Tiesiog kažkas išsinuomojo patalpas, nusprendė pasikviesti atitinkamas sumas galinčius mokėti žmones ir prisijungė dar kelis kvadratinius metrus bendro miesto. Gavos grožio kunigaikštystės teritorinė plėtra.

Jeigu būna PMS nuotaikikė ir norisi su kuom nors pasiėst, gali įjungti naglą snukelį ir pabandyti kūgelį patraukti, tada išbėgs piktas žmogus ir pasakys, kad negalima, čia gi rezervuota, mažum aklas? Bet kuo rezervuota? Sutartimi su savivaldybe? Kelio ženklu? Nop, daug stipriau - išskirtinumo deklaracija, tas oranžinis kūgelis informuoja, kad kažkieno sėkmei reikia vietos, nes nusipelnyta daugiau.

Aišku, to mūsų aplinkoje pilna. Ten tos tradicinės situacijos, kai sklypas prie ežero ir netyčiom atsiranda varteliai su užrašu: PRIVATI VALDA ir seka nuoširdus nustebimas: o ko jie čia vaikšto?

Ir vos kas nors dėl to supyksta, greit gauna paaiškinimą, kad pykstantysis tiesiog… pavydi. Nesakau, nemaža šlykštaus pavydo būna nukreipto ir į socialiai atsakingai besielgiančius vien dėl to, nes jiems sekasi, bet tai jau visai kita tema, gal kada kitą kartą panarstysim ir ją.

Mandras gandras milenialsas kimba į atlapus, kai Lietuva pavadinama Rytų Europa, nes nu taigi ŠIAURĖS, lopai jūs, nieko nesuprantantys. Su visa pagarba, bet žinokit, abejoju, kai kasdien regiu vardinius numerius su drožiamomis saulėmis ties perėjomis, nes brangi mašina - tai galima. Mano naujas, platus automobilis, vadinasi, galima priparkuoti per 2 vietas, kad nesubraižytų tie - prastesni. Automobilis šiaip išvis yra pro max statuso ženklas mano mylimoje šalyje.

Ką kalbėti apie tai, kai konflikte galutinė korta būna pranešimas, kur dirbi ir kam paskambinsi - šitą, matyt, nugirsta visi dirbantys tiesiogiai su žmonėmis. Aš irgi.

Gera žinia - matyt, tai pereinamasis etapas, iš kurio reikia išsikabaroti. Tam tikra turtinė paauglystė ištikusi, kai vienas kitas plaukas ant smakro dygsta, bet jau norisi, kad į tave žiūrėtų.

Tai aišku, kad čia ne tik Lietuvoje. Ir kitos pasaulio dalys praturtėjo ir nusipirko prabangių, gražių daiktų, bet paaiškėjo, kad su jais daugiau nieko negavo, tad dabar ėmė juos paniškai saugoti ir bandyti užsitvirtinti privilegiją ją pabrėžiant. Tik problema tame, kad brandžioje turtinėje visuomenėje žmogus daiktui suteikia statusą, paaugliškoje - daiktai turėtų suteikti statusą žmogeliui.

Panašiai kaip su Birkin rankine.

Tikroji Jane Birkin savo Birkin rankinę naudojo kaip rankinę. Nu siaubas.

Prikraudavo iki viršaus, apklijuodavo lipdukais, prie dirželio buvo prisikabinusi net nagų žirklutes, nešiodavosi kasdien ir, regis, nejautė pareigos vakare paguldyti jos ant šilko pagalvėlės. Originalusis Birkin tašiukas buvo nutrintas, subraižytas ir vietomis dėmėtas, žodž, atrodė kaip naudojamas daiktas, dešimtmetį tarnavęs moteriškei su reikalais.

2025-aisiais aukcione jis parduotas už 10,1 milijono dolerių, tuo metu maždaug 8,6 milijono eurų. Nusidėvėjimas buvo rankinės biografijos dalis.

Dabar Birkin ir kitoms Hermès rankinėms galima nupirkti lietpaltukų. Aha, tikrų, specialiai pagal modelį pasiūtų skaidrių apsaugų nuo lietaus, kad neduokdie prabangus daiktas susidurs su krituliais. Yra įdėklų formai palaikyti, rankenų apsaugų, pagalvėlių laikymui, atskirų lentynų, turbūt netrukus atsiras ir Birkin psichoterapija po kontakto su šlapia servetėle.

Turtinėje paauglystėje nusiperkama rankinė ir paskui dar krūva daiktų, kad apsaugotų juos nuo gyvenimo.

Skirtumas tame, kad Jane Birkin suteikė statusą rankinei. Dauguma pirkėjų rankinę ir kitus dalykus perka tam, kad šie suteiktų statusą jiems.

Kur susitinka rankinės lietpaltukas ir oranžinis kūgelis? Turtinėje paauglystėje daiktas turi likti nepriekaištingas, nes nematomu rašalu užrašyta nauja žmogaus padėtis, tas daiktas per daug svarbus, kad jį ištiktų paprastas, dėvėjimosi kupinas gyvenimas.

Toliau tekste kišime giliau nosį į vešinčią pasirodymo ir lyginimosi kultūrą, kodėl jos vertos būti sudaužytos ir ką iš mūsų atima, į kaltinimus ir beveik folklorinius teiginius, kad jau lietuvis kito sėkme nepasidžiaugs. Ko mums trūksta išties: ar amerikietiško pasigyrimo, ar skandinaviško neišsiaukštinimo? O gal abiejų? Kiek vešinčios neapykantos turtingiems iš tikrųjų yra susiję visai ne su turtu, o jo perdėtu demonstravimu?

Rašydama tekstą pati nustebdavau, kokia keista jaunos turto visuomenės Lietuvoje būklė. Paradoksalu, bet dažnai norime, kad kiti suprastų, jog mums pasisekė, bet labai nenorime būti pagauti turint privilegijų. Nenorime lygintis, bet norime, kad lygintųsi su mumis.

Norime būti palaikyti sėkmingais, bet nenorime būti garsiai pavadinti turtingais. Norime, kad pamatytų automobilį, namą, atostogas, founder ar CEO titulą, lankstų gyvenimą, bet paklausti apie pinigus numykiame: ai, kokie ten pinigai. Sėkmė skamba kaip būdo savybė, o turtas jau išprovokuoja nemalonius klausimus ir aplinkinių įtarumą.

Pasirodymo kultūra susikibo už parankių su lyginimosi kultūra ir sukasi tarp mūsų versdamos priimti netikusius sprendimus ir atmesti išties norimus gyvenimus. Taip ir kenčiame gyvendami svetimais standartais. Namuose, kelionėse, automobiliuose, ofisuose, kurių norėjo kiti, bet susimokame mes patys.

Asmeniniai pasilyginimo klodai

Emigrantai trumpai užsukantys į Lietuvą prasitaria, kad kartais norėtų sugrįžti, bet šnibždasi, koks tai lyginimasis ir visuotinė įtampa ore tvyro.

Ir aš apčiuopomis suprantu, ką jie turi galvoje.

Tardama žodį apie lyginimąsi galėčiau rašyti apie tuos kitus. Bet lengva kitus drožti. Kai ir pačiai tenka primerkti nuožmiai akeles ir pasimatuoti su kitais. Gerai, kad iš anksto žinau, kas čia vyksta ir nevirstu ta Vaivos Rykštaitės tekste aprašyta discordo pamazga.

- Kokio velnio jie keliasi į tą priemiestį? - Prieš pora metų apkalbėjau šeimos draugus, visiškus Vilnių įsimylėjusius miesčionis, skęstančius mėgstamose kūrybinėse veiklose ir paskutines dienas gyvenančius Naujamiesčio lofte. Jie kurį laiką mano mintyse buvo tarsi autoritetas, ne savo pasiekimais, o gyvenimu, kaip norisi.

Ir štai dabar, nors ne mano namai, bet kažkaip gailėjau didžiulėmis ištapytomis drobėmis nukabinėtų sienų ir to, kad daugiau čia neužsuksiu padrybsot ant sofos ar betoninių grindų, dengtų egzotiškais kilimais. Aišku, pabiro vaikai ir bendra erdvė 5 metrus aukštyn besidriekianti erdvė, matyt, tapo neatitinkanti standarto?

Bet gal labiau gailėjau savęs, kad kažkur stagnuoju?

Read more

Priteklius nebūtinai reiškia, kad turi daug, bet tai, ką turi, netampa vieninteliu saugomu gyvenimo būdu. Savotiška laisvė.

Priteklius skamba kaip “priteka”. Vis priteka ir priteka ir priteka. Na labai gražu, lyg upė kokia vis naują vandenį nešanti.

Labai abejojau dėl šios temos plėtojimo, nes baisu, kad neskambėtų, kaip self-help knygelių beletristikos, kur tas pats sakinys parašomas kitaip per 400 puslapių. Bet pritekliaus tema pastaruoju metu vis duodavo gerų gyvų pokalbių, tai tebūnie.

Turiu vieną kolegą, su juos vis pasivaržome, kuris pirmas savanoriškon pensijon išeis. Jei skaitote mano tekstus, tai žinote, kad esu ankstyvos “pensijos” (FIRE) entuziastė, kai renkantis tam tikrą gyvenimo būdą, taip pat taupant, investuojant pati pasirinksiu, kada nedirbsiu, o ne tam tikras priimtas įstatymas, su konkrečiu įrašytu amžiumi vyrams ir moterims, priims. Tarkim jau dabar daugmaž 30% esu pensijoje, nes galėjau susimažinti darbus, ir lūkestį bei konkrečius planus dėlioju taip, kad toliau mažėtų.

Taigi varžomės mes su tuo kolega, backgroundas mūsų panašus (tiek pat vaikų, panašūs įsipareigojimai) ir žinot, pasigirsiu neraudonuodama: 1-0 mano naudai. Nors jis atlikęs rizikingesnių, bet sėkmingų investicijų, pradėjęs išvis investuoti daug anksčiau nei aš, bet kol kas varo viršijančiais sveiką būvį pajėgumais, nes na nėra to pritekliaus, nėra.

Toliau tekste pateiksiu jums labai skirtingų istorijų ir pabandysiu sužvejoti, kas jas sieja? Pamokymą, kaip kad pasakose apie priteklių būna, pateiksiu prie kiekvienos. Ir gale dar ir klausimų testą pridėjau. Bent daugmaž turėtų parodyti taviškį pritekliaus indeksą.

Iš ko sudarytas turtas, kurio nesimato banko išrašuose? Kaip įvertinti ne tik tai, kiek šiandien turite, bet ir kiek jūsų turto / išteklių sugebėtų išgyventi didėlesnį supurtymą?

Jei rytoj dingtų darbas, pajamos ir statusas, kiek laiko dar liktum turtingas?

Kas yra sėkmės istorija? Arba suneštinis universitetas

Šitai yra sėkmės ar nesėkmės istorija?

Read more

Gal čia ir visos mano kartos negandos glūdi. Mes nesurenkame reikiamų skaičių. Nors turime tiek daug aparatų skaičiavimams. Bet kas iš to matavimo.

23.21 valanda ir sėdžiu tvankiame balkone, po kojomis dar labai gyva gatvė lyg gyvatė raitojasi šviesomis tolyn. Žiūrėk, dvivietis kabrikas pralekia. Gal man reikia mašinos vasarai? Kokios nors neracionalios, netikėtos?

Kai išlaikiau teises, vyras turėjo tokį seną, piktą, vis liūdnai pagarsėjantį BMW modelį, pirktą savo būreliui - lenktynėms trasoje. Buvo tokios tvankios dienos. Ir aš, kad pasipraktikuočiau vairavimą, kiekvieną vakarą ta mašina veždavau mus prie ežero Molėtuose. Žinau, ežerų esti ir arčiau. Bet mums patiko kas vakarą tuo niekam tikusiu keliu lėkti į Molėtus.

Laukiausi 7 mėnuo ir savo pilvą kaip mėnulį kišdavau ežeran. Juokaudavau, kad esu povandeninis laivas. Tada padarė man vieną gražiausių nuotraukų su juostiniu fotoaparatu. Lyg ir vienkartinis buvo.

Ta urzgianti, pikta, sena, prie nėščios moters nederanti BMW iki šiol yra įsimintiniausia mano vairuota mašina. Manau, apie tai pasakosiu savo anūkams. Nors apie automobilius nieko nenusimanau.

Jeigu dabar nusipirkčiau identišką, jau nebūtų tas. Kiekvienas automobilis, kaip ir šiaip daiktas, gal net žmogus lieka tame kitame gyvenime. Praėjusiame. Nors koks kvantinės fizikos profesorius pasakytų, kad praėjusių nebūna.

Plūstelėjus prisiminimams noriu kažkam paskambinti.

23.33. Kam gi galėčiau paskambinti?

M - kelionėje, V jau miega, ji irgi ofiso planktonas, ryt anksti kelsis, R - pasirodytų žiauriai keista, nes skambinamės kas pusmetį kelios savaitės prieš suplanavus tikslų pokalbio laiką.

Pasigailiu, kad neturiu vyresnių draugų, man rodos, jiems galėčiau paskambinti, jų vaikai jau turi būti dideli ir jie patys neturėtų dar būti per daug seni panaktinėjimui su telefonu.

Tikriausiai reikėtų skambinti E, nes kartą ji man irgi taip skambino ir pasakė, kad yra didžiai nelaiminga. Mane tas pasakymas pribloškė. Važiavau iš slidinėjimo kelionės kalnuose, buvau vidur Lenkijos niekur ir mano vaikystės draugė man paskambino. Tąkart sakiau jai:

- Negali būti. Negali būti nelaiminga. - Buvau pati prasčiausia guodėja. Bet ta šūduva apie jausmų priėmimą skamba dar blogiau, kaip ir klausimas, kas nutiko.

Mano karta neturi teisės būti nelaiminga. Sako, kad mūsų šikna visko pilna. Manau, kad taip ir yra. Mes nepatyrėme tiesioginių karų, bado, maro. Jau tik nesvaikit, jei covid maras - tai aš visos pasaulio dievybės.

Pastaruoju metu narsčiau savo kartos bendrakeleivius nuo 29 iki 44 metų.

Mes surašyti į statistikos lenteles ir apie mus kalbama tyrimuose. Mes visi suvesti į sistemas. Mes esame amžiaus grupė, vartotojų segmentas, rinkimų elektoratas, paskolų gavėjai, tėvai su mažais vaikais arba kalti, kad be jų, darbuotojai su perdegimo rizika, žmonės, kurie perka papildus miegui ir vis tiek nemiega. Mes esame tie, kurie dar atsimena telefoną su laidu, bet jau nebeatsimena visų savo slaptažodžių. Tie, kurie vaikystėje rinko lipdukus į albumus, o dabar renka žingsnius, baltymus, įmokas, ciklo dienas, palūkanų normas ir miego fazes.

Mes esame karta, kuriai labai daug kas pavyko. Išmokome anglų kalbą, nusipirkome bilietus į pasaulį, susikūrėme CV, LinkedIn, interneto banką, vaikų darželių paskyras, pensijų kaupimą, terapijos žodyną ir bent vieną labai protingą planą brangioje užrašinėje, susiūtoje iš medvilninio popieriaus lapų.

Mes esame tie, kurie viską galime geriau. Galime geriau miegoti, valgyti, investuoti, auginti vaikus, mylėtis, ilsėtis, senti, atrodyti pavargę. O taip, mano kartai reikia pavargti kažkaip estetiškai.

Ne suodinom kojom iš nuovargio kristi prigulti, užsnūsti popietuko, kol aplink zvimbia šūdmusė, o su lininiu chalatėliu, levandų purškalu, kur nors spa tarp pušynų arba atvirkščiai keberojantis į kalnus, nes prisipirkai per brangios įrangos.

Mes viską žinome. Tiesa sakant, žinome per daug. Žinome, ką stresas daro kūnui, ką vaikui daro rėkimas, ką infliacija daro santaupoms, ką sėdėjimas daro nugarai, ką telefonas daro dėmesiui. Žinome viską. Nieks prieš mus tiek daug nežinojo, kiek mes.

Mums buvo sakyta: tik mokykis, tik dirbk, tik rinkis, tik nebijok pasaulio. Ir mes nebijojome. Ėjome. Ėmėme paskolas, gimdėme vaikus arba aiškinomės, kodėl jų neturime, keitėme darbus, miestus, partnerystės formas, mitybą, pažiūras, telefonus, bankus. Užsi… administravome.

Mes nesame karta, kuriai kažkas ne taip, nes mums viskas taip. Mes esam tie, kurie sako - TAIP!

Taigi šitas tekstas bus apie tuos nelemtus, pertekusius, išpindėjusius milenialsus, kurie dar kažkaip sugeba kažkuo skųstis. Bet ne apie kiekvieną atskirai ir ne apie kartą kaip tvarkingą lentelę, kurioje visiems galima pažymėti tuos pačius simptomus, o apie tam tikrą istorinę savijautą, kurią bandysiu aprėpti keliais būdais vienu metu: statistika, tyrimais, asmenine patirtimi ir pokalbių, kuriuos visi turėjo, nuotrupomis, rimtesnėmis knygomis ir viešų diskusijų triukšmu.

Read more

Kas tie finansiniai tikslai; kodėl tikslas NĖRA tiesiog sutaupyti sumą X; kodėl viskas yra kebliau nei atrodo tuos tikslus nusistatant ir kaip galų gale juos identifikuoti čia ir parašysiu. Remsiuosi metodika, už kurią JAV finansų konsultantai sumoka ir 10k, kad išmoktų ir gautų pažymėjimą.

Bet nesijaudinkite, nebus sunku, visą informaciją jau sukramčiau taip, kad čia bus vienas tų tekstų, po kurio galite pasėdėti su užrašafke po šiūruojančių medžių lapijomis su užkandukais parke ir praleisti malonią popietę su savimi. Čia net Exceliuko, skirtingai nei daugelyje tekstų atgalios, nesiūlysiu, va kaip malonu viskas bus.

Šitą finansinių tikslų išsigryninimo metodą siūliau ir 12-okams savo vestuose finansinio raštingumo mokymuose mokyklose. Patiko ne tik jiems, bet ir tėvams, ir mokytojams.

Kažkadais išbandžiau ir pati, nors iš pradžių šnairai žiūrėjau, per daug amerikoniškai skambėjo, bet gražiai dalykai sukrito į savas vietas. Po to atsirado ir mažiau darbo, ir bėgimo vadinamuose žiurkėnų rateliuose, ir jau mažais žingsneliais gyveniman ateinantis FIRE (ankstyvos pensijos nuo kada noriu laikas).

Galbūt šiomis dienomis jau ir matėt sklandantį bajeriuką, kad dabar, po SpaceX IPO, mes, normalūs žmonės, savo turtu esame arčiau Jeff Bezos nei Jeff Bezos savo turtais nutolęs nuo Elon Musk.

Nors juokelis skirtas lyginimui su amerikiečiais, bet tinka ir mums, nes net keli šimtai tūkstančių šen ar ten - nieko nereiškia. Net milijonai keli nieko nereiškia. Jeff Bezos vargsta kaip ir mes, nabagėlis.

Matot, koks nebaigtinis gali būti pinigų turėjimas, norėjimas ir siekis taip pat.

Ne visi gali būti turtingi vienodai. Ne visi ir turi norėt būti turtingi vienodai.

O tu, žmogeli, sėdi savo ofise ir praleidi pietų pertrauką skrandį gadindamas ir vėžio riziką didindamas, gal net praleidi ir miegą, pabuvimus su šeima ir kitus dalykus, kad įkristų mėnesio gale papildomi šimtukai.

Gal tu to ir nedarai. Šaunuolis, jei taip.

Šiaip noriu pasakyti, kad pinigų vaikymasis gali būti beprasmis dalykas, bet ne todėl, kad pinigai nesvarbūs. Būtų labai jau patogu taip pasakyti, ypač tiems, kurie jų turi pakankamai. Žmonės mėgsta nusisvaigti, kad ne piniguose laimė. Ne vien piniguose, bet išėmus juos iš laimių sąrašo visa kita sugriūtų. O jeigu tau pinigai nesvarbūs, tai gal nemoki elgtis su jais, nenaudėli?

Pinigai svarbūs. Jie sumoka už šiltus namus, dantų balinimą, parketo vaškavimą, keistas vintažines lempas, keliones į Italiją ir omega 3, kurio mums trūksta. Matot, kaip gerai.

Bet pinigai gali tapti sekinančiu sportu, jeigu nesupranti, kokiems tavo tikslams jie turi tarnauti.

Paklausus žmonių apie jų tikslus, dažnai galima išgirsti arba labai konkrečius pasakymus: noriu uždirbti milijoną ir turėt didelį namą arba tokius aptakius:

noriu finansinės laisvės ir saugumo, noriu daugiau uždirbti ir ramybės, noriu, kad išvis nereikėtų galvoti apie pinigus.

Neneigiu, tikrai skamba gražiai, bet šie tikslai… blogi - finansų planavimui beveik netinka, nes neaišku, ką toliau daryti.

Read more

Jau visai čia visko daug žinai.

Sekmadieniais keptuvėje vartai rytinius varškėčius, o kita akimi skaitai apie ETF, žiūri, kuo skiriasi accumulating nuo distributing. Viduje net šilta pasidaro, kad štai rūpiniesi kapitalu, pensija, ankstyva finansine nepriklausomybe… tai ne tie, kiti, kur dar neinvestuoja, nesusipratėliai, pensijon išeis 90 metų būdami.

Ta saldi pradžių pradžia, kai jau prakandai uždraustą obuolį. Aišku, tik pats/pati sau draudei dėl visokių baimužių.

Jau gal nusipirkai pasaulinį akcijų ETF – plačiai išskaidytą akcijų krepšelį, apimantį daug šalių, sektorių ir įmonių, apie kurį protingi žmonės sako, kad pradedančiajam gali ir visai pakakti. Jame jau yra daug šalių, sektorių, įmonių, o tu, aišku, girdėjai, kad diversifikacija niekam nepakenkė.

Bet žiūrėk tu man, visi ir apie S&P500 kalba ir tikrai, istoriškai tie grafikėliai atrodė gražiai. Taip taip, tai tas garsusis JAV indeksas, kuriame sėdi šimtai didelių amerikietiškų įmonių, nuo technologijų milžinių iki kasdienio vartojimo bendrovių. Kitaip tariant, pirkdamas tokį ETF tu perki labai didelį gabalą Amerikos verslo pasaulio. O Amerika, kaip žinia, investavime yra ne šiaip šalis, o atskiras finansų slibinas trigalvis.

Be to, paaiškėja, kad Nasdaq-100 turi technologijų, o technologijos juk yra ateitis. Tada nugirsti, kad kažkas gauna dividendus, o kiti kalba, kad šūds ir labai neprotinga rinktis dividendines priemones. Kiti prasitaria apie auksą, nes jeigu pasaulio pabaiga, tai išsigelbės tik turintys aukso. Tada pliumpt, dar viena akcija nukrenta, apie kurią visi kalba, nes ji toji - ATEITIES. Tada dar kita, nes pirmoji ateitis jau pabrango. Dar reikia kažką prigriebt gryn su AI susijusio, nes kaip šiais laikais be to, juk seniai ne 2000-ieji.

Griebiesi visko, gaudai kiekvieną naujieną. Bišk stresiukas, nori viską, ką jau turi, parduot ir pirkt kažką kitko, nes kitur yra geriau. Kasdien refreshini, kaip sekasi tavo kapšui, aka portfeliui, ir kažkaip nerimauji. O sakė, kad bus paprasta tas investavimas. Melagiai!

Been there, done that.

Read more

Turėjo būti saulė, bet pradėjo lynoti, visi vaikeliūzai susiorganizavo tempti šakalius į laužavietę, kad būtų galima užkurti laužą ir sušilti. Tėvukai, lyg kokie urviniai, bandė tą ugnį išrasti ant šlaptelėjusių pagalių, pavyko ir tada ant ilgų lazdų movėm dešreles ir zefyrus.

Tortą paskutinę akimirką prigriebiau iš kepyklėlės, tokį, kuris buvo likęs, omg, su cukrum, tuo baltu, paprastu pridėtiniu cukrum ir dar buvo limonado, tikrai ne naminio. Vaisius jau būnant gamtoje supjausčiau belenkokiais kavalkais: vienas storas, kitas plonas ir pritepiau sumuštinių.

Savo pūstažandį vakare parsinešėm ant peties jau užmerktom akim, suodinom pėdom ir žandais.

Po to prasidėjo kitų vaikų gimtadieniai, į kuriuos buvom pakviesti, ir galvoju, kad tada su savuoju kažkur prašovėme?

Dabar keliaujant į vaikų šventes ir ieškant dovanų nesąmoningai skaičiuoti pradedu, ar mūsų dovana bent kažkiek atpirks šventės sumą. Nes žaidimų kambarys, 2 animatoriai, fotografas, fotosienelė, balionų arkos, užsakyti dailūs užkandukai, tortas be gliuteno, be cukraus… O dievai! Aš pati niekad tokios šventės nesu turėjusi, o čia 5-metis jau taip tūsina. Pavydž ir jaučiuosi, kaip vargeta kokia, turbūt.

Atsipalaiduoju tada, kai tas pats 5-metis su savo prisikviestais draugeliais, atlikę pareigą privalomai nusifotografuoti prie balionų, vis prieina ir vieną kitą paslapčiom pokšt pokšt pokšteli.

Balionams skirti pinigai irgi pokšt pokšt. Mamasitoms, kurios visa tai organizavo ties kiekvienu pokšt sutrūkčioja akies vokas, bet na kaip ir viskas ok, nes kur gi dėsi tuos balionus, jau atidirbo, negi arką vilksiesi namolio?

Juokingiausia būna, kai samdytas animatorius, ten koks traktorius - voras, būna visiškai neįdomus garbingam jubiliatui, nes anas jau siaučia kamuoliukų baseine su draugeliais ir nežada iš jo lipti. Tad traktorius - voras norėdamas atidirbti savo darbą prieš tėvus eina gaudyti paslaugos gavėjo, kad tinkamai įvykdytų prievoles.

Jubiliatas bėga, iš pradžių krykštaudamas, po to jau verksmingai, baisus jam tas dėdė, bet ir traktorius-voras jau piktas, gi jam neina darbo dirbt, kai mažai kas dėmesį kreipia, pagauna už kojos nabagą, maždaug “ateik čia” ir privalomai nusitempia linksmintis ir foto darytis.

Ech, kartais man atrodo, kad šiuolaikinę tėvystę geriausiai paaiškina ne psichologijos vadovėlis, vaikų raidos lentelė ir net ne tie sielą iš kūno išsiurbiantys patarimai apie ribas, ekranus ir emocijų validavimą. Ją gi geriausiai paaiškina vaikų gimtadienis žaidimų kambaryje.

Neapsigaukite, šitas tekstas nebus vien apie gimtadienius, bet apie juos ir šiaip vaikų šventes kalbėsiu nemažai. Čia dar ir pirmas mano tekstas Substack apie motinystę. Gal ir vienintelis, nes apie šitai tiek daug pasisakymų, kad kartais verčiau prikąsti liežuvį ir klaviatūrą. Geriau pakalbėkim apie mūsų:

• Piniginius tėvystės rimus ir nerimus.

• Lyginimosi kultūrą (gal mes prastesni).

• Patirčių nuvertėjimą (kai reikia vis stipriau ir (pra)brangiau, nes paprastas tortas su žvakutėmis nedžiugina?).

• Ir ką daryti, kad jaustumėmės geriau? Nes nu blemba, kažkaip užknisa.

Read more

1. Kodėl gavus II pakopos lėšas daug kas nubėgo naujausio iPhone pirkti, kaip mūsų smegenys elgiasi su vienu ypu gan netikėtai gautais pinigais ir kodėl tai yra net biologiškai numatytas atsakas, kurį galima suprasti, apeiti ir turtėti?

2. Finansinio elgesio hierarchiją, kuri remiasi konkrečia seka. Pasitikrink ant kurio laiptelio esi: nuo pagrindo iki viršūnės, su aiškiais žingsniais ir apčiuopiamais tikslais.

3. Ką būčiau padariusi su 5000 eurų iš II pakopos. Konkretus sumos išdėstymas.

Esu vaikas tų tėvų, kurie atsiėmę II pakopos pinigus eitų pirkti TV ir telefonų.

Ir aš apie tuos telefonus visiškai rimtai. Nes spėkit, kas pirmas klasėje turėjo Nokia 3310? Ir dar spėkit, kas gyveno prasčiau nei tarkim pusė klasiokų (su tualetu lauke ir šaltu vandeniu, kurį norint praustis tenka pasišildyti ant dujinės viryklės)?

Taip, teisingai, aš. Abu variantai esu aš. Bet gal net ir tu, tiesiog tokie laikai buvo.

Laikai keičiasi, bet susiformavęs finansinis elgesys sunkiai iškrapštomas.

Nokia 3310 tuo metu kainavo apie 800 litų. Tėtis dirbo, mama dirbo, pinigų nuolat trūko, bet blizgantis, pilkas, su dangteliu keičiamu į oranžinį ir Snake žaidimu telefonas buvo mano kišenėje. Visi klasėje norėjo sužaisti gyvačikę ir apžiūrėti tą stebuklingą aparatą. Kiti jį gavo, bet vėliau.

Aplinkai tai buvo signalas, kad mes irgi galime ir esame tas Kažkas.

Tuo metu tokios frazės, kaip “investavimas” ar tuo labiau “pinigų psichologija” nebuvo vartojamos. Geriausia ką aplinka galėjo išspausti tai “taupymas”. Taupymas, aišku, pakavojant pinigus kur nors spintoje. Taupymas buvo maximumas, kurį gali pasiekti su laisvais pinigais, jei tokių likdavo.

Dar prieš šitą Nokia istoriją, nutiko kita. Kartą atsirado galimybė mūsų šeimai nemenkai praturtėti.

Tėtis su kitais vyrais nuvyko į Vokietiją ir parsitarabanino pilną tralą mašinų. Jas gana greitai pardavė. Žinoma, anuomet nebuvo jokių atsiskaitymų grynaisiais ribojimo. Susišlavė nemenką sumą, nepamenu jau kiek, gal apie 18000 litų. Kad suprastumėte šitų pinigų vertę, tai tuo metu mūsų miestely (tuo metu gyvenau Prienuose) butus stumdė po 2000-4000 litų (dabar tuose pačiuose daugiabučiuose kainuoja mažiausiai 80k+ eurų).

Padėjo tuos pinigus po sunkia atlenkiama sovietine sofa-lova.

Po kelių dienų mus ištiko tragedija. Kuri beveik sugriovė ir taip trapoką šeimą.

Read more

Būna taip, kad padarai pusę darbo nemokamai dar prieš ištardamas kainą.

Arba būna, kad draugystės ir profesijos ribos ištirpsta. Pažįstamas meiliai sako:
- Gal gali užmest akį, tu juk nusimanai, tau gi čia nesunku.

Ir štai į darbą jau įsitraukei kaip šiaip malonės pilnas žmogus, o ne profesionalas. Galvoji užvesi ant kelio, ką jau čia, gi santykiai ten ir viską, bet netrukus jau teiki ilgai trunkančią paslaugą savanoriškai nuo pat pradžių panaikinęs teisę kalbėti apie jos kainą.

Būna, kad konsultavimą pradedi dar iki konsultacijos. Atrašai ilgą žinutę, perskaitai kelių lapų situaciją, apgalvoji, kas čia iš tiesų vyksta, nuramini kitą, sudėlioji pirmą kryptį ir tik tada pamini, kad detalesnė pagalba jau kainuotų. Tik kad dalis darbo jau įvyko, gal net pati vertingiausia dalis - orientacija chaose.

Dar būna tas įžymusis, tikrai žinot - tik vienas trumpas klausimas - šitas tikras šelmis. Be abejo paaiškėja, kad kažkaip kitaip skaičiuojama iki vieneto nei darželyje mokė, nes klausimas niekada nebūna tik vienas, be to, reikalauja konteksto, atsakomybės ir patirties.

Jau gal nujaučiate apie ką šis tekstas bus, bet vis tiek dar pasakysiu, kad nereikėtų galvos sukt, o jau jūs nuspręskite ar skaitysite, taigi apie tai:

• pasirinktą kankinio dalią - kaip mes išmokstame atiduoti daugiau, negu parduodame ir kodėl lengviau dirbti daugiau, negu paprašyti daugiau;

• “Ačiū” arba “čia tau bus gera reklama”;

• kaip nesigėdyti prašyti pinigų ir drąsiai įvardinti savo kainą;

• kūrėjų problemą - kodėl kūrėjams teisingas atlygio įsivardinimas dar sunkesnis;

• atskira teksto dalis apie moteris. Daug moterų išmoksta būti supratingomis, nesavanaudėmis, na tomis, kur ne dėl pinigų.

Read more

Tik šį kartą update, tai kaip einasi, kas pasiekta, kuo abejojama ir ką gali atlikti, jei nusprendei pabėgti iš darbo rinkos anksčiau nei ateis pensija, net jeigu seniai tau nebe 20. Ką dar svarbu atlikti be įprasto taupymo ir investavimo į ETF?

Bet. Bet prieš tai norėjau papasakoti apie aplinkybes, kurių apsuptyje priimti visokie sprendimai sprendimukai, tad pradedu nuo laiško, reti šitie, kol kas tik trečias.

I dalis

- Viskas, išeinu iš darbo. Kur čia ką kam parašyt?

- Dbdfuck, į kur tu išeini?

- Į niekur. Neturiu naujos vietos. Visi užkniso, aš pavargau ir tegul mane išlaiko vyras.

Daugmaž taip vystosi metinis pokalbis su vadovybe maniškiame ofiso planktonėlio pasaulyje.

Kai anksčiau išgyvenau tokią visko metimo nafik krizę, išėjau gimdyti vaiko ir tai buvo vienas labiausiai pasiteisinusių, nuostabiausių, kosmiškiausių dalykų. Kai antrą kartą panorau pasekti to paties plano punktyrais - nepaeina ir tenka ieškoti kitų išeičių.

Draugė, kuri pasiekusi tokį mindfulness, kad atrodo lyg kalbėtų vien citatomis, pamokslauja, na negalima vaiko gimdyti dėl savęs, ypač dėl tokios paviršutiniškos priežasties, kaip nėjimas į darbą keletą metų. Galima tik dėl jo paties. Bet tai ką išvis tada galima dėl savęs?

Svarstau, kad gal jau tas metas, kai esu nevaisinga, pradedu reguliariai gerti myo-inozitolį. Kas bus, tas bus.

Read more

– Oho, kas atsitiko? - Ir apgailestaudama ir besicekavindama palinkstu link jos. Nieko nėra geriau, kaip geros paskalos ofiso virtuvėje. O apie išsiskyrimus visada geros, kaip ir dar gimdymo istorijos.

Trumpam sustoja, lyg ieškotų vieno didelio įvykio, tik kad jo nėra.

– Jis vedė savo telefoną. - Sarkastiškai žvengia pati iš savo pasakymo.

Aišku, istorija klampesnė, visų laikų klasika - apie vienas kito apleistumą, bet kaltė telefonui nuskamba kelis kartus. Šitas mažulis santykių krizėje tikrai ne paskutinėje vietoje atsidūrė. Čia ta istorija, kai tas kitas fiziškai šalia, bet dėmesys visą laiką kažkur kitur.

Tada papasakoja vieną nutikimą, kuris, matyt, ir buvo tas lašas prieš sprogimą. Kartu vakarieniavo gražioje vietoje ir ji pasakojo kažką svarbaus, turbūt net įdomaus. O jis tuo metu, net nelabai slėpdamasis, skrolino.

Po kelių minučių pakėlė akis ir paklausė:

– Palauk, tai ką ten sakei?

Iš pradžių norisi nusijuokti tuo wtf juoku, nes skamba per smulkiai skyryboms. Bet supranti, ji nekalba apie telefoną, kalba apie tai, kad žmogus yra šalia, o dėmesys – ne. Matyt, taip ir pavargstama gyventi su kūnais, kuriuose nerandama žmogaus.

Rašant šį tekstą dariau eksperimentą: kai rašymo metu, esant minčių pauzei, nežinojimui, kaip konstruoti sakinį ar išreikšti mintį, nevalingai paimdavau telefoną į rankas - ant lapo pasidėdavau brūkšnelį. Galų gale brūkšnelius suskaičiavau. Spėkit, kiek kartų pauzėse atsirasdavo telefonas atremtas prieš akis?

Galiu duot ir jums užduotį:
Perskaitykite šitą tekstą iki galo neatsidarant jokio papildomo appso telefone, o jei ir taip ne telefone skaitote, tai net nepaimant į rankas telefono išvis. O jeigu tekstas nepatiks nuo kitos pastraipos ir nesinorės skaityti, tai tą patį galite atlikti su 20 knygos puslapių:)

Galvoju, kada gi viskas prasidėjo?

Gal kai tapo sunku išbūti su stora knyga? O gal kai žiūrint filmą, ranka vis imdavo neršti po sofą ieškant telefono, nes vieno ekrano gi mažai? O gal kai eilėje prie kasos atsirasdavo automatinis noras kažką tik greit patikrinti? Gal kažkurį rytą, kai pirmu judesiu tapo ne galvos pasukimas ir žvilgtelėjimas per langą, o telefono palovy grabaliojimas. Arba gal pirmas kartas buvo pokalbyje su žmogumi, kai atsiradus mikro-tarpams, mikro-tyloms būnant kartu, prireikė akį užmesti telefonan.

Read more

Dažniau rašau apie įvairius klasikinius finansinio elgesio tyrimus, teorijas, patvirtintas per daugelį metų. Vis nosį užrietus pabrėžiu, kad štai, ta ir ana idėja apdovanota nobeliais ir gelbsti valsybes, ne tik mūsų pinigines. Bet čia ne tas atvejis ir ne tas tekstas.

Ką jūs į tai, jei pasakyčiau, kad mūsų asmeninius finansus labiausiai valdo TikTok’as, visokie Instagramo reelsai ir bala žino iš kur traukiamos keistos idėjos?

Vienos jų geros, o kitos bevertės. Klausimas, kurias priglobti po sparneliu, o kurias išmesti? Čia tai ir apžvelgsiu.

Nusikeliam į 2023 m.

Gwyneth Paltrow žengia į teismo salę, internetai nuščiūva ir visiems dzindzilin dėl ko bylinėjamasi, prasideda tikras, visuotinis sociologinis eksperimentas: žmonės aptarinėja ne kaltę ar nekaltę, o megztinių tekstūrą, vilnonių paltukų kritimą ir tą labai jau traukiančią turto ramybę.

Billionaire chic, stealth wealth, quiet luxury - per pasaulį nuvilnija šios frazės ir hashtagai. Pasipila straipsniai portaluose, net gan solidžiuose, kaip Financial Times, Economist, The Guardian ir kt. Visi rašo apie prabangą be logotipų. Na tą, kuri nerėkia “žiūrėk į mane”, prabangą tokią, kurią atpažįsta tik tie, kam reikia atpažinti - atitinkama klasė.

Truputį anksčiau tą patį jausmą (tik dar labiau sterilų) į masinę sąmonę jau pasėjo nuostabusis serialas - Succession. Nebuvo ten blizgučių, nebuvo logotipų šou, tiesa sakant anie net tiesmukai pašiepti buvo, tik tamsiai pilki kašmyro megztiniai - atrodo max nuobodžiai, na bet tik tol, kol supranti, kad nuobodulys čia ir yra prabanga. Nereikia būti pastebėtam, nes jau ir taip esi pozicijoje, kur aptarnauja ir pataikauja.

Uch, tai buvo laikotarpis, kai socialiniai tinklai prisipildė detektyvų, kurie ieškojo klasės kodo ir tuo pačiu paryškino prarają tarp vieno procento ir visų kitų. Tai buvo metai, kai aplinka šaukė apie quiet luxury.

Tik jam gan greit antausį tėškė loud budgeting, net aidai nuskambėjo, kaip tėškė.

Tiek prie quiet luxury, tiek prie loud budgeting dar sugrįšime.

Toliau tekste chronologinė 2008–2026 finansinių trendų anatomija, kas išliko, kas numirė ir kaip atpažinti, kas išties teigiamai veikia mūsų finansinius įpročius, o kas gali nugalabyti net skrupulingai planuojamus biudžetus? Kas iš jų iš tikrųjų suveikia ir verta pasilikti, o kas visiška nesąmonė?

Nemanau, kad egzistuoja vienas teisingas kelias, bet pabandykime atskirti: ar užsukęs trendas padeda kaupti finansinę laisvę ar tik padeda gražiau pateisinti vartojimą, ar jis mažina gėdą, ar ją rafinuotai pervadina, ar duoda solidų planą, ar tik emocinį trumpalaikį pasitenkinimą?

Read more

Bet ji nori būti itin sėkminga, itin turtinga ir tikriausiai žinomumo irgi neatsisakytų. Labai normalūs ir gerbtini norai, ir ji dėl to sunkiai dirba beveik dešimtmetį. Ji įprastai mane užknisa, nes nuolat lyginasi su kitais ir sako: tai ir anai sekasi, mačiau žurnale, kodėl man nepavyksta? Tik ne šįkart. Šįkart ji atsipūtus ir linksma, taria suokalbiškai pažemintu balso tonu:

- O matei, TOS šaneliai turbūt ne iš darbo uždirbti? Ji gi TUOSE laiškuose, kaulija babkių.

Aš tikrai nemačiau. Bet paskiau pažiūrėjau. Visgi, mano darbe tokios istorijos nėra egzotika. Ne iš darbo uždirbtos pajamos turi ne tik pavadinimus, bet ir atskirus deklaravimo kodus. Sistema tam pasiruošusi, nes seniai žino, kad ne visi sėkmės simboliai gimsta iš sąskaitų faktūrų ir sunkaus darbo.

Manęs nei kiek nenustebino tos merginos ir vaikinai, iš padorių šeimų. Nenustebino nei iš klasikinės kultūros laukų: balerinos, smuikininkės, nei gydytojai, nei modeliai, nenustebino ta visuomenės pusė, iš kurios mes tikėjomės istorijų apie talentą, discipliną ir ilgą kelią.

Tik daug pažįstamų nustebino. Bet ką jau, mažas kraštas esame. O perskaičiusi dalį tų susirašinėjimų patyriau eureka! momentą, norėjau panašia tema seniai parašyti, tik neturėjau konteksto už ko užsikabinti, kad visiems būtų aiškiau.

Matot, išryškinus dalį Epsteino failų, dalis žmonių gavo kaulą paskaloms, dalis pagrindą sąmokslo teorijoms, dalis liko pasipiktinę ir nuliūdę, bet dalis kažkaip… atsipalaidavo. Neįtikėtina. Atsiduso ne iš džiaugsmo, kad ten kažkas kažkur paslydo, o iš palengvėjimo. Nes staiga paaiškėjo, kad problema nebuvo jų tinginystė, jų silpnas charakteris, problema nebuvo ir “nepakankamai norėjau” ar “nepakankamai dirbau”.

Kad ir tas Chanel rankinukas, ilgą laiką merginoms jis reiškė vieną dalyką: ji padarė viską teisingai. Ji daug dirbo, daug mokėsi, rado pinigų geriausiems pasaulio universitetams, plovė indus po paskaitų iki išnaktų, ji rizikavo, ji buvo talentinga. Jai niekas nepadėjo. Taip pasakojo.

Read more

Ir ne, ne šiaip apie bendrą skundą kalbu, kad “Viskas brangsta”. O apie pripažinimą, kad būtent tau per brangu. Nes jeigu maistas, ne aukso dulkėmis barstytas, ne atskraidintas iš egzotiškų kraštų, o kasdienis, gan sezoniškas, tas kuris sveika kūnui ir sielai, brangu, tai mažu kažką gyvenime negerai darai? Mažu esi lūzeris, tik kaltini kitus.

Stoviu specializuotoje žuvies parduotuvėje prie šviežios žuvies vitrinų lyg prie kokio moralinio altoriaus. Man reikia valgyti žuvies. Žuvis yra baltymai, žuvis yra Viduržemio jūros dieta, kuri lemia ilgaamžiškumą, žuvis yra sveikata. Bent 2-3 kartus per savaitę, kaip rekomenduojama. Žuvis žuvis žuvis.

- Bet tik gera žuvis. - Pagraso pirštuku mitybos specialistai.

Bloga žuvis gali ir žalos padaryti. Tad aš renkuosi geriausią. Beje, gerą žuvį atskirti moku. Jeigu jūs galvojate, kad nemokate, tai tiesiog paragaukite žalios žuvies iš geros parduotuvės ir iš įprasto prekybos centro, pamatysit ir pajausit.

Pasirinkau gabaliuką tos, gabaliuką anos, dar šitos, nes nevalgysiu tos žuvies apsigobžusi viena, pasislėpusi lyg Golumas burbėdama “My precious”, reikės kasneliais su šeima pasidalinti ir tik pyst - beveik 60 Eur. Išties gera žuvis, ne ikrai, ne kokie egzotiški jūros ežiai - 60 Eur. Vien žuvis 1 dienai. Na gerai gerai, gabalėlis dar antrai pasiliks. Šiaip neneigsiu, mes esam ėdri šeima ir suvalgom daug.

Jeigu dar norėsiu ekologiškų vaisių, daržovių, aukštos kokybės sūrio, kokybiškų makaronų, šviežiai keptos raugo duonos iš kepyklos, riešutų, tų premium riešutų (kur valgai ir jauti, kad tikrai tinkamai laikyti, o ne oksidavęsi ir skatinantys uždegiminius procesus), juodojo šokolado… prisidės dar tas pats 60 ar daugiau.

O rytojui štai reiks dar organic, žole maitintos jautienos šmotelį nusipirkt.

Ir upsi dupsi, nejaugi aš, kuriai šiaip jau nieko netrūksta, kuri ten wild&free - mažiau dirba, daugiau laisvo laiko turi, pajuntu kokią tai atskirtį nuo tų, kuriems nei kiek nepasijaučia toks pirkinys?

Aš nekaltinu, kad tokia kaina, nes galbūt viską įvertinus, ta žuvis tiek ir turi kainuoti, kad apsimokėtų išvis veikti specializuotai parduotuvei, su nepriekaištingos kokybės produktu: samdyti pardavėjus, nuomoti vietą, mokėti už logistiką ir milijoną nematomų dalykėlių.

O ar būtina čia išpindėjus būti ir pirkti eko šmeko, šviežiausią žuvį, mėsą ir kepyklos duoną, jei gali nueiti į bet kurį eilinį prekybos centrą ir susikrauti visai padorų krepšelį už padoresnę kainą? Nu nebūtina ir dažnai taip ir darome, ilgalaikiškesnius produktus perkame per akcijas, nes kitaip.. mums brangu.

Štai šiandien ir nepirkau juodojo šokolado (deserto, kuriam pritariamai linksi mitybos specialistai), ne eko, ne organic, paprasto, bet gan kokybiškos sudėties - 5,5 Eur. už plytelę. Šokoladą pirksiu, kai bus akcija.

Maistas yra brangus. Geras maistas yra itin brangus ir tai yra atskirties indikatorius. Gali būti, kad tie, kas sau gali leisti išties gerą mitybą gyvens keliomis dešimtimis metų ilgiau nei kiti. Itin turtingi sau nusiperka laiką, sveikatą ir tokiu būdu.

Read more

Apie visa tai šis tekstas, šiek tiek asmeniškas, šiek tiek integruojantis apdovanotas, žmogaus laimę aiškinančias idėjas.

Apie viską nuo pradžių:

Šiais metais turėjau tik 2 klientų konsultacijas. Po to praradau balsą ir nusprendžiau kurį laiką nedirbti. Kažkokia kūno mistika suveikia, po ilgėlesnio nuovargio ar knisimosi reikaluose visad prarandu balsą, ne pirmi metai, kai kūno STOP tokiu būdu išreiškiamas. Tada prisimenu pasaką apie undinėlę, balsą dėl princo atidavusią, tik kas tas mano princas, į kieno kailį įlindęs? Balsas šiaip man labai svarbus įrankis pagrindiniame darbe, lyg kokia dainorėlė būčiau.

Vienaip ar kitaip ir dingęs balsas, ir tos tik 2 konsultacijos, turėjusios būti apie 2026 GPM pakeitimus, tapo įkvėpimais tekstams.

Realiai tai tie 2026 m. mokestiniai pakeitimai žmones priveda prie ribinių nuotaikėlių ir gyvenimo prasmės kvestionavimo, valdžia valdžia, žiūrėk ko čia pridirbai:

Vienas klientas manęs paklausė:

- Kodėl taip viskas užp…?

Antras:

- Kodėl normalūs žmonės pastoviai jaučiasi lūzeriais?

Šiaip kai konsultacijų metu nežinau atsakymo, pažadu išsiaiškinti ir konsultacija nukeliama kitam kartui, nes mano darbas išsiaiškinti ir žinoti.

Ir nors šitie du klausimėliai tai jau ne mano kompetencija (o tai kieno?), bet juos užsirašiau į būsimų tekstų juodraščių antraštes. Ech, tie žmonės - mano mūza ir įkvėpimas.

Gal galime sutarti, kad minėti klausimai klausia to paties: Kodėl aš toks… NELABAI LAIMINGAS?

Šiuo metu atrodo, kad visas pasaulis ant “nelabai laimingų” žirgelio joja.

Kur bepasisuksi girdisi pažįstamų ir nepažįstamų žmonių šnaresys, kaip kiekvienas mažas veiksmas (nuo indų plovimo iki skambučių) jaučiasi lyg sunkiai įveikiamas kalnas. Pilni socialiniai tinklai žmonių spaudo klaviatūras rašydami: “kodėl viskas taip sunku ir reikalauja tiek pastangų?” tipo išsikalbėjimus - žmonės jaučia, kad net visai normali diena yra per sunki jų nervų sistemai.

O jei tiksliau, į akis krenta krūvos komentarų ir pokalbių apie:

• Attention span shot (sutrumpėjęs dėmesys, kai žmogui sunku susikaupti ilgėliau, greitai pabosta, norisi nuolat per(si)jungti),

• disociaciją,

• jausmą, kad visiems kitiems gyventi lengviau,

• sveikatos ir kūno pasišakojimus, kurie gal nėra labai dideli, bet vis dudena fone.

Matot, atrodo paskiri dalykai, iš skirtingų parapijų, 20 tekstų galima parašyti kiekvieną išskiriant, bet kodėl jaučiasi, kad visi jų keliai veda į Romą? T.y. prie kažkokio vieno daikto.

Ir žmonės vis guodžiasi, kad taigi viską daro teisingai (darbas, sąskaitos, vaikų priežiūra), bet vis tiek jaučiasi lyg vos laikytųsi iš paskutiniųjų, be tikro poilsio, be atostogų, net kai formaliai atostogauja, visada truputį kažkokie.. atsilikę.

Read more

Jau rašiau tokį tekstą apie 2024-ųjų metų veiklas. Jį galite skaityti čia: 2024 m. veiklos

Šios 2024 m. veiklos niekur nedingo ir tikrai nereiškia, kad tendencijos taip greitai pasikeičia, kad štai čia vieną dieną apsimoka, o kitą ne (nors būna ir taip). Taigi jei dar neskaitėte, manau, verta užmesti akį ir į šitą senesnį tekstą.

Bet 2025 m. išryškėjo keletas naujų dėsningumų solo versluose, itin padaugėjo užklausų apie tam tikras paslaugas. Iš jų atrinkau 3 ir dar kelias pasilikau minty, manau ir apie likusias parašysiu pasibaigus deklaravimo laikotarpiui (gegužę), tuomet aiškesnė taps piniginė dalis.

Keletas dalykų:

• Šiame tekste esančių veiklų atranka pagrįsta mano asmenine ir mano kolegų patirtimi, ne statistika, nes tokios paprasčiausiai šiai dienai nėra ir čia atrenku ne tas solo veiklas, kurios apskritai daugiausiai uždirba (vis tiek namai ir ragai: statyba, manikiūras, santechnikas užsikimšus klozetui ir kirpėja metai iš metų yra ir bus on top ir nemanau, kad keisis). O čia apie tas veiklas, kurios tiesiog iš nebūties pasirodė arba sugrįžo, kurių paklausa gal kažkiek nustebino ir kurios prieš keletą metų buvo dar mažai girdimos arba priblėsusios.

• Nebūtinai skatinu viską mesti ir čiupti šias veiklas, labiau jomis noriu pasidalinti parodant, kad žmonės gali daryti bet ką ir jiems gali pavykti.

• Šalia kiekvienos veiklos duodu patarimų, kurie pritaikomi plačiau nei tai konkrečiai veiklai.

• Kai kurios veiklos tiesiog reiškia, kad spėjai laiku įšokti traukinin arba ilgai tai darei ir įvyko kažkoks bam visuomenės galvose, žmogeliai kūnu pajuto, kad jiems to reikia ir pradėjo pirkti.

Man pačiai ir įdomiausia pabūti šiuolaikiniu antropologu, ypač turint artimesnę, beveik privilegijuotą prieigą prie žmonių protų ir pinigų. Svetimos pajamos dažnai yra ne tik apie paslaugą, jos apie mūsų baimes, patogumą, gėdą, statusą, laiką, sveikatą, kartais pervargimą.

Read more

Jei turi mažų vaikų, pakampėmis mėtosi tai lėlė be kojos, tai mašinėlė be rato.

Apžiūrėsiu meną ant sienų, nesvarbu ar garsaus menininko, ar tavo paties, kai galvojai, kad būsi didis tapytojas, bet metei po kelių kartų. Aš matau kiekvieną sienos išpaišaliojimą, vaiko ūgio atžymas prie durų staktos, suraižytą stalą, gal net iki duobių išvaikščiotas pušines grindis, kurias vis dengi kilimu.

- Mes čia taip nesusitvarkę šiandien. - Sakai.

Bet aš neieškau tvarkos, aš ieškau, kur slėpei savo gyvenimą.

Visa tai yra be galo gražu. Jei kam negražu, tai nieko anie nesupranta.

Seniai buvau svečiuose ir seniai kviečiau į svečius. Ką kalbėti apie spontanišką užbėgimą! Gi žmogus gali būti nesusitvarkęs, nepasiruošęs, neapsirengęs. Mes neiname į svečius. Neiname į svečius, nes mūsų nieks nekviečia. Mūsų nieks nekviečia, nes mes irgi nieko nekviečiame. O ėjimui reikia kvietimo ir ilgo derinimo(si) iš anksto, ir daug pastangų iš abiejų pusių. Užbėgti šiaip, be progos, yra baisus nusikaltimas ir neetiketas.

Mes gyvename gražiausiuose namuose, nei bet kada anksčiau gyveno mūsų protėviai, bet gėdijamės jų irgi labiausiai.

Balta. Pilka. Juodi akcentai. Chromas. Pas baldininką pjautos plokštės. Spintos. Bet paslėptos spintos, be tų keistų išraitaliotų žalvarinių rankenų. Nežinant ir nesuprasi, čia spinta ar tik siena. Na kad atrodytų, jog daiktų namuos visai nėra. Kad atrodytų lyg čia nieks negyvena. Ką paspaust, patraukt, pastumt, kad atsivertų tokia spinta, o Sezamai!

Tose spintose sukišti visi daiktai, kad nesimatytų. Jokio per daug ir jokio daugiaspalvio gyvenimo, nėra laikmečių sluoksniavimo. Visi daiktai supirkti vienu ypu, vienu laiku. Visi beige ir visi labai dera tarpusavyje.

Kas nutiko su mūsų namais?

Norėčiau sakyt pasaulyje. Bet ne, Lietuvoje. Kodėl vieta, kuri turi atspindėt gyvenimus ir asmenybes, tapo tokia neutrali, lyg pasislėpti ir išnykti iš akiračio norintis žmogus būtų ją suprojektavęs ne tam, kad gyventų, o tam, kad niekas neįtartų, jog čia išvis kas nors gyvena? Ir tokie namai pas mus yra geidžiamas turto simbolis.

- Taigi čia tikroji prabanga tame neutralume. - Mane tikina. - Visi turtingi taip darosi. Ir tie, kurie nori truputį apsimesti turtingais.

- Tik Lietuvoje.

Štai visus svarbiausius interjero žurnalus ir blogus neseniai perbėgo Kendall Jenner (gali mylėt ar nekęst jos, bet negali paneigti jos turtų ir jai prieinamos prabangos) namai: raini tapetai, divonas koks(!) - vis dar tuos raštus ir audimą nagrinėjuosi, nes atrodo lyg austa lietuviškos močiutės, margas kilimas, ryškus fotelis, auksinis lempos gaubtas… Aišku, jos šitie namai dabar gauna neblogą heito bangą ir visi narsto, kas juose blogai, ech tie žmonės:)

Ir dar kokio ryškumo salotinės plytelės, mėlyni lempų gaubtai. Beigelietuviui trūkčiotų akių vokas, jei dizaineris tai pasiūlytų.

Negalvokit, kad stumiu, nes mano namai irgi neaiškaus veido. Ir šiais metais jie man sukėlė daug nerimo ir streso, aha, tiesiog namai. Dar konfliktų sukėlė ir sunkių, ištaškančių pokalbių su vyru, kurių apturėjimas gal padarė klik ir apsaugojo nuo didesnių ateities negandų. Toks tas namų poveikis.

Garsus antropologas Daniel Miller sako: mes manom, kad valdome namus, bet dažnai tai namai ir juose esantys daiktai valdo mūsų santykius, atmintį ir gėdą.

Šiaip dar užbėgant už akių, šis tekstas visai ne apie interjerą ir tikrai ne apie dizainą, o tai ką jie bando nuslėpti. Šis tekstas apie dalykus, nutikusius su mūsų namais, mumis ir mūsų pinigais, ir vienišumą, ir besinešamą krūvį visame tame. Viskas susiję.

Kažkur tarp vištukų perinimo ir ožkos laikymo troboj vos prieš 30 metų ir Instagramiško interjero mes nepastebimai perėjome į laiką, kai namai iš vietos gyventi ir išgyventi virto viešu egzaminu. Dar jie tapo tokiu dideliu, tokiu brangiu, tokiu ilgamečiu projektu (dažnai su kreditu, kuris tampa asmenine bažnyčia 30-iai metų), namai pradėjo reikalauti viešo pateisinimo ir jie tapo… neutralūs.

Read more

Kartais tą 1 lapą išguldyti man trunka apie 2 valandas. Už tekstą gaunu apmokėjimą. Ir gavau kartą iš žmogaus klausimą, tai kiek gi man sumoka. O po atsakymo ir pastabą, kad savo tiesioginį darbą atlikdama gi gaučiau 4-5 kartus daugiau. Čia gi neapsimoka!

• Kai pirkau savo pirmąjį būstą sename name, man sakė - neapsimoka.

• Kai stojau į univerą, pasirinktą praktišką specialybę - man sakė, kad uoj, nu labai labai apsimoka.

• Kai nepardaviau močiutės žemės, miško ir trobesių, nu tikrai - neapsimoka.

Visais atvejais buvo neteisūs. Ech, tie jie. O ką mes?

- TAI KAS MAN LABIAU APSIMOKA? - Šaukia ant manęs ir turbūt mielai kūloku trinktelėtų per stalą. Mintyse nuo to smūgio pašoku ant kėdės, nes mėgstu netikėtumams užbėgti už akių.

Merga, t.y. aš, kuri turi pasakyt, kas labiau apsimoka, seka klientui kažkokią pasakėlę su daug jeigu.

Jeigu jeigu jeigu.

Kaip iš tų istorijų, kuriose herojus išeina į kelią ir jam akmuo prie sankryžos sako: “Jeigu pasuksi kairėn ir nepažiūrėsi dešinėn - mirsi, o jeigu pasuksi dešinėn ir pažiūrėsi atgal, mirsi, bet bišk vėliau. O jeigu…”

Žmogus jau 5 kartą čia. Jau daug pinigų išleido. Jis nori konkretaus atsakymo, o ne sušikto jeigu. Jis nori žinoti, kas labiau apsimoka?

Mane jis jau irgi nervuoja (ne nervina, bet totaliai nervuoja) savo sugrįžimais. Nes aš jau viską pasakiau. Aš dėl jo padariau kolegų apklausą ar jie pasakytų tą patį, ką ir aš, ir visi palinksėjo galvomis. Vadinasi, aš ne durna, aš gerai konsultuoju.

Tada patraškinu pirštus ir tariu tai, dėl ko man reiks atsiskaityti per šiųmetinį vertinimo pokalbį:

- Kartais pigiausia strategija yra ne optimizuoti(s) iki paskutinio euro, o nuspręsti ir nebegrįžti prie to sprendimo kas antrą vakarą duše ir kas trečią dieną pas mane.

Matot, tie sunkūs sprendimai sprendimukai. Atrodo, kol nepasirenki, viskas yra įmanoma ir dėl to pasirinkti tampa dar sunkiau, nes o kaip tą galimą naudą matuoti?

Šis tekstas ir skirtas visiems tiems matuotojams, trypčiotojams, delsikams, kuriems sunku priimti sprendimą, kurie negali nustoti suktis ratu ir pagaliau pasirinkti tai, kas labiausiai apsimoka. Aš viena jų. Nuolat matuoju ar apsimoka. Ir nuolat mane užknisa kiekvieno “jeigu” vertinimas.

Pradžiai aš paklausiu jūsų, kas APSIMOKA? Būtent, ne tiesiog smagu, malonu, norėčiau, o apsimoka?

• Ar apsimoka rinktis nepelningą, bet prasmingą veiklą?

• Ar rinktis keistą būstą, kurį įsimylėjai, bet parduoti būtų sunku, vietoj to, kuris gerai augins vertę ir bus itin likvidus?

• Ar rinktis mylimąjį, nors jūsų amžiaus skirtumas labai nepriimtinas visuomenei ir tave atkalbinėja?

• Ar kurti meną, kurio niekas galbūt nenupirks?

• Ar rizikuoti pakeisti profesiją, kai “jau vėlu”?

• Ar atsisakyti dalies pajamų dėl galimybės būti daugiau su vaikais dabar, o ne kada nors ateity?

Read more

Nes tradžedija, pasirodysiu žiaur neprogresyvi ir nemoderni. Bet velniai matė. Dar aš mėgstu temas apie pinigus. O šita tema dar ir kaip apie pinigus! Visai didelius pinigus, tokius, kurių galbūt net negalėtum sau leisti, o jei ir galėtum, tai gaila, nes produktas, kurį prieš kelis metus galėjai gauti dykai, dabar gali kaštuot dešimtis tūkstančių eurų.

Ši tema bjauri ir jums gali būti nepriimtina, nes primena:

• kad moterys sensta ir tas biologinis laikrodis tikrai tiksi.

• kad galinga ir stipri, ir lygiavertė vyrui moteris tampa mitu, kai susiduriama su biologija.

• Kad į santykius ir į meilę įmetamas pinigų reikalavimas, kuris gal visai teisingas?

Vai vai vai. Nepatiks nei vyrams, nei moterims.

Jeigu skaitėte mano ankstesnius tekstus, tai gal pastebėjote, kad svarbiausia, galingiausia valiuta laikau laiką. Ir manau, kad pinigų siekti reikia tik todėl, kad nusipirktum daugiau laiko. Vis galvojau, kaip čia geriau išsireikšti, ką turiu galvoje dėl to laiko, nes visi pavyzdžiai kažkiek filosofiškomis blevyzgomis apie gyvenimo laikinumą dvelkė.

O ši tema apie pavogtą vaisingumą pasitaikė, kaip požlibei vištai grūdas, nes dabar galiu parodyti: va ką reiškia pasakymas: laikas = pinigai.

Dar man sakė, kad neturiu teisės rašyti šia tema, nes ne mano nuosava patirtis, nes aš esu mama, turiu vaikų ir man sakė, kad aš tikrai nesuprasiu. Bet bandom. Perpasakoju Ievos istoriją. Ne, ne tos, pirmosios moters, bet tos, kuri galbūt sėdi ir jūsiškėje open space salėje, geria latte ir kažkada girdėjai ją sakant, kad ji niekada nenorėjo vaikų (nors patyliukais tai norėjo, tik vis laukė ir nesulaukė).

Mano Ieva ir visos kitos Ievos, kurioms 39:

“Kai man sukako 39, supratau: mano ex pavogė ne tik devynerius metus. Jis pavogė mano vaikus, kurių niekada neturėsiu”

Ievai įžengus į trisdešimt devynis metelius ne šampano taurė dzingtelėjo ir ne Prūsaičio “39” daina nuskambėjo, o tik diagnozė, kad praėjęs dešimtmetis buvo iššvaistytas ne šiaip santykių kūrimui, o jos vaisingumui.
Dar nuskambėjo ir ginekologės sakinys: „Jūsų tikimybė pastoti natūraliai maždaug šeši procentai“.

Ieva grumulavo mintyse tuos 6%, vos ne stebuklo zona prilygstanti Šv. Marijos patirčiai.

Read more

Šiaip tai tikrai esi, net jeigu laisvalaikiu vaikštai po skudurynus, renki vintažo lobius ir juos pastoviai stumdai per Vinted ir Ebay, taip, esi verslininkas. O gal sukūrei Youtube filmukų su valandos muzikos grojaraščiu ir byra € už reklamą? Taip, tu turi verslą. Nedidelį, solo, be darbuotojų, esi tiesiog plika akimi nematomas vieno žmogaus šou.

Ir ne, nebūtina turėti UAB’o ir būti akcininku. Nes tuk tuk, kelinti čia dabar metai?

Per daug žmonių sutinku, iš kurių nebus jokie interviu imami dideliems verslo žurnalams, bet jie gerai varo tiek uždirbdami, tiek kurdami.

Jeigu kažką darai pats, o ne pagal darbo sutartį įdarbintas ir už tai gauni pinigų. Tu, omg omg, kas dabar bus? Tu turi verslą! Netiki manimi? Tai paklausk VMI:))

Ir žinai, ko tau, verslininke, reikia, kad geriau reikalai eitųsi? Verslo plano.

Verslininko veidas seniai ne kostiumuotas. Dažnai tai VPA esanti mama, kuri tarp žindymų kas2 valandas kuria digital produktus ir nenori po 1,5 metų grįžti ofisan:

Viena užsidaranti veiklą klientė sako:

- Pusė metų chaoso, susigadintas skrandis, minusas banke ir grįžtu į buvusį darbą, kur bent algą sumoka laiku.

- Oho, o koks buvo planas, kai pradėjote? - Nusistebiu, nes sritis daug potencialo turinti ir kiti joje visai neblogai sukasi.

Ir va, žmogus suklūsta. Nes dažnai plano tiesiog nebūna. Kas dar per planas, visokių verslo konsultantų, kurie rėžia šimtus už valandą, išmislas.

Šiaip tai manau, kad bet kurios srities išties geras verslo konsultantas (buhalterijos, investicijų, marketingo, gamybos…), turi paklausti jūsų apie planą, kai tik į juos kreipiatės. Nes tai, ką tu manai ir išmokai, konsultante, kažkadais seniau ir ką žinai tikrai 100% geriau (taip nebūna), gali visiškai nederėti su kliento planu.

Ir aš planų varčiusi galybę, nuo griežtu šriftu sukaltų word’o dokumentų iki sąsiuvinių surašytų rašaliniu parkeriu su paeskizavimais šalia. Esu mačiusi blogų planų, mačiusi gerų planų ir tobulų planų, kuriuos sekant praktiškai neįmanoma nusivažiuoti ir beveik visad pasiseka, tada jau tik kokios išorinės jėgos gali įtakoti nesėkmę, koks force majeure, gaisras ar pan.

Taigi šiame tekste ir pateiksiu savo įžvalgas apie tuos geriausius planus ir pateiksiu struktūrą, kaip tokius susidaryti.

---

Šiaip galvoji gi, iš širdies darysi, ką darai gerai, daug darysi, nu jau taip visai negailint savęs ir pasiseks. O po to jau savaime vyniosis bizniukas. Dar ten tie Instagramo visi solo preneur keliaujantys po Tailandą su nešiojamu kompu ant kelienių pritaria šiam vidiniam balsui: Tiesiog daryk, ką myli, ir pinigai ateis!

Kur gi ne.

O kaip realybėje? Tu myli savo idėją, ji myli tave atgal... tik ne pinigais myl, ne laisvu laukais ganytis skirtu laiku myl. Labiau myl dramomis, tuščiais pažadais ir tuo nuostabiu rytoj prasidės tikrasis augimas sindromu.

Dar yra galvojančių, kad idėja yra viskas. Kad ji tokia puiki ir veš visą veiklos ir uždirbimo vežimą. Bet nuvilsiu ir pasikartosiu, nes minėjau ankstesniuose tekstuose: realiai idėja yra šūdas. Pati idėja iš savęs vertės neturi, kol nėra įgyvendinta. Sugalvoti ir mintyse susidaryti vaizdinį yra viena, jis atrodo puikus, galvoji tada sau, kad tik kas nepavogtų. Bet žinokit, idėjos nesivagia. Vagiasi jų įgyvendinimo procesai. Tikslūs, detalūs, nuoseklūs, su ABC numatytiems ir nenumatytiems atvejams.

Čia ir ateina ta sunkesnioji dalis. Planas. Detalus ir vedantis per visokius nebūtinai malonius dalykus. Bet būtinas, kad žinotum, ką daryti ir kad išvis darytųsi. O kartais jį pasidarius paaiškėja baugesnė tiesa… neverta daryti, nes arba liksi perdegęs arba be pinigų.

Matot, tokia tiesa, kartais geriausia, ką gali padaryti sau, tai likti dirbti samdomo darbo, ech. Bet tai sužinosi tik planuodamas.

Galime išskirti 2 verslo plano modelius. Realiai tai daugiau tų skirstymų kiti su verslu dirbantys specialistai pasakytų. Bet aš čia orientuojuosi daugiausiai į mini verslus, individualias veiklas, t.y., kas pasiekiama ir aktualu kiekvienam ir visus tuos planus perskirstyčiau į 2 kategorijas: Sau ir Kitiems.

Aš dažniausiai dirbu su žmonių verslo planais skirtais Kitiems.

Kitiems dažniausiai reikia tada, kai mes norime iš tų kitų paprašyti pinigų. Pavyzdžiui, įvairūs kvietimai teikti paraiškas ir gauti finansavimą ES pinigais, savivaldybių projektai, kartais net iš privataus verslo prašoma. Žodž, verslo planas Kitiems yra skirtas išsikaulinti babkių savo vienkartinei ar ilgalaikei idėjai, verslui ir viskas su tuo ok.

Esu trumpai dirbusi net su moksleiviu, kuris paprašė pinigų iš Maximos savo norimam verslui. Jo tėtis gimtadieniui padovanojo konsultaciją. Ir žinot ką? Gavo jis tų babkių! Tiesiog parašė gražų laišką, prisegė labai gerai išdirbtą planą ir Maxima pasakė nu OK. Aišku, ten buvo suma tūkstančiais, ne dešimtimis.

Bet patirtis vaikinui wow ir čia pavyzdys, kad jei gali be 3 minučių pilnametis sukurt verslo planą, gali ir tu.

Tu, tai gal ofiso planktonėli, kuris nori kažką savo pradėti ar mamule, kuri po VPA nenori dar kelis metus grįžt į ofisą, nes mažiukas Kaspariukas sirgs daugiau nei eis tan daržan.

O šitame tekste sudėliosiu dalis, kurios privalo būti gerame verslo plane Sau. Ši plano struktūra skirta labiausiai tiems, kurie nori vykdyti solo veiklą. T. y. tiems, kurie darys vieno žmogaus šou, tiems, kurie viską patys, nuo produkto kūrimo iki jo supakavimo ir įdėjimo į paštomatą. Tiems, kurie nebūtinai viską meta ir neria į verslą, o gal tiesiog nori monetizuoti savo hobį ar tam tikras įgytas žinias šalia pagrindinio darbo.

Beje, apie hobio monetizavimą rašiau čia: Kaip tie žmonės uždirba iš hobio

Dar gali būti naudingas tekstas šis: Kaip kočioti verslaus mąstymo raumenį

Read more

Nes lapkritis tinka laiškams, o pirma jo savaitė, kol dar neperkam mirguliuojančių girliandų, tinka pokalbiui apie kaulus, klajones po Italiją ir finansiškai nelogiškus sprendimus.

Jaučiat koks puvėsių laikas dabar? Atrodo justi lyg pusbalsiu ištartas atsiprašymas, kurio niekas negirdi. Oras pasidaro plonesnis, beveik perregimas, toks trapus, kad atrodo, jeigu pakeltum balsą, jis suskiltų kaip sena vitražo plokštė. Tas laikas, kai pasaulis atsiveria savo skeletu. Lapai nukrenta, žemė pradeda kvepėti tuo, kas po ja.

Ir štai stovime ant tūkstančių kaulų krūvos.

Vis pagalvoju apie tūkstančius. Man patinka galvoti skaičiais. Ir jeigu būčiau buvusi protingesnė, mieliau būčiau studijavusi matematiką. Bet kadangi esu vidutinio proto, tai teko, kas teko.

Kartais galvoju, bent jau būčiau labai labai graži. Bet tai ne, vėl per vidurį kažkur. Žinot, vidurys, vidutinybė šiais laikais yra labai baisu. Baisu pasauliui. Kažkoks lyg iššūkis metamas, nieks negali garbint, bet negali ir gailėt, negali net rūpesčio išreikšt. Ech.

Kartais būna baisu ne pasauliui, o mums patiems, tada ir reikia galvoti apie tūkstančius kaulų. Jie pakyla tarškėdami, rąžosi, tiesinasi, jungiasi vieni su kitais ir stojasi už mūsų nugarų. Rikiuojasi į begalinę eilę. Niekada nepasieki galo juos skaičiuodamas. Nes gale tik begalybė lyg juodoji skylė laukia.

DNR testas

Kartą Kalėdoms gavau brangų testą dovanų, kuris turėjo papasakoti apie kaulus daugiau. Vienas tų testų, kur pasakoja apie tavo kilmę, gresiančias baisias ligas, įgimtus charakterio bruožus ir net gabumus muzikai.

Taip pat apie dėdes, tetas, 4-6 eilės pusbrolius Amerikoje (šitų atradau daugiau nei Lietuvoje pažįstu).

Read more