal dar kokia nuotrauka kavinėje, su prie kavos pamestais užrašais. Nu nes rimčiau atrodo. O dabar kitas keramikas, kuris pasistato kamerą, molinom rankom pasidžiaugia va ką tik ką tik nulipdytų puodeliu. Gal dar papasakoja, kaip jį tobulins, parodo Jums procesus, apie kuriuos aš dabar bandau rašyti, nors nė velnio nežinau, kaip jie kuria tuos puodelius :D Parodo, kokią įrangą studijoj turi, kaip nuveža savo naujai kurtą puodelį mamai dovanų ir prašo įvertinti. Parodo, kaip pakuoja siuntas, kaip nepavyko išgauti norimos spalvos. Suprantat? Jūs stebėsit stebėsit ir užsinorėsit. Be ne tik puodelio, o ir dalies tos istorijos. Jūs norėsite pirkti iš žmogaus, kuris Jums taps artimas.

Nuoseklus, vizualiai įtaigus, bet ne profesionalus kasdienybės procesų dokumentavimas įtraukia. Jūs kuriate santykį realiu laiku. Istorijos vyksta ne fotostudijoje ir ne tik fotosesijos dieną. Istorijos vyksta kasdien. Ir jei nemokat tų istorijų papasakot vaizdais, jos tiesiog lieka nepapasakotos. O Jūsų potencialiam klientui lieka tik šaltas ir tikrai ne savas galutinis rezultatas.

Savo Fotografijos telefonu ir vizualinės disciplinos vadovas kūriau su mintimi parodyti, kad svarbiausia yra ne tobulos nuotraukos, o įgūdis pastebėti ir užfiksuoti prasmingus momentus estetiškai. Savo rankose mes turime tūkstančius kainuojančius, galingiausius įrankius istorijų pasakojimams, bet vis dar galvojame, kad parduos pro nuotraukos. Tai neparduos. Parduosit tik Jūs patys.

Ir dabar aš būsiu žiauriai negailestinga, bet turiu tai pasakyti. Pro fotosesijos, man atrodo, yra tik dar vienas būdas atidėti tai, kas neišvengiama. Komunikuoti Jūs vis tiek turėsite patys. Profesionalios nuotraukos jau nėra konkurencinis pranašumas ir kuo greičiau Jūs išmoksite gerai fotkinti ir filmuoti, tuo greičiau Jūs galėsite kurti savo unikalas produkto ar paslaugos istorijas.

Dar prieš kelis metus, vesdama mokymus, aš sakydavau, kad Jūsų feed’as yra Jūsų žurnalas. O dabar sakau, kad ne joks čia žurnalas. Jūsų instagramas neturi būti išlaižytas. Jis turi būti gyvas vaizdais, istorijomis ir asmenybe. Autentiška komunikacija yra apie charakterį, pirmiausia. Autentiškumas nėra chaosas, atsitiktiniai kadrai ar kokia tai priešingybė estetikai. Autentiškas kūrėjas beveik visada turės ir savitą, atpažįstamą estetiką. Ir taip, ją reikia atrasti ir suprasti ir mokėti iškomunikuoti. Bet kai visa tai padarysit, suprasit, kaip verta buvo. Nes jei mokėsit gerai fotkinti ir kurti istorijas vaizdais, Jūs stiprinsit emocijas. Ir nenustosiu pasauliui rėkti, kaip šiandien yra svarbu mokėti fotkinti telefonu. Joks fotografas neprilėks į vietą čia ir dabar, kai gerai šviesa sukrenta ir apšviečia Jūsų dar nebaigtą darbą. Jis nebus šalia kasdien, o kasdien ir yra įdomiausia. Jokia Jūsų nuotrauka fotostudijoje nesukels tokių jausmų, kaip laimės selfis su taip ilgai lauktais naujais įpakavimais arba selfis po pilnos konsultacijų dienos ir šiek tiek pavarvėjusios akys.

Ir pabaigai. Esu pravedusi šimtus mokymų ir nebuvo tokių mokymų, kuriuose neišgirsčiau: “Bet mano kasdienybė tokia nuobodi”, “Mano namai/studija negražūs”, “Aš visą dieną praleidžiu namuose/studijoje/ofise”, “Viskas taip atsibodę, neįdomu, nėra dinamikos kasdienybėje” ir tttttt. Tai norit dabar pralinksminsiu? Žmonės prisiriša prie pasikartojančių detalių. Galvojate, kad storiuose visada fejerverkų reikia? Klystate. Žmonės prisiriša prie darbo vietos, augintinio, virtuvės, dirbtuvių. Žmonės atpažįsta vietas ir daiktus ir prisiriša prie jų. Mes, žmonės, atpažįstame detales ir stebėdami kitus socialiniuose tinkluose, pradedame jaustis kaip draugo namuose.

Aš su Jumis dar pasidalinsiu šią savaitę keliais patarimais, kurie padės būti pastabesniems savo procesuose. O jei norite išmokti gerai fotkinti telefonu ir lavinti savo estetinį intelektą, tai šiuo metu taikau nuolaidą savo Fotografijos telefonu ir vizulinės disciplinos vadovas.

Su nuolaidos kodu VASARA, gausite -25% +DOVANA “100 kadrų treniruotė”.

Šiandieninis žmogus per dieną pamato tiek vaizdų, kiek niekada anksčiau žmogus nematydavo. Mūsų dėmesio ciklai trumpėja, o realybė jau atrodo per lėta. Iš vienos pusės žiūrint, turime maksimaliai geras galimybes lavinti estetinį intelektą, analizuodami tuos vaizdus ir patys juos kurdami, bet iš kitos pusės - tai milžiniška šiuolaikinės vizualinės kultūros problema. Kasdien matome šimtus vaizdų, bet jų visiškai neanalizuojame. Lyg nuolat vartytume knygą, bet jos neskaitytume.

O jei pasakysiu, kad skrolinti galima šiek tiek sąmoningiau? Kaip klausydami muziką, mes laviname savo muzikinę klausą, tai ir sąmoningai stebėdami vaizdus, mes galime lavinti savo estetinį intelektą, jautrumą ir pastabumą.

Neurologijoje egzistuoja vadinamasis Pattern Recognition. Mūsų smegenys nuolat ieško dėsningumų ir jei mes sąmoningai ir sistemingai jas įdarbinsim ieškoti šviesos kritimo kampo, šešėlių, spalvų derinių, kompozicinių sprendimų, proporcijų, tekstūrų, tai smegenys pradės kurti tokį vidinį vizualinį žemėlapį. Būtent dėl to savo “Fotografijos telefonu ir vizualinės disciplinos vadovas” aš labai palaipsniui ir išsamiai mokau pastebėti kiekvieną fotografijos elementą. Nes, žinokit, geras fotografas ne šiaip gali suprasti, kodėl nuotrauka veikia arba neveikia. Jis matė ir analizavo tūkstančius vaizdų. Ir gal jo vizualinė intuicija ne jokia čia intuicija? Gal greičiau tai mokymosi ir analizavimo rezultatas?

Tai kaip gi reikėtų analizuoti nuotraukas pintereste ar instagrame, kad gautume vertės ir lavintume estetinio intelekto raumenį? Tai viskas paprasta! Smegenims reikia duoti užduotis. Konkrečias ir aiškias. Dėl “paprasta” gal truputį persistengiau. Nebus taip paprasta, bet pažadu, kad labai labai verta.

Pinteresto ar instagramo fotkių analizė tikrai nėra tikro meno analizė, bet tai puiki treniruotė estetinio intelekto raumeniui pumpuoti. Duosiu tau 5 sluoksnių patarimą, kaip skrolinimą tarp šimtų vaizdų, paversti šiek tiek prasmingesniu.

1. Užduok sau klausimą, kodėl aš sustojau būtent ties šia nuotrauka. Nieko daug dabar dar neanalizuok. Tik užfiksuok pirmą reakciją. Gal fotkė labai rami, gal spalvos patraukė akį, gal labai prabangi pasirodė, o gal nostalgiška?

2. Dabar vienu arba dviem žodžiais apibūdink juntamą nuotaiką. Ramu, nostalgiška, žaisminga, prabangu, sterilu, lengva, gyva. Čia nėra teisingo jausmo. Čia yra jausmas, kurį jauti būtent tu.

3. O dabar pagalvok, kas konkrečiai tą jausmą sukelia. Nes tas jausmas yra sukuriamas iš visos grandinės fotografo pasirinkimų. Šviesa kontrastinga ar minkšta? Iš kurios pusės ji krenta? Ar yra ryškių šešėlių? Kokios spalvos dominuoja? Kadre daug tuščios erdvės ar mažai? O gal jame daug ir chaotiškai išmėtytų objektų?

   O kur krypsta mano akys? Neuromokslininkai jau daug metų tyrinėja akių judesius, stebint vaizdus. Mūsų žvilgsnis per vaizdą nekeliauja atsitiktinai ir belekaip. Mūsų žvilgsnį valdo kontrastai, judėjimo kryptis, spalvų hierarchija ir kiti dalykai. Klausk savęs, kurį objektą pamačiau pirmiau ir kodėl. Kas mane nuvedė būtent į tą tašką? Kur mano žvilgsnis užstrigo toliau? Visa tai svarbu, nes visa tai kuria jausmą, kurį jaučiame, žiūrėdami į nuotrauką, o mes sutelkiame dėmesį į detales. Ir štai čia jau yra tas tikrasis mokymasis ir dėmesingumas ir jautrumo treniravimas.

4. Išskirk 3 - 5 elementus, kurie tau patinka. Labai konkrečiai įvardink faktus be jokių interpretacijų (tuščia erdvė, outfit’as, objekto pozicionavimas, matoma tekstūra, formos, nukirptas objektas, pastato stogas, tvoros patternas, horizonto linijos padėtis, rankos poza ir t.t.).

5. 5. Paskutinis klausimas. Ką galiu pasiimti iš šios nuotraukos? Kartais tai bus techninis, kartais emocinis, o kartais kompozicinis dalykas.

Štai tiek pradžiai. Ir patikėkite manimi, bent kelios tokios analizės per savaitę, kartojant reguliariai ir sąžiningai, bus tikrai vertingesnės, nei dar vieni fotografijos telefonu mokymai, kuriuose rodo, kaip nuvalyti kamerą prieš fotkinant ir kokį formatą nustatymuose parinkti.

Gera nuotrauka prasideda galvoje.

Ir žinot, šiuolaikinė sociologija ir psichologija jau seniai kalba apie tai, kad atmintis nėra archyvas, kuris objektyviai saugo informaciją. Elizabeth Loftus, tokia atminties tyrėja, kuri parodė, kad mūsų prisiminimai nėra tikslūs, o veikiau kuriami ir rekonstruojami, atliko tokį įdomų eksperimentą, pavadinimu “Lost in the Mall”.

Dalyviams buvo pateikti 4 vaikystės įvykiai. 3 iš jų buvo tikri ir vienas išgalvotas. Išgalvotas įvykis buvo pateiktas taip, tarsi jis būtų tikras - su aiškiomis detalėmis, emocijomis ir kontekstu. Dalyviai turėjo prisiminti įvykius, papasakoti detales, įvertinti, kaip gerai jie tai prisimena. Ir nepatikėsit! Net 25% dalyvių “prisiminė” išgalvotą įvykį. Jie pradėjo kurti detales, aprašė patirtas emocijas, pridėjo naujų elementų, kurie tyrimo pradžioje nebuvo pateikti. Vėlesniuose tyrimuose buvo rodomos sumanipuliuotos nuotraukos, pavyzdžiui, kaip žmonės vaikystėje skrido oro balionu. Ir čia, žmogeliūzai, mes turime dar įdomesnius skaičius. Net 50% dalyvių “prisiminė” šį įvykį ir kūrė detales aplink jį.

Jei yra nuotrauka, tai yra vienintelis, nenuginčyjamas emocijos, įvykio ar situacijos įrodymas. Turime nuotrauką ir kuriame vaizdą aplink ją. Tai dabar žiūrėkite, jei netikra nuotrauka gali sukurti prisiminimą, tai mūsų gražios nuotraukos prie fotosienelių ir tėvų išprašytos šypsenos stiprina naratyvą, užgožia tikras patirtis ir formuoja vaikystės prisiminimus tik pagal matomus vaizdus. Fotografuojame akimirkos atminimui, bet ne tam, kurį realiai vaikai išgyveno, o tam, kuris buvo užfiksuotas ir tėvų norėtas.

Ir čia mes turime labai stiprų paradoksą. Mes, tėvai, dažnai sakom, kad norim išsaugoti prisiminimus, bet jei taip sąžiningai, tai mes norim išsaugoti mums emociškai priimtinas prisiminimo versijas. Ir tai nėra kažkaip paviršutiniška. Psichologijoje yra plačiai tyrinėjama idėja, kad žmogaus atmintis nėra neutrali ir laikui bėgant neigiamos emocijos dažnai silpnėja. Tai jei mūsų atmintis laikui bėgant pati švelnina sunkius prisiminimus, o nuotraukos tarsi tampa įrodymais, pagal kuriuos rekonstruojame praeitį, tuomet toks klausimėlis paprastas kyla: ką renkamės palikti ateities prisiminimui? Fotkinam tik gražias, estetiškas akimirkas, šventes, gražiausius vaikų outfitus ir kuriame šią savo šeimos versiją pasauliui, sau ir savo vaikams?

Bet, žiūrėkit, o gal gyvenimas ir vaikystė jame susideda iš daug mažų fragmentų, kuriuos sudėliojus, vėliau galime išties sukurti jausmą vaikams apie tai, kokia buvo jų vaikystė. Vaikystė yra ir pavargusios akys po ilgos dienos, užsispyręs trepsėjimas prieš lipant į sceną, pyktis, kuris po minutės gali virsti smagiausiu juoku, purvini drabužiai, grįžus iš kiemo, susivėlę plaukai ryte, nuo ledų sulipę pirštai, ginčai dėl žaislų ir susitaikymo bučkiai. Būtent šie momentai dažnai mums yra “per prasti” nuotraukai, gal net visai nevertingi, bet būtent juose aš įžvelgiu gyvenimo tankį ir tikrumą.

Jei fotkinsim tik gražiai sustatytas akimirkas, mes kursime tokią siaurą siaurą praeities versiją. Bet jei tik leistume sau fotografuoti tai, kas yra tarpuose tarp tobulumo...Gal tuomet kurtume pasakojimą ne apie tobulą šeimą, o apie gyvą, kintantį, tikrą organizmą, kuriame telpa viskas. Ir artumas, ir konfliktas, ir nuovargis, ir jaukumas. Įamžintas vaikeliūzas, įsikibęs į koją, o ne lekiantis pas kalėdų senį savo per metus nusipelnytos dovanos, mums ir jam primins, kur buvo jo saugiausias uostas. Susivėlę plaukai ryte, primins lėtus rytus, kai niekur neskubėjot ir galėjot vartytis lovoj, žiūrėti filmukus ar skaityti knygas. Tešlynėm aplipusios kojos primins geriausias vasaras, kai kepdavot su draugeliais žemių pyragus.

Istoriškai jei pažiūrėsim, tai vaikų fotografija niekada nebuvo tiesiog kažkoks estetinis veiksmas. Ji visada buvo susijusi su tuo, kaip visuomenė supranta vaikystę, atmintį ir pačią šeimą.

Ankstyvaisiais fotografijos laikais, 19 amžiuje, kai vaizdų kūrimas buvo itin brangus ir retas malonumas, vaiko portretas buvo būdas pasakyti “jo, šitas vaikas buvo”. Milžiniškame vaikų mirtingumo kontekste, tai buvo šventa atminties forma. Turiu tai pasakyti, kad ir kaip kraupiai tai skamba, bet vaikų fotografija visada buvo apie baimę prarasti. Susan Sontag yra labai stipriai rašiusi. “Fotografija yra bandymas turėti gyvenimą, kuris nuolat nyksta”. Ir taip, vaikystė negrįžta, ji nyksta greičiausiai ir ji yra pilniausia detalių, kurias prisiminti tikrai norėsime kuo ilgiau.

Bet grįžkime dar prie istorijos. Visai įdomu čia pakapstyti. Kai fotografija tapo prieinamesnė, jos ir funkcija šiek tiek transformavosi. Šeimos albumai, kaip tokie, atsirado. O čia jau visa struktūra radosi, per kurią buvo kuriamas nuoseklus gyvenimo pasakojimas. Fotografija čia jau tampa viena pagrindinių vaikystės reprezentavimo priemonių, leidžiančių šeimai įtvirtinti naratyvą, kad na ji yra normali ir sėkminga, jei taip paprastai. Tai buvo labai aiškiai matoma per pasikartojančius fotografinius motyvus. Žinoma, anuomet ir technologinis ribotumas buvo. Ribotas kadrų kiekis juostoje, nuotraukos kaina, bet ilgainiui tai tapo ir kultūriniu įpročiu: fotografuoti tai, kas prasminga, reprezentatyvu ir gražu. Ką fotkindavo tėvai?

Na tai pradėkime nuo švenčių, kaip vaikystės kulminacijų. Gimtadieniai, Kalėdos. Vaikai su tortais, dovanomis, dekoaracijomis. Vizualiai įtvirtinam idėją, kad vaikystė yra džiaugsmo ir gausos laikotarpis. Ir gal ir visai nesvarbu, kad gimtadienio šventę lydėjo chaosas, konfliktai, tėvų ir vaikų stalų segregacija ir dėdės užpilymas, dar nesulaukus 18h vakaro.

Kas toliau? O toliau pirmi kartai. Pirma diena mokykloje, pirmas spektaklis, pirmos sporto varžybos, nuotraukos su mokytoja ir klase, kai visi gražiai pasipuošę ir su vadovėliais rankose. Tai realiai buvo privalomi vaikystės etapai ir nuoseklus progresas su aiškiomis stotelėmis.

Poilsio ir atostogų akimirkos. Palangoj. Prie to legendinio laivelio.Visi turėjom, nes jei neturėjai, tai neatsižymėjai, kad buvai.

Stebėtinai panašios mūsų visų nuotraukos būtų, jei sumestume į kruvą. Šeimos skirtingos, bet vizualiniai pasakojimai kartojasi. Kultūriškai reikšmingi momentai, dokumentuojantys gyvenimą pagal tai, ką “verta” prisiminti.

Bet žinot, ką šiandien su savo išmaniaisiais, į kuriuos investuojame tūkstančius, galime padaryti? Praplėsti mūsų vaikų prisiminimus. Sukurti jiems prisiminimus ne tik apie šventes ir tortus, bet ir apie kasdienybę, kuri yra didžiausia mūsų gyvenimo dalis. Technologinės galimybės mums leidžia fiksuoti beveik viską, bet praktikoje mes vis dar fotkinam selektyviai, nes vis dar mus veikia tos nematomos normos, nes gi ne viską “verta” fotografuoti, užfiksuoti ir parodyti. Technologiniai ribojimai išnyko, bet mąstymo ribotumas liko.

O jei dar paliestume ir kitą temą? Jeigu tą selektyvumą sustiprina ir tai, kad nuotrauka turi potencialią auditoriją? A? Suprantat? Net jei nedarot instagramų, dalinatės savo artimai aplinkai, net jei ir nesidalinat. Mes jau turim tą vidinį jausmą “jei reikėtų publikuoti”? Ar šita nuotrauka reprezentuos mus taip, kaip norime būti matomi? Nesakykit, kad nepakirbina viduje. Žmonės juk natūraliai linkę palaikyti nuoseklų ir pakankamai pozityvų savo gyvenimo vaizdą. Šiais laikais fotografavimas tampa ne tik dokumentavimu, bet ir tam tikru patvirtinimu, kad taip, mūsų gyvenimas yra geras. Tai norim mes to ar nenorim, bet dažnai mes renkamės fotografuoti tai, kas yra socialiai priimtina, atpažįstama, kaip gražu ir dera su mūsų norimu pasakojimu.

Egzistuoja toks “Photo Wall” fenomenas, kai šeima tarsi pereina į gyvenimo rodymo režimą. Kai vaikai raginami išstoti, šypsotis, kai akimirka tampa nebe spontaniška, o kuriama ir svarbiausia yra ne patirtis, o atpažįstama ir matoma jos forma. Ir vaikas čia tampa vienu iš reprezentacijos elementų.

“Ateik, stok čia”, “Nuuu, nusišypsok”, “Pažiūrėk, kaip visi stovi, stok ir tu”, “Žiūrėk į mamytę, kuuukūū”, “Greit nusifotkinat ir einam ledų”. Visai nesvarbu, ar vaikas tuo metu piktas, suirzęs, laimingas. Mūsų tikslas - įgyvendinti vizualinį scenarijų, kurį turime galvoje. Išgyvenamos akimirkos ir fotografuojamos akimirkos? Jaučiat skirtumą?

Spontaniškumas, fotografuojant vaikus, dažnai tampa kliūtimi, kurią reikia šalinti, o tėvai dažnai nesąmoningai siekia sukurti “pavykusį kadrą”. Mes fotkinam vaikus taip, kaip norime juos matyti, o ne taip, kokie jie yra ištikrųjų. Nes vaikai nėra tvarkingi. Vaikystė nėra tvarkinga. Ji yra visokia.

Šiandien aš su Jumis nesidalinsiu techniniais patarimais, kaip gražiau nufotkinti savo vaikus. Ne juose čia esmė. Gal geriau pagalvokite apie tai, ką išties norėsite prisiminti.

Žinot, aš turiu tokį video. Pamenu tą akimirką ir jausmą lyg šiandien būtų buvus. Vyras buvo išvykęs, aš buvau viena su vaikais mėnesį. Su dviem mažais, nuolat besipykstančiais ir rėkiančiais vaikais. Perstimuliuota iki kaulų smegenų, pavargus, su purvinu treningu ir gerai nusibliovus, kol vaikai filmuką žiūrėjo. Kai išgirsdavau žodį MAMA, atrodydavo, kad fiziškai skauda. Bet gi maaaamaaaa, norim vaisių lėkštės. Darbai spaudžia, atsakomybės spaudžia. Nu įsivaizduojat situaciją ir jausmą. Padariau vaisių lėkštę, nusispjoviau į darbus, atsisėdau su vaikais ant žemės, jie abu kaip susitarę uždėjo savo kojytes ant mano kojų ir visaip ten jas makalavo. Tą akimirką tokie keisti jausmai užplūdo. Va tiek jiems manęs reikia. Jie, būdami arti, nori dar arčiau. Tokia keista kasdienybės akimirka, bet aš ją įamžinau ir man ji mieliausias prisiminimas dabar.

Fotografuokit jautriau, perstumkit fokusą iš “kaip atrodys” į “ką jaučiu, kuo gyvenu, kuo gyvena jie”. Pastebėkit mažas detales. Kaip vaikas spaudžia ranką, kaip suraukia kaktą, kaip krapšto nosį, kaip prisiglaudžia, kai pavargsta, kaip pasidalina su broliu ir sese. Arba nepasidalina. Kaip išsipurvina, kaip spindi akys, kaip gniaužia kumščius, kai jaudinasi, kaip laukia Jūsų, kaip ieško draugo, kaip atsakingai neša pirkinius. Pastebėkit tikras akimirkas, kurios padės atkurti prisiminimus, o ne iškraipys juos.

Vaikas, kuris vėliau mato savo tikras akimirkas, gauna didžią dovaną. Tavo pyktis, sumišimas, šypsena, jaudulys, laukimas, nekantrumas, smalsumas, vaikeliuk, viskas esi TU. Mes matėme tave visada, ne tik tada, kai “buvai vertas”.

Vaikai neprivalo mums pozuoti. Jie neprivalo rengtis, elgtis ir atrodyti nuotraukai. Ir save jie norės prisiminti ne su mūsų parinktais outfit’ais, o su jų mėgstamiausia pižama su herojais.

Šiandien daugiausia apie spalvas, bet svarbu čia viskas, pavyzdžiui, logotipui parinktas šriftas. Jis asimetriškas, drąsus ir įsimintinas, savyje talpinantis paprastas geometrines figūras, tokias kaip trikampis, kvadratas ar apskritimas. Taip pat galime įžvelgti korėjiečių raštą primenančius motyvus. Tai irgi suteikia autentiškumo.

Na ir keliaujame prie spalvų. Ir čia aš išskirsiu dvi pagrindines, kontrastingas, visą serialą matomas spalvas. Rožinė. Ji šiame filme simbolizuoja blogį (sargybiniai). Paradoksas, tiesa? Spalva, realiame gyvenime simbolizuojanti vaikystę, viltį ir švelnumą, šiame seriale atiduodama į blogio rankas. Tačiau dėl savo ryškumo ir kontrastingų juodų detalių, sukelia ir papildomą stimuliaciją ir sąmoningai nejuntamą įtampą. Rožinė spalva taip pat naudojama kaip simbolis, galintis nulemti gyvybę ir mirtį (sargybinių apranga, rožinė linija, kurią žaidėjai turi peržengti tam, kad liktų gyvi, rožiniai kaspinai ant karstų, netgi Gi-Hun rožiniai plaukai, kuriuos matėme antro sezono pradžioje, kai jis turėjo priimti lemiamą sprendimą, sėsti, ar nesėsti į tą lėktuvą).

Kita dominuojanti spalva yra žalia. Ji simbolizuoja gėrį (žaidėjus). Žaidėjų dėvimi žali drabužiai puikiai kontrastuoja su rožine spalva, tiek galvojant apie spalvų ratą ir spalvų derinimo schemas, tiek ir metaforiškai. Žalia spalva yra siejama su gyvybe, atgimimu ir…pinigais. Tai žinant (o ir nebūtinai žinant. Spalvų įtaiga yra tokia stipri, kad atlieka savo darbą mums net nejuntant), ypač stipriai juntamas šių dviejų spalvų kontrasto absurdiškumas (rožinės spalvos sąsaja su vaikyste, viltimi labai ironiškai panaudota ten, kur sprendžiasi žmogaus gyvybė ir žalia spalva, gyvybės simbolis).

Žiūrėdami serialą, atkreipkite dėmesį į scenas, kuriose rodomi pinigai (pvz.: kiaulė taupyklė pripildoma pinigais). Šioms scenoms naudojamos šiltos spalvos ir šiltas apšvietimas. Šiltos spalvos pažadina emocijas, susijusias su komfortu, suteikia laimės pojūtį ir džiaugsmą. Pats tas, po kruvino žaidimo, tiesa? O jei dar pasakyčiau, kad geltona lygiagrečiai taip pat gali ir priešiškumą sustiprinti? Visi šie dalykai yra ne šiaip. Viskas tam, kad kiekviena scena būtų itaigesnė ir mus labiau prikaustytų. Na o jei būsime daaaaar pastabesni, tai pamatysime, kad geltona spalva naudojama ir kitose detalėse, kurios simbolizuoja žaidėjų troškimus ir gyvenimo trūkūmus (banko kortelė, netgi maistas. Rimtai, atkreipkit dėmesį!).

Rožinė - žalia derinys naudojamas tikrai dažnai. Kaip papildančias spalvas išskirčiau mėlyną ir geltoną. Jos taip pat dažnai matomos. Šios spalvos, jų kombinacijos sukuria žaismingumo ir lengvumo jausmą (naa, vėlgi absurdiškumo jausmas lydintis nuolat, tikrai nenuneigiamas).

Laiptai! Laiptai yra mano mėgstamiausia serialo vieta! Dėl spalvų parinkimo kaip ir viskas aišku, rožinė, žalia ir geltona puikiai atlieka savo darbą ir sukuria saldžią, vaikišką atmosferą. Bet, ar atkreipėte dėmesį į jų dydį ir gylį? Dydžio iliuzija tarsi nukelia žaidėjus į vaikystę, kai viskas atrodė kur kas “didesnis”. Juk visos žaidimų aikštelės kažkada atrodė didesnės, nei yra ištikrųjų.

Analizuoti galėčiau ir kitus vizualinius komponentus (geometrinės figūros ant sargybinių kaukių su tam tikra reikšme, skirtingose scenose skirtingai atrodanti sargybinių kostiumų spalva. Atkreipkite dėmesį, kad kartais ji atrodo rožinė, o kartais raudona. Tai dar vienas triukas nejučia mums galvoje sukelti sumaištį ir pasiųsti skirtingus signalus). Bet šiam, pirmam kartui pakaks. Tikiuosi, kad pajausite, kiek svarbus yra kūrybinis matymas. Kiek daug elementų sudaro mūsų vizualinį pasitenkinimą.

Ir tikiuosi, kad užsuksite paskaityti mano tekstus, kuriuose stengsiuos vis padalinti įkvėpimo.

Ate ate📸