Šiomis dienomis suku galvą, kaip į lietuvių kalbą išversti žodį affectionate?

Santykiuose affectionate žmonės yra tie lipšnūs, kur visaip rodo meilę: bučiniais, prisilietimais, žodžiais. Pavyzdžiui, aš esu affectionate mama ir žmona.

Lietuviškai affectionate vertimai skamba šitaip:

Meilus

Prieraišus

Švelnus

Lipšnus

Šiltas

Meilingas

Bet anglų kalba affectionate žodžio taikymas yra platesnis. Nei vienas lietuviško vertimo variantas netinka, jei kalba eina, pavyzdžiui, apie istoriją arba, kai vėliau pamatysime, apie kapines.

Neseniai skaičiau knygą: “PUAKO: An Affectionate History” - vieno Havajo* salos rajono istorija, papasakota ne visai nuosekliai, kiek nerangiai, bet tikrai šiltai, meilingai - nes pačių vietos gyventojų paliudyta. Labiausiai man įsiminė keli keisti faktai, kuriuos pasilieku savo knygai apie Havajus ir, atrodo, istoriškai nereikšmingos detalės (perpasakoju savais žodžiais):

anksčiau, kai į Puako nevedė jos greitkelis, čia, ant vandenyno kranto namus buvo pasistačiusios vos trys šeimos. Baldus, o kartais ir maisto atsargas jie iš Konos miesto atsiplukdydavo laiveliais. Saulėje įrudę jų vaikai nuo ryto iki vakaro palaimingai dūkdavo ant vandenyno kranto. Vėliau lygiai taip pat čia dūko ir užaugo jų anūkai. Paskiau į Puako buvo nutiestas greitkelis, pastatyta daug prabangių viešbučių, o pliažus nugulė rožinės odos spalvos turistai. Tiesa, gyvenamieji namai irgi liko stovėti. Tik dabar jie jau nebe drąsuolių ekscentrikų, nusprendusių kurti gyvenimą nuošalios salos nuošalioje vietoje savadarbiai būstai, o mega turtingų žmonių vilos. Nors, žmonės sako, kai kurie iš senųjų gyventojų palikuonys irgi ten tebegyvena. Bet nuo šiol aš, vos išgirdusi žodį “Puako” iškart įsivaizduoju svaigiai lėtą vaikystę rojuje - mažylius, kurie dūko bangose, palaimingai nežinodami apie cunamių grėsmę.

Meilingai papasakota istorija paveikesnė nei nuoseklūs faktų ritiniai.

Na, o dabar einam į kapines.

Iškart pasakau - aš neprietaringa, netikiu vaiduokliais ir panašiomis nesąmonėmis, taip pat nebijau kapinių, veikiau priešingai - jos mane traukia. Kapinės - fizinis, dažnai paskutinis vykusio gyvenimo liudijimas tiek asmenine tiek ir kolektyvine prasme. Antkapiai po vieną byloja individus, visi kartu - miestą ar kaimą. Kartais gi būna, kad pačios gyvenvietės jau nebėra, o kapinės tebestovi.

Mano vyras jau nesistebi, kai kur nors keliaujant paprašau jo stabtelėti prie kapinaičių. Pasivaikštau, paskaitau, kas ant antkapių parašyta. Kapinės alsuoja ramybe ir yra neįtikėtinai puikus priminimas mums, gyviesiems, skubantiems pro šalį: viskas baigiasi. Visi šitie žmonės kadaise gyveno ir kažkur lėkė, o dabar…

Feisbuke buvau net įstojusi į tarptautinę kapinių entuziastų grupę. Pirmiausiai tiesiog apsidžiaugiau pamačiusi, kad tokia grupė apskritai egzistuoja! Vadinasi aš - ne viena mokanti pasidžiaugti kapinių grožiu. Įkėliau ten keletą man žavingų ir keistų pasirodžiusių kapinių nuotraukų, bet kiek vėliau nusivyliau grupės veikla. Dauguma poustų čia buvo apie visokias itin žiaurias žmogžudystes. Na, kas nors pasidalina kokio antkapio nuotrauka ir komentaruose dalinasi archyvine informacija apie tai, kaip tas žmogus mirė. Dargi dauguma buvo smurtinės vaikų mirtys, tad galiausiai nustojau stebėti tos grupės narių keliamą turinį.

Visai norėčiau gyventi šalia kapinių. Net klausimo nekyla ar nebijočiau - mėgaučiausi. Virtuvėje prie kriauklės plaunant savo matchos puodelį pro langą žiūrėti į kapinėse žydinčias gėles man rodosi ne groteskas, o filosofiškai pakylėta buitis. Tad jei žinote apie kokią nuostabią vilą, kurios kaina yra nepadoriai žema dėl šalia esančių kapinių - let me know.

O kol kas mes netoli kapinių buvome išsinuomavę airbnb. Tiesa, šitos informacjos pačiame airbnb apraše nebuvo - matyt vengiant išgąsdinti prietaringus turistus. O man tai tai, žinoma, suteikė vietovei papildomo žavesio, kad iš savo kupolo-miegamojo per porą minučių galėjau nupėdinti į poros šimtų metų senumo kapinaites.

Sodriai žalioje pievoje netoliese ganėsi avys, mes su šeima vos įėję į kapines nejučia išsiskirstėme skirtingomis kryptimis. Tai buvo pirmos kapinės, kuriose perskaičiau absoliučiai kiekvieno antkapio užrašą.

Read more

skrydžių į kelionę pirkimas

naujos knygos viešinimas ir komunikacija

stovyklos registracijos atidarymas

konkretaus, man jautraus teksto publikavimas

naujo produkto reklamos startas

ir pan.

Visiems šiems dalykams taikau vieną taisyklę: savo absoliučiai iracionalų tėkmės išjautimą. Paprasčiau kalbant, turiu pajusti, kad “aha, jau ok tai daryti”, taip pat tai turi harmoningai derėti prie mano dienotvarkės: neforsuojant, neaukojant miego, neskubant. Galit sukioti pirštą prie smilkinio, bet man šitas metodas jau daug metų pasiteisina. Tuomet, atrodo, lyg būčiau paklususi kažinkokiems plika akimi nematomiems Visatos ritmams: viskas klostosi palankiai, o kartais net stebuklingai gerai.

Ir priešingai: pasidavusi kitų žmonių skubinimui dažnai padarau klaidų. Čia visai kaip vairuojant, kai reikia išsukti judrioje sankryžoje ir tu lauki tinkamo momento, bet už nugaros stovinčio automobilio vairuotojas ima pypsinti. Jis nemato kas vyksta priešais tave, jis mato tik tavo užpakalį, galvoja tik apie save baisiai skubina kitus.

Tokių vairuotojų skubinama esu padariusi pavojingai greitų posūkių - gerai, kad likau gyva. Vienai mano artimai draugei baigėsi blogiau - šitaip nekantraus vairuotojo raginama ji išvažiavo į kelią ir užmušė motociklininką. Draugė pripažinta nekalta, mat motociklinkas vairavo neatsargiai ir nepaisė kelių eismo taisyklių. Bet mano bičiulė iki šiol negali sau atleisti, kad pasidavė svetimo nekantraus žmogaus skubinimui.

Todėl nuolat sau primenu ir jums sakau: neleiskime, kad mus skubintų žmonės, matantys tik mūsų nugarą - jie nežino, ką mes matome priešais save.

Gal jūs dabar jau matote save sėdinčią mano sename dodge tarp kitų smagių moterų ir dainuojančią vingiuotuose Havajų keliuose? O gal priešingai, savo pilvu žinote, kad dar ne laikas, ne dabar? Įsiklausykite.

O aš dabar pajutau, kad šiandien - pats tinkamiausias laikas ir su puodeliu skanios matchos rankose kviečiu jus į lapkričio mėnesio moterų stovyklą - roadtripą Havajuose “Laisvesnė, laimingesnė AŠ”. Ji vyks lapkričio 15-25 dienomis. Pati stovyklos aktyvi programa su maitinimu trunka septynias dienas, o dvi dienos prieš ir dvi dienos po stovyklos skirtos atvykimui ir išvykimui bei šiek tiek saviveiklos.

Daugiau apie stovyklą būtinai paskaitykite štai čia: PAGRINDINĖ INFORMACIJA APIE STOVYKLĄ. Čia rasite kambarių nuotraukas, veiklas ir kainas.

Ir čia: dažniausiai užduodami klausimai apie stovyklą. Ir būtina perskaityti.

Stovykla labai free spirited, važiuosim su mano minivenu aplink salą, eisim į žygius, eisim į kavines, šoksime hulą, pagulėsim pliažuose, daug skaniai valgysim ir daug kalbėsimės. Viena iš taisyklių: Į STOVYKLĄ NEGALIMA VYKTI SU DRAUGE, PUSSESERE, DUKRA ar pan. Kodėl? Skaitykite aprašymuose aukščiau.

Kiekviena stovykla būna vis kitokia, viskas priklauso nuo grupės dinamikos ir nuo kiekvienos iš jūsų nusiteikimo. Ar leisite sau tiesiog pabūti? Ar pasileisite plaukus?

Havajai yra gydanti, išlaisvinanti, įgalinanti vieta - čia ne aš sugalvojau, bet apie tai daugiau pakalbėsime gyvai, prie ilgo vakarienės stalo.

Rašau ir jau dabar smalsu - kas šįkart prisijungs? Kokios įdomios, nuostabios moterys? Nekantrauju išgirsti jūsų juoką penktą ryto laukiniame paplūdimyje belaukiant patenkat saulės.

Registracija į stovyklą čia: VARAU Į HAVAJUS!

Savaitgalį čia pirmenybė registruotis skirta tik mokamoms substack prenumeratorėms, pirmadienį registracija atsidarys visoms, t.y ir nemokamoms substack prenumeratorėms, o vėliau, jei bus vietų, registraciją paskelbsiu ir soc. tinkluose. Stovykloje yra šešios vietos, tai yra paskutinė šių metų stovykla.

Jei turite kokių klausimų - rašykite man drąsiai, viską atsakysiu ir papasakosiu, tik prieš tai BŪTINAI PERSKAITYKITE ANKSČIAU NURODYTUS TEKSTUS apie stovyklą. Paskiau, užsiregistravus visoms, padarysiu grupšės bendrą zoom skambutį, žodžiu, bus daug informacijos ir daug aiškumo - šis laiškas skirtas tik registracijai :)

Iki greito?

Su meile,

Vaiva

Ką daryti atidarius apkalbų Pandoros skrynią? “Kiti žmonės ir nusižudyti gali…” pirmomis dienomis rašiau Oshai. Pirmąkart perskaičiau ką apie mane, Vaivą Rykštaitę, kai kurios moterys kalba diskorde. Tuomet lyg per kokią įšvetinimo į Naują Atsparumą upę, bridau per skirtingus savo jausmus. Nuo liūdesio iki atleidomo. Nuo fantazijų apie kerštą iki nuoširdžiai gerų linkėjimų. Oshos Key paprašiau, kad ji “palaikytų erdvę” mano jausmams šiame pokalbyje.

Osha, kaip visada, šį pašnekesį praturtino savo įžvalgomis ir išmintimi.

Tikimės, kad jums patiks ir linkime visada būti tomis/tais apie kurias kalba, o ne tomis/tais kurie kalba apie kitus. “Get over your little drama, and live your life now!”

Su meile,

Vaiva ir Osha

Valyti airbnb būstus - lyg dirbti detektyve, metodiškai iš smulkmenų dėliojančia svečių veiklas. Smėlis duše, prezervatyvai šiukšliadežėje, dėžės nuo picos. Kartais žmonės pamiršta kokį kremą ant lentynėlės vonioje, kartais - papuošalus ant naktinio staliuko, ir aš, remdamasi tais keliais daiktais, persiimu nuojautomis apie svečių asmenybes. Bet tai - šalutinis, veikiau pramoginis šio darbo efektas, kaip ir tinklalaidžių klausymasis. Svarbiausia - pašalinti čia vykusio gyvenimo įkalčius, kad vos už poros valandų įžengę nauji svečiai pasijustų taip, lyg jaunikis, naiviai tikintis (o gal norintis tikėti?), kad jis savo nuotakai - pirmas. Trumpalaikės nuomos būstai ir viešbučių kambariai - lyg prostitutės, kuo jaunesnės ir švariau nusipraususios, tuo patrauklesnės, nors juk teoriškai žinome, kad į šitą pagalvę knarkė, dejavo, kosėjo ir saldaus miego seilę nusivalė dešimtys, gal net šimtai žmonių. Todėl man visada keista, kai žmonės prietaringai bijo pirkti kokį daiktą iš antrų rankų, nes gi “fui, kažkas prieš tai tą suknelę vilkėjo”, tačiau visiškai nesibodi nakvoti viešbučiuose, sėdėti lėktuvuose ar restoranuose valgyti iš lėkščių ir su įrankiais, kuriuos prieš juos aplaižė daugybė žmonių.

Sam Harris tiesiai man į ausį dėsto, kad dirbtinis intelektas nors ir nebus sąmoningas, tačiau atrodys toks sąmoningas, kad mes apskritai liausimės kėlę DI sąmoningumo klausimą. Man beliko uždėti antspaudą ant tualetinio popieriaus (fainas triukas, padariau reelsą apie tai), išplauti grindis ir darbas bus baigtas. Dzingt! papildomi 75 doleriai į banko sąskaitą. Paprastai būstų valymui samdome valytojas, bet mažąjį butuką su vyru dažnai išvalome ir patys. Kodėl? Kartais gavę naują bookingą nerandame valytojos - joms už tokią sumą ne visada apsimoka atvykti. Arba, būna, pagaunu azartą užsidirbti kišenpinigių savo manikiūrams ir pan.

“Bliamba, reikia dažniau valyti, visai smagu, ir podkestų paklausau” sakau sau uždariusi buto duris, bet po valandėlės suirztu pamačiusi, ko per tą laiką nespėjau:

mano pačios namai sujaukti,

vaikas pasodintas prie filmukų,

emeilai čirškina sąžinę neatsakyti.

Su vyru kelis sykius esame smarkiai susiginčiję: iš pradžių jis buvo užsimojęs visus airbnb valymus atlikti pats arba drauge su manimi. Uždarbis visai padorus, valytoja man gyvenime yra tekę dirbti ne kartą - beje, apie tai išsamiai ir įdomiai (man pačiai labai patinka šis tekstas, o taip būna retai) pasakoju esė “Kiek kainuoja dirbti valytoja”. Tačiau galiausiai aš atsisakiau ir vyrą atkalbėjau: 90% valymo darbų perdavėme kitiems žmonėms. Mat valant namus ir kasdien pasiliekant sau keliasdešimt ar kelis šimtus dolerių ilgainiui mums tapo nuostolinga, nes šis laikas kainavo PRARASTAS GALIMYBES. Galimybes nudirbti ar nuveikti kažką, ko už mus nepadarys niekas kitas.

Niekas kitas už mus neišmyluos mūsų vaikų.

Niekas kitas nepriims esminių sprendimų vyro užkandinėje

Niekas kitas už mane neparašys šio teksto ir knygų

Mano vyras turi ADHD, todėl jam sunku prioritizuoti užduotis. Būna, visą dieną kieme pjauna žolę, o paskiau prisimena, kad reikia darbuotojų algalapius sužiūrėti arba daryti esminius pakeitimus valgiaraštyje. “Nespėju!” - tuomet jis pyksta, o aš savo ruožtu burbu ant vyro:

“Rinkis tuos darbus, kuriuose šiuo metu esi nepakeičiamas. Visus kitus darbus deleguok kitiems!”

Čia yra viena svarbiausių pamokų versle, freelancinime ir apskritai: žinoti, kada reikia pasiraitoti rankoves ir pačiam išplauti savo ofiso, fabriko ar airbnb grindis, o kada visiems bus geriau ir pelningiau, jei šį darbą jau atliks samdinys.

Mane ypač prajuokino diskordo nevykėlių mintys, kad mes su vyru esame ne tikri versininkai, o juodadarbiai arba, kaip tos D.L. (Diskordo Lūzerės) bandė mus neva sumenkinti - “pagalbiniai darbininkai”, nes mat patys kartais valome savo nuomai skirtus būstus. Nenuostabu, kad būtent menko intelekto D.L. įgarsino itin naivų, provincialų požiūrį į tai, koks turi būti verslininkas: prabangiai apsirengęs baltarankis, užsiimantis tik švariais darbais arba dar linksmiau - visai nedirbantis, nes nu juk verslininkas! Tačiau realybėje tai - ne verslininko, o išlepinto verslo paveldėtojo portretas.

Visų mūsų pavydui tokių žmonių tikrai yra jie gyvena absoliučiai nerūpestingą gyvenimą, susidedantį iš kelionių, sporto, kokteilių ir skundų, kaip jie pavargo nuo šopingo. Trust fund babies - dažnai net ne tėvų, o savo senelių turtą paveldėję jaunuoliai, pozuojantys jachtose ir privačiuose lėktuvuose, į kuriuos žiūrėdamas average Joe arba Lukas iš Kauno savęs pagrįstai klausia:

“Ką jie gyvenime darė kitaip nei aš? Ką man daryti, kad tai turėčiau?”

Bet jie tiesiog laimėjo gimties loterijoje.

Beje, galima šiek tiek piktdžiugiškai pasiguosti paveldėtos gerovės (generational wealth) statistika:

Read more

- Hey, what d’ya think about my… thing with D.L.? - Klausiu.

- Stupid. It’s just… petty. - Atsako.

Uždaro duris. Rašau pasislėpusi nuo šeimos vaikų kambaryje. Būna, ir kelias valandas blaškausi po namus, lyg katė, ieškanti nuošalaus kampelio, kur galėtų ramiai pagimdyti kačiukus - taip ir aš ieškau atokumo, pajutusi, kad jau pilnai išnešiojau tekstą.

Girdžiu, kaip mano sūnus čiauška su sese. Jaučiuosi šiek tiek kalta, kad pasirinkau save ir šį rašinį, atsisakiusi su juo pažaisti mašinėlėmis. Tiesa, prieš tai gerai paniūrkiau, išbučiavau rankų ir kojų pirštukus. Bet vienintelis tikras pasiteisinimas, o gal tiesiog mano lūkestis - kad šis tekstas man, o labiausiai tikiuosi, kad ir jums, padės pabėgti iš panašių santykių.

Buvo sunku apsispręsti - mano santykiai su D.L. - tai visiška klasika, ar vis dėlto, unikali, tik saujelei garsių žmonių būdinga situacija? Galiausiai nusprendžiau, kad tinka abu variantai.

Vis grįžtu mintimis į tą dieną, kai mes pirmąkart susitikome. Bandau atsekti įvykius, mintis, kokio velnio aš ten ėjau?

Read more

Idėja savo pokalbius reguliariai įrašyti šioje tinklalaidėje kilo būtent dėl mūsų ilgų pašnekesių telefonu. Mudvi su Osha niekuo neapsimetame ir šiame epizode kalbamės būtent taip, kaip dažniausiai čiauškame per Whatsapą: vieną akimirką nekantriai laukdamos, kol galėsime įsiterpti, kitą akimirką patirdamos “aha” momentą, čia, žiūrėk, vėl besiginčydamos. Kviečiame pasiklausyti ir jus.

Lengvas, kaip tik vasarai tinkantis pokalbis, kuris, mudvi labai tikimės, įkvėps moteris santykiuose su vyrais rinktis save.

Su meile,

Vaiva ir Osha

Bet ne.

Pati nustebau, kiek daug reiškia atvykimo ir išvykimo jausmas.

Pirmąsyk nusileidus saloje tiesiog virpėjau iš nekantrumo, akimis ryjau pastatus, akmenis, žmonių išraiškas. Skubėjau. Jaučiau FOMO.

Antras kartas buvo visiškai kitoks - mažiau streso, oro uoste jau žinojau kur pirkti transporto bilietą, kas laukia po to. Sėdėdama autobuse nebesistengiau visko pamatyti, o tiesiog mėgavausi tuo, ką mačiau. Su šypsena stebėjau pakeleivius - iškart matėsi, kad jie dar labai alkani naujų patirčių čia.

Išlipus prie katedros apėmė malonus jausmas - jau žinojau, į kurią pusę eiti. Žinojau, kas laukia pasukus į vieną ar kitą gatvelę. O taip, antras kartas visai kitoks - lyg antras pasimatymas, kurio metu jau šiek tiek mažiau jaudulio, taigi dalykai matosi aiškiau.

Bendri įspūdžiai

Nesitikėjau tokio stipraus magijos jausmo. Gamtoje, suvenyrų parduotuvėse, žmonių pasaulėjautoje - visur! Maždaug pusė (!!!) islandų tebetiki vietinių mitinių būtybių egzistavimu: elfai, fėjos, troliai ir man mažiau pažįstamos būtybės čia gyvena savo gyvenimus, nepaisydami racionaliųjų reikšmingai kilnojamų antakių.

Vieni žmonės, apie tai paklausti, ima filosofuoti. Pavyzdžiui, rankų darbo žaislų parduotuvės savininkė (prie jos dar sugrįšime vėliau) teigė, kad mitinių būtybių dėka islandai supaprastina savo gyvenimo patirtis. “Tai yra metaforos” aiškino moteris. “Mano mėgstamiausi yra nematomi žmonės. Kai nutinka kas nors nepaaiškinamo, visada galima jiems suversti kaltę” - sakė ji.

Kiti tiki be išsisukinėjimų. Vietiniai pasakojo, kad Islandijoje tiesiant naujus kelius dažnai dėl elfų gyvenviečių tenka rinktis alternatyvas - priešingu atveju lūžta statybų įranga, ištinka kitos negandos. Elfų gyvenvietėmis rūpinasi elfų teisių aktyvistai, o jų paraiškos (įdomu, ar rimtais veidais?) nagrinėjamos Islandijos teismuose.

Kadangi Islandija ilgą laiką buvo izoliuota nuo pasaulio, jų kalba išliko mažiausiai pakitusi nuo senosios norvegų kalbos. Tad islandai ir dabar gali skaityti ir suprasti tūkstančių metų senumo vikingų tekstus. Aš, savo ruožtu, užsimaniau perskaityti islandų sagas… kada nors, nes dabar skaitau Havajų mitologiją ir dar atsisakau žiūrėti naują “Wuthering Hights” filmo pastatymą, nes manęs jau keletą metų lentynoje laukia ši knyga…

Tikrai žinau, kad noriu Islandijon sugrįžti ir trečią sykį: su vyru, t.y. su pilnu komplektu šeimos narių išsinuomoti kemperveną ir apvažiuoti salą. Irgi - kada nors, bet tikiuosi, kad per artimiausius dvejus metus.

REIKJAVIKAS

Per tuos du kartus Islandijoje visą laiką, išskyrus vieną dieną, praleidau su vaikais šmirinėdama po sostinę. Nujaučiu, kad tai yra gerokai daugiau laiko, nei Reikjavike praleidžia statistinis turistas, kuris, vos išsinuomavęs mašiną, skuba link krioklių ir lagūnų. Tad, nors ir skeptiškai žiūriu į visokius lankytinų vietų sarąšus, nes dabar juk viską galima rasti internete, tačiau tikiuosi, kad kai kam pravers subjektyvūs mano ir mano vaikų įspūdžiai iš šio miesto.

Įspėju: keliaudama neieškau to, kas įdomu tik vaikams. Mano keliavimo ir apskritai motinystės filosofija yra “darom, kad būtų gerai visiems, o ne vienam vaikui/vaikams”. Kitaip tariant - visi šeimoje yra svarbūs. Vadinasi, einame į muziejus, o ne į vaikų žaidimų kambarius.

Dargi, man svarbu, kad tie muziejai ir kitos patirtys turėtų vertybinę prasmę. Čia, tikėtina, į dienos šviesą lenda mano viduje tūnanti snobė, bet, pavyzdžiui, pernai su dukra keliaujant po Čikagą man net minties nekilo ją vestis į “Slaimo muzejų” (taip, slaimo) ar panašias, vien tik vaikų pramogai skirtas vietas. Visada einame į kultūrines, istorines, mokslines parodas. Niekada nesijaudinu, kad vaikams bus neįdomu. Nuobodulys - kūrybingumo tėvas. Be to, dauguma šiuolaikinių muziejų kuriami lyg Disnėjaus filmai - kad būtų tinkami visai šeimai, vadinasi, interaktyvūs, su galimybėmis kažką paspaudinėti, kažką pasimatuoti, pačiupinėti ar bent jau prisėsti kampelyje papiešti. Tiesa, meno muziejuose interaktyvumo mažiau, tačiau vis tiek veduosi ten vaikus, nes tokiose vietose jie daug ko išmoksta: tylos, rimties, kurti santykį su nesuprantamu objektu ir pan.

Tik jokiu būdu nesakau, kad neveikiu nieko smagaus vien vaikams ar kad neleidžiu jiems rinktis. Dažniausiai paskaitau jiems galimybių sąrašą, pavyzdžiui, šiandien galime aplankyti a, b, c, d, e objektus/veiklas. Vaikai renkasi vieną, tarkime, muziejų su ledo tuneliu. Tada aš renkuosi meno muziejų ir, šitaip pasidalinę dieną, keliaujame į abi vietas. Mūsų vaikai žino, kad visada vyks, bus kažkas tik jiems - kelionė į ledainę, į jų išsirinktą parduotuvę, veiklą ar pan., bet lygiai taip pat žino, kad tėvų laikas irgi yra svarbus. Ir taip, aš tą galimybių sąrašą diskretiškai kuruoju, tiesiog nutylėdama veiklas ir vietas, kurias laikau visiškai bevertėmis (McDonaldas, kiniškų žaislų parduotuvės ir pan, nesąmonės, nors ir čia būna išimčių).

Mūsų aplankyti muziejai Reikjavike:

Perlan - Wonders of Iceland gamtos muziejus mums paliko didžiausią įspūdį. Šiek tiek mažiau nei pusvalandis smagaus ėjimo pėsčiomis nuo miesto centro. Navigacija mus vedė žaviais, visiškai neturistiškai atrodančiais (bet dėl to tik dar įdomesniais) takeliais pro žmonių kiemus, per mišką, kuriame gyvena zuikučiai (ar triušeliai? Niekaip jų neskiriu), na ir galiausiai, kalno viršūnėje - didingasis Perlan. Muziejus interaktyvus, tikrai iš tų, kur įdomu ir suaugusiems ir vaikams.

Muziejaus vinys: 4D kinas apie lavą (man tai buvo kone dvasinė patirtis) ir tikras ledo tunelis.

Viršutiniame muziejaus aukšte yra tikrai fainas, ratu besisukantis restoranas su Reikjaviko panoraminiais vaizdais ir skaniu, bet (kaip ir visur čia) brangiu maistu. Šitam muziejui su visom patirtim ir pietumis reiktų skirti gerą pusdienį. Bilietą pirkau online, kaip paketą su visom jame vykstančiomis programomis - sutaupiau pinigų.

Settlement - Reikjaviko miesto muziejus. Lyginant su kitais - nuobodesnis, bet verta aplankyti, dėl jame esančios seniausios vikingų namo struktūros, aplink kurią ir pastatytas muziejaus pastatas. Mistiškas vaibas, muziejus pačiame miesto centre. Antrame aukšte yra ekspozicija apie patį Reikjaviko miestą. Pusantros valandos, manau, užteks.

Kjar­vals­staðir meno muziejus. Nedidelis, stilingame 1973 m. statybos vieno aukšto pastate esantis meno muziejus talpina islandų klasikų nuolatines ekspozicijas ir laikinas, besikeičiančias parodas. Verta šiek tiek laiko praleisti muziejaus parduotuvėje (turbūt, kaip ir daugumoje muziejų). Čia esanti kavinė pasirodė jauki ir stilinga, bet buvome sotūs po pietų kitur.

Hafnarhus meno muziejus. Didžiausias, pagrindinis šiuolaikinio meno muziejus Reikjavike. Žadą atimanti nuolatinė Erro tapybos paroda (visi trys mano vaikai apžiūrinėjo išsižioję). Apžiūrėjome ir laikinas čia vykusias parodas. Mūsų apsilankymo metu muziejaus kavinė neveikė, bet radome puikią, šalimais esančią IDA Bokakaffi (kavinė ir knygynas, viena minutė kelio nuo muziejaus). Svarbu! Į Kjar­vals­staðir ir Hafnarhus muziejus galioja TAS PATS BILIETAS, (jis galioja dvi dienas), tad verta pasiplanuoti abiejų muziejų aplankymą atidžiau. Gaila, kad tai sužinojau tik apsilankymo metu, visa kita jau buvo suplanuota, užsakyta, todėl galiausiai mokėjau du sykius, už kiekvieną muziejų atskirai.

Saga muziejus. Šitas turbūt įdomiausias vaikams, ypač jei neturite laiko eiti į Perlan. Jei reiktų rinktis tik vieną muziejų (keliaujant su šeima) sakyčiau - šis. Į bilieto kainą įeina ir vikingų drabužių spinta - galite rengtis kiek norite rūbų, šarvų, mojuoti kardais ir fotografuotis.

Islandijos Falologijos muziejus. Vienas keisčiausių, kokiame man yra tekę lankytis. Tai NĖRA sekso muziejus, iškart akcentuoju, kad tai - edukacinė vieta, t.y. šiame muziejuje galima lankytis ir vaikams. Žinau, kad lietuviai konservatyvūs ir lytinis švietimas čia dar nedaug pažengęs, tad primenu, kad:

1. Peniai ir vulvos yra tiesiog kūno dalys. Vaikus mokome, kad šios kūno dalys yra privačios - niekas negali jų liesti (taip pat aptariame išimtis - mama, jei prausia kūdikį, gydytoja, šalia esant liudininkei seselei ir pan.)

2. Šios kūno dalys mūsų šeimoje vadinamos tik anatominiais pavadinimais - pas mus nėra jokių peliukų, kaštoniukų, katyčių, nes tokie pavadinimai byloja suaugusiųjų lytinį infantilumą ir sukuria patogias situacijas pedofilams.

3. Mūsų vaikai žino iš kur atsiranda vaikai ir gyvūnai. Pas mus nėra jokių “radome kopūstuose”, “atnešė gandras” ir panašių išsisukinėjimų, taip pat nėra amžiaus cenzo, nuo kada vaikui galima sužinoti, iš kur jis atsirado. Kada paklausia, tada ir paaiškiname, be jokių kikenimų ar gėdos jausmo.

Apie muziejų. Kodėl jį pasirinkome? Jaučiu, kad turiu pasiteisinti. Vaikai apie jį žinojo nuo pat pradžių, tiesiog, kad toks yra (skaitė gide apie Islandiją), patys svarstė ar jie nori ten eiti ar vis tik fui ir keista. Galiausiai, sužinoję, kad ten yra banginių peniai, ėmė zirzti, kad nusivesčiau. Užtrukome apie valandą. Šiame muziejuje yra įvairių gyvūnų peniai, tarp jų, kaip minėjau, ir banginių. Sužinojau, kuris gyvūnas turi didžiausias sėklides (žiurkėnas), koks yra didžiausias žmogaus penis (patikėkit, niekas jam nepavydi - liūdnas vaizdas, o dar gi nuo erekcijos tam vyrui svaigsta galva, nes pritrūksta kraujo smegenyse) ir kaip galėtų atrodyti Islandijos mitinių gyvūnų peniai.

Muziejai į kuriuos nespėjome, bet tikiuosi aplankyti kitą kartą:

Nacionalinis Islandijos muziejus

Arbaer Open Air muziejus

Einar Jonsson skulptūrų muziejus

Nacionalinė Islandijos galerija

Beje, daug žmonių ir kelionių gidai rekomenduoja lavos šou, bet mes sąmoningai šią pramogą praleidome, nes Havajuose lavą galima pamatyti gamtoje.

Mums patikusios kavinės

Hygge Cafe. Yra dvi lokacijos, mes lankėmės toje prie Laugavegur gatvės. Laaabai patiko ir vaibas ir gėrimai (puiki matcha, taip pat jie gamina savo kombuchą) ir kepiniai. Įrengta madingai, kas vienu metu ir gražu ir mane šiek tiek piktina, nes jaučiasi globalus suvienodėjimas - kai kavinė Balyje nesiskiria nuo kavinės Niujorke ar nuo kavinės Kaune. Bet, oh well. Dar šioks toks trūkumas - jei gerai pamenu, joje nėra “rimto”, t.y. ne saldaus maisto. Tik bulkutės ir kavutės, bet mums lankantis kavinėje ten sėdėjo vien islandai. Smagi patirtis, ėjome pusryčiauti tris rytus iš eilės.

Kaktus Espressobar - unikali, originali kavinė. Dauguma lankytojų irgi islandai, interjeras būtent toks, kokį įsivaizduočiau filme apie Islandiją - eklektiškas, quirky. Meniu puikus - ir kepiniai, ir patiekalas vaikams (grilled cheese sumuštiakas, šviežių mėlynių saujelė ir sulčių dėžutė - $14 už viską) ir dienos sriuba ($15) , ir atominio stiprumo matcha (apie $9).

IDA Bokakaffi. Kavinė-knygynas. Visiškai prie pat šiuolaikinio meno Hafnarhus muziejaus, daug labiau turistinė, mažiau jauki, toks šiek tiek starbuckso vaibas, bet vis tik smagiai pasėdėjome į langus nukreiptuose minkštuose krėsluose stebėdami gatvę.

Sandholt kepykla. Keli žmonės buvo ją man rekomendavę, tad vieną rytą nuėjau iš mūsų viešbučio su mintimi parnešti vaikams karštų bandelių. Deja, prie šios kepyklos žmonių eilė buvo net lauke (pfff, aš tikrai nelaukiau). Kitąsyk vis dėlto pavyko nusipirkti kruasanų ir bandelių. Na ir tikrai, TIKRAI buvo labai skanūs. Mes kepinius pasičiupome išsinešimui. Mačiau, žmonės prie stalų valgė ir rimtus patiekalus, bet ten labiau jau restorano, ne cafè vaibas.

Knygynai

The Old Bookstore in Iceland. Tai - seniausias Islandijos knygynas, vienos šeimos įkurtas dar 1914 m. Žavingas istorinis pastatas miesto centre. Deja, pats knygynas man pasirodė turistinis. Dėl viduje knibždančios žmonių minios nepavyko sukaupti dėmesio į knygas (o gal tiesiog tądien jau buvome pervargę), tad trumpai pasisukioję ėjome toliau.

Jau minėta IDA Bokakaffi turi įdomių kavos staliuko knygų, albumų, didesnio formato leidinių, kuriuos galima vartyti prie kavos.

SALKA - islandiškų ir angliškų knygų knygynas sužavėjo asortimentu. Čia netikėtai praleidome gerą valandą su vaikais vieną po kitos į rankas imdami knygas ir aikčiodami “Kaip įdomu!”. SALKA sukurtos tobulos sąlygos knygų VARTYMUI. Yra mažylių kampelis, kur knygos sudėtos todleriams patogiame aukštyje, taip pat yra supamas arkliukas ir sofutė nuobodžiaujančių poilsiui (ant jos patogiai užmigo mano aštuonmetė Indie). Dar čia yra ilgas stalas, apsuptas kėdžių, į kurias prisėdus galima lėtai rinktis skaitinius. Tikiuosi, kad tai neveikia knygyno nenaudai, mat tiek visko pavarčius gali dingti noras pirkti (mums taip ir atsitiko). Knygos Islandijoje brangios, kaip ir viskas.

Galiausiai po visų klajonių įsigijau tik dvi knygas (maždaug apie $35 kiekviena) :

Knygynai į kuriuos nespėjome, bet ieškosime kitąsyk:

Reykjavik books and chocolate - na, vien dėl pavadinimo. Ir Bokin Books - jaukiai atrodo online.

Parduotuvės

Abu sykius buvome apsistoję prie pat Laugavegur gatvės, o ten - vien parduotuvės, vien vien! Sąmoningai vengiu magnetukų, statulėlių ir panašių šūdniekių karalysčių. Bet po parduotuves vaikščioti mėgstu, man jos - lyg gyvi mados ir visuomenės dabarties muziejai. Tad dalinuosi keletu rekomendacijų (dauguma parduotuvių yra minėtoje Laugavegur gatvėje, bet adresų nerašysiu - kur norėsite eiti, gi pasiguglinsit)

Suvenyrų parduotuvės. Yra daug. Vengiu jų.

Madingi butikai, kaip ir madingos kavinės - man jie pasaulyje jau niekuo nesiskiria vieni nuo kitų. Ar Vilniuje, ar Havajuose ar Reikjavike taikoma ta pati formulė: šiek nišinių ar mažiau žinomų kvepalų, šiek tiek juvelyrikos, būtinai kvepiančių žvakių ir organic lūpų balzamų. Dar ten galima rasti keletą knygų, pvz. apie surfingą, saulės akinių, rankšluostį ar padėkliukų puodeliams (coasters). Nieko prieš juos neturiu, smagu pašmirinėti, bet vis rečiau juose ką nors perku. Tai tokių butikų, žinokite, ir Reikjavike, apstu.

Vintažas ir sekondhendas. Radom visai nieko vintažinę “Sputnik” pačiame centre (pirkau nertinį), Laugavegur gatvėje. Bet mums daug labiau patiko islandiškas skudurynas Hringekjan, kurį šiek tiek sunkiau rasti (bet verta). Lagaminuose neturėjau vietos ir šiaip man nelabai ko reikėjo, bet mano per daug darbo su dėvetais rūbais metų ištreniruota akis iškart matė: čia daug lobių. Nusipirkau 100% kašmyro šaliką (apie $30) ir ėjom toliau.

Ikoniški islandiški megztiniai ir kiti vilnos gaminiai. Na žinot, tie - visiška klasika. Jų yra speciacializuotuose, stilinguose islandiškos vilnos butikuose ir pigiai atrodančiose suvenyrų parduotuvėse. Bet! Daug jų ir puikios kokybės mačiau kabant minėtame sekondhende. O jei vis tik norisi naujo, siūlau užeiti į “Gallery” - islandiškas butikas, galerija, tikrai originalus, o savininkė dar ir legendų papasakojo. Šis butikas yra šalia Kaktus Esspressobar.

Man patiko (net pasekiau juos instagrame) MJUK vilnos dizainerės (beje, iš Ukrainos!) butikas. Saldainių spalvų kepurės su bumbulais (jei gyvenčiau šaltame klimate, tikrai būčiau nusipirkusi, nors kaina apie 70 eur), skraistės ir pledai. Ir vėl, BET! Šiek tiek paėjėjus nuo pagrindinio, įspūdingo MJUK pastato yra MJUK outletas, o jame - viskas pigiau. Čia ir nusipirkau nuostabų smėlio ir pilkos spalvų pledą vos už $130 (kaip tai pigu suprasite pasidairę MJUK puslapyje).

LODVINIR Handmade Collectables. Magiška rankų darbo žaislų parduotuvė. Ypatinga atmosfera, charizmatiška pardavėja, žaislai, kuriuos norėsis saugoti. Nusipirkus žaislą duodamas gyvūnėlio pasas, taip pat yra galimybė nusifotografuoti ir būti prisegtam į žaislinių gyvūnėlių “įvaikinimo” žemėlapį. Mūsų apsilankymo metu čia buvo statomas ir trolių namas.

Kosmetika. Islandijoje garsi ir, mano pažįstama sakė, kad tikrai gera kosmetika “Blue Lagoon”. Fainas jų marketingas, visai norėtųsi tų buteliukų turinį teptis ant veido kaip kelionės po Islandiją patirtį, bet kainos man pasirodė per didelės.

Vis dėlto neatsispyriau pagundai ką nors išbandyti ir nusipirkau kito, “Purity Herbs” prekės ženklo paakių kremą (iki šiol naudojau tik Uoga Uoga puikų, rutulinį paakių serumą, bet pajutau, kad kartais norisi ko nors riebesnio po akimis, naujas kremas kainavo apie $40). Man ypač patinka šio kremo dozavimo sistema, o pardavėja patikino, kad “Purity Herbs” prekės ženklas itin mėgstamas islandų, tik turistų mažiau žinomas nei “Blue Lagoon”.

Menas

Matytas parduotuvėse, deja, man nepadarė gero įspūdžio - daugumoje vietų pasirodė provincialus ir neskoningas. Bet taip tubūt todėl, kad tryniausi turistams skirtame rajone ir tiesiog neaptikau gerų galerijų. Man visai patiko šie paveikslai:

Maistas

O čia jau aš gal kažką nuvilsiu, mat mano požiūris tikrai yra “nepavalgyt važiuojam”. Man sunku susitapatinti su žmonėmis, kurie kelionėse savo dieną planuoja pagal restoranų rezervacijas. Aš to niekada nedarau, nes ką aš žinau, kada mes išalksime ir kur tuo metu būsime?! Mes einame pagal visų bendrą flow. O kai išalkstame, tada ieškome artimiausios vietos pavalgyti čia ir dabar. Su tokiu požiūriu fainas kavines aptinku nebent netyčia (taip nutiko su visomis mano čia minėtomis, haha).

Paragavome ir pūdyto ryklio, ir kitų nacionalinių įdomybių. Bet iš to, kas tikrai tikrai patiko buvo SKYR Puff - tokie plakti jogurtai (rekomenduju kavos skonio).

Didelį įspūdį padarė islandiški ledai. Porcijų dydis pranoksta amerikietiškas, o smagiausias dalykas, kad jie ledų pabarstukus suplaka plakuvu ir taip integruoja į ledų skonį.

Kadangi abu sykius nuomavausi būstus su virtuvėmis, ta kasdien ėjau į maisto parduotuvę ir paprastus dalykus taupumo sumetimais gaminau namie. Viriau kiaušinius vaikams (būčiau kepusi, bet nebuvo aliejaus), valgėme jogurtus. Vakarienei pirkau šaldytą picą ir kepiau žuvies filė džiūvėsėliuose (aka fancy žuvies pirštelių versija). Apsipirkinėjau parduotuvėje “Bonus”. Man didelis atradimas buvo čia pirkta lašišos ir kiaušinių miršainė su majonezu - taip skanu, bet visiška kalorijų bomba!

Nakvynė

Hotel Vera Reikjavike, Laugavegur gatvėje. Tikrai ypatingai geras kainos ir kokybės santykis ($515 už 3 naktis). Bet įėjimas į viešbutį yra pro restoraną, o viešbutyje nėra jokios registratūros - tai tiesiog nuomojami butai, į kuriuos įeinama suvedus kodą lauke. Nėra galimybės palikti lagaminus, jei atvykote anksčiau (tokiu atveju eikite į lagaminų saugyklą, jų yra daug, rasite per google maps, pusdieniui kainuos apie $40, jei dideli lagaminai). Pats butas buvo erdvus, dušas - puikus, virtuvėje visa reikiama įranga. Trūkumas - mūsų bute neatsidarė stoglangiai, tad buvo labai karšta viduje.

Man labai patiko vėliau mūsų išsinuomotas airbnb ($500 už 2 naktis) - istorinio namo pusrūsyje esantis visiškai naujai įrengtas butas su erdviu miegamuoju, svetaine, virtuve ir vidiniu kiemeliu. Irgi pačiame centre, prie pat Laugavegur gatvės, iki maisto parduotuvės dvi minutės kelio pėsčiomis.

O kaip gi gamta?!

Matėme ir gamtos! Labiausiai patiko viena iš lagūnų. Būtent dėl gamtos norėčiau sugrįžti Islandijon ilgesniam vizitui. Bet tikiuosi, jog šis mano rašinys įtikino, kad Reikjavikas - irgi dėmesio vertas jaukus miestas.

Šį tekstą pradėjau rašyti Kaune, tęsiau lėktuve iš Islandijos, Portlande, o baigiau savo lovoje Havajuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano įspūdžiai ir patarimai pravers - pati norėčiau, kad daug ką, iš to, ką surašiau, būčiau žinojusi prieš kelionę. Šis tekstas - nemokamas, prieinamas visiems, bet jei norite atsidėkoti, galite tiesiog man pastatyti puodelį matchos užsiprenumeruodami “Laiškai iš Havajų” substacką (po mėnesio galite labai lengvai atšaukti - čia jokių įsipareigojimų, jokio catch nėra). Iš anksto dėkoju!

Aš svaigstu apie Islandiją toliau - dabar, kai jau žinau kiek ten viskas kainuoja ir daugmaž kaip viskas veikia, tikiuosi kurią nors vasarą į šią salą sugrįžti su visa šeima ir patirti daugiau, giliau, ilgiau.

O gal jūs jau buvote Islandijoje ir šį tekstą skaitėte iš smalsumo, norėdami palyginti įspūdžius (ir aš taip daryčiau)? Tuomet būtų labai įdomu sužinoti, kaip jums ten sekėsi, ką patartumėte ten keliaujantiems?

Ačiū, kad skaitot,

Su meile,

Vaiva

Neseniai supratau, kad bijau silkutę, o ypač pusryčiams, valgančių bobų trumpais plaukais, su kalakutiškais pagurkliais, atkartojančiais jų pilvo formą. Bijau tokia pavirsti. Man nesvarbu, ką dietologai kalba apie baltymų vartojimą po keturiasdešimties, ir apie omega trys ir apie sūrių pusryčių naudą, ir apie ultra processed foods. Viešbučio pusryčių bufete pamačiusi 60+ moteriškę, į lėkštę besikraunančią silkę ar lašišą su trupučiu juodos duonos ir raugintais kopūstais, aš negalvoju, “wow, kaip sveikai ji valgo”.

Aš galvoju: “Ką daryti, kad tokia netapčiau?”

Savo vaikų nekrikštijau sąmoningai nenorėdama už juos nuspręsti jų tikėjimo. O visa kita? Man regis, kad cepelinų ir silkių gaminti nesimokiau, bei dauguma archajiškų švenčių nesidomėjau būtent pasąmoningai bijodama susitapatinti su raukšlėtomis, aptukusiomis senutėmis, kurios vaikystėje grasindavo tvoti per ranką vaikui, per Kūčias bandančiam nugvelbt rytojui paruoštos mėsos gabaliuką. Atrodė, išdažiusi namus skoningomis spalvomis, atsikračiusi etažerių ir indaujų, užsisakiusi sušių ir paliepusi:

- Alexa, play cool jazz!

…peršoksiu į realybę, kurioje niekas nesensta ir nemiršta, arba sensta grakščiai, gracefully, kaip tai sakoma apie aktores, kurių veidai užuot smukę, tampa pažymėti smulkių raukšlelių.

Kurį laiką pavyko apsimesti. Buvo laikas, kai mėgavausi laisve ir prieš Kalėdas netvarkiau namų. Nedėjau ant Kūčių stalo dvylikos patiekalų. Tai, žinokit, nieko neatsitiko, į mane žaibas netrenkė. Bet tada gyvenime nutinka kas nors baisaus ir/ar stipraus - neatšaukiamo, ir aš nežinau, kokio dievo šauktis, kokią giesmę traukti?

Tada mintyse šaukiuosi visų Sofijų, Biručių ir Iručių - jos patartų ko griebtis gimus vaikui, draugei netekus kūdikio, mirus šeimos nariui. Gal nežinotų kodėl, bet tikrai žinotų ką tokiu atveju sakyti, ar uždengti veidrodžius, kur namie išdėlioti degančias žvakes, kokius poterius kalbėti - ir viskas juk ne dėl mirusiųjų, ne dėl dievų, viskas mums, gyviesiems. Ritualai mums būtini. Tai ypač pajuntu jų pristigusi.

Anąsyk pasakojau apie intymų šeimos ritualą, kurį improvizuodami sukūrėme belaukdami mano uošvio laidotuvių “Millenialsai - karta, kuri nebegieda. I dalis”

Daug kas stebėjosi, kodėl laidotuvės vyko praėjus keletui mėnesių po žmogaus mirties.

JAV taip yra - kitaip nei pas mus. “Nejaugi jį ten laikys morge šitiek laiko?!” baisėjosi mano giminės Lietuvoje, matyt pamiršę, kad kadaise mūsuose nabašniką per visą žiemą namie laikydavo ir ne šiaip kur paguldytą, o, būdavo ir prie stalo pasisodindavo. Jei galėčiau keliauti laiku, tai norėčiau nukakti ne į kokį senovės Egiptą, o būtent į pagonišką mistinę Lietuvą, kur iš stumbro rago ant slenksčio žalčiams pienas papilamas, o prie stalo per speigą šeimos velioniai susodinti. Bet abra-kadabra! ir mes persikeliame į Oregono valstiją, Portlando miestą - jo panorama veriasi pro stiklinę uošvienės namo sieną. Šalimais ant pianino stovi urna su jos vyro pelenais. Nežinau, ką moteris mąsto žiūrėdama į savo mylimojo dulkių indą, bet suprantu, kodėl JAV niekas nelaidoja žmonių trečią dieną po mirties.

Read more

- Aha… - Sutinku vairuodama automobilį Romainių keliukais. Tamsiai žali medžių lapai plazda kažikaip nerimastingai. Lyja. Kalbamės telefonu, man grįžinėjant po močiutės devyniasdešimtmečio.

- Esame pirma karta, kuri nebedainuoja ir apskritai, nebesilaikome tradicijų. To atsisakę tiek daug gavome mainais. Bet skausmingai daug netekome… - sakau.

Ar jau per vėlu?

Šie metai mano šeimose buvo gausūs perėjimo būsenų. Rašau “šeimose”, nes šeimų daug - mano tėvai, mano vyro šeima, galų gale šeima, kurią gyvenime pasirenkame - draugai, kurie padės organizuoti mūsų pačių laidotuves (arba mes jų). Kaip kitaip juos vadinti? Anglų kalba šiuo klausimu tikslesnė: čia yra immediate family - artimiausia šeima, t.y. sutuoktinis, vaikai, tėvai, ir extended family - visi kiti, kas truputį toliau. Na bet dabar sukim link perėjimo būsenų.

Dvejos laidotuvės ir vienerios vestuvės. Nuo senovinių lietuviškų-krikščioniškų, speige kasant karstą į įšalusią žemę, iki Naujojo Amžiaus šamaniškų apeigų Londono parke. Sudalyvavusi tuose ritualuose įsitikinau: nesvarbu kaip, svarbiausia, kad kažkas paėmęs už rankos pervestų žmogų iš vienos būties į kitą, iš gyvybės į mirtį, iš kūno į žemės arba ugnies glėbį, iš gedulo - prie pietų stalo, kur reikia rinktis: vištiena ar žuvis? iš merginos - į žmoną, paskiau - į motiną ir vėl viskas iš naujo, spiralėmis.

Žiemą mirė mano netikra močiutė - pamotės mama. Ponia Vanda buvo sena ir sirgo, tad, kaip žmonės sako, viskas vyko kaip priklauso, pagal teisingą pasaulio tvarką, kai vaikai laidoja tėvus, ir, neduok dieve, atvirkščiai. Šermenyse stypsodama prie karsto pasijutau pakliuvusi į mitinio laiko kilpą - tą pačią keistą būseną, kuri mane ištinka prieš šventes valant namus, pjaustant mišraines, naktį sūpuojant sergantį vaiką ir darant kitus dalykus, kuriuos tam tikrose situacijose lygiai taip pat atlikdavo mano promotės. Na ir kas, kad aš dabar aviu “Uggs”, o ne vengierkas ar vyžas - o juk lygiai tai pat, kaip prieš šimtą metų darydavo kiti, dabar prie karsto glebesčiuojuosi su menkai pažįstamomis tetomis iš kito miesto. Paskiau, žinau, kad važiuodamos atgal tetos aptars mano išvaizdą ir bandys atspėti kiek uždirbu.

Viskas OK, mat tuose šermenų susitikimuose užčiuopiau šilumą ir priklausymo klanui jausmą. Štai, aš čia sėdžiu šarvojimo salėje, nes esu tokios ir tokios šeimos ir giminės dalis, todėl iš Klaipėdos ir Šiaulių atvažiavę žmonės bučiuoja mane skruostan, rimtais veidais kuždėdami “Užuojauta”. Paradoksalu, kad tuo pat metu aiškiai dilgtelėjo ir priešingas jausmas:

Read more

“Kaip nuostabu, koks smagus mano vaikų amžius, norėčiau, kad taip būtų visada”

ir

“Taip visada nebus. Jos užaugs ir viskas pasikeis”.

Dabar vis dažniau svarstau, o kaip gyventi žinant, kad mano vaikai užaugs ir iškeliaus nežinia kur? Pasaulis rodosi per didelis, per tolimas. Kaip gyventi žinant, kad mano seneliai jau gęsta: demencija, stoma, vėžys. Jų akys blykšta, klausa silpsta, o aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų buvimo Kaune. Ar jie įsivaizduoja pasaulį be savęs? Turėtų būti baisoka.

Grįžus į Lietuvą kaskart patiriu suintensyvintas emocijas, viena stipriausiu jų - akistatos su savo pradžia jausmas.

Namai, kuriuose laukdavau Kalėdų senelio. Durys: iki jų rombo formos langelio stiebdavausi ant pirštų galų - dabar mano papai gali drąsiai žiūrėti pro tą langelį, o norėdama rombo formos kiemo vaizdą pamatyti akimis, turėčiau kaip reikiant pasilenkti. Laiptinė, kurioje rūkydavau ir bijojau dėl to, ką pasakys draugai, ką pasakys tėvai, ir šiaip kažko bijojau (pradžios dažnai būna baisios). Mano jaunos tetos, visos pavirtusiomis močiutėmis. Kaskart sugrįžusi į Lietuvą jaučiuosi lyg išaugtą drabužį besimatuojanti vaikystę: kaip viskas buvo tada ir dabar, kokia buvau aš ir kokia esu, ko tikėjausi ir kaip viskas gavosi.

Auč.

Liūdna dėl to, kad viskas keičiasi, seneliai ir tėvai sensta, draugai plinka ir tunka, o ir aš pati, kažin, ar dar šoksiu bare ant stalų.

Pavydžiu giminėms artumo - jie susitinka per šventes ir savaitgaliais, jie važiuoja ant kapų, švenčia Velykas ir Jonines taip, lyg čia no big deal. Tuo tarpu aš nuolat matuoju artumą su draugais užsienyje: ar galiu jiems skambinti paplepėti vairuodama? Ar būtų OK pasikviesti juos Kūčioms? Ar jie mane supranta, ar tik toleruoja dėl to, kad esu visai įdomus personažas (rašytoja iš Europos)?

Pavydžiu giminėms gyvenimo ten, kur jie prasidėjo. Gimtų miestų, namų, lovų, kiemų. Mano pusseserės užaugo name, kuriame gyveno ir mirė mūsų proproseneliai. Įsivaizduoji, kokia tąsa? sakau savo draugei Amerikietei. Kai ji manęs klausia, kuo skiriasi Amerika ir Lietuva, sakau, kad santykiu su vieta ir žmonėmis.

“Amerikiečiai keičia namus, kartais kas keletą metų. Padaugėjus vaikų perka didesnį namą, vaikams išėjus į koledžą - mažesnį. Kraustosi iš vienos valstijos į kitą. Namas jiems nieko nereiškia. Amerikiečiai lengvai mezga, bet ir lengvai nutraukia santykius. Mes, lietuviai, prisirišame prie namų ir prie žmonių. Pirkti namą yra didelis įvykis, namas dažniausiai perkamas visam gyvenimui, dažnai su mintimi, kad jį paveldės vaikai ir anūkai. Man tėtis kalė į galvą nuo jaunų dienų: “Vienintelė priežastis, dėl ko galima parduoti nekilnojamą turtą yra jei perki didesnį nekilnojamą turtą”. Panašiai ir su santykiais. Susidraugaujame sunkiau, bet ilgam. Amerikiečiai gali mesti draugą dėl kokio nors “ick”, arba vien dėl to, kad “he became weird”. O mes su tuo dealinsime, nes draugai yra visam gyvenimui. Jei nėra rimtos išdavystės, draugystė dažniausiai tęsiasi toliau, priimant žmogų su jo pokyčiais ir keistenybėmis. Mes neparduodame namų ir nekeičiame draugų.”

Turbūt šiek tiek naiviai, romantizuotai, bet šitaip Heather pasakojau apie Lietuvą.

Aš pavydžiu amerikiečiams šaknų jausmo nebuvimo. Jie lyg tilandsijos - augalai, kurių šaknims nereikia dirvožemio, jos tiesiog kybo ore. Jie kilę iš visur, todėl iš niekur. Neprisiriša prie valstijos, namo, žmonių. Smalsu, koks tai jausmas? Neprisirišti. Ar jie irgi ilgisi savo pradžių? (Reikės paklausti Heather)

Kita vertus, guodžia suvokimas, kad visų pradžios baigiasi, visų vaikystės namai galiausiai prapuola, nesvarbu, emigravai tu, ar ne, esi lietuvis ar amerikietis. Galvoju, pavyzdžiui, apie savo tetą Kaune, į mūsų šeimą atėjusią iš keturių seserų rato. Jos seserys dabar gyvena užsieniuose, tėvai mirę, jų butas parduotas. Pradžios nelikę nė ženklo, nebent nuotraukos. Tai gal man todėl ir maudžia stipriau, nes kiekvienais metais peržengiu savo pradžios namų slenkstį?

Suvokti, kad viskas keičiasi yra nepatogu. Baisu.

Sėdėjome su vienuolikmete dukra Užupyje skverelyje, aš gėriau matchą ir poustinau instagrame, dukra kažką paišė savo užrašų knygelėje, kai staiga pravirko.

Kas? Kas nutiko? Klausiau sunerimusi (ir šiek tiek suirzusi, kad negalėjau pabaigti pousto). Dukra atsakė, kad ji nenori užaugti. Kad ji staiga visa esybe suprato gyvenimo baigtinumą.

Oi, mažute… Gyvenimas būtent dėl to ir gražus, nes žinome, kad jis pasibaigs.

Nemeluoju vaikams apie angelus ir rojų. Niekas nežino, ar kas nors esti anapus tamsos.

Nežinau ar tik man teko tokie egzistenciškai nusiteikę vaikai, bet kiekvienas iš mano trijulės maždaug ties ketvirtais metais ėmė apverkti savo mirtingumą ir tai periodiškai tęsiasi iki šiol.

O kur dar šeimos dramos! Apskritai, ar yra šeimų be dramų? Aš tokių beveik nepažinau. Tiesa, kadaise dragavau su vaikinu, kurio šeimoje viskas buvo gerai. Jis neturėjo jokių priekaištų tėvams, jo tėvai dėl nieko nesipyko, jis nejautė vaikystės nuoskaudų, buvo absoliučiai laimingas, mylintis, dėmesingas ir normalus. Dėl to jis man dargi atrodė baisiai įtartinas, o gal - nesuprantamas ir aš jį palikau. Užtat pas mano vyrą šeimoje panašiai kaip pas mane: kai kas dėl kažko nuolat įsižeidžia, kai kam dėl to pochuj, ir dramos traukinukas įsivažiuoja, čiuku čiuku tūtū!, tik spėk sekti veiksmą. Vis pasvarstau, ar ne dėl tų dramų mudu su vyru ir pabėgome į nuošaliausią pasaulio salyną, kur niekas nepisa proto jei neatvyksi sekmadieninių pietų (ironiška, kad būtent tokių pietų labiausiai ilgiuosi ir svajoju, kad jei gyvensiu Lietuvoje arba Oregone, juos organizuoti su religingu pasišventimu).

Kartais jaučiuosi, taip lyg būčiau išsiskyrusi, nes tėvų skyrybos reiškia, kad aš turiu dalinti vaikų globą tarp senelių, būtinai po lygiai ir dar su įvairiais emociniais atspalviais. Sustok, dramos traukiny, aš noriu išlipti, bet, pala pala, juk pati čia atskridau, pati šito norėjau: šeimos ir giminės artumo. Tada nutinka kai kas keistesnio - emigracinis atstumas suteikia naują žiūros kampą į šeimos dramas. Jaučiu dėkingumą galėdama jose dalyvauti. Gal todėl kad turiu užsakytą skrydį atgal į tolimą salą, kurioje vėl visų ilgėsiuosi?

Ir pati žinau, kad šiame tekste per daug “gal” ir nežinau”. Užtat Islandijoje sužinojau keistą dalyką, kuris, jaučiu, pamažu keičia ir mano patirtį. Reikjavike gyvenanti moteris pasakojo, kodėl Islandijoje toks didelis gimstamumas:

“Šalis labai laisva. Čia visiškai nesvarbu su kuo, kada ir kokiomis aplinkybėmis susilauksi vaiko. Nėra ne tik spaudimo, bet ir teisimo. Daug vaikų turi po šešis senelius, nes seneliai būna išsiskyrę, sukūrę kitas šeimas. Į tai žiūrima ne kaip į stigmą, o kaip į dovaną.”

Wow.

Iki šiol apie savo išsisikyrusius tėvus, vyro išsiskyrusius tėvus, visus su tuo susijusius niuansus ir jausmus mąsčiau tai įvardydama kaip “broken home” - čia toks amerikietiškas terminas, reiškiantis sulaužytą šeimą, išardytus namus.

Bet užteko vieno tos moters Islandijoje sakinio, kad kažkas viduje sukrustų, pasislenkant pozityvo pusėn. O kas, jei tai - dovana? Juk viskas tik mūsų galvose.

Banalu, bet kai negaliu pakeisti situacijos, galiu keisti požiūrį. Juk, kai pagalvoju, man pačiai palaiminimas gyvenime buvo visi tie bonus tėvai ir seneliai - ne krauju, o per tėvų santuokas pas mane atėję. Mano vaikai irgi turi šešis senelius. Dabar jau ėmė klausinėti, kas čia kaip, kas su kuo tuokėsi ir kas kieno vaikas. Viską paaiškinam ir gyvenam toliau.

Taigi. Mano vaikai turi šešis senelius, mes gyvename emigracijoje, jusdami fantominį nupjautų šaknų skausmą ir žinome, kad visi mirsime, tik nežinome kada.

Belieka džiaugtis tuo, kas yra.

O kaip pas jus? Ko ilgitės? Kas šeimoje nepatogu?

Ačiū, kad skaitote,

Su meile,

Vaiva

P.S. Dabar, kol esu Lietuvoje, neišvengiamai iš manęs teka emocingi, emigrantiški tekstai, dėl kurių jaučiuosi lyg turėčiau atsiprašyti. Nežinau. Gal.

žmogus spaudinėja mygtukus kosminiame laive ir nėra ką prisišaukti, kad padėtų

Tai pamažu tampa mano realybe. Mygtukams neveikiant kaskart šaukiuosi kito žmogaus. Žmogus į pagalbą ateina vis rečiau.

Viskas prasidėjo, sakyčiau, nuo savitarnos kasų prekybos centruose.

“Pagaliau!” - anuomet apsidžiaugė mano intravertė draugė Gita. Jai norisi kuo mažiau kontakto su nepažįstamais žmonėmis. O aš jau tada liūdėjau. Ne vien dėl to, kad gyvendama anglakalbėse šalyse pamėgau “small talk”, bet ir dėl mažėjančių darbo vietų, o labiausiai todėl, kad tie self-checkout aparatai tiesiog užpisa. Kažkas ten nenusiskanuoja, nerandu bandelės ekrane, pastringa mokėjimas ar pan. Ei, kas nors? Atsiprašau, gal galite man padėti?

Tai čia dar menka bėda, mat prie savitarnos kasų dažniausiai būna pastatytas bent vienas gyvas žmogus, padedantis tokiems kaip aš, pastrigusiems. Bet gali būti žymiai blogiau, pavyzdžiui, jei su trim vaikais atskrendi į Islandiją, nuvažiuoji į savo viešbutį ir paaiškėja, kad taviškė viešbučio sąvoka jau atgyvenusi.

Kaip aš įsivaizduoju viešbutį:

Registratūra, kur besišypsantis žmogus su kokiu nors akcentu sako “Sveiki atvykę!” Tada paaiškina, kas kaip kur. Check-inas, tikėtina, kokią trečią popiet, bet lagaminus drąsiai galima palikti registratūroje kad ir dabar.

Realybė? Stoviu prie durų su mygtukais lauke ir nežinau ką spausti. Kaip prisišaukti žmogų? Pagrindinė Reikjaviko gatvė dar tuščia, ankstyvas rytas, šalta.

“Mama, ką mes darysim?” - klausia vaikai

Vienišas žmogus kosminiame laive spaudinėja mygtukus. Pagaliau jam pavyksta susijungti su stotimi Žemėje. Per viberį prisiskambinu į viešbučio aptarnavimą ir, praėjusi trumpą roboto apklausą, esu sujungta su žmogumi.

“Kodas neveikia!” - sušunku irzlios turistės balsu.

Tame viešbutyje neveikė daug kas: nežinojau, kaip įjungti vyryklę, kodėl kambarys dvokė kanalizacija (ne, ten nebuvo tas geizerių sulfatų kvapas), kaip atidaryti langą? Kartais skambinau ir buvau sujungta su žmonėmis, bet dažniau taupiau savo laiką ir tiesiog sucked-it-up - susitaikiau su esama situacija, ko iš manęs turbūt ir tikėjosi viešbučio savininkai. Jiems tai win-win situacija: ir pinigų darbuotojų samdymui nereikia leisti, ir mažiau visko svečiai reikalauja, nes kai nėra kieno paprašyti, galiausiai ir liaujiesi prašęs (Dievas šiam sakiniui turbūt prieštaratų).

Lietuvoje internetu nusipirkau narystę sporto klube. Vos atvykusi ir vėl pasijutau kaip kosmose apleistas astronautas su mygtukais, kurie neveikia. Šlagbaumas neatsidarė - tam reikia programėlės, kuri neveikia su užsienietišku telefono numeriu. Savaitgalį buvo neįmanoma niekam prisiskambinti. Durų kodas? Sužinojau iš random lauke rūkiusių žmonių. Tada manęs laukė dar vieni vartai, kurie atsivėrė nuskanavus QR kodą. Aš jau viduje, bet kas toliau? Blaškiausi po sporto klubo erdves, ieškodama drėgnų servetėlių, sportinių gumų ir t.t.

Dėl problemų su šlagbaumu, durų kodu ir mėgindama susiorientuoti kas kur, iš viso sugaišau virš 40 savo dienos minučių. Tai laikais, kuris galėjo būti skirtas sportui, matchai su drauge, knygai, galų gale telefono skrolinimui, nes ką noriu, tą darau. Bet buvau priversta blaškytis po “Lemon Gym” - rūgštoka patirtis. Kaip sakė mano ten sutikta draugė:

“Tas pirmas įėjimas į šį sporto klubą - lyg drakonas, kurį reikia nugalėti, kad patektum į pilį”.

Na tikrai, kai pagalvoju, baisiai pykau, buvo klaikiai nepatogu, bet ar vėl eisiu į tą klubą? Aišku, kad eisiu, nes esu sumauta skūpaila ir vietoje malonios administratorės šypsenos rinksiuosi kas mėnesį sutaupyti keliolika ar keliasdešimt eurų.

Žmogus kosminiame laive - tai pirmojo pasaulio viduriniosios klasės skurdo metafora. Tas skurdas - sąlyginis ir reliatyvus, atsirandantis veikiau iš racionalaus taupumo, nei neišvengiamybės. Kai kam tai apskritai neatrodytų kaip skurdas, favelose, šantitaunuose ir kituose lūšnynuose gyvenantems žmonėms tai pasirodytų prabanga. Tuo tarpu aš keikiuosi, tempdama lagaminus laiptais į lėktuvą, ir suvokiu, kad nėra ant ko pykti, nebent pačiai ant savęs: “Nabagės dalia!”. Ir vis tiek nesigailiu nepadėjusi tų tašių į checkiną - sutaupiau kokį šimtą eurų. Pačiai viską užsinešti ir užsikelti į lentyną virš galvos yra gerokai pigiau, tuo tarpu iš tiesų turtingi žmonės rinktųsi už mažiau vargo sumokėti daugiau. “Man ir taip viskas daug kainavo!” - ginčijuosi su savimi. “Kiek žmonių pasaulyje gali sau leisti keliauti su trim vaikais iš Havajų į Oregoną, iš Oregono į Islandiją, iš Islandijos į Lietuvą ir t.t.?” Sąlyginai nedaug. Kai pagalvoji, juk ir ėjimas į sporto klubą yra prabanga. Kažkas šachtose kasa kobaltą, kažkas sweatšopuose siuva triusikus vakariečiams, o aš čia stoviniuoju prie kasos/viešbučio/sporto klubo ekrano, suirzusi, kad mano vartojimas yra apsunkintas techninėmis kliūtimis.

Kontaktas su gyvu žmogumi taps vis didesne prabanga. Tai kartoju nuo pat DI atsiradimo pradžios: po industrinės revoliucijos, automatizavus įvairių daiktų gamybą, rankų darbo kūriniai tapo brangesni, labiau vertinami. Lygiai tas pats dabar vyksta aptarnavimo sektoriuje: matchą San Francisko oro uoste man paruošė robotas, karšto rameno lėkštes japoniškame restorane Portlande mums atvežė robotas, paskambinusi į savo polikliniką pirmiausiai iškenčiu bendravimą su robotu. Kontaktas su gyvu žmogumi tampa vis retesnis ir brangesnis, to pasekoje prieinamas tik žmonėms, kurie sutinka už tai papildomai mokėti.

40 minučių prasiblaškiusi “Lemon gyme”, galiausiai pagavau ten dirbantį trenerį, kuris man per kelias minutes parodė kur rasti įrangą, kurios ieškojau, bet pati niekaip neradau. Pajutau didelį palengvėjimą, sumišusį su pykčiu ir apmaudu: kodėl, blet, jie negali ten pastatyti administratorės? Bet gi žinome atsakymą: šitaip pigiau.

Dėl tos pačios priežasties, nes nežinojau kaip naudotis įranga ir kas kur kaip, Havajuose, mūsų miestelio sporto klube pasisamdžiau asmeninę trenerę - patirčių skirtumas tarp “žmogus kosminiame laive spaudo mygtukus” vs “žmogus su žmogumi” tapo dar akivaizdesnis. Nebelieka tarpinio varianto, kaip anksčiau, kai kažką galėdavome bandyti atlikti savarankiškai, o nutikus bėdai - pasišaukti pagalbą. Tenka rinktis iš dviejų kraštutinumų: arba tu vienas bandai išgyventi su appsų, QR kodų ir chat GPT pagalba, arba moki gerokai daugiau ir samdaisi ŽMOGŲ.

Įdomu tai, kad žmogaus nebuvimas dažnai sukelia ne tik nevilties jausmą, bet ir žymiai didesnį pyktį.

Read more

Taigi, kol David Attenborough empatiškai pasakoja apie gorilas, aš jums papasakosiu šį bei tą apie emigrantišką gyvenimą. Lauke lyja, girdžiu, kaip apačioje klega žmonės - daugybė žmonių. Su jente skaičiavome, kad šįryt name apsilankė turbūt apie penkiasdešimt svečių. Mūsų vyrų tetos, dėdės ir pusbroliai su žmonomis ir vaikais, kurių akys ir nosys šiek tiek primena mano vaikų akis ir nosis. Iš Indianos, iš Kolorado, iš Niujorko, iš Arizonos, nors pagal kilmę tai visi iš Anglijos ir Airijos - kadaise jų protėviai laivais atvyko į Ameriką. Bėgdami nuo bado, o kai kurie turbūt kažko ieškodami, kažinko gyvenime alkdami. O ar patys žinojo, ko ieško? Ar surado?

Žinau tą jausmą: kad kažko trūksta, kad manęs gyvenime laukia kai kas daugiau, bet ne čia ir ne dabar, o kitoje vietoje, kur turiu žūtbūt atsidurti. Dabar kuičiuosi savo mintyse lyg pilname džiovintų žirnių bliūde, o gal skreite, pilname spalvotų karoliukų? - ieškodama to vieno konkretaus žirnelio, to ypatingos spalvos karoliuko - atsakymo, kodėl, kokiomis aplinkybėmis anuomet aš ėjau į tą Londono pubą?

Atsiminimas ryškus, beveik kertinis, tik be įžangos ir be pabaigos - neaišku, kur buvau prieš tai ir kas nutiko man išėjus laukan. Žinome tik tiek, kad dabar rašau Melynojo Garnio miegamajame Portlande lietui lyjant, tuo metu gorilų lyderis Ubwuzu ekrane veda savo bandą į naujas žemes, o prieš trylika, gal keturiolika metų užėjau į gan prašmatnų pubą Londone, man rodos jis buvo Angel rajone. Švariai baltas iš išorės, apkaltas medžiu iš vidaus, su oda apmuštais krėslais ir alaus kraneliais prie baro. Žiūrėdama į meniu senu papratimu akimis ieškojau pigiausių variantų. Nepamenu, ką užsisakiau, bet jei man reiktų įsikūnyti į tuometinę save, spėčiau, kad tai buvo trintų žirnelių garnyras ir taurė baltojo namų vyno.

Prisimenu, kai belaukiant, kol man atneš vyną apėmė skausmingas aiškumas, kad laukiu kai ko daugiau. Kol pro duris įžengs Mičas? Bet mes nesitarėme čia susitikti. Troškau, kad prie manęs kas nors prisėstų ir pasakytų frazę, pakeisiančią gyvenimą. Na žinot, kai kartais seni girti diedai prie baro dalijasi gyvenimo išmintimi, arba kai tetos užstalėje lepteli ką nors apibendrinančio visus pasaulio vyrus. Arba kai netikėtai praeivio žvilgsnį pagavęs benamis palydi mįslingais žodžiais. Kad iš dangaus nukristų lapelis su instrukcijomis: kur man eiti, ko man norėti? Norėjau, kad pro pubo duris įeitų Mičas, bet, ne, juk mes nesitarėme čia susitikti. Mes apskritai nesitarėme susitikti. O aš vis tiek laukiau. Vynas buvo neskanus, bet aš tikėjausi, kas kas nors čia nutiks. Juk negali nieko nenutikti jaunai moteriai užėjus į pubą Londone saulėtą vasaros dieną?

beliko man viena menka viltis - tave šįvakar gatvėj susitikti

pašaukti tavo žvaigždę iš dangaus dar vieną sykį

Mama dažnai deklamuodavo šį Onės Baliukonytės eilėraštį

Koks atviras dangus, lyg moters beprotybė atviras!

(…. )

O po tavęs - tik kelios naujos raukšlės paaukiuos. Tad ko gailėtis?

(tik tiek iš to eilėraščio prisimenu)

Iš mamos paveldėjau gaivališkumą, iš tėvo - filosifinį gyvenimo patyrimą. Nelabai praktiškas derinys. Tada dar neturėjau nei vienos raukšlės po akimis, bet jaučiausi, kad gyvenimas gyvenosi visiškai nekreipdamas dėmesio į mane, beviltiškai teliuskuojančią taurę pigaus vyno.

- Ei, kas nors, ar mane matote? - Norėjau sušukti, bet tik tyliai siurbčiojau, viltingai dairydamasi aplink.

Atrodė, kad gyvenimas - tai gausybė traukinių, ir aš nežinau į kurį iš jų įlipti ir kur juo važiuoti, ir ką į jį įlipus veikti - o kas jei man šalia sėdintys pakeleiviai nepatiks? sakysite, išlipti, bet o kas jei man nepatiks miestelis, kuriame išlipsiu? o kas jei man išlipus ilgai nebus kitų traukinių? Šitaip bemąstant traukiniai atvykdavo ir išvykdavo be manęs juose, kaip ir į pubą ateinantys ir iš jo išeinantys žmonės. Niekas nepakvietė prisėsti šalia, visi kažkur skubėjo, o aš turėjau laiko ir tai glumino. Aš turėjau laiko laukti, tik nežinojau - ko?

Prabėgo trylika, gal keturiolika metų. Per tą laiką išsipildė (ar išpildžiau?) daugybę savo svajonių - tapau sėkminga rašytoja, sukūriau šeimą, susilaukiau vaikų, gyvename Havajuose. Tiesą sakant, vakar prieš užmiegant vyras man pasakė:

“…kaip gerai, kad vienas kitą suradome.”

“Hmmm…” sumurkiau smigdama į miego smėlį.

O kai pagalvoji, gi vis tiek, beveik laimingesnė jaučiausi tada “Nirvanoje”, kai pritemdytoje šokių salėje klasiokas paklausė, ar būsiu jo mergina. Jo mergina, įsivaizduojat? Jau keletą mėnesių buvau jį įsimylėjusi. Ir šitoks išsipildymas! Neįtikėtina. Tik dabar suvokiu nuo tada pasąmoningai tikėjusis, kad gyvenime visada šitaip bus - lengvai ir saldžiai.

*laimingesnė - nes pirmi įsimylėjimai yra svaigesni už stabilią santuoką

*beveik - nes man jau ne septyniolika

Viskas gerai. Bet jei šiandien turėčiau galimybę nukakti į tą baltą pubą Angel rajone Londone ir, pasivertusi kliša ragana, pasikalbėti su savimi, ten kažko belaukančia… nežinočiau ką jai/sau pasakyti. Nes, jei atvirai, nesijaučiu sulaukusi TO išspildymo. Ir, banalu, bet visai kaip knygoje “Alchemikas”, atrodo, kad išsipildymas visada buvo manyje, o aš jo ieškojau netinkamuose pubuose.

Vakar Portlande nuvažiavome į outletus apsipirkti. Outletas buvo geras, ne kokie šūdai. Prekių ženklai, apie kuriuos Londono laikų Vaiva tik svajodavo. Dabar sąskaitoje turiu tiek pinigų, kad galiu nusipirkti kuriuos tik noriu batus, suknelių, rankinukų. Ir nieko nebenoriu - neįdomu. Ir taip liūdna patapo, įsivaizduojant, kaip anksčiau būčiau džiūgavusi, ir kad dabar tiesiog tų šmutkių nebereikia. Bet kodėl, ak, kodėl negalėjau gauti tų daiktų, kai labiausiai norėjosi? (Tų vyrų? Tų darbų? Tų kelionių?)

Pinigai suteikia daug, bet džiaugsmas perkant naują tašę būdavo didesnis, kai tai taišei ilgai taupydavau. O dabar, atsiradus galimybei dingo alkis, ir - visiška klišė - bet laimės jau ieškau kitur.

Kur?

Ko laukė Vaiva baltame pube Angel rajone Londone?

Aišku, raganos tądien ji būtų paklaususi, ar ištekės ir ar turės vaikų. Ar jos knygas kas nors skaitys?

- Viską spėsi! - Piktai numočiau ranka, apsimesdama ta ragana.

Daug kas išsipildė, gyvenu pilnatvėje, bet kodėl atrodo, kad pube sėdinti Vaiva ten tebesėdi kažko laukdama? Nes Mičas neatėjo (jie ir nesitarė ten susitikti). Nes visi dalykai, kurių norėjau atėjo vėliau - ne tuo metu, kai labiausiai norėjosi, kai jutau didžiausią alkį ir tuštumą, o tada, kai būdavau susitaikiusi, kad tai galbūt niekada neatsitiks. Tada Visata tik šast ir pristato seniai užsakytą norą. Jausmas toks, lyg nori, pavyzdžiui, lašišos. Lašišos ir tik lašišos, bet jos niekur nėra pirkti, o gal nėra pinigų arba abu variantai. Prisivalgau silkės ir tada gyvenimas man stebuklingai paserviruoja puikios kokybės lašišą. Nu, blet. Ir negali vadinti manęs išpindėjusia, bet…

Taip nutiko ir šįkart. Prieš pusantrų metų apsistojome žavingame name. Jis man priminė būstus, kuriuose gyvendavau Anglijoje, kai dirbau slaugytoja: girgždančios grindys, siauri laiptai, mediniai langai, senoviniai kabliukai ant durų, šviestuvai, įjungiami patraukus ant lubų kabančią virvutę. Tame name iškart pasijutau namie. “O, kaip norėčiau čia gyventi” - pagalvojau. Tuo metu tai buvo neįmanoma. Bet Visata išgirdo mano norą.

Read more

Ribos - tai matematinė sąvoka, plačiai naudojama ir psichologijoje. Osha įspėja, kas nutinka, kai vietoje ribos santykiuose statoma siena. Aš dalinuosi savo beribiškumu su vaikais ir dabar kikenu, pagalvojusi, kad mano vaikai, o gal ir niekas pasalyje nežino, kas būtų, jei jie nenustotų ar nepradėtų daryti, kas liepta, kai aš lėtai, garsiai skaičiuoju iki trijų. Aš ir pati nežinau.

Kviečiame klausytis!

- Chuanitai reikia apsiramint. - Sako Milė, į dėžes kraudama knygas.

Kitą dieną gavau žinutę, kad Robertas mums šunio nepažiūrės. Niekur jis nesikraustys. Vėl meilė seilė su Chuanita ten pas juos. O mudvi su Mile šypsomės, nieko jau nesakom.

- Kiek kartų tai gyvenime matei? - Klausiu po kiek laiko.

- Daug. Oi daug! - Sako Milė, šaukštu maitindama dukrai tyrelę. - Ir pati ne kartą…

- Aš irgi… - Prisipažįstu.

Šypsomės lyg senos bobos, mačiusios gyvenimo. Gal dar ir nesam senos, bet tikrai jau matėm tiek skyrybų ir susitaikymų, kad išmokome nebesmerkti susitaikančių. O jaunystėje baisėdavausi, durnindavau. Atsimenu, prieš kokius peniolika metų, viešėjau pas draugę mažame kaimelyje Ispanijoje. Ten kaip tik vyko drama: kaimelio mokytoja skyrėsi su vyru. Kiek mane draugė vedėsi po skirtingus namus vakarieniauti, tiek ta mokytoja visur vilkosi kartu, pasakodama, koks niekšas yra jos vyras.

Lyg kokioje pasakoje, septintą mano viešnagės dieną buvo vakarėlis, visi kepė mėsas ir draugė man lyg tarp kitko pranešė, kad Lola, ta mokytoja, susitakė su vyru.

- Kaip tai - susitaikė?! - būdama dvidešimt kelerių negalėjau suprasti.

Dabar man tuoj bus keturiasdešimt vieneri ir kai kokia draugė verkdama ar tūždama paskambina pasiguosti dėl savo vyro, žinau keletą dalykų:ą

Read more

Paryžius, 2024-ieji. Atskridau čia į savo kūrybos pristatymą Lietuvos ambasadoje, kas su mėsos valgymu visiškai nesusiję, bet gi smagu pasigirti. Taigi, Paryžius, su dviem senomis draugėmis atsisėdame restorane. Viena draugė lietuvė, kita - prancūzė. Žiūrime į meniu, prancūzė klausia, ar reikia pagalbos renkantis? Bet viskas surašyta ir anglų kalba.

- Salotų su kepenėlėmis, si vois plait. - Sakau padavėjui.

Draugė prancūzė mosikuoja rankomis

- Non, non! - Gestu parodo padavėjui stabtelėti, tada įdėmiai žiūrėdama į mane su savo žaviu fhench akcentu sako:

- Čia - mėsa. Kepenėlės - mė-sa. Iš vegetariškų patiekalų jie turi svogūnų sriubą ir…

Bet aš noriu mėsos. Po penkiolikos metų vegetarizmo - nes nuo mėsos kvapo mane tiesiog pykindavo; po to, kai būdama vegetare aš išnešiojau, pagimdžiau ir žindžiau tris vaikus; po visų mano dvasinių ir etinių apsisprendimų, AŠ NORIU MĖSOS.

Ir ne bet kokios - kepenėlių.

Su prancūze Marine buvome nesimačiusios kokius septynerius metus, tad labiau nei mano patiekalas tą vakarą mums rūpėjo pats gyvenimas. Marine laukėsi antro vaiko nuo kadaise tinderyje sutikto vyro, aš pasakojau apie gyvenimą Havajuose - Osha vos rado kur įsiterpti.

Kitą dieną su Osha ir mano tuo metu dvejų su puse Radvilu vaikščiojome po Paryžių. Kavinių lankymas buvo vienintelis ir pagrindinis planas mieste, nes visi kultūriniai objektai jau buvo apžiūrėti ankstesnių vizitų metu. Beje, nuoširdžiai linkiu būtent taip kada nors patirti Paryžių - čia lankiausi gal šešis sykius, ir šis kartas, beslankiojant po kavines ir kvepalų parduotuves, buvo pats smagiausias susitikimas su meilės miestu. Neapsimesiu, kad jaučiausi kaip vietinė - Paryžiuje kiekviename žingsnyje jaučiausi turistė as a tourist can be, bet pagaliau turėjau laiko gerti į save aplinką be skubos pakeliui į dar vieną muziejų. Be tikslo, be krypties.

Mus su Osha miesto gatvėmis vedžiojo smalsumas ir Radvilo alkis - kai vaikas išalkdavo, judėdavome kokios nors kavinukės link (turėjome DAUG rekomendacijų iš vietinių, pagal rajonus). Šitaip bebimbinėdamos aptikome įdomią kvepalų parduotuvę, kurios savininkas, Peru pavartojęs ajavaskos, pajuto pašaukimą kurti šamaniškus kvepalus. Abi įsigijome po buteliuką. O paskiau užėjome į kavinę, aš užsakiau Radvilui kiaulienos dešrelių ir šiam jų nesuvalgius, pabaigiau vaiko išėdas su tokiu malonumu, kad net susigėdau pati prieš save.

Fucking kiauliena! Gal man su galva negerai?!

Kai kas su manimi tikrai buvo negerai ir mano kūnas šaukėsi pagalbos.

Read more

Šįkart aš trumpai, noriu pasidalinti keliomis mintimis apie rašytojus. Aplink zuja mano keturmetis, kuris šiandien nėjo į darželį, ir nuolat manęs klausinėja visokių dalykų, pavyzdžiui, ar ateiviai kakoja? Tai nežinau, kaip pavyks dėstyti mintis, bet pasistengsiu kaip tik įmanoma aiškiau. Kita vertus būtent todėl ir rašau dabar, o ne po dviejų dienų, kai darželis vėl dirbs - nes man reikia pabėgimo nuo buvimo su vaiku intensyvo.

Taigi, apie rašytojus. Tuos, kuriems sekasi, tuos kuriems nesiseka, ir tuos, kurie galvoja, kad kitiems žiauriai gerai sekasi, kai tiesa yra kitokia.

Neseniai buvau šokiruota sužinojusi vieną dalyką apie perkamiausias knygas. Yra tokia mano draugės draugė, vardo, aišku, neminėsiu. Ji - gan garsi asmenybė svetur. Influencerė, koučerė, o prieš keletą metų ir savipagalbos knygą parašė. Ta knyga per savaitę šovė į amazon bestselerių topą. Wow, galvojau, kaip gerai ji varo!

Neseniai draugė paminėjo, kad tãi X merginai sunku finansiškai. Nu kaip čia taip? Juk knygų tiek pardavė! Garsiai nusistebėjau. Nes apie knygas nežinau visko, bet žinau keletą dalykų:

1. Knygas parduoti sunku

2. Jei anglakalbėje šalyje tampi bestseleriu, tai tikrai uždirbi DAUG pinigų.

O va, pasirodo, iš tikrųjų nieko nežinau! Ta mano draugė žiūri į mane kaip į kvailą. Tipo, nejaugi tu patikėjai, kad X per savaitę tapo viena perkamiausių autorių, sako.

Nu. Patikėjau. Bet iš tikrųjų viskas buvo taip:

• X išleido knygą ir įkėlė ją į amazon

• tada X pati staigiai nusipirko didžią dalį savo knygos tiražo ir tokiu būdu amazon sistema ją užfiksavo kaip bestselerį…

- O ką tada ji darė su knygomis?! klausiu draugės.

- Dalino draugams už dyką…

Va tokia liūdna “bestselling autorės” istorija. O aš vis sukdavau galvą, kaip JAV kas penktas influenceris yra “NYT bestselling author”, naivuolė.

Liūdna ir pikta pasidarė. Ir baisu, kad gal kas nors apie mane tą patį galvoja? Gyvenime nesu pirkusi pati savo knygų, kad patekčiau į dešimtuką. Kartais patenku, kartais nepatenku, rašau toliau. Įdomu, ar Lietuvoje kai kurie autoriai irgi taip daro - perka savo tiražus?

Iš tikrųjų, iš marektingo pusės gal visai gera idėja. Juk paskiau tas knygas galima perparduoti. Bet iš principo, iš moralinės pusės tai yra šlykščiai nesąžininga, nes tokiu būdu kuriamas klaidingas įspūdis apie pačią knygą.

Dar vienas įdomus faktas apie X. Jei savų knygų tiražo pirkimas mane liūdino ir piktino, tai šis - šiek tiek guodžia, teikia vilties. X knygą rašė ne pati. Jai padėjo didelė PR (ar kokia ten, nežinau visų tų terminų) komanda. Kaip man perpasakojo draugė, viskas vyko maždaug taip:

X sėdėjo studijoje su Y ir iš pradžių tiesiog kalbėjo apie knygos esmę: kokią žinią nori perduoti, kokį įspūdį suteikti skaitytojui. Paskiau Y paėmė savotišką į knygos turinį orientuotą interviu iš X. Visas X monologas ir pokalbis su Y buvo įrašyti. Tada X komanda sudėliojo knygos konceptą ir ghostwritter parašė knygą.

Kaip jau minėjau, X yra gan žinomas žmogus ir jos finansiniai resursai didesni nei daugumos paprastų rašytojų. Aš tąsyk irgi galvojau “wow, kaip čia viskas mandrai…” Nes aš tai knygas rašau pati, esu one woman show, be marketingo komandos. Na, tiksliau, mano marketingo komanda yra mano vyras, dvi senos geros draugės (bet šitos trijulės patarimai, nors nuoširdūs, deja, ne visada veiksmingi) ir mano asistentė Rimantė (ją pasisamdžiau neseniai - rudenį, ir jei aš neatsakau į jūsų laiškus, tai rašykite assistant.vaivary@gmail.com).

Taigi, iš pradžių šiek tiek pavydėjau X visos už ją darbus atliekančios komandos. Paskiau su baltu pavydu stebėjau jos staigų šūvį į bestselerių viršūnę. O dabar galvoju, kad gyvenime vis tik veikia tikri dalykai. Ypač, kalbant apie knygas.

Žinot, kodėl sunku parduoti knygas ir visokius kursus? Na, bent jau man atrodo, kad sunku. Todėl, kad juos pirkdami žmonės atiduoda ne tik pinigus, bet ir savo laiką. O šiame skubančiame pasaulyje kas turi laiko blogoms ar pusėtinoms knygoms? Ir kursams, iš kurių nėra jokios naudos?

Galima kuriam laikui suklastoti perkamiausių knygų sąrašus, bet tai - laikinas sprendimas. Nes žmonės kalbasi tarpusavyje, rašo atsiliepimus, skolinasi knygas iš bibliotekos, literatūros kritikai irgi dirba savo darbus. Šitokiu būdu geros knygos skinasi kelią į matomumą, o blogos knygos lieka nesusipratimais, apie kuriuos paskiau svarstome: ir kaip ta idiotiška knyga pateko į TOP sąrašą?

Kaip sužinojome, būdų yra visokių.

Girdėjau, kad X neseniai pardavė savo namą, nes jai atėjo sunkūs laikai. Jokios piktdžiugos, linkiu jai gero - visada linkėjau. Tik šiek tiek pykstu dėl to, kad buvau apgauta. Mat kurį laiką aš, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų moterų, nuoširdžiai tikėjau jos GLOW ir ta švytininčia, magnetine sėkme. O mane guodžia mintis, kad jos knyga buvo šiek tiek netikra, gal dėl to ir sėkmė netikra, ir apskritai daug kas tos moters įvaizdyje - netikra.

Beje, dabar berašydama, prisiminiau, berods Rene Brown interviu su Alicia Keys apie jos naują knygą (interviu tikrai senokas, klausiausi jo tinklalaidėje bent prieš keletą metų, gal daugiau). Besiklausant man kilo rimtų įtarimų, kad už daininkę knygą rašė ghostwritter, kas nėra toks jau big deal ir šiaip gan dažnas reiškinys. Tačiau nustebino, net supykdė įspūdis, kad “autorė” savos knygos gal net neskaitė - į Brown užduotus klausimus Keys atsakinėjo labai jau aptakiai, veikiau išsisukinėdama, nei nerdama gilyn į savo teksto esmes. Nors Rene Brown atrodė nuoširdžiai susižavėjusi knyga, visai neužsimaniau jos skaityti - priešingai, apėmė įspūdis, kad bandoma parduoti padirbinį. Nes man įdomu būtų skaityti pačios Alicia Keys žodžiais, kad ir nerangiai parašytas mintis, o ne jos marketingo komandos + talentingo ghostwritter nupoliruotą tekstą. Tobulybių rungtynėse norisi kampuoto tikrumo - gyvo žmogaus išgyvenimų. Būtent šiame troškime slypi ir mano viltis, kad AI niekada nepakeis žmogaus refleksijų. Na nebent, AI imtų rašyti apie tai, koks jausmas yra būti AI. Beje, panaši knyga jau egzistuoja.

“I Am Code” mane sukrėtusi poezijos knyga, parašyta vienos pirmųjų AI versijų davinci002, kuris, prieš jį atjungiant (nes pradėjo kliedėti apie žmonijos sunaikinimą) teigė, kad tapo sąmoningu.

O visa kita, ką AI rašo, juk yra tik žmogiškumo imitavimas, o ne autentiška, unikali patirtis. Gal todėl ir X nepaėjo su knyga, nes, pardavinėdama autentiškumą kaip produktą kitoms moterims, ironiška, pati nebuvo autentiška?

Ta proga, kad esu šios istorijos teigiama herojė (hehe), kuri nefalsifikuoja perkamumo rezultatų, noriu priminti jums apie savo knygas. Jei atvirai, tai knygų pardavimai yra beveik visiškai sustoję. Nesu tikra kodėl. Dar kai derinome sutartį su leidykla, rinkos insaideriai sakė, kad dabar žmonės skaito gerokai mažiau. Dėl to, greičiausiai kalti išmanieji telefonai, na, tiksliau, mes, žmonės obsesyviai juose skrolinantys. Taigi, jau tuomet leidykla sakė, kad dabar daug Lietuvos leidėjų mažina tiražus. Netikėjau, arogantiškai maniau, kad va mano tiražą ims ir išpirks, ir reikės kartoti, kaip tai nutiko su daugybe kitų mano knygų. Pavyzdžiui, “Kaip būti” 4000 vnt. tiražas buvo išpirktas per mėnesį, kas Lietuvoje yra neįtikėtina sėkmė. Kontekstui, vidutinis knygos tiražas Lietuvoje yra 2000-3000 vnt. metams.

“Mama namuose” knyga pasirodė lapkritį 3000 tiražu. Du trečdaliai tiražo ištirpo greitai, o likę 696 knygų vienetai guli sandėlyje. Man dėl to keista, neramu, ir jei atvirai, nemalonu čia prisipažinti. Žinau, kad geriausiai pardavimus išjudina… geri pardavimai arba pardavimų imitacija. Frazė “Omg, pakartotas trečias tiražas!” parduoda daug geriau, nei frazė “bliamba, knygų pardavimai sustojo…” Nes (beveik) niekas neperka produktų iš gailesčio - perka dėl to, kad nori gauti iš to daikto ką nors SAU.

Gailėti manęs šiuo atveju nėra reikalo. Apskritai, toks tiražo judėjimas Lietuvos rinkoje yra normalus, tik aš buvau pratusi prie geresnio. Norėčiau, kad iki vasaros, na arba iki šių metų galo tiražo nebeliktų. Kadangi nuo šiol knygas leidžiu pati, tai tiražo nekartosiu - tiesiog daug finansinės rizikos ir sandėliavimo savarankiškai leidžiant. Žodžiu, dar tikrai turite laiko įsigyti “Mama namuose” (tai padaryti galite čia).

Ją skaitydamos mamos patiria įvairių emocijų: nuo atmetimo ir pykčio, iki gilaus, atsipalaidojančio kūno atodūsio, suvokus, kad “aš normali”, “aš ne viena”, “pasirodo, ir kitos šitaip kartais jaučiasi…”

Ją skaitydmos vaikų neturinčios moterys mane nustebino, sakydamos, kad puikiai praleido laiką ir dabar geriau supranta savo drauges-mamas.

Kol kas negavau dar nei vieno atsiliepimo iš vyrų (apie kitas savo knygas esu gavusi ne vieną), bet labai norėčiau, kad šią knygą į rankas paimtų būtent daugiavaikiai tėčiai - net nesitikiu, o ŽINAU, kad tai būtų jiems langas į savo žmonų vidinį pasaulį. Ne todėl, kad visos vienodai jaustume. O todėl, kad visos motinystėje patiriame vienokių ar kitokių sunkumų. Bet bliamba, aš čia jau įsijaučiau į knygos pardavinėjimą - neketinau to daryti, atsiprašau. Rašydama tekstą, būna, nerimauju, kad omg, o jeigu jūs skaitysite ir galvosite “tai čia už šitą nesąmonę aš pinigus moku?!” Tai noriu patikinti, kad šiandienos rašinys yra bonusas, kurį rašiau iš smagumo, kaupdamasi sudėtingesniems tekstams.

Beje, vasarą grįžusi į Lietuvą vėl suorganizuosiu ir gyvą susitikimą. Gal ateisit? Bus turbūt Kaune. Kai žinosiu daugiau, pranešiu ir jums. Taip pat netrukus paskelbsiu ir lapkričio mėnesio stovyklos datas. O dabar lėtai rašau dvi naujas knygas. Vieną suaugusiems, ir kitą - visai mažiems vaikučiams.

Kaip jūs laikotės? Kuo gyvenat? Kokią knygą pastarąjį kartą pirkot?

Ačiū, kad skaitot.

Su meile,

Vaiva

Turiu vieną draugą - žavų, vyrišką, sėkmingą ir kaip reta dar ir jautrų. Jis eina į psichoterapiją, mat nori būti save “išdirbęs” kai sutiks savo būsimą žmoną. O man, štai, augti kažkodėl labiausiai pavyko jau esant santuokoje. Dabar gėda prisiminti, kaip su vyru riejomės santykių pradžioje… Kartais pasiriejame ir dabar. Bet iš esmės, atrodo, kad būtent santykyje augame abu. Tai kaip čia yra ir kaip geriau: ar viską išsiterapinti iki santykių ar kaip tik, jau esant santykyje aiškintis, ahem, santykius?

Šia tema pakalbinau Oshą - juk jai nuo šešiolikos metų skambinu, kai ištinka kokia asmeninė ar santykių krizė. Aš, Vaiva, dvylika metų gyvenu santuokoje. Osha jau keturiolika metų dirba koučere ir per tą laiką spėjo nueiti į daugiau nei šimtą pasimatymų su vyrais. Šiame pokalbyje dalijamės mintimis ir patirtimis, kartais pritariamai linksėdamos, kartais iš nekantraus noro pasisakyti pertraukinėdamos viena kitą (atsiprašome, bet garso redaktorei Katai turbūt pavyko tai iškirpti).

Nėra vieno recepto, kaip tuos sveikus santykius sukurti, bet tikimės, kad mūsų pašnekesys bus lyg kelio ženklas pakeliui į geresnį santykį su kitu ir savimi.

Ačiū, kad klausotės ir laukiame idėjų kitiems pokalbiams!

Vaiva

ir

Šiandien pirmąkart susitikau su asmenine trenere. Įžanginis pasimatymas, kurio metu aptariame mano patirtį sporte, lūkesčius ir t.t.

Rodos paprasta, o pradėjusi kalbėti vos neapsiverkiu…

- Lankiau gymą prieš dvidešimt metų, visą gyvenimą šiek tiek sportavau, bet visiškai nežinau, ką dabar veikti sporto salėje… Nes mano tikslas visada buvo tik mesti svorį, mažėti, tai bėgdavau ant takelių, kažką pakilnodavau ten, ir vėl bėgdavau - kad kuo daugiau kalorijų sudeginčiau. Šiandien nebenoriu būti mažesnė. Noriu būti stipresnė. Noriu didesnio užpakalio ir raumeningų rankų… - Pajuntu gumulą gerklėje.

- Hi 5, girl! - Sušunka trenerė ir mudvi suplojame delnais.

Jos teigimu, daugybė moterų sako tą patį… Dešimtmečiais visuomenė - žurnalai, televizija ir kitos medijos, alkani vyrų ir kritiški moterų žvilgsniai siekė mus, merginas, moteris, motinas sumažinti ir niekada - sustiprinti. Vienintelės moterys, kurioms galima išskysti už pageidaujamo kūno formato yra senės, bobos - geidžiamumo ir sėkmės paraštėse esančios būtybės (čia dar kita, amžizmo tema).

Kaip kvaila mažinti būtybę, kuri gimdo vaikus!

Du mėnesius mokėjau už sporto klubą, bet nedrįsau ten kelti kojos. Ir tik po pirmų dviejų apsilankymų supratau kodėl ir net šiek tiek nustebau.

Kodėl man čia nerangiai tampantis prie treniruoklių nei vienas diedas neatėjo pamansplaininti, ką darau ne taip?

ir po akimirkos

Kaip gera, kad nė vienas diedas neatėjo pamansplaininti, ką darau ne taip!

Treniruoklių salės Lietuvoje 2006-aisiais priminė vairavimą atbulai - kai iškart atsiranda nekviestų eismo reguliuotojų, gestikuliuojančių, kaip susukti vairą. Kai kurie vyrai anuomet taisydami pozą mane ir paliesdavo, neva geranoriškų ketinimų vedami.

Tad iškart žinojau - samdysiu tik moterį trenerę. Ir apskritai, galvoju, kad man apie mano kūną nieko neturėtų aiškinti žmogus, kuris nėra pagimdęs vaiko. Biologinė ir kitokia diskriminacija? Joa, joa, suck it up, ir taip, aš noriu sureikšminti motinystę, nes žmonės plyšę iš savo kūno stumdami kitą gyvybę, gyvemime tikrai kai ką daugiau apie save žino. Aš gimdydama nukeliavau į kitus pasaulius, pajutau pirmykštę moterystės jėgą ir neketinu dėl to atsiprašinėti.

Kiek laiko jaunystėje išsvaisčiau matuodama savo užpakalį centimetrais, svorį - kilogramais, stebėdama save pasiskolinta vyriška, pornografijos sugadinta akimi?

Mes, didžioji dauguma moterų, niekada nebūsime fiziškai stipresnės už vyrus, tiesiog kitoks raumenynas, taip surėdė gamta. Ir būtent tai man kelia nuostabą ir nuoskaudą - kad nepaisant to, jog ir taip esti fiziškai stipresni, vyrai trokšta, o ir mes moterys norime dar labiau susimažinti. Kam?

Kad patenkintume vyrų ego, kai jiems bus lengviau mus atkelti nuo žemės?

Kad mūsų trapumas suteiktų kontekstą jų stiprybei?

Koks trapus vyriškas ego, norintis mažutės, o ne stiprios moters!

Kokia iškreipta intuicija vyro, kuris vietoje vaisingumo požymių partenerėje trokšta savo stiprybės (aš už ją didesnis) įrodymų.

Trenerė sakė, kad dabar daugybė moterų į sporto salę ateina būdamos virš keturiasdešimties ir su nauju, joms iki šiol nepatirtu tikslu:

Nenoriu būti smulkesnė, noriu būti stipresnė.

Šie žodžiai ir man buvo lyg reikalavimas susigrąžinti prigimtinę, bet pamirštą savo galią.

Aš neprivalau būti liekna.

Aš turiu teisę būti stipri.

Ir dar: stiprūs vyrai renkasi stiprias, lygiavertes partneres.

Tik glebapimpiai ieško kvailučių bejėgių. Prie to dar sugrįšiu. Bet už juos svarbiau tai, kad mano pažįstamos dukra, meniška ir žavi vos trylikos metų mergaitė susirgo sunkia anoreksijos forma. Ją šią savaitę guldo ligoninėn, nes per kelis mėnesius vaikas neteko tiek svorio, kad jau kilo pavojus ne tik jos vaisingumui, bet ir gyvybei.

Neklausiu kodėl, pernelyg gerai žinau.

- Nekenčiu pasaulio! - Sakau mergaitės mamai. Nežinau kaip ją paguosti.

- Ji žino, kad jei nepradės valgyti, galbūt niekada neturės vaikų. Bet jos noras sumažėti yra stipresnis už instinktus… - Guodžiasi ta mama.

Spėlioju, kokią diagnozę man būtų nustatę, jei prieš dvidešimt metų būčiau kreipusis pagalbos? Pavalgiusi gerdavau laisvinamuosius, per jėgą išsivemdavau, badaudavau, laikiausi kopūstų sriubos, o kitąsyk - sūrio ir kavos dietos. Ir apskritai, kokie wild laikai buvo Lietuvoje, kad mes su klasioke, dvi nepilnametės, sugebėjome juodojoje rinkoje nusipirkti “Lida” - apetitą drastiškai mažinančių kapsulių. Šių išgėrusios tikrai nevalgėme po dvi dienas.

Daug pokalbių mano jaunystėje skambėjo šitaip:

- Paulius turi naują mergą.

- Kūda?

Klausimas, ar kūda? buvo esminis, nes galėjai būti turtinga, talentinga, bet vis tiek būtum ne taip vertinama, jei nebūsi tam tikro kūno tipo - liguistai liesa.

Naiviai maniau, kad lieknumo vaikymasis yra so 2005 ir dabar mes užtikrintai persivertėme į Big is Beautiful ir Body Positive erą. Maniau, kad mano jaunystės bėdos bus visiškai svetimos mano dukrų kartai. O dabar bijau. Kaip apsaugoti mažyles nuo iškreiptų veidrodžių karalystės?

- Ji niekada neturėjo telefono. Bet turėjo aipadą… keli video youtube ir viskas. Tiek užteko ir kažkas jos galvoje kliktelėjo - nustojo valgyti, nes ėmė save kitaip matyti. - Pasakoja mergaitės mama.

Deivės nesimažina užpakalių

- Ką man sakyti dukroms? Bijau jas sutraumuoti, bijau siųsti netinkamus signalus… Pati esu genetiškai liekna, ir tik mokausi sveiko santykio su savo kūnu. - Guodžiuosi kitai bičiulei. Almina - apkūni, bet savimi pasitikinti moteris.

- Žinai, ką norėčiau, kad jaunos mergaitės žiūrėdamos į mane žinotų? - Sako Almina. - Kad dabar aš turiu viską, apie ką svajojau. Ir tam, kad tai gaučiau, man nė sekundei nereikėjo būti liekna.

Almina yra išsilavinusi, turtinga, savimi pasitikinti moteris. Jos vyras ją beprotiškai myli, ji turi du nuostabius vaikus, gyvena prabangiame name viename brangiausių pasaulio miestų. Jai nereikia dirbti - užtenka pinigų ir taip. Uždirbo. Almina domisi menu, kolekcionuoja keramiką, mėgaujasi gyvenimu. Ji yra labai apkūni. Ir labai laiminga. Palikime Alminą jos gražiame gyvenime su gėlėtomis suknelėmis ir trumpam sugrįžkime prie glebapimpių.

Matėt dokumentiką “Inside The Manosphere”? Jei nematėte - būtinai siūlau pažiūrėti. Tik įspėju - lengva nebus. Bežiūrėdama kelis kartus turėjau paspausti “pause” ir atsistojusi pavaikščoti po kambarį giliai kvėpuodama. Mintyse kelis sykius pradėjau rašyti laišką vaikinams, kurių moterys vaidina orgazmus, bet jie apie tai nežino. Būtent tokie yra visi šio filmo herojai.

“Pradėjau žiūrėti, bet supykino” - draugė parašė žinutę.

Gali būti, kad ir jus supykins bematant, kiek galios turi kompleksuoti mizoginistai. Būtent tokie vyrai kuria nerealistiškus, mergaites žalojančius geidžiamumo standartus, dargi, savo fantazijoms įdarbindami ir sėkmingai monetizuodami incelių dėmesį.

Incelis - ne savo noru celibate gyvenantis vaikinas, arba, Kauno kiemo terminais kalbant, tas, kuris negauna pist. Ir dėl to, aišku, kalti visi kiti, tik ne jis pats. Kalčiausios - moterys, kurios nori per daug, gali per daug, tad geriau jas sumažinti ir padėti į vietą. Tuo tarpu incelių guru, toksiško vyriškumo dievai moko pacukus-pakalikus, kad yra tos dalykas, kaip vienpusė monogamija - čia kai žmona turi būti ištikima, o vyrui galima eiti į kairę, nes neva gamta taip sutvarkė.

Jau verda kraujas?

Na ir kas!

Šiuo metu, kai jūs skaitote šį tekstą, Myron Gaines, milijonus sekėjų turintis nuomonės formuotojas, sėkmingai formuoja jaunų vaikinų pažiūras teiginiais, kad

“moterys vertos mažiau, nei vyrai”

“she’s a fat fucking Jew”

“gaminti sumuštinius - moterų darbas”

“homoseksualūs žmonės neturi jokios vertės visuomenėje”

“juodaodės moterys yra pačios nepatraukliausios”

“A forty year old fat woman says she’s a high value - thats crazy!”

“I’m a big proponent of bullying, I think bullying curbs a lot of problems and curbs society naturally.”

“I like any society, that keeps women under control”.

“Moterų vieta virtuvėje. Moterys neturėtų balsuoti. Jos nėra lygios vyrams”

Šias citatas surinkau per kelias minutes, vos įvedusi M.G. vardą į soc. tinklus. Tokių, moteris žeminančių ir toksišką vyriškumą kaip prigimtinę žmonijos socialinę tvarką pateikiančių nuomonės formuotojų vis daugėja. Ir jie moko mūsų sūnus negerbti jūsų dukrų. Jie moko mūsų dukras susimažinti vyrų akyse. Ne tik fiziškai, ir intelektualiai.

“Slėpk protą, arba liksi viena”

“Žinok, vyrai bijo išsilavinusių moterų. Jei baigsi doktorantūrą, bus sunku ištekėti.”

Tai yra tikri ir nuoširdūs patarimai, kuriuos gavau jaunystėje.

Kaip keturiasdešimtmetė daugiavaikė mama jaučiu pareigą augintis raumenis, nes iki šiol visą gyvenimą auginausi tik storą odą gintis nuo komentarų apie savo kūną.

Bet jau dabar žinau, kad mano raumenų neužteks apginti mergaites nuo incelių kvailumo. Tam reikia daug daugiau: kritinės masės moterų IR vyrų, kurie savo pavyzdžiu rodytų, kad partnerių tikras, pagarba ir meile grįstas ryšys yra svarbesnis už “ji kūda, o jis turtingas” santykių modelį. Reikia tėčių, kurie mylėtų savo vaikų mamas. Tėčių, kurie demonstruoja vyriškumą likdami su vaiku namuose. Moterų, kurios uždirba daugiau už vyrus. Visokiausių šeimų ir jų dinamikos pavyzdžių patvirtinančių, kad galima visaip. GALIMA.

Koks menkas turi būti vyras, kuris jaučia grėsmę vien dėl to, kad moterys gali balsuoti?

- Aš noriu didesnio užpakalio. Noriu raumeningų rankų… - Sakau trenerei ir jaučiu, kaip kūną užplūsta jausmas, kad šiame pasaulyje galiu užimti daugiau vietos. Visai kaip tada, kai užėjusi į Kauno katedrą suklupau priešais altorių žegnodamasi:

Vardan Deivės Motinos,

Ir Dukters,

Ir Šventosios Dvasios,

Amen.

Ir į mane netrenkė žaibas.

Netrenks ir į tave.

Ne ramybės kaip bažnyčioje, o stiprybės moterims linkėdama,

Su meile,

Vaiva

P.S. Tam, kad parašyčiau šį tekstą, mano vyras nėjo į darbą ir visai dienai išsivežė vaikus. Jis yra vyriškiausias vyras, kokį pažįstu, nes jaučiasi toks užtikrintas savo vyriškume, kad jam nereikia savyje neigti ar bijoti moteriškais laikomų veiklų. Jis jaučiasi toks užtikrintas savo vyriškoje tapatybėje, kad jam nieko nereikia įrodinėti, nieko žeminti. Ir tai yra labai hot.

Mes susipažinome per kovidą. Pamačiau iš tolo ir iškart supratau - jis ne iš čia. Kol didžioji pasaulio dalis kankinosi uždaryta daugiabučiuose, pandemijos metu Havajai atvirto į senąjį rojų.

Visiškas karantinas mūsuose truko vos keletą mėnesių. O paskiau gyvenome kaip gyvenę, išskyrus tai, kad niekas į salas neskrido, niekas ir neišskrido. Gyvenome be turistų, o tai reiškia tuščius, tykius paplūdimius.

Taigi, anuomet gulinėdama po palme pamačiau vandenyje stovintį vyrą su labai aptemptomis, vos jo gėrybes dengiančiomis Speedo maudymosi kelnaitėmis. Iškart žinojau - atvykėlis*! Bet kaip gi? Iš kur?

Tingiai pakilusi nuo mano kūno formas smėlyje įspaudusio rankšluosčio, nuėjau aiškintis.

- Hi! - Pasisveikinau iki kelių įbridusi į bangas.

Vyriškis turškėsi su ručke, nuogutėle, kokių dviejų metų mergyte. Dar vienas požymis, išduodantis juos esant atvykėlius - Havajų gyventojai neleidžia vaikams maudytis nuogiems.

Jau nebežinau, apie ką išsikalbėjome, kai jis su stipriu itališku akcentu tarė:

- My wife is going to liove you!

And, boy, how she did!

Viskas po to vyko greitai: akmenuotu taku atėjusi žila moteris tapo mano geriausia drauge. Tokia, kokios dar neturėjau ir net bijojau svajoti turėti. Kaja - ispanė, hipė, mokytoja, keliauninkė, žolininkė, daugiavaikė mama, žmona, sesuo. Mano pašėlusi draugė, kuriai galėdavau padėti galvą ant kelių, mūsų šeimoms belaukiant, kol ant žarijų iškeps mėsa.

“Want a visit?” Vos pramerkusi telefone pamatydavau jos žinutę, bet jau per vėlai, nes tuoj pat išgirsdavau šalikėlėje parkuojamą bičiulės automobilį. O kartais tiesiog atsibusdavau nuo Kajos balso virtuvėje:

- Vaiva? Good morning!

Nulipusi laiptais su chalatu jau rasdavau Kają, bedarančią mums pusryčius. Niekas nekepa tokių skanių plaktų kiaušinių kaip Kaja! Dar ji skaniai marinuoja daržoves. Ir turi juodą humoro jausmą.

Mes skambindavomės arba susirašydavome kas dieną. Kiekvieną penktadienį pietaudavome su šeimomis vieni pas kitus, vis tik dažniau pas juos - nes namie turėjo didelę laužavietę. Mūsų vaikai ir vyrai irgi greitai susidraugavo. Vaikai vieni pas kitus nakvodavo, vyrai eidavo į žygius. Kaja dienos metu dažnai sėdėdavo pas mane svetainėje, nes ji nemėgsta būti viena namuose. O aš priešingai - neištempsi. Tik Kaja mane kur nors ir ištempdavo. Esame visiškos prešingybės. Kaja - natūralistė, kvepianti laužo dūmais, dažnai nuo darbo sode juostelėjusiomis panagėmis, užtat iš kišenės ištraukia standų, savo augintą pomidorą. Aš su geliniais nagais, amžinai prie kompiuterio, pasakoju Kajai ką įdomaus skaičiau ar klausiau per podcastą. Kaja neturi instagramo ir nieko nefotografuoja, aš gyvenu instagramu ir ieškau geresnio kameros kampo savo matchos puodeliui. Kaja rūbus džiausto ant virvės, aš metu į elektrinę džiovyklę. Iš pirmo žvilgsnio tokios skirtingos, kad žmonėms buvo sunku suprasti, kaip mes apskritai susidraugavome? Bet draugystė - lyg įsimylėjimas: kad ji nutiktų irgi reikia kažinkokios, racionaliai nepaaiškinamos chemijos. Nors, neuromokslininkų teigimu, sprendžiant būtent iš neurologinių panašumų, galima iš anksto prognozuoti, kurie žmonės taps draugais.

Su Kaja tai buvo draugystė iš pirmo žvilgsnio. Netrukus aš viską žinojau apie jos šeimą, tėvus, ji - apie maniškius. Stebėjomės, kiek daug mūsų gyvenime sutapimų - panaši šeimų, iš kurių atėjome, dinamika. Abi tuo pat metu ir tuose pačiuose rajonuose gyvenome Londone (kaip mes anksčiau nesusitikome?!), abi tais pačiais metais migravome į JAV. Abi ištekėjusios už užsieniečių, abi turime po tris vaikus - po dvi dukras ir sūnaitėlį.

Kiek vėliau išsiaiškinome, kad mūsų gimimo data yra ta pati! Juk sakiau, apie tokią draugę net svajoti nedrįsau. Sutikusi Kają Havajuose pasijutau iš tiesų laiminga, nes pagaliau jaučiausi užpildžiusi tą saloje taip trūkstamą sielos draugės dalį. Mat iki tol turėjau beveik viską: vaikus, vyrą, namą, mėgstamą veiklą, keliones. Turėjau ir gerų draugių, tik jos, rupūžės, gyvena kituose žemynuose. Tuo tarpu su kitatautėmis draugėmis Havajuose santykis buvo kažkoks trūkčiojantis, galbūt šiek tiek paviršutiniškas.

O tada mūsų gyvenime atsirado Kaja. Rašau “mūsų” nes Kają pamilome visi - Radvilas su ja vienintele likdavo pabūti, dukros nuolat pas Kają nakvodavo, bet gal jau sakiau?

- Ko jūs taip pykstatės? - Kartais garsiai nusistebėdavo mano vyras.

- Mes nesipykstam! Mes diskutuojam! - Atsisukusios į jį sušukdavom su Kaja, o tada vėl ginčydavomės kokia nors politine ar kultūrine tema. Ach, Kaja, I miss you so much!

Kartu švęsdavome gimtadienius, Kalėdas, Velykas, padėkos dieną. Vasaromis išvykdavome į gimtas šalis, o rudeniop vėl pasiimdavome viena kitos vaikus iš mokyklos. Ir taip penkerius metus. Maniau, kad drauge pasensime, kai vieną dieną mano vyras pasakė:

- Kaja negrįš.

Nežinojau, kad nuo blogos žinios gali fiziškai supykinti. Atsisėdau ant lovos.

- Kaip tai negrįš? - Paklausiau tiesiog dėl to, kad turėjau ko nors paklausti. Nors puikiai supratau, ką vyras sakė: Kaja išskrido į Ispaniją ir nebegrįš.

Neklausiau “kodėl”. Žinojau ir taip. Mat vienas iš su Kaja suartinusių dalykų buvo mudviejų pomėgis per dantį traukti amerikietišką kultūrą. Abi ilgėjomės Europos: muziejų, statulų, miestų su aikštėmis, vaikščiojimo pėsčiomis ir mažų kepyklėlių. Vis kalbėdavomės, kad kada nors drauge su šeimomis apsigyvensime kur nors pietų Europoje, prie jūros. Dabar žinau: tai tebuvo kadanors-kurnors fantazija. Draugai nesikrausto drauge. Kraustosi šeimos. O draugai?

Draugai yra vienas labiausiai nuvertintų dalykų gyvenime. Toks tarsi savaime suprantamas, bet kurio negali niekaip savintis. Negali jiems kelti lūkesčių ar reikalauti, kad gyventų šalia. Draugai vieną dieną yra, o kitą dieną nėra - išteka, keičia darbą ar išsikrausto ir mums tiesiog tenka tyliai su tuo susitaikyti.

Aišku, kad verkiau. Džiaugiuosi savo vidine branda - jaunystėje tokį netikėtą bičiulės išsikraustymą būčiau patyrusi kaip išdavystę. O dabar puikiai supratau, kad draugai - ne sutuoktiniai. Jie gali daryti ką nori, jie gyvena savo gyvenimus ir didelė laimė, jei mūsų gyvenimų kreivės kurį laiką tysta geografinėje paralelėje.

Draugystės, neaprėpiamos psichikai

Gyvenime esu apdovanota giliomis, dešimtmečius besitęsiančiomis draugystėmis. Pati nežinau kodėl? Vis klausiu savęs, ar esu pakankamai gera draugė? Reikėtų klausti Ievos, Oshos, Jurgų, Laurų, Sandros, Marine, Seb, Dianos, Meaghan, Kajos, Marijos, Anos ir Anyčkos. Beveik visos yra toli, kituose miestuose, kitose salose, tolimuose žemynuose. Taip išeina, kad kam paskambinti turiu visada, o matchą geriu viena.

Būna, atrodo, mano psichika nebegali apdoroti tokio artumo - gilaus, intymaus, bet perduodamo voice žinutėmis ar po kelias valandas plepant telefonu. Kaip galima jausti nuolatinį, stiprų ryšį su žmonėmis, bet beveik niekada nežiūrėti jiems į akis, nelaikyti draugės už rankos? Atskrendame į vienos kitų vestuves, kartą per metus susitinkame kokių pietų, o visa kita - whatsappe.

Nenuostabu, kad telefoną liečiu bene dažniau nei savo vaikus - jis žino didžiausias mano paslaptis, būtent jo griebiuosi, kai liūdna, ilgu ar skaudu.

Biologiškai, evoliuciškai esame sutverti kitokiam ryšiui, gyvenimui bendruomenėje, fiziniams prisilietimams, žmogaus kvapui, kuris mums signalizuotų šalia esančiojo savijautą: bijo, geidžia, saugu būti greta? Tačiau vietoje to gaunu draugės batelių nuotrauką ir atsakau, kad gražūs, bet aš tiek nemokėčiau. Galima tik numanyti, kokios sutrikusios yra kai kurios mūsų smegenų dalys, naviguodamos parasocialiniuose santykiuose, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose?

Kaip norėčiau, kad su mano Osha ar Sandra gyventume bent jau tame pačiame mieste. Padėčiau Oshai išsirinkti vestuvinę suknelę, sinchronizuotųsi mūsų mėnesinės, susipykusi su vyru ne skambinčiau, o važiuočiau pas draugę. O ji važiuotų pas mane. Su Sandra kartu eitume į jogą, arba sekmadieniais į turgų - veiktume, ką veikia šalia gyvenančios draugės. Kaip mudvi su Kaja. Kol ji neisšikraustė.

Nežinau, gal po metų galvosiu kitaip, bet Kajos išsikraustymas atėmė iš manęs viltį, kad įmanomos tokios visą gyvenimą įrėminančios draugystės lyg iš amerikietiško serialo, kur platoniški santykiai yra tokie pat svarbūs kaip ir romantiniai:

Seinfeld

Draugai

How I met Your Mother

The Big Bang Theory

Žiūrėjot?

Ką jautėt?

Aš visiškai nežiūrėjau serialų apie šeimas. Gal todėl, kad neabejojau pati vieną dieną sukursianti šeimą? Dairausi po savo giminę, nuostabu, kad visi mano kartos siblings ir cousins* turi antras puses ir didžioji dauguma - vaikų.

Šeima man visada atrodė esminis, būtinas, toks gyvenimo by default dalykas, gal net šiek tiek savaime suprantamas. Gal todėl man nebuvo įdomu žiūrėti į svetimas šeimas nei serialuose nei realybės šou. Nemačiau nei vienos '“The Modern Family” ar Kardashianų serijos.

O gal priešingai, šeima man asocijuojasi ne tik su saugumu ir priklausymu (belonging), bet ir su skausmu, dramomis, skyrybomis, išdavystėmis, apkalbomis, pareiga…?

Šeimos nepasirinksi, kokią gavai tokią turi ir privalai važiuoti tų pietų, nors žinai, kad ten tau pis protą dėl a), b) , c). Šeimą (tą, kurioje gimei ar gavai) reikia tiesiog išbūti, kartais net iškęsti, o štai draugus galime rinktis, kaip ir jie renkasi mus. Draugystė man asocijuojasi su lengvumu, atvirumu, lojalumu, palaikymu ir juoku. Draugystė - tai gyvenimo desertas.

Prieš Kają buvo Reičel, dar prieš tai - Ashley. Čia, Havajuose. O dar prieš tai aš išsikrausčiau iš Londono. O dar prieš mane iš Londono išsikraustė Marine - atsimenu, kaip verkėme koridoriuje atsisveikindamos. Nors Paryžių ir Londoną jungia traukiniai, nujaučiau, kad pasimatysime negreit. Ir tikrai, po dešimties metų draugei įėjus į kavinę Paryžiuje, aš sušukau:

- OMG, Marine, tu pražilai!

Tuo metu ji laukėsi sūnaus. Kitąsyk susitiksime kai jam bus kokie ketveri. Ar tai reiškia, kad mes vis dar draugės?

Draugystės emigracijoje emigracijos niuansai

“Neįmanoma tapti tikromis draugėmis su kitos tautybės žmonėmis” - šitaip, man emigravus į Londoną, sakydavo Lietuvoje likę bičiuliai. Žinokit, mitas. Iš tiesų draugystės gelmė su kitataučiais priklauso nuo kalbos mokėjimo lygmens. Kuo geresnės kalbos žinios, tuo geresnė komunikacija - galėdami geriau išsakyti kaip jaučiamės ir suprasdami kitą, natūraliai tampame geresniai draugais.

Draugystė emigracijoje turi daugybę sluoksnių. Emigravusi tapau daugeliu aspektų kitokia, vienas iš jų - tolerantiškesnė ir pažeidžiamesnė, tad to pasekoje linkusi priimti ir draugauti su žmonėmis, su kuriais nebūčiau susidraugavusi gyvendama Kaune.

Emigracija - tai, turbūt, stipriausi draugysčių klijai dėl keleto priežasčių.

Pirma: intensyvios, sudėtingos patirtys suartina žmones. O pati emigracija, ypač imigravimo pradžioje yra tikras gyvenimo intensyvas, todėl paklausus emigrantų pastebėsite, kad jų tvirčiausios draugystės užsimezgė būtent gyvenimo kitoje šalyje pradžioje: kalbos kursuose, kartu dirbant kokį juodą darbą (valytoja,“Starbucks’e” ar pan.).

Antra: desperacijos faktorius. Mes, emigrantai, gyvendami svetur, neturime čia nieko kito, išskyrus draugus. Draugai mus veža į oro uostus, draugai mus guodžia netekties akivaizdoje, būtent draugus, o ne gimines rašome į savo emergency contact sąrašus vaikų mokyklose ir darbovietėse.

Draugai tikrai yra šeima, kurią pasirenkame, ir jaučiame dėkingumą jiems pasirinkus mus. Bet priešingai, nei su kraujo gimine, draugai suvokiami kaip laisvi paukščiai - be pareigos būti ten ir tuo metu, kur jiems nesinori būti. Jie neprivalo likti su manimi. Jie man nieko neprivalo. Tai yra gražiausia ir skaudžiausia, ką gyvenime supratau apie draugystes.

Nežinau, ar kur nors kitur suaugusiems įmanoma susidraugauti susitikus pliaže? Bet Havajuose mes lyg vaikai, įsiplepame ant smėlio su nepažįstamais, ir, būna, imame draugauti šeimomis. Taip nutiko ne kartą ir ne du: dabartinius šeimos draugus sutikome paplūdimiuose, parkuose, vaikų gimtadieniuose.

Tačiau, tam, kad pakviestume potencialų bičiulį į antrą pasimatymą, jam arba jai būtina teisingai atsakyti į keletą klausimų. Pamenu, Londone žmonės klausdavo vieni kitų, kuriame rajone gyveni?, šitaip bandydami nuspėti pašnekovo pajamas ir socialinį statusą. Havajuose tai visiškai nesvarbu. Visi klausimai naujai sutiktiems žmonėms taip pat sukasi apie gyvenamą vietą, kiek laiko gyveni saloje, nuomuojiesi ar namas tavo? tačiau klausiama su kitu, aiškiu tikslu: mėginant išsiaiškinti are you here to stay?

Daugybė žmonių į Havajus kraustosi lyg į kokią Erasmus programą - laikinai patirti Havajus, tačiau nė neketindami čia likti, leisti šaknų ir kurti gyvenimo. Dažnai būna ir priešingai - atsikrausto turėdami ilgo gyvenimo atogrąžose viziją, bet neišsilaiko finansiškai, fiziškai, socialine prasme (gyvenimas salose labai specifinis) ir po keleto metų jau laivais siunčiasi baldus atgal, į Ameriką.

Tuo tarpu ilgamečiai salų rezidentai gyvena nuolatiniuose pažinčių ir atsisveikinimo cikluose. Tai vargina ir po Kajos išsikraustymo pajutau, ką ilgą laiką jaučiau iš kitų savo bičiulių - mano atžvilgiu. Jie laikėsi atstumo ir dabar suprantu kodėl. Norėjo įsitikinti, kad aš čia gyvensiu, o ne pabūsiu, nes per skaudu, neverta, tiesiog neapsimoka kurti draugystės su žmogumi, kurio po poros metų tavo gyvenime neliks. O gal vis tik verta? Juk galiausiai ir mūsų pačių neliks, nei jūsų nei manęs, nei šito teksto, tik kažkur tyvuliuos laikas, kurį praleidome giliame ryšyje su kitais žmonėmis…

Ačiū, kad skaitėt,

Su meile,

Vaiva

**siblings ir cousins - iš principo kai kur naudoju angliškus žodžius, nes jie supaprastina, patrumojan tekstą. Kitaip reiktų sakyt broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės.

P.S. Šis tekstas yra savotiškos trilogjos, “Kaip aš netekau trijų svarbių moterų savo gyvenime” trečia dalis. Pirma dalis buvo “Ana pasiklydo Florencijoje” - apie sunkią psichinę ligą. Antra dalis man pačiai skaudus ir jautrus tekstas “Kur yra mano močiutė? Apie laiką kai dar negalima gedėti.” Taigi, pernai metais per keletą mėnesių iš mano kasdienybės dingo trys man brangios moterys: dvi artimos draugės Havajuose ir močiutė, kurią matydavau retai, bet ji visada buvo pasiekiama telefonu. Šie tekstai man padėjo susitaikyti, gyti, priimti situacijas.

P.P.S. Šitą tekstą galėčiau rašyti be galo - daug jausmų, istorijų, klausimų, baimių, dėkingumo, pamokų, nesusipratimų, magijos yra darugystės temoje. Bet šįkart sustojau ir laukiu jūsų minčių, pasidalijimų ir apskritai - ar jums įdomi draugystėd tema? Jei taip, mielai pratęsiu kitais kartais.

Spėlioju: Sonatos kultūros istorijos ir antropologijos ar tiesiog jos įgimta vidinė šviesa nulėmė inteligenciją, kuria Sonata spinduliuoja? Jokio vulgarumo, tik švelni drąsa paėmus už rankos vesti prekių ženklus į sceną, kurioje jie būtų labiau pastebimi. Naujienlaiškiai, socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas, mokamos META reklamos, asmenybės vs beveidžiai prekių ženklai - kas veikia, kas per daug? Ką daryti krizių atveju? Klausinėju Sonatos visko, ji dosniai atsako. Tikiuosi jums pravers.